Publikuota 2010 m. kovo 19 d. 

Lietuvos Caritas vykdant projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, bendradarbiauja su Prancūzijos Judėjimo prieš prekybą žmonėmis asociacija. 
Šios narys Eric Pancelet, aptariant abiejų organizacijų veiklos principus, pabrėžė, kad prekyba žmonėmis ir prostitucija – abu parenti žmogaus išnaudojimu.

Lietuvos Carito duomenimis, Prancūzijoje veikiančios asociacijos pagrindiniai principai yra tie, jog vaikų ir moterų prostitucija negali būti atskirta nuo prekybos žmonėmis sąvokos. Anot abiejų šalių atstovų, ir prostitucijos, ir prekybos žmonėmis atvejus jungia moters išnaudojimo motyvas.

„Žmogaus kūnas nėra prekė, kurią galima pirkti ar parduoti. Į prostituciją įtrauktos moterys yra aukos, todėl prevenciniame darbe daugiau dėmesio reikėtų skirti klientui”, – kalbėjo asociacijos „Le Mouvement du Nid” atstovas.

Apie kliento vaidmenį prostitucijoje visuomenė, anot projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” koordinatorės Kristinos Mišinienės, kalba nenoriai.

„Patikėkite manimi, nei viena moteris savo noru prostitucija neužsiima. Yra begalės priežasčių, kurios sąlygoja jų įtraukimą į prostituciją, tačiau vyrų naudojimasis moterų pažeidžiamumu yra ne kas kita, kaip prekyba žmonėmis“, – kalbėjo Lietuvos Caritas projekto koordinatorė K. Mišinienė.

„Šiuo metu vyksta Caritas kampanija „Aš už pasaulį be prostitucijos“. Kreipėmės į logistikos bendroves, taxi vairuotojus ir siūlėme ant automobilių užsiklijuoti specialius akcijos lipdukus. Buvo labai gaila, kad nei vienas vyriškis nepanoro tokio lipduko užsiklijuoti“, – vyrų požiūrį į moters pirkimą atskleidė K. Mišinienė ir apgailestavo, kad toks supratimas nedaug kuo skiriasi nuo Rytų valstybėse paplitusios nuomonės, jog prostitucija yra moters asmeninis reikalas.
Lietuvos Caritas ir Prancūzijos Kovos prieš prekyba žmonėmis asociacijos atstovo nuomonės sutapo ir dėl prostitucija besiverčiančių asmenų baudžiamumo. Anot, E. Pancelet, 20 proc. Prancūzijos parlamento narių sutinka, jog prostitucija turėtų būti išgyvendinama iš šalies ir kaip efektyviausią priemonę tam padaryti mato ne moters, o ją perkančio vyro baudimą administracine tvarka. Tačiau svečias apgailestavo, jog jo šalyje kol kas baudžiami yra visi trys subjektai: moteris, pirkėjas ir suteneris.

Lietuvoje klientai baudžiami tik nuo 2004 m., tačiau tikslios informacijos, kiek vyrų realiai buvo nubausti, nėra nei Prancūzijoje, nei Lietuvoje.

Kaip daugelyje šalių, taip ir Lietuvoje, yra susidariusi nuomonė, jog už moterų teises, prostituciją ir kitas moteris liečiančias problemas kovoja feministinėmis idėjomis gyvenančios moterys. Anot Kristinos Mišinienės, su šia aplinkinių nuostata darbe tenka susidurti kasdien.

„Daugelis mano, jog esame būrelis aktyvisčių, kovojančių su vėjo malūnais. Taip anaiptol nėra. Programoje dirba profesionalai, kurie kuria integracijos programas, bendradarbiaujame su policijos departamentu, įvairiomis švietimo institucijomis. Į projekto veiklą noriai įsitraukia ir vaikinai savanoriai“, – aplinkinių požiūrį į projekto darbuotojus atskleidė K. Mišinienė.

Svečio iš Prancūzijos teigimu, asociacijai priklauso 50 proc. moterų ir 50 proc. vyrų. Taigi lyčių požiūriu, Eric Pancelet teigimu, išlaikoma lygybė.

„Aš pats asociacijoje savanoriauju jau 10 metų, nors pagal profesiją esu maisto technologas. Lietuvoje keletą metų savanoriavau Trakų rajono vaikų globos namuose, mačiau sąlygas kuriose vaikai gyvena, todėl tokie ateities merginų pasirinkimai manęs nestebina. Niekada nesmerkiau moterų, esančių prostitucijoje. Tiesiog visas jėgas ir laisvą laiką atiduodu joms padėti“, – ilgametę patirtį prekybos žmonėmis srityje pristatė E. Pancelet ir pareiškė norą bendradarbiauti ateities sumanymuose.



www.alfa.lt informacija

Šie interviu atskleidžia, kodėl vyrai naudojasi prostitučių paslaugomis, praneša Guradian.co.uk. Jie bus naudojami kaip medžiaga moksliniam tyrimui, siekiančiam išsiaiškinti, kodėl vyrams reikia prostitučių. 

„Iš sekso su prostitutėmis negaunu nieko daugiau, tik blogą jausmą viduje“, – sako Benas. Maždaug trisdešimties metų vidutinio socialinio lygio gerai atrodantis vyras dirba reklamos srityje. Jis prisipažįsta, kad sutiko atsakinėti į šiuos klausimus tam, kad ir pats sau pasakytų, kodėl naudojasi prostitučių paslaugomis. Benas – tik vienas iš 700 vyrų, kurie buvo klausinėjami, atliekant tarptautinį mokslinį projektą, siekiantį atsakyti į klausimus, susijusius su perkamu seksu. Projektas buvo vykdomas šešiose šalyse, jame dalyvavo vyrai nuo18 iki 70 metų, baltieji, juodieji ir azijiečiai. Dauguma apklaustųjų turėjo vidurinį išsilavinimą, buvo mandagūs, pasižymintys gerais bendravimo sugebėjimais. Taip pat dauguma vyrų turėjo antrąją pusę, merginą arba žmoną. 2005 metais pasirodžiusiame moksliniame tyrime buvo apskaičiuota, kad per pastarąjį dešimtmetį seksą perkančių vyrų padaugėjo beveik dvigubai. Tyrimo autoriai to priežastimi įvardijo „geresnį paslaugos prieinamumą“. Daugelis klausinėjamų vyrų teigė, kad jie jaučia kaltės ir gėdos jausmą, mokėdami už seksą. Vieni sakė, kad gailisi tam švaistantys pinigus, kiti teigė, kad vis tiek jaučiasi vieniši ir kad jaučia kaltę prieš savo antrąją pusę. Įdomu, kad vyrai santykius su prostitutėmis apibūdinę kaip „sekinančius, tuščius ir pasibaisėtinus“ vis tiek jų neatsisakydavo. Vienas iš apklaustų vyrų, vardu Alexas, prisipažino, jog jis mano, kad vaikystėje patirtas žiaurumas neleidžia jam užmegzti normalių santykių su moterimis, todėl jis naudojasi prostitučių paslaugomis. Alexas pasakojo, kad toks seksas jį priverčia jaustis „tuščiu“, tačiau jis nežino, kaip reiktų bendrauti su paprasta moterimi. Paklaustas, ką jis jaučia prostitutėms, vyras sakė, kad nors ir stengiasi jas geriau pažinti bei joms patikti, jis nepuoselėja jokių vilčių, kad tokie santykiai galėtų virsti kažkuo daugiau. Kitas jaunas gerai atrodantis vyras Darrenas buvo Alexo priešingybė. Paklaustas, kaip jis mano, ar dažnai jo perkamos moterys patiria su juo malonumą, sakė: „Aš nenoriu, kad jos pajustų malonumą. Aš moku už tai, kad aš jį pajusčiau. Jei ji mėgautųsi seksu su manimi, jausčiausi apgautas.“ Paulas, paklaustas, kaip jis mano, kas galėtų baigti prostituciją, juokdamasis atsakė: „Visų moterų užmušimas.“ Tačiau neseniai atliktas tyrimas parodė, kad dauguma vyrų nustotų naudotis prostitučių paslaugomis, jei už tai būtų baudžiami, apie jų elgesį būtų pranešama šeimos nariams ir darbdaviams.Beveik visi apklaustieji vyrai sakė manantys, kad prostitutės yra sąvadautojų aukos. Vienas sakė, kad sąvadautojai „prievartauja moteris psichologiškai“. Didžiojoje Britanijoje planuojama priimti įstatymą, pagal kurį naudotis parduotos ir išnaudojamos moters sekso paslaugomis bus nusikaltimas. Įstatymo kritikai prieštarauja tokiai formuluotei, sakydami, kad vyrai negali žinoti, kokiomis sąlygomis dirba prostitutės. Tačiau bent pusė mūsų apklaustų vyrų prisipažino, jog jie žino, kad moterys, iš kurių jie pirko seksą, buvo išnaudojamos ir kankinamos. Jie teigė matę kūno sužalojimus, atkreipę dėmesį į jų nervingumą ir išgąstį. Vienas vyras pasakojo, kad prostitutė iš Afrikos jam prisipažino, kad yra išnaudojama, ir prašė pagalbos. „Mes užsiėmėme seksu ir ji jautėsi gana gerai. Ji prašė manęs jai padėti, tačiau aš pasakiau, kad mažai ką galiu dėl jos padaryti. Juk ji galėjo man meluoti.“ Dar vienas įdomus atradimas, kad dauguma vyrų teigė, kad kartais jiems „reikia“ išprievartauti moterį. Vienas jų sakė: „Kartais jauti poreikį išprievartauti moterį – tada eini pas prostitutę.“ Dauguma vyrų, kalbėdami apie seksą su prostitute, prisipažino nusivylę, kad tai tik lytinis aktas ir neįmanoma pajusti jokio emocinio ryšio. Tačiau buvo ir tokių kaip Bobas, kuris sakė: „Vyrai moka prostitutėms, kad galėtų su jomis daryti tai, ko jiems neleistų jų žmonos.“ Tik 6 proc. kalbintų vyrų sakė, kad dėl naudojimosi prostitučių paslaugomis turėjo problemų su teisėsauga.

