Category: Straipsniai – 2018

Lietuvoje vis dar įprasta bausti moteris už vertimąsi prostitucija, o sekso pirkėjai gali jaustis saugūs, jų kasmet nubaudžiama vos kelios dešimtys. Panaši situacija ilgą laiką buvo ir Kanadoje, tačiau 2014 metais šioje šalyje įvyko radikalūs pokyčiai – šalies valdžia pakeitė įstatymus ir nusprendė ne bausti prostitutes, bet joms padėti, o jų paslaugų siekiantys žmonės sulaukia griežtų bausmių.

Lietuvoje apsilankęs Dominicas Monchampas dirba detektyvu seržantu Monrealyje, pagrindinis jo tikslas – kova su prekyba žmonėmis ir prostitucija. Per savo karjerą jis dirbo daugiau nei su 1800 bylų, apklausė daugiau kaip 600 prostitutėmis dirbančių moterų.

„Ką supratau per visus tuos metus, tai ryšį tarp prostitucijos, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir net smurto artimoje aplinkoje. Visa tai labai glaudžiai susipynę. Ir labai klaidinga manyti, kad prostitucija yra asmeninis pasirinkimas“, – sako D.Monchampas.

Mūsų pokalbis prasideda nuo pasakojimo apie Monrealyje gyvenančią 22 metų mokytoją.

Jos istorijos pradžia atrodo paprasta, mergina sutinka vyrą, jį įsimyli, pradeda bendrauti.

Šis vyras mėgaujasi prabanga, turi butą Toronte, būstą Monrealyje, važinėja nauju BMW automobiliu, keliauja ir švaistosi pinigais.

Būtent todėl mergina nė nesudvejoja, kai po kelių mėnesių draugystės jis paprašo jos pasiimti paskolą ir duoti pinigus jam, nes šiuo metu investavo savo lėšas ir jas atgaus tik po poros mėnesių.

Praėjus porai mėnesių mergina neatgauna savo 5 tūkst. dolerių, slenka savaitės, mėnesiai, iš banko pradeda keliauti laiškai, raginantys susimokėti, jauna mokytoja pradeda nervintis.

Tuo tarpu jos mylimasis atsiprašinėja ir skundžiasi, kad verslas nesiseka. Tačiau jis pasiūlo išeitį, nusiveda merginą į striptizo klubą, supažindina su ten dirbančiomis pažįstamomis ir užsimena, kiek jos uždirba šokdamos ir miegodamos su kitais vyrais.

„O tu juk daug gražesnė už visas jas, ar įsivaizduoji, kiek lengvų pinigų galėtum gauti tu?“ – lyg tarp kitko pasiūlo jis.

Visą šį procesą Kanados pareigūnai vadina prostitucijos normalizacija, jauna mokytoja niekada nepagalvojo apie prostituciją, niekada nesilankė striptizo klube.

„Viskas buvo suplanuota nuo pradžių, bet ji to nežinojo. Ir tuo momentu jis pasako, mes esame blogoje situacijoje, mano pinigai negrįžta, ar galėtum permiegoti su kitu vyru dėl mūsų?“ – pasakoja D.Monchampas.

Mergina sutinka pabandyti, tačiau su viena sąlyga – tai vyks ne jos gimtajame Monrealyje, kur gali būti atpažinta, bet Toronte.

Per pirmąją naktį ji uždirba 2 tūkst. dolerių ir apsidžiaugia, kad tai ilgai nebetruks, dar keli kartai ir skola bankui bus gražinta. Tačiau vaikinas pasiūlo dar geresnę išeitį – visus uždirbtus pinigus jis investuos ir prostitutės karjerą jauna mokytoja galės baigti dar greičiau.

Tačiau pamažu viskas keičiasi, praeina savaitės, vietoje meilių žodžių mergina iš savo mylimojo pradeda sulaukti žeminimų, įžeidinėjimų, jis pradeda su ja elgtis taip, lyg ši darytų ką nors labai šlykštaus.

Kanados pareigūnai ilgą laiką sekė sutenerio mobiliojo ryšio telefoną ir pokalbius tarp jųdviejų. Anot D.Monchampo, šie pokalbiai labai gerai iliustruoja, kaip manipuliuojama prostitutėmis ir kaip jos pastatomos į tokią padėtį, kai galvoja viską darančios savo noru.

„Pokalbių pabaigoje girdite, kas atsiprašinėja. Ne jis. Ji atsiprašinėja, nes ji galvoja, kad ji yra visų nesėkmių ir blogybių priežastis. Jis privertė ją mąstyti, kad viskas blogai yra dėl jos, nes ji nenori dirbti, ji šlykšti, ji kekšė. Prisiminkite, ji mokytoja, ji niekada apie tai net nesusimąstė.

