Author: admin

Viename Lietuvos didmiestyje nutiko šis tas sunkiai suvokiamo: jauną moterį, kaip ji nurodė, išprievartavo žmogus, kurį ji laikė ypač patikimu – netgi draugu. Vaikinui mergina iškart pasakė, kad nieko intymaus tarp jų nebus, bet jis visą vakarą darė spaudimą, kol galop parėjo prie fizinės prievartos ir netgi griebėsi narkotikų.

Deja, merginos parodymais teisėsauga ne iš karto patikėjo – prokurorai net kelis kartus nutraukė ikiteisminį tyrimą, nes „vertinant visą situaciją, įtariamojo įrašyto pokalbio metu išsakytas mintis, kad nukentėjusioji galėjo jam pasakyti griežtą „ne“ ar stipriau jį atstumti, ir jis būtų supratęs, jog ji nesutinka su juo lytiškai santykiauti, darytina išvada, kad nukentėjusiosios nesutikimo išraiška (pasakymas, kad nenori nieko seksualaus, atstūmimas bučiuojantis), šioje situacijoje nebuvo pakankamai aiški, kad įtariamasis tą nesutikimą suvoktų.“

Seksualinę prievartą patyrusi mergina tą vakarą prisimena kaip labai traumuojantį. Ji ir prieš tai buvo labai pažeidžiama, tačiau po skaudaus epizodo gyvenimas jai atrodo dar niūresnis.

Suėmė už kaklo ir pradėjo smaugti

Pasak nukentėjusiosios, 2025 m. gegužę per „Telegram“ jai parašė pažįstamas vaikinas – pasikvietė pas save į namus, mat pasitaikė proga tiesiog drauge pabūti – tėvai visam savaitgaliui išvykę. Buvo susitarta, kad vaikinas užvažiuos jos pasiimti. Kai jiedu atvažiavo į jaunuolio butą, jisai susuko suktinę, kurioje buvo narkotinių medžiagų – kanapių, ir abu kartu nuėjo jos surūkyti į tėvų kambarį.

„Po kurio laiko, kalbantis, jis pradėjo prie manęs lįsti, bandė bučiuoti. Aš su juo bučiuotis nenorėjau, todėl išreiškiau tai žodžiu ir atstūmiau jį rankomis“, – sakė nukentėjusioji.

Paskui jie nuėjo į jaunuolio kambarį ir, kai susėdo ant lovos, draugu apsimetinėjęs vaikinas vėl pradėjo lįsti.

„Lipo ant manęs, tada vėl pasakiau, kad nieko nenoriu ir atstūmiau jį kojomis. Bet jis nesiliovė, lipo toliau, kol rankomis suėmė už kaklo ir padėjo smaugti“, – prisiminė ji.

Smaugimo veiksmai, anot merginos, pasikartojo gal 10 kartų. Ji jautė, kad trūksta oro, o vienu momentu pajuto, kaip paraudonavo veidas.

Nukentėjusioji negalėjo tiksliai nustatyti, kiek laiko truko tie smaugimo epizodai, bet duodama parodymus pasakė, kad tęsėsi iki 10 sekundžių. Kai šitai vyko, ją apėmė baimė, todėl nepuolė šauktis pagalbos ir neišbėgo į kitą kambarį: galvojo, kad jei taip padarys, bus dar blogiau – nebežinojo, ko tikėtis iš agresyviai besielgiančio žmogaus.

Pasak merginos, jaunuolis smaugė ne ištisai, darė tai impulsyviai. Kaskart, kai smaugė, ji jį atstumdavo rankomis ar kojomis ir klausdavo „Ką tu čia darai?“, o jis į tai – „Ko tu iš manęs tyčiojiesi?“

Jos teigimu, bandymai smaugti pasikartojo apie 10 kartų, o paskutinis kartas buvo intensyviausias ir ilgiausias – truko daugiau nei 10 sekundžių. Tada ji aiškiai jautė, kaip pavojingai ima trūkti oro.

Iš baimės liovėsi priešintis

Pasak nukentėjusiosios, tada „draugas“ numovė jai kelnaites ir, atėmęs bet kokią galimybę priešintis, vaginaliniu būdu išžagino.

„Nusprendžiau nebesipriešinti, nes buvau labai išsigandusi, galvojau, kad jeigu tai darysiu, bus tiktai blogiau“, – išgyvenimais dalijosi jauna moteris.

Pasak merginos, po viso patirto siaubo ryte ji išvyko namo ir kelias dienas niekam nieko nesakė, nes turėjo atsipeikėti po patirto šoko. Tiktai vėliau apie išprievartavimą pasakė keliems draugams ir šie iš karto patarė imtis veiksmų.

Nukentėjusiajai skaudžiausia, kad ja nepatikėjo netgi tėvas. Jis dar ir prigąsdino, esą už šmeižtą gresia atsakomybė. Kadangi tėvas atsuko nugarą, o motina per vėlai pasiūlė paramą, mergina nutarė apsigyventi su ją palaikiusiais draugais.

Mergina taip pat pasakojo, kad baisiai su ja pasielgęs vaikinas žinojo, jog dėl psichologinės būklės ji yra labiau pažeidžiama, o tą lemtingą vakarą jautėsi ypač prastai ir apie tai pasakė, kai jiedu tądien ėmė šnekučiuotis. Tačiau „bičiulis“ apsimetinėjo, kad nori tik draugiškai pabūti, sakė, išvirs arbatos, kad pasijustų kiek geriau.

Vartojo ir narkotikus

Per ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad seksualinės prievartos metu vaikinas vartojo prievartavimo narkotikus – medžiagą, vadinamą GHB. To jam esą reikėjo potencijai pagerinti. Nukentėjusioji jau neturėjo jokios vilties pasipriešinti, todėl paprašė duoti narkotikų ir jai, kad būtų lengviau viską iškęsti.

„Išgėriau apie 1,5 ml. To paprašiau, nes galvojau, kad bus lengviau išgyventi situaciją, nenorėjau tuo metu būti blaivi. Aiškiai mačiau situaciją ir nejaučiau, jog būčiau apsvaigusi. Kai išgėriau to skysčio, nieko nepajaučiau“, – teigė nukentėjusioji.

Po to, kai išgėrė „skysčio“, vaikinas, anot jos, toliau ją prievartavo.

„Nesipriešinau ir nieko jam nesakiau, nesišaukiau pagalbos, nes maniau, kad tai tik pablogins situaciją ir jis dar labiau man pakenks“, – sakė mergina.

Tyrėjams buvo perduotas po seksualinės prievartos akto nukentėjusiosios padarytas garso įrašas – pašnekesys su įtariamuoju. Kartu su draugais mergina nutarė, kad įrašas gali padėti ikiteisminiam tyrimui.

Klausantis įrašo pavyksta išgirsti, kaip seksualine prievarta įtariamas vaikinas tikina nesupratęs, kad nukentėjusioji nenorėjo su juo lytiškai santykiauti.

Įtariamasis pasinaudojo teise tylėti

Kai jaunuoliui buvo pateikti įtarimai dėl seksualinės prievartos, jis nusprendė pasinaudoti teise tylėti ir nieko nekomentuoti, kol nesusipažins su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tyrėja nukentėjusiosios gynėjų nuostabai leido jam tai padaryti, o tada jis pateikė savo įvykių versiją – nurodė neva nesupratęs merginos pasakymo, turėjusio reikšti, kad „šiandien ji nieko seksualaus su juo nenori“.

Vaikinas bandė įtikinti teisėsaugą, kad mergina neva vėliau pasijautė geriau ir jau pati sutiko su juo santykiauti, kad kaklą spaudė jai neprieštaraujant.

Būtent įtariamojo parodymai teisėsaugą kažkodėl labiau įtikino, todėl ikiteisminis tyrimas buvo kelis kartus nutrauktas. Pagrindinis tokio sprendimo motyvas  – neva neaiškiai pasakytas „ne“: „Jo elgesys po lytinių santykių, tolesnis bendravimas su nukentėjusiąja, pasakymas, kad jaučiasi blogai po to, kai ji jam pasakė, jog jis ją išprievartavo, leidžia manyti, kad po įvykio jis nesuvokė, jog padarė kažką blogo, dėl ko nukentėjusioji galėtų ant jo pykti.

Kaip minėta, vertinant, ar buvo padaryta nusikalstama veika, svarbu nustatyti ne tik tai, ar lytiniai santykiai vyko prieš nukentėjusio asmens valią, bet ir tai, ar kaltininkas tai suvokė, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais buvo išreikštas nesutikimas. Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusiosios pasipriešinimo išraiška nebuvo pakankamai aiški įtariamajam suvokti, jog ji nenori su juo lytinių santykių.“

Nukentėjusios advokatas savo klientei nepalankius prokuratūros sprendimus apskundė teismui ir teismas galop nusprendė, jog ikiteisminis tyrimas turi būti atnaujintas.

Teisėjo teigimu, ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenų apie nukentėjusiosios pasipriešinimą ir nesutikimą užsiimti lytiniais santykiais, apie įtariamojo patvirtinimą, kad nukentėjusioji priešinosi, taip pat matyti, kad nukentėjusiosios parodymai iš esmės nuoseklūs ir pagrįsti netiesioginiais įrodymais – liudytojų parodymais, garso įrašais, ir visi šie duomenys sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad galėjo būti padaryta tyčinė nusikalstama veika, apibrėžta BK 149 straipsnio 1 dalyje.

„Šiuo atveju prokurorai, priimdami skundžiamus nutarimus, neatsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės išžaginimo, kaip nusikalstamos veikos, požymiams nustatyti, ir suabsoliutino įtariamojo parodymus, taip neobjektyviai vertindami bylos aplinkybes dėl tyčios nebuvimo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo skundas tenkintinas, o skundžiami prokurorų nutarimai naikintini“, – nurodė teismas.

„Teisėsauga stojo galimo prievartautojo pusėn“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė komentavo, kad dažniausiai ribą peržengiantys vyrai puikiai supranta, ką daro, – tiek jaunesni, tiek vyresni.

„Nemanyčiau, kad jauni vyrai to nesupranta, atvirkščiai – asmuo, peržengiantis užbrėžtą ribą ir tampantis prievartautoju, visai neblogai šitą suvokia, tačiau dėl įvairiausių priežasčių sau tą leidžia. Galbūt mąstoma, jog mergina „yra jo“ ir jis gali reikalauti lytinių santykių, galbūt anksčiau taip darė ir nebuvo nubaustas.

Praktikoje matome, kad vėliau, jau patraukti atsakomybėn, dalis prievartautojų paprastai teigia nesupratę, jog moteriai nepatiko glamonės, tvirtina, kad moterys nori grubaus sekso, ir pan. Gynyba būna dažniausiai agresyvi – kodėl man nepasakei? iš kur galėjau žinoti? aš tavo minčių neskaitau, – tačiau beveik visais atvejais matome, jog auka būna mušama, smaugiama, išgąsdinta, negalinti pasipriešinti“, – komentavo ji.

Kalbėdama apie teisėsaugos bandymus kelis kartus nutraukti ikiteisminį tyrimą, K. Mišinienė apgailestavo, nes tai, anot jos, parodo, jog viešai deklaruojamas nešališkumas ne visada įgyvendinamas praktiškai.

„Apgailestaujame, jog teisėsauga, nors viešai pasisako už nešališkumą tiek nukentėjusiųjų, tiek įtariamųjų atžvilgiu, šį kartą akivaizdžiai stojo galimo prievartautojo pusėn. Tą pastebėjo ir teismas, nurodęs atnaujinti nutrauktą ikiteisminį tyrimą. Sunku pasakyti, ar dėl asmeninio tyrėjos nusistatymo prieš pareiškimą parašiusią moterį, ar dėl profesionalumo trūkumo, kurio nepastebėjo tyrimui vadovaujantis prokuroras, tačiau turėjome pareigūnės išvadą, jog nusikaltimas nebuvo įvykdytas, seksualinės prievartos nebuvo.

Norėčiau atkreipti dėmesį, jog kalbame apie labai traumuojantį jaunos moters gyvenimo įvykį. Jis sukrėtė visą jos esybę, pasaulis niekada nebebus toks, kokiu buvo iki šio nelemto susitikimo, tad bet koks atsainumas, grubumas, neįsigilinimas į esmę siekiant teisingumo sukelia papildomą traumą, atima iš prievartą patyrusio žmogaus pasitikėjimą viena svarbiausių mūsų šalies institucijų“, – tikino ji.

K. Mišinienės teigimu, nukentėjusioji yra verta visiško palaikymo ir supratimo.

„Mačiau sutrikusį, traumuotą žmogų vis dėlto siekiantį teisingumo! Žinote, seksualinės prievartos aukas mes kartais matome gana stereotipiškai – esą tos aukos bijo prabilti, jos nieko nenori, nenori duoti parodymų. O jei nukentėjusioji visgi netyli, jei ji pasiryžusi bendradarbiauti su teisėsauga? Tada ji tikrai verta palaikymo, supratimo ir teisingo tyrimo“, – apibendrino KOPŽI vadovė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Seksualinio smurto atvejais paprastai ieškome aukos ir kaltininko, juoda ir balta. Ši istorija su daug atspalvių – apie grasinimais paremtą prievartą, kai motina buvo pastatyta prieš neįmanomą pasirinkimą: paklusti ar rizikuoti savo vaiko gyvybe.

Laisvos valios sunaikinimas

Ji iššoko iš važiuojančio automobilio ir prisišaukė pagalbos, tačiau Lietuvos teisėsaugai šio fakto ir jos pasakojimo nepakako ikiteisminiam tyrimui pradėti. Kraujyje nustatytas alkoholio kiekis tapo priežastimi abejoti košmariškais moters išgyvenimais.

Šioje byloje sąmoningo suvokimo ribos plyšta taip, kad pats smurtas tampa ne tik kūno, bet ir moralės naikinimu. Byla, kurią nagrinėjo teismas, apima daugiau nei vieną nusikaltimą. Joje figūruoja baimė, kuri keliama rodant valdžią, ir smurtas, kuris nepalieka mėlynių, bet sugriauna visus saugumo pamatus.

