kopzi

Category: Straipsniai – 2018

  • SAVO AUKOMS NUSIKALTĖLIAI GRASINA NET TEISMO SALĖJE

    Kol valdininkai ieško būdų, kaip suvaldyti prekeivius žmonėmis, kaip apsaugoti potencialias aukas nuo pastarųjų pinklių, šiuolaikinė vergystė vis dar klesti. Įvairios visuomeninės organizacijos deda daug pastangų, kad tik suteiktų nukentėjėliams reikiamą socialinę ir psichologinę pagalbą ir ikiteisminio tyrimo, ir baudžiamojo proceso metu, tačiau prekeiviai žmonėmis – tarsi hidros – neketina paleisti savo aukų ir, toliau jas baugindami, stengiasi išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės.

    Daugelį metų kovojantys, kad prekeivių žmonėmis aukos gautų tinkamą ir visokeriopą pagalbą, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojai teigia, jog nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis įtariamųjų ir jų sėbrų daromas poveikis yra įprastas reiškinys. „Nors policijos ataskaitose apie tai nerasite nė žodžio, tačiau jau nuo pat pareiškimo parašymo momento, nuo pirmojo apsilankymo policijos komisariate aukai ir jos šeimai kyla reali psichologinio ir fizinio smurto grėsmė, – sakė KOPŽI Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė. – Kadangi dirbame visoje Lietuvoje, pastebime skirtingas galimybes įtariamiesiems realizuoti šiuos grasinimus – tai priklauso nuo apskrityje dirbančių specializuotų pareigūnų ir jų vadovų požiūrio į tokias aukas, nuo noro realiai užkirsti kelią prekybai žmonėmis. Jei viename regione pareigūnai reaguoja žaibiškai – bet kuriuo paros metu, tai jų kolegos kitame rajone gali nepatenkinti atkirsti: „Jei kažko bijai, skambink 112. Ir apskritai – nemokykite mūsų dirbti, turime ir be jūsų ką veikti!“

    Grasino, kad užmuš

    Veronika – viena tų, kuri patikėjo siūlomu „legaliu“ uždarbiu užsienyje. „Tuomet man buvo vos 16 metų. Tėvai neturėjo darbo, pragerdavo pašalpas, gaunamas už vaikus – be manęs augo dar 4 jaunesni broliai ir seserys, – pradėjo pasakojimą apie prieš 8 metus patirtą košmarą jauna moteris. – Dabar situaciją vertinčiau kitaip, tačiau tuomet man, paauglei, net širdis apsąlo, kai prabangiu automobiliu į kaime vykusią kažkokią šventę atidardėjo jaunų bernų grupelė, o vienas jų atkreipė dėmesį į mane. Iš pradžių – komplimentai, „protingos“ kalbos apie kitokį gyvenimą, sočios ir gardžios vakarienės. Atrodė, jog sutikau žmogų, kuris supranta mane, stengiasi padėti. Pasirodė, jog tai tik rožinė iliuzija. Tikrovė pasirodė tokia, kad iki šiol vis dar šokinėju naktimis iš miegų, apimta panikos. Žodžiu, prikalbino jis mane važiuoti į Angliją, kaip ir kitas kvaileles, neva legaliam darbui. Girdi, dirbsi bare – gerus pinigus moka, užsidirbsi per vasarą. Kad man nekiltų abejonių, vis vynu smegenėles plovė… Be to, buvo „dosnus“: nupirko rūbų, kosmetikos: sakė, baro šeimininkams turiu patikti, kad priimtų indus plauti. Tik jis sumaišė – ne indus reikėjo plauti, o vyrams pautus, – sarkastiškai šypteli moteris. – Kai nuskridom į Londoną, oro uoste jau laukė trys vyrai: du lietuviai ir kitatautis. Nespėjau nė mirktelti, kai tie trys vyrai čiupo mane, užlaužė ranką, pajutau dūrį ir visiškai praradau nuovoką. Atsipeikėjau kažkokiame kambaryje, šalia sėdėjo mergina ir vilgė vandeniu man veidą. Trumpai tariant, pardavė „mieliausiasis“ mane albanams, o jie ir žagino, ir mušė iki sąmonės netekimo, ir degino lygintuvu, ir skandino vonioje ir kitokių dalykų tie išgamos prigalvodavo… Tokias kančias patyriau ne aš viena – likimo draugės keisdavosi, neretai jos kažkur dingdavo… Kai pagaliau pavyko ištrūkti iš šio pragaro, ir kai suėmė mano skriaudikus, prasidėjo ne ką mažesnis košmaras. Kadangi tie vyrai buvo suimti, tai į mano namus ėmė važiuoti jų draugai. Iš pradžių gražiuoju prašė, siūlė pinigų, kad tik pakeisčiau parodymus – neva jie niekuo dėti. Kai atsisakiau, ėmė grasinti, kad užmuš. Tikėjau, kad taip gali nutikti, nes savo akimis mačiau, kaip mirtinai uždaužomos nepaklusnios merginos… Slapčia išvažiavau pas tetą, gyvenusią kitame Lietuvos kampe. Tačiau ir ten mane pasiekė – atvažiavusi vieno teisiamojo motina sukėlė po langais skandalą, rėkė, kad visas kaimas girdėtų esą aš, šliundra, su visais, kas tik kruta, dulkinausi, pati ant kaklo kabinausi, sugrioviau ne tik jos sūnaus, bet ir kitų „tvarkingų“ vyrukų gyvenimus, sifiliu ir dar visokiais „negerumais“ apkrėčiau… Tik su gerų žmonių iš „Carito“, Panevėžio apygardos prokurorės Nidos Grunskienės (dabar – vyriausioji Panevėžio apygardos prokurorė), komisaro Ramūno Sarapo (dabar– Šiaulių apskrities VPK vadovas) pagalba šiaip ne taip atsilaikiau. Vėl pakeičiau gyvenamąją vietą… Visokių minčių buvo kilę. Laimė, kad tuos išgamas nuteisė ir pasodino už grotų“.

    Vežimas nejuda

    Kaip jau minėta, tai įvyko prieš keletą metų ir nors visuomeninės organizacijos rengia įvairius seminarus, skambina visais varpais, kad būtina skirti visokeriopą pagalbą nukentėjusiemiems, vežimas ne kažin kiek pajudėjęs.

    „Nėra vieningos sistemos, kaip apsaugoti bendradarbiaujančius su teisėsauga nukentėjusiuosius ar liudininkus, – piktinasi Ž. Morkūnaitė. – Paskui stebimasi, kad aukos vengia teismo posėdžių, sutinka gauti baudas už neatvykimą, už parodymų pakeitimą, o jėga atvesdintos, staiga nebeturi pretenzijų savo išnaudotojams. Labai įstrigo vienas įvykis, kai po apklausos komisariate moteris vėlų vakarą namuose sulaukė „netikėtų“ svečių, kurie jos vaikų akivaizdoje ją sumušė. Buvo labai sunku psichologiškai susitaikyti su mūsų visų bejėgiškumu – dieną visos tarnybos įkalbinėjome auką nieko nebijoti ir papasakoti tiesą, vakare mes ją palikome susidorojimui. O vėliau sostinės prokuroras tarėsi įžvelgęs kokius tai „neatitikimus“ šios moters parodymuose ir nutraukė ikiteisminį tyrimą. Ši auka iki šiol jaučia patirtą neteisybę, ji nenori priimti net ir mūsų pagalbos“.

    Pavojinga iliuzija

    KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė, daugelį metų dirbanti prie pagalbos prekeivių žmonėmis aukoms projekto, esamą situaciją vadina absurdiška. „Kiek metų dirbu, tiek metų girdžiu anekdotinius pasakojimus apie tai, kaip „prostitutės neištvėrė liudininkų apsaugos programoje“, kad ši programa yra nepritaikyta prekybos žmonėmis aukoms ir pan. Atrodo, kad kalbėtume apie kažkokią kosminių skrydžių programą, kurioje nei vienas kablelis negali būti pakeistas, pritaikytas prie besikeičiančios situacijos, – nevyniojo žodžių į vatą Centro vadovė. – Mes ne kartą siūlėme lanksčiau, paprasčiau galvoti apie liudininkų apsaugą, juolab, kad šiandieniniai nukentėjusieji smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos apklausose sutikdavome prieš, pavyzdžiui, dešimtmetį. Pastaruoju metu, ypač pareigūnams pasistažavus Jungtinėje Karalystėje ir ten, tikriausiai, dėl kalbos barjero ne taip supratus britų kolegas, tiek iš VRM, tiek iš Policijos departamento girdime samprotavimus, kad būtent socialiniai darbuotojai turėtų užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, kad integracija į darbo rinką, socialinės paslaugos kokiu tai mistiniu būdu apsaugos duodančiuosius parodymus nuo poveikio. Gaila, bet tai tik pavojinga iliuzija, situacijos nesupratimas.“

    Pasak K. Mišinienės, Centro darbuotojai turi pakankamai patirties ir žino, kad patiriantys nusikaltėlių grąsinimus, reikalavimus neduoti parodymų arba keisti juos, nepriima jokios socialinių darbuotojų pagalbos, nenori bendradarbiauti. „Centre turėjome daugybę situacijų, kai netikėtai vyrai, moterys, paaugliai pradeda vengti mūsų socialinės darbuotojos, kalba netiesą, slepiasi, staiga teisme pakeičia parodymus, maldauja juos palikti ramybėje, nes „rimti žmonės taip liepė“, – aiškina situaciją vadovė. – Vieni socialiniai darbuotojai su psichologais niekaip neišspręs šitų problemų, tad mes nuoširdžiai nesuprantame, kokios kliūtys trukdo mūsų teisėsaugai ieškoti lanksčių, efektyvių, nereikalaujančių didelių išlaidų sprendimų“.

    Prisipažino esąs vagis

    Dar vieno nukentėjusiojo, pavadinkime jį Miku, pasakojimas. „Mane prikalbino važiuoti į Suomiją. Iš pradžių nesakė, kad reikės vogti. Priėmė mane į kompaniją, draugiškai elgėsi – kartu gerdavome, linksmindavomės, – ne itin noriai prisiminė savo klajones Mikas. Tuo metu jam tebuvo 17 metų ir ne tik dėl savo jauno amžiaus, bet ir dėl sveikatos problemų ne visada adekvačiai vyrukas vertino situaciją. – Jie sakė, važiuojam „tūsintis“ į Suomiją. Smagumėlis – aš gi niekur nebuvau buvęs, tad sutikau. Kėlėmės keltu, tai tie „draugai“ liepė man ir dar vienam jaunuoliui lįsti į bagažinę ir ten ramiai tūnoti – mat nei vienas iš mūsų neturėjome dokumentų. Kai nuvažiavome į kažkokį Suomijos miestą, pirmiausia pasivogėme valgyti, nes buvom išalkę. O tada ir sužinojome, kad vogsime iš parduotuvių prekes. Aš nelabai norėjau, bet niekas mano norų nepaisė – tik apkūlė ir pagrasino paliksią mane vieną… Tai ką turėjau daryti? Ir ėjau vogti, tik man nelabai sekėsi… Gyvenom visi automobilyje, kartu valgėm – tie „draugai“ mums vis aiškino, kad tik jų dėka mūsų dar „nesupakavo“ policija… Tačiau pirmiausia suėmė mane, o vėliau ir kitus. Kai grįžus į Lietuvą prasidėjo tyrimas, aš iš pradžių papasakojau viską, kaip buvo. Neužilgo atlėkė tie „draugeliai“ ir pradėjo rėkti, mušti: „Tu, bl…, ožy, ko prišnekėjai?! Mums daba bylą kurpia! Pats vagis didžiausias esi, o mums kaltę verti! Karoče, pabandysi dar „nesąmones“ šnekėti, „atdubasinsim“, kad nepasirodys mažai…“ Ir ką tu gali padaryti, jei iš paskos nuolat vaikšto ir grasina? Bijojau jų, tad ir pasakiau pareigūnams, jog esu vagis…“

    Poveikis – visada

    Tokių situacijų, kai nukentėję jaunuoliai pakeičia parodymus, galima priskaičiuoti dešimtimis. Visokie monkai, songailos, paksai, kačerauskai, bakaičiai ir uginčiai, vaškevičiai ir navarskai spaudė savo aukas, kad šios pakeistų parodymus ir liudytų jų naudai – neva jie nekalti – tai buvęs neva aukos pasirinkimas, jie, girdi, tik padėję jiems (ar joms) pasiekti užsienio valstybę.

    Daugelį prekybos žmonėmis ikiteisminių tyrimą kontroliavęs ir ne vieną nusikaltėlį pasodinęs į teisiamųjų suolą Panevėžio apygardos prokuroras Aurelijus Navickas irgi sutinka, kad poveikis aukoms tokiose bylose gana dažnas. „Ši problema iki šiol neišspręsta, – sako prokuroras. – Kol kas tenka remtis tik „Carito“ ar KOPŽI socialinių darbuotojų parama. Kartais net artimieji baiminasi galimų pasekmių ir trukdo, atkalbinėja aukas nuo bendravimo su pareigūnais. Tyrėme bylą, kurioje viena nukentėjusioji iš sekso vergovės grįžo nėščia. Merginos globėja kategoriškai uždraudė jai rašyti pareiškimą policijai ir ką nors pasakoti, grasino išvaryti iš namų. Laimė, kad merginai pagelbėjo K. Mišinienės vadovaujami socialiniai darbuotojai: buvo suteikta pastogė, psichologinė pagalba“.

