Category: Straipsniai – 2018

Siekiant atkreipti jaunuolių dėmesį į galimus pavojus, į Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnaziją buvo pakviesta specialistė iš Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI), kuri įdomiai ir realiais pavyzdžiais mokiniams suteikė labai vertingos informacijos. Mokiniai sužinojo kaip atpažinti verbavimą ir kokių atsargumo priemonių imtis, kur kreiptis nutikus nelaimei tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Autorius: Vaida Jakaitienė, Diana Dubauskienė

Paskutinėmis gegužės savaitės dienomis mūsųmokymo centre vyko prevenciniai renginiai skirti atkreipti moksleivių dėmesį į prekybos žmonėmis pavojų. Artėjant vasarai dauguma moksleivių planuoja įsidarbinti ar išvykti į užsienį, tačiau retai susimąstoma apie savo saugumą. Ši aktuali tema gali paliesti kiekvieną iš mūsų. Pagrindiniai būdai, kuriais jauni žmonės įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą – prievarta, apgaulė, pažadai ir manipuliacijos. Svarbu tai, kad prekyba žmonėmis apima ne tik seksualinį išnaudojimą ar priverstinį darbą, bet ir išnaudojimą nusikaltimų vykdymui, prekybą organais, priverstines santuokas, vertimą elgetauti ar vogti, vaikų pornografiją, moterų išnaudojimą surogatinei motinystei ir kt.

Skaitytojams pateikiame kiek netikėtą ir kultūrinei spaudai ne visai įprastą pokalbį apie prekybą žmonėmis ir žmonių išnaudojimą. Kalbamės su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadove KRISTINA MIŠINIENE. Šių temų aptarimo kultūrinėje spaudoje ėmėmės svarstydami, kokios kultūrinės nuostatos sudaro sąlygas įvairaus pobūdžio žmonių išnaudojimui. Kokiuose visuomenėje plačiai paplitusiuose įsitikinimuose atramą randa tokie reiškiniai kaip išnaudojimas ir nebaudžiamumas? Ar kultūra su tuo turi (turėti) ką nors bendro?

– Kristina, susipažinome, kai Kaune įsikūrusiame socialiniame centre „Emma“ skaitėte paskaitą apie darbo migracijos teoriją ir praktikas. Tąkart kalbėjomės apie prekybą žmonėmis, įvairias pažeidžiamų Lietuvos piliečių ir atvykusiųjų išnaudojimo formas. Gal galite trumpai priminti, su kokiomis problemomis centro darbuotojai šiandien susiduria dažniausiai, kaip šias problemas sekasi spręsti ir kas labiausiai padeda ar apsunkina šių problemų sprendimą?

– Mūsų pagalbos spektras gana platus – padedame nukentėjusiems nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos,  seksualinės prievartos. Mūsų klientai yra moterys, vyrai, vaikai. Daug dėmesio stengiamės skirti prevencinei veiklai, diskusijoms, mokymams. Per 17 darbo metų pavyko išgelbėti nemažą būrį žmonių, stumtelėti kitus link kokybiškesnės egzistencijos, nuolat siunčiame visuomenei žinią apie socialinį teisingumą, apie baisias silpnesniųjų išnaudojimo pasekmes. Tačiau atrodo, kad nukirtus galvą vienai problemai jos vietoje išauga bent kelios.

Aš pati ir visos mano kolegės atėjome į šį lauką tvirtai pasiryžusios neleisti „blogiečiams“ skriausti pažeidžiamų bendruomenės narių, tačiau realybėje pamatėme, kad didžiausios, aršiausios kovos yra ne prieš juos – o prieš abejingus, korumpuotus, negeranoriškus, tačiau turinčius galią valdininkus. Apmokėjimas už mūsų darbą, adekvati, nežeminanti pagalba išnaudojimą, prievartą patyrusiems vaikams, moterims, migrantams, suteikimas jiems prieigų prie valstybės resursų – čia būtų galima vardinti ir vardinti.

Vis dar susiduriame su požiūriu, kad visa tai yra tik mūsų problemos, norite jas spręsti – rašykite projektus, dalyvaukite konkursuose, gal laimėsite. Mes klausiame, pavyzdžiui, Kauno savivaldybės, o kas bus, jei nelaimėsime jūsų konkurso, kas tada padės prekybos žmonėmis aukoms Kauno mieste, gauname atsakymą – na, tai niekas tada nepadės, gaila, žinoma.

Štai kur visų negandų pradžia – valstybė nemano, kad tai yra svarbu. Valdininkai stuksena sau pirštu į smilkinį, išgirdę, kad neišeiname namo tol, kol neišsprendžiame kliento problemos.

– Mūsų susitikimo metu teigėte, kad kovoje su prekyba žmonėmis ir darbuotojų išnaudojimu svarbi viešoji nuomonė. Minėjote skirtumą tarp, pavyzdžiui, sutenerio ir darbuotojų išnaudotojo: sugautas suteneris veikiausiai nedraskys akių ir sieks likti nepastebėtas, nes žino, kad jo istorijai iškilus į viešumą užtarimo visuomenėje jis neras. Darbuotojus išnaudojantys darbdaviai nebijo viešumo ir elgiasi priešingai. Ar galėtume sakyti, kad visuomenė skirtingai vertina skirtingas išnaudojimo formas, į vienas žiūrėdama atlaidžiau, į kitas – griežčiau. Ir jei yra būtent taip, ar tai galėtų paaiškinti skirtingas nusikaltimus įvykdžiusių žmonių laikysenas viešumoje?

– Šioje srityje, kaip, beje, ir kitose panašiose, yra labai daug stereotipų, kurie daro didelę įtaką žmonių sprendimams ir nuomonei. Jei auka – tai turi būti silpna, palaužta, kelti gailestį, turėti „gerą reputaciją“ (taip pareiškė aukštas pareigas einanti policijos pareigūnė). Bet į kokią lentynėlę tada įdėti jaunuolius, kurie gaujų verčiami daro nusikaltimus, patirdami didžiulį psichologinį spaudimą, fizinę prievartą? Taip, jų mums negaila – mes jų nesuprantame ir jų bijome. Nors jau daugybę metų tiek mūsų šalies, tiek tarptautiniai dokumentai, net įstatymai sako, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas būti išnaudojamai neturi jokios reikšmės, bet vis dar pirmas klausimas tokiai aukai būna – savo noru važiavai?

Pastaruoju metu Vidaus reikalų ministerijos šalyje išplatinti plakatai, lankstinukai auką vaizduoja kaip naivią ir kartu godžią „didelių“ pinigų, pasiruošusią parsiduoti dėl „linksmų vakarėlių“ ir pan. Absurdiška, bet tie patys valdininkai yra atsakingi už pažangių, aukų nesmerkiančių nuostatų įgyvendinimą šalyje, visuomenės nuomonės keitimą. Tokios veidmainiškos laikysenos keliama sumaištimi sumaniai naudojasi nusikaltimus atliekantys asmenys ir jų advokatai – ne be reikalo jie teismuose tiek dėmesio ir pastangų skiria savo aukų menkinimui, įrodinėja aukas esančias pačias kaltas, „pasileidusias“, „tingines“…

Tačiau ir čia esama tam tikro reitingavimo – suteneriai ir jų parankiniai paprastai yra pačiame dugne, net jeigu jie ir disponuoja didelėmis lėšomis, ryšiais, neabejotinai tai yra patamsių būtybės, visuomenės atstumtieji. Visiškai priešingai jaučiasi vergvaldys, darbinėje veikloje išnaudojantis tautiečius ar atvykėlius. Nebaudžiamumas ir sukauptos lėšos, reikiami draugeliai jam leidžia tiesiog traiškyti sutrikusius, nesugebančius apsiginti, neišmanančius įstatymų darbuotojus. Vergvaldžiui nereikia pačiam gintis – už jį kalbės ir rašys kvalifikuoti advokatai, ir iš viso – „nustokite persekioti verslą, verslas jus visus išlaiko“.

– Paskaitos „Emmoje“ metu kalbėjote apie „fasadinį patriotizmą“, kuris neleidžia skųstis, jeigu kam nors nutiko kas nors bloga. Gal galėtumėte išplėsti šią mintį?

– „Fasadinį patriotizmą“ turėjau galvoje kalbėdama apie ukrainiečių išnaudojimą mūsų šalyje. Prieš porą metų, kai pirmą kartą prabilome apie tai, dar gerai nesupratome, kodėl, pasiekus tam tikras tarnybas, ši tema staiga pradėdavo nieko nebedominti, buvo pabrėžiama, kad nereikia „taip negatyviai žiūrėti į situaciją“, kad lietuviai yra dideli ukrainiečių draugai ir t. t. Kartais matant gražius koncertus per televiziją, kurių metu renkamos lėšos šiems mūsų kaimynams paremti, apima labai sunkūs jausmai – o ką padarėme, kad apgintume migrantus iš Ukrainos, kad jie nepatektų Lietuvoje į darbinį išnaudojimą, ką padarėme, kad jų moterys savo vaikams duoną užsidirbtų ne Vilniaus ar Kauno viešnamiuose?