Klausimas, kodėl žmogus nepasipriešino, tampa neįmanomas, nes pati situacija buvo sukurta taip, kad pasipriešinimas reikštų dar didesnį blogį. Tokiose istorijose paprasti vertinimai neveikia – jos verčia susidurti su nepatogia tiesa, kad absoliutus smurtas kartais palieka aukai tik iliuzinį pasirinkimą.

Kalbame apie sadistinį, tokį, sakyčiau, be jokių ribų demonstruotą žiaurumą, fizinę ir seksualinę prievartą vienu metu – apie kokį pasipriešinimą čia galime kalbėti?

Teisėje egzistuoja terminas „laisva valia“, tačiau šis nusikaltimas šią sąvoką tiesiog sunaikino. Kai grasinimas vaiko gyvybe tampa vienintele bendravimo kalba, žmogus tarsi virsta įrankiu svetimame, iškrypusiame scenarijuje. Ši byla nėra tik pasakojimas apie prievartą, tai pasakojimas apie akimirką, kai motinos instinktas saugoti tapo ginklu prieš ją pačią.

„Mūsų visų reakcijos į prievartą gali būti labai skirtingos. Vieni nedelsdami duosime atkirtį, kiti bėgsime, slėpsimės, treti būsime sustingę iš baimės, tarsi paralyžiuoti. Šioje istorijoje aprašyti įvykiai atskleidžia labai didelę grėsmę moters, jos vaiko saugumui. Kalbame apie sadistinį, tokį, sakyčiau, be jokių ribų demonstruotą žiaurumą, fizinę ir seksualinę prievartą vienu metu – apie kokį pasipriešinimą čia galime kalbėti? Svarbu buvo išgyventi, kaip nors pralaukti didžiausias apsvaigusio kankintojo įtūžio akimirkas“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.

Gana nepavojingas?

Nusikaltėlio portretas itin vaizdingas: dešimt teistumų už įvairius nusikaltimus, tarp jų – ir už išžaginimą, leidžia kalbėti ne apie klaidą, o apie ilgalaikį polinkį į smurtą. Būtent toks asmuo tapo šios bylos centru.

Dar 2014 m. Vulvičo karališkasis teismas Londone nuteisė vyrą už išžaginimą ir seksualinį prievartavimą. Vienas Lietuvos teismų patvirtino šio teismo nuosprendį ir kalėti vyrą pasiuntė septynerius metus.

2022 m., galėję būti laisvės metais, tapo laisvėje vykdomų smurtinių nusikaltimų virtine, už kuriuos teismai jam skirdavo švelnius pabarimus – laisvės apribojimus, įpareigodami vyrą gydytis nuo alkoholizmo, draudė vartoti alkoholį ir kitas psichiką veikiančias medžiagas.

Laisvo oro gurkšnis, deja, neįkvėpė recidyvisto pradėti naują gyvenimą. Kaip ir teismo skirti trys iš eilės laisvės apribojimai vis ilgesniam laikui nesulaikė nei nuo alkoholio ar psichiką veikiančių medžiagų, nei nuo smurto.

Būtent tuo laikotarpiu, kai sistema demonstravo pasitikėjimą, jis įvykdė vieną brutaliausių nusikaltimų – seksualinį smurtą prieš moterį ir mažametį berniuką, nuo gimimo turintį raidos sutrikimą.

Žinių trūkumas apie „nepačiupinėjamą, plika akimi nematomą traumą“ būdingas ir teismams.

Asmuo, kuriam buvo patikėta laisvė, sąmoningai pažeidė visas sąlygas, turėjusias užtikrinti visuomenės saugumą. Šioje vietoje klausimas neapsiriboja vien nusikaltėlio asmenybe – jis neišvengiamai krypsta ir į sprendimus, leidusius tokį asmenį laikyti gana nepavojingą būti laisvėje.

„Turime aiškią psichologinio smurto formą. Deja, ji labiau aiški nukentėjusiesiems ar pagalbos teikėjams. Pastebiu, kad teisėsaugai dar reikėtų daug mokymų apie tai. Aiškumo galėtų įnešti platesnis psichologų  įtraukimas į tyrimus, didesnis pasitikėjimas jų suteikiamomis žiniomis apie psichologinę traumą, išvadomis apie konkretų atvejį. Žinių trūkumas apie „nepačiupinėjamą, plika akimi nematomą traumą“ būdingas ir teismams“, – sako K. Mišinienė ir priduria, kad KOPŽI centro patirtis atstovaujant aukoms teismuose sukrovė rimtą pastebėjimų bagažą.

Manipuliatoriaus kerai

Yra nusikaltimų, kurių detalių tarsi neįmanoma ištarti garsiai, aprašyti sklandžiai ir paprastai. Jie peržengia net ir pačios tamsiausios vaizduotės ribas, palikdami aukas įkalintas gėdoje, kurios nukentėjusieji net neturėtų jausti.

Nukentėjusioji – ne vienintelė moteris, susiejusi savo gyvenimą su iš kalėjimo grįžusiu vyru. Kiek ji žinojo apie jo praeitį? Ar tik tiek, kiek jis jai pasakojo? Kas lėmė jos drąsą būti su juo? Teismas šių klausimų nenagrinėjo, nes tokia analizė nėra teismo prerogatyva.

Teismas nagrinėjo jos ir jos mažamečio sūnaus išžaginimą ir seksualinį prievartavimą. Tai įvyko, kai moteris priėmė sprendimą nutraukti santykius su vyru, kurio veiksmai kėlė fizinį ir dvasinį skausmą.

„Kalbame apie manipuliatorius, kurie siekia sąmoningai kontroliuoti ir priversti savo aukas daryti tai, ko jie nori. Jų „arkliukas“ – sistemingai griauti pasirinktos aukos pasitikėjimą savimi. Smūgiai ir valkiojimas grindimis tikrai neprasideda pažinties pradžioje, užsimezgus santykiams gali būti daug subtilaus žaidimo, malonaus dėmesio, tačiau palaipsniui kontrolė moters atžvilgiu vis griežtėja, kol galiausiai virsta sistemingu asmenybės ardymu“, – tęsia K. Mišinienė.

Iš bylos medžiagos gali susidaryti įspūdis, kad moteris tarsi „žaidė su ugnimi“. Kai „TikTok“ programėlėje pradėjo bendrauti su slapyvardžiu prisistačiusiu šiauliečiu, moteris įtarė, kad tai jis. Tačiau susirašinėti nesiliovė, o vyro pasiūlymą užsukti į svečius priėmė atsainiai – na, tik kavos. Aiškaus „ne“ susirašinėdama ji neištarė. Galbūt tai gali skatinti mąstyti būti apie tuos atspalvius, o ne tik juodą ir baltą spalvas.

Moteris išėjo pavedžioti šunį, nusipirko šampano. „Ką man dabar su tavimi daryti?“ – jis stovėjo jos namų virtuvėje. Ji akimirksniu suprato pakliuvusi į bėdą. Visi iki šios akimirkos girdėti grasinimai, kad užmuš ją, jos sūnų, tėvus, tapo realūs. Ledinis balsas, akys keistos, lyg būtų perverstos, – tokį tą akimirką ji matė jį.

Atsisakiusi analinio sekso, dėl savo ir sūnaus ramybės ji sutiko pasimylėti paprastai. Kaip aiškino teisme, ši sueitis nekilo iš nuoširdaus jausmo ar noro, greičiau iš noro patenkinti reikalavimą ir taip apsiginti. Lūkestis, kad to pakaks ir ji vėl liks viena su mažamečiu sūnumi, sudužo labai greitai.

„Šioje schemoje atsiradęs aukos emocinis priklausomumas nuo smurtautojo labai ją žaloja – ji nuolat abejoja savimi, yra sutrikusi, jaučiasi kalta. Specialistai naudoja tokį terminą kaip „emociniai narkotikai“, reiškiantį, kad moteris pradeda įsikibti į retas geras akimirkas ir ignoruoja grėsmę“, – aiškina K. Mišinienė.

Apimtas įniršio dėl jos susirašinėjimų su, galimai, nuo jo nukentėjusiomis kitomis moterimis, jis rėkė, įžeidinėjo, smaugė. Ji bandė šokti per balkono langą, bet jis sulaikė. Galiausiai pyktis vėl sprogo ir prasidėjo seksualinė prievarta. Nuplėšė jos apatinius, parvertė miegamajame ant lovos, ranka suėmė kaklą, o koja prispaudė jos kojas.

Pakluso dėl galimybės

Jau buvo rytas, už lango šviesu, kai jis pasikvietė kitame kambaryje buvusį jos sūnų. Atbėgusiam vaikui liepė gultis prie mamos. Berniukas pakluso. Tada liepė jam nusimauti apatinius, berniukas verkė ir nenorėjo to daryti. Abu maldavo šitaip nesielgti.

Jos riksmai berniukui lėkti pas kaimynus nepaveikė sūnaus. Vaikas pasikūkčiodamas verkė, negalėdamas pajudėti iš vietos. Verkiantį vaiką jis užkėlė mamai ant krūtinės ir pareikalavo jų oralinio sekso. Priešingu atveju mama taptų savo mažamečio sūnaus nužudymo liudininke.

Duodama parodymus teisme, ji aiškino visą laiką galvojusi apie tai, kaip prisikviesti pagalbą. Sakė tikėjusi, kad jei padarys ką nors, ko jis reikalauja, nutaikys progą ištrūkti. Būdama fiziškai silpnesnė ji aiškiai matė, kad jėga ar išsiduodama, kad siekia pagalbos, nieko nelaimės. Į pergalę, išsilaisvinimą ėjo skaudžiais pralaimėjimų žingsniais. Visa tai sadistas filmavo. „Jis visada prievartaudamas ir daužydamas filmuodavo“, – teisme liudijo nukentėjusioji.

„Pasitaikius progai, moteris šaukėsi pagalbos, skambino policijai, tačiau prievartos akto metu išsigelbėti nebuvo jokių galimybių. Verčia susimąstyti faktas, kad panašaus tipo smurtautojai, kad ir kaip būtų susierzinę, „užsivedę“, nepuola savo kaimynų vyrų, praeivių vyrų, pareigūnų vyrų, atvirkščiai, jie sugeba akimirksniu „persijungti“ į ramų, draugišką režimą, vos tik pajutę šalia savęs fiziškai lygiavertį ar pranašesnį žmogų. Tai gali suklaidinti ir į duris pasibeldusius pareigūnus, kaimynus – sienos kambaryje nutaškytos krauju, o žmogus sutrikęs šypsosi: „Atleiskite, su žmona truputį apsibarėme“, – realybės grimasas aiškina KOPŽI vadovė.

Kriminologiniai tyrimai rodo, kad seksualinį smurtą vykdantys recidyvistai dažnai geba ilgą laiką funkcionuoti kaip „kontroliuojantys, bet ne atviri smurtautojai“. Australų tyrėja Kate Fitz-Gibbon yra pabrėžusi, kad tokie asmenys linkę manipuliuoti gėda, kaltės jausmu ir grasinimais, kurdami iliuziją, kad pavojus bus dar didesnis, jei auka pasitrauks ar kreipsis pagalbos.

Vaiko traumos gylis

Ši byla yra dviguba. Jos centre – ne tik nukentėjusi motina, bet ir vaikas – mažametis berniukas, turintis raidos sutrikimą. Su berniuku bendravę specialistai atkreipė dėmesį – vaikas bijojo buvusio mamos sugyventinio, bijojo dėl mamos.

Vaiko patirtis nusikaltime liko beveik neišsakyta. Ekspertų sprendimu, vaikas buvo apklaustas minimaliai, nes jo kalba, elgesys ir emocinės reakcijos aiškiai rodė stiprų patirtos traumos poveikį. Tai, ko jis negalėjo įvardyti žodžiais, buvo matoma iš jo reakcijų.

„Jo emocinė būsena, kūno kalba ir pasakojimo turinys atitinka patirtas patirtis. Atliekant eksperizę jam buvo išlikusios stiprios reakcijos į stresą, t. y. įsitempdavo, graudinosi, verkė. Jis vengė ir nenorėjo kalbėti, slopino savo patirtis ir nesistengė priešingai pateikti informacijos“, – nurodo ekspertai.

Jo kūnas ir emocijos išdavė gerokai daugiau, nei galėjo pasakyti žodžiais. Berniukas visą laiką drebėjo, verkė ir krūpčiojo. Apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją psichologė rekomendavo baigti. Vaikas verkdamas pasakojo nusikaltimo aplinkybes apie mušamą mamą, grasinimus nužudyti mamą ir jį patį, apie tai, kad buvęs sugyventinis privertė mamą daryti sūnui tai, ko jie abu nenorėjo.

Vaiko reakciją į stresą patvirtino ir tai, kad bendravimo pradžioje buvęs įsitempęs ir baikštus berniukas kalbinamas atsipalaidavo, užmezgė kontaktą, tačiau kalbą pasukus apie nusikaltimo aplinkybes vaiko elgesys pasikeitė – ėmė nepaisyti taisyklių, atsistojęs pradėjo šokti. Anot ekspertų, tokia pozityvi berniuko nuotaika neatitiko nusikaltimo situacijos.

„Smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje paliečia ir jų vaikus. Ne tik paliečia – pervažiuoja juos kaip nevaldomas buldozeris. Aptariama situacija yra labai išskirtinis, nors ne vienintelis atvejis. Turime labai aiškiai suprasti: tai, kad vaikai yra „kitame kambaryje, žaidžia, ruošia pamokas“, smurtinėse situacijose jų nė kiek negelbsti. Jie bet kurią akimirką gali tapti agresoriaus auka. Kitame mieste mes teikėme pagalbą mergaitėms, kurias girtam tėvui į lovą atvesdavo sumušta, mirtinai išgąsdinta jų motina“, – K. Mišinienė dalijosi tuo, kas dažniausiai lieka už uždarų durų.

