Author: admin

Išviešinti Jeffrey Epsteino bylos failai atvėrė skaudulius, kurie, anot visuomeninių organizacijų, valstybei nerūpėjo ilgus metus. Nors prekybos žmonėmis situacija nuo įstojimo į Europos Sąjungą keičiasi, Konstitucinio Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas sako, kad tikrojo jaunų merginų išnaudojimo masto neatspindi jokia statistika.

Išviešinti J. Epsteino failai Lietuvoje sukėlė skandalą. Internete narstomi susirašinėjimai tų, kurioms dėl brangių dovanų moralė nesutrukdė flirtuoti su nuteistu pedofilu.

„Mes kalbame apie nuteisto pedofilo, dar kartą kartoju – pedofilo, prekeivio moterimis, situaciją, bylą“, – pabrėžė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Svarbi čia – ne vieša gėdos lenta ar pikantiškos detalės, o tai, kad kai kurios su J. Epsteinu bendravusios merginos ieškojo jam naujų.

Neaišku, ar pilnamečių, ar už tai gavo atlygį. Tai dabar aiškinasi teisėsauga.

„Visada yra ta pilkoji masė, kaip mes sakome, šalia aukų ir nusikaltėlių. Tie, kurie galbūt nepatraukti atsakomybėn, tačiau jie yra savotiški bendrininkai – kažkuo prisidėję“, – aiškino K. Mišinienė.

Daliai gyventojų nė į galvą nebūtų atėję, kad iškrypėlio milijonieriaus tinklas galėjo siekti ir Lietuvą.

„Galbūt šitas triukšmas, ši informacinė bomba, įvykusi praėjusį penktadienį, pritrauks ir profesionalų, ir valstybės dėmesį“, – svarstė K. Mišinienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: https://lnk.lt/video-embed/3c0e26ad-11de-41b1-8eb6-3f914b4eac62?muteOnStart=true&autoStart=true

„Jaunos merginos, ypač regioniniuose miesteliuose ir kaimeliuose, vis dar yra mažai šviečiamos, o turtingo gyvenimo pažadai gali jas itin vilioti“, – pažymėjo Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis direktorė Arūnė Bernatonytė.

Deja, nebūtų pirmas kartas, jei paaiškėtų, kad lietuvės vis dėlto buvo vežamos pasaulio milijardieriams pasilinksminti.

„2008 metais Lietuvoje buvo išaiškinta byla ir nubausti prekeiviai žmonėmis už merginų gabenimą į Jungtinius Arabų Emyratus“, – sakė A. Bernatonytė.

Tai viena žymiausių bylų šalyje: kelios modelių agentūros ketverius metus aprūpindavo arabų šeichus ir jų draugus merginomis iš Lietuvos, tarp jų – ir nepilnametėmis.

Už pelnymąsi iš nepilnamečių merginų prostitucijos ketveriems metams buvo nuteista modelių agentūros vadovė Daiva Mondeikienė, jos sesuo ir darbuotoja – dainininko Česlovo Gabalio žmona Edita Gabalienė. Nukentėjo mažiausiai kelios dešimtys merginų.

„Tai vienas pelningiausių nusikaltimų – antras po prekybos narkotikais“, – teigė Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis direktorė Arūnė Bernatonytė.

„Kai veždavo į Arabų Emyratus, agentūra už vieną merginą per dieną gaudavo po tūkstantį eurų. Jeigu nuveždavo penkias merginas – tai penki tūkstančiai eurų per dieną“, – kalbėjo „Lryto“ žurnalistinių tyrimų redaktorė Rasa Karmazaitė.

Prieš penkiolika metų būtent modelių agentūrose slypėjo didžiausi pavojai – dalis jų ieškojo merginų ne žurnalų viršeliams.

„Tada tai iš tiesų buvo laukinis lygis – daug mergaičių norėjo, svajojo apie modelio karjerą, viskas buvo ant bangos. Tėvai svajojo, kad jų vaikai greitai išgarsės ir daug uždirbs“, – sakė R. Karmazaitė.

Daug merginų ir mergaičių į užsienį seksualiniam išnaudojimui buvo išvežtos Lietuvai ką tik įstojus į Europos Sąjungą.

„Tie, kurie verbavo, buvo lietuviai. Kaimynas kaimyną parduodavo. Matėme atvejų, kai motina už butelį galėjo dukrą išsiųsti į Londono viešnamį“, – pasakojo K. Mišinienė.

Prekyba žmonėmis, pasak Konstitucinio Teismo teisėjo A. Gutausko, niekur nedingo ir šiandien – net jei viešai apie ją kalbama mažiau.

„Pati situacija nėra gera – ikiteisminių tyrimų nedaug, baudžiamųjų bylų skaičius mažėja, todėl statistika neatspindi tikrovės“, – pabrėžė jis.

Visuomenė iki šiol diskutuoja ir apie tai, ką reikėtų laikyti aukomis.

„Egzistuoja ir subtilių prostitucijos formų, pavyzdžiui, eskortas“, – sakė advokatas Valdemaras Bužinskas.

„Prekybos žmonėmis neeliminuoja ir pačios aukos sutikimas vykti į užsienį ir ten kažką veikti“, – akcentavo A. Gutauskas.

Yra merginų, kurios vadinamosiomis turtingų vyrų „asistentėmis“ dirbti išvyksta neva savo noru, tačiau iki tokio sprendimo nusikaltėliai su jomis jau būna padirbėję.

„Iš baudžiamųjų bylų matyti, kad nusikaltėliai yra puikūs psichologai – jie moka manipuliuoti pažeidžiamais žmonėmis. Prisideda ir naivumas, tikėjimas“, – sakė teisėjas.

Anot žurnalistinių tyrimų redaktorės R. Karmazaitės, net sulaukus pilnametystės suvokimas, kas įvyko, dažnai ateina tik vėliau.

„Be abejo, jei merginai 18 metų, ji dar nelabai suvokia. Gal suvokimas ateina vėliau – kuo ji tapo. Ir gal vėliau tampa sunku kurti šeimą. Iš J. Epsteino aukų matome, kad yra ir nusižudžiusių“, – sakė ji.

Šią savaitę teisėsauga atskleidė ir dar vieną prekybos žmonėmis, taip pat ir nepilnamečiais, schemą. Šį kartą žmonės buvo išnaudojami narkotikų prekybai. Įtarimai pareikšti 33 asmenims – visi jie lietuviai.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šią savaitę Generalinė prokuratūra buvo pranešusi, kad pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimos prekybos žmonėmis, vertinant vadinamuosius Jeffrey Epsteino failus. Juose yra duomenų, kad velionis JAV seksualinis nusikaltėlis J.Epsteinas bendravo su daugeliu žmonių iš Lietuvos, teisėsauga turi tikslą išsiaiškinti, ar mūsų šalies piliečiai galėjo tapti nusikaltimų aukomis, o galbūt buvo ir prisidėjusiųjų prie išnaudojimo.

Detalizuota, kad pasaulinį atgarsį sukėlusiame tarptautiniame kriminale Lietuvai aktualių aspektų paieškos yra koordinuojamos iš Panevėžio. Apie tai mūsų šalies teisėsauga penktadienį papildomai paskelbė socialiniame tinkle „Facebook“.

Pranešimas nėra savitikslis: pareigūnai tikisi produktyvaus bendradarbiavimo su visuomene.

„Panevėžio apskrities vyriausiame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis, kuris susijęs su JAV teisingumo departamento tinklalapyje paskelbtais J.Epsteino dokumentais“, – nurodoma Panevėžio VPK paskyroje socialiniame tinkle.

Pareigūnai kviečia atsiliepti žmones, galėjusius nukentėti J.Epsteino byloje, įskaitant galimas prekybos žmonėmis aukas.

Prašoma kreiptis specialiu telefono nr. +370 604 68 154.

Taip pat galima kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centrą telefono nr. +370 679 61 617.

Tyrimas Lietuvoje pradėtas atlikus detalesnį pradinių duomenų, kurie skelbiami JAV teisingumo departamento paviešintuose dokumentuose, vertinimą.

„Objektyvus ir išsamus abejones dėl teisėtumo keliančių aplinkybių ištyrimas, kaip ir tarptautinis teisinis bendradarbiavimas, galimas tik ikiteisminio tyrimo metu”, – buvo pranešusi prokuratūra.

Ikiteisminį tyrimą, kurį atlieka Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Panevėžio apygardos prokuratūra.

Pastarosiomis dienomis buvo vertinama viešai paskelbta informacija, analizuojama teisinė bazė, keičiamasi informacija su partneriais, o dabar paprašyta ir visuomenės pagalbos.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2026-02-06, https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nusikaltimaiirnelaimes/epsteino-failu-detektyvams-reikia-pagalbos-panevezio-policija-kreipiasi-i-lietuvos-visuomene-59-2617118

Panevėžio apskrities vyriausiame policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis, kuris susijęs su JAV teisingumo departamento tinklalapyje paskelbtais J. Epsteino dokumentais, skelbia Panevėžio apskrities policija.

Panevėžio policija kviečia galimai nukentėjusius J. Epsteino byloje kreiptis specialiuoju telefono numeriu.

„Kviečiame žmones, galėjusius nukentėti J. Epsteino byloje, įskaitant galimas prekybos žmonėmis aukas, kreiptis specialiu telefono nr. +370 604 68 154. Taip pat galite kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centrą telefono nr. +370 679 61 617“, – skelbiama Panevėžio apskrities policijos „Facebook“ paskyroje.

Antradienį Generalinė prokuratūra pranešė kad įvertinusi paviešintuose JAV finansininko ir seksualinio nusikaltėlio Jeffrey Epsteino susirašinėjimuose esančią informaciją, teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimos prekybos žmonėmis.

Kaip pranešė Generalinė prokuratūra, toks sprendimas priimtas atlikus detalesnį pradinių duomenų vertinimą bei konstatavus, kad „objektyvus ir išsamus abejones dėl teisėtumo keliančių aplinkybių ištyrimas galimas tik ikiteisminio tyrimo metu“.

LRT.lt jau skelbė, kad J. Epsteinas yra teistas seksualinis nusikaltėlis ir finansininkas, palaikęs glaudžius ryšius su įtakingiausiais pasaulio politikais, verslo atstovais ir garsenybėmis. Po itin prieštaringai vertinto susitarimo su prokuratūra jau 2008 metais Floridoje jis buvo nuteistas už seksualinių paslaugų siekimą iš 14 metų mergaitės. Jis buvo nuteistas 13 mėnesių kalėjimo, o 2009-aisiais išėjo į laisvę.

Naujausia Epsteino failų dalis sukėlė didelį rezonansą ir Lietuvoje. Paaiškėjus ryšiams su seksualiniu nusikaltėliu, iš viešojo gyvenimo pasitraukė Valdas ir Simona Petreikiai. Interneto forumuose aptarinėjami dar daugiau nei dešimt dokumentuose minimų lietuvių.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Neslopstant diskusijoms dėl kardinolo Henryko Gulbinowicziaus įamžinimo Vilniaus rajone, tema vėl grįžta į politinę darbotvarkę. Nevyriausybinės organizacijos rengia peticiją, teigdamos, kad kalbama apie žmogų, kaltintą itin sunkiais nusikaltimais, o jų reikalavimas – tik vienas: kad jo vardas nebūtų naudojamas gatvėms ar garbės piliečio titului. Tuo metu dalis gyventojų savivaldybę ragina išsaugoti kardinolo vardu pavadintas gatves, o savivaldybė, gavusi Vyriausybės atstovų nurodymą, rengia atitinkamus projektus – galutinis verdiktas vis dar lieka politikų rankose.

Klausimai dėl kardinolo H. Gulbinowicziaus įamžinimo Vilniaus rajone tęsiasi jau ne vienus metus. Po 2020 m. Vatikano paskelbtų sankcijų dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, dvasininkų pedofilijos nusikaltimų slėpimo ir ilgamečio bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba visuomenėje vis garsiau diskutuojama, ar jo vardas turėtų likti viešosiose erdvėse.

H. Gulbinowiczius, gimęs Šukiškėse, Vilniaus rajone, vėliau tapęs Vroclavo arkivyskupu ir vienu žinomiausių Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchų, mirė 2020 m. lapkričio 16 dieną, būdamas 97-erių.

Apaštališkoji sostinė likus vos kelioms dienoms iki mirties jam paskyrė draudimą dalyvauti viešose liturginėse apeigose ir naudoti vyskupo insignijas, taip pat atėmė teisę į laidotuvių pamaldas bei laidojimą katedroje. Be to, jis buvo įpareigotas pervesti „atitinkamą pinigų sumą“ Šv. Juozapo fondui, kurį įsteigė Vyskupų konferencija, siekdama remti seksualinio išnaudojimo aukas Bažnyčioje.

Jo laidotuvės įvyko siaurame artimųjų rate Olštyne ir be oficialių ceremonijų.

Interviu „Gazeta Wyborcza“ Karolis Chumas, vienas iš dvasininko kaltintojų, pasakojo: „Man buvo 15 metų, kai jis įėjo į mano kambarį seminarijoje ir pradėjo mane liesti. Man rūpėjo, kad jis būtų bent kaip nors nubaustas, kad nebūtų laikomas didvyriu, kokiu daugelį metų buvo laikytas. Legenda žlugo. H. Gulbinowiczius paliks šį pasaulį gėdoje, palaidotas paprastose kapinėse. Teisingumas įvyko.“

Nepaisant Vatikano priimtų sprendimų ir tarptautinio atgarsio, Vilniaus rajone kardinolas H. Gulbinowiczius vis dar yra laikomas garbės piliečiu, o trys gatvės – Nemenčinėje, Pakalniuose ir Punžonyse – vis dar pavadintos jo vardu.

Peticija kaip signalas: visuomenė laukia sprendimo

Skeptikų draugija kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) inicijavo peticiją, kuria siekiama atimti iš H. Gulbinowicziaus Vilniaus rajono garbės piliečio vardą ir pervadinti jo vardu pavadintas gatves. Peticijos iniciatoriai teigia, kad jo įamžinimas viešojoje erdvėje siunčia pavojingą signalą – esą seksualinis smurtas prieš nepilnamečius gali būti nutylimas ar pateisinamas.

Skeptikų draugijos pirmininkas Algimantas Kvecys sako, kad peticija šiuo atveju yra ne tik simbolinis pareiškimas, bet ir teisinis bei pilietinis instrumentas. Pasak jo, pagal galiojančius teisės aktus peticijos turi būti svarstomos, todėl tai yra galimybė organizacijoms ir visuomenės nariams oficialiai išsakyti savo poziciją ir grąžinti klausimą į politinę darbotvarkę.

„Peticija pagal mūsų įstatymus privalo būti svarstoma. Tai papildomas įrankis, leidžiantis išsakyti organizacijų poziciją, surinkti visuomenės nuomonę ir atkreipti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos dėmesį, kad prie šio klausimo būtina grįžti. Dabartinis sprendimas netenkina nei mūsų organizacijų, nei žmonių, kurie šią peticiją pasirašys“, – sako jis.

