Category: Straipsniai – 2018

Vaikų psichiatras Linas Slušnys ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė 15min tiesioginėje transliacijoje diskutavo apie internete slypinčius pavojus, seksualinius nusikaltimus ir jų aukas.

Diskusiją inspiravo trečiadienio įvykiai, kai sostinės kriminalinės policijos pareigūnai pranešė sulaikę fotografu Dovydu pasivadinusį asmenį, viliojusį merginas fotomodelio karjerai ir jas, apsvaigintas, prievartavusį.

Pranešimą apie tai išplatinusi Vilniaus apskrities policija kviečia atsiliepti visas nukentėjusias.

Liepos pirmomis dienomis 15min publikavo straipsnių ciklą apie Sexymodels.eu skelbiamas merginų, tarp jų – ir nepilnamečių, atrankas erotinėms fotosesijoms.

Žurnalistinio eksperimento metu buvo atskleista, kad fotografu prisistatęs Dovydas yra visai ne Dovydas, o „Alfa vyru“ save tituluojantis Airinas Arutiunianas.

„Šitie asmenys sugeba manipuliuioti žmogaus norais, ypač 12–16 metų vaikų, kurių savimonė dar yra žema. Užkimbama už emocinio faktoriaus: aš tau sukursiu tavo svajonių gyvenimą, viską, ko nori, gausi iš manęs“, – sako L.Slušnys.

Jo teigimu, mūsų visuomenėje žodis sexy jau nieko nereiškia. Socialiniuose tinkluose „tu atrodai sexy, esi labai sexy“ tapęs bendriniu apibūdinimu, reiškiančiu komplimentą.

Būtent dėl to, pasak K.Mišinienės, vaikai neatpažįsta liguistų situacijų: „Jei fotografas peržengia tam tikras ribas, liepia apsinuoginti, liečia, masturbuoja, net ir tokių yra buvę situacijų, tai tiesiog reikia pakentėti, gal taip turi būti, gal visi fotografai taip elgiasi.“

K.Mišinienė prisipažįsta kaskart nustembanti, kokią galią turi nuotrauka: „Su nuotrauka gali sugadinti žmogui gyvenimą, jauną mergaitę gali net į prostituciją įtraukti. Vien todėl, kad įdėsi nuotraukas internete. Nuotrauka – didžiulis ginklas.“

K.Mišinienės teigimu, sielų ir kūnų žvejai tinklus meta labai plačiai, o prevencijos nėra arba ji apverktina: „Daug važinėjame po regionus, po kaimus, po provinciją, nes ieškome nukentėjusių ir norime pasiūlyti jiems pagalbą. Atvažiuoji į kaimo mokyklą, kalbi apie internetinę pornografiją ir klausi mergaičių, ar yra sulaukusios pasiūlymo fotografuotis, o gal vykti į užsienį šokti striptizo, ir, jūs nepatikėsite, pakyla rankos. Ir ne viena ranka, o daug rankų.“

Pasakojama apie skelbimus, o atsiliepus į juos prasideda persekiojimas, visokie pasiūlymai: „Nesakau, kad tai – masiška. Bet tai vyksta. Ir vyksta didesniu mastu nei norime pripažinti.“

L.Slušnys prabrėžė, kad berniukai patiria tą patį spaudimą: „Jų taip pat ieško, jie taip pat įkliūva. Tik apie juos žinome dar mažiau, nes jie dar mažiau kalba.“

Jei nukentėjote nuo pareigūnų sulaikyto asmens, kreiptis galima bendruoju pagalbos telefonu 112 arba skambinti į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrių tel. (8 5) 271 6007.

Autorius: Dovilė Jablonskaitė

Susidūrę su prekybos žmonėmis atvejais ar įtarę, kad kyla grėsmė, nedelsdami kreipkitės skubios pagalbos telefonu 112. Pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Visą parą veikia centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Daugiau informacijos galima rasti interneto svetainėje www.anti-trafficking.lt.

Autorius: Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas

Publikuota: 2018m. liepos 9d.,

http://www.utena.lt/index.php/naujienos-all/4800-norint-nepakliuti-i-prekeivi-zmonemis-pinkles;

Vaikų socializacijos centro darbuotojai, turintys prižiūrėti įvairių problemų keliančius nepilnamečius, negali prisiimti atsakomybės, jeigu šie, net neiškėlę kojų iš antraisiais namais tapusios įstaigos, įvykdys nusikaltimą. „Vaikų socializacijos centras nėra įkalinimo įstaiga“, – pažymėjo teismas.

Tokį išaiškinimą Vilniaus apygardos teismas pateikė byloje, kuri buvo iškelta dabar jau veiklą nutraukusiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ – du buvę įstaigos auklėtiniai siekė, kad centro vadovybė prisiimtų atsakomybę už jų atžvilgiu įvykdytą baisų nusikaltimą, kai jie buvo tvirkinami ir filmuojami.

Teisėjai nutarė, kad atsakomybę dėl įvykdyto nusikaltimo turi prisiimti tik jį padarę asmenys, tuo metu vaikų socializacijos centrui negali būti taikoma jokia atsakomybė, nes „Širvėna“ – ne kalėjimas, jos patalpos nėra uždaros ir izoliuotos nuo kitų.

„Centras negali varžyti savo auklėtinių teisių ir laisvių laisvai judėti tiek centro viduje, tiek ir už jo ribų, negali turėti patalpų su grotomis, nes tai yra tik speciali auklėjamojo pobūdžio institucija, o ne įkalinimo ar panašaus pobūdžio įstaiga, kurioje būtų taikomos prievartos priemonės“, – paskelbė vaikų socializacijos centrui iškeltą bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas.

Turės susimokėti, nes bylą pralaimėjo

Trijų teisėjų kolegija paliko galioti anksčiau paskelbtą apylinkės teismo sprendimą, kuriuo buvusių centro auklėtinių ieškinys dėl patirtos neturtinės žalos buvo patenkintas tik iš dalies: teismas nutarė žalą priteisti tik iš dėl nusikaltimo nuteisto centro auklėtinio Modesto B. – vienam vaikinui nurodyta sumokėti 3, o kitam – 4 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.

Tačiau Modestas B. pinigų neturi ir nežinia, kada atlygins šią žalą – vaikinas šiuo metu atlieka bausmę Pravieniškių pataisos namuose. Jis siekė, kad būtų panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas – esą žalą privalo atlyginti ne jis, tvirkinęs nepilnamečius, o centras, nekontroliavęs jame gyvenančių vaikų.

Teismo sprendimą apeliacine tvarka skundė ir nukentėjusieji vaikinai – jie buvo įsitikinę, kad socializacijos centras „Širvėna“ jiems turi atlyginti po 15 tūkst. Eur. Kadangi jų ieškinys prieš centrą buvo atmestas kaip nepagrįstas, teismas nurodė padengti bylinėjimosi išlaidas – apylinkės teismas nurodė sumokėti beveik tūkstantį eurų, o apygardos teismas – dar beveik 700 Eur.

Apeliacinio skundo įteikimas papildomai kainavo ir Modestui B. – iš jo apygardos teismas priteisė 550 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 179 Eur žyminį mokestį valstybei, kurio sumokėjimą anksčiau buvo atidėjęs apylinkės teismas.

Bylą išnagrinėję teisėjai pabrėžė, kad tuo metu, kai veikė centras, jame buvo vykdomos įvairios auklėjamojo pobūdžio priemonės, organizuotas vaikų užimtumas ir pozityvus ugdymas. Tačiau, kaip pažymima sprendime, centras „turi pareigą tinkamai priemones vykdyti, bet neturi pareigos besąlygiškai jomis pasiekti konkretų rezultatą“.

„Centro tikslas – jame gyvenančių auklėtinių tinkamas ugdymas, pozityvus jų asmeninių savybių keitimas, tai yra tęstinis, ilgai trunkantis procesas, kurio rezultatas priklauso ir nuo paties auklėtinio, jo ankstesnių patirčių, – pažymėjo teismas. – Modesto B. elgesį buvo bandoma koreguoti tiek skatinant už teigiamus pokyčius, tiek taikant nuobaudas už prasižengimus, tačiau jis negalėjo būti izoliuotas nuo kitų auklėtinių, nes centre auklėtiniai gyvena bendrai, grupėmis dalyvauja užsiėmimuose, jie nėra ir negali būti visiškai atskirti vienas nuo kito, nes tai yra jų auklėjimo (socializacijos) dalis.“

Teismas taip pat pažymėjo, kad centro patalpos (išskyrus dušus ir miegamuosius kambarius) buvo stebimos vaizdo kameromis, o kompiurinėje klasėje, kur vaikai buvo tvirkinami, tuo metu nebuvo auklėtojo, tačiau vienas iš centro auklėtinių specialiai saugojo duris, kad niekas neateitų ar įspėtų kitus apie ateinantį auklėtoją.

Prie kiekvieno vaiko auklėtojo nepastatysi

„Fiziškai neįmanoma užtikrinti, kad vienas suaugęs asmuo būtinai būtų su kiekvienu auklėtiniu, jį matytų ir prižiūrėtų“, – teismas nurodė, kodėl nemato centro darbuotojų kaltės.

Be to, anot teisėjų, ir patys vaikai turi pareigas: „Centro sėkmė priklauso ne tik nuo jo tinkamo pareigų atlikimo, bet ir nuo pačių auklėtinių požiūrio, noro keistis ir pan., tuo metu bylos duomenys tvirtina, kad Modestas B., atvykęs į „Širvėną“, savo požiūrio ir elgesio nepakeitė, toliau buvo linkęs į nusikalstamas veikas.“

Biržų rajone esančiam vaikų socializacijos centrui „Širvėna“ bylą dėl žalos atlyginimo iškėlė dabar jau pilnametystės sulaukę jaunuoliai – ieškinyje teismui nurodė, kad socializacijos centro vadovai jiems neužtikrino saugios aplinkos, neužkirto kelio nusikaltimams, o priešingai – nusikalsti linkusiems paaugliams leido lavinti savo kriminalinius polinkius.

Nukentėjusieji teigė, kad tuo metu, kai buvo panaudota prievarta, jie buvo itin pažeidžiamos asmenybės, nepilnamečiai, jų socialinis pritapimas ir įgūdžiai buvo itin menki, o dėl ilgą laiką patiriamo psichologinio ir fizinio smurto patyrė gausybę dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų ir pažeminimų.

„Seksualinių veiksmų atlikimas buvo vienas iš didžiausių sukrėtimų mūsų gyvenime, tai ne tik tuo metu sužalojo mūsų psichinę būseną, bet ir paliko neišdildomų pėdsakų psichikai ir vystymuisi“, – teismui nurodė vaikinai. Jų teigimu, visi centro auklėtiniai buvo priklausomi nuo auklėtojų, kurie įstaigoje privalėjo užtikrinti jų saugumą.

Reikalavo susimokėti „už stogą“, o paskui išsityčiojo

Jaunuoliai ieškinį pareiškė po įvykių, nutikusių dar 2013 m. liepą – vienas šešiolikmečių net vienuolika dienų buvo terorizuojamas kito auklėtinio Modesto B., kuris jį vertė perduoti pinigus „už stogą“.

O liepos 25 d. pavakarę Modestas B. terorizuojamą nepilnametį ir kitą centro auklėtinį privertė kitų vaikų akivaizdoje masturbuotis, o paskui tarpusavyje atlikti seksualinius oralinio pobūdžio veiksmus. Ne kartą – duše ir kompiuterių klasėje.

Maža to, terorizuojamas vaikas dar tai turėjo ir nufilmuoti. Šį įrašą Modestas B. ketino išplatinti internete. Laimei, nesuspėjo.

Apie tai, kad patyrė prievartą, vienas nepilnamečių socializacijos centro auklėtojai išdrįso papasakoti tik kitos dienos rytą – atėjęs į jos kabinetą šešiolikmetis pasakė, kad nori pasikalbėti.

„Jis buvo susijaudinęs, jautėsi nepatogiai, o kai papasakojo, kas nutiko, sakė, kad bijojo kreiptis pagalbos, nes jam grasino, sakė, jog bus sudaužytas, bijojo vaikų keršto“, – policijai yra nurodžiusi viena socializacijos centro auklėtoja.

Pasak jos, iš dviejų auklėtinių pasityčiojęs Modestas B. tądien buvo uždarytas į vadinamąjį apmąstymų kambarį – čia jis pasiprašė pats. O kai auklėtoja norėjo su juo pasikalbėti apie išvakarėse nutikusius įvykius, jaunuolis sutiko kalbėti tik su sąlyga – kad visada gyvens apmąstymų kambaryje.

„Šią sąlygą užtikrinau ir jis tada patvirtino, kad tai yra tiesa, ką sakė vienas nukentėjusiųjų“, – teigė auklėtoja.

Apie tai, kas įvyko centre, pedagogė informavo tuo metu atostogaujančią direktorę – buvo priimtas sprendimas apie įvykį pranešti ne tik vaiko teisių tarnyboms, bet ir policijai. Dėl šio įvykio policijoje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau Modestas B. nuteistas – jam skirta 3 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vienas vaikų socializacijos centro „Širvėna“ darbuotojų, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, sakė, kad dėl šio įvykio Švietimo ir mokslo ministerija buvo atlikusi tyrimą, tačiau, kaip pažymėjo tuometė centro direktorė Laima Vaičienė, dėl to niekas nebuvo nubaustas.

Vaikus tvirkinęs nusikaltėlis: kalti auklėtojai

Atsiliepime teismui centro vadovybė nurodė, kad įvykis, kai vaikai buvo tvirkinami, tebuvo vienetinis, o vaizdo įrašas niekur nepaviešintas.

„Abu nukentėjusieji dar iki patekimo į „Širvėnos“ centrą turėjo elgesio, socialinių įgūdžių, sveikatos problemų, tad jeigu jie šiuo metu turi kokių nors emocinių, psichologinių sutrikimų, yra didelė tikimybė, kad tokie sutrikimai galėjo atsirasti ir dėl kitų priežasčių“, – atsakomybės dėl buvusių auklėtinių patirtos žalos kratėsi centro vadovybė.

Nors ir buvo nuteistas dėl panaudotos seksualinės prievartos prieš nepilnamečius, buvęs centro auklėtinis Modestas B. manė, kad žalą jo padaryto nusikaltimo aukoms privalo atlyginti ne jis pats, o jį prižiūrėjęs socializacijos centras.

„Į centrą atvykau ne savo noru, čia visą laiką buvo griežta tvarka ir kontrolė, – teismui nurodė Modestas B. – Manau, kad centras pažeidė pareigas ne tik nukentėjusiųjų, bet ir mano atžvilgiu, nes neužtikrino saugios aplinkos centro auklėtiniams, taip pat netinkamai auklėjo, kontroliavo ir prižiūrėjo.

„Jeigu auklėtojas, turintis pareigą prižiūrėti vaikus, nebūtų vaikų palikęs be priežiūros, šis nusikaltimas nebūtų įvykęs“, – aiškino jis.

Mano, kad bando apsaugoti valstybę

Buvusiems vaikų socializacijos centro auklėtiniams advokatą samdžiusio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslepia, kad tikėjosi visiškai kitokio teismo sprendimo. Ji mano, kad bylą nagrinėjęs teismas greičiausiai neįsigilino į situaciją, o tokio pobūdžio bylas nagrinėjantiems teisėjams trūksta psichologinių žinių.

„Tokią Vilniaus apygardos teismo nutartį mes laikome iškreipta teisingumo grimasa, – sakė K. Mišinienė. – Nesuprantame, galbūt gerbiamos teisėjos neturėjo laiko įsigilinti į reikalo esmę, o gal būt buvo labai svarbu „solidarizuotis“ su žemesnės instancijos teisėju? O gal tiesiog – iš principo – „kažkokie“ vaikinukai nelaimės prieš valstybę? Nes teisėjų kolegijos argumentai, mūsų centro nuomone, yra apgailėtini, tiesiog „nusprendžiau, kad uždaras centras, į kurį patenkama tik teismo sprendimu ir iš kurio negali niekas pasitraukti net jei kyla grėsmė, neprivalo užtikrinti auklėtinių saugumo“. Ciniškai skamba ir apie vaikinų patirtos traumos – vertimo santykiauti aplink staugiant susibūrusiai kankintojų grupei – „momentiškumą“ ir nepalikimą gilesnių pėdsakų aukų psichikoje.