– Grįžkime prie Jūsų vadovaujamo centro veiklos. Teigiate, kad ji labai priklauso nuo projektų rašymo ir dalyvavimo įvairiuose konkursuose, o valdžioje esantys pareigūnai problemoms, kurias sprendžiate, dažnai yra abejingi. Tačiau galbūt esama ne tik valdžios abejingumo, bet ir paprasčiausio neįsivaizdavimo, kaip jie galėtų patys spręsti tokias problemas? Kuriam laikui įsivaizduokime, kad valdininkai nėra abejingi, tik nuoširdžiai nesupranta, kokios yra jų kompetencijos ribos ir ką galima nuveikti su turimais resursais. Ką tokiems valdininkams patartumėte, kokius sprendimus, gerąsias kitų šalių praktikas jiems pasiūlytumėte?

– Žinot, jeigu dabar būtų 2000 metai, gal ir sutikčiau su Jūsų mintimi. Bet 2018-aisiais… Jeigu kas suskaičiuotų, kiek mokymų, konferencijų, apskritųjų stalų šia tema yra surengta, o jeigu dar žvilgtelėtume į nuolatines valdininkų komandiruotes užsienin… O dar pavartytume Vidaus reikalų ministerijos ataskaitas Briuseliui… Tikrai pamatytume savo šalį jau išplėšusią pergalę prieš tokį baisų reiškinį kaip prekyba žmonėmis. Deja, tik popieriuje. Šiandien besarmačiai valdininkai pučia krūtines ordinams, o aukos kankinasi vienatvėje, nepritekliuje, abejonėse. Valdininkams nereikia pamokymų apie jų darbą, šitas etapas jau praeityje. Jie šiandien arba iš viso neigia pačią problemą, arba tvirtina ją išsprendę. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad, pavyzdžiui, Kauno, Klaipėdos savivaldybės 2018 metais pagalbai nukentėjusiesiems neskyrė nė cento? O reikėtų daug ko – verkiant reikia spręsti kvalifikuotų advokatų seksualinės prievartos ir prekybos žmonėmis aukoms klausimą, didinti įvairiapusės pagalbos prieinamumą šalies teritorijoje. Negi normalu nukentėjusiajam, pavyzdžiui, iš Skuodo ieškoti pagalbos Klaipėdoje? Ir dar daug kitų paprastų, bet gyvybiškai svarbių darbelių reikia atlikti. Tam suvokti užtenka diplomo, lojalumo tarnybai, sąžinės, galų gale, nebūtina dairytis į kitų šalių praktikas.

– Užsiminėte, kad sunkiausios kovos kovojamos prieš korumpuotus ir abejingus, galią turinčius valdininkus. Tačiau atrodo, kad dažnai valdininkų abejingumas ir verslininkų akiplėšiškumas atramą randa viešojoje nuomonėje, kur dominuoja nuostata, kad auka yra „pati kalta“. Kiek tiesos yra teiginyje, kad aukos dažnai yra pačios kaltos dėl jas ištikusių nelaimių? Iš kur atsiranda šis manymas, kad dėl visko kalti pirmiausia patys nelaimę patyrusieji? Kiek mūsų turimas aukos įsivaizdavimas sutampa su realiu aukos paveikslu?

– Sunki ši tema. Kartais atrodo, kad, pasmerkę auką, žmonės tarsi apsaugo save nuo nepakeliamo skausmo, kaltės. Kaip reaguoti į žinią apie 14-metę, išnaudojamą prostitucijoje? Baisu, apima siaubas, pyktis – kodėl niekas neapsaugojo, kodėl suaugę vyrai ja naudojosi, kaip jai toliau gyventi… kaip mums visiems toliau gyventi, kai negalime apginti tokių vaikų… Ir staiga pasigirsta „išganingas“ balsas – bet pažiūrėkit, kaip ji atrodo, gal jai ten patiko, ji pati vyrams rašinėjo žinutes, prašė pinigų ir t. t., ir pan. O jeigu aukai ne 14, o 20 metų? Balsų jau daugiau, jie dar labiau užtikrinti, kad „jai pačiai patiko“. Vis dėlto labiau akcentuočiau ne psichologines aukų kaltinimo priežastis, o gal teisines. Stulbinantis nebaudžiamumas prievartautojus, sekso pirkėjus, visokio plauko išnaudotojus ir jų aplinką atpalaiduoja nuo atsakomybės už savo veiksmus, leidžia jiems kurti ir skleisti mitą apie aukos „sutikimą“, „norą būti išnaudojamai“ ir pan. Kiek kartų teismo salėje teko girdėti teisiamų už vaiko tvirkinimą verkšlenimus, kad mažametis „pats jį gundė“, tiesiog „lindo į kelnes“. O salėje sėdinti kaltininko mama, žmona rimtais veidais linksi: taip taip, taip viskas ir buvo.

Autorius: Karolis Dambrauskas

Balandžio pabaigoje Kauno apygardos teismo nuosprendžio išklausė Karmėlavos budeliais pramintas septynetas. Žiauriai keturiolikmetį kankinęs būrys izoliuotas nuo visuomenės, tačiau nevyriausybinės organizacijos įsitikinusios – egzekucijai buvo galima užkirsti kelią, jei ne tarnybų abejingumas.

„Daviau jam į burną“, – kitą dieną po 2015-ųjų metų liepos pabaigoje keturiolikmečiui įvykdytos egzekucijos su pasididžiavimu gyrėsi penkiasdešimtmetis Artūras Liutkevičius, dar pridurdamas: „Leidau pasirinkti, į burną ar į užpakalį“.

Vėliau teisme A.Liutkevičius pripažino išties nusimovęs kelnes ir liepęs čiulpti, bet tai esą buvo tik juokas – sumuštas ir į mišką išvežtas vaikas neva savo noru paėmė ir pabučiavo jo lytinį organą. Už šiuos darbelius į šeštąją dešimtį įkopusiam vyrui teismas skyrė septynerius metus laisvės atėmimo.

Subūrė gaują

Sugyventinės meilužį iki mirties metaliniu strypu uždaužęs A.Liutkevičius iš kalėjimo išėjo tik 2014-aisiais. Kaip 15min sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė, tarnybų neveiklumas stebint, kaip A.Liutkevičius išėjęs iš kalėjimo pradėjo burti aplink save gaują, kelia didelį nerimą.

„Šie skaudūs įvykiai verčia mus įsigilinti į temą, kurią dauguma tarnybų laiko ne „savo kompetencija“. Konkrečiai ši Pakaunės gauja formavosi būdu, kai daug vyresnis recidyvistas būrė apie save tuomet dar nepilnamečius“, – aiškino centro vadovė.

Du iš Karmėlavos budelių septyneto nusikaltimo padarymo metu dar buvo nepilnamečiai. Tai 1999 m. gimęs Laurynas Saladžius ir 1998 m. gimęs Domantas Rudžionis.

Būtent jie, kartu su maždaug dešimtmečiu vyresniais Edvinu Gursku ir Valerijumi Kulikovu, supykę ant keturiolikmečio dėl neva negrąžintų 15 eurų, prie prekybos centro „Molas“ liepė sėstis jam į BMW ir išvežė į garažų masyvą

Beje, V.Kulikovas jau po įvykdytos egzekucijos spėjo pridirbti dar baisesnių dalykų: jau teisiamas dėl šios egzekucijos vyras žarstekliu uždaužė jį gyventi priėmusią moterį, o bandydamas nuslėpti nusikaltimą padegė namą. Už visus savo darbelius kalėjime jis turės praleisti 14 metų.

Išvežė į mišką

Šalia garažų vyresnių draugų paskatinti nepilnamečiai įrėmė peilį pagrobtajam į kaklą, grasino nužudyti ir mušė.

Vėliau jie nukentėjusįjį įmetė į automobilio „Audi“ bagažinę, vežiojo po įvairias vietas. Nuvažiavusi prie kavinės „Burgundija“ ketveriukė sulaukė pastiprinimo – su „VW Golf“ čia atvyko A.Liutkevičius kartu su Marijonu Taraila ir Sauliumi Juozaičiu.

Tiesa, pastarasis teisme teigė visą laiką buvęs visiškai girtas ir sunkiai atsimenantis įvykio aplinkybes, dievagojosi nė pirštu neprilietęs nukentėjusiojo ir jam nepasakęs nė žodžio. Teismas patikėjo S.Juozaičio versija ir vienintelio iš septyneto nepasiuntė į kalėjimą, pripažino jį kaltu tik dėl neteisėto laisvės atėmimo. Už šį nusikaltimą jam skirta dvejų metų lygtinė laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant trejiems metams.

Vėliau nukentėjusysis permestas į „Golf“ bagažinę, nuvežtas į mišką netoli Neries, ten jau vėlų vakarą mušamas, gulinčiam jam spardyta į galvą, o A.Liutkevičius dukart seksualiai nepilnametį išnaudojo.

„Ecka pasiūlė paleisti į galvą man plytą, bet vyriausias kažką pasakė ir jie to nepadarė. Po to kažkas pasiūlė mane paskandinti ir už plaukų pradėjo tempti link vandens. Tuo momentu išsprūdau ir pradėjau ridentis nuo šlaito link vandens. Pajutęs, kad tuoj sustosiu, specialiai ridenausi toliau, kol įkritau į vandenį.

Gulėdamas vandenyje apsimečiau be sąmonės, plūduriavau sulaikęs kvėpavimą. Girdėjau, kaip kažkuris iš jų pasakė, kad tikriausiai mane užmušė ir reiktų ištraukti. Po šių žodžių nepastebėtas pradėjau irtis link kito kranto.

Ties upės viduriu pajutau, kad baigiasi jėgos, todėl stengdamasis nepaskęsti atsiguliau ant nugaros ir stengiausi išsilaikyti paviršiuje. Galiausiai pasiekiau kitą krantą, nuėjau iki artimiausio namo ir paprašiau pagalbos, ten buvęs vyras iškvietė policiją“, – teisme kraupias egzekucijos detales prisiminė keturiolikmetis.

Už nepilnamečiui surengtą egzekuciją M.Taraila kalėjime turės praleisti šešerius metus, o E.Gurskas – penkerius. Visi budeliai, išskyrus lygtine laisvės atėmimo bausme nubaustą S.Juozaitį, nukentėjusiajam taip pat turės atlyginti neturtinę žalą, teismas ją įvertino 60 tūkst. eurų.

Dar nepilnamečiais nusikaltimo padarymo metu buvę L.Saladžius ir D.Rudžionis nubausti ketverių metų laisvės atėmimo bausmėmis. Tačiau kadangi abu vaikinai jau ne kartą buvo teisti už plėšimus, vagystes ir smurtą, subendrinus ankstesnes bausmes, juos teismas nusprendė nuo visuomenės izoliuoti septyneriems metams.

K.Mišinienė komentuodama šį atvejį labai nerimauja, nes, anot jos, būtent recidyvistas A.Liutkevičius įtraukė vaikinus į nusikalstamą veiklą, o atsakingos tarnybos į situaciją žiūrėjo pro pirštus. Luko Balandžio / 15min nuotr./Kristina Mišinienė

„Karmėlavos gyventojai pasijuto terorizuojami, tačiau formalios auklėjamosios priemonės jaunuolių ir jų vadeivos nesustabdė. Jeigu seniūnija, Vaiko teisų apsaugos tarnyba būtų atkakliau reagavę, bendradarbiavę tarpusavyje, su policija – tikrai vėliau nebūtume sulaukę šių bei kitų tragiškų įvykių. Ir nereikėtų veidmainiškai piktintis „supuvusiu“ jaunimu“, – sakė ji.

Nerimą pašnekovei kelia ir tai, kad šio nusikaltimo auka buvo palikta visiškai viena – niekas net nėra įpareigotas jam suteikti pagalbą. „Šios istorijos nukentėjusį berniuką mūsų centras surado visiškai atsitiktinai, porą metų jam ir jo šeimai teikėme intensyvią pagalbą, tačiau nė karto per tuos metus jokia savivaldybės tarnyba nepasidomėjo, kaip mums tai sekasi daryti, ar užtenka lėšų samdyti psichologei ir advokatui.

Tai net ne abejingumas, o savotiškas abuojumas – niekam neįdomu. O reiktų savivaldybėms bent jau vaikus, nusikaltimų aukas susiskaičiuoti, pakoordinuoti jiems pagalbą“, – sakė K.Mišinienė.

Teismas svarstė, ar septynetą nuteisti už pasikėsinimą nužudyti, tačiau nusprendė, kad tikslo atimti jaunuoliui gyvybę jie neturėjo.

„Nagrinėjamu atveju negalima kategoriškai teigti, kad kaltinamieji turėjo konkretų, apibrėžtą tikslą nužudyti ir tuo tikslu atsivežė nukentėjusįjį į nuošalią vietą, ir kėsinosi tai įvykdyti, bet nužudymo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių – nukentėjusiajam nuplaukus upe.

Nukentėjusiajam atskirų kaltinamųjų išsakytas frazes apie galimą susidorojimą (užmušimą ir pan.), nesant kitokių duomenų apie mėginimą ar rengimąsi nužudyti, galima vertinti tik bendro pobūdžio naudoto psichologinio smurto ar grasinimo veiksmus“, – nusprendė teismas.

Kaltinimą byloje palaikęs prokuroras Egidijus Palaima šio nuosprendžio neskųs. Kaip 15min sužinojo Kauno apygardos prokuratūroje, teismas pripažino kaltinamuosius kaltais pagal visus jiems valstybinio kaltintojo inkriminuotus nusikaltimus.

„Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu kaltinamiesiems nebuvo inkriminuojamas pasikėsinimas nužudyti. Tokį kaltinimą, vadovaujantis galiojančiu proceso įstatymu, teisminio nagrinėjimo metu pirmos instancijos teisme pateikė nukentėjusiojo atstovas“, – teigiama prokuratūros atsakyme.

Tiesa, savo nekaltumą aukštesnės instancijos teisme bandys įrodyti bent 4 nuteistieji, jie jau pateikė apeliacinius skundus.

Autorius: Vytenis Miškinis

Jei paklaustumėte, ar Klaipėdos mieste yra prekybos žmonėmis aukų, tikriausiai tiek iš paprastų gyventojų, tiek iš specialistų išgirstumėme neapibrėžtą atsakymą – gal, tikriausiai, nežinome…

Bet jų yra, ir jos gyvena, mokosi, dirba tarp mūsų ir šalia mūsų. Klaipėdoje aktyvūs yra ne tik narkotikų gabentojai ir prekeiviai, bet ir prostitucijos organizatoriai, moterų verbuotojai užsienio viešnamiams, nuolat „neršia“ ieškodami aukų nusikaltimams vykdyti Vakarų Europoje įvairaus „kalibro“ veikėjai.

Žadant viliojantį darbą, įkalbinėjant „nepraleisti fantastiškos progos“, šantažuojant, grasinant arba nesakant tiesos apie darbo sąlygas, prekeiviai žmonėmis stumia pažeidžiamus, ne visada sugebančius pilnai suvokti pasiūlymo klastą asmenis į išnaudojimo, skolų, kančių liūną, iš kurio ne visiems lemta išsikapanoti.

O kur Klaipėdoje „sielų žvejai“ gaudo savo aukas ir kaip miesto tarnybos tam duoda atkirtį?

Pasižiūrėkime į faktus, kur vyko paskutiniai mūsų centrui žinomi verbavimo atvejai. Pirmiausia – Ernesto Galvanausko profesinio rengimo centre, kur iš viso regiono atvyksta jaunimas įgyti profesijos, kur svetingai priimami ir jaunuoliai, turintys įvairių sutrikimų. Vis dar teismų karuselėje sukasi, mūsų manymu, rezonansinė miestui  byla, kai pažeidžiamas centro auklėtinis grupės asmenų buvo išgabentas į Prancūziją ir ten verčiamas daryti nusikaltimus, nuolat patirdamas psichologinį ir fizinį smurtą. Dėka atkaklių miesto kriminalistų ir jiems vadovavusio prokuroro
veiksmų, nusikaltėliai buvo patraukti atsakomybėn.

Kitas atvejis – profesinio rengimo centro auklėtinė, turinti negalią, šiais metais netikėtai atsidūrė Didžiojoje Britanijoje, kur patekusi į atsitiktinio darbdavio – beje, tautiečio – rankas, buvo išnaudojama renkant labdarą, turėjo bėgti ir policijos bei ambasados pagalba buvo grąžinta namo.

Esame tikros, jog panašių atvejų yra ir daugiau, tačiau būtent paminėtieji ir reakcija į juos iliustruoja iškalbingą atsakymą į klausimą, ar reikia miestui prekybos žmonėmis prevencijos.

Į mūsų pakartotinius el. paštu siųstus siūlymus aptarti prekybos žmonėmis nusikaltimų grėsmes jų auklėtiniams, profesinio rengimo centro vadovybė atsakė spengiančia tyla, o pakalbinta nukentėjusios merginos auklėtoja tik padejavo, kad jaunuolė „nesuvaldoma, daro, ką nori, kokia ji čia nukentėjusi“..

Atrodo, jog ne tik su centro auklėtiniais reikia kalbėti apie jų tykančius pavojus, bet ir su darbuotojais, keičiant jų bendrą suvokimą apie negalią turinčius „blogus“ auklėtinius…

“Deja, savivaldybėje ilgus metus veikianti Pagalbos nukentėjusiems ar galėjusiems nukentėti nuo prekybos žmonėmis koordinavimo grupė, kažkada rodžiusi savo aktyvumu pavyzdį visai šaliai, jau seniai prarado bet kokį susidomėjimą konkrečia veikla, jos nariai snūduriuoja visiškame neveiklume.”

Gal reikia ieškoti pamainos „nepamainomai“ šios grupės vadovei, lyderio, kuriam nuoširdžiai rūpėtų ne postas, o miesto silpniausieji?

Klaipėda, reikia atsibusti iš palaimingo sapno, kad „pas mus nieko nevyksta“. Miestas tikrai pajėgus užkirsti kelią daugumai prekybos žmonėmis, išnaudojimo atvejų, čia dirba daugybė protingų, profesionalių, neabejingų žmonių. Negi mes tik stebėsime nusikaltimų suvestines, kaltindami pačias aukas , kad „ joms taip patinka gyventi“?

„Grasino įkišti pimpaliuką jam į užpakalį“, – toks kaltinimas buvo įrašytas byloje, iškeltoje mažamečio patėviui. Tačiau jis iš balos išlipo sausas, o nuo ikiteisminių procesų pavargusi mama nuleido rankas.

Siekiant apsaugoti mažamečio interesus, nei jo, nei kitų istorijos dalyvių duomenys straipsnyje nebus atskleidžiami.

Šiaulių apygardos prokuratūra prieš mėnesį paskelbė nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl mažamečio tvirkinimo. Prokuratūra pasirėmė nukentėjusio berniuko būkle – šešerių berniukas turi II neįgalumo grupę, jam pripažintas protinis atsilikimas, nors psichiatrų išvadose pažymėta, kad berniukas nėra linkęs fantazuoti.

Pats patėvis savo kaltės nepripažįsta ir berniuko pasakojimus vadina išsigalvojimais ir melu.

Du berniukus auginanti mama 2016 metais apsigyveno kartu su savo gyvenimo draugu, kiek vėliau už jo ištekėjo, tačiau santuoka truko vos pusmetį. Berniukai, mama ir patėvis metus laiko gyveno vieno kambario bute. Po metų jie persikraustė į keturių kambarių butą.

Patėvis tyrėjams pasakojo, kad su berniukais, kol gyveno kartu, sutarė gerai. Jis taip pat teigė, kad jokių seksualinių aistrų nemalšindavo mažyliams matant, nors ilgą laiką visi miegojo viename kambaryje.

Anot patėvio, šešiametis elgiasi neadekvačiai ir meluoja, nes anksčiau buvo gavęs stiprų smūgį į galvą. Tyrėjams vyras pasakojo, kad ir anksčiau vaikas esą elgdavosi nestabiliai: tai būdavo ramus, tai agresyvus.

Šeimoje auga du vaikai: dabar jau šešerių ir dvylikos metų berniukai. Tuo metu, kai su jais gyveno patėvis, berniukams buvo penkeri ir vienuolika.

Vyresnėlis tyrėjams pasakojo, kad jo mama išvarė patėvį už tai, kad šis smurtavo ir daug gerdavo. Nors pats vyras teigia, kad santykiai nutrūko dėl buvusios žmonos neištikimybės.

Berniukų pasakojimai skiriasi it diena nuo nakties. Vyresnėlis pasakojo, kad jam labai patiko mamos draugas, kuris jam padovanojo paspirtuką, rūpinosi juo. Berniukas tyrėjams teigė, kad mažesnysis brolis pavydėjo, dėl to primelavo.

Jo teigimu, kai visi gyveno vieno kambario bute, kartu su broliu miegodavo koridoriuje, o tėvai – kambaryje. Esą nė karto nebuvo užėję į kambarį tuo metu, kai ten miegojo mama. Jis taip pat teigia, kad niekuomet nematė patėvio nuogo, esą pats nepatyrė jokio veiksmo, kuriais skundžiasi mažylis.

Tačiau prisipažino, kad yra matęs nuogų žmonių vaizdų per mobilųjį telefoną. Jis teigė, kad pats telefone neturi interneto, turėjo tik patėvis, o vaizdelius esą rodė kartu mokyklą lankantis vaikas.

Vėliau buvo nustatyta, kad vaikas, apie kurį kalbėjo vyresnysis sūnus, tos mokyklos niekuomet nelankė.

Mažesnysis berniukas apie tokius patėvio veiksmus papasakojo psichologei. Berniukas pas specialistus lankėsi dėl sveikatos problemų. Neįgalumą turintis berniukas, kaip teigia mama, dažnai meluoja tiek jai, tiek mokykloje, tačiau po to, kai berniukas psichologei papasakojo, kad patėvis „grasino įkišti pimpaliuką jam į užpakalį“ ir „rodė nuogą pimpaliuką“, mama nusprendė kreiptis į policijos pareigūnus.

Vis dėlto mama vaiko liudijimų nepalaikė – taip jos elgesį įvertino bei ikiteisminio proceso dokumentuose pažymėjo ir pareigūnai. Ji teigė, kad vaikas neadekvatus, nors psichiatrai teigė ką kitą.

Tiesa, ji pripažino, kad patėvis smurtavo tiek prieš ją, tiek prieš vaikus, todėl ji ir nusprendė nutraukti santykius. Mama taip pat pripažino kartą užtikusi abu sūnus „žaidžiančius“ po paklode. Mažesnysis teigė, kad po paklode atliko tvirkinančius veiksmus savo vyresniam broliukui.

Vis dėlto prasidėjus tyrimui berniukas ėmė ir persigalvojo. Ir nors jo mama teigė, kad nedarė vaikui įtakos ir nemokė, kaip kalbėti, psichiatrai pastebėjo, kad vaikas vieną dieną kardinaliai pakeitė savo nuomonę ir pradėjo teisinti patėvį, esą jis nieko nedarė. Tačiau tokių įrodymų pareigūnams nepakako – jie nusprendė nutraukti tyrimą, o mama, kuri dar galėtų ieškoti teisybės kitose institucijose, nuleido rankas teigdama, kad pavargo nuo visų procesų.

Mama tokį vaiko elgesį vėliau nusprendė pavadinti melu dėl to, kad jam pritrūko dėmesio. Esą šešiametis prisiklausė, kad už tokius nusikaltimus suaugusieji yra baudžiami, todėl ir išgalvojo pasakojimą, kaip „patėvis jam grasino įkišti pimpaliuką į užpakalį“.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) socialinio darbo vadovė Vaida Matusevičiūtė DELFI pasakojo, kad staigus vaiko persigalvojimas kelia daug abejonių.

„Šis atvejas mums vėl ir vėl demonstruoja negebėjimą apklausti galimai tvirkintų vaikų, surinkti įrodymus, o tas negebėjimas išvirsta į nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Vaikas papasakoja apie tvirkinančius patėvio veiksmus? Bet patėvis tai neigia. Fiksuojamas motinos poveikis sūnaus parodymams? Bet mama tvirtina atvirkščiai, ji skatinusi sakyti tiesą. Vaikas netikėtai persigalvoja ir aiškina sakęs netiesą. Taip smarkiai persigalvoja, kad neigia patyręs ir fizinį smurtą iš buvusio patėvio, nors motina apklausoje prisipažįsta, jog šis gėręs ir mušdavęs jos vaikus. Čia prokurorė L. Mažeikienė iš Šiaulių sako STOP, jūs mane visi įtikinote, nebuvo jokio tvirkinimo. Nors psichologė, kuriai berniukas pasisakė apie ne kartą patirtą priekabiavimą iš suaugusio vyro, nemato priežasčių netikėti vaiku.

Apgailestaujame, kad šioje istorijoje jokio vaidmens nesuvaidino Vaiko teisių apsaugos tarnyba, palikdama vaikų mamą vieną „kapanotis“ savo problemose. O ji jas sprendė taip, kaip suprato ir sugebėjo.

Mes atkakliai keliame vaiko advokato būtinumo klausimą, nes šalia nukentėjusių vaikų šiandien – tuštuma. Dar daugiau – mes prašome atsakingų tarnybų peržiūrėti nutrauktus ikiteisminius tyrimus dėl galimų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, ypač kreipiant dėmesį į atliktų apklausų kokybę ir sąlygas. Konkrečiai šiame nutrauktame tyrime yra daugiau klausimų negu atsakymų, bet ar jie kam nors rūpi?“, – kalbėjo V. Matusevičiūtė.

Autorius: Kristina Pocytė

Telšių apylinkės prokurorams teko nelengva užduotis – aiškintis, ar psichikos negalią turinčią moterį išžagino jos vyro draugas. Prokurorai nusprendė, kad tokio įvykio nebuvo, tačiau socialiniai darbuotojai įsitikinę kitaip. Kol vyko tyrimas, neįgali moteris pagimdė ir su vyru emigravo.

Šioje byloje ikiteisminį tyrimą atliko Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai. Viskas prasidėjo, kada praėjusių metų birželį į Akmenės policiją kreipėsi 24 m. Marija (vardas pakeistas, dėl duomenų apsaugos jos tapatybė straipsnyje neatskleidžiama – DELFI). Moteris pranešė, kad birželio 13 ir 16 d., nenustatytu laiku, buvo išžaginta Naujojoje Akmenėje. Marija nurodė, kad nepažįstamas asmuo tą padarė V. Kudirkos gatvėje, miškelyje šalia vandens telkinio. Nukentėjusioji policijai aiškino neseniai su vyru iš Mažeikių atsikrausčiusi į Naująją Akmenę. Kadangi Marija mieste nieko nepažįsta ir jai čia liūdna, kartais į autobusų stotį eidavo pasitikti iš darbo grįžtančio vyro. Liudytoja nurodė dėl atminties turinti neįgalumą, tad kai kurių dalykų galinti neatsiminti.

Marija policijai aiškino, kad birželio 13 d. stoties rūkomajame laukė sutuoktinio. Tuo metu jai iš nugaros, nuo degalinės pusės, priėjo nepažįstamas vyriškis – šviesių trumpų plaukų, apie 150 cm ūgio, stamboko kūno sudėjimo, sportiškas. Nepažįstamasis moterį užkalbino ir prisistatė esantis Darius. Vyras ėmė Mariją kalbinti ir kviesti išgerti, tačiau ši, išsigandusi, atsikalbinėjo. Moters aiškinimu, vyras ją čiupo už rankos ir ėmė tempti, ši įsikibo šiukšliadėžę, šaukė „gelbėkit, padėkit“, tačiau niekas nekreipė dėmesio. Moters liudijimu, vyriškis ją vedėsi „Maximos“ parduotuvės link, per pėsčiųjų perėją, už degalinės nusivedė į miškelį. Visą laiką vyriškis auką vedė už rankos.

Atėjus į miškelį, vyras liepė rengtis, tačiau ši atsikalbinėjo. Darium prisistatęs vyras ėmė grasinti suplėšyti rūbus. Moteris aiškino esanti nėščia, bet vyro tas netrikdė. Tada jis, numovęs moters tampres ir kelnaites iki kelių, šią paguldė ant žolės ir išžagino. Viskas truko neilgai. Po prievartos akto

Marija apsirengė, vyras ją truputį palydėjo ir liepė dingti iš akių. Verkdama moteris nuėjo į namus. Netrukus iš darbo grįžusiam sutuoktiniui Marija nieko nepasakojo – nedrįso. Birželio 16 d. Marija vėl nuėjo į autobusų stotį. Čia vėl atsirado tas pats nepažįstamasis, kalbino eiti į miškelį, klausė, ar patiko praėjusį kartą. Moteris verkė, tačiau nepažįstamasis ją vėl griebė už rankos ir ėmė vestis miškelio link. Šįkart moteriai pavyko pabėgti, kada šis nusisuko atlikti gamtinių reikalų. Penktą mėnesį nėščia moteris pagaliau apie patirtą siaubą papasakojo vyrui ir kreipėsi į policiją. Marija nurodė, kad ją išprievartavo Darius. Tą patį moteris tvirtino papildomos apklausos metu. Po išžaginimo jokių mėlynių ar kitų sužalojimų neliko. Ji fiziškai jautėsi gerai, tad pas medikus nesikreipė.

Rugpjūčio mėnesį Marija iš policijos pateiktų nuotraukų atpažino įtariamąjį. Paaiškėjo, kad jo vardas tikrai Darius. Dar po kurio laiko ji vyrą atpažino gyvai. Papildomos apklausos metu moteris sakė žinanti, kad šis vyras Darius yra jos vyro draugas, su juo susipažino jau po vestuvių. Ji negalėjo paaiškinti, kodėl ankstesnių apklausų metu sakė šio vyro nepažįstanti. Marija aiškino, kad Darius ne kartą nakvojęs jų namuose, tačiau ji lytinių santykių su sutuoktinio draugu neturėjusi. Su draugu nesipyko: norėjo atgauti 5 eurų skolą Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba pateikė išvadą, kad Marijai diagnozuoti plataus spektro psichikos sutrikimai. Tiriamoji ekspertizės metu nebendradarbiavo, ji ne kartą gydyta psichiatrijos ligoninėje. Nuo paauglystės jai ėmė reikštis hiperseksualumas, asocialumas, neadekvataus elgesio epizodai. Ikiteisminio tyrimo metu minėtam vyro draugui Dariui pareikšti įtarimai. Jis apklausos metu neprisipažino žaginęs moterį ir aiškino nukentėjusiąją gerai pažįstantis, bendraujantis su ja ir jos vyru, mobiliajame telefone išsisaugojęs telefono numerį ir susirašinėjimus.

Tuo metu Marijos vyras pasakojo po vedybų tapęs dėl protinio atsilikimo neįgalios moters globėju ir vyru. Jis pasakojo birželio 13 d. grįžęs iš darbo, tačiau žmona jo stotyje nepasitikusi. Jis sutuoktinę rado namie, Marija kaip visada buvo užsidariusi ir keista. Birželio 16 d. jis žmoną sutiko „Maximoje“ – vienatvę jautusi moteris čia eidavo pasivaikščioti. Tą vakarą žmona buvo keista, kitą dieną buvo suirzusi, į užduodamus klausimus reagavo verksmu. Po ilgų įkalbinėjimų ji vyrui pasitarė, kad ją išprievartavo nepažįstamas vyriškis – kur ir kaip Marija nepasakojo, tik verkė. Kad draugas Darius galimai išžagino žmoną, vyras sužinojo iš jos pačios vėliau. Kai Darius lankėsi svečiuose, bičiulis jo paklausė, kodėl šis taip negražiai pasielgė su jo žmona, tačiau Darius jam nieko neatsakė. Abu vyrai tuomet buvo neblaivūs. Apklausos metu Marijos sutuoktinis sakė, kad nors ir žinojo apie prieš žmoną panaudotą prievartą, su draugu nesipykęs ir toliau bendravęs, nes norėjo atgauti 5 eurų skolą. Jis taip pat pasakojo nepastebėjęs, kad jiems būnant kartu draugas „kabintų“ žmoną ar kitaip prie jos meilintųsi. Vyras pripažino: jam žmona tikrai nemeluotų, tad tai tikrai galėjo būti Darius.
Teisėsaugą sudomino viena Marijos vyro Dariui nusiųsta žinutė: „Laukem o p… dusi“. Vyras teisinosi, kad taip draugo Dariaus klausė, ar šis duos išgerti alaus. Jokių įrodymų nerado Tačiau, patikrinus netoliese esančios degalinės vaizdo įrašus, juose nesimatė nei ant suoliuko sėdėjusios Marijos, nei jos nupasakotų grumtynių, nei praėjimo takeliu pro degalinę. Be to, atlikus Marijos psichiatrinę ekspertizę nustatyta, kad jai diagnozuoti plataus spektro psichikos sutrikimai nuo įgimtos silpnaprotystės iki paranoidinės šizofrenijos. Teisėsaugai abejonių sukėlė ir tai, kad abu kartus jokių liudytojų neužfiksuota. „Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti“, – konstatavo prokuroras. Nutarime taip pat pacituotas Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimas, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, primintos Aukščiausio Teismo nutartys, pagal kurias kaltu asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų asmens kaltės įrodymų. Taip pat pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Būtent todėl prokuroras Anatolijus Ivanovas ikiteisminį tyrimą nutraukė nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Tuo pačiu kaltinamajam Dariui panaikinta paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Šį nutarimą buvo galima apskųsti. Paklausus apie išžaginimą, prasidėjo panikos priepuolis Tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad dokumente apie nutrauktą tyrimą neatsispindi nė menka dalelė tos tragedijos, kurios liudininkėmis buvo socialinės darbuotojos. „Pačią Mariją mes susiradome perskaitę DELFI straipsnelį apie išprievartautą moterį. Šiaip ne taip per Telšių pareigūnus ją suradome, pareigūnai paklausė jos, ar nori mūsų pagalbos, ji sutiko. Atvykę į N. Akmenę radome 24 metų visiškai sutrikusią, kaip vaikas atrodančią ir besielgiančią moterį, turinčią I neįgalumo grupę, kuri, pakalbinta apie prievartą, pradėjo baisiai raudoti, jai prasidėjo panikos priepuolis. Ji tvirtino, kad prievartautojas Darius yra vyro draugas, bet vyras nepyksta ant jos, jai atleidžia. Po kiek laiko susipažinome su epilepsija sergančiu vyru. Jis tvirtino, kad išeidamas iš namų Mariją užrakina, neduoda jai telefono, pinigų, nes ji tik prisidaro bėdų. Marija laukėsi, svajojo apie vaikelį. Vyras planavo didelę šeimą bei ruošėsi vykti į Ispaniją, nes Lietuvoje nėra gyvenimo“, – pasakoja K. Mišinienė. Mariją ji apibūdino kaip 24 m. moterį 8 m. vaiko protu, kuri po išprievartavimo bijojo tamsos ir viena būti namuose.

Vėliau sutuoktiniai persikėlė į Mažeikius. Šio miesto tarnyboms KOPŽI atstovai pranešė apie situaciją, moteriai surado advokatą, nuolat ją lankė. K. Mišinienės teigimu, buvo labai sunku bendrauti, nes norint susitarti dėl susitikimo, tekdavo skambinti vyrui į telefoną: jo nuotaikos nuolat keitėsi, jis vis mažiau norėjo, kad socialiniai darbuotojai bendrautų su žmona. „Gimus vaikeliui, tarnybos labai stebėjo šeimą, vyras vis labiau nervinosi. Pavyzdžiui, policijai nusprendus surengti psichiatrinę ekspertizę, vyras pareiškė, kad tiesiog jos neišleis, moteris pradėjo maldauti palikti ją ramybėje, nes ji „vyro nuosavybė, ji priklauso jam“. Teko prašyti tyrėjos tiesiog atvykti į namus ir išvežti moterį į ekspertizę policijos mašina, nes kitaip tiesiog buvo šimtai priežasčių, kodėl tai neįmanoma. Matydamos, kad vyras planuoja šeimai išvykti į užsienį, per advokatę kreipėmės į prokuratūrą, prašydamos apklausti Mariją pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pasakojome apie akivaizdų vyro trukdymą tyrimui. Prokuratūra atmetė mūsų prašymą apklausai teisme, kuri būtų įtvirtinusi moters parodymus“, – dėsto K. Mišinienė.

Jos aiškinimu, viskas baigėsi taip, kaip ir bijota – šeima išvyko, o prokuratūra nutraukė tyrimą. „Turime pasakyti, kad ir būdama nėščia, ir po gimdymo Marija niekada nenustojo bijojusi prievartautojo, užėjus kalbai apie jį, pradėdavo drebėti, verkti, visa pasikeisdavo. Mes apstulbusios, kaip prastai jai atlikta psichiatrinė ekspertizė, visiškai neatspindinti paties įvykio, jo pasekmių, užrašyti tik kažkokie niekai. Prokuroras buvo susigalvojęs atlikti pakartotinę ekspertizę, bet Marija jau buvo išvykusi. Mūsų išvada – prokuroras nepasiruošęs, nemoka dirbti su neįgaliais asmenimis, nesugebėjo net ekspertizei suformuoti tinkamų klausimų“, – sakė KOPŽI vadovė. Pasak K. Mišinienės, prokuroro paaiškinimai, kad kameros kažko neužfiksavo ar stotyje neatsirado liudytojų tik parodo, kad šiame tyrime buvo visiškai neįsigilinta į didžiulę negalią turinčios moters mąstymą ir elgesį – ji klusniai visada vykdė bet kokius visų reikalavimus, ji paniškai bijojo prievartautojo, ji nuosekliai pasakojo apie pati prievartos aktą ir pan.

Ji stebisi, kodėl nukentėjusiosios vyrui nesuteiktas specialiojo liudytojo statusas ir jam neuždrausta išvykti iš Lietuvos. K. Mišinienės teigimu, prasidėjus tyrimui Marija kartu su vyru ir gimusiu vaikeliu išvyko į Ispaniją pas vyro gimines. Kadangi nukentėjusios Lietuvoje nėra, nebuvo ir galimybės apskųsti prokuroro nutarimą. Prokurorui viskas aišku „Tyrimo metu visiškai nebuvo duomenų, kurie nors kažkiek patvirtintų, kad šis faktas galėjo realiai egzistuoti. (…) Tėra jos parodymai, bet jos sveikatos būklė tokia, kad, panašu, žmogus šią istoriją galėjo ir sukurti, sveikatos būklė padiktavo jos duotus parodymus“, – DELFI kalbėjo prokuroras A. Ivanovas. Prokuroro aiškinimu, byla buvo tiriama gana ilgai, surinkta pakankamai daug duomenų. „Mano manymu, šie faktai iš esmės nepasitvirtino. Nukentėjusiajai buvo atliktos ekspertizės, buvo galimybė išdėstyti argumentus ikiteisminio tyrimo metu, kokie prašymai buvo, viskas buvo atlikta, rezultatas toks, koks yra“, – kalbėjo jis. Prokuroro teigimu, turint argumentų, buvo galima kreiptis skundu į aukštesnįjį prokurorą.

Autorius: Mindaugas Jackevičius

Bedarbės, vienišos mamos, studentės, neturinčios nei kur, nei už ką, bet svajojančios gerai gyventi. Visos jos – socialiai pažeidžiamos, todėl iš beviltiškos padėties bandė gelbėtis dirbdamos modelio darbą virtualioje erdvėje. Tačiau netrukus suprato, kad pakliuvo į gerai paspęstus verbuotojų spąstus.

Jaunas ir patrauklias merginas į šią „veiklą“ įtraukė šiauliečiai Vilandas Jasuitis ir Darius Šimaitis – 1988 m. gimę vyrai manė, kad kasdien į jų kišenes byrės didžiulės sumos pinigų. Tačiau „verslas“ nebuvo toks sėkmingas – kartais net visą naktį prie vaizdo kameros praleidusios merginos pinigų neužsidirbdavo, o „sėkmė“ joms šypsojosi tik tada, kai lyg pornografinių filmų „aktorės“ tenkino pačių gašliausių iškrypėlių norus.

„Neįmanoma užsidirbti pinigų nežaidžiant su savimi ir nepildant klientų norų“, – policijos pareigūnams nurodė viena „manekenių“. O dar kita prisipažino, kad tai, ką pamatė dirbdama virtualioje erdvėje, jai įstrigo visam gyvenimui: „Mačiau, kaip buvo prievartaujami maži vaikai.“

Viliojančiais sąvadautojų pasiūlymais užsidirbti daug pinigų nieko neveikiant susigundžiusios merginos šiandien baiminasi, kad jų praeities nuodėmės bet kurią sekundę gali būti išviešintos internete – juk tai, ką dėl nedidelių pinigų išdarinėjo prieš kamerą, galėjo filmuoti bet kuris už šią paslaugą mokantis vyras. Kaip ir merginas į nešvarius žaidimus įtraukę šiauliečiai – pas juos buvo rasta slapta darytų merginų vaizdo įrašų ir nuotraukų.

O kerštauti merginoms yra dėl ko – kai jų neteisėta veikla susidomėjo policijos pareigūnai, drąsos įgavusios „manekenės“ ėmė pasakoti, kaip jautėsi dirbdamos „webmodeliais“ ir kokių grasinimų sulaukė nutarusios pasitraukti iš šio „verslo“.

Sulaukė, bet grasintojai jokių konkrečių veiksmų nesiėmė, todėl nėra ko bijoti. Taip nutarė Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs pirmąją „webmodelių“ bylą – Šiauliuose dėl prekybos žmonėmis nuteisti V. Jasuitis ir D. Šimaitis išgirdo išteisinamąjį nuosprendį. Nes yra nekalti – merginos, sutikusios nusirenginėti prieš kameras, yra pačios kaltos, kad buvo naivios, neturėjo už ką gyventi ir nupirkti valgyti be tėvo augantiems savo vaikams.

„Mes ilgus metus dirbome su šiomis nukentėjusiomis, jos gavo daugybę socialinių darbuotojų, psichologų konsultacijų, kitokios paramos, bet teismas nusprendė, kad jų traumos mums pasivaideno“, – išteisinamuoju nuosprendžiu stebėjosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Nors apeliacinės instancijos teismo paskelbtas nuosprendis įsiteisėjo iš karto po jo paskelbimo, nusikaltimo aukų teises ginančios organizacijos vadovė viliasi, kad į šią itin svarbią bylą dar kitaip pasižiūrės Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Šiauliečiai D. Šimaitis ir V. Jasuitis buvo pirmieji Lietuvoje, kurie pareigūnams įkliuvo dėl jaunų merginų verbavimo tenkinti seksualinius poreikius internete.

Bylos duomenimis buvo nustatyta, kad vyrai nuo 2012 m. rugsėjo iki 2013 m. rugpjūčio įvairiuose Lietuvos miestuose ieškojo merginų, sutinkančių dirbti „webmodeliais“, – jaunoms panelėms buvo aiškinama, kad nieko ypatingo nereikės daryti, o pinigai plaukte plauks. Tačiau viskas buvo kitaip – merginos buvo priverstos nusirenginėti pornografinio pobūdžio svetainėje, o pinigų beveik neuždirbo.

„Siūlomas web modelio darbas simpatiškoms merginoms. Tai gali būti pagrindinis arba papildomas darbas laisvu grafiku. Jokių ypatingų reikalavimų nėra, tiesiog būti komunikabiliai, turėti anglų kalbos pagrindus, mokėti ir norėti bendrauti su žmonėmis. Atlyginimas priklauso nuo jūsų noro ir pastangų dirbti“, – buvo rašoma verbuotojų spausdinamuose skelbimuose. Juose pabrėžiama, kad už darbą siūlomas atlyginimas nuo 2 iki 5 tūkst. litų (nuo 580 iki 1450 eurų).

„Radau skelbimą internete, buvo siūlomas „webmodelio“ darbas, – pasakojo viena Šilutėje gyvenusi mergina. – Susisiekiau su skelbimo autoriumi, vėliau paaiškėjo, kad tai buvo V. Jasuitis, dėl darbo pokalbio susitikome kavinėje. Šio pokalbio metu jis sakė, kad man reikės sėdėti arba šokti prieš kamerą, būti apsirengusiai seksualiais drabužiais, visa tai bus rodoma viešame interneto puslapyje, tačiau yra ir kitų kambarių, į kuriuos vartotojas pasikviečia ir prašo intymesnių dalykų, bet šie puslapiai yra nevieši, jų Lietuvoje niekas nemato.“

Anot moters, tuo metu, kai ji priėmė sprendimą daugiau nesivaipyti prieš vaizdo kamerą, iš V. Jasuičio sulaukė piktų žinučių. „Ko nedirbi? Nežaisk su mumis“, „Atiduok įrangą“, – nukentėjusiosios teigimu, „darbdavys“ rašė, kad ši jį nuvylė, daug merginų bandė dingti, bet nieko tuo nepasiekė.

„Po tokių žinučių labai bijodavau, nes viena auginau vaikus, vyro neturėjau – man padaryta didelė moralinė žala, šie dalykai įstrigo visam gyvenimui“, – sakė ji.

Panašią patirtį su „darbdaviais“ turėjo ir kita mergina iš Kretingos – Klaipėdoje studijavusi devyniolikmetė į pokalbį dėl darbo nuėjo kartu su drauge.

„Su mumis susitikę vaikinai aiškino, kad darbas yra legalus, sakė, jog mes galėsime prisijungti vakare, o dieną – mokytis, užmokestis priklausys nuo to, kiek dirbsime, – prisiminė viena studenčių. – Mums buvo pasakyta, kad reikės minimaliai apsinuoginti – apnuoginti petį, kažkiek kūno, bet tiek, kiek pačios norėsime. Pokalbio metu sakė, kad dauguma klientų bus vyrai, nes būna, jog jiems reikia paguodos, psichologinės pagalbos.“

Dirbti sutikusios merginos iš karto gavo pinigų, nes asmeninis kompiuteris buvo sugedęs ir jį reikėjo suremontuoti.

„Vėliau į mano kompiuterį buvo atsiųstas svetainės, kurioje dirbsiu, adresas, prisijungimo kodas – mane pavadino Koledžo mergina, – pasakojo kretingiškė. – Pirmą kartą prisijungiau iš tėvų buto, pabendravau su keliais asmenimis bendromis temomis, o vėliau su drauge persikraustėme gyventi į nuomojamą butą Klaipėdoje. Čia turėjome įsivesti internetą. O, kai įsivedėme, prisijungėme prie sistemos – kitapus ekrano esantys vyrai ėmė manęs ir draugės prašyti, kad prieš juos apsinuogintume. Tai mus šokiravo, nes tokių minčių neturėjome, net neįsivaizdavome, kad taip reikės bendrauti šioje svetainėje. Ir tik tada peržiūrėjusios kitų merginų anketas supratome, į kur buvome įveltos, – jautėmės lyg pardavinėtume save.“

Susisiekusios su „darbdaviais“ studentės pareiškė, kad daugiau „nedirbs“, ir pareikalavo iš svetainės ištrinti jų anketas ir nuotraukas.

„Jie mus įkalbinėjo dirbti, bet mes nesutikome, todėl sulaukėme grasinimų – reikalavo grąžinti pinigus, kuriuos buvo į mus investavę, taip pat sakė, kad žino, kur mes gyvename“, – pasakojo viena merginų.

Ji patikino, kad netrukus surinko reikalingą pinigų sumą ir atidavė „darbdaviams“. „Jeigu mums būtų pasakę, kad uždirbti galima tik nusirenginėjant, rodant lytinius organus, stebint kitus, nebūtume dirbusios, – mes buvome apgautos“, – aiškino mergina.

Sužinojo, kad bus Migdolinė mergina

Kita nukentėjusioji – viena pusantrų metų vaiką auginanti Telšių gyventoja – pareigūnams prisipažino, kad gyveno tik iš valstybės skiriamos pašalpos, todėl pinigų neužtekdavo net būtiniausioms reikmėms.

„Mūsų šeimoje visą laiką buvo jaučiamas pinigų stygius, aš net buvau priversta mesti mokslus

kolegijoje, nes negalėjau už juos sumokėti, – kalbėjo vieniša motina. – Todėl, kai internete radau skelbimą, kuriame buvo nurodyta uždarbio suma, iš karto susiviliojau – man tai atrodė labai dideli pinigai.“

Su skelbimo autoriumi moteris susisiekė elektroniniu paštu – apie save nieko nerašė, tik paklausė, koks tai darbas. Netrukus jai atskriejo atsakymas – būtina nuotrauka. Kai ją nusiuntė, iš karto sulaukė skambučio – susitikime ir aptarkime sąlygas.

„Sutikau, nutariau nedelsti, nes viliojo uždirbami pinigai, jų labai reikėjo man ir mano šeimai, – sakė telšiškė. – Į susitikimą atvyko du jauni vyrai, jie aiškino, kad internetu reikės bendrauti su vyrais, o aš tam labai tinkama, nes esu gražios išvaizdos. Taip pat kalbėjo, kad yra merginų, kurios uždirba labai didelius pinigus, jos kartais rodo kokią nors šou programą, tačiau tikino, kad nepadoraus, nelegalaus ir pornografinio pobūdžio darbo nesiūlo. Sutikau pasirašyti sutartį, nes tuo metu buvau beviltiškoje situacijoje – ir su mažu vaiku, ir be darbo, ir be socialinių garantijų.“

Jauna motina netrukus sužinojo, kad bus „Almond girl“ (Migdolinė mergina) – jai buvo nurodyta, jog prie kompiuterio privalės sėdėti viena, jokiu būdu į kadrą negali pakliūti vaikas ar koks nors naminis gyvūnas.

„Kai pirmą kartą prisijungiau prie interneto, iš pavienių žodžių supratau, kad manęs prašo nusirengti, apnuoginti save, – sakė anglų kalbos nemokanti moteris. – Aš tada tik šypsojausi, jaučiausi kvailai, nežinojau, nei ką atrašyti, nei ką daryti. Tada prie kompiuterio prisijungė D. Šimaitis – rašė, kad man gerai sekasi, nenustočiau šypsotis, ir viskas bus gerai. Supratau, kad teiginiai, jog nereikės nusirenginėti, visiškai neatitinka realios situacijos, tačiau jų įtikinėjimai, kad viskas bus gerai, kad man padės ir nepaliks vienos, pasakys, kaip reikia elgtis, ramino – aš jais tikėjau ir pasitikėjau.“

Moteris sakė, kad „webmodeliu“ dirbo tuo metu, kai jos mažametė dukra miegodavo.

„Po kurio laiko D. Šimaitis man atsiuntė programą, kurią įdiegusi kompiuteryje galėjau tiesiogiai bendrauti su savo „darbdaviais“ – jie galėjo stebėti mano darbą, taip pat padėdavo surašyti atsakymus man rašantiems vyrams, – tyrėjams pasakojo nukentėjusioji. – Dirbdama sulaukiau pasiūlymo patekti į privačius ir net išskirtinius kambarius, kuriuose klientai norėdavo, kad pildyčiau jų prašymus, tačiau sąmoningai to nedariau, nes man tai buvo nepriimtina.“

Apie tai, kad dirba „webmodeliu“, vieniša motina papasakojo savo draugei – ši irgi panoro išbandyti save prieš vaizdo kamerą. Ši žinia labai nudžiugino „darbdavius“ – jie pasiūlė merginoms su mažamete dukra persikraustyti į vieną specialiai išnuomotą butą.

„Prieš įsikraustant kišenėje neturėjau nė cento, todėl D. Šimaitis su drauge nupirko maisto – dešrelių, kruopų, mėsos, duonos. Užteko porai dienų, – policijoje kalbėjo ji. – Dar produktų atsivežiau iš savo mamos.“

Išnuomotame bute merginos „dirbo“ tik naktimis, bet atskiruose kambariuose, joms už tai buvo žadami „aukso kalnai“.

„Dirbdamos darydavome pertraukėles, bet D. Šimaitis ėmė priekaištauti, kad darome per daug pertraukų, nieko nedirbame, reikalavo ilgiau sėdėti prie kompiuterių, – sakė nukentėjusioji. – Retkarčiais jam pasakydavau, kad daugiau nebedirbsiu, bet jis tada atvažiuodavo į namus ir įkalbinėdavo veiklos nenutraukti, be to, reikalavo grąžinti 300 Eur skolą, nes tiek buvo man davęs dar prieš pradedant dirbti. Vėl dirbau per prievartą, nes neturėjau kur eiti, jie mane visada spaudė kuo ilgiau būti internete, sakė, kad ir juos kontroliuoja kažkoks žmogus iš Rygos.“

Pasak nukentėjusiosios, naujas „darbas“ nesužavėjo ir jos draugės; kai apie tai pasakė „darbdaviams“ sulaukė įžeidinėjimų ir pažeminimo. „Sakė, kad geriau eitų dirbti į „Maximą“, o mane išvadino ubage su vaiku“, – prisiminė ji.

Jauna motina policijoje ir teisme neslėpė, kad ją pribloškė tai, ką matė „dirbdama“ tariamu „webmodeliu“.

„Dirbdama šį darbą aš buvau priversta nusirenginėti, tenkinti net šlykščiausius klientų norus, taip pat juos stebėti, man teko matyti net ir tai, kaip tvirkinami maži vaikai – to niekada nepamiršiu“, – nukentėjusioji sakė, kad uždirbti 700–800 Eur neįmanoma „vien šypsantis“.

„Šio darbo padarinius jaučiu iki šiol – man gėda ir net baisu tai prisiminti“, – sakė ji.

Tuo metu kita nukentėjusioji, taip pat norėjusi nutraukti „darbo sutartį“, sakė, kad ilgą laiką „darbdaviams“ jautė dėkingumą, nes šie ją ištraukė iš skurdaus gyvenimo bendrabutyje: „Tuo metu gyvenau viena, su mama nelabai bendravau, ėmiau pyktis su tėvu, man atrodė, kad tada manęs niekas nesupranta, o man reikėjo visko.“

Ji neslėpė, kad sutiko dirbti „webmodeliu“, nes norėjo kitokio gyvenimo, tačiau buvo sau pažadėjusi, jog niekada prieš kamerą nenusirenginės.

„Kai man siūlė darbą, supratau, kad viskas vyksta pornografinio pobūdžio svetainėje, tačiau buvau užsispyrusi ir sutikau dirbti, nes pasitikėjau savimi – buvau įsitikinusi, kad nenusirenginėsiu, neapsinuoginsiu ir nežaisiu su jokiais vibratoriais“, – teigė ji.

Aštuoniolikmetė prisiminė vieno „dardavių“ žodžius – esą jeigu nori būti kaip barbė, tai nieko nebus, teks žaisti su vibratoriumi. Juos, beje, parūpindavo patys „darbdaviai“.

„Pirmosiomis dienomis su klientais stengiausi kalbėti, su kuriais ilgai šnekėdavau, kartais dainuodavau, bet neįmanoma uždirbti pinigų nerodant savo intymių kūno vietų, nesimasturbuojant, – teisme sakė ji. – Iš pradžių prie kameros išsėdėdavau net po 14–18 val., o kartais – ir visą parą, tačiau šio darbo esmė buvo tokia, kad jeigu iš viešo kambario tavęs niekas nepasikviečia į privatų pokalbį, jokių pinigų negauni.

Dažniausiai tekdavo stebėti, kaip vyrai masturbuojasi, kartais žiūrėdavau, kaip seksu užsiima vyras su vyru, moteris su moterimi, kaip jie žaisdavo su savimi. Ekskliuzyviniame kambaryje mane matydavo tik vienas žmogus, todėl minutė kainuodavo brangiausiai, privačiame – keli žmonės, o „freechate“ – visas pasaulis.“

„Privačiame kambaryje už minutę klientas mokėdavo 2,99, o ekskliuzyviniame – 3,99 dolerio, V. Januitis ir D. Šimaitis vis mane ragindavo apsinuoginti, dėl to jaučiau gėdą, pažeminimą, tačiau supratau, kad mano principai nesuveiks ir apnuoginti savo kūną privalėsiu norėdama finansiškai išgyventi – išgerdavau, ir lengviau būdavo“, – kalbėjo aštuoniolikmetė, kuri „agentūroje“ dirbo su savo drauge.

Šiai taip pat nelabai sekėsi, todėl su „darbdaviais“ kildavo įvairių konfliktų. „Ko sėdi kaip apaštalas?“ – pamatę, kad mergina nevilioja vyrų, jai rašydavo „darbdaviai“.

„Dirbk taip, kad sekso kvapas ore tvyrotų“, – kartą rėžė vienas „darbdavių“. O jeigu mergina nemokėjo angliškai, padėdavo jai išversti reikalingus žodžius arba net nurodydavo, ką kalbėti su vyrais, kad šie būtų dosnesni.

„Sakyk, kad norėčiau būti tavo durimis, kurias tu visą naktį barškintumei“, – vieną merginų mokė D. Šimaitis.

Neįtikėtina, bet aštuoniolikmetė net buvo įsimylėjusi vieną savo „darbdavių“ – D. Šimaitį ir vieno pokalbio su drauge metu prisipažino, kad „jis labai patinka, yra jį įsimylėjusi ir net dievina, visa švyti ir nori išrėkti, kad jį myli, kad nori jo ir baigia nuo meilės išprotėti“. Tačiau ši staiga sužibėjusi meilė greitai užgeso, todėl nutarė mesti darbą.

Mergina vėliau sakė, kad palikti „darbdavius“ nebuvo taip paprasta, nes sulaukė grasinimų, jog gatvėje eidama „paslys ant banano ir susilaužys ranką, koją“ arba tiesiog jie „susitvarkys su šeima ir draugais“.

„Man D. Šimaitis rašydavo, kad nesėdėčiau kaip ofise ir kad apnuoginčiau krūtinę – dėl šio darbo pradėjau daug gerti alkoholio, darydavau, ko prašo klientai, – prisipažino ji. – O kai juos palikau, net porą mėnesių bijojau išeiti į gatvę, atrodė, kad mane seka, aš net į mokyklą nėjau, nors tuo metu mokiausi dvyliktoje klasėje. Patyriau tokį spaudimą, kokio nepamiršiu visą gyvenimą, – dėl šių įvykių nebaigiau mokyklos, gydžiausi psichiatrinėje ligoninėje, net išvažiavau gyventi iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją. Bijojau, kad mane suras ir susidoros.“

Panašiai kalbėjo ir kitos merginos, kurios taip pat nebuvo linkusios prieš kamerą nepažįstamiesiems matant nusirenginėti. „Jie man sakė, kad užsieniečiai lietuvaičių nėra matę, jie mato akimis, o tai, ką kalbi, mažai kam rūpi“, – prisiminė ji.

O kita mergina džiaugėsi, kad ištraukta iš skurdo pagaliau turėjo pinigų, tiesa, nedaug, bet užtat padėvėtų drabužių parduotuvėje galėjo savo mažametei dukrai nupirkti drabužėlių. O dar kita net apsiverkė, kai užsidirbusi pinigų galėjo sau leisti nuvažiuoti į Palangą, – čia pirmą kartą pamatė jūrą.

„Jie buvo labai rūpestingi, man aiškino, kad rūpinasi savo darbuotojais ir visada pagelbės, jeigu tik kokia bėda ištiks, – pasakojo mergina. – Tuo metu sirgo mano mama, sutikau dirbti, kad ji galėtų nusipirkti vaistų, o jie visada manęs klausdavo, kaip ji jaučiasi, ar nereikia pagalbos. Savijauta buvo šlykšti, nejaučiau jokio malonumo ir pasitenkinimo, tik galvojau, jog tai darau dėl pinigų, kuriuos uždirbsiu ir taip padėsiu savo šeimai.“

Bet šis vaizduojamas rūpestis tebuvo tik apgaulė – D. Šimaičiui ir V. Jasuičiui terūpėjo, kad merginos uždirbtų kuo daugiau pinigų. Dėl to jie savo „darbuotojų“ dažnai klausinėdavo, ar šios neturi draugių, kurios taip pat sutiktų šokti viliotinius prieš kamerą. Ypač juos domino ukrainietės – šios merginos esą yra labiau atsidavusios darbui.

Nors visos merginos, dirbusios „webmodeliais“, buvo pilnametės, tačiau į „darbą“ būtų priimtos ir nepilnametės – kartą vienai merginų „darbdavys“ pasakė, kad priims ir jaunesnių panelių, tiesiog suklastos amžių anketoje.

„Čia kaip vaikų žaidimas, tik pinigai realūs“, – viename susirašinėjime merginai, kurios visiškai nuogos vaizdo įrašai ir nuotraukos buvo rastos vieno kaltinamųjų kompiuteryje, rašė vyras. Beje, jie savo „darbuotojoms“ prisistatydavo netikrais vardais, o, kad būtų įtikinamiau, skaipe susikurdavo anketas su tuo pačiu išgalvotu vardu.

Už „darbą“ virtualioje erdvėje kai kurios merginos vis dėlto gavo nedidelį atlyginimą, šis būdavo pervedamas į jų vardu Latvijoje išduotas banko mokėjimo korteles. Tiesa, ne visą sumą – didžiąją dalį „darbdaviai“ pasiimdavo sau.

„Jaučiausi kaip prekė, už kurią mokami pinigai“, – atsiimdama pinigus sakė viena merginų, kurią pribloškė klientų reikalavimai privačiuose pokalbių kambariuose – apsipilti jogurtu ir žaisti su savimi, o labiausiai šokiravo kiti sveiku protu nesuvokiami dalykai, apie kuriuos net šlykštu buvo kalbėti.

Ir dar. Sakykite ką norite, bet tikrai nėra normali situacija, kai buvęs Klaipėdos apygardos prokuratūros vadovas gina prekybos žmonėmis bylose teisiamuosius. Žmogus, ilgus metus pats kūręs, tobulinęs įvairius kaltinimo instrumentus, vadovavęs Prokurorų etikos komisijai, dalyvavęs kuriant prokuratūros reformą, – šiandien tą sukauptą milžinišką ekspertinį kapitalą naudoja nukentėjusiųjų parodymams žlugdyti. Ir dar neseniai buvo pasiūlytas į teisingumo ministro pareigas…. Tikriausiai kažko nesuprantame?“

Autorius: Dainius Sinkevičius

2018 m. gegužės 15 dieną V. Cinelienė, 100 min. grožiui ir sveikatai būrelio vadovė, pakvietė gimnazijos skyriaus mokinius į prevencinį renginį. Šiame renginyje dalyvavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Urtė Kudulytė.

U. Kudulytė supažindino mokinius apie galimas grėsmes, kokių būtina imtis atsargumo priemonių, norint netapti prekybos žmonėmis auka, žinoti, kur kreiptis pagalbos.  Jaunuoliams pristatytos pagrindinės prekybos žmonėmis formos ‒ prostitucija, darbo išnaudojimas, vertimas daryti nusikaltimus, fiktyvios išnaudojančios santuokos. Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimo centro atstovė pabrėžė, kad jauni žmonės nori studijuoti užsienyje, vyksta uždarbiauti į svetimas šalis. „Tačiau labai svarbu yra įsitikinti, ar viliojantys pasiūlymai neslepia savyje apgaulės, nesinaudoti fiktyvių tarpininkų paslaugomis, kurios jau ne vieną tautietį nuvedė į vergiją”, – akcentavo U. Kudulytė.

Mokiniams buvo išdalinta dalomoji medžiaga, kad susidūrę su prekybos žmonėmis atvejais, ar įtarę, kad kyla grėsmė, žinotų kur galima kreiptis pagalbos.

V. Cinelienė, 100 min. grožiui ir sveikatai būrelio vadovė

Ši tarptautinė konferencija yra viena iš numatytų projekto Nr. 08.5.1-ESFA-V-423-01-0001 “Profesinių sąjungų ir darbdavių bendradarbiavimo modelis vystant socialinį dialogą” veiklų. Projektas yra finansuojamas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų.