Author: admin

2022 metais prasidėjusi pilno masto Rusijos agresija Ukrainoje privertė iš šalies pabėgti 4,9 mln. žmonių. Jungtinės Tautos iškart įspėjo – ukrainietės moterys ir vaikai gali tapti prekybos žmonėmis ir išnaudojimo aukomis. Lietuvoje tai jau vyksta. Moterys iš Ukrainos – pati didžiausia moterų prostitucijoje grupė Lietuvoje.

„Taip pat matome moteris iš Baltarusijos, Moldovos. Ko tikrai nelaukėme – identifikuotos prekybos žmonėmis aukos iš Venesuelos. Matyt, krizė toje šalyje yra susijusi su tuo, kad šalies moterys ir suteneriai užplūdo Europą ir Lietuvą.

Teisėsauga Lietuvoje labai sunkiai identifikuoja prekybą žmonėmis. Kartelė labai aukšta. O kalbant apie komercinį seksualinį išnaudojimą, tai pilkoji zona“, – sako Kristina Mišinienė, „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ (KOPŽI) vadovė.

Prostitucija Lietuvoje – norma?

Ukrainiečių ir kitų migrančių seksualinis išnaudojimas Lietuvoje jau seniai yra „vieša paslaptis“. Bet kuriame Lietuvos mieste galima lengvai nusipirkti moterį. Populiariuose Lietuvos skelbimų portaluose apie pusė skelbimų, siūlančių „karštą masažą“, yra rusų kalba.

Lietuvoje prostitucija – nelegalus, bet plačiai toleruojamas reiškinys. ,,Nelegalaus reiškinio“ statusas neleidžia mokslininkams jo tirti, registruoti duomenų, skirtingai nuo šiaurės šalių, Prancūzijos ir kitų Europos valstybių neegzistuoja jokia valstybinė išėjimo iš prostitucijos programa.

Teisinę pagalbą kovoje su suteneriais ir prekeiviais žmonėmis, laikinus namus, į traumą orientuotas psichologų paslaugas moterims teikia nevyriausybinės organizacijos, tačiau tai dažniausiai projektinės lėšos. Baigiasi pinigai – baigiasi ir projektas ir nesvarbu, kad tas „projektas“ – tai žmogaus išėjimo iš prievartos ir smurto rato pusiaukelė ar tik pirmasis bandymas stotis ant kojų.

“Prostitucija užsiimančios moterys kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo dažniau nei karo veteranai.”

,,Tyrimai rodo, kad prostitucija užsiimančios moterys kenčia nuo potrauminio streso sutrikimo dažniau nei karo veteranai”, – sako teisės specialistė Héma Sibi, tarptautinės koalicijos CAP International vykdomoji direktorė. Koalicija vienija 37 nevyriausybines organizacijas, teikiančias tiesioginę pagalbą daugiau nei 16 000 prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų 29 šalyse.

,,Prostitucija nėra asmeninis pasirinkimas. Tai pasirinkimo nebuvimas aukoms. Kas tikrai turi pasirinkimą – tai suteneriai ir moteris perkantys asmenys, kurie turi galią prieš moteris, kurias perka ar išnaudoja.”

Nusikalstamumą sukuria pirkėjai

Kalbėdami apie prostituciją pirmiausiai turime kalbėti apie sekso pirkėjus, kurie paskatina, remia ir palaiko žmonių pirkimą ir seksualinį išnaudojimą už pinigus.,,Nuo pilno masto karo Ukrainoje pradžios paieškų internete naudojant raktinius žodžius „ukrainietės“, „eskortas“ ar „pornografija” padaugėjo 600 proc.”, – pasakoja Héma Sibi.,,Karas sukuria pažeidžiamumą – migracijos kelyje ar priverstinio persikėlimo metu moterys netenka namų, pajamų, palaikančio žmonių rato, jos tampa pažeidžiamos dėl gresiančio skurdo ir nesaugumo.

Vyrai tuo pažeidžiamumu naudojasi – jie žino, kad, tapusios pabėgėlėmis, ukrainietės greičiausiai atsidurs tokioje padėtyje, kai neturės kitos išeities, kaip tik parduoti savo kūnus. Ir jie tuo pasinaudoja ir specialiai ieško tokių moterų, kad galėtų jas nusipirkti ir išnaudoti.”

Būtent paklausa skatina prostitucijos sistemą ir yra seksualinio išnaudojimo pagrindas. Karai ir migracija dėl kitų priežasčių (ekonominė, politinė, ekologinė migracija) visuomet tokią paklausą sustiprina. Prekiautojai žmonėmis, suteneriai stebi ją ir kuria socialinį ir ekonominį spaudimą moterims užsiimti seksualiniais veiksmais už pinigus. ,,Europoje matome, kad 70 proc. prostitučių yra migrantės, turinčios labai sudėtingą praeitį,“ kalba specialistė.

,,Po Rusijos invazijos į Ukrainą pastebėjome prekybos žmonėmis bangą. Pavyzdžiui, Berlyno raudonųjų žibintų kvartale, kur prostitucija legali, nuo karo Ukrainoje pradžios ukrainiečių moterų skaičius padidėjo penkis kartus.”

“Po Rusijos invazijos į Ukrainą pastebėjome prekybos žmonėmis bangą.”

CAP turi organizaciją narę Ukrainoje, kuri teikia paramą prostitucijoje esančioms moterims Ukrainoje.,,Jie mums pasakojo, kad vos po kelių savaičių nuo karo pradžios suteneriai jau laukė pasienyje, kad išvežtų ukrainietes į Europą. Ypač į šalis, kuriose prostitucija legali, kad jas būtų galima pirkti ir parduoti ir pasipelnyti iš to,” – sako H.Sibi.

Manipuliacijos scenarijai

Įtraukiant nuo karo bėgančias ukrainietes į seksualinio išnaudojimo tinklus, pasitelkiami iš anksto suplanuoti scenarijai. Prekeiviai žmonėmis joms meluoja, kad kitoje šalyje jų laukia stabilus darbas, bus sutvarkyti migracijos dokumentai, leidimai gyventi. Jie psichologiškai manipuliuoja pažeidžiamomis moterimis – teikia joms paramą, ramina, guodžia. Taip jos patenka į jų spąstus.

Suteneriai dažnai naudoja ir „mylimo vaikino” manipuliacijos metodą. Jie suvilioja moteris skirdami dėmesį, apsimestinę šilumą, dovanodami dovanas. Taip vyrai sukuria meilės ryšį ir įkvepia joms pasitikėjimo. Kai moteris įsimyli, jie imasi smurto. Ši taktika gali būti itin žiauri – vyrai naudoja grupinę prievartą, kankina, muša moteris ir taip jas priverčia parsiduoti kitiems.

Išnaudojamos specialistės

Nors prekybos žmonėmis ir įtraukimo istorijos rodo visai ką kita, įsitikinimas,,jos pačios nori, pačios pasirinko” vis dar itin dažnas. Kiek jis klaidingas, paaiškėja vos pradėjus analizuoti moterų istorijas. Migracija išmuša žmonėms iš po kojų pagrindą, kurį jie kūrė daugelį metų. Karjera, pajamos, kolegų ir profesinio lauko pasitikėjimas ir taip sukauptas socialinis kapitalas išnyksta atsidūrus svečioje šalyje, kurioje gyvenimą turi pradėti nuo nulio, dažnai kaip nekvalifikuota darbuotoja.

Nelikę draugų, palaikančio žmonių rato, vadinamojo „saugumo tinklo”. Galbūt nepripažįstamas moters diplomas, galbūt kalbos barjeras neleidžia dirbti pagal profesiją, jei ji – mokslininkė ar žurnalistė. Tarp prostitucija priverstų verstis žmonių yra buvusių gydytojų, mokytojų ir IT specialisčių.

Be to, daugelis ukrainiečių pabėgėlių tikėjosi, kad karas baigsis per kelis mėnesius ir jie galės grįžti į Ukrainą. Kai kurios moterys prostituciją pasirinko kaip laikiną būdą aprūpinti savo šeimą.

,,Sėdėdamos mūsų laikinuose namuose moterys pasakoja, kad vienos turi išlaikyti nuo 10 iki 12 asmenų Ukrainoj. Tiek žmonių laukia jų pinigų. Aš privalau, sako jos. Kol paeinu, turiu uždirbti tuos pinigus. Tai moterys iš okupuotų zonų, po vidinio perkėlimo, moterys su profesijomis. Mes sutinkame medicinos seseris, buvusias pareigūnes, mokytojas. Yra moterų, kurios ir anksčiau buvo prostitucijoje. Tačiau jų dalis nėra didelė,” – pasakoja K.Mišinienė.

Mokestis už išnaudojimą nėra pagalba

Įtraukti į šią rinką žmonės susiduria su išnaudojimo organizatorių melu ir manipuliacijomis. Moterys iš Venesuelos pasakoja buvusios apgautos, jog Lietuvoje prostitucija legali ir tik vėliau susidūrė su baudomis ir persekiojimu. „Joms sakoma, kad čia tu būsi apsaugota, kad bus tik su priemonėm (lytiniai santykiai su prezervatyvais – aut. past.), kad tavo sveikata aukščiau visko“, sako Kristina Mišinienė.

Specialistė nurodo ir tai, kad jau pačioje pradžioje jos dažniausiai būna sutenerių ir tinklo organizatorių įstumiamos į kelių ar keliasdešimties tūkstančių eurų skolas už kelionę, būstą, sąvadavimą, apie kurias nežino prieš išvykdamos. Moterys verčiamos „atidirbti” ir neturi kito pasirinkimo, nes joms grasinama susidorojimu, jos palaužiamos prievartaujant.

Aplinkybės priverčia užsiimti veikla, kuri vis dar dažnai visuomenėje matoma kaip labai lengva ir pelninga. Be to, perkantys moteris vyrai dažnai tiki, kad, mokėdami pinigus, joms padeda. Tačiau tai netiesa. Specialistės pasakoja, kad moterims tenka ne daugiau nei 20 procentų pajamų, gaunamų iš jų išnaudojimo, o jei ji įklampinta į skolas, neuždirba nieko. Jos turi išsimokėti labai dideles sumas prieš tai, kol gali pradėti siųsti pinigus į namus Ukrainoje. „Paskutiniu metu matome moteris, kurios yra siaubingoje finansinėje situacijoje, ir jos sako – tai yra greičiausias kelias man tuos pinigus gauti,“ – atskleidžia KOPŽI vadovė.

Trauma ir priklausomybės

Ypač svarbi prostitucijos reiškinio dalis – trauma, kurią patiria moterys (ir vyrai, priversti parduoti savo kūnus) ir kuri gilėja einant laikui. „JAV atlikti tyrimai rodo, kad daugiau nei 90 procentų prostitučių iš pirkėjų yra patyrusios bent vieną iš šių smurto formų: užpuolimas su ginklu, smaugimas, išžaginimas, išžaginimas objektu, fizinis, žodinis užpuolimas,“ – sako Héma Sibi.

,,Ar aš gerai jaučiuosi, ar blogai, tai mano vidinė problema. Aš privalau susitvarkyti,” – cituoja moterų įsitikinimą Kristina Mišinienė. „Įsivaizduokit, kokią vidinę dramą jaučia moteris: vyras kariauja, ji pati parsidavinėja, kad išlaikytų tuos 10 žmonių. Vienas serga, kitas be darbo, trečias vėl… Ir ta drama gilėja. Sąlygos čia yra baisios. Pirkėjai nori sekso be apsaugų, nori gauti tai, ko negaus iš draugės ar žmonos. Aš net nesiplėsiu, ko jie jų prašo…” – paaiškina ne vieną dešimtmetį tiesiogiai su aukomis dirbanti specialistė.

Pasibjaurėjimas pirkėjais, veiksmais, kuriuos jie verčia moteris atlikti ir jų smurtu, nuolatinė baimė būti užkrėstai lytiškai plintančia liga, sužalotai ar nužudytai verčia moteris imtis „anestetikų“. Tai – dažniausiai alkoholis, narkotikai. „Sutinku moterių, kurios sako: neapsvaigusi aš negaliu pradėti dienos. Tik apsvaigusi galėsiu sulaukti jos pabaigos,“ – prisimena vienos moters pasakojimą K.Mišinienė.

,,Kodėl ji ne kasininke dirba?”

Kasdienis alkoholio vartojimas netrunka peraugti į priklausomybę, o tuomet rasti jėgų kreiptis pagalbos, gintis ar tiesiog atskleisti savo istoriją dažnai tampa nebeįmanoma be profesionalios pagalbos ir stipraus palaikymo.

,,Ištrūkimo kanalėlis dar labiau siaurėja,” – smurto rato sukuriamą moters tragediją atskleidžia KOPŽI vadovė. „Ateina momentas, kai ir vaikai, ir šeima, ir tie dešimt žmonių nueina į foną. Ji jau dirba tik tam, kad galėtų susimokėti [už medžiagas]. Ir suteneriai tą labai gerai žino. Jie siūlo. Žiūrėk, sako, būsi smagesnė, tau bus lengviau. Ir tikrai ne viena pradeda vartoti. Grupinis seksas, orgijos, iškrypėliškos praktikos, sadistinės praktikos. Žinoma, kad jai reikia kažko, kas padėtų visą tai pernešti.”

Specialistė pasakoja, kad visuomenė ir tarp politikų jau įsitvirtinęs klaidingas įsitikinimas, kad prekybos žmonėmis aukos – tai,,blogos moterys“, o norinčioms išeiti iš prostitucijos trukdo ne tik stigmatizacija ir visuomenės smerkimas, bet ir galiojantys įstatymai ir pagalbos programų vakuumas.

,,Jau yra tas naratyvas suformuotas, tai yra blogos moterys, pasileidusios moterys. Kodėl jinai ne kasininke „Maksimoj“ dirba? Tu bandai jiems aiškinti apie traumą, apie tai, kad iš viešnamio į „Maksimą“ peršokti negali, reikalingas palaipsnis išėjimas. Jiems nebeaktualu. Jei moteris nusprendžia išeiti iš kokio viešnamio ar nelegalaus butelio ir nedrąsiai nueina iki komisariato, pirmiausia ji bus nubausta, o tik paskui išklausyta, ” – sako Kristina Mišinienė.

Įstatymai palankūs pirkėjams ir suteneriams

Lietuvos įstatymai baudžia ir besiverčiančius prostitucija, ir žmones perkančius asmenis, tačiau pastarųjų nubaudžiama net dešimt kartų mažiau. Praėjusiais metais pradėtos vos 26 administracinės teisenos už žmonių pirkimą ir naudojimąsi prostitucija, šiais metais – tik devynios. Tačiau už vertimąsi prostitucija pradėtos net 262 administracinės teisenos, iki šių metų rugsėjo 1 dienos – 187.

Pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų darbuotojos karčiai juokauja – tai ką, moterys viena kitą perka? Ir jau rimtai pabrėžia – Lietuvoje, norint nubausti moterį perkantį asmenį, reikia įrodyti pinigų davimo, gavimo faktą. O tai itin sunku, nors vargu ar įmanoma patikėti, kad toks asmuo tiesiog atėjo apsidairyti ar aplankyti mylimosios. Lietuvos įstatymai dar labiau žlugdo moteris ir yra palankūs pirkėjams, sako pagalbą teikiantys specialistai. „Galbūt net nesuprasdami, visi žaidžia sutenerių naudai. Tegul nesąmoningai, bet kol kas žaidžia sutenerių naudai,” – pasakoja K.Mišinienė.

Ne savo noru

Lietuvoje prasidėjus pilno masto Rusijos agresijai prieš Ukrainą pabėgėliai buvo priimami itin šiltai. Žmonės kvietė juos į savo būstus, teikė nemokamas paslaugas, buvo palengvinta įdarbinimo procedūra. Tačiau nors žmonės kūrė aplink ukrainietes saugią zoną, šios moterys vis tiek yra labai pažeidžiamos. Jos gyvena ne savo šalyje, susiduria su kultūrinėmis kliūtimis, neturi tokių pačių teisių kaip savo šalyje, o tai gali paskatinti prostituciją.

,,Manau, kad prostitucija turėtų būti analizuojama kaip mažų pažeidžiamumų sankaupa. Kai ši sankaupa tampa per didelė, atsiveria durys prostitucijai,” – sako tarptautinės koalicijos vadovė Héma Sibi. „Jei Lietuvoje yra ukrainiečių moterų ir merginų prostitucija, tai reiškia, kad yra lietuvių vyrų paklausa jai. Prostitucija ir prekyba žmonėmi neegzistuoja be paklausos.

Vyrai, norintys pirkti žmogų seksui, yra pagrindinė Ukrainos moterų ir merginų, o kartu ir visų pasaulio moterų ir merginų prostitucijos priežastis. Prancūzijoje daugiau nei 80 proc. prostitucija užsiimančių asmenų yra prekybos žmonėmis aukos. Tai policijos pateikti skaičiai. Kai tai suvoki, nelieka labai daug erdvės argumentams, jog žmonės prostituciją pasirenka savo noru,” – apibendrina specialistė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Patalpų nuoma pagal verslo liudijimą užsiimantis, nekilnojamojo turto objektų įvairiose Lietuvos vietovėse turintis 76 metų kaunietis Antanas Naugžemys atsidūrė teisiamųjų suole dėl inkriminuojamo žmogaus išnaudojimo priverstiniam darbui.

Šokiruojanti istorija prasidėjo, A. Naugžemiui iš varžytynių 2023 metais įsigijus gyvenamojo namo dalį Kauno rajone.

Iki varžytynių ši dalis priklausė 40 metų vyrui, turinčiam psichikos sutrikimų ir
problemų dėl potraukio alkoholiui. Jį spaudė ir finansinės bėdos – prisikaupė nemažai skolų.

Prokuratūros tvirtinimu, pensininkas prieš pažeidžiamą auką panaudojo apgaulę ir grasinimus.

Įžvelgė bauginimus ir šantažą

Pasak pareigūnų, iš pradžių A. Naugžemys su vyriškiu sutarė, kad jis galės ir toliau gyventi minėtame būste už 150 eurų mėnesinį mokestį.

Teisėsaugos duomenimis, po kurio laiko naujasis savininkas pasiūlė nukentėjusiajam dirbti Kaune esančioje valdoje – už sklypo, kuriame stūksojo sudegęs medinis namas, tvarkymą buvo pažadėta kas mėnesį neoficialiai mokėti 500 eurų atlygį. Ši valda priklausė A. Naugžemiui. Kaltinamajame akte tvirtinama, jog vyras buvo bauginamas: žinodamas, kad jis neturi nuolatinio darbo ir kitos gyvenamosios vietos, A. Naugžemys pareiškė – jeigu pasiūlymo bus atsisakyta, nebeleis jam gyventi būste, kurio dalis buvo parduota iš varžytynių. Tyrėjų žiniomis, nukentėjusysis beveik 2 mėnesius atliko nurodytus darbus.

Per dieną – 5 eurai

Pareigūnų teigimu, tęsdamas nusikalstamą veiką, A. Naugžemys liepė aukai išsikraustyti, melagingai nurodydamas, jog ten gyvens kiti nuomininkai. Čia pat, bylos duomenimis, nuskambėjo naujas pasiūlymas: persikelti gyventi į A. Naugžemiui priklausantį namą Kaune ir už pastogę, maistą pietums, 5 eurų per dieną atlyginimą ten atlikti įvairius apleistų sklypo ir pastato tvarkymo darbus. Pareigūnai teigė nustatę, jog galimai priverstiniam darbui išnaudota auka vėliau buvo nuvežta į Palangą, kur kaltinamasis taip pat turi nekilnojamojo turto. Į teisėsaugą kreipėsi nukentėjusiojo giminaitė, neprisiskambinusi jam telefonu ir nežinodama, kur jį surasti. Pagal mobilaus ryšio signalą pareigūnai nustatė, jog vyriškio telefonas yra pajūryje. Taip renkant informaciją, kruopelę po kruopelės, išsirutuliojo plačios apimties ikiteisminis tyrimas, o jam pasibaigus, byla perduota į teismą. Kauno apylinkės teismo pirmininko padėjėja ryšiams su žiniasklaida ir visuomene Inga Ramanauskaitė portalą Lrytas informavo, jog byla iš esmės dar nėra pradėta nagrinėti – ankstesni posėdžiai būdavo atidedami. Artimiausias posėdis suplanuotas lapkritį.

Neigė pateiktus kaltinimus

Savo kaltės A. Naugžemys ikiteisminio tyrimo metu nepripažino – kategoriškai neigė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Pasak pensininko, jis jau 20 metų užsiima su nekilnojamuoju turtu susijusia veikla, ją vykdo sąžiningai. Nukentėjusiuoju pripažinto vyro A. Naugžemys tvirtino priverstiniam darbui neišnaudojęs, jo neapgaudinėjęs ir jam negrasinęs. Pasak kaltinamojo, nukentėjusysis jautė potraukį taurelei – įsigijus iš varžytinių jam priklausiusį būstą, ten rasta
daugiau nei 400 tuščių butelių. Rengiant straipsnį, su A. Naugžemiu susisiekti nepavyko.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Nuo didelius pinigus uždirbančių „OnlyFans“ žvaigždžių iki stoties rajone klientų ieškančių priklausomų moterų – į prostituciją patenka skirtingų likimų žmonės. Dekriminalizuoti ar griežčiau bausti – visuomenė šiuo klausimu pasiskirsčiusi į dvi stovyklas.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad šiuo metu Lietuvoje didelę dalį parsidavinėjančių asmenų sudaro migrantės moterys, o sekso pirkėjai jaučiasi visiškai nebaudžiami ir saugūs.

Anot jos, visuomenėje vyrauja daug mitų susijusių su prostitucija: „Vienas kvailiausių mitų šitoje srityje yra tai, kad asmenys prostitucijoje yra hiperseksualios mašinos, kad jiems patinka parsidavinėti, kad jie laimingi, galėdami, atsiprašant, kokiam susmirdėliui tarpuvartėje atlikti oralinį sekso aktą už 10 eurų.“

K. Mišinienė sako, kad absoliuti dauguma asmenų – tiek moterų, tiek vyrų – užsiimančių prostitucija, yra pardavinėjami jų šeimininkų. Jie, pašnekovės teigimu, stengiasi išgyventi komercinio seksualinio išnaudojimo lauke, nes nemato kitos išeities, kaip išspręsti savo ekonomines, psichologines problemas.

K. Mišinienė nepritaria prostitucijos legalizavimui, nes nemato, kad tai galėtų palengvinti išnaudojamų asmenų gyvenimą. Ji netiki kalbomis apie smurto nebuvimą, sveikatos kontrolę.

,,Legali prostitucija naudinga sekso pirkėjų patogumui, jų saugumo ir anonimiškumo užtikrinimui. Ir dabar prekybos moterimis bylose gerai matome, kad sekso pirkėjui yra tas pats, ar prostitutė jam pristatoma kaip savanoriškai su juo santykiaujanti, ar ji yra verčiama kitame kambaryje besislepiančių prekeivių žmonėmis“, – tvirtina pašnekovė.

Prostitucija – smurtas spąstuose

Daugiau kaip dvidešimt metų su seksualinio išnaudojimo aukomis dirbanti psichoterapeutė Dalia Puidokienė kasdien mato, kokia sudėtinga ir skaudi prostitucijos realybė Lietuvoje.

Jos teigimu, šis reiškinys niekada nėra žmogaus laisvas pasirinkimas, o visuomenėje vis dar gajus stereotipai trukdo matyti tikrąją problemos esmę.

D. Puidokienė yra Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro „Veda vidus” direktorė. Ši organizacija teikia kompleksinę pagalbą – nuo psichologo konsultacijų iki socialinės paramos. Kasmet sulaukiama per trisdešimt naujų atvejų.

„Nėra dviejų vienodų istorijų – kiekvienas atvejis unikalus. Ypač sunku kreiptis vyrams, nes jiems itin sudėtinga pripažinti ir identifikuoti patirtą seksualinę prievartą”, – pasakoja pašnekovė.

D. Puidokienė pabrėžia, kad prostitucija neatsiejama nuo seksualinio išnaudojimo:,,Prostitucija tikrai nėra žmogaus laisvas pasirinkimas. Žmonės dažniausiai yra įtraukiami ar įviliojami į šią veiklą. Tai – smurtas spąstuose, prievartos ir galios nelygybės išraiška.”

Anot jos, įtraukti į prostituciją galima ir labai subtiliais būdais – viliojant pažadais, melu ar manipuliacijomis. „Dažnai žmogus iš pradžių nesupranta, kas jo laukia. Tik vėliau suvokia, kad iš to ištrūkti ir integruotis atgal į visuomenę bus be galo sunku”, – teigia Puidokienė.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad seksualinis išnaudojimas yra viena pelningiausių industrijų pasaulyje. „Ekspertai kalba apie 500 procentų pelną be jokių investicijų, nes „prekė“ čia yra žmogus – jo kūnas”, – sako ji.

Pašnekovė pastebi, kad net ir kalbant apie prostituciją internete, situacija iš esmės nesiskiria nuo gatvės prostitucijos. „Už to visada slypi, jei ne konkretus žmogus, kuris išnaudoja ir pelnosi, tai bent jau tinklas – pavyzdžiui, „OnlyFans”. Išnaudojimo esmė ta pati, tik forma – modernesnė”, – pabrėžia ji.

Visuomenės požiūris trukdo grįžti į gyvenimą

Visuomenės požiūris į prostituciją, pasak D. Puidokienės, vis dar grindžiamas klaidingais įsitikinimais. „Daugelis mano, kad žmogus pats pasirinko pardavinėti savo kūną, kad tai – profesija ar darbas. Vartojama sąvoka „seksualinės paslaugos”, manau, yra klaidinga ir palaiko neteisingas nuostatas”, – teigia ji.

Pasak specialistės, toks požiūris trukdo nukentėjusiųjų reabilitacijai bei integracijai, stiprina jų izoliaciją ir gėdos jausmą. „Vis dar trūksta empatijos ir tolerancijos. O be jų pagalba tampa fragmentiška – Lietuvoje nėra veikiančios kompleksinės sistemos, kuri padėtų prostitucijoje atsidūrusiems žmonėms sugrįžti į gyvenimą”, – sako D. Puidokienė.

Specialistė įsitikinusi, kad baudimas už prostituciją tik palaiko šį reiškinį, todėl būtina sukurti išėjimo programą. „Su baudimu mes tik įtvirtiname prostitucijos ratą – žmogus, gavęs baudą, negali kreiptis pagalbos, nes turi toliau „dirbti“, kad ją sumokėtų. Turi būti baudžiamas tik tas, kuris naudojasi ar organizuoja – suteneris. Tačiau su tuo nesutinka, mano spėjimu, tie politikai, kuriems paranku, kad prostitucija toliau gyvuotų – galbūt patys tuo naudojasi”, – sako ji.

Moterys prostitucijoje – visuomenės veidrodis

Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė Viktorija Kolbešnikova pritaria, kad prostitucija susijusi su seksualiniu išnaudojimu. Ji teigia, kad prostitucija reiškia beveik šimtaprocentinę smurto ir prievartos riziką.

V. Kolbešnikova atkreipia dėmesį, jog prostitucija dažniau užsiima moterys, nors yra ir vyrų bei translyčių žmonių. „Didesnis moterų į(si)traukimas yra ir visuomenės veidrodis. Moterų kūnai sudaiktinami reklamose, filmuose ir apskritai viešojoje erdvėje. Be to, moterys neproporcingai dažnai susiduria su seksualiniu smurtu kasdienybėje”, – priduria V. Kolbešnikova.

Ji mano, kad neteisinga apie žmones prostitucijoje kalbėti tik kaip apie aukas: „Tai irgi sudaiktinimas. Kita vertus, kartais seksualinė veikla už atlygį glamūrizuojama – įgarsinami moterų pasakojimai, kad jos mėgaujasi šia veikla, nes tai leidžia susikurti patogų gyvenimą. Toks požiūris irgi pavojingas, nes paslepia smurto ir pažeminimo patirtis. Tikrasis paveikslas turi daug daugiau žmogiškų niuansų ir konteksto.”

Pašnekovė teigia, kad žmonės, besiverčiantys seksualine veikla už atlygį, susiduria ir su niekinančiu visuomenės požiūriu, net ir tuomet, kai nori palikti šią veiklą, išeiti iš prostitucijos.

,,Lieka šleifas – kartais gandai, kartais vaizdo įrašai. Artimieji, kaimynai ar net policijos pareigūnai, matantys tam tikrus įrašus, ima nuvertinti, diskriminuoti. Tokiais atvejais nesigilinama į priežastis, kurios atvedė iki prostitucijos”, – sako pašnekovė.

Lietuvoje egzistuoja abiejų pusių kriminalizavimo praktika – seksualines paslaugas perkantys ir jas teikiantys žmonės laikomi darančiais nusikaltimą. Ji pritaria Daliai Puidokienei, kad bausti žmones, užsiimančius prostitucija, nėra geras sprendimas, nes tai neveikia, be to, nukentėjusieji nesikreipia pagalbos, kadangi patys laikomi darantys nusikaltimą. Priešingas tam požiūris – siūlyti teisinį reguliavimą.

Siūlo dekriminalizuoti prostituciją

Pašnekovė mano, kad reikia keisti teisinę sistemą link dekriminalizacijos, kitaip tariant – siekti, kad seksualinė veikla už atlygį būtų legali.

„Toks kelias irgi turi savų trūkumų – tai neišsprendžia smurto rizikos, atskirties visuomenėje ir kitų problemų savaime. Tai nemažina prostitucijos masto ir nepaveikia prekybos žmonėmis situacijos”, – sako Lygių galimybių plėtros centro komunikacijos vadovė.

Tačiau tai, anot jos, tik ledkalnio viršūnė. Pamatas – bendras atskirties ir skurdo mažinimas, moterų teisių apsauga, vyriškumo normų kaita.

V. Kolbešnikova pamini ir būtinybę keisti visuomenės požiūrį bei užtikrinti prieinamą socialinę pagalbą norintiems išeiti iš prostitucijos. Ji šiuo metu nemato tobulo sprendimo, tačiau siūlo, kad sprendimų priėmime dalyvautų žmonės, esantys prostitucijoje, nes jie geriausiai žino, ką tai reiškia. Visuomenei, anot jos, reikia nustoti juos kaltinti.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Trijų vaikų mama Agnė gyvena nuolatinėje baimėje, nes ją terorizuojantis buvęs sugyventinis Lukas Gilys iš kalėjimo paleistas anksčiau laiko. Daugybę kartų teistą vyrą laisvėje pareigūnai planavo kontroliuoti su apykoje, tačiau jis pradingo ir šiuo metu slapstosi.

Tuo pat metu prokuratūra nusprendė nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl L. Gilio grasinimų susidoroti su Agne. Nors ji negali patikėti tuo, kas įvyko, moteris turi įtarimų, kodėl teisėsauga taip pasielgė.

„Delfi“ jau anksčiau rašė apie pragarą, kurį Agnei tenka išgyventi. Tada ji pasakojo, kad L. Gilys nuolat gerdavo, apsvaigęs ją daužydavo ir įžeidinėdavo vaikų akivaizdoje.

„Jis yra labai žiaurus smurtautojas, jis neadekvatus. O tokį žmogų paleidžia į laisvę ir dar nutraukia ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų. Jis žino, kur aš gyvenu, jis žino mano režimą, kada vaikai eina į darželį“, – tuo, kas vyksta, negali patikėti Agnė (vardas pakeistas, redakcijai žinomas).

Teistas Lietuvoje ir užsienyje

30-metis L. Gilys vien Lietuvoje teistas 6 kartus už vagystes, smurtą, plėšimus ir kitus nusikaltimus. Teistumų jis yra užsidirbęs ir Vokietijoje, Nyderlanduose.

2023 m. jam skirti viešieji darbai, nes žiauriai primušė Agnę. Tačiau bausmės jis neatliko, todėl jam paskirta 1,5 tūkst. eurų bauda, kurios jis niekada nesumokėjo.

Paskutinį kartą už grotų jis atsidūrė 2024 m. gegužę, nes beveik 12 valandų laikė artimuosius įkalintus bute, grasino jiems peiliu ir apiplėšė, pagrobė turto už 1800 eurų.

Už tai jam skirta 1 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bet visos jos neatlikęs jis lygtinai išleistas į laisvę su apykoje. Tai jo nesustabdė, dabar jis slapstosi nuo policijos.

Įrodymų neužteko

Sėdėdamas kalėjime jis skambinėjo Agnei ir žadėjo iškabinti akis, subadyti, supjaustyti, nupilti rūgštimi ir kitaip susidoroti.

„Aš už tave dar kartą sėdėsiu, nebijau, nes neturiu ką prarasti. Kentės visa tavo šeima“, – tokius grasinimus, pasak Agnės, išsakė L. Gilys.

Tuo pat metu jis viešino moterį kompromituojančią vaizdo medžiagą, kėlė įrašus į feisbuką, siuntinėjo juos darbovietei, rašinėjo melagingus pranešimus vaiko teisių specialistams.

„Jis siuntinėjo įrašus, kur aš sumušta, jis mane įbauginęs ir liepia kalbėti visokius dalykus. Jis labai daug kartų mane skriaudė“, – prisimena moteris.

Dar jis iš moters banko kortelės sugebėjo pasisavinti 200 eurų.

Teisėsauga po šių istorijų pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl grasinimų susidoroti (BK 145 str. 2 d.), sukčiavimo (BK 182 str. 4 d.), neteisėto informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimo (BK 167 str.) ir neteisėto mokėjimo priemonės panaudojimo (BK 215 str. 1 d.).

Tačiau rugsėjo 19 dieną prokurorė Jūratė Plauskienė nutraukė ikiteisminį tyrimą. „Delfi“ paklausus, kodėl priimtas toks sprendimas, prokurorė paaiškino, kad žiniasklaidai negali komentuoti nutraukimo motyvų. Pasak jos, negauta pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių L. Gilio kaltę.

Agnę toks prokuratūros sprendimas šokiravo.

„Kai jį paleido iš kalėjimo, jis mane pradėjo terorizuoti dar labiau. Jį kvietė į apklausą, bet jis neatvyko. Tai tyrimą tiesiog nutraukė. Advokatai žiūrėjo ir nesuprato, kaip taip gali būti, žmogus juk daugybę kartų teistas“, – stebėjosi Agnė.

Prokurorė J. Plauskienė paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nėra vertinama įtariamojo asmenybė, tik surinkti įrodymai. Todėl jo teistumai praeityje įtakos neturi.

Gali viską, nes bendradarbiauja su teisėsauga?

Agnė kėlė versiją, kad tyrimas nutrauktas, nes J. Gilys bendradarbiauja su teisėsauga, anksčiau ne kartą apie tai jai gyrėsi.

„Jis man rašė išėjęs iš kalėjimo, kad pasidomėčiau dėl šito ikiteisminio tyrimo ir juokėsi. Atrodė, jis žinojo, kad ikiteisminis tyrimas bus nutrauktas. Panašu, jis bendradarbiauja su pareigūnais, jis man gyrėsi, kad paskambinsiu pareigūnams į Vilnių ir man nieko nebus“, – kalbėjo pašnekovė.

Jis man gyrėsi, kad paskambinsiu pareigūnams į Vilnių ir man nieko nebus.

Pasiteiravus prokurorės, ar tokia versija turi kokį nors pagrindą, ji atsakė lakoniškai: „Tai jos subjektyvi nuomonė, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis“.

Tačiau bendradarbiavimas su pareigūnais tikrai nėra Agnės išsigalvojimas.

Teismo sprendime, kurį matė „Delfi“, užfiksuota, kad 2022 m. kovo 29 d. jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kaip padėjęs atskleisti organizuotos grupės padarytas nusikalstamas veikas. Šios nusikalstamos veikos – ginkluotas apiplėšimas, viešosios tvarkos pažeidimas ir disponavimas šaudmenimis.

Ragino priimti smurtautoją į namus

Agnė prisiminė ir dar vieną keistą incidentą: po to, kai L. Gilys apiplėšė savo artimuosius, jis mėnesiui suimtas, o po to paleistas į laisvę su apykoje.

„Tyrėja man paskambino, sako, ar galite jį priimti pas save, vis tiek jis bus prižiūrimas, su apykoje, jūs turite bendrą vaiką. Pažadam, tikrai jis nieko jums nepadarys, mes jį kontroliuosime ir jis greitai važiuos į kalėjimą. Tai buvo kaip spaudimas, priimk, nieko neatsitiks ir nebijok. Jį paleido ir praėjus dviem dienoms jis mane žiauriai sumušė“, – sakė moteris.

Ji tvirtina tąkart negalėjusi kreiptis į policiją, nes L. Gilys atėmė telefoną.

„Tai absurdiška situacija. Žmogus daro ką nori. Ikiteisminį nutraukė, dabar jis gali artintis prie manęs. Man policija sakė, jei jį tik pamatysiu, iškart skambinčiau 112, bet ar jie suvokia, kad net nespėsiu paskambinti?“ – stebėjosi Agnė.

Nutraukimas – ciniškas

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė teikė paramą Agnei. Jai teisėsaugos sprendimas nutraukti šį tyrimą kelia daug klausimų.

„Ši istorija yra ne tik apie tai, ką gali padaryti pasirinktai aukai smurtaujantis artimoje aplinkoje asmuo, kaip puikiai jam sekasi persekioti moterį net iš įkalinimo įstaigos. Čia yra tikrai unikalus liudijimas apie tai, kaip pati teisėsauga, prokuratūra vertina tokius veiksmus. Kolegos iš šio lauko gali vaizdžiai pasakoti, kaip smurto aukos tyli, nepraneša apie patiriamus kankinimus ir persekiojimą, kaip jos nuolat sugrįžta ir t.t. ir pan. O jeigu jos netyli? Jeigu moteris, mušta, naikinta, iš paskutiniųjų besikabindama į gyvenimą, nori teisingumo, nori pagalbos?

Šis ciniškas ikiteisminio tyrimo sunaikinimas yra geriausias atsakas. Juk dar gyva, tai kokios pretenzijos?“ – komentuoja K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė stebėjosi, kaip tokioje situacijoje smurto aukos gali atsilaikyti, kai net teisėsauga yra bejėgė prieš tokį asmenį.

„Atkreipiame dėmesį ir į kalinčio smurtautojo neapsakomą pasitikėjimą savimi, jis teigia esantis policijos informatorius, taigi jam atleidžiami nusikalstami veiksmai. Tiesa tai ar ne – ne mums spręsti. Bet rankose laikome tyrimo nutraukimą, pilną manipuliacinių išvedžiojimų. Tai kas tada čia laimėtojas? Girdime ir apie kokį tai paslaptingą įkalinimo įstaigos darbuotoją, pasirengusį tarpininkauti tarp persekiojamos moters ir kalinio. Vėliau jis mįslingai dingsta, praranda susidomėjimą ar pereina į kitą pusę?

Manau, šis atvejis būtinai turėtų patraukti visų kontroliuojančių teisėsaugą, prokuratūrą, įkalinimo įstaigas, dėmesį.

Žinoma, svarstome ir apie tai, kad patys tyrimą atlikę ir jį kontroliavę asmenys patyrė šio „kiaurai sienas“ einančio žmogaus spaudimą, grasinimus ir todėl priėmė tokį jam palankų sprendimą. Bet tada – situacija dar blogesnė, negu visuomenė įsivaizduoja. Kaip atsilaikyti aukoms, jeigu jūs patys, gerbiami tyrėjai ir prokurorai, esate tokie silpni?“ – pastebi K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Neseniai Lietuvą sukrėtęs atvejis, kai užsieniečių registracijos centre dirbęs psichologas seksualiai prievartavo pažeidžiamus prieglobsčio prašytojus, parodė, kad net tie, kurie turėtų būti pagalbos ir saugumo šaltinis, gali tapti pavojumi. Šis įvykis iššaukė diskusiją, ką patiria pagalbos prašantys asmenys ir ką reikėtų daryti kitaip.

Lietuvoje šiuo metu veikia apie 450 uždarų institucijų, kuriose apribojama žmogaus laisvė – nuo įkalinimo įstaigų iki vaikų socializacijos centrų, psichiatrijos ar užkrečiamųjų ligų gydymo įstaigų. Tokiose erdvėse žmonės tampa priklausomi nuo institucijų kontrolės, jų sprendimų bei darbuotojų elgesio, o laisvės apribojimas dažnai reiškia ir didesnę riziką patirti seksualinį smurtą.

Ar situacija keičiasi?

Vakar nevyriausybinė organizacija „Sienos Grupė“ kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) kvietė į viešą diskusiją „Uždaros institucijos ir atviros žaizdos: seksualinio smurto patirtys“, kurioje buvo nagrinėjami klausimai, ilgai likę paraštėse.

„Daugiau nei prieš 20 metų kelios nevyriausybinės organizacijos darėme monitoringą uždarose institucijose ir aptikome daugybę kraupių dalykų – seksualinio smurto atvejų… Tačiau nuėjus pas įstaigos vadovus pasikalbėti apie tokias situacijas, jie viską neigdavo. Labai tikiuosi, kad dabar situacija keičiasi“, – patirtimi dalijosi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto profesorius, Vilniaus universiteto ligoninės Vaiko raidos centro gydytojas konsultantas prof. Dainius Pūras.

„Iš tiesų tyrimai rodo, kad situacija blogėja, o ypač migrantų teisių srityje. Viena vertus, yra nemažai tarptautinių teisės aktų, tačiau kyla klausimas ar jie tikrai veikia?“, – kėlė klausimus teisininkė, Vilniaus universiteto mokslininkė, Baudžiamosios justicijos katedros vedėja dr. Ilona Michailovič.

Visgi Vilniaus universiteto docentas, lingvistas, vienas iš nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ steigėjų dr. Vuk Vukotić, bendraudamas su nukentėjusiais, sakė, jog socialinio smurto atvejų vis dar yra daugybė: „Žmonės, bijodami kreiptis į institucijas, dažniausiai kreipiasi į nevyriausybines organizacijas. O valstybės institucijos nenori matyti ir įsileisti nevyriausybinių organizacijų, nenori, kad mes ieškotume tiesos.“

Kovoti tenka prieš visą sistemą

„Viena didžiausių problemų, sudarančių sąlygas smurtui ir žmogaus tiesių pažeidimams atsirasti, yra darbuotojų pasirinkimas nematyti problemos. Uždaro tipo institucijose pastebėti ir nustatyti smurtą yra be galo sunku, nes aukos nenori apie tai kalbėti, bijodamos dar didesnio ne tik fizinio, bet ir psichologinio smurto“, – pasakojo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėja.

„Mes, pagalbos teikėjai, dirbantys seksualinio smurto srityje, niekada nesitikime, kad uždara institucija sudaro sąlygas tokiam smurtui vykti. Ta akimirka, kai institucija atsiveria ir mes pamatome, kiek asmenų padėjo tam smurtui vykti, tampa nesuvokiama. Tad iššūkis yra kovoti prieš pačią sistemą“, – teigė KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.

Anot jos, žmonės, kurie kreipiasi, trokšta pagalbos, o procesai yra beprotiškai ilgi – apklausos vyksta valandų valandas, žmonės verkia, alpsta: „Manau, jog net ir dabar uždarose įstaigose vyksta prievarta, tačiau yra itin sunku žmonėms prabilti ir surasti asmenis, kuriais būtų galima pasitikėti. Sudėtinga tikėti, kad prabilus nebus tik blogiau.“

A.Baltikauskaitė pritardama pabrėžė, jog nėra pranešimų apie socialinį smurtą algoritmų: „Jie egzistuoja tik „ant popieriaus“, o žmogus, atsidūręs smurtinėje situacijoje ir neturėdamas nevyriausybinių organizacijų kontaktų, atsiranda beviltiškoje padėtyje. Juk pačios institucijos sukurtos slėpti savo problemas.“

Visgi pašnekovai mano, jog prošvaistės matosi. „Didelis pokytis yra sėdėti čia su aukščiausia ekspertų komanda ir diskutuoti šiomis ypač svarbiomis visuomenei temomis. Noriu pabrėžti, jog pagalba egzistuoja, o mūsų visuomenėje yra daugybė asmenų, kurie pasiekė teisingumą, tad, kad ir kaip viskas blogai atrodytų, šiandien neabejotinai judame į priekį“, – užtikrintai sakė K.Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

 

Norvegijoje valymo paslaugų bendrovę valdanti lietuvė Dolora Petravičienė sulaukė rimtų savo buvusių darbuotojų kaltinimų. Moterys LRT.lt pasakojo apie ten patirtą psichologinį smurtą, patyčias, nuolatinius priekaištus, ilgas darbo valandas. Pati darbdavė dėl dalies istorijų teisinosi, kitas vadino šmeižtu ir net įtarė, jog tai apgalvotas konkurentės siekis ją sužlugdyti.

„Nori mane sužlugdyti, kad nerasčiau darbuotojų“, – sakė „Stokkoy vask og renhold“ (liet. Stokojos plovimas ir valymas) vadovė D. Petravičienė.

„Norime ją sustabdyti, kad ji nebesisiųstų darbuotojų iš Lietuvos“, – neslepia viena iš su LRT.lt kalbėjusių moterų Ernesta Marcinkienė.

Su D. Petravičienės istorija susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė apibendrino, kad tam tikros jos gijos kartojasi ne viename juos pasiekusiame atvejyje.

„Kalbama apie grubius darbo sutarties pažeidimus, mobingą, tačiau labai retai, tiksliau, beveik niekada neteko girdėti, kad taip persekiojami darbuotojai būtų kreipęsi į daugybę pasiruošusių jiems padėti – ypač Skandinavijoje – organizacijų ir valstybinių tarnybų“, – sakė ji ir paminėjo Norvegijos darbo inspekciją „Arbeidstilsynet“.

Tiesa, E. Marcinkienė teigė, kad jos į „Arbeidstilsynet“ kreipėsi, tačiau ten sužinojo, kad ši tarnyba nesiima veiksmų, kai darbuotojai nukenčia nuo smurto.

„Tai atlieka policija. Bet, deja, policija uždarė bylą, šį sprendimą moterys planuoja skųsti“, – pridūrė ji.

Lietuvos Valstybinė darbo inspekcija (VDI) į tokias situacijas patekusiems darbuotojams taip pat pataria skųstis.

„Be to, jeigu darbuotojas mano, kad darbdavys nesukūrė jam saugios darbo aplinkos ir dėl to jis patyrė turtinę ar neturinę žalą, darbuotojas gali kreiptis į darbo ginčų komisiją su prašymu dėl atlyginimo“, – nurodoma VDI atsakyme.

Nuo bendradarbių iki muštynių

Į LRT.lt kreipėsi keturios su D. Petravičiene dirbusios moterys: E. Marcinkienė, Gitana Andriuškaitė, Edita ir Ingrida (pastarosios dvi prašė publikacijoje jų pavardžių nenurodyti).

E. Marcinkienė pasakojo, kad su D. Petravičiene buvo pažįstamos dar prieš šiai pradedant nuosavą verslą.

„Su D. Petravičiene susipažinau 2015 metų gegužę, kai dirbau viešbutyje „Stokkoya Strandhotell“. Kitais metais ji įsteigė savo bendrovę ir manęs paprašė, kad padėčiau reklamas išnešioti. Sutikau, padėjau jai“, – pasakojo iki šiol Norvegijoje, Afjordo savivaldybėje, gyvenanti E. Marcinkienė.

Moteris teigė, kad dar kurį laiką padėjo D. Petravičienei, nes ši savo įmonėje dirbo viena, taip pat prašė darbo sutarties.

„Ji tik sakydavo palaukti. Taip ir nesulaukiau darbo sutarties, o ji man mokėdavo „juodais pinigais“ arba pervesdavo į sugyventinio sąskaitą“, – teigė E. Marcinkienė.

D. Petravičienė į teiginį dėl „juodų pinigų“ atsakė prašydama įrodymų.

„O kaip įrodysite? Ji pas mane nedirbo. Ji man kelis kartus tik padėjo, nes tuo metu buvome draugės. Buvo pervesta labai maža suma oficialiai už tą pagalbą“, – sakė ji.

E. Marcinkienė toliau pasakojo, kad vėlesniais metais D. Petravičienė pradėjo iš Lietuvos vežtis naujas darbuotojas.

„Iš Lietuvos atsivežė vieną giminaitę, po to dar draugę. 2017 metais pradėjo vežtis dar daugiau lietuvių darbuotojų iš Lietuvos. Iš pradžių turėjo dvi darbuotojas, po to jau keturias. Taip bendrovė ėmė plėstis. Nuo 2018 metų bendrovėje „Stokkoy vask og renhold“ nuolat dirbo maždaug penkios darbuotojos“, – dėstė pašnekovė.

E. Marcinkienė pasidalino ir vienu 2019 metais įvykusiu epizodu, kai jos paprašė D. Petravičienę po vieno vakarėlio parvežti namo.

„Buvo savaitgalis ir ji gėrė su savo darbuotojomis. Tą vakarą iš pradžių D. Petravičienė su manimi kalbėjo labai maloniai, bet paskui, kai įsėdome į automobilį, ji labai pasikeitė. Ėmė priekaištauti, plūstis. Tada net ėmė rauti plaukus, draskyti veidą.

Sustojau kelkraštyje ir paskambinau į policiją, bet jie man atsakė, kad neturi laisvų automobilių. Tačiau prie kelio sustojo kitas automobilis ir man padėjo. Paskui parašiau pareiškimą, kad D. Petravičienė mane užpuolė. Už tai ji gavo 10 tūkst. Norvegijos kronų (apie 850 eurų – LRT.lt) baudą“, – pasakojo ji.

“Iš pradžių D. Petravičienė su manimi kalbėjo labai maloniai, bet paskui, kai įsėdome į automobilį, ji labai pasikeitė. Ėmė priekaištauti, plūstis. Tada net ėmė rauti plaukus, draskyti veidą, – E. Marcinkienė”

D. Petravičienė pabrėžė, kad ši istorija nėra susijusi su darbo santykiais.

„Ji įėjo į vidų, mes labai draugiškai kalbėjome, o įlipus į mašiną ji pradėjo mane terorizuoti. Nepasakosiu, ką ji kalbėjo, nes neturiu įrodymų. Tada čiupau jai. Kuo čia dėti darbo santykiai? Čia asmeninis gyvenimas“, – paaiškino ji.

Dar vienas moterų konfliktas įvyko pernai vienoje miesto šventėje.

„Ji visiškai girta užsipuolė mane, išvadino k*rva, žiurke. Aš ten dirbau, pardavinėjau bilietus. Kreipiausi į apsaugą, kuri ją sustabdė, tada jos sugyventinis atvažiavo jos pasiimti. Po šio įvykio su kitomis buvusiomis jos darbuotojomis nusprendėme, kad reikia kažką daryti“, – pasakojo E. Marcinkienė.

D. Petravičienė pateikė savo įvykio versiją.

„Mano viena darbuotoja ėjo iš šventės su likučiu alaus bokale. Yra įstatymas, kad iš šventės išeiti su alkoholiu negali. Ji ten sako, kad aš ją užsipuoliau ir atėjo apsauginis, bet buvo ne taip. Tas apsauginis pripuolė prie mano darbuotojos, čiupo už kapišono, atėmė alaus bokalą ir nusviedė. Mes atsisukome, o Ernesta mums parodė „f*ck you“ ženklą, vidurinį pirštą. Tarp mūsų įvyko konfliktas, ir viskas“, – tvirtino verslininkė.

E. Marcinkienė ir dėl antrojo konflikto kreipėsi į policiją, tačiau šįsyk byla buvo nutraukta.

Per 7 mėnesius – 5 išeiginės

G. Andriuškaitė pas D. Petravičienę dirbo nuo 2017 metų pavasario iki maždaug 2019 metų pabaigos.

Po to ji pati įsteigė savo valymo paslaugų įmonę „Afjord Vask & Renhold As“ (liet. Afjordo plovimas ir valymas). Būtent ją D. Petravičienė įtaria siekiant sužlugdyti jos verslą.

„Kadangi G. Andriuškaitė įkūrė išėjusi iš manęs firmą ir vogė mano firmą. Yra įrodymų, kad ji ėjo pas mano klientus. Jos visos trys, kurios vogė, pasiėmė biuletenius, kad likčiau be darbuotojų“, – kalbėjo D. Petravičienė.

Pati G. Andriuškaitė aiškino, kad iš ankstesnės darbovietės išėjo dėl netinkamų darbo sąlygų, o savo įmonę įsteigė siekdama pati sau susikurti darbo vietą.

„Čia yra kaimas, nėra kur dirbti, dėl to pradėjau aš. Man darbuotojų netrūksta, yra pagalbininkių iš Ukrainos“, – paklausta dėl tariamo bandymo persivilioti lietuves darbuotojas teigė G. Andriuškaitė.

Kol dirbo pas D. Petravičienę, moteris teigė susidūrusi su itin ilgomis darbo valandomis.

„Valandos labai ilgos. Nuo 7.15 iki 20, 21, 22 val. (…) Ji nesiskaito su žmonėmis. Vieną kartą, kai buvo kovidas, dirbau 7 mėnesius iš eilės. Galvojau, kad jei uždarys sienas, nebegalėsiu išvažiuoti, neturėsiu iš ko gyventi, o esu iš provincijos, nėra pas mus darbo.

Per 7 mėnesius turėjau 5 išeigines, dirbdama po 10 ar 12 valandų. Ji net nesupranta. Tave taip psichologiškai paveikia. Vieną kartą dirbau su jos dukterėčios būsimu vyru, jaunas berniukas. (…) Matyt, jis pasakė, kad esu pavargusi.

Reikėdavo atsargiai kalbėti, nes ji prie visko kabinėdavosi. Turi jaustis kalta, kad esi pavargusi. Niekas net nenorėdavo tų išeiginių imti, būti namie. Nes ji prisistato ir tiesiog šneka visokias nesąmones“, – pasakojo G. Andriuškaitė.

“Turi jaustis kalta, kad esi pavargusi, – G. Andriuškaitė”

D. Petravičienė teiginį apie 5 laisvas dienas per 7 mėnesius pavadino melu.

„Nebuvo taip. Gauna pailsėti. Jokios prievartos nėra. Kiek nori, tiek dirbi“, – nukirto valymo įmonės savininkė.

Apie privatumo stoką liudijo tiek G. Andriuškaitė, tiek ir kitos buvusios darbuotojos.

„Pavyzdžiui, ateina ir pasakoja, ką valgyti. Nuolat prie figūros kabinėjasi. Aš nesu stora, prie manęs niekada nesikabinėjo. Tyčiojasi. Tokia moteris dirbo ir jai nugarą suskaudo, tai ji pradėjo kalbėti, kad 15 metų be išeiginių dirbo: „Kaip tau ne gėda.“ Psichologiškai paveikdavo. Tai toks psichologinis smurtas“, – kalbėjo pašnekovė.

G. Andriuškaitė LRT.lt dar norėjo papasakoti, kad yra girdėjusi D. Petravičienę sakant: „Gerai jaučiuosi tada, kai kitiems yra blogai.“

Tuo metu kita moteris Ingrida citavo D. Petravičienę sakant taip: „Man patinka, kai žmogui kitam yra blogai. Aš įsikraunu energijos, esu kaip ragana, kaip vampyras.“

D. Petravičienė šių žodžių gynėsi.

„Atsiprašau, o kur įrodymai? Atleiskit, aš stengiuosi dėl savo darbuotojų. Aš joms valgyti darau, aš padedu, mes važiuojame žvejoti, į keliones. Atvirkščiai – mano širdis dainuoja, kai darau gerą darbą. Tokių žodžių nesu sakiusi. Juos tokiu atveju reikėtų įrodyti. Paneigiu visiškai, gyvenime nesu sakiusi taip“, – sakė ji.

Nufilmavo pusnuogę

Trečioji LRT.lt kalbinta buvusi darbuotoja Edita pas D. Petravičienę dirbo nuo 2023 metų balandžio, beveik dvejus metus.

„Iš pradžių viskas buvo kaip ir gerai. Tiesiog radau skelbimą ir reikėjo darbo, vyko statybos namie Lietuvoje, Šilalėje. Reikėjo užsidirbti pinigėlių.

Nuvykome, nieko blogo negalėčiau pasakyti iš pradžių – kol nepažinai žmogaus. Tiesiog D. Petravičienė nuolat ateidavo pas mus išgėrusi. Būdavo agresyvi, tyčiodavosi. Kritikavo išvaizdą, todėl visą laiką jausdavausi nesaugi, jausdavau psichologinį spaudimą.

Dirbdavome labai daug. Po 10–12 valandų. Pavargusios grįždavome namo ir vis tiek ateidavo vakarais. Todėl nebūdavo galimybės netgi pailsėti. Mes su ja turėdavome sėdėti iki vidurnakčio. Ji atsinešdavo savo pasidarytus kokteilius ir tada pradėdavo visokius priekaištus. Dar teiraudavosi apie šeimos narius, jai viskas rūpėjo, norėjo viską žinoti“, – pasakoji ji.

Edita apibūdino ir gyvenimo sąlygas, be to, atpasakojo vieną itin nemalonų epizodą.

„Gyvenome virš garažo. Ten būdavo dažomos mašinos, nuolat jausdavosi tą dažų smarvė. Kambariai mažyčiai, durys stumdomos – jokio privatumo. Dar lubos žemintos.

Paskutinis dalykas virš visko buvo, kai aš ruošiausi važiuoti namo. Susėdome švęsti išleistuvių. Visos, kurios gyvenome ten. Buvo sekmadienis ir pirmadienį aš neišvykau į darbą, nes labai skaudėjo galvą, buvo negerai.

Tada ji pirmadienį vakare, palaukusi, kai visos grįš, atvyko į mano kambarį, viską išmėtė, visus drabužius, kas buvo, kosmetikos priemones, ir kibo į mane. Draskė plaukus, subraižė veidą, nuplėšė drabužius.

Negana to, pasiėmė savo telefoną ir mane iki pusės nuogą nufilmavo ir išsiuntinėjo į Šilalę, nors net nežinojo kam. Pati susirado iš kažkur mano vyro brolio žmoną (kadangi pavardės vienodos). Nusiuntė tokius vaizdo įrašus visai svetimam žmogui. Galėjo tas įrašas visur paplisti. Įsivaizduojate?

Dažnai ji kibdavo išgėrusi, tiesiog stumdydavosi. Sakydavo „aš tave užmušiu“. Tokiais grasinimais. Kai pagyveni, ten neįmanoma. Nuolat yra psichologinis smurtas. Aš kaip silpnesnė net nebegalėjau iškentėti ten“, – dėstė ji.

“Mane iki pusės nuogą nufilmavo ir išsiuntinėjo į Šilalę, nors net nežinojo kam, – Edita”

LRT.lt matė minėtą vaizdo įrašą. D. Petravičienė pripažino, kad jį nufilmavo, tačiau teisinosi, jog buvo išprovokuota.

„Nespėjau įrašyti žodžių. Ji sakė „eik na****“. Filmavau, nes ji buvo girta ir nėjo į darbą. Neturėjau alkotesterio. Čia buvo namuose. Aš pykčio apimta negerai pasielgiau.

Jos gyvena pas mano vyrą antrame aukšte, garaže yra padaryti butai. Pasakiau, kad jei galėčiau, užmuščiau. Ji turėjo eiti nemažai dienų į darbą, bet nebėjo“, – apie situaciją su savo tuometine darbuotoja pasakojo verslininkė.

Edita pasakojo, kad po šio incidento jautėsi sugniuždyta.

„Ir sūnus, ir vyras sakė, kad eičiau į policiją, kad šitaip negalima palikti, bet aš nenorėjau nieko. Jos matyti. Koks mėnuo praėjo, kol atsigavau.

Beje, aš ten labai daug svorio numečiau, 55 kg. Grįžau kaip skeletas. Niekas neatpažino.

Dabar viskas normaliai, dirbu Klaipėdoje klinikoje, paromis. Gyvenimas susitvarkė, dabar, kaip ir turėtų būti“, – pridūrė moteris.

Ji dar prisiminė kartą, kai Norvegijoje susižeidė koją, tačiau vis tiek buvo verčiama dirbti.

„Mes susirinkdavome tuščią tarą, tąkart nuvažiavome priduoti. Ten buvo dar dvi merginos ir su labai sunkiomis durimis perpjovė stipriai koją. Pamatėme, kad be gydytojų nieko nebus. Nuvežė mane pas jos sugyventinį, kuris mane nuvežė į gydymo įstaigą. Man susiuvo septyniomis siūlėmis, tada parvežė namo.

Antrą dieną jau turėjau išeiti į darbą. Kadangi pasakė, kad „invalidų nereikia“. Išėjau su subintuota koja į darbą. Manęs net siūlų nenuvežė išsitraukti. Viską susitvarkiau pati. Jie visiškai nesirūpina, kad biuletenis ar dar kas nors“, – sakė ji.

D. Petravičienė tvirtino, kad Edita nebuvo gavusi „nedarbingumo“.

„Ar jūs juokaujate? Juk buvo poliklinikoje. Būtų gavusi nedarbingumą. Ji manęs net neprašė. Aš neverčiau eiti į tą darbą“, – pakomentavo ji.

Susirgo bulimija

Ketvirtoji pašnekovė Ingrida pas D. Petravičienę dirbo 2022–2024 metais.

Ji taip pat priekaištavo dėl nuolatinio darbdavės kišimosi į asmeninį gyvenimą.

„Būdavo, parvažiuoji po darbo pavargęs. O ten tik keli kambariukai, kuriuose lova, komoda, ir viskas. Yra bendras dušas, tualetas. Gyvenome trys ar keturios. Nespėji parvažiuoti, jau ji atėjusi. Jau žiūri, ką dedi į puodą. Aiškina, kad nesveikai maitiniesi. Viską stebėdavo, žiūrėdavo, kodėl tokiu šampūnu prausiesi.

Pirmi jos žodžiai išlipus iš mašinos buvo: „Oi, kokia tu stora.“ Man užstrigo tie žodžiai.

Traukdavo informaciją. Pasitikėjau ja. Palaipsniui supratau, kad per didelis jos kišimasis. Klausė, kaip su vyru, su vaikais reikalai. Ateidavo, turėjome su ja sėdėti, bendrauti. Visą laiką ateidavo su stikline ar termosiuku. Sakydavo: „Pas mane gyvenate, turite man rankas ir kojas bučiuoti.“

Būdavo žeminimų: viena stora, kitos pilvas atsikišęs, vadinasi, alkoholikės ženklas. Kitai vėl kažkas. Jai patikdavo žeminti“, – prisiminė pašnekovė.

„Vėl melas, – į Ingridos žodžius atsakė D. Petravičienė. – Ji susirado draugą, čia sportuodavo, bėgdavo prie jūros. Taip, numetė svorio, bet aš jų nė vienos nesu vadinusi… Įrodykite, kad esu sakiusi „stora“.

Galiu irgi prifantazuoti visko. Eis į teismą už šmeižtą. Tokių dalykų nesu sakiusi gyvenime.“

Savo ruožtu Ingrida dar tvirtino, kad dirbdama Norvegijoje susirgo bulimija.

„Taip tą dalyką įsitaisiau. Pas ją nuvykau dirbti, svėriau beveik 70 kg. Dabar 50 kg. Būna, kad nevalgau, nes man užsifiksuodavo, kad „tu stora“. Tokiais dalykais netikėjau, kad galima susirgti, bet patyriau savo kailiu.

Pas ją sirgti nebuvo galima. Nesvarbu, sloga, gripas ar dar kas. Sakydavo, kad jai ligonių nereikia. Jei nenori dirbti, važiuok į Lietuvą. Bijojome prarasti darbą, nes mums buvo įkalta į galvą, kad mes niekam netinkamos“, – sakė ji.

“Tokiais dalykais netikėjau, kad galima susirgti, bet patyriau savo kailiu, – Ingrida”

Ingrida dar prisiminė, kad stengdavosi kuo ilgiau negrįžti namo.

„Būdavo, grįžtu namo, persirengiu ir išeinu prie jūros maudytis, kalnus visus išvaikščiojau, kad tik nematyčiau jos. Kad nesutikčiau. Būdavo, sėdi iki vidurnakčio, 3 ar 4 valandos ryte. Apie savaitgalius net nekalbu“, – darbo „Stokkoy vask og renhold“ laikus prisiminė ji.

Verta pažymėti, kad nė viena moterų D. Petravičienei neturėjo nusiskundimų dėl atlyginimų dydžio ar mokėjimo. JAV įsikūrusio ERI Ekonominių tyrimų instituto duomenimis, valytojų atlyginimų mėnesio vidurkis Norvegijoje siekia apie 2,8 tūkst. eurų iki mokesčių (apie 16 eurų už valandą).

Pagalbos nesulaukė

E. Marcinkienė sakė, kad prieš kreipdamasi į LRT.lt jau buvo susisekusi ir su Norvegijos žurnalistais, tačiau jie lietuvių istorijų nusprendė nesiimti, publikacijų neparengė.

„Atsakė, kad turi svarbesnių temų, apie ką rašyti“, – paaiškino moteris.

Kaip jau minėta, lietuvės kol kas pagalbos nesulaukė ir norvegų darbo inspekcijoje, policijoje.

Savo ruožtu D. Petravičienė apibendrino: „Tai yra šmeižtas ir labai daug melo. (…) Visi papasakoti faktai yra iškraipyti. Čia yra dvi bobos, kurios nesutelpa kaime.“

“Tai yra šmeižtas ir labai daug melo, – D. Petravičienė”

Dažniausiai išnaudoja „savi“

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė dar komentavo, kad kalbos nemokėjimas, vietos įstatymų ir savo teisių nežinojimas, baimė išviešinti savo situaciją neretai tautiečius svetur palieka kankintis vienus, tikintis, kad gal darbdavys pasikeis, persigalvos, pasigailės jų.

„Tačiau negavę teisėto atkirčio išnaudotojai niekada nesikeičia, jų apetitai tik auga. Štai per 7 darbo mėnesius darbuotoja turėjo tik 5 išeigines dienas… Norvegijoje tai yra labai didelis darbo įstatymų pažeidimas, kurį vietinė darbo inspekcija „Arbeidstilsynet“ traktuotų išties rimtai, tačiau reikia į ją kreiptis, bendradarbiauti su ja.

Kitas momentas, kurį stebime jau daug metų, tai įsitikinimas, jog „savas“ darbdavys nenuskriaus, kad tautiečiai tavęs nenuskriaus, iš jų sulauksi tik palaikymo ir solidarumo. Gal nuskambės kiek dramatiškai, tačiau manau, kad didžiausia grėsmė pažeidžiamam (nemokančiam užsienio kalbų, įsiskolinusiam, turinčiam nuo jo priklausomų asmenų namuose) mūsų šalies žmogui patekti į darbinį išnaudojimą svetur yra būtent tautiečių darbdavių įmonėse. Absoliuti dauguma prekybos žmonėmis atvejų Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Ispanijoje, kai aukomis tapdavo Lietuvos gyventojai, buvo organizuota tautiečių rankomis“, – pabrėžė ji.

Vienareikšmiškas K. Mišinienės patarimas – darbinantis užsienyje nepasitikėti gražiais pažadais.

„Įdėmiai skaityti darbo sutartis, nelaukti pusmečio negaunant atlyginimo ar poilsio dienų, apie pažeidimus pranešti vietinėms darbo inspekcijoms, atkakliai reikalauti šių dėmesio“, – LRT.lt sakė ji.

Ką daryti Lietuvoje

Dirbantiesiems Lietuvoje VDI primena, kad psichologinis smurtas (mobingas) yra laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, už kurį darbuotojas gali būti atleistas be įspėjimo ir be išeitinės išmokos.

„Darbo kodeksas tiesiogiai nevartoja mobingo sąvokos, tačiau nuo 2022 m. lapkričio 1 d. įstatyme įtvirtintas smurto, įskaitant psichologinio, ir priekabiavimo draudimas. Smurtas apima bet kokį nepriimtiną elgesį, kai siekiama arba sukuriama rizika padaryti fizinį, psichologinį, seksualinį ar ekonominį poveikį, pažeidžiamas asmens orumas ar sukuriama bauginanti, priešiška, žeminanti aplinka“, – aiškina Psichologinio smurto darbe prevencijos skyriaus vedėja-vyriausioji darbo inspektorė Liudmila Mironovienė.

Pasak ekspertės, teisės doktrinoje mobingas paprastai suprantamas kaip ilgalaikis, sistemingas psichologinis teroras, kai vienas ar keli darbuotojai nuolat taiko nederamą elgesį prieš kitą asmenį.

„Visgi svarbu akcentuoti, kad, atleidžiant darbuotoją už psichologinį smurtą ar priekabiavimą, būtini įrodymai – dokumentai, SMS žinutės, el. laiškai, garso ar vaizdo įrašai, taip pat liudininkų parodymai, – pabrėžė L. Mironovienė. – Vien tik darbuotojų nuomonė ar gandai be papildomų faktinių duomenų bei objektyvių įrodymų, patvirtinančių nepriimtino elgesio buvimą, nėra pakankamas pagrindas atleidimui.“

VDI pabrėžia, kad Darbo kodeksas nedraudžia pakartotinai priimti į darbą darbuotoją, kuris anksčiau buvo atleistas už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. Tačiau psichologinis smurtas darbe yra reiškinys, kurio toleruoti negalima, nes jis daro žalą ne tik atskiriems darbuotojams, bet ir visai darbo aplinkai.

„Jeigu darbuotojas patiria nederamą bendradarbio ar net tiesioginio vadovo elgesį, svarbu nedelsti – raštu kreiptis į darbdavį, detaliai aprašyti situaciją ir pateikti visus turimus įrodymus. Jei darbdavys nesiima veiksmų, darbuotojas turi teisę kreiptis į VDI“, – sakė L. Mironovienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Po tarytum nekaltais pažinčių skelbimais gali slėptis nelegalai, siūlantys seksualines paslaugas. Tai pastebėjo su portalu „Delfi“ susisiekęs skaitytojas, kėlęs klausimą, kodėl tokie skelbimai toleruotini ir kas už tai turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn? Skelbimų portalą „Skelbiu.lt“ valdanti bendrovė tikina taikanti griežtas taisykles bei prižiūrinti skelbimų turinį, vertinimą pateikė ir teisininkė.

Stebisi, kad toks turinys prieinamas

„Portalas „Skelbiu.lt“, priklausantis tai pačiai „Diginet“ grupei, toleruoja skelbimus, susijusius su seksualinėmis paslaugomis. Tokie skelbimai yra vieni brangiausių – už aktyvavimą gali prašyti net apie 150 eurų. Iš smalsumo pats įdėjau skelbimą ir pastebėjau šias kainas“, – anonimiškai „Delfi“ pranešė Saulius (vardas pakeistas – red. pastaba).

Anot vyro, jam yra akivaizdu, kad tokie skelbimai slepia nelegalias paslaugas. „Kyla klausimas – ar už tai negresia baudžiamoji atsakomybė?“ – laišką klausimu užbaigė skaitytojas Saulius.

Minėtą portalą valdančios bendrovės „Diginet LTU“ atstovai „Delfi“ pabrėžė, kad „Skelbiu.lt“ portalas griežtai draudžia neteisėtą, kriminalinį ir su tuo susijusį turinį.

„Visi skelbimai turi atitikti LR teisės aktus, etikos normas ir mūsų platformos naudojimo taisykles. Nustačius pažeidimus – skelbimai nedelsiant šalinami, o paskyros blokuojamos“, – nurodė atstovai.

Teigiama, kad praktikoje pasitaiko ir dviprasmiškų situacijų, kurios sprendžiamos individualiai: kreipiamasi į įrašo autorių ir prašoma patikslinti informaciją. Kol tai daroma – skelbimai lieka pasyvūs.

„Kai yra teisinis pagrindas, ar oficialus prašymas, tokią informaciją taip pat perduodame teisėsaugai“, – teigia bendrovė. Kalbama ir apie tai, kad nuolat bendradarbiaujama su teisėsaugos ir kitomis atsakingomis tarnybomis.

„Pasitaiko, kad institucijos informuoja mus apie konkrečius skelbimus, susijusius su nelegalių paslaugų ar produktų teikimu – tokiu atveju neteisėtas turinys yra šalinamas ir, esant poreikiui, teikiame tyrimams reikalingą informaciją. Esame pasirengę ir dialogui su nevyriausybinėmis organizacijomis, jeigu toks poreikis būtų“, – dėsto „Diginet LTU“.

Ne vieną skelbimų portalą valdanti bendrovė pasidalijo, kad skelbimų tinkamumo vertinimo kriterijai grindžiami galiojančiais teisės aktų reikalavimai, oficialais teismų ar teisėsaugos institucijų išaiškinimais.

„Taikome tiek automatines skelbimų tikrinimo priemones, tiek ir specialisto vertinimą. Mūsų moderavimo komanda nuolat peržiūri skelbimus dieninėmis ir vakarinėmis pamainomis. Vidutiniškai komandai tenka įvertinti apie 190 tūkst. skelbimų per mėn.

Specialistai apmokyti atpažinti ne tik akivaizdžius pažeidimus, bet ir vadinamuosius „koduotus“ skelbimus, kurie gali slėpti neteisėtą veiklą. Jei pažeidimas nustatomas po publikavimo, turėdami įrodymų – šaliname turinį“, – teigiama atsakyme „Delfi“.

KOPŽI: viskas kaip nuo žąsies vanduo

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovės Kristinos Mišinienės požiūriu, tokie dvigubo turinio skelbimai yra nepriimtini. Pasak jos, tai rodo, kad platformos savininkai „visiškai nesirūpina savo reputacija“, suteikiant galimybę vykdyti nelegalią veiklą.

K. Mišinienė sutinka, kad tokio pobūdžio skelbimai, kai skelbiama apie norą surasti antrą pusę, bet išties tai gali būti susiję su prekyba žmonėmis ar seksualiniu išnaudojimu, yra susiję.

„Absoliučiai. Dar daugiau, galiu pasidalinti, jog kiek mano atmintis aprėpia, visos mūsų centro žinotos prekybos žmonėmis bylos kažkuria prasme turėjo sąsajų su šia ar panašiomis (pvz. elenta.lt) platformomis. Būtent čia prekeiviai moterimis talpindavo, esu tikra, tai vyksta ir dabar, viliojančius pasiūlymus ieškantiems perkamo sekso – ateiti, pasimėgauti, „praleisti neužmirštamą naktį“ ir pan. Man nuoširdžiai kelia pasibaisėjimą, jog atviros durys čia yra ir prekeiviams vaikams be trukdžių siūlyti savo aukas kaip suaugusias prostitutes.

Jokios įtakos „skelbiu.lt“ neturėjo nei apkaltinamieji nuosprendžiai panašaus išnaudojimo bylose, nei pačių aukų pasakojimai, kad jos buvo pardavinėjamos būtent per šią platformą – viskas kaip „nuo žąsies vanduo“, jokių pasekmių“, – komentavo centro vadovė.

Kaip teigė, tiek socialiniams darbuotojams, tiek teisėsaugai tokios situacijos yra žinomos, tačiau minima, kad bejėgiškumas trunka jau dešimtmetį.

„Nevyriausybinis sektorius amžinai kenčia nuo lėšų trūkumo, valstybinės tarnybos – seniai abejingos sekso industrijos plitimui, neturime teisinio precedento, kai tokios platformos patraukiamos atsakomybėm už bendrininkavimą su prekeiviais žmonėmis, suteneriais“, – paaiškino K. Mišinienė.

Kam galėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė?

Skaitytojui Sauliui iškėlus klausimą, kam dėl tokių paskelbtų skelbimų turėtų grėsti baudžiamoji atsakomybė, skelbimų portalą valdanti įmonė atkreipė dėmesį ne tik į teisinę, bet ir moralinę atsakomybę.

„Nors kiekvienas skelbimo autorius pats atsako už savo skelbimo turinį ir jo atitikimą siūlomai prekei ar paslaugai, turime tiek moralinę, tiek teisinę atsakomybę pasirūpinti, kad skelbimų talpinimas „Skelbiu.lt“ platformoje būtų skaidrus, saugus ir patikimas“, – teigė atstovai.

KOPŽI vadovė taip pat teigė norinti sužinoti teisininkų išaiškinimą.

„Nes dabar susidaro įspūdis, jog atsakomybės nėra jokios. Pasižiūrėkite, koks turinys talpinamas kad ir toje pačioje „skelbiu.lt“: „Приветик“ (liet. „Labukas“) ir provokuojančios apsinuoginusių moterų nuotraukos; „Massage. Body to body“ (liet. Masažas. Kūnas prie kūno) ir smulkus moters išvaizdos aprašymas; „Come to visit me“ (liet. ateik mane aplankyti) ir apnuoginto tarpkojo nuotraukos; trimis kalbomis „I can make you feel good“ (liet. Galiu priversti tave jaustis gerai) ir moterų kūnų išmatavimai…

Manau, kad laikas kalbėti apie patiriantį visišką fiasko komercinio seksualinio išnaudojimo reguliavimą šalyje – kol bukai baudžiame parsiduodančius ir pardavinėjamus asmenis, prostitucijos organizatoriai seniai surado landas savo „verslams“ vykdyti, jų neatbaido nei baudos, nei rimtesnės sankcijos. Papuola tik kvailiai?“ – kėlė klausimą K. Mišinienė.

„Delfi“ jau anksčiau pastebėjo, kad skelbimų portale „Skelbiu.lt“ galima rasti patalpintų skelbimų, kuriuose jaunoms merginoms netiesiogiai siūloma užsiimti prostitucija Vokietijoje. Šia veikla užsiimti Lietuvoje yra nelegalu.

Plačiau susipažinti su atliktu žurnalistiniu eksperimentu, kai buvo apsimetama, jog norima įsidarbinti, galite skaityti žemiau:

Advokatė įvertino situaciją

Portalas „Delfi“ kreipėsi į advokatę Jūratę Radzevičienę, kurios paprašėme įvertinti, kas turėtų atsakyti, jei skelbimuose paslepiamas nelegalus turinys.

„Kadangi nėra pateikta konkretaus skelbimo turinio, negalima vienareikšmiškai konstatuoti, jog jis susijęs su neteisėta veikla. Tačiau jei už pažinčių skelbimų faktiškai slepiamas seksualinio pobūdžio paslaugų siūlymas, tokia veikla Lietuvoje yra draudžiama pagal Baudžiamojo kodekso normas.

Atsakomybė gali kilti tiek skelbimą talpinusiam asmeniui, tiek paslaugą siūlančiam ar teikiančiam asmeniui. Atskirais atvejais atsakomybė gali būti taikoma ir tretiesiems asmenims – pavyzdžiui, suteneriams ar tarpininkams“, – nurodo J. Radzevičienė.

“Svarbu pažymėti, kad už seksualinių paslaugų siūlymą ar jų reklamą gresia baudžiamoji atsakomybė (pvz., BK 307, 308 straipsniai), o už viešosios tvarkos pažeidimus ar nedidelės apimties administracinius nusižengimus gali būti taikoma administracinė atsakomybė.”  – Jūratė Radzevičienė

Vis tik advokatė pabrėžė, kad skelbimų platformos nėra automatiškai laikomos atsakingos už vartotojų turinį, bet portalai turi pareigą užtikrinti, kad skelbimų turinys nebūtų naudojamas neteisėtai veiklai.

„Tai kyla tiek iš nacionalinės teisės, tiek iš Europos Sąjungoje taikomo teisinio reguliavimo. Pažymėtina, jog interneto platformos yra įpareigotos turėti veiksmingus turinio moderavimo mechanizmus, nedelsiant reaguoti į pranešimus apie neteisėtą turinį, viešinti skaidrumo ataskaitas ir valdyti rizikas, susijusias su nelegalia veikla internete. Tai reiškia, kad gavus pagrįstą informaciją apie galimai nelegalius skelbimus, portalo administracija turi imtis veiksmų – pašalinti tokį turinį arba bent jau jį patikrinti.

Praktikoje skelbimų portalai savo naudojimosi taisyklėse paprastai aiškiai įtvirtina, kad skelbimo turinį visiškai kontroliuoja ir už jį atsako pats skelbimo autorius, prisiimdamas atsakomybę už teisės aktų laikymąsi“, – įžvalgomis pasidalijo ekspertė.

Bet jei platformoms yra žinomas galimas pažeidimas ir sąmoningai nesiimama veiksmų, gali kilti administracinė atsakomybė, o ypatingais atvejais (jei būtų nustatyta aktyvi pagalba vykdant nusikalstamą veiklą) – baudžiamoji.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

 

„Jeigu jis atsisės į kalėjimą, reikia, kad turėtų gyvenimiškos patirties ir jam nebebūtų taip skaudu“, – teisindamasis, kodėl ne kartą seksualiai prievartavo jauną vaikiną, dabar jau buvusiai savo draugei pareiškė panevėžietis Karolis Kakarieka (g. 1986 m.). „Pagelbėti“ likimo nuskriaustam vaikinui šis „geradaris“ bandė ne tik jį prievartaudamas – ką tik pilnametystės sulaukęs neįgalus vaikinas prarado ir savo pinigus.

„Ši jaunam vyrui nutikusi istorija atskleidžia dar mažai viešinamą, nematomą visuomenėje nusikaltimą – seksualinę prievartą prieš vyrus ir berniukus“, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

Jos vadovaujamo centro darbuotojams ilgą laiką teko bendrauti su jaunuoliu, kuris vos tik sulaukęs pilnametystės išėjo iš namų. Į niekur – neįgalus jaunuolis tuo metu neturėjo nei kur, nei už ką gyventi.

Jis manė, kad tai yra teisingiausias sprendimas, tas noras pažinti pasaulį, kuriame gyvena „kitokie žmonės“, buvo toks didelis, jog jo niekas negalėjo sustabdyti. Taip netrukus feisbuke atsirado įrašas, kad jaunas vaikinas siunčia pagalbos prašymą.

„Aš labai jaučiuosi kalta, kad šio vaikino neapsaugojau – jis dažnai būdavo sudaužytas“, – šiandien sako į siaubingos istorijos verpetus patekusi viena Aukštaitijos gyventoja. Tada ji net bijojo patikėti, kad jos širdies draugas taip gali skriausti neseniai pilnametystės sulaukusį jaunuolį – juk jį priėmė į savo namus iš gatvės, rūpinosi, surado darbą. Bet smurtas nuolat kartojosi, o vieną dieną ji sužinojo dar baisesnių dalykų.

„Jis mano rankas pririšo prie radiatoriaus, tada paklupdė ant grindų.. Man labai skaudėjo“, — nors ir neturi socialinių įgūdžių, yra labai įtaigus ir net nemoka paprieštarauti, šis jaunuolis surado drąsos papasakoti, kokį pragarą išgyveno savo „geradario“ namuose.

Papasakojo tai, ką vargu ar kada sugebės pamiršti.

Šalia – dosnus globėjas

Kai šis jaunuolis feisbuke paskelbė įrašą, kad ieško pagalbos, netrukus su juo susisiekė panevėžietis K. Kakarieka, kuris vėliau teigė, kad jam pagailo jaunuolio, kurį esą iš namų išmetė motina su patėviu.

Taip šio socialiai pažeidžiamo jaunuolio gyvenime atsirado žmogus, kuris žadėjo nuoširdžiai rūpintis, padėti išspręsti net didžiausias gyvenimo problemas. Ir jis juo patikėjo, net džiaugėsi, kad šiame sudėtingame gyvenime yra labai gerų žmonių.

„Šalia jaunuolio atsirado dosnus globėjas, kuris jam parūpino ir stogą virs galvos, ir darbą, ir maisto, – istorijos pradžią Delfi.lt pasakojo K. Mišinienė. – Tik realybė nebuvo tokia, kokia iš pirmo žvilgsnio galėjo atrodyti – „geradaris“ iš vaikino išviliojo iš jam priklausančią banko kortelę , bet ją paimdamas nuramino, kad taip jam bus tik geriau – pavyks sutaupyti pinigus.“

Jaunuolis tada dar negalvojo, kad bus apgautas ar kaip nors kitaip nuskriaustas – visiškai nepažįstamas vyras žadėjo tik pagalbą, jis tikėjo kiekvienu jo žodžiu. Ir net nesuprato, kad yra skaudžiai išnaudojamas.

„Netrukus prasidėjo atsakingo už visus namų tvarkymo darbus jaunuolio „auklėjimas“ – baisus mušimas dėl bet kokios priežasties, buvo sulaužyti šonkauliai, liudininkai matė mirtinai „vyresnio draugo“ bijantį vaikiną su batų padų įspaudais veide… – apie siaubingą istoriją kalbėjo K. Mišinienė. – O po to sekė seksualinė prievarta. Visada prieš tai pavartojęs narkotikų, „draugas“ su didžiuliu įtūžiu puldavo jauną vyrą, plėšdavo nuo jo drabužius, vilkdavo į vonią, kur klupdydavo ant grindų, rišdavo rankas prie radiatoriaus…“

Jaunuolis bandė priešintis, verkė ir maldavo nieko nedaryti, bet tai ne kiek nesugraudino tikru monstru tapusio K. Kakariekos – jis bet kokia kaina siekė savo šlykščių tikslų.

„O paskui vienai iš savo sugyventinių prievartautojas teisinosi, jog esą ankščiau ar vėliau tas žioplys sės į kalėjimą, tad jis dabar tiesiog ruošiantis jį būsimam gyvenimui, kad paskui taip labai neskaudėtų…“ – neviešuose teismo posėdžiuose siaubingos baudžiamosios bylos detales atskleidė KOPŽI vadovė.

„Galiu pasakyti tik viena – tik ilgai trunkantis nebaudžiamumas, aplinkinių atlaidumas sukuria tokius minties ir veiksmų monstrus“, – pažymėjo K. Mišinienė.

Teisėjai nutarė pasiųsti į kalėjimą

Už tai, kad prieš jaunuolį naudojo fizinį ir seksualinį smurtą, sukčiavo ir panaudojo svetimą mokėjimo kortelę , taip pat terorizavo savo buvusią sugyventinę , teismas K. Kakariekai skyrė 3 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę , taip pat nurodė savo aukai sugrąžinti daugiau kaip 2 tūkstančius eurų, kuriuos pasisavino iš šiam priklausančios mokėjimo kortelės, bei nurodė sumokėti 9 tūkst. Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pasak teisėjų, socialiai pažeidžiamas jaunuolis buvo tris kartus išprievartautas, patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir stresą, baimę , pažeminimą.

Už grotų K. Kakarieka turėtų patekti jau netrukus – kaltės dėl siaubingų nusikaltimų nepripažinęs panevėžietis net dviejų instancijų teismuose taip ir nesugebėjo įrodyti, jog nenusikalto, o visą šią baisią istoriją esą sukūrė buvusi jo draugė, su kuria susipyko dirbdamas gyvūnų globos organizacijoje, kuriai moteris ir vadovavo, – esą ji sužinojo, kad jis bendrauja su kita mergina, todėl iš pavydo ir surengė keršto planą.

„Ji apie dvejus metus naudojosi mano patalpomis, jos buvo paverstos kačių prieglauda, kurioje vyko prekyba gyvūnais ir maistu katėms – kerštaujanti ir pavydo kupina moteris gali apkalbėti buvusį savo partnerį“, – aiškino jis.

Vyras tikino, kad rūpinosi vos 18 metų sulaukusiu jaunuoliu – padėjo įsigyti asmens dokumentą, nupirko drabužių ir avalynę , o paskui apgyvendino nakvynės namuose, surado darbą, nupirko ne vieną dviratį, kas mėnesį veždavo pas kirpėją, net kiekvieną dieną pietums išskirdavo po 5 eurus.

„Banko kortelę jis man atidavė pats, nes noręjo, kad pinigai nebūtų beprasmiškai ištaškyti, o būtų naudojami kuo tinkamiau jo poreikiams ir interesams tenkinti“, – teisme K. Kakarieka aiškino, jog svetimų pinigų nepasisavino, juos leido su jaunuolio žinia, be to, jo išlaikymui buvo skyręs gerokai daugiau pinigų, nei šis turėjo.

Vyras taip pat neigė, kad prieš jaunuolį smurtavo ir seksualiai prievartavo – juk tuo metu, kaip pats sakė, bendravo ne su viena moterimi ir jo lytiniai poreikiai būdavo patenkinti.

Tuo metu nuo vyro nukentėjęs jaunuolis pateikė gerokai baisesnę realybę – „geradaris“ jį ne tik mušdavo, bet ir prievartaudavo, o tai dažniausiai darydavo esą apsvaigęs nuo narkotikų.

„Kai mane išvarė iš namų, vienas mano kaimynas feisbuke paskelbė, kad aš neturiu kur gyventi, taip pat ir neturiu pinigų pragyvenimui, – pasakojo jis. – Tada man paskambino K. Kakarieka ir pasakė, kad gali man padėti – jis mane apgyvendino nakvynės namuose. Paskui jis iš manęs paėmė banko kortelę , sakė, kad taip galėsiu taupyti pinigus būsto nuomai, taip pat jis žadėjo, jog rūpinsis mano finansais. Į šią kortelę įplaukdavo mano atlyginimas, taip pat pervedama socialinė pašalpa.“

Jaunuolis pasakojo, kad K. Kakarieka pragyvenimui duodavo vos 50 eurų per mėnesį, šių pinigų neužtekdavo, todėl ne kartą pagalbos prašė pas savo bendradarbius.

„Nežinojau, kad K. Kakarieka mano pinigus naudoja savo reikmėms“, – policijos tyrėjams sakė jis.

Jausdamas dėkingumą savo „geradariui“ jaunuolis dažnai lankydavosi šio namuose, tačiau į čia ateidavo ne ilsėtis, o dirbti – tvarkė kačių tualetus, siurbė ir plovė grindis, rudenį griebdavo lapus, o žiemą nukasdavo sniegą.

„Kartais likdavau jo namuose nakvoti, bet tai būdavo labai retai, – savo istoriją pasakojo nukentėjusysis. – Esu matęs, kaip K. Kakarieka namuose rūkydavo „žolę“, jos yra davęs ir man pabandyti.“

Apie tai, kad „geradaris“ piktnaudžiauja kvaišalais, kartą jaunuolis papasakojo vienam savo pažįstamam, apie tai netrukus sužinojo ir K. Kakarieka.

„Praėjus maždaug dviem ar trims mėnesiams po to, kai susipažinau su K. Kakarieka, jis pradėjo dažnai mane mušti, nuolat vaikščiodavau su mėlynėmis, – pasakojo jaunuolis. – Kartą jis atvažiavo manęs pasitikti, galvojau, kad važiuojame į jo namus, bet jis mane nuvežė į mišką ir tada ėmė mane spardyti – spardė į šonus, smūgių buvo daug, supratau, kad jis mane sumušė už tai, kad savo kambariokui iš nakvynes namų papasakojau, jog jis rūko kanapes.“

Smūgiai buvę tokie stiprus, kad jaunuoliui buvo sulaužyti šonkauliai – kruviną jaunuolį K. Kakarieka nuvežė ir paliko nakvynės namuose.

„Man net sunku buvo kvėpuoti“

„Skausmą jaučiau maždaug mėnesį, iš pradžių galvojau, kad skauda nuo nuovargio darbe – man net sunku buvo kvėpuoti“ – prisipažino nukentėjusysis.

Kitą kartą K. Kakarieka jį sumušė savo namuose: „Tada jis nuo pat ryto rūke, gėrė alų, paskui dar „pleškutę“ brendžio, o paskui kažkur išvažiavo. Kai grįžo, galvojau, mane nuveš į darbą, bet jis buvo labai agresyvus, rėkė, sakė, kad aš esu kaltas dėl to, jog jį paliko dvi moterys. Ir tada pradėjo mane daužyti, spardyti į galvą, rankas, šonus. Prašiau jo liautis, man labai skaudėjo, bet jis toliau mane daužė.“

Kad nuolat patiria smurtą, jaunuolis tylėjo, niekam nesiskundė, bet vieną dieną bendradarbiai neiškentė ir nutarė pranešti socialiniams darbuotojams, o šie, nieko nelaukę , iškvietė policijos pareigūnus.

Ir tik tada, kai tyrėjai klausėsi jaunuolio sunkiai suvokiamo pasakojimo, paaiškėjo dar baisesnė realybė – jaunas vyras prisipažino, kad tris kartus buvo seksualiai išprievartautas. Prabilti apie tai nebuvo lengva, bet tikrą pragarą išgyvenęs vaikinas nebenorėjo tylėti ir daugiau kentėti.

„Nežinau, kodėl K. Kakarieka taip su manimi elgėsi, niekada nebuvo jokių pokalbių apie tai“, – sakė jis. Ir čia pat pridūrė: „Aš jo labai bijau.“

Kad jaunuolis tikrai buvo patyręs prievartą, konstatavo ir ekspertai, apie tai pareigūnams paliudijo ir buvusi K. Kakariekos draugė – apie tai šiai kartą papasakojo pats K. Kakarieka.

Mokė „gyvenimiškos patirties“

Moteris, kuri tuo metu su šiuo vyru palaikė intymius santykius, negalėjo patikėti, ką girdi, todėl vėliau bandė pasikalbėti su jaunuoliu, bet šis, išgirdęs klausimą, labai išsigando, ėmė isteriškai juoktis…

„Klausiau ir Karolio, ką tai reiškia, – vėliau policijoje kalbėjo moteris. – Tada jis pasimetė, bet paskui pasakė, kad, suprask, jeigu jis atsisės į kalėjimą, reikia, kad turėtų gyvenimiškos patirties ir taip neskaudėtų …“

Ši moteris taip pat nukentėjo nuo dabar jau buvusio savo draugo – kai sužinojo, jog šis palaiko ryšius su kita moterimi, nutarė nutraukti santykius. Tačiau tokia realybė nepatiko K. Kakariekai – jis moterį ėmė terorizuoti, daugybę kartų persekiojo, grasino, kad ši bus lavonas.

„Jis man įvarė baimės visam gyvenimui“, – sakė nukentėjusioji.

Kai K. Kakarieką teismas pripažino kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų ir nutarė šį pasiųsti į kalėjimą, nuteistasis nenuleido rankų – pateikė apeliacinį skundą ir aukštesniojo teismo teisėjų paprašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti.

Skunde nuteistasis pateikė ir alternatyvų prašymą, jeigu „apeliacinės instancijos teismas prieitų išvados, kad mano kaltė pagal visus ar dalį nuosprendyje nurodytų veikų kvalifikuota tinkamai“ – K. Kakarieka prašė skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Nuteistas „geradaris“ tikino, kad prieš neįgalų vaikiną neatliko seksualinio pobūdžio veiksmų, nes, kaip pažymėjo, yra tradicinės seksualinės orientacijos, be to, pabrėžė, jog to nebūtų galėjęs ir dėl sveikatos būklės.

Jis neigė kaltę ir dėl kaltinimų, susijusių su buvusia drauge – esą jos nebaugino, neterorizavo ir jai negrasino.

„Priešingai, būtent ji iš keršto mane persekiojo, įžeidinėjo ir terorizavo, nes ją palikau ir pradėjau bendrauti su kita moterimi, yra vaizdo įrašas, kai ji daužo jo namo duris, langus“, – tikino K. Kakarieka.

Tuo metu teisėjai, išnagrinėję nuteistojo pateiktą skundą, laikėsi kitokios pozicijos ir nutarė, kad jis buvo nuteistas pagrįstai, o jam skirta bausmė nėra nei per švelni, nei per griežta.

Pasak teisėjų, pagal byloje esančius įrodymus K. Kakarieka nukentėjusiojo vaikino atžvilgiu fizinį smurtą naudojo nuolat, tai nurodė ne vienas liudytojas, o nukentėjusysis iki paskutinio sumušimo vengdavo pasakoti apie patiriamą smurtą – sakydavo, kad pats susižeidė griūdamas nuo dviračio ar susimušė su draugais…

„Į policijos pareigūnus buvo kreiptasi tik po paskutinio sumušimo ir tik todėl, kad socialinė darbuotoja, pamačiusi ant jo veido bato pado antspaudą, pranešė apie tai policijai, o apie pirmąjį smurto atvejį Žaliosios girioje nukentėjusysis papasakojo ikiteisminio tyrimo eigoje“, – teisėjos Kristinos Latožienės pirmininkaujama kolegija nurodė, kad neįtikina K. Kaikariekos argumentai, jog nukentėjusysis jį apkalbėjo susitaręs su buvusia K. Kaikariekos drauge, kuri būdama šio palikta, esą siekė keršto.

Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad K. Kakarieka šiuo metu yra teisiamas ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl smurto prieš vieną moterį, kuri liudijo jau išnagrinėtame procese.

„Nors šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis nėra priimtas ir įsiteisėjęs, jis prisipažino smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu ir tai rodo, kad K. Kakarieka nėra linkęs keistis, mokytis iš savo klaidų, agresyviai elgiasi visų jį supančių žmonių atžvilgiu“, – pabrėžė teismas.

Teisėjų kolegija taip pat nutarė, kad nėra pagrindo nuteistojo atleisti nuo bausmės dėl sunkios sveikatos būklės: „Teisėjų kolegija, įvertinusi K. Kakariekos sveikatos būklę, nusikalstamų veikų skaičių, sunkumą, nuteistojo asmenybę, ligos gydymo galimybes bausmės atlikimo metu ir kitas aplinkybes, atmeta skundo prašymą atleisti nuteistąjį K. Kakarieką nuo bausmės dėl ligos, pažymint, jog nėra užkertamas kelias nuteistojo atleidimo nuo bausmės dėl ligos galimybei, jeigu toks klausimas iškiltų laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu.“

Pasak teismo, Bausmių vykdymo kodekse numatyta, kad asmenims, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę, sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka ir nuteistieji gali gauti jiems būtinas įvairaus lygmens (pirminio, antrinio, tretinio) sveikatos priežiūros paslaugas laisvės atėmimo vietų ligoninėje ar kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose.

Komentaras

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė

„Ši jaunam vyrui nutikusi istorija atskleidžia dar mažai viešinamą, nematomą visuomenėje nusikaltimą – seksualinę prievartą prieš vyrus ir berniukus. Laikas garsiai pripažinti – yra asmenys, kurie ieško pažeidžiamų, negalinčių apsiginti vyrų, naudoja prieš juos apgaulę ir kontrolę, muša ir prievartauja savo aukas. Paprastai kalbame apie stiprų mušimą, žalojimą, net sadistinį elgesį. Ir šiuo atveju aukos veide ilgam buvo likę batų atspaudai, buvo sulaužyti kaulai.

Mums nelengva buvo teikti nukentėjusiam vaikinui pagalbą, nes auką labiausiai kankino ne kūno žaizdos. Ilgą laiką dirbome su gilia psichologine trauma, kurios pasekmės buvo nuolatinis, paralyžuojantis bet kokią socialinę saviraišką savęs kaltinimas, depresiniai, suicidiniai epizodai. Akivaizdžiai matėme, kaip aplinkiniai stigmatizuojančiai reagavo į jauno vyro išgyventą prievartą: „Ar gali taip nutikti vyrams?“, „Kokiu silpnu reikia būti, kad nesugebėti apsiginti“ ir pan.

Pats nusikaltimo nagrinėjimas teisme taip pat atskleidė faktą, kad prievartautojų gynėjams nėra ribų – nukentėjusysis buvo priverstas klausytis besišypsančio advokato išvedžiojimų apie tai, jog „vyras fiziologiškai negali išprievartauti vyro, mat neišsiskiria tokio akto metu skysčiai, va moterį – tai kitas reikalas…“

Treji įkalinimo metai sadistui, rišusiam prievartaujamą auką prie radiatoriaus, žeminusiam ir kontroliavusiam pažeidžiamą jaunuolį, pasisavinusiam jo gyvenimo santaupas – tikrai nėra daug. Ar jie turės kokios įtakos žmogui, neprisipažinusiam ir nesigailėjusiam savo veiksmų? O kaip dėl prievartautojo aplinkos, šeimos, taip sutartinai jį palaikiusios visų procesų metu?

Šiandien šie klausimai be atsakymo, tačiau kviečiu socialinių, pedagoginių, užimtumo tarnybų darbuotojus pamatyti šią nematomą klientų grupę – seksualinę prievartą patyrusius vyrus ir berniukus – ir padėti jiems, palydėti visų teisminių procesų metu, nepalikti jų kankintis vienų.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba penktadienį atmetė siūlymą iš už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą bei dvasininkų padarytų pedofilijos nusikaltimų slėpimą bausto kardinolo Henriko Gulbinowicziaus atimti garbės piliečio vardą.

Už minėtą siūlymą balsavo 11 tarybos narių, prieš buvo keturi, susilaikė 12.

Taip pat prie Vilniaus rajono savivaldybės buvo surengtas piketas, kurio dalyviai ragino politikus atimti garbės piliečio vardą iš kardinolo Henriko Gulbinowicziaus. Pastarąjį Vatikanas nubaudė už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir pedofilijos slėpimą.

Penktadienio rytą prie savivaldybės pastato susirinko būrelis protestuotojų, kurie rankose laikė plakatus su užrašais: „Politikai! Saugokit mūsų vaikus“, „Pedofilai nėra mūsų garbės piliečiai“.

Vienas iš Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių, Laisvės partijos atstovas Danielius Ilkevičius pateikė pasiūlymą tarybai panaikinti anksčiau H. Gulbinowicziui skirtą garbės piliečio vardą.

„Pedofilas nėra garbės pilietis“, – sakė pikete dalyvavęs D. Ilkevičius.

„Šitą žinią su visuomene turime nešti kartu, opozicija šiam klausimui yra sutelkta“, – pridūrė politikas.

Tarp pasisakiusiųjų prieš buvo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Marija Rekst.

„Aš esu krikščionė ir tikrai negaliu kelti rankos už jūsų sprendimo projektą ir šmeižti žmogų, kuris galimai išvis nieko nepažeidė, nei įstatymų, nei moralinių kažkokių (nuostatų – BNS)“, – tvirtino tarybos narė.

„Leiskime amžiną atilsį kardinolui ilsėtis ramybėje. Neteisk – nebūsi teisiamas. Jis ir taip jau nuteistas be jokios galimybės apsiginti“, – kalbėjo ji.

Vilniaus rajono Šukiškių kaime gimęs H. Gulbinowiczius buvo Vroclavo arkivyskupas, 1985 metais tapo kardinolu.

2020-ųjų lapkritį mirusiam dvasininkui Vatikanas buvo pritaikęs drausmines sankcijas dėl daugybės nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų, pedofilijos nusikaltimų tarp dvasininkų slėpimo bei 16 metų trukusio bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba dar 2015 metais H. Gulbinowicziui suteikė rajono garbės piliečio vardą.

Nemenčinėje, Pakalniuose ir Punžonyse yra dvasininko garbei pavadintos gatvės.

Vilniaus rajono meras socialdemokratas Robertas Duchnevičius dar rugsėjo pradžioje LRT naujienų portalui teigė, kad šiuo metu jis nemato prasmės imtis veiksmų dėl dvasininko, nes klausimas keltas anksčiau, tačiau jam nepritarė taryboje daugumą sudarantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos atstovai.

Savo ruožtu teisingumo ministrė Rita Tamašunienė tuomet teigė negalinti kištis į savivaldybės sprendimą bei prisipažino, kad ir pati nebalsuotų už gatvių pervadinimą ar garbės piliečio vardo atėmimą iš H. Gulbinowicziaus.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

W piątkowy poranek przed siedzibą samorządu rejonu wileńskiego odbył się protest pod hasłem „Pedofile nie mogą być honorowymi obywatelami!”. Chwilę później w sali obrad rozpoczęła się sesja rady, podczas której rozpatrywano projekt uchwały o odebraniu kardynałowi Henrykowi Romanowi Gulbinowiczowi tytułu honorowego obywatela, przyznanego mu w 2015 roku. Pomimo inicjatywy opozycji i nacisków społecznych, większość radnych odrzuciła propozycję.

Pomimo sankcji dyscyplinarnych nałożonych przez Watykan w 2020 r. za molestowanie nieletnich, tuszowanie przypadków pedofilii i współpracę z PRL-owską bezpieką, kardynał Henryk Gulbinowicz zostaje figurować jako honorowy obywatel rejonu wileńskiego. Jego imieniem nazwane są także trzy ulice w rejonie wileńskim, co od lat budzi kontrowersje i pytania o odpowiedzialność lokalnych władz.

Protest przed samorządem

Protest zorganizowało Centrum Walki z Handlem Ludźmi i Wykorzystywaniem. Organizatorzy i uczestnicy podkreślali, że rejon nie może nadal utrzymywać statusu honorowego obywatela dla osoby, wobec której Watykan zastosował sankcje dyscyplinarne za wykorzystywanie seksualne nieletnich, tuszowanie przestępstw pedofilskich oraz współpracę z bezpieką PRL. Demonstranci trzymali plakaty z napisami: „Politycy! Chrońcie nasze dzieci”, „Pedofile nie są naszymi honorowymi obywatelami”, „Pedofile nie mogą się ukrywać za sutannami“.

– Chęć milczenia, niepodejmowanie tego tematu rodzi w nas ciężkie myśli, że być może istnieje skłonność do tuszowania takich przestępstw, do przemilczania. Mamy pedofilów jako honorowych obywateli. Jaki to sygnał dla ofiar? – podkreślała Kristina Mišinienė, dyrektorka Centrum Walki z Handlem Ludźmi i Wykorzystywaniem.

Radny Daniel Ilkiewicz z frakcją centroprawicową w Radzie Rejonu Wileńskiego zarejestrował projekt uchwały dotyczący odebrania Gulbinowiczowi tytułu honorowego obywatela.

– Pedofil nie jest honorowym obywatelem. Tę wiadomość musimy nieść razem ze społeczeństwem, opozycja w tej sprawie jest zjednoczona – mówił podczas protestu Daniel Ilkiewicz.

– Mało tego, że kardynał ma status honorowego obywatela obok Waldemara Tomaszewskiego, również honorowego obywatela, to jego imieniem nazwano jeszcze trzy ulice w rejonie wileńskim – dziwił się Ilkiewicz.

Zdaniem radnego rejonu wileńskiego, największy opór w pozbawieniu honorowego tytułu Gulbinowiczowi stawia Akcja Wyborcza Polaków na Litwie – Chrześcijańskich Rodzin (AWPL-ZChR).

– AWPL-ZCHR nie podejmuje się przyjęcia takiej decyzji, chociaż inicjatywy były zgłaszane. Oni wiążą to z Kościołem, ale ja jako człowiek wierzący, ten projekt dziś radzie przedstawiam, bo dla mnie pedofil nie łączy się z chrześcijaństwem – mówił Ilkiewicz.

AWPL-ZChR w obronie Gulbinowicza

Przeciwko propozycji wystąpiła przedstawicielka AWPL-ZChR Maria Rekść.

– Jestem chrześcijanką i naprawdę nie mogę podnieść ręki za waszym projektem i oczerniać człowieka, który być może w ogóle niczego nie naruszył. Dajmy kardynałowi wieczny odpoczynek. On i tak został osądzony bez żadnej możliwości obrony – mówiła Rekść.

– Nie można potępiać człowieka, który nie mógł się sam bronić – stwierdziła.

Według Rekść, Watykan nie przeprowadził rzetelnego dochodzenia w sprawie czynów Gulbinowicza, a decyzja miała charakter arbitralny.

– Ta decyzja została podjęta przez jedną osobę. Jak można wydać takie postanowienie, jeśli nikt nie prowadził śledztwa? – dziwiła się była merka.

Jej zdaniem, obecne inicjatywy rady są nie tylko spóźnione, ale i krzywdzące wobec pamięci zmarłego duchownego.

Z kolei przewodniczący frakcji AWPL-ZChR w Radzie Rejonu Wileńskiego, Waldemar Urban, stwierdził:

– Istnieje sąd watykański i sąd cywilny. Sąd watykański działał i wiemy, że zapadły pewne decyzje, ale sami tego dokumentu nie widzieliśmy. Brakuje nam oczywistych faktów. Szanuję decyzję Watykanu, ale dziś nie mogę oskarżać tej osoby – wskazuje Urban.

Dodał, że dzień wcześniej rozmawiał telefonicznie z jednym z księży Wileńszczyzny, który również podkreślił, iż „nie widział żadnych dokumentów Watykanu ani decyzji, którą można by położyć na stół i przeczytać”.

Zapytany, czy frakcja AWPL-ZChR nie ufa Watykanowi i jego kompetencjom, Urban odpowiedział, że ufa.

– Sąd watykański podjął decyzję i duchowni mają obowiązek się do niej stosować. Sankcje powinny być wprowadzone po takim rozstrzygnięciu. Tak jak w sądzie cywilnym, również w sądzie watykańskim duchowni mają prawo do apelacji, jednak kardynał niedługo po ogłoszeniu decyzji zmarł i nie mógł się już bronić. Czy by się obronił – tego nie wiemy – przekonywał dziennikarzy Urban.

Na pytanie, czy jego zdaniem kardynał może być dalej uznawany za honorowego obywatela rejonu, Urban odpowiedział, że nie chce tego oceniać.

Również minister sprawiedliwości Rita Tamašunienė wcześniej podczas swoich publicznych wypowiedzi podkreślała, że nie może ingerować w decyzję samorządu i przyznała, że sama nie głosowałaby za zmianą nazw ulic czy odebraniem tytułu.

Duchniewicz: już 2020 r. apelowałem o odebranie honorowego tytułu Gulbinowiczowi

Wcześniej w rozmowie z LRT.lt Duchniewicz stwierdził, że przy obecnym składzie rady, której większość stanowią przedstawiciele AWPL-ZChR), nie widzi sensu poruszać tego pytania, ponieważ „ignorowanie go już w 2020 r. przez mer rejonu odzwierciedla polityczną linię tej partii”.

– Osobiście uważam, że skoro odbył się proces, a Watykan podjął decyzję opartą na faktach, powrót do tego tematu jest koniecznością. Widzimy do kogo należy większość w tej radzie, dlatego ta dyskusja ma bardzo trudny charakter – ocenia Duchniewicz.

– Istnieje lista tematów, na których opiera się polityka tej partii (AWPL–ZChR – przyp. red.) i które zawsze okazują się wyjątkowo trudne do rozwiązania – zwłaszcza gdy za decyzjami stoją nawet nie poszczególni członkowie frakcji, lecz bezpośrednio liderzy partii wydający polecenia z Brukseli – w rozmowie z LRT.lt powiedział Duchniewicz.

Rada zdecydowała: mimo decyzji Watykanu honorowym obywatelem pozostaje pedofil

Za wspomnianą propozycją opowiedziało się 11 radnych, 4 głosowało przeciw, a 12 wstrzymało się od głosu, co oznacza, że projekt nie uzyskał wymaganej większości i został odrzucony już na etapie przedstawienia.

Kristina Mišinienė, dyrektorka Centrum Walki z Handlem Ludźmi i Wykorzystywaniem, po głosowaniu nie kryła oburzenia. Jak podkreśliła, decyzja radnych to bolesny sygnał zarówno dla opinii publicznej, jak i dla samych ofiar przemocy seksualnej w Kościele.

– Moja reakcja jest bardzo silna – to wstrząs. Ludzie określający się jako chrześcijanie i katolicy stanęli w obronie osoby oskarżonej o jedno z najstraszniejszych przestępstw – gwałcenie i molestowanie dzieci oraz tuszowanie takich czynów – mówi Mišinienė.
Jej zdaniem szczególnie niepokojące było oczekiwanie niektórych radnych, by usłyszeć świadectwa ofiar.

– Fakt, że ci radni chcieli usłyszeć zeznania ofiar, pokazuje ich całkowite niezrozumienie sytuacji. Ofiara nigdy nie stanie przed radą rejonu wileńskiego i nie zacznie opowiadać o swoich przeżyciach ludziom, którzy już na starcie traktują ją z tak wielkim sceptycyzmem – wskazuje.
Mišinienė dodała, że brak wiary w ofiary tylko pogłębia ich cierpienie.

– Pracując z ofiarami wiem, jak bolesne jest to niedowierzanie. Nie przypuszczałam, że dziś, gdy tyle mówimy o istocie przemocy seksualnej i cierpieniu ofiar, wciąż oczekuje się, że dopiero łzy i rozpacz przekonają kogokolwiek do ich słów – nie kryje oburzenia Mišinienė.

Szczególnie krytycznie odniosła się do wątpliwości radnych wobec decyzji Watykanu.

– Brak wiary w ofiarę jest wstrząsający. A fakt, że niektórzy potrafią otwarcie mówić, iż nie wierzą nawet słowom Watykanu, również wiele mówi o głębi ich własnej wiary – podsumowała Mišinienė.

Gulbinowicz urodził się w Szukiszkach w rejonie wileńskim. W latach 1976–2004 był arcybiskupem wrocławskim, w 1985 r. został kardynałem. W listopadzie 2020 roku zmarł w wieku 97 lat.

Kilka dni przed śmiercią Watykan nałożył na niego sankcje dyscyplinarne za wykorzystywanie seksualne nieletnich, tuszowanie przestępstw pedofilskich i wieloletnią współpracę z bezpieką PRL.

Rada Miejska Wrocławia jeszcze w 2020 r. odebrała mu tytuł honorowego obywatela.

Ministerstwo Kultury Litwy dla LRT.lt potwierdziło, że w 2020 r. nie zostały podjęte żadne realne działania w sprawie odebrania Gulbinowiczowi odznaczenia „Nieś swoje światło i wierz”. Dopiero po interwencji redakcji LRT.lt resort przeanalizował sytuację i stwierdził brak dokumentów potwierdzających wcześniejsze decyzje. W efekcie były minister Šarūnas Birutis w lipcu br. unieważnił przyznanie odznaczenia, powołując się na obowiązujący regulamin.

Samorząd rejonu wileńskiego nie podjął takiej decyzji: Gulbinowicz nadal zostaje figurować jako honorowy obywatel, a jego imieniem nazwane są trzy ulice w Niemenczynie, Pakałniach i Punżanach.

Inni honorowi obywatele rejonu

Oprócz oskar­żonego przez Watykan Gulbinowicza, na liście honorowych obywateli rejonu wileńskiego znajdują się również: europarlamentarzysta i lider AWPL-ZChR Waldemar Tomaszewski, kapłani Józef Obrembski, Antoni Dziekan i Dariusz Stańczyk, polski prawnik i polityk Andrzej Stelmachowski oraz działaczka polityczna i społeczna Leokadia Poczykowska.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.