„Tokią Vilniaus apygardos teismo nutartį mes laikome iškreipta teisingumo grimasa, – sakė K. Mišinienė. – Nesuprantame, galbūt gerbiamos teisėjos neturėjo laiko įsigilinti į reikalo esmę, o gal būt buvo labai svarbu „solidarizuotis“ su žemesnės instancijos teisėju? O gal tiesiog – iš principo – „kažkokie“ vaikinukai nelaimės prieš valstybę? Nes teisėjų kolegijos argumentai, mūsų centro nuomone, yra apgailėtini, tiesiog „nusprendžiau, kad uždaras centras, į kurį patenkama tik teismo sprendimu ir iš kurio negali niekas pasitraukti net jei kyla grėsmė, neprivalo užtikrinti auklėtinių saugumo“. Ciniškai skamba ir apie vaikinų patirtos traumos – vertimo santykiauti aplink staugiant susibūrusiai kankintojų grupei – „momentiškumą“ ir nepalikimą gilesnių pėdsakų aukų psichikoje.

Ką galime į tai atsakyti – gerbiamos teisėjos, gal reikia bandyti daugiau psichologinių žinių įgyti, daugiau pabendrauti su specialistais, puikiais psichologais, dirbančiais jūsų teisme? Nes mūsų 18 metų darbo praktika vienareikšmiškai teigia, kad tokie traumuojantys įvykiai neretai turi esminę įtaką

Kristina Mišinienė© DELFI / Šarūnas Mažeika Ką galime į tai atsakyti – gerbiamos teisėjos, gal reikia bandyti daugiau psichologinių žinių įgyti, daugiau pabendrauti su specialistais, puikiais psichologais, dirbančiais jūsų teisme? Nes mūsų 18 metų darbo praktika vienareikšmiškai teigia, kad tokie traumuojantys įvykiai neretai turi esminę įtaką jaunų žmonių gyvenimuose, „neišdyla“ niekada, įstumia į nevilties ir negatyvo spąstus.“

K. Mišinienė neslėpė, kad nors teismo sprendimas ir įsiteisėjo, jis vis tiek bus skundžiamas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Skaudi 13-mečio vilniečio žūtis nuo jaunų budelių rankos atvėrė, kad kažkas mūsų visuomenėje negerai. „Susidaro įspūdis, kad veikė vietinė šaika ir dėl kažko vienas kitą užmušė. Bet mes kalbėkime apie vaikus! Net egzekucijos vykdytojai tam tikra prasme yra aukos“, – 15min kalbėjo teisininkas Raimundas Jurka.

Pareigūnai sako, kad 13-metis Vilniuje akmeniu mirtinai galėjo būti uždaužytas be jokios aiškios priežasties.

„Aiškaus motyvo, kad buvo už kažką, nėra. Manytume, kad tai buvo spontaniškas nužudymas iš chuliganiškų paskatų“, – pirmadienį žurnalistams sakė Vilniaus apskrities policijos viršininko pavaduotojas Mindaugas Stravinskas.

Tačiau šaltiniai iš nužudytojo aplinkos su 15min dalijasi kita versija. Jų manymu, berniukui buvo įvykdytas linčo teismas dėl jo parodymų policijai. Prieš savaitę paauglys dalyvavo policijos apklausoje kaip liudininkas. Tačiau pareigūnai apie tai stengiasi nekalbėti

Antradienį 15min paklaustas, ar pareigūnai tiria versiją, kad berniukas buvo nužudytas už liudijimą, Vilniaus apygardos prokuroras Mindaugas Jancevičius atsakė: „Yra įvairių versijų.“

Perklaustas, ar iš tikrųjų paauglys vos prieš savaitę dalyvavo policijos apklausoje, prokuroras nedaugžodžiavo: „Šito negaliu komentuoti.“

M.Stravinskas aiškino, kad nužudytasis ir įtariamieji buvo pažįstami iš matymo, tačiau tai esą nebuvo paauglių grupuotė.

„Tai yra tam tikra grupė, gyvenanti tame pačiame rajone, galimai besimokanti toje pačioje mokykloje ir pan. Tai nėra grupuotė, kurios tikslas vykdyti nusikaltimus, gyventi iš tų nusikaltimų. Taip, kai kuriais atvejais buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl pavienių nusikaltimų įvykdymo. Kai kurie ikiteisminiai tyrimai yra eigoje, kai kurie nutraukti, o kai kurie perduoti į teismą“, – kalbėjo M.Stravinskas.

Jei jo atmintis neapgavo, nuo 2016 metų iš viso pradėti 9 ikiteisminiai tyrimai. Neoficialiai pareigūnai sostinės Savanorių prospekte gyvenančius paauglius vadina „Krasnuchos chuliganėliais“.

Žiauriai užmuštas vaikas policijai buvo žinomas, jis buvo užfiksuotas mažiausiai 30-yje įvykių. Į pareigūnų akiratį jis pakliūdavo valkataujantis, miegantis gatvėje, girtuokliaujantis, vagiliaujantis.

Paauglio šeima nebuvo įtraukta į rizikos sąrašą. 15min žiniomis, vaiko motina stengėsi sūnų ištraukti iš neigiamos aplinkos ir bijojo dėl jo gyvybės – jis esą buvo gąsdinamas ir mušamas, verstas vogti iš parduotuvių alkoholį, jam grasinta ir t.t.

Motina pagalbos kreipėsi ir į Vilniaus miesto savivaldybės vaiko teisių apsaugos specialistus, ir į policiją. Tačiau trokštamos pagalbos nesulaukė ir su problemomis liko viena.

„Šeima pražiūrėta visų sistemų – švietimo, sveikatos, socialinės, vaiko teisių. Visi, kurie buvo šalia vaiko, o vaiko nėra“, – tragišką situaciją apibendrino Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad paauglio nužudymas darkart atvėrė vaiko apsaugos sistemos žaizdas ir neįgalumą.

„Mūsų komanda, kaip ir likusi šalies bendruomenė, užgniaužusi kvapą skaitė žiniasklaidoje nušviestą berniuko kančios ir mirties istoriją. Ją lydėjo tiek valdininkų komentarai–pasiteisinimai, tiek eilinių piliečių pasamprotavimai. Neslėpsiu, pajutome ne tik skausmą, bet ir milžinišką pyktį“, – atviravo K.Mišinienė.

Jai galvoje netelpa iš pareigūnų lūpų sklidę paaiškinimai ir pasiteisinimai.

„Kaip suprasti tą „paauglys buvo policijai žinomas“ ir toliau vardinami jo prasižengimai? Vienareikšmiškai tokią poziciją vertiname kaip manipuliavimą visuomenės baime „juk nenorėtumėte tokio sutikti vėlų vakarą“, net savotišką bauginimą. Iš mūsų galingos teisėsaugos lauktume ne gąsdinimo „laukinėmis, nevaldomomis“ nepilnamečių gaujomis, ne žuvusio berniuko neaiškiomis charakteristikomis, bet ryžtingo veiksmų plano, kaip bus tvarkomasi su tokiu nusikalstamumu“, – kalbėjo centro direktorė.

Iš policijos ji lauktų ne faktų konstatavimo po įvykusios tragedijos, o kvietimo atsiliepti verbuojamus, išnaudojamus, skriaudžiamus vaikus ir jaunuolius, užtikrinant jiems pilną pareigūnų pagalbą: „O jei taip norisi pademonstruoti kriminalinės psichologijos išmanymą, papasakokite mums apie įtraukimo į gaujas schemas, kas vyksta tokių grupių viduje, galų gale, kodėl paaugliai tapo žudikais.“

K.Mišinienė pripažįsta: policija niekada viena neišspręs sudėtingos nepilnamečių nusikalstamumo problemos.

„Ir čia mūsų žvilgsniai krypsta į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, savivaldybės Vaiko gerovės komisiją, visą eilę kitų socialinių, švietimo, psichologinių tarnybų. Paimk kiekvieną jų atskirai – visos kaip pašėlusios ginsis, jog „padarėme viską, ką galėjome“. O realiai tai reiškia „tokiems vaikams neturime ką pasiūlyti“.

Tai gal, vyrai ir moterys, šiandien reikia aiškintis ne apie užgautas ambicijas, centralizuojant vaikų teisių apsaugą, o susėdus visiems pripažinti, kad nevykdome ankstyvosios prevencijos, vėliau – nebevaldome situacijos ir tikimės vaiko „stebuklingo“ išgijimo socializacijos centre. Vardan visų pražuvusių, nukankintų vaikų, vardan mūsų visų gerovės – pasiraitokite rankoves ir pirmyn“, – kalbėjo K.Mišinienė.