Publikuota 2009 m. gruodžio 9 d.
„Man buvo penkiolika, kai ten papuoliau. Teko sakyti, kad 20… Bandžiau gelbėtis, sakyti tiesą, bet išėjusią iš kambario mane iškart sumušdavo“, – pasakoja iš prekybos žmonėmis spąstų ištrūkti sugebėjusi mergina. Kita jos likimo draugė prisimena, kaip pabėgo iš namų ir prisiglaudė pas draugę iš Druskininkų. Ši ją ir pardavė.
Tai tik dvi istorijos iš neseniai Dingusių žmonių šeimų paramos centro pristatyto filmo „Neparduok savęs“. Kasmet Lietuvoje dingsta daugiau nei tūkstantis žmonių. Daugiausia – 14-18 m. merginų. Pagalbos kreipiasi vos dešimtadalis nukentėjusiųjų.
Aukos portretas
Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuras ketverius metus kaupia duomenis apie dingusius lietuvius. Pagal šią informaciją galima nupiešti standartinį prekybos žmonėmis aukos portretą: tai būtų vieno iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų gyventoja, moteris, iki 23 m. amžiaus, turinti vidurinį išsilavinimą, vaikų ir bedarbė. Priėmusi darbo pasiūlymą iš neseniai sutikto draugo ar draugės ji tikisi gerai apmokamo darbo, patogaus nebrangaus buto gyvenimui svečioje šalyje, pasitiki „įdarbintojais“.
Iš tiesų verbuotojai dažniausiai aukas verčia teikti seksualines paslaugas, moka minimalų atlygį arba visai nemoka. Ima neproporcingai didelę nuomą už labai prastų sąlygų būstą, grasina aukai ir visas jai suteiktas paslaugas įvardija kaip aukos skolą. Ekonominės krizės metu potencialių aukų ratas platėja. Normalu, kad praradę darbą ir nuolatines pajamas, tapę labiau pažeidžiami, žmonės tampa ir labiau patiklūs, linkę dažniau rizikuoti. Tuo naudojasi prekeiviai žmonėmis.
„Jaunus žmones vilioja dideliais pinigais. Sako – tau tereikės tik valandą pabūti toje kompanijoje, aš būsiu šalia ir tave saugosiu. Tačiau dažniausiai mergina prigirdoma ir tuomet prievartaujama. O kartais ir filmuojama, kaip santykiauja su vyrais, – pasakoja psichologas Evaldas Karmaza. – Aš dar nesutikau nė vienos turtingos prostitutės. Sutikau tik daug nelaimingų, sergančių, negalinčių turėti vaikų, turinčių priklausomybių nuo alkoholio ir narkotikų merginų. Taip pat nesutikau nė vieno laimingo vaikino, kuris buvo įtrauktas į vagystes. Jie visi – nelaimingi“.
Neretai į prekybos žmonėmis spąstus jaunas, patiklias merginas įvilioja net ir artimi žmonės – bičiuliai ar draugų draugai. Joms pažadamas didelis atlyginimas, įdomus darbas ir geras gyvenimas. Neretai – modelio karjera. Agentūros „Modilina“ vadovė Jolanta Sadauskienė primygtinai siūlo prieš važiuojant dirbti modeliu į užsienį susirinkti visą įmanomą informaciją apie agentūrą, kuri siūlo darbą. Ji pabrėžia, kad paprastai visos agentūros sutartis su modeliais pasirašo dar Lietuvoje, prieš išvažiuojant.
„Agentūrų darbuotojai paprastai nevažinėja naujausiais automobiliais, nekviečia merginų į restoranus. Tiesiog reikia ateiti į tą agentūrą“, – pasakoja J.Sadauskienė. O psichologas E.Karmaza priduria: „Jei jausmas tau sako, kad kažkas ne taip – atsisakyk nedvejodamas“.
Ieškoti pagalbos – būtina
Į sekso vergiją parduota 15-metė filme pasakoja, kad visos prostitutėmis paverstos merginos turėdavo mobiliuosius telefonus. Jų kortelės būdavo keičiamos kelis kartus per savaitę. Su merginomis nuolat būdavo vienas iš sutenerių. Tad į telefonus joms skambindavo tik klientai. Nė karto merginai nebuvo leista pasišnekėti su tėvais ar Lietuvoje likusiais pažįstamais. Būdavo keli taksi automobiliai, kurie merginas vežiodavo pas klientus. Pinigai taip pat būdavo sumokami matant vairuotojui. Po sutarto laiko taksi grįždavo į tą pačią vietą ir paimdavo merginą.
Kartais per naktį jai tekdavo aptarnauti ir 30 vyrų. Skausmas buvo malšinamas alkoholiu ir narkotikais. Išsivystė priklausomybė. Kartais ji mėgindavo prašyti pagalbos klientų, tačiau būdavo tik žiauriai sumušama. Vienai jos likimo draugei pavyko ištrūkti iš vergovės. Tačiau namo ji grįžo be akies, turėdama ne vieną priklausomybę, patyrusi sunkią psichologinę traumą.
„Važiuojant dirbti į užsienį siūloma mokėti bent kelis svarbius žodžius anglų kalba. Taip pat sutarti su artimaisiais tam tikrus ženklus, žodžius, kad paskambinus telefonu būtų galima įspėti juos, jei ištiks nelaimė. Ir stengtis pabėgti, šauktis pagalbos“, – pataria nevyriausybinės organizacijos Dingusių žmonių šeimos paramos centro projektų koordinatorė Giedrė Blažytė.
Centro direktorės Onos Gustienės teigimu, Interpolo turimi duomenys atskleidžia, kad kasmet Europoje prekybos žmonėmis aukomis tampa apie 120 tūkst. žmonių. Baltijos šalyse kasmet parduodama apie 3000 jaunų moterų. Lietuvoje – maždaug 1200. Pagrindinė prekybos vaikais, prostitucijos ir pornografijos plitimo kaltininkė – blogėjanti ekonominė ir socialinė padėtis.
Psichologas E.Karmaza ragina nukentėjusius žmones nebijoti kreiptis pagalbos: „Pasirodo, jei kreipiesi į policiją, nusikaltėliai nebelenda prie tavęs. Jie žino, kad šis žmogus ir vėl ieškos pagalbos, netylės. Net jei atsitiko baisūs dalykai, žmogus gali atsistoti ir eiti toliau“.
Valstybės pastangų nepakanka
Kasmet analizę apie prekybą žmonėmis visame pasaulyje publikuojantis JAV Valstybės departamentas parengė ir šių metų apžvalgą. Joje taip pat akcentuojama, kad padidėję prekybos žmonėmis mastai yra tiesiogiai susiję su ekonomine krize. Štai skurdžiausią Europos šalį – Moldovą – jau paliko apie ketvirtadalis šalies gyventojų. Visi jie ieško laimės svetur. Baltarusijoje dingusiais be žinios laikomi 800 tūkst. žmonių. Ukrainoje smarkiai padaugėjo pranešimų apie priverstinės prostitucijos aukas.
UNICEF duomenimis, į sekso vergiją pasaulyje nuolat yra įtraukta apie 2 mln. vaikų. Iš prostitucijos gniaužtų ištrūkusiems žmonėms būna padaroma neatitaisoma žala: psichologinės traumos, ligos (ŽIV, AIDS), priklausomybė nuo narkotikų ir alkoholio, fizinis išsekimas ir traumos, bendravimo problemos. Daug žmonių miršta.
Daugiausia moterų iš Lietuvos vis dar išvežama į Didžiąją Britanijoje. Taip pat Vokietiją, Olandiją, Graikiją, Italiją, Prancūziją, Čekijos Respubliką. JAV Valstybės departamentas nustatė, kad Lietuvos pastangos eliminuoti prekybą žmonėmis atitinka tik minimalius standartus. Nors pernai vyriausybė skyrė šiek tiek daugiau finansinės paramos nevyriausybinėms organizacijoms, padedančioms prekybos žmonėmis aukoms grįžti į normalų gyvenimą, vis dėlto prekybos mastai nemažėja, o nusikaltėliams taikomos beveik minimalios bausmės – jiems gali būti skiriama iki 15 metų kalėjimo, tačiau realiai žiaurius nusikaltimus įvykdę prekeiviai gauna kur kas švelnesnes bausmes (nuo 2 iki 8 metų). Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje tokiems nusikaltėliams skiriama iki 18 metų kalėjimo.
Didžiosios Britanijos Metropoliteno policija kartu su Pasienio tarnyba ir prokuratūra Londone vykdo operaciją „Maxim“. Jos tikslas – kovoti su organizuotu imigracijos nusikalstamumu. Metropoliteno policijos atlikto reido metu buvo tikrinami 46 butai Londono Soho rajone. Aptikta 55 prekybos žmonėmis aukos. Dauguma jų – lietuvės (10), kitos devynios aukos buvo iš Kosovo, septynios – iš Didžiosios Britanijos, penkios – iš Albanijos. Britų policijos duomenimis, 93 proc. prostitučių patiria smurtą.
JAV Vyriausybė Lietuvai rekomenduoja vykdyti pareigūnų apmokymus, kaip identifikuoti ir tirti prekybos žmonėmis nusikaltimus. Taip pat vykdyti prevenciją, mokyti savanorius ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojus. Užtikrinti, kad prekybos žmonėmis organizatoriai sėstų į kalėjimą.
Aukų ratas plečiasi
„Lietuvos Caritas“ projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“ teikia pagalbą moterims, kurios apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežtos į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius; moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos.
Šio projekto koordinatorės Kristinos Mišinienės įsitikinimu, pagrindinės prekybos žmonėmis pramonės varančiosios jėgos yra skurdas ir paklausa, taip pat kontrolės nebuvimas. „Gaila, kad Lietuvoje vis dar nėra mechanizmo, leidžiančio efektyviai vykdyti dar 2006 m. Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytų veiksmų. Kalbėti apie vyrus, perkančius moteris, ir raginti žmones nelikti abejingiems šiai temai reikia nuolatos“, – įsitikinusi K.Mišinienė.
Šiemet Lietuvos Vyriausybė priėmė programą, skirtą kovoti su prekyba žmonėmis. Tačiau su moterimis dirbantiems specialistams labiausiai nerimą kelia tai, kad tik nedidelė šių lėšų dalis skirta moterų sugrąžinimui. Be to, programa patvirtinta tik rudenį, o tai reiškia, kad maždaug devynis mėnesius lėšų šiai veiklai iš viso nebuvo. Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovės Ritos Augutienės, visuomeninėms organizacijoms iš viso skiriama 8 tūkst. litų, kad moterys galėtų sugrįžti. Už šią sumą gali grįžti gal 6 moterys… O juk vien pernai į Lietuvą grįžo 80 prekybos žmonėmis aukų.
Dar viena gąsdinanti tendencija – krizės akivaizdoje vis dažniau prekeivių aukomis tampa išsilavinę žmonės, atsiranda naujų išnaudojimo formų. Specialistai neabejoja, kad kitąmet aukų skaičius dar šoktelės. Kovą su prekyba žmonėmis ypač apsunkina labai sudėtingas ikiteisminio tyrimo procesas. Šie tyrimai dažnai užtrunka ne vienerius metus ir ne visada pasiekia teismus. Lietuvoje vangiai funkcionuoja ir liudytojų apsaugos sistema, ilgai užtrunka bendradarbiavimas su užsienio teisėsaugininkais.
„Tyrimo laikotarpiu aukos dažnai patiria spaudimą ir sulaukia grasinimų iš kaltinamųjų bendrininkų. Kadangi aukų, liudijančių teisme, apsaugos sistema Lietuvoje beveik neegzistuoja, išsigandusios aukos dažnai keičia parodymus, atsiima pareiškimus, pasitraukia iš bylų. Taip šiurkščius nusikaltimus padarę asmenys lieka nenubausti“, – pagrindines problemas įvardija K.Mišinienė.
Paprastai prekeiviai žmonėmis beveik tobulai išmano įstatymus, samdosi profesionaliausius advokatus ir išsisuka nuo bausmės. Vis dėlto statistika rodo, kad paprastai jie renkasi tas aukas, kurios negali apsiginti, nepateiks įrodymų teisme, yra pažeidžiamos ir neduos atkirčio. Vidutinis moterų, patenkančių į prostitucijos gniaužtus, amžius yra 14 metų.
Vien pernai Lietuvoje buvo suteikta pagalba 86 prekybos žmonėmis aukoms. Pakartotinai pagalba suteiktas gerokai didesniam skaičiui aukų. Manoma, kad tai sudaro vos 10 proc. realių prekybos žmonėmis atvejų.
Faktai
34 proc. aukų yra nepilnamečiai.
30 proc. aukų yra bedarbiai.
26 proc. – studentai.
40 proc. aukų turi vaikų.
60 proc. pagalbos ieškojusių aukų savo ekonominę padėtį vertino kaip blogą arba labai blogą.
3 proc. savo ekonominę situaciją vertino gerai.
51 proc. aukų – iš penkių didžiųjų Lietuvos miestų.
30 proc. – iš kaimo vietovių.
30 proc. atvejų aukas parduoda seni ar nauji draugai.
9 proc. aukų teigė anksčiau nepažinoję jas pardavusių žmonių.
Aurelija Monaitė
(“Londono žinios”)

Kad ir kaip būtų keista, ekonominis sunkmetis augina prostitučių paklausą. Jų klientus vilioja kritusios kainos bei vis didėjantis pasirinkimas. Anksčiau suteneriams moterų tekdavo ieškoti patiems, dabar merginos pačios skambina į erotines paslaugas teikiantį masažo „saloną“ ir prašosi ten priimamos. Nors jau kelerius metus galioja įstatymas, leidžiantis bausti prostitutės paslaugas perkantį klientą, šiemet įkliuvo vos 17. Visi jie suskubo sumokėti baudą, kad tik informacija nepasklistų viešumoje. Tuo tarpu pareigūnai įsitikinę, kad juos sudrausmintų tik viešumas.

Tarp prostitučių daugėja nepilnamečių

Pagal šiuo metų galiojančius teisės aktus, tiek už vertimąsi prostitucija, tiek už šios paslaugos pirkimą skiriama bauda nuo 300 iki 500 litų. Antrą kartą pagautas asmuo gali būti nubaustas iki 1000 litų. Pernai baudas gavo 330 prostitučių ir vos 11 klientų.

„Bendras nusikalstamų veikų skaičius sunkmečiu turi tendenciją didėti. Jis išaugo 8 proc. Tuo tarpu pareigūnų skaičius mažėjo, nors ištirta 7 proc. daugiau bylų. Taigi akivaizdu, kad teko perskirstyti pajėgas ir pasirinkti prioritetus. Vargu, ar kova su prostitucijos verslu šiuo metu galėjo tapti vienu iš prioritetų“, – „Caritas“ surengtoje konferencijoje „Paklausa prostitucijai – saugu ir nebaudžiama?“ teigė Policijos departamento pareigūnas Algirdas Žiuolys, aiškindamas, kodėl kasmet išaiškinama vis mažiau prostitucijos atvejų.

2004 m., kol dar negaliojo minėtas įstatymas, išaiškinta 697 prostitučių (35 iš jų nepilnametės), 2005 m. – 481 (12 nepilnamečių), 2006 m. – 277 (11 nepilnamečių), 2007 m. 233 (9 nepilnametės), 2008 m. – 330 prostitučių (4 nepilnametės) ir 11 klientų, šiemet – 302 prostitutės ir 17 klientų. Nors šiemet nebuvo sulaikyta nė viena nepilnametė, pareigūnas tikino, kad prostitucija užsiimančių nepilnamečių sunkmečiu daugėja.

2005 m., prieš priimant įstatymą, pagal kurį baudžiamas ir klientas, buvo atlikta visuomenės apklausa, kuri atspindėjo nevienareikšmišką žmonių požiūrį į šią sritį. 42 proc. apklausos dalyvių (dauguma jų buvo vyrai) manė, kad neturėtų būti baudžiamas klientas, maždaug tiek pat pasisakė už baudimą, o neapsisprendusiųjų buvo 28 proc. Panašiai pasiskirstė ir atsakymai, ar reikia bausti prostitutes. Vieninga nuomonė buvo tik vienu klausimu – apie 82 proc. respondentų teigė, kad nereikėtų bausti moters, kuri verčiama užsiimti prostitucija per prievartą.

Nors daugelyje šalių baudos prostitučių klientams kur kas didesnės (pavyzdžiui, Norvegijos sostinėje siekia apie 10 tūkst. litų), anot A. Žuolio, Lietuvai pakanka ir nedidelių. Tai, kad nė vienas klientas nebuvo baustas pakartotinai, esą rodo, kad bauda veiksminga. Kitokia padėtis su prostitutėmis. Pernai pakartotinai jų buvo bausta 62 proc., šiemet – 55 proc.

Pareigūnai sutinka, kad baudą gavusi prostitutė stengiasi dar labiau dirbti ir užsidirbti. Nuobauda neskatina moterų atsisakyti savo verslo. Apie pusė jų apskritai nemoka baudų – jų įsiskolinimai siekia tūkstančius litų. Pavyzdžiui, viena prostitutė Vilniuje sukaupusi net 20 baudų. Tuo tarpu klientai susimokėti baudą stengiasi tuoj pat – jie skuba užsitikrinti anonimiškumą.

Paklaustas, kodėl tokia didžiulė disproporcija tarp surašytų protokolų prostitutėmis ir jų klientams, pareigūnas tikino, kad policija nėra suinteresuota rodyti iniciatyvą dėl vangaus valstybės požiūrio šiuo klausimu. Nėra garantijos, kad po metų ar dvejų įstatymai nepasikeis – pavyzdžiui, prostitucija bus legalizuota. O kai nėra aiškaus valstybės požiūrio, nėra ir pareigūnų motyvacijos.

Kitaip tariant, jei šalyje prostitucija draudžiama, dar nereiškia, kad ji netoleruojama. Lietuvoje dažniau baudžiamos tik gatvės prostitutės, tačiau į savo butus kviečiančios ar pagal iškvietimą vykstančios merginos gali elgtis gana laisvai. Jos net gali skelbtis spaudoje – jei nenurodo, kad daro tai už atlygį, nelabai ir prikibsi.

Bausmė turi būti ne didelė, bet neišvengiama

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Kriminologijos katedros lektorės Brigitos Palavinskienės teigimu, šiandien prostitučių klientai gali jaustis nebaudžiami todėl, kad Administracinių teisių pažeidimo kodeksas labai riboja būdus, kaip tai galima padaryti.

„Teoriškai žmogų nubausti tarsi nesudėtinga – jį reikia sulaikyti ir surašyti protokolą. Tačiau realybėje tai nėra paprasta. Tarp moters ir kliento turi būti užmegzti ne tik seksualiniai, bet ir finansiniai santykiai“, – teigė pašnekovė. B. Palavinskienė nenorėjo atskleisti operatyvinio policijos darbo gudrybių, tačiau patvirtino, kad pareigūnai kartais sugeba prostitucija užsiimančias merginas įtikinti su jais bendradarbiauti.

Paklausta, kodėl jau kelis metus galiojantis įstatymas realiai neveikia, pašnekovė teigė, kad bausmės griežtumas neturi įtakos nusikaltimų ar teisės pažeidimų plitimui. Tačiau tam didžiulę įtaką turi bausmės neišvengiamumas.

„O jei apie pažeidimą dar ir visuomenė sužinotų, būtų idealu. Lietuvoje mes labai saugome žmogaus teises. Tuo tarpu viename miestelyje, įsikūrusiame, berods, Anglijoje, prieš prostitucijos paklausą buvo sėkmingai kovojama viešumu. Piliečiai, kurie pirko prostitučių paslaugas, buvo skelbiami vietinėje spaudoje. Tai veikė 100 kartų geriau už bet kokią finansinę bausmę, kurią sumokėjęs žmogus tampa laisvas. Niekas apie tai nesužino – nei artimieji, nei šeima, nei darbdavys“, – sakė kriminologė.

Anot B. Palavinskienės, sučiupti klientai labai sutrinka ir bando išsisukinėti pasakodami įvairiausias kurioziškas istorijas. Pavyzdžiui, vienas vyras tikino, kad apsilankyti pas prostitucijos paslaugas teikiančią moterį buvo jo gyvenimo svajonė. Jis esą lankosi pirmą kartą – ir iškart buvo pagautas. „Tuomet mes juokėmės – esą labai gerai, daugiau niekada to nebenorėsi“, – juokavo su pareigūnais dirbanti lektorė. Kiti vyrai nebūna tokie išradingi ir tikina pusę dviejų nakties tiesiog užsukę į svečius.

Beje, pašnekovė pastebi tendenciją, kad šiuo metu prostitucija susidomėjusių asmenų ratas plečiasi. Šia veikla ryžtasi užsiimti vis daugiau vidurinio sluoksnio moterų, kurios prarado darbą ir turi kažkaip išmaitinti vaikus. Vis dažniau prostitucija užsiimti nevengia ir vyriškos lyties atstovai. Vieni jų aptarnauja turtingas verslininkes, neturinčias laiko pažintims, kiti – homoseksualus. Skirtingai nuo moterų, jie nesiskelbia viešai ir dirba uždarame rate, klientus susirasdami per rekomendacijas.

„Kiekvieną rudenį į šią rinką ateina naujų veidų. Prostitucijos atstovų gretas papildo iš rajonų atvažiavusios studentės ir studentai, kurie taip užsidirba gyvenimui mieste. Tokie žmonės aukomis visuomenėje nelaikomi, tačiau mes vartojame būtent šią sąvoką. Auka – tai asmuo, kuris išnaudojamas, net jeigu jis to nesupranta. Kartą sulaikėme 16-metes, pabėgusias iš puikių šeimų. Jos tikino, kad tai esą įdomu ir dar už tai moka pinigus. Tai ir yra mūsų visuomenės bėda. Nenoriu atrodyti kaip davatka, bet per daug dažnai akcentuojamas išorinio grožio, nuogumo, laisvumo kultas davė neigiamas pasekmes“, – svarstė pašnekovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Nevyriausybinė organizacija „Caritas“, devintus metus dirbanti su moterimis, patekusiomis į prostitucijos tinklą, nusprendė atsigręžti į moteris perkančius vyrus ir pradėjo akciją „Aš – už pasaulį be prostitucijos“. Tokio turinio lipdukai buvo siūlomi vežėjų ir taksi bendrovių transportui. Tačiau atsakymas buvo griežtas „ne“.

Vieni dar bandė laviruoti – esą norint tokį lipduką užsiklijuoti, reikia gauti begalę leidimų. Kiti teigė, kad privačiam verslui nedera užsiimti socialine propaganda. Tretiems pasiūlymas buvo toks netikėtas, kad jie tiesiai šviesiai rėžė, ką iš tiesų galvoja.

„Daug metų dirbdamos su moterimis ir mergaitėmis, nukentėjusiomis nuo prostitucijos ir prekybos žmonėmis, pamatėme, kokia svarbi yra prevencija. Vienas iš prevencijos kelių – atskiras socialines grupes joms suprantama kalba įspėti apie gresiančius pavojus, išmokyti atskirti jų požymius. Tai ypač svarbu provincijoje, kadangi žmonės į prostitucijos tinklą patenka būtent iš atokesnių rajonų, kur mažiau išvystyta socialinė pagalba ir labiau pažeidžiami žmonės.

Tačiau kodėl scenoje stipriais prožektoriais visada apšviečiama tik moteris? Nesvarbu, kaip ji traktuojama – kaip auka ir kekšė. Dar du veikėjai lieka nuošalyje. Ir jei sąvadautojams iš tiesų daug dėmesio skiria policija, klientai yra praktiškai neliečiami, nors 2006 m. priimtas įstatymas, kad asmenys, perkantys prostitučių paslaugas, traukiami administracinėn atsakomybėn. O kas perka mūsų moteris, vaikus? Tai juk nėra kokie nors ateiviai iš Marso. Tai tarp mūsų gyvenantys vyrai, broliai, draugai, kaimynai“, – teigė „Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Pašnekovė įsitikinusi, kad labiausiai prostituciją skatina paklausa. Tai labai galingas variklis, padedantis kurtis didžiulei prostitucijos industrijai. Todėl ir buvo išleisti lipdukai, atkreipiantys dėmesį į pirkėją.

Anot K. Mišinienės, niekam ne paslaptis, kad tolimųjų reisų vairuotojai priklauso būtent šiai kategorijai. Juos aprūpinti prostitučių paslaugomis yra susikūrusi atskira „verslo” šaka. Visoje Europoje moterys jų laukia degalinėse, pakelėse. Todėl užsienyje yra labai populiaru tolimųjų reisų vairuotojus įtraukti į tokias akcijas.

„Mums, kurios matome šių moterų skausmą, sužlugdytas jų šeimas, atrodo, kad visai nesunku užsilipdyti tokį lipduką. Tačiau kaip tokį lipduką turintis žmogus vėliau galės pirkti tą mergaitę ir derėtis dėl oralinio sekso – ne 10 litų, bet 5 litai? Kaip galima pervežti klientus ar prostitutes iš vieno buto į kitą, kai ant taksi automobilio puikuojasi toks lipdukas?“ – svarstė pašnekovė.

„Caritas“ atstovė būtent šia moraline dilema aiškina gautus atsakymus iš bendrovių. Kai kurie, anot K. Mišinienės, šiuo pasiūlymu buvo užklupti taip netikėtai, kad savo poziciją išsakė be užuolankų – esą nebūkite naivios, be prostitucijos vyrai neišgyvens. Akciją palaikyti sutiko tik keli keleivių vežėjai – Kauno ir Panevėžio autobusų parkai bei viena bendrovė Šiauliuose.

„Šie lipdukai – tarsi lakmuso popierėlis, parodantis visuomenės požiūrį. O už požiūrį, skirtingai nei už naudojimąsi prostitučių paslaugomis, nebaudžiama. Vis dar vyrauja nuostata, kad jeigu moteris pasirinko šį kelią, ji tai padarė savo noru. Šio mito laikosi įsikibę net išsilavinę, tam tikras padėtis užimantys žmonės, abstrakčiai visada pasisakantys už gėrį. Galiu atsakingai pasakyti – aš labai mažai matau pasirinkimo. Nemačiau nė vienos, svarstančios: kuo man būti – buhaltere ar prostitute? Visi sprendimai priimti iš nežinojimo, skausmo, nevilties, pykčio, iš labai daug neigiamų jausmų.

Kitas dalykas, kad jokie socialiniai darbuotojai, jokia policija moters neištrauks už ausų, jeigu ji pati to nenorės. Tai jau kita istorijos dalis – kiek moterys sugeba atsilaikyti, kiek jos turi jėgų pasipriešinti. Tačiau prostitucija nėra pasirinkimas“, – įsitikinusi pašnekovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Antradienį Panevėžio apygardos teisme pradėta nagrinėti viena didžiausių organizuotos nusikalstamos grupės prekybos žmonėmis baudžiamųjų bylų. Septyni teisiamieji – trys moterys ir keturi vyrai – kaltinami įtraukę į prostituciją 25 moteris, pasipelnymu iš šio neteisėto amato, prekyba žmonėmis. Dvejus metus tirta byla yra didžiausia tarp visų perduotų nagrinėti teismui per visą Panevėžio apygardos prokuratūros gyvavimo laikotarpį.

Į teisiamųjų suolą sėdo šeši iš septynių kaltinamų prekyba žmonėmis organizuotos nusikalstamos grupės narių. Viena kaltinamoji teisme nepasirodė, tad jai sugriežtinta kardomoji priemonė – namų areštas pakeistas į suėmimą. Kiti teisiamieji turbūt panoro bylą vilkinti: keli jų bandė siekti, kad bylos nagrinėjimas būtų atidėtas, o vienas įnirtingai siekė nušalinti valstybinį kaltinimą byloje palaikančią prokurorę, ikiteisminio tyrimo metu surinkusią daug nusikalstamos veikos įrodymų.

Teisme nepasirodžius vienam iš kaltinamųjų, bet į posėdį atvykus devynioms nukentėjusioms moterims, teismas bylą ėmė nagrinėti iš esmės, kad nebūtų gaišinamas kitų proceso dalyvių laikas. Kadangi į teismą kaltinamoji Bronislava Lisauskienė, kuriai buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas, neatvyko, padaryta prielaida, jog moteris slapstosi. Tad ji bus suimta. Teismas nusprendė jos bylą išskirti į atskirą, taip užkirsdamas kelią bylos vilkinimui. Byla bus nagrinėjama keliais etapais. Pirmiausia bus apklausiamos nukentėjusios moterys ir kaltinamieji. Kitą savaitę teismas išklausys liudininkus.

Puolė prokurorę

Ką tik prasidėjusiame bylos nagrinėjime kaltinamoji pusė siekė, jog teismo posėdis būtų atidėtas. Vienas iš atkakliausių kaltinamųjų – Rimantas Grikalskis – prašė teismo nušalinti ikiteisminiame tyrime bylai vadovavusią ir ją kontroliavusią Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorę Nidą Grunskienę. Jis aiškino, jog neva ši yra nusistačiusi prieš teisiamuosius. Vienas iš mesteltų kaltinimų pareigūnei – neva prokurorė jau žino bylos baigtį.

R.Grikalskis įtikinėjo teismą, jog ši prokurorė neva dar prieš teismui imantis bylos atskleidė jos detales žurnalistams ir gavo dovanų. Vyras taip pat nesugebėjo sudaryti sutarties su advokatu, nors apie tai, jog byla perduota teismui, visiems kaltinamiesiems ir nukentėjusioms moterims buvo pranešta dar gruodžio mėnesio pradžioje. Motyvuodamas, jog jo pasirinktas advokatas užsiėmęs ir neturi laiko susipažinti su didelės apimties byla, prašė teisėjo, kad posėdis būtų atidėtas.

Nesutikęs patenkinti šio prašymo Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis kaltinamajam priminė, jog sausio 6 dieną išsiųstame registruotame kvietime į teismą aiškiai nurodyta, kad jei šis neturės savo pasirinkto advokato, jam bus paskirtas kitas gynėjas.

Viena iš kaltinamųjų – Rasa Lisauskaitė – dar prieš teismo posėdį nepaisė jai skirtos kardomosios priemonės. Ji bandė sprukti į užsienį, bet buvo sulaikyta ir į teismą atvesdinta policijos pareigūnų. Ji taip pat siekė, jog bylos nagrinėjimas būtų atidėtas. Teisiamoji dėstė, kad tai padaryti reikėtų todėl, jog neatvyko viena iš nukentėjėlių.

Baudžiamasis kodeksas numato, jog teisme nepasirodžius nukentėjusiam žmogui, kurio teisė yra pasirinkti – atvykti ar ne, teismas bylą gali pradėti nagrinėti iš esmės.

Išdrįso ne visos

Ne visos į prostituciją įtrauktos moterys ar merginos išdrįso pasirodyti teisme: vienos jų iki šiol išgyvena nemalonius prisiminimus, kitos jau sukūrė šeimas ir bando pabėgti nuo praeities, dar kitos bijo, kad su jomis nebūtų susidorota. Išgyvenusios prievartą, sužalotais kūnais ir sielomis moterys tenori, kad būtų įvykdytas teisingumas. Devynias į teismą atvykusias nukentėjėles atlydėjo Lietuvos „Carito“ organizacijos narės. Panevėžio regiono „Carito“ koordinatorė Lina Ramunytė PB pasakojo, jog kai kurios merginos iki šiol negali atsigauti, joms būtina moralinė parama.

„Kadangi panašaus pobūdžio bylos ne visada pasiekia teismą ir nebūna atkuriamas aukų socialinis teisingumas, mes labai stengiamės palaikyti nukentėjusias moteris, su jomis bendrauti, paskatinti, kad jos ryžtųsi atskleisti teismui visas aplinkybes, kad nusikaltėliai gautų pelnytą bausmę“, – kalbėjo L.Ramunytė.

Koordinatorė aiškino, jog prekyba žmonėmis ir įtraukimu į prostituciją kaltinami asmenys dažniausiai nuo bausmių išsisuka, nes nukentėjusios merginos dažnai savyje neranda jėgų viską papasakoti. Dažnai jiems skiriamos labai mažos bausmės. Palaikydamos ir skatindamos, jog į prostituciją įtrauktos moterys nebijotų ir neleistų kaltininkams išsisukti, „Carito“ darbuotojos stengiasi joms suteikti įvairiapusę paramą – nuo psichologinės pagalbos iki paprasčiausių padrąsinimų.

Pasiduoda iliuzijoms

Į teismą atlydėjusi nukentėjėles L.Ramunytė PB tikino, jog neturėdamos darbo ir jokio pragyvenimo šaltinio ne tik sau, bet ir savo vaikams, jos patikėdavo gražiais sąvadautojų žodžiais, jog dirbs gerai apmokamą darbą, turės visas socialines garantijas.

Tačiau į užsienį nuvykusios su gerai nepažįstamais žmonėmis, jos tapdavo lengvu grobiu nusikaltėliams – būdavo paverčiamos prostitutėmis bei pasipelnymo šaltiniu kaltinamiesiems. Jauniausia prostitucijos auka tapo 17 metų mergina, vyriausiajai – apie 30 metų. Merginos ir moterys buvo gabenamos į Vokietiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę.

Bausmė – iki 12 metų

Įstatymas griežtas tiems, kurie pardavė, pirko, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų, fiziškai smurtaudamas, grasindamas, atimdamas iš jo galimybę priešintis arba pasinaudodamas asmens priklausomumu, pažeidžiamumu, apgaudinėdamas jį. Nieko gero, jei nusikaltėlis iš to pelnėsi žinodamas arba siekdamas, kad jo auka taptų prostitute arba būtų išnaudota pornografijai, kitokiam priverstiniam darbui. Šiuo atveju numatoma laisvės atėmimo bausmė – iki 10 metų.

Jei šia nusikalstama veika nuskriaudžiami du ar dar daugiau nukentėjusių asmenų ir jeigu ją padaro organizuota grupė, bausmė griežtėja iki 12 metų nelaisvės.

KALTINAMŲJŲ DOSJĖ

Virgilijus Monkus. Gimė Prienų rajone, šiuo metu gyvena Jonavoje. Išsiskyręs, įgijo vidurinį išsilavinimą. 48-erių metų vyras dirba Jonavoje uždarosios akcinės bendrovės vairuotoju. Anksčiau buvo teistas du kartus. 1986 metais – už nelegalų žmonių gabenimą. 2006 metais jam skirtas namų areštas.

Rimantas Grakalskis. Nevedęs. Turi sugyventinę ir augina dukterį. Baigęs vidurinę mokyklą. Vieną kartą, 1996 metais, teistas.

Lina Buivydaitė. Gimė Kauno rajone, įgijo vidurinį išsilavinimą. Netekėjusi, augina sūnų. Šiuo metu gyvena Kauno rajone, užsiima individualia veikla. 30 metų moteris nebuvo teista.

Rasa Lisauskaitė. Gimė Kaune. Šiuo metu gyvena Kaišiadorių rajone. 27-erių metų mergina baigė 10 klasių. Netekėjusi, augina sūnų. Nebuvo teista.

Vytautas Aleksiūnas. Gimė Prienų rajone. Išsiskyręs. Turi aukštesniosios mokyklos diplomą. 47-erių metų vyras šiuo metu gyvena Šveicarijoje, verčiasi individualia veikla. Anksčiau nebuvo teistas.

Tomas Gaučas. Gimė Kėdainiuose, dabar ten ir gyvena. Išsiskyręs, baigė vidurinę. Trisdešimtmetis teistas 6 kartus. Paskutinį kartą – 2006 metais. Atliko laisvės atėmimo bausmę.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Parduota

Marina VISOCKIENĖ
“Šiaulių kraštas” korespondentė
 PREKEIVIAI ŽMONĖMIS KEIČIA TAKTIKĄ — PRADEDA NUO MEILĖS, BAIGIA PREKYBA„SOS! Mane parduoda!“. Tokią trumpąją žinutę telefonu moteris siuntė tik kartą. Šiandien ji nebesuskaičiuoja, kiek kartų dar visai jauna, nepatyrusi ir įbauginta buvo parduota, žiauriai sumušta ir grąžinta į prostitucijos liūną. Ekspertai perspėja, kad daugėja prekeivių žmonėmis, kurie pirmiausia priverčia nepilnametes merginas juos įsimylėti. Labiausiai kenčia merginos iš globos namų, ar iš nemylimos šeimos.

Važiavo dirbti barmene

Šiandien Karolinai (vardas pakeistas) — per 20. Ji ištekėjusi, turi pastogę, dirba ir kuria planus įgyti specialybę. Pradedama pasakoti tai, kas prasidėjo, kai jai tebuvo 15-a, jauna moteris išeina parūkyti. „Tada ir rūkyti pradėjau, iki šiol negaliu šio įpročio atsisakyti“, — liūdnai šypteli.Su padirbtu kitos merginos pasu ir mintinai išmokta svetima biografija penkiolikametė naiviai tikėjo į Ispaniją važiuojanti dirbti barmene. Vietoje sužinojo, ką iš tiesų teks daryti. Nesipriešino, nes jau po pirmos darbo nakties išgirdo grėsmingus kitų merginų perspėjimus: „Dabar gausi mušti, nes mažai pinigų uždirbai“.„Tąkart manęs nemušė, nes šeimininkas sužinojo, kad nesu pilnametė. Gretimame kambaryje girdėjau grumtynių ir ant grindų krentančius mušamų merginų kūnus“, — prisimena.Darbo, jos žodžiais, Ispanijoje buvo daug. 25— 30 klientų per parą, 7 dienas per savaitę ir taip tris mėnesius, kol galiojo leidimas būti svetimoje šalyje. „Tik savaitę per visą tą laiką nedirbau, kai mus slėpė nuo policijos ir dar vieną dieną, kai man labai skaudėjo“.Ar bandė susisiekti su policija, pabėgti? Moteris atvira: „Neįmanoma. Mus atidžiai sekė šeimininko žmona, o jis mušė, tampė už plaukų, grasino“. Karolinai apie tai kalbant ima virpėti rankos, o ašaroms nubraukti skirtą servetėlę ji sutrina į skutelius.

Namiškiams nereikalinga

Iš Ispanijos į Lietuvą Karolina grįžo su 100 dolerių kišenėje. Grįžo ten, iš kur taip svajojo ištrūkti pradėti normalaus gyvenimo, — pas motiną-alkoholikę ir geriantį, podukrą mušantį, iš namų vejantį patėvį. Tačiau paskutiniu lašu, paskatinusiu nepilnametę ieškoti darbo užsienyje, tapo močiutės ištarti žodžiai.„Dar prieš išvažiuodama į Ispaniją, išėjau iš namų gyventi pas močiutę. Tikėjausi, kad ji mane užjaus, supras. Tačiau į širdį krito netyčia nugirstas jos pasakymas: “Anūkė jau per daug duonos suvalgo“. Supratau, kad mane priglaudė vien dėl to, kad, neturėdama tėvo, gaudavau pašalpą“, — kūkčioja iš nuoskaudos Karolina.Tolimesnius savo gyvenimo vingius moteris pasakoja, išgėrusi raminamųjų. Tarsi ši istorija būtų klaikaus kriminalinio romano siužetas, o ne jos pačios praeitis.Lietuvoje susirado draugą, išėjo pas jį gyventi, bet ir tesbuvo laukiama tik dėlpašalpos. Pastojo. „Nereikėjo jam manęs. Nesirūpino nei manimi, nei dukrele“. Po gimdymo praleidusi pusantro mėnesio ligoninėje, Karolina neturėjo nei pinigų atsiskaityti už vaistus, nei artimųjų, kurie galėtų ją su vaikeliu priglausti. Teko pagalbos kreiptis į kitą abejotinos reputacijos pažįstamą.„Ji davė pinigų vaistams, parvežė mane su vaiku namo pas mamą ir liepė atidirbti skolą“, — taip Karolina atsidūrė Prancūzijoje, kur dirbo gatvėje. Grasinimai užtaisytu šautuvu — tai tik maža dalis to, ką moteriai ten teko išgyventi. Kol nušvito saulės spindulėlis: klientas-prancūzas, dviejų mažamečių vaikų vienišas tėvas pasiūlė Karolinai savo pagalbą. Jiedu apsigyveno drauge, susikalbėdami beveik vien paveikslėliais ir keliais ispaniškais žodžiais.

Gyvenimas baimėje

Po kelių mėnesių Karolina grįžo į Lietuvą, jau planuodama kelionę atgal. Kol kas tik sau vienai, nes dukrelė jau buvo atsidūrusi globos namuose. Ją susigrąžinti moteris labai troško. Pasitikti Karolinos į oro uostą niekas neatvyko, pasiekti namus teko taksi, už kurį sumokėti prancūzo kelionei jai duotų 100 eurų nepakako. Pinigų Karolina paprašė artimos giminaitės. Ši patarė kreiptis į vieną jos draugą, kuris užstatui pareikalavo Karolinos paso. Vėliau jis atėmė ir turėtą bilietą į Prancūziją, ir draugiško prancūzo telefono numerį.„Taip mane pardavė į Vokietiją. Bandžiau mintinai prisiminti prancūzo numerį, tačiau niekaip nepavykdavo. Ilgai neiškenčiau. Kai kartą mane sumušė, pasakiau, kad dirbsiu ir ištinusiu žandu, mėlynu paakiu, juos užpudruosiu. Iš tikrųjų, sėdėdama bare, kur turėjome laukti klientų, specialiai dėjau ant žando daug ledo. Pastebėjęs mano būklę barmenas iškvietė policiją. Grįžau į Lietuvą“.Oro uoste Karolinos jau laukė ją į Vokietiją pardavęs suteneris. „Priklausiau jam. Man nuolat grasino sulaužyti šonkaulius, aplieti rūgštimi, gyvą užpilti cementu“, — ašaras braukia moteris.Dar kartą Lietuvoje nuo išnaudotojo ji bėgo, buvo pagauta. „Visa ranka ir koja nuo smūgių pamėlo, jis mane smaugė tol, kol ėmiau dusti. Atsivedęs į kambarį šunį, siundė, šaukė “Suvalgyk ją“, — ir vėl ašarų nesulaiko Karolina. Prisimena ir kitus sutenerio žiaurumus: mušimą, grasinimus išbadyti akis. Ji matė, kaip šis vandenyje skandino merginas, jas ištraukdamas leisgyves. Taip mokė nepaklusniąsias.

Padėjo mylimas vyras ir specialistai

Ir vėl Anglija, Vokietija, kitos šalys. Taip tęsėsi tol, kol Karolina sužinojo, kad jos suteneris — už grotų. Tik tada moteris ryžosi duoti parodymus policijai.Kodėl tik tuomet? „SOS! Mane parduoda“, — tokią žinutę kartą parašiau anksčiau man padėjusiam policininku. Atvažiavo policijos ekipažas, tačiau manęs vyrai gelbėti nepuolė, su mano suteneriu draugiškai pasisveikino. Kol jie galiausiai mane išsivežė, keletą kartų klausė, ar tikrai pati nenoriu dirbti prostitute“, — atsidūsta Karolina.Moters gyvenimas ėmė keistis, sutikus mylimą ir mylintį vyrą, ir pasiryžus kreiptis į Lietuvos Caritą, padedantį seksualinio išnaudojimo aukoms.„Ne iš karto draugui prisipažinau, kuo verčiausi. Jis sužinojo atsitiktinai. Galiausiai viską papasakojau. Sunkiai jam sekėsi su tuo susitaikyti, kai anksčiau susipykdavome, vis primindavo mano praeitį. Dabar susituokėme, jis tapo jautresnis, dėmesingesnis“.

Priverčia įsimylėti

Lietuvos Caritas nuo 2001-ųjų vykdo projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“. Jo koordinatorė Šiaulių regionui Marytė Puidokienė neabejoja: “Dabartinė sunki ekonominė situacija, bedarbių gretų gausėjimas ir užsienyje žadami lengvi pinigai didina prekiautojų žmonėmis aukų skaičių“.Jos duomenimis, per pastaruosius ketverius metus pagalba suteikta 95 „parduotiems“ žmonėms. Dauguma iš jų — moterys ir merginos, įtrauktos į prostituciją. Pernai dirbta su 43 nukentėjusiomis, 27 iš jų — naujai atėjusios į programą.„Pastaruoju metu ypač pagausėjo nepilnamečių merginų, kuriomis naudojasi prekeiviai, dažniausiai atrodantys, kaip mandagūs, sportiškos išvaizdos vaikinai, lengvai įgyjantys merginų pasitikėjimą ir priverčiantys juos įsimylėti“, — akcentavo pašnekovė.Socialinės darbuotojos žodžiais, verbuotojai dažniausiai renkasi pažeidžiamas merginas: augusias nemylinčių tėvų ar socialinės rizikos šeimose, specialiose mokyklose ar globos namuose. Jau vaikystėje dalis šių merginų patyrė patėvių, motinų sugyventinių ar kitų pažįstamų seksualinį smurtą, pažeminimą. Tai labai traumuotos merginos, turinčios psichologinių problemų ir sukaupusios savyje daug nuoskaudų, praradimų, neišsipildžiusių vaikiškų svajonių, trokštančios žmogiškos šilumos ir supratimo. Pastebėję, ko merginai trūksta, ir bent trumpam jai tai suteikę, apsukrūs prekeiviai jas psichologiškai prisipratina.

Klesti ir vietinė prekyba

Didžioji aukų dalis — pilnametės, pardavinėjamos Lietuvoje arba ieškodamos geresnio uždarbio, apgaulės būdu atsiduriančios užsienio šalių viešnamiuose. Atvykus į vietą iš jų neva saugumo sumetimais ar kitu pretekstu atimami asmens dokumentai ir taip merginos tampa įkaitėmis svečiose šalyse.„Per prievartą šiais laikais į mašinas merginų nebegrūda, dažniau suvilioja greitu ir dideliu uždarbiu ar kitokiais įmantriais pasiūlymais“, — minėjo pašnekovė.Lietuvoje, anot Marytės Puidokienės, daugėja vietinės prekybos moterimis: šios parduodamos iš mažesnių kaimų į didesnius miestus, iš vieno regiono į kitą.„Sunku nuspėti tikruosius prekybos žmonėmis mastus, tikiu, kad vien Šiaulių regione nukentėjusiųjų bent dukart daugiau nei kreipiasi į mus. Tai, kad kiekviename miesto rajone yra butai, kuriuose prekiaujama moterimis — faktas“, — liūdnai konstatuoja projekto koordinatorė.Šiauliuose Varpo gatvėje 9 (Šiaulių asmens sveikatos priežiūros centre), 342 kabinete (telefonas 865374459) veikia paramos skyrius. Į jį besikreipusioms suteikiama pastogė, materialinė parama, socialinio darbuotojo, psichologo, teisininko konsultacijos, darbinės kvalifikacijos įgijimas ir kita būtina pagalba.

Šiaulių apskrities statistika

2006 metais dėl prekybos žmonėmis buvo atlikta 12 ikiteisminių tyrimų, iš kurių tais metais buvo pradėti 5, kiti tęsiami iš ankstesnių metų. Į teismą tuomet perduotos 3 bylos, 1 tyrimas nutrauktas.2007 metais atlikta taip pat 12 ikiteisminių tyrimų, iš kurių 4 pradėti tais metais, kiti — ankstesni. Teismą tais metais pasiekė 4 bylos, 3 tyrimas nutrauktas.2008 metais buvo atliekami 7 ikiteisminiai tyrimai, iš kurių 2 pradėti 2008 metais, o kiti — iš praėjusių metų. Dviejų bylų tyrimas nutrauktas. 

 PROSTITUCIJA: Didžioji prekeivių moterimis aukų dalis — pilnametės, apgaulės būdu priverčiamos verstis prostitucija Lietuvoje arba atsiduriančios užsienio šalių viešnamiuose. 

 PSICHOLOGIJA: Verbuotojai dažniausiai renkasi augusias nemylinčių tėvų ar socialinės rizikos šeimose, specialiose mokyklose ar globos namuose merginas, nes jos pažeidžiamos.Giedriaus BARANAUSKO nuotr.