Category: Straipsniai – 2018

Vergovės sąlygomis Vilniaus rajone gyvenę ir jokių algų už darbą negavę 15 Nepalo piliečių yra patys kalti, o jų darbdaviai yra ne apgavikai, o apgautieji. Todėl ikiteisminis tyrimas dėl nepaliečių išnaudojimo turi būti nutrauktas. Taip nusprendė Vilniaus apygardos prokuratūra, privertusi aiktelėti ne tik pačius Nepalo piliečius, bet ir jų teises gynusius teisininkus.

15min rašė apie gyvuliškomis sąlygos Lietuvoje gyvenusius Nepalo darbininkus, kurie buvo priversti kęsti badą, nes negavo atlygio už darbą. Savanorių dėka perkelti į Ruklos pabėgėlių centrą jie galiausiai išvyko iš Lietuvos taip ir neatgavę pinigų už darbą. Tačiau teisėsauga susidomėjo jų darbdaviais, po daugiau nei pusmetį trukusio tyrimo ir apklausų nuspręsta nutraukti ikiteisminį tyrimą.

„Nors atlygis už dirbtą darbą anglies gamykloje pareiškėjams sumokėtas nebuvo, ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, kad MB „Skolų birža“ tyčia planavo nemokėti įdarbintiems asmenims atlyginimų“, – taip skelbiama Vilniaus apygardos prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Jie dirbo Vilniaus rajone, Visalaukės kaime, esančioje anglies tiekimo įmonėje. Nepalo piliečiai ten kasė anglis.

Nepalo piliečiai Lietuvoje taip pat skundėsi, kad iš jų buvo atimti pasai. Tačiau Vilniaus apygardos prokuratūra sako išsiaiškinusi, kad pasai buvo paimti ne norint apriboti jų laisvę, o tvarkyti dokumentus, susijusius su darbo sauga, sveikatos draudimu, banko sąskaitų atidarymu ir t.t. Vergovės esą čia nebuvo dar ir todėl, kad nepaliečiai galėjo laisvai judėti, pramogauti ir bendrauti internetu.

Lietuvoje neišlaikė patikrinimų

Tokie prokuratūros paaiškinimai papiktino nepaliečių teises gynusį centrą. „Esame smarkiai nusivylę – per sunku dar mūsų valstybei tirti migrantų darbinį išnaudojimą, nėra išteklių, nėra žinių“, – stebėjosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

į Lietuvą atvykę dirbti Nepalo piliečiai turėjo Lietuvos darbo biržos išduotus leidimus dirbti šalyje. Nepalo piliečiai atvyko per įdarbinimo agentūras „Siddhartha Gautam Oversees“, „Mainpar“ arba „Krishna Kunwar“, su jais buvo pasirašytos darbo sutartys, kuriose nurodyta, jog jie dirbs mūrininkų, betonuotojų, t. y. statybininkų, darbus.

Lietuvoje Nepalo piliečiai buvo įdarbinti mažos bendrijos „Skolų birža“. Jiems atvykus į Lietuvą buvo patikrinta jų kvalifikacija pagal darbo sutartyse nurodytus darbus, tačiau jų darbdaviai prokurorams teigė, kad nė vienas atvykėlis kvalifikacinių testų neišlaikė. Todėl dalis Nepalo piliečių pagal pasirašytą subrangos sutartį su UAB „Karbonita“, buvo įdarbinti UAB „Karbonita“ anglies gamykloje pagalbiniais darbininkais, bet ne statybų sektoriuje.

Byloje esančiais duomenimis, darbo užmokestį Nepalo piliečiams turėjo išmokėti MB „Skolų birža“, o jai už atliktus Nepalo piliečių darbus lėšas turėjo pervesti UAB „Karbonita“, tačiau pastaroji pinigų nepervedė, o MB „Skolų birža“ atlyginimų neišmokėjo.

Beje, jiems buvo žadėtas Lietuvoje 1300 eurų mėnesinis atlygis. Kodėl jie negavo algų?

UAB „Karbonita“ generalinis direktorius Erlendas Meškys, apklaustas kaip specialusis liudytojas, aiškino, kad bendrovė turi apie 9,5 hektaro žemės, o teritorijoje yra senos fermos pastatai. Ten nepaliečiai ir fasavo anglį. Minėti „Skolų biržos“ atstovai sakė, kad minėti nepaliečiai turi visus tvarkingus dokumentus, turi darbo vizas, kvalifikaciją ir panašiai.

Buvo sutarta, kad nepaliečiai gyvens nuomojamame name Antakalnyje, bet šis variantas netiko, nes nebuvo kam vežioti į darbą. Tada darbdavys pasiūlė, kad yra buitinės patalpos, kurios nevisiškai įrengtos, bet jei nepaliečiai sutiktų ten gyventi, tai tuomet galėtų būti arčiau darbo vietos ir nereikėtų jų vežioti. Mokėti susitarė pagal sutartį. 2017 metų birželį nepaliečiai atvažiavo ir apsigyveno.

Darbdavys pripažino, kad turėjo atsiskaityti su „Skolų birža“, bet nebuvo baigti atkrovimo darbai į kitą šalį, kadangi policija išvežė nepaliečius, kurie dirbo pas juos. Be to, nepaliečiams neturėjo daugiau darbo, nes gamykloje sugedo krosnis.

Nepalo gyventojai kurį laiką gyveno pusbadžių, juos ėmė šelpti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, pirko maistą, surado advokatą ir galiausiai padėjo persikelti į pabėgėlių centrą, kurie jie gavo maisto.

„Davė tik po 10 eurų, kad maisto nusipirktume. Vienas surinkdavo pinigus ir išvažiuodavo į parduotuvę. Tačiau pinigų neužteko, valgėme savo atsivežtus makaronus iš Nepalo, o kai kada ir badaudavome“, – 15min yra pasakojęs vienas iš grupės darbininkų Deonas Gurungas, beje, vienintelis grupėje kalbantis angliškai.

Darbininkai iš Nepalo gyveno apgailėtinomis sąlygomis viename apleistame name Vilniaus rajone. Nepaliečių gyvenimo sąlygos Vilniaus rajone

Nepaisant to, po 9 mėnesius trukusio tyrimo Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Romas Juodis nematė jokios nepaliečius įdarbinusių verslininkų kaltės.

Prokuratūros nutarime teigiama, kad nors nepaliečiai ir jautėsi apgauti, tačiau iš tiesų buvo apgauti patys jų darbdaviai.

„Darbdaviai nesiekė tyčia suklaidinti šių asmenų dėl darbo pobūdžio ir sąlygų, priešingai, darbdaviai gavo ne tos kvalifikacijos, nemokančius dirbti darbuotojus, su kuriais iš anksto pasirašė darbo sutartis, t. y. jie patys buvo apgauti“, – teigiama prokuratūros išvadose. Nepaliečių gyvenimo sąlygos Vilniaus rajone

Beje, apklausti Nepalo piliečiai tikino, kad prieš atvykdami į Lietuvą įdarbinimo agentūrai jie sumokėjo po 12–15 tūkstančių eurų.

Be to, po liudytojų apklausos ir Nepalo piliečių parodymų, prokuratūra nusprendė, kad jie dirbo laisva valia, o darbo sąlygomis anglies gamykloje jie iš esmės buvo patenkinti. Nors jie nurodė, kad jaučiasi apgauti, tačiau teigė ir toliau norintys dirbti Lietuvoje.

Kaip matyti iš pačių liudytojais apklaustų Nepalo piliečių parodymų, didžioji jų dalis, iki įdarbinimo MB „Skolų birža“ nieko bendro su statybomis neturėjo, šio darbo nebuvo dirbę, tik prieš įsidarbindami lankė trumpus kursus.

Galiausiai prokuratūra pareiškė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kad MB „Skolų birža“ ar kitos susijusios įmonės būtų gavę atlygį už Nepalo piliečių įdarbinimą Lietuvoje. Tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė mano, kad teisėsauga tiesiog parodė nenorą tirti.

„Ikiteisminio tyrimo nutraukimas dėl 15 Nepalo piliečių darbinio išnaudojimo Lietuvoje yra nenoras tirti ir sukurti teisinį precedentą panašiai praktikai formuotis. Rytų Europoje tai buvo pirmas toks atvejis, kai didelė grupė migrantų nusprendė organizuotai pasiskųsti įdarbinimo agentūra (nulupusiai iš kiekvieno jų tūkstančius eurų už paslaugas!) bei darbdaviu Lietuvoje“, – piktinosi K.Mišinienė.

Ji pridūrė, kad nepaliečiai buvo gavę nukentėjusiųjų statusus, juos rėmė privatūs aukotojai, o ir pati valstybė metė nemažas lėšas į saugaus prieglobsčio suteikimą, atvykėliai liudijo, bendradarbiavo su policija, tačiau galiausiai tyrimas buvo nutrauktas.

Autorius: Marius Jokūbaitis

Š.m. balandžio 11 d. gimnazijoje lankėsi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovė, kuri moksleiviams pasakojo apie įvairias prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos formas, išnaudojimo ir apgavystės atvejus Lietuvoje ir už jos ribų, mokiniai stebėjo ir aptarė prevencinį filmuką. Mokiniai sužinojo daug naujos ir naudingos informacijos.

Panevėžio organizacijoms ir įstaigoms ima nusibosti bado žaidynes primenančios lėšų dalybos projektams.

Po viliojamo kvietimo dalyvauti vienoje ar kitoje programoje daugelis visuomenininkų labai dažnai lieka it musę kandę, o jų nusivylimą dar labiau pakursto pinigus tarpusavyje besidalijantys paramos skirstytojai.

Septynioliktus metus Lietuvoje veikiantis Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) laukia grįžtančio iš Anglijos garbaus amžiaus vyro, kuris šioje šalyje buvo išnaudojamas. Prekybos žmonėmis forma, kai benamiai, senyvi lietuviai išvežami daryti smulkių nusikaltimų, dar ganėtinai nauja, bet jau sparčiai plinta. Tokius socialiai pažeidžiamus žmones nusikaltėliams išvežti iš Lietuvos apsimoka – jie itin paklausūs naujiems šeimininkams, nes nemoka užsienio kalbos ir jų niekas neieško.

Senjorą KOPŽI perims iš Anglijos socialinės tarnybos ir jau mūsų šalyje su nelaimėliu dirbs sunkų darbą, kad padėtų vyrui rasti teisybę ir kelią į normalų gyvenimą.

Panašių aukų centre kasmet sulaukiama šimtais. Vien Panevėžyje įstaiga pernai pagelbėjo 62 asmenims, tapusiems prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos, prostitucijos, pedofilijos ir pornografijos aukomis.

„Kova su prekyba žmonėmis, pagalba nukentėjusiesiems nėra vienas veiksmas, kai bandai auką sugrąžinti į gyvenimą ar klijuoji prevencinius plakatėlius. Mes skatiname nukentėjusiuosius duoti parodymus, lydime viso ikiteisminio tyrimo metu, kartu dalyvaujame teismų procesuose, teikiame psichologinę pagalbą, samdome patyrusius advokatus“, – kalbėjo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Per brangi prevencija

KOPŽI darbuotojų atlyginimai ir jų tiesioginė veikla paprastai daugiausia finansuojama iš Vyriausybės lėšų, tačiau papildomiems mokymams, paskaitoms, akcijoms prekybos žmonėmis problemai viešinti centras priverstas ieškoti papildomų lėšų. Dėl jų bandoma kreiptis ir įvairius savivaldybių rėmimo fondus.

Neseniai centras dalyvavo ir Panevėžio savivaldybės finansuojamų programų konkurse. Jam pateikė du projektus, kuriais planavo vykdyti prevencinę veiklą šiame mieste. Centras ketino atnaujinti turimą specialiai paruoštą transporto priemonę, kurioje supažindinama su žmonių išnaudojimo vietomis bei požymiais, pakviesti kompetentingus lektorius ir taip dar labiau plėsti veiklą.

Konkurse Savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos lėšoms gauti centras pasiūlė 5261 euro vertės projektą. Deja, paaiškėjo, kad iš šios sumos gelbėtojams miesto biudžetas tegali skirti 2000 eurų, nes projektas nors ir aktualus, bet per brangus.

Iš 61 programos dalyvio pateiktų projektų finansavimą gavo vos daugiau nei pusė. Kiti liko be nieko. Didžiausias torto gabalas, beveik 14 tūkst. eurų, skirtas Panevėžio miesto gyventojų dantų protezavimo programai, kurią parengė Panevėžio miesto odontologijos poliklinika. Retam paramą gavusiam dalyviui skirta tiek, kiek prašyta, daugelis turėjo tenkinti keliais šimtais eurų.

„Tokį požiūrį priimame kaip pasityčiojimą, kaip valdančiųjų parodymą, kad nesvarbu yra aukos ir paslaugos joms“, – konkursą komentavo KOPŽI vadovė, nuogąstavusi, kad ir vėl teks dirbti nemokamai.

Patys išsikapstys

Nuskriaustu KOPŽI pasijuto ir balandį, paskelbus konkurso Neigiamų socialinių veiksnių projektams finansuoti rezultatus. Čia centras vėlgi siūlė prevencinę idėją, kuriai reikėjo 1120 eurų, bet gavo 500 eurų. K. Mišinienė spėja, kad tokią rėmimo politiką Panevėžyje suformavo net ne pinigų stygius, o požiūris į visuomenininkus.

„Gal tame yra ir mūsų savotiškos kaltės. Mes metų metus miestui nemokamai teikėme tas paslaugas. Ir miestas priprato, kad jos tiesiog iš kažkur atsiranda, iš kažko žmonės įdarbinami, iš kažko jie gyvena. Mes iš Savivaldybės atstovų girdime, kad nesvarbu, duos mums pinigų ar ne, mes vis tiek tą patį padarysime“, – sakė pašnekovė.

Visgi, anot jos, su tokia Panevėžio parama užsibrėžtų tikslų nepajėgs įvykdyti.

Į vieną katilą

Pats konkurso organizavimas KOPŽI atstovams atrodo neteisingas. Pačios skirtingiausios įstaigos, klubai, organizacijos sumetami į bendrą katilą įrodinėti, kuris vertesnis ir labiau reikalingas palaikymo.

„Savivaldybė, įkišusi ranką į tą katilą, ištraukia: čia yra prevencijos pareigūnai, jiems duosime 4000 Eur, o čia ištraukėme KOPŽI, jiems užteks ir 500“, – piktinosi centro vadovė.

Anot jos, tame skirstyme dalyvauja pačių konkurso vertintojų kuruojamos organizacijos.

Dėl 20 tūkst. eurų siekusio fondo kąsnelio esą kartu su kitais konkuravo ir Panevėžio vietos veiklos grupė, kuriai vadovauja ne vienos Panevėžio miesto savivaldybės programos konkursų vertinimo komisijos narė, Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Sandra Jakštienė. Jos grupės projektas laimėjo 1400 eurų paramą.

Savo nevertino

Tačiau pati projektų vertintoja paaiškino, kad svarstant jos rengtą sumanymą pati nuo balų skyrimo nusišalino ir išėjo iš salės. Jos projektą vertino kolega, Panevėžio mero pavaduotojas Petras Luomanas.

S. Jakštienė tik džiaugiasi, kad jos pateiktas projektas įvertintas didele balų suma. Jis yra gerai parašytas, o to ypač ir trūksta panašiuose konkursuose dalyvaujančioms organizacijoms ar įstaigoms.

„Turime krūvą programų, bet žmonės vis dar nemoka rašyti projektų. Patys vykdome konsultacijas, kviečiame mokytis – niekas neina“, – teigė administracijos direktoriaus pavaduotoja.

O mokytis, anot jos, vertėtų, nes gauti Savivaldybės finansavimą projektams – labai atsakingas darbas. Programų vertinimo komisijos nariai kiekvieną sumanymą išblusinėja po raidelę ir po skaičių, kad nebūtų apkaltinti miesto lėšų švaistymu ir projekto rengėjui duotų objektyvų atsakymą.

Visiems neįtiksi

Kalbėdama apie KOPŽI šiemet teiktą vieną projektą dviem fondams, S.  Jakštienė patikino, kad, palyginti su kitais, jie neturėtų būti tokie nepatenkinti. Visuomenės sveikatos rėmimo specialiajai programai iš viso buvo skirta 54 tūkst. eurų suma, o į ją pretendavo daugiau nei 60 projektų.

„Nesvarbu, koks konkursas, yra patvirtinti miesto Tarybos aprašai dėl projektų finansavimo. Direktoriaus įsakymu sudarytos darbo grupės, vertintojai, anketos ir kriterijai. Taip kiekvienas projektas vertinamas atskirai ir sprendžiama, kiek jam skirti. Kasmet aprašai vis tobulinami, nes dirbant matyti, ko trūksta, kad rezultatai būtų dar tikslesni“, – aiškino S. Jakštienė.

KOPŽI, pasak pašnekovės, savo projektams gavo dar visai nemažai. Vertintojams pasirodė per brangu ir nelabai efektyvu skirti tokias dideles lėšas socialinei reklamai skelbti autobusuose.

Daugiau pykti, pasak pavaduotojos, turėtų nieko negavę arba mažai gavę dalyviai. Pastarieji ir vykdo mažesnius sumanymus. Tačiau konkuruoti tokiose programose gali įvairios organizacijos, įstaigos – tai visiems prieinamas konkursas.

Paklausta, ar ne geriau būtų didesnėmis sumomis paremti kelis svarbius projektus, nei trupiniais apdalyti didelį būrį, S. Jakštienė teigė, kad šiauštųsi likę be nieko. Apskritai, jos nuomone, piniginiai reikalai be prieštaravimų neapsieina.

Būtent trupinių dalybos ir nepatinka VšĮ „Dailusis ornamentas“ vadovei Eglei Kazarinienei. Ji tai pačiai Visuomenės sveikatos rėmimo programai pateikė 850 eurų vertės projektą. Už tokią sumą planuota visą birželį tris kartus per savaitę miestiečius parke kviesti į mankštas, konsultacijas ir viktoriną.

Bet įstaigai skirta 200 eurų, tad planus teks keisti.

„Ruoši rimtą, kokybišką darbą, skaičiuoji, bet gauni mažesnę sumą ir tada tenka galvoti, kaip iš viso įvykdyti sumanymą – finansavimas viską apriboja“, – nuogąstavo E. Kazarinienė.

Sudarius naują sąmatą, anot jos, didžiausia dalis bus skiriama projekto samdytam kineziterapeutui. Bet vistiek jo darbas liks pusiau savanoriškas. Kelios dešimtys eurų teks reikalingai įrangai ir kitoms smulkmenoms.

E. Kazarinienė pripažino, kad su tokia parama kartais visai nebesinori dalyvauti jokiuose Savivaldybės konkursuose. Ir jų kriterijai pašnekovei niekada nebūna iki galo aiškūs.

„Tiesiog rašai ir tikiesi. Norisi, be mūsų pagrindinio darbo, žmonėms pasiūlyti ir kokios nors papildomos veiklos“, – sakė „Dailiojo ornamento“ direktorė.

Nei tęsti, nei baigti

Pergalvoti ir sutraukti projektą po to paties konkurso teks ir Panevėžio juvenologų klubui „Atgaiva“. Šiai organizacijai savo planuotą 1265 eurų vertės paskaitų ir mokymų ciklą prisieis sumažinti iki vienos pamokos ar nedidelės 400 eurų vertės stovyklos.

„Galvoji, galvoji ir išeina niekutis. Už trečdalį pinigų negali padaryti to, ko norėjai, ir numesti nebegali“, – teigė „Atgaivos“ pirmininkas Kazimieras Ilginis.

Kai skiriamos tokios nedidelės lėšos, anot jo, tai net vargti nebeverta. Mat gavus pinigų dar reikia labai sudėtingas ataskaitas parašyti.

„Viskas dabar labai brangiai kainuoja, pinigų reikia daugiau, kad kažką naudingo padarytum“, – kalbėjo K. Ilginis.

Tačiau „Atgaivos“ pirmininkas neliūdi – jis ne kartą yra gavęs Savivaldybės finansavimą savo projektams. Be to, anot jo, sveikuolis turi išmokti dirbti iš savo resursų, valdiški pinigai reikalingi tik bundančiam, kitų galimybių nerandančiam žmogui.

Autorius:Ingrida Nagrockienė

Susidūrę su prekybos žmonėmis atvejais, ar įtarę, kad kyla grėsmė, nedelsdami kreipkitės Bendruoju pagalbos telefonu 112. Pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Visą parą veikia centro SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Daugiau informacijos galima rasti interneto svetainėje www.anti-trafficking.lt.

Autorius: Nerijus Bunevičius

Iki paauglystės Auksė (vardas pakeistas – 15min) puikiai mokėsi, aktyviai dalyvavo mokyklos veikloje, nors jos gyvenimas nebuvo toks, apie kokį gali svajoti mergaitė. Tačiau nuo 13 metų gyvenimas ėmė slysti jai iš rankų. Šiandien ji – gatvės vaikas, turintis draugų, kurie parūpina jai alkoholio, žinantis visus narkotikų platinimo taškus Panevėžyje, bei visada rasiantis, kas jį „priglaus“. Ko gera, tik dėl sėkmingo atsitiktinumo ja dar niekas nepasinaudojo.

Norint padėti vien geros širdies neužtenka

„Suaugusieji, atmerkit akis – turime kalbėti jau ne tik apie patyčias, valandas prie kompiuterio, nesveiką maistą. Kas atsitinka su nereikalinga motinai ir tėvui mergaite Panevėžyje? Ašaros, vienatvė, alkis, o po to – „įšventinimas“ į panašių grupelę, kur laukia pirmas išprievartavimas, pirma narkotikų dozė, pirmas rimtas sumušimas, žalojimasis. Ir daug daug suaugusių „Vyckų“, kurie manipuliuoja šiomis nelaimingomis mergaitėmis, už sotesnį kąsnį, blizgutį, švelnesnį žodį kasnakt naudodamiesi jų kūnais.

Tarnybos mieste irgi yra savaip „vienišos“ ir „pasimetusios“. Mergaitė nenakvoja namie, nelanko mokyklos, sulaikyta išgėrusi, apsvaigusi, blogoje kompanijoje, pasakoja apie patirtą prievartą? Skirkime jai minimalią priežiūrą, kurią vykdys mokykla ir mama. Nei ta, nei ta nesugeba jos įgyvendinti? Na, tai dar kartą jas įpareigokime. Gal kaip nors ir aštuoniolikos sulauksime, tada jau ne mūsų reikalas. Oi, jau prostitute tapo? Supuvęs jaunimas, nieko švento tokioms nėra“, – piktinosi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, gerai žinanti Auksės ir kitų mergaičių istorijas.

Pasak jos, neužtenka vien geros širdies, norint padėti šioms mergaitėms. Bet nėra ir labai sudėtinga. Tereikia išsikelti šių vaikų klausimą kaip didžiausią prioritetą, prilygstantį investuotojų pritraukimui į Panevėžio laisvąją ekonominę zoną, skatinant suinteresuotus socialinius darbuotojus, vaikų teisių apsaugos tarnybos, policijos atstovus, parodyti, kad mes sugebame padėti vaikams.

Bėgdama nuo girtaujančios mamos atsidūrė gatvėje

Kaip pasakojo KOPŽI Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Monika Murninkaitė, Auksė į jų centrą buvo atsiųsta įtarus, kad užsiima prostitucija. Mat pas ją lankydavosi daug vyresnių vaikinų.

„Kai mes pradėjome gilintis į jos situaciją ir įgavome daugiau pasitikėjimo, tuomet ir atsiskleidė jos istorija.

Viskas prasidėjo nuo to, kad ji ėmė bėgti iš namų, kuriuose jai nebuvo vietos. Jos motina girtavo, susikvietusi į namus abejotinos reputacijos vyrų. Neapsikęsdama jų naktį mergaitė ne kartą yra praleidusi prie laiptinės, nes nebūdavo, kur eiti“, – teigė pašnekovė.

Galiausiai mergaitė atrado savo draugus, deja, taip pat abejotinos reputacijos. Iš pradžių ji sėdėdavo su savo amžiaus vaikinais iki paryčių tiesiog kieme, vėliau ją rasdavo landynėse tarp besimėtančių sidro butelių ir jau su suaugusiais vyrais.

Egzekucijos ir vakarėliai

Rita, kaip ir Auksė, nuolat konfliktavo su motina, dažnai nakvodavo ne namuose, jau turėjo teistumus dėl muštynių. Kaip sakė pati Auksė, jos draugė „ne pėsčia“ – kartą itin smarkiai sumušė kitą nepilnametę merginą. Atsiviliojusi ją į draugo butą, pešė ir skuto jai plaukus. Egzekucija buvo įvykdyta dėl ankstesnių tarpusavio nesutarimų.

Kitai paauglei Rita pjaustė rankas skustuvo ašmenimis, kol ši dėl kraujo baimės nualpo. Buvo įtarimų, kad ta pati mergaitė Auksės ir Ritos kompanijos vaikinų buvo išprievartauta.

Ritos pilnametis draugas, savo bute rengiantis vakarėlius, nevengė naiviomis, nuo alkoholio apsvaigusiomis nepilnametėmis pasinaudoti. Net kai viena iš jų, šešiolikmetė globos namų auklėtinė, jau kitą rytą apie tai pasipasakojo auklėtojai, sakydama, kad būdama blaivi to nedarytų, policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo išžaginimo buvo nutrauktas nesant įrodymų apie prievartos faktą. Šešiolikmetė jau gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti.

Tokioje aplinkoje atsidūrusi Auksė galiausiai neteko motinos globos. Tiesa, ne todėl, kad tarnybos pamatė vaiko nesaugumą ar nepriežiūrą, o todėl, kad motinai buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė dėl melagingų parodymų policijos pareigūnams ir sukčiavimo.

Suaugusių vyrų už mergaitės svaiginimą neįmanoma nubausti?

„Kai ji buvo perkelta į grupinio gyvenimo namus, pradėjo bėgti dar aktyviau. Ją atrasdavo kituose kaimuose, kito miesto rajone su suaugusiais vyrais, keletą kartų buvo nustatytas jos girtumas, buvo rasta ir narkotinių medžiagų, tačiau niekam nebuvo įdomu, kas tie asmenys ir kokiais interesais tas mergaites girdo. Ji tiesiog būdavo grąžinama į globos namus ir paliekama. Čia ji gaudavo nuobaudas, ir tiek“, – pasakojo M.Murninkaitė.

Pareigūnai, pasirodo, netaiko jokių sankcijų suaugusiesiems už nepilnamečių svaiginimą ir slėpimą, nes, norint juos nubausti, nepakanka vien fakto, kad paauglės randamos apsvaigusios, būtini jų parodymai bei pretenzijos, kad buvo svaiginamos alkoholiu.

Kai po eilinio jos dingimo buvo atliktas narkotikų testas, kuris parodė, kad Auksė rūkė marihuanos, bet mergaitė atsisakė paaiškinti, iš kur jos gavo ir kokiu būdu už ją susimokėjo, vėl neliko ką apkaltinti nepilnamečių svaiginimu ir pratinimu prie narkotinių medžiagų.

Kai paauglė į visus klausimus atsako „nežinau“, nepažįstu“, „nepamenu“, tiesiog nutraukiamas tyrimas dėl asmens paieškos.

Kodėl mergaitė laiku nebuvo paimta iš mamos

„Šis atvejis akivaizdžiausiai parodo, kas įvyksta su vaiko gyvenimu, kai jam laiku nesuteikiama pagalba. Mano manymu, jos situacija buvo labai užleista. Mergaitė labai ilgai buvo nepaimta iš mamos. Socialiniai darbuotojai šią šeimą matydavo, ją lankydavo, bet aštresnių sprendimų niekas nepriėmė, nors žinojo situaciją.

Liūdniausia, kad anksčiau Auksė buvo labai pavyzdinga mokinė, klasės pirmūnė, o viskas baigėsi tuo, kad ji visai nustojo vaikščioti į mokyklą. Socialiniai darbuotojai tiesiog trumpam užsukdavo į namus, pasižiūrėdavo, ar tuo metu viskas gerai, ir išeidavo.

Tuo tarpu socialinės rizikos asmenys paprastai žino, kada pas juos užsuks, ir pasiruošia. Kai apsirengi, susišukuoji, pasidažai, pasikvepini, kažką įdedi į šaldytuvą, kambarius apsitvarkai, išgertą tarą paslepi, niekam niekas ir neužkliūva“, – dėstė KOPŽI socialinė darbuotoja.

Mergaitė išmoko manipuliuoti institucijomis

Pasak jos, apsaugant mergaitę nuo gatvės gyvenimo, galimo išnaudojimo ir įvairiausių kitų grėsmių, ją vertėjo apgyvendinti socializacijos centre, tačiau institucijos nesiėmė tokio sprendimo.

„Viena ranka vaikas saugomas, kad nepatirtų žalos socializacijos centre, bet kita ranka stumiamas į svetimų vyrų lovą. Atvirai leidžiama, kad ja naudotųsi. Mes niekada nežinome, kada mergaitė, kuri gyvena gatvėje, pateks į prekeivių žmonėmis tinklą, kada pateks į prievartautojų pinkles, kada vyrai išgertuvių metu sumanys ją seksualiai išnaudoti.

Kai esi gatvės vaikas, pačiam atsistoti ant kojų ir pradėti lankyti mokyklą praktiškai neįmanoma. Tuo tarpu institucijų manymu, jeigu paaugliui skirtos minimalios priežiūros priemonės, jis staigiai pradės lankyti mokyklą, būrelius, eis savo noru pas psichologą. Tai naivu.

Vaiką reikia mokyti po truputį perimti kitokius elgesio modelius, palaipsniui keisti laisvalaikį. Tačiau atviro pokalbio su mergaite, ko ji nori, kaip ji įsivaizduoja savo situaciją, net nebuvo“, – teigė pašnekovė.

Tuo tarpu Auksė, niekada nejautusi žmogiško susidomėjimo ja, jau priprato prie bendravimo su institucijomis ir išmoko minimaliomis pastangomis atlikti tai, ko iš jos reikalaujama.

Ji žino, jog turi nueiti vieną kitą pusdienį į pamokas, kad nebūtų išsiųsta į socializacijos centrą, ir toliau gyvena taip, kaip nori. Jau prasideda ir nusikaltimai – galimai ji pavogė kosmetikos priemonių. O ką daryti? Mergaitei gi reikia kažkaip išgyventi gatvėje. Tuo tarpu socialinių įstaigų darbuotojai toliau bejėgiškai stebi situaciją.

„Pas mus Panevėžyje gatvės vaikų, turinčių elgesio problemų, yra nemažai, o institucijų požiūris į juos formalus. Pritaikomos minimalios priežiūros priemonės, ir tiek. Niekas nesigilina, kodėl vaikas taip elgiasi, ko jam iš tiesų reikia“, – tikino M.Murninkaitė

Mokslininkė: Lietuvoje pagalbos sistemos vaikams nėra

Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Viešojo administravimo katedros profesorės Ilonos Tamutienės nestebina, kad problemiškose šeimose augantys vaikai paauglystėje patys pradeda gyventi gatvės gyvenimą. Taip yra todėl, kad jokios pagalbos sistemos, padedančios jiems nuo mažens, Lietuvoje tiesiog nėra.

„Paauglystė ir šiaip sunkus laiko tarpas, o kai vaikas ir iki jos negavo pagalbos, tokia eiga natūrali. Užsienyje tokie vaikai nuo mažens mokomi įgūdžių, kaip socialiai spręsti įvairias problemas, konfliktus, mokytis įvairių dalykų, kurių normaliose šeimose vaikai išmoksta natūraliai.

Jeigu mes viso to vaikams nesuteikiame, kaip galime tikėtis, kad vaikai sugebės elgtis kitaip? Mes neišklausome jų, vadinasi, ir nežinome, su kokiais sunkumais jie susiduria. Kaip tuomet galime jiems padėti?

Mokyklose yra socialiniai pedagogai, bet jie labiau skirti nemokamam maitinimui dalinti ir konflikto atveju pasiaiškinimams paimti. Realios pagalbos vaikui nėra. Psichologai vaiko be tėvų taip pat negali pasiekti, būtinas jų sutikimas, o tėvai šio sutikimo gali ir neduoti. Pagaliau tokia pagalba tik vienkartinė, o ne nuolatinė“, – svarstė pašnekovė.

Pasak mokslininkės, su rizikos grupės šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, kaip pasakoja patys vaikai, kalbasi tik su suaugusiaisiais. Vaikų niekas nepaklausia, kaip jie jaučiasi. Pagaliau ir sąlygų tam dažnai nėra, nes šeima gyvena vieno kambario butelyje. Jei vaiką ir skriaudžia tėvai, prie jų jis to nepasakys. Niekas vaiko atskirai kur nors nepasikviečia.

„Vienintelis geras dalykas, kurį matau, yra vaikų dienos centrai. Jie iš tiesų skirti vaikams, ten vaikai suranda panašių patirčių turinčių draugų, pasikalba. Vaikai, išėję iš dienos centrų, užmezga su darbuotojais tokius stiprius ryšius, kad net iš užsienio rašo, kaip jiems sekasi. Šiuos centrus reikėtų stiprinti, deja, jie taip pat pakankamai skursta, negali teikti visavertės pagalbos, todėl realiai vaikas paliekamas kapstytis vienas.

Kaip šie reikalai sprendžiami išsivysčiusiose šalyse

Kitos šalys supranta, koks iššūkis vaikui gyventi probleminėje šeimoje, todėl vaikai mokomi, kaip jie gali sušvelninti stresines situacijas, kaip teisingai reaguoti, laiku pasišalinti ir pan. Anglijoje startavo pagalbos vaikams linija telefonu, kurioje dirbs buvę alkoholikai, suprantantys problemos esmę. Mat valstybė suvokia problemą.

Tuo tarpu pas mus nei rimtų tyrimų atlikta, apie pagalbą visai tyliu, priklausomybių gydymas taip pat nepakankamai prieinamas, skurdas didžiulis, bet jei šeima neturi kur gyventi, būsto politiką taip pat žinome, kiek reikia laukti“, – vardijo pašnekovė.

I.Tamutienė prisimena, kad dar būdama studentė Prancūzijoje susidūrė su socialiniais pedagogais, kurie dirbo su vaiku individualiai. Skandinavijoje tokius savo atstovus, kurie vaiko aplinkoje su juo bendrauja, žaidžia, gaminasi valgyti, turi 70 proc. vaikų. Jie užmezga su vaiku ryšį, gina jį ir atstovauja jam.

„Lietuvoje apie tai viešose diskusijoje dar net nekalbame. Mūsų sistema labai biurokratizuota. Nėra žmogaus, kuris tuos vaikus užstotų. Ne vienas vaikas man pasakojo, kaip klasėje juos atpirkimo ožiais padaro, neteisingai apkaltina. Natūralu, kad galiausiai sulaukiame emocinio sprogimo.

Trūksta paprasto žmogiškumo. Mes tik įsivaizduojame idealias ir teorines situacijas, o jos kartais būna visiškai kitokios. Kaip gali vaikas sėkmingai vystytis, kai nėra žmogaus, kuriam jis tikrai rūpi? Kaip vaikas gali atsiverti, jei šalia nėra žmogaus, kuriuo jis pasitiki? Tėvams jau sukurta daug paslaugų, bet reikia kurti sistemą, kuri atstovautų vaikams“, – teigė I.Tamutienė.

Autorius: Inga Saukienė

Menki socialiniai ryšiai, prasta ekonominė padėtis ir anglų kalbos nemokėjimas, – remdamiesi tokiais kriterijais lietuvių gaujos atstovai, užsiimantys prekyba narkotikais Šiaurės Airijoje, atsirenka potencialias aukas. Pažadėję darbą statybose, galiausiai jie paverčia užverbuotuosius vergais. Pasipriešinsi, liksi luošas ir benamis. 15min pateikia vieno pragarą išgyvenusio lietuvio istoriją.

Rodos, straipsnio herojų Saulių (vardas pakeistas), kai tik jis pradeda lipti iš duobės, į kurią jį švystelėjo negailestingas likimas, vis kas nors ima ir atgal nustumia. Labiausiai skaudi patirtis smogia per pasitikėjimo žmonėmis jausmą. Tačiau be artimųjų meilės užaugęs Saulius nenustoja ieškoti tikrojo užnugario, saugios aplinkos, kurią galėtų vadinti namais.

„Nuo mažens daug skausmų iškentėjau“, – 15min prisipažino savo istoriją ėmęs pasakoti Saulius.

Gimė ir augo jis Tauragės rajone, didelėje penkių vaikų šeimoje. Iš visų atžalų buvo vyriausias, turėjo brolį dvynį. Tėvams pradėjus vartoti alkoholį, tarpusavio ryšiai ėmė trūkinėti.

„Gerdavo jie kasdien. Tėvas į namus negrįždavo po kelias paras. Kai man buvo 13-ika, buvome paimti iš šeimos: tarnybos rado mamą girtą, o šaldytuvą tuščią. Mano brolis ir seserys atsidūrė vaikų namuose, vėliau – skirtingose šeimose, o patį išgelbėjo kitame kaime gyvenusi močiutė. Taigi tėvų netekau paauglystėje. Su viena seserimi buvau susitikęs gal prieš keletą metų Tauragėje. Tiesiog gatvėje susidūrėme. Jausmas, lyg nebe savas žmogus. Bandai įtikinti save, kad tai tavo sesuo, o ji eina ir praeina. Kitos dvi seserys yra Anglijoje. Jokio ryšio“, – toliau pasakojo Saulius.

Po kelerių metų mirė ir artimiausias šeimos narys – močiutė. Prasidėjo tuomet dar paauglio buvusio Sauliaus klajonės per žmones: vienas trumpam priimdavo, kitas. Galiausiai pas vieną ūkininką, pažinojusį močiutę, jis apsistojo ilgėliau – padėjo ūkininkauti.

„Pamatė tas žmogelis, kad nekaip atrodau, ir priėmė. Labai daug išmokė, padėjo. Laikau jį savo patėviu“, – prisipažino vos 10 klasių baigęs 31-erių metų pašnekovas.

Palūžo ir paniro į alkoholį

Sulaukęs pilnametystės jis vėl ėmė blaškytis nuo vieno ūkininko prie kito. Uždarbiavo. Miegodavo ten, kur pakliūdavo. Vasarą – ir ant šieno. Kol vieną dieną, sulaukęs 27-erių, nusprendė aplankyti buvusius namus.

„Nebuvo likę nieko – namas sudegęs, apžėlę viskas. Tik gražūs prisiminimai, kai siutome kieme. Sužinojau, kad mama mirusi – nežinau, kur palaidota, o tėvas gyvena su kita. Toks jausmas užplūdo… Kam iš tikro esi reikalingas? Ar tėvams buvai reikalingas? Palūžau, pradėjau gerti. Mėnesį ar du be sustojimo gėriau. Galvojau, kad sau jau nebereikalingas. Nieko neturiu. Galiausiai į rankas vėl suėmė tas žmogus, kuris priėmė po močiutės mirties. Liepė liautis save kankinus, nes tokiu būdu gyvenimo nepakeisiu. „Susitaikyk su padėtimi. Užbrauk brūkšnį, stokis ant kojų. Negalvok apie tai, kas buvo“, – patarė man jis. Susiėmiau“, – teigė Saulius.

Taip jis atsidūrė Švėkšnoje, kur gydėsi nuo alkoholizmo.

„Duoda vaistų ir vaikštai kaip morka po ligoninę. Ką vakar padarei, šiandien jau neprisiminsi. Supratau, kad reikia pačiam susitvarkyt savo gyvenimą, emocijas. Reikia kontroliuoti viską savyje. Susiėmiau į rankas, nustojau vartoti vaistus. Dabar jau nebetraukia prie alkoholio. Per metus vieną kitą kartą išgeriu. Nėra potraukio, kad akys sužiba ir bėgi pirkti“, – atviravo pašnekovas.

Dėl meilės persikėlė į Plungę

Būdamas ligoninėje Saulius susipažino su viena mergina. Išėjęs iš gydymo įstaigos, jis vis ją aplankydavo Plungėje. Kartais į Tauragę atvažiuodavo ir ji.

„Ji buvo pasakiusi, kad išsiskyrė, turėjo du vaikus, kuriuos auginau kaip savus. Žavi, graži. Pasitiki, kai įsimyli. Persikrausčiau pas ją į Plungę, ten susiradau darbą – plušau automobilių servise. Praėjus dviem mėnesiams, ėmė kilti įtarimų. Galiausiai paaiškėjo, kad su buvusiu vyru ji nenutraukė ryšių – užtikau juos kartu. Buvo labai daug piktumų, galvojau, kad perplyšiu perpus“, – kaip žlugo pusantrų metų draugystė, papasakojo pašnekovas.

Pora išsiskyrė, tačiau Saulius liko gyventi Plungėje. Išsinuomojo kambarį, toliau darbavosi automobilių servise. Kol vieną lemtingą dieną nesutiko „storo“.

„Daug kas kalbėdavo apie užsienį, žinoma, minčių buvo ir pačiam ten išvykti, užsidirbti, kad būtų galima grįžus kažką kurti. Šeimai priklausančią žemę susitvarkyti, pastatyti namą. Praėjus savaitei po išsiskyrimo su drauge, nuėjau į vietinę valgyklą. Buvo praėjusių metų vasara. Vienas žmogus staiga ėmė ir pristojo, – trumpam nutilo ir susimąstė Saulius. – Paklausė, ar turiu pridegti. Siūlė vis parūkyti. Klausinėjo, ką ir kur dirbu, kiek uždirbu ar moku kalbų, ar turiu draugų, tėvus. Kalbėjomės kokią valandą. Tuomet jis paklausė, ar nenoriu važiuoti į užsienį užsidirbti.“

Paprašytas apibūdinti tą asmenį, kurio tikrojo vardo taip ir nesužinojo, Saulius patikino, kad nepažįstamasis jam sudarė tikro boso įvaizdį: lyg koks rimtas kelių namų savininkas su grandine ant kaklo. Dėl stambaus tvirto stoto jis jį vadino tiesiog „storu“.

„Storas“ verbavo jį gal savaitę, kol galiausiai Saulius sutiko vykti į Šiaurės Airiją ir dirbti ten mūrininku statybose. Tiesa, pašnekovas prisipažino, kad jį kamavo negeras jausmas.

„Nebuvo išeities. Buvau užsirakinęs savyje, niekam nereikalingas. Galvojau, kad gyvenimo nebėra. Pradėjo kamuoti prisiminimai, liūdesys, imti pasiutimas. O „storas“ vis zyzė: „Bus pinigų, atsistosi ant kojų. Nebebūsi smalinas, kaip dabar servise.“ Teigė, kad reiks padirbti tik mėnesį, kad kelionės išlaidas apmoka. Taip, ar anaip nieko neturiu – važiuoju, pamaniau. Gal pasikeis gyvenimas“, – tai, kad „storas“ pasinaudojo silpnumo akimirka, atskleidė Saulius

Statybos virto „rutuliukų“ prekyba

Kelionė į Šiaurės Airiją prasidėjo nuo degalinės, esančios šalia Plungės. Sauliaus paimti atvyko krovinius bei žmones pervežantis autobusiukas. „Storas“ teigė pasitiksiąs jį užsienyje.

„Tai buvo mano pirmoji kelionė į užsienį. Keliavome dvi paras. Kirtus Lietuvos sieną, dingo mobilusis ryšys. Niekas nežinojo, kad išvykau kažkur. Girdėjau, kaip kartą vienam iš dviejų vairuotojų paskambino ir klausė, ar aš vis dar esu autobusiuke. Patvirtinę vairuotojai nusijuokė. Jie pažįstami ir, manau, jie žinojo, kur mane veža. Pradėjo darytis visai nejauku“, – teigė Saulius.

„Storas“ jį pasitiko Bostone, Anglijoje. Vežė iki vietos Šiaurės Airijoje. Galiausiai jie sustojo prie vieno iš namų Belfaste. „Storas“ liepė Sauliui eiti į vidų pasišnekėti su kažkuo.

„Dar paklausiau, o tai kas čia, statybinės medžiagos ar kas? „Nusiramink, nusiramink, viskas bus gerai“, – atsakė man. Sutrikau. Nežinojau, ką sakyt. Nei pirmyn, nei atgal. Viduje sėdėjo pagyvenęs vyras, lietuvis. Kiek vėliau sužinojau, „senis“ turi šeimą Lietuvoje.

Kaip atrodė tas namas? Paprastas dviejų aukštų, viršuje kažkas gyveno. „Senis“ paėmė mano dokumentus, telefoną. Pradėjo juoktis, kai paklausiau dėl statybų. „Nesakė, kur važiuosi? Visiems taip. Nusiramink, viskas bus gerai. Kaip einasi, kaip sekasi?“ – klausė jis. Atsakiau, kad šią akimirką labai blogai. Paklausiau, ar įmetę mane čia ir laikys per prievartą. „Nusileisk biški“, – išgirdau. Bandžiau pasiteirauti, kaip visa tai suprasti, juk prižadėjo man visai ką kitą, tačiau „senis“ įpylė kavos ir tarė: „Ką mes duosim, tu neši ir parneši pinigus. O aš juos paduosiu tam žmogui, kuris paleido tave čia. Jis mūsų bosas. Neši rutuliukus – niūchus“, – patikino griežtai.

Pasakiau, kad nekišiu nagų, kad noriu pasitraukti. Atsiprašiau. Paaiškino, kad to padaryti negaliu. Bandžiau meluoti, jog susirašinėju su pažįstamais. Paėmė telefoną, bandė ten kažką daryti. Sako, per savaitgalį tave apmokys, ką daryti. „Tu čia taip nesižaisk. Kol vaikštai, dirbk. Neturi problemų? Jiems ten, Lietuvoje, reikia pinigų. Tu vergas, dirbsi, ką sakysim. Netinka? Nori, dabar tau koją sulaužysiu“, – apie pirmąjį susitikimą su gaujos atstovais papasakojo Saulius.

Jis nusprendė nusileisti, bet dar kartą „seniui“ pabrėžė, kad „rutuliukų“ į rankas neims.

Sutiko nukankintus jaunuolius

Kartu su Sauliumi tame pačiame name gyveno „senis“ ir dar du jauni vaikinai (apie 20 metų), kurie savų vardų nesakė. Pamatė jis juos antrą dieną.

„Jie vargšai gryni. Lietuviai. Užsidarę savyje. Ant vieno galvos mačiau didžiulį randą, guzą. Vienas prisipažino, kad ketverius metus gyvena su jais. Nusimovė marškinėlius, tai pamačiau, kaip jis atrodo. Nieko nebenorėjau. Buvo vieni kaulai, mėlynas kūnas. Pradėjau viską suprasti. Atėjo vienas mūsų tildyti. Jauniklis tik galvą nuleido. Neleisdavo bendrauti tarpusavyje.

Beje, kiek supratau, ir merginų ten vergauja ne viena. Kartą girdėjau, kaip jie piktinosi, jog „durnė Aušra pabėgo“. Girdėjau, kad dar parveža merginų, tik į kitus namus. Nežinau, ką joms liepia daryti. Ir vaikinų atvežė man ten būnant. Airijoje, kiek girdėjau, yra dar keturi namai, kur tokių vergų yra.

Ką jie daro su tais, kurie nepaklūsta? Sulaužo kojas. Sulaužytas žmogus atsisėda į vežimuką ir tampa benamiu, prašo gatvėse valgyti – negali grįžti į namus, nemoka kalbos. Specialiai sulaužo kojas, kad nepabėgtum“, – šiurpią gaujos schemą apibūdino Saulius

Jis darbuotis buvo mokomas tris paras. „Senis“ vis tikino, kad nesvarbu, vergas pareis ar ne, svarbu vakare būtų pinigai. Pačiam vergui neatitekdavo nė vienas svaras. O ar versdavo paklusniuosius vartoti narkotikus? Saulius atsakė neigiamai.

Viename maišelyje, anot jo, buvo 10 rudos spalvos „rutuliukų“. Vienas toks „rutuliukas“ kainavo 25 svarus. Ryte vergai išeidavo į gatvę ir per dieną surinkdavo apie 14–19 tūkst. svarų. Pardavinėdavo visur: prie baseino, stoty… Veikdavo savotiška dispečerinė: pasiskambindavo klientas, kuris dažniausiai būdavo airis, ir sužinodavo, kas kur dabar stovi ir kaip atrodo.

„Kartą man padavė tuos „rutuliukus“, tai įmečiau į šiukšlinę iš to pykčio. Gal dėl to jie ir supyko vėliau ant manęs. „Mokytojas“, matyt, išdavė. Paimsiu tuos „kamuoliukus“, mentai pagaus, ar man reikia Lietuvoje problemų turėti? Tik kartą baustas už muštynes, kai gyniau draugę“, – savo sprendimo priežastis paaiškino pašnekovas.

Paklaustas, iš kur, jo nuomone, atkeliauja narkotikai, Saulius atsakė, kad viskuo pasirūpina „storas“.

Sulaužė kojas, suskaldė kulnis

Galiausiai narkotikų prekeiviams trūko kantrybė. Po savaitės jie nusprendė pamokyti nepelningą „darbuotoją“: „Ar žinai, kad mes čia ne vieni tokie esam?“. Saulius patikino, kad dedasi daiktus ir vyksta namo, o „senis“ dėl to tik nusijuokė: „Prisibazarinai pats.“

„Paklausiau, kaip suprasti? O jis atsakė, kad viską pamatysiu savo akimis. Kitos dienos vakarą man liepė nueiti į parduotuvę parnešti gėrimų. Nusisukdamas pamačiau, kad „senis“ traukėsi telefoną. Nuėjęs prie parduotuvės pamačiau narkomanų gaujas. Metė į mane žvilgsnius, traukėsi ir telefonus, kažkam skambino. Išėjau iš parduotuvės, visas būrys ėmė sekti paskui. Raminau save, kad penktadienis, šventė, gal kur linksmintis eina. Tačiau garsas priartėjo. Vienas staiga sušuko. Atsisukau. Jis angliškai paklausė, ar turiu parūkyti. Daviau. Nusisukau eiti toliau, o jie pradėjo vienas su kitu šūkautis. Ėmiau spartinti žingsnį, kai galiausiai pajutau spyrį. Pasileidau bėgti, lipti per tvoras.

Persekiotojų buvo gal dešimt. Nelietuviai, įtariu, kad narkomanai. Nukritau nuo vienos aukštos tvoros, susižalojau kojas, nebegalėjau atsistoti. Pribėgo jie visi, pradėjo daužyti su metaliniais strypais, spardyti kojomis. Vienas paklausė dar lietuviškai: „Ar žinai, už ką?“. Norėjau kažką sakyti, bet negalėjau. Mušė, kiek galėjo. Daugiausia per kojas daužė. Apšaudė guminėmis kulkomis. Tos kulkos įlenda, bet neišlenda kiaurai. Kaip sužinojau vėliau, blauzdikaulis buvo lūžęs per tris vietas, raiščiai trūkę, kulnys sutraiškytos“, – skaudžiais prisiminimais pasidalijo Saulius.

Suluošintų ligoninėje – ne vienas

Atsibudo jis tik ligoninėje. Medikus iškvietė pro šalį ėjusi ir leisgyvį vyrą gulintį aptikusi porelė. Saulius po šio išpuolio nevaikščiojo net 7 mėnesius.

„Kai pamačiau pirmą kartą kojas, jos buvo baisios – sutinusios. Mėnesį gal nejutau jų. Galvojau, kad liksiu be galūnių. Vėliau, tik visu svoriu padėdavau pėdą, skausmas būdavo begalinis. Kaulai gerai nesugijo, jaučiu nuolatinį skausmą, šlubuoju, į batą reikia dėti metalines plokšteles, kad ištiesinčiau padą“, – situaciją nupasakojo pašnekovas.

Sauliaus gydytojas greitai suprato, kas įvyko. Patikino, kad tokių, suluošintų, ligoninėje guli ne vienas. Vieno jų koją reikėjo iš keturių dalių sujungti. Taip buvo sulaužytas, kad žmogus gatvėje išgulėjo keturias dienas – niekas nekreipė dėmesio.

„Gydytojas man pasakė, kad aš – laimės kūdikis, kad jie norėjo palaužti mane smurtu, kad paklusčiau. Jis užsiminė, kad gydė ir išnaudotas sužalotas merginas. Po kelių savaičių, kiek atsigavęs, papasakojau viską policijai, prasidėjo tyrimas. Parodžiau, kur tos vietos yra, kur prekiauja, pas ką. Iškvietė pagalbą imigrantams“, – kaip reikalai klojosi toliau, atskleidė Saulius.

Tiesa, sulaukė jis ligoninėje ir nemalonaus „senio“ vizito. Tačiau seselės jo į palatą neįleido. Saulius neįsivaizduoja, ką tas nusikaltėlis norėjo kam pasakyti ar padaryti, tačiau išties išsigando.

Iš ligoninės, kur išbuvo apie pusantro mėnesio, imigrantais besirūpinanti organizacija pervežė Saulių gydytis į vienus namus. Parūpindavo maisto, drabužių. Ten jis praleido 4 mėnesius, kol galiausiai šių metų vasarį grįžo į Lietuvą.

„Nenorėjau grįžti. Organizacija tikrai manimi pasirūpino, neatstūmė nė sekundės, tris kartus per savaitę lankė. Nežinau, ką toliau darysiu. Norėčiau kur nors išvažiuoti, užsidirbti pinigų, sukurti šeimą. Stotis ant kojų, tiesiogine ir perkeltine prasme. Nenoriu likti Lietuvoje. Baimė, nepasitikėjimo jausmas kamuoja“, – baigdamas pokalbį prisipažino Saulius.

Pasak jo, ši gauja aukų ieško ir Tauragėje. Verbuotojų yra ne vienas. Iš viso jam žinomos trys ar keturios gaujos, o Šiaurės Airijoje – 3 ar 4 namai-viešbučiai, kuriuose dirba apie 13–15 žmonių.

Šiaurės Airijos policija nebendradarbiauja

Lietuvoje Saulių savo globon perėmė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Pasak šio centro vadovės Kristinos Mišinienės, jie kreipėsi į Lietuvos policiją dėl tyrimo pradėjimo, tačiau ši atsisakė tai daryti. Priežastis – tyrimo turi imtis airiai. Galiausiai, kovo 7-ąją, centras sulaukė atsakymo ir iš Šiaurės Airijos teisėsaugos. Pareigūnai patikino, kad joks tyrimas nevykdomas.

„Airių policija atsakė, jog vaikinas Airijoje patyrė sunkius sužalojimus, bet atsisakė policijos tyrimo, dėl to jis ir nepradėtas. Tyrėja pasidžiaugė, kad mes galėsime jam padėti, taigi išsiunčia jį mūsų globai. Jei Airija nepradėjo, gal vis dėlto Lietuva pradės tyrimą?“ – vylėsi K.Mišinienė.

Ji pripažino jau ne vienerius metus matanti intensyvesnį jaunuolių ir vyrų iš Šiaurės ir Vakarų Lietuvos verbavimą tarsi legaliems darbams į Šiaurės Airiją ar Airiją. O realiai visi jie patenka į narkotikų platinimo tinklą. Daugiausia ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, pašnekovės teigimu, pradedama Tauragės apskrityje.

„Ištrūkusieji pasakoja apie dar Lietuvoje gautą pasiūlymą vykti darbui lentpjūvėje, fabrike, statybose, tačiau vietoje to jie atsiduria gaujų – beje, lietuvių – namuose. Ten smurtu ir šantažu verčiami platinti narkotines medžiagas mokyklose, klubuose, parkuose, įkliuvę – mokomi, kaip meluoti, sunaikinti įkalčius, neišduoti „bosų“. Nenoromis vyrai pasakojo ir apie bausmes, susidorojimus.

Išnaudoti tautiečiai į centrą patenka per pagalbos organizacijas tiek Dubline, tiek Belfaste – tačiau matome neįprastą šių šalių pareigūnų vangumą tiriant tokius nusikaltimus, kartais atrodo, kad išsiuntus nukentėjusįjį į jo tėvynę, atsikratoma ir pačiu tyrimu“, – tikino centro vadovė.

Ji buvo susitikusi ir su Airijos ambasadoriumi Vilniuje. Šis mandagiai, tačiau kategoriškai atsiribojo nuo šios temos, teigė niekad apie tai negirdėjęs iš savo šalies teisėsaugos.

„Bet mes tikrai nesiruošiame nuleisti rankų, atkakliai toliau kelsime šio atgrasaus išnaudojimo klausimą, o mūsų tautiečius prašome atsargiai vertinti tokius „draugiškus“ darbo siūlymus, nukentėjus – būtinai kreiptis pagalbos. Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS pagalbos numeris +370 679 61617“, – informavo K.Mišinienė.

Pasak jos, Saulius – išskirtinė prekybos žmonėmis auka, nes nesutiko platinti narkotikų. Dažniausiai vergais laikomi asmenys tai daro, bandydami išvengti susidorojimo.

Tauragės teisėsauga su Airija reikalų neturėjo

Tauragės, kurioje, pasak Sauliaus, taip pat verbuojami asmenys, apskrities policijos Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus, šiuo metu vykdančio ir Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus viršininko funkcijas, viršininkas Aurimas Banys 15min informavo, neturėjęs prekybos žmonėmis bylų, susijusių su Airija ar Šiaurės Airija.

Pasak jo, 2016 m. Tauragės apskrityje buvo pradėtos trys prekybos žmonėmis bylos, 2017 m. – viena. Nesvarbu, kad nusikalstama veikla vykdoma užsienyje, jų skyrius, jei tik nukentėjęs žmogus kreipiasi, visuomet pradeda tyrimą.

„Mūsų turimos bylos su narkotikais nesusijusios. Štai Vokietijoje žmonės buvo verčiami išsinuomoti ir negrąžinti automobilius. Transporto priemonės buvo pargabenamos į Lietuvą. Vokiečių policija bendradarbiauja puikiai, kaip ir Norvegijos. Su norvegais turėjome net bendrą tyrimą. Norvegijoje lietuvaičiai buvo verčiami vogti iš parduotuvių. Kaip ir Jungtinėje Karalystėje. Tačiau su anglų teisėsauga bendradarbiavimas ne toks sklandus – viskas vyksta lėčiau, susikerta teisės aktai.

Pernai pradėtas tyrimas jau susijęs su Škotija. Taip pat viskas vyksta ne taip sklandžiai: informacija, kuri teikiama neišsami, apsikeičiama sunkiai, dokumentai keliauja per Jungtinės Karalystės sistemą“, – bendradarbiavimo skirtumus paaiškino pareigūnas.

Visi 2016 m. pradėti tyrimai jau yra pasiekę teismus.

Autorius: Karolina Stažytė

Ar gali būti, kad policijos pareigūnai dėl geresnių darbo rezultatų neteisėtų apklausų metu prieš nepilnamečius asmenis ne tik vartojo fizinį smurtą, bet ir juos kankino elektrošoku, o vieną jų net nuvežė į mišką, prirakino prie medžio ir vertė nurodyti, kas kaime padarė smulkų nusikaltimą?

Ikiteisminį tyrimą atlikę prokurorai mano, kad taip ir buvo, todėl trims Vilkaviškio policijos komisariato tyrėjams pateikė kaltinimus dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, neteisėto laisvės atėmimo, žmogaus veiksmų laisvės suvaržymo ir fizinio skausmo sukėlimo.

Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinti trys nepilnamečiai – tuo metu, kai prieš juos, įtariama, buvo įvykdyti nusikaltimai, jaunuoliams buvo nuo penkiolikos iki septyniolikos metų.

Iki šiol Vilkaviškio policijoje dirbantys tyrėjai Giedrius Bakšys, Artūras Trečiokas ir Vytautas Žemantauskas nesutinka su jiems pateiktais kaltinimais – kol jų kaltės dar nepatvirtino teismas, jiems galioja nekaltumo prezumpcija.

Tačiau teismas savo žodį šioje šiurpą keliančioje istorijoje greičiausiai tars dar negreit – Vilkaviškio teisėjai, kuriems prokurorai perdavė policininkų baudžiamąją bylą, atsisakė ją nagrinėti, teigdami, kad gali būti šališki: esą jie gerai pažįsta vieno kaltinamųjų V. Žemantausko žmoną Akseniją Žemantauskienę. Ji iki 2015 m. vasario Vilkaviškio teisme dirbo teisėja, o dabar karjerą tęsia Marijampolės teisme. Tuo metu V. Žemantauskas už nepriekaištingą tarnybą yra ne kartą skatintas net pačių aukščiausių policijos vadovų.

Nuo bylos nusišalinę Vilkaviškio teisėjai teigia, kad policijos pareigūnai yra „kaltinami nusikalstamų veikų trijų nepilnamečių vaikų atžvilgiu padarymu, o, atsižvelgiant į tai, kad kaltinamiesiems inkriminuotų nusikalstamų veikų skaičius yra palyginti didelis, byla kelia didelį rezonansą vietinėje bendruomenėje“.

Nuo bylos nusišalinę teisėjai paprašė ją nagrinėti ne Vilkaviškyje ir tuo labiau ne Marijampolėje, o net kitoje apygardoje, tačiau Kauno apygardos teismas šio prašymo nepatenkino ir Suvalkijos teismui nurodė pačiam nuspręsti, į kurį artimiausią teismą perduoti smurtu kaltinamų policininkų bylą.

Apie šią šiurpą keliančią istoriją DELFI diskutavo su nepilnamečių interesams atstovaujančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadove Kristina MIšiniene – tai galite pamatyti vaizdo įraše.

Tyrimo metu prokurorai policininkams inkriminavo nusikalstamas veikas, kurias jie galimai padarė dar 2016 m. lapkričio 9 d. Įtariama, kad tądien policininkai neteisėtai nepilnamečiams atėmė laisvę, mušė, reikalavo elgtis pagal jų nurodymus, panaudojo psichinę ir fizinę prievartą, kai neteisėtu būdu siekė išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn dėl vagystės padariusius asmenis, rasti ir užfiksuoti pagrobtus vagystės metu pinigus bei nustatyti kitus šiai bylai svarbius duomenis.Bylos duomenimis, tądien pareigūnai du nepilnamečius pristatė į policiją, jiems neužtikrino privalomo advokato ir įstatyminio atstovo dalyvavimo, neįteikę įtarimų ir nefiksuodami apklausos protokole, vykdė jų apklausas ir reikalavo prisipažinti dėl įvykdytos vagystės iš kaimo parduotuvės savininko. Kai nepilnametis atsisakė duoti parodymus prieš save, įtariama, G. Bakšys ir V. Žemantauskas panaudojo psichinę ir fizinę prievartą – jam buvo nurodyta sėstis ant kėdės, rankas sukryžiuoti už kėdės atlošo, o tada buvo uždėti antrankiai. Tada paaugliui pareigūnai, įtariama, sudavė vieną smūgį kumščiu į žandikaulį bei du smūgius plaštaka į galvos sritį.

Po to smurtauta prieš šio nepilnamečio brolį – nuvažiavę į jo namus tyrėjai paauglį išsivežė į komisariatą, nuo motinos nuslėpę tikrąjį vizito tikslą. Automobilyje jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš savo brolį, o kai atsisakė kalbėti, įtariama, V. Žemantauskas vaikui pridėjo prie kaklo elektrošoką ir jį panaudojo.

Po to paauglys buvo ištemptas iš automobilio ir nuvestas į mišką, kur jam kartą įspirta į užpakalį, o paskui jis antrankiais buvo prirakintas prie medžio ir „spirgintas“ elektrošoku.

Vėliau šis nepilnametis nuvežtas į komisariatą ir perduotas tyrėjui A. Trečiokui – kai pauglys atsisakė kalbėti apie kaime brolio įvykdytą vagystę, jam esą buvo smogta į veidą ir lytinius organus.

Tuo metu smurtas buvo panaudotas ir prieš kitą  nepilnametį, laikytą policijoje – jam taip pat už nugaros buvo uždėti antrankiai ir naudotas elektrošokas. Po to paauglys buvo spardomas, galop elektrošoką vienas pareigūnų esą pridėjo prie lytinių organų ir pagrasino jį panaudoti. Ir tik tada nepilnametis prisipažino su kitu nepilnamečiu dalyvavęs vagystėje.

Bet tuo viskas nesibaigė – pareigūnai reikalavo nurodyti, kur paslėpė vagystės metu pagrobtus pinigus, o kai informacijos negavo, esą sudavė ne mažiau 10 smūgių į veidą.

Iš baimės net bėgo iš Lietuvos

Ikiteisminį tyrimą šioje byloje atliko Marijampolės apskrities policijos Imuniteto skyriaus pareigūnai – apie tai, kad kaimyninio rajono pareigūnai, įtariama, smurtavo prieš nepilnamečius, jiems pranešė patys nukentėjusieji. Tačiau tai padaryti jie ryžosi ne iš karto – tik tada, kai juos padrąsino socialinės programos „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ (KOPŽI) darbuotojai.

„Iš vaikų išgirdome dalykus, kurie, manėme, 2016 metais jau neįmanomi policijos pareigūnų darbe, – sakė daugybei nusikaltimo aukų pagelbėjusios programos vadovė K. Mišinienė. – Jei tai tiesa, tai kalba eina ne apie nepilnamečių mušimą apklausų metų, bet jau apie kankinimą – rakinimas prie kėdės, rišimas prie medžio, deginimas elektrošoku, mušimas į galvą, lytinius organus.“

Ir tik dėl to, kad policijos pareigūnams esą reikėjo atskleisti nusikaltimus.

Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai programos atstovų dėmesį patraukė prieš pat 2016 m. Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.

„Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.

Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą. O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.

„Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją DELFI pasakojo vienas nukentėjusiųjų.

Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas. Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą.

O čia buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas gerokai vėliau.

Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų.

Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!

„​Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip „normalus bachūras“ ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“

Po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.

„Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“

Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.

Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams.

„Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis. Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas 2016 m. lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė.

Netikėta išpažintis areštinėje

Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai. Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės.

Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.

Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai. Jie paauglius išvežė į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra.

Vėliau paauglius areštinėje aplankė socialinė darbuotoja – bendraudama su vaikais ji suprato, kad kažkas negerai, bet šie vengė kalbėti, kol galop vienas jų pravirko ir ėmė pasakoti, kokią egzekuciją patyrė policijoje. Apie tai netrukus prabilo ir kitas nepilnametis – įkalbėti vaikai Lietuvos policijos generaliniam komisarui parašė pareiškimus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Vieno jaunuolių pareiškime nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį.

„Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.

„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“

Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.

„Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.

Kol pareigūnai aiškinosi kaime nusikaltimus, o parduotuvės savininką apvogę jaunuoliai iš karto nenorėjo pripažinti kaltės, policininkai nutarė pritaikyti kitus metodus – atvažiavo į vieno jaunuolių namus ir pasikalbėti išsivežė vieno jų brolį. O kad paauglio motinai nekiltų jokių įtarimų, motinai nurodė, kad jį veža pas miestelio seniūnę.

„Tada vienas mano sūnus buvo sulaikytas policijoje, bet apie tai aš dar nieko nežinojau, o ir pareigūnai nė žpdžiu neužsiminė, kad jis yra sulaikytas, – DELFI pasakojo nepilnamečių motina. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, o paskui išsivežė – dar labai supykau, nes tą dieną buvo šalta, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“

Darbe – agresija, namie savo vaikams glosto galvas

KOPŽI vadovė K. Mišinienė neslepia, kad ši istorija ją labai šokiravo, nes nepilnamečiai, įtariama, patyrė smurtą policijoje.

„Žadą atima tokie sergėtojų” veiksmai – spyriai į lytinius organus, elekros srovės leidimas per paauglių kūnus, daužymas per veidą, vežimas į mišką ir rišimas prie medžio … – sunkiai rinkdama žodžius sakė ji. – Smurtas, smurtas, smurtas. Net atmetus į šoną tokių veiksmų neįmanomumą valstybės įstaigoje – negi paklaikę – kitokį žodį sunku surasti – tarnautojai tikisi, kad tokius veiksmus pateisina koks auklėjamasis, didaktinis tikslas? Ar tokie veiksmai šiame komisariate buvo nuolat naudojami prieš „nepaklusnius“ pažeidėjus? Tikrai peršasi tokia mintis.

Žinoma, tik teismas spręs ir vertins apie taikytus kankinimo metodus, bet norėtume paklausti šių pareigūnų ir jų vadovų – ar jūs įsivaizduojate, kokią naštą, kokį neapykantos krūvį patalpinote į šių jaunuolių ir jų artimųjų širdis? Ar tai nėra savotiškas jaunimo nusikalstamumo skatinimas, kai smurtas iš teisėsaugos pusės buria tarsi „teisėtam“ kerštui? Pamąstykite apie tai.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas prokurorus įpareigojo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl galimo Kinijos piliečio išnaudojimo restorane, teisėsauga ir vėl kino darbe neįžvelgė problemų. Tuo metu pagaliau apklausti liudytojai pasakojo, kaip kinas, iš kurio šeimininkė buvo paėmusi pasą, arė be laisvadienių ir pats ėmė prašyti pagalbos.

Kaip rašėme, nuo gegužės iki spalio bendrovės „Kinų aukso žiedas“ restorane Vilniaus Architektų gatvėje be laisvadienių dirbęs, po 13 valandų per parą plušęs Kinijos pilietis išlaisvintas iš nesaugios aplinkos, tačiau pareigūnams pritrūko įrodymų, kad restorane būta prekybos žmonėmis ar išnaudojimo priverstiniam darbui atvejo. Prokurorai netenkino kino skundo ir atsisakė dėl to pradėti ikiteisminį tyrimą.

Vis dėlto Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavelas Borkovskis Kinijos pilietį išgirdo ir jo skundą patenkino: nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą, taip pat nurodė apklausti kino bendradarbius. Tačiau prokurorai nusprendė kitaip: buvusius virėjo bendradarbius apklausė, tačiau pradėti ikiteisminį tyrimą dar kartą atsisakė.

Išjungdavo šviesą

Teismo nurodymu, tyrėjai pagaliau apklausė liudininkus: dvi restorano darbuotojas ir vienos jų vaikiną.

Viena jų pasakojo, kad virėjas Yangas dirbo visai kitomis sąlygomis: 13 valandų per parą. Lietuvių kalbos jis nemokėjo, su liudytoja kalbėjo per google vertėjo programėlę. Liudytojos nuomone, restorano savininkė nepagarbiai elgdavosi su virėju – ant jo garsiai šaukdavo, kartais ranka nustumdavo ir gamindavo pati. Tokiais atvejais sutrikęs virėjas atsisėsdavo kamputyje ir nebendraudavo. Kai restorane nebūdavo lankytojų, šeimininkė virtuvėje išjungdavo šviesą – virėjas sėdėdavo tamsoje.

Kartą kinas lietuvės bendradarbės per google programėlę paklausė, ar iš Lietuvos į Kiniją galima išsiųsti grynuosius pinigus. Atsakius, kad taip, virėjas domėjosi, ar tam reikia paso. Tada Yangas ir pasipasakojo, kad paso neturi – jo neatiduoda šeimininkė. Kolegė informavo, kad šeimininkė elgiasi nelegaliai, o kinas jos paprašė padėti. Po kurio laiko ji ir pranešė apie virėjo išnaudojimą.

Kita liudytoja, restorane įsidarbinusi padavėja, pasakojo pamenanti, kaip iš Kinijos atvyko virėjas Yangas. Jis gyveno pas šeimininkę. Netrukus liudytoja pastebėjo, kad Yangas dirba be laisvadienių ir apie tai paklausė šeimininkės. Šioji paaiškino, kad Kinijoje taip dirba visi ir jie esą taip susitarę.

Su kolega lietuvė bendravo per google vertimo programėlę. Vieną liepos dieną Yangas pasiskundė, kad jam reikalinga pagalba, mat dirba be išeiginių ir pavargsta. Moteris kinui patarė pasiskųsti, šis atsakė to negalintis daryti, nes neturi paso. Yangas papasakojo, kad paso neatiduoda šeimininkė, o išėjęs iš darbo jis būtų išsiųstas į Kiniją ir dar turėtų šeimininkei sumokėti kompensaciją. Moteris siūlė kreiptis į policiją, tačiau kinas sakė to negalintis daryti, nes nemoka lietuvių kalbos.

Pagalbos prašymus virėjas kolegei kartojo kelis kartus, bet ji, bijodama prarasti darbą, niekur nesikreipė ir situacijos stipriai nesureikšmino.

Tačiau padavėjos vaikinas pasiūlė kiną pakviesti į svečius. Jis mielai sutiko, vieną vakarą atėjo į butą Architektų gatvėje. Tačiau po pusvalandžio paskambinusi šeimininkė ėmė teirautis, kodėl jis ne namie. Po 5 minučių kinas išskubėjo namo, o kitą dieną darbuotoja iš šeimininkės išgirdo, kad Yangas niekur ilgam negali išeiti, nes jam kitą dieną į darbą. Bijodama problemų, ji virėjo į namus nesikvietė, tik su anksčiau minėta kolege pasitardavo, kad jam reikia padėti.