Jis jai pasakė, kad jai sulaužys kojas, jei ji neparneš jam 5 tūkst. dolerių iki dienos pabaigos. Jis ją priduos policijai, jis panaudojo policiją, kad ją dar stipriau kontroliuotų. Jis žino, kad policija jos neklausys. Jis žino, kad taip darydamas įbaugins ją, ji bijos ir nepasitikės policija“, – aiškina D.Monchampas.

Merginos košmaras baigėsi, kai greitkelyje tarp Monrealio ir Toronto patruliuojantys pareigūnai pastebėjo keistai manevruojantį BMW. Atidžiau pažiūrėję, jie pamatė, kad vairuotojas daužo šalia sėdinčią keleivę.

Automobilis buvo sustabdytas, o mergina pratrūko ir atskleidė policijai, kas vyksta. Į įvykio vietą nedelsiant išvyko D.Monchampas, jam ji papasakojo visą savo istoriją.

Vieną kartą ji buvo sumušta taip, kad visas vonios kambarys liko kruvinas, aplink mėtėsi išrauti plaukų kuokštai. Po egzekucijos jis privertė ją išvalyti visą kraują, mergina tą ir padarė. Tačiau prarastų plaukų jai buvo taip gaila, kad šių neatsikratė, o paslėpė spintoje.

„Žinojome, kad jos istorija gali būti nieko verta teisme, nes advokatai sakytų, jog ji tuomet melavo policijai, sakė, kad nieko nenutiko. Bet ji nemelavo, ji tiesiog bijojo. Tikrindami istoriją nuvykome į butą, radome truputį kraujo po kriaukle ir plaukus“, – pasakoja D.Monchampas.

Ši prieš keletą metų nutikusi istorija yra pasakojama Kanados pareigūnams, taip siekiama padėti jiems suvokti, kad prostitutėms reikia padėti, o ne jas smerkti.

– Pasaulyje valstybės skirtingai žiūri į prostituciją, vienur ji legali, kitur baudžiami tik klientai, dar kitur tai draudžiama. Jūsų vertinimu, kokia politika yra geriausia? – 15min paklausė D.Monchampo.

– Negaliu atsakyti į šį klausimą. Jei būtų magiškas arba geriausias modelis, kiekviena valstybė jau būtų jį pritaikiusi.

Kad geriau suprastumėte mano patirtį ir požiūrį, aš 24 metus dirbu Monrealio policijoje, pastaruosius 19 metų kovoju su seksualiniu išnaudojimu. Ką supratau per visus tuos metus, tai ryšį tarp prostitucijos, seksualinio išnaudojimo, prekybos žmonėmis ir net smurto artimoje aplinkoje. Visa tai labai glaudžiai susipynę.

Žmonės bando šiuos dalykus atskirti ir sako, kad prostitucija yra visiškai kas kita nei prekyba žmonėmis ar seksualinis išnaudojimas.

Bet kai pasižiūri į prekybos žmonėmis statistiką, 79 procentai čia patekusių žmonių yra seksualiai išnaudojami, o seksualinis išnaudojimas kyla iš prostitucijos. Mano patirtis rodo, kad šių dalykų atskirti negalima, jie tiesiogiai susiję.

Pagrindinė problema Monrealio policijoje buvo suvokimas apie merginų norą dirbti prostitutėmis. Pareigūnai galvojo, kad jei mergina tampa prostitute savo pačios valia, ji negali būti jokio nusikaltimo auka.

– Tai paplitęs požiūris, kad prostitucija yra asmeninis pasirinkimas. Jūsų patirtis rodo ką kitą?

– Kai pradėjau dirbti tyrėju seksualinio išnaudojimo bylose, dauguma tyrimų buvo nutaikyta į moteris. Kai pats tą dariau, baudžiau prostitutes, nesupratau, kodėl mes taip elgiamės.

Kai tapau policijos pareigūnu, mano tikslas buvo padėtis silpniesiems. Ir man atrodė, kad sulaikydamas tas merginas ir moteris joms kenkiu, paprastai prostitucija jos užsiima, nes praeityje buvo išnaudojamos, užaugo prastuose rajonuose, jas išnaudojo tėvai ir panašiai.

Dabar aš sulaikau tas merginas, o ne klientus, darančius beveik tą patį nusikaltimą. Taip pat ir ne sutenerius, jomis manipuliuojančius, priverčiančius moteris verstis prostitucija.

Dėl to bandžiau, naudodamasis esamais įstatymais, mūsų tyrimus nukreipti kita linkme. Bet net ir pradėję tai daryti pamatėme, kad merginos nenori kalbėti nei apie klientus, nei apie sutenerius, nes jos nepasitikėjo policija. Jos nepasitikėjo niekuo.

Lengva suprasti, kodėl jos mumis nepasitikėjo. Mūsų požiūris į jas buvo labai kritiškas. Tai, kaip mes su jomis bendravome, nebuvo priimtina. O kaip gali būti kitaip, jei su prostitute susidūręs pareigūnas liepia jai užsičiaupti, vadina ją kekše, kitaip įžeidinėja. Ir tuo metu mes bausdavome prostitutes.

Galų gale mes nebegaudėme merginų. Mes mokėme policininkus ir siekėme pakeisti jų požiūrį. Kad merginos pradėtų mumis pasitikėti, kad jos žinotų, jog mes suprantame, kad jos yra aukos, kad jos tapo prekybos žmonėmis aukomis ir kad kreiptųsi pagalbos į mus.

Mes mokėme pareigūnus supratimo, kad prostitutės nėra blogi žmonės, jos turi skirtingą praeitį ir dauguma jų pasirenka prostituciją dėl skirtingų priežasčių.

Tą darėme rodydami ir aiškindami jiems kai kurias bylas. Paaiškinome tų merginų kelią, kaip jos pateko į prostituciją.

– Dažnas argumentas – prostitucija yra seniausia pasaulio profesija…

– Su tuo visiškai nesutinku. Mes tai girdime. Bet taip sakantiems žmonėms visada atkertu, jei jūs turite dukrą, sesę, ar siųstumėte jas į prostitucijos mokyklą, kad jos taptų profesionalios prostitutės?

– Toks posakis normalizuoja prostituciją?

– Būtent. Tai normalizuoja prostituciją, užuot šviestume žmones, kas iš tiesų yra prostitucija. Ir šiuo nesupratimu yra manipuliuojama. Ir kas naudoja tą nesupratimą? Organizuotos nusikaltėlių grupuotės.

Jiems apsimoka, kai žmonės galvoja, kad prostitucija yra nieko baisaus ir čia nėra jokių problemų.

– Taigi, susikoncentravote ne į prostitutes, o į jų klientus. Gal galėtumėte papasakoti apie Kanados patirtį?

– Anksčiau rinka Monrealyje buvo gatvėje, ten dirbdavo merginos. Buvo eskorto agentūros. Bet dabar gatvėse liko nedaug merginų.

Dabar rinka yra internete, merginos reklamuojamos ten. Žiūrėdamas į tuos skelbimus negalite pamatyti, kurios iš jų yra išnaudojamos, o kurios ne. Bet iš Monrealio policijos praktikos galiu pasakyti, kad mažiausiai 80 proc. merginų yra išnaudojamos, jei ne visos.

Ir ką mes padarėme, mes nusitaikėme į klientus. Jie patys pas mus ateina. Mes įdedame prostitucijos paslaugų skelbimų ir jie patys ateina. Ir mus šokiravo, ko jie prašo tų moterų. Taip juos sulaikydavome.

Ir pamatėme pozityvių rezultatų. Užuot gaudę merginas, gaudėme klientus. Vien bendraudamas su klientu supranti, ką moteris, įtraukta į prostituciją, turi išgyventi kiekvieną dieną.

Problema yra ne moterys, kurios tiesiog bando išgyventi arba yra verčiamos taip daryti. Jei nebus klientų, jei nebus mąstančių, kad 2018 metais tu gali nusipirkti žmogų valandai ar dviem, tada nebus prostitucijos.

Kodėl moteris yra bloga, o tas vyras turi teisę sumokėjęs daryti ką nori tai moteriai, daugeliu atveju net išprievartauti. Taip dažniausiai ir būna, nes ji sutinka daryti vieną dalyką, bet nesutinka kitų, o jis vis tiek tai daro.

Kas blogesnis? Mūsų nuomone, klientas yra blogesnis.

Ir patikėkite manimi, jūs būtumėte šokiruotas, jei pamatytumėte, ko jie prašo prostitučių…

– Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių?

– Mes sukūrėme keletą skelbimų, bendravome su klientais. Apsimetėme, kad esame 14-os, 15-os. Kai kurie prašė šlapintis, tuštintis ant nepilnamečių.

Šlykštūs dalykai, jūs nė neįsivaizduojate. Ir jie žinojo, kad merginos, su kuriomis jie kalba, yra nepilnametės.

Tas pats vyksta ir su merginomis, ir su moterimis.

– O po visko, ar matote krintančią prostitucijos paklausą Kanadoje?

– Tai gana nauja. Pokyčiams reikia daugybės metų. Laiko reikia vien tik tam, kad pakeistume viešąją nuomonę apie prostituciją ir seksualinį išnaudojimą.

Jūsų situacija, kiek aš suprantu, atrodo labai panaši į tai, kas vyko Kanadoje vos prieš keletą metų.

– Galiu pasakyti konkrečią situaciją. Kriminalinės policijos biuro pareigūnas konferencijoje apie prostituciją išdėstė argumentus. Jis sakė, kad pagrindinė problema – policija neturi pakankamai pajėgų kovoti prieš klientus, jie šioje srityje taikosi į organizuotą nusikalstamumą. Kodėl taip yra? Pirma, įrodyti, kad žmogus pirko prostitutės paslaugas, būtų labai sunku. Antra, net jei tai įrodytum, bauda už šį nusižengimą yra 90–140 eurų. Kaip vertinate tokius argumentus?

