Author: admin

Už seksualinius nusikaltimus nuteistas ir šiuo metu jau kalintis recidyvistas Remigijus Jakštys teismo salėje mėgina vaizduoti, kad nenusipelnė tokios griežtos bausmės, kokią praėjusių metų pabaigoje jam skyrė Kauno apylinkės teismas.

1998 m. Kaune gimęs vyras skundžiasi ir dėl esą netinkamo kalėjimo pareigūno elgesio: tvirtina vieno konflikto metu patyręs psichologinį stresą, pažeminimą. Už tai jis reikalauja 150 eurų neturtinės žalos atlyginimo. Šią bylą vis dar nagrinėja Regionų administracinis teismas.

Tai nėra pirmas kartas, kai nuteistasis teismuose kelia klausimus dėl sąlygų kalėjime: anksčiau jis skundėsi ir dėl privatumo trūkumo kalėjimo duše.

Tačiau šie vyro skundai skamba kitaip žinant, kad, kaip nustatė teismai, jis pažeidė nepilnamečių asmenų seksualinio apsisprendimo laisvę, manipuliavo jų pasitikėjimu ir naudojo psichologinį spaudimą, sukeldamas jiems emocinę žalą, kurios nepripažįsta.

Kartu su buvusio Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus advokato Olego Šibkovo ir teisininko Aloyzo Kruopio pagalba, nuteistasis pasiskundė Kauno apygardos teismui ir šiuo metu siekia įrodyti, kad vieno nepilnamečio atžvilgiu nepadarė nusikaltimo ir dėl to jį esą reikalinga išteisinti. Nusikaltėlis dėl likusių jaunuolių atžvilgiu įvykdytų seksualinių nusikaltimų prašo bausmės vykdymą atidėti.

Kaip matyti 2025 m. gruodžio 2 d. paskelbto Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, teisėsauga išsiaiškino, kad nusikaltimus prieš nepilnamečius R. Jakštys įvykdė 2018-2019 m.

Prokurorų teigimu, R. Jakštys prisistatydavo jaunimo mentoriumi ir lankydavosi mokyklose. Jose vyras burdavo moksleivius į paskaitas ir pasakodavo įtikinamai skambančią sėkmės istoriją apie vaikystę globos namuose, o tuomet – keliones į Jungtines Valstijas, tariamą bendradarbiavimą su tarptautinėmis kompanijomis.

Kaunietis mėgdavo blizgėti ir žiniasklaidoje.

Dar 2016 m. duodamas interviu vienam naujienų portalui, tuomet 18-metis vaikinas pasakojo, kad užaugo vaikų namuose, vėliau jį ėmėsi auginti globėja.

„Kartais pagalvoju apie tai. Kartais pagalvoju, kad norėčiau susitikti su savo biologiniais tėvais, pamatyti juos. Niekada jų nemačiau… Jaučiu nuoskaudą. Ypač per Motinos dieną, per Tėvo dieną“, – tikino žurnalistams jis.

R. Jakštys pasakojo besidomintis psichologija, lankęsis pas specialistus, gilinęsis į saviugdą, o vėliau nusprendęs padėti moksleivių projektuose. „Atvirai tariant, pažvelgus į mūsų šalies jaunimą kartais atrodo, kad degradacijos lygis yra tikrai aukštas… Nusprendžiau, kad tai reikia keisti, kad man reikia kažkaip parodyti, jog gyvenimas gali būti kitoks“, – portalas cituoja mentorių.

Paaugliams R. Jakštys kūrė išsilavinusio, psichologiją ir verslumą išmanančio žmogaus įvaizdį, o po susitikimų kviesdavo juos bendrauti socialiniuose tinkluose, palaipsniui paversdamas pokalbius vis intymesniais, perkeldamas bendravimą į privačias platformas, tokias kaip „Snapchat“, kuriose netrūko ir nederamų nuotraukų.

Štai vienas nukentėjusiųjų Kauno apylinkės teisme pasakojo, kad su R. Jakščiu susipažino šiam atvykus į mokyklą. Pokalbis tęsėsi socialiniuose tinkluose. Iš pradžių bendravimas atrodė nekaltas – kalbėta apie knygas, saviugdą, verslą. Tačiau netrukus atsirado sąlygos ir užuominos: kvietimai susitikti, prašymai siųsti nuotraukas, o vėliau – vis atviresni seksualinio pobūdžio reikalavimai.

Vaikinas prisiminė, kad R. Jakštys kartą jį pakvietė į kiną, mat tik su tokia sąlyga sutiko paskolinti vieną dominančią knygą. Po kino seanso grįžtant automobiliu R. Jakštys pokalbį netikėtai pakreipė apie erogenines zonas. Jaunuolis prisiminė dėl šios temos buvęs pasimetęs, o vairuodamas automobilį tuo metu R. Jakštys jį lietė, nepaisydamas, kad nepilnametis akivaizdžiai jautė diskomfortą.

„Buvo nemalonu. Neturiu potraukio vyrams“, – vėliau teisėsaugai liudijo nukentėjusysis.

Kartą bendraudamas automobilyje vaikinas iš R. Jakščio išgirdo klausimą, aš sutiktų atsiųsti savo nuogo nuotrauką, padarytą prieš veidrodį. Jaunuolis nesutiko, bet grįžęs namo vis tiek buvo kamantinėjamas ir prašomas lytinio organo fotografijos.

Nukentėjusysis teigė įsitikinęs, kad R. Jakštys juo manipuliavo, o dėl to, kad jaučiasi nemaloniai, dar ir suversdavo kaltę tik jam pačiam.

Vaikinas nusprendė su nuteistuoju nebendrauti, kadangi jautėsi itin negerai, kai turėjo tai slėpti nuo tėvų, ir suprato, jog yra veikiamas psichologiškai.

Emocinės pasekmės buvo akivaizdžios: jam ėmė sunkiau sektis bendrauti su bendraamžiais, ypatingai sunku – komandiniame sporte, kuriame reikalingas kontaktas, o net nuoširdus apsikabinimas su draugu tapo nemalonus.

Iki pilnametystės vaikinui buvo sunku: sugrįždavo prisiminimai apie patirtą stresą, jis jausdavo ir fizinius pojūčius, tokius kaip drebulys, silpnumas.

Nors jaunuolis stengėsi pamiršti, kas įvyko, bet pamatęs LNK pranešimą apie tai, kad R. Jakštys sulaukė teisėsaugos dėmesio dėl nusikaltimų kitų nepilnamečių atžvilgiu, jis nusprendė kreiptis į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą (KOPŽI).

Ši jam nutikusi istorija netruko pasiekti pareigūnus, kurie ir pradėjo ikiteisminį tyrimą.

Pareigūnai perskaitė dalį vaikino ir R. Jakščio susirašinėjimų, kita dalis jau buvo ištrinta.

Iš susirašinėjimų tyrėjai nustatė, kad R. Jakštys jaunuoliui siuntė savo pornografinio turinio nuotraukas.

„Kalbame apie labai jauno amžiaus aukas, kurios patyrė sukrečiančius išgyvenimus. Žmogus, kuris atrodė kaip sektinas idealas, pavyzdys, tapo jų tvirkintoju ir prievartautoju. Ir kuris, beje, paauglių tėvams nesukėlė jokių įtarimų iki paskutinės minutės“, – jarmo.net komentavo KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė.

Kaip pasakojo kitas vaikinas, R. Jakštys, atvykęs į jo gimnaziją, reklamavo renginį, o vėliau kažkaip sužinojo, kurioje futbolo komandoje jaunuolis žaidžia ir jį susirado socialiniuose tinkluose. Taip ir užsimezgė judviejų bendravimas.

R. Jakštys nepilnamečiui nurodė, kad dirba su tarptautine kino kompanija „Netflix“ ir rengia aktorių atrankas.

R. Jakštys vaikiną į tariamą interviu dėl darbo kine pasikvietė prekybos centre Vilniuje.

Jaunuolis svajojo apie sėkmę filmų industrijoje, todėl labai susidomėjo pasiūlymu ir į susitikimą nuvyko.

Vaikinas labai norėjo patikti jaunimo mentoriui, nes galvojo, kad šis gali padėti pasiekti svajonę.

R. Jakštys su jaunuoliu ėmė bendrauti, vis sugalvodavo veiklos: kvietė į filmus, vežiodavo automobiliu ir vadindavo savo „mažuoju broliu“.

Netrukus iš vyro lūpų ėmė sklisti ir kitokie apibūdinimai: „meiliukas“, „viščiukas“. R. Jakštys vaikinui sakė, kad šis jam labai brangus.

Ir štai tuomet R. Jakštys pasiūlė jaunuoliui vykti į ekskursiją Berlyne su grupe kitų jaunų žmonių. Vokietijoje visa kompanija apsistojo viename viešbučių. Jame ir prasidėjo košmaras.

Jaunuolis tikino, kad R. Jakštys vieną vakarą išlipo iš savo lovos ir bepasakodamas kažkokią istoriją netikėtai įlipo į jo lovą, palindo po antklode ir ėmė liesti jo lytinį organą per apatinius.

R. Jakštys negalėjo nežinoti vaikino amžiaus, kadangi kelionei būtinuose dokumentuose buvo nurodyta jo gimimo data.

Tąkart moksleivis nuo tvirkintojo mėgino trauktis sienos link, tačiau R. Jakštys vis slinkosi kartu su juo. Jaunuolis, pajutęs didžiulę baimę, išlipo iš lovos ir iš R. Jakščio išgirdo klausimą, kas jam nutiko. Nukentėjusysis sugalvojo dingstį: esą labai reikia į tualetą. Grįžęs iš jo R. Jakščio savo lovoje jis neberado.

Paauglys šią istoriją bijojo kam nors pasakoti, nes iš R. Jakščio lūpų prieš tai girdėjo, kad šis esąs įtakingas, be to, jis bijojo, kad jaunimo mentorius nepareikalautų susimokėti už jau įvykusią kelionę.

Kitas nukentėjusysis pasakojo panašią istoriją: tame pačiame viešbutyje pabudęs naktį savo lovoje jis pajuto, kad yra liečiamas.

Jaunuolis pasislinko toliau ir pareiškė, jog jam nepatinka ir reikia miegoti. R. Jakštys tuomet atsakė atsiprašantis ir pasitraukė. Moksleivis tikino labai bijojęs, kad taip reikės miegoti dar kelias naktis.

Kitą rytą vaikinui buvo skirtas kitas kambarys.

Nors apie įvykį nepasakojo niekam, tačiau kiti kelionės dalyviai pastebėjo, jog jo ir R. Jakščio santykiai pašlijo.

R. Jakštys po kelionės vaikinui rašė daugybę atsiprašymo laiškų. Vaikinas pastebėjo, kad jį užblokavo ir viena mergina, pareiškusi, kad jis labai įskaudino R. Jakštį. Paauglys tikino jautęsis vienišas.

Po įvykio moksleivis tikino turėjęs savivertės problemų, jautęsis sukaustytas, nustojęs pasitikėti žmonėmis.

Vaikinas, pamatęs žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius apie R. Jakštį, suprato, kad šis nėra tuo, kuo dedasi, ir nusprendė parašyti pareiškimą policijai.

Baimė, gėda, nenoras apie tai kalbėti – štai tokius jausmus jautė nukentėjusieji. Apie tai patvirtino ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotoja, liudijusi teisme. Mat būtent šis centras ir pasiūlė nukentėjusiesiems psichologinę pagalbą.

„Džiaugiamės, jog savo komandoje turime patyrusią traumų psichologę, jos darbas su seksualinės prievartos aukomis yra neįkainojamas, – tikino KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Ji taip pat teikia pažymas teismams apie traumų padarytą psichologinę žalą, ne visada, bet jomis teismai pasiremia priimdami sprendimus.

Jei teisminio proceso metu aukai buvo atlikta psichiatrinė-psichologinė ekspertizė, teisėjai atsižvelgia į jos išvadas, nustatydami civilinių ieškinių dydį. Bendrai paėmus esame patenkintos teismo ekspertų gebėjimu identifikuoti psichologinę traumą, ją aprašyti, bėda tame, kad teismai į tai reaguoja kaip į rekomendaciją, kurią gali ir atmesti. Neretai lieku su tokiu – kaip čia tiksliau įvardinus – jausmu, jog teisėjams smarkiai trūksta net bazinių psichologinių žinių, jie nesimoko, netobulėja šioje srityje. Bet ekspertų nuomonės nepriima“.

Pašnekovė paaiškino, kodėl nusikaltimą išgyvenusiems vaikinams prireikė laiko prabilti.

„Gėda, baimė dėl aplinkinių reakcijos, didelė savigrauža neretai neleidžia neleidžia nukentėjusiems prakalbti, – tikino KOPŽI vadovė K. Mišinienė. – Turiu būti sąžininga: prabilimas neretai sukelia audringas artimųjų reakcijas, palaikymas yra, tačiau šeimos gyvenimas supurtomas iki pamatų, jis jau nebebus toks, koks buvo iki sužinojimo… Tad aukos vengia tų momentų, bando juos atitolinti kiek įmanoma. Pačiam įvardinimui, apsisprendimui bendradarbiauti su teisėsauga yra labai svarbus šalia esančių elgesys ir nuostatos: vaikai neduos parodymų, jeigu jų tėvai tam nepritars… Kalbant apie seksualinį nusikaltėlį R. Jakštį, tai jo visų bylų aukoms buvo labai svarbu žinoti, kad jie ne vieni, kad apie patirtą prievartą jau yra pasisakiusių paauglių ir jais buvo patikėta. Čia labai didelį pozityvų vaidmenį suvaidino ir žiniasklaida, nuolat publikavusi straipsnius apie šį veikėją, ačiū straipsnių autoriams“.

R. Jakštys teisme bandė teigti, kad jis nesuprato savo elgesio neteisėtumo, tačiau teismas tai įvertino kaip gynybinę poziciją.

„Nors kaltinamasis teigė, kad jis nesuvokė savo elgesio neteisėtumo ir neleistinumo pobūdžio, t. y. nesuvokė, kad tvirkino nepilnamečius, tačiau tokie jo paaiškinimai vertintini kaip jo gynybinė versija, siekiant sušvelninti savo atsakomybę. Pažymėtina, jog duomenų, kad kaltinamasis negalėtų tinkamai suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, byloje nenustatyta. O tai, kad kaltinamasis suvokė pasielgęs netinkamai, neleistinai patvirtina ir siekis atsiprašyti“, – konstatavo Kauno apylinkės teismo teisėja Jolanta Ramonienė.

Teismo vertinimu, R. Jakštys siekė užmegzti kontaktą būtent su nepilnamečiais vaikinais, sudarydamas sėkmingo, įtakingo, jauno žmogaus įvaizdį, ir melagingai prisistatydamas, kad dirba tarptautinėse kompanijose, tokiose kaip „Netflix“, „Microsoft“ ir „Apple“.

Teismas paskelbė, kad nuteistasis siekė įgyti jaunuolių pasitikėjimą, užmegzti ryšį ir tuomet imtis neleistinų veiksmų – liesti kūną, reikalauti pornografinio turinio nuotraukų, suvokdamas, kad nepilnamečiai yra pažeidžiamesni, nėra pakankamai brandūs atskirti tinkamą elgesį nuo netinkamo.

R. Jakštys, teismo vertinimu, manipuliavo, suteikdamas nukentėjusiesiems brangias keliones. Teismo vertinimu, nuteistasis tai atliko tyčia ir puikiai suvokė, ką išties.

Kauno apylinkės teismas pripažino R. Jakštį kaltu dėl jaunesnių nei 16 metų asmenų tvirkinimo.

Subendrinus bausmes už anksčiau padarytus nusikaltimus, jam skirta 3 metų ir 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taip pat priteista 8 tūkst. eurų neturtinės žalos trims nukentėjusiesiems: vieno vaikino civilinis ieškinys tenkintas visiškai – jam priteista 2 tūkst. eurų žala, kiti nukentėjusieji pateikė 5 tūkst. eurų neturtinės žalos ieškinį, tačiau teismas ją nusprendė sumažinti ir priteisė iš R. Jakščio 3 tūkst. eurų.

Tačiau R. Jakštys su tokiu teismo nuosprendžiu nesutiko.

Apeliacinį skundą pateikė ne tik nuteistasis, siekdamas švelnesnės bausmės ar dalinio išteisinimo, bet ir prokuratūra, kuri prašo bausmę griežtinti keliais mėnesiais iki 4 metų.

Kaip skelbia 15min.lt, skundą paskirta nagrinėti trijų teisėjų kolegijai, kurią sudaro pirmininkas Algirdas Remeika, Arūnas Paštuolis ir Gytis Večerskas.

Dar 2021 metais R. Jakštys buvo nuteistas už keturių nepilnamečių tvirkinimą. Kauno apylinkės teismas jam skyrė laisvės apribojimo bausmę, kuri, nesilaikant įpareigojimų nebendrauti su nepilnamečiais, buvo pakeista į 90 parų areštą.

Kaip 2023 metų balandį rašė delfi.lt, policijos pareigūnai Kaune buvo iškviesti į gyvenamųjų namų kvartalą, kur susirinkę žmonės pamatė maždaug 13-14 metų berniuką, nuėjusį į R. Jakščio namus. Nors vyras dar mėgino aiškinti, kad nepilnamečio čia nėra, tačiau pareigūnai išlaužė namuose įrengtą slėptuvę ir ten vaiką aptiko. R. Jakštys buvo sulaikytas.

2023 metų birželį Kauno apylinkės teismas už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, nesunkaus sveikatos sutrikdymo ir aplaidaus apskaitos tvarkymo R. Jakščiui skyrė 3 metų ir 1 mėnesio realią laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nuteistas, išsigandęs jam besiveriančių kalėjimo vartų, prašė bausmės vykdymą atidėti, nuosprendį apskundęs. 2024 metų balandį Kauno apygardos teismas už trijų nepilnamečių tvirkinimą nusprendė įkalinimą sutrumpinti ir jam galiausiai skyrė 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Policija vyrą į Kauno kalėjimą iš jo gyvenamosios vietos pristatė iš anksto jo neinformavusi.

Skundas dėl vienos iš bylų buvo pasiekęs ir Lietuvos aukščiausiąjį teismą, tačiau šis jo netenkino.

2025 metų gegužę vyras siekė anksčiau laiko išeiti į laisvę, tačiau prašymas buvo atmestas.

– Nuteistasis šiuo metu kali. Yra žinoma, kad teisme nagrinėjamas jo skundas dėl tariamai prasto pareigūno elgesio kalėjime jo atžvilgiu. Kaip vertinate tai, jog R. Jakštys skundžiasi patiriamu psichologiniu diskomfortu įkalinimo įstaigoje, nors pats yra atsakingas už rimtas psichologines traumas nepilnamečių atžvilgiu ir net siekia išteisinimo dėl savo veiksmų vieno jaunuolio atžvilgiu? Ar tai – empatijos stoka? – jarmo.net pasiteiravo K. Mišinienės.

– Šiam žmogui, kiek galime spręsti iš jo nusikaltimų prieš vaikus, iš viso yra būdingas didelis egocentriškumas, nejautra kitų atžvilgiu, mėgavimasis aukų kančia.

Nemažai metų jis buvo visuomenės, žiniasklaidos „numylėtiniu“. Kalbame apie jaunimo lyderį, kuris pasiekė svaiginamų aukštumų savo talento, sėkmės dėka. O štai dabar vietoje žibintų televizijos studijose, besirikiuojančių eilėje žurnalistų jis mato kalėjimo sienas, viešai vadinamas pedofilu, vaikų medžiotoju… Labai nustebčiau jei kalėjime toks žmogus ar į jį panašūs jaustų psichologinį komfortą.

Bet kategoriškai nesutinku su tyliu leidimu šiuos nuteistuosius kankinti, žeminti. Ir visuomenė turėtų nedžiūgauti dėl to, kad „o dabar tai juos pačius…“

– Taškas kol kas dar nepadėtas: byla vis dar nagrinėjama Kauno apygardos teisme. Ar, jūsų nuomone, viešas tokių bylų aptarimas padeda aukoms, ar gali turėti ir neigiamų pasekmių? Ir kaip dėl nuteistųjų: ar juos viešumas bent kiek veikia?

– Vėlgi, tai labai individualu, aukoms visada net labai atsargiai aprašant jų istorijas bus skausminga.

Galvoju, jog pats bylos aptarimas yra labai teigiamas dalykas bendruomenei, bet tikriausiai yra sudėtinga tą padaryti nepaverčiant įvykių arba košmarišku N-18 siužetu arba šalta kriminalų puslapio kronika.

Visada esu už tai, kad nepaliktume viešojo intereso tik mažai saujelei išrinktųjų žinoti. R. Jakščio atveju viešumas smarkiai pasitarnavo: tik po straipsnių prabilo daugiau nukentėjusiųjų, sužinojome, kad net teismų metu jis kvietėsi berniukus pas save, kad tik viešumas privertė į tai reaguoti teisėsaugą… Manau, sąmoningas ir edukuotas žurnalistas čia gali labai daug.

– Kokie asmenybės bruožai dažniausiai būdingi nusikaltimus prieš nepilnamečius vykdantiems asmenims?

– Krenta į akis, jog tai yra emociškai nestabilūs, impulsyvūs, greit pasiduodantys neigiamiems jausmams asmenys. Visada egocentriški, nejaučiantys empatijos savo aukoms. Pasižymintys žema impulsų kontrole, nevaldantys seksualinio potraukio. Gali būti ir tam tikri psichopatinės asmenybės bruožai: po paviršutinišku žavesiu slepiasi manipuliavimas kitais, kontrolės siekimas. Nepilnamečių prievartautojai nesugeba sukurti pilnaverčio intymaus santykio su suaugusiais asmenimis, taigi, tam tikro patvirtinimo ieško vaikų tarpe.

– Ar Lietuvoje pakanka resursų padėti nepilnamečiams, patyrusiems seksualinį išnaudojimą?

– Tikrai ne. Nevyriausybinių organizacijų fragmentiški projektai neužkamšo sistemos skylių, esame pakankamai visi išsiblaškę, mažai žinome vieni apie kitus, gal nelabai ir pasitikime. Vien jau kalbant apie profesionalią teisinę pagalbą bylinėjantis – kur ji? Privačių advokatų rankose? O jeigu šeima negali mokėti? Tuo tarpu prievartautojus gina universitetų profesoriai, buvę prokurorai, teisėjai…

– Kokių pokyčių, jūsų nuomone, reikėtų, kad tokie nusikaltimai būtų efektyviau užkardomi?

– Pradėčiau nuo efektyvios, bendradarbiaujančios tarpusavyje, žaibiškai reaguojančios pagalbos jau nukentėjusiems. Tai padėtų gerą pagrindą prevencijai. O šiai pirmiausia reikia solidaus lytinio švietimo darželiuose, mokyklose, globos įstaigose. Šiandien mūsų vaikus šviečia pornografija.

Kokia prasmė nuolat transliuoti iš tribūnų, kad vaikai mums labai rūpi, jeigu iš tiesų taip nėra?

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pastaraisiais metais vis dažniau viešumon iškyla istorijos apie Lietuvos ūkiuose išnaudojamus žmones. Ilgos darbo valandos, atlygis – tik maistas ar pastogė, o kartais – ir visiška priklausomybė nuo,,šeimininko”. Specialistai sako, kad tokios situacijos Lietuvoje nėra pavienės, o kai kuriais atvejais jos gali tęstis net daugelį metų ir primena tikrą vergovę.

Apie tai, kaip žmonės patenka į tokius ūkius ir kodėl jų išnaudojimas kartais lieka nepastebėtas, 15min papasakoti sutiko Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Reiškinys nėra naujas

Nors apie išnaudojimą ūkiuose Lietuvoje pastaruoju metu kalbama dažniau, specialistai sako, kad ši problema egzistuoja jau daugelį metų.

Tačiau ilgą laiką tokie atvejai retai pasiekdavo teismus arba būdavo vertinami tik kaip darbo teisės pažeidimai. Dėl to tikrasis šios problemos mastas iki šiol lieka sunkiai įvertinamas.

„Esu tikra, jog čia tikrai nėra naujas reiškinys, tiesiog dėl daugelio priežasčių baudžiamoji atsakomybė išnaudotojams nebuvo ar nepilnai buvo taikoma. Ir šiuo metu mes nežinome apie pilną mastą, daugių daugiausiai tokiame ūkyje apsilanko darbo inspektoriai, gal ir kokią baudelę išrašo, tačiau ką tos baudos realiai gali išgąsdinti?

Ne tik žemės ūkyje, bet ir kitose srityse tebėra tendencija išnaudojimą, vergišką darbą matyti kaip pažeidimus darbo santykiuose“, – sakė K.Mišinienė.

Darbas nuo aušros iki sutemų

Žmonės, kurie atsiduria tokiuose ūkiuose, dažnai tampa visiškai priklausomi nuo darbdavio. Darbo ir gyvenimo ribos išnyksta – žmogus gyvena toje pačioje vietoje, kur dirba, o jo dienotvarkę diktuoja ūkininko poreikiai.

Specialistai pastebi, kad tokiose situacijose išnaudojimas neretai vyksta palaipsniui.

“Faktiškai žmogus gyvena darbo vietoje”

,,Skirtingi ūkiai, skirtinga jų geografinė padėtis, tačiau išnaudotojų braižas labai panašus – labai ilgos darbo valandos, faktiškai žmogus gyvena darbo vietoje, visada savo „šeimininkui“ yra po ranka, jo darbo diena yra nenormuota, atlyginimo arba negauna, arba jis groteskiškai minimalus.

Pastebime, jog piktavaliai ūkininkai naudojasi tokia laipsniška žmogaus pavergimo schema – suteikia pastogę ir maistą, perka alkoholį, po kiek laiko žmogus realiai tampa priklausomas nuo tokio atlygio, neturi kur išeiti, neturi santaupų, asmens dokumentai pamesti arba negaliojantys, atsiradę sveikatos problemos“, – tvirtino pašnekovė.

Išnaudojimas gali trukti metų metus

Neretai tokios situacijos trunka ilgai. Žmonės, kurie atsiduria priklausomybėje nuo darbdavio, dažnai nebeturi galimybių savarankiškai pakeisti savo padėties. Pasak specialistų, būtent dėl to tokie atvejai kartais tęsiasi labai ilgai.

,,Apie trumpalaikius išnaudojimus mes, ko gero, net nesužinome, tie atvejai, kada mes teikėme ar bandėme teikti pagalbą, juose išnaudojimas truko nuo kelių iki keliolikos metų”, – teigė centro vadovė.

“Vieša paslaptis, jog ūkininkai mielai priglaudžia našlaičius, globos įstaigų auklėtinius, šie atsidėkodami dirba savo geradarių ūkiuose nuo aušros iki sutemų. Be darbo sutarčių, nedrausti.”

Į tokius ūkius dažniausiai patenka socialiai pažeidžiami žmonės – turintys sveikatos problemų, priklausomybių ar patyrę kitokių gyvenimo sunkumų.

Tokiose situacijose jais lengva manipuliuoti, nes jie dažnai neturi artimųjų ar stabilios socialinės aplinkos. Kai kurie žmonės tiesiog neturi kur kitur eiti.

,,Manau, kad turime labai skirtingas situacijas. Apibendrintai galėčiau pasakyti, jog dauguma mūsų sutiktų moterų ir vyrų turėjo sveikatos problemų, tam tikrų suvokimo sutrikimų, priklausomybių, kitokių nesėkmių savo gyvenimuose, tad buvo pažeidžiami, jais buvo nesunku manipuliuoti, priversti paklusti.

Vieša paslaptis, jog ūkininkai mielai priglaudžia našlaičius, globos įstaigų auklėtinius, šie atsidėkodami dirba savo geradarių ūkiuose nuo aušros iki sutemų. Be darbo sutarčių, nedrausti“, – aiškina K.Mišinienė.

Kontrolė ir smurtas

Kai kuriais atvejais išnaudojimas neapsiriboja vien tik darbu be atlygio ar prastomis gyvenimo sąlygomis. Nukentėję žmonės pasakoja apie psichologinį spaudimą, nuolatinę kontrolę ar net fizinį smurtą.

“Visada labai sukrečia šių suvargusių, ligotų, nežinia kada besipraususių „pagalbininkų“ vaizdai – vienas nevaldo rankos, nes šeimininkas labai sumušė, kitas anka, nes niekas laiku nenuvežė pas gydytojus.”

Tokiose situacijose žmogus dažnai gyvena nuolatinėje baimėje ir neturi galimybės pasipriešinti.

,,Tais atvejais, kai buvo pradėti tyrimai dėl prekybos žmonėmis, matėme ir psichologinę darbuotojų kontrolę, jų terorizavimą, net persekiojimą, kai kuriais atvejais – ir fizines bausmes, ant kūnų buvo likę mušimų pėdsakai. Neretai nukentėję asmenys liudija,jog buvo mušami dėl menkiausių smulkmenų, dėl „šeimininko“ nenuotaikos ar priekabių.

Mane, kaip socialinę darbuotoją, kaip žmogų galų gale, visada labai sukrečia šių suvargusių, ligotų, nežinia kada besipraususių „pagalbininkų“ vaizdai – vienas nevaldo rankos, nes šeimininkas labai sumušė, kitas anka, nes niekas laiku nenuvežė pas gydytojus“, – emocijų neslėpė K.Mišinienė.

,,Neįsivaizduojamos būklės čia randame žmones, dirbančius dešimtmečiais tik už sriubos lėkštę, paskendusius skarmaluose, ligotus, žaizdotus nuo pastovaus mušimo, neturinčius asmens dokumentų.

Koks didelis žmogaus godumas, koks beširdis jis turi būti, kad laikytų savo darbininkus blogesnėse sąlygose negu savo gyvulius.

Ir su kokia agresija persekioja bandančius išsilaisvinti vergus, meluoja pareigūnams, inspektoriams, nesibodi jokių priemonių, kad tik vėl turėtų ką stumdyti ir išnaudoti.

O juk nei vienas šitų ūkininkų tikrai neskursta, galėtų mokėti samdiniams atlyginimus, suteikti jiems orias gyvenimo sąlygas.

Labai reiktų gilesnės analizės, įdomu būtų suprasti šio reiškinio priežastis”, – rašoma ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras savo paskyroje „Facebook”.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kai Rusijoje LGBTQ+ aktyvistai paskelbiami „užsienio agentais“, tai reiškia, kad žmogus tapo taikiniu tiek valstybės aparatui, tiek ir smurtinėms grupuotėms, vedamoms homofobiškos ideologijos ir nusikalstamumo. Tačiau kas nutinka tuomet, kai persekiotojai peržengia Rusijos sienas ir pasiekia Europos Sąjungos valstybę Lietuvą?

Ši istorija – ne vien apie grasinimus socialiniuose tinkluose ar radikalių grupuočių retoriką. Tai pasakojimas apie pavojų, kuris, anot su juo susidūrusios LGBTQ+ aktyvistės Aleksandros Kazantsevos, pasireiškė prie jos namų Vilniuje.

Vaizdo įrašai, raginimai smurtauti, viešai skelbiamas jos adresas ir dešimtys žinučių su grasinimais nužudyti – visa tai, kas kitur būtų laikoma akivaizdžiu pagrindu skubiai reaguoti teisėsaugai, Lietuvoje iš pradžių atsitrenkė į abejingumo sieną.

Nepaisant pateiktų įrodymų ir net identifikuotų įtariamųjų, policija 2025 m. rugpjūčio 20 d. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, motyvuodama duomenų stoka.

Tuo metu pati aktyvistė gyveno nuolatinėje įtampoje, žurnalistams teigdama kasdien jaučianti realią grėsmę savo saugumui.

Vis dėlto šioje istorijoje situacija gali keistis. Po skundo prokuratūra sausį nusprendė, jog sprendimas atsisakyti pradėti tyrimą buvo priimtas skubotai ir neištyrus visų reikšmingų aplinkybių. Ikiteisminis tyrimas galiausiai pradėtas pripažinus, kad galimai padarytos veikos nusipelno išsamaus įvertinimo.

Įdomu tai, kad aktyvistei yra žinomos jai grasinančių asmenų tapatybės. Pavyzdžiui, A. Kazanceva kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), pranešdama apie Lietuvoje gyvenančio Bronislovo Minderio elgesį – Rusijos „tradicinių vertybių“ palaikymą, grasinimus jai kaip lygių teisių palaikytojai. Pasak LGBTQ+ gynėjos, vaikinas gali būti išnaudojamas provokacijoms prieš Lietuvą vykdyti.

Kitas grasintojas – Rusijoje gyvenantis pediatras ir plastikos chirurgas Maksimas Suleimanovas, įkūręs  uždarą „Telegram“ kanalą „Imperija Celitelia“, kuriame bendrauja to paties pavadinimo grupuotės nariai, organizuojantys išpuolius prieš LGBTQ+ bendruomenę.

Abu asmenis A. Kazanceva išsiaiškino su žurnalistų pagalba.

Jarmo.net pakalbino aktyvistę, kuri 2023 m. vasario 10 d.  Rusijoje buvo apskelbta „užsienio agente“ dėl tariamos LGBTQ+ „propagandos“.

– 2025 m. rugsėjį Rusijos teismas už akių priėmė nutartį jus sulaikyti dėl to, kad nevykdėte „užsienio agentui“ taikomų pareigų. Tų pačių metų spalio 9 d. buvote įtraukta į teroristų sąrašą. Kokias pasekmes tai jums turėjo?

– Tai man yra didžiulis praradimas, nes nebegaliu perduoti informacijos LGBTQ+ žmonėms Rusijoje ir iš Rusijos. Kai esi įtraukiamas į teroristų ir ekstremistų sąrašą, rizikuoja visi tavo sekėjai ir skaitytojai, net jei jie negyvena šalyje: jie gali būti persekiojami vien už tai, kad tave seka, spaudžia „patinka“ ar dalijasi įrašais.

Valdžia siekia izoliuoti žmones nuo informacijos ir nustumti LGBTQ+ žmones į antrarūšių piliečių padėtį. Tai, kad aš, mano tekstai, paskaitos ir turinys tampa susiję su represijų rizika, padeda jiems palaikyti tokią tvarką.

– „Mediazona“ pranešė, kad 2025 m. spalio pradžioje jums buvo pateikti dar du kaltinimai – dėl „melagingos informacijos“ apie karą skleidimo ir dėl raginimo dalyvauti ekstremistinės organizacijos veikloje. Ar galėtumėte patikslinti, kurios institucijos pateikė šiuos kaltinimus? Ar žinote, kurie pareigūnai pasirašė dokumentus? Ar turite jų kopijas?

– Deja, neturėjau galimybės visko detaliai išsiaiškinti. Pastaruosius 9 mėnesius turėjau susitelkti į savo persekiojimo bylą Lietuvoje, todėl neturėjau nei laiko, nei psichologinių jėgų aiškintis visas detales dėl mano bylos Rusijoje.

– Lietuvoje gyvenate apie trejus metus. Tiek prieš išvykdama, tiek po to socialiniuose tinkluose dalijatės informacija apie lytinį švietimą ir LGBTQ+ temas. Jūsų nuomone, kodėl Rusijos valdžia taip stipriai cenzūruoja tokią informaciją?

– Manau, yra trys pagrindinės priežastys.

Pirma, po Krymo okupacijos 2014 m. Rusija pradėjo prarasti sąjungininkus tarp Vakarų valstybių, todėl jai reikėjo ieškoti naujų partnerių: tiek ekonominių, tiek karinių.

Rusija pradėjo save pristatyti kaip „alternatyvą Vakarų pasauliui ir ideologijai“ ir sukūrė vadinamąją „tradicinių vertybių ideologiją“, kuri tapo savotišku eksporto produktu naujoms sąjungoms kurti.

Ši ideologija padeda stiprinti politinius sąjungininkus, apeliuojant į konservatyvią visuomenės dalį įvairiose šalyse, taip pat eksportuojant tokius instrumentus kaip „LGBTQ+ propagandos įstatymas“, kuris per pastaruosius metus tiesiogiai nukopijuotas ne vienoje valstybėje.

Kadangi politinės komunikacijos technologijos stipriai veikia emocijas, vienas pagrindinių naratyvų yra toks: „Gėjai atims jūsų vaikus ir pakeis jų lytį“.

Rusija pasitelkia LGBTQ+ bendruomenės įvaizdį kaip mitologinį blogį ir padeda savo sąjungininkams daryti tą patį, kad mobilizuotų visuomenę prieš „vidinį priešą“.

Rusija taip pat aktyviai remia anti-gender judėjimus visame pasaulyje.

Antra, Rusijos valdžia dažnai pasitelkia LGBTQ+ bendruomenę kaip „vidinį priešą“, kad nukreiptų dėmesį žiniasklaidoje.

Pavyzdžiui, žmogaus teisių gynėjai mano, kad 2022 m. priimtas antrasis „anti-LGBT propagandos įstatymas“ (nors panašus galiojo nuo 2013 m.) buvo siekis nukreipti dėmesį nuo plataus masto karo Ukrainoje ir mobilizacijos Rusijoje.

Tačiau šis triukas neveikė taip, kaip tikėtasi. Paaiškėjo, kad 2022 m. Rusijos visuomenei gėjų tema nebuvo labai svarbi. Todėl 2023 m. viduryje valdžia priėmė „anti-translyčių įstatymą“, nes translyčiai žmonės tapo stipresniu dirgikliu. Šiuo įstatymu visiškai uždraustos bet kokios lyties keitimo procedūros, įskaitant hormonų terapiją net tiems, kurie ją vartojo daugelį metų. Tai didžiulė tragediją Rusijos translyčių bendruomenėje.

Trečia, kai kurie politikai tiesiog darosi karjerą: norint tapti žinomam, reikia išpopuliarėti, o LGBTQ+ tema padeda greitai išplisti socialiniuose tinkluose.

Iš savo pusės pridurčiau, kad LGBTQ+ žmonės dažnai yra labiau linkę į savirefleksiją ir kritinį mąstymą apie visuomenės tvarką. Autoritarinėms valdžioms tokie žmonės nėra patogūs. Panaši represinė politika taikoma ir prieš kitas asmenų grupes, kurios linkusios solidarizuotis, pavyzdžiui, prieš Krymo totorius, tautines mažumas.

Rusijos valdžia nuosekliai siekia užkirsti kelią bet kokiam nekontroliuojamam žmonių susivienijimui.

Visa tai lėmė, kad nuo 2022 m. buvo priimti trys labai represiniai anti-LGBTQ+ įstatymai prieš grupę, kuri atrodo nedidelė, bet valdžiai pasirodė labai svarbi.

– Ar esate sulaukusi grasinimų nužudyti iš Rusijos institucijų ar pareigūnų?

Tiesioginių ne. Aš išvykau iš šalies tuo metu, kai pareigūnai pradėjo lankytis mano kolegų aktyvistų namuose, todėl man asmeniškai taip pagrasinti jie nespėjo.

Tačiau spaudimas vyksta nuotoliu. Esu nuteista 9 metams kalėjimo, įtraukta į teroristų ir ekstremistų sąrašą, gavusi dideles baudas už „LGBTQ+ propagandą nepilnamečiams“, mano socialiniai tinklai nuolat stebimi, mane atakuoja bot’ai, prieš mane vykdomos informacinės kampanijos, prisidėta prie persekiojimo ir grasinimų nužudyti Lietuvoje. Visa tai veikia mano gyvenimą.

– Kokios aplinkybės lėmė jūsų sprendimą išvykti iš Rusijos ir pasirinkti Lietuvą? Kada tiksliai persikėlėte į Lietuvą?

– Iš Rusijos išvykau 2022 m. kovą, kai supratau, kad nebegaliu tęsti aktyvizmo būdama šalies viduje. Kai prasidėjo plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą, visą savo veiklą sutelkiau į Ukrainos palaikymą: rinkau lėšas, savo interneto platformose pasakojau, kas vyksta, ieškojau būdų padėti draugams Ukrainoje ir pabėgėliams.

Tačiau labai greitai valdžia priėmė vadinamąjį „anti-fake“ įstatymą, pagal kurį galima suimti žmones už Ukrainos, Ukrainos kariuomenės civilių palaikymą, taip pat už pasisakymus prieš Rusijos karinę agresiją.

Mano socialiniai tinklai buvo pilni tokio turinio ir aš nenorėjau jo trinti. Norėjau tęsti proukrainietišką aktyvizmą, todėl supratau, kad turiu kuo greičiau išvykti iš šalies.

Tuo pačiu metu buvo atliekamos kratos mano kolegų aktyvistų namuose, kai kurie žmonės buvo suimti, todėl supratau, kad būsiu kita, ir pabėgau.

Išvykau į Turkiją, vėliau 5 mėnesius praleidau Armėnijoje, kur savanoriavau projektuose, padedančiuose ukrainiečiams. Tačiau supratau, kad negaliu likti šalyse, kurios bet kada gali mane deportuoti, todėl turėjau vykti į saugesnę vietą.

Neturėjau Europos Sąjungos vizos, todėl susisiekiau su keliomis Vokietijos organizacijomis, su kuriomis jau buvau bendravusi, ir jos pradėjo rengti dokumentus. Tačiau, kaip žinia, Vokietijoje biurokratiniai procesai trunka labai ilgai.

Tuo pat metu sutikau vieną politinę pabėgėlę iš Rusijos, kuri taip pat ieškojo galimybės patekti į saugesnę Europos Sąjungos šalį. Ji padėjo man susisiekti su žmogaus teisių gynėjais Lietuvoje ir jie per savaitę parengė man humanitarinę vizą.

Taip atsidūriau Lietuvoje: iš esmės gana atsitiktinai. Niekada anksčiau čia nebuvau. Dabar suprantu, kad imigracijos prasme tai buvo geriausia, kas man galėjo nutikti. Jaučiu, kad tai yra geriausia šalis man gyventi.

– Buvo pranešta, kad 2025 m. gegužę Rusijoje buvo įvykdyti išpuoliai prieš keturias organizacijas, dirbančias su LGBTQ+ klausimais. Ar galėtumėte papasakoti daugiau apie šiuos incidentus?

– 2025 m. gegužę viena Rusijos kraštutinių dešiniųjų grupė „Tselitel’s Empire“ pradėjo internetines atakas prieš LGBTQ+ organizacijų ir nepriklausomų aktyvistų socialinius tinklus, dirbančius su Rusijos LGBTQ+ bendruomene.

Rusijos valdžia daugelį metų skatino ir rėmė tokias kraštutinių dešiniųjų grupes, naudodama jas kaip neformalias jėgos struktūras kovai su vadinamaisiais „valstybės priešais“.

Todėl pats išpuolis nebuvo kažkas naujo: tai nutinka kartkartėmis. Kaip ir grasinimai nužudyti, kurių per 20 aktyvizmo metų esu gavusi daug.

Tačiau pirmą kartą šie persekiotojai atėjo prie mano namų. Paaiškėjo, kad vienas iš dviejų jų lyderių gyvena Kaune. Jis paviešino mano adresą internete ir atėjo prie mano namų su bendrininkais… kaip jie patys sakė, kad mane nužudytų.

– Būtent 2025 m. birželį prie savo namų Vilniuje pastebėjote grasinančią žinutę. Tuo metu jūsų nebuvo namuose, todėl su ją palikusiais žmonėmis nesusidūrėte. Kiek suprantu, vaizdo kamera užfiksavo, kaip nežinomi asmenys priėjo prie jūsų namo ir paliko užrašą ant pašto dėžutės „Privet ot Celitelia“ (lt. „Linkėjimai nuo Gydytojo“)?

– Ne visai. Jie patys savo socialiniuose tinkluose paskelbė vaizdo įrašus iš apsilankymo prie mano namų, taip pat raginimus prieš mane smurtauti. Kai šie įrašai buvo paskelbti ir pradėjo plisti internete, gavau žinučių apie tai. Taip ir sužinojau, kas nutiko.

Jie publikavo vaizdo įrašus iš apsilankymo prie mano namų ir ragino smurtauti prieš mane.

– Vienoje iš jūsų paviešintų ekrano kopijų taip pat yra frazė: „Deja, Saša kol kas išgyveno. Bet neilgai“. Ar ši žinutė buvo parašyta ant popieriaus, ar atsiųsta elektroniniu būdu? Kaip jautėtės gavusi tokius grasinimus?

– Turiu dešimtis ekrano kopijų su grasinimais nužudyti, pagrobti ir išvežti mane į Rusiją kaip „LGBT ekstremistę“. Jie rašė man privačias žinutes, komentarus socialiniuose tinkluose, skelbė įrašus savo paskyrose. Surinkau daugiau nei 100 ekrano kopijų su grasinimais. Tačiau policija nieko nedarė.

– Ar po to jautėtės saugi išeidama iš namų ar eidama į laiptinę?

– Žinoma ne. Daugiau nei 9 mėnesius gyvenu žinodama, kad šiandien arba rytoj galiu būti nužudyta arba sumušta. O policija nieko nedaro.

– Ar kuris nors iš jūsų kaimynų pastebėjo ką nors įtartino, pavyzdžiui, nepažįstamus žmones ar neįprastus automobilius prie namo?

– Tokios informacijos iš kaimynų neturiu. Ir vėlgi, policija neatliko jokio tyrimo, net nebandė.

– Kreipėtės į žiniasklaidą, o LRT paskelbė straipsnį apie šią situaciją. Kokia buvo grasinusių asmenų reakcija po publikacijos?

– Pirmiausia, kadangi policija nieko nedarė, žurnalistai iš „Glasnaya“, „VotTak“ ir „TV Rain“ atliko savo tyrimą ir nustatė grupės lyderių tapatybes.

Maksimas Suleimanovas, 25 metų, turtingo Rusijos verslininko sūnus, gyvena Maskvoje.

Bronislavas Minderis, 20 metų, gyvena Kaune, viešai palaiko Rusijos karinę agresiją, skelbia norintis žudyti ukrainiečius ir teigia jau žudęs gėjus.

Apie tai surinkta dešimtys ekrano kopijų, tačiau policija nieko nedaro. Didelis straipsnis apie situaciją buvo paskelbtas portale 15min, ne LRT.

Ši publikacija jiems nepadarė didelio įspūdžio, nes jie gyvena rusakalbėje informacinėje erdvėje. Po reportažo per „TV Rain“ Maksimas ir Bronislavas vėl pradėjo man grasinti ir 24/7 atakuoti mano socialinius tinklus. Tai tęsiasi iki šiol.

Be to, kai „TV Rain“ žurnalistas paskambino Maksimo tėvui, turtingam verslininkui Narimanui Suleimanovui, Maksimui tai labai nepatiko. Po to jis savo socialiniuose tinkluose pareiškė, kad palieka grupę ir vyksta kariauti už Rusijos armiją. Tačiau tai buvo melas. Žurnalistai nustatė, kad jis liko Maskvoje. Man jis toliau rašė, kad aš „jo ir Bronislavo nesustabdysiu“.

– Gavote ir žinutes, pavyzdžiui: „Vis tiek tave pagaus, tai tik laiko klausimas. Aš nebijau paaukoti kitų ar savęs dėl to“ ir „Kur tavo policija, Sašenka? Jei būtum buvusi namuose, būtume tave pribaigę.“

– Šias žinutes siuntė Bronislavas Minderis ir kiti grupuotės nariai.

– Jūsų nuomone, kodėl tapote šios grupuotės taikiniu?

– Todėl, kad esu gana žinoma figūra Rusijos LGBTQ+ bendruomenėje. O ši grupuotė deklaruoja, kad jų tikslas – „ginti Rusijos įstatymus ir sustabdyti LGBT ligos plitimą Rusijoje“.

Jie patys rašė, kad mano „Telegram“ kanalas yra didžiausias, kokį jiems teko atakuoti (aš vedu vieną didžiausių rusiškų LGBTQ švietimo kanalų). Jie sužinojo, kad gyvenu Lietuvoje, o vienas iš jų lyderių taip pat yra čia. Gyvenu atvirai. Esu nepriklausoma aktyvistė, už manęs nestovi jokia organizacija. Esu mergina. Esu patyrusi daug represijų iš Rusijos valstybės, todėl jie mano, kad turi „teisėtą priežastį“ mane „nubausti“, nes Rusija mane vadina „teroriste“.

Manau, kad ši grupuotė (kaip ir kitos panašios) yra kuruojama Rusijos saugumo tarnybų, todėl tai gali būti ir užsakymas. FSB (Rusijos saugumo tarnyba – jarmo.net) siekia infiltruotis į Europos Sąjungą ir jiems, žinoma, įdomu patikrinti, ar įmanoma čia atakuoti „Rusijos priešus“. Todėl labai blogai, kad policija tai ignoruoja. Prorusiškos grupuotės jaučiasi nebaudžiamos ir tampa vis aktyvesnės.

– Ar po to, kai paviešinote situaciją, kreipėtės į policiją, buvo vykdomos botų atakos prieš jūsų socialinius tinklus?

– Taip, jie mane nuolat atakuoja.

– Jūsų nuomone, kaip šie asmenys galėjo gauti jūsų namų adresą? Ar manote, kad informaciją galėjo perduoti Rusijos saugumo tarnybos?

– Jie sužinojo tai mane sekdami socialiniuose tinkluose. Gyvenu atvirai ir man nepriimtina mintis, kad LGBTQ+ žmogus ar aktyvistas turėtų slėptis. Nepadariau nieko blogo ir neturiu ko slėpti. Slapstosi jie: slepia savo tapatybes ir bijo būti atskleisti. O aš visus savo aktyvizmo metus gyvenu atvirai. Nusikaltėliai yra jie, ne aš.

– Kai pranešėte apie šiuos grasinimus policijai, pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Ar planuojate jį skųsti teismui?

– Gavome tris policijos atsisakymus. Mano advokatas apskundė juos prokuratūrai ir ji nurodė pradėti ikiteisminį tyrimą. Tai įvyko sausio 23 d. ir dabar vis dar laukiame tolimesnių veiksmų.

Su manimi susisiekė ir Jungtinių Tautų atstovai, taip pat kreipiausi į kai kurias tarptautines institucijas. Manau, kad kažkas turi būti padaryta. Nėra jokios priežasties padėti FSB veikti Europos Sąjungoje.

– Ar šiuo metu palaikote ryšius su vietos LGBTQ+ ar žmogaus teisių organizacijomis Lietuvoje?

– Taip, kreipiausi į LGL ir KOPŽI centrą, jie mane labai palaikė, esu jiems labai dėkinga.

– Jūsų nuomone, koks turėtų būti tinkamas policijos reagavimas tokioje situacijoje?

– Kai viena LGBTQ aktyvistė, taip pat migrantė, gyvenanti Vokietijoje, patyrė panašų persekiojimą, Vokietijos policija per 24 valandas su ja susisiekė, apsaugojo jos asmens duomenis ir pradėjo baudžiamąją bylą.

Manau, kad tai normalus scenarijus, kai žmogus persekiojamas ir jam grasina nužudyti, ypač kai tai daro prorusiška grupė, atvirai veikianti Lietuvoje.

Lietuvos žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai man sakė, kad Lietuvoje beveik nėra teisinės praktikos, kaip ginti grasinimus patiriančius žmones, ir beveik nėra praktikos, kaip saugoti LGBTQ+ žmones nuo neapykantos nusikaltimų.

Jei tai tiesa, norėčiau, kad mano byla bent šiek tiek padėtų tai pakeisti. Nes prorusiškos kraštutinių dešiniųjų grupės artimiausiais metais Europoje tikrai netaps mažiau aktyvios. Panašu, kad jos darosi vis aktyvesnės.

– Ar sulaukėte palaikymo iš vietos LGBTQ+ bendruomenės?

– Nelabai daug bendrauju, esu gana neurodivergentiška intravertė, daugiausia gyvenanti prie kompiuterio, todėl su žmonėmis gyvai susitinku retai.

Bet tikrai jaučiu daug palaikymo iš daugelio gerų žmonių Lietuvoje, su kuriais teko susisiekti, ir visada jaučiu palaikymą iš LGBTQ bendruomenių visame pasaulyje. Aš labai myliu LGBTQ žmones, – kalbėjo pašnekovė.

Prokuroras panaikino policijos nutarimą

Jarmo.net susipažino su prokuroro Edvino Navicko sausio 23 d. nutarimu, kuriuo nuspręsta ikiteisminį tyrimą pradėti, panaikinant policijos nutarimą atsisakyti tą daryti.

„Nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą priimtas skubotai, neištyrus visų sprendimui priimti reikšmingų aplinkybių, kurios patvirtintų ar paneigtų, jog buvo padaryti veiksmai, turintys nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių“, – nutarime dėstė E. Navickas.

Prokuroro manymu, tikslinga išsamiai ištirti A. Kazantsevos pareiškime nurodytas aplinkybes, todėl būtina atlikti išsamią aktyvistės apklausą, išanalizuoti jos turimą tekstinę ir vizualinę medžiagą, kitus reikšmingus duomenis, bei atlikti kitus veiksmus, siekiant patikrinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes.

Informacijos neteikia

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė atsisakė komentuoti šį atvejį. „Informuoju, kad privataus asmens kreipimąsi į teisėsaugos institucijas gali pakomentuoti tik tokį kreipimąsi pateikęs asmuo, prokuratūra negali suteikti prašomos informacijos“, – tikino ji atsakyme jarmo.net.

E. Martinonienė nurodė, kad tuo atveju, jei žmogus mano, kad pareigūnai netinkamai reagavo į jo pareiškimą, tai jis turi teisę pateikti skundą teisės aktų nustatyta tvarka.

Pakalbino idėjinį vadą

Portalo 15min.lt žurnalistams pavyko susisiekti su  M. Suleimanovu, kuris teigė, kad aktyvistei susidoroti grasinanti grupuotė, kurią jis įkūrė, yra taiki, pasisako už „tradicines vertybes“ tiek Rusijoje, tiek visame pasaulyje.

„Jei norėtume ją nužudyti, jau būtume tai padarę“, – portalas cituoja M. Suleimanovą.

Vyriškis tikino, kad pasisako už žodžio laisvę, tačiau smerkiami žmonės įsižeidė ir „sunaikino“ jo tinklaraštį, todėl teko persikelti į „Telegram“.

Žurnalistai išsiaiškino, kad M. Suleimanovo pavaduotojas – Ukrainoje gimęs ir kilus karui į Lietuvą su tėvais persikėlęs B. Minderis.

Tiesa, pats B. Minderis 15min.lt tikino, kad „Imperija Celitelia“ tik ginasi nuo tariamai juos viešoje erdvėje užsipuolusios aktyvistės. Anot jo, „kai kurie mūsų žmonės labai smarkiai nori ją nužudyti“, tačiau imtis realių veiksmų ir norėti – „skirtingi dalykai“.

Vaikinas nepaneigė, kad pats ketina persikelti į Rusiją, nes, jo žodžiais, tai nėra nusikaltimas.

Ukrainietis patvirtino, kad „Imperija Celitelia“ tikslas – kovoti prieš LGBTQ+ teises.

Tyrimas tęsiamas

Migracijos departamentas jarmo.net nepateikė duomenų apie B. Minderio statusą Lietuvoje, kadangi kol kas jam nėra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje.

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė jarmo.net komentavo, nors nors įtarimai tyrime kol kas niekam nėra pareikšti, tačiau tyrimas dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo (pagal Baudžiamojo kodekso 145 str. 2 d.) yra atliekamas, renkami tyrimui reikšmingi duomenys.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Generalinė prokurorė Nida Grunskienė sako, kad ikiteisminis tyrimas dėl paviešintuose seksualinio nusikaltėlio Jeffrey Epsteino failuose esančios informacijos vyksta intensyviai, renkami įrodymai, teisinės pagalbos ketinama kreiptis į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV).

„Intensyviai vyksta tyrimas. Šiuo metu yra apklausta apie 20 asmenų. Asmenų, kurie būtų pripažinti nukentėjusiaisiais, dar neturime, renkama informacija, ji yra analizuojama ir ruošiamasi siųsti teisinės pagalbos prašymą į JAV“, – ketvirtadienį „Žinių radijui“ sakė generalinė prokurorė.

N. Grunskienė pažymėjo, kad veikia telefono numeris, skirtas šiai bylai, kad asmenys, kurie nukentėjo ar turi svarbios informacijos, galėtų kreiptis tiesiogiai į tyrėją.

„Raginčiau visus žmones, kurie nukentėjo ar turi informacijos, kad nedvejotų ir skambintų telefonu +37060468154 ir pateiktų visą žinomą informaciją. Tada bus tikrai lengviau ištirti šį nusikaltimą“, – akcentavo ji.

Bylos medžiagoje minimi ir lietuviai

Įvertinusi paviešintuose J. Epsteino susirašinėjimuose esančią informaciją Lietuvos teisėsauga vasarį pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimai vykusios prekybos žmonėmis.

Generalinė prokuratūra aiškino, kad toks sprendimas priimtas atlikus detalesnį pradinių duomenų vertinimą ir konstatavus, kad objektyvus ir išsamus abejonių dėl teisėtumo keliančių aplinkybių ištyrimas galimas tik ikiteisminio tyrimo metu.

Ikiteisminį tyrimą atlieka Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, tyrimą organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja Panevėžio apygardos prokuratūra.

Kaip skelbta, JAV teisingumo departamentas metų pradžioje paviešino daugiau kaip tris milijonus puslapių J. Epsteino bylų dokumentų kartu su nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Lietuvos vardas dokumentuose minimas daugiau nei 1,2 tūkst. kartų, Vilniaus – daugiau nei 1 tūkst. kartų.

Juose matyti 2017 m. sausio 20 d. prašymas pervesti 75 tūkst. eurų į Lietuvoje registruotą SEB banko sąskaitą. Gavėjas – tuo metu renginių organizatoriaus Valdo Petreikio valdyta įmonė „Fors Projektai“.

Dokumentuose paskelbti pavedimų duomenys rodo, kad 2018 m. „NPO Baleto Teatras“ gavo 18,49 tūkst. dolerių, o „VSJ Baleto Teatras“ – dar 10 tūkst. dolerių pavedimą. Pinigus pervedė J. Epsteino vadovaujamas fondas „Gratitude America MMD“.

Paviešintuose bylos dokumentuose minima ir V. Petreikio žmona Simona Petreikė, kuriai esą galėjo būti suteikta parama mokslams. Dokumentuose nurodoma, kad S. Petreikė po J. Epsteino mirties paskelbta ir 3 mln. JAV dolerių palikimo gavėja.

J. Epsteinas 2008 m. buvo nuteistas už nepilnamečių merginų seksualinę prievartą, bet kalėjime praleido tik 13 mėnesių. 2019 m. jis vėl buvo sulaikytas ir apkaltintas prekyba žmonėmis. Tais pačiais metais J. Epsteinas kalėjimo kameroje nusižudė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Nevaikštantis, su nudegimų žymėmis ir žaizdomis – tokį brolį Gražina rado gulintį ant žemės pas ūkininkus, pas kuriuos brolis Algis dirbo 13 metų. „Baisiau nei tvartas“, – taip Gražina apibūdino patalpą, kurioje gyveno Algis. Gražina sako, kad 13 metų brolis dirbo už cigaretes ir maistą, o atlygio už darbą ūkininkai nemokėjo. Problema ir tai, kad Algis turi tik Sovietų Sąjungos pasą, tad šiandien jis negali nemokamai gauti medicininės pagalbos.

Gražinos brolis Algis 13 metų dirbo ir gyveno Mažeikių rajone pas ūkininkę. Per tą laiką Gražina su broliu bendraudavo telefonu, susitikdavo kitur – ūkio ir jo šeimininkų sesuo nematė.

Šį vasarį Gražina sulaukė žinios iš seniūnijos, kad pablogėjo brolio sveikata ir jis nebevaikšto. Kartu jai pranešė, kad Algiui negalima suteikti nemokamos medicininės pagalbos, nes jis neturi jokios pilietybės – turi tik Sovietų Sąjungos išduotą asmens dokumentą, o, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, dėl Lietuvos pilietybės nesikreipė.

Gražina sako, kad brolis savo gyvenimą vedė ne tuo keliu, neturėjo reikiamų įgūdžių, o visą šį laiką gyveno ir dirbo pas ūkininkus, kurie nemokėjo jam pinigų, tad galiojančio asmens dokumento jam ir neprireikė.

Sužinojusi apie tai, kad Algis neturi pilietybės, Gražina ėmė tvarkyti dokumentus ir sėdo į autobusą važiuoti pas brolį. Gražina stebisi: ūkininkė žinojo, kad brolis neturi asmens dokumentų, o jai sakė, kad per 13 metų Algis nieko ir neuždirbo.

„13 metų žmogus gyvena pas ūkininką, melžia 12 karvių, o sako, kad nieko nedirbo. Ūkininkai žinojo, kad jis neturi dokumento, jiems nereikėjo jokių mokesčių mokėti – brolis taip ir dirbo už cigarečių pakelį ir maistą“, – LRT.lt pasakoja Gražina.

„Nėra sveikos vietos“

Atvykusi pas ūkininkus ir pamačiusi, kokiomis sąlygomis gyveno Algis, Gražina negalėjo tuo patikėti.

„O dieve! Galvoju, kur aš čia papuoliau, kur čia patekau. Kai įėjau į vidų – baisu. Baisiau nei tvartas. O žiema buvo šalta. Brolis buvo prie krosnies. Viduje – vien cementas ir ta krosnis. Jis gulėjo prie krosnies ant žemės. Bandžiau jį pakelti, bet niekaip negalėjau, man nepavyko. Algis bandė pasikurti krosnį, bet jau nebegalėjo paeiti, nevaikščiojo“, – prisimena Gražina.

Susirinkusi ūkininkų šeima Algį ėmė varyti lauk ir liepė Gražinai jį parsivežti į namus. Namuose nuprausus brolį, paaiškėjo tikroji sveikatos būklė.

„Dieve, ant kojų nė vienos sveikos vietos nebuvo – vien pūliniai, žaizdos. Kairysis šonas – visas nudegintas, ranka – taip pat. Algis norėjo pasikurti krosnį, bet nebepastovėjo, todėl virto ant įkaitintos krosnies. (…) Apiprausėme brolį, nes buvo baisus, ir iškvietėme greitąją. Jį su neštuvais nunešė“, – sako Gražina.

Pasak jos, ligoninėje Algį apžiūrėję gydytojai sakė per visą darbo stažą nematę tokio paciento: „Taip ir klausiausi išsižiojusi, kas čia yra. Gydytojai sakė, kad žmogui sulaužyti visi kaulai, kad nėra sveikos vietos.“

Kaip pasakoja Gražina, gydytojai įtarė, kad Algis galėjo būti sumuštas, tačiau ligoninėje jis nieko nepasakojo. Grįžus į namus, brolis pripažino, kad jį sumušė ūkininkės sūnus.

Kadangi Algis neturi nei pilietybės, nei galiojančio asmens dokumento, už visas suteiktas medicinines paslaugas teko sumokėti patiems. Tačiau to nepakako. Iki šiol Algis nevaldo kairės rankos ir kojos, yra daugybė kitų sveikatos sutrikimų, tad reikalingas ir šeimos gydytojo, ir kitos medicininės paslaugos. Tam reikalingas asmens dokumentas, bet jo laukti teks ne vieną mėnesį.

„Mums reikia didelio gydymo. Be asmens dokumento niekur negalime kreiptis – nei dėl sveikatos draudimo, nei dėl negalios, nei Užimtumo tarnyboje priregistruoti, nei gauti šeimos gydytojo ar gauti kokių nors pajamų“, – nerimauja Gražina.

Žmogus tampa „nemokamu darbiniu gyvuliu“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė LRT.lt pabrėžia, kad Algis patyrė darbinį išnaudojimą – vieną iš prekybos žmonėmis formų. Tokių atvejų, kai Lietuvos ūkiuose išnaudojami pažeidžiami žmonės, – ne vienas, jų fiksuojama vis daugiau.

„Matome beveik tą pačią pasikartojančią schemą – dėl sveikatos būklės, socialinio apleistumo ir finansinio neraštingumo asmuo patenka į pradžioje geradariu prisistatančio ūkininko globą, neva žmogus priglaudžiamas, kad nepražūtų, bet labai greitai virsta nemokamu darbiniu gyvuliu.

Kokia čia globa ar pagalba, jei žmogui 10 metų nemokamas atlyginimas, o darbuotis tenka nuo aušros iki sutemų, be išeiginių dienų, be atostogų?“ – stebisi K. Mišinienė.

Pasak jos, kadangi toks darbas niekaip neįteisinamas, išnaudojamas žmogus neturi ir socialinių garantijų.

„Kelia pasibaisėjimą, kokios būsenos mes tokius „darbuotojus“ atrandame, – išbadėję, skarmaluoti, be galimybės nusiprausti… Štai neseniai su pareigūnais vykome į atokų regioną, kur, tiesiogine to žodžio prasme, iš ūkininko fermų buvo išlaisvintas negalią turintis vyras. Jo kūnas buvo nusėtas mėlynėmis, matėme žaizdas – kažkas besityčiodamas gesino į jį cigaretes“, – apie siaubingus atvejus pasakoja K. Mišinienė.

Sesuo – bejėgė

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė pastebi, kad Algio sesers Gražinos pajamos minimalios, tad šeimai nepavyktų susimokėti už Algio gydymą ligoninėje.

„Ji visiškai bejėgė, nors akivaizdžiai mato, kad broliui labai blogai, baiminasi, ar nereikės amputuoti kojos. Ji visiškai pažeidžiama. Net jei vidutinių pajamų šeimoje nutiktų tokia situacija, šeima būtų labai pažeidžiama“, – LRT.lt komentuoja A. Adomavičienė.

Ekspertė stebisi, kaip niekas iš aplinkinių nepastebėjo nelegalaus darbo ir apie jį nepranešė. Tokių atvejų, kai ūkininkai žmones neteisėtai išnaudoja už maistą ir stogą virš galvos, vis pasitaiko.

„Juk kaimynai žino, kad tai nelegalu. Jei apie tokius atvejus būtų pranešama, būtų galima išsiaiškinti, kad žmogus net paso neturi, tada pati sistema gal būtų suteikusi pagalbą. Sakome, kad didelis šešėlis, bet kyla klausimas, kaip bandoma su juo kovoti, jei nepastebime tokių dalykų“, – sako A. Adomavičienė.

Pasak jos, pažeidžiamoje situacijoje atsidūrusiems žmonėms labai svarbios socialinės garantijos: „Ūkininkė žinojo apie Algio pažeidžiamumą. Taip ir nutinka, kai vieni nesužiūri nelegalaus darbo, kiti naudojasi žmogaus pažeidžiamumu. Sesuo šioje situacijoje bejėgė, o dabar ją, gaunančią mažas pajamas, užgriuvo brolio išlaikymas.“

Kaip galima atkurti pilietybę?

Migracijos departamento vyriausiasis patarėjas Rokas Pukinskas LRT.lt sako, kad per metus pasitaiko vienetinių situacijų, kai žmonės kreipiasi turėdami tik Sovietų Sąjungos išduotus asmens dokumentus.

Kadangi tokiu atveju žmogus neturi jokio jo asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, Migracijos departamente atliekamas patikrinimas dėl asmens duomenų ir tapatybės, taip pat atliekama asmens atpažinimo procedūra tapatybei nustatyti: bent du asmenį pažįstantys žmonės raštu turi patvirtinti jo tapatybę.

Nustačius asmens tapatybę, jam pasiūloma pateikti prašymą dėl Lietuvos pilietybės, jei jis atitinka pilietybės įgijimo ar atkūrimo sąlygas, arba dėl leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvoje, sako R. Pukinskas.

Pirmiausia, kaip aiškina Migracijos departamento atstovas, asmuo turi įgyti Lietuvos pilietybę. Jei žmogus yra lietuvių kilmės, pilietybę jis gali įgyti supaprastinta tvarka. Tokiu atveju paprastai pakanka pateikti asmens gimimo liudijimą arba papildomai vieno iš tėvų gimimo liudijimą. Pasak R. Pukinsko, prašymą dėl Lietuvos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka nagrinėja Pilietybės reikalų komisija, pilietybę dekretu suteikia prezidentas.

Taip pat galima kreiptis dėl pilietybės atkūrimo, jei asmens tėvai, seneliai ar proseneliai iki 1940 metų birželio 15 dienos turėjo Lietuvos pilietybę. Tokiu atveju iš Lietuvos archyvų būtina gauti dokumentus, patvirtinančius tėvų, senelių ar prosenelių pilietybę. Prašymus dėl pilietybės atkūrimo nagrinėja Migracijos departamentas, o sprendimą priima vidaus reikalų ministras.

Įgijus ar atkūrus pilietybę, žmogus gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl asmens tapatybės dokumento išdavimo.

R. Pukinsko teigimu, prašymas dėl Lietuvos pilietybės suteikimo supaprastinta tvarka po Migracijos departamento atlikto patikrinimo Pilietybės reikalų komisijoje turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo visų reikalingų dokumentų gavimo dienos. Prašymas dėl pilietybės atkūrimo išnagrinėjamas per 12 mėnesių nuo prašymo priėmimo Migracijos departamente dienos.

Kaip aiškina R. Pukinskas, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos pilietybę norėję įgyti žmonės tuometėse migracijos tarnybose turėjo pasirašyti pasižadėjimus Lietuvos Respublikai – pasižadėjimą laikytis Lietuvos įstatymų, gerbti valstybės nepriklausomybę ir jos teritorinį vientisumą.

Tuo metu teisę įgyti Lietuvos pilietybę turėjo žmonės, kurių tėvai ar seneliai iki 1940 metų birželio 15 dienos turėjo Lietuvos pilietybę ar nuolat gyveno Lietuvoje, taip pat žmonės, kurie Lietuvoje turėjo nuolatinę gyvenamąją vietą bei patys arba jų tėvai ar seneliai gimė Lietuvoje, taip pat ir kiti žmonės, kurie turėjo Lietuvoje nuolatinę gyvenamąją vietą bei teisėtą pragyvenimo šaltinį.

Pasirašę pasižadėjimą Lietuvos Respublikai, žmonės gaudavo piliečio pažymėjimą, kurio pagrindu vėliau buvo išduodamas Lietuvos piliečio pasas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dvidešimtmetis Anykščių rajono pramogų parko darbuotojas pripažintas kaltu dėl nepilnametės išžaginimo. Nusikaltimas kraupus, o teismo skirta bausmė sukėlė pasipiktinimo bangą.

Rožiniai plaukai

Nusikaltimo vieta tapo „visos dienos neribotų pramogų parkas, skirtas visai šeimai“. Taip reklamuojama Anykščių seniūnijoje, Skapiškių kaime, įsikūrusi erdvė, iš kurios penkiolikmetė grįžo verkdama.

Rožiniais plaukais pasipuošęs klounas mergaitės nelinksmino. Paėmęs už rankos, jis nusitempė ją į „Juostelių labirintą“. Pradžioje auka tikėjosi, kad animatorius paprasčiausiai padės jai rasti išėjimą, tačiau netrukus atsidūrė ankštoje, tamsioje pagalbinėje patalpoje.

Per apklausą mergaitė prisipažino, kad pagalbos šauktis beveik nemėgino – tai atrodė beprasmiška. Tragedija įvyko „Siaubo parke“, kur lankytojų klyksmai yra įprastas fonas. Mergaitė suprato, kad jos pagalbos šauksmas būtų tiesiog paskendęs bendrame emocijų triukšme.

Viskas įvyko žaibiškai. Animatorius auką apkabino ir pabučiavo, o kai ši jį atstūmė, jėga nusuko mergaitę veidu į sieną ir ją išžagino.

„Tas klounas vilkėjo raudonos ir mėlynos spalvų kostiumą, buvo rožiniais plaukais, rudų akių, strazdanotas. Jo vardo nežinojau, tik pasakė, kad jam aštuoniolika“, – prisiminė nukentėjusioji. Ji pabrėžė, kad klounui paklausus, ar jai jau yra aštuoniolika, ji aiškiai papurtė galvą.

2024-ųjų rudenį mergaitės mama pranešė policijai apie bendrovės „Adovis“ valdomame parke galimai įvykdytą seksualinį nusikaltimą. Utenos apylinkės teismą pasiekusiose bylos detalėse nurodoma, kad animatorius pasinaudojo aukos šoku ir amžiumi: dėl netikėtų veiksmų ir psichologinio spaudimo mergaitė negalėjo nei suvokti įvykių esmės, nei aktyviai pasipriešinti.

Kaltę vertė aukai

Pramogų parko animatorius savo kaltės nepripažino – teisme jis laikėsi versijos, esą viskas vyko laisva valia ir net pačios nepilnametės iniciatyva. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu ši gynybinė pozicija subliūško.

Ikiteisminio tyrimo metu jaunuolis dėstė savąją įvykių versiją: susitikęs merginą prie „Juostelių labirinto“, kartu nuėjęs į aklagatvį, kur ji neva pati rodė jam dėmesį, o jis ją tik „kutenęs“. Kaltinamasis prisiminė, kad labirinte mergaitė buvo nuėmusi jo kaukę, jie aistringai bučiavosi, tad jis pasiūlė nueiti į nuošalesnę vietą.

Nors animatorius teigė neprisimenantis, kuris kuriam pasiūlė suartėti, jis pripažino žinojęs apie merginos amžių. Paklausęs, ar jai yra aštuoniolika, jis pamatė ją purtant galvą. Nepaisant to, kad suprato bendraujantis su nepilnamete, pareigūnams jis aiškino merginos tylą ar veiksmus supratęs kaip sutikimą.

Savo aukos vardą kaltinamasis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Teismas konstatavo, kad jo pasakojimai apie savanoriškus santykius yra visiškai paneigti kitais byloje surinktais įrodymais.

Spąstai parko tamsoje

Nustatyta, kad nepilnametė su kaltinamuoju buvo ankštoje patalpoje. Nors ten buvo durys, jos nudažytos tamsiai – nežinant jų beveik neįmanoma atskirti nuo sienų. Patalpoje kaukė besisukančio aparato garsas, o iš lauko sklido nuolatiniai kitų lankytojų klyksmai, sukurdami izoliacijos jausmą.

Teismo vertinimu, tokios aplinkybės mergaitei buvo visiškai netikėtos. Ji atvyko į parką pramogauti ir pasitikėjo klouno kostiumą vilkinčiu darbuotoju. Tai, kad ji prieš tai su juo fotografavosi, davė jam pledą, rodo, kad ji jį laikė saugumą užtikrinančiu personalu, o ne grėsme.

Kaltinamojo versija apie provokuojantį merginos elgesį nebuvo patvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai – jo parodymai prieštaravo liudytojų parodymams. Draugai prisiminė, kad iš labirinto išėjusi mergaitė atrodė sukrėsta, jos veido išraiška buvo neatpažįstama. Autobuse ji nebegalėjo sulaikyti ašarų, prisipažino apie patirtą prievartą ir maldavo draugų tai laikyti paslaptyje.

Liudytojai taip pat papasakojo matę, kaip dar prieš nusikaltimą du klounai-animatoriai buvo tiesiogine prasme užspaudę nukentėjusiąją į kampą.

Lyg pasityčiojimas?

Tai, kad nukentėjusioji apie patirtą prievartą iš karto nepasipasakojo mokytojai, specialistų nė kiek nestebino – reakcija į seksualinį smurtą yra labai individuali. Ekspertai mergaitei nustatė potrauminio streso sutrikimą. Tai užsitęsusi reakcija į įvykį, sukėlusį ribinę baimę, nerimą ir neigiamų išgyvenimų.

Mergaitę konsultavę psichiatrai jai skyrė antidepresantų. Išprievartavimas sugriovė jos kasdienybę: sutriko mokslai, bendravimas su bendraamžiais, kankina košmarai ir nuolat grįžtantys kraupūs vaizdiniai.

Nors teismas konstatavo, kad padarytas sunkus nusikaltimas, galutinis sprendimas šokiruoja. Teismas neįžvelgė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau pasirinko globėjišką požiūrį į kaltinamąjį.

“Tas klounas vilkėjo raudonos ir mėlynos spalvų kostiumą, buvo rožiniais plaukais, rudų akių, strazdanotas.”

Atsižvelgta į tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo jaunas, ką tik sulaukęs pilnametystės ir anksčiau nebuvo linkęs nusikalsti. Remdamasis šiais duomenimis, teismas nusprendė, kad net ir minimalios realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas „aiškiai prieštarautų teisingumo principui“.

Žagintojui skirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, ją atidedant dvejiems metams. Teismo vertinimu, sulaikyti jaunuolį nuo naujų nusikaltimų ir „suformuoti teigiamas nuostatas ateičiai“ pakaks bausmės vykdymo atidėjimo ir skirtų elgesį keičiančių programų.

Dar daugiau klausimų kelia civilinio ieškinio likimas. Nukentėjusioji prašė 20 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti, tačiau teismas šią sumą sumažino keturis kartus. Nors pripažinta, kad mergaitė patyrė dvasinį sukrėtimą, pažeminimą, nuolatinį nesaugumo jausmą ir jai būtina ilgalaikė psichoterapija, teismas pasirinko ieškoti „interesų pusiausvyros“ tarp aukos ir jos skriaudiko.

Galutinis bausmės rezultatas „Siaubo parko“ žagintojui – laisvė, apribota tik lygtiniais įpareigojimais, ir 5 tūkst. eurų kompensacija už sudaužytą paauglės gyvenimą.

Smurto epizodas

Tai ne vienintelė kraupi šios bylos detalė. Animatorius buvo kaltinamas ir kito nepilnamečio sumušimu ir fizinio skausmo sukėlimu, tačiau teismas konstatavo: įrodymų nepakanka.

Vaikas tyrėjams pasakojo lemtingą vakarą ieškojęs išžagintos draugės šaliko. Pamatęs jį ant rožiniaplaukio klouno kaklo, paprašė grąžinti. Atsakymas buvo smūgiai. „Klounas pasakė, kad negrąžins, ir ėmė kažkokiu basliu trankyti man per galvą. Iš pradžių neskaudėjo, bet po kokio ketvirto karto pajutau skausmą“, – liudijo berniukas.

Gindamasis vaikas atėmė pagalį, tačiau tada agresija peraugo į smaugimą. Klounas rankomis užspaudė berniuko kaklą. Nors skausmas, pasak nukentėjusiojo, buvo pakenčiamas, jam ėmė trūkti oro. Išsivadavęs iš užpuoliko gniaužtų, vaikas jautėsi sukrėstas ir fiziškai pažeistas.

Kaltinamasis smurtą kategoriškai neigė. Jo darbdaviai, bendrovė „Adovis“, teismui pateikė labirinte naudotą rekvizitą – vos 76 g sveriantį tuščiavidurį plastikinį žaislą, imituojantį kardą. Būtent šis svoris tapo vienu iš argumentų išteisinimui.

„Savavališko fizinio sąlyčio metu asmuo gali jausti nemalonų pojūtį, bet tai savaime nereiškia, kad jis patyrė fizinį skausmą, atitinkantį Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio požymius“, – konstatavo teismas.

Teisėjų vertinimu, „Siaubo parko“ animatorius tiesiog siekė vaiką pagąsdinti, o įrodyti, kad jis turėjo tikslą sukelti realų fizinį skausmą ar jį sukėlė, esą nėra galimybės. Dėl šio epizodo kaltinamasis buvo visiškai išteisintas.

Už „meilę svečiui“

Šis Utenos apylinkės teismo nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Tai tik pirmosios instancijos teismo žodis, kurį per įstatymų numatytą terminą gali skųsti tiek prokuroras, tiek nukentėjusiosios pusė.

Visuomenėje verdančios diskusijos rodo viena: bausmė už sugriautą vaiko gyvenimą, įvertinta lygtine laisve ir argumentais apie plastikinį kardą, daug kam atrodo prasilenkianti su teisingumu.

Šis žiauriu nusikaltimu paženklintas objektas yra vienas populiariausių Anykščių rajone. Regioninis portalas „Anykšta“ priminė makabrišką detalę: tą patį rudenį, po nepilnametės išžaginimo, bendrovė „Adovis“ Anykščių rajono savivaldybės organizuojamuose apdovanojimuose pelnė nominaciją „Svečio mylimiausias“.

Anykščių mero pavaduotojas ir Turizmo komisijos pirmininkas Dainius Žiogelis vėliau teisinosi portalui, esą savivaldybė apie parke įvykdytą nusikaltimą ir pradėtą ikiteisminį tyrimą nieko nežinojo.

Nežinia, ar tai tik sutapimas, tačiau po plačiai nuskambėjusio įvykio, prieš naują turizmo sezoną, „Labirintų parkas“ staiga pakeitė pavadinimą į „Labi parkas“. Pernai kalbintas parko įkūrėjas Deividas Dilys tikino su nekantrumu laukiantis teismo sprendimo: „Mes jį gerbsime ir žiūrėsime, iš kur čia tokios bėdos.“ Paklaustas, ar po tragedijos griežtins darbuotojų atranką, verslininkas žurnalistus ragino „neskubėti su vertinimais“.

Šiuo metu parkas nedirba – ne sezono metas. Viešai nurodomu bendrovės „Adovis“ telefonu niekas neatsiliepia.

Komentaras

Kristina Mišinienė

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė

Po Anykščių „Siaubo parko“ bylos nuosprendžio, kai pramogų metu darbuotojas išžagino nepilnametę ir smurtavo prieš kitą vaiką, juntamas didžiulis nusivylimas – prievartautojui bausmė atidėta, jis liko laisvėje.

Liko neatsakyta: ar klounais persirengę asmenys, puldinėję vaikus, veikė pagal darbdavių instrukcijas, ar tiesiog, nejausdami jokio atkirčio, vis labiau „nustojo stabdyti“. Sutikite, lankytojų smaugimas ir mušimas pagaliais peržengia bet kokias animatoriaus darbo ir sveiko proto ribas.

Tačiau nepilnametės išžaginimas? Šis nusikaltimas įvykdytas akivaizdžiai tam pasiruošus, lyg pagal iš anksto pasiteisinusį scenarijų. Labai gaila, kad nei pareigūnai, nei teismas nesigilino į kitų mergaičių skundus, jų netyrė, o šeimos taip pat pasirinko tylos kelią.

Skurdžiame teismo nuosprendyje nėra nė užuominos apie parko savininkų atsakomybę – nei teisinę, nei moralinę. Įvykusi seksualinė prievarta apnuogino tokios „pramogų“ vietos pavojingumą, tačiau neišgirdome nė vieno atsiprašymo žodžio ar apgailestavimo dėl tragiškai aplaidaus darbo organizavimo.

Kreipiamės į Anykščių rajono savivaldybę: prašome įvertinti šio parko savininkų atsakomybę ir jų ryšius su savivalda.

Teisėja, nors ir pripažino, kad vaikas buvo užpultas, patyrė prievartą ir susirgo potrauminio streso sutrikimu, kartu drįsta teigti, jog realus nusikaltėlio įkalinimas „aiškiai prieštarautų teisingumo principui“. Taip, teismas priima sprendimus savarankiškai, bet ar mes tikrai gyvename tokiuose skirtinguose pasauliuose, kad gėrį ir blogį suprantame taip radikaliai kitaip?

Po tokių nuosprendžių lieka daugybė abejonių, o prievartautojo neįkalinimą mes laikome beveik jo išteisinimu.

Lietuvos ir JAV teisinės praktikos atotrūkis

Anykščių byla apnuogino milžinišką prarają tarp Lietuvos ir JAV teisinės praktikos. Jei toks nusikaltimas būtų įvykdytas Amerikoje, daugelyje valstijų grėstų ilgametė laisvės atėmimo bausmė ir griežta priežiūra po jos atlikimo.

Nors JAV egzistuoja vadinamoji Romeo ir Džuljetos išimtis, sušvelninanti bausmes panašaus amžiaus jaunuolių savanoriškiems santykiams, ji akimirksniu netenka galios, jei nustatoma prievarta, smurtas ar galios disbalansas.

Esminis skirtumas lauktų ir po bausmės atlikimo: pagal JAV galiojančius „Megan įstatymus“ („Megan’s Law“), nuteistasis privalėtų registruotis viešame seksualinių nusikaltėlių registre.

Priešingai nei Lietuvoje, kur nuteistajam paliekama „teisė į užmarštį“, JAV bendruomenės saugumas keliamas aukščiau nuteistojo privatumo. Tai reiškia, kad nuteistojo nuotrauka, tikslus namų adresas, automobilio numeriai ir nusikaltimo detalės būtų prieinami kiekvienam kaimynui ar darbdaviui nacionalinėje duomenų bazėje (NSOPW.gov) visą likusį gyvenimą arba kelis dešimtmečius. Daugelyje valstijų tokiam asmeniui taip pat būtų uždrausta gyventi ar lankytis arti mokyklų ir vaikų žaidimų aikštelių, o policija galėtų tiesiogiai informuoti kaimynystės gyventojus apie jo atsikraustymą.

Lietuvoje teismas pasirinko globėjišką kelią – minimalią bausmę atidėjo, o nuteistajam išsaugojo anonimiškumą visuomenėje. Toks sprendimas ne tik saugo nusikaltimą įvykdžiusį asmenį, bet ir palieka auką ir visą bendruomenę be esminio teisingumo ir saugumo jausmo.

Mama: mano vaiko nebeliko – liko tik jo šešėlis

Diana Krapavickaitė

Jos penkiolikmetė dukra į Siaubo parką vyko džiaugtis pramoga, tačiau namo grįžo suluošinta klouno kostiumą dėvėjusio darbuotojo. Šiandien motina nusprendė nebetylėti: ne tik dėl savo dukros, bet ir dėl kitų vaikų saugumo.

Prarasta vaikystė

„Aš noriu teisingumo, nors žinau – jokia kalėjimo bausmė mano vaikui sveikatos nesugrąžins. Man nesugrąžins tokio vaiko, koks jis buvo iki tos lemtingos dienos“, – drebančiu balsu pokalbį pradeda moteris, kurios šeimos gyvenimas prieš pusantrų metų subyrėjo į šipulius.

Iki tragedijos mergaitė buvo džiugi, paprasta paauglė. Šiandien jos kasdienybė – psichiatrai, psichologai ir stiprūs antidepresantai. „Ji nebuvo išsišokanti, nevaikščiojo trumpais sijonais. Kodėl jie pasirinko būtent ją?“ – klausia mama.

Pasak moters, trauma pakeitė net mergaitės išvaizdą: „Ji nebemyli savęs, nekenčia savo kūno. Iš šviesios mergaitės ji tapo tarsi berniuku, nuolat slepiasi po giliu džemperio gobtuvu. Tai kiautas, kuriame ji mėgina išnykti iš visuomenės.“

Sistemos abejingumas

Skausmą gilina ir nusikaltėlio gynyba teisme, teigiant, esą auka „pati to norėjo“. „Jūs juokaujate? – baisisi motina. – Jei būtų norėjusi, jai nereikėtų vaistų ir ji nešokinėtų naktimis iš miego kūkčiodama.“

Motina neslepia apmaudo dėl pramogų parko administracijos reakcijos. Per visą šį laiką šeima nesulaukė net elementaraus atsiprašymo. „Jei autobuso vairuotojas padaro avariją, atsako ir darbdavys. O čia – vaikų pramogų vieta, kur tėvai tikisi saugumo. Kaip ten gali dirbti tokie žmonės?“ – retoriškai klausia ji.

Teisėsaugos procesai aukai tapo dar vienu kankinimo įrankiu. Spalį įvykdyto nusikaltimo ekspertizė buvo paskirta tik birželį. „Po pusmečio vaikas vėl turėjo prisiminti kiekvieną detalę, kurią labiausiai norisi ištrinti iš kiekvienos kūno ląstelės. Kiekvienas toks vizitas – tai iš naujo išgyventa prievarta.“

Nors nuosprendis paskelbtas, kaltinamasis visą ikiteisminio tyrimo laiką praleido laisvėje. „Mano vaikas važinėjo pas gydytojus ir ekspertus, o jis gyveno įprastą gyvenimą. Jis ir dabar laisvėje. Ar tikrai teismo skirta lygtinė bausmė ir elgesį keičiantys kursai pakeis žmogėdrą?“ – stebisi moteris.

Ragina netylėti

Motina teigia girdėjusi baisių kalbų, kad jos dukra – ne vienintelė auka, tačiau kitos mergaitės tyli, bijodamos pasmerkimo ar užgauliojimų.

„Aš nebegaliu tylėti. Negali būti, kad mūsų vaikai būtų prievartaujami ten, kur jie važiuoja pramogauti. Noriu įspėti kitus tėvus – saugokite savo vaikus, nes nežinia, kas slepiasi po kauke, – sako ji ir kreipiasi į kitas nukentėjusias: – Netylėkite. Kuo didesnis bus mūsų ratas, tuo daugiau šansų, kad teisingumas pagaliau bus mūsų pusėje.“

Praėjusią vasarą šeima buvo renginyje vaikams. Vienas iš to renginio personažų – klounas. Mergaitės reakcija buvo iškalbinga – ji išlėkė iš renginio ir nebegrįžo. Nors jos ramsčiai – tėvai – buvo šalia, to nepakako.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Nukentėjusiosios pasipriešinimo išraiška nebuvo pakankamai aiški įtariamajam suvokti, jog ji nenori su juo lytinių santykių.“

Šiandien vis daugiau dėmesio viešojoje erdvėje skiriama seksualiniams nusikaltimams, kurių aukomis gali tapti visų socialinių sluoksnių, visų amžiaus grupių asmenys. Kalbame apie prievartautojų modus operandi, aukų patiriamas traumas, aplinkinių reakcijas ir pan.

Beveik visada šiuose tekstuose skiriama daug vietos nukentėjusiųjų baimei prakalbti, pranešti, kreiptis pagalbos. Tikrai taip – traumuotai paauglei ar suaugusiai moteriai pasakoti komisariatuose sėdintiems vyrams, kaip ją nurengė, praskėtė kojas, kiek laiko ir kokiu būdu ją prievartavo, yra tikrai siaubinga patirtis. Kaip iškęsti neretai žeminančią, tokią panašią į išgyventą prievartą medicininę apžiūrą. Aukos bijo ir savo artimiausios aplinkos reakcijų – daug kartų teko stebėti, kaip nukentėjusios mergaitės guodžia savo raudančias motinas: „Mama, nieko baisaus man neatsitiko, tu tik neverk, nepergyvenk taip, aš likau gyva …“

Bet šį kartą ne apie nusprendusias tylėti seksualinės prievartos aukas.

O kaip būna tais atvejais, kai jos ryžtasi prabilti ir, peržengusios policijos komisariatų slenksčius, liudyti apie savo sudarkytus kūnus ir psichiką? Kaip sekasi teisėsaugai iš jausmingai transliuoto naratyvo – „nu jos tyli, kaip gaila, pasirinko neduoti parodymų“ peršokti į profesionalų, empatišką santykį su pasiruošusia bendradarbiauti prievartos auka?

„Aš melagius matau iš tolo“, – užtikrina mus jauna pareigūnė, kai atlydime moterį į apklausą nedideliame komisariate.

„Gerai pagalvok, ar tikrai tau reikia šito vargo, ir mes tave purtysime, ir jo advokatas tavęs negailės, visi apie viską sužinos, aš tai nerašyčiau pareiškimo“, – pataria kitame.

Ilgą laiką galvojome, jog tokio elgesio priežastys – tai, jog pareigūnai vyrai tiesiog nesupranta nukentėjusios moters psichologijos, instinktyviai ją laiko melage, nejučiomis stoja prievartautojo pusėn. Tačiau šiandien seksualinės prievartos aukas apklausia išimtinai moterys pareigūnės – iš jų, deja, neretai sklinda ne ką mažesnis nepasitikėjimas, grubumas, savotiškas atsainumas.

Bet gal tada nuovargis, maži atlyginimai, konfliktai darbe, na, bet kas, bet kokios kliūtys, neleidžiančios teisėsaugos atstovams jautriai, mandagiai, galų gale profesionaliai, bendrauti su seksualinės prievartos aukomis ir tirti nusikaltimą?

“Tačiau šiandien seksualinės prievartos aukas apklausia išimtinai moterys pareigūnės – iš jų, deja, neretai sklinda ne ką mažesnis nepasitikėjimas, grubumas, savotiškas atsainumas.”

Vis tik atsakymo šiandien, matydama nepakenčiamai didelius nutrauktų ikiteisminių tyrimų dėl seksualinės prievartos skaičius, ieškočiau kitur.

Jis, mano manymu, tai pasiruošimas, žinios, įgytos specifinėje mokslo įstaigoje.

Jeigu tyrėja, nutraukdama tyrimą, samprotauja, jog nukentėjusioji „turėjo aiškiau išreikšti savo nesutikimą lytiniams santykiams“, jeigu ji leidžia įtariamajam dar prieš jam duodant parodymus susipažinti su aukos liudijimu arba pakvietusi moterį „tik pokalbio, nereikia advokato, čia tik greitai patikslinsim porą aplinkybių“ – iš tikrųjų ją įstumia į kambarį, kur jos laukia akistata su prievartautoju ir jo gynėju – ji tiesiog neturi žinių, ji neparuošta darbui šiame lauke.

Toks neprofesionalumas tragiškai smogia būtent nusprendusioms netylėti prievartos aukoms.

„Tai kad ji nestabili kažkokia“, – signalizuoja mums tyrėja, jos tonas vis griežtėja, laikysena darosi vis atšiauresnė.

Tuo tarpu įtariamasis savo versiją dėsto ramiai, racionaliai: „Nuoširdžiai pasimetęs, maniau, mes abu to norėjome, maniau, jai patinka grubus seksas, aš toks dabar sutrikęs…“

„Bet jis mane smaugė, aš buvau aptemusia sąmone, negalėjau pasipriešinti“, – bando aiškinti auka, tačiau tyrėja jos jau nebegirdi, jos nuomonei įtakos nebeturi niekas – nei psichologų pažyma apie patirtos traumos pasekmes, nei aukos bandymai žudytis.

Ar gali žmogus, neturintis bazinių žinių apie prievartos aukų psichologiją, tinkamai įvertinti tas mūsų taip kruopščiai renkamas ir pristatomas tyrimą vykdantiems asmenims psichologų pažymas apie patirtos traumos pasekmes? Ar replikuotų tada – „bet tai buvo tik lengvas prismaugimas, nieko ypatingo“?

“Ar gali žmogus, neturintis bazinių žinių apie prievartos aukų psichologiją, tinkamai įvertinti tas mūsų taip kruopščiai renkamas ir pristatomas tyrimą vykdantiems asmenims psichologų pažymas apie patirtos traumos pasekmes?”

Nedrąsu net klausti apie tarptautinius dokumentus, įpareigojančius prievartos aukoms suteikti prieigą prie teisingo ir nešališko tyrimo, seniai susitaikėme su padėtimi, jog visos tos dosnios konvencijos, direktyvos yra išimtinai nevyriausybinio sektoriaus žaidimų aikštelė.

Šiandien, motyvuodamos nukentėjusias mergaites ir moteris netylėti, liudyti apie apie patirtą prievartą, deja, visada turime joms atvirai pasakyti – tavęs laukia ne tik arši prievartautojo gynyba, bet gali būti, kad tavimi nenorės patikėti ir pareigūnai, tu jausiesi nesuprasta, neišklausyta, žeminama. Bet nenusimink ir nesitrauk, būk stipri, jie iš tiesų nelinki tau blogo, tiesiog jie nemoka kitaip. Žinai, ilgai bendraudami su blogais žmonėmis, kartais jie patys paranda jautrumą, tampa žiaurūs ir ciniški – tik tu nenusimink, laikykis, juk esi teisi.

Bet pasakysiu atvirai – sunku sakyti tokius dalykus žmogui, kuris yra tapęs vieno baisiausių nusikaltimų auka, griauti iliuziją, jog uniformuota visuomenės dalis yra besąlygiškai nusiteikusi padėti.

Deja, kito kelio kol kas nėra.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus rajono taryba, atsisakiusi pervadinti už pedofiliją nubausto kardinolo Henryko Romano Gulbinowicziaus vardo gatves, sulaukė Vyriausybės atstovo raginimo keisti šiuos pavadinimus, kaip neatitinkančius teisės aktų reikalavimų. Pasak rajono mero, projektas bus teikiamas, tačiau kyla klausimas, ar taryba jam pritars. Daugumą Vilniaus rajono taryboje sudaro Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos (LRRA-KŠS) politikai, kurie jau anksčiau išreiškė abejones dėl kaltinimų kardinolui.

Tarybai teikė dukart

Klausimai dėl H. Gulbinowicziaus Vilniaus rajono tarybai jau buvo teikti du kartus. Rugsėjį Vilniaus rajono politikams buvo siūloma panaikinti garbės piliečio vardą, suteiktą šiuo metu jau mirusiam lenkų kardinolui.

Kaip teigė siūlymą inicijavęs Laisvės partijos atstovas Vilniaus rajono taryboje Danielis Ilkevičius, jo pagrindas – 2020 m. Vatikano paskirtos drausminės sankcijos už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą, dvasininkų padarytų pedofilijos nusikaltimų slėpimą ir ilgametį bendradarbiavimą su saugumo tarnyba.

Portalas lrt.lt anksčiau skelbė, kad iš kardinolo Lenkijoje buvo atimti garbės titulai, panaikintas dvasininkui skirtas garbės piliečio vardas. Tuo metu Vilniaus rajone H. Gulbinowiczius tebėra laikomas garbės piliečiu, o jo vardu pavadintos kelios gatvės. Dvasininkas yra kilęs iš šio krašto.

Vasarį tarybai taip pat teiktas siūlymas pervadinti kelias dvasininko garbei pavadintas gatves Vilniaus rajone.

Įrodymai neįtikino

Vis dėlto abiem atvejais sprendimai nebuvo priimti, jo nepalaikius LLRA-KŠS atstovams, sudarantiems daugumą Vilniaus rajono taryboje.

Šios politinės jėgos politikai teigia, kad kardinolui metami kaltinimai yra labai sunkūs, todėl turėtų būti pagrįsti aiškiais ir nenuginčijamais įrodymais, kurių šiuo metu jie pasigenda. Politikai taip pat abejojo kai kurių apie dvasininko nusikaltimus liudijusių asmenų reputacija.

Jie teigė, kad kardinolas neturėjo galimybės apsiginti ir išsakyti savo pozicijos, galėjo būti apšmeižtas, o jo byla tapti parodomąja.

Sprendimą pašalinti dvasininko atminimą palaikę politikai argumentavo, kad duomenys apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus negali būti vieši, tačiau kardinolo kaltę pripažino patikimos ir autoritetingos bažnytinės institucijos. Be to, apie vaikystėje patirtą prievartą iš dvasininko yra prabilę net ir Vilniaus rajono gyventojai.

Nors politikams konsensuso pasiekti nepavyko, vasarį vykusiame posėdyje nuspręsta atlikti H. Gulbinowicziaus gatvėse gyvenančių žmonių apklausą, siekiant sužinoti jų nuomonę.

Po paskutinio sprendimo, kai atmestas siūlymas pakeisti Buivydžių seniūnijoje ir Nemenčinėje esančių gatvių pavadinimus, į Vilniaus rajono savivaldybę kreipėsi Vyriausybės atstovė Vilniaus ir Alytaus apskrityse Gedmantė Eimontienė. Ji nurodė pakeisti 2012 metais priimtą tarybos sprendimą, kuriuo H. R. Gulbinovičiaus vardas suteiktas Buivydžių seniūnijoje esančiai, per kelias gyvenvietes išsidėsčiusiai gatvei.

„Sprendimas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų, todėl turi būti panaikintas“, – rašoma Vyriausybės atstovės teikime.

Priminė Šventojo Sosto sprendimus

Vyriausybės atstovė priminė, kad 2020 metų lapkritį paskelbtas komunikatas, kuriuo po tyrimo H. R. Gulbinowicziui Šventasis Sostas uždraudė dalyvauti bet kokiose viešose iškilmėse ar susirinkimuose, naudoti vyskupo insignijas, dalyvauti laidotuvėse ir laidoti katedroje.

Taip pat jam nurodyta paaukoti pinigų fondui, remiančiam Bažnyčios veiklą seksualinės prievartos aukų naudai, jų psichologinę priežiūrą, prevenciją ir už nepilnamečių apsaugą atsakingų asmenų švietimą.

“Tai reiškia, kad savivaldybės taryba pripažįsta, toleruoja ir palaiko šio asmens veiksmus” – Vyriausybės atstovė

2025 metais Vilniaus arkivyskupija taip pat išplatino informaciją apie šį kardinolą, nurodydama, jog „ tai, kad Šventasis Sostas, ištyręs kardinolui Henrykui Gulbinowicziui iškeltus kaltinimus dėl nepilnamečio asmens seksualinio išnaudojimo bei kitų nusikaltimų, jį pripažino kaltu, jau yra ženklas apie ištirto nusikaltino rimtumą“.

Pasak Vyriausybės atstovės, visos šios aplinkybės, taip pat tai, kad Lietuva yra įsipareigojusi bendrauti su Šventuoju Sostu dorovės bei žmogaus orumo klausimais, o gatvės pavadinimo „visuomenėje kyla pasipriešinimas ir nesantaika“, yra pakankamos priežastys panaikinti pavadinimą, net jei ir būtų įvardinti šio asmens nuopelnai.

„Net jei ir būtų įvardinti šio asmens nuopelnai Lietuvai, paaiškėjus pastarosioms aplinkybėms, asmens, kurio veikla yra siejama su Konstitucijos ginamų vertybių paniekinimu, įamžinimas, pavadinant gatvę jo vardu, yra nesuderinamas nei su <…> reikalavimais, nei su aukščiau minėtais teisės principais. Tuo pačiu tai reiškia, kad savivaldybės taryba pripažįsta, toleruoja ir palaiko šio asmens veiksmus“, – pabrėžia G. Eimontienė.

Duchnevičius: reikia klausti tarybos, ar keis sprendimą

Įvertinusi šias aplinkybes, Vyriausybės atstovė pateikė siūlymą tarybai iš naujo svarstyti gatvės pavadinimą. Tai ji turėtų padaryti per mėnesį nuo teikimo gavimo dienos, o artimiausiame posėdyje – su juo supažindinti tarybą.

Kaip „Delfi“ sakė Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius, taryba su teikimu jau supažindinta ir galėtų būti teikiamas tarybai artimiausiame posėdyje.

„Dabar paskutinės dienos, jeigu ten viskas bus suderinta, specialistai viską pravizuos ir šitie klausimai pakartotinai turėtų atsirasti“, – sakė jis.

Vis dėlto meras dvejojo, ar taryba, visai neseniai pareiškusi nuomonę dėl šio klausimo, ją pakeis.

„Politinė valia tarybos daugumos yra, kokia yra, ir jie argumentais visi taryboje dalijosi, kai iniciatyvos buvo ir priėmė sprendimą, kokį priėmė“, – pastebėjo jis.

„Kaip institucija meras visus Vyriausybės atstovo pavedimus, prašymus vykdo, o toliau jau politikai turi sprendimus priimti – tai vėl gi, argumentai yra siunčiami, tarybos nariai visi yra supažindinti su tuo. Tai galima jų klausti, ką jie planuoja daryti, nes jie tą informaciją žino“, – pridūrė R. Duchnevičius.

Pasak jo, tarybos posėdyje nusprendus, kad turėtų būti atliekama gyventojų apklausa, tai bus padaryta – šiuo metu rengiami klausimai ir sprendžiama, kaip ją geriausia atlikti, tačiau tvirtino, kad šis procesas užtruks.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.