    Gelbėtis tenka pačiam

    Paprastai tų, kurie sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, padeda patraukti baudžiamojon atsakomybėn prekeivius žmonėmis, sutenerius ir kitus panašaus plauko nusikaltėlius, saugumu privalo pasirūpinti pareigūnai. Juk net ir tų, kurie darė nusikaltimus, o vėliau ėmė atgailauti ir liudyti, neretai pasigailima, saugoma nuo bendrų įtakos. O prekybos žmonėmis aukos, patyrusios neįsivaizduojamas kančias, pažeminimą, psichologiškai sutryptos, ir vėliau dar turi įrodinėti, kad jos – ne paleistuvės, ne prostitutės, o jie – ne vagys ar sukčiai, – toliau kenčia grasinimus ir net smurtą.

    „Nežinau, kaip yra kitose sferose, tačiau kalbant apie prekybą žmonėmis – poveikis liudytojams ir aukoms čia yra tarsi savaime suprantamas dalykas, – sako K. Mišinienė. – Pirmas klausimas, kurį išgirstame iš aukų – ar man saugu duoti parodymus? Kas mane apsaugos? Ką galime atsakyti? Saugu? O gal – nesaugu, sukis pati kaip išmanai, geriau neerzink išnaudotojų? Mes esame tik socialinių darbuotojų komanda, kokias garantijas galime duoti aukoms ir jų šeimoms? Net ir tose šalyse, kur liudytojų apsauga yra sąžiningai ir atsakingai organizuojama, yra nemažai problemų. Tad, ką gi kalbėti apie mūsų situaciją, kai iš aukų reikalaujama „nepriekaištingos reputacijos“, o rimti komisarai tegali liudytojams rekomenduoti 112 – pagalbos – numerį?“

    Valdininkų abejingumas

    Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija remia 5 nevyriausybines organizacijas, teikiančias pagalbą prekybos žmonėmis aukoms. Šiais metais skirta 165 000 eurų. Pasak nevyriausybininkų, tai rimta pagalba, leidžianti suteikti saugų prieglobstį, ženklią materialinę pagalbą nukentėjusiems. „Tačiau poveikio aukoms klausimas yra neišspręstas ir labai keista, kad niekam tai nerūpi, – stebisi valdininkų abejingumu K. Mišinienė. – O į mūsų raginimus imtis veiksmų, dažnai girdime raginimus „nedramatizuoti“, nesikišti į teisėsaugos darbą. Su džiaugsmu į jį nesikištume, bet padėkite apsaugoti žmones, kurie pasitikėjo jumis ir mumis, ir dėl to nukentėjo!“

    Daugelis socialinių darbuotojų, psichologų, advokatų, dirbančių būtent su prekybos žmonėmis aukomis tvirtina, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga nėra neįveikiamas uždavinys – reikia tik valstybės noro, suinteresuotumo.

    Sugriežtino bausmes

    Iš pabaigai šiokia tokia guodžianti žinia. Neseniai Klaipėdos apygardos teismas (KLAP) išnagrinėjo dviejų tauragiškių bylą, kurioje dėl prekybos žmonėmis pernai nuteisti Gytis Gavėnia (22 m.) ir Modestas Milišauskas (25 m.) dabar buvo pripažinti kaltais dar ir dėl poveikio aukoms. Įdomu tai, kad Šilalės rajono apylinkės teismas buvo šiuos vyrus išteisinęs – jokio poveikio nukentėjusiesiems neįžiūrėjo. Tačiau ikiteisminius tyrimus kontroliavęs ir puikiai žinodamas situaciją bei turėdamas pakankamai įrodymų, kad aukoms buvo grasinta, Klaipėdos apygardos prokuroras Ruslanas Ušinskas rankų nenuleido. KLAP teisėjų kolegija tenkino prokuroro skundą ir skyrė abiems grasintojams bent jau simbolines bausmes – G. Gavėniai 2 su puse metų, o M. Milišauskui – 2 metus laisvės atėmimo, bausmių vykdymą atidedant.

    „Akistata“ apie šių vyrų klastingus darbelius yra rašiusi ne vieną kartą. Priminsime, kad G. Gavėnia ir M. Milišauskas kartu su bendrais, irgi tauragiškiais, Ernestu Žebeliu (27 m.) bei Audriumi Dygliu (22 m.) buvo pripažinti kaltais dėl prekybos žmonėmis ir vaiko pirkimo bei pardavimo. Pernai Klaipėdos apygardos teismas net dviejose bylose jiems paskelbė nuosprendžius, paskirdamas įvairias bausmes. Vienoje byloje apeliacinius skundus jau išnagrinėjo aukštesnioji instancija. M. Milišauskui ir E. Žebeliui pasisekė – jiems Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) „nubraukė“ po vienus metus, tad kol kas nuosprendis – po 5 metus nelaisvės. O G. Gavėniai nepasisekė – vietoj skirto laisvės apribojimo, berniokas privalės už grotų praleisti 5 metus. Bauda buvo paskirta ir Lietuvoje vogtus daiktus pardavinėjusiai Ingridai Skirmantaitei, kurią pirmosios instancijos teismas buvo išteisinęs. LApT merginą pripažino kalta pagal BK 189 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir skyrė jai 50 MGL (1883,00 euro) baudą.

    Skirtosios bausmės visiems nuteistiesiems dar gali keistis, kadangi LApT rugpjūčio pabaigoje turėtų paskelbti verdiktą dar vienoje prekybos žmonėmis byloje, kur figūruoja tie patys kaltinamieji.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė

  • KALBĖTA APIE PREKYBĄ ŽMONĖMIS IR JŲ IŠNAUDOJIMĄ

    Birželio 19 d. viešosios įstaigos Kazlų Rūdos socialinės paramos centro „Šiltuose namuose“ viešosios įstaigos „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ atstovai vedė paskaitą, skirtą prevencijai prieš prekybą žmonėmis ir jų išnaudojimą.

    Joje dalyvavo ne tik „Šiltuose namuose“ dirbantis kolektyvas, bet ir šios įstaigos klientai, taip pat Paramos šeimai tarnybos darbuotojai ir klientai.

    Paskaitos metu sužinota apie žmonių išnaudojimo rūšis, tokias kaip: prekyba organais, vergiškas darbas, išnaudojimas nusikaltimų vykdymui ir kt. Taip pat supažindinta su informacija kur galima kreiptis, patyrus išnaudojimą ar įtariant vykstančią prekybą žmonėmis.

    Pasak paskaitos dalyvių, susitikime išgirsta informacija buvo labai naudinga, o įgytos žinios padės atpažinti ir užkirsti kelią prekybos žmonėmis ir jų išnaudojimo atvejams.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Ieva Arbataitienė

  • TAI TURĖJO BŪTI TIESIOG ŽAIDIMAS: DRAUGĖS TĖVUI UŽRIŠUS AKIS, PRASIDĖJO SIAUBINGIAUSIOS AKIMIRKOS 11-METĖS GYVENIME

    Užrišo akis sakydamas, kad tai žaidimas, tačiau nutraukė žemyn šortus, apatines kelnaites ir pradėjo kišti savo lytinį organą – tokį košmarą prieš ketverius metus patyrė netrukus penkioliktąjį gimtadienį švęsianti mergaitė.
    Kambaryje jie buvo ne vieni, viską girdėjo suaugusio vyro, prievartavusio mergaitę, dukra. Tik girdėjo, nes ir jai buvo užrištos akys – tai turėjo būti žaidimas.
    „Rankos buvo surištos už nugaros, kojas pririšo prie lovos, numovė šortus, apatines kelnaites, pakėlė marškinėlius ir pradėjo liesti, čiupinėti. Lindo su lytiniu organu prie apatinės dalies, kišo, bandė“, – taip „žaidimą“ su drauge ir jos tėčiu mokytojai apibūdino prievartą patyrusi mergaitė.
    Beveik ketverius metus mergaitė tylėjo – buvo prigrasinta, kad „jei kažkam pasakys, bus dar blogiau“.
    Siekiant apsaugoti nepilnametės interesus nei jos, nei kitų istorijoje dalyvavusių asmenų duomenys nebus atskleisti.

    Kaime norėjo pradėti naują gyvenimą

    Dvi dukras auginanti šeima vis skendėjo skolose, tad gavę pasiūlymą apsigyventi nors ir aptriušusiame, tačiau nuosavame name su gabalėliu žemės – nedvejojo.
    Gyvenimo sąlygos nedžiugino: name stovėjo kelios lovos, kurias naujakuriai tučtuojau išmetė, nusprendė miegoti ant čiužinių, kuriuos pasitiesė tiesiog ant grindų. Viename kambaryje buvo spinta, virtuvėje – sukrypusi spintelė be durelių.
    Šeima svajojo apie naują gyvenimą – gabalėlį žemės pavertė daržu, kuriuo rūpinosi dviejų dukrų mama. Vyras dažnai likdavo su mergaitėmis, vienai jų tuo metu buvo vos treji.
    Kartais vyras dirbdavo pavienius darbus pas ūkininkus: šienaudavo ar kraudavo malkas. Po kurio laiko pradėjo dirbti statybose. Tuo metu namo negrįždavo visą savaitę, gyvendavo garaže.

    Į nuošalų kaimą kartu su šeima atsikraustė ir mažametė mergaitė, kuri netrukus susibičiuliavo su netoliese gyvenančia vienuolikamete kaimyne. Ji ir patyrė šią košmarišką istoriją.

    Vienuolikametės mergaitės gyvenimas taip pat nelepino. Nuo pat gimimo ji turėjo specialių poreikių, lankosi pas pedagogus, turi klausos negalią. Jos mama taip pat.
    Mergaitė ieškojo užuovėjos – negalią turinti mama skundėsi silpna sveikata, tačiau nevengdavo per dažnai pakilnoti stikliuką.
    Abi šeimos įvykio metu buvo įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašą.

    Mergaičių žaidimų aikštelė

    Vienuolikametė mergaitė dažnai užsukdavo pas savo draugę pažaisti. Žaisdavo trise – ji, draugė ir draugės sesuo, kuriai tuo metu buvo vos treji.
    Susirinkusios mergaitės laiką leisdavo lauke arba namo viduje, o jas prižiūrėdavo draugės tėvas. Mama dažnai išeidavo rūpintis daržu arba uogauti ir grybauti į netoliese esantį mišką.
    Mergaitės žaisdavo paprastus žaidimus. Vienas mėgstamiausių – „Batų košė“. Surinkdavo visus batus, sudėdavo ant žemės didžiajame kambaryje, pasakydavo skaičių ir paimdavo tą skaičių atitinkantį batą.
    Vienuolikametė šiuose namuose jautėsi kaip sava. Čia ne tik žaisdavo ir valgydavo, bet ir maudydavosi ar išsiskalbdavo drabužius. Dažnai likdavo ir visam savaitgaliui, kartu su draugės šeima keliaudavo ir į miesto šventes.
    Suaugusiojo „žaidimas“
    Pas šeimą kone kasdien vienuolikametė lankydavosi visą vasarą. Čia ji pasislėpdavo nuo namuose laukiančių negandų, tačiau vieną dieną žaidimai virto košmaru.
    Tą dieną trejų metų mergaitė miegojo, kitame kambaryje žaidė vienuolikametė su drauge. Pas jas užsuko tėvas.
    Mergaitė pasakojo, kad draugės tėtis joms abiems užrišo akis. Tai turėjo būti žaidimas.
    Po ketverių metų prabilusi mergaitė apie patirtą siaubą pirmiausia papasakojo savo mokytojai. Mergaitė pasakojo, kad žaidžiant su drauge atėjo tėtis. Jos esą dažnai jį pakviesdavo, jei žaidimo metu reikėdavo užrišti akis, nes pačios to nemokėjo.
    Tėvas pradėjo prievartauti vienuolikametę. Užrišęs akis nutempė iki lovos ir prie jos pririšo kojas, žemyn nutraukė šortus ir apatines kelnaites, į viršų pakėlė marškinėlius. Iš pradžių mokytojai, o vėliau ir policijos pareigūnams mergaitė pasakojo, kad „kojos šniūru buvo pririštos prie lovos, tada numovė šortus ir apatines kelnaites ir kulkšnių“.
    Numovęs drabužius vyras pradėjo „kišti savo lytinį organą“. Mergaitė pasakojo, kad „jautė jo kūną, tą vietą, kur yra lytiniai organai“. Kai vyras žagino vienuolikametę, ši pradėjo klykti, rėkė ir šalia buvusi jo dukra. „Tėti, paleisk, jai skauda“, – rėkė dukra, tačiau tėvas nereagavo, kol dviejų mergaičių klyksmai nepažadino kitame kambaryje miegojusios kitos jo dukros.Vyras išsigando, kad viską pamatys prabudusi mergaitė, todėl paleido vienuolikametę.
    Ši greitai apsirengė ir verkdama spruko iš kaimynų namo. Vos grįžusi mergaitė puolė į lovą ir verkė.
    Po šio įvykio mergaitė nebesilankė draugės namuose, nors dar kelis kartus buvo susitikusi. Šeima apgriuvusiame name gyveno tik vieną vasarą, atėjus rudeniui išsikraustė.
    Mergaitė išsigalvojo?
    Įvykio liudininke tapusi vyro dukra iš pradžių neigė savo draugės pasakojimus, tačiau kiek vėliau persigalvojo.
    Policijos pareigūnams ji pasakojo, kad nieko apie įvykį nežino, kad jo nė nebuvo, tačiau grįžusi namo mamai prasitarė, kad matė keistus tėčio veiksmus. „Tėtis buvo apsikabinęs draugę ir bučiavo jai į kaklą“, – taip savo tėčio veiksmus apibūdino mergaitė.