– Matau panašumų. Monrealyje situacija panaši. Tiesą sakant, mums trūksta resursų. Tai pasaulinė problema, nes teisėsauga brangiai kainuoja. O teismai prašo vis daugiau ir daugiau įkalčių šiems nusikaltimams įrodyti.

Sutikčiau su Lietuvos pareigūnu, kad norint parengti rimtą bylą reikia daug laiko ir resursų.

Tai labai komplikuota. Mes einame dviem keliais. Mes kovojame su organizuotu nusikalstamumu, prekiautojais žmonėmis, gatvės suteneriais, kontroliuojančiais merginas. Ir parengti vienai bylai reikia bent mėnesio, kad galėtum ją nešti į teismą. Sutinku su tuo.

O kad parengtum bylą apie klientus, taip pat reikia laiko. Vien tokiai operacijai reikia 30 pareigūnų, jiems sunku apdoroti visus prašymus, gaunamus per skelbimus. Tam reikia daug laiko. O tada reikia kovoti teisme.

Dar vienas dalykas. Įsivaizduokite, kas yra klientai? Ką mes pagauname per tuos skelbimus? Mes pagauname advokatus, policininkus, teisėjus, daktarus, žurnalistus, kunigus, mokytojus. Visus. Visi yra potencialūs klientai, nesvarbu, ką jie veikia gyvenime. Tą pamatėme darydami operacijas.

Ir ką galvojate tokie žmonėms darys teisme? Jie kovos iki pabaigos. Jie skirs tam daug pinigų, kad apsaugotų savo garbę, reputaciją, šeimą.

Todėl reikia daug užsispyrimo, planavimo, kad galėtum parengti solidžias bylas.

Mes taip pat turime problemų, mums trūksta resursų. Bet mes nedarome šios operacijos ištisus metus. Tačiau niekas nežino, kada rengsime operaciją, kokios ji bus apimties.

O kai darysime operaciją, dirbsime su žurnalistais, kad visi apie tai sužinotų, jog tokių dalykų netoleruosime ir niekas, naudodamasis prostitučių paslaugomis, nebus saugus.

Ir prostitučių paslaugų pirkimas Kanadoje užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai rimtas nusikaltimas. O jei pirksite nepilnamečių prostitučių paslaugas, mažiausiai pusmetį praleisite kalėjime.

Prieš keletą metų nesitaikėme į klientus. Viskas pasikeitė tada.

– Taigi, pirma reikia pakeisti visuomenės požiūrį?

– Jei norime apginti silpniausius, žmonėms reikia suprasti, kas vyksta.

– Kokia yra situacija su prekyba žmonėmis pasaulyje?

– Tai greičiausiai auganti nusikalstama rinka pasaulyje.

– Kodėl?

– Nenorėčiau blogiems žmonėms suteikti idėjų. Bet pasakysiu, ką man papasakojo vienas gatvės gaujos narys.

Kad prekiautum narkotikais, tau reikia nusipirkti kokaino, jį sumaišyti, jį išplatinti. Tam reikia pinigų. Tam reikia ginklo, kad save apsaugotum. Reikia laiko. Tai rizikinga, nes jei tave pagaus, keliausi tiesiai į kalėjimą, nes vien narkotikų turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.

Prekiauti mergina yra nemokama. Jei paimsi moterį, ja manipuliuosi ar priversi ją verstis prostitucija, tai nekainuos nieko.

Ir ji kasdien grįš su pinigais. Turėti moterį nėra nelegalu. Internetas viską daro dar paprasčiau. Ne tik prekiauti, bet ir surasti merginas.

Žinote, kai jaunystėje mus tėvai mokė elgtis atsargiai, vengti iš autobusiukų saldainių siūlančių žmonių, nes jie tave pagrobs. Dabar toks žmogus yra kiekvienuose namuose. Nes kiekviena maža mergaitė ir berniukas turi mobiliuosius telefonus.

Ir tie žmonės naudojasi situacija. Jie keliauja į kiekvienus namus ir stengiasi verbuoti jas. Ir jei jos pasiduoda sutenerių taktikoms, jie jas užverbuoja, o jos to net nesupranta.

– Užsiminėte apie švietimą. Kaip edukuoti žmones ir nuo kokio amžiaus apie tai turėtume šviesti jaunimą?

– Nežinau, kokia situacija čia, bet ilgus metus mes neturėjome normalaus seksualinio švietimo. Kas atsitiko, jaunuoliai patys pradėjo mokytis žiūrėdami pornografiją.

Vėlgi tuo naudojasi prekiautojai žmonėmis, normalizuodami prostituciją ir seksualinį išnaudojimą. Dėl to prostitucija lengvai pristatoma kaip pasirinkimas.

Nekalbėčiau su vaikais mokyklose apie prostituciją, seksualinį išnaudojimą. Bet reikia kalbėti apie pozityvius, sveikus santykius. Kad vyrai ir moterys pasitikėtų savimi. Kad natūralu būtų tiesiog pasakyti ne, kai žmogus manipuliuodamas bando priversti daryti tai, ko tu nenori.

Nes jei drausime viską, sakysime, kad prostitucija pavojinga, tu negali daryti to ar ano, tai gali priversti jauną žmogų elgtis priešingai. Pavyzdžiui, jei mergina buvo išnaudojama namuose, jai prostitucija gali pasirodyti kaip logiškas pasirinkimas.

Įsivaizduokite, mergina pagalvos, kodėl neužsiimti prostitucija. Mane išnaudojo mano tėvas, pusbrolis. O kodėl iš to neužsidirbti, užuot būsiu laisvai išnaudojama. Tai labai sudėtinga.

Mergina buvo išnaudojama visą vaikystę. Ji pasirenka tapti prostitute. Ar ji dėl to yra blogas žmogus? Ne. Tas žmogus turi būti vienas iš tų, kuriais visuomenė rūpinasi labiausiai. Visi kiti žmonės turi privilegiją nebūti šioje situacijoje.

Štai kodėl dirbu taip sunkiai, kad pasirūpinčiau tais žmonėmis, nes niekam daugiau jie nerūpi. Visiems rūpi išprievartauta moteris. Visiems rūpi nužudymo auka. Ir tai visiškai teisinga, taip ir reikia daryti.

Skiriame daug resursų ir lėšų kovoti su prekyba žmonėmis ir tai visiškai teisinga. Bet kas nėra gerai, nesirūpinti tomis merginomis. Tai nenormalu ir tai turi pasikeisti.

Autorius Vytenis Miškinis

Panevėžio apygardos teisme nagrinėta seksualinės prievartos prieš mažametę byla, pasak šioje srityje dirbančių socialinių darbuotojų, tik viena iš daugelio. Jų teigimu, pedofilijos mastai mūsų šalyje neįtikėtinai dideli, nors vadiname save vakarietiška, išsilavinusia visuomene. Deja, tikslios seksualinių nusikaltimų prieš vaikus statistikos nėra, kadangi dalis tyrimų nutraukiama, neįrodoma, o dalis šių nusikaltimų niekada ir nepasiekia teisėsaugos institucijų.

Jeigu suaugę žmonės nepastebi, kad vaikas seksualiai išnaudojamas, didelė dalis nukentėjusių prabyla apie patirtą seksualinę prievartą tik būdami suaugę. Todėl seksualinės prievartos paplitimo tyrimų duomenys skiriasi nuo teisėsaugos ir vaiko teisių apsaugos tarnybų skelbiamų išaiškintų atvejų statistikos.

Informatikos ir ryšių departamento duomenimis, 2017 m. seksualinę prievartą patyrė 84 nepilnamečiai, taip pat nustatyti 94 mažamečių tvirkinimo atvejai. Iš viso tai sudaro tik 0,04 proc. visų vaikų. Tačiau įvairiais seksualinės prievartos prieš vaikus paplitimo tyrimų duomenimis, Lietuvoje rezultatai svyruoja nuo 3,5–6 proc. iki 31 proc. Rezultatai gali skirtis dėl tyrimuose naudojamų klausimų ir prievartos apibrėžimų.

Užsienio tyrimų duomenimis, iki 90 proc. atvejų seksualinę prievartą prieš vaikus panaudoja gerai vaikui pažįstami ir jo pasitikėjimą užsitarnavę žmonės. Daugiau kaip 60 proc. išaiškintų prievartos atvejų vaiką seksualiai išnaudojo tėvas, patėvis, kitas šeimos narys ar artimas giminaitis.

Tiesa iškilo į paviršių su psichologe žaidžiant šeimą

Panevėžio apygardos teismas pripažino kaltu 46 metų vyrą, kuris maždaug 2,5 metų, kaip rašoma teismo sprendime, „pasinaudodamas bejėgiška dėl mažametystės savo dukters būsena, oraliniu ir kitokiu sąlyčio būdu tenkino savo lytinę aistrą, taip pat liepė jai laižyti, čiulpti jo lytinius organus, pats laižė jos lytinius organus“. Kai viskas prasidėjo, mergaitei galėjo tebūti vos treji.

Įtarimų kilo, kai darželio auklėtojos pastebėjo, kad penkiametės elgesys yra pernelyg seksualizuotas: mergaitė demonstravo berniukams savo lyties organus, glaustėsi prie auklėtojų krūtų, lietė jas, bučiavosi su berniukais ir inicijavo tai. Taip auklėtojai mergaitė užsiminė, kad su tėčiu žiūrėjo pornografinius filmus, kur žmonės nuogi.

