Author: admin

Prokuratūros duomenimis, Lietuvos musulmonų sunitų dvasinio centro muftijus Romas Jakubauskas yra vienas įtariamųjų teisėsaugos atliekamame ikiteisminiame tyrime dėl prekybos žmonėmis.

Pirmasis apie tai pranešė portalas tv3.lt.

Apie įtarimus R. Jakubauskui Eltai patvirtino Generalinės prokuratūros atstovė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.

„Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui dėl, įtariama, prekybos žmonėmis bei dokumentų klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu.

Įtarimai šiame tyrime pareikšti 7 fiziniams asmenims, tarp kurių yra ir Jūsų paklausime minimas asmuo (R. Jakubauskas – ELTA) bei 2 juridiniams asmenims“, – nurodė prokuratūros atstovė.

Anot G. Vitkauskaitės-Šatkauskienės, nukentėjusiais šiame tyrime šiuo metu pripažinti 64 asmenys.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-30, https://www.delfi.lt/naujienos/lietuvoje/prokuratura-lietuvos-muftijus-jakubauskas-vienas-itariamuju-byloje-del-prekybos-zmonemis-120312249

Į kalėjimą siunčiamas dar vienas pedofilas – nepilnametes mergaites tvirkinęs, jas nuogas filmavęs ir tokį turinį platinęs Aurimas Giedraitis. Kalėjime jis sėdės ne pirmą kartą. Anksčiau bent du kartus buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimus. Tačiau į laisvę išleistas anksčiau, mat nuoširdžiai atgailavo ir žadėjo keistis.

Į Vilniaus apylinkės teismą nuosprendžio išklausyti atvykęs A. Giedraitis kaltinamas nepilnamečių mergaičių tvirkinimu, seksualinio pobūdžio turinio filmavimu ir platinimu. Pakomentuoti, už ką teisiamas, A. Giedraitis nesutinka: savo kaltę jis pripažįsta ir gailisi, bet viešai rodytis vengia, esą nenori skaudinti motinos.

„Esmė yra tame, kad bet koks, dabar jau jis vis tiek bus, parodymas žiniasklaidoj… Yra mama, kuriai sudėtingai. Ir žinau, kad ją tai kals labai blogai“, – sakė nuteistasis A. Giedraitis.

Bausmę susitrumpino trečdaliu

A. Giedraičio tvirkintų nepilnamečių mergaičių motinoms išgirsti žinią apie įvykdytus nusikaltimus tikriausiai taip pat buvo nelengva. Galiausiai vyras, pasitaręs su savo advokate, nusprendžia nuosprendžio paskelbime nedalyvauti. Tad teisėjui tenka įžengti į tuščią salę.

„Nėra nei advokato, nei kaltinamojo – nieko. Nėra kam skelbti“, – konstatavo teisėjas Jeugenijušas Jaglinskis.

Teisėjas praneša, kad A. Giedraitis nuteistas už tai, kad įgijo, laikė ir platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas. Taip pat dėl 3 tvirkinimo epizodų.

„Padaryta 13 nusikalstamų veikų. Tai 3 epizodai dėl mažamečio asmens iki 16 metų tvirkinimo ir disponavimo pornografine medžiaga“, – paaiškino teisėjas J. Jaglinskis.

A. Giedraičiui priteista 3 metai ir 9 mėnesiai kalėjimo, tačiau bausmė sutrumpinta, mat nusikaltėlis gailisi ir savo kaltę pripažįsta. Taip pat turės atlyginti žalą aukoms.

„Visiškai prisipažino, gailėjosi, todėl pagal įstatymą, vadovaujantis 64 straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu. Jam subendrinta bausmė – 3 metai 9 mėnesiai, galutinė bausmė tai 2 metai 6 mėnesiai“, – sakė J. Jaglinskis.

Ne kartą teistas

O šio veikėjo praeitis – spalvinga. Anksčiau nusikaltimus vykdė su bendraminčiais. Keturi pedofilai socialiniuose tinkluose viliodavo jaunas, tuomet dar 8–12 metų mergaites. Kartais patys apsimesdavo jaunomis merginomis. O suvilioję prašydavo erotinių vaizdų, įtikindavo išsirengti, pozuoti, masturbuotis prieš kamerą. Tai filmuodavo ir platindavo.

„Mergaitės buvo verčiamos nuogos filmuotis, atlikti seksualinio pobūdžio veiksmus su savimi, viena su kita. Kai kurios iš jų buvo išsiviliotos į realų gyvenimą ir patyrė seksualinę prievartą“, – pasakojo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

A. Giedraičio užduotis tuomet buvo rinkti filmuotą turinį, jį platinti. Maža to, mergaites šantažuodavo.

„Laukė kitų pedofilų nufilmuotos medžiagos, platino tą medžiagą. Ir taip pat jis pats jungdavosi, filmuodavo“, – teigė K. Mišinienė.

Už tokią veiklą jis su bendrininkais buvo nuteistas, į kalėjimą turėjo sėstis 5 metams. Tačiau už nuoširdų atgailavimą ir pažadus pasikeisti į laisvę buvo išleistas anksčiau.

„Buvo pristatyta krūvos pažymų, kaip teisiamasis lankosi pas psichologus, kaip jis gauna pagalbą, kaip jis nori keistis“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Norėjo keistis, bet nepasikeitė. Šį kartą veikė pats vienas, be bendrininkų. Tačiau už atgailavimą teismas jam vėl buvo gailestingas – bausmė sutrumpinta.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-30, https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/uz-pedofilija-ne-karta-teistas-aurimas-giedraitis-uz-grotu-sedes-trumpiau-padaryta-13-nusikalstamu-veiku-n1555214

Teismo sprendimas neskirti realios laisvės atėmimo bausmės vyrui, nuteistam už nepilnametės išžaginimą Anykščių rajone, visuomenėje sukėlė daug diskusijų. Kaip buvo skelbta, animatorius, persirengęs klounu, paėmė 15-metei parko lankytojai už rankos, nusitempė ją į „Juostų labirintą“ ir ten išžagino.

Nusikaltimas prieš nepilnametę buvo įvykdytas per ekskursiją, kurios metu buvo surengta programa, per kurią vaikams reikėjo vaikščioti per labirintus, patirti gąsdinimus.

Vyras savo kaltę neigė, tačiau jo kaltė įrodyta byloje surinktais įrodymais – jis panaudojo prieš nukentėjusiąją kaltinime nurodytą fizinį smurtą, sukeldamas jai nežymų sveikatos sutrikdymą.

Kaltinamasis buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos šaulių sąjungos jaunasis šaulys, teigiamai charakterizuojamas, pelnęs apdovanojimų kaip kariuomenės savanoris, taip pat ir už visuomeninę veiklą, neįtrauktas į psichiatrinę įskaitą.

Vis tik Panevėžio apygardos teismas atmetė prokuroro ir nukentėjusiosios gynėjo apeliacinius skundus ir paliko galioti ankstesnį teismo nuosprendį, kuriuo Anykščių rajone, labirintų parke, 15-metę moksleivę išžaginęs jaunuolis lieka nubaustas lygtine laisvės atėmimo bausme.

Mišinienė: „Belieka prievartautoją–klouną sveikinti pasisekus sudaryti trapų įvaizdį“

Į situaciją sureagavo ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Ji naujienų portalui tv3.lt nurodė, kad centras palaikė nukentėjusiosios šeimos sprendimą skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nesutinka su sprendimu nuteistajam neskirti realios laisvės atėmimo bausmės.

„Mes palaikėme šeimos sprendimą skųsti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tad akivaizdu, jog nesutinkame su motyvais palikti prievartautoją laisvėje. Nesvarbu, jaunas jis ar senas, teistas ar ne – žiūrėkime į jo laikyseną padaryto nusikaltimo atžvilgiu“, – sakė K. Mišinienė.

Pasak jos, šiuo atveju ypač svarbu tai, kaip pats nuteistasis vertino jam pareikštus kaltinimus.

„Ką mes matėme? Kategorišką neigimą, net nesvarstymą dėl kaltės pripažinimo, atvirkščiai, teisiamasis su gynėju tyčiojosi iš aukos, kūrė nebūtas versijas, save pozicionavo kaip nekaltai teisiamą“, – teigė KOPŽI vadovė.

K. Mišinienė taip pat kritiškai įvertino teismo sprendimą atsižvelgti į nuteistojo situaciją ir jam skirti lygtinę laisvės atėmimo bausmę.

„Teisėjai nusprendė, jog kalėjimas neigiamai paveiks šį žmogų, tad belieka prievartautoją–klouną sveikinti pasisekus sudaryti trapų įvaizdį“, – teigė ji.

Seksualinė prievarta aukos gyvenimą padalija į „prieš“ ir „po“

K. Mišinienė pabrėžė, kad seksualinės prievartos pasekmės kiekvienam žmogui gali būti skirtingos, tačiau pats nusikaltimas dažnai palieka ilgalaikę traumą.

„Iš šono gali pasirodyti, kad visi seksualiniai nusikaltimai, visos aukos yra vienodi. Tačiau realybėje mes matome ir labai jaunus vaikus, vos kelių metų mergaites ir berniukus, ir jau subrendusius žmones, kurie patyrė vienkartinį užpuolimą arba ilgametę prievartavimo, tvirkinimo traumą. Tad vieno, tinkančio visiems atsakymo čia nėra.

Bendrai kalbant, visada seksualinė prievarta yra griaunantis, giliai žalojantis nutikimas, savotiškai padalinantis nukentėjusiojo gyvenimą į prieš ir po. Fizinės žaizdos užgyja, tačiau psichologinė trauma gali virsti ilgalaikiu nerimu, nuotaikų kaita, įvairiais valgymo sutrikimais, suicidiniais impulsais, depresija“, – teigė K. Mišinienė.

Anot jos, centre stengiamasi seksualinio smurto aukoms kuo greičiau suteikti profesionalią pagalbą.

„Mes labai stengiamės, kad nukentėjusieji kuo greičiau gautų kvalifikuotą psichologinę pagalbą, kuri padėtų jiems neįstrigti traumoje, pripažinti savo jausmus, mokytis įvairių susitvarkymo su pasekmėmis technikų“, – sakė KOPŽI vadovė.

Švelnesnis požiūris į prievartautoją gali dar labiau žeisti auką

Pasak K. Mišinienės, teismo sprendimas ir tai, kaip jame vertinamas nuteistasis, gali turėti reikšmės ir pačiai nukentėjusiajai.

„Bet koks teismo švelnus apsiėjimas su teisiamais prievartautojais sukelia audrą neigiamų jausmų šių nusikaltėlių aukoms, jos jaučia nusivylimą, net išdavystės jausmą.

Teisėjai akcentuoja teisiamojo teigiamas savybes, tačiau prievartos auka matė jį visai kitokį – žiaurų, negailestingą, laimingą, kai jai skaudėjo, kai ji kentėjo“, – pridūrė K. Mišinienė.

K. Mišinienė teigė, kad šis atvejis, jos vertinimu, nėra išskirtinis.

„Tikrai neišskirtinis [atvejis], deja. Neretai matome, kaip seksualinės prievartos atveju yra sunkiai pradedami ikiteisminiai tyrimai, kaip jie greitai, „nesant pakankamai įrodymų“, nutraukiami, teismuose dažniau yra nagrinėjamas aukos „padorumo“ klausimas, negu prievartautojo tamsūs motyvai“, – sakė ji.

KOPŽI vadovė taip pat kelia klausimą, ar siekis atsižvelgti į nuteistojo jaunumą ar kitas aplinkybes neturėtų būti vertinamas kartu su nukentėjusiojo patirtimi.

„Be abejo, tiek teisėjai, tiek mes visi puikiai žinome, jog kalėjimai mūsų šalyje yra nuteistųjų sulaužymo, jų žmogiškojo orumo sunaikinimo vietos, tad galima suprasti norą apsaugoti jauną prievartautoją nuo to, kas gal būt jo laukia užsivėrus sunkiems kalėjimo vartams.

Bet kodėl nukentėjusiųjų sąskaita yra demonstruojamas šis gailestis ir užuojauta, gal tada iš viso prievartautojų nereikia teisti – vienas jaunas, kitas sunkiai serga, trečias pats vaikystėje buvo prievartautas? Ir visiems bus labai baisu kalėjime?“ – klausė K. Mišinienė.

Kodėl seksualinio smurto aukos dažnai neprabyla?

K. Mišinienė taip pat atkreipė dėmesį į priežastis, dėl kurių seksualinio smurto aukos ne visada iš karto prabyla apie tai, kas joms nutiko.

„Vienos aukos neprabyla todėl, kad kai jos bandė kalbėti, jomis netikėjo ir jų nesiklausė, kitos neturi žodžių apsakyti tai, kas joms nutiko, trečios yra gilioje traumoje, kaltina save, bijo aplinkinių reakcijos – tikrai daug yra priežasčių visoms joms nekalbėti.

Galiu atsakingai pasakyti, jog visuomenei laikas laužyti stereotipinį supratimą apie smurto aukas, dešimtmečiais laikyti jas pasyviomis, nelaimingomis, palaužtomis būtybėmis. Taip, daug čia skausmo, nusiminimo, nepasitikėjimo. Bet yra daugybė drąsių, šaunių moterų, mergaičių, kurios tiek dėl savęs, tiek dėl kitų apsisprendžia liudyti, dalyvauti teisminiuose procesuose.

Tačiau ne vienai jų tenka vėl pasijusti išduotai, traumuotai, kai teisėsauga nepradeda tyrimo ar jį nutraukia, nesugeba įvertinti nukentėjimo. Gal būt laikas būtent apie tai daugiau kalbėti?“ – klausė KOPŽI vadovė.

Sureagavo Anykščių rajono savivaldybė

Po teismo sprendimo visuomenėje kilus klausimams dėl nepilnametę išžaginusio vyro darbo pramogų parke, dėmesys krypo ne tik į patį nusikaltimą, bet ir į tai, kaip buvo užtikrinamas lankytojų saugumas bei atrenkami parko darbuotojai.

Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi ir į Anykščių rajono savivaldybę, kurios atstovai teigė, kad kad patį įvykį vertina neigiamai, tačiau teismo sprendimo komentuoti nesiryžta.

„Savivaldybė kiekvieną incidentą, susijusį su visuomenės saugumu ar nepagarbiu elgesiu, vertina neigiamai. Kalbant apie teismo sprendimus, savivaldybė gerbia teisinės valstybės principus ir teismų priimamus sprendimus, tačiau teisinių proceso baigčių nekomentuoja“, – nurodo savivaldybė.

Savivaldybė taip pat pabrėžė, kad minimas pramogų parkas yra privatus ūkio subjektas, todėl savivaldybė nesikiša į jo vidinę veiklą.

„Savivaldybė nedalyvauja privataus verslo valdyme, todėl neatlieka ir nevertina privačių įmonių vidaus procesų, tokių kaip darbuotojų atranka, jų kvalifikacijos kėlimas ar darbuotojų apmokymai. Už darbuotojų kompetenciją, elgesio standartus bei teikiamų paslaugų kokybę yra atsakingas pats objekto valdytojas (vadovybė).

Savivaldybė nedalyvauja privačių subjektų darbuotojų atrankos procedūrose ir nedisponuoja informacija apie privačių įmonių darbuotojų kvalifikaciją ar praeitus apmokymus. Ši informacija priklauso privataus juridinio asmens vidaus administravimo sričiai, todėl savivaldybė šių duomenų nevertina“, – aiškina atstovai.

Tuo metu pasiteiravus, ar savivaldybė mato poreikį imtis papildomų priemonių, kad panaši situacija ateityje nepasikartotų, atstovai nurodė, kad privačių objektų teritorijose už tai atsako patys jų valdytojai.

„Savivaldybė pagal savo kompetenciją užtikrina viešąją tvarką bei bendradarbiavimą su atsakingomis institucijomis bendrose viešosiose erdvėse. Privačių objektų teritorijose už lankytojų saugumą, personalo priežiūrą ir atitinkamų taisyklių užtikrinimą tiesiogiai atsako tų objektų valdytojai“, – atsakyme raštu pabrėžia savivaldybė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-18, https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/15-mete-iszagines-klounas-lieka-laisveje-misinienes-reakcija-negailestinga-n1552220

„Man neatrodo saugu nukentėjusiems nuo dvasininkų kreiptis į instituciją, po kurios stogu tas išnaudojimas ir vyko“, – taip ekspertė kritikuoja Vilniaus arkivyskupijos, į kurią galima kreiptis patyrus iš kunigų seksualinį smurtą, iniciatyvą. Lietuvos kriminalinės policijos biuras teigia, kad, patyrus seksualinį smurtą, pirmiausia reikia pasirūpinti saugumu, o į teisėsaugą reikėtų kreiptis kaip galima greičiau, tačiau niekada ne per vėlu ieškoti pagalbos.

Šiandien kiekvieną, patyrusį seksualinę prievartą ar kitą nederamą elgesį bažnytinėje aplinkoje, Vilniaus arkivyskupija kviečia kreiptis į arkivyskupijoje veikiančią Patyrusiųjų išnaudojimą išklausymo tarnystę el. paštu noriupasakyti@vilnensis.lt.

Prieš kelerius metus, pasirodžius informacijai apie kunigo seksualinius nusikaltimus, tikintieji išplatino atvirą laišką su raginimu inicijuoti nepriklausomą komisiją dėl galimų seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje. Tuomet Bažnyčia sakė norinti sukurti saugią erdvę, kurioje būtų galima pranešti apie kunigų seksualinius nusikaltimus.

Tada arkivyskupija paskelbė apie kuriamą Patyrusiųjų išnaudojimą išklausymo tarnystę. Skelbta, kad, parašius laišką, psichologė ir socialinė darbuotoja suderins susitikimo laiką ir pakvies pokalbio. Esant papildomos pagalbos poreikiui, specialistės gali žmogų nusiųsti pas kitus specialistus – psichoterapeutą, medikus, teisininkus. Kaip buvo skelbta, darbuotojos taip pat turėtų įvertinti joms pateiktą informaciją ir ją perduoti vyskupui.

Komentaro apie šią tarnystę ir kritiką jai rugpjūčio 24 dieną LRT.lt kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferenciją, tačiau atsakymo nesulaukė. Rugpjūčio 27 dieną komentaro paprašę pakartotinai, gavome laišką: „Į Jūsų klausimą jau atsakėme.“ Dar viename LRT.lt laiške parašę, kad Lietuvos vyskupų konferencija laiško su atsakymu neatsiuntė, ir paprašę jį atsiųsti, atsakymo iš Lietuvos vyskupų konferencijos nebegavome.

Iniciatyvą kritikuoja: hierarchinėje struktūroje visi veikia išvien

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė Bažnyčios siūlomą pagalbą žmonėms, kuriuos išnaudojo kunigai, vertina skeptiškai.

„Šiandienėje situacijoje, kurioje daug neapibrėžtumo, nenuoširdaus rūpesčio, akivaizdžių pastangų iš viršaus suvaldyti situaciją, man neatrodo saugu nukentėjusiems nuo dvasininkų kreiptis į instituciją, po kurios stogu tas išnaudojimas ir vyko.

Galbūt ateityje, kai Bažnyčia Lietuvoje padarys realius žingsnius link atsivėrimo, atgailos ir sveikimo, galėsime drąsiai ir pasitikėdami siūlyti suaugusiesiems ir vaikams ieškoti pagalbos ir čia. Bet šiandien – ne, tikrai ne“, – LRT.lt sako K. Mišinienė.

KOPŽI centro vadovė pasakoja per daug savo darbo metų mačiusi, kaip įvairūs išnaudotojai tiesiogiai ir per kitus žmones stengiasi išradingai, gudriai paveikti savo aukas, kad šios keistų parodymus, ieško būdų daryti įtaką jų mąstymui.

„Juk traumą patyrę žmonės, ypač vaikai, yra labai pažeidžiami, neretas tokio spaudimo, nuspalvinto „rūpesčiu ir atjauta“, ir neatlaiko. Hierarchinėje struktūroje visi veikia išvien“, – tvirtina K. Mišinienė.

Nukentėjusiems nuo seksualinių nusikaltimų padedanti ekspertė taip pat kritikuoja Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo žodžius, kad šiandien yra netinkamas laikas nepriklausomam tyrimui apie kunigų padarytus nusikaltimus atlikti, kaip kad prieš kelerius metus siūlė grupė pasauliečių.

„Nemanau, kad laikas tam tinkamas. Ir vis dar nemanau, kad priaugome iki to“, – interviu 15min sakė G. Grušas.

„Jei šiandien aukščiausias hierarchas nė nemirktelėjęs aiškina, kad mes nepriaugę žinoti, kas ten saugoma jo archyvuose apie galimus kunigų nusikaltimus ir gautus pranešimus, iš kur galime būti tikri, kad jo koordinuojama pagalba aukoms yra tikrai pagalba, o ne tiesiog slopinimas?“ – klausia K. Mišinienė.

Pirmiausia – saugumas ir skambutis 112

Lietuvos kriminalinės policijos biuro Veiklos planavimo ir organizavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jelena Sirgėdienė LRT.lt sako, kad, patyrus seksualinį smurtą, pirmiausia svarbu pasirūpinti savo arba nukentėjusiojo saugumu.

Jei kyla grėsmė sveikatai ar gyvybei, reikalinga medicinos pagalba arba yra pagrindo manyti, kad smurtautojas gali kelti pavojų ir toliau, reikėtų nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos numeriu 112.

Pasak J. Sirgėdienės, policijos pareigūnai reaguoja į pranešimą apie galimą nusikalstamą veiką ir padeda organizuoti būtiną pagalbą, nusiunčia į gydymo įstaigą ir užtikrina nukentėjusio asmens saugumą.

„Net ir tais atvejais, kai tiesioginio pavojaus nebėra, apie seksualinį smurtą teisėsaugai reikia pranešti kuo greičiau. Kuo anksčiau pradedamas tyrimas, tuo didesnė tikimybė surinkti reikšmingus įrodymus, nustatyti įvykio aplinkybes ir suteikti nukentėjusiajam visapusišką pagalbą“, – LRT.lt sako J. Sirgėdienė.

Jei seksualinį smurtą patyrė vaikas, apie tai būtina informuoti ne tik teisėsaugą, bet ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Visgi, pasak J. Sirgėdienės, pirmas žingsnis turėtų būti skambutis numeriu 112, ypač jei pagalbos reikia nedelsiant arba kyla grėsmė vaiko saugumui.

Tokiais atvejais į pagalbos teikimo procesą įtraukiami ir vaiko teisių apsaugos specialistai, jie vertina situaciją, rūpinasi vaiko interesų apsauga ir koordinuoja reikalingos pagalbos teikimą.

Niekada nevėlu ieškoti pagalbos

Kaip pastebi Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovė, patyrę seksualinį smurtą žmonės dažnai nori kuo greičiau nusiprausti ar persirengti, tačiau, jei tai įmanoma, rekomenduojama to nedaryti iki medicininės apžiūros.

„Svarbu nesiprausti, neskalbti ir neišmesti įvykio metu dėvėtų drabužių, jų nelaikyti plastikiniame maišelyje, geriau juos sudėti į popierinį maišelį. Ant kūno, drabužių ar kitų daiktų gali būti išlikę biologinių pėdsakų, kurie turi didelės reikšmės tyrimui.

Taip pat naudinga išsaugoti susirašinėjimus, socialinių tinklų žinutes, nuotraukas, skambučių istoriją, užsirašyti įvykio aplinkybes ir kuo tiksliau prisiminti laiką, vietą ir galimus liudytojus. Kuo daugiau informacijos surenkama ir išsaugoma iškart po įvykio, tuo efektyviau ji gali būti panaudota tyrimo metu“, – LRT.lt komentuoja J. Sirgėdienė.

Ji akcentuoja, kad nors po seksualinio smurto reikėtų kuo skubiau kreiptis į teisėsaugą, nėra „per vėlu“ ieškoti pagalbos.

„Kuo greičiau apie įvykį sužino teisėsauga ir medikai, tuo daugiau galimybių surinkti ir išsaugoti tyrimui reikšmingus įrodymus. Įprastai biologinius pėdsakus galima aptikti iki 72 valandų po įvykio, tačiau geriausia kreiptis per pirmąją parą.

Vis dėlto suprantama, kad seksualinį smurtą patyrę žmonės dažnai išgyvena šoką, baimę ir nežino, kaip elgtis toliau. Dėl to ne visi ryžtasi pranešti iš karto. Labai svarbu pabrėžti, kad pagalbos galima ir reikia kreiptis nepriklausomai nuo to, kiek laiko praėjo nuo įvykio. Net jei praėjo savaitės, mėnesiai ar metai, žmogus turi teisę kreiptis į teisėsaugą, gauti medicinos, psichologinę ir kitą reikalingą pagalbą“, – pažymi J. Sirgėdienė.

Specializuoti kompleksinės pagalbos centrai taip pat teikia nemokamą, konfidencialią pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems žmonėms visoje Lietuvoje. Čia galima kreiptis ir patyrus seksualinį smurtą.

KOPŽI centras taip pat teikia pagalbą nuo įvairaus smurto ir išnaudojimo nukentėjusiems žmonėms. Nemokamą ir konfidencialią pagalbą telefonu arba internetu teikia ir „Prabilk“ centras.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-13, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3035252/patyrus-kunigo-smurta-pagalba-baznycioje-eksperte-iniciatyvai-kritiska-tikrai-ne

Seksualinis smurtas prieš vaikus turi vieną nekintamą formulę: jis visada klesti ten, kur yra didžiulis galios disbalansas, absoliutus autoritetas ir uždarumas.

Kaskart, kai visuomenę supurto nauja seksualinių skandalų banga viešosiose ar dvasinėse institucijose, valstybė skuba demonstruoti griežtą ranką – politikai demonstruoja nepakantumą, įvedami nauji saugikliai, teisiniai filtrai ir prevenciniai mechanizmai.

Ryškiausias to pavyzdys Lietuvoje – QR kodas (Nusikalstamų veikų žinybinio registro pažyma).

Be jo už seksualinius ar sunkius nusikaltimus nuteistas asmuo negali žengti nė žingsnio į švietimo, sporto ar neformaliojo ugdymo įstaigas. Valstybė čia brėžia aiškią ribą: teistas smurtautojas negali būti šalia svetimų vaikų.

Tačiau užvėrus viešųjų įstaigų duris, lieka kita – pati uždariausia, autonomiškiausia ir sunkiausiai iš išorės kontroliuojama „institucija“. Tai šeima.

Čia valstybės odė vaiko saugumui staiga prityla, o griežti filtrai išsijungia. Asmuo, kuriam įstatymas užkerta kelią dirbti vaikų stovykloje ar treniruoti futbolo komandą, peržengęs namų slenkstį ar teismo salę atgauna visą savo galią. Būdamas biologiniu tėvu ar patėviu, jis ir toliau gali naudotis formalia valdžia: reikalauti savo aukų ar kitų šeimos vaikų globos, inicijuoti varginančius civilinius procesus, o iš įkalinimo įstaigos celės organizuoti pasimatymus bei skambučius, paverčiančius vaiko kasdienybę nuolatiniu teroru.

Susidaro kraupus sisteminis paradoksas: valstybė akimirksniu apsaugo vaikus nuo teisto smurtautojo viešajame sektoriuje, tačiau palieka juos bejėgius prieš tą patį smurtautoją privačioje erdvėje, prisidengdama „tėvystės teisių šventumu“ ir procesiniu lėtumu.

„Kauno diena“ pateikia tris istorijas iš skirtingų Lietuvos kampelių, apnuoginančias gilią Lietuvos teisinės sistemos spragą: kodėl už nusikaltimus vaikams teisiamas ar jau nuteistas vyras vis dar išlaiko didesnę valstybės apsaugą ir teisių arsenalą nei jo auka?

Pragaras namuose

Į redakciją atėjusi garbaus amžiaus moteris atrodė šiek tiek išsigandusi. Tikrąją išėjimo iš namų priežastį moteris nuo namiškių nuslėpė. Savo nepavydėtinai susiklosčiusį gyvenimą ji slepia ir nuo aplinkinių.

„Aš slepiu tai, kas įvyko. Man taip gėda, aš taip sunkiai viena užauginau dukrą, atidaviau visą širdį. Nesitikėjau, kad ji man taip padarys. Išėjusi į pensiją turiu vaikus auginti ir dar dirbti“, – moters vardas redakcijai žinomas, tačiau nebus atskleistas dėl pareigos apsaugoti vaikų tapatybes.

Močiutė nenujautė, kas vyksta dukros namuose, tačiau anksčiau sakydavusios, kad pas močiutę nėra ką veikti, kai mama įsimylėjo iš kalėjimo išėjusį vyrą, anūkės ėmė prašytis į svečius. Vyresnioji sugebėjo save apginti, tačiau mažėlė atsiėmė už abi.

„Pirmą kartą mergaitė prasitarė, kad jis lietė jos lytinius organus. Aš dar suabejojau, sakau, gal netyčia, bet ji tikino, kad tai nebuvo atsitiktinis veiksmas. Pajutusi, kad aš ją palaikau, ėmė vis daugiau pasakoti. Baisu, ką jis darė, o baisiausia, kad mano dukra to nepripažįsta ir sako, kad mergaitė pati prie jo lenda ir viską išsigalvoja“, – tęsė moteris.

Išeidama į mokyklą dešimties metų mergaitė turėdavo jį pabučiuoti. Ir tai nebuvo tėviškas bučinys į kaktą ar žanduką. Jis reikalavo „tikrų“ bučinių. Jis lietė intymiausias mergaitės vietas. Močiutei atskleisti išgyvenimai bylojo, kokią įtampą, stresą patyrė mergaitė, nes jau gyvendama pas močiutę, gatvėje pamačiusi girtą vyrą, imdavo drebėti, purtytis.

Dar didesniu pragaru mergaitės gyvenimą pavertė mama, netikinti dukros pasakojimu, kaltinanti ją šmeižtu. Tačiau „Užuovėjos“ ekspertai patvirtino baisius mergaitės išgyvenimus.

Byla nagrinėjama teisme. Kaltinimai pareikšti ne tik sugyventiniui, bet ir mergaitės mamai, kuriai laikinai apribotos teisės į dukrą. Laikinas teisių apribojimas tėra formalumas, kai vaikas myli mamą. Bet tokios meilės kaina labai didelė.

Močiutei – pareiga pasirūpinti anūke. Tačiau šis klausimas nesprendžiamas kartu su baudžiamąja byla. Močiutė pati turėjo vargti, kad jai būtų skirta anūkės globa: „Aš tris mėnesius vaikščiojau į paskaitas, kad gaučiau pažymą ir man būtų skirta anūkės globa.“

Realybė tokia, kad vaiko teisių gynimo ir teismų mašina sukasi taip lėtai, taip formaliai, kad motina, teisiama savo vaiko išnaudojimo byloje, vis dar naudojasi savo biologine teise į vaiką ir jo meile.

Siekia apsaugoti

Kita istorija. Už dviejų mergaičių – dukters, gimusios 2015 m., ir sugyventinės dukters, gimusios 2019 m., seksualinį prievartavimą bei tvirkinimą vyrui buvo skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Slaptą vyro aistrą atskleidė sugyventinė: „Aš pamačiau. Išėjau iš dušo, o jis nuogas gulėjo lovoje, šalia gulėjo dukra, o jo organas buvo jai tarp kojų.“

Vėliau moteris tiesiai šviesiai paklausė sugyventinio dukros, kuri retkarčiais aplankydavo tėvą naujuose namuose, ar jai nepasitaikė ko nors panašaus. Jau vėliau teisme buvo sudėlioti taškai – savo dukrą vyras pradėjo tvirkinti, kai jai buvo treji ar ketveri metai. Sugyventinės dukra buvo panašaus amžiaus. Šią vyro aistrą patvirtino ir sugyventinės mažametis sūnus, jis pasisakė matydavęs, kai „tėtis nurengia sesę ir prie jos lenda“.

Tačiau šioje situacijoje yra dar vienas trapus momentas, – seksualinis vaikų prievartautojas su sugyventine susilaukė bendros dukros. Šiandien jis jau laisvėje. Jo teisės į vaiką yra lygiai tokios pat kaip ir motinos. Šiandien moteris savo jėgomis bylinėjasi teisme, kad vyrui būtų apribota teisė į jų biologinę dukrą.

„Aš tenoriu apsaugoti mergaitę. Jis buvo išteisintas dėl mūsų bendros dukros. Į teismą dėl bendravimo su dukra kreipėsi ir jis. Aš bijau, kad viskas gali baigtis liūdnai, nes susidaro įspūdis, kad Vaiko teisių tarnyba jį palaiko. Sako, neturiu svarių argumentų, kad jis kažką padarė mūsų dukrai. Tačiau jis nuteistas dėl savo dukros iš pirmos santuokos ir dėl mano dukros, bet su mūsų bendra dukra jis gali bendrauti be apribojimu. Kaip šitaip galima?“ – apie didžiulę riziką kalbėjo moteris.

“Baisu, ką jis darė, o baisiausia, kad mano dukra to nepripažįsta ir sako, kad mergaitė pati prie jo lenda ir viską išsigalvoja.”

Rekomendavo susitarti

Trečiasis epizodas – daug triukšmo tebekeliantis atvejis dėl ilgamečio mergaitės prievartavimo. Teisminiai procesai dar nesibaigę ir vyksta ne itin sklandžiai. Savo skriaudėją pamačiusi teisme, mergaitė nepratarė nė žodžio. Teko skirti papildomą ekspertizę „Užuovėjoje“.

Tačiau ir šioje istorijoje yra tas keistas ir baisus momentas – prievartautojas turi savo vaikus su aukos motina, ir jam, jau senokai esančiam suimtam, vis dar yra priskirta jų globa. Vyras reikalauja pasimatymų su šiais vaikais, skambina jiems, įtikinėja juos esąs nekaltas ir apšmeižtas.

„Byloje matome, mama kelia klausimą, kad turi vežti nukentėjusiojo broliuką ir sesutę į pasimatymus kalėjime. Kodėl aš tą turiu daryti? – klausia moteris. – Juk vaikams žala, – pastebi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. – Iš atsakingų tarnybų moteris gauna atsakymą, kuriame pripažįstama, kad situacija negera, bet ji raginama pati ją išspręsti. Tarnybos sako, važiuok į kalėjimą ir susitark su juo, galbūt jis atsisakys globos teisių į nukentėjusiojo vaiko broliukus.“

Ką atsakys sėdintis kalėjime? Tikėtina, jis užsiutęs ant šeimos, ant visų aplinkui, nes buvo apnuoginta jo nuodėmė. Vargu ar verta stebėtis jo neigiamu atsakymu, jis nė neketina atsisakyti teisės į savo vaikus.

„Mama informuoja Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistus, kad nepavyko susitarti. Tada siūlomas mediacijos kelias. Kai tai nepavyksta, einama į teismą ir vėl užsisuka ilga daina. Bet visu šiuo laikotarpiu tas žmogus reikalauja pasimatymų su vaikais, jis juo gauna. Mama privalo vežti jam vaikus į kalėjimą“, – tęsia situaciją gerai žinanti specialistė.

Pilkoji zona

Po kunigų pedofilijos skandalo teisingumo ministrė Rita Tamašunienė pasisakė, kad reikėtų plėsti teisinį reguliavimą ir nesuteikti galimybės QR kodus gauti ne tik už seksualinius nusikaltimus vaikams nuteistiems, bet ir tokiais nusikaltimais įtariamiems asmenims. Pasak jos, ši priemonė būtų ne tik kaip pasekmė už padarytą nusikaltimą, bet ir prevencija.

Tačiau net apie 65–75 proc. seksualinės vaikų prievartos atvejų yra susiję su šeimos nariais, patėviais, motinų sugyventiniais, giminaičiais, šeimos draugais ar kitais pažįstamais, kuriuos vaikas gali matyti netgi kasdien.

„Turime suprasti, kai šeimoje yra daugiau vaikų ir ikiteisminis tyrimas ar teismo procesas yra dėl vieno, prieš kurį buvo panaudotas seksualinis smurtas, tai net jei apribota teisė į šitą vaikelį, gali būti neapribotos teisė į broliuką ar sesutę. Čia matome didįjį blogį. Dažniausiai prievartautojas staiga ima labai rūpintis savo vaikais, bendravimas suintensyvėja, regis, tam veikėjui niekada nereikėjo tų vaikų, o teismo proceso metu jis tampa kone pavyzdiniu tėvu, norinčiu dėl vaikų priimti sprendimus“, – tęsia K. Mišinienė.

Anot KOPŽI vadovės, tarnybos neretai teisinasi, kad dar nėra teismo nuosprendžio, dar neįrodyta kaltė. Taip – formaliai neįrodyta. Bet tai šeimai, išgyvenančiai didžiulę dramą, reikia gyventi šiandien, reikės gyventi rytoj. Teisniai procesai – lėti. K. Mišinienė pastebi, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas būna baigtas, o vaiko globos klausimas lieka neišspręstas.

„Matome, kad institucijos nepraneša viena kitai, jos neragina viena kitos. Jei iškilo vaiko tvirkinimo ar prievartavimo klausimas artimoje aplinkoje, sprendimai turėtų ateiti iš vienos platformos, – apie labai aiškius taškus, kad, nuskriaudęs vieną savo biologinį vaiką, smurtautojas automatiškai netektų galimybės bendrauti ir su kitais, aiškina K. Mišinienė. –  Manau, kad įstatymų taikymui labai koją kiša tai, kad čia šeimos reikalas. Kai tokie atvejai nutinka už šeimos ribų, situacija sprendžiama labai greitai. Nuostata, kad jūs šeimoje turite išsispręsti šitą klausimą patys, palieka vaikus labai sunkioje padėtyje.“

Griežtos ribos

Dažnai girdime, kad reikia užtikrinti vaiko interesus. Tačiau šios bylos akivaizdžiai paneigia šį lozungą. „Deja, taip, šiose situacijose yra taip. Žinoma, mes turime daugybę atvejų, išspręstų labai gerai, bet štai keli atvejai parodė sistemos spragas. Čia yra visas šleifas, nes tarnybos aiškins, kad jos nekuria įstatymų, kad kitaip negali, o tik įstatymų ribose“, – pastebi K. Mišinienė.

Su vaikais dirbti yra ir sunku, ir lengva, nes jie nepažįsta gyvenimo, jie nežino, kokios jų galimybės ir negali pasakyti, kad padarytume taip, kaip jiems geriau.

„Kiek mes matėme atvejų, kai vaikas įsikibęs į prievartautoją ir sako: „Neatskirkite, aš myliu ir mane myli.“ Ir tada tarnybos sugeba įjungti aukščiausio lygio mechanizmus ir apsaugoti tą vaikelį. Tai štai apie tokius vaiko interesus mes kalbame“, – pastebi KPOŽI vadovė.

Tarnybos dažnai sako, kad geriau prastesnė, bet šeima. Kai kuriose situacijose toks teiginys tinka, tačiau K. Mišinienės patirtis kitokia.

„Toje srityje, kurioje dirbu aš, tokį pasakymą suprantu dviprasmiškai: geriau prastesnė bet šeima – tai reiškia, kad man nieko nereikia daryti, nereikia ieškoti globėjų, nesulauksime skundų iš nepatenkintos šeimos, – darbo niuansais dalijasi specialistė. – Palikę vaiką tokioje šeimoje, auginsime labai sunkias, nepraeinančias traumas turinčią kartą. Auginsime žmones, gyvenančius nevisavertį gyvenimą. Juk ne tokios Lietuvos mes norime. Čia yra sritis, kur reikalingi sudėtingi, greiti, nepatogūs sprendimai.“

Gal QR kodo naudojimo praplėtimas ar seksualinių nusikaltėlių registras, apribodamas tokio nusikaltėlio galimybes artintis prie visų be išimties vaikų, kažkiek keistų nerangius įstatymų vingius.

Kur baigiasi įstatymas ir prasideda vaiko saugumas?

Seksualinį smurtą prieš vaikus įvykdęs žmogus automatiškai nepraranda tėvystės teisių. Teisinė sistema leidžia jas riboti, tačiau tam reikia atskiro sprendimo. Atrodo, kad valstybė tokiose situacijose veikia nepakankamai greitai ir aktyviai.

Valstybės prievolė

Kai kalbama apie seksualinį smurtą prieš vaiką, norisi tikėti, kad sistema turi vieną aiškų prioritetą – jį apsaugoti. Tačiau realybėje baudžiamasis nuosprendis ir tėvystės teisės yra du skirtingi teisiniai klausimai. Žmogus gali būti nuteistas už seksualinį smurtą prieš vieną vaiką, tačiau jo teisės į kitą biologinį vaiką savaime neišnyksta.

Būtent čia atsiranda skaudžiausia spraga – ne visada tarp to, ką leidžia įstatymas, ir to, ko reikia vaikui, automatiškai atsiranda jungtis.

Žmogaus teisių ekspertė profesorė Edita Žiobienė pabrėžia, kad sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą pirmiausia turi būti vertinami jo interesai. „Tai įtvirtinta ir Vaiko teisių konvencijoje. Valstybė privalo apsaugoti vaiką visose situacijose“, – sako E. Žiobienė.

Kartu egzistuoja ir kita teisinė taisyklė – žmogui tapus tėvu, jo teisės egzistuoja, o jas riboti galima tik įstatymo nustatytais pagrindais, todėl vien baudžiamojo teismo nuosprendžio ne visada pakanka.

“Įstatymas leidžia inicijuoti, kad kartu su baudžiamąja byla būtų nagrinėjama ir civilinė byla dėl tėvystės teisių apribojimo.”

Dvi bylos?

E. Žiobienė pateikia esminį atskyrimą: baudžiamasis procesas nustato, ar žmogus padarė nusikaltimą, o civiliniame procese gali būti sprendžiama, kaip paskui turi būti įgyvendinamos jo tėvystės teisės.

Vadinasi, žmogus gali būti nuteistas už seksualinį smurtą prieš vieną vaiką, tačiau jeigu jo teisės į kitą atskirai neapribotos, formaliai jis gali išsaugoti teisę bendrauti su tuo vaiku.

„Visais atvejais reikalingas teismo sprendimas, – sako ekspertė. – Tokiais atvejais turėtų būti sprendžiama ne tik dėl pačios tėvystės, bet ir dėl bendravimo: kiek žmogus gali matytis su vaiku, ar apskritai gali susitikti, kokie apribojimai turi būti taikomi.“

Problema tampa dar sudėtingesnė tada, kai nusikaltimas konkrečiam vaikui nebuvo įrodytas. Tai nereiškia, kad teisiškai galima automatiškai paskelbti žmogų kaltu dėl nusikaltimo kitam vaikui.

Kas turi pasirūpinti?

Bet ar reikalingi du teisminiai procesai? Regis, galėtų pakakti vieno – vaiko skriaudėjas negali turėti jokių teisių nei į savo, nei į svetimus vaikus. „Įstatymas leidžia inicijuoti, kad kartu su baudžiamąja byla būtų nagrinėjama ir civilinė byla dėl tėvystės ribojimo“, – pabrėžia ji.

E. Žiobienė nemano, kad pagrindinė problema yra visiškai neveikiantys įstatymai. Jos kritika labiau nukreipta į tai, kaip jie pritaikomi praktikoje.

Ypač svarbus, jos manymu, yra prokuroro vaidmuo: „Labai norėčiau matyti mūsų valstybėje, kad prokuroras būtų aktyvus šitoje vietoje, tiksliau, vykdytų savo pareigą.“

Mat baudžiamajame procese Vaiko teisių apsaugos tarnyba nėra bylos šalis. Jos vaidmuo yra ribotas. Todėl, ekspertės vertinimu, būtent prokuroras turėtų įvertinti, ar kartu su baudžiamąja byla nėra būtina spręsti ir vaiko apsaugos bei tėvystės teisių klausimų.

Šioje vietoje, anot E. Žiobienės, svarbus ir vaiko advokatas, ir teisėjas. Bet kuris iš proceso dalyvių gali kelti klausimą, ar tikrai visi su vaiko saugumu susiję klausimai yra išspręsti.

Todėl problema, jos žodžiais, yra ne vien aktyvumo trūkumas. Reikia, kad institucijos suprastų, jog tokiose bylose jų pareiga nėra tik atlikti siaurą procesinį veiksmą ir padėti tašką.

Grėsmė – anksčiau

E. Žiobienė atkreipia dėmesį ir į kitą jautrią vietą – kas nutinka, kai žmogus atlieka bausmę.

„Klausimas dėl vaiko saugumo neturėtų baigtis tą dieną, kai baigiasi baudžiamasis procesas. Reikia įvertinti, ar žmogus gali grįžti į šeimą, kaip jis gali bendrauti su vaikais, ar jam taikomi apribojimai, – šiuos klausimus spręsti iš karto, nepalikti jų proceso nualintai mamai ar močiutei, E. Žiobienė mato visas įstatymines galimybes.

Ypač svarbus, jos teigimu, yra vaiko mamos vaidmuo. Jeigu mama nepripažįsta nusikaltimo, stoja ne vaiko, o kaltinamojo pusėn, vaikui tokia aplinka tampa pragaru. Todėl, E. Žiobienės manymu, vaiko apsauga turi būti vertinama nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, o ne tada, kai problema jau tampa akivaizdi.

Registras neapsaugos?

Diskusijoje apie vaikų apsaugą dažnai atsiranda ir seksualinių nusikaltėlių registrų ar kitų kontrolės priemonių klausimas. E. Žiobienė į tokias priemones žvelgia atsargiai. Jos gali būti naudingos, pvz., darbdaviui pasitikrinant žmogų, tačiau jos negali tapti iliuzija, kad problema išspręsta.

„Jos tiesiogiai nesaugo. Jos yra tam tikras įspėjimas, kad tas žmogus yra teistas už vienus ar kitus nusikaltimus. Žmogaus, kuris dar niekada nebuvo nuteistas, joks registras neparodys“, – sako ji.

Todėl, pasak ekspertės, svarbiausia neprarasti budrumo ir mokyti vaikus atpažinti netinkamą elgesį bei apsisaugoti. Tai, jos manymu, viena

iš priežasčių, kodėl lytinis švietimas vaikams yra toks svarbus.

“Jeigu mama nepripažįsta nusikaltimo, stoja ne vaiko, o kaltinamojo pusėn, vaikui tokia aplinka tampa pragaru.”

Silpna pagalbos sistema

Galbūt skaudžiausia E. Žiobienės pokalbio dalis – apie tai, kas vyksta po nusikaltimo. Vaikui dažnai tenka ne tik išgyventi patį smurtą, bet ir įrodinėti, kad jis sako tiesą. Jo pasakojimu abejojama, atliekami psichologiniai ir kiti vertinimai, o pats procesas gali būti ilgas.

„Teisininkui byla vieną dieną baigiasi. Vaiko ar suaugusio žmogaus, kuris vaikystėje patyrė seksualinį smurtą, gyvenimas tuo nesibaigia. Jam tenka su tuo gyventi visą gyvenimą“, – primena E. Žiobienė.

Todėl pagalba neturėtų baigtis keliais nemokamais pokalbiais su psichologu. Žmogui, kuris išgyveno tokią patirtį, pagalbos gali reikėti ir po daugelio metų. „Valstybė neužtikrins jo visaverčio gyvenimo, bet ta pagalba turėtų būti prieinama“, – įsitikinusi E. Žiobienė.

Lietuvoje pagalbos sistema per pastarąjį dešimtmetį ar penkiolika metų keitėsi ir gerėjo. Tačiau iki sistemos, kurioje vaiko interesas būtų ne tik deklaruojamas, bet ir kiekviename proceso etape realiai ginamas, dar yra ką nuveikti.

O svarbiausias klausimas lieka labai paprastas: ar valstybė turi laukti, kol grėsmė vaikui bus įrodyta, ar privalo veikti tada, kai jau yra pakankamai priežasčių ją rimtai įvertinti? Nuo to priklauso, ką iš tiesų reiškia valstybės pažadas pirmiausia ginti vaiką.

Komentaras

Inga Ruginienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė

Teistumas už seksualinį nusikaltimą vaikui nėra tiesiog faktas žmogaus biografijoje. Tai labai rimtas signalas, kai kalbame apie vaiko saugumą.

Vis dėlto reikia atskirti du dalykus. QR kodas yra saugiklis žmonėms, kurie dirba, savanoriauja ar kitaip vykdo veiklą su vaikais. Tėvų ir jų vaikų santykiai reguliuojami remiantis šeimos teise, todėl QR kodo mechanizmo tiesiogiai perkelti į tėvystės santykius negalime.

Tačiau noriu labai aiškiai pasakyti: suaugęs žmogus neturi „teisės į vaiką“. Tėvystė reiškia teises ir pareigas, bet pirmiausia – atsakomybę. O svarbiausia riba visada yra vaiko interesai ir jo saugumas.

Todėl jūsų keliamas klausimas yra visiškai pagrįstas. Jeigu žmogus yra nuteistas už seksualinį nusikaltimą vaikui, valstybės institucijos turi apie tai žinoti ir įvertinti, ar nėra grėsmės kitiems jo aplinkoje augantiems vaikams. Negalime laukti, kol problemą iškels kitas iš tėvų arba kol ji išryškės dar vienoje byloje.

Būtent šią spragą šiemet jau pradėjome lopyti. Nuo birželio 1 d. įsigaliojo Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimai, pagal kuriuos teismai privalo perduoti Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai sprendimus bylose, kai tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai nusikalsta savo vaikui. Informacija perduodama ir tada, kai vaikui nusikalsta kartu su juo gyvenantis žmogus, net jeigu jų nesieja giminystės ryšiai, taip pat tam tikrais smurto artimoje aplinkoje atvejais.

Man tai yra labai svarbus pokytis. Tarnyba tokią informaciją turi gauti nepriklausomai nuo to, ar pati dalyvavo baudžiamajame procese. Vadinasi, ji gali įvertinti, ar kiti vaikai šeimoje saugūs ir ar reikia imtis veiksmų.

Dabar turime objektyviai įvertinti, kaip šis mechanizmas veikia praktikoje. Ar informacija pakankamai greitai pasiekia Tarnybą? Ar ji visada įvertinama? Ar reikia papildomų sąsajų su civilinėmis bylomis dėl vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos ar tėvų valdžios apribojimo?

Žinoma, tėvų valdžią apriboti gali tik teismas, įvertinęs konkretaus vaiko situaciją. Tačiau tai nereiškia, kad valstybė turi būti pasyvi. Vaiko saugumas turi būti pirmoje vietoje.

Netoleruotina, kai valstybė labai griežtai vertina žmogaus galimybę būti treneriu, mokytoju ar savanoriu, bet informacija apie jo ankstesnį seksualinį nusikaltimą vaikui šeimos byloje tampa antraeile aplinkybe.

Teistumas už seksualinį nusikaltimą vaikui turi būti vertinamas kaip ypač rimtas rizikos požymis. Gavus tokią informaciją, neturėtų būti laukiama, kol kitas iš tėvų pats pradės procesą.

Turime kuo skubiau patikrinti, ar žmogus augina kitus nepilnamečius vaikus, ar gyvena kartu su vaikais, ar vyksta civilinės bylos dėl jų gyvenamosios vietos ar bendravimo tvarkos ir ar vaikui kyla rizika.

Manau, turime labai aiškiai atsakyti, ką, gavus informaciją apie tokio masto riziką, institucija turi padaryti ir per kiek laiko. Būtent tokio aiškumo sistemai reikia.

Todėl klausimas, kurį šiandien verta kelti, yra labai konkretus: ar toks pats principas neturėtų aiškiau veikti ir tada, kai sprendžiama dėl biologinio tėvo bendravimo su vaiku ar dalyvavimo jį auklėjant?

Nesutikčiau su teiginiu, kad Lietuvos teisėje egzistuoja „tėvystės teisių viršenybė“. Vaiko interesai nėra antraeiliai. Jie turi būti pirmoje vietoje.

Man atrodo, kad šiandien turime žengti dar vieną žingsnį. Turime užtikrinti ne tik tai, kad informacija apie rimtą riziką pasiektų Tarnybą, bet ir tai, kad ji reikštų aiškius ir pakankamai greitus veiksmus.

Viešas seksualinių nusikaltėlių registras gali skambėti kaip labai aiškus sprendimas, tačiau nenorėčiau apsimesti, kad vien registras išspręs visas problemas.

Kai kurios valstybės pasirinko viešo registro modelį, kitos – tikslinio informacijos atskleidimo sistemą, kai informacija apie konkretų žmogų gali būti suteikiama tada, kai yra konkretus ir pagrįstas vaiko saugumo interesas. Manau, kad turime pasižiūrėti į skirtingų valstybių patirtį ir įvertinti, kas realiai veikia geriausiai.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-07, https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/salies-pulsas/uzdariausia-pedofilijos-tvirtove-neiveikiama-1773341?source_id=1

Atliekant ikiteisminį tyrimą dėl seksualinio nusikaltėlio Jeffrey Epsteino failuose esančios informacijos, Lietuvos Generalinė prokuratūra pateikė JAV teisinės pagalbos prašymą.

„Teisinės pagalbos prašymas JAV teisėtvarkos institucijoms yra išsiųstas“, – Eltą informavo Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Stundžienė.

Ko konkrečiai prašoma minėtu kreipimusi į JAV, prokuratūra neatskleidžia.

Anot R. Stundžienės, atliekant ikiteisminį tyrimą dėl J. Epsteino failuose paviešintos informacijos nukentėjusiųjų iki šiol nėra nustatyta.

„Atliekant šį tyrimą yra apklausta daugiau nei 20 asmenų, nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų byloje nėra“, – teigė prokuratūros atstovė.

Visgi, pasak R. Stundžienės, tyrimą atliekantys pareigūnai nustatinėja asmenis, kurie galėjo būti nukentėję šioje byloje.

„Siekiant gauti tyrimui reikšmingų duomenų ir atskleisti galimai padarytas nusikalstamas veikas, pareigūnai ragina galimas prekybos žmonėmis aukas, susijusias su J. Epsteino byla, nelikti abejingomis ir kreiptis į policijos pareigūnus specialiu telefonu +370 60468154 arba į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centrą telefonu +370 67961617“, – informacija pasidalijo prokuratūros atstovė.

Bylos medžiagoje minimi ir lietuviai

Įvertinusi paviešintuose J. Epsteino susirašinėjimuose esančią informaciją Lietuvos teisėsauga vasarį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimos prekybos žmonėmis.

Generalinė prokuratūra aiškino, kad toks sprendimas priimtas atlikus detalesnį pradinių duomenų vertinimą bei konstatavus, kad objektyvus ir išsamus abejones dėl teisėtumo keliančių aplinkybių ištyrimas galimas tik ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminį tyrimą atlieka Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tyrimą organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Panevėžio apygardos prokuratūra.

Kaip skelbta, JAV Teisingumo departamentas šių metų pradžioje paviešino daugiau kaip tris milijonus puslapių J. Epsteino bylos dokumentų kartu su nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Lietuvos vardas dokumentuose minimas daugiau nei 1,2 tūkst. kartų, Vilniaus – daugiau nei 1 tūkst. kartų.

Juose matyti 2017 m. sausio 20 d. prašymas pervesti 75 tūkst. eurų į Lietuvoje registruotą SEB banko sąskaitą. Gavėjas – tuo metu renginių organizatoriaus Valdo Petreikio valdyta įmonė „Fors Projektai“.

Dokumentuose paskelbti pavedimų duomenys rodo, kad 2018 m. „NPO Baleto Teatras“ gavo 18,49 tūkst. dolerių, o „VSJ Baleto Teatras“ – dar 10 tūkst. dolerių pavedimą. Pinigus pervedė J. Epsteino vadovaujamas fondas „Gratitude America MMD“.

Paviešintuose bylos dokumentuose minima ir V. Petreikio žmona Simona Petreikė, kuriai esą galėjo būti suteikta parama mokslams. Dokumentuose nurodoma, kad S. Petreikė po J. Epsteino mirties paskelbta ir 3 mln. JAV dolerių palikimo gavėja.

J. Epsteinas 2008 m. buvo nuteistas už nepilnamečių merginų seksualinę prievartą, bet kalėjime praleido tik 13 mėnesių. 2019 m. jis vėl buvo sulaikytas ir apkaltintas prekyba žmonėmis. Tais pačiais metais vyras kalėjimo kameroje nusižudė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-09-06, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3044032/prokuratura-tyrime-del-epsteino-kreipesi-i-jav-nukentejusiuju-iki-siol-nenustatyta

Vilniaus rajono savivaldybės taryba penktadienį atmetė tarybos nario Danielio Ilkevičiaus siūlymą sudaryti laikinąją Istorinės atminties įamžinimo komisiją. Šia iniciatyva siekta sukurti mechanizmą, kuris leistų sistemiškai vertinti, kas ir kokiu būdu įamžinamas rajono viešosiose erdvėse. Vienu pagrindinių postūmių steigti tokią komisiją tapo jau kelis mėnesius besitęsiantis ginčas dėl kardinolo Henryko Gulbinowicziaus vardu pavadintų gatvių ir iki šiol neatimto Vilniaus rajono garbės piliečio vardo.

Už komisijos sudarymą balsavo 12 tarybos narių, prieš – 7, dar 11 susilaikė. Projektui nepritarta.

Ypatingą dėmesį atkreipia Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovų balsavimas. Nė vienas iš 17 balsavime dalyvavusių LLRA-KŠS tarybos narių pasiūlymo nepalaikė: septyni balsavo prieš, dešimt susilaikė. Vienuoliktasis susilaikęs tarybos narys buvo Henrikas Subočius.

„Balsavimo rezultatą vertinu su dideliu nusivylimu. Sunku suprasti, kodėl bijoma komisijos, kuri būtų tik objektyviai analizavusi istorinės atminties klausimus ir teikusi rekomendacijas tarybai. Nepaisant tokio rezultato, neketinu nuleisti rankų, nes Vilniaus rajono viešosiose erdvėse neturėtų būti vietos asmenų, siejamų su vaikų seksualiniu išnaudojimu, pagerbimui“, – LRT.lt sako Laisvės partijos politikas D. Ilkevičius.

Komisija turėjo nagrinėti ne tik Gulbinowicziaus klausimą

Penktadienio balsavimas nebuvo tiesiogiai susijęs nei su H. Gulbinowicziaus vardu pavadintų gatvių pervadinimu, nei su garbės piliečio vardo atėmimu. D. Ilkevičius siūlė sudaryti komisiją, kuri nagrinėtų klausimus, susijusius su paminklais, atminimo lentomis, gatvių ir kitų viešųjų erdvių pavadinimais, taip pat asmenimis, kuriems suteiktas Vilniaus rajono garbės piliečio vardas.

Pristatydamas iniciatyvą tarybos narys pabrėžė, kad H. Gulbinowicziaus atvejis atskleidė vienodų principų, kuriais būtų vadovaujamasi formuojant rajono atminties politiką, trūkumą. Jo teigimu, kiekvienas naujas prieštaringai vertinamas atvejis neturėtų reikšti, kad diskusiją kaskart tenka pradėti iš naujo, o visiems savivaldybės įamžinamiems asmenims turėtų būti taikomi vienodi kriterijai.

D. Ilkevičius ir anksčiau ne kartą inicijavo veiksmus, kuriais siekta pašalinti H. Gulbinowicziaus pavardę iš viešųjų erdvių. Jis siekė tiek pervadinti jo vardu pavadintas gatves, tiek atimti dvasininkui Vilniaus rajono garbės piliečio vardą.

LLRA-KŠS tarybos nariai abejoja naujos komisijos reikalingumu

LLRA-KŠS priklausantis Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Tadeuszas Andrzejewskis suabejojo naujos komisijos reikalingumu. Pasak jo, savivaldybėje jau veikia komisija, kurios funkcijos galėtų iš dalies dubliuotis su siūlomo naujo darinio veikla.

Danielius Ilkevičius atsakė, kad esama komisija pirmiausia orientuota į pavadinimų ir garbės vardų suteikimą, o jo siūloma komisija būtų skirta jau priimtų sprendimų peržiūrai. Politikas pridūrė esantis pasirengęs diskutuoti ir dėl galimybės šias funkcijas sujungti.

Savo ruožtu kitas LLRA-KŠS atstovas Vilniaus rajono savivaldybės taryboje Waldemaras Urbanas teigė, kad projektą reikėtų geriau parengti. Pasak jo, kartu su projektu nepateiktas būsimos komisijos veiklos reglamentas ir tvarka, taip pat neaiški jos sudėtis bei nariams keliami kompetencijos reikalavimai.

„Galbūt tą projektą reikia labiau išdiskutuoti ir iš pradžių pateikti diskusijai, tam tikrai darbo grupei, o ne teikti tokį neišdirbtą, neparuoštą, be reglamento, be tvarkos“, – kalbėjo W. Urbanas.

Jis taip pat kėlė klausimą, ar pasikeitus politinei daugumai naujos sudėties komisijos nepradėtų iš naujo vertinti ir peržiūrėti ankstesnių kadencijų metu priimtų sprendimų.

„Spjūvis aukoms į veidą“

Prieš prasidedant tarybos posėdžiui prie savivaldybės pastato Rinktinės gatvėje surengtas piketas „Vilniaus rajonas be pedofilų garbinimo“.

Jame dalyvavo ir Alina Obolewicz – viena iš moterų, viešai prabilusių apie tai, ką patyrė iš H. Gulbinowicziaus. A. Obolewicz jau ne vieną mėnesį ragina rajono valdžią reaguoti ir pašalinti kardinolo įamžinimo ženklus iš viešųjų erdvių.

Moteris anksčiau viešai papasakojo apie 1987 metų įvykį, kai būdama vienuolikmetė Buivydžiuose ruošėsi Pirmajai Komunijai. Jos teigimu, per pirmąją išpažintį H. Gulbinowiczius uždavinėjo jai seksualinio pobūdžio klausimus ir elgėsi taip, kad šią patirtį po daugelio metų ji įvardijo kaip traumuojančią.

Penktadienį A. Obolewicz vėl atėjo prie savivaldybės reikalaudama rajono valdžios reakcijos.

Piketo dalyviai priminė, kad H. Gulbinowicziui iki šiol neatimtas Vilniaus rajono garbės piliečio vardas, o jo pavardė tebėra gatvių pavadinimuose Nemenčinėje ir Buivydžių seniūnijoje.

„Gatvė, pavadinta pedofilo vardu, yra spjūvis aukoms į veidą. Tokiems dalykams viešojoje erdvėje nebėra vietos. Gana“, – buvo pabrėžiama piketo anonso tekste.

„Nepaisant garsiai nuskambėjusio pedofilijos skandalo Lietuvoje bei Vatikano sprendimo dėl kardinolo H. Gulbinowicziaus, Vilniaus rajono tarybos nariai iš LLRA-KŠS, vadinamosios „Tomaševskio partijos“, užuot gynę deklaruojamas krikščioniškas vertybes, pripažinę faktus, taisę klaidas, o kai kuriais atvejais ir atsiprašę, net nebando pradėti realiai spręsti problemos. Todėl ši tema ir toliau nuosekliai šluojama po kilimu. Juk toks aklas užsispyrimas ir faktų neigimas pirmiausia diskredituoja juos pačius“, – komentuoja A. Obolewicz.

A. Obolewicz įsitikinusi, kad LLRA-KŠS atstovus saisto partinis lojalumas.

„Jie gyvena vadovaudamiesi senu stereotipu – katalikybę supranta kaip aklą ir nekritišką požiūrį į Katalikų Bažnyčios atstovus, kaip aklą užsispyrimą, besiribojantį su davatkiškumu“, – sako A. Obolewicz.

Pikete – ir pagalbos nukentėjusiesiems centro vadovė

Proteste dalyvavo ir Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė. Organizacija, be kita ko, teikia pagalbą įvairias smurto ir išnaudojimo formas patyrusiems žmonėms.

Centras jau kurį laiką aktyviai įsitraukęs į H. Gulbinowicziaus klausimą. Šių metų vasarį kartu su Lietuvos skeptikų draugija jis inicijavo peticiją, kuria raginama atimti iš dvasininko Vilniaus rajono garbės piliečio vardą ir pervadinti jo vardu pavadintas gatves. Peticiją pasirašė daugiau kaip 1,5 tūkst. žmonių.

K. Mišinienė atvirai kritikuoja tarybos narių poziciją, kai abejojama Šventojo Sosto sprendimų reikšme, ir pabrėžia, kad pirmiausia turėtų būti atsižvelgiama į nukentėjusiųjų interesus.

„Labai liūdna. Nesuprantu tokio požiūrio, kai nerūpi nei aukos, nei net partijos reputacija. Svarbiausia tampa tik užsispyrimas ir savo tiesos laikymasis“, – po tarybos balsavimo LRT.lt sako K. Mišinienė.

Dar vienas bandymas ir dar vienas atsisakymas

Ginčas dėl H. Gulbinowicziaus Vilniaus rajone tęsiasi jau kelerius metus, tačiau pastaraisiais mėnesiais jis ypač paaštrėjo.

Dėl gatvių pavadinimų kilo ir teisinis ginčas. Vyriausybės atstovė pareikalavo, kad savivaldybė spręstų H. Gulbinowicziaus vardu pavadintų gatvių klausimą, o savivaldybei jų nepervadinus ginčas persikėlė į teismą.

LRT.lt primena, kad H. Gulbinowiczius buvo kilęs iš Vilniaus krašto. Daugelį metų jis buvo Vroclavo arkivyskupas metropolitas, o 1985 metais tapo kardinolu.

2020 metais Šventasis Sostas, išnagrinėjęs H. Gulbinowicziui pareikštus kaltinimus, pritaikė jam drausmines sankcijas. Jam buvo uždrausta dalyvauti bet kokiose viešose celebracijose ir susitikimuose, naudoti vyskupo insignijas, taip pat atimta teisė į laidotuvių apeigas ir palaidojimą katedroje. Be to, dvasininkas buvo įpareigotas skirti atitinkamą pinigų sumą fondui, remiančiam seksualinio išnaudojimo aukas.

H. Gulbinowiczius mirė po kelių dienų – 2020 metų lapkričio 16-ąją.

Po Vatikano sprendimo Vroclavas atėmė iš jo miesto garbės piliečio vardą. Vilniaus rajone, nepaisant ne vienos iniciatyvos, protestų, peticijų ir valstybės institucijų įsikišimo, garbės piliečio vardas iki šiol neatimtas, o kardinolo pavardė tebėra įamžinta viešosiose erdvėse.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-08-21, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3028167/nerupi-aukos-ar-reputacija-uz-pedofilija-baustas-gulbinowiczius-vel-sulauke-uznugario

„Man jau niekas nesvarbu, dabar esu didžiausias Lietuvos pedofilas“, – po kriminalistų atliktos kratos per apklausą policijos komisariate pareiškė baudžiamojon atsakomybėn patrauktas Širvintų centre gyvenantis 38 metų vyras.

Tai nebuvo „paprasta pornografija“

Nors gėdingų įtarimų sulaukęs vyras ir neneigė kaltės, tačiau piktinosi baudžiamąjį procesą pradėjusių pareigūnų darbu ir pareikalavo, kad į apklausos protokolą būtų įrašyti šie jo žodžiai: „Atsisakau net skaityti pranešimą apie įtarimą, man nesvarbu, aš ant jo tik pasirašau ir dėl to man yra po… (keiksmažodis – Delfi.lt)“.

Anksčiau neteistas vyras pyktį liejo dėl to, kad buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už neteisėtą pornografinio turinio medžiagos įgijimą ir laikymą. Tai nebuvo „paprasta pornografija“ – vyrui priklausančiame kompiuteryje buvo rastos nuotraukos, kuriose užfiksuoti pornografijai itin brutaliai išnaudojami mažamečiai vaikai.

„Noriu pasakyti, kad man jau niekas nesvarbu, dabar esu didžiausias Lietuvos pedofilas, siunčiuosi vaikų pornografiją ir „smaukausi“ iki išnaktų“, – ikiteisminį tyrimą pradėjusiems policijos tyrėjams rėžė nevedęs vyras.

Kai tyrėjai bandė jį sudrausminti, jog tokių žodžių kaip ir negalima įrašyti į apklausos protokolą, įtariamasis dar kartą pakartojo, kad jam yra visiškai nesvarbu: „Tokius žodžius galima rašyti, lygiai tą patį pasakysiu ir teisme, o daugiau neturiu ką pasakyti.“

Vis dėlto, jis pripažino pareigūnų pareikštuose įtarimuose nurodytas aplinkybes. O vėliau, kai tyrėjai surinko papildomų duomenų, širvintiškiui surengė papildomą apklausą.

Šį kartą įtariamasis jau tvardė emocijas ir pareigūnams aiškino, kad labai apgailestauja dėl savo padaryto nusikaltimo.

„Atsisiunčiau iš smalsumo“

Jis pasakojo, kad savo namuose neturėdavo ką veikti, nes nedirbo, todėl dažnai naršydavo internete. Kartą jis esą iš smalsumo į kompiuterį atsisiuntė vaikų pornografijos.

„Ja nesidomiu, bet ją tikrai atsisiunčiau iš smalsumo, – kalbėjo vyras. – Parsisiųstus failus peržiūrėdavau ir ištrindavau, niekam nepersiųsdavau ir neplatindavau, neturėjau tokio tikslo.“

Vyras pripažino, jog vaikų pornografiją buvo išsaugojęs savo kompiuteryje, o kadangi tai – nusikaltimo įrankis, jis neprieštaravo, kad technika būtų konfiskuota ir sunaikinta.

„Šis įvykis man buvo gyvenimo pamoka, iš jos pasimokiau ir daugiau nedarysiu tokių nusikalstamų veikų“, – per apklausą policijoje nurodė širvintiškis.

Ikiteisminio tyrimo metu surinktą informaciją prokuratūra perdavė teismui, kuris duomenis įvertino rašytinio proceso tvarka.

Vyro namuose atliko kratą

Tada paaiškėjo, kad Širvintų centre gyvenantis vyras beveik keturis mėnesius sudarė galimybę kitiems asmenims siųstis jo kompiuteryje esančias pornografinio turinio elektronines bylas, kuriose vaizduojami seksualiai išnaudojami vaikai.

Anot pareigūnų, vyrui priklausančio kompiuterio IP adresas buvo matomas „Peer-to-peer“ (P2P) tinkle.

Šią informaciją gavę kriminalistai vyro namuose atliko kratą ir paėmė visą kompiuterinę techniką. Vėliau stacionariame kompiuteryje buvo rasta failų, kuriuose vaizduojami vaikai. Vis dėlto, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba nustatė, kad tik trijose nuotraukose yra užfiksuoti mažamečiai asmenys.

„Yra atvirai ir detaliai rodomi lytiniai organai ir tai yra pagrindinis tokios informacijos tikslas“, – pabrėžė ekspertai.

Teismas širvintiškiui iškeltą baudžiamąją bylą išnagrinėjo supaprastinta tvarka, todėl jam skirta bauda buvo sumažinta trečdaliu. Iš viso jam į valstybės biudžetą teks sumokėti 3 400 eurų baudą per dvejus metus. Be to, iš jo buvo konfiskuotas kompiuterio sisteminis blokas.

Baudžiamąjį įsakymą priėmusi teisėja Ugnė Rėkutė pabrėžė, kad kaltinamasis dar turi teisę nesutikti su jam skirta bausme ir jos dydžiu, todėl gali kreiptis į teismą ir pareikalauti surengti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje. Jeigu to nepadarys, baudžiamasis įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Delfi.lt rašė, kad Lietuvos teismuose kasmet išnagrinėjama keliasdešimt baudžiamųjų bylų dėl neteisėto disponavimo pornografinio pobūdžio įrašais, kuriuose vaizduojami vaikai. Dažniausiai tai būna užsienyje nufilmuoti vaikai, tačiau pareigūnai yra užfiksavę ir tokių atvejų, kai mažametės arba nepilnametės įkalbėtos arba net savo noru iškrypėliams, dažniausiai apsimetinėjantiems taip pat mergaitėmis, siunčia savo nuotraukų.

Pareigūnai: tai buvo rimtas signalas pasidomėti

„Nors vaikų pornografijos įrašų laikymas yra lengvesnis nusikaltimas nei platinimas, tačiau pats faktas, kad žmogus domisi tokiais dalykais, jau yra rimtas signalas – būtina juo pasidomėti, ką mes ir darome“, – sakė pareigūnai.

Anot jų, Lietuvos pareigūnams įkliuvę vaikų pornografijos „mėgėjai“ dažniausiai pateikia įvairiausių pasiteisinimų, tačiau tikrosios tiesos, kodėl siuntėsi, laikė ar net platino pornografiją, garsiai neišdrįsta pasakyti.

Kalbėti apie tai, kokį košmarą tenka išgyventi seksualinių iškrypėlių aukoms, pastarosios nėra linkusios ir dažniausiai visus išgyvenimus laiko savyje, o į tokias situacijas gali pakliūti bet kuris vaikas, todėl apie tai reikia kalbėti jau mokyklos suole.

„Šiandien mums beveik to nesuvokiant, pornografijos pramonė baigia užkariauti pasaulį – jos kasmetinis pelnas yra didesnis negu viso profesionalaus sporto kartu sudėjus, – yra sakiusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. – Lietuvoje nėra patikimų tyrimų šia tema, JAV skelbiama, jog 35 proc. visos internetu atsiunčiamos informacijos yra pornografinio turinio, o su virtualia pornografija vaikai susipažįsta vidutiniškai nuo 11 metų amžiaus.

Amerikos psichologų asociacija dar tiesesnė – pornografija žaloja vaikus ir suaugusius, griauna šeimas ir visuomenę. Kalbėkime apie šį klastingą reiškinį su paaugliais dar mokyklos suole, padėkime jiems atpažinti tamsiąsias interneto grėsmes, nes iš jų išsivaduoti gali prireikti viso gyvenimo.“

Birželį Seimas nustatė baudžiamąją atsakomybę už vaiko raginimą sukurti pornografinį turinį. Nuo šiol už tai asmuo, kas ragino vaiką sukurti pornografinio turinio dalyką, ar kitaip išnaudojo vaiką pornografinei produkcijai gaminti, bus baudžiamas laisvės atėmimu nuo 2 iki 8 metų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-08-20, https://www.delfi.lt/naujienos/lietuvoje/po-sirvintose-atliktos-policijos-kratos-sokiruojantys-itarimai-120291744

13 metų pas ūkininkus už cigaretes ir maistą dirbusį Algį sesuo Gražina rado žaizdotą ir negalintį pakilti, neturintį jokios pilietybės ir tik su Sovietų Sąjungos dokumentais. Nors namuose Algio sveikata taisėsi, liepos mėnesį jis mirė. Jam padėję žmonės džiaugiasi tik tuo, kad galiausiai teisėsauga pradėjo tyrimą dėl darbinio išnaudojimo, o Algis mirė ištrūkęs iš ūkininkų gniaužtų.

Nevaikštantis, patyręs nudegimų, žaizdotas – tokį brolį dar vasarį Gražina rado Mažeikių rajone gulintį ant žemės pas ūkininkus, pas kuriuos brolis Algis 13 metų dirbo už cigaretes ir maistą. Algio istoriją LRT.lt aprašė kovo mėnesį. Tada ekspertai LRT.lt sakė – Algis patyrė darbinį išnaudojimą, vieną iš prekybos žmonėmis formų.

Algis taip pat neturėjo jokios pilietybės ir lietuviškų dokumentų – jis turėjo tik Sovietų Sąjungos išduotą pasą, o, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dėl Lietuvos pilietybės nesikreipė, tad negalėjo nemokamai gauti medicinos pagalbos. Sužinojusi apie brolio sveikatą ir situaciją, kurioje jis atsidūrė, Gražina vasario mėnesį jį parsivežė į namus ir ėmė ieškoti jam pagalbos.

Atvykusi pas ūkininkus ir pamačiusi, kokiomis sąlygomis gyveno Algis, Gražina negalėjo tuo patikėti: „Kai įėjau į vidų – baisu. Baisiau nei tvartas. O žiema buvo šalta. Brolis buvo prie krosnies. Viduje – vien cementas ir ta krosnis“, – tuomet LRT.lt pasakojo Gražina.

„Dieve, ant kojų nė vienos sveikos vietos nebuvo – vien pūliniai, žaizdos. Kairysis šonas – visas nudegintas, ranka – taip pat. Algis norėjo pasikurti krosnį, bet nebepastovėjo, todėl virto ant įkaitintos krosnies“, – tada sakė Gražina.

Galiausiai Algiui pavyko gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje – jo reikėjo, kad, neturėdamas lietuviško asmens dokumento, Algis galėtų gauti sveikatos priežiūros paslaugas. Visgi vyro sveikata buvo taip nualinta, kad jis liepos mėnesį mirė.

Pradėtas teisėsaugos tyrimas – didelė pergalė

Gražinai ir jos broliui Algiui daug padėjo nevyriausybinė organizacija „Būk su manimi“. Jos atstovė Almantė Karpienė LRT.lt sako, kad pradėtas teisėsaugos tyrimas – didelis pasiekimas. Tiesa, A. Karpienė atkreipia dėmesį, kad teisėsauga kelis kartus atsisakė pradėti tyrimą.

„Algis buvo patyręs insultą, jam ir taip galva nelabai dirbo, be to, jo išsilavinimas menkutis, žmogus nelabai susigaudė šiuolaikiniame pasaulyje, o jis dar ir labai stipriai mikčiojo – be proto stipriai. Tačiau tyrėja į vienus vartus visada smūgiavo: tu pats kaltas, kodėl nesikreipei pagalbos?“ – prisimena A. Karpienė.

Mažeikių nevyriausybinės organizacijos atstovė pastebi liūdną realybę – šiuo atveju Algis mirė laiku nesulaukęs pagalbos, negalėjęs savimi pasirūpinti. A. Karpienė išskiria, kad regionuose uždaromos mažos mokyklos, trūksta specialistų, sveikatos paslaugos tolsta nuo žmogaus, o pasiekti teisėsaugą sudėtinga.

„Štai turime visą krūvą problemų, jas ir atskleidė šio žmogaus istorija. Matome didžiulį norą sutaupyti, neva bus geresnės paslaugos. Atleiskite, bet jos nėra geresnės, jos tik prastėja. <…> Guodžia vienintelis dalykas – bent paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Algis gyveno tvarkingai, aprengtas, pamaitintas“, – dalijasi A. Karpienė.

Pasak jos, išvaduotas iš ūkininkų, Algis dar sunkiai vaikščiojo, jam reikėdavo padėti nueiti iki tualeto, o vėliau jis kiek atsigavo – nors jam reikėjo padėti atsikelti, jis jau gana tvirtai vaikščiojo.

„Sulauktas žmogiškumas ir priežiūra jam padėjo“, – sako A. Karpienė.

Dalyje ūkių – baudžiava

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė pastebi, kad po tiek metų, praleistų dirbant pas ūkininkus, Algio sveikata buvo itin prasta.

„Matyt, atsiliepė tai, kad jis anksčiau, gyvendamas pas ūkininkę, jau buvo patyręs insultą, tačiau tada jokios medicinos pagalbos nesulaukė, kažkas iš namiškių suleido jam neaiškių vaistų – tuo viskas ir baigėsi. Jis buvo ne kartą muštas, sesuo jį rado sulaužytu šonkauliu, žaizdotą. Vyro sveikata tik blogėjo, namuose jis patyrė antrą insultą, po jo jau neatsigavo“, – LRT.lt sako K. Mišinienė.

KOPŽI centro vadovė pabrėžia – Lietuvos ūkiuose dar vyksta darbinis išnaudojimas, kai žmonės dirba nelegaliai, be atlygio, išnaudojami: „Man regis, dalyje mūsų šalies ūkių dar egzistuoja baudžiava, nors patys ūkininkai dievagojasi, kad tikrai ne, kad aplink mato geriančių ir tinginčių dirbti žmonių. Sutinku, kad pakantumas tokiam išnaudojimui yra labai didelis, pranešėjai vadinami skundikais, sulaukia visuotinio pasmerkimo.“

K. Mišinienė taip pat svarsto, kad visuomenė nori pastebėti tik tokius išnaudojimo atvejus, kai aiškiai matosi to požymiai, o nukentėjusieji „atrodo ir elgiasi kaip aukos“. Tačiau realybėje viskas daug sudėtingiau. Pavyzdžiui, išnaudojami asmenys gali neprašyti ir nepriimti pagalbos, vengti teisėsaugos.

„Tokio asmens pažeidžiamumą sunku atpažinti net ir specialistams – ar gali būti, kad žmogus pats renkasi gyvenimą tvarte, nuolat jį žeminančius darbdavius? Tačiau įsigilinęs supranti, kad menkas išsilavinimas, ligos, priklausomybės, nutrūkę socialiniai ryšiai žmogų daro labai pažeidžiamą, verčia jį įsikibti į tai, kas yra pažįstama ir suprantama, o ne rizikuoti ir pasitikėti neaiškiu rytojumi.

Deja, visuomenė dar neretai įsitraukia į beprasmius debatus apie tai, kas tokio tame žmoguje yra, kad jis tapo auka, tačiau išnaudotojai ir pigaus darbo mėgėjai tokios analizės ir dėmesio išvengia, jų portretas mažai ką domina“, – apgailestauja K. Mišinienė.

Ilgas kelias siekiant teisingumo

Algio advokatas Vitalijus Jaroščenka taip pat sako, kad tai, jog teisėsauga vykdo tyrimą, yra svarbus pasiekimas. Kad taip nutiktų, teko rašyti tris skundus, kol priimtas sprendimas atlikti ikiteisminį tyrimą.

Pasak V. Jaroščenkos, kalbėdami apie darbinį išnaudojimą, tarptautiniai dokumentai numato ir žmogaus laisvą valią, ir jo pažeidžiamumą. Todėl advokatas svarsto, kad Algio pažeidžiamumo konstatavimas galėjo pakeisti teismų nuomonę dėl ikiteisminio tyrimo.

„Teismų praktikoje nevienareikšmiškai vertinama tai, kiek žmogų veikia kito valia, ar jis galėjo nutraukti darbinius santykius. Tai priklauso nuo žmogaus ir nuo susiklosčiusių aplinkybių“, – pastebi V. Jaroščenka.

Advokatas teigia, kad jei žmogus dirba be tai reglamentuojančio pažymėjimo, tai yra nelegalus darbas.

„Šiuo atveju į tai kažkodėl buvo žiūrima pro pirštus. Žmogus dirbo be jokios sutarties, tai nebuvo vienkartinis veiksmas, kaip būna, pavyzdžiui, talkos atveju. Visada taikomas legalaus ir nelegalaus darbo apibrėžimas, bet šiuo atveju kažkodėl to netaikė“, – sako V. Jaroščenka.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė antrina, kad teisėsaugai dar sunku atpažinti išnaudojimo atvejus.

„Teisėsaugos mąstyme reikia didelio perversmo, kad toks sunkiai kalbantis, ligotas, vienišas tėvukas patrauktų pareigūno dėmesį, kad būtų susidomėta jo žaizdomis, vergiška tarnyba. Taip, šitoje situacijoje tyrėja nestojo į silpnesniojo pusę. Jei nebūtų pasimaišiusios kelios nevyriausybinės organizacijos, ji sėkmingai būtų nieko ir netyrusi.

Be galo apmaudu, kad siekiant atkurti elementarų teisingumą reikėjo vos ne žemę su dangumi maišyti. Manau, daugybės panašių situacijų niekas ir nepamato, nesamdo advokatų, nesiginčija dėl jų teismuose“, – sako K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-08-16, https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/3017159/liudna-atomazga-isnaudotas-ukininku-tik-ssrs-pasa-turejes-algis-mire