15min žiniomis, siekiant izoliuoti nuo neigiamos aplinkos ir bendraamžių įtakos nužudytas paauglys kuriam laikui buvo išsiųstas į „Diemedžio“ ugdymo centrą Švėkšnoje, skirtą elgesio ir emocijų sutrikimų turintiems mokiniams.

Vasaros gale šeima planavo išvykti gyventi į Švediją, kur gyvena ir dirba berniuko tėvas. Iki tol motina norėjo sūnų išsiųsti į socializacijos centrą, bet tam trukdė formali kliūtis – į jį patenka vaikai nuo 14-kos metų, o šiam paaugliui buvo 13-ka.

Specialistai sutaria, kad ištraukti vaikus iš paauglių grupuočių be galo sudėtinga.

„Kiemas, gatvė neretai yra antri „namai“ vaikams, kurie čia leidžia laiką dėl įvairiausių priežasčių: namai tušti, nes tėvai dirba; namuose girtaujama, baramasi, smurtaujama; namuose tiesiog „nėra ką veikti“. Gatvėje mažesnieji, silpnesnieji tuoj pat patenka į stipresniųjų „globą“, o čia karaliauja negailestingos išgyvenimo taisyklės. Nori pritapti, nebūti nuolat skriaudžiamas – paklusk vadeivoms, įrodyk, kad esi vertas būti kartu“, – nerašytas paauglių grupelių taisykles apibūdina K.Mišinienė.

Tas įrodinėjimas, pasak jos, dažnai virsta savų namų apvogimu, nuolatinėmis alkoholio, maisto, daiktų vagystėmis iš parduotuvių, dalyvavimu baudžiant „prasikaltusius“ ir panašiai. „Didžiausia „išdavystė“ čia yra pasiskųsti suaugusiems, tarnyboms, policijai – „nelojaliojo“ laukia tikras pragaras.“

K.Mišinienė pasakoja, kad „zonos“ kultūra savo čiuptuvais yra apraizgiusi neprižiūrimų paauglių gaujas, kurių gyvavimas remiasi iškreiptomis vertybėmis, stipresniojo kultu, panieka teisėsaugai.

„Kieno pagalbos gali prašyti mergaitės ir berniukai, patekę į tokią gaują? Mamos, mokytojos, pareigūno? Daugeliu atvejų jie nebus išgirsti arba atsakymai bus beprasmiai įklimpusiems paaugliams: „jei būtum geras vaikas, dabar nebūtų šių problemų“, „tu su jais nekalbėk, jie atstos nuo tavęs“, „nevaidink čia avinėlio, pažįstu tokius kaip tu“, – apmaudo neslepia K.Mišinienė.

Daktaro laipsnį už disertaciją „Liudytojo procesinių interesų apsauga baudžiamajame procese: problemos ir perspektyvos” gavęs teisininkas R.Jurka paauglio nužudymo kontekste irgi pasigenda atsakingų institucijų jautrumo.

„Susidaro įspūdis, kad veikė vietinė šaika ir dėl kažko vienas kitą užmušė. Bet mes kalbėkime apie vaikus! Net egzekucijos vykdytojai tam tikra prasme yra aukos“, – samprotavo R.Jurka.

Teisininko įsitikinimu, pareigūnai, ikiteisminių tyrimų metu matę, kokia žalinga aplinka supa paauglį, privalėtų reaguoti.

„Formalios priemonės įstatymuose yra numatytos: ir liudytojo apsauga nuo nusikalstamo poveikio, ir anonimiškumas. Tačiau praktikoje tai retai taikoma, tik išimtiniais atvejais, kai liudytojo parodymai yra labai svarbūs ir lemiantys. Ši liūdna istorija – dar vienas įrodymas, kad Lietuvoje teisės aktais viskas labai gražiai reglamentuojama, gražiai kalbama, tačiau nėra tarpinstitucinio bendradarbiavimo, ne visos gražios kalbos tampa kūnu.

Šiuo atveju pritrūko atsakingų institucijų pastangų: buvo bandoma kalbėti, dirbti su vaiku nekeičiant pamatinės problemos priežasties – aplinkos. Čia dar ne Norvegija ar Švedija, kur supuola visos įmanomos tarnybos ir nebežiūri tėvų interesų, žiūri vaikų. Pas mus dar to nėra ir ilgai nebus, nors tikiu, kad vieną dieną prie to prieisime“, – svarstė R.Jurka.

Nepilnamečių sambūrius, nes vaikų kompanijų vadinti gaujomis nesinori, R.Jurka prilygina pelkynui.

„Iš ten ištraukti vaiką labai sudėtinga. Socializacijos centrai problemų nesprendžia, nes juose, beje, kaip rodo praktika, irgi ne ką geriau – ten irgi kuriasi grupės. Vadinasi, tokiais atvejais lieka radikali išeitis – keisti gyvenamąją vietą“, – įsitikinęs R.Jurka.

Bipolinis gyvenimas – taip paauglio priklausymą grupei apibūdina R.Jurka.

„Vaikas gal ir norėtų pasitraukti, tačiau jam įtaką daro aplinka, socialiniai veiksniai, rizikos faktoriai. Tenka rinktis: arba bandai pritapti, arba atsitrauki, bet tampi atskirtas ir viešai pažemintas. Lyg ir nori ištrūkti, bet bijai keršto“, – kalbėjo teisininkas.

Tačiau net priklausymas kokiai nors grupei neužtikrina ramybės: „Jei nesi vadeiva, o labiau vykdytojas nei organizatorius, tavo vaidmuo labai banguotas: vieną dieną tu naudingas, o kitą tave gali išjuokti, primušti. Bausmės už nepaklusnumą, nelojalumą, gaujos diskriminavimą yra brutalios palyginti su suaugusiųjų grupuočių. Paaugliai neturi gailesčio“, – aiškino R.Jurka.

Pasak jo, šeimoms, iš grupuočių gniaužtų gelbėjančioms savo vaikus, valstybės pareigūnai ir tarnautojai turėtų aiškiai pasakyti: „Mes matome didelę grėsmę, bet nėra kitų galimybių padėti kaip tik jums keisti gyvenamąją vietą, mokyklą.“

Deja, persikraustymas iš Vilniaus į, tarkime, Molėtus nebūtinai taptų išsigelbėjimu: „Yra internetas, mobilieji telefonai. Vaiką reikia nuo viso to izoliuoti, ką nors pažadant. Klausimas, ar jis supras, kad jam norima gero. Ar jis supras, kad šios priemonės – tai neskanūs vaistai, kurie jį išgydys.“

Žurnalistė, žurnalo HAPPY365 vyriausioji redaktorė Jurga Baltrukonytė savo „Facebook“ paskyroje pasidalijo įrašu „Akmenų kalba“.

„Ko mes išmokome iš akmenų istorijos, kai akmenimis uždaužytas, siaubingai sužalotas trylikametis taip ir nepabudo iš komos?” – retoriškai klausia autorė. Ir pati atsako: „Kad reikia saugoti savo vaikus, žiūrėti, su kuo jie bendrauja ir žaibiškai reaguoti pamačius įtartinus požymius. Nieko nelaukti. Laikas bėga mūsų nenaudai.“

J.Batrukonytė pateikė keletą pavydžių, kai su blogomis kompanijomis susidėję paaugliai tėvų pastangomis buvo išgelbėti nuo blogiausio.

„Garsi milijonierių šeima išbandė viską. Nauji būreliai, psichologas, kelionės… Bet bloga kompanija buvo stipresnė. Tėvai pasirinko vienintelį gerą sprendimą – išsiuntė dvylikmetį mokytis į labai griežtą berniukų mokyklą Londone. Su daugybe pareigų ir mažai pinigų pramogoms. Dabar jis vadovauja vienai iš tėvo firmų.

Pažįstu mergaitę įsivaikinusią šeimą. Be galo ją mylėjo. Prasidėjus paauglystei panelė tapo nevaldoma. Dingdavo paromis, protestavo prieš tėvų auklėjimą, nesimokė. Pasiaukojo tėvas – jis persikraustė su įdukra į tolimiausią Lietuvos kaimą, ten ji ir baigė vidurinę.

Viena mama su dukra, pradėjusia vartoti narkotikus, metus gyveno užsienyje, vienuolyne. Ji prarado darbą, bet išgelbėjo savo vaiką”, – pasakoja J.Baltrukonytė.

Ji pažymi, kad tie akmenų mėtytojai, užmušę trylikmetį, greitai grįš į savo rajoną.

„Lietus nuo akmenų jau bus nuplovęs kraują. Ką daryti, kad jie netaptų gatvės lyderiais? Niekas nežino, kaip su jais kalbėtis, kaip auklėti. Įvykusi tragedija turėtų supurtyti visą sistemą. Bet jei visi, kaip dažniausiai nutinka, vėl ridens sunkius kaltės akmenis vieni kitiems, ir niekuo negalės padėti, tai aš, remdamasi išgirstomis istorijomis galiu duoti vieną patarimą – labiausiai padeda aplinkos pakeitimas ir izoliavimas nuo buvusių draugų , – apibendrina J.Baltrukonytė ir ragina savo sekėjus dalytis asmenine patirtimi ir istorijomis. O gal kam nors padės.

Autorius: Dovilė Jablonskaitė

Linksmybės pažįstamų vyriškių draugijoje dviem nepilnametėms tapo baisiu košmaru – buvo įkalintos ir žeminamos.

Su vyresniais vyrais susitikusioms merginoms nekilo įtarimų, kuo gali baigtis linksmybės pusamžio vyro namuose, kol neišgirdo baimę įvariusio girto vyro grasinimo: „Renkitės, būsit iš******“.

Nuo alkoholio apsvaigę vyrai ėmė merginas vis drąsiau liesti, įjungė pornografinį filmą, pasipylė vulgarūs juokeliai, pasiūlymai nusirengti ir atsiduoti, o merginos neturėjo, kur dingti – duris užrakinęs šeimininkas paslėpė raktą, o kad merginos nesugalvotų iššokti pro langą, iš narvo paleido du plėšrius šunis.

Siekiant apsaugoti nepilnamečių merginų interesus nei jų, nei kitų istorijoje dalyvavusių asmenų duomenys nebus atskleisti.

Ieškodami gražaus gamtovaizdžio svaiginosi alkoholiu

Nedideliame Lietuvos kaime gyvenanti penkiolikmetė sekmadienio popietę leido namuose, su mobiliuoju telefonu rankose. Su pažįstamu vaikinu keliomis žinutėmis susirašiusi mergina nedvejodama susiruošė susitikti, įspėjo mamą ir išėjo į susitikimo vietą netoli apleistų fermų.

Mama nedraudė, nors vaikinas buvo vyresnis, jį žinojo iš anksčiau, be to, dukra su vyriškiu ėjo susitikti ne pirmą kartą.

Tačiau tai nebuvo pasimatymas, susitikimo vietoje jos laukė ne vienas, o trys vaikinai, netrukus prisijungė ir ketvirtas.

Po kelių valandų, praleistų žvarbiame ore, kompanija nusprendė pasišildyti ir paskambino pažįstamam vyriškiui, kad šis užsuktų į parduotuvę ir nupirktų jiems gėrimų. Vyriškis sutiko, sėdo į automobilį, pasiėmė draugą, užsuko į parduotuvę ir pripirko daugybę alkoholio: kelis butelius degtinės, likerio…

Lauke jau pradėjo temti. „Siuntinio“ sulaukusi kompanija „pasišildė“, tačiau nusprendė, kad laikas sėsti į automobilį ir paieškoti gražesnio gamtovaizdžio.

Penkiolikmetė, neįtardama nieko blogo, į miškelį patraukė jau būdama šešių vaikinų apsuptyje.

Merginos teigimu, tuo metu ji nepastebėjo jokių blogų ženklų, nors vaikinai gėrė alkoholį. Ji ir pati gurkštelėjo likerio. Kiek pasilinksminusi kompanija vėl nusprendė ieškoti nuotykių ir išvažiavo atgal, gyvenvietės link.

Čia keli vyrai buvo išlaipinti iš automobilio, juos pakeitė kiti, tuomet visi nusprendė užsukti į vieno pažįstamo namus, tačiau linksmybės čia ilgai netruko, kompanija vėl sėdo į automobilį.

Vyrai nusprendė, kad vienos merginos jų kompanijoje mažoka, tad penkiolikmetė parašė žinutę pažįstamai merginai, su kuria mokosi vienoje mokykloje. Pas močiutę gyvenanti keturiolikmetė ilgai nesvarstė – sutiko prisijungti.

Įkalino ir pradėjo puotą

Alkoholio kompanijai dar popietę nupirkęs pusamžis vyras dvi nepilnametes merginas ir visą būrį vaikinų pakvietė į savo namus. Merginos sutiko, nors viena iš jų vyriškį savo akyse regėjo pirmą kartą gyvenime.

Pusamžio vyriškio, aplinkiniams pažįstamo tik pravarde, namai – kiek atokiau nuo merginų, tačiau tai joms abejonių nekėlė, kol vyras nepradėjo lieti nepadorių pasiūlymų.

„Renkitės, būsit iš******“, – rėžė jau gerokai nuo alkoholio apsvaigęs vyras ir pradėjo liesti nepilnametes. Vyras buvo toks girtas, kad užsnūdo prie stalo, kiek vėliau pabudo, vėl vartojo alkoholį, o po kiek laiko vėl užmigo.

Merginos suprato, kad šis vakaras geruoju nesibaigs vos įžengusios į vyriškio namus. Į kiemą automobiliu atriedėjusi kompanija išlipo, pasiėmė su savimi atsivežtą alkoholį ir įžengė į namus. Jau buvo vėlus vakaras, tad lauke buvo tamsu.

Į vidų įėjusios merginos pradėjo šeimininkauti – iš šaldytuvo paėmė maisto, papjaustė. Netrukus prie jų prisijungė dar vienas vaikinas.

Vos tik į namus įžengė paskutinis košmariškos puotos svečias, šeimininkas atsistojo, išėjo į lauką, užrakino vartus ir iš narvo paleido du šunis. Į namus grįžęs vyras užrakino duris, paslėpė raktą ir vėl kilnojo stikliuką su kone trisdešimt metų jaunesniais vaikinais. Namų šeimininkas – pusamžis vyras – buvo vyriausias šioje puotoje.

Laikrodžiui artėjant vidurnakčio link, merginos paprašė keliauti namo, tačiau įkaušę vyrai prašymo neišgirdo. Jos pakartojo dar kartą, tačiau ir to prašymo vyrai negirdėjo.

Jos pačios teigia, kad alkoholio vakarėlyje nevartojo: „Tik šiek tiek šampano.“ Jų teigimu, kol vyrai linksminosi, jos slampinėjo po namus – nulipo žemyn į rūsį, ten surūkė po cigaretę, vėl užlipo viršun, pabuvo su vyrais, o kai įkaušusi kompanija ėmė elgtis neadekvačiai, užsirakino viename iš kambarių.

Kai namo šeimininkas užmigo tiesiog sėdėdamas prie stalo, merginos ėmė regzti pabėgimo planą. Jos ėmė raustis po šeimininko kišenes, ieškojo namų rakto. Deja, jo rasti nepavyko.

Pabudus šeimininkui, merginos užsirakino kambaryje. Planavo iššokti pro langą, tačiau bijojo lauke lakstančių šunų. Be to, suprato, kad toliau nei iki vartų nenubėgs – namą juosė tvora, o ant vartų kabėjo spyna.

Laikrodžio rodyklei persisvėrus per vidurnaktį, merginos suprato, kad įkalintos, nors abi su savimi turėjo mobiliuosius telefonus.

Viena iš jų visą vakarą trumposiomis žinutėmis bendravo su mama, tačiau telefonas kiek vėliau išsikrovė. Mergina neberašė mamai, o kai vėliau pasikrovė telefoną, nedrįso prisipažinti, kur ji yra.

Jos mama pažinojo šį pusamžį vyriškį, pati ne kartą lankėsi jo namuose. Šiuose namuose ne kartą lankėsi ir viena iš nepilnamečių.

Ir nors jos merginos bijojo prisipažinti artimiesiems, kur yra, nuo alkoholio apsvaigusių vyrų baimė buvo kur kas didesnė. Viena iš merginų drįso parašyt draugui, kad šis atvažiuotų jų išvaduoti.

Laikas slinko, merginos toliau klausė vulgarių juokelių ir pasiūlymų, o draugas, ne iš karto supratęs, į kokią situaciją įklimpo merginos, neskubėjo jų vaduoti. Vis dėlto, kiek vėliau prie pusamžio vyro namų privažiavo automobilis, kuriame sėdėjo du merginų pažįstami vaikinai, tačiau į namus jiems užeiti nepavyko.

Gavę kelias žinutes iš merginų vaikinai iškvietė policijos pareigūnus, šie – gaisrininkus. Pastarieji nukirpo vartų spyną, o policijos pareigūnai dujomis sutramdė šunis.

„Po kiek laiko pamačiau nuo namo atbėgančias išsigandusias merginas“, – vėliau policijos pareigūnams pasakojo vienas iš merginų vaduotojų.

Drebančias ir išsigandusias merginas namo parvežė policijos pareigūnai. Tik sėdėdamos policijos automobilyje merginos drįso paskambinti tėvams ir papasakoti, kas nutiko.

Kad merginų nebėra, namo šeimininkas sužinojo tik ryte. Apie išlaužtus vartus ir dujomis nuramintus šunis bei išlaisvintas merginas jam papasakojo kiti kartu puotavę vyrai.

Šeimininkas – nekaltas: „Viską darė savo noru“

Merginas išlaisvinę pareigūnai pradėjo tyrimą, tačiau vėliau jį nutraukė.

„Merginos viską darė savo noru“, – teigė pusamžis vyras, kelias valandas kalinęs dvi nepilnametes savo namuose, siūlęs joms nusirengti, grasinęs išprievartauti ir laidęs vulgarius juokelius.

„Gerai, kad neišprievartavo“, – taip viena iš merginų apibūdino tą siaubingą naktį, tačiau policijos pareigūnų tai neįtikino, jie nusprendė, kad merginos nebuvo verčiamos girtauti kartu su gerokai vyresniais vyrais, taip pat nebuvo verčiamos sėsti į automobilį. Teigiama, kad nebuvo verčiamos, nors laisva valia palikti pusamžio vyro namų negalėjo, buvo priverstos drebėti ir laukti gelbėtojų.

Merginų tėvai nesipriešino tyrimo nutraukimui.

Pusamžis vyras, į kurį aplinkiniai dažniausiai kreipiasi pravarde, visiems pažįstamas. Vienos merginos mama pati ne kartą lankėsi jo namuose, kartu buvo ir nepilnametė dukra. Motina neįžvelgė piktų vyro kėslų.

„Kambaryje jos vaikščiojo laisvai, išleisti iš namų neprašė, neliečiau, negrasinau, nesiūliau pasimylėti, neverčiau vartoti alkoholio, jos viską darė savo noru“, – tokius pasiteisinimus policijos pareigūnams bėrė siaubą merginoms keliančio namo šeimininkas. Nors jis neišlipo iš balos sausas.

Merginų teigimu, vyras jas vertė žiūrėti pornografinius filmus, grasino nusirengti ir esą padaryti tai, kas rodoma filme. Vyras kratėsi tokių kaltinimų, tačiau pareigūnai jo namuose, būtent tame kambaryje, kuriame buvo užsirakinusios merginos, rado pornografinių juostų.

Vyrui taip pat teks atsakyti ir už vairavimą neturint tam teisės. Nors vieni įvykio dalyviai teigė, kad jo automobilį vairavo ne jis pats, o jo draugas, kiti teigė visai ką kitą – esą jis vienas, o ne su draugu, atvežė alkoholio jaunimui, laukusiam prie apleistų fermų.

Už vairavimą neturint tam teisės vyrui teks atsakyti remiantis Administracinių nusižengimų kodeksu.

Kol vyko ikiteisminis tyrimas, vyrui buvo skirta kardomoji priemonė – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje. Tačiau nutraukus ikiteisminį tyrimą, panaikinta ir kardomoji priemonė.

Iki paryčių dingusių nepilnamečių mergaičių tėvai pusamžį vyrą teisino – visi aplinkiniai jį pažįsta, anksčiau jis problemų nekėlė, neatrodo iš tų, kuris galėtų nuskriausti.

Vyrą išteisino „liguistas bendruomeniškumas“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro (KOPŽI) socialinio darbo vadovė Vaida Matusevičiūtė DELFI pasakojo, kad ši istorija atveria skaudžią mažų miestelių gyvenimo realybę – visi visus pažįsta, todėl „nieko tokio neatsitiko“.

„Šioje istorijoje negali atsistebėti kokiu tai liguistu „bendruomeniškumu“ – tiek išgertuvių gamtoje ar jau tame aklinai užrakintame name dalyviai, tiek pats bebaigiantis penktą dešimtį šeimininkas, tiek tyrėjai su prokurore vienbalsiai tvirtina, kad gi nieko tokio neatsitiko, savi mes čia visi… Na, uždaryti vartai, na, užrakintas namas, na, paleisti vilkiniai šunys. Jeigu iš vakarėlio dalyvių kitokio elgesio ir nelauktume, tai teisėsaugos atstovų mąstymas, laikysena tikrai stebina.

Ar čia viskas tikrai tinka, iššaukia tik atlaidų palingavimą galva?Nepilnametes išvadavo policija, papurškusi dujų šunims ir nukirpusi spynas nuo vartų, jau neskaitant rastų pornografinių filmų diskų, kitų detalių – gerbiami pareigūnai su prokurore komandoje, tingisi tirti? Žinoma, gal kitą kartą išžagins, va tada tai būtų įdomiau.

Belieka stebėtis ir vietos Vaiko teisių apsaugos tarnybos kategorišku nesikišimu į šią situaciją – „ne mūsų kompetencijoje“, „nesame proceso dalyvės“. Išvertus į paprastesnę kalbą – „nei mums rūpi, nei jūs čia klausinėkit“.

Advokatės iš antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos šį atveją irgi mato skirtingai – viena jų skundžia, nors ir nesėkmingai, nutrauktą tyrimą, kita atsisako tą daryti, nes… nemato prasmės. Ir dar mergaitės motiną įkalba nebeieškoti toliau teisybės.

Mes primygtinai keltume nepriklausomo vaiko advokato klausimą, kreipiamės į Teisingumo ministeriją – žvilgtelkite iš savo rūmų žemyn, reikia spręsti šias situacijas, nelinguokite galva ir jūs, kad nieko čia baisaus nenutiko.“

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė teigė, kad tėvai pirmiausia turėtų išmokyti vaikus niekada nebijoti kreiptis į institucijas, taip pat išmokyti, kad pagalbos telefonu 112 galima skambinti net neturint lėšų sąskaitoje.

„Pirmiausia patys tėvai turėtų kreiptis į institucijas, žinoma, kartais galima pradėti ieškoti galimose vietose, tačiau manau, kad mūsų pareigūnai niekada neatsisakys padėti, – kalbėjo E. Žiobienė. – Taip pat būtina išmokyti vaikus, kad negalima kažkur eiti su žmonėmis, kurių nepažįsta. Net ir tokiame amžiuje, kai mergaitės jau sąmoningos.“

Pusamžio vyro namuose kalintos mergaitės bijojo kviestis tėvus, neskambino ir policijai, tačiau išdrįso parašyti draugams, kad joms padėtų. „Tokio amžiaus mergaitės gali atrodyti, kad draugai labiau padės. Nors gal jos ir tikėjosi, kad būtent draugai iškvies pareigūnus, – svarstė E. Žiobienė. – Vis dėlto kiekvienas turime žinoti, kad galima kreiptis į teisėsaugos institucijas. Turime to nebijoti. Numerį 112 turime mokėti atmintinai.“

Autorius:  Kristina Pocytė

Transporto sektoriuje besidarbinantys imigrantai iškart turi sumokėti „bačkos“ mokestį, jie turi atlyginti nuostolius už didesnį kuro sunaudojimą kalnuotose vietovėse, o į rankas gauna skirtingų sutarčių variantus, pasakojo Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas.

Per tarptautinį seminarą prekybos žmonėmis tema jis kalbėjo apie imigrantų situaciją transporto sektoriuje – su kokiomis problemomis susiduria čia dirbti atvykstantys ukrainiečiai, baltarusiai, rusai, kazachai.

Pasak A. Cuzanausko, pirmoji problema – kalbos barjeras. Darbo inspekcija savo tinklapyje jau pateikia informaciją ukrainiečių ir rusų kalba, tačiau migrantai turi kažkaip sužinoti apie tą tinklapį.

„Elementarių dalykų nežinojimas ir priveda prie įvairių darbo išnaudojimo formų“, – sakė A. Cuzanauskas.

Darbuotojai nesusigaudo informacijoje

Profsąjungų aljanso vadovas per seminarą pateikė konkrečius pavyzdžius apie imigrantų darbo sąlygas. Pavyzdžiui, jis parodė išskaitymo lapelį. Jame matoma, kad už 64,5 dienos priskaičiuota 3870 eurų.