Įtarimų kilo, kai darželio auklėtojos pastebėjo, kad penkiametės elgesys yra pernelyg seksualizuotas: mergaitė demonstravo berniukams savo lyties organus, glaustėsi prie auklėtojų krūtų, lietė jas, bučiavosi su berniukais ir inicijavo tai. Taip auklėtojai mergaitė užsiminė, kad su tėčiu žiūrėjo pornografinius filmus, kur žmonės nuogi.

Žaidžiant žaidimą, imituojantį šeimos gyvenimą, psichologė parodė vaikams skirtą knygutę, kurioje pavaizduoti lovoje gulintys užsikloję apsikabinę vyras ir moteris, ir paaiškino, kad tėtis ir mama labai mylėjo vienas kitą ir iš didelės meilės ji atsirado. Tada mergaitė pasakė, kad ir ji su tėčiu taip daro: „Tėtis liepia man nusimauti triusikus, laižo mano putę, o aš čiulpiu tėčio pimpalą.“ Į klausimą, kas toliau, mergaitė savo mimika išreiškė nepasitenkinimą ir pasakė: „Fui, nekalbėkime apie tai“.

Apie tai, kad tėtis žiūrėjo filmą „apie papus“, mergaitė užsiminė net kelioms darželio darbuotojoms. Tačiau joms visoms susidarė įspūdis, kad vaikas atsitiktinai pamatė, ką žiūrėjo tėtis, todėl tų žodžių nesureikšmino.

Mergaitė nuo trejų metukų gyvena su tėvu, kadangi po tėvų skyrybų vaiko globa buvo priskirta tėvui. Iki panašių mergaitės pareiškimų ugdymo įstaigų darbuotojai neturėjo jokių įtarimų, kad su mergaite namuose elgiamasi blogai. Mergaitės tėvas aiškino, kad mergaitė turi savo lovą ir kambarį, o kartu vienoje lovoje miegodavo tik tada, kai dukra sirgdavo.

Kai teisėsaugos pareigūnai jo kompiuteryje rado pornografinės medžiagos, vyras prisipažino, kad ją tikrai žiūrėjo, tačiau patikino, kad tai darydavo dukrą užmigdęs. Tik kartą, kai jis manė, kad dukra miega, ir prisėdo prie kompiuterio, ši pro pravertas duris taip pat stebėjo pornografinį filmą. Tėvui ją pastebėjus, mergaitė esą pareiškė, kad jis žiūri nesąmones, ir pasakys apie tai auklėtojai.

Šiuo paaiškinimu teismas patikėjo, kadangi ir liudininkų parodymai patvirtino, kad mergaitė neužsiminė, kad būtų raginama tokius filmus žiūrėti. Tuo tarpu mažametės tėvo argumentai, kad mergaitę prieš jį nuteikė psichologai, teismo neįtikino.

Kai dukrą pas save pasiėmė mama, sužinojusi, kad ji atsidūrė globos namuose, po kelių dienų mergaitė pasakė, kad tėtis turi albumą, kuriame yra vyrai ir moterys, ir klausė, ar ji tokio neturinti. Mergaitė kalbėjo, kad tėtis yra blogas, blogai su ja pasielgė.

Paklausta, ką tėtis padarė, ji atsigulė, pražergė kojas ir paaiškino, kad tėtis jai laižė ir liepė laižyti jo pimpalą. Pirmomis naktimis pas mamą dukra verkdavo ir rėkdavo „neliesk“. Daugiau nieko bloga apie tėtį mergaitė negalėjo pasakyti – jis jos nemušė, niekaip kitaip blogai nesielgė, pirko jai žaislus.

Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos teismo ekspertizės išvadoje taip pat teigiama, kad mergaitė labai konkrečiai įvardijo su ja atliekamus veiksmus: „Visas nuogas buvo ir aš nuoga, su pimpeliu, su liežuviuku laižė, liežuvį kišo, čiulpia jisai. Laižė pipį, su pimpeliu į burną man, tėčiui irgi į burną kišau, tėčio pimpelis buvo burnytės viduje, pimpelis buvo didelis, iš pimpelio pienas krenta, mačiau, į burnytę pateko. Tetei sakydavau, kad nenoriu, jis sakydavo „daryk“. Pasakodama mergaitė realistiškai pademonstravo tuos veiksmus, juos imitavo.

Ekspertai konstatavo, kad mergaitė neturi psichikos sutrikimų, bet jai nustatyti emocijų sutrikimai, kurie tiesiogiai atsirado dėl byloje nagrinėjamų įvykių. Nepaisant to, ji pagal savo amžių suprato faktines bylai reikšmingas aplinkybes, todėl galėjo duoti parodymus. Jos parodymai yra realistiški, atitinkantys jos žodyną bei turimas žinias, ir leidžia pagrįstai manyti, kad remiasi jos asmenine patirtimi, padidintas polinkis fantazuoti nenustatytas.

Teismas vyrui skyrė laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams ir patenkino motinos pateiktą ieškinį dėl 6000 eurų dydžio kompensacijos dukters naudai neturtinei žalai atlyginti.

Teismas neabejoja, kad mergaitė dėl tėvo veiksmų, t. y. jos seksualinės prievartos, patyrė neturtinę žalą. Dėl atsiradusių emocinių sutrikimų ji buvo gydoma psichiatrijos ligoninėje. Kadangi prievarta tęsėsi ilgai, mergaitė įvykius išgyveno kaip psichotraumuojančius, o patirti išgyvenimai, pasak ekspertų, dar labiau atsiskleis ateityje, kai ji suvoks su ja atliktų veiksmų esmę.

Vyras nesutiko su šiuo teismo sprendimu ir apskundė jį apeliaciniam teismui. Jis tvirtina esąs nekaltas ir seksualiai neišnaudojęs savo dukters.

Pasak psichoterapeuto ir seksologo Andriaus Kalugino, bet koks nepilnamečio seksualinis išnaudojimas yra nepateisinamas – nesvarbu, ar tai padarė pilno proto, ar nepilno proto žmogus.

„Ar verta tokius žmones suprasti? Mano manymu, jei nustatomas toks faktas, nieko toliau aiškintis nereikia, žmogus turi pagal baudžiamąją atsakomybę atsakyti už savo veiksmus.

Pedofilija susijusi su psichiatriniu sutrikimu, ir šiuo atveju geriausia išeitis būtų privalomas gydymas. Jokie psichologai jiems nepadės, reikia gydymo rimtais vaistais. Jei gydymas pavyks, galima pasiekti gerų rezultatų be kastravimo.

Psichoterapija gali būti sėkminga tik tuo atveju, jei žmogus apčiuopia savo pirmus silpnus impulsus. Turėjau klientą, kuris pajautė erekciją jo trylikos metų dukrai išėjus iš dušo su chalatu. Jis atvyko labai išsigandęs dėl impulsyviai suveikusio vyriško instinkto. Jis niekada neturėjo nė panašių minčių, todėl jį labai išgąsdino fiziologinė jo kūno reakcija. Nuo šios baimės vyrui apskritai sutriko lytinė funkcija, jis net su žmona nebegalėjo mylėtis. Po psichoterapijos situacija susitvarkė“, – pasakojo pašnekovas.

Kita jo klientė, šiuo metu jau brandi moteris, buvo išnaudojama patėvio, kuris paauglystėje ją nugirdydavo, tada prievartaudavo ir grasindavo, kad jeigu ji pasiskųs mamai, jis pasakys, kad ji gėrė. Paauglė labai bijojo, kad mama sužinos, jog ji vartojo alkoholį, todėl tenkino patėvio seksualinius poreikius.

Pasak A.Kalugino, tai jau vienareikšmiškai yra iškrypimas, kai žmogus aiškiai planuoja, kaip gauti nepilnamečio kūną.

Vieningos nuomonės, kaip atsiranda pedofilija, nėra. Vienos teorijos teigia, kad tai genetiškai paveldimas dalykas: giminėje kažkas panašaus buvo, tik gal užslėpta, o pas šį žmogų jau suaktyvėjo.

Yra teorijų, teigiančių, kad tai tik to žmogaus genų sutrikimas, yra ir socialinio išmokimo teorijų, kai manoma, kad polinkis pedofilijai ateina iš vaikystės patirčių. Tačiau visi sutinka, kad šis reiškinys pakankamai paplitęs visame pasaulyje. Pagal paplitimą jis prilygsta homoseksualumui – kiek jų yra iš tikrųjų, niekas nežino, bet manoma, kad daug.

„Daliai žmonių pedofilinis potraukis taip ir lieka latentinėje būsenoje – jie turi minčių arba fantazijų apie seksą su nepilnamečiais, bet dėl įvairių priežasčių (sąžinės, moralės blokų, dėl suvokimo, kad tai negerai) savyje šį potraukį užgniaužia ir aktyvių veiksmų nesiima. Mano manymu, tokių žmonių yra tikrai nemažai.

Kas padeda išlaikyti šią takoskyrą? Pirmiausia gebėjimas valdyti savo impulsus. Juk jeigu šefui norisi šliūkštelėti arbatos į veidą, to nedarome. Arba kai esame pikti ir mus erzina vaikas, norisi jam trenkti, bet dauguma visgi susivaldo.

Tačiau yra žmonių, kurie absoliučiai nevaldo savo impulsų. Ką tokiais atvejais daryti? Aš, kaip pilietis, kaip vyras, kaip žmogus, pasisakyčiau už cheminę kastraciją – griežčiausią priemonę. Mano, kaip psichoterapeuto, pozicija būtų švelnesnė: tokius žmones reikia priverstinai gydyti. Vien tik patupdyti už grotų tokį žmogų nėra išeitis. Jis išeis ir ieškos kitų nepilnamečių.