    Kodėl ji iš karto to nepapasakojo policijos pareigūnams? Bijojo. Tik nepasakė, kodėl ir ko bijojo. Apie tėčio veiksmus ji mamai papasakojo tuomet, kai namuose liko vienos.

    Viską neigė ir mergaitės išžaginimu kaltintas vyras. Jo teigimu, namuose dažnai laiką leidusią dukros draugę priimdavo kaip savą: vaišindavo, pasiimdavo į šventes, jei pirkdavo ledų – nupirkdavo ne tik savo dukroms, bet ir jai.
    Ekspertizės akte buvo pažymėta, kad vyro sugyventinės telefone buvo rasta nukentėjusios mergaitės nuotrauka. Nuotraukoje buvo įamžinta nuoga nukentėjusi mergaitė ir išžaginimu kaltintas vyras. Buvo rašoma, kad šeima namuose dažnai vaikšto be drabužių. Visa tai vyras paneigė.
    Mažametės išprievartavimu apkaltintas vyras teigė, kad niekada nebuvo surišęs ar lietęs mergaitės, jo teigimu, visi mergaitės liudijimai apie lytinį organą, prie lovos pririštas kojas, užpakalio ir intymių vietų glostymą tėra fantazija.
    Vyras tvirtino, kad mergaitė išsigalvojo ir pačią lovą. Jo teigimu, jų namuose yra tik čiužiniai, esą baisios būklės lovas vos išsikraustę jie išmetė. Nors viena liudininkė savo pasakojime nurodė, kad kartą, kai ji nakvojo išžaginimu kaltinamo vyro namuose, šis pradėjo glostyti jos koją. Tą naktį esą moteris miegojo lovoje, o jis – ant čiužinio, patiesto šalia lovos.
    Po ketverių metų prabilusią mergaitę apžiūrėjo ir medikai. Jie nustatė, kad mergystės plėvė nepažeista, o „lytiniai santykiai nepažeidžiant mergystės plėvės yra neįmanomi“. Pati mergaitė taip pat teigė, kad kraujo nematė, jautė tik skausmą.
    Iš balos išlipo sausas
    Kai mergaitė pradėjo kalbėti apie košmarišką įvykį, jos mama ir sesuo susisiekė su išžaginimu kaltinamu vyru ir pasiūlė susitikti, nes „tai ne telefoninis pokalbis“.
    Susitikimo metu vyras laikėsi atokiau, kalbėjosi mergaičių mamos, tačiau vėliau, pasak nukentėjusios mergaitės šeimos, pradėjo siūlyti „tartis, nes jam gresia 15metų“.
    Vos mergaitė apie patirtą prievartą prabilo mokytojai, iš karto buvo pranešta policijai. Pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau vėliau jį nutraukė. Mergaitė buvo įvardyta kaip „linkusi fantazuoti“.
    Pasakodama įvykio aplinkybes mergaitė įvardijo, kad vyras užrakino virtuvės duris, tačiau pareigūnai vėliau išsiaiškino, kad tos durys neužsirakina.
    Pareigūnams įtarimų sukėlė ir mergaitės pasakojimo detalės: vieniems pasakojo, kad buvo surištos ir rankos, ir kojos, kitiems – tik kojos. Nors mergaitė apie įvykius prabilo tik po ketverių metų ir teigė, kad ne viską atsimena.
    Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nurodant, kad nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę.
    Kol įvykis buvo tiriamas, vyrui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Ši kardomoji priemonė buvo panaikinta nutraukus ikiteisminį tyrimą.
    Svarbiausi faktai liko nepastebėti
    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Socialinio darbo vadovė Vaida Matusevičiūtė įvardijo svarbiausią ikiteisminio tyrimo faktą – nukentėjusios mergaitės draugė patvirtino, kad jos tėtis elgėsi neleistinai, tačiau policijos pareigūnų tai neįtikino.
    „Mes vienareikšmiškai manome, jog šis galimas prievartos aktas prieš turinčią specialiųjų poreikių mergaitę buvo prastai tirtas. Tyrimą nutraukusi prokurorė smulkiai aprašo mergaičių tarpusavio nesutarimus, kas su kuo norėjo ar nenorėjo draugauti, tačiau toks faktas, kaip įtariamojo dukters vėlesnis pasipasakojimas mamai, kad „tėtis vis tik lindo prie X“ ar įtariamojo siūlymas mergaitės mamai „derėtis“ lieka be dėmesio, – teigė V. Matusevičiūtė. – Nuostabą kelia tyrimo metodas, kai galutinę tiesą paskelbia įtariamasis, nepatvirtindamas jam pateiktų kaltinimų.
    Ar vyksta šalyje kokie mokymai teisėsaugai, kaip apklausti specialiųjų poreikių turinčius vaikus, suaugusius? Mokymai, kuriuos vestų ne NVO sektorius? Panašius klausimus norėtume užduoti ir vietos VTAS – kodėl negynėte mergaitės intereso, net ir mūsų raginami, neryžtingai trypčiojote?
    Mamos, artimieji, specialistai, nenuleiskime rankų, kai paaiškėja tokie baisūs atvejai, šie vaikeliai nėra tik statistinis vienetas nutrauktų bylų archyve. Jau pasiekta, kad psichologai dalyvautų visose vaikų apklausose, sekantis žingsnis galėtų būti vaiko advokato atsiradimas procese. Kviečiame skambinti ir mums 24/7 centro SOS pagalbos numeriu 8 679 61617.“
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Kristina Pocytė

  • AR Į VILNIŲ SUPLŪS PIGAUS SEKSO TURISTAI: STAIGUS SUSIRŪPINIMAS NEĮTIKINA

    Sekso pirkėjai į Lietuvą plūsta ne dėl reklamų – jie puikiai žino, kad čia – nebaudžiamumo rojus, sako nevyriausybininkė Kristina Mišinienė. Ji nemano, kad naujoji Vilniaus reklama, Vilnių pristatantį kaip Europos G tašką, gali pakenkti miestui.

    Apžvalgininkas Paulius Subačius aiškina, kad popiežius čia niekuo dėtas ir bet koks bandymas popiežiaus vizitą sieti su reklama yra piktybiškas. Tuo metu vyriausybės Lietuvos įvaizdžio skyrius laikosi savo: jo nuomone, reklamoje turėtume gerbti lyčių lygybę, nemanipuliuoti moterų orumu ir su pasauliu kalbėti viena kalba.

    Kaip jau rašyta, naujoji Vilniaus reklama pirmiausia užkliuvo vyriausybės kancleriui Algirdui Stončaičiui: šis Vilniaus merą Remigijų Šimašių ragino atidėti kampaniją ir priminė, kad popiežiaus Pranciškaus vizito metu Vilnius save pristatys kaip Gailestingumo miestą. A. Stončaičiui kliuvo ir planuojama kampanijos starto data – rugpjūčio 8, anot jo, sutampanti su Tarptautine orgazmo diena. Kritikos savivaldybei negailėjo ir Vilniaus miesto tarybos narys Artūras Zuokas. Neoficialiai kalbėta, esą dėl tokios reklamos popiežiaus vizitas į Lietuvą net gali būti atšauktas.

    Į kritikų chorą įsiliejo ir Bažnyčios hierarchai. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.

    Tačiau šios srities specialistė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė K. Mišinienė reklamoje nemato nieko bloga. Ji nemano, kad metafora apie Vilnių kaip orgazmą galėtų būti grėsminga, atverianti vartus sekso turistams.

    „Atsimerkite, šie seniai „pamilo“ mūsų sostinę kaip pigų maršrutą nebaudžiamoms fantazijoms pildytis. Ir kokia galia tame „ką apie mus kiti pagalvos?!“ Man, daugybę metų daužančiai galvą tarsi į sieną prašant, įtikinėjant valdžios vyrus ir moteris spręsti įsisenėjusias prostitucijos problemas šalyje, kai vietoje pagalbos moterys yra baudžiamos ir stigmatizuojamos, toks staigus rūpestis dėl galimo sekso turizmo yra neįtikinamas. Manau, kad sekso pirkėjai plūsta į mūsų šalį ne dėl kokių tai reklamų – jie puikiai žino, kad čia – nebaudžiamumo rojus. O dėl to ar niekam ne gėda?“, – klausia K. Mišinienė.

    P. Subačius primena

    „Giesmių giesmę“ „Tai patvirtina mano spėjimą, kad popiežiaus apaštalavimo kelione bus tikrai bandoma pasinaudoti renkantis politinius dividendus ir visos pusės bus bandomos įvelti į politinę kovą“, – kilusias politines batalijas įvertino Vilniaus universiteto profesorius P. Subačius.

    P. Subačius sako nenorintis komentuoti, ar viešinimo kampanija bus sėkminga, ar ne, ar ją suvoks užsieniečiai. Tai pašnekovas palieka viešųjų ryšių specialistams, kurie turi įvairių nuomonių.

    „Tai, kas man atrodo visiškas nesusipratimas – bandyti šią reklamą kaltinti amoralumu. Šiuo atveju pirmiausia kalbėsiu kaip literatūros istorikas – suprantu, kad galbūt kai kam ši mano mintis gali nuskambėti gana drastiškai, bet jei žiūrėsime istoriškai, koks pirmas tikrai labai garsus ir labai žinomas tekstas, kuriame vyro meilė moteriai buvo pasitelkta, bent taip tradiciškai interpretuojama, literatūriškai, poetiškai perteikiant visai kitus, daug bendresnius, šventesnius dalykus? Aš turiu galvoje „Giesmių giesmę“, kurią visos didžiosios monoteistinės religijos pažįsta kaip Šventraščio dalį“, – sako pašnekovas.

    Pagal tradicinę interpretaciją, „Giesmių giesmėje“ žodžiais apie mylimąją perteikiamas Bažnyčios ir Dieviškosios meilės įvaizdis. Tuo metu pažodžiui kalbama apie žmogaus, moters, įvairias kūno dalis, kurios tradiciškai siejamas ir su lytine meile. „Per visą daugiau nei 2000 metų istoriją tai nebuvo suvokiama kaip kažkas gėdingo, amoralaus, netinkamo kalbėti apie pačius švenčiausius ir pačius svarbiausius dalykus. Taigi vien žvelgiant iš tokios perspektyvos, sakyti, teigti, kad neįmanomos perkeltinės reikšmės, kad neįmanomas metaforinis žaidimas šiais įvaizdžiais“, – kilusia reakcija stebisi pašnekovas.

    P. Subačiui akivaizdu, kad reklamoje naudojama perkeltinė reikšmė – apie Vilnių kalbama kaip apie dalyką, kuris yra menkai pažįstamas, kuriame gali patirti įvairų malonumą, kuris paslaptingas ir patrauklus. „Tai visiškai standartinė perkeltinė reikšmė, dėl to eskaluoti kalbas, kad čia kažkas tokio savaime netinkamo tradicinės moralės požiūriu, yra kažkoks nesusipratimas, neišsilavinimas, nesusivokimas, kas vyksta, o greičiau kažkoks piktybiškas ieškojimas progos užsidirbti politinių dividendų, sukelti konfrontaciją“, – kalbėjo VU profesorius.
    Jo aiškinimu, į šias batalijas nereikia velti popiežiaus vizito.
    „Popiežius čia absoliučiai niekuo dėtas. Nei popiežius, nei jo kelionė – bet koks bandymas sieti šiuos dalykus tiesiog yra piktybiškas. Tai pastanga sukelti sumaištį, isteriją ir panašiai. Jei šis ar ankstesnis popiežius, ar jo aplinka būtų kreipusi dėmesį į kokias nors reklamas, akcijas, savivaldybių nutarimus, tai nežinau, kiek kelionių būtų neįvykę ir kiek visokių dalykų būtų buvę. Tikrai į tokius dalykus niekas dėmesio nekreipia, čia tik mūsų kažkokių vidinių pasistumdymų dalykas“, – nuogąstavimus, kad reklama gali sutrukdyti popiežiaus vizitui, atmeta P. Subačius.