Pasak A. Kvecio, kalbama ne tik apie vieną sprendimą ar vieną savivaldybę – tai platesnis klausimas, kokias vertybes valstybė ir visuomenė yra pasirengusios ginti.

„Garbės piliečio statusas turėtų būti atimtas, o gatvės – pervadintos. Kalbame ne tik apie politinį ar administracinį sprendimą, bet ir apie moralinę atsakomybę, pirmiausia tokioms nusikaltimų aukoms. Šis klausimas yra lokalus, bet kartu atspindi globalų reiškinį – institucijų polinkį saugoti savo reputaciją, kartais nusigręžiant nuo aukų“, – teigia Skeptikų draugijos vadovas.

„Garbės piliečio statusas turėtų būti atimtas, o gatvės – pervadintos.“

Skeptikų draugijos pirmininkas Algimantas Kvecys

Anot jo, tokie sprendimai visuomet būna sudėtingi, nes visuomenėje yra skirtingų nuomonių ir jautrumas religiniams bei istoriniams kontekstams. Tačiau delsimas, kaip sako A. Kvecys, taip pat turi kainą.

„Ignoruodami tokius atvejus, prisidedame prie tylos spiralės. Aiškus sprendimas galėtų tapti precedentu, kuris padėtų tiek aukoms, tiek pačioms institucijoms keisti praktiką ir stiprinti prevenciją“, – apibendrina pokalbį A. Kvecys.

„Kalbame apie žmogų, kuris padarė labai sunkius nusikaltimus“

Tuo tarpu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad sprendimas jungtis prie peticijos gimė matant, jog ankstesni bandymai kelti šį klausimą nedavė jokio realaus rezultato. Pasak jos, organizacijos šio žingsnio ėmėsi jausdamos nusivylimą ir matydamos politinės valios trūkumą.

„Turiu pasakyti, kad mūsų dalyvavimas tokiuose veiksmuose, kalbant apie garbės vardą, suteiktą pedofilija kaltintam dvasininkui, kyla iš tam tikros nevilties ir desperacijos. Matome, kad nors didžioji dalis visuomenės nepritaria tokiam įamžinimui, realių politinių sprendimų nėra. Vilniaus rajone situacija nesikeičia – atrodo, kad visos pastangos atsiremia į sieną: ar bandymas kalbėtis, ar bandymas rodyti filmą, viskas lieka be rezultato“, – sako ji.

LRT.lt primena, kad KOPŽI planavo Vilniaus rajono savivaldybės centrinė bibliotekoje Rudaminoje parodyti dokumentinį filmą apie seksualinę prievartą Bažnyčios aplinkoje „Tik niekam nesakyk“, kuriame minimas ir H. Gulbinowicziaus vardas. Tačiau renginys buvo atšauktas. Bibliotekos vadovas Miroslavas Voitiulevičius mūsų redakcijai tuo metu sprendimą aiškino techninėmis kliūtimis.

Pasak K. Mišinienės, peticija šiuo atveju tampa bandymu dar kartą priversti politikus reaguoti ir parodyti, kad ši pozicija turi platesnį visuomenės palaikymą.

„Peticija yra kraštutinė protesto forma, tačiau kartais tik tokios priemonės leidžia priversti atkreipti dėmesį ir parodyti, kad visuomenėje yra žmonių, kurie tikisi aiškaus sprendimo. Palaikymo šiai idėjai sulaukiame iš labai įvairių visuomenės sluoksnių – ne tik iš nevyriausybinių organizacijų ar specialistų, dirbančių su seksualinio smurto aukomis, bet ir iš platesnės visuomenės bei Bažnyčios bendruomenės žmonių“, – teigia KOPŽI vadovė.

Kita vertus, kaip sako K. Mišinienė, kol kas nėra požymių, kad tai, jog visuomenė palaiko šią poziciją, turėtų realios įtakos daliai Vilniaus rajono politikų.

„Net ir situacijose, kurios atrodo beviltiškos, kartais įvyksta lūžis. Tikimės, kad būsime išgirsti.“

KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė

„Matome labai kategorišką atsiribojimą nuo kitokios nuomonės. Per savo darbo praktiką nesu susidūrusi su tokiu nereagavimu į visuomenės lūkesčius. Kalbame apie žmogų, kuris padarė labai sunkius nusikaltimus, o mes prašome tik vieno, kad jo vardas nebūtų naudojamas Vilniaus rajono gatvėms ar garbės piliečio titului“, – teigia ji.

Vis dėlto, anot KOPŽI vadovės, organizacijos tikisi, kad situacija dar gali keistis.

„Net ir situacijose, kurios atrodo beviltiškos, kartais įvyksta lūžis. Tikimės, kad būsime išgirsti“, – apibendrina K. Mišinienė.

Savivaldybė: tai jau nebe nuomonės klausimas, padaryta reputacinė žala

Vilniaus rajono savivaldybės administracijos direktorius Vytautas Vansavičius pokalbyje su LRT.lt pažymi, kad savivaldybė atsidūrė tarp skirtingų signalų – gyventojų nuomonės ir valstybės institucijų reikalavimų.

V. Vansavičius mini, kad sausį savivaldybę pasiekė Buivydžių seniūnijos gyventojų vienas kreipimasis, kurį savo parašais patvirtino apie 80 gyventojų. Prašyme išreiškiamas susirūpinimas dėl viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos ir raginama nekeisti H. Gulbinovičiaus gatvės pavadinimo.

„Gavome vieną prašymą iš Buivydžių seniūnijos, tačiau kartu gavome ir Vyriausybės atstovų įstaigos nurodymą, kad, atsižvelgiant į viešai skelbiamą informaciją apie kardinolą H. Gulbinowiczių ir galiojantį teisinį reglamentavimą, turime parengti sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų keitimo ir teikti juos tarybai. Administracija tai padarė – sprendimų projektai parengti ir bus pateikti tarybai svarstyti vasario 13 dienos posėdyje. Galutinį sprendimą, pagal teisės aktuose numatytą kompetenciją, priims taryba“, – sako V. Vansavičius.

H. Gulbinowicziaus vardu Vilniaus rajone pavadintas gatves siūloma pervadinti vietos politiko Gabrieliaus Jano Mincevičiaus ir Buivydžių vardais.

Direktoriaus teigimu, tarybos pozicijos šiuo klausimu jau iš dalies atsispindėjo ankstesniuose balsavimuose.

„Pagal tarybos narių balsavimus matyti, kokios yra pozicijos ir kur yra dauguma“, – sako jis. Vis dėlto, anot jo, dabartinėje situacijoje atsirado naujų aplinkybių, kurios gali turėti įtakos sprendimui.

„Man atrodo, kad šį kartą galima tikėtis kitokio rezultato, nes yra Vyriausybės atstovo nurodymas. Nematau objektyvių priežasčių, kodėl taryba neturėtų jo įgyvendinti. Kitu atveju Vyriausybės atstovas gali kreiptis į teismą, o teismas gali įpareigoti savivaldybę tai padaryti. Klausimas, ar taryba nori savivaldybę įtraukti į tokį procesą“, – sako V. Vansavičius.

Tačiau, kaip pažymi V. Vansavičius, tokiose situacijose savivaldybės sprendimai ne visada yra tik politinės valios klausimas.

„Kai yra institucijų reikalavimas, tai jau ne vien nuomonės klausimas. Yra teisinis reguliavimas, ir savivaldybės taryba turėtų į tai atsižvelgti“, – teigia jis.

Kartu administracijos direktorius pripažįsta, kad Vilniaus rajono politinė praktika ne visada leidžia prognozuoti sprendimus.

„Mūsų savivaldybėje būna, kad vienus gatvių pavadinimus keičiame, kitų – ne, vienus sprendimus priimame, kitų – ne, nors situacijos panašios. Todėl prognozuoti galutinį sprendimą kartais būna sudėtinga. Matyt, tai ir yra mūsų rajono specifika“, – sako jis.

Komentuodamas situaciją dėl planuoto dokumentinio filmo rodymo Vilniaus rajono savivaldybės centrinė bibliotekoje Rudaminoje V. Vansavičius teigė, kad po incidento buvo atliktas tarnybinis patikrinimas.

„Tarnybinis patikrinimas buvo atliktas, bibliotekos vadovui M. Voitiulevičiui skirtas įspėjimas, taip pat jam pavesta peržiūrėti vidaus tvarkas. Mūsų specialistai nustatė, kad tuo metu įranga buvo išderinta. Ar tai buvo atsitiktinumas, ar ne, nustatyti negalime, bet pats faktas buvo“, – sako jis.

Kaip sako administracijos direktorius, savivaldybė šį atvejį vertina ir kaip reputacinę žalą. Direktorius taip pat atkreipia dėmesį, kad situacija nebuvo aptarta su savivaldybės administracija.

„Reputacinė žala buvo padaryta ir savivaldybei, ir bibliotekai. Tačiau jei organizatoriai dar kartą kreiptųsi dėl filmo rodymo, nematome priežasčių, kodėl toks renginys negalėtų vykti“, – teigia administracijos direktorius.

LRT.lt primena, kad 2025 m. rugsėjį taryba šį klausimą svarstė, tačiau sprendimas žlugo – už balsavo 11 tarybos narių, 4 buvo prieš, o 12 susilaikė. Protestai ir nevyriausybinių organizacijų raginimai situacijos nepakeitė – garbės piliečio vardas liko, o sprendimas sukėlė aštrią visuomenės reakciją.

Tuo metu meras Robertas Duchnevičius pokalbyje su LRT.lt teigė, kad esant dabartinei tarybos sudėčiai, kurioje dominuoja Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, jis nemato prasmės kelti šio klausimo.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) priklausanti buvusi Vilniaus rajono merė, dabartinė tarybos narė Marija Rekst per tarybos posėdį teigė, kad „negalima smerkti žmogaus, kuris neturėjo galimybės apsiginti“.

„Esu krikščionė ir tikrai negaliu pakelti rankos už šį projektą ir juodinti žmogaus, kuris galbūt apskritai nieko nepažeidė.“

Marija Rekst

„Esu krikščionė ir tikrai negaliu pakelti rankos už šį projektą ir juodinti žmogaus, kuris galbūt apskritai nieko nepažeidė. Leiskime kardinolui ilsėtis amžinoje ramybėje. Jis ir taip buvo nuteistas neturėdamas jokios galimybės apsiginti“, – sakė M. Rekst.

Tuo metu LLRA-KŠS frakcijos Vilniaus rajono taryboje pirmininkas, ekonomikos ir inovacijų viceministras Waldemaras Urbanas teigė:

„Yra Vatikano teismas ir civilinis teismas. Vatikano teismas priėmė tam tikrus sprendimus, tačiau paties dokumento mes nematėme. Mums trūksta akivaizdžių faktų. Gerbiu Vatikano sprendimą, bet šiandien negaliu kaltinti šio žmogaus“, – sakė W. Urbanas.

Vroclavas: kai vertybės tapo sprendimu

Panašios diskusijos vyko ir Lenkijoje. Kardinolas Henrykas Gulbinowiczius, ilgus metus gyvenęs ir veikęs Vroclave bei vadovavęs Vroclavo arkivyskupijai, dar 1997 m. buvo paskelbtas šio miesto garbės piliečiu. Tačiau ten po Vatikano sprendimo Vroclavo miesto taryba sureagavo gana greitai.

Vos po kelių dienų po Vatikano sprendimo Vroclavo miesto taryba beveik vienbalsiai priėmė sprendimą atimti iš jo garbės piliečio vardą. Tik keturi tarybos nariai susilaikė, nė vienas nebalsavo prieš.

LRT.lt pavyko susisiekti su viena iš šio sprendimo iniciatorių, dabartine Lenkijos Seimo nare Małgorzata Tracz, kuri taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėse iniciatyvose ir rengiant peticijas šiuo klausimu.

Kaip pabrėžia parlamentarė, sprendimas Vroclave neatsirado staiga. Pasak jos, prieš jį buvo kelios visuomeninės iniciatyvos ir peticijos, vėliau – politiniai siūlymai, kol galiausiai klausimas pasiekė miesto tarybą ir virto oficialiu sprendimu. Politikė akcentuoja, kad visą procesą lydėjo nuoseklus visuomenės spaudimas.

Ji pažymi, kad tuo metu Lenkijoje jau buvo aiškiai juntamas lūžis – visuomenė nustojo tylėti, o institucijos buvo priverstos reaguoti.

„Tema apie pedofiliją Bažnyčioje tuo metu jau buvo labai plačiai aptariama. Žmonės nustojo tylėti, atsirado publikacijų, dokumentinių filmų. Vatikano sprendimas tapo labai stipriu signalu. Tai buvo ženklas, kad Bažnyčia pripažįsta problemos rimtumą ir kad tokie atvejai negali būti ignoruojami nei institucijų, nei visuomenės lygmeniu. Savivalda tiesiog nebegalėjo apsimesti, kad tai jos neliečia“, – sako politikė.

Pasak jos, Vroclave sprendimas buvo suvokiamas ne tik kaip formalus ar teisinis, bet ir kaip aiški vertybinė pozicija – signalas, kokias ribas visuomenė yra pasirengusi brėžti.

„Kalbame ne apie tai, ar žmogus buvo nuteistas baudžiamąja tvarka. Kalbame apie simbolinį sprendimą – ar žmogus, kuriam metami tokio pobūdžio kaltinimai, gali būti laikomas moraliniu autoritetu ir pavyzdžiu visuomenei. Tokie sprendimai parodo, kokias vertybes giname ir ar esame pasirengę jas taikyti realybėje, o ne tik deklaruoti“, – teigia ji.

„Kalbame ne apie tai, ar žmogus buvo nuteistas baudžiamąja tvarka. Kalbame apie simbolinį sprendimą – ar žmogus, kuriam metami tokio pobūdžio kaltinimai, gali būti laikomas moraliniu autoritetu ir pavyzdžiu visuomenei.“

Lenkijos Seimo narė Małgorzata Tracz

Svarbus buvo ir politinis momentas. Nepaisant skirtingų partijų pozicijų, Vroclavo taryboje pavyko pasiekti retą sutarimą.

„Nepaisant skirtingų politinių pažiūrų, buvo suprasta, kad tokio pobūdžio kaltinimai negali būti ignoruojami. Tai buvo sprendimas, kuris peržengė partines ribas ir tapo bendru atsakymu į visuomenės lūkesčius“, – sako M. Tracz.

Politikė pabrėžia, kad savivalda, jos vertinimu, negali remtis vien istoriniu asmens įvaizdžiu, jei vėliau paaiškėja naujų faktų.

„Savivalda nėra statiška. Ji turi reaguoti į tai, kas paaiškėja šiandien. Jeigu atsiranda rimtų naujų faktų ar institucijų sprendimų, jie turi būti vertinami iš naujo. Tai nėra istorijos naikinimas – tai yra istorijos vertinimas pagal tai, ką šiandien žinome“, – aiškina ji.

Pasak parlamentarės, tokie sprendimai svarbūs ir dėl žinutės, siunčiamos visuomenei bei aukoms.

„Tokie sprendimai parodo, ar institucijos stoja aukų pusėje, ar lieka tylos zonoje. Aiškus sprendimas leidžia atsakyti į sudėtingus istorinius klausimus ir leidžia visuomenei judėti toliau“, – baigdama pokalbį sako Lenkijos Seimo narė M. Tracz.

Grušas: nėra abejonių dėl kardinolo nusikaltimų rimtumo

LRT.lt primena, kad Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat yra išreiškęs aiškią poziciją dėl H. Gulbinowicziaus veiksmų. Pasak jo, nėra abejonių dėl kardinolo nusikaltimų rimtumo. Arkivyskupas pabrėžė, kad Šventasis Sostas, ištyręs H. Gulbinowicziaus bylą, pripažino jį kaltu dėl nepilnamečio asmens seksualinio išnaudojimo bei kitų nusikaltimų, uždraudė jam bet kokią viešą dvasininko veiklą, atėmė teisę dėvėti vyskupo insignijas ir privilegiją būti laidojamam katedroje.

G. Grušas akcentavo, kad Šventasis Sostas yra aukščiausia instancija bažnytiniuose procesuose, o jo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Savo ruožtu pernai tik pradėjusi eiti teisingumo ministrės pareigas Rita Tamašunienė, priklausanti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškajai šeimų sąjungai, teigė, kad Vatikano sprendimas dėl H. Gulbinowicziaus vertinamas nevienareikšmiškai ir ji pati nebalsuotų už garbės piliečio vardo atėmimą ar gatvių pervadinimą.

Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Seksualinio nusikaltėlio Jeffrey’aus Epsteino bylos dokumentuose – ir lietuviškas pėdsakas. LRT.lt kalbintos ekspertės pabrėžia, kad tai – rezonansinė byla ir iškrypėliškas „verslas“, o tai, kad ši istorija pasiekė ir Lietuvą, nestebina. Nors nusikaltimų bendrininkai turi būti nubausti, ekspertė ragina nepulti spekuliuoti ir smerkti moterų, kurių pavardės matomos laiškuose.

JAV teisingumo departamentas toliau viešina už seksualinius nusikaltimus nuteisto Jeffrey Epsteino bylos dokumentus. Paviešintuose susirašinėjimuose yra sąsajų ir su Lietuva, minimos lietuviškos pavardės, pinigų pavedimai į sąskaitas Lietuvoje.

Rezonansinė byla ir iškrypėliškas „verslas“

J. Epsteino byla – absoliučiai rezonansinė, LRT.lt pažymėjo viena „Ribologijos“ įkūrėjų Rugilė Butkevičiūtė. Pasak jos, ši byla išsiskiria ir didžiuliu dokumentų kiekiu, ir nukentėjusiųjų skaičiumi.

„Visa tai vyko bene 20 metų. Tai rodo, kad didelė galia, dideli pinigai ir užimami postai daug metų laimėdavo prieš pačius pažeidžiamiausius žmones“, – sakė R. Butkevičiūtė.

Ekspertė atkreipė dėmesį, kad daugelį metų moteris ir vaikus išnaudojo galios viršūnėje esantys žmonės iš daugybės šalių.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė taip pat pabrėžė, kad J. Epsteino byla atskleidė milžinišką tarptautinio seksualinio išnaudojimo tinklą, kai buvo prekiaujama moterimis ir vaikais.

„Sunku net suvokti, koks didelis mastas driekėsi per žemynus, kiek įtakingų politikų, visuomenės veikėjų, meno atstovų jungėsi į aukų paieškas, išnaudojimą, prievartavimus. Tenka vėl ir vėl pripažinti – prekyba žmonėmis yra ne apie tautybę, išsilavinimą arba socialinį statusą. Čia išskirtinai dominuoja godumas, žmogaus ydos, žiaurumas, manipuliacijos.

Ar J. Epsteinas veikė vienas, be pagalbininkų? Anaiptol. Jo iškrypėliškam „verslui“ paslaugiai tiesė ranką tarpininkai ir tarpininkės, siuntę duomenis, patys ieškoję „nekaltų, gerų, gražių“ merginų. Man atrodo, mums būtinai reikia neužmiršti šio būrio dabar anonimiškumo reikalaujančių „pagalbininkų“, kuriems buvo dosniai atlyginta už aukų įviliojimą“, – akcentavo K. Mišinienė.

Tarptautinis išnaudojimo klanas

„Ribologijos“ viena iš įkūrėjų R. Butkevičiūtė taip pat pabrėžė, kad seksualinis smurtas, o ypač prekyba žmonėmis su tikslu seksualiai išnaudoti, yra latentiniai nusikaltimai, kuriuos sudėtinga atskleisti. Lietuvoje nukentėjusieji taip pat itin retai kreipiasi į teisėsaugą ar ieško pagalbos, todėl ekspertės nestebina, kad J. Epsteino bylos dokumentai pasiekė ir Lietuvą.

„Tam, kad nukentėjusieji prieitų prie teisėsaugos, kartais prireikia ne vienerių metų, labai daug nevyriausybinių organizacijų darbo. Vadinasi, tikrosios situacijos mes nematome“, – pabrėžė R. Butkevičiūtė.

Pasak KOPŽI centro vadovės K. Mišinienės, vargu ar J. Epsteino tinklo auka galėjo pasiskųsti Lietuvos teisėsaugai – jos manymu, toks pareiškimas net nebūtų priimtas.

„Esu tikra, kad šis seksualinių išnaudotojų klanas turėjo sąsajų su visomis šalimis, visur galėjo surasti bendrininkų ir aukų“, – tvirtino K. Mišinienė.

Galia ir pinigai leido tenkinti savo aistras

Paviešintuose dokumentuose matyti, kad šalia kai kurių J. Epsteinui siūlomų merginų vardų įrašyti ir jų įvertinimo balai, ieškoma modelių, šokėjų.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė pastebėjo, kad įvairios modelių ar šokėjų paieškos gali būti labai patogi užsklanda seksualiniams nusikaltimams. K. Mišinienė priminė, kad 2008 metais Vilniuje buvo paskelbtas apkaltinamasis nuosprendis modelių agentūros, skrydžių bendrovės darbuotojams ir kitiems asmenims, organizavusiems jaunučių modelių keliones į Jungtinius Arabų Emyratus.

„Šimtai merginų, kai kurios nepilnametės, papuolė į vietinių šeichų orgijas, prieš tai perėjusios kruopščias gydytojų apžiūras. Įsivaizduokite, tu vyksti į modelių pasirodymą, prieš kurį tave apžiūri ginekologas, tiriamas tavo kraujas… Daugybė gyvenimų buvo sulaužyti tuose šeichų miegamuosiuose.

Šiuo metu vis dar teisme byla dėl labai didelio striptizo šokėjų išnaudojimo Vilniaus klubuose, kaltinimai čia pateikti dėl prekybos žmonėmis“, – vardijo K. Mišinienė.

Ji taip pat sutiko, kad J. Epsteino byla ir atskleisti duomenys parodo, kaip pinigai, galia ir ryšiai padeda asmenims, „turintiems seksualinių sutrikimų arba tiesiog geidžiantiems nebaudžiamo jaunų moterų, vaikų prievartavimo susiburti draugėn ir tenkinti savo aistras“.

„Matome, kaip aukštas socialinis statusas leidžia kurti saugaus, išpildančio visus troškimus, viską nuperkančio gyvenimo iliuziją, į savo verpetą įtraukiančią vos ne kiekvieną. Baisu skaityti adresatų prašymus, maldavimus paremti, nupirkti, padovanoti už tai siūlant save, savo drauges, nepažįstamas moteris“, – sakė K. Mišinienė.

Baudžiame nukentėjusias moteris

R. Butkevičiūtė akcentavo, kad, išviešintuose J. Epsteino dokumentuose užtikus sąsajų su Lietuva, viešojoje erdvėje sklinda netinkamas naratyvas.

„Mane vis dar stebina nukentėjusiųjų žmonių kaltinimas. Taip pat nereiškia, kad tie žmonės, kurie minimi susirašinėjimuose, buvo prisidėję prie prekybos žmonėmis ar patys buvo išnaudoti. Stebina, kai labai lengvai spekuliuojama. Lietuvoje supergajus nukentėjusių žmonių kaltinimas.

Kalbame apie didžiulę galią ir pažeidžiamus žmones, kurie galimai galėjo susidurti su išnaudojimu. (…) Tačiau moterys iš karto puolamos, tai mane labai stipriai stebina“, – kalbėjo R. Butkevičiūtė.

Jos teigimu, nuo atskirų moterų dėmesys turėtų būti nukreiptas į nusikaltimų organizatorius, kurie pasinaudoja kai kurių žmonių pažeidžiamumu.

„Pametame pagrindinę temą – žmonės naudodamiesi savo galia išnaudoja kitų žmonių pažeidžiamumą, daro nusikalstamas veikas ir daug metų yra nebaudžiami. Juos dengia žmonės iš teisėsaugos institucijų, kitų institucijų. Čia yra didžioji problema. Lietuvoje seksualinio smurto tema iš dalies pakišta po kilimu“, – sakė R. Butkevičiūtė.

Viena „Ribologijos“ įkūrėjų taip pat atkreipė dėmesį į skirtingus asmens duomenų apsaugos reikalavimus JAV ir ES.

„Gyvename ES, negalime taip paprastai viešinti žmonių vardų, pavardžių, spekuliuoti. Man atrodo, taip mes dar kartą baudžiame merginas, kurios galimai nukentėjo ar buvo viliojamos. (…) Manau, tai yra pakartotinis smurtas, ypač prieš susirašinėjimuose paminėtas merginas“, – tvirtino R. Butkevičiūtė.

Lietuvos prokuratūra ir policija nepradeda tyrimų dėl Epsteino bylos

Savo ruožtu Lietuvos policija pirmadienį pranešė, kad neatlieka ikiteisminių tyrimų dėl JAV seksualinio nusikaltėlio J. Epsteino bylos epizodų, kuriuose minima Lietuva ir lietuvių pavardės.

Kaip LRT.lt informavo ir Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė, nei anksčiau, nei dabar Lietuvos prokuratūra nėra gavusi jokios informacijos ar pranešimų iš asmenų ar JAV institucijų apie jų turimus duomenis dėl galimai įvykdytų nusikalstamų veikų.

JAV teisingumo departamentas penktadienį paviešino daugiau kaip tris milijonus puslapių J. Epsteino bylų dokumentų kartu su nuotraukomis ir vaizdo įrašais.

Lietuvos vardas penktadienį paviešintuose dokumentuose minimas daugiau nei 1,2 tūkst. kartų, Vilniaus – daugiau nei 1 tūkst. kartų.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dešimt aukų. Trys bylos. Keleri metai „edukacinių“ kelionių, kurios berniukams tapo seksualiniu kalėjimu. Kaip atsitiko, kad nuteistas asmuo ir toliau sėkmingai varstė mokyklų duris?

Nuoseklus elgesio modelis

Tai nėra istorija apie vieną atsitiktinį nusikaltimą, vieną auką ar vieną klaidingą posūkį. Tai pasakojimas apie kraupų dėsningumą. Apie tai, kaip žmogus, jausdamas lytinį potraukį nepilnamečiams, tris kartus peržengė tą pačią ribą ir visus tris kartus sistema jį įvertino ne kaip akivaizdžią grėsmę, o veikiau kaip pavienį atvejį.

Savo sėkmės istorija kadaise garsėjęs Remigijus Jakštys pernai gruodį išgirdo jau trečią nuosprendį. Už trijų jaunesnių nei šešiolikos metų moksleivių tvirkinimą kauniečiui skirta vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Ją subendrinus su ankstesniais nuosprendžiais, galutinė bausmė pasiekė ketverius metus ir tris mėnesius. Šis sprendimas dar negalutinis – jį apskundė abi pusės: ir nuteistasis, ir prokuroras.

Tačiau ar tai tik dar vienas eilinis nuosprendis, tarsi rutininė darbo diena biure? Per ketverius metus R. Jakštys sulaukė trijų apkaltinamųjų nuosprendžių. Trys bylos, dešimt nukentėjusiųjų, beveik identiški nusikaltimų epizodai. Skirtumas tik vienas – bėgant laikui R. Jakščio veiksmai darėsi vis drąsesni ir agresyvesni.

Ši seka leidžia daryti aiškią išvadą: kalbame ne apie klaidą, o apie nuoseklų elgesio modelį. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad R. Jakščio veiksmų nepakanka vertinti vien sausais teisiniais terminais ar pripažinti jį recidyvistu. Pasak jos, pati teisinė sistema pedofilą traktuoja pernelyg atlaidžiai.

„Šios bylos laiko prasme nenuoseklios. Antroji byla pagal nusikaltimų laiką iš tiesų buvo paskutinė, o trečioji turėtų būti antra, – painų eiliškumą aiškina K. Mišinienė. – Iš turimos medžiagos matome, kaip šis asmuo savo nusikalstamą kelią pradėjo nuo nedrąsių bandymų tvirkinti, kol galiausiai viskas virto berniukų prievartavimu.“

Šokiruoja ir nuteistojo pozicija. Iš pradžių R. Jakštys dar rodė bent dalį nuoširdaus kaltės pripažinimo, o trečiojoje byloje atgailos ženklų nebeliko. Tačiau K. Mišinienė pabrėžia, kad ne atgaila čia svarbiausia: „Esmė ne tai, kiek jis pripažįsta kaltę, o tai, kad, aktyviai nestabdant ir neužkertant kelio, jo veiksmai darėsi vis žiauresni.“

KOPŽI vadovė atvira – sistemoje trūksta esminio supratimo: „Kalbame apie labai sutrikusį, pažeistą ir klastingą žmogų. Jo veiksmai rodo, kad jis nevaldė savo potraukio, buvo persiėmęs geismu, kurio net nemėgino kontroliuoti.“

Tokių pavyzdžių Lietuvoje jau buvo. Dabar jau miręs Ervydas Čekanavičius, daugybę kartų teistas už seksualinius nusikaltimus  vaikams, niekada nesiliovė skriaudęs mažamečių. Vos atlikęs bausmę, jis grįždavo prie to paties – vaistais svaigindavo berniukus ir juos išnaudodavo.

Ramus, atlaidus tonas skambėjo ne kaip bausmė, o kaip mandagus prašymas nesiartinti prie vaikų.

Švelnus pabarimas

Ypač iškalbinga pirmoji R. Jakščio byla. Akivaizdžiai švelni bausmė ne tik neatliko prevencinės funkcijos, bet, priešingai, suteikė nebaudžiamumo jausmą. Kai valstybė į tokį smurtą reaguoja atsainiai, siunčiamas pavojingas signalas: nusikaltėliui tai skamba kaip tylus leidimas tęsti, o aukoms – kaip ženklas, kad jų skausmas – nepakankamai svarbus.

2021 m. už keturių berniukų tvirkinimą teismas R. Jakščiui skyrė vos vienų metų laisvės apribojimą. Vietoj intensyvios priežiūros jam tiesiog buvo uždrausta lankytis vaikų ugdymo įstaigose ir bendrauti su nepilnamečiais.

„Visas šių įvykių mazgas slypi būtent pirmojoje byloje, – sako K. Mišinienė ir akcentuoja nepagrįstą atlaidumą. – Drįsiu pasakyti, galbūt ką nors ir įžeisiu, bet atrodo, kad teismui trūksta žinių apie šį sutrikimą ir apie tai, koks pavojingas gali būti asmuo, turintis sutrikusį seksualinį polinkį. Tai nėra eilinis viešosios tvarkos pažeidimas ar impulsyvus poelgis.“

Ekspertės teigimu, skaitant pirmąjį nuosprendį susidaro įspūdis, kad pavojaus mastas buvo visiškai ignoruojamas: „Ramus, atlaidus tonas skambėjo ne kaip bausmė, o kaip mandagus prašymas nesiartinti prie vaikų. Žmogui nebuvo nurodyta ieškoti profesionalios pagalbos, nors be jos jis tampa mirtinai pavojingas aplinkai.“

Pirmąjį nuosprendį R. Jakštys išgirdo 2021-ųjų gruodį. Nors buvo skirta vienų metų ir aštuonių mėnesių bausmė, ją sumažinus trečdaliu, liko metai laisvės apribojimo. Už keturis sugriautus gyvenimus – tik draudimas lankytis mokyklose.

„Man skauda širdį, kad tame nuosprendyje neišgirdome jokių pavojaus signalų, – tęsia K. Mišinienė. – Socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsauga, švietimo įstaigos – niekas neužkirto kelio. Galbūt, matydami tokį lengvą teismo požiūrį, jie ir negalėjo to padaryti. Susidarė įspūdis, tarsi surinkti berniukus į „edukacinę stovyklą“ ir juos tvirkinti būtų beveik normalu.“

Naktimis, sėkmės mokytoju prisistatančio R. Jakščio masažais „užliūliuoti“ berniukai nedrįso priešintis. Rankos, kurios turėjo rodyti kelią, persikėlė į intymiausias vietas. Tada sekė pedofilo kuždesiai: „Tegu tai lieka tik tarp mūsų.“ Vaikai liko vieni – išnaudoti ir sutrikę.

Manipuliacijų meistras

Pasikartojantys beveik identiški R. Jakščio nusikaltimai apnuogino dar vieną sisteminę žaizdą – visišką rizikos veiksnių ignoravimą. Asmuo jau pirmojoje byloje demonstravo aiškų seksualinį interesą nepilnamečiams ir teisinė sistema privalėjo tai vertinti kaip ilgalaikę grėsmę, o ne kaip atsitiktinį kluptelėjimą. Tokiais atvejais bausmė turi ne tik nubausti, bet ir tapti skydu, saugančiu būsimas aukas. Šiuo atveju skydas buvo skylėtas.

2023-iųjų birželį R. Jakštys išgirdo antrąjį apkaltinamąjį nuosprendį. Šįkart sąrašas buvo dar šiurpesnis: trijų nepilnamečių tvirkinimas, privertimas lytiškai santykiauti ir aplaidus buhalterijos tvarkymas. Paradoksalu, bet tų pačių metų balandį, kol dar vyko šios bylos tyrimas, už pirmuosius nusikaltimus skirta švelni bausmė – laisvės apribojimas  pakeistas 90 parų areštu. Tačiau laikas buvo prarastas – naujus nusikaltimus R. Jakštys vykdė jau po pirmojo teismo nuosprendžio, puikiai suprasdamas, kad jo elgesys nusikalstamas.

„Šie nusikaltimai neįvyko socialiniame vakuume. R. Jakštys labai tiksliai žinojo, kur ieškoti aukų, – sako K. Mišinienė. – Jo nedomino socialiai pažeidžiami vaikai ar globos namų auklėtiniai. Jis nusitaikė į gabius moksleivius, kuriems pasiūlė patrauklų jauką – patirtinius užsiėmimus apie jauno žmogaus lyderystę. Jis pats labai aiškiai apsibrėžė savo medžioklės lauką.“

Būdamas nuteistas, R. Jakštys tiesiog ignoravo draudimą artintis prie vaikų. Jis ir toliau sėkmingai lankėsi mokyklose, kurių duris jam svetingai atverdavo nieko neįtariantys vadovai.

„Jis turėjo daug netiesioginių pagalbininkų, kurie padėjo jam patekti į šią erdvę, – pastebi KOPŽI vadovė. – Kalbu apie Švietimo skyrių, mokyklų ir gimnazijų vadovybę, kurie įsileido R. Jakštį net nepatikrinę, kas jis toks. Mes juk klausiame savęs, ką įsileidžiame į savo namus, tačiau mokyklos slenkstį jis peržengdavo be jokių kliūčių. Niekam nekilo abejonių.“

Scenarijus kartojosi: surinktas berniukų būrelis, „edukacinės“ kelionės po Europą, tik šįkart R. Jakščio veiksmai tapo gerokai įžūlesni. Masažus pakeitė tiesioginė prievarta. Antroji byla atskleidė kraupią tiesą – nuteistasis tenkino savo lytinę aistrą fiziniu kontaktu ir manipuliacijomis.

R. Jakščio manipuliaciniai gebėjimai pasiekė viršūnę, kai jis įtikino tėvus leisti vaikams atlikti „praktiką“ jo paties namuose. Tai, kas turėjo būti sėkmės pamoka, virto seksualiniu kalėjimu, iš kurio vaikus vėliau teko traukti jėga. Pajutęs, kad berniukai pradeda suprasti tiesą ir nori atsitraukti, „mentorius“ griebėsi grasinimų susidoroti.

Seksualinė prievarta ir tvirkinimas palieka milžiniškų traumų, kurias jauni žmonės gydysis visą gyvenimą.

Seksualinis kalėjimas

Antrojoje byloje stebina R. Jakščio drąsa. Nors buvo oficialiai įpareigotas nesirodyti ten, kur būna vaikų, jis naršė po Kauno ir kitų miestų ugdymo įstaigas. Jo susikurtas sėkmės lydimo verslininko ir lyderio įvaizdis veikė kaip visraktis.

„Mes dirbame su aukomis, todėl nusikaltėlio paveikslą matome klausydamiesi jų pasakojimų, – aiškina K. Mišinienė. – Sunku pasakyti, kiek tas įvaizdis buvo kuriamas sąmoningai, o kiek tai diktavo jo liga. Jis nenaudojo brutalių smūgių, jis buvo manipuliacijų meistras. Jis puikiai išmanė paauglių psichologiją ir žinojo, kaip įtikinti berniukus, kad jiems jo reikia. Rezultatai kalba patys už save.“

Ekspertė remiasi šiurpiais pavyzdžiais iš stovyklų Europoje: „Dieną vyksta įvairios veiklos, o vakare R. Jakštys jau sukiojasi prie berniukų kambarių durų, lenda po antklodėmis. Apie kokią mentorystę galime kalbėti, kai vienintelis tikrasis „mokytojo“ tikslas – naktį atsidurti vaiko lovoje?“

Teisme R. Jakštys kaltę pripažino visiškai. Jis bandė teisintis praeities šešėliais – esą pats vaikystėje patyrė tvirkinimą, todėl per anksti susidomėjo lytinėmis funkcijomis. Jis tvirtino teismui, kad gydosi ir žada tai tęsti, nes supranta, kad jo elgesys nepriimtinas. Tikino, kad nusikaltimų metu dar nebuvo suvokęs savo veiksmų žalos.

Tačiau teismas į šiuos vojažus pažvelgė griežčiau: dalį nusikaltimų R. Jakštys įvykdė po pirmojo nuosprendžio, o kitus – jau vykstant antrosios bylos tyrimui. Tai rodė visišką nepagarbą įstatymui ir aukoms.

Už nepilnamečių tvirkinimą, privertimą lytiškai santykiauti ir finansines aferas teismas skyrė subendrintą ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau čia vėl suveikė Baudžiamojo kodekso taisyklė – bausmė automatiškai sumažinta trečdaliu, iki trejų metų. Galiausiai, pridėjus ankstesnę neatliktą bausmę, galutinis verdiktas – treji metai ir mėnuo už grotų.

„Pirmoji R. Jakščio byla praslydo nepastebėta. Kodėl jis turėjo sustoti, jei išgirdo tik švelnų raginimą daugiau taip nedaryti, o mokyklos vėl jam tiesė kelius prie vaikų? – retoriškai klausia K. Mišinienė. – Kur visų šių grandžių atsakomybė? Tėvų, bendruomenės, mokyklos? Atrodo, kad gyvybiškai svarbi informacija apie grėsmę nuo jų tiesiog buvo nuslėpta.“

Padrąsino viešumas

Kaip jau minėta, pagal įvykdytų nusikaltimų datas ši – trečioji – byla chronologiškai turėjo būti antroji. Tačiau prabilti dar tris nuo R. Jakščio nukentėjusius berniukus paskatino ne teisėsaugos veiksmai, o viešumas – publikacija naujienų portale delfi.lt.

„Žurnalistikos galia yra milžiniška ir tai skatina mane kalbėti, – sako KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Trečioji byla parodė, koks svarbus yra viešas diskursas. Į mus kreipėsi vaikinai, kurie žiniasklaidoje perskaitė apie R. Jakščio bylas ir suprato – jie ne vieni.“

Ši byla, kurią nagrinėti baigta praėjusių metų gruodį, atskleidžia R. Jakščio „evoliuciją“ – čia jo elgesys jau drąsesnis, nors dar ne toks įžūlus kaip vėlesniuose epizoduose. Tačiau nuteistojo pozicija pasikeitė: dėl dviejų vaikų jis kaltės nepripažino, o elgesį su trečiuoju nukentėjusiuoju atsisakė komentuoti.

„Buvo apklausiami visi vaikai, važiavę į R. Jakščio organizuojamas stovyklas. Žinoma, jų buvo gerokai daugiau nei oficialių nukentėjusiųjų, tačiau kiti neatsivėrė. Tik pasirodžius straipsniui, kuriame aukos nebuvo smerkiamos, vaikinai išdrįso prabilti. Jie pajuto, kad gali saugiai pasidalyti savo nemalonia, jiems gėdinga patirtimi. Juk kalbėti apie tai, kas nutiko, yra be galo sunku, – pabrėžia K. Mišinienė, ragindama visus nelikti nuošalyje. – Jei tik lauksime, kol teisėsauga nubaus ar dirbs prevenciškai, niekas nepasikeis. Man irgi sunku kalbėti apie šiuos nusikaltimus, tikiu, kad ir rašyti apie tai nemalonu, bet mes tai darome tam, kad visi žinotų – yra žmonių, kuriems rūpi.“

Oficialiai nuo R. Jakščio nukentėjo dešimt berniukų, tačiau ekspertė šį skaičių linkusi dauginti iš dviejų ar net trijų. Ji neabejoja, kad daugybė aukų vis dar tyli, nes bijo dėl savo ateities ar šeimų ramybės. Tai sukuria pavojingą iliuziją, kad problema išspręsta, nors po kelerių metų galime vėl atsidurti tame pačiame taške.

Atsakomybė ir atsiprašymas

Analizuojant šias bylas, ryškėja praraja tarp individualios nusikaltėlio atsakomybės ir sisteminės kaltės. Niekas neabejoja R. Jakščio kalte, tačiau kyla esminis klausimas: ar sistema padarė viską, kad jį sustabdytų? Ar procedūrinis švelnumas netapo prioritetu, paliekant aukų saugumą nuošalyje?

Dalis ekspertų teigia, kad bausmių griežtinimas – ne išeitis, tačiau K. Mišinienė, remdamasi 25-erių metų darbo su aukomis patirtimi, laikosi kitokios nuomonės. Jos teigimu, Baudžiamojo kodekso 153-iasis straipsnis dėl nepilnamečių tvirkinimo yra per švelnus.

„Seksualinė prievarta ir tvirkinimas palieka milžiniškų traumų, kurias jauni žmonės gydysis visą gyvenimą. Kai pamatinis vaiko pasitikėjimas suaugusiuoju, lyderiu, mokytoju yra sutrypiamas tokiu žlugdančiu būdu, dabartinės bausmės atrodo kaip pasityčiojimas iš aukų ir jų šeimų. Nuteisti iškrypėliai žino, kad greitai išeis į laisvę ir vėl galės netrukdomi medžioti naujas aukas“, – sako KOPŽI vadovė.

Ji pirštu duria į institucijų bedantiškumą: „Švietimo įstaigoms pasisekė – joms neteko atsakyti. Jų abejingumas tiesiogiai drąsino nusikaltėlį. Kur buvo Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Kodėl Švietimo skyrius ir mokyklos, jau žinodami apie R. Jakščio veiksmus, vis atverdavo jam duris?“

K. Mišinienė pabrėžia, kad mums trūksta ne tik teisinės, bet ir moralinės atsakomybės. Tik prisiėmę atsakomybę ir atsiprašę aukų suprasime, kas įvyko iš tiesų. „Tokių jakščių yra daug. Galbūt ir šiandien jie naršo po mokyklas, stovyklas ar sporto būrelius. Jei užsidengsime akis ir užsikimšime ausis, vaikų neapsaugosime. Tikslas yra vienas – jų saugumas.“

Anot K. Mišinienės, dabar matome tik pašėlusį neigimą: ne aš dirbau, visų neapsaugosi, prie kiekvieno sargybinio nepastatysi. Tačiau nepripažinus klaidos neįmanoma imtis realių priemonių. Ši istorija primena – kiekviena per švelni bausmė, kiekvienas nusuktas žvilgsnis tokiose bylose nėra gailestingumas. Tai aplaidumas, už kurį vėliau vaikai moka savo sudaužytais gyvenimais.

Mėgaujasi atostogomis nuo kalėjimo?

„Kauno dienos“ skaitytojai dalijasi nerimu – jie teigia matantys Remigijų Jakštį laisvėje. Žmonės neslepia nusivylimo šalies teisine sistema ir stebisi, kaip asmuo, tris kartus teistas už seksualinius nusikaltimus prieš vaikus, gali vaikščioti laisvas. Kyla klausimas, ar trys pedofilijos bylos dar per maža grėsmė visuomenei.

Kalėjimų tarnyba atsakydama „Kauno dienai“ nurodė, kad pats nuteistasis atsisakė komentuoti savo bausmės atlikimą ir su tuo susijusias sąlygas, todėl institucija detalių apie jo buvimą laisvėje neatskleidžia.

Tačiau institucija paaiškino bendruosius principus, leidžiančius nusikaltėliams laikinai palikti įkalinimo įstaigą. Pagal galiojantį Bausmių vykdymo kodeksą, pusiau atviro tipo įstaigose bausmę atliekantiems asmenims gali būti suteikiamos trumpalaikės išvykos į namus, jei tai nekelia pavojaus visuomenei ir padeda nuteistojo resocializacijai. Sprendimas laikinai išleisti asmenį į laisvę priimamas individualiai, įvertinus jo elgesį, motyvaciją bei tai, ar jo nusikalstamo elgesio rizika yra sumažėjusi.

Teisė laikinai grįžti į namus nuteistiesiems atsiranda tik atlikus tam tikrą bausmės dalį, pavyzdžiui, asmenys, nuteisti daugiau nei dešimčiai metų, tokios galimybės gali tikėtis po dvejų metų kalėjimo. Papildomi reikalavimai numato, kad nuteistasis privalo neturėti galiojančių drausminių nuobaudų ir bent paskutinius tris mėnesius iki išvykos nuosekliai dirbti. Išvykų dažnumas taip pat griežtai reglamentuotas: priklausomai nuo paskirtos bausmės trukmės ir likusio laiko iki jos pabaigos, nuteistieji gali būti išleidžiami nuo vieno karto per kelis mėnesius iki dviejų kartų per mėnesį, kai iki bausmės pabaigos lieka mažiau nei metai.

Nors visuomenė tokį laisvės suteikimą vertina kaip nepateisinamą nuolaidą, pareigūnai pabrėžia, kad tai yra teisinės sistemos dalis, skirta nuteistųjų integracijai.

Kur kreiptis pagalbos?

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI): +370 679 61 617 (visą parą)

Vaikų linija: 116 111

Jaunimo linija: 8 800 28 888

Skaityti daugiau: https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/nusikaltimai-ir-nelaimes/remigijaus-jakscio-byla-taps-pamoka-ar-uzdaru-ratu-1740116

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Rita Grigalienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, www.voruta.lt

2025 metų vasario mėnesio pradžioje Lietuvos apeliacinis teismas padėjo tašką baudžiamojoje byloje, kurioje trys užsienio, tai yra Čekijos Respublikos, piliečiai nuteisti dėl prekybos žmonėmis. Nuteistieji, sutuoktiniai František Kolomazniček ir Marta Kolomazničkova, taip pat jų sūnus František Kolomazniček, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu buvo nepilnametis, vykdė prekybą žmonėmis daugiau nei dviejų nukentėjusių asmenų atžvilgiu. Nukentėjusieji – du Čekijos Respublikos piliečiai bei vienas Lenkijos Respublikos pilietis.

Pasinaudodami nukentėjusiųjų priklausomumu bei pažeidžiamumu, naudodami fizinį bei psichologinį smurtą ir taip atimdami galimybę priešintis, paminėtieji asmenys nukentėjusiuosius išnaudojo vergijos ar panašiomis į tai sąlygomis. Tai konstatavo Apeliacinis teismas, nors pirmosios instancijos priimtą nuosprendį nusikaltimą padariusieji skundė.

Teisėjas Aurelijus Gutauskas: „Visuomenė dar nesuvokia šio reiškinio pavojingumo“

 

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas, iki 2024-ųjų buvęs Europos Tarybos kovos su prekyba žmonėmis ekspertų grupės (Group of Experts on Action against Trafficking in Human Beings, GRETA) nariu, apie tokias bylas pasisakė: „Su prekybos žmonėmis bylomis tiesiogiai susidūriau dirbdamas praktinį teisėjo darbą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Nuo 2013 iki 2023 metų betarpiškai nagrinėjau tokio pobūdžio baudžiamąsias bylas kasacinėje instancijoje. Baudžiamųjų bylų, susijusių su prekyba žmonėmis, nagrinėjimas kasacinės instancijos teismo praktikoje nėra dažnas atvejis, tačiau nepaisant to, teko prisidėti suformuojant kai kuriuos šios normos taikymo standartus (taisykles) ir įtvirtinti juos teisminiuose precedentuose (pvz., baudžiamosiose bylose dėl žmonių seksualinio išnaudojimo, dėl nepilnamečių išnaudojimo nusikalstamų veikų darymui, dėl prekybos vaikais suaugusiems asmenims, dėl prekybos žmonėmis kitokiam seksualiniam išnaudojimui, dėl merginų išnaudojimo internete pornografijai, dėl išnaudojimo priverstiniam darbui). Šia tema rašau mokslinius straipsnius, komentarus, skaitau pranešimus mokslinėse – praktinėse konferencijose, vedu mokymus įvairių sričių specialistams, dirbantiems su prekyba žmonėmis. Šiuo metu turime įvertinti tai, kad viena vertus, prekybos žmonėmis, kaip nusikaltimo, suvokimo indeksas visuomenės tarpe vis dar yra žemas. Tai rodo, kad visuomenė dar nelabai supranta šį reiškinį, nesuvokia jo pavojingumo ir ypač padarinių nukentėjusiesiems bei jų artimiesiems. Kita vertus, tai rodo, kad ir pati valstybė nevertina ir neįvertina (bent jau pastaruoju metu) prekybos žmonėmis nusikaltimo bei nelaiko prioritetine kovos su nusikalstamumu kryptimi. Įžvelgtina nepakankama politinė motyvacija. Galiausiai valstybės lėšos, žmogiškieji ir kiti resursai yra nepakankami, kad būtų užtikrintas kovos su prekyba žmonėmis priemonių įgyvendinimas, kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo administracinės teisinės priemonės yra nekokybiškos (netikslios, neišsamios, nenustatytos procedūros ir pan.)“.

Žadėjo gerai apmokamą darbą, pažadų neištesėjo

Minėtoji byla ypatinga tuo, kad nukentėjusiaisiais buvo pripažinti užsienio valstybės piliečiai, prekeiviai žmonėmis – Čekijos Respublikos gyventojai, o žmonių išnaudojimo faktas buvo konstatuotas Lietuvoje. Kolomazniček šeima užsiėmė atrakcionų verslu. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2019 metų pavasarį Prahoje, Čekijos Respublikoje, apgaule, siekdamas finansinės naudos, 41-erių František Kolomazniček užverbavo socialiai pažeidžiamus Čekijos Respublikos piliečius D. M. bei R. L., Lenkijos Respublikos pilietį K. S., žadėdamas jiems gerai apmokamą darbą prie atrakcionų, taip pat socialines garantijas, maitinimą, apgyvendinimą. Tų pačių metų birželio mėnesį trys nukentėjusieji buvo atgabenti į Lietuvą, kur Palangoje, Šventosios gatvėje, veikė Kolomazniček šeimai priklausantys atrakcionai. Byloje nustatyta, jog visi trys minėti socialiai pažeidžiami užsienio šalių piliečiai buvo laikomi nelaisvėje ir išnaudojami į vergiją panašiomis sąlygomis. Františeko žmona Marta naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį bei psichologinį smurtą – grasino, žemino, paėmė dokumentus. Vyriausiasis sutuoktinių Kolomazniček sūnus František (tėvo bendravardis) tuo metu buvo nepilnametis, tik 17-os, tačiau taip pat prieš sudėtingoje situacijoje atsidūrusius žmones naudojo tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą. Lenkui K. S. buvo sumušta krūtinės ląsta, lūžo VIII ir IX šonkauliai, kas įvertinta kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apžiūrint čeką R. L., rastas randas pakaušio – viršugalvio kairėje pusėje, kraujosruvos nugaroje, rankos viršutinėje dalyje, klubų srityje. Tai pripažinta nežymiu sveikatos sutrikdymu. Trečiajam atrakcionų „darbuotojui“ smurto žymių nestatyti nepavyko, nes iki tol, kol atsakingos institucijos apžiūrėjo kitus du nukentėjusiuosius, šis asmuo išvyko iš Lietuvos.

Nepavydėtinos sąlygos

Iš dviejų nuosprendžių aiškėja, kokios nežmoniškos buvo sąlygos „darbe“ prie Kolomazniček atrakcionų. Išnaudojamų vyrų trijulė gyveno vagonėlyje bei sunkvežimio priekaboje. Nakčiai jie būdavo užrakinami, kad nepabėgtų. Tuo metu vyrams tekdavo šlapintis į ten buvusią tuščią tarą arba kibirą. Atrakcionais šie „darbuotojai“ rūpinosi beveik be poilsio, prastu oru, be tinkamos aprangos, apsaugos priemonių.  „Darbo“ valandos buvo ilgos, žmonės neturėjo sąlygų pasirūpinti higiena, negalėjo tinkamai maitintis. Darbo užmokestis jiems nebuvo mokamas, nors kaltinamieji prekyba žmonėmis teigė, jog buvo sutarę, kad darbo užmokestį sumokės, pasibaigus sezonui. Esą taip pinigai buvo saugomi nuo nukentėjusiųjų išlaidumo. Nukentėjusiesiems buvo uždrausta bendrauti su žmonėmis, dirbančiais prie kitų atrakcionų, tačiau būtent jie, matydami skriaudžiamus žmones, kreipėsi į atsakingas institucijas, policiją, kad toks išnaudojimas būtų sustabdytas.

Situacija sujaudino aplinkinių atrakcionų darbuotojus

Netoli nuo čekų atrakcionų Palangoje dirbo ir lietuviai. Byloje yra užrašyti jų, kaip liudytojų, parodymai. Viena toje pačioje atrakcionų aikštelėje netoli Kolomazniček dirbusi moteris D. L. liudijo: „Jie (nukentėjusieji – aut. pastaba) atrodė kaip „bomžai“, visi purvini, apiplyšę kaip girtuokliai, nors niekada nemačiau jokių girtavimų ten“. Liudytoja tvirtino mačiusi, kaip šie žmonės buvo mušami, vaikščiojo su mėlynėmis, vienas nešiojo juodus akinius nuo saulės, kad tokių žymių veide nesimatytų. Taip pat D. L. pasakojo, kad nerimavo dėl skriaudžiamų vyrų likimo, apie tai, jog reikia kažką daryti dėl jų, kalbėjo ir kiti ten dirbę žmonės. Prie nukentėjusiųjų būdavę sunku prieiti pasikalbėti, paduoti maisto, nes bent vienas iš Kolomazniček šeimos stengdavosi būti šalia jų, kontroliuoti, kad „darbininkai“ su niekuo nesikalbėtų. Liudytojų pasakojimuose – prekybą žmonėmis įrodančios detalės: prie atrakcionų dirbę vyrai rausdavosi šiukšlėse, kad rastų valgio, rinko nuorūkas, vogčiomis valgė rastus netoliese laukinius obuoliukus, prausdavosi šaltu vandeniu iš laistymo žarnos, buvo nuolat skubinami, dirbo sunkius ir nemalonius darbus, būdavo menkai apsirengę lyjant ir šaltesniu oru…

Moteris apie išnaudojimą pranešė policijai

Minėtai liudytoja apklaustai moteriai kantrybė išseko, pamačius, kad priekaboje gyvenęs vyriausias vyras ėjo svyruodamas tarsi girtas ir iš po jo marškinėlių tekėjo kraujas. Moteris išsigando ir kreipėsi į kitus atrakcionų parko lietuvius, kad reikia tuo žmogumi pasirūpinti. Ji norėjusi atgauti vyro dokumentus bei pasirūpinti jo kelione atgal į Čekiją. D. L. kreipėsi į Františeką Kolomazničeką vyresnįjį, prašė atiduoti to žmogaus dokumentus, žadėjo pati jam nupirkti kelionės į Čekiją bilietus, tačiau „darbdavys“ atrėžęs, kad tai yra jo darbuotojai ir jis su jais darąs ką norįs, o atrakcionų kaimynė esą galinti kreiptis į policiją, tačiau nieko nepešianti, nes jis neva turi gerus advokatus, kurie „ištrauks“. Nors čekas atrodė savimi pasitikintis, tačiau po šio pokalbio esą sukruto: su žarna nuprausė D. L. užstotą vyriškį, jo šeimyna „lakstė tai šen, tai ten“, o vakare prieš darbo pabaigą išjungė šviesas atrakcionuose ir kažkur išvežė akivaizdžiai sužalotą vyrą. Ryte Kolomazniček šeima elgėsi lyg niekur nieko, tačiau to vyro, dėl kurio kilo rūpesčių (kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo čekas D. M.), nebebuvo, o jo likimo draugai buvo išsigandę, liudytojai D. L. žadėjo nebijoti liudyti policijai apie Kolomazničekų elgesį. Atrakcionų parko bendruomenė nebuvo abejinga skriaudžiamų vyrų likimui, tačiau buvo ir baimės, kad esą Kolomazničekai gali pasamdyti „bomžą“, kuris jiems atkeršys, galbūt nušaus.

Skirtos laisvės atėmimo bausmės

Klaipėdos apygardos teismas 2024 m. kovo 28 d. nuosprendžiu Čekijos Respublikos piliečius František Kolomazniček (tėvą ir sūnų) bei Martą Kolomazničkovą pripažino kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 147 straipsnio 2 dalyje (dėl prekybos žmonėmis, šią veiką padarius prieš du ir daugiau asmenų). Už šį nusikaltimą Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo nuo ketverių iki dvylikos metų bausmę. Pirmosios instancijos teismas Františeką Kolomazničeką (vyresnįjį) nubaudė 6 metų laisvės atėmimo bausme, Martą Kolomazničkovą – 4 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme, o Františeką Kolomazničeką, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis, – 2 metų laisvės atėmimu. Iš visų trijų nuteistųjų solidariai buvo priteistos lėšos nukentėjusiųjų neturtinei žalai atlyginti: Lenkijos Respublikos piliečiui K. S. – 10 000 Eur, Čekijos Respublikos piliečiui R. L. – 8 000 Eur. Tokį teismo sprendimą Lietuvos apeliaciniam teismui skundė tiek Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, tiek visi trys nuteistieji Kolomazničekai.

Atrakcionų savininkai melavo ir išsisukinėjo

Prokuroras apeliaciniame skunde teigė, kad nebuvo jokio pagrindo skirti bausmes, artimas sankcijos minimumui, kadangi nuteistieji kaltės nepripažino, dėl savo nusikalstamų veiksmų nesigailėjo, o jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvo nustatyta. Kaip ir minėta, tiek teikdami parodymus pirmos instancijos teismui, tiek apeliaciniuose skunduose nuteistieji savo kaltės nepripažino. Pasak jų, nukentėjusiųjų parodymai apie patirtą smurtą, panašias į vergiją sąlygas buvę įtakoti konkurentų, tai yra, kitų atrakcionų savininkų, norinčių gauti daugiau vietos savo įrenginiams statyti. František Kolomazniček (vyresnysis) savo skunde teigė, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neteisingai traktavo nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus. Esą prekybos žmonėmis aukos turėję galimybę šauktis pagalbos, jeigu manė, kad su jais žiauriai elgiamasi – jie dirbo viešoje vietoje, prie atrakcionų, kur lankėsi žmonės, vaikščiojo policija. Savaip nuteistieji aiškino ir ant nukentėjusiųjų kūnų atsiradusius sužalojimus – esą jie atsirado dėl to, kad buvo dirbama su didelėmis metalinėmis konstrukcijomis ir neatsargiai su jomis elgiamasi. Taip pat buvo neigiama, kad nukentėjusieji į Lietuvą atvežti apgaule, per prievartą, nuteistieji tvirtino, kad gyvenimo sąlygas savo „darbuotojams“ sudarė tinkamas.

Apeliacinis teismas pasigailėjo tik sūnaus

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė. Vis tik Kolomazničekams sulaukti išteisinimo nepavyko. Iš dalies pasisekė tik Františekui Kolomazničekui jaunesniajam, kuris nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis – ankstesniu nuosprendžiu jam paskirtos 2 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 metų laikotarpiui, skirta auklėjamojo poveikio priemonė – elgesio apribojimas 12 mėnesių. Kita Klaipėdos apygardos  teismo nuosprendžio dalis liko nepakeista.

Prekybos žmonėmis bylas lydi daugybė sunkumų

„Dabar dažnai matome, girdime ar skaitome tik gražius lozungus – stiprinti, didinti, gerinti, užtikrinti, parengti… O visa tai suponuoja tik fragmentišką kovą (net ne kovą, o tik bandymą pristabdyti) su prekyba žmonėmis. Dažnai sunku surinkti tinkamus įrodymus, nes prekeiviai žmonėmis vis dažniau naudoja internetinius metodus, kurie neapima fizinės prievartos, policija dažnai pradeda, bet galiausiai nutraukia ikiteisminius tyrimus, ypač kaimo vietovėse, teismai pernelyg plačiai aiškina atskirus prekybos žmonėmis objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, nepagrindžia išnaudojimo mechanizmo, o socialinės institucijos susiduria su logistikos problemomis ir nepakankamais profesiniais gebėjimais teikti paramą asmenims, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, vadovaujamasi vyraujančiais stereotipais apie šį reiškinį, pareigūnams tiriantiems tokias bylas, ypač trūksta jautraus, į auką orientuoto požiūrio, neįvertinama tai, kad aukos nepasitiki teisėsauga…‚ – vardijo sunkumus prekybos žmonėmis bylose teisėjas A. Gutauskas. Taip pat jis pažymėjo, jog labai dažnai liudytojai tokiose bylose būna nepastovūs, stokoja patikimumo, o kaltinamieji turi galimybę savo naudai išnaudoti šiuos ypatumus, kadangi turi lėšų pasisamdyti gerus advokatus, kurie taikliai apeliuoja į silpnus kaltinimo taškus, išryškina visus prieštaravimus ir taip dažnai laimi procesą.

A. Gutauskas: „Patikimų aukų“ tokiose bylose nebūna“

Konstitucinio teismo teisėjas A. Gutauskas kaip iššūkį nagrinėjant tokias bylas, paminėjo tai, kad niekas nenori būti nuteistas dėl prekybos žmonėmis ir deda visas jėgas siekti arba išteisinimo, arba veikos perkvalifikavimo. „Tokiu atveju gynyba (ypač stipri) visais būdais bando įvykius ir faktus interpretuoti taip, kad teismai nematytų jokio varžymo: teigiama, kad žmogus buvo laisvas, bet kada galėjo nuo kaltininkų pabėgti, bet nepabėgo; galėjo kviestis (ieškoti) pagalbos, bet to nedarė ir pan. Šioje vietoje naudojamas aukos reputaciją menkinančių argumentų arsenalas, juolab, kad aukos iš tiesų dažnai nėra moralinis pavyzdys kitiems. Kaip įrodymų šaltinis prekybos žmonėmis aukos taip pat nėra patikimos – jie labai prieštaringi, dažnai tai blogos reputacijos asmenys. Teisėjai neturėtų to labai sureikšminti, nes „patikimų aukų“ tokiose bylose nebūna“, – sakė gerai išmanantis prekybos žmonėmis problemą teisėjas.

Svarbiausias – išnaudojimo ir patirtų kančių faktas

Kalbėdamas apie prekybos žmonėmis bylas, teisėjas A. Gutauskas išskyrė panašias į paminėtąjį atvejį situacijas: „Akivaizdūs iššūkiai teismams kyla, vertinant atvejus, kai asmuo buvo verčiamas dirbti ar teikti paslaugas vergijos ar kitokiomis nežmoniškomis sąlygomis. Dėl šių požymių turinio kiekvieną kartą sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes. Kad būtų galima taikyti šį požymį, turėtų būti nustatytas faktas, jog nukentėjusysis buvo išnaudojamas ir jam buvo sukeliamos dvasinės ar fizinės kančios, nesuteikiant galimybės patenkinti būtinų žmogiškųjų poreikių, tokių kaip miegas, poilsis, pavalgymas, gamtinių reikalų atlikimas, laisvalaikis po darbo valandų, bendravimas su šeima, artimaisiais ir kt.“

Dar viena prekybos žmonėmis rūšių – prekyba žmonėmis nusikalstama išnaudojimui

Viena iš mažiau žinomų ir pažintų prekybos žmonėmis reiškinio rūšių – prekyba žmonėmis nusikalstamam išnaudojimui. Tokiu atveju prekyba žmonėmis vykdoma, siekiant priversti aukas daryti nusikalstamas veikas, įtraukti jas į nusikalstamą veiklą apskritai. Kaip minėjo teisėjas A. Gutauskas, šios prekybos žmonėmis rūšies aukos nukenčia dvigubai: pirma, dėl jų išnaudojimo, ir antra, dėl to, kad sistema (valstybė, baudžiamasis procesas) nesugeba jų atpažinti kaip aukų. Tokie žmonės paprastai laikomi nusikaltėliais ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn už veikas, kurias jie padarė prekybos žmonėmis proceso išnaudojimo etape. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog išnaudojimas nusikaltimams daryti buvo pripažintas kaip prekybos žmonėmis forma tada, kai 2012 metais ši forma buvo įtraukta į Baudžiamojo kodekso 147 straipsnį.

Kai sudėtinga rasti ribą tarp išnaudojimo ir bendrininkavimo

Didžiausia problema tokiose bylose A. Gutauskas įvardijo prekybos žmonėmis nusikalstamų veikų darymui atribojimą nuo bendrininkavimo instituto. Aukos dažnai būna anksčiau teistos už panašius nusikaltimus, todėl nėra paprasta jomis tikėti bei surinkti įrodymų, kad šį kartą žmonės buvo išnaudojami, o ne patys pasirinko nusikaltėlio kelią. Pasak Konstitucinio teismo teisėjo, seniai nagrinėjančio prekybos žmonėmis teisinius aspektus, labai sudėtinga rasti ribą tarp išnaudojimo ir bendrininkavimo. „Labai dažnai aukos, suvokdamos, kad yra padariusios nusikalstamas veikas, už kurias gali grėsti laisvės atėmimas, bijo kreiptis pagalbos iki tol, kol būna sulaikytos nusikaltimo vietoje. Tokiu atveju atkreipčiau dėmesį į išnaudojimo tikslą. Tikslas šiuo atveju turėtų būti aiškintinas kaip siekis pasinaudoti kitu asmeniu, kad šis nusikalstamą veiklą organizuojančių asmenų (asmens) naudai atliktų nusikalstamus veiksmus (darytų vagystes, platintų ar gabentų narkotikus, vežtų nusikalstamos kilmės grynuosius pinigus, rinktų iš apgautų žmonių pinigus ir pan.). Išnaudojimo tikslas, kaip prekybos žmonėmis sudedamasis elementas, siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis“, – atsakydamas į klausimus, rašė A. Gutauskas.

Teismai tinkamai nustatė prekybos žmonėmis požymius

Aptariamą bylą šis teisėjas apibūdino kaip rezonansinio pobūdžio, kadangi nukentėjusieji bei nuteistieji – užsienio valstybės piliečiai, o šis išskirtinis išnaudojimo faktas buvo nušviestas ir žiniasklaidos priemonėse. „Pagirtina, jog šioje baudžiamojoje byloje teismai tinkamai nustatė prekybos žmonėmis tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius bei savo išvadas pagrindė teisiniais argumentais. Nekyla abejonių dėl daugiau nei dviejų nukentėjusiųjų asmenų išnaudojimo vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis. Tinkamai konstatuoti ir kiti prekybos žmonėmis požymiai: nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumas ir priklausomumas, jų verbavimas ir gabenimas, apgaulės panaudojimas, laikymas nelaisvėje, fizinio bei psichologinio smurto naudojimas“, – reziumavo A. Gutauskas.

Prokurorą stebino nuteistųjų požiūris į žmones

Besispecializuojantis prekybos žmonėmis bylose Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras R. Ušinskas sudėliojo šios bylos  akcentus: „Ši byla – vienas įdomesnių atvejų. Užsienio piliečiai, atsivežę į Lietuvą, išnaudojo kitus užsienio piliečius. Tokių bylų Lietuvoje, berods, nesame turėję. Kitas dalykas – nuteistųjų elgesys su nukentėjusiaisiais specifinis, nedažnai pasitaikantis. Nuteistieji nukentėjusiuosius išnaudojo kaip vergus, rodos, netgi nelabai vertino kaip žmones. Nakčiai jie būdavo užrakinami vagonėlyje – iš išorės uždėta pakabinama spyna, kad jie nepabėgtų. Ryte spyna būdavo atrakinama, žmonės išleidžiami. Gyvenamoji vieta nebuvo pritaikyta gyventi žmonėms – tik pora čiužinių numesti ant žemės. Švelniai tariant, spartietiškos sąlygos. Nuteistųjų melavimas – gynybinė versija. Akivaizdu, kad išnaudojami žmonės gyveno vagonėlyje (vienas – puspriekabėje) ir būdavo užrakinami. Na, o naktį juk žmogus gali užsimanyti į tualetą. Vietoje jo – kibiras arba tuščia tara. Prausdavosi nukentėjusieji tik po šaltu vandeniu lauke, skalbti rūbus taip pat nebuvo galimybių. Dėl šių priežasčių šie vyrai vaikščiodavo murzini, smirdantys, nešvariais rūbais. Tokios buvo jų gyvenimo sąlygos. Kai prie kitų atrakcionų dirbantys žmonės nuteistiesiems ėmė priekaištauti dėl tokio elgesio, šie sakė: „O tai ką, jūs savo darbuotojų nemušat, nerakinat? Čia normalu. Mes visą laiką taip elgiamės“. Nuteistieji laikė norma mušti jiems dirbančius žmones, tyčiotis iš jų, neduoti valgyti, nakčiai rakinti. Buvo nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo lūžę šonkauliai, likę randai, sumušimai. Kas po ranka pakliūdavo, su tuo nuteistieji ir mušdavo nukentėjusiuosius, per lietų liepdavo jiems plauti atrakcionus. Stebino toks netipinis nuteistųjų požiūris į žmones. Atliekant procesinius veiksmus, nuteistųjų ir jų gynėjo elgesys buvo ganėtinai atsainus – jie nelabai rodė norą bendrauti“.

Paklausus, kaip atrakcionų savininkai Kolomazničekai elgėsi, atliekant procesinius veiksmus, prokuroras pažymėjo, jog apklausiant nukentėjusiuosius pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tuo metu įtariamųjų statusą turėjusių Kolomazničekų gynėjas darė spaudimą vergišką išnaudojimą patyrusiems – stengėsi juos nufotografuoti, prieiti. Taip pat yra žinoma, kad jis skambino globos įstaigoms, prieglaudoms, ten ieškodamas nukentėjusiųjų, klausinėjo, ar jie ten gyvena. „Mūsų laimei, daryti poveikio nepavyko“, – džiaugėsi savo darbo sėkme R. Ušinskas. Buvo įdomus ir trečiojo nukentėjusiojo, kurio teisėsaugos pareigūnams apklausti nepavyko, likimas. „Dėl trečiojo nukentėjusiojo asmens, kurio išvykimu pasirūpino nuteistoji Marta, – tai buvo padaryta, siekiant, kad neišaiškėtų sumušimo aplinkybės. Su juo susisiekti ir pabendrauti mums nepavyko. Byloje yra duomenys, kad jis buvo gana smarkiai sumuštas“, – informavo prokuroras. Valstybės kaltinimą palaikęs R. Ušinskas patvirtino, kad daugiau bylų, kur atrakcionuose būtų išnaudojami žmonės, jam turėti neteko. Manoma, kad bausmę nuteistieji turėtų atlikti Čekijoje.

Nemažai prie šio nusikaltimo išaiškinimo bei proceso sėkmės prisidėjo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras. Jo vadovė Kristina Mišinienė pasidalino tuo, ką teko šioje byloje patirti: „Šiandien, jau įsiteisėjus nuosprendžiui, kai galime atsisukę atgal įsivertinti ir suprasti, kam ir kodėl teko teikti pagalbą, galiu drąsiai tvirtinti, kad šį sudėtingą egzaminą išlaikėme. O sudėtingas jis visų pirma buvo dėl savo pobūdžio – vienos Europos Sąjungos šalies gyventojai pavertė vergais kitos Europos Sąjungos šalies gyventojus trečios šalies, taip pat ES narės, teritorijoje…

Išnaudotus vyrus pamatėme labai iškankintus, išbadėjusius, sumuštus, nešvarius – žmonės buvo taip išgąsdinti, jog bijojo net akis pakelti. Mūsų saugiame prieglobstyje jie glaudėsi kartu viename kambarėlyje, valandų valandas sustingę vienoje pozoje… Randai, mėlynės, išluptų plaukų plotai galvose – ir visa tai padarė ne kokie banditų gaujos nariai, o eiline, ramia šeima save teisme pristatinėję vyras, žmona ir jų nepilnametis sūnus.

Dideliu iššūkiu užmegzti kontaktą, teikti pagalbą tapo ir kalbiniai barjerai. Negalėjome rasti vertėjų iš lenkų, čekų kalbų, tad reikėjo ieškoti būdų susikalbėti, įgauti aukų pasitikėjimą, užtikrinant jiems saugumą. Kaip visada tokiais atvejais, mums daug padėjo centro savanoriai, kiti geros valios asmenys – be jų būtume sunkiai išsivertę.

Mūsų centro ypatinga paskirtis, sakyčiau, net specializacija, yra kvalifikuotos teisinės pagalbos teikimas norintiems duoti parodymus ikiteisminiuose tyrimuose ar teismuose. Taigi, ir šiuo atveju nukentėjusiems vyrams pasamdėme patyrusį prekybos žmonėmis bylose advokatą, kuris atkakliai gynė jų interesus visuose teisminiuose procesuose.

Kartu su nuostaba galiu prisiminti įtariamųjų gynėjo piktinančius veiksmus, kai jis bandė surasti, kurgi mes slepiame aukas, skambino į įstaigas, apsimesdamas kitu asmeniu, ieškojo su tikslu „susitarti“, „pasikalbėti“. Galima įsivaizduoti, kad situacijose, kai liudytojai lieka vieni, be jokios pagalbos, juos tikriausiai ir suranda, ir „pasikalba“…

Džiaugiamės, kad mūsų šalies pareigūnai, prokurorai, teisėjai garbingai išlaikė šį išties nelengvą egzaminą, nuteisė prekeivius žmonėmis. Kartu tai mums visiems įspėjimas likti budriems, pilietiškiems – vergovės apraiškas galime atrasti net tokiose netikėtose vietose kaip atrakcionų parkai…“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Ir toliau netylant kalboms apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus, Seimo narė ir konservatorė Daiva Ulbinaitė teigia nenustebusi dalies Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narių sprendimu nepritarti siūlymui atimti garbės piliečio vardą iš Lenkijos kardinolo Henryko Gulbinowicziaus (Henriko Gulbinovičiaus), kurį Vatikanas nubaudė dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo dangstymo.

Ulbinaitė: „Nenustebino“

Pasak parlamentarės, toks sprendimas atitinka ilgalaikę Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) laikyseną.

„Sprendimas manęs nenustebino, nes jis atitinka ilgalaikę šios partijos laikyseną. Tai ne faktų ar teisės, o politinės ir ideologinės ištikimybės klausimas. Matyti bandymas išsaugoti santykius su atitinkamomis struktūromis ir savo elektoratu, net jei tam tenka ignoruoti Vatikano sprendimą ir nepilnamečių apsaugos principus“, – portalui jarmo.net šį mėnesį komentavo D. Ulbinaitė .

Politikė atkreipė dėmesį, kad, jos vertinimu, LLRA piktnaudžiauja ne tik administraciniais resursais, bet ir kai kurių dvasininkų prielankumu.

Parlamentarės teigimu, Lenkų rinkimų akcijos frakcija Vilniaus rajono savivaldybės taryboje liko kurčia tiek prie savivaldybės susirinkusių protestuotojų, tiek Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) raginimams.

„Dar sykį buvo pasirinkta: kardinolas H. Gulbinowiczius – Vatikano sprendimu nubaustas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą bei dvasininkų padarytų pedofilijos nusikaltimų slėpimą – vis dar vertas būti Vilniaus rajono garbės piliečiu. Savivaldybės taryba galėjo ištaisyti klaidą ir pasiųsti aiškią žinią, jog Lietuvoje seksualinis vaikų išnaudojimas nebus toleruojamas ir dangstomas. Tačiau LLRA-KŠS pasirinko geriau būti priedanga vaikų išnaudotojams, nei gadintis santykius su Bažnyčia“, – teigė ji.

Sako, kad sprendimu siunčiama pavojinga žinia

D. Ulbinaitės teigimu, toks sprendimas dar kartą skaudžiai paveikia seksualinio smurto aukas.

„Deja, toks sprendimas dar kartą traumuoja aukas ir siunčia pavojingą signalą, kad seksualinių nusikaltimų klausimu nėra visiems vienodų standartų. Visuomenei perduodama žinia, jog autoritetas ar pareigos gali tapti skydu nuo moralinės atsakomybės“, – įsitikinusi parlamentarė.

Bažnyčios reakciją vadina adekvačia

Kalbėdama apie deklaruojamas „tradicines vertybes“, D. Ulbinaitė pabrėžia, kad vaikų apsauga turi būti absoliutus prioritetas.

„Deklaruojamos vertybės kertasi su realiais veiksmais. Kai ginamas asmuo, nubaustas už seksualinio išnaudojimo dangstymą, „tradicinių vertybių“ retorika praranda bet kokį moralinį svorį.

Dėl Vatikano sprendimu už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą nubausto kardinolo H. Gulbinovičiaus Bažnyčia sureagavo viešai ir adekvačiai“, – tikino politikė.

Kaip anksčiau yra pabrėžęs Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, Šventasis Sostas, ištyręs kaltinimus dėl nepilnamečio asmens seksualinio išnaudojimo bei kitų nusikaltimų, kardinolą pripažino kaltu, uždraudė jam bet kokią viešą dvasininko veiklą, atėmė teisę dėvėti vyskupo insignijas bei privilegiją būti laidojamam Katedroje.

Ką daryti?

Pasak D. Ulbinaitės, Lietuvoje būtina stiprinti politinius ir institucinius mechanizmus, kad būtų užkirstas kelias seksualinių nusikaltimų dangstymui ateityje.

„Lietuva turi siųsti aiškią žinią, jog tolerancija seksualiniam smurtui, nepriklausomai nuo asmens statuso, turi būti nulinė. Trūksta aiškių ir privalomų mechanizmų, kad neliktų vietos interpretacijai ar politinei (ne)valiai. Reikia diskutuoti apie automatinį garbės vardų peržiūros modelį, kai nustatomi sunkūs nusikaltimai, taip pat apie politinę atsakomybę už dangstymą“, – sakė ji.

Parlamentarė tikisi, kad sprendimo teisėtumą dar galės įvertinti Vyriausybės atstovas, o jei ne – siūlo įstatymuose numatyti prievolę savivaldybių taryboms tokiais atvejais peržiūrėti suteiktus garbės vardus.

Mišinienė: „Susidūrėme su aklu fanatizmu“

Tuo metu KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė jarmo.net komentavo, kad iki pat tarybos posėdžio buvo vilties, kad sprendimas bus priimtas vadovaujantis racionaliais argumentais.

„Turiu prisipažinti, kad nustebino. Kol neįkėlėme su kolegėmis kojos į tą salę, kur (2025 m.) rugsėjo 26 dieną Vilniaus rajono savivaldybės taryba svarstė tą nelemtą garbės klausimą, įsivaizdavome, kad situacija nėra visai beviltiška, kad racionalių argumentų dėka vietos politikai susipras ir negaišdami išspręs šią gėdingą problemą. Smarkiai klydome“, – sakė K. Mišinienė.

Ji pasakoja, kad posėdžio metu girdėti pasisakymai atskleidė visišką dalies politikų nejautrumą seksualinės prievartos aukoms.

„Tai, ką išgirdome tą dieną iš LLRA-KŠS, buvo labai toli nuo bet kokio blaivaus mąstymo: „aš netikiu tomis aukomis, parodykit man jas“, – rėkė įsikarščiavęs vienas garbaus amžiaus politikas, kiti jį palaikė, kažkokia ponia aiškino, kad kardinolas Gulbinowicz yra tiek nusipelnęs Vilniaus rajonui, kad jo garbė yra nediskutuotina. Žodžiu, absurdiškas ir apgailėtinas vaizdas“, – teigė ji.

Pasak centro vadovės, po šių debatų tapo aišku, kad kalbama ne apie argumentus ar faktus.

„Supratome, kad susidūrėme su aklu fanatizmu, neapykanta prievartos aukoms (kalba eina apie berniukų ir jaunų vyrų prievartavimą ir tvirkinimą). Nežinau, kiek tokioje laikysenoje yra noro įsiteikti kažkam, man daugiau čia panašu į kokį tai kerštą, neapykantą viskam, kas verčia šią grupę politikų ir jų rėmėjų apsižvalgyti šiuolaikiniame pasaulyje, suprasti dogmų ir stereotipų žalą“, – sakė ji.

Prakalbo apie autoriteto kultūrą

K. Mišinienė pabrėžia, kad toks sprendimas skaudus nukentėjusiems žmonėms.

„Situacija Vilniaus rajono savivaldybėje su pedofilu kardinolu taip desperatiškai laikomu garbės piliečiu būtent tą ir rodo. Rugsėjo 26 dienos debatų įrašuose girdėsite klasikinį, pasibjaurėtiną prievartos aukų menkinimą, juodinimą, aiškinimą, kad tai netikros aukos ir pan. Viena didžiausių seksualinės prievartos paliekamų žaizdų tiek nukentėjusiems, tiek visai bendruomenei yra prievartautojo gynimas, teisinimas“, – teigė ji.

Anot centro vadovės, Lietuvoje vis dar itin gaji autoriteto kultūra, kai galia pasinaudojama siekiant apsaugoti skriaudėjus.

„Mes susiduriame su vis dar labai stipria autoriteto kultūra mūsų šalyje, kai galia yra apriori laikoma verta pagarbos ir yra neliečiama. Tą puikiai iliustruoja ir šio Vroclavo kardinolo asmenybė ir gyvenimas, tą mes patyrėme ir nesėkmingai tirtame buvusio Vilniaus arkivyskupijos kanclerio atvejyje“, – sako K. Mišinienė.

Kalbėdama apie politikų ir Bažnyčios deklaruojamas „tradicines vertybes“, ji teigia jose įžvelgianti esminį prieštaravimą.

„Man yra visiškai nesuprantama grupės žmonių tvirtinimas dėl vertybių gynimo ir toks atkaklus „įsikibimas“ į šį pedofilą. Kažkas tikrai negerai su tomis vertybėmis, gal tai tik tuščias žodžių žaismas?“ – klausė ji.

Ragina reikalauti pokyčių

Pasak K. Mišinienės, visuomenė negali ignoruoti šios situacijos.

„Mes visi tiesiog negalime nekreipti dėmesio į situaciją su garbės piliečiu ir trimis jo vardu pavadintomis gatvėmis Vilniaus rajone, reikia šį klausimą kelti viešai, reikalauti pokyčių“, – pabrėžė ji.

Kalbėdama apie vaikų apsaugą ateityje, centro vadovė situaciją vertino atsargiai.

„Žiūriu į dabartinę situaciją pesimistiškai, nes beveik nėra teigiamų poslinkių arba jie kosmetiniai. Kai yra realūs atvejai, kai reikia pradėti tyrimą, pripažinti, kad į savo tarpą įsileidai pedofilą, nematei ar net dengei jį, tuomet atsiskleidžia visai kitas veidas“, – sakė K. Mišinienė.

Anot jos, vienintelis kelias – reali atsakomybė ir veiksmai.

„Reikia tikėtis, kad dvasininkai ir jų aplinka suvoks savo atsakomybę dėl vaikų neliečiamumo ir imsis realių priemonių, kad seksualiniai prievartautojai neprasmuktų į jų gretas ir nesidangstytų šventais vardais ar galios pozicijomis“, – teigė ji.

K. Mišinienė taip pat pateikė centro veiklos statistiką. Pasak jos, visus metus iki 2025 metų gruodžio 11 d. centras teikė pagalbą 142 prekybos žmonėmis aukoms ir 78 seksualinės prievartos aukoms, kurios buvo tiek suaugusieji, tiek vaikai.

Teigia, kad sprendimas „neatitinka moralinių standartų“

Anksčiau jarmo.net rašė, kad 2025 m. rudenį Vilniaus rajono savivaldybės taryba atmetė Laisvės partijos atstovo Daniel Ilkevič siūlymą atimti garbės piliečio vardą iš kardinolo Henriko Gulbinowicziaus. Kardinolo, kurį Vatikanas nubaudė 2020 m., vardu pavadintos trys gatvės visoje savivaldybės teritorijoje.

Rugsėjo 26 d. įvyko protesto akcija, kurios dalyviai dar prieš posėdį ragino politikus persvarstyti sprendimą ir panaikinti garbės piliečio vardą šiam kardinolui, tačiau 13 tarybos narių susilaikė, prieš pasisakė dar 4 politikai, o 10 jų balsavo už, tad sprendimui nepritarta.

„Tai yra tapę savotišku valdančiosios daugumos modus operandi, t.y. vengti pripažinti ankstesnes klaidas ir bet kokia kaina laikytis sprendimų, priimtų praeityje, net jei jie šiandien akivaizdžiai neatitinka moralinių standartų“, – praėjusiais metais jarmo.net kalbėjo D. Ilkevič.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prieš kelerius metus įvykusi šiurpi vienuolikmetės istorija iki šiol kelia daug klausimų. Kas turi atsakyti už tai, kad viename Lietuvos kaime į paauglystę vos įžengusi mergaitė pastojo nuo trejais metais vyresnio vaikino? Nors mokyklos socialinė darbuotoja stengėsi apsaugoti mažametę nuo galimų pasekmių, tačiau vaikų tėvai į viską pažiūrėjo pro pirštus.

Baudžiamosios atsakomybės dėl lytinių santykių su mažamete sulaukė du jauni vaikinai, nusikaltimus padarę dar būdami nepilnamečiai.

Prieš trejus metus prasidėjusios rezonansinės vienuolikmetės nėštumo istorijos atomazga įvyko tik 2025 m. rudenį. Jaunuoliai, nors savo veiksmus ir bandė teisinti, sakydami, kad mergaitė esą sutiko santykiauti, tačiau turėjo pripažinti, kad tuo metu ji buvo per maža suprasti, kas su ja daroma.

Kad vyko štai tokie dalykai, paaiškėjo, kai mergaitė, kuriai tuo metu buvo vienuolika, pastojo. Ji netgi nežinojo, kuris iš paauglių buvo tikrasis vaiko tėvas: galvojo, kad vienas, bet po DNR tyrimo tapo aišku, kad pastojo nuo kito.

Duoti parodymai leido susidaryti ir platesnį vaizdą: tiek mergaitės, tiek abiejų vaikinų tėvai žinojo apie vaikų „draugystę“.

Ketvirtokę užkalbino devintokas

Viskas prasidėjo nuo to, kad mažametę užkalbino toje pačioje mokykloje mokęsis keturiolikmetis. Anot vaikino, tada jis buvo devintokas, o mergaitė – ketvirtokė. Jaunuolis tvirtino, kad buvo įsimylėjęs, todėl ir ryžosi parašyti. Po kelių dienų jie esą pradėjo draugauti ir tapo pora.

Remiantis vaikino duotais parodymais, pirmieji judviejų lytiniai santykiai įvyko pavasarį, atokioje vietoje. Jis teigė, kad lytiškai suartėti su mažamete mėgino ir anksčiau ir darė tai jos namuose, kai kitame kambaryje buvo mergaitės motina su broliu, tačiau tą kartą esą nieko neišėjo.

Suartėjimo atokioje vietoje faktą patvirtino ir mažametė. Ji taip pat paminėjo, kad darė tai dėl didelio vaikino spaudimo: jai buvo sakoma, kad visos poros anksčiau ar vėliau turi tuo užsiimti ir kad jei nesutiks, bus palikta.

„Kai buvo pirmas kartas, jis grasino, kad paliks mane, kad išsiskirs, nes nesutikau daryti lytinių santykių“, – liudijo mergaitė.

Mergaitė pripažino, kad iki pirmųjų lytinių santykių nelabai įsivaizdavo, kas tai yra, ir apskritai tuo beveik nesidomėjo, nors apie apsisaugojimo priemones buvo girdėjusi. Vis dėlto ji buvo įtikinta, kad viską darant atsargiai nėštumo esą galima išvengti ir nieko papildomai nesiimant.

Šio vaikino ir mažametės draugystė tęsėsi kelis mėnesius, per kuriuos jie apie penkis kartus lytiškai santykiavo. Vasarą santykiai nutrūko.

Pastojo nuo antrojo jaunuolio

Po to mergaitės gyvenime atsirado kitas keturiolikos metų jaunuolis. Jis irgi mokėsi toje pačioje mokykloje. Taigi, jie pradėjo susitikinėti. Mažametę ir jaunuolį sieja bendri giminės, tačiau jie patys nėra susiję giminystės ryšiais.

Duodamas parodymus vaikinas teigė, kad mergaitė atvažiuodavo pas jį į namus, o vieną kartą, bežiūrėdami filmą, jiedu pradėjo bučiuotis ir viskas baigėsi lytiniais santykiais. Jaunuolis pripažino, kad tai įvyko jo iniciatyva, kad mergaitė sakė nelabai to norinti.

„Elgiausi neapgalvotai, nesuvokiau, kad lytiniai santykiai gali taip baigtis. Savo elgesį vertinu blogai“, – teigė vaikinas duodamas parodymus teisėsaugai.

Po atliktų DNR tyrimų paaiškėjo, kad būtent šis jaunuolis yra mažametės kūdikio tėvas. Nors vaikelio drauge neaugina, prie jo išlaikymo prisideda – 30 eurų per mėnesį perveda.

Parodymus davusi mergaitės motina teigė, kad apie pirmąją dukters draugystę žinojo. Vis dėlto ji nesidomėjo, kelintoje klasėje mokėsi dėmesį atžalai rodęs jaunuolis. Ne paslaptis jai buvo ir antroji dukters draugystė: žinojo, kad su vaikinu duktė susitinka ne tik mokykloje, kad kartu leidžia laiką pas bendrą giminaitį. Tiesa, motina negalėjo pasakyti, kiek laiko truko santykiai.

Apie dukters nėštumą motina sužinojo tada, kai nuvedė ją pas ginekologą dėl, kaip tada manė, net kelis mėnesius vėluojančių menstruacijų. Maždaug tuo metu pastojo ir pati motina, todėl dabar augina ne tiktai savo, bet ir dukters vaiką. Pasak moters, kai reikia, dukra skiria dėmesio savo vaikui: su juo pabūna, išveda į lauką, paduoda valgyti.

“Tačiau ji dar nėra užaugusi iki to, kad galėtų pilniau pasirūpinti vaiku.”

„Tačiau ji dar nėra užaugusi iki to, kad galėtų pilniau pasirūpinti vaiku“, – pripažino motina ir tarsi primindama pridūrė, kad mergaitė, šiaip ar taip, tebėra moksleivė.

Vaikinų motinos taip pat nedaug galėjo pasakyti apie sūnų santykius su mažamete, o mokyklos, kurioje mokėsi mergaitė ir abudu jaunuoliai, socialinė darbuotoja nurodė, kad klasių auklėtojos buvo išsakiusios įtarimų dėl mažametei rodomo nederamo dėmesio mokyklos koridoriuose. Nors klasėse ir buvo inicijuoti prevenciniai pokalbiai (taip pat individualūs), apsaugoti mažametės, kaip paaiškėjo, nepavyko.

Teismas pasigailėjo

Jaunuoliai buvo teisiami pagal baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad „tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.“ Vis dėlto teismas atsižvelgė į tai, kad abu vaikinai nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnamečiai, nuoširdžiai gailėjosi, todėl skyrė švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę.

Teismo verdiktas jiems – laisvės apribojimas, o vietoje intensyvios priežiūros – įpareigojimai: per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vienas iš jaunuolių buvo įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, o kitas – mokytis.

Taip pat abu turėjo pagal įstatymą atlyginti nematerialią žalą mergaitės atstovams. Tiesa, šis sprendimas dar gali būti skundžiamas Apeliaciniam teismui.

Stulbina suaugusiųjų abejingumas

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė komentavo, kad labiausiai išgirdus šią istoriją ją šokiravo mergaitės amžius.

„Mane, kaip tikriausiai ir visus žinančius apie šį atvejį, sukrėtė jaunosios mamos amžius. Vienuolikmetės niekaip neturėtų įrodinėti meilės lytiniais santykiais. Tai yra vaiko prievartavimas, o pastojimas – to prievartavimo pasekmė.

Taip pat stulbina suaugusiųjų abejingumas, tai, kad vaikai tiesiog „suguldomi“ ir kambario durys uždaromos. Akivaizdus ir lytinio švietimo trūkumas tiek šeimoje, tiek mokymo įstaigoje“, – pastebėjo ji.

“Tai yra vaiko prievartavimas, o pastojimas – to prievartavimo pasekmė.”

Anot K. Mišinienės, tikėtina, kad ne visiems tėvams pavyksta ar būna lengva kalbėtis su vaikais tokiomis temomis, bet šįkart ir švietimo įstaigos indėlis buvo per mažas.

„Galvoju, kad ne visose šeimose suaugusieji sugeba kalbėtis su vaikais apie intymumą, ribas, santykius tarp lyčių, bet čia, kaip suprantu, ir mokykla tvarkėsi ne ką geriau – nesuteikė moksleiviams elementariausių žinių apie galimas ankstyvų lytinių santykių pasekmes, apie apsaugą. Žiūrėkime realiai – juk dalis vaikų į suaugusiųjų pasaulį įžengia daug anksčiau, negu mes norėtume, būdami tam visai nepasiruošę, ir ta pradžia neretai balansuoja ant pavojingos prievartos, manipuliacijų ribos.

Į ką gali atsiremti vaikas, kas gali jį apsaugoti? Šalia jo – tik šeima ir mokykla. Šiems tylint, paslaugiai prabyla lengvai prieinamos pornografijos svetainės, tablečių pardavėjai, „labai patyrę“ draugai, kita negeranoriška publika. Todėl turime kalbėti apie suaugusiųjų atsakomybę, akivaizdžiai užmirštą šioje konkrečioje situacijoje“, – apibendrino ji.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prieš kelerius metus įvykusi šiurpi vienuolikmetės istorija iki šiol kelia daug klausimų. Kas turi atsakyti už tai, kad viename Lietuvos kaime į paauglystę vos įžengusi mergaitė pastojo nuo trejais metais vyresnio vaikino? Nors mokyklos socialinė darbuotoja stengėsi apsaugoti mažametę nuo galimų pasekmių, tačiau vaikų tėvai į viską pažiūrėjo pro pirštus.

Baudžiamosios atsakomybės dėl lytinių santykių su mažamete sulaukė du jauni vaikinai, nusikaltimus padarę dar būdami nepilnamečiai.

Prieš trejus metus prasidėjusios rezonansinės vienuolikmetės nėštumo istorijos atomazga įvyko tik 2025 m. rudenį. Jaunuoliai, nors savo veiksmus ir bandė teisinti, sakydami, kad mergaitė esą sutiko santykiauti, tačiau turėjo pripažinti, kad tuo metu ji buvo per maža suprasti, kas su ja daroma.

Kad vyko štai tokie dalykai, paaiškėjo, kai mergaitė, kuriai tuo metu buvo vienuolika, pastojo. Ji netgi nežinojo, kuris iš paauglių buvo tikrasis vaiko tėvas: galvojo, kad vienas, bet po DNR tyrimo tapo aišku, kad pastojo nuo kito.

Duoti parodymai leido susidaryti ir platesnį vaizdą: tiek mergaitės, tiek abiejų vaikinų tėvai žinojo apie vaikų „draugystę“.

Ketvirtokę užkalbino devintokas

Viskas prasidėjo nuo to, kad mažametę užkalbino toje pačioje mokykloje mokęsis keturiolikmetis. Anot vaikino, tada jis buvo devintokas, o mergaitė – ketvirtokė. Jaunuolis tvirtino, kad buvo įsimylėjęs, todėl ir ryžosi parašyti. Po kelių dienų jie esą pradėjo draugauti ir tapo pora.

Remiantis vaikino duotais parodymais, pirmieji judviejų lytiniai santykiai įvyko pavasarį, atokioje vietoje. Jis teigė, kad lytiškai suartėti su mažamete mėgino ir anksčiau ir darė tai jos namuose, kai kitame kambaryje buvo mergaitės motina su broliu, tačiau tą kartą esą nieko neišėjo.

Suartėjimo atokioje vietoje faktą patvirtino ir mažametė. Ji taip pat paminėjo, kad darė tai dėl didelio vaikino spaudimo: jai buvo sakoma, kad visos poros anksčiau ar vėliau turi tuo užsiimti ir kad jei nesutiks, bus palikta.

„Kai buvo pirmas kartas, jis grasino, kad paliks mane, kad išsiskirs, nes nesutikau daryti lytinių santykių“, – liudijo mergaitė.

Mergaitė pripažino, kad iki pirmųjų lytinių santykių nelabai įsivaizdavo, kas tai yra, ir apskritai tuo beveik nesidomėjo, nors apie apsisaugojimo priemones buvo girdėjusi. Vis dėlto ji buvo įtikinta, kad viską darant atsargiai nėštumo esą galima išvengti ir nieko papildomai nesiimant.

Šio vaikino ir mažametės draugystė tęsėsi kelis mėnesius, per kuriuos jie apie penkis kartus lytiškai santykiavo. Vasarą santykiai nutrūko.

Pastojo nuo antrojo jaunuolio

Po to mergaitės gyvenime atsirado kitas keturiolikos metų jaunuolis. Jis irgi mokėsi toje pačioje mokykloje. Taigi, jie pradėjo susitikinėti. Mažametę ir jaunuolį sieja bendri giminės, tačiau jie patys nėra susiję giminystės ryšiais.

Duodamas parodymus vaikinas teigė, kad mergaitė atvažiuodavo pas jį į namus, o vieną kartą, bežiūrėdami filmą, jiedu pradėjo bučiuotis ir viskas baigėsi lytiniais santykiais. Jaunuolis pripažino, kad tai įvyko jo iniciatyva, kad mergaitė sakė nelabai to norinti.

„Elgiausi neapgalvotai, nesuvokiau, kad lytiniai santykiai gali taip baigtis. Savo elgesį vertinu blogai“, – teigė vaikinas duodamas parodymus teisėsaugai.

Po atliktų DNR tyrimų paaiškėjo, kad būtent šis jaunuolis yra mažametės kūdikio tėvas. Nors vaikelio drauge neaugina, prie jo išlaikymo prisideda – 30 eurų per mėnesį perveda.

Parodymus davusi mergaitės motina teigė, kad apie pirmąją dukters draugystę žinojo. Vis dėlto ji nesidomėjo, kelintoje klasėje mokėsi dėmesį atžalai rodęs jaunuolis. Ne paslaptis jai buvo ir antroji dukters draugystė: žinojo, kad su vaikinu duktė susitinka ne tik mokykloje, kad kartu leidžia laiką pas bendrą giminaitį. Tiesa, motina negalėjo pasakyti, kiek laiko truko santykiai.

Apie dukters nėštumą motina sužinojo tada, kai nuvedė ją pas ginekologą dėl, kaip tada manė, net kelis mėnesius vėluojančių menstruacijų. Maždaug tuo metu pastojo ir pati motina, todėl dabar augina ne tiktai savo, bet ir dukters vaiką. Pasak moters, kai reikia, dukra skiria dėmesio savo vaikui: su juo pabūna, išveda į lauką, paduoda valgyti.

„Tačiau ji dar nėra užaugusi iki to, kad galėtų pilniau pasirūpinti vaiku“, – pripažino motina ir tarsi primindama pridūrė, kad mergaitė, šiaip ar taip, tebėra moksleivė.

Vaikinų motinos taip pat nedaug galėjo pasakyti apie sūnų santykius su mažamete, o mokyklos, kurioje mokėsi mergaitė ir abudu jaunuoliai, socialinė darbuotoja nurodė, kad klasių auklėtojos buvo išsakiusios įtarimų dėl mažametei rodomo nederamo dėmesio mokyklos koridoriuose. Nors klasėse ir buvo inicijuoti prevenciniai pokalbiai (taip pat individualūs), apsaugoti mažametės, kaip paaiškėjo, nepavyko.

Teismas pasigailėjo

Jaunuoliai buvo teisiami pagal baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad „tas, kas išžagino mažametį asmenį, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų.“ Vis dėlto teismas atsižvelgė į tai, kad abu vaikinai nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnamečiai, nuoširdžiai gailėjosi, todėl skyrė švelnesnę nei laisvės atėmimas bausmę.

Teismo verdiktas jiems – laisvės apribojimas, o vietoje intensyvios priežiūros – įpareigojimai: per vienerius metus neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus žmonėmis, asmenimis su negalia ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vienas iš jaunuolių buvo įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, o kitas – mokytis.

Taip pat abu turėjo pagal įstatymą atlyginti nematerialią žalą mergaitės atstovams. Tiesa, šis sprendimas dar gali būti skundžiamas Apeliaciniam teismui.

Stulbina suaugusiųjų abejingumas

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė komentavo, kad labiausiai išgirdus šią istoriją ją šokiravo mergaitės amžius.

„Mane, kaip tikriausiai ir visus žinančius apie šį atvejį, sukrėtė jaunosios mamos amžius. Vienuolikmetės niekaip neturėtų įrodinėti meilės lytiniais santykiais. Tai yra vaiko prievartavimas, o pastojimas – to prievartavimo pasekmė.

Taip pat stulbina suaugusiųjų abejingumas, tai, kad vaikai tiesiog „suguldomi“ ir kambario durys uždaromos. Akivaizdus ir lytinio švietimo trūkumas tiek šeimoje, tiek mokymo įstaigoje“, – pastebėjo ji.

Anot K. Mišinienės, tikėtina, kad ne visiems tėvams pavyksta ar būna lengva kalbėtis su vaikais tokiomis temomis, bet šįkart ir švietimo įstaigos indėlis buvo per mažas.

„Galvoju, kad ne visose šeimose suaugusieji sugeba kalbėtis su vaikais apie intymumą, ribas, santykius tarp lyčių, bet čia, kaip suprantu, ir mokykla tvarkėsi ne ką geriau – nesuteikė moksleiviams elementariausių žinių apie galimas ankstyvų lytinių santykių pasekmes, apie apsaugą. Žiūrėkime realiai – juk dalis vaikų į suaugusiųjų pasaulį įžengia daug anksčiau, negu mes norėtume, būdami tam visai nepasiruošę, ir ta pradžia neretai balansuoja ant pavojingos prievartos, manipuliacijų ribos.

Į ką gali atsiremti vaikas, kas gali jį apsaugoti? Šalia jo – tik šeima ir mokykla. Šiems tylint, paslaugiai prabyla lengvai prieinamos pornografijos svetainės, tablečių pardavėjai, „labai patyrę“ draugai, kita negeranoriška publika. Todėl turime kalbėti apie suaugusiųjų atsakomybę, akivaizdžiai užmirštą šioje konkrečioje situacijoje“, – apibendrino ji.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.