Vaiko patirta trauma šioje byloje tapo skaudžiausiu įrodymu, kad motinos „pasirinkimas“ buvo tik iliuzija. Grėsmė, nukreipta į vaiką, nepaliko jai sprendimų laisvės – tik pareigą bet kokia kaina bandyti jį apsaugoti. Tai, kad vaikas buvo taip stipriai paveiktas, jog specialistai nusprendė jį apklausti minimaliai, rodo ne motinos kaltę, o smurto mastą. Šioje vietoje pasirinkimo nebuvo nei motinai, nei vaikui – buvo tik prievarta, kurią išgyveno abu.

Galios disbalansas

Iš šalies tokiose bylose neretai bandoma ieškoti „sprendimų“: kodėl ji buvo su tokiu žmogumi, kodėl auka nesikreipė pagalbos, kodėl nepasipriešino, kodėl pakluso. Tokių klausimų kyla tik tiems, kurie niekada nebuvo pastatyti į situaciją, kurioje pasirinkimas yra fikcija.

Grasinimai dėl vaiko gyvybės panaikina bet kokią realią valią – lieka tik instinktas apsaugoti. Tokiu momentu žmogus nebesprendžia, jis reaguoja. Aukai paliekami du keliai, tačiau abu veda į žalą, tik vienas jų atrodo mažiau mirtinas.

„Labai retai matome bylų, kur aukos absoliučiai išvengtų kaltinimų, samprotavimų, kad nereikėjo to ir to daryti. Smurtautojų advokatai nė nemirktelėję gali plūdusiai kraujais, sulaužytais šonkauliais aukai mestelti, kad „galėjai iš karto po įvykių paskambinti policijai“, „aplinkiniai nematė, kad būtum labai nusiminusi“, „jis tave mylėjo, o tu šiurkščiai jį atstūmei“ ir pan., – dažniausias aplinkos reakcijas mini K. Mišinienė. – Smurto atvejais stebime milžinišką galios, jėgų disbalansą, tad toks moralizavimas, aiškinimas, kad tu jį išprovokavai savo elgesiu, apranga ar dar kuo nors yra nedviprasmiškas stojimas į nusikaltėlio pusę. Sutinku, kad užmegzdama artimus ryšius su asmeniu, kuris jau buvo nuteistas ilgiems metams dėl seksualinės prievartos, yra priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų, moteris su savo vaikais atsiduria didelės rizikos zonoje.“

Būtent todėl tokiose istorijose neįmanoma matyti paprastų „taip“ arba „ne“. Bejėgiškumas čia nėra silpnumo ženklas – tai smurto padarinys. Kai grėsmė nukreipiama į vaiką, suaugusiojo atsakomybė tampa ginklu prieš jį patį. Ši riba, kur motinystė paverčiama prievartos įrankiu, yra viena brutaliausių smurto formų, nors apie ją kalbama retai ir atsargiai.

Svarbu ir tai, kad žinojimas apie vyro praeitį automatiškai nereiškia žinojimo apie būsimą nusikaltimą. Kanados psichologas Donaldas Duttonas, tyrinėjęs smurto partnerystėse dinamiką, sako, kad smurtautojai dažnai patys aktyviai kuria „pasikeitusio žmogaus“ naratyvą, ypač po įkalinimo ar gydymo. Šis naratyvas neretai palaikomas ir instituciniu lygmeniu – lygtinis paleidimas, oficialūs draudimai, probacijos kontrolė siunčia žinutę, kad asmuo vertinamas kaip gana nepavojingas. Tai žymiai susilpnina aukos vidinį pavojaus vertinimą.

Todėl teiginiai, kad ji „neapsaugojo“ nuo smurtautojo vaiko, iš esmės perkelia atsakomybę nuo to, kuris smurtavo, ir nuo sistemos, leidusios pavojingam asmeniui būti laisvėje, ant žmogaus, kuris kasdien patyrė nuolatinę grėsmę. Tyrimai aiškūs: motinos buvimas šalia smurtautojo nėra rizikos kūrimas – rizika jau egzistuoja, o motina dažniausiai bando ją valdyti turimomis labai ribotomis priemonėmis.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba penktadienį nesiėmė keisti kardinolo Henriko Gulbinowicziaus vardo gatvių pavadinimų. Šis velionis dvasininkas buvo Vatikano nubaustas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir pedofilijos slėpimą, nepaisant to, jis vis dar yra Vilniaus rajono garbės piliečiu, jo vardu pavadintos kelios gatvės. Tarybai jau anksčiau siūlyta atimti garbės piliečio vardą iš šio asmens, tačiau valdančiosios daugumos politikai siūlymus atmeta, teigdami, kad jie yra politiškai angažuoti, o kardinolo kaltė – neįrodyta.

Vilniaus rajono tarybai teikti du sprendimai, susiję su H. Gulbinowicziumi, kuriais siūlyta pervadinti šio kardinolo vardo gatves, suteikiant Buivydžių seniūnijoje esančiai gatvei Buivydžių gatvės pavadinimą, o Nemenčinėje esančią gatvę pervadinti Gabrieliaus Jano Mincevičiaus gatve.

Portalas lrt.lt anksčiau skelbė, kad iš kardinolo, kuris jau yra miręs, Lenkijoje buvo atimti garbės titulai, panaikintas dvasininkui skirtas garbės piliečio vardas.

Nepaisant šių sprendimų, Vilniaus rajone H. Gulbinowiczius tebėra laikomas garbės piliečiu, jo vardu pavadintos kelios gatvės. Dvasininkas yra kilęs iš šio krašto.

Abejojo ir sprendimu, ir liudijimais

Centro dešinės koalicijos atstovas taryboje Danielis Ilkevičius, anksčiau teikęs siūlymą dėl garbės piliečio vardo atėmimo iš H. Gulbinowicziaus, džiaugėsi, kad sprendimas dėl gatvių operatyviai pasiekė tarybą.

„Tikiuosi, kad galėsime šiandien jį patvirtinti, nes ir vienas, ir kitas pasiūlymas neša aiškesnes vertybes būtent dėl to, kaip rajone yra vadinamos gatvės, nes pedofilui atminimas jau turėtų būti užbaigtas“, – kalbėjo jis.

Tuo metu Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) politikas Zigmontas Ždanovičius priminė, kad skandalas dėl kardinolo nusikaltimų kilo po vieno žmogaus, kuris, jo teigimu, yra itin abejotinos reputacijos, liudijimo.

„Kažkodėl mes tikime nusikaltėliu, o netikime kardinolu“, – kalbėjo politikas, kuris teigė, kad kaip ir anksčiau sprendžiant dėl garbės piliečio vardo atėmimo, balsuos prieš.

Jo frakcijos kolega Tadeuszas Andrzejewskis savo ruožtu taip pat tvirtino, kad pedofilija yra labai sunkus kaltinimas, todėl norint priimti tokį sprendimą, būtina turėti tvirtus įrodymus. Jis teigė, kad sprendimas dėl kardinolo sukėlė diskusijų ir nepasitenkinimo Lenkijoje, be to, buvo įslaptintas.

„Kažkokie kaltinimai viešojoje erdvėje pasirodė, bet niekas nematė tų faktų, kokie tie faktai yra, kiekvienas turi teisę žinoti, o todėl, kad mes nesužinojome tų faktų, sunku dabar vienareikšmiškai apsispręsti“, – kalbėjo jis.

„Pedofilijos nusikaltimas yra per rimtas, kad mes tiesiog taip lengvabūdištkai kaltintume, neturint įrodymų“, – tvirtino jis.

Apsikeitė aštriomis replikomis

Tuo metu sprendimus palaikę politikai pabrėžė, kad aukų liudijimų yra ne vienas, taip pat – ir Vilniaus rajone.

„Aš klausau, ir man tiesiog yra sunku patikėti, ką aš girdžiu vėl ir vėl, ir aš nesuprantu: ar mes skaityti nemokame? Ar mes faktų nesuvokiame? Ar mes selektyviai tuos faktus atsirenkame, kuo tikėti ir kuo netikėti? Viena iš aukščiausių Vatikano institucijų, tai yra, nunciatūra, pripažino žmogų nusikaltimus dariusį. Auka buvo ne viena ir ne dvi ir ne trys – tai buvo daugybiniai atvejai“, – kalbėjo Lietuvos socialdemokratų partijos atstovė taryboje Rūta Carik.

Ji klausė politikų, ar jie, teigdami, kad nematė aukų, įsivaizduoja, kokia traumuojanti patirtis šioms yra kalbėti apie tokius išgyvenimus.

„Jeigu tai būtų jūsų vaikai ir anūkai – jums irgi būtų nevienareikšmiška?“ – klausė ji.

„Ar jūs suprantate, kaip jūs žeidžiate aukas? Yra ir Lietuvoje atsiliepusių aukų, dabar jau suaugusių. Na nebesidarykime gėdos sau“, – kalbėjo politikė.

Vėliau kalbėjęs LLRA-KŠS atstovas Robertas Rackiewiczius savo ruožtu pareiškė, kad „visoje katalikų bažnyčioje pasaulyje procentaliai yra mažiau pedofilijos atvejų nei 2020-2024 metais suburtoje konservatorių, Laisvės partijos ir už korupcinius nusikaltimus teistos partijos grupėje Seime“.

Darys gyventojų apklausą

Tuo metu LLRA-KŠS atstovas taryboje Waldemaras Urbanas teiravosi, ką apie siūlymus mano gatvių gyventojai.

„Norint šitą klausimą depolitizuoti kažkaip, nėra kito kelio kaip tik paklausti tuos žmones, kurie ten gyvena. Ir jeigu žmonių interesas bus tarkime keisti, tai galime keisti“, – kalbėjo politikas, pastebėdamas, kad net ir dėl galimų variantų pervadinti gatvę yra skirtingų variantų.

Pasak savivaldybės atstovų, rengiant sprendimą gyventojams atstovavo seniūnas, tačiau galiausiai nuspręsta, kad gyventojai bus apklausiami dėl jų nuomonės.

Meras socialdemokratas Robertas Duchnevičius po klausimų svarstymo pasiūlė bendru sutarimu įtraukti į posėdžio protokolą, kad gyventojų apklausa būtų atlikta, vildamasis, kad tai leis pajudėti sprendžiant dėl klausimo. Tokiam siūlymui pritarta.

Duchnevičius: atsakomybė neturėtų krypti į merą

R. Duchnevičius anksčiau šią savaitę teigė, kad savivaldybė gavo Vyriausybės atstovų įstaigos nurodymą, kuriame, atsižvelgiant į viešai skelbiamą informaciją ir galiojantį teisinį reglamentavimą, buvo įpareigota parengti sprendimų projektus dėl H. Gulbinowicziaus vardu įvardytų gatvių pavadinimų keitimo ir teikti juos tarybai.

Centro dešinės koalicijos narys Stasys Mušeikis politikus prieš balsavimą įspėjo, kad nepriimtas sprendimas gali turėti teisinių pasekmių ir padaryti reputacinę žalą.

„Šis sprendimas bus vertinamas ne tik politiniu, bet ir teisiniu aspektu. Nustačius, kad tarybos sprendimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, Vyriausybės atstovas turės pareigą pareikalauti jį panaikinti, savivaldybei to nepadarius, klausimas bus sprendžiamas administraciniame teisme. Tokiu atveju galimas ir sprendimo galiojimo sustabdymas. Turime suprasti, kad teisiniai ginčai reikš milžinišką reputacinę žalą mūsų savivaldybei, merui, visiems tarybos nariams“, – teigė jis, klausdamas, ar tarybos nariai yra pasiruošę šioms pasekmėms.

Meras savo įraše anksčiau pabrėžė, kad savivaldybė iš savo pusės darbą atlieka, bet sprendimas dėl gatvių pavadinimo keitimo, kaip ir dėl garbės piliečio statuso, yra tarybos narių rankose.

„2025 m. rugsėjį Centro dešinės koalicijos frakcijos atstovas pateikė Vilniaus rajono savivaldybės tarybai siūlymą panaikinti kardinolui H. Gulbinowicziui suteiktą garbės piliečio vardą. Sprendimą svarstė ir dėl jo balsavo taryba. Tačiau daugumą turinčios partijos atstovai šio siūlymo nepalaikė“, – feisbuke rašė politikas.

Rugsėjį Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys Danielius Ilkevičius teikė siūlymą dėl garbės piliečio vardo iš kardinolo atėmimo, bet jis atmestas pateikimo stadijoje.

Tuomet kritiškai prieš šį sprendimą taip pat pasisakė LLRA-KŠS politikai. Ši politinė jėga Vilniaus rajono taryboje turi 18 mandatų iš 31, tuo metu socialdemokratai, kuriems priklauso ir savivaldybės meras – 7. Dar 6 vietas taryboje turi Centro dešinės koalicija.

R. Duchnevičius todėl akcentavo, kad sprendimai priklauso nuo daugumą taryboje turinčios LLRA-KŠS.

„Savivaldybės vykdomoji institucija savo pareigas vykdo: rengia dokumentus, laikosi teisinių procedūrų ir teikia klausimus tarybai. Politinius sprendimus priima taryba balsų dauguma.

Todėl natūraliai kyla klausimas – jei sprendimai ir vėl nebus palaikyti tarybos daugumos, ar atsakomybė dar kartą bus nepagrįstai nukreipta į merą, nepaisant aiškiai apibrėžto kompetencijų pasidalijimo?“  – klausė politikas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kardinolo Henryko Gulbinowicziaus vardas Vilniaus rajono gatvėse kol kas lieka. Nepaisydama visuomenės protestų ir raginimų H. Gulbinowicziaus pavardę pašalinti iš viešosios erdvės, penktadienį savivaldybės taryba nepritarė siūlymams pervadinti dvi jo vardu pavadintas gatves.

Taryba nutarė: gatvės lieka pavadintos už pedofiliją bausto Henriko Gulbinowicziaus vardu

Prieš pat Vilniaus rajono savivaldybės tarybos posėdį taip pat vyko Vilniaus liberalaus jaunimo organizuotas piketas. Jo metu raginta politikus priimti aiškų sprendimą ir akcentuota šio klausimo etinė bei socialinė svarba.

Protestuotojai laikė plakatus su užrašais „LLRA-KŠS, o Epsteiną irgi garbinat?“, „Pedofilas nėra garbės pilietis“, „Dievas to neatleistų“ ir kt.

LRT.lt primena, kad Vatikanas H. Gulbinowicziui buvo pritaikęs drausmines sankcijas dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo atvejų, pedofilijos nusikaltimų slėpimo ir bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnybomis.

Vilniaus rajono savivaldybės administracija parengė sprendimų dėl kardinolą H. Gulbinowiczių įamžinančių gatvių pavadinimų keitimo projektus. Šių veiksmų imtasi gavus Vyriausybės atstovo nurodymą, atsižvelgiant į viešai prieinamą informaciją apie dvasininką bei galiojančius teisės aktus.

Pagal parengtus projektus H. Gulbinowicziaus vardu pavadintos gatvės turėjo būti pervadintos į Gabrieliaus Jano Mincevičiaus ir Buivydžių gatves.

Projektų aiškinamuosiuose raštuose pabrėžiama, kad dėl minėtų pakeitimų gautas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pritarimas.

Projektai buvo pristatyti savivaldybės tarybai per šiandien vykusį posėdį.

LRT.lt primena, kad daugumą taryboje sudaro Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovai.

Balsavimas dėl abiejų siūlymų baigėsi vienodai – už gatvių pervadinimą balsavo 10 tarybos narių, prieš – 3, dar 15 susilaikė.

„Gėdingas yra šiandien tarybos sprendimas, bet, nepaisant to, siūlau ieškoti kitų sprendimo būdų“, – posėdyje sakė Vilniaus rajono savivaldybės tarybos narys, Laisvės partijos atstovas Danielius Ilkevičius.

Tarybos narė, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovė Rūta Carik priminė apie Vatikano sprendimą ir akcentavo aukų jautrumo klausimą.

„Ar mes nemokame skaityti? Ar nesuvokiame faktų? O gal juos tiesiog selektyviai atsirenkame?“ – posėdyje piktinosi politikė.

Ji pabrėžė, kad sprendimai įamžinti tokius asmenis viešojoje erdvėje neišvengiamai veikia ir aukų savijautą. Pasak politikės, institucijos, priimdamos tokius sprendimus, turi vertinti ne tik teisinius, bet ir moralinius bei visuomeninius aspektus.

Prieš pirmąjį balsavimą tarybos narys Stasys Mušeikis pabrėžė, kad sprendimas nėra vien formalus ir gali turėti „ilgalaikių teisinių, moralinių ir reputacinių pasekmių“.

Jo teigimu, jei būtų nustatyta, kad tarybos sprendimas prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams, Vyriausybės atstovas galėtų reikalauti jį panaikinti, o klausimas būtų sprendžiamas teisme.

„Turime suprasti, kad teisiniai ginčai reikštų didžiulę reputacinę žalą savivaldybei, merui ir tarybos nariams. Ar tikrai esame pasirengę, kad šis sprendimas taptų nacionalinio masto skandalu?“ – kalbėjo S. Mušeikis.

LLRA-KŠS: kontroversiškas pedofilijos ir politikos palyginimas

Posėdyje LLRA-KŠS atstovė Marija Rekst teigė, kad kardinolui pareikšti kaltinimai nebuvo įrodyti.

„Tai skaudi tema. Niekas nenorėtų ginti žmogaus, susijusio su tokiais kaltinimais. Tačiau kaltinimai, mano vertinimu, nebuvo įrodyti“, – sakė politikė.

Ji taip pat kreipėsi į Etikos komisijos pirmininką D. Ilkevičių, ragindama jį nevartoti termino „pedofilas“, jei tai nėra teisiškai įrodyta.

Kitas LLRA-KŠS atstovas Waldemaras Urbanas siūlė klausimą depolitizuoti ir atsiklausti pačių gyventojų.

„Svarbiausia – žmonių, gyvenančių tose gatvėse, balsas. Ne tų, kurie gyvena kitur Lietuvoje, o mūsų rajono gyventojų“, – sakė W. Urbanas.

LLRA-KŠS atstovas Tadeuszas Andrzejewskis kaltinimus kardinolui vadino dezinformacija.

„Svarbi yra tik tiesa. Kalbos apie kardinolo kaltę – dezinformacija. Niekas rimtai jo nekaltino, situacija nėra vienareikšmė. Nedarykime sau gėdos“, – sakė jis.

Tarybos narys Zigmontas Ždanovičius teigė, kad iki šiol niekas nėra matęs pasirašyto dokumento, patvirtinančio kaltinimus. Jo teigimu, kardinolas negalėjo apsiginti, nes tuo metu buvo mirties patale.

Situaciją pakomentavo ir tarybos narys Robertas Rackiewiczius.

„Aš tik „biškį“ statistikos norėčiau pasakyti: visoje Katalikų bažnyčioje ir pasaulyje procentaliai yra mažiau pedofilijos atvejų nei 2020–2024 metais suburtoje Konservatorių, Laisvės partijos ir už korupcinius nusikaltimus teistos partijos suformuotoje daugumoje“, – sakė politikas.

Po balsavimo taryba sutarė atlikti gyventojų apklausą dėl gatvių pavadinimų keitimo.

Savivaldybė – ginčo centre

Vilniaus rajono savivaldybei teko susidurti su vis stiprėjančiu visuomenės ir politiniu spaudimu. Šis klausimas išliko jautrus ir istorinio atminimo bei skirtingų vietos bendruomenės grupių santykių kontekste.

Iki šiol savivaldybės valdžios veiksmai dalies visuomenės buvo vertinami kaip pernelyg atsargūs arba pavėluoti. Tuo metu kiti pabrėžė būtinybę priimti subalansuotus sprendimus ir atsižvelgti į vietos kontekstą.

Diskusijoje šiuo klausimu dalyvavo ir tarybos narys, Etikos komisijos pirmininkas Danielius Ilkevičius, centro dešinės koalicijos atstovas.

Tarybos narys pabrėžia, kad anksčiau jis buvo pateikęs sprendimo dėl garbės piliečio vardo panaikinimo projektą, taip pat oficialiai kreipėsi į merą ir administraciją dėl gatvių pavadinimų keitimo procedūros inicijavimo. Pasak jo, šie veiksmai tapo vienu iš pagrindų rengiant sprendimų projektus, kurie ir buvo pateikti svarstyti tarybai.

„Registravau pasiūlymus gatvių pavadinimus keisti į, mano vertinimu, labiau istoriškai ir vertybiškai pagrįstus – į Abiejų Tautų Respublikos ir Ukrainos gynėjų“, – sako D. Ilkevičius.

„Tiek institucijos, tiek visuomenė iš mūsų tikisi aiškių, principingų ir vertybėmis grįstų sprendimų“, – pabrėžia tarybos narys.

Sausį savivaldybę pasiekė Buivydžių seniūnijos gyventojų kreipimasis, kurį savo parašais patvirtino apie 80 gyventojų. Prašyme išreiškiamas susirūpinimas dėl viešojoje erdvėje pasirodančios informacijos ir raginama nekeisti H. Gulbinovičiaus gatvės pavadinimo.

„Tačiau visiškai neaišku, kokie gyventojai pasirašė šį prašymą, ar iš tiesų tai buvo Buivydžių seniūnijos gyventojai“, – pripažįsta D. Ilkevičius.

Jis sakė nematantis galimybių, kad būtų priimtas kitoks sprendimas, esant dabartinei tarybos sudėčiai.

„Su teisininkais vertinsime galimas teisines pasekmes. Aukštesnių institucijų pozicija šiuo klausimu yra aiški“, – teigė D. Ilkevičius.

Anot politiko, klausimas jau seniai peržengė diskusijos ribas ir tapo principiniu politiniu konfliktu.

„Man sunku suprasti, kokia nauda krikščioniška save vadinančiai partijai prieštarauti Vatikano sprendimui“, – pridūrė D. Ilkevičius.

Daug metų trunkantis ginčas

Diskusija dėl kardinolo H. Gulbinowicziaus pavardės buvimo viešojoje erdvėje Vilniaus rajone tęsėsi jau dešimtmečius. Lūžio tašku tapo 2020 metais paskelbtos Vatikano sankcijos, pritaikytos dėl kaltinimų nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu, dvasininkų pedofilijos nusikaltimų slėpimu ir bendradarbiavimu su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnybomis.

Nuo to laiko vis dažniau buvo keliamas klausimas, ar asmenys, kuriems pareikšti tokie rimti kaltinimai, turėtų likti institucijų globėjais ar simbolinės viešosios erdvės dalimi.

Nepaisant Vatikano sprendimo, H. Gulbinowicziaus vardas ir toliau buvo siejamas su Vilniaus rajonu – jis išliko garbės piliečiu, o jo vardu pavadintos trys gatvės: Nemenčinėje, Pakalniuose ir Punžonyse.

Skeptikų draugija: „Žmogus, kaltintas pedofilija, čia pateikiamas kaip auka“

H. Gulbinowicziaus klausimas vertinamas kaip vienas simboliškiausių ginčų dėl istorinės atminties ir viešųjų institucijų atsakomybės regione.

Daliai istorijos stebėtojų tai buvo viešųjų institucijų jautrumo smurto ir moralinės atsakomybės klausimams testas. Kiti tai vertino kaip sudėtingą bandymą atsiriboti nuo istorinių asmenybių biografijų, kurios egzistuoja skirtinguose visuomenės atminties sluoksniuose.

Skeptikų draugija kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centru vasario pradžioje inicijavo peticiją, kuria siekiama atimti iš H. Gulbinowicziaus Vilniaus rajono garbės piliečio vardą ir pakeisti jo vardu pavadintų gatvių pavadinimus.

Peticijos iniciatoriai pabrėžia, kad tokio asmens įamžinimas viešojoje erdvėje siunčia pavojingą signalą, esą seksualinis smurtas prieš nepilnamečius gali būti nutylimas arba pateisinamas.

Po šios dienos balsavimo A. Kvecys teigė, kad dalis politikų, jo vertinimu, prisideda prie vadinamojo Gulbinowicziaus asmenybės kulto formavimo.

„Dalis tarybos narių patys prisidėjo prie šio kulto kūrimo ir nenori jo atsisakyti. Jokie raštai, peticijos ar aukų liudijimai, mano vertinimu, jiems neturės poveikio, nes čia kalbame apie tapatybės ir įsitikinimų klausimus“, – sakė A. Kvecys.

Anot jo, šioje situacijoje sprendimų gali būti ieškoma aukštesnių institucijų ar teismų lygmeniu.

„Kitos išeities čia nematau. Turime savo planų ir judėsime toliau. Šlykščiausia, kad žmogus, kaltintas pedofilija ir sunkiais nusikaltimais, čia pateikiamas kaip auka“, – sakė A. Kvecys.

LRT.lt primena, kad šią savaitę naują dinamiką šiam klausimui suteikė ir Seimo kontrolierės Jolitos Miliuvienės reakcija į peticiją. Vilniaus rajono merui Robertui Duchnevičiui skirtame rašte Miliuvienė pabrėžia, kad sprendimo nebuvimas arba jo vilkinimas gali turėti vertybinį ir socialinį aspektą.

Ji atkreipia dėmesį, kad „tylos ir neveikimo pozicijos pasirinkimas suponuoja kritiško požiūrio į minėtas kardinolo veikas nebuvimą ir aukų situacijos neįvertinimą“.

J. Miliuvienė priduria, kad „vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių“.

Rugsėjo 26 dieną dauguma Vilniaus rajono tarybos narių atmetė siūlymą panaikinti H. Gulbinowicziui suteiktą garbės piliečio vardą.

Po šio sprendimo arkivyskupas Gintaras Grušas pabrėžė, kad „nekyla abejonių dėl jo padarytų nusikaltimų rimtumo“.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Užsieniečių sunkvežimių vairuotojų išnaudojimo atvejus tirianti Vilniaus apygardos prokurorė Edita Ignatavičiūtė sako, kad Lietuvoje susiklosčiusi šio sektoriaus darbo kultūra jai primena Balio Sruogos „Dievų mišką“. „Lageryje žmogus buvo priedas prie kastuvo, o Lietuvoje imigrantas yra matomas kaip priedas prie automobilio“, – interviu LRT.lt sakė ji.

Pašnekovė apibendrino, kad per pastaruosius metus situacija nepasikeitė. „Susiduriame su sisteminiu išnaudojimu“, – teigė E. Ignatavičiūtė.

Prokurorė įvardijo, kad dabar jos žinioje esančiuose ikiteisminiuose tyrimuose figūruoja daugiau nei šešios Lietuvoje veikiančios logistikos įmonės.

„Visada sakau: miegokite ramiai, kol mes ateisime. Jei pas jus viskas gerai, miegokite ramiai. Tačiau jeigu ne, laikas sunerimti“, – sakė ji.

– Nuo praėjusio mūsų pokalbio praėjo metai. Ar galėtumėte apibendrinti, kaip per tą laiką pasikeitė vežėjų išnaudojamų užsienio darbuotojų problematika?

– Mūsų darbe situacija pasikeitė į gera tuo, kad įgijome daugiau patirties. Šiandien mes daug tiksliau identifikuojame nusikalstamų veikų mechanizmus, žinome, kokius duomenis rinkti, kaip juos gretinti ir interpretuoti. Nors bazinių žinių turėjome ir prieš metus, dabar mūsų metodika tapo kur kas efektyvesnė.

Logistikos sektorius yra labai sudėtingas ir išskirtinai specifinis. Vairuotojų darbo apskaita išties paini. Kalbant konkrečiai apie užsieniečius vairuotojus, situacija išties komplikuota, o ikiteisminiai tyrimai reikalauja labai daug specifinių žinių: nuo Mobilumo paketo reikalavimų, ES reglamentų, Darbo kodekso nuostatų, finansinės apskaitos vedimo iki darbo laiko apskaitos vedimo žinių.

Palyginti su kitomis baudžiamosiomis bylomis, ištirti reikia labai daug t. y. čia tyrimo apimtys yra milžiniškos. Tai daro įtaką tyrimo trukmei, o nuo to, kiek ištirsi, priklauso ir tyrimo kokybė. Šiuo atveju pats didžiausias postūmis yra tai, kad žinome, kaip tirti – tai jau yra labai daug, perpratome patį tyrimo algoritmą.

Galiu pasakyti, kad mano vertinimu, Lietuvoje susiduriame su sisteminiu išnaudojimu logistikos sektoriuje. Yra rodiklių, kurie leidžia matyti, kad dauguma įmonių mūsų šalyje veikia panašiai, taiko panašius veiklos modelius. Negalime kalbėti apie pavienes bendroves – tikėtina, kad sisteminių pažeidimų turi didžioji logistikos įmonių dalis. Labai tikėtina, kad pagrįstų teisinių pretenzijų kiltų daugumai įmonių.

“Lietuvoje susiduriame su sisteminiu išnaudojimu logistikos sektoriuje.”

– Sakote, kad jose yra susiklosčiusi tokia darbo kultūra ir galima sakyti, jog bet kuris į Lietuvą atvažiuojantis vairuotojas turėtų tikėtis, kad susidurs būtent su tokiu darbu?

– Čia atvažiuojantys žmonės tikisi, kad „Lietuva yra Europa“, kad čia yra taisyklės, institucijos veikia geriau. Tačiau aš įžvelgiu analogiją su Balio Sruogos „Dievų mišku“. Toje knygoje aprašoma absurdiška lagerio tvarka, o mūsų realybėje žmogus taip pat patenka į sistemą, kuri jį tiesiog sumala.

“Įžvelgiu analogiją su Balio Sruogos „Dievų mišku“.

Mūsų kasdienybėje imigrantas galvoja, kad atvykdamas čia susikurs sau geresnį rytojų, tačiau labai greitai perpranta, jog realybė yra kitokia. Imigrantų liudijimai apie savo darbą, švelniai tariant, šokiruoja: kai žmonės, dirbę Rusijoje, sako, kad darbas Lietuvoje niekuo nesiskiria, mane tai asmeniškai žeidžia. Tai tiesioginis priekaištas mūsų šalies darbo organizavimo kultūrai ir požiūriui į žmogų.

Mano akimis, mūsų verslo užkulisiuose esanti realybė yra labai prasta. Ir mes kalbame ne tik apie grubius žmogaus teisių pažeidimus, bet ir apie totalų vadinamąjį popierinį balaganą. Valstybės institucijoms metai iš metų deklaruojami duomenys, kurie neturi nieko bendra su tikrove.

Grįžtant prie palyginimo su „Dievų mišku“, B. Sruoga rašė, kad žmogus lageryje buvo niekas. Pasižiūrėjus į bendras tendencijas, užsienietis vairuotojas lietuviškoje verslo struktūroje taip pat yra niekas. Jis yra numeris tabelyje. Jis yra antrarūšis, neturintis jokių teisių: „Džiaukis, kad priėmėme ir dar pagalvosime, kiek tau suteikti darbo, kiek už jį sumokėti.“

Dažnai tas darbuotojas yra matomas kaip priedas prie automobilio. B. Sruoga rašė, kad žmogus yra priedas prie kastuvo ar karučio, tai čia panašiai. Imigrantas nėra matomas kaip žmogus, turintis poreikius, šeimą, teises, orumą.

Dar B. Sruoga rašė, kad lageryje dokumentai visada būdavo tvarkingi, tačiau už jų slypėjo badas, mirtys, smurtas ir kiti baisūs dalykai. Mūsų atveju irgi matoma sistema, kai tiriamose įmonėse veikia panašus braižas. Taip, yra įžūlesnių mechanizmų, kai apgaudinėjami užsieniečiai, yra švelnesnių. Jei tikėtum tik tais dokumentais, kuriuos darbdavys teikia, pavyzdžiui, darbo ginčų komisijai ar teismui, darbdavio kaltės įrodyti nepavyktų.

– Dokumentas turi didesnį svorį nei žmogaus liudijimas?

– Taip, nepaisant to, kad darbuotojas aiškina, jog nesuprato, kur deda savo parašą, juo netikima. Patikima darbdaviu.

Antras dalykas, man nesuprantama, kai finansinį pranašumą, teisininkų pagalbą ir visą savo administracijos aparatą turintis darbdavys yra laikomas patikimesniu nei asmuo, kuris neturi pajamų, tiesiog atėjo ginti savo teisių.

Dar dažnai būna nusprendžiama, kad darbuotojas nepateikė duomenų, dokumentų, kurie paliudytų vieną ar kitą faktą. Tačiau jis ir nevaldo tų dokumentų, nes jie yra pas darbdavį, jis darbuotojui dokumentų tikrai neduoda. Būna netgi atvejų, kai reikalingi dokumentai yra piktybiškai paslepiami net ir nuo teisėsaugos.

– Sakote, kad tie darbdaviai elgiasi kaip dievai. Bet taip elgtis gali tik tol, kol yra nenubausti. Kada gi ateis tas metas, kai jie sulauks pasekmių už tą nežmonišką darbo organizavimą?

– Tikiu, kad sulauks. Tačiau tyrimas yra sudėtingas ir negali būti ir greitas, ir kokybiškas. Tam, kad teismas asmenį pripažintų kaltu, reikia surinkti pakankamai duomenų, o tai reikalauja atlikti daug procesinių veiksmų, tarp kurių yra labai daug specifinių dalykų, kurie užtrunka.

Pavyzdžiui, tam, kad išsiaiškintume dalį veikos, t. y. ar buvo tinkamai apskaičiuotas darbo užmokestis ir panašiai, proceso metu visų pirma turime surinkti visus liudijimus, visus dokumentus, ištirti kitą su darbo laiko apskaita susijusią informaciją. Tik tada perduodame skaičiuoti specialistui, jam taip pat reikia laiko apdoroti visą informaciją. Dažnai specialistai pasako, kad trūksta tam tikrų dokumentų, informacijos ir pan., o tai yra pagrindas vėl imtis procesinių veiksmų.

– Sakote, kad tai yra sisteminė problema, tačiau pernai viešai paskelbta, kad pradėtas tik vienas ikiteisminis tyrimas.

– Galiu pasakyti, kad ikiteisminiai tyrimai vykdomi ne dėl vienos bendrovės. Aš linkusi atsižvelgti į jų advokatų reikalavimus neviešinti to anksčiau laiko, kad nepakenktume įmonių verslui. Manau, tai teisinga. Kartais galima labai garsiai pradėti kalbėti apie kurią nors įmonę, tačiau pabaiga gali būti įvairi. O dėl neatsakingos komunikacijos žala verslui gali būti padaryta tyrimo pradžioje, todėl, mano manymu, tai labai atsakingas komunikacijos klausimas.

– O, neįvardijant pavadinimų, koks skaičius yra tiriamas?

– Daugiau kaip šešios.

– Tačiau Lietuvoje logistikos bendrovių yra šimtai.

– Taip, tačiau kalbu tik apie savo žinioje turimas tiriamas bendroves. Kiti prokurorai, kitos apygardos, tikėtina, turi savo skaičius.

Žinoma, reikia atsižvelgti ir į žmogiškuosius išteklius – negali vienu metu būti dviejose vietose. Visada sakau: miegokite ramiai, kol mes ateisime. Jei pas jus viskas gerai, miegokite ramiai. Tačiau jeigu ne, laikas sunerimti.

“Visada sakau: miegokite ramiai, kol mes ateisime.”

– Kita vertus, „Sodros“ duomenimis, per metus sunkiasvorių sunkvežimių ir krovininio transporto priemonių vairuotojais dirbančių asmenų Lietuvoje padaugėjo 4,1 tūkst., iki 91,6 tūkst. Atrodo, kad sektorius klesti.

– Dar reikėtų atkreipti dėmesį į šios srities lobistus. Jie deklaruoja, kad jiems trūksta darbo jėgos ir dėl to reikia didesnių kvotų. Tačiau aš manau, kad už to slypi pigios darbo jėgos išnaudojimas.

Tai nesunku nustatyti. Paimi įmonę ir atlieki tam tikros informacijos pjūvius, pasižiūri tam tikrus rodiklius. Ar Lietuvoje yra formulė, kuri leistų apskaičiuoti, kiek darbo jėgos logistikos sektoriuje reikėtų? Pavyzdžiui, jei nedraudiminiai laikotarpiai rodo, kad tie darbuotojai daug laiko nedirba, manau, reikėtų susimąstyti.

– Bet ar tie nukentėję imigrantai, kurie daugiausiai yra tadžikai, uzbekai, kirgizai, iš jūsų tyrimų gali ko nors tikėtis? Teisingumo?

– Manau, kad taip. Kaip prokurorė turiu tvirtą įsitikinimą dėl jų galimo išnaudojimo. Nesvarbu, kiek kas mane kritikuotų ar kiek kas manęs nepalaikytų, galiu pasakyti, kad kiek tai priklausys nuo manęs t. y. nuo mano pareigų organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, aš padarysiu viską, kad apginčiau jų interesus.

Labai norėtųsi pasvertų ir protingų sprendimų. Girdžiu ir tuos viešojoje erdvėje sklindančius komentarus, kad nereikia žlugdyti verslo. Tačiau nesutinku, kad galima palikti viską, kaip buvę.

Prieštarauju sistemos aklumui. Nebūsiu bendrininke tos sistemos, kuri ignoruoja šitą didelę problemą. Žinoma, nesakau ir to, kad reikia visiems tiems verslo subjektams nukapoti galvas.

“Nebūsiu bendrininke tos sistemos, kuri ignoruoja šitą didelę problemą.”

– Vilniaus apygardos prokuratūra pernai pranešė apie vykdomą didelį ikiteisminį tyrimą dėl galimo išnaudojimo priverstiniam darbui vienoje krovinių pervežimo paslaugas teikiančioje bendrovėje. Kalbama apie tokius galimus Baudžiamojo kodekso straipsnius kaip vertimas žmogų dirbti nežmoniškomis sąlygomis, dokumentų klastojimas, apgaulinga finansinė apskaita. Taip išeina, kad tai darantiems darbdaviams gresia net ir laisvės atėmimas, kur ilgiausias terminas 8 metai?

– Prokuroras gali prašyti tokios bausmės, kokia numatyta sankcijų ir nulemta įvairių aplinkybių. Tačiau aš apie bausmes pradedu galvoti tik jau būdama teisme. Proceso metu tam, kad pasiektume bausmės lygį, pirmiausia turiu padaryti daug kitų darbų.

Galiu pasakyti, kad proceso pradėjimas įmonės atžvilgiu tam tikra prasme jau yra rezultatas. Tai jau yra prevencija. Verslo subjektai vienas kitą stebi, glaudžiai bendradarbiauja, konkuruoja. Nė vienas nenori būti tikrinamas, nenori turėti reikalų su teisėsauga, todėl domisi, dėl kokių priežasčių tiriama analogiško verslo veikla. Dėl to ir stengiuosi komunikuoti – kad jie žinotų, jog jų schemos, veikusios metų metais, yra ardomos.

Jie turi nusistatę savo taisykles, kažkokį savitą teisinį supratimą, tačiau jis neatitinka galiojančių mūsų valstybėje teisės aktų. Mes tą matome ir tai negali tęstis. Proceso baigtis nuteisimu sukeltų tragiškas pasekmes jų verslui.

– Ar jau matote, kada teismui galėtų būti perduoti šie ikiteisminiai tyrimai?

– Matau, bet yra aplinkybių, kurios nepriklauso nuo mano valios. Pavyzdžiui, aš suplanuoju veiksmus, kad galėčiau perduoti tyrimą per du mėnesius, bet gali atsitikti taip, kad tyrėjai, specialistai suserga, atsiranda kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių terminai nusikelia. Kitaip sakant, „nutinka gyvenimas“ ir terminas pailgėja.

– Suprantu, bet grįžkime prie teisingumo jausmo. Ikiteisminiai tyrimai yra viena, o dar yra teismai, kurie gali užtrukti metų metus. Kada gi tas imigrantas, kuris, tikėkimės, ne seniau nei prieš 10 metų patyrė nusikaltimą, buvo nuskriaustas, patirs teisingumo jausmą?

– Tai vienas didžiausių iššūkių mūsų teisinėje sistemoje. Viena vertus, turime kruopščiai surinkti, apdoroti ir teismui pateikti neginčijamus įrodymus. Kita vertus – pats procesas teisme taip pat nėra greitas. Specifinėse bylose, kuriose dalyvauja užsieniečiai, procedūras dar labiau lėtina būtinas vertėjų dalyvavimas; vieno nukentėjusiojo išsami apklausa gali užtrukti ne vieną posėdį. Be to, negalima ignoruoti ir objektyvaus teismų užimtumo bei suplanuotų darbų krūvio.

Teisingai pastebėjote – kol sulaukiama galutinio sprendimo, nukentėjusiojo atmintis blėsta, o motyvacija ir pats teisingumo lūkestis neretai išdega. Kaip operatyviau pasiekti rezultatą? Nuolat ieškome procesinių sprendimų ir optimizavimo būdų, kad tas teisingumo jausmas žmogų pasiektų dar tada, kai jis yra jam prasmingas, o ne po daugelio metų, kai nuosprendis tampa tik formalumu.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus rajono valdžiai tenka aiškintis dėl delsimo spręsti kardinolo Henryko Gulbinowicziaus įamžinimo klausimą. Į nevyriausybinių organizacijų peticiją sureagavusi Seimo kontrolierė Jolita Miliuvienė savivaldybei primena: „Tylos ir neveikimo pozicijos pasirinkimas suponuoja kritiško požiūrio į minėtas kardinolo veikas nebuvimą ir aukų situacijos neįvertinimą.“

Kardinolo H. Gulbinowicziaus įamžinimo klausimas Vilniaus rajone jau kelerius metus kelia diskusijų tiek vietos politikoje, tiek visuomenėje. Po 2020 m. Vatikano pritaikytų sankcijų dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo, dvasininkų pedofilijos nusikaltimų slėpimo ir ilgamečio bendradarbiavimo su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba dalis visuomeninių organizacijų reikalauja peržiūrėti sprendimus dėl jo įamžinimo viešosiose erdvėse.

Nepaisant Vatikano priimtų sprendimų ir tarptautinio atgarsio, Vilniaus rajone kardinolas H. Gulbinowiczius vis dar yra laikomas garbės piliečiu, o trys gatvės – Nemenčinėje, Pakalniuose ir Punžonyse – vis dar pavadintos jo vardu.

LRT.lt primena, kad 2025 m. rugsėjį taryba šį klausimą svarstė, tačiau sprendimas žlugo – už balsavo 11 tarybos narių, 4 buvo prieš, o 12 susilaikė. Protestai ir nevyriausybinių organizacijų raginimai situacijos nepakeitė – garbės piliečio vardas liko, o sprendimas sukėlė aštrią visuomenės reakciją.

Seimo kontrolierė kreipėsi į Vilniaus rajoną dėl Gulbinowicziaus įamžinimo

Į Skeptikų draugijos kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) inicijuotą peticiją dėl kardinolo H. Gulbinowicziaus įamžinimo Vilniaus rajone sureagavo ir Seimo kontrolierė Jolita Miliuvienė.

Seimo kontrolierė nurodo gavusi Lietuvos skeptikų draugijos ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro parengtą peticiją, kuria siekiama atimti H. Gulbinowicziui suteiktą garbės piliečio vardą ir pervadinti jo vardu pavadintas gatves Vilniaus rajone.

Ji oficialiai kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybės merą Robertą Duchnevičių, prašydama paaiškinti, kokių konkrečių veiksmų imtasi arba kodėl jų nesiimta. Kaip nurodoma dokumente, kontrolierė siekia išsiaiškinti, kaip savivaldybė planuoja spręsti peticijoje keliamus visuomenei jautrius klausimus.

Vertindama situaciją, Seimo kontrolierė remiasi viešai skelbta informacija apie dvasininką bei 2020 metais Vatikano pritaikytomis sankcijomis dėl nepilnamečių seksualinio išnaudojimo ir pedofilijos nusikaltimų slėpimo. Dokumente pabrėžiama, kad tokio pobūdžio kaltinimai ir nustatyti faktai negali būti ignoruojami, o asmuo, kuriam jie inkriminuojami, negali būti laikomas moraliniu autoritetu, kurio vardas būtų įamžinamas viešosiose erdvėse.

„Tylos ir neveikimo pozicija“ – vertybinis signalas

Rašte taip pat aiškiai konstatuojama, kad jokie asmens nuopelnai negali nusverti sunkių nusikaltimų prieš nukentėjusius asmenis, o savivaldybių sprendimai turi būti grindžiami žmogaus teisių ir orumo apsauga.

„Savivaldybės delsimas priimti atitinkamus sprendimus yra nepateisinamas ir atskleidžia, kokių vertybių laikomasi. Tylos ir neveikimo pozicijos pasirinkimas suponuoja kritiško požiūrio į minėtas kardinolo veikas nebuvimą ir aukų situacijos neįvertinimą. Tebetrunkantis viešas dvasininko pagerbimas siunčia žinutę apie tų nusikaltimų normalizavimą. Jokie turėti kardinolo nuopelnai neturėtų nusverti padarytų sunkių nusikaltimų prieš nukentėjusius asmenis“, – pabrėžia rašte Seimo kontrolierė.

J. Miliuvienė priduria, kad „vienas pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas ir gerbimas, reiškiantis, kad savivaldybės institucijų ar valstybės tarnautojų priimami sprendimai neturi pažeisti žmogaus orumo, jo teisių ir laisvių“.

Akcentuojama mero politinė ir administracinė atsakomybė

Dokumente primenama, kad sprendimai dėl gatvių pavadinimų ir garbės piliečio vardo priklauso savivaldybės tarybos kompetencijai, tačiau sprendimų projektų parengimo ir pateikimo organizavimas pirmiausia yra mero atsakomybė.

Rašte nurodoma, kad savivaldybės administracijos direktorius rengia savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymų projektus, taip pat savivaldybės institucijų sprendimų ir potvarkių projektus. Kaip įstaigos vadovas jis vykdo mero suteiktus įgaliojimus, atlieka tiesioginius mero pavedimus arba įstatymų nustatytais atvejais paveda tai atlikti kitiems savivaldybės administracijos valstybės tarnautojams.

Dokumente pabrėžiama, kad už sprendimų projektų parengimo organizavimą ir pateikimą savivaldybės tarybai svarstyti pirmiausia atsakingas savivaldybės meras, kuris yra savivaldybės vadovas ir turi savivaldos valdžios bei viešojo administravimo įgaliojimus.

„Meras yra Savivaldybės vadovas, turintis savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus“, – pabrėžia Seimo kontrolierė Jolita Miliuvienė.

Prašoma konkrečių atsakymų iki vasario 25-osios

Seimo kontrolierė paprašė savivaldybės pateikti išsamius atsakymus: kokių veiksmų imtasi dėl garbės piliečio vardo atėmimo, ar, savivaldybės nuomone, H. Gulbinowicziaus veiksmai laikomi suderinamais su tokiu įamžinimu, ar savivaldybė nepripažįsta H. Gulbinowicziaus padarytų kanoninių nusikaltimų, ar parengti sprendimų projektai dėl gatvių pervadinimo, kada savivaldybė gavo peticiją ir kokių veiksmų buvo imtasi.

Dokumente nurodoma, kad gavus savivaldybės atsakymą bus sprendžiama, ar pradėti tyrimą Seimo kontrolierės iniciatyva.

Susisiekus su Vilniaus rajono meru Robertu Duchnevičiumi, jis sakė, kad raštas perduotas administracijai nagrinėti.

LRT.lt primena, kad sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų keitimo Vilniaus rajono savivaldybės administracija pradėjo rengti gavusi Vyriausybės atstovų įstaigos nurodymą.

„Gavome Vyriausybės atstovų įstaigos nurodymą, kad, atsižvelgiant į viešai skelbiamą informaciją apie kardinolą H. Gulbinowiczių ir galiojantį teisinį reglamentavimą, turime parengti sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų keitimo ir teikti juos tarybai. Administracija tai padarė – sprendimų projektai parengti ir bus pateikti tarybai svarstyti, o galutinį sprendimą, pagal teisės aktuose numatytą kompetenciją, priims taryba“, – praeitą savaitę mūsų redakcijai sakė savivaldybės administracijos atstovas Vytautas Vansavičius.

Savivaldybės taryba sprendimų projektus dėl gatvių pavadinimų svarstys vasario 13 dieną. H. Gulbinowicziaus vardu Vilniaus rajone pavadintas gatves siūloma pervadinti vietos politiko Gabrieliaus Jano Mincevičiaus ir Buivydžių vardais.

H. Gulbinowiczius, gimęs Šukiškėse, Vilniaus rajone, vėliau tapęs Vroclavo arkivyskupu ir vienu žinomiausių Lenkijos Katalikų Bažnyčios hierarchų, mirė 2020 m. lapkričio 16 dieną, būdamas 97-erių.

Apaštališkoji sostinė likus vos kelioms dienoms iki mirties jam paskyrė draudimą dalyvauti viešose liturginėse apeigose ir naudoti vyskupo insignijas, taip pat atėmė teisę į laidotuvių pamaldas bei laidojimą katedroje. Be to, jis buvo įpareigotas pervesti „atitinkamą pinigų sumą“ Šv. Juozapo fondui, kurį įsteigė Vyskupų konferencija, siekdama remti seksualinio išnaudojimo aukas Bažnyčioje.

Vos po kelių dienų po Vatikano sprendimo Vroclavo miesto taryba beveik vienbalsiai priėmė sprendimą atimti iš jo garbės piliečio vardą.

Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas taip pat yra išreiškęs aiškią poziciją dėl H. Gulbinowicziaus veiksmų. Pasak jo, nėra abejonių dėl kardinolo nusikaltimų rimtumo.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus rajono savivaldybės taryba jau šį penktadienį svarstys, ar pervadinti už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą ir dvasininkų pedofilijos nusikaltimų slėpimą bausto kardinolo Henriko Gulbinowicziaus gatves. Bandymas jam panaikinti garbės piliečio statusą buvo nesėkmingas.

Pati bendruomenė į siūlomus pokyčius žiūri kritiškai, o dienraščio „Bernardinai.lt“ kalbinamas Vilniaus universiteto profesorius, Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas, buvęs ambasadorius prie Šventojo Sosto ir Maltos ordinui VYTAUTAS ALIŠAUSKAS įspėja, kad sprendimų vilkinimas gali būti susijęs su savivaldybės siekiu pabrėžti politinį savarankiškumą.

„Šiuo metu turime atsakingų institucijų nurodymus. Savivaldybės administracija yra parengusi tarybos sprendimų projektus. Pagal galiojančius teisinius nuostatus, galutinį sprendimą turi priimti savivaldybės taryba. Taigi artimiausiame jos posėdyje ir pamatysime, ar šį kartą tarybos nariams užteks politinės valios priimti šiuos sprendimus“, – teigia Vilniaus rajono savivaldybės meras ROBERTAS DUCHNEVIČIUS.

Rajono savivaldybė nurodo, kad viena kardinolo garbei pavadinta gatvė yra Nemenčinėje, o kita – keliose Buivydžių seniūnijos gyvenvietėse: Akuotninkų, Balinių, Buivydžių I, Pakalnių, Punžonių, Stražninkų kaimuose ir Karužiškių viensėdijoje.

Vietos gyventojų požiūris į siūlomus pokyčius yra skirtingas. Buivydžių krašto draugijos vadovės KRISTINOS KLIMAŠEVSKOS teigimu, nors dalis žmonių pritaria pokyčiams, dažniau girdimos nuomonės, esą mirusio asmens veiklos nereikėtų vertinti. Nerimaujama ir dėl praktinių priežasčių – keičiant gatvės pavadinimą reikės tvarkyti dokumentus, bus papildomų nepatogumų.

Buivydžių seniūnijoje gatvės pavadinimą siūloma pakeisti į Buivydžių, o esančią Nemenčinės mieste pervadinti politiko Gabrieliaus Jano Mincevičiaus (1938–2016) vardu. Jis – ilgametis Nemenčinės gyventojas, Lietuvos politinis ir visuomenės veikėjas, buvęs Seimo narys ir Vilniaus rajono vicemeras, reikšmingai prisidėjęs prie vietos kultūros ir folkloro puoselėjimo.

Nevyriausybininkai skatina pokyčius

Šių metų vasario pradžioje Lietuvos skeptikų draugija kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) parengė peticiją, kuria siekiama panaikinti H. Gulbinowicziui suteiktą garbės piliečio statusą ir pervadinti jo pavardės gatves Vilniaus rajone.

Skeptikų draugijos pirmininkas ALGIMANTAS KVECYS sako, kad tokią iniciatyvą paskatino bendras pilietiškumas ir neteisybės jausmas. Jo teigimu, įvairios institucijos ir visuomenės grupės veiksmus šiai situacijai spręsti jau atliko, tačiau galutinis sprendimas Vilniaus rajono savivaldybės taryboje iki šiol nepriimtas.

Praėjusių metų rugsėjo pabaigoje Vilniaus rajono savivaldybės taryba svarstė siūlymą atimti iš dvasininko garbės piliečio vardą, tačiau tam nepritarė daugumą sudarantys Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovai.

„Tai yra paskutiniai Gulbinowicziaus kulto kūrėjų Lietuvoje ir Lenkijoje pasispardymai, siekiant išlaikyti to kulto gyvybingumą“, – dienraščiui „Bernardinai.lt“ tikina Skeptikų draugijos pirmininkas. Jis pabrėžia, kad tai ne tik politinės atsakomybės, bet ir požiūrio į seksualinio išnaudojimo aukas klausimas: sprendimas reikalingas norint bent iš dalies atkurti teisingumą tiek H. Gulbinowicziaus, tiek kitų dvasininkų seksualinio pobūdžio nusikaltimų aukoms Lietuvoje, Lenkijoje ir kitur.

Už sprendimo – politiniai motyvai

Profesoriaus V. Ališausko teigimu, susiklosčiusi padėtis susijusi ne tiek su pačiu kardinolu, kiek su platesniu politiniu ir tapatybės kontekstu. Jo vertinimu, tokia savivaldybės laikysena atspindi ilgalaikį siekį demonstruoti politinį savarankiškumą ir atsiribojimą nuo bendrų valstybinių sprendimų.

Profesorius pažymi, kad toks pasirinkimas leidžia išvengti atviros konfrontacijos su Vatikanu, tačiau iš esmės reiškia jo sprendimų ignoravimą.

„Priminsiu, kad iš kardinolo Gulbinowicziaus buvo atimti visi pripažinimai, jis buvo palaidotas kaip paprastas žmogus – ne kaip vyskupas. Jis sulaukė, nors ir pomirtinio, bet pripažinimo prasme kiečiausio traktavimo, koks tik gali būti“, – tikina V. Ališauskas.

Arkivyskupas G. Grušas: Vatikano sprendimas laikomas galutiniu

Tai, kad H. Gulbinowicziaus nusikaltimų rimtumas yra neabejotinas, yra kalbėjęs ir Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas. Jis nurodė, kad bet kuris bažnytinis procesas yra tiksliai reglamentuojamas, o sprendimai priimami remiantis dokumentais, liudijimais ir ekspertų išvadomis.

„Bažnytiniuose procesuose Šventasis Sostas yra aukščiausia instancija ir paskutinė apeliacinė institucija, o jos paskelbtas sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas“, – teigė Vilniaus arkivyskupas.

Bažnyčios verdiktą akcentavo ir Ateitininkų federacija: ji praėjusių metų gruodžio pradžioje kreipėsi į Vilniaus rajono savivaldybę dėl H. Gulbinowicziaus atminimo. Savivaldybei atsisakius atimti iš jo garbės piliečio vardą ir pervadinti kardinolo vardu pavadintas gatves, organizacija kreipėsi į merą, tarybą ir administraciją ragindama tai padaryti.

„Esame įsitikinę, kad ši situacija menkina Vilniaus rajono savivaldybės autoritetą ir sukuria netoleruotiną precedentą, kai teismo pripažintas nusikaltėlis toliau lieka viešai pagerbtas“, – rašoma ateitininkų kreipimesi.

Henrikas Gulbinowiczius gimė Šukiškių kaime, Vilniaus rajone, tačiau kunigo ir vyskupo tarnystę vykdė Lenkijoje.

2020 m. Vatikanas, atlikęs kanoninį tyrimą, pripažino kardinolo seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius, kitų dvasininkų pedofilijos nusikaltimų slėpimą ir bendradarbiavimą su Lenkijos Liaudies Respublikos saugumo tarnyba.

2021 m. iš H. Gulbinowicziaus buvo atimtas Vroclavo garbės piliečio vardas; Vilniaus rajone sprendimų dėl jo atminimo įamžinimo kol kas nepriimta.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vasario mėnesį Lietuvos skeptikų draugija kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru paskelbė peticiją, kuria raginama atimti Vilniaus rajono garbės piliečio vardą iš velionio kardinolo Henriko Gulbinowicziaus. Šį dvasininką Vatikanas nubaudė už seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius. Peticiją, kurioje taip pat reikalaujama pervadinti kardinolo vardu pavadintas gatves, jau pasirašė 1,1 tūkst. žmonių.

Peticiją inicijavo Lietuvos skeptikų draugija kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru.

Dokumentą ketinama įteikti Vilniaus rajono savivaldybei ir Seimo kontrolierei dr. Jolitai Miliuvienei.

Peticijoje primenama, kad kardinolas H. Gulbinowiczius 2020 metais Vatikano buvo nubaustas už nepilnamečių seksualinį išnaudojimą bei pedofilijos slėpimą.

Kardinolas buvo pasmerktas: Lenkijoje imtasi veiksmų – 2020 metų lapkričio 20 d. Vroclavo miesto taryba atėmė iš H. Gulbinowicziaus garbės piliečio vardą.

Peticijos autorių teigimu, Lietuvoje situacija iki šiol nesikeičia. Nepaisant Vatikano pritaikytų sankcijų ir viešo visuomenės pasipiktinimo, H. Gulbinowiczius tebėra Vilniaus rajono garbės pilietis, o trys gatvės Nemenčinėje, Punžonyse ir Pakalniuose vis dar pavadintos jo vardu.

Jarmo.net primena, kad 2025 m. rugsėjį Vilniaus rajono savivaldybės taryba atmetė laisviečio Daniel Ilkevič pasiūlymą iš H. Gulbinowicziaus atimti garbės piliečio vardą. Toks politikų sprendimas sukėlė pasipiktinimą.

Pasak peticijos iniciatorių, garbės piliečio vardas yra aukščiausia bendruomenės padėka asmeniui, kurio veikla gali būti laikoma sektinu pavyzdžiu, todėl H. Gulbinowicziaus įamžinimas siunčia klaidingą žinutę apie visuomenės požiūrį į seksualinius nusikaltimus prieš nepilnamečius.

Peticijos autoriai teigia, jog Vilniaus rajono savivaldybės neveikimas sudaro įspūdį, kad seksualinis smurtas prieš vaikus yra suderinamas su garbės piliečio statusu, o Vatikano ir Vroclavo miesto tarybos sprendimai nėra vertinami rimtai.

Jų nuomone, tai menkina pastangas užtikrinti seksualinių nusikaltimų prevenciją ir teisingumą.

Peticiją pasirašę žmonės ragina Vilniaus rajono savivaldybę nedelsiant atimti iš H. Gulbinowicziaus garbės piliečio vardą, pervadinti jo vardu pavadintas gatves bei viešai deklaruoti, kad savivaldybė netoleruoja nepilnamečių išnaudojimo.

Taip pat kreipiamasi į Seimo kontrolierę dr. Jolitą Miliuvienę, prašant įvertinti, ar Vilniaus rajono savivaldybės vykdoma atminties politika nepažeidžia nukentėjusių asmenų teisių ir laisvių.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lytinio nusikaltėlio Jeffrio Epsteino bylose Lietuva minima beveik 1 200 kartų. Prokuratūra, iš pradžių nemačiusi pagrindo pradėti tyrimą, vėliau vis dėlto jį inicijavo, nors kol kas galimos aukos į teisėsaugą nesikreipė. Tuo metu nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad seksualinio išnaudojimo aukoms prabilti gali būti itin sunku.

Dokumentuose – nusikaltėlio susirašinėjimai su lietuvėmis, kuriuose ir pasakojimai apie gyvenimą – kai kurios merginos J. Epsteino net klausė, ar verta skiepytis, nes šis – protingiausias pažįstamas žmogus.

Taip pat – daugybė prašymų paremti. Išvis J. Epsteinas į bankų sąskaitas Lietuvoje pervedė bent 152 tūkst. eurų. Didžioji šios sumos dalis, panašu, teko dabar jau buvusio festivalio „Midsummer“ Vilnius vadovo Valdo ir jo žmonos Simonos Petreikės šeimai.

Petreikių pavardė

Iki šiol vasaromis Valdovų rūmų kieme vykdavęs festivalis „Midsummer“, ko gero, čia nebevyks, o Monika Liu ir kiti atlikėjai čia nebedainuos. Nebenori turėti nieko bendro po to, kai paviešinus seksualinio nusikaltėlio Jeffrio Epsteino bylos dokumentus paaiškėjo jo ryšiai su dabar jau buvusiu festivalio vadovu Valdu Petreiku.

Pagal dokumentus – J. Epsteiną ir V. Petreikį supažindino jo žmona Simona. Ji vyrą pristatė kaip renginių organizatorių, domėjosi ar J. Epsteinas jį paremtų. O šis, kaip matome iš laiškų, parėmė.

2017 m. J. Epsteino fondas pervedė 75 tūkst. eurų V. Petreikio įmonei „Fors projektai“. Pinigų pervesta ir kitoms V. Petreiko įmonėms. Simonai Petreikei Epsteinas, panašu, galėjo mokėti už masažo kursus, o po mirties paliko jai 3 milijonus dolerių.

V. Petreikis žinutėse gyrė J. Epsteiną, teigė norintis iš jo pasimokyti. Rašė turintis dar vieną baleto šokėją, kuriai reikia paramos.

Paskutinėje žinutėje tarp V. Petreikio ir J. Epsteino – šio prašymas surasti asistentę. V. Petreikis žada padaryti, ką gali.

Susirašinėjimai rodo, kad naujų pažinčių J. Epsteinui galėjo padėti ieškoti ir S. Petreikė.

V. Petreikis aiškino – J. Epsteinas buvo gerai žinomas mokslo ir meno mecenatas, be to, turėjo lietuviškų šaknų. Pats J. Epsteinas viename laiškų rašė, kad jo seneliai – lietuviai.

„Mano bendravimas su juo buvo socialinio ir profesinio pobūdžio, tuo metu man nebuvo žinoma apie jo nusikalstamą veiklą. Nors man artimi asmenys nuo jo veiksmų nenukentėjo, tai nekeičia mano vertinimo – J. Epsteino veiksmai yra sunkūs ir nepateisinami“, – komentavo V. Patreikis.

J. Epsteino nusikaltimai nebuvo paslaptis

J. Epsteinas pirmą kartą pripažintas kaltu dėl nepilnamečių prostitucijos organizavimo 2008 metais. Ši informacija buvo vieša. 2009 metais išėjęs iš kalėjimo J. Epsteinas parašė S. Petreikei – vienai iš nedaugelio, ji jam atrašė – „tu gimei būti laisvas“. V. Petreikis su J. Epsteinu susirašinėjo beveik iki pat jo mirties 2019 m.

Su J. Epsteinu susirašinėjo lietuvės manekenės, menininkės.

„Tuo metu, kai rėmė kai kurias menininkes, baleto teatrą, „Midsummer“ festivalį, kitas menininkes, modelius, tai jau tuo metu buvo žinoma visam pasauliui aiškiai, kas tai yra per žmogus. (…) Jis jau turėjo bylų, buvo įkalintas“, – sako LRT radijo žurnalistas Marius Jokūbaitis.

Iš laiškų aiškėja, kad vienos merginos supažindindavo su J. Epsteinu kitas, kurioms reikėjo vienokios ar kitokios piniginės pagalbos – būstui, mokslams.

Skaitant kai kuriuos laiškus galima suprasti, kad J. Epsteino nusikaltimai nebuvo paslaptis.

„Ji gera, talentinga mergina iš labai tradicinės, geros šeimos, turi sužadėtinį. Man skambino jos mama po to, kai apie tave rado informaciją „Google“. Aš jai apie tave pasakojau tik gerus dalykus: kaip palaikai talentingus, mokslo žmones ir kaip puikiai groji pianinu. Praleidau visas patirtis, kurios mane šokiravo, todėl prašau, būk malonus, elkis gražiai“, – rašoma viename iš J. Epsteinui skirtų laiškų.

J. Epsteinas atsakė, kad merginai duos 15 tūkstančių JAV dolerių už studentų bendrabutį, teigė ji iš tiesų atrodo miela.

„Iš tų laišku labai aiškiai matyti, kad jiems siunčiamos atskiros pavardės. Ten rašoma, štai yra tokia ir tokia mergina, gali atskristi pas tave į Niujorką. Apibūdinamas tų merginų amžius ir taip toliau. (…) Tai nebuvo tik menininkų rėmimas, mecenatystė“, – mano žurnalistas M. Jokubaitis.

Į Lietuvą – virš 150 tūkst. eurų pavedimų

LRT.lt žurnalistai suskaičiavo, kad nuo 2003 iki 2019 metų J. Epsteinas į bankų sąskaitas Lietuvoje pervedė bent 152 tūkst. eurų ir 20 tūkst. JAV dolerių.

Mokesčių inspekcija teigia visada vertinanti įvairius pinigų pervedimus ir apie juos gaunamą naują informaciją.

„Visų pirma, mokestinis elementas. Jau valstybės institucijos, tiek Valstybinė mokesčių inspekcija, tiek Finansų nusikaltimų tyrimo tarnyba turi įvertinti, ar pavedimai, kurie buvo atlikti, yra tinkamai deklaruoti, ar jie apmokestinti, ar nėra dalyvaujantys tarptautinėse pinigų plovimo schemose“, – pažymi Advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis.

Kita – dar svarbesnė pusė – galima prekyba žmonėmis.

Pirmadienį – tik pradėjus sklisti dokumentuose esančiai informacijai Lietuvos institucijos teigė kol kas tyrinimų nepradedančios – iš amerikiečių institucijų negavo informacijos apie galbūt įvykdytus nusikaltimus.

Kitą dieną prezidentas sakė informacija kelia nemažai abejonių.

Tą pačią dieną generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą. Teigė – sprendimas priimtas detaliau įvertinus duomenis, kurie skelbiami paviešintuose dokumentuose. Ikiteismini tyrimą dėl prekybos žmonėmis atlieka Panevėžio policija ir Panevėžio apygardos prokuratūra.

Teisininkas sako, kad tyrimas, ko gero, truks ne vienerius metus.

„Pats laiškas savaime nėra nusikaltimas (…) Svarbu, kokie tikrieji interesai buvo – ar padarytas poveikis, ar prekyba interesais, ar politiniai išskaičiavimai – ar slypi daugiau elementų“, – teigia M. Kukaitis.

O tai įrodyti kol kas turint tik laiškus – sudėtinga.

Aukoms prabilti gali būti itin sunku

Beveik visai užtušuotuose dokumentuose merginų, ir lietuvių, sąrašai, aprašant jų išvaizdą, įvertinant balais.

„Carito“ atstovė sako, šokiruoja išnaudojimo schemos mastai.

„Ką šita istorija parodo, kad prekeiviai žmonėmis nesirenka nei šalies, nei žmonių. Iš tikrųjų jie labai protingai daro, ieško pažeidžiamų, jaunų, vienišų, neturinčių palaikymo žmonių, kurie patyrė tam tikrų sunkumų“, – pažymi „Caritas“ Generalinės sekretorės pavaduotoja Vaida Kasulaitienė.

„Produktyvu ieškoti pirkėjo paveikslo, o kas buvo tas, kuris pirko, kurio pinigais kūrėsi tinklas, manau, reikėtų galvoti apie tuos, kurie nebuvo patraukti atsakomybėn. Moralinė ir teisinė atsakomybė turi būti“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristina Mišinienė.

O būtent dėl tų galimų pirkėjų aukoms prabilti gali būti itin sunku.

„Ir šiandien šie žmonės, kurie galimai naudojosi merginomis, gal ir vaikais – jie nenuteisti, jie savo šlovės zenite. Tikrai galima įsivaizduoti, kaip sunku prabilti“, – pažymėjo K. Mišinienė.

Savo ruožtu „Carito“ atstovė sako, situaciją apsunkina tai, kad kai kuriuose dokumentuose paviešinti ir kai kurių aukų vardai.

„Aukos galimai patiria pakartotiną viktimizaciją, nes istorija yra eskaluojama dar kartą ir dar kartą. Ir jeigu artimieji ar draugai, pažįstami, atpažįsta vardus, pavardes, tai tikrai pažeidžia žmones dar labiau“, – sako V. Kasulaitienė.