    Kanceliarija: tai gali atnešti daugiau žalos nei naudos

    Vyriausybės kanceliarijos poziciją pateikė Lietuvos Įvaizdžio skyriaus programų koordinatorė Eglė Kudzmanienė. Praėjusią savaitę kancleris A. Stončaitis žiniasklaidai nesugebėjo paaiškinti, kuo netinkama Vilniaus reklamos kampanija.
    – Kodėl Lietuvos įvaizdžio skyriui užkliuvo reklaminė kampanija „G-spot“?
    – „Go Vilnius“ popiežiaus Pranciškaus vizito metu save pristatys per gailestingo miesto prizmę, pasirinkta gailestingojo Jėzaus paveikslo tematika, kurią ruošiamasi komunikuoti ir inovatyviomis priemonėmis. Ši tema taps „Go Vilniaus“ komunikacijos pagrindu ruošiantis Popiežiaus vizitui Lietuvoje. Tai Vilnių pozicionuos kaip inovatyvų, pažangų miestą, kuriame dera inovacijos ir dvasingumas.
    Tuo pat metu Vilnius vysto kitą kampaniją „G-spot“, kuri pagal „Go Vilnius“ komandos planą, turėjo prasidėti rugpjūčio 8 d., per Tarptautinę orgazmo dieną. Kampanijos pradžia buvo pavėlinta viena diena ir startuos rugpjūčio 9 d.
    Ieškoti netradicinių būdų pristatyti Vilnių pasauliui ir kviesti turistus yra svarbu, bet dar svarbiau patiems sau atsakyti, kas mes esame ir kuo mes iš tiesų unikalūs pasaulyje. Prisistatydamas pasauliui Vilnius renkasi savo kelią, tačiau norėtųsi, kad nebūtų pamiršta, jog Vilnius yra ir Lietuvos sostinė. Lietuva kaip šalis šiuo metu neturi aiškaus pozicionavimo ir atpažįstamumo, tad natūralu, kad Vilniaus žinutė yra ir visos Lietuvos žinutė pasauliui.
    Taip pat svarbu atsižvelgti ir į auditoriją, į kurią taikoma ši reklama bei tam tikrus šalies pozicionavimo vertybinius aspektus –„Millenium“ karta yra socialiai atsakinga, dažnai atmeta tiesmukišką reklamą, jai rūpi socialinės temos – lyčių lygybė, ekologija, žmonių teisės ir pan. Jeigu norime būti Šiaurės Europos šalis, turėtume vadovautis šiaurietiškomis vertybėmis – gerbti lyčių lygybę, nemanipuliuoti moterų orumu ir su pasauliu kalbėti viena kalba.
    Įvertinę visas aplinkybes ir planuojamos reklamos turinį bei užsienio rinkodaros ekspertų nuomones, manome, kad „Go Vilnius“ pasirinktas kelias yra nenuoseklus ir orientuotas į trumpalaikius tikslus – tokio pobūdžio rinkodara padeda „parduoti“, sulauks dėmesio, tačiau seksualumo tema ir formuojamos tam tikros asociacijos apie Vilnių, o tuo pačiu ir Lietuvą, yra kontraversiškos ir ilgalaikėje perspektyvoje, formuojant Lietuvos įvaizdį, gali atnešti daugiau žalos nei naudos, tiek pačiam miestui, tiek ir šaliai.

    – Kaip planuojama reklama gali sutrukdyti popiežiaus vizitui?

    – Popiežiaus vizito metu į Lietuvą atvyks apie 200 žurnalistų, laukiama ir įvairaus amžiaus gausaus piligrimų būrio, tikimasi sulaukti ir daug jaunimo. Katedros aikštėje vyks jaunimo susitikimas su popiežiumi. Jau dabar sulaukiame užklausų tiek iš žurnalistų, tiek ir iš piligrimų bendruomenių dėl popiežiaus vizito, planuojamų renginių. Pateikdami informaciją ir atsižvelgdami į „Go Vilnius“ rinkodaros strategiją taip pozicionuoti Vilnių, esame pasiruošę komunikuoti kaip apie gailestingo miestą, kuriame dera inovacijos ir dvasingumas. Akivaizdu, kad „G-spot“ kampanija įneš tam tikrų dviprasmybių pozicionuojant Vilnių ir Lietuvą. Manome, kad prieš popiežiaus vizitą kontraversiška ir į trumpalaikius tikslus orientuota reklama nėra tikslinga.
    – Kaip pasiūlyta reklama gali kirstis su miesto vertybėmis?
    – Kaip ir minėjome, Vilnius renkasi savo kelią, norėtųsi, kad nebūtų pamiršta, kad Vilnius yra ir sostinė. O kol Lietuva kaip šalis neturi savo stiprios tapatybės, Vilniaus žinutė yra ir visos Lietuvos žinutė pasauliui. Vilniaus miesto pasirinkta reklamos strategija kelia ne tik tam tikrų vertybinių klausimų, bet ir pagrįstų klausimų dėl Vilniaus miesto, o tuo pačiu ir Lietuvos įvaizdžio formavimo krypčių nuoseklumo. Vilnius yra nuostabus miestas. Manome, kad Vilnius gali pasiūlyti daug įdomių žinučių pasauliui. Juk pagal gyventojų vertinimą Vilnius yra laimingiausia Europos sostinė (Eurostat). Tai galėtų būti puiki tema reklaminei kampanijai.
    Vargu, ar seksualumo tematika pagrįsta tiesmukiška, fragmentiška ir į trumpalaikius tikslus orientuota reklamos kampanija gali tinkamai pristatyti ne tik miestą ir jo vertybes, bet ir Lietuvą. Vilnius jau daug metų aktyviai ir nuosekliai dirba siekdamas pritraukti verslo turistus, kurie yra išrankūs ir reiklūs turistai. Dedama daug pastangų pritraukti ir tiesioginį skrydį iš centrinio Londono Sičio oro uosto, kuris sostinę padarytų lengviau pasikeikiamą verslo turistams. Tačiau tuo pačiu metu Vilnius siunčia žinutę, kurioje yra daug dviprasmybių. Tad kyla klausimas, ar Vilnius tikrai turi aiškiai išsigryninęs ilgalaikės perspektyvos tikslus.

    – Rašte savivaldybei teigiama, kad rugpjūčio 8 d. – Tarptautinė orgazmo diena. Viešoje erdvėje kilo nustebimas, kad kanceliarija šią dieną sureikšmina, gal net mini.

    – Kanceliarija nemini šios dienos. Mes prašėme „Go Vilnius“ komandos nepradėti kampanijos šią dieną, taip mažinant šios reklamos seksualinį atspalvį.

    Tai tik metafora!

    Reklamos kampaniją vykdančios Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūros „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė atkreipia dėmesį, kad, deja, Vilnius užsienyje iš principo mažai žinomas.
    „Prieš kampaniją atlikome Vilniaus žinomumo tyrimą Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Darbai dar nebaigti, tačiau pirminius skaičius mačiau. Na, labai nepatogu bus juos pristatyti. Kokie 40–50 iš 1000 britų ir vokiečių supranta, kas ir kur yra Vilnius. 4–5 proc.! Tai, brangieji, mes net teoriškai neturime šansų sugadinti kažkokį įvaizdį, nes tiesiog neturime ko gadinti“, – sako I. Romanovskienė.
    Jos aiškinimu, tai labai nepatogu, nes daug rimtų skyrių, poskyrių ir poposkyrių „sunkiai dirbo, važiavo į užsienio komandiruotes, kūrė dokumentus ir džiaugėsi didėjančiais turistų srautais“. Ji taip pat atmeta priekaištus, kad reklama skatins sekso turizmą.
    „Kampanija reklamuos Vilnių – jo įžymias vietas, kultūrinius renginius, gamtą, restoranus, aktyvias pramogas. Kad visą tai galima būtų papasakoti Vilniumi nei kiek nesidominčiam užsieniečiui, reikėjo apvilkimo į metaforas ir žodžių žaismo. Ir tada pagrindinis kampanijos keywordas (reikšminis žodis – LRT) tapo malonumas. Nes malonumas, patiriamas atvykus į Vilnių ir pažinus jo grožį, beveik prilygsta orgazmo metu patiriamam malonumui.
    Ir tai tik nedidelė hiperbolizacija – paklausykite užsieniečių epitetų apie Vilnių. Jokio sekso skatinimo, jokių nuogybių, jokių nepadorių pasiūlymų. Metafora! Sunku patikėti, kad žmonės nesupranta metaforų. Juk kai kalbame, kad Vilnius yra Europos perlas, niekas neklausia apie kriaukles ir karolius. Nekalba, kad skatiname juvelyrinių dirbinių pardavimus. Visiems viskas aišku“, – rašo I. Romanovskienė.
    Ji spėja, kad siekiant šmaikščiai pristatyti miestą, užkabinta jautri ir labai nepatogi socialinė problema: gali paaiškėti, kad Vilnius yra pigių merginų miestas. „Ir va čia yra nepatogumo viršūnė! Nes nepatogu pasakyti, kad ras! Ir nepatogus ne pats faktas, o kad apie tai kas nors sužinos. Ir dar popiežius atvyksta, tai ir tas sužinos. Sužinos, kad mes nė velnio nedarome, kad tos merginos neitų į gatvę. Kur specialios programos moterų pagalbai? Kur drąsūs žmonių teisių gynėjai? Kur aktyvi policijos veikla? Kada paskutinį kartą koks susirūpinęs politikas aktyviai kėlė šį klausimą? Nelabai kada. Nes nepatogu“, – feisbuke rašė I. Romanovskienė.
    LRT.lt primena, kad pagrindinė naujosios Vilniaus tarptautinės reklamos kampanijos mintis bus ši: Vilnius yra neatrastas Europos lobis, kurį aptikti nuostabu. Kampanijos tikslas – didinti Vilniaus žinomumą tikslinėse atvykstamojo turizmo rinkose. Kampanija vyks Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje.
    Nuo rugpjūčio 9 d. Londone ir Berlyne startuoja reklama internete: „Vilnius is the G spot of Europe. Nobody knows where it is, but when you find it, it’s amazing“ (Vilnius yra Europos G taškas. Niekas nežino, kur jis, bet kai jį randi, būna nuostabu). Kampanija siekiama suintriguoti ir sudominti galimybe aplankyti Vilnių, ji orientuota į taip vadinamą Tūkstantmečio kartą (anglų k. millenials), 18–35 m. jaunuolius.
    Reklamos kampanijos idėją sukūrė šioje srityje dirbantys jauni kūrėjai – Jurgis Ramanauskas ir Skaistė Kaurynaitė, prie jų prisidėjo Ugnius Mikšta.

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Mindaugas Jackevičius

  • ТОРГІВЛЯ ЛЮДЬМИ: ДЕ ЕКСПЛУАТУЮТЬ УКРАЇНЦІВ І ЯК ЦЬОМУ ЗАПОБІГТИ

    Найчастіше українців продають у Росії. Офіційна статистика свідчить про 208 таких випадків із 2012 року, розказала заступник міністра соціальної політики Наталія Федорович під час круглого столу “Запобігання торгівлі людьми в Україні” в редакції “Українського інтересу”.

    Усередині країни наразі відомо 146 фактів торгівлі нашими громадянами, у Польщі – 48, у Туреччині – 40, у Казахстані – 14, в ОАЕ – 13, у Білорусі – 12, у Чехії – 10. Найчастіше жертвами стають чоловіки – 48%, жінок трохи менше – 42%. Іще 10% – діти: дівчатами торгують удвічі частіше, ніж хлопчиками. “Дані лише приблизні. Це випадки, коли люди заявляли про такі порушення”, – наголосила Федорович.

    У Міністерстві соцполітики стверджують: щоп’ятий трудовий мігрант із України перебуває у групі ризику. Адже вони погоджуються на нелегальне працевлаштування, надають стороннім паспорт. Зазначимо, що всього на заробітки за кордон їздять 3,2 мільйона українців.

    Переважно людей продають на трудове рабство, сексуальну експлуатацію, жебрацтво і трансплантацію органів.

    “Україна стає і постачальником, і реципієнтом, і транзитером у торгівлі людьми. Є “трафікери” – люди, які спеціально малюють психологічний портрет жертви, щоб мати до неї індивідуальний підхід”, – каже координаторка організації “А21” Катерина Яковенко.

    За її словами, торік у трудове рабство потрапили півтори тисячі українців, за всю історію незалежної України – 230 тисяч.

    Українців, додає заступник міністра Федорович, експлуатують по-різному. Бувало, коли вирізали замість апендициту нирку. Одну громадянку змушували жебракувати в Москві. Мінсоцполітики допомогло їй повернутися додому.

    На початку 2016 року низку українців за кордоном затримали за торгівлю наркотиками. Нерідко люди їдуть працювати кур’єрами і не знають, що саме будуть перевозити. Наприклад, у Греції наших моряків ловили на незаконному перевезенні мігрантів.

    Яковенко наголошує, що в Україні часто “розводять” старшокласниць. До шкіл під’їжджають авто на іноземних номерах, і “трафікери” заохочують дівчат до проституції. Останнім часом зловмисники почали використовувати автівки на українських номерах-клонах.

    Кристина Мішінене з литовського Центру боротьби з торгівлею людьми та експлуатацією розказала: раніше в Литві жертвами торгівлі здебільшого були громадяни країни. А ось два року тому серед них опинились й українці.

    “Я не очікувала, що в нашій країні, яка так підтримує українців, можуть експлуатувати заробітчан – водіїв, будівельників. Часто їм не платять, тримають як рабів. Сутенери наживаються на українських жінках, які хочуть заробити і привезти додому гроші. Їх примушують до жахливих речей. Наша організація спонукає жертв свідчити проти своїх кривдників, щоб покарати їх, повертає постраждалих на Батьківщину”.

    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • УКРАЇНА-ЛИТВА: ЯК ЗАХИСТИТИ УКРАЇНСЬКИХ ЗАРОБІТЧАН

    В редакції “Українського інтересу” відбувся круглий стіл на тему “Захист прав людини та протидія експлуатації”. Спікери розказали про причини трудової міграції, основні порушення прав українських заробітчан та способи їхнього захисту.
    Дайва Кведрайте з Європейського економічного і соціального Комітету розказала, що Литва потребує українських заробітчан як робочу силу, а тому стурбована дотриманням їхніх прав. Вона наголосила, що українські наймані робітники мають працювати в таких же умовах, що і литовці.
    “Ми більше зорієнтовані на енергетику, транспорт, соціальні питання. А на порушення прав людини мало звертаємо уваги. Насправді ж соціальні питання, міграція і порушення прав людини пов’язані. Можновладці або не бачать цих проблем, або не хочуть їх вирішувати”, – підкреслила Кведрайте.
    Петрас Грєбляускас, голова профспілки литовських перевізників, розказав, як бореться за права українських водіїв. “Водії страждають через те, що мають відпочивати у кабіні, стерегти вантаж, адже вони відповідальні за нього. Якщо вантаж вкрали або пошкодили, вони мають виплачувати кошти із власної кишені. Через це заробітчани у стані стресу. Я вважаю, що їм треба платити добові і не мінімальну, а середню зарплату”, – наголосив він.
    Грєбляускас також розказав про те, що заробітчан змушують сплачувати заставу у тисячу євро. У випадку штрафів кошти знімають від цієї суми. “Така практика незаконна. Це дає спосіб тиску для роботодавців. Мовляв, якщо не будеш платити тисячу євро, тебе позбавлять виду на жительство. Цю ситуацію неодмінно слід владнати”, – каже пан Петрас.
    “Заробітчани незахищені, вони стикаються із дискримінацією, нетерпимістю. Вони не знають, де отримати допомогу і не розуміють, що їх права порушують”, – твердить Зоряна Стецюк, державний експерт Директорату з прав людини Міністерства юстиції.
    Зоряна навела приклад порушення прав українців в ЄС. Так, на польському заводі українців змушували носити форму кольорів українського прапору, при тому, що інші співробітники носили одяг у залежності від відділу. Питання про дискримінацію підняв клієнт цієї фірми. Керівництво пояснювало синьо-жовту форму тим, що це зручно: так видно, хто саме із робітників не знає польської.
    “І це не єдине порушення, з яким люди миряться, аби не втратити роботу. Люди не знають законодавства, бояться. Їм ніколи не пояснювали їхні права”, – розказує Стецюк.
    Колега Зоряни Сергій Шапошніков підкреслює, що інформацію про порушення на заводі його відомство дізналося зі ЗМІ, бо механізм реагування на такі ситуації не налагоджений. “Про це говорять мало. Лише цього року уперше питання захищеності заробітчан порушили на Діалозі про права людини “Україна-ЄС”, – наголосив він.
    Шапошніков порадив скривдженим українським мігрантам звертатися до українських адвокатів, які відвідують країну їхнього призначення.
    Анастасія Кобзаренко, випускниця кафедри Міжнародних відносин НАУ розказала про основні тенденції міграції у світі та в Україні зокрема.
    За її словами, Європа, Азія, Сша і Канада – основні центри, куди їдуть заробітчани.
    Загалом у 2017 році трудові мігранти перевели додому 413 мільярдів доларів. Цими грошима заповнюють економічні діри, за їхній рахунок сплачуються податки і соціальні виплати. Завдяки трудовій міграції люди отримують робочі місця, а напруга на вітчизняний ринок праці меншає.
    Але є загроза, що робітники можуть і не повернутися додому. Про такі тенденції частково може свідчити те, що заробітчани не переказують кошти додому. З іншого боку, є і “сірі” способи пересилання грошей, які не фіксують банки.
    В Україні є проблема серйозного відтоку інтелекту – за 17 років Україну покинуло більше 1500 кандидатів та докторів наук. Кобзаренко підкреслила, що головні причини цьому – відсутність перспектив і низька оплата праці.
    Вероніка Лебедева, кординаторка ГО “Центру зайнятості вільних людей” розказала про проблеми працевлаштування українців. Так, у 2015 її компанія отримувала запити від переселенців, які просили знайти для них роботу за кордоном. Їм запропонували  польську організацію, яка шукала людей на будівництво. Протягом трьох місяців після того, як туди відправили українців, Вероніка не отримувала зворотній зв’язок. А потім люди повернулися без обіцяних грошей. Тоді в організації зрозуміли, як складно контролювати ситуацію із заробітчанами.
    Тепер організація покращує екосистему бізнесу лише в самій Україні. “Працевлаштовуємо військових, учасників ЛГБТ-спільнот. Вирішуємо питання порушення прав жінок, які обіймають керівні позиції. Зокрема, в нашій країні лише 3% жінок-керівників. Ми пропонуємо роботодавцям бази людей з інвалідністю. Компанії тепер готові змінювати образ свого претендента, наприклад, шукають людей з обмеженими можливостями, які знають англійську”, – каже Лебедева.
    Модератор зустрічі, політичний експерт “Українського інтересу” Олександр Мартинчукпогодився, що проблема незахищеності мігрантів дуже серйозна “Емігранти як зброя і ті, хто ними маніпулює, мають владу”, – наголосив він та запропонував на порталі інформувати громадян про права заробітчан.
    Дайва Кведрайте погодилась із ним та наголосила: “Від того, як ви будете піклуватися про свою країну, буде залежати те, як складуться будуть справи і у нас. Україна дуже важлива країна, зважаючи на те, що уже підписана угода про асоціацію. Необхідно розвивати соціальний діалог між нашими країнами”.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • HUNT FOR ACTIVISTS

    In recent months, it seems like a real hunt has been launched in Ukraine for civic activists. Some receive verbal threats, some get beaten up, stabbed, and lately even attacked with acid and killed. 
    On Tuesday, July 31, two attacks on civic activists were reported in two regions of Ukraine – Zaporizhia and Kherson. In Kherson, official of the city’s executive committee, a well-known activist Kateryna Handziuk, became a victim of an acid attack. As reported by journalist Serhiy Nikitenko, an unknown perpetrator was waiting for the girl at her apartment building’s entrance. “She sustained serious burns. Now she is in the hospital, no details yet. Please don’t spread unchecked information,” he wrote.
    The attacked poured acid on the woman’s face, a preliminary police report says.  Nearly 30% of the activist’s body was affected by acid burns as the liquid was spilled on her head (eyes), flowing down her neck, back, and hand.
    “She’s in a heavy condition, stable, and conscious. Anti-shock measures are being carried out. Against the background of the shock, there are other problems, including with kidneys, which is typical for all types of burns,” said Ihor Ravelev, an anesthesiologist at the Kherson Regional Hospital.
    At the moment, the police are on hunt for the attacker (a man wearing a dark T-shirt, dark cap, and brown shorts). At the same time, law enforcers initially qualified the attack as “hooliganism.”
    Later the same day, Prosecutor General Yuriy Lutsenko personally took over control in the case. The crime has been re-qualified for “inflicting intentional heavy bodily harm committed with the aim of intimidating the victim,” and later – to an “attempt on life.”

    Impunity gives rise to permissiveness

    Ukrainian office of Transparency International has already expressed outrage over the incident. “The use of an acid against a public figure in broad daylight near her own home is a new challenge for Ukraine’s law enforcement system. In the past year, we have already witnessed the arson of media offices, beatings of the civic investigators, liquids being poured on activists. The society is systematically receiving signals about the dangers of taking an active civic stance. It is unacceptable. Finally, it’s time for the National Police to give a clear signal that any attempts to use force against activists will be exposed, and those who commit attacks are brought to justice,” the organization said.
    “We warn the Kherson police against the temptation to put the investigation on brakes. After all, Kateryna Handziuk was and remains a critic of local law enforcement agencies for their not always consistent position in protecting the sovereignty of Ukraine and the rule of law in the city. We are waiting for the results of the investigation and establishing those who ordered this crime and their motives,” Transparency International added.
    Such warnings against local law enforcement bodies do not look superfluous, given that some experts believe that the law enforcers themselves are involved in the attack on Kateryna. “Handziuk for several years has been a nightmare for local law enforcers, disclosing their corrupt schemes. And I don’t rule out that the police could be behind the attack,” said Olha Reshetilova, coordinator of the Media Initiative for Human Rights.
    In her opinion, the police choose a lighter article [hooliganism], since in this case law enforcement will be asked less questions about why the case is not being investigated properly. “I think that such cases cannot be investigated by local police, as they, as a rule, themselves put pressure on activists. There are already dozens of cases of attacks on journalists and activists, in which the police are absolutely inactive. This is a consequence of the unreformed police, which for the most part considers activists, not criminals or separatists, their main enemy. We even can’t ensure effective investigations of crimes, let alone the protection of activists. In the police reform, we did not achieve the main thing – breaking the connection between the criminals and the police. I do not rule out that we’ll see similar cases in the future if the previous resonant cases are not being investigated,” she said.

    From threats to murder 

    Unfortunately, taking an active civic stance is getting not only scary, but also deadly dangerous. On the same day, when in Kherson Kateryna Handziuk was crippled with acid, in Berdyansk (Zaporizhia region), a 43-year-old activist of Berdyansk self-defense community and a local Automaidan, Donbas war veteran Vitaly Oleshko (call sign “Sarmat”) was shot and killed.
    “In broad daylight, a murderer with a hunting rifle came in a backyard of a small hotel, built by Vitaly, and shot “Sarmat” in the back. Next to Vitaliy were his wife and a friend, also a war veteran, Andriy Madzharov,” wrote journalist Yury Butusov.
    Criminal proceedings were opened under Part 1 of Article 115 of the Criminal Code of Ukraine (premeditated murder). In addition, in Zaporizhia and Donetsk regions, a Siren interception plan was introduced to detain the offender. The investigation is under the control of the leadership of the National Police.
    Vitaly Oleshko was a well-known activist in Berdyansk. In May 2014, he volunteered to become part of the Donbas Battalion and fought for Popasna, Lisichansk, and Ilovaysk. In August 2014, he was captured by the enemy near Ilovaisk. In 2015, after returning from captivity, Interior Minister Arsen Avakov personally awarded Oleshko the Order “For Courage” of the third degree. After returning from war, Sarmat continued his active work in Berdyansk, organizing a number of protest actions near the Zaporizhia Regional State Administration. For example, he accused the region’s leadership of opaque allocation of land to servicemen.
    As Andriy Madzharov told UNIAN, it is the ex-mayor of Berdyansk, Verkhovna Rada MP Oleksandr Ponomarev, with whom Oleshko had a long-standing public conflict, who may be involved in the murder.
    “He is now our main suspect. With this man at the level of Berdyansk and Zaporizhia region, there has long been a political war. The city now has a monopoly on power – all utilities, the city council, and officials are affiliated with the deputy, they also help him siphon money from the budget, and Vitaly tried to stop it,” said Madzharov.
    Actually, according to Sarmat’s friend, Vitaly was repeatedly threatened. Moreover, local authorities in Berdyansk facilitated the opening of a number of criminal proceedings against Oleshko in an attempt to seize his property – the hotel in the courtyard of which the owner was killed. Oleshko had already grown accustomed to a variety of measures on the part of local officials, including unscheduled inspections of his business…
    It’s dangerous to be an activist
    It should be noted that recently in Ukraine there have actually been several high-profile attacks on activists. In May of this year, a Donbas veteran, defender of the Donetsk Airport Dmytro Verbych was assaulted in Kyiv. The victim was walking along the street when he got stabbed in the back. The group of attackers consisted of three male teenagers and another female, all wearing masks. Kyiv police also opened an investigation into “hooliganism”. Later it turned out that one of the attackers was the daughter of an official from the Ministry of Defense, and received a suspended sentence.
    In June this year in Odesa, two unidentified perpetrators attacked the leader of Odesa Automaidan, Vitaly Ustymenko. The attackers broke his head and wounded him in the hip. The police are investigating the case as an assassination attempt. Before that, Ustymenko had already been assaulted by a group of attackers after the court session to elect a measure of restraint to the mayor of Odesa, Hennady Trukhanov.
    Also, two attacks were committed on the Odesa leader of the “Right Sector,” Serhiy Sternenko. Moreover, the second time, he killed the attacker in a self-defense effort. Sternenko repeatedly asked the police to provide him protection, but only after the second attack and the death of the attacker did Sternenko receive a guarded witness status.
    In addition, a year ago in Odesa, at the door of her own house, an activist, a participant in the expert commission of the investigation team of the “May 2 case,” Svitlana Podpal, was beaten up.
    And in 2017 in Kharkiv, deputy of the local regional council Dmytro Bulakh, known for being the creator and head of the public organization “Kharkiv Anti-Corruption Center,” which conducts its own investigation of the distribution of land in Kharkiv, was also beaten.
    Unfortunately, all these stories only confirm the fact that Ukraine has not yet been fully reformed. Enjoying relative impunity, criminals are moving from threats and beatings to actual murders.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Anastasia Zaremba, Iryna Dubchenko

  • PREKYBA ŽMONĖMIS – ŠALIA MŪSŲ

    Ar 2018 metais mes vis dar turime kalbėti apie prekybą žmonėmis? Lietuvoje? Deja, taip. Prekyba moterimis, vaikais ir vyrais  šiame technologijų pergalės amžiuje mūsų laisvoje šalyje tebėra “patrauklus” pajamų šaltinis tiek pavieniams nusikaltėliams, tiek organizuotoms grupuotėms. Aukų skaičius nemažėja, nes vyksta nuolatinė paieška naujų, pelningų nišų: jei kurį laiką mažėja moterų srautai į prostituciją, tuoj suaktyvėja jaunuolių verbavimas į gaujas, kurios mobiliai juda po visą Europą ir vagia, plėšia, nuvarinėja mašinas, perveža ir prekiauja narkotikais.
    Devyniolikmečio  Andriaus pasakojimas : „Aš iš vaikų namų. Tuo metu neturėjau darbo,  kur gyventi. Vienas draugas man sakė:  „Ko  tu čia vargsit…  Yra geras darbas statybose Airijoje, netingėsi – užsidirbsi“. Aišku,  sutikau, nenorėjau  daug klausinėti.  Vos  atvykus paėmė mano pasą, apgyvendino kažkokiame name.  Klausiu, kada pradėsiu dirbti, o  jie pradėjo juoktis: „ Dirbsi –  milteliais klientus aprūpinsi.“  Labai nenorėjau, bet ir bijojau jų, nes  mačiau, kaip susidorodavo su neklusniais. Gyvenau kaip gyvulys,  nuolat  bastydavausi po gatves, parkus,  turėjau  meluoti policijai, vogti maistą, mane dažnai sumušdavo, jei mažai tų paketėlių parduodavau. Meldžiausi, kad mane suimtų ir visam tam ateitų galas”.
    Prekeiviai žmonėmis paprastai ieško aukų iš socialinės rizikos šeimų, tarp paauglių ir suaugusių, kurie yra pažeidžiami. Tai – vienišos motinos, globos įstaigų auklėtiniai, asmenys, turintys  priklausomybių. Nusikaltėliams yra svarbu, kad tokiems žmonėms dingus, niekas jų neieškotų, kad pareigūnai ir socialinės tarnybos mažiau pasitikėtų nukentėjusiųjų  pasakojimais.  Aukų baimė prabilti ir bendruomenės abejingumas – geriausi prekeivių žmonėmis sąjungininkai.
    Per 2017 metus mūsų Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras padėjo 383 asmenims, iš kurių 116 buvo nepilnamečiai. Teikėme socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą, saugų prieglobstį, pasiryžusius bendradarbiauti su teisėsauga lydėjome viso ikiteisminio tyrimo ir teismo proceso metu. Džiaugiamės, kad ne viena auka, kuri beširdžių išnaudotojų buvo žlugdyta, niekinta, nurašyta, rado savo vietą gyvenime: grįžo į mokyklos suolą, įgijo profesiją, susirado darbą, susigrąžino vaikus. Tačiau tai yra ilgas ir sunkus kelias, paprastai reikia ne mėnesių, o metų, kad žmogus atgautų prarastą savigarbą, išgytų dvasinės žaizdos.
    Kviečiame Utenos bendruomenę susitelkti, nepalikti aukų ir jų artimųjų vienų – prekybos žmonėmis nusikaltimai paliečia  mus visus. Negalime atsiriboti, kai brolį  ar sesę parduoda seksualiniam išnaudojimui, vergiškam darbui, nusikaltimams vykdyti, fiktyvioms santuokoms.
    Be nevyriausybininkų pastangų, reikalingas ir vietos  valdžios indėlis: savivaldybėje įsteigta specialistų darbo grupė galėtų koordinuoti pagalbos ir prevencijos žingsnius, rinkti ir platinti informaciją. Daugybę metų  lieka neišspręstas adekvačios pagalbos teikėjų klausimas.  Kur šiandien nukentėjęs Utenos regiono gyventojas galėtų saugiai kreiptis pagalbos, patarimo?..  Kalba sukasi  ne tik apie guolį nakvynės namuose ar sriubos lėkštę, bet ir apie visą kompleksą profesionalių paslaugų, kurios padėtų  nukentėjusiems  asmenims atsitiesti, o prekeiviai žmonėmis būtų patraukti atsakomybėn.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Kristina Mišinienė.
    Publikuota: 2018m. rugpjūčio 1d., laikraštis “Utenos diena” .