Vieną dieną atvykę pareigūnai Yangą išsivežė. O šeimininkė netrukus darbuotojai nurodė pareigūnams meluoti, kad Yangas dirbo pagal darbo grafiką ir turėdavo laisvų dienų. Už tai restorano vadovė žadėjo padengti darbuotojos turimas skolas.

Tačiau minėta darbuotoja Darbo inspekcijai liudijo tiesą. Už tai restorano savininkė ją apšaukė. Darbuotojos žodžius teisėsaugai paliudijo ir buvęs vaikinas, inicijavęs kino kvietimą į svečius.

Beje, abi liudijusios darbuotojos nurodė, kad šeimininkės nurodymu darbo dienomis nuo 17 val., o savaitgaliais visą dieną visų užsakymų nemušdavo į kasą. Darbo dienos pabaigoje maišelį su pinigais pasiimdavo šeimininkė.

Tačiau vyresnysis tyrėjas Saulius Bernotas, spręsdamas dėl galimai apgaulingai vedamos buhalterinės apskaitos bei galimai suklastotos darbo sutarties priėmė sprendimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą – nurodė, kad nėra nusikaltimo ar administracinio nusižengimo požymių.

Užtarė šeimininkę dėl paso paėmimo

„Apibendrinant tyrimo metu nustatyta, kad Hongliang Yang nebuvo suvaržyta jo asmens laisvė, UAB „Kinų aukso žiedas“ direktorė Zhang Jinghuan patvirtina paėmusi Hongliang Yang pasą, tačiau ne tikslui apriboti jo laisvę, o sutvarkyti reikiamus dokumentus (sveikatos pažymą, darbo vizą), nes ji kaip darbdavė yra atsakinga už Kinijos Liaudies Respublikos piliečio reikiamų dokumentų įforminimą, todėl turėjo teisėtą pagrindą laikyti Hongliang Yang pasą“, – rašoma atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą.

Remiantis liudytojų parodymais nustatyta, kad Hongliang Yang turėjo visas galimybes išeiti iš namų, bendrauti su aplinkiniais, nedarytas poveikis jo gyvybei, sveikatai, fizinio aktyvumo laisvei, fizinis ir psichologinis smurtas bei grasinimai prieš Hongliang Yang nenaudoti. Tyrėjo aiškinimu, kinas nebuvo priklausomas nuo šeimininkės, nes galėjo laisvai judėti, turėjo mobilų telefoną, turėjo galimybę bendrauti su artimaisiais. DELFI primena, kad Hongliang Yang teturėjo vieną raktą nuo darbdavės buto, kuriame buvo apgyvendintas. Kadangi butas buvo rakinamas dviem raktais, į vidų patekti galėdavo tik tada, kai bute būdavo jo vadovė ar jos sūnus. Darbdavė tiek darbe, tiek namie nuolat būdavo šalia.

Kaip rašome dokumente, nustatyta, kad Hongliang Yang nebuvo išnaudojamas priverstiniam darbui ir paslaugoms, taip pat neįžvelgta dokumento pagrobimo požymių. Tyrėjo manymu, visos aplinkybės, ką liudijo „Kinų aukso žiedo“ direktorė Zhang Jinghuan, tikėtinos, kadangi darbdavys yra atsakingas už darbuotoją, priimtą dirbti iš trečiosios šalies. Taip pat nenustatyta nei verbavimo, nei gabenimo, nei apgaulės, nei pasinaudojimo priklausomumu, nei fizinio smurto ar grasinimų.

Taigi, rašoma nutarime, iš patikslintų duomenų darytina išvada, kad Zhang Jinghuan veiksmuose nustatyti Darbo kodekso normų pažeidimai, tačiau ji už juos nubausta, o veiksmų, kurie baudžiami pagal Baudžiamojo kodekso straipsnių pažeidimus, nenustatyta.

Tokį Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyresniojo specialisto Mantauto Martinkaus nutarimą pasirašė Vilniaus apygardos prokurorė Edita Ignatavičiūtė.

Paskutinis smūgis laukė policijos komisariate

Kinijos piliečiui padėjusio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro ( KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, virėjas, išlaisvintas policijos ir Vilniaus darbo inspekcijos bendro reido metu, daugiau prokurorės atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą neskųs. Jis esą jaučiasi nusivylęs, pavargęs ir nesaugus.

„O ar galėtų jis kitaip jaustis šioje situacijoje? Reido metu „ištrauktas“ 40-metis kinas ilgas valandas apklausinėjamas komisariate – beje, visą laiką jo „šeimininkei“ zujant aplinkui – tyrimą atsisakoma pradėti. Apskundus, teismas nurodo apklausti kažkodėl pamirštus liudininkus… Vėl tiems patiems pareigūnams, vadovaujant tai pačiai prokurorei. Šie apklausiami ir – koks netikėtumas! – vėl atsisakoma pradėti tyrimą.

Į apklausą atvyksta ir apie savo galimą išnaudojimą papasakojęs virėjas – šįkart komisariato patalpose prie tyrėjo kabineto jis susiduria su visa savo buvusios „šeimininkės“ svita, kurioje yra ir grėsmingos išvaizdos jos tautietis, besiveržiantis filmuoti galimą nukentėjusįjį. Mūsų centro darbuotojoms nelieka kitos išeities kaip kartu su juo slėptis komisariato pagalbinėse patalpose, tikintis, kad „šeimininkės“ palydai nusibos laukti ir jie pasitrauks“, – piktinasi K. Mišinienė. Ji kuriozu vadina tai, kad komisariato koridoriai tapo nesaugiausia vieta.

Tačiau, sako K. Mišinienė, paskutinis smūgis laukė tos pačios „šeimininkės“ svitoje pamačius jai į ausį vertėjaujantį jaunuolį, kuris prieš tai buvo pristatytas kaip oficialus vertėjas pareigūnų atliekamoje oficialioje apklausoje.

„Jūs viską dramatizuojate ir pernelyg sureikšminate“, „nesikiškite į mūsų darbą“ – neretai mums adresuoja prokuratūros atstovai. Gerai, gal jūs ir teisūs. Bet ar nebijote, kad ateis laikas ir mes visi nosies negalėsime įkišti į etninių bendruomenių gyvenimą ir verslą? Kad susiformuos dariniai, kurie su įvairių tarpininkų pagalba bus neįveikiami ir veiks pagal savo taisykles? O gal jie jau susiformavo?“, – perspėja KOPŽI vadovė.

Jai apmaudu, kad prabilusi apie be laisvadienių dirbantį kolegą, darbą prarado pilietiškai pasielgusi virtuvės darbuotoja.

Autorius: Mindaugas Jackevičius

Kaip pakliūna į prostituciją

K. Mišinienė teigė, kad prostitucija niekada negali būti laikoma savanoriška, net tada, kai moteris tuo verčiasi pati, be sutenerio. „Lietuva ratifikavusi susitarimus, kad prekybos žmonėmis aukos sutikimas – neturi reikšmės, taigi, žinojo šios moterys, ką dirbti važiuoja ar ne – neturi prasmės. Prostitucija – tai asmens išnaudojimas. Ir čia atsakomybę turi prisiimti perkančioji pusė“, – sakė pašnekovė.

Kaip pakliūnama? Vienos važiuoja į užsienį ir galvoja, kad ten dirbs gamykloje, bare ar viešbutyje, bet patenka į viešnamį; kitoms moterims iš anksto pasakoma, kad bus prostitutės, ir dėl įvairiausių priežasčių jos – sutinka. „Ji sutinka ne dėl to, kad pasileidusi, kekšė, ar jai patinka, bet panagrinėję sunkesnius atvejus matome, jog šios moterys turi sudėtingas gyvenimo situacijas: sergantys vaikai ar tėvai, įsiskolinimai bankams, skurdas, depresija“, – vardino pašnekovė.

 

Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos skyriaus Prevencijos skyriaus viršininkė J. Gudelytė pažymėjo, kad pareigūnams prostitucija užsiimančios moterys aiškina, jog tuo užsiima, dėl pinigų stygiaus: „Pasakoja, kad dirba prekybos centre pradavėja, turi 2 mažamečius vaikus, neturi antros pusės, nuomojasi butą, atvykusi iš provincijos, sunku išgyventi, tokiu būdu prisiduria prie algos“, – komentavo J. Gudelytė.

KOPŽI vadovė prisiminė situacijų, kad būna, jog ir draugai, kaimynai ar net giminaičiai parduoda į prostituciją.

„Nors skaitytojai turbūt apsižvalgys į savo draugus ir bus įsitikinę: „Ne, mano draugai taip nepadarytų!“ Bet ar tikrai? Tai ypač aktualu kalbant apie socialiai pažeidžiamus asmenis, draugai dažnai būna netikri, jiems įprasta savo artimąjį parduoti, apgauti.“

Įtraukia ir per darbo agentūras

K. Mišinienė kaip grėsmę išskyrė fiktyvias tarpininkų agentūras, pusiau legalias ar visai nelegalias, siūlančias įdarbinimą, apgyvendinimą ir geras darbo sąlygas. „Skelbimuose striptizo klubai, vadinamieji džentelmenų, vilioja pas save merginas: „Apgyvendinsim, atlyginimas nuostabus, tavo teisės išsaugotos“, – tačiau realybė – visai kitokia. Jei galvoji, kad uždirbsi 3 tūkst. eurų/mėn., bet nemoki anglų kalbos, tavo išsilavinimas siekia vos kelias klases, jei turi daugybę socialinių problemų, bet įsivaizduoji, kad tu lengvai uždirbsi tokias sumas, ar tai realu? Beje ir darbo sutarčių merginos dažnai neskaito arba nesupranta, nes parašytos sudėtinga teisine kalba „, – pasakojo K. Mišinienė.

Ją stebina, kad žmonės vyksta į užsienį darbintis būreliais ir nežino, nei į kokį miestą, nei koks darbas, nei kur gyvens: „Vycka viską sutvarkė“, – vienos į prostituciją įkliuvusios patiklios merginos žodžius atkartojo K. Mišinienė.

Lietuvės prostitucija užsiimti dažniausiai vyksta į Vokietiją, Prancūziją, D. Britaniją, Ispaniją, Italiją.

Policijos duomenimis, lietuvės, vykdančios eskorto veiklą, turtingus asmenis daugiausiai lydi į Arabų šalis. Policijos tyrėjas R. Gustaitis įžvelgė tendenciją, kad į užsienį lietuvės merginos teikti sekso paslaugas dažniau vykdavo prieš 10 m. Į Lietuvą dabar atvyksta užsienietės, daugiausiai Rytų europietės.

Siūlo paslaugas internete

Prevencijos skyriaus viršininkė Joana Gudelytė teigė, kad per 2017 m. Kauno apskrityje buvo surašyta 18 administracinių nusižengimų protokolų (pagal Administracinių nusižengimų kodekso 487 str. – Vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis), iš jų 16 atvejų protokolai surašyti moterims, 2 atvejais vyrams paslaugų teikėjams. „Daugiausiai šie atvejai identifikuoti iš internetinės erdvės, įvairaus pobūdžio skelbimų: siūlomų masažo, prostitucijos paslaugų. Paslaugų kainos svyruoja nuo 40 iki 130 eurų, priklausomai nuo paslaugų tipo, trukmės“, – sakė J. Gudelytė, pridūrusi, kad pastaruosius 2-3 metus interneto erdvei skiriama didesnė kontrolė.

Policijos atstovė atkreipė dėmesį, kad po prostitucijos paslaugų teikimu dažnai slypi prekybos žmonėmis atvejai, kai moterys išnaudojamos, paimamos į vergiją. Pasak jos, per 2017 m. pradėti 2 ikiteisminiai tyrimai, dėl prostitucijos organizavimo Kauno apskrityje, pranešimai apie įtarimus dėl organizavimo ar vadovavimo prostitucijai (pagal Baudžiamojo kodekso 307 str. antrą dalį) įteikti 13-kai asmenų. Vienu atveju pavyko apklausti 16 merginų ir moterų, iš kurių 13 – užsienietės, daugiausiai ukrainietės.

Kitu atveju, trylika merginų ir moterų yra Lietuvos pilietės, iš kurių prostitucijos, kaip įtariama, pelnėsi organizatoriai.