Vis dėlto nevyriausybinių organizacijų atstovės ragina išdrįsti, sako, jei baisu kreiptis tiesiai į prokuratūrą, pirmiausia, gali kreiptis į jas – pagalbą teikiančias organizacijas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Gelbėjate kitus, bet vos tik mėginate pasirūpinti savimi, kalate save prie sienos už egoizmą. Negana to, jums gėda, kad nemokate brėžti ribų, kad leidžiate savimi naudotis ir savimi nepasitikite.

Kad ir kaip trokštate visa tai pakeisti, kažkas viduje to neleidžia padaryti, jūsų troškimą sabotuoja. „Ieškoti problemų vaikystėje daug kam atrodo banalu, neverta jaustis auka ar kaltinti psichologijos neišmaniusius tėvus. Schemų terapija tai aiškina kitaip: nepatenkinti svarbiausi poreikiai, buvęs skausmas tampa neišmokta pamoka“, – sako tarptautinės schemų terapijos psichoterapeutė, knygų autorė, radijo laidos „Apie tave“ vedėja Genovaitė Petronienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Perrašytos schemos“, kurią išleido leidykla „Alma littera“, knygos autorė, psichoterapeutė G. Petronienė teigia, kad nesėkmės baimė, perfekcionizmas, menkavertiškumas, jausmas, kad esi apleistas – tai senos žaizdos, neišmoktos vaikystės pamokos, aštrūs charakterio kampai arba, psichoterapeutų kalba tariant, kognityvinės schemos.

Naujoji psichoteraputės G.Petronienės knyga „Perrašytos schemos“ yra asmeninio augimo ir savęs supratimo gidas, paremtas schemų terapija. Šis psichoterapijos metodas atpažįsta ir keičia vaikystėje susiformavusias, suaugusių žmonių gyvenimą veikiančias gilumines emocines bei elgesio schemas. Knygą išleido leidykla „Alma littera“.

Vidinėje transformacijos kelionėje, teigia autorė, svarbiausia suprasti, kodėl kartojame tam tikrus elgesio modelius. Tik taip iš jų galima išsivaduoti. Šioje metodikoje schema suprantama kaip gilus, dažnai nesąmoningas mąstymo ir elgesio modelis, veikiantis mūsų sprendimus, emocijas ir santykius. Knygoje schemos lyginamos su „tamsiais mąstymo mechanizmais“, kurie „įstringa“ mūsų gyvenime ir veikia per pasikartojančius elgsenos modelius.

Autorė siūlo skaitytojui žingsnius ir įrankius, padedančius atpažinti savo schemas, suvokti, kada tam tikros situacijos ar elgesio reakcijos kyla dėl giluminių, vaikystėje formuotų įsitikinimų. Po kiekviena destruktyvia schema slypi neįvykdyti mūsų emociniai poreikiai – saugumo, priėmimo, meilės, pripažinimo.

Siūlome pokalbį su knygos „Perrašytos schemos“ autore G. Petroniene, vykusį knygos pristatyme Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

– Jau 30 metų dirbate psichoterapeute, tiek pat metų vedate mokymus. Panašu, per tiek laiko prisikaupė įdomiausių schemų, kurias verta aprašyti?

– Knygą parašiau, nes trejus metus vesdama savęs vertinimo ir bendravimo mokymus pagal schemų terapiją paruošiau daug įdomios informacijos, būtų gaila ja nepasidalinti su žmonėmis. Aprašiau 18 schemų, kurias galima vadinti žaizdomis. Juk kartais matome – sėdi žmogus vienas, tyli. O juk galėtų pasakyti: „Man liūdna, praleiskite su manimi vakarą, apkabinkit mane“. Kai kurie žmonės sabotuoja savo laimę ir sėkmę veikdami nesėkmės baimės schema: sakykim, jiems patikima rimta užduotis, už kurią laukia geras įvertinimas. Bijodami nesėkmės, jie darbą tempia iki paskutiniųjų, galiausiai atlieka bet kaip ir įvertinimo negauna. Ir tada – kitiems sekasi, o man – ne! Knygoje stengiausi paaiškinti, kodėl žmonės patys save sabotuoja, kartoja tuos pačius gyvenimo scenarijus, nors labai norėtų gyventi kitaip.

– Ar egzistuoja paaiškinimas, kodėl mes kartojame tuos pačius modelius, nors labai norėtume gyventi kitaip, būti kitokie nei mūsų tėvai?

– Schemos formuojasi labai anksti, nepažįstu nė vieno žmogaus, kuris savo gyvenime jų neturėtų. Atrodo, esame sutverti lipti ant to paties grėblio. Su šaltu tėvu augusi mergina išsirenka šaltą vyrą. Turėjusi ūmų – renkasi tokį pat. Man pasakoja: augau geroje šeimoje, viską turėjome, buvome aprengti, pavalgę, tėvai – normalūs. Apie kokias žaizdas kalbame?!

Vis dėlto, jų randasi, nebūtina augti šalia alkoholikų, lakstančių su kirviais. Pavyzdžiui, jei užsiėmę tėvai vaikams visiškai neskirdavo dėmesio, jei nematydavo, kad jie liūdni paeina iš mokyklos, kad neturi draugų. Lygiai taip pat žaizdos formuojasi, jei tėvai tarpusavyje riejosi, o vaikai, išgyvendami baimę, kad jie vieną dieną išsiskirs, mėgindavo juos taikyti, kelti jiems nuotaiką. Tokie žmonės suaugę aukojasi dėl aplinkinių, nuolat mėgina ištaisyti situacijas, pagerinti kitų gyvenimą, įtikti.

Egzistuoja baimė būti paliktam, emocinės vienatvės, menkavertiškumo, katastrofų baimės, socialinio nerimo ir daugybė kitų schemų. Būtų lengva gyventi, jei tokios schemos užrašas lyg perspėjimas iššoktų mums ant kaktos. Tačiau neiššoka, o būsenos išlenda. Ir net tada, kai mums atrodo, kad esame laisvi ir sveiki, turiu nuliūdinti, taip nėra – 70 procentų savo laiko kovojame su stresu, kontroliuojame ar nuvertiname kitus. Ir dar mėginame apsimesti, kad problemų nėra – skroliname, žiūrime serialus, pasiduodame emociniam valgymui ar tiesiog leidžiame gyvenimo srovei mus nešti, nė nesusimąstydami, kad šokinėjame pagal kitų žmonių poreikius.

Labiau pažengę, savo vidų ir jausmus analizuojantys žmonės gali pastebėti tamsius vidinio kritiko darbus: daryk viską kuo geriau, nes būsi nepakankamas, neįvertintas. Tie, kurie tai suvokia, patraukia vidinį kritiką, priartėja prie savęs, savo kūrybinės energijos. Čia nemažai skausmo, bet ir atsiranda jausmas, kad esi gyvas.

Mes visi svajojame, kad sutiksime mylimą žmogų, kuris ims ir išgydys mūsų žaizdas, duos tai, ko tėvai nedavė, bet kuo ilgiau gyvename, tuo darosi aiškiau, kad tuo žmogumi gali tapti tik pats.

Svarbu tapti sąmoningu. Išdrįsti sau pasakyti: štai, pradėjau bijoti, kad susirgsiu kokia nors baisia liga, aha, kalba mano grėsmių baimės schema. Vėl padariau klaidą elektroniniame laiške? Bet gal viena klaida – nieko baisaus? Gal čia mano vidinis kritikas tik gąsdina? Kai iškeli galvą virš vandens, matai dvigubą vaizdą. Galvoje tarsi užsidega lempa, atsiranda šviesos.

Schemų terapija kalba apie tai, kaip pamatyti savyje gėrį ir nugalėti vidinį kritiką. Manau, kad knyga yra puikus pirmasis žingsnis tai padaryti.

– Psichologinės, saviugdos knygos dažnai siūlo ne vieną kelią. Kuo ypatinga jūsiškė?

– Šita knyga turi vieną ypatumą, kurio nėra daugelyje saviugdos knygų – problemos joje suklasifikuotos. Kiekvienas iš mūsų esame sudėtingas, unikalus, turime daugybę patirčių. Knygoje aprašiau daug gerų metodų, prie kiekvienos schemos parengiau netgi veikimo lentelę ir pridėjau audio pratimų. Svarbiausia – juos įsijungti, nes jei įsijungei, ėmei praktikuoti, tai jie ir veikia. Bėda, kad poveikio dažnai norime neįdėję pastangų. Skaitytojams siūlau iš knygos išsirinkti tris schemas ir kelis metodus, kaip su problemomis tvarkytis, o tada kartoti juos daug kartų. Jei nepavyksta to daryti vienam, visada galima ateiti į grupę ir praktikuotis su kitais.

Lengviausiai perrašomos pasidavimo, pasiaukojimo, neprieštaravimo schemos. Nesėkmės baimę irgi palyginus nesunkiai galima įveikti. Sunku kovoti su perfekcionizmu, sunkiai pasiduoda emocinio susikaustymo, pesimizmo schemos. Narcizai taip pat sunkiai gyja, nebent juos palieka žmona. Gan sunku kovoti ir su prastos savivertės, neišvystytos savitvardos, chroniško vienišumo ir jausmo, kad esi paliktas schemomis. Norisi, kad knyga padėtų jas atpažinti.

Kai esi sveikos būsenos, iššūkius ir nelaimes priimi tarsi įdomų nuotykį, būna sunku, bet tiki, kad susitvarkysi. Tačiau jei stovi gynybos pozicijoje, nuotykio jausmas dingsta: norėjai kaip geriau, o išėjo – kaip visada. Schemų terapija padeda pamatyti veikėjus galvoje ir tarp jų išskirti sveikąjį.

– Kiek laiko užtrunka pakeisti vieną ar kitą savo gyvenimo schemą?

– Jei smarkiai dirbsi dvejus ar trejus metus, gali būti, kad pavyks dvi ar tris schemas pakeisti. Svarbu nesusipainioti tarp visų galimų, nes jos nuolat keičiasi ir mainosi. Be to, vienas keisti lengviau, o kitos pasiduoda labai sunkiai.

Kartą į mano seminarą atėjo moteris. Tokia susigūžusi, sutrauktais pečiais, tarsi ant jų kabotų viso pasaulio našta. Kai pradėjo kalbėtis, paaiškėjo, kad ji labai bijo pykčio. Vos tik susipyksta su vyru, vos tik jis pakelia balsą, ji bėga daryti tai, ko jis nori. Šitaip veikia pasidavimo schema: moteris užaugo su tėvu, kurio balsas šeimoje visada būdavo paskutinis. Jei ji tėvo neklausydavo, jis griebdavosi smurto. Pasiūliau moteriai, kad ji pabandytų vyrui paprieštarauti. Jį, žinoma, toks jos veiksmas įsiutino, agresija sustiprėjo, o moteris labai išsigando.

Tada sutarėme, kad ji pabandys tvirtai laikytis savo. Pabandė, vyras jai atsakė ledine siena, išvis su ja nebebendravo. Atėjusi pas mane, ji guodėsi, kad šaltojo karo neištvers, kad jaučiasi labai kalta, kad nori vyro atsiprašyti. Kartu nusprendėme dar pamėginti, buvo tikrai sunku. Tačiau atėjo laikas, kai schema pasikeitė – vyras pradėjo įsiklausyti į jos norus, ją gerbti, netgi pasiprašė į terapiją.

– Minėjote, kad geriausias rezultatas pasiekiamas, kai dirbama su dviem ar trimis schemomis, ne daugiau. Kurios lengviausiai perrašomos?

– Geriausia perrašinėti vieną schemą, galima pridėti ir tą, kuri tuo metu labiausiai skauda ar žeidžia. Skausmo energija yra tarsi benzinas, uždegantis pasikeitimų laužą.

Lengviausiai perrašomos pasidavimo, pasiaukojimo, neprieštaravimo schemos. Nesėkmės baimę irgi palyginus nesunkiai galima įveikti. Sunku kovoti su perfekcionizmu, sunkiai pasiduoda emocinio susikaustymo, pesimizmo schemos. Narcizai taip pat sunkiai gyja, nebent juos palieka žmona. Gan sunku kovoti ir su prastos savivertės, neišvystytos savitvardos, chroniško vienišumo ir jausmo, kad esi paliktas schemomis. Norisi, kad knyga padėtų jas atpažinti.

Kai esi sveikos būsenos, iššūkius ir nelaimes priimi tarsi įdomų nuotykį, būna sunku, bet tiki, kad susitvarkysi. Tačiau jei stovi gynybos pozicijoje, nuotykio jausmas dingsta: norėjai kaip geriau, o išėjo – kaip visada. Schemų terapija padeda pamatyti veikėjus galvoje ir tarp jų išskirti sveikąjį.

– Kokių asmeninių įžvalgų pati patyrėte rašydama knygą?

– Mano knyga prasidėjo nuo pesimizmo schemos: vis galvojau, ar jos tikrai reikia, kas ją skaitys, juk knygų pilna. Vėliau mainėsi dar dvi schemos – viena, aukštų standartų, perfekcionizmo, kuždėjo, kad reikia daryti viską per daug gerai, o kitą dieną apimdavo tinginystė: rašysiu, kai suvalgysiu vieną pyragėlį, gal dar pasnausiu, atrodydavo, pervargau, ėmiau savęs gailėti. Taip ir svyruodavau.

Rašydama knygą supratau, kad kai kurios vietos mane lietė itin asmeniškai: o, Dieve, čia gi apie mane! Ir aš to dar nesu iki galo išsprendusi, pavyzdžiui, buvo nemalonu rašyti apie chroniško vienišumo schemą. Giliai jaučiau, kad lengva kitiems aiškinti, kai tuo tarpu su savosiomis schemomis kovoti nėra taip paprasta. Jungas juk sakė: jei galvoji, kad išsprendei rimtą psichologinę problemą, tai labai klysti. Iki galo jos neišsprendžiamos, gali tik jas sumažinti.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.