Author: admin

Dar vienas pedofilijos atvejis ir patvirtinimas, kad didžiausias pavojus gali tykoti artimoje aplinkoje. Ir priminimas, kad dėl nederamo elgesio vaikai drąsiau pasisakytų, o tėvai – reaguotų.

Pratrūko baime mokytojui

„Tai atsitiko vėl“, – tyliai šnabždėjo mamai telefonu užsirakinusi tualete. Mama suprato apie ką kalba dukra, nes mažoji buvo pasakojusi ankstesnes patirtis dieduko, taip mergaitė vadino iškrypėlį, namuose. Viską padarė kaip liepė mama – susirinko daiktus ir nubėgo pas mamos sugyventinį, kurį vadino tėčiu.

Šį, paskutinį, kartą jis paryčiais atėjo prie jos lovos, ėmė glostyti nugarą, atsegė liemenėlę. Kai ji susirietė, paklausė „ar ji jo bijo“. Ji nieko neatsakė, bet iš tiesų labai bijojo, bijojo, kad jis vėl nepradėtų su ja elgtis taip, kaip elgėsi daugybę kartų anksčiau.

Jai buvo vienuolika metų, kai jis, 1958 metų gimimo vyras, pasinaudojo bejėgiška mergaitės būkle dėl jos mažametystės. Tiesioginio giminystės ryšio tarp jų nėra. Jis yra mergaitės mamos draugo sesers vyras ir tiek. Tačiau atrodė geras, rūpestingas. Čia mergaitė kartais viešėdavo, o kad nesušaltų, miegojo, kartu su juo ir jo žmona, tiksliau – tarp sutuoktinių.

Naktį ji pabusdavo nuo jo lietimo. Jo ranką jausdavo pilvo apačioje, tarp kojų, jo pirštai įeidavo į ją gilyn. Jos ranką jis prispausdavo prie savo lytinio organo. Jausdama kiekvieną jo prisilietimą, ji visą laiką būdavo užsimerkusi. Norėjo, kad jis galvotų, kad ji miega.

Ji visada miegodavo su kelnaitėmis. Tačiau tai netrukdė diedukui pakišti ranką po jomis. Naktimis jo ranka drąsiai naršė jos kūnu po drabužiais, o dienomis nevengdavo prisiliesti per drabužius. Ir nors jis kartojo, kad visa tai turi būti jų paslaptis, ilgainiui ji suprato, kad tai visai ne paslaptis, kad šitaip jis negali elgtis.

Ši patirtis išsiliejo mokykloje, nes ji atsisakė eiti į kūno kultūros pamokas. Tokio jos sprendimo priežastis – kūno kultūros mokytojo balsas panašus į dieduko, todėl ji bijo mokytojo, negali prisiversti dalyvauti pamokoje. Turėjo paaiškinti ir tai, kodėl tokia bauginanti nuostata ją kamuoja. Socialinė pedagogė ir auklėtoja buvo konkrečios – apie tai reikia pranešti policijai.

Kada dėdė prie jos prisilietė pirmą kartą, mergaitė tiksliai negalėjo pasakyti. Bet aplinkybės buvo panašios – miegant vienoje lovoje su juo ir jo žmona. Ilgiausiai šių žmonių namuose ji yra buvusi tris savaites. Dėdės glamonės vykdavo du keturis kartus per savaitę.

Pasiskundė ne iškart

Kai mažametės šeima išgyveno sunkų laikotarpį, būtent dėdės ir jo žmonos namai, kuriuose vėliau mergaitė patyrė skaudžius išgyvenimus, tapo prieglobsčiu. Tarsi buvo vieta, kur sulaukė pagalbos. Todėl visiškai natūralu, kad tais žmonėmis mažametės mama nuoširdžiai pasitikėjo. Net ir teisme mama sakė, kad vyras, vėliau tapęs jos dukros skriaudėju, jai buvo savotišku pavyzdžiu.

Nors užuominų, kad galbūt dėdė turi niekšiškų polinkių, buvo. Jis mėgo mergaitę pasisodinti ant kelių ir, lyg netyčia, rankas laikyti ant jos pilvo ganėtinai žemai arba lyg netyčia uždėti ranką ant krūtinės.

Tačiau niekam į galvą neatėjo, kad septintą dešimtį įpusėjęs vyras gali nuskriausti mergaitę, kuri jį vadino dieduku. Kai mažametės šeima glaudėsi „gerojo“ dieduko namuose, mergaitė mėgdavo nubėgti pas šeimininkus į lovą pagulėti. Tada buvo gal penkerių. Mama teisme aiškino, kad tiedu žmonės, jos akimis, daug ir gražiai užsiėmė su dukra.

„Man yra sunku pasakoti šitą istorija, man yra sunku“, – teismo medicinos ekspertams, psichologams verkdama kartojo mergaitė. Tikėtina, kad tokias emocijas kėlė ne tik tai, kad diedukas ja pasinaudojo, bet ir tai, kad jį mylėjo, pasakojo gerai su juo sutarianti, kad jis ją verkiančią nuramindavo, saldainių nupirkdavo.

Mergaitė nuo pirmos klasės mokykloje jautė patyčias. Vėliau, sakė, tapo atsparesnė. Turėjo ir įvairių sveikatos problemų, buvo suparalyžiuotas veidelis. „Gerasis“ diedukas pasistengė, kad mažosios savijauta taptų dar prastesnė. Psichologams mergaitė prisipažino jaučianti didžiulę įtampą, kai atsiduria tarp vyresnių žmonių, nepasitiki jais.

O ir apie patirtį su dėde nebuvo lengva išnaudotą mergaitę prakalbinti. Ji užsidarė savyje. Artimieji jautė jos įtampą, kančią, perdėtą reagavimą į tuos dalykus, kurie anksčiau mergaitei nekėlė tiek nerimo. Šiandien jai šalia visų jos problemų prisidėjo psichologinės. Po patirto didžiulio streso teko vaikščioti pas psichologą, vartoti vaistus.

Kvietė pažaisti

„Gerojo“ dieduko sąraše ne tik ši viena ligota ir nuskriausta mergaitė. Psichologams ji prasitarė, kad anksčiau pas juos atvažiuodavo dar viena, už ją kiek vyresnė giminaitė. Dabar neatvažiuoja. Mergaitė mestelėjo, kad, greičiausiai, diedukas ir jai bus ką nors panašaus padaręs.

Į kaltinimų sąrašą iškrypėliui sugulė ir antrosios mergaitės istorija. Ji – šiek tiek kitokia nei pirmosios. Viskas vyko ne namuose, ne jo ir sutuoktinės lovoje, o automobilyje. „Einam pažaisti“, – tokiu pasiūlymu „gerasis“ diedukas siekė iškrapštyti iš automobilio mergaitę į miškelį šalia kelio. Šiai jo aukai tuo metu buvo apie dešimt vienuolika metų.

Mergaitė tylėjo apie dėdės nevaikiškus prisilietimus netoli intymių vietų, užuominas apie tai, kad „niekas nesužinos“. O gal tiesiog pati buvo tvirtesnė, atsparesnė ir nepratrūko verkti nuo kūno kultūros mokytojo balso, primenančio dieduko balsą.

Tačiau pirmosios instancijos Kauno apygardos teismas, vertindamas šį epizodą, pasigedo aiškumo. Kai kurias aplinkybes – nukentėjusiosios amžių, tvirkinimo datą, nusikaltimo padarymo vietą – teismas vertino kaip abejotinas, o kadangi šių abejonių nepavyko pašalinti, tai jos buvo pašalintos kaltinamojo naudai ir dėl šios mažametės dėdė buvo išteisintas.

“Man yra sunku pasakoti šitą istoriją, man yra sunku.”

Liko nenagrinėtas ir šios nukentėjusiosios civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti – 10 tūkst. eurų. O gal labai įtikinamai skambėjo kaltinamųjų suole sėdėjusio dėdės aiškinimas, kad visa tai daroma tik dėl pinigų, kad geras ir doras kaimo gyventojas šmeižiamas pasipelnymo sumetimais.

Tačiau tokia gynybinė pozicija apie neva nukentėjusiųjų finansinės naudos siekį nepadėjo jam išsisukti dėl šeimyninėje lovoje prievartautos mažametės. Jau pirmosios instancijos teisme didelių abejonių nekilo.

Iškrypėlis už seksualinį prievartavimą, mažamečio asmens tvirkinimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą nuteistas penkerių metų laisvės atėmimo bausme. Taip pat priteista atlyginti neturtinę 4,5 tūkst. eurų žalą mergaitės įstatyminiam atstovui.

Įvertino griežčiau

Pirmosios instancijos Kauno apygardos teismo spendimą apskundė ne tik „gerasis“ diedukas, bet ir valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė. Ji ne tik teisiniais, bet ir gyvenimiškais argumentais pagrindė, kad net ir mažametis vaikas gali aiškiai nurodyti vietą miške, kur dėdė norėjo pažaisti, nes gerai pažįsta vietovę.

Pirmosios instancijos teismui užkliuvusius antrosios mergaitės parodymus, esą jie brandūs, prokurorė atrėmė, kad mergaitė buvo tvirkinama, kai jai buvo devyni–dvylika metų, o pirmą kartą apie tai ji apklausta 2023-iaisiais. Tad visiški natūralu, kad tuo metu ji jau nekalbėjo taip, kaip kalbėjo būdama to amžiaus, kai patyrė prievartą, ir šiuos veiksmus suvokia jau kaip gerokai vyresnė, tad ir jos parodymai ganėtinai nuoseklūs.

Apeliacinis teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino dėdės automobilyje atliktus tvirkinamuosius veiksmus su mažamete, be to, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka įrodymų visumos

Apeliacinis teismas, įvertinęs surinktus parodymus, nukentėjusios ir kitų liudytojų išsakytus vertinimus, padarė išvadą, kad dėdė vis dėlto atliko tvirkinamuosius veiksmus su jaunesniu nei šešiolikos metų amžiaus asmeniu.

Teismas panaikino Kauno apygardos teismo nutartį dalyje dėl dėdės išteisinimo už tvirkinimą automobilyje ir skyrė vienų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Ją subendrino su bausme dėl tvirkintos šeimyninėje lovoje mergaitės ir kaip galutinę bausmę skyrė penkerius metus nelaisvės. Iškrypėlis vienai mergaitei turės atlyginti neturtinę 4,5 tūkst. eurų žalą, kitai – 3 tūkst. Jo apeliacinis skundas, kuriuo jis prašė visiško išteisinimo, buvo atmestas.

Komentaras

Kristina Mišinienė

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė

Šis atvejis mums kalba apie tai, kad grėsmės mūsų vaikams gali slėptis ten, kur mes to visai nesitikime: geradariais save vadinančiose šeimose, tarp tų, kurie nori „pagloboti“ sunkiau besiverčiančių tėvų vaikus, paslaugiai kviečia vaikelius pernakvoti, siūlosi juos nuvežti ir parvežti – juk suaugusiems net į galvą neateina, kad pedofilinių polinkių turintys asmenys gali tūnoti būtent čia.

Ilgai trukusios seksualinės prievartos pasekmės nusikaltėlio aukoms paliko sunkiai gyjančias traumas. Kartu su šeimomis, su specialistais dedame didžiules pastangas padėti mergaitėms gyti, judėti toliau.

Todėl tikrai skaudžiai išgyvenome pirmosios teismo instancijos teisėjo samprotavimus apie tai, kad viena iš mergaičių buvo per maža suvokti nusikaltimo rimtumą arba kad įtarimą kelia jos sugebėjimas parodyti miške prievartavimo vietą. Gerbiamus teisėjus kviestume kliautis šalia jų teismuose dirbančiais vaikų psichologais, kurie profesionaliai jiems paaiškintų, ką traumuotas vaikas gali suprasti ir atsiminti.

Didelį ačiū sakome bylos prokurorei Jurgita Patalavičienei, kurios skundas atkreipė kitos instancijos teisėjų dėmesį į neteisingai išteisintą prievartautoją minėtame epizode. Šitaip suprantamas teisingumas yra didelė dovana visai bendruomenei – juk nėra kito būdo apginti sutrikusias, nevilties apimtas prievartautojų aukas. Galima tik įsivaizduoti, kokios būsenos jaunus žmones mes paliktume visam tolimesniam jų gyvenimui – vien todėl, kad įnoringai Temidei trūksta žinių ar motyvacijos gilintis.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Neseniai kilo pasipiktinimas, kad teisme buvo įvykdyta apklausa trejų metų vaikui dėl galimo tvirkinimo. Ekspertai ir vaiko teisių gynėjai atkreipia dėmesį į būtinybę tokiais atvejais naudotis specializuota, vaikui draugiška pagalba, kad būtų išvengta papildomos traumos.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras savo feisbuko paskyroje pasidalino įvykiu, kada ikiteisminio tyrimo metu dėl galimo mažamečio tvirkinimo teisme buvo surengta trimečio apklausa.

„Kaip tokie dalykai yra galimi šalies teismuose? Ikiteisminį tyrimą dėl galimo mažamečio tvirkinimo vykdantys pareigūnai nusprendė teisme surengti trimečio apklausą.

Prisipažinsime, iki šiol tik amerikiečių filmuose esame matę, kaip verkiantys, pasimetę vaikai yra teismo salėje klausinėjami teisėjo, šis reikalauja atsakyti ir nustoti verkti, nes tai nepadės.

Gerai, vaiko apklausos kambarys lietuviškame teisme. Jis tuštutėlis, tik kampe įspraustas milžiniškas pliušinis žaislas, ypatingai gąsdinęs trimetį berniuką.

Pasirodžiusi psichologė varto akis – ji nesitikėjo tokio jauno apklausiamojo, su byla nesusipažinusi, neatsinešė jokio smulkesnio žaisliuko. Nežino, kaip prakalbinti mažylį, jokio kontakto su juo neužmezga, o kai, prasidėjus apklausai, iš kambario išeina mama, situacija visai pašlyja, vaikas akivaizdžiai bijo pirmą kartą matomo suaugusiojo. Trejų metų vaikelis.

Kodėl reikia tokios kankynės vaikui, kodėl visa tai negalėjo vykti specialiai tokiems atvejams įkurtoje ir jau ilgą laiką veikiančioje „Užuovėjoje”?

Ar teisėsauga nepasitiki šia įstaiga? Netinka ten dirbančių vaikų psichologų išvados?

Galbūt dėl to, kad šios prieštarauja tyrėjų ir prokurorų „vidiniam įsitikinimui”, dažniausiai skatinančiam nutraukti tyrimus dėl vaikų tvirkinimo ar prievartavimo.

Tiek teisėsauga, tiek „Užuovėja” abi yra valstybinės tarnybos, tai gal būtų laikas jų vadovams susėsti ir išsiaiškinti trukdžius ar nuoskaudas. Nes mes dabar visi esame kaip tarp dviejų ugnių, o trimečiai yra vedami į teismus apklausoms, deja, traumuojančioms ir bevertėms”, – rašė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovai.

Teisininko įžvalgos: trimečiui turėjo būti skirta speciali procedūra

Pasak teisininko, advokato Valdemaro Bužinsko, vaikas turi teisę išreikšti nuomonę, tačiau tai priklauso nuo jo psichologinio subrendimo, suvokimo lygio ir vertinama individualiai per specialią procedūrą, dalyvaujant specialistams.

„Taip, turi teismas teisę [apklausti trimetį vaiką]. Tik tam yra skirta speciali procedūra, kurioje turi dalyvauti ir Vaiko teisių atstovai, ir psichologas. Aišku, svarbu, kiek tai pavyksta pagal vaiko psichologinį subrendimą ir kiek jis suvokia, kiek supranta. Bet šiaip – gali.

Čia yra labai sudėtingas klausimas, nes kiekvienas atvejis yra individualus. Kaip ir vaikas vaikui nelygus. Jeigu imsime trijų metų vaiką – paimkime keletą vaikų – tai jų suvokimas ir subrendimas bus labai skirtingas. Skirsis jų ir komunikabilumas, ne paslaptis, kad trejų metų vaikai kai kurie net sunkiai kalba. Yra ir tokių variantų“, – įvertino padėtį jis.

Eksperto nuomone, prieš vertinant mažo vaiko parodymus, būtina įsitikinti, ar įmanoma su juo užmegzti kontaktą ir ar jis suvokia situaciją, nes tokio amžiaus vaikai gali lengvai pasiduoti manipuliacijai, todėl apklausos turi būti labai profesionalios ir atsargios.

„Tai, pirmiausia, reikia įsitikinti, ar su tuo vaiku iš viso įmanoma užmegzti kontaktą. Aš jau nešneku apie to vaiko parodymų vertinimą – čia jau kitas klausimas. Kiek tas vaikas apskritai suvokia aplinką ir kaip jis reaguoja. Ar suvokia, ko iš jo nori, kas nutiko, bet tai jau kiti klausimai.

O kritikuoti psichologą, kuris ten dalyvavo – aš kažkaip nesiimčiau. Už tai, kad iš anksto labai sunku pasakyti, kaip tas vaikas bendraus. Žiūrėkite, net su normaliu vaiku kartais kontaktą randi labai lengvai – yra kontaktabilūs vaikai. O kitą kartą labai yra sudėtinga tai padaryti.

Vertinant tokius parodymus irgi yra problematiška. Juolab, kad visada yra pavojus: tokio amžiaus vaikai lengvai pasiduoda manipuliavimui. Gali būti išmokyti [kažką pasakyti]. Dėl to tokių vaikų apklausa turi būti atliekama itin profesionaliai ir itin kruopščiai“, – teigė teisininkas.