  • PREKYBA ŽMONĖMIS

    Savo aukoms nusikaltėliai grasina net teismo salėje
    Kol valdininkai ieško būdų, kaip suvaldyti prekeivius žmonėmis, kaip apsaugoti potencialias aukas nuo pastarųjų pinklių, šiuolaikinė vergystė vis dar klesti. Įvairios visuomeninės organizacijos deda daug pastangų, stengdamosis suteikti nukentėjeliams visą reikiamą socialinę ir psichologinę pagalbą ikiteisminio tyrimo bei baudžiamojo proceso metu, tačiau prekeiviai žmonėmis – tarsi hidros neketina paleisti savo aukų ir toliau jas baugindamos stengiasi išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės.
    Pasak daugelį metų kovojančios, kad prekeivių žmonėmis aukos gautų tinkamą (ir visokeriopą) pagalbą Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojai teigia, kad nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis įtariamųjų ir jų sėbrų poveikis, yra įprastas reiškinys. „Nors VRM ataskaitose apie tai nerasite nei žodžio, tačiau jau nuo pat pareiškimo parašymo momento policijai, nuo pirmojo apsilankymo komisariate aukai ir jos šeimai kyla reali psichologinio ir fizinio smurto grėsmė, – sakė KOPŽI Tauragės skyriaus socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė. – Kadangi dirbame visoje Lietuvoje, pastebime skirtingas galimybes įtariamiesiems realizuoti šiuos grąsinimus – tai priklauso nuo apskrityje dirbančių specializuotų pareigūnų ir jų vadovų požiūrio į aukas, nuo noro realiai užkirsti kelią prekybai žmonėmis. Jei viename regione pareigūnai reaguoja žaibiškai – bet kuriuo paros metu, tai jų kolegos kitame rajone gali nepatenkinti atkirsti: „Jei kažko bijai, skambink 112. Ir apskritai – nemokykite mūsų dirbti, turime ir be jūsų ką veikti!“
    Grasino, kad užmuš
    Veronika – viena tų, kuri patikėjo siūlomu „legaliu“ uždarbiu užsienyje. „Tuomet man buvo vos 16 metų. Tėvai neturėjo darbo, pragerdavo pašalpas, gaunamas už vaikus – be manęs augo dar 4 jaunesni broliai ir seserys, – pradėjo pasakojimą apie prieš 8 metus patirtą košmarą jauna moteris. – Dabar situaciją vertinčiau kitaip, tačiau tuomet man, paauglei, net širdis apsąlo, kai prabangiu automobiliu į kaime vykusią kažkokią šventę atidardėjo jaunų bernų grupelė, o vienas jų atkreipė dėmesį į mane. Iš pradžių – komplimentai, „protingos“ kalbos apie kitokį gyvenimą, sočios ir gardžios vakarienės. Atrodė, jog sutikau žmogų, kuris supranta mane, stengiasi padėti. Pasirodė, jog tai tik rožinė iliuzija. Tikrovė pasirodė tokia, kad iki šiol vis dar šokinėju naktimis iš miegų, apimta panikos. Žodžiu, prikalbino jis mane važiuoti į Angliją, kaip ir kitas kvaileles, neva legaliam darbui. Girdi, dirbsi bare – gerus pinigus moka, užsidirbsi per vasarą. Kad man nekiltų abejonių, vis vynu smegenėles plovė… Be to, buvo „dosnus“: nupirko rūbų, kosmetikos: sakė, baro šeimininkams turiu patikti, kad priimtų indus plauti. Tik jis sumaišė – ne indus reikėjo plauti, o vyrams pautus, – sarkastiškai šypteli moteris. – Kai nuskridom į Londoną, oro uoste jau laukė trys vyrai: du lietuviai ir kitatautis. Nespėjau nė mirktelti, kai tie trys vyrai čiupo mane, užlaužė ranką, pajutau dūrį ir visiškai praradau nuovoką. Atsipeikėjau kažkokiame kambaryje, šalia sėdėjo mergina ir vilgė vandeniu man veidą. Trumpai tariant, pardavė „mieliausiasis“ mane albanams, o jie ir žagino, ir mušė iki sąmonės netekimo, ir degino lygintuvu, ir skandino vonioje ir kitokių dalykų tie išgamos prigalvodavo… Tokias kančias patyriau ne aš viena – likimo draugės keisdavosi, neretai jos kažkur dingdavo… Kai pagaliau pavyko ištrūkti iš šio pragaro, ir kai suėmė mano skriaudikus, prasidėjo ne ką mažesnis košmaras. Kadangi tie vyrai buvo suimti, tai į mano namus ėmė važiuoti jų draugai. Iš pradžių gražiuoju prašė, siūlė pinigų, kad tik pakeisčiau parodymus – neva jie niekuo dėti. Kai atsisakiau, ėmė grasinti, kad užmuš. Tikėjau, kad taip gali nutikti, nes savo akimis mačiau, kaip mirtinai uždaužomos nepaklusnios merginos… Slapčia išvažiavau pas tetą, gyvenusią kitame Lietuvos kampe. Tačiau ir ten mane pasiekė – atvažiavusi vieno teisiamojo motina sukėlė po langais skandalą, rėkė, kad visas kaimas girdėtų esą aš, šliundra, su visais, kas tik kruta, dulkinausi, pati ant kaklo kabinausi, sugrioviau ne tik jos sūnaus, bet ir kitų „tvarkingų“ vyrukų gyvenimus, sifiliu ir dar visokiais „negerumais“ apkrėčiau… Tik su gerų žmonių iš „Carito“, Panevėžio apygardos prokurorės Nidos Grunskienės (dabar – vyriausioji Panevėžio apygardos prokurorė), komisaro Ramūno Sarapo (dabar– Šiaulių apskrities VPK vadovas) pagalba šiaip ne taip atsilaikiau. Vėl pakeičiau gyvenamą vietą… Visokių minčių buvo kilę. Laimė, kad tuos išgamas nuteisė ir pasodino už grotų“.
    Vežimas nejuda
    Kaip minėjome, tai įvyko prieš keletą metų ir nors visuomeninės organizacijos rengia įvairius seminarus, skambina visais varpais, kad būtina skirti visokeriopą pagalbą nukentėjusiemiems, vežimas ne kažin kiek pajudėjęs.
    „Nėra vieningos sistemos, kaip apsaugoti bendradarbiaujančius su teisėsauga nukentėjusiuosius ar liudininkus, – piktinasi Ž. Morkūnaitė. – Paskui stebimasi, kad aukos vengia teismo posėdžių, sutinka gauti baudas už neatvykimą, už parodymų pakeitimą, o jėga atvesdintos, staiga nebeturi pretenzijų savo išnaudotojams. Labai įstrigo vienas įvykis, kai po apklausos komisariate moteris vėlų vakarą namuose sulaukė „netikėtų“ svečių, kurie jos vaikų akivaizdoje ją sumušė. Buvo labai sunku psichologiškai susitaikyti su mūsų visų bejėgiškumu – dieną visos tarnybos įkalbinėjome auką nieko nebijoti ir papasakoti tiesą, vakare mes ją palikome susidorojimui. O vėliau sostinės prokuroras tarėsi įžvelgęs kokius tai „neatitikimus“ šios moters parodymuose ir nutraukė ikiteisminį tyrimą. Ši auka iki šiol jaučia patirtą neteisybę, ji nenori priimti net ir mūsų pagalbos“.
    Pavojinga iliuzija
    KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė, daugelį metų dirbanti prie pagalbos prekeivių žmonėmis aukoms projekto, esamą situaciją vadina absurdiška. „Kiek metų dirbu, tiek metų girdžiu anekdotinius pasakojimus apie tai, kaip „prostitutės neištvėrė liudininkų apsaugos programoje“, kad ši programa yra nepritaikyta prekybos žmonėmis aukoms ir pan. Atrodo, kad kalbėtume apie kažkokią kosminių skrydžių programą, kurioje nei vienas kablelis negali būti pakeistas, pritaikytas prie besikeičiančios situacijos, – nevyniojo žodžių į vatą Centro vadovė. – Mes ne kartą siūlėme lanksčiau, paprasčiau galvoti apie liudininkų apsaugą, juolab, kad šiandieniniai nukentėjusieji smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos apklausose sutikdavome prieš, pavyzdžiui, dešimtmetį. Pastaruoju metu, ypač pareigūnams pasistažavus Jungtinėje Karalystėje ir ten, tikriausiai, dėl kalbos barjero ne taip supratus britų kolegas, tiek iš VRM, tiek iš Policijos departamento girdime samprotavimus, kad būtent socialiniai darbuotojai turėtų užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą, kad integracija į darbo rinką, socialinės paslaugos kokiu tai mistiniu būdu apsaugos duodančiuosius parodymus nuo poveikio. Gaila, bet tai tik pavojinga iliuzija, situacijos nesupratimas.“
    Pasak K. Mišinienės, Centro darbuotojai turi pakankamai patirties ir žino, kad patiriantys nusikaltėlių grąsinimus, reikalavimus neduoti parodymų arba keisti juos, nepriima jokios socialinių darbuotojų pagalbos, nenori bendradarbiauti. „Centre turėjome daugybę situacijų, kai netikėtai vyrai, moterys, paaugliai pradeda vengti mūsų socialinės darbuotojos, kalba netiesą, slepiasi, staiga teisme pakeičia parodymus, maldauja juos palikti ramybėje, nes „rimti žmonės taip liepė“, – aiškina situaciją vadovė. – Vieni socialiniai darbuotojai su psichologais niekaip neišspręs šitų problemų, tad mes nuoširdžiai nesuprantame, kokios kliūtys trukdo mūsų teisėsaugai ieškoti lanksčių, efektyvių, nereikalaujančių didelių išlaidų sprendimų“.
    Prisipažino esąs vagis
    Dar vieno nukentėjusiojo, pavadinkime jį Miku, pasakojimas. „Mane prikalbino važiuoti į Suomiją. Iš pradžių nesakė, kad reikės vogti. Priėmė mane į kompaniją, draugiškai elgėsi – kartu gerdavome, linksmindavomės, – ne itin noriai prisiminė savo klajones Mikas. Tuo metu jam tebuvo 17 metų ir ne tik dėl savo jauno amžiaus, bet ir dėl sveikatos problemų ne visada adekvačiai vyrukas vertino situaciją. – Jie sakė, važiuojam „tūsintis“ į Suomiją. Smagumėlis – aš gi niekur nebuvau buvęs, tad sutikau. Kėlėmės keltu, tai tie „draugai“ liepė man ir dar vienam jaunuoliui lįsti į bagažinę ir ten ramiai tūnoti – mat nei vienas iš mūsų neturėjome dokumentų. Kai nuvažiavome į kažkokį Suomijos miestą, pirmiausia pasivogėme valgyti, nes buvom išalkę. O tada ir sužinojome, kad vogsime iš parduotuvių prekes. Aš nelabai norėjau, bet niekas mano norų nepaisė – tik apkūlė ir pagrasino paliksią mane vieną… Tai ką turėjau daryti? Ir ėjau vogti, tik man nelabai sekėsi… Gyvenom visi automobilyje, kartu valgėm – tie „draugai“ mums vis aiškino, kad tik jų dėka mūsų dar „nesupakavo“ policija… Tačiau pirmiausia suėmė mane, o vėliau ir kitus. Kai grįžus į Lietuvą prasidėjo tyrimas, aš iš pradžių papasakojau  viską, kaip buvo. Neužilgo atlėkė tie „draugeliai“ ir pradėjo rėkti, mušti: „Tu, bl…, ožy, ko prišnekėjai?! Mums daba bylą kurpia! Pats vagis didžiausias esi, o mums kaltę verti! Karoče, pabandysi dar „nesąmones“ šnekėti, „atdubasinsim“, kad nepasirodys mažai…“ Ir ką tu gali padaryti, jei iš paskos nuolat vaikšto ir grasina? Bijojau jų, tad ir pasakiau pareigūnams, jog esu vagis…“
    Poveikis – visada
    Tokių situacijų, kai nukentėję jaunuoliai pakeičia parodymus, galima priskaičiuoti dešimtimis. Visokie monkai, songailos, paksai, kačerauskai, bakaičiai ir uginčiai, vaškevičiai ir navarskai spaudė savo aukas, kad šios pakeistų parodymus ir liudytų jų naudai – neva jie nekalti – tai buvęs neva aukos pasirinkimas, jie, girdi, tik padėję jiems (ar joms) pasiekti užsienio valstybę.
    Daugelį prekybos žmonėmis ikiteisminių tyrimą kontroliavęs ir ne vieną nusikaltėlį pasodinęs į teisiamųjų suolą Panevėžio apygardos prokuroras Aurelijus Navickas irgi sutinka, kad poveikis aukoms tokiose bylose gana dažnas. „Ši problema iki šiol neišspręsta, – sako prokuroras. – Kol kas tenka remtis tik „Carito“ ar KOPŽI socialinių darbuotojų parama. Prokuroras sako, kad daugelis nukentėjusiųjų pasitiki tik nevyriausybinių organizacijų darbuotojais.
    Kartais net artimieji baiminasi galimų pasekmių ir trukdo, atkalbinėja aukas nuo bendravimo su pareigūnais. Tyrėme bylą, kurioje viena nukentėjusioji iš sekso vergovės grįžo nėščia. Merginos globėja kategoriškai uždraudė jai rašyti pareiškimą policijai ir ką nors pasakoti, grasino išvaryti iš namų. Laimė, kad merginai pagelbėjo K. Mišinienės vadovaujami socialiniai darbuotojai: buvo suteikta pastogė, psichologinė pagalba“.
    Gelbėtis tenka pačiam
    Atrodo, lyg ir visiems suprantama, kad tais, kurie sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, padeda patraukti baudžiamojon atsakomybėn prekeivius žmonėmis, sutenerius ir kitus panašaus plauko nusikaltėlius, pareigūnai privalo pasirūpinti jų saugumu. Juk net ir tų, kurie darė nusikaltimus, o vėliau ėmė atgailauti ir liudyti, neretai pasigailima, saugoma nuo bendrų įtakos. O prekybos žmonėmis aukos, patyrusios neįsivaizduojamas kančias, pažeminimą, psichologiškai sutryptos, ir vėliau dar turi įrodinėti, kad jos – ne paleistuvės, ne prostitutės, o jie – ne vagys ar sukčiai, – toliau kenčia grasinimus ir net smurtą.
    „Nežinau, kaip yra kitose sferose, tačiau kalbant apie prekybą žmonėmis – poveikis liudytojams ir aukoms čia yra tarsi savaime suprantamas dalykas, – sako K. Mišinienė. – Pirmas klausimas, kurį išgirstame iš aukų – ar man saugu duoti parodymus? Kas mane apsaugos? Ką galime atsakyti? Saugu? O gal – nesaugu, sukis pati kaip išmanai, geriau neerzink išnaudotojų? Mes esame tik socialinių darbuotojų komanda, kokias garantijas galime duoti aukoms ir jų šeimoms? Net ir tose šalyse, kur liudytojų apsauga yra sąžiningai ir atsakingai organizuojama, yra nemažai problemų. Tad, ką gi kalbėti apie mūsų situaciją, kai iš aukų reikalaujama “nepriekaištingos reputacijos”, o rimti komisarai tegali liudytojams rekomenduoti 112 – pagalbos – numerį?“
    Pasak KOPŽI centro vadovės Kristinos Mišinienės, nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga nėra neįveikiamas uždavinys – reikia tik valstybės noro.
    Valdininkų abejingumas
    Šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija remia 5 nevyriausybines organizacijas, teikiančias pagalbą prekybos žmonėmsi aukoms. Šiais metais skirta 165 000 eurų. Pasak nevyriausybininkų, tai rimta pagalba, leidžianti suteikti saugų prieglobsti, ženklią materialinę pagalbą nukentėjusiems. „Tačiau poveikio aukoms klausimas yra neišspręstas ir labai keista, kad niekam tai nerūpi, – stebisi valdininkų abejingumu K. Mišinienė. – O į mūsų raginimus imtis veiksmų, dažnai girdime raginimus „nedramatizuoti“, nesikišti į teisėsaugos darbą. Su džiaugsmu į jį nesikištume, bet padėkite apsaugoti žmones, kurie pasitikėjo jumis ir mumis, ir dėl to nukentėjo!“
    Daugelis socialinių darbuotojų, psichologų, advokatų, dirbančių būtent su prekybos žmonėmis aukomis tvirtina, kad nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga nėra neįveikiamas uždavinys – reikia tik valstybės noro, suinteresuotumo.
    Sugriežtino bausmes
    Iš pabaigai šiokia tokia guodžiati žinia. Neseniai Klaipėdos apygardos teismas (KLAP) išnagrinėjo dviejų tauragiškių bylą, kurioje dėl prekybos žmonėmis pernai nuteisti Gytis Gavėnia (22 m.) ir Modestas Milišauskas (25 m.) dabar buvo pripažinti kaltais dar ir dėl poveikio aukoms. Įdomu tai, kad Šilalės rajono apylinkės teismas buvo šiuos vyrus išteisinęs – jokio poveikio nukentėjusiesiems neįžiūrėjo. Tačiau ikiteisminius tyrimus kontroliavęs ir puikiai žinodamas situaciją bei turėdamas pakankamai įrodymų, kad aukoms buvo grasinta, Klaipėdos apygardos prokuroras Ruslanas Ušinskas rankų nenuleido. KLAP teisėjų kolegija tenkino prokuroro skundą ir skyrė abiems grasintojams bent jau simbolines bausmes – G. Gavėniai 2 su puse metų, o M. Milišauskui – 2 metus laisvės atėmimo, bausmių vykdymą atidedant.
    „Akistata“ apie šių vyrų klastingus darbelius yra rašiusi ne vieną kartą. Priminsime, kad G. Gavėnia ir M. Milišauskas kartu su bendrais, irgi tauragiškiais, Ernestu Žebeliu (27 m.) bei Audriumi Dygliu (22 m.) buvo pripažinti kaltais dėl prekybos žmonėmis ir vaiko pirkimo bei pardavimo. Pernai Klaipėdos apygardos teismas net dviejose bylose jiems paskelbė nuosprendžius, paskirdamas įvairias bausmes.
    Vienoje byloje apeliacinius skundus jau išnagrinėjo aukštesnioji instancija.  M. Milišauskui ir E. Žebeliui pasisekė – jiems Lietuvos apeliacinis teismas (LApT) „nubraukė“ po vienus metus, tad kol kas nuosprendis – po 5 metus nelaisvės. O G. Gavėniai nepasisekė – vietoj skirto laisvės apribojimo, berniokas privalės už grotų praleisti 5 metus. Bauda buvo paskirta ir Lietuvoje vogtus daiktus pardavinėjusiai Ingridai Skirmantaitei, kurią pirmosios instancijos teismas buvo išteisinęs. LApT merginą pripažino kalta pagal BK 189 str. 1 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir skyrė jai 50 MGL (1883,00 euro) baudą.
    Skirtosios bausmės visiems nuteistiesiems dar gali keistis, kadangi LApT rugpjūčio pabaigoje turėtų paskelbti verdiktą dar vienoje prekybos žmonėmis byloje, kur figūruoja tie patys kaltinamieji.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Aurelija Žutautienė
    Publikuota: 2018m. liepos 31d., “Akistata Nr.52”

  • „ALFA VYRAS“ AUKŲ INTERNETE IEŠKOJO NE VIENAS: PAŽINTYS BAIGDAVOSI IR PRIEVARTA, IR PAŽEMINIMU

    Merginos išžaginimu kaltinamas „Alfa vyras“ Airinas Arutiunianas merginas viliodavo apsimesdamas fotografu Dovydu. Pažintis prasidėdavo internete, vėliau persikeldavo į butą Vilniuje.

    Internetinės pažintys ne vienam asmeniui baigėsi nelaimingai ar net tragiškai: nuo bandymo išprievartauti iki smurto ar net turto prievartavimo.

    Prieš trejus metus į incidentą po internetinės pažinties įsivėlė ir dainininkas Eugenijus Ostapenko. Su vienu iš gerbėjų gyvai susitikęs Eugenijus buvo sumuštas ir paliktas pririštas prie medžio.
    Pirmasis pasimatymas bandymu išprievartauti baigėsi ir 21-erių vilnietei, o pusamžė raseiniškė liko tuščiomis kišenėmis.
    Internetas nusikaltėliams atpalaidavo rankas

    Kovos su prekyba su žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) Socialinio darbo vadovė Vaida Matusevičiūtė DELFI teigė, kad istorijos apie tragiškai pasibaigiančias internetines pažintis – jų darbo kasdienybė.

    „Tokių internetinių viliojimų masiškumas yra dar nepakankamai įvertintas. Internetas tikrai atrišo rankas ir sukūrė nebaudžiamumo iliuziją suteneriams, sekso pirkėjams, prievartautojams, pedofilijos sutrikimą turintiems asmenims, – vardijo V. Matusevičiūtė. – Mergaitės, berniukai, moterys „žvejojami“ ir tarsi „nekaltais“ pasiūlymais draugauti, užsidirbti, yra ir atvirai gašlių, provokuojančių kvietimų santykiauti, parsidavinėti, tenkinti iškrypėlių fantazijas ir panašiai.“
    Anot V. Matusevičiūtės, tragiška internetinio pasimatymo pabaiga galima vadinti bet kokį ribų peržengimą: „Bet koks asmeninės teritorijos ribų peržengimas gali baigtis būtent tragiškai: sumušimu, apiplėšimu, išprievartavimu, tam tikrais atvejais – net mirtimi. Gaila, bet dauguma jaunų žmonių įsivaizduoja besileidžiantys į žaismingą nuotykį ir nė neįsivaizduoja, su kokia pikta, liguista jėga jie susidūrė.“
    KOPŽI Socialinio darbo vadovė įvardijo, kad tokios istorijos – jų darbo kasdienybė. „Šias istorijas girdime nuolat, stengiamės prevencinių renginių metu atvirai kalbėti apie tai su jaunimu, – teigė V. Matusevičiūtė. – Mieli jaunuoliai ir jais besirūpinantys suaugusieji – modelių darbai nesiūlomi XXX ar analogiškose svetainėse, norintis draugauti žmogus pirmiausiai ne jūsų išmatavimų prašys ir tuo labiau ne nuogo kūno nuotraukų, jei vis tik nusprendėte susitikti su „internetiniu“ draugu – eikite ne vieni!“

    Ką daryti patekus į pinkles?