„Pagrindinis prekeivių žmonėmis tikslas – turtinės naudos siekimas, išnaudojant asmenis. Nukentėjusiųjų amžius – 18-45 m. Paslaugos kainavo 40-60 eurų ir 80-100 eurų (priklausomai nuo trukmės, paslaugos). Vienu atveju paslaugos teiktos išnuomotuose butuose keturiuose Lietuvos miestuose. Kitu atveju prostitucija buvo verčiamasi prisidengiant tiek masažo salono veikla, tiek dviejuose išnuomotuose butuose Kauno mieste“, – informavo Prevencijos skyriaus viršininkė J. Gudelytė.

Į Kauną prostitucija užsiiminėti atvyksta iš kitų miestų ar užsienio

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė išskyrė 3 prostitucijon Kaune pakliūnančių merginų ir moterų srautus, pirmoji grupė: moterys, atvažiavusios į Kauną iš kitų didžiųjų miestų, provincijos. „Tikisi čia užsidirbti, o patenka į prostituciją. Gal sutinka būt prostitutėm, bet ilgainiui būna išnaudojamos sutenerių, negali pasitraukti, nieko neuždirba. Kelerius metus jos būna ant kabliuko, kol einama prekė – tol išnaudojamos“, – aiškino K. Mišinienė. Kriminalinės policijos tyrėjas R. Gustaitis pridūrė, kad moterys/merginos po šalį migruoja, nes nenori būti identifikuotos savame mieste:„Konspiracijos tikslais važinėja iš vieno miesto į kitą.“

Antra grupė – labai jaunos merginos iš globos įstaigų, ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos. „Globos įstaigų sistemoje užaugę vaikai visada trokšta dėmesio, meilės. Labai lengva juos suvilioti: kiekvienas dėmesio ženklas atrodo, kad čia meilė, rūpestis. Labai greitai jos gali atsidurti viešnamiuose, būti išnaudojamos, bet pačios to nesuvokti. Jos nemoka prašyti pagalbos“, – iš darbo patirties kalbėjo K. Mišinienė. Prevencijos skyriaus viršininkė J. Gudelytė pridūrė, kad asmenys iš vaikų globos namų ar provincijos į prostituciją neretai pakliūna dėl to, kad juos galima priskirti socialiai pažeidžiamiausių žmonių grupei, kuriuos lengviausia verbuoti, paveikti dėl pinigų stygiaus, menko išsilavinimo, socialinių įgūdžių stokos. Policijos tyrėjas R. Gustaitis pastebėjo, kad šiais laikais brutalaus verbavimo mažiau: „Verbuojama žymiai subtilesniais būdais: apgaule, pasinaudojimu, pažeidžiama materialine ar kita padėtimi, įkalbant.“

Trečia grupė – iš aplinkinių šalių į Kauną atvežamos moterys, dažniausiai tai buvusio Rytų bloko šalys: Rusija, Baltarusija, Ukraina, Moldavija, Rumunija. Iš moterų istorijų žinoma, kad Kaune tarpininkai išnuomoja butus, sutvarko dokumentus. „Pati moteris, sėdėdama Baltarusijos kaime, tikrai nesusiras buto A. Mickevičiaus gatvėje ar  laisvės alėjoje. Šios moterys visiškai beteisės, priklausomos nuo šalia esančių vyrų: nekalba nei angliškai, nei lietuviškai, nesigaudo įstatymuose. Viena iš buvusio Rytų bloko atvežta moteris pasakojo, kad kartą pas ją įsiveržė veikėjai, sumušė ir apiplėšė, ji nežinojo, ką daryti. Kita norėjo grįžti namo, bet nežinojo kaip pasitraukti, bijojo kreiptis į policiją – suteneriai prigąsdino, kad pasodins į kalėjimą, ji buvo įsitikinusi, kai tai tiesa. Gerai, kad abi  kreipėsi į mus„, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.
Kaune driekiasi vyrų eilės

KOPŽI vadovė, jau 17 metų dirbanti su prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukomis pasakojo, kad kūną pardavinėjusios moterys pateikė tokį paveikslą: „Kaune prie nelegalių viešnamių, butų miesto centre, nusidriekia didžiausios eilės. Ir tos eilės ne naktį, o dieną: darbo dienos pertraukos metu, švenčių metu. Ateina vyrai iš šeimų, su išsilavinimu, jie iš mūsų tarpo: mūsų draugai, artimieji, bendrakursiai, bendradarbiai. Jie rikiuojasi su šlipsiukais ir kostiumais prie durų ir laukia: kada bus mano eilė užeiti ir atlikti lytinį aktą“, – situaciją vaizdavo K. Mišinienė.

Remdamasi nuo prostitucijos nukentėjusių moterų duomenimis, K. Mišinienė teigė, kad kūną parduodanti moteris per parą turi aptarnauti 15-20 vyrų. „Fiziologiškai tai niokoja kūną, jau nekalbant apie gilias emocnes, psichologines žaizdas. Sekso pirkėjai yra skriaudėjai ir prievartautojai, moterys juos tik taip mato, nežiūrint, kad jiems šypsosi ir imituoja malonumą. Jos įvardino, kad klientai su jomis elgėsi kaip su daiktas, darė, ką norėjo, atviraudami, kad su žmona taip elgtis nesiryžtų: šlapinosi, tuštinosi ant nusipirktos valandai moters, liepė susitaikyti: „Tu esi mano, ir atidirbk, kale, už valandą, kurią sumokėjau!“, – pasakojo KOPŽI atstovė.

Policijos tyrėjo R. Gustaičio pasiteiravus, ar Kaunas išsiskiria iš kitų šalies miestų, pagal sekso paslaugų paklausą, jis teigė, kad pavarčius skelbimų portalus, parinkę Kauną, kasdien pamatysime apie 20 skelbimų, kur teikia seksualines paslaugas, užmaskuotas ir atvirai. „Palyginimui, pažiūrėjus Vilnių – ne mažiau“, – sakė tyrėjas.

Tyrėjas atkreipė dėmesį į trumpalaikės butų nuomos kategoriją. „Iš tyrimų matome, kad butų adresai, kur apsistoja paslaugų teikėjos, kartojasi, ir butų savininkai toleruoja tokią veiklą“, – komentavo tyrėjas R. Gustaitis.

Paslaugų teikėjus ir pirkėjus baudžia baudomis, sutenerius – įkalina

Prevencijos skyriaus viršininkė J. Gudelytė akcentavo, kad atsakomybė už vertimąsi prostitucija ir už šių paslaugų pirkimą numatyta ir tiems, kas verčiasi, ir kas perka. Abi pusės baudžiamos pagal LR Administracinių nusižengimų kodekso 487 str., kuris numato, kad vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis, gali užtraukti nuo 90 iki 300 eurų baudą, taip pat gali būti įpareigojama dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose).

Prostitucijos organizatoriai (suteneriai) baudžiami pagal LR Baudžiamojo kodekso 307 str., kuris numato, kad pelnymasis iš kito asmens prostitucijos numato laisvės atėmimo bausmę iki 10 metų.

Esmė – sekso pirkėjai 

K. Mišinienė ragina pažiūrėti į situaciją plačiau: „Prostitucija – ne moterų klausimas, tai sekso pirkėjų klausimas. Sekso pramonė nebūtų taip išbujojusi ir mūsų gimtajame Kaune, jei neatsirastų, kas naudojasi, perka tas paslaugas. Būtent vyrų poreikiams patenkinti šios moterys ir atvažiuoja į Kauną“, – dėstė K. Mišinienė.

Ji pažymėjo, kad tokie santykiai traumuoja abi puses, žaloja ir paslaugas perkančius vyrus, daliai išsivysto priklausomybė nuo perkamo sekso.

Legalizavus, valstybė nusikaltėlius padarytų verslininkais

Pasiteiravus, ką K. Mišinienė mano apie prostitucijos legalizavimą, jos atsakymas vienareikšmiškas: „Tai absoliuti nesąmonė. Mes legalizuotume sutenerių, prekeivių žmonėmis pajamas, finansus – iš nusikaltėlių padarytume juos verslininkus. KOPŽI dirba 17-tus metus, mes galvojame, kad prostitucija bet kokia forma yra prievarta, smurtas prieš žmogų. Valstybei tapti viešu suteneriu – nėra išeitis. Babtuose ar Jurbarke mergaitės, moterys neranda darbo, tad atvyksta į Kauną. Vietoj to, kad suteiktume joms galimybes, sakysime – eik į viešnamį, ir išspręsi savo problemas“, – komentavo K. Mišinienė.

Pasak jos, sekso pramonė, klestinti Olandijoje, Vokietijoje – išbalansuoja šalis. „Džiūgauja tik sekso pirkėjai, kam jiems slėptis ir jaustis nusikaltėliais? Jie norėtų, kad kūnas, mėsa būtų prieinamas, kad ta mėsa būtų šviežia ir patikrinta, uždėtas štampas: „Šiuo metu neserga“. Girdisi apsiseilėję šūksniai, koks tai puikus sprendimas, įplaukos į biudžetą, o kas paskaičiuos išplaukimą iš biudžeto, dėl pagalbos šioms moterims ir jų vaikams? Moteris, kaip kempinė per tą laiką – 3-5 m. – sugėrė tūkstančių vyrų spermą, buvo mušta, išnaudota, kentė psichologiškai, juk kartu ji ir pilietė, motina, žmogus, turintis savo poreikius, gyvenimą. Kas jai padės atsigauti, kiek bendruomenei tai kainuos?“, – retoriškai klausė Kovos su prekyba žmonėmis centro vadovė K. Mišinienė.

Verčiau ji ragino žvelgti į Prancūziją, kur 2016 m. sekso paslaugų pirkimas buvo kriminalizuotas ir prostitutės klientą galima sulaikyti nelaukiant, kol įvyks lytinis aktas ar bus perduoti pinigai – gana ir susitarimo veiksmo.

Drąsina nebijoti

KOPŽI atstovė ragino nebijoti į prostitucijos liūną patekusias moteris kreiptis pagalbos: „Linkiu išeiti iš pogrindžio. Žmogui skirta kur kas daugiau, nei pardavinėti savo kūną ir taip užsidirbti kapeiką. Reikia mokytis, įgyti profesiją, gydytis ligas, susigrąžinti vaikus, rasti nesmurtaujančius partnerius – tai bus pilnavertis gyvenimas“, – sakė K. Mišinienė.

Prevencijos skyriaus viršininkė J. Gudelytė drąsino nebijoti kreiptis į policiją: „Nereikia mūsų bijoti, ištiesime pagalbos ranką ir jums padėsime.“

Kur ieškoti pagalbos:

Vasario 27 dieną mūsų mokyklos virėjo ir prekybos įmonių vadybininko padėjėjo mokymų programų pirmo ir antro kurso mokiniai grupės valandėlių metu susitiko su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialine darbuotoja Donata. Prevencinės paskaitos metu buvo pasakojama, kaip patenkama į prekybos žmonėmis tinklą, kokie būdai ir metodai naudojami kol dar žmonės yra Lietuvoje, o visai kitaip elgiamasi jau išvykus iš šalies.

Lietuvoje populiariausi būdai – pažadai, apgaulė, įklampinimas į skolas (realias ar menamas), o išvykus iš šalies „švelnus“ elgesys pasikeičia į tiesioginius gąsdinimus ar net fizinį smurtą. Seksualinis išnaudojimas yra tik viena iš prekybos žmonėmis formų. Be seksualinio išnaudojimo asmenys gali būti priversti vykdyti nusikaltimus, elgetauti gatvėse, būti išnaudojami pornografijai, santuokų sudarymui, surogatinei motinystei, priversti dirbti vergiškomis sąlygomis, konsumacijai, sekstingui ir kt. Socialinė darbuotoja pasakojo, kaip prekeiviai žmonėmis kontroliuoja aukas ir kodėl jos nepabėga, kas nutinka su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis, kai jiems pavyksta ištrūkti, ir, svarbiausia, kur kreiptis pagalbos nukentėjus nuo prekybos žmonėmis, kokia pagalba yra suteikiama, galiausiai, kokius reikėtų turėti sutartinius ženklus, jei kur nors išvykstama ar papuolus į prekybos žmonėmis tinklą. Susitikimą su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstove organizavo socialinė pedagogė metodininkė Jovita Mačienė ir gimnazijos skyriaus vedėja Daiva Daukšienė.

Paskaita šia aktualia tema buvo naudinga mokiniams, nes situacija Lietuvoje yra aktuali jauniems žmonės, o Lietuva yra aukų kilmės šalis.

Autorius: Jovita Mačienė