Svarbu užtikrinti, kad apklausa netraumuos paties vaiko

V. Bužinskas pabrėžė dar vieną svarbų aspektą, kad teisme apklausiant mažametį vaiką, reikia stengtis užtikrinti, jog tai jam nesukels traumos. Būtent tai užtikrinti gali apklausas vykdantys pareigūnai, kurie turi būti pasiruošę ir pakankamai kvalifikuoti.

Advokato teigimu, apklausas vykdantys pareigūnai taip pat turi turėti įgūdžių bendraujant su vaikais, nes, jeigu jie yra pripratę dirbti su nusikaltėliais – jų bendravimo tonas yra kitoks, kurio negalima taikyti nepilnamečiams vaikams.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė teigė, jog yra apmaudu, jei šio teismo metu vaikui trūko emocinio saugumo sudėtingoje situacijoje. Dėl šios priežasties vaiko teisių gynėjai primena apie galimybę kreiptis į specializuotą pagalbą, kur profesionaliai geba apklausti nepilnamečius.

„Tenka apgailestauti, jeigu susiklostė aplinkybės, kai sudėtingos mažamečiui situacijos metu vaikui galėjo pristigti emocinio saugumo. Vaiko teisių gynėjai primena apie Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus (buvusi „Užuovėja”) turimus resursus ir kviečia jais naudotis.

Skyriuje šiuo metu dirba net 5 profesionalūs psichologai, turintys reikiamą išsilavinimą, kompetencijų ir patirties, kaip atlikti jautrias nepilnamečių ir mažamečių apklausas”, – rašė ji.

Specializuota pagalba gali padėti vaikui išvengti papildomų išgyvenimų

Pasak A. Marčiukaitienės, turima didelė komanda [specializuotos pagalbos su vaikais] leidžia skirti pakankamai laiko kiekvienam atvejui ir išsamiai susipažinti su byla, įvykio aplinkybėmis, ir pasiruošti pokalbiui su vaiku taip, kad vaikas būtų apsaugotas nuo papildomų išgyvenimų.

„Čia įrengtas vaikui draugiškas minimalistinis, jaukus kambarys su aukštos raiškos vaizdo kamera ir mikrofonu. Garsas ir vaizdas iš kambario gali būti transliuojamas realiuoju laiku į bet kurią teismo posėdžių salę tiek specialia teismų naudojama sistema, tiek kitomis nuotolinio ryšio susitikimams skirtomis programomis (,,Teams”, „Zoom” ir kt.)”, – tęsė specialistė.

Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja taip pat komentavo, kad pagalbą nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams teikiantys vaiko teisių gynėjai siekia dirbti vadovaudamiesi skandinaviška „Barnahus” idėja, kai „po vienu stogu” vaikui draugiškoje ir jo poreikius atliepiančioje aplinkoje, susibūrus bendradarbiaujančių institucijų atstovams – vaiko teisių gynėjams, teisėsaugos pareigūnams, medicinos ir sveikatos priežiūros darbuotojams – išsamiai vertinama nukentėjusio vaiko situacija ir kartu sprendžiama dėl tolesnių pagalbos veiksmų.

Pašnekovė akcentavo, kad vaikams, patyrusiems sunkius išgyvenimus, būtina greita ir empatiška specialistų pagalba, siekiant užtikrinti jų saugumą, išvengti pakartotinių traumų ir skatinti naudotis tam skirtais pagalbos ištekliais.

„Savo darbo praktikoje pastebime, jog tokio pobūdžio išgyvenimus patyrusiems vaikams yra reikalinga ypatinga specialistų pagalba, pasižyminti tiek greitu reagavimu, tiek visapusiškai jautriu, empatišku požiūriu į individualią vaiko situaciją.

Tad stengiamės, jog visi atliekami veiksmai nukentėjusiajam suteiktų saugumą bei pasitikėjimą, o sudaryta galimybė vaikui savo skaudžios istorijos nekartoti vis kitam specialistui – apsaugotų jį nuo pakartotinių trauminių patirčių.

Svarbu pastebėti, jog teisinio įpareigojimo teisėsaugai naudotis Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus resursais nėra, tačiau vaiko teisių gynėjai nuolat skatina ir kviečia tai daryti dėl kiekvieno vaiko gerovės”, – dalinosi mintimis ji.

Šiemet vyko 15 nepilnamečių apklausų dėl galimo seksualinio smurto saugioje aplinkoje

Kaip rašė A. Marčiukaitienė, jų tarnyba yra atvira dialogui bei kviečia besidominčius bet kada atvykti į skyriaus patalpas, susipažinti vietoje: „Nuolat stengiamės auginti institucijų atstovų, partnerių pasitikėjimą vaiko teisių gynėjų teikiamomis paslaugomis, organizuojame įvairius susitikimus, diskusijas ir skatiname naudotis galimybe vykdyti nepilnamečių apklausas mūsų tam pritaikytose patalpose, o vaikui nereikėtų vykti į skirtingas vietas ir bendrauti su vis kitu specialistu.

Teisėsaugos atstovai proaktyviai yra informuojami apie vaiko teisių gynėjų turimus resursus, o per penkis šių metų mėnesius teisėsauga jau vykdė per 15 nepilnamečių apklausų dėl galimo seksualinio smurto saugioje vaikui aplinkoje Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriuje”, – tęsė ji.

2024 m. užfiksuoti 375 galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejai

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė pateikė statistiką, kad Vaiko teisių gynėjų turimais duomenimis, praėjusiais metais buvo nustatyti 375 galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejai, o per šių metų pirmąjį ketvirtį tokių atvejų užfiksuota 112.

Jų duomenimis, buvo pastebėta, jog daugiausiai seksualinio smurto situacijų – apie 80 proc. – įvyksta vaiko artimiausioje aplinkoje, kai vaikas patiria savo tėvų, kitų šeimos narių, vaikui pažįstamų žmonių nederamą elgesį.

Ji taip pat atkreipė dėmesį, jog kilus klausimams, žmonės yra kviečiami žiūrėti Vaiko teisių TV arba konsultuotis su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 0800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.Irv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant Skubiosios pagalbos tarnybų ryšio numeriu 112.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kauno apylinkės teismas pagaliau – tik penktuoju bandymu – paskelbė savo sprendimą Ekvadoro ir Venesuelos piliečių Henry Daniel Acosta Romero, Yulianni Maria Sandoval Sarmientos ir Yuleida Maria Leon Sarmientos, kaltintų organizavus Kaune bei kituose Lietuvos miestuose prostitucijos paslaugas, kurias teikė Venesuelos ir Kolumbijos pilietės, byloje. Ir tai buvo ne nuosprendis, o nutartis grąžinti bylą prokurorams papildymui ir konstatuotų pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą ištaisymui.

Įdavė išnaudotos tautietės

Kaip jau rašyta, ikiteisminis tyrimas, tapęs šios bylos pagrindu, buvo pradėtas, Kauno policijai 2023-iųjų rudenį sulaukus dviejų Venesuelos piliečių pareiškimo, kad jos prievarta laikomos viename Savanorių prospekto bendrabutyje, kur verčiamos teikti seksualines paslaugas už pinigus, nes atimti jų dokumentai, turėti pinigai bei asmeniniai daiktai. Vienai iš jų buvo 23-eji, kitai – 30 metų.

Pareiškimo autorės teigė ir, kad buvo priverstos teikti Lietuvoje seksualines paslaugas apgaule – atsiviliojus jas čia žadant gerai apmokamą darbą bare ar fabrike.

Pradėjus tada ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis, išnaudojant juos prostitucijai, 2023-iųjų spalio 25-ąją Kėdainiuose buvo sulaikyti ten butą išsinuomavę, kaip tada teigta, 39-erių metų Kolumbijos pilietis ir 37-erių metų Venesuelos pilietė. Tačiau jie nebuvo linkę prisipažinti dėl pareikštų įtarimų. Vyriškis teigė, kad yra atvykęs pas savo draugę iš Venesuelos į Lietuvą kaip turistas. O pastaroji labiau buvo linkusi prisipažinti, kad pati teikia prostitucijos paslaugas, o ne jas organizuoja.

Tačiau ikiteisminio tyrimą atlikę Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai, vadovaujami Kauno apygardos prokuratūros prokuroro, išsiaiškino, kad ši Venesuelos pilietė spėjo ir aptarnauti klientus, ir pardavinėti kartu su jau minėtu su ja sulaikytu draugu savo tautietes. O pastarasis iš tikrųjų yra Ekvadoro pilietis, atvykęs į Lietuvą su suklastotu Kolumbijos piliečio dokumentu.

Nepaisant to, kad abu neigė įtarimus dėl prekybos žmonėmis, išnaudojant šiuos prostitucijai, jie buvo suimti gana ilgai. Ekvadoro pilietis laikytas už grotų, kol ši byla išnagrinėta teisme. O Venesuelos pilietė teismo jau laukė laisvėje, į kurią buvo išleista su apykoje.

Bendrininkai lietuviai nenustatyti

Minėta pora stojo prieš teismą jau kaip kaltinamieji pelnymusi iš kito asmens prostitucijos, šią organizuojant ir jai vadovaujant, už ką Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimas iki šešerių metų.