Jis gali netgi atgailauti dėl savo veiksmų, bet elgsis kaip alkoholikas: kai jis išblaivėja, labai gailisi to, ką padarė būdamas girtas, ir gali kokią savaitę negerti. Bet pastatyk jam čierkelę, ir jis nesusilaikys. Taip ir čia – iki pirmo sutikto vaiko ar paauglio. Šis sutrikimas stipresnis už patį žmogų, jis pats negali susivaldyti, todėl jam reikia psichiatrinės pagalbos“, – svarstė pašnekovas.

Pasak A.Kalugino, pedofilija ypač tyrinėjama Amerikoje, kadangi būtent ten pasigirdo gandų apie ketinimus įteisinti ją kaip vieną iš seksualumo formų, prilygstančių homoseksualumui arba mastrubacijai.

„Oficialios informacijos nebuvo, kita vertus, gandai iš niekur nieko neatsiranda. Juk homoseksualumas ten pripažintas kaip seksualumo forma. Tuo pačiu keliu, matyt, bando eiti ir pedofilai Amerikoje. Vis dėlto šiuo metu pedofilija laikoma psichiniu seksualinio elgesio sutrikimu. Retais atvejais ji traktuojama kaip sąmonės užtemimas, dėl kurio žmogus tuo metu buvo nepakaltinamas, tačiau paprastai šie žmonės supranta, ką daro.

Tai galima palyginti su depresija – žmogus yra gydomas, bet net būdamas gilioje depresijos būsenoje suvokia, kas su juo vyksta ir ką jis daro. Žinoma, mąstymo struktūrų pakitimas yra, mąstymas būna iškreiptas, tačiau tai nėra sunkioji psichiatrija, kad žmogų galima būtų pripažinti nepakaltinamu“, – tikino specialistas.

Didžiulius seksualinės prievartos prieš vaikus artimoje aplinkoje mastus pastebi ir šioje srityje dirbantys Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai. Pasak centro vadovės Kristinos Mišinienės, vaikus mokome neimti iš nepažįstamų dėdžių saldainių, nelipti pas juos į mašinas, nesakyti, kur gyvena.

„O kaip apsaugoti vaikelį nuo tamsoje glūdinčios pabaisos, kuri gali turėti labai konkrečią išraišką – tėtukas, brolis, dėdė? Deja… Kaip pažymėjo šioje byloje pasisakę ekspertai, tie keleri intensyvaus mažametės tvirkinimo metai ateityje turės didelių neigiamų pasekmių, kai ji pradės suvokti, kas su ja buvo daroma. Kad ir kaip to nenorėtume matyti, girdėti, nes mums tiesiog nepakeliamai sunku žinoti, kad neapginsime visų vaikų nuo ligotų, juos žalojančių suaugusių, vis dėlto turime ieškoti išeičių.

Viena vertus, reikia didinti kvalifikuotų terapeutų pajėgas, jų prieinamumą, pagaliau apsispręsti dėl vaiko advokato atsiradimo, bet taip pat gal verta pradėti registruoti šiuos darančius nusikaltimus asmenis į specialų registrą.

Šiandien ministerijų klerkai silpnai atsimušinėja, jog „statistika tai yra, ko dar trūksta“, „palikite šiuos vyrus ramybėje, jie atsėdėjo“ ir pan. Bet ramybės neturi nei šie vyrai, nei jų aukos. Registruokime ne tam, kad persekiotume, bet kad žinotume, užkirstume kelią ir – būtinai – padėtume atpažinti baisaus sutrikimo siunčiamus signalus, mokytume juos suvaldyti. Mūsų vaikų, mūsų visų labui“, – svarstė pašnekovė.

Jos teigimu, kalėjimas, persekiojimai, fizinis susidorojimas, ko dažnai yra linkima ir kas nutinka vaikų prievartautojams, tvirkintojams neturi įtakos sutrikusio lytinio potraukio apraiškoms. Todėl reikia ieškoti kitų kelių, negaištant, nes „kasnakt kažkur aidi skriaudžiamo vaikelio rauda“.

Autorius Inga Saukienė

Gruodžio 28 d. „Diemedžio“ ugdymo centre vyko mokymai „Prekybos žmonėmis pavojai – ką žinome apie tai ?“. Mokymus organizavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centras (KOPŽI).

Mokymų metu buvo pristatytos ir aptartos šios temos: prekybos žmonėmis formos, grėsmės, aukų identifikavimas, pagalbos būdai ir nukentėjusiųjų integracija.

Mokymai pedagogams ir švietimo pagalbos specialistams, padėjo nauju žvilgsniu pažvelgti į situacijas, su  kuriomis susiduria asmenys patekę į prekybos žmonėmis „pinkles“. Su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro padovanota metodine medžiaga, bus supažindinti mokiniai. Dėkojame lektorėms už pasidalinimą savo žiniomis ir patirtimi.

Autorius: Aurelija Kasparavičienė