    Lietuvos policijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Simona Ludavičiūtė negalėjo įvardyti, kiek nusikaltimų buvo padaryta būtent po to, kai su aukomis buvo pradėta bendrauti būtent internete. „Tačiau Lietuvoje būta tragiškų atvejų, kuomet asmenys buvo nukentėję, būta netgi nužudymų, teigė S. Ludavičiūtė. – Tokio pobūdžio atvejai turi ir latentiškumo požymių, nes galbūt ne visi nukentėję asmenys kreipiasi pagalbos.“
    S. Ludavičiūtės teigimu, tie, kurie pažinčių ieško internete, turėtų būti labai atsargūs.
    „Neatmestina, kad interneto pažintimis naudojasi įvairūs asmenys, vedini įvairių tikslų. Dėl to, tokiu būdu ieškantys susipažinimo ir bendravimo, turėtų būti itin atsargūs, apdairūs. Kiekvienas turi turėti sveiko įtarumo. Privalu atkreipti dėmesį, jeigu asmuo bendrauja keistai, neįprastai pagal visuotinai pripažįstamo normalaus elgesio supratimą. Taip pat privalu atkreipti dėmesį, ar bendravimas nesikeičia, ar neįgauna agresyvumo apraiškų. Tokiu atveju reiktų pasistengti gražiai nutraukti bendravimą ir vengti tolimesnio bendravimo“, – kalbėjo S. Ludavičiūtė.
    Ji pasidalijo patarimais, ką reiktų daryti patekus į pinkles: „Jeigu per savo nerūpestingumą asmuo pateko į pinkles, yra uždarytas ar neturi galimybės paskambinti, turi kelti triukšmą, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį ir galėtų paprašyti pagalbos. Jei galima judėti, reiktų bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivį gatvėje, vietos policiją, nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.“
    Policijos atstovės pabrėžė, kad tai – tik bendri patarimai: „Kiekviena situacija dėl savo individualumo gali padiktuoti skirtingą apsigynimo taktiką. Lietuvos policija pataria ir linki atpažinti grėsmes pasikliaunant savo nuojauta, supratimu apie padorų kito asmens elgesį ir nesileisti į įtartinas avantiūras.“

    Internete tykantys pavojai: 

    32-ejų radviliškietis „Facebook“ tinkle ieškojo mažamečių

    32 metų Radviliškio rajono gyventojas, net neišeidamas iš namų, sugebėjo užsidirbti net tris teistumus. Ketvirtoji baudžiamoji byla jam pradėta šių metų pradžioje.

    Radviliškio rajono gyventojas socialiniame tinkle ieškodavo 11-kos – 13-kos metų vaikų anketų, užmegzdavo su jais kontaktą ir prašydavo atsiųsti savo apnuoginto kūno bei lytinių organų nuotraukas. Jei vaikai nesutikdavo to daryti, pasipildavo grasinimai – susidoroti su jais ir jų šeimos nariais.
    Vyras versdavo ne tik fotografuotis ir siųsti jam nuotraukas, bet jas kelti ir į savo „Facebook“ paskyrą.

    Pirmasis pasimatymas baigėsi bandymu išprievartauti

    Pirmasis pasimatymas 21 metų vilnietei 2012-aisiais metais baigėsi policijos iškvietimu ir pareiškimo dėl pasikėsinimo išprievartauti rašymu. Mergina ir maždaug 25-27 metų vaikinas, prisistatęs Andrejumi, susipažino viename pažinčių tinklalapyje. Kurį laiką jiedu susirašinėjo, o pirmadienį sutarė pasimatyti.

    Vilniaus pakraštyje, sodų bendrijoje gyvenanti mergina pasiūlė susitikti netoli jos namų. Vyrukas net nepasipuošė važiuodamas į pasimatymą – pasak merginos, vilkėjo statybininko darbiniais drabužiais.
    Naujasis pažįstamas ilgai negaišo – netrukus čiupo merginą už plaukų ir pasikėsino išprievartauti ją oraliniu būdu. Tačiau pasitenkinti nespėjo: jai sušukus, kad iškvies policiją, Andrejus paspruko – nuvažiavo savo automobiliu.

    Internetinė pažintis vos nesibaigė tragiškai ir dainininkui E. Ostapenko

    Prieš trejus metus feisbuke užsimezgusi pažintis Klaipėdos dainininkui Eugenijui Ostapenko vos nesibaigė tragiškai – užpuolikai jį sumuštą ir pririštą prie medžio paliko miške. Tai dar ne viskas – pasisavinę motinai priklausančio buto raktus norėjo įsibrauti į jo namus.
    Neįtardamas piktų naujo bičiulio kėslų dainininkas jį pasikvietė į savo motinos namus, kuriuose gyvena. „Man pasirodė iš nuotraukų žmogus ne koks banditas. Pakviečiau į svečius. Jis apžiūrėjo butą, žvilgtelėjo į kambarius. Po tos dienos pradėjo mane atakuoti žinutėmis, kad greičiau susitiktume vėl. Aš vis sakydavau, kad negaliu. Toliau mane atakavo“, – DELFI pasakojo E. Ostapenko.
    Maždaug po savaitės bičiulis atvyko prie jo namų ir pakvietė dar kartą pabendrauti. Dainininkas ramiai sėdo į automobilį, jam buvo pasakyta, kad „nuvažiuosim į mišką, prie upės, į gamtą“. Eugenijus su kompanija išvyko prie Danės.
    Ten ir prasidėjo veiksmo filmo scenarijaus verti įvykiai. „Jie išgėrė alaus ir Mindaugo draugas Justas užpuolė mane su antrankiais, uždėjo kaip policininkas. Paguldė veidu į žemę, bet nieko nereikalavo, tik laužė rankas. Nieko nesupratau, kas vyksta. Po to antrankius nuėmė, nuavė batus, numovė ir kojines. Aš nežiūrėjau, bet, matyt, iš kojinių surišo virvę, apvijo aplink mano kaklą labai stipriai ir smaugė. Justas išsitraukė peilį ir supjaustė mano marškinius juostelėmis. Pradėjo mušti į įvairias kūno vietas. Per ausis davė ir nosį, kraujas pradėjo bėgti, viskas ant marškinių“, – įvykio detalėmis dalijosi pašnekovas.
    Užpuolikai dainininką paliko pririštą prie medžio, prieš tai atėmę jo buto raktus.

    Užsieniečiui atidavė 41 tūkstantį eurų

    Pažintys feisbuke jau ne pirmą kartą skaudžiai moko moteris nebūti patiklioms. Tačiau raseiniškė iš svetimos patirties nepasimokė ir pati už „pažintį“ sumokėjo labai brangiai.

    Policijai 1958 metais gimusi moteris pranešė, kad su užsieniečiu bendravo pusmetį.
    Kaip nurodė didelę pinigų sumą praradusi moteris, asmuo, pasivadinęs Jeanne Wright ir Taylor Fredinland, susirašinėdamas per feisbuką vis prašė pinigų. Maždaug per pusmetį apgaule iš moters vyras išviliojo 41 500 eurų.

    Išžagino ir nužudė trylikametę

    Po pažinties socialiniame tinklalapyje „Facebook“, Vilniaus pakraštyje trylikametę iš Alytaus nužudęs ir išžaginęs vilnietis teismo salėje išgirdo griežčiausią bausmę, kurią galima skirti nepilnamečiui – 10 metų kalėjimo.
    Nusikaltimo metu jam nebuvo nė 16-os
    Pasak teismo, nepilnametis suvokė, kad spausdamas kaklą gali sukelti mirtinas pasekmes bei to siekė. „Iki įvykio jis internete buvo pasiskaitęs, kokius taškus reikia spausti, kad žmogus prarastų sąmonę“, – teisėjos teigimu, žudikas suprato, kad sąmonės praradimas gali sukelti nepataisomas pasekmes.
    „Kai jis suvokė, kad mergaitė guli be sąmonės, kaltinamasis tuo metu nesiekė jai suteikti pagalbą, o toliau nusikalstamai veikė jos atžvilgiu – ją žagino ir seksualiai prievartavo, o po to, pasiėmęs jos daiktus, palikęs nukentėjusiąją ant sniego, pats parėjo į netoliese buvusius savo namus, atsigulęs užmigo“, – nusprendė teismas.
    Teisėjų kolegijos pirmininkė pažymėjo, kad nužudytajai buvo 13 metų – iki 14-ojo gimtadienio tebuvo likę du mėnesiai.
    Tragiškas įvykis Lietuvą sukrėtė 2013-aisiais.

    „Susimokėk arba apkaltinsiu, jog mane išprievartavai“

    Su netradicinės orientacijos vaikinu internete susipažinęs ir vėliau jį ėmęs reketuoti vilnietis tikėjosi, kad šis klusniai vykdys visus reikalavimus ir nesispyriodamas už ramybę susimokės duoklę – kitaip grasino kreiptis į policiją ir pranešti, kad prieš jį esą buvo panaudota seksualinė prievarta.

    Šioje byloje nukentėjusiuoju pripažintas homoseksualus vaikinas – su juo kaltinamasis susipažino internetu.
    Draugo ieškojęs vaikinas nė nenutuokė, kad gali pakliūti į nepažįstamojo spąstus – jis net neplanavo užmegzti draugiškų santykių, o tik siekė pasipelnyti.
    Bylą teismui perdavę pareigūnai nustatė, kad dar 2016 m. spalio 16 d. vilnietis net kelias valandas nukentėjusiajam rašė SMS žinutes bei kalbėjosi telefonu ir reikalavo sumokėti 100 eurų. Kitaip jis grasino, kad kreipsis į policijos pareigūnus ir praneš, kad prieš jį, esą nepilnametį, jis panaudojo seksualinę prievartą.

    Nepilnametėms – šokiruojančios SMS žinutės

    Prieš dvejus metus į policijos pareigūnus kreipėsi trys viename Aukštaitijos miestelyje gyvenančios šeimos. Jos pranešė apie virtualioje erdvėje siautėjantį iškrypėlį.

    Tyrimo metu nustatyta, kad vyras dar 2015 m. liepos-rugsėjo mėnesiais trims mergaitėms iš savo mobiliojo ryšio telefono siuntė įvairias amoralaus ir seksualinio turinio SMS žinutes, kuriose siūlė susitikti ir už pinigus seksualiai santykiauti, parodyti bei leisti paliesti jam lytinius organus, krūtinę, prašė atsiųsti savo nuogo kūno nuotrauką.
    Visa tai paaiškėjo, kai viena mergaičių apie jai rašomas SMS žinutes papasakojo klasės auklėtojai – ši iš karto apie tai pranešė jos tėvams. Tada paaiškėjo, kad taip yra terorizuojamos ir dar dvi mergaitės.
    Vyras buvo pripažintas kaltu dėl tvirkinimo, tačiau jam buvo skirta švelniausia numatyta bausmė – 70 parų areštinėje.

    „Išdykavo“ su nepilnamete

    Prieš dvejus metus 24-erių vilnietis įklimpo į pažintį, kuri baigėsi teismo salėje.

    Nemalonumų vilnietis sulaukė po pažinties internete – vienai Žemaitijoje gyvenančiai merginai siuntė labai intymias savo nuotraukas. O jas kompiuteryje vieną dieną pamatė merginos motina – net nelaukdama dukros paaiškinimų, ji nuskubėjo į policiją.

    Pareigūnai, pamatę nuotraukas, net suglumo – vienoje jų vilnietis buvo nusifotografavęs visiškai nuogas su savo mergina tuo metu, kai atliko lytinį aktą, kitose – demonstravo savo pasididžiavimą.
    Į šį reikalą pareigūnai galbūt būtų labai nesigilinę, jeigu ne viena labai svarbi detalė – nuotraukas jis siuntė keturiolikmetei mergaitei. Ir tai jis kuo puikiausiai žinojo, nes ši jam tai sakė ne kartą – ne tik pažinties pradžioje, bet ir daugybę kartų, kai susirašinėjant ji pasakojo apie savo mokslus aštuntoje klasėje.
    Per apklausą policijoje vilnietis net nebandė neigti, kad šiek tiek „išdykavo“, kai savo labai intymias nuotraukas siuntė nepilnametei. Jis pasakojo, kad su Žemaitijoje gyvenančia mergaite susipažino feisbuke.
    Vilnietis turėjo sumokėti piniginę baudą.
    Dėmesio!
    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.
    Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
    Autorius: Kristina Pocytė