„Visa kita, kas yra pažymėta, tai išskaitos iš darbuotojo atlyginimo. Išskaitos surašytos pieštuku, jam parodoma, kokia realybė, ir galutinis rezultatas yra toks, kad jam už 64,5 dienos sumokama vos 600 eurų“, – pasakojo A. Cuzanauskas.

Profsąjungų aljanso vadovas taip pat pateikė pavyzdį, kaip yra komandiruojami darbuotojai. Pasirašomas įsakymas dėl komandiruotės į Europos Sąjungos ir trečiąsias šalis, tačiau nenurodoma, nei kiek truks komandiruotė, nei kur konkrečiai jis yra komandiruojamas.

„Kai eini jų ginti darbo ginčuose arba teismuose, realiai neturi įrodymo, kiek jie uždirbo, kiek jiems turėjo būti išmokama, jų ėjimo atostogų savo sąskaita atvejų, tai įrodyti kai kuriose vietose praktiškai yra neįmanoma“, – sakė A. Cuzanauskas.

Ateini dirbti ir iš karto susimoki

Profsąjungų aljanso vadovas pateikė dar vieną pavyzdį, kai darbuotojui yra paaiškinama, kad čia yra „bačka“ . Tai yra toks perkeltinės kilmės žodis, kai priimant į darbą jie turi susimokėti darbdaviui (kartais 1000 eurų ir daugiau), kad esą, jeigu darbuotas kažką netinkamai padarys, iš tos „bačkos“ bus galima padengti darbdavio nuostolius.

„Kitas dalykas – kas mėnesį iš darbuotojo išskaičiuojama nuo 56 iki 123 eurų atsiradusiems nuostoliams padengti“, – pasakojo A. Cuzanauskas.

Jis taip pat paminėjo, kad darbuotojams tenka atlyginti už tai, kad važiuojant kalnuotomis vietovėmis sunkvežimis sunaudoja daugiau kuro. Profsąjungų aljanso vadovas taip pat papasakojo apie atvejus, kai darbuotojai gauna pasirašyti skirtingas darbo sutartis.

„Kada juos įdarbina, ambasadai yra pateikiama viena darbo sutartis, tai turi atitikti ES reikalavimus. Atvažiavus darbuotojui į įmonę, pasak jo, jam yra paduodama kita darbo sutartis. Žmogui išvažiuojant į užsienį, jam paduodamos dar trys darbo sutartys, kur, jeigu atvažiuoja kažkurios iš tų šalių policija, jie išsitraukia pagal šalį ir jiems pateikia.

Prancūzų kalba yra parašyta, kad valandinis atlyginimas yra 10,10 euro, Vokietijoje – 6,5 euro, matome, kad įkainiai yra skirtingi. O iš tikrųjų ateina ir pasako, kad realiam gyvenime Europoje yra 55 – 60 eurų už dieną, kas yra nelegalu, nes pas mus yra valandinis apmokėjimas plius dienpinigiai“, – pasakojo A. Cuzanauskas.

Profsąjungos lyderis teigia, kad darbuotojai retai gina savo teises.

„Jiems geriau pasiųsti tą darbdavį, bet neiti į darbo ginčus“, – sakė A. Cuzanauskas.

Profsąjungų aljanso lyderio įsitikinimu, Lietuva dar nėra pasirengusi priimti imigrantus, nors pas mus jie plūsta.

„Kovą kalbėjome su Lietuvos ambasadoriumi Ukrainoje. Jau tada buvo pasakyta, kad per septynias savaites buvo išduota 20 tūkst. darbo vizų. Mes žinome, kad ir per Lenkiją yra didžiulis srautas, galime tik spėlioti, kiek yra darbo migrantų“, – sakė A. Cuzanauskas.

Pasak jo, valstybiniu mastu turėtų būti galvojama, kaip padėti šiems žmonėms.

„Kol nebus valstybinio požiūrio į darbuotojų išnaudojimą ir jų apsaugą, galime daryti begalę konferencijų“, – sakė A. Cuzanauskas.

Autorius: Dalia Plikūnė

Žinomo klaipėdiečio, įtariamo vaikų tvirkinimu, sulaikymas apnuogino opią problemą: Lietuvoje nekontroliuojama, kas prieina prie vaikų. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė stebisi organizacijų abejingumu ir ragina nedelsiant pasirūpinti saugikliais, kad bet kas panorėjęs neturėtų nekontroliuojamos prieigos prie mažųjų.

Gegužę Klaipėdos pareigūnai po ilgo ir sudėtingo tyrimo nustatė ir sulaikė buvusį krepšinio klubo „Neptūnas“ vadybininką, renginių vedėją Viktorą Usovą. 1985 m. gimęs V. Usovas įtariamas kelerius metus tvirkinęs mažamečius ir nepilnamečius berniukus Klaipėdos rajono ribose ir kituose Lietuvos miestuose.

Praėjusią savaitę Klaipėdos apylinkės teismas dar mėnesiui pratęsė V. Usovo suėmimo terminą. Jam pareikšti įtarimai dėl nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo bei privertimo lytiškai santykiauti.

V. Usovas yra plačiai žinomas pramogų ir sporto pasaulyje, taip pat įvairiuose vaikams skirtuose socialiniuose projektuose. Prieš dešimtį metų LNK televizijos surengtuose Auksinių širdžių apdovanojimuose V. Usovas buvo pripažintas „Jaunąja auksine širdimi“. Tuomet teigta, kad Klaipėdos vaikų namų auklėtiniai žino, kam reikia skambinti net naktį, jei liūdna ar kamuoja kokia nors bėda.

„Šis atvejis atveria šalyje egzistuojančias gilias spragas vaikų apsaugos srityje. V. Usovas nėra eilinis pilietis, galimai ieškojęs kontaktų su vaikais ir „netyčia“ policijos sulaikytas. Kalba eina apie ilgus metus tarp vaikų tarsi visiškai teisėtai, su „kieto vyruko“ charizma besisukiojusį visuomenės veikėją, sportinių renginių „sielą“, kurį tokios garbingos sporto federacijos, kaip pavyzdžiui, Lietuvos kyokushin karate, kviesdavosi vesti varžybas, dalyvauti vaikų sporto stovyklose ir panašiai“, – pasakoja K. Mišinienė.

Jos aiškinimu, daugelis iki šiol mena Viktorą šiose stovyklose nuolat vaikų būryje, globėjiškai besišnekučiuojantį su berniukais, žaidžiantį su jais. O kur dar ilgi metai aktyvios veiklos, savanoriavimo Klaipėdos savivaldybėje, apdovanojimai, ryšiai ir daug vaikų aplinkui. K. Mišinienės pastebėjimu, šiandien sportininkai, organizacijos suskubo menkinti savo ryšius su Viktoru – esą kas galėjo pagalvoti, jie nieko neįtarė.

„Nepatikrinsime, kas ką įtarė, o gal pritarė, tačiau yra aišku, kad valstybė ir savivaldybės turi nedelsiant pasirūpinti saugikliais, kad bet kas panorėjęs neturėtų tokios nekontroliuojamos prieigos prie vaikų. Daugelyje Vakarų Europos šalių seniai egzistuoja praktika neremti organizacijų, neturinčių vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto vidinių standartų, gairių, kurios pačios organizacijos viduje nustatytų bendravimo su vaikais ribas ir taisykles“, – dėsto K. Mišinienė.

Tačiau jai panašu, kad ir savivaldybėms dar reikia padirbėti ties savo suvokimu apie vaikų tvirkinimą ir išnaudojimą. K Mišinienės aiškinimu, gegužės 17 d. visa šalis klausėsi Klaipėdos savivaldybės Vaiko gerovės komisijos pirmininkės, tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorės Editos Kučinskienės sutrikusio apgailestavimo, kad „įtariamasis tiek daug yra padėjęs savivaldybei ir vaikams“.

„Ne tokios reakcijos laukėme iš aukštas pareigas užimančios valdininkės, net jeigu čia tik tyrimo pradžia. Adekvačiau skambėtų pasipiktinimas, kvietimas netylėti, atsiliepti visų nukentėjusių, siūlymas organizuoti kvalifikuotą pagalbą. Šioje savivaldybėje vis koją kiša palaiminga iliuzija, kad „pas mus nieko nevyksta“, „mes taip gražiai visi bendradarbiaujame“. Tokiais sapnais visada pasinaudoja įvairaus plauko išnaudotojai, geidžiantys vaikų ir randantys juos“, – kalbėjo KOPŽI vadovė.

Ji stebisi, kodėl šioje vietoje tyli ir laukia šalyje veikianti ne viena garbinga, stipri, neabejingus tėvus ir specialistus vienijanti organizacija. K. Mišinienės nuomone, minėtos organizacijos tyli tol, kol niekas nepalietė jų pačių vaikų.

Seimo narė socialdemokratė Dovilė Šakalienė dar prieš metus kėlė klausimą, kad judėjimo „Nebūk naivus kelyje“ vadovo Mindaugo Jonušo, visuomenėje žinomo Minedo pseudonimu, veikla kenkia nevyriausybinio sektoriaus reputacijai. Kaip tąkart sakė parlamentarė, M. Jonušas, kviesdamas į savo judėjimo gretas savanorių teisėmis nepilnametes merginas, neleistinai neetiškai elgėsi siųsdamas joms dviprasmiško turinio žinutes socialiniuose tinkluose bei telefonu, neleistinai braudamasis į jų privačią erdvę. Susitikimų su merginomis metu jis be sutikimo drastiškai mažindavo fizinės bendravimo erdvės atstumą ir apsikabindavo paaugles, taip sukeldamas mergaitėms neigiamus jausmus.

„Jau tada sakiau, kad nėra visiškai jokios kontrolės, kas prieina prie vaikų. Kartu su jaunimo organizacija platinau laišką savivaldybėms, ragindama atidžiau pasižiūrėti, kokius žmones jie įsileidžia į mokyklas, kokiems žmonėms leidžia nevaržomai bendrauti su vaikais ir paaugliais. Reikia tais žmonėmis rimčiau pasidomėti, taip pat sudaryti galimybę apie bendravimą su tais asmenimis duoti grįžtamąjį ryšį patiems vaikams“, – DELFI sakė D. Šakalienė.

Tačiau tai buvo šauksmas tyruose – parlamentarės niekas nesuprato.

D. Šakalienė aiškina nesakanti, kad kiekvieną žmogų turi patikrinti saugumas, tačiau, teigia ji, turi būti domimasi. „Kai užsienio organizacijos Lietuvoje vykdo projektus, arba jie finansuojami užsienio organizacijų, visada visi asmenys, prieinantys prie vaikų, turi pasirašyti konkrečius dokumentus, kad yra supažindinti su taisyklėmis, kaip su vaiku negalima elgtis. Vaikai taip pat informuojami, kad jei kažkas su jais elgiasi netinkamai, reikia nedelsiant pranešti. Pas mus tokios taisyklės dar nėra. Problema turbūt ta, kad mes dar labai prastai atpažįstame netinkamą elgesį su vaikais“, – kalbėjo D. Šakalienė.

Jos nuomone, į šią temą reikia aktyviau įtraukti nevyriausybines organizacijas – Vyriausybė galėtų kreiptis į pagalbą vaikams teikiančias organizacijas ir paprašyti teikti pasiūlymus. Parlamentarės nuomone, vienas dalykas gali būti padarytas jau dabar – asmenys, prieinantys prie vaikų, galėtų būti pasirašytinai supažindinti du taisyklėmis. Tai būtų ženklas asmeniui, kad jis bus stebimas. O ir vaikas turi žinoti, kam pranešti, jei kas su juo netinkamai elgiasi.

Prašė iš išvaizdos nustatyti, kad nėra pedofilas

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė sako, kad daugiausia problemų kyla sporto ir menų srityse, mat čia daugiausia kontaktų su kūnu. „Čia turėtų būti labai aiškiai nusakyta, kas ir kaip galima. Kažkada turėjome skandalą M. K. Čiurlionio menų mokykloje, tada su mokyklos vadovybe kalbėjome, kad reikia pasitvirtinti tvarką, iš kurios būtų aišku ir tėvams, ir vaikams, ir mokytojams, kiek kas gali taisyti kūną, paliesti, kad būtų aiškios ribos. Tai aktualu sporte, šokyje“, – sakė E. Žiobienė.

Kontrolierės aiškinimu, pats vaikas gali nesuprasti, kur yra riba.

Kartu E. Žiobienė sutinka, kad neteisto žmogaus, taip pat to, dėl kurio nėra buvę tyrimų, nėra kaip atriboti nuo vaikų.

„Kartą esu kalbėjusi su vienu vaikų globos namų vadovu, dėl kurio buvome gavę anoniminį skundą. Jis atvažiuoja pas mane ir nuoširdžiai sako: „Negi jūs nematot, kad aš nesu pedofilas, nejau nematot iš išvaizdos?“. Sakau jam, kaip aš turiu pamatyti“, – pasakojo E. Žiobienė.

Jos teigimu, vaikus į būrelius leidžiantys tėvai turi reikalauti parodyti pažymas, kad su vaikais dirbantys asmenys neteisti dėl seksualinių nusikaltimų.

Ragina mokyti vaikus – pedofilo iš akių spalvos neatpažinsi

„Aišku, kad save gerbianti su vaikais dirbanti organizacija nuolatos rūpinasi, kad prie vaikų neprieitų pavojų galintys kelti žmonės – tie, kurie gali seksualiai išnaudoti ar tyčiotis, kitaip žalojančiai elgtis. Kiek organizacijos supranta pavojus, kitas klausimas“, – situaciją komentuoja Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė Aušra Kurienė.

Tačiau, aiškina ji, taip pat nereikia turėti iliuzijos, kad pedofilą galima atpažinti, pavyzdžiui, pagal akių spalvą, plaukų garbanotumą. Jie yra žmonės, gyvenantys tarp mūsų, tokie pat, tik jų lytinis potraukis kitokio pobūdžio.

„Jeigu jis niekada nebuvo teistas, jam jokia byla nebuvo iškelta, atpažinti labai sudėtinga. Visa visuomenė turi suvokti, kad yra pavojai. Štai tėvai išleidžia vaikus į stovyklas, žmogus gali neturėti teistumo, tačiau gali paaiškėti jo potraukis. Taigi klausimas, kiek vaikai supažindinti ir mokomi saugumo, smurto atpažinimo, kiek mokykloje, būreliuose naudojama aiški politika, ką vaikui daryti, jei jam nepatinka suaugusiojo elgesys“, – kalbėjo A. Kurienė.

Paramos vaikams centre mažiesiems organizuojami saugumo mokymai, kuriuose aiškinama, kas yra tinkami ir netinkami prisilietimai, kas yra geros ir kas yra blogos paslaptys, ką suaugęs net ir pats artimiausias žmogus gali daryti, ko ne. Tačiau, pastebi ji, vaikai daugiausia nukenčia ne nuo praeivių gatvėse, bet nuo gerai pažįstamų žmonių.

„Užtai pedofilai ir bando įsisukti į mokyklas, į būrelius, į vaikų namus – tas aplinkas, kur gali rasti vaikų, su jais susidraugauti“, – teigė pašnekovė.

Autorius: Mindaugas Jackevičius

2018 m. birželio 12 d. Utenos rajono savivaldybėje vyko paskaita-diskusija “Prekyba žmonėmis”, kurią vedė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) Panevėžio skyriaus socialinės darbuotojos Monika Murnikaitė ir Donata Ribokaitė. Pasak lektorių, prekyba žmonėmis apima žmonių verbavimą, pervežimą, slėpimą siekiant juos išnaudoti, dažniausiai seksualinio išnaudojimo arba priverstinio darbo tikslais. Ši grėsmė pirmiausia susijusi su tuo, kad dalis vaikų ir jaunimo vasaros atostogų metu nėra pakankamai užimti, jie neturi siektinų tikslų – tokie vaikai yra lengvas prekiautojų žmonėmis grobis. Asmenų siekis lengvai ir greitai užsidirbti pinigų ir/ar sunki finansinė padėtis, taip pat skatina patikėti prekeivių žmonėmis pažadais ir tokiu būdu yra patenkama į prekeivių žmonėmis pinkles.

Mokymų dalyviams buvo priminta kaip atpažinti verbavimą ir kokių atsargumo priemonių imtis, kur kreiptis nutikus nelaimei tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Mokymuose dalyvavo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato bendruomenės pareigūnės Agnė Steponavičienė ir Daiva Maselskienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos specialistai, rajono seniūnijų, Utenos socialinių paslaugų centro darbuotojai ir žiniasklaidos atstovai.