Kartu su jais buvo teisiama ir jaunesnioji Venesuelos pilietės sesuo. Tačiau ji jau kaltinta turėjusi pajamų iš kito asmens prostitucijos ar sąvadavimo, už ką gresia laisvės atėmimą iki ketverių metų.

Teisėsaugininkai prisipažino, kad visų asmenų, pardavinėjusių Kaune Pietų Amerikos moteris, nustatyti nepavyko, nors minėta trijulė greičiausiai turėjo ir bendrininkų lietuvių. Skelbimai apie šias prostitucijos paslaugas su jas teikiančių egzotiškos išvaizdos moterų nuotraukomis buvo dedami į internetą lietuvių kalba. O minėtas privatizuotas butas bendrabučio tipo daugiabutyje, esančiame Savanorių prospekte, kuriame Venesuelos pilietės teigė, kad yra laikomos prievarta, buvo išsinuomotas. Kaip ir butai Klaipėdoje bei Panevėžyje, kuriuose taip pat buvo teikiamos šių moterų iš Pietų Amerikos seksualinės paslaugos.

Nustatyta, kad Kaune jos buvo teikiamos dviejuose bendrabučių tipo Savanorių prospekto daugiabučiuose, esančiuose vienas nuo kito vos per kelis namus. Manoma, kad tai truko apie septynis mėnesius. Viena valanda šių paslaugų kainavo 100 eurų, pusvalandis – perpus mažiau.

Atvyko legaliai, užsibuvo nelegaliai

Pavyko nustatyti ir šešias minėtas paslaugas teikusias ne tik Venesuelos, bet ir Kolumbijos pilietes. Dauguma jų teigė maniusios, kad Lietuvoje verstis prostitucija nedraudžiama.

Tačiau Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksas už tai numato baudą nuo 90 iki 140 eurų. O įkliuvus pakartotinai, jau gresia bauda nuo 140 iki 300 eurų.

Teigiama, kad kai kurios Pietų Amerikos šalių pilietės, teikusios Kaune prostitucijos paslaugas, yra už tai nubaustos administracine tvarka.

Ikiteisminis tyrimas užtruko, aiškinantis, kaip kaltinamieji ir klientus aptarnavusios jų tautietės pateko į Lietuvą. Ir, ar neturi jie savo tėvynėje kriminalinių uodegų.

Nustatyta, kad jau minėto Ekvadoro piliečio biografija nėra visiškai švari. Tačiau tokiame kontekste, dėl kurio Lietuvoje teko stoti prieš teismą, jis dar niekur nebuvo užfiksuotas.

Paaiškėjo ir, kad kaltinamieji atvyko į Lietuvą su leidimais, kurių galiojimo laikui pasibaigus, jau gyveno čia nelegaliai.

Ši byla buvo perduota teismui be jokių ieškinių, kadangi joje nebeliko nukentėjusiųjų, nes teisėsaugininkai teigė išsiaiškinę, kad iš pradžių nukentėjusiomis laikytos teisiamųjų tautietės iš tikrųjų atvyko į Lietuvą savo noru, o po to įvyko kažkoks konfliktas, pasibaigęs jų kreipimųsi į mūsų policiją.

Elgėsi kitaip nei lietuvaičiai

Perduodant bylą teismui teigta ir, kad jo laisvėje laukiančios kaltinamųjų statusą turinčios seserys iš Venesuelos toliau nuomojasi butą Kaune.

Jaunesnioji iš jų net nebuvo sulaikyta. Iš jos buvo paimti tik dokumentai.

Antrankiais surakintas Ekvadoro pilietis, kuris dar kaltintas ir disponavimu suklastotu dokumentu, atvesdintas į teismą konvojaus pareigūnų, priešingai lietuviams, teisiamiems už tokius nusikaltimus, savo veido nuo žiniasklaidos fotoobjektyvų neslėpė. Kaip ir jau minėta jaunesnioji iš Venesuelos pilietybę turinčių seserų.

Jie ėmė dangstytis, tik Ekvadoro piliečio advokatei, paskirtai jam Lietuvos valstybės, kaip ir Venesuelos pilietėms, pasiteiravus portalo kauno.diena.lt fotografo, ar šis gavo jos ginamojo leidimą jį fotografuoti.

Teisme kaltę pripažino

Panašu, kad sužinoję iš Lietuvos valstybės jiems skirtų advokatų, kad prisipažinus – ir teismo procesas bus trumpesnis, ir skirta bausmė bus sumažinta trečdaliu, kaltinamieji, stoję prieš teismą, taip ir padarė.

Jų parodymų, vykusių už uždarų teismo salės durų, nes prostitucijos bylos nagrinėjamos neviešai, nors šioje byloje net nebuvo nukentėjusiųjų, esmė – vyresnioji iš Venesuelos piliečių, kaip ir tik liudytojų statusą šioje byloje turėjusios prostitucijos paslaugas teikusios jos tautietės bei Kolumbijos pilietės, prieš atvykstant į Lietuvą, vertėsi tuo pačiu tėvynėje bei Ispanijoje, kurioje apstu tokias paslaugas teikiančių Pietų Amerikos moterų.

Tačiau važiuoti į Lietuvą ir ten „įleisti šaknis“ vyresniajai iš prieš teismą stojusių seserų pasiūlė jau minėtas Ekvadoro pilietis, su kuriuo jiedu tada buvo pora. Jis atvyko į Lietuvą keliais mėnesiais vėliau už savo sugyventinę. O su suklastotu Kolumbijos piliečio pasu – todėl, kad esą šios šalies piliečiams įvažiuoti į Europą – lengviau negu ekvadoriečiams.

Beje, kad jo dokumentas – suklastotas, ikiteisminį tyrimą atlikę teisėsaugininkai sužinojo iš seserų. Tada buvo kreiptasi pagalbos ir į Kolumbiją, ir į Ekvadorą, dėl ko ikiteisminis tyrimas taip pat užtruko. Ir tik gavus iš ten patvirtinimą apie klastotę, Ekvadoro pilietis prisipažino, kad jo pateiktas dokumentas – netikras.

Duodami teisme parodymus, kaltinamieji pelnymųsi iš kito asmens prostitucijos apie galimus bendrininkus Lietuvoje nepasakojo. Pavyzdžiui, jaunesnioji iš seserų, kuri dirbo tik užsakymų priėmėja, teigdama, kad už vieną „kontraktą“ gaudavo vieną dolerį, kalbanti tik ispaniškai, pasakojo, jog bendravo su būsimais klientais – SMS siunčiamais ruošinukais, kuriuose buvo laiptinės durų kodas, nufotografuotos buto, kuriame teikiama paslauga, durys ir pan.

Teisiamųjų trijulė taip pat tikino nežinojusi, kad Lietuvoje verstis prostitucija draudžiama.

Pakvipo sandėriu

Konstatavus, kad kaltinamieji pripažįsta savo kaltę, šiai bylai teisme pritaikytas sutrumpintas įrodymų tyrimas, dėl ko apsieita be liudytojų apklausų. Dėl šios priežasties, nors teismo procesas buvo verčiamas į gimtąją kaltinamųjų ispanų kalbą, byla išnagrinėta per tris posėdžius, t.y. per trumpiau nei pusantro mėnesio.

Per baigiamąsias jos kalbas prokuroras pasiūlė Ekvadoro piliečiui pusantrų metų laisvės atėmimą. O Venesuelos pilietybę turinčiai jo sugyventinei – vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Minėti terminai – tokie patys, kiek jiedu buvo šioje byloje suimti.

Jaunesniajai iš teistų seserų, kuri nebuvo suimta nė dienos, pasiūlyta 1700 eurų bauda.

Teisiamuosius gynę valstybės skirti advokatai prašė dar švelnesnių bausmių. Jiems antrino ir patys teisiamieji.

Portalo kauno.diena.lt žiniomis, Ekvadoro pilietis buvo paleistas iš Kauno kalėjimo, dar likus savaitei iki planuoto nuosprendžio, kuris buvo numatytas balandžio pabaigoje, paskelbimo, nes baigėsi jo suėmimo, kuris ne kartą buvo pratęstas, terminas, o šį pratęsti prokuroras per baigiamąsias kalbas neprašė. Nematė prasmės to daryti ir bylą nagrinėjęs teisėjas Dainius Ročys. Tačiau, pasak Kauno apylinkės teismo atstovės Ingos Ramanauskaitės, nors neteisėtas užsienio piliečių buvimas Lietuvoje nėra priskiriamas teismo kompetencijai, teisėjo D. Ročio žiniomis, kadangi paleidžiant Ekvadoro pilietį iš Kauno kalėjimo jo leidimas gyventi Lietuvoje jau buvo pasibaigęs, jį turėjo pasitikti pareigūnai, privalėję pristatyti jį į Pabradės užsieniečių registracijos centrą.

Kuo toliau, tuo gražiau

Panašu, kad planuojant skelbti balandžio pabaigoje teismo sprendimą, manyta, jog minėtame centre jau yra ir kartu su Ekvadoros piliečiu teistos seserys iš Venesuelos, kurioms šis teismo procesas tapo priedanga toliau būti Lietuvoje be jokių teisinių pasekmių. Tačiau į nuosprendžio paskelbimą jos tada netikėtai atvyko, nors, pasak teismo atstovės, po baigiamųjų kalbų teigė, kad to nedarys. Ir pareiškė, kad nusprendė atvykti, pagalvojusios, jog paskelbus nuosprendį, bus grąžinti byloje esantys paimti jų dokumentai. Tačiau, anot teismo atstovės, tai įvyks tik paskelbus nuosprendį ir sulaukus jo įsiteisėjimo.

Konstatavus tokią tragikomišką situaciją, kad nuosprendis parašytas, bet vertėjas į gimtąją teisiamiesiems ispanų kalbą ir iš jos neužsakytas, dar bandyta spręsti šią lygioje vietoje atsiradusią problemą, pasiūlius Venesuelos pilietėms vertėjo iš anglų kalbos ir į ją paslaugas, bet šios kategoriškai su tuo nesutiko. Nors ir kalba angliškai, tačiau, panašu, kad jų įgūdžiai susišnekėti šia kalba tikrai neprilygsta šios kalbos žinioms, būtinoms suprasti teismo nuosprendį.

Atsidūrus tokioje aklavietėje, teliko vienintelis sprendimas – atidėti nuosprendžio paskelbimą savaitei. Tačiau per ją, anot teismo atstovės, iš Vilniaus apygardos teismo gauta su šios bylos teisiamaisiais susijusi nutartis, beje, paskelbta tą pačią dieną, kai netikėtai teko atidėti nuosprendžio paskelbimą šioje byloje, ir vilniečio advokato skundas, tapę priežastimi atidėti procesinio sprendimo šioje byloje paskelbimą ir antrą kartą. Dabar jau – mėnesiui.

Portalo kauno.diena.lt žiniomis, minėtas skundas, kuriuo dviejų Venesuelos piliečių, inicijavusių šią bylą, advokatas nesutiko su teisėsaugininkų dar ikiteisminio tyrimo metu priimtu sprendimu suteikti joms tik liudytojų statusą, atsidūrė Vilniaus apygardos teisme pradėjus taikyti šalies apygardos teismų krūvio išlyginimą. Jis pasiekė Kauno apylinkės teismą, jau išnagrinėjus Ekvadoro ir Venesuelos piliečių bylą. Gavus jį, skubiai surengtas papildomas šios bylos posėdis, per kurį ietis surėmė kaltinimą šioje byloje palaikęs prokuroras ir minėtų dviejų Venesuelos piliečių advokatas. Pastarasis prašė ne tik pripažinti jo atstovaujamąsias nukentėjusiomis, bet ir atnaujinti šioje byloje įrodymų tyrimą arba grąžinti ją prokurorui papildymui. Prokuroras prašė advokato skundą, kaip ir jo prašymus, atmesti.

Teisėjas D. Ročys minėtą advokato skundą atmetė. Tačiau atėjus trečiam bandymui paskelbti šioje byloje nuosprendį, paaiškėjo, kad jo sprendimas apskųstas Kauno apygardos teismui. Ir šis skundas bus nagrinėjamas tik beveik po dviejų savaičių, dėl ko teko atidėti nuosprendžio paskelbimą ir trečią kartą. O Kauno apygardos teismui praėjusį trečiadienį paskelbus savo sprendimą dėl advokato skundo, ketvirtadienį planuotas paskelbti teisėjo D. Ročio nuosprendis šioje byloje buvo perkeltas į šiandien, t.y. atidėtas jau ketvirtą kartą. Ir šiandien vietoj nuosprendžio paskelbta nutartis, kad byla, remiantis Kauno apygardos teismo nutartimi iš dalies tenkinti advokato skundą, grąžinama prokuratūrai tyrimo papildymui ir nustatytų pažeidimų atliekant ikiteisminį tyrimą pašalinimui. Anot Kauno apygardos teismo, prokuratūra turi dar kartą įvertinti, ar kaltinamųjų pelnymusi iš kito asmens prostitucijos veiksmai nėra prekyba žmonėmis, už ką gresia kur kas griežtesnė bausmė, ir, ar minėtos dvi Venesuelos pilietės neturėtų turėti šioje byloje nukentėjusiųjų statuso.

Beje, seserys iš Venesuelos, kurioms šis teismo procesas tapo priedanga toliau būti Lietuvoje be jokių teisinių pasekmių, į minėtos nutarties paskelbimą šiandien neatvyko. Ir teigiama, kad tai – jau ne pirmas kartas, kai jos taip elgiasi, dėl ko neaišku, ar ir joms jau nusibodo laukti teismo sprendimo, ar jų jau nebėra Lietuvoje.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Trejus metus už pinigus seksualiai išnaudojęs nepilnametį kunigas pats pasijuto nuskriaustas ir ėmė save lyginti su persekiojamu Jėzumi Kristumi – tokia istorija dalijosi nuo seksualinio smurto nukentėjusiems žmonėms padedanti Kristina Mišinienė. Pasak jos, kunigas buvo nuteistas tik dėl didelio kiekio vaikų pornografijos, o štai nepilnametis pripažintas apvogęs kunigą ir turėjo grąžinti šio už lytinius santykius pervestus 22 tūkst. eurų.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė K. Mišinienė gegužės pabaigoje vykusioje konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“ kalbėjo apie kunigą, seksualiai išnaudojusį nepilnametį berniuką ir už tai mokėjusį pinigus.

Konferenciją organizavo Lietuvių katalikų mokslo akademija kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir iniciatyva „Svarbus reikalas“.

„Vaikų prostitucija iš viso yra tamsus virš mūsų kabantis debesis“, – sakė K. Mišinienė.

Pasak jos, kunigas su nepilnamečiu globos namų auklėtiniu susipažino pažinčių programėlėje, pažintį inicijavo pats kunigas.

„Ši programėlė labai paplitusi visoje Europoje. Tie, kas ieško tokių partnerių, ją labai gerai žino, ten ieškoma partnerių, sekso partnerių, nakčiai, dviem naktims“, – teigė K. Mišinienė.

Ekspertės teigimu, kunigas su nepilnamečiu berniuku susipažino šioje programėlėje, o netrukus susitiko gyvai.

„Jie susitinka Vilniaus arkikatedroje, nueina į kunigo namus, ten įvyksta pirmieji lytiniai santykiai. Šie santykiai vėliau periodiškai kartojasi, tai trunka apie trejus metus. Po kiekvieno lytinio akto kunigas nepilnamečiui susimoka.

Laikui einant, kunigui atsibosta įprasti seksualiniai santykiai su šiuo nepilnamečiu, jis plečia tam tikrą pasitenkinimų techniką, naudoja prievartą, už ją moka daugiau“, – pasakojo KOPŽI centro vadovė.

Save lygino su Kristumi

Bylos duomenimis, per trejus metus kunigas berniukui sumokėjo apie 22 tūkst. eurų bankiniais pavedimais. Pasak K. Mišinienės, berniukas pasiekė pilnametystę ir panoro išeiti iš šių santykių, dalijosi, kad kunigas vartoja daug alkoholio, o išgėręs tampa nepakenčiamas.

Visgi, tęsė ekspertė, kunigas parašė pareiškimą policijai, kad berniukui pervesti pinigai iš tikrųjų buvo skola, kurios jis neatgavo. Taip pradedamas ikiteisminis tyrimas, jo metu išaiškėja, kad kunigas turėjo lytinių santykių su nepilnamečiu. Tačiau šis ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.

„Treji metai intensyvių santykių – kas dieną, kas antrą, kas trečią dieną, visi susitikimai baigdavosi lytiniais aktais. Kunigas yra gerai žinomas kunigas, jis aukoja mišias“, – sakė K. Mišinienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad neretai teisėsauga būna skeptiškai nusiteikusi prieš išnaudojimo auką, o visuomenė taip pat linkusi kaltinti nukentėjusiuosius: „Per 24 metus darbo girdėjau labai daug aukų kaltinimo. Tai dar neišspręsta problema – norime, kad aukos verktų, ateitų su įrodymais, atsineštų Baudžiamojo kodekso straipsnius, dėkotų, kad jos išgelbėtos.“

Pasak K. Mišinienės, kunigas teisėsaugai aiškino, kad „viskas vyko berniuko iniciatyva“, stebėjosi, kodėl šis nusprendė nutraukti santykius, ir tvirtino, kad berniukas visada rinkosi, kaip bus santykiaujama.

„Buvo labai arši, kieta gynyba apie tai, kad pats kunigas jautėsi išnaudojamas, jis net lygino save su Jėzumi Kristumi – kaip jis buvo persekiojamas, taip dabar kunigas persekiojamas“, – dalijosi KOPŽI centro vadovė.

Viskas, dėl ko kunigas buvo nuteistas, – dideli kiekiai vaikų pornografijos, teigė K. Mišinienė: „Labai gaila, manau, didelė negarbė Lietuvos teisėsaugai, kad jie palaikė šį požiūrį.“

Sutanos ir Bažnyčios autoritetas

Ekspertė pastebėjo, kad neretai tokiose bylose suveikia ir Bažnyčios autoritetas, stipri jos gynyba.

„Kambaryje yra du žmonės. Vienas asmuo su sutana, jis tam tikruose sluoksniuose pakankamai žinomas, už jo stovi dar didesni dvasiniai autoritetai, šalia taip pat labai brangūs advokatai, visa firma. Kitame kambario kampe – tas susigūžęs vaikinukas, kuris ką tik tapo pilnamečiu, aišku, mėtosi ir teikdamas parodymus. (…) Jis suvokiamas kaip tas aktyvus sekso pardavinėtojas, kaip buvo įvardijamas, „jaunasis prostitutas“. (…)

Kalbame apie įstaigą [bažnyčią], kurioje nuo ryto iki vakaro mažutėliai pirmose eilėse, o staiga šis berniukas tampa jau galinčiu ir prievartauti, jis apibūdinamas kaip melagis, nepatikimas ir taip toliau“, – vardijo K. Mišinienė.

Kaip pastebėjo ji, kunigas atsipirko bausme už vaikų pornografiją, o vaikinas buvo nuteistas apvogęs kunigą – kunigas susigrąžino beveik visus už seksualinius santykius pervestus pinigus.

„Teisingumas neįvyko. Mes matėme jo pasekmes, kaip ta trauma liko, ji nebuvo atliepta. Aišku, ne teisėjas gydo aukos traumą, bet jo sprendimas ir verdiktas yra labai svarbus dvasiniam gijimui. Šiuo atveju šis gijimas neįvyko“, – apgailestavo KOPŽI centro vadovė.

Pagalba nepasiekiama

Ekspertė taip pat pabrėžė, kad neretai vaikų prievartautojams reikalinga profesionali pagalba, o ji Lietuvoje nepasiekiama.

„Žinau, kad jokios Pravieniškių grotos neišgydys seksualinio potraukio vaikams, nepadės jo atsikratyti ar išmokti su juo gyventi (…). Mūsų šalyje, deja, tokios pagalbos nėra. Kviesčiau ir galvočiau, kad galbūt bažnyčia galėtų padaryti pirmąjį žingsnį, galvoti apie realią pagalbą.

Dvasiniai nubaudimai ar ekskomunikavimai [atskyrimas nuo Bažnyčios] – viena, tačiau šiems žmonėms reikia labai rimtos specializuotos psichologinės pagalbos, kad jie išmoktų valdyti potraukį, kad ne potraukis juos valdytų, o jie išmoktų su juo gyventi ir nekeltų žalos“, – akcentavo K. Mišinienė.

Specialistė apgailestavo: „Daugybė aukų gyvena vienos, kankinasi, pūliuoja vienos. Jų skausmas tikriausiai niekada nebus atlieptas.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Iš kalėjimo savaitgalio „atostogų“ išėjęs seksualinis nusikaltėlis keliauja tiesiai į namus, kuriuose gyvena nuo jo nukentėjęs vaikas. Tai – Lietuvos realybė. Tokią situaciją ekspertės vadina neįtikėtina ir paminančia vaiko interesus. Dėl tokių atvejų dvi ministerijos organizuoja susitikimą.

Pagal šiuo metu galiojančią tvarką nuteistieji, atliekantys bausmę pusiau atviro tipo bausmės atlikimo vietose, turi teisę trims paroms, o kai kuriais atvejais ir dešimčiai parų be palydos išvykti iš bausmės atlikimo vietos į savo namus Lietuvoje.

Tokia tvarka galioja tiems nuteistiesiems, kurie neturi drausminių nuobaudų, užsiima darbine veikla, jiems nustatyta žema ar vidutinė nusikalstamo elgesio rizika.

Kartais nutinka taip, kad, pasinaudodamas tokia galimybe, nuteistasis išvyksta į savo namus, kuriuose gyvena nuo jo seksualiai nukentėję vaikai.

Vaikui nesaugi situacija ir keršto tikimybė

Neįtikėtina situacija – taip vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė vadina atvejus, kai prieš savo vaikus seksualiai smurtavę žmonės iš įkalinimo įstaigų sugrįžta „atostogų“ į tuos pačius namus.

„Mes net nesitikėjome, kad tokios atostogos taikomos ir už seksualinius nusikaltimus teistiems asmenims. Net sapne nebūčiau susapnavusi, kad asmuo, kuris nuteistas už seksualinius nusikaltimus prieš savo vaikus, grįžta į tuos pačius namus“, – LRT.lt sako vaiko teisių apsaugos kontrolierė.

Jei vaiko šeima savaitgaliui priima nuteistąjį, seksualiai išnaudojusį vaiką, gali būti, kad ji nepripažįsta ir vaikui padaryto nusikaltimo, pažymi E. Žiobienė: „Greičiausiai vaiko teisės visiškai neatspindėtos, tikėtina, kad vaiko interesai yra visiškai paminti.“

Apie tai kalba ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. Ji savo praktikoje yra susidūrusi su tokiais atvejais. Tiesa, priduria ji, gali būti, kad tokių atvejų yra daugiau, tik dažnai apie juos neišgirstame.

„Nuteistas vaiko skriaudėjas grįžta atostogų į namus, kur gyvena prieš jį liudijusi auka. Kas iš mūsų norėtų atsidurti tokioje situacijoje? Jos visada susiklosto ten, kur vaiku buvo netikima, bandyta daryti įtaką jo parodymams, kur mama ar kiti suaugę šeimos nariai labai aiškiai duoda suprasti, kad „nereikėjo liudyti prieš tėvelį, matai, ką padarei? Kaip mes dabar gyvensime?“

Ir štai tas nuteistas tėvelis, mamos draugas ar kažkas panašaus vėl namuose, nesvarbu, kad laikinai. Yra labai didelė keršto galimybė – net jeigu vaikas fiziškai neliečiamas, psichologinis persekiojimas gali būti beribis. Primygtinai kartoju – tokios situacijos yra labai nesaugios vaikui. Jei artimi suaugusieji neapsaugo jo, būtinai turi įsikišti atsakingos tarnybos“, – LRT.lt pabrėžia K. Mišinienė.

Pasak KOPŽI centro vadovės, ne vienoje byloje vaiko artimieji spaudžia seksualinį smurtą patyrusį vaiką tylėti, neprasitarti apie savo patirtis ir „nešnekėti nesąmonių“.

„Mačiau komisariato koridoriuje mergaitei šnypščiančią motiną, kad „galvok, ką kalbi, – jei nori gyventi namuose, neprasitark apie Joną“. Labai labai retai, tiesiog vienetiniai atvejai, kai prokurorai traukia atsakomybėn tokius spaudimą darančius artimuosius, palieka socialinėms tarnyboms sužiūrėti, kas tose šeimose vyksta“, – pasakoja K. Mišinienė.

Daugiausiai nerimo – dėl emocinės vaiko būklės

KOPŽI centro vadovė netiki, kad savaitgaliui iš įkalinimo įstaigų paleisti seksualiniai nusikaltėliai nekelia rizikos. Pasak K. Mišinienės, galėtume taip manyti, jei įkalinimo įstaigose su seksualiniais nusikaltėliais dirbtų specialistai, kad šie galėtų keisti savo elgesio modelį. Visgi šiandien situacija kitokia.

„Seksualiniai nusikaltėliai dažniausiai atsiduria žemiausioje išgyvenimo grandyje, labai greitai supranta, kad nei gauti pagalbos, nei skųstis savo persekiotojais įkalinimo įstaigoje negali. Reikia prisitaikyti, atsilaikyti. Išėjęs į laisvę, toks žmogus yra pilnas pagiežos, keršto, o jo seksualiniai potraukiai niekur nedingę“, – pažymi KOPŽI centro vadovė.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės E. Žiobienės vertinimu, bene daugiausiai nerimo kelia vaiko emocinė būsena, kai į jo aplinką sugrįžta jį išnaudojęs žmogus.

„Juodžiausia ir skaudžiausia emocinė vaiko būsena. Institucijos įvertina „atostogų“ išleidžiamą nuteistąjį, galbūt jis nepadarys kito nusikaltimo, bet kalbame ir apie vaiko savijautą – ar jis paruoštas tokiam susitikimui ir sutinka pasimatyti su prieš jį smurtavusiu asmeniu.

Po penktadalio bausmės atlikimo tik pavieniais atvejais su labai daug terapijos taip drąsiai galėtume išleisti nusikaltusį asmenį susitikti su vaiku“, – sako E. Žiobienė.

Ekspertė akcentuoja – visais atvejais pirmiausia reikia saugoti vaiko interesus. Todėl, pasak E. Žiobienės, verta kelti klausimą, ar už seksualinį smurtą prieš vaikus teisti asmenys gali būti paleidžiami iš įkalinimo įstaigų „atostogų“.

Prioritetas – vaiko interesai

Kaip pabrėžia E. Žiobienė, jau teisminio proceso metu turėtų būti sprendžiamas prieš vaiką seksualiai smurtavusio artimojo teisinis statusas. Pavyzdžiui, gali būti ribojamos jo teisės, sprendžiamas klausimas dėl bendravimo tvarkos.

„Praktikoje pastebime, kad nuteistasis reikalauja, kad jam atvežtų pamatyti vaikus, taip pat ir auką“, – LRT.lt sako E. Žiobienė.

Tačiau neretai teismo nuosprendyje nėra nutarčių dėl nuteistojo ir vaiko bendravimo. Visgi kontrolierė neigiamai vertina tokius atvejus, kai nuteistasis kelioms dienoms grįžta pagyventi kartu su savo auka.

„Tokiais atvejais atrodo, kad vos ne nuteistojo teisės tampa svarbiausios. Tačiau Vaiko teisių konvencija sako, kad prioritetas yra vaiko interesai, o visi kiti klausimai turi būti prie to priderinti“, – atkreipia dėmesį E. Žiobienė.

Vaikai neapsaugomi ir traumuojami

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba taip pat žino atvejų, kai už seksualinius ar kitus smurtinius nusikaltimus nuteisti asmenys grįžta į namus, kuriuose gyvena nuo jų nukentėję vaikai. Taip pat pasitaiko atvejų, kai nuteistieji kitose vietose susitinka su vaikais, prieš kuriuos smurtavo.

„Šiuo metu galiojanti tvarka visiškai neapsaugo ir papildomai traumuoja nukentėjusį vaiką“, – LRT.lt sako tarnybos Metodinės pagalbos, nacionalinio ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vedėja Evelina Firaitė-Ryliškienė.

Pasak E. Firaitės-Ryliškienės, tokiais atvejais, kai seksualinis nusikaltėlis grįžta į namus, vaikui gali kilti grėsmė. Pavyzdžiui, nutinka taip, kad mama ar tėtis, su kuriuo vaikas gyvena, ne visada pajėgus apsaugoti vaiką nuo smurtavusio (ir galimai toliau smurtaujančio arba galinčio smurtauti) asmens, nes nesuvokia pavojaus masto arba netgi pritaria tokiems susitikimams.

Taip pat gali pasitaikyti atvejų, kai nukentėjusio vaiko šeima nežino, kad nuteistas asmuo vaikšto laisvėje, sako Vaiko teisių tarnybos specialistė.

„Gali susiklostyti situacijų, kai, vaikui susitikus su nuteistuoju laiptinėje, parduotuvėje ar pas senelius, vaikas gali patirti itin neigiamus išgyvenimus – baimę, nerimą, taip pat patirti pakartotinio smurto riziką“, – pažymi E. Firaitė-Ryliškienė.

Jos teigimu, seksualinio smurto atvejais smurtautojas gali jausti malonumą vien liesdamas vaiką, laikydamas jį ant rankų, tad net ir mažais veiksmais gali būti peržengiamos saugios ribos. Vaiko teisių tarnybos ekspertei esama situacija kelia didžiulį nerimą.

„Teisės aktuose nėra numatyta kontrolės ar apsaugos mechanizmų, kad jau nukentėję vaikai nepatirtų traumos dar kartą ir jau nuteisti asmenys negalėtų įvykdyti dar vieno nusikaltimo prieš juos ar kitus vaikus“, – pabrėžia E. Firaitė-Ryliškienė.

Pasisako už individualų vertinimą

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas, socialdemokratas Laurynas Šedvydis sutinka, kad būtų galima keisti nuteistųjų sugrįžimo į namus tvarką, kai namuose gyvena nuo jų nukentėję vaikai, tačiau išlieka atsargus.

„Į tai reikėtų pažiūrėti giliau – į teismines praktikas, paklausyti policijos, įkalinimo įstaigų atstovų nuomonės. (…) Manau, į tai reikėtų pasižiūrėti sistemiškai. Kaip tiksliai išspręsti, šiuo metu nežinau“, – svarsto L. Šedvydis.

Žmogaus teisių komiteto pirmininko teigimu, nereikėtų visiems nuteistiesiems už seksualinius nusikaltimus uždrausti sugrįžti pas nukentėjusius vaikus. Pasak L. Šedvydžio, kiekviena situacija turėtų būti vertinama individualiai.

„Negali visiems nurodyti, bet turi sukurti galimybę teisėjui arba prižiūrintiems pareigūnams paskirti kokias nors sankcijas arba matant, kad nėra pavojaus, jas panaikinti“, – LRT.lt sako Seimo narys.

Kaip pažymi L. Šedvydis, svarbu, kad ir nuteistieji turėtų galimybių integruotis atgal į visuomenę, o tokios „atostogos“ nuo įkalinimo įstaigos yra galimybė tai daryti.

„Visa mūsų teisinė sistema pagrįsta principu, kad žmonės gali taisytis. Čia yra įvairių besikertančių interesų derinimas – vaikų saugumas, retraumatizacijos prevencija, kartu idėja, kad žmonės gali keisti savo elgesį“, – sako L. Šedvydis.

Pasak Žmogaus teisių komiteto pirmininko, kiekvieną kartą, kai nuteistasis paleidžiamas iš įkalinimo įstaigos „atostogų“, turi būti įvertinamas vaiko interesas ir jo saugumas: „Taip, dažnai tai gali reikšti, kad smurtautojas bent tiesiogiai grįžti į šeimą negalės.“

Ministerija pasisako už pokyčius

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) raštu pateiktuose atsakymuose teigia, kad nukentėjusio vaiko interesai yra prioritetas ir valstybė privalo jį apsaugoti. Ministerija sutinka, kad būtina peržiūrėti veikiančius mechanizmus, kaip užtikrinti, kad smurtas nepasikartotų, nukentėjusieji būtų tinkamai informuoti, o dar neatlikęs bausmės nuteistasis nebūtų išleidžiamas.

„Suprantama, kad svarbu kalbėti ir apie nuteistųjų grįžimą iš įkalinimo įstaigos, apie jų reintegraciją į visuomenę, tačiau tai negali būti daroma nukentėjusio vaiko gerovės sąskaita ir pirmiausia būtina apsaugoti būtent vaiką – tiek nuo galimo pakartotinio smurto, tiek nuo psichologinės traumos vėl pamačius smurtautoją.

Nukentėjusio vaiko interesai yra absoliutus prioritetas. Valstybė turi ne tik pareigą apsaugoti vaiką, bet ir moralinę atsakomybę užtikrinti, kad nė vienas vaikas daugiau nepatirtų smurto ar traumos dėl sisteminių spragų“, – pažymi SADM.

Dėl šios situacijos SADM inicijavo susitikimą su Teisingumo ministerija. Susitikimo metu bus siekiama aptarti galimus teisės aktų pakeitimus ar kitus būdus, kad prieš vaikus smurtavę asmenys, galintys išvykti iš įkalinimo įstaigos anksčiau bausmės atlikimo laiko, bent jau negalėtų grįžti į tą aplinką, kurioje gyvena nukentėjęs vaikas.

Pasak ministerijos, taip pat būtų svarbu apsvarstyti galimus apsaugos mechanizmus, kad iš įkalinimo įstaigos išėjęs asmuo turėtų minimalius kontaktus su smurto auka.

Su klausimais LRT.lt taip pat kreipėsi į Teisingumo ministeriją, tačiau atsakymo iki šiol nesulaukė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Dauguma jų dar niekam apie tai nepasakojo. O nepasakojo, nes nemato, kad kiti, mes – geri katalikai, geri kunigai – būtume pasirengę stoti akivaizdon su jų trauma, priimti jų istoriją ir jais patikėti. Tačiau pakanka pradėti kalbėti apie tai atvirai, palaikyti jų pusę, klausyti, ir pasirodo, kad tarp mūsų pažįstamų, bičiulių, žmonių, su kuriais dirbame arba meldžiamės, yra Bažnyčioje seksualiai išnaudotų“, – teigia Lenkijos filosofas, rašytojas ir žurnalistas dr. TOMASZAS TERLIKOWSKIS, buvęs Dominikonų ordino užsakyto seksualinio išnaudojimo tyrimo vadovas.

Kartu su ekspertais iš Lietuvos ir Prancūzijos jis dalyvavo konferencijoje „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“, vykusioje gegužės 29 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, ir pristatė pranešimą „Piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje tyrimų iššūkiai: Lenkijos atvejis“.

Pasak T. Terlikowskio, Lenkijoje jau sukurtos nepilnamečių apsaugos Bažnyčioje struktūros, yra pranešimų apie piktnaudžiavimą Bažnyčioje sistema ir kompensuojamos psichoterapijos išlaidos aukoms, tačiau dar stokojama realaus solidarumo su nukentėjusiaisiais. Dauguma Lenkijos katalikų laikosi nuomonės, kad problema pernelyg išpūsta žiniasklaidos, vis dar vyrauja įsitikinimas, jog už aukų kančias svarbesnis geras Bažnyčios kaip institucijos vardas.

Svarbus reikalas Lietuvoje

Lietuvoje taip pat pradėta kalbėti apie piktnaudžiavimą galia Katalikų Bažnyčioje. Prieš dvejus metus grupė Lietuvos katalikų, susirūpinusių kai kurių dvasininkų į viešumą iškilusiais piktnaudžiavimo atvejais, parengė kreipimąsi į Lietuvos vyskupus. Jį pasirašė daugiau nei 150 asmenų. Po šio laiško atsirado įvairių veiklų ir iniciatyvų: 2024-aisiais įvyko konferencija, surengtos apskritojo stalo diskusija, radijo laidos. Paaiškėjo, kad ši tema yra aktualesnė daug didesniam žmonių būriui, nei atrodė iš pradžių – susirūpinę atsiliepė įvairūs medikai, sielovadininkai, dvasininkai, vienuoliai ir pasauliečiai.

Neabejingų žmonių pastangomis netrukus gimė iniciatyva „Svarbus reikalas“. Ji jau turi logotipą ir svetainę, kurioje skelbiama visa, kas susiję su piktnaudžiavimo ir išnaudojimo tema Lietuvoje, ypač Katalikų Bažnyčioje. Iniciatyva „Svarbus reikalas“ ir joje esantis klausimynas buvo pristatyti gegužės 29 d. vykusioje konferencijoje.

„Ši iniciatyva nėra nei gėdos, nei garbės lenta. Tai būdas į vieną vietą sudėti viską, ką šia tema kalbame ir, tikiuosi, veiksime ateityje“, – konferencijoje sakė VERONIKA KIMBRYTĖ, viena šio projekto iniciatorių. Norint išsiaiškinti esamą padėtį, reikalingas išsamus tyrimas, ir jam pasitelktas klausimynas.

„Reikia išsiaiškinti, kiek yra išnaudojimo ar piktnaudžiavimo, netinkamo elgesio bažnytinėje aplinkoje atvejų, – pristatydama klausimyną sakė dr. GABRIELĖ GAILIŪTĖ-BERNOTIENĖ. – Tokiam tyrimui, savaime suprantama, reikia daug finansinių, intelektualinių resursų, reikia ir rankų, ir galvų, ir sugebėjimo, ir kompetencijų.

Dvejus metus kalbėjome, ką ir kaip reikėtų daryti, ir nusprendėme pradėti nuo to, kas yra labai paprasta ir kam beveik jokių išteklių nereikia. Nutarėme surinkti istorijas, kas ką tiksliai žino ir apie ką šneka. Kartu su profesore Danute Gailiene parengėme klausimyną. Užtikriname visišką respondentų anonimiškumą, atsakymus matys trys žmonės – profesorė Gailienė, Veronika Kimbrytė ir aš. Prašome nurodyti elektroninį paštą, vienintelį kontaktą, kuriuo būtų galima susisiekti su respondentais esant poreikiui.

Antras svarbus dalykas – mes neturime nei kompetencijos, nei įgaliojimų ką nors nubausti ar apginti kieno nors garbę. Kaip Bažnyčios narėms mums svarbu, kad problemos būtų sprendžiamos, bet itin svarbu, kad žmonės mumis galėtų pasitikėti.

Mes prašome papasakoti, ką žmonės yra patyrę ar matę savo akimis. Klausiame apie netinkamą seksualinį, fizinį, psichologinį ir finansinį elgesį. Šis klausimynas iki šiol viešai nebuvo skelbtas, tačiau jau turime vienuolika istorijų, iš kurių dvi susijusios su fiziniu ir seksualiniu smurtu. Dabar klausimynas bus įdėtas į „Svarbaus reikalo“ svetainę, ir kiekvienas, jaučiantis poreikį jį pildyti, galės tai daryti.“

Piktnaudžiavimo galia Bažnyčioje: Lenkijos atvejis

Beveik visi per pastarąjį dešimtmetį Vakarų Europos šalyse atlikti tyrimai, kuriais siekta išsiaiškinti seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje paplitimą, aprėpė ilgą laikotarpį – nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki mūsų dienų. Dėl šios priežasties istorinė bažnyčių ir valstybės archyvuose esančių šaltinių analizė buvo jų dalis.

Nors dažniausiai tyrėjai konstatuodavo, kad dėl skirtingos seksualinio išnaudojimo atvejų ir būtinybės juos tirti sampratos visam vaizdui atskleisti neužtenka įvairių dokumentų saugojimo ir naikinimo praktikos archyvinio tyrimo, geranoriškas savo dokumentų saugyklas atvėrusių bažnytinių institucijų bendradarbiavimas padėjo išsklaidyti kalbas apie ten neva slepiamus nusikaltimų pėdsakus.

Prancūzijos vyskupų konferencijos įsteigta komisija nustatė, kad 70 metų laikotarpiu 3 tūkst. kunigų ir vienuolių seksualiai išnaudojo 216 tūkst. nepilnamečių. Pasak T. Terlikowskio, jei tokie duomenys yra Prancūzijoje, galima būtų teigti, kad Lenkijoje, atsižvelgiant į didesnį lenkų religingumą ir katalikų kunigų skaičių, stipresnę tylos kultūrą, kurią paskatino komunistų kova su Bažnyčia, šie skaičiai gali būti panašūs, o gal net didesni. Tai reiškia, kad 300 tūkst. ar net pusė milijono moterų ir vyrų gyvena slėpdami savo traumą.

“Atsisakymas mokėti kompensacijas ir bylinėjimasis iki Aukščiausiojo Teismo ne tik griauna pasitikėjimą Bažnyčia, bet ir veda iki teismų praktikos įsigalėjimo, kuria vadovaujantis vyskupijos bus įpareigotos mokėti pinigus.”

Dėl Vatikano spaudimo ir Bažnyčios atstovų veiklos Lenkijoje jau atskleista nemažai piktnaudžiavimo galia atvejų. Tačiau kai kurie tyrimai stringa. Prieš daugiau nei dvejus metus Lenkijos vyskupai žadėjo sudaryti istorinių tyrimų komisiją, tačiau jau būta bandymų šią iniciatyvą atšaukti. Tokius mėginimus sustabdė žiniasklaida ir T. Terlikowskio atskleista slapta Lenkijos vyskupų konferencijos Teisės tarybos nuomonė. Kol kas stringa tyrimai Poznanės, Krokuvos, Vroclavo arkivyskupijose, o dvi veikiančios komisijos nesulaukia Lenkijos vyskupų palaikymo.

Pasak T. Terlikowskio, Lenkijos Bažnyčia dar nepasirengusi akistatai su popiežiaus Jono Pauliaus II autoritetu – jis paskyrė į svarbias Bažnyčios pozicijas dvasininkus, įsivėlusius į seksualinio piktnaudžiavimo skandalus. Tai yra problema.

„Lenkijos vyskupų konferencija prieštarauja, kad būtų mokamos kompensacijos aukoms, motyvuodama tuo, jog vyskupijos negali būti atsakingos už seksualinių nusikaltėlių, dėvinčių sutanas, veiksmus, – atkreipė dėmesį T. Terlikowskis. – Prasidėjus kompensacijų lavinai galimi vyskupijų bankrotai, kaip nutiko JAV. Tačiau atsisakymas mokėti kompensacijas ir bylinėjimasis iki Aukščiausiojo Teismo ne tik griauna pasitikėjimą Bažnyčia, bet ir veda iki teismų praktikos įsigalėjimo, kuria vadovaujantis vyskupijos bus įpareigotos mokėti pinigus. Tokio elgesio pasekmės bus visiškai priešingos tam, ko jos siekia.“

Tik sugriovę piktnaudžiavimo galia metodus pasieksime tiesą

Pranešimą „Piktnaudžiavimo problema kaip iššūkis krikščionims“ konferencijoje skaičiusi psichoterapeutė, viktimologė dr. ISABELLE CHARTIER-SIBEN teigė, kad piktnaudžiavimo atveju patenkama į kitą pasaulį, kur susivokti ne visada lengva, tačiau pasekmės gali būti tokios pat ar net sunkesnės, nei iškart atpažinus, kas vyksta.

„Jauna vienuolė man papasakojo, kad jos dvasinis palydėtojas daro jai nesuprantamus dalykus. Viskas prasidėjo prieš kelerius metus. Iš pradžių jis tiesino jai laikyseną, sakė, kad krikščionis yra ne tik mintimis ar siela, bet ir kūnu. Taigi jis patiesindavo jai pečius, paskui masažuodavo nugarą, kad ji atsipalaiduotų, tada – pilvą ir krūtis, kad ji pajustų savo moteriškumą. Toliau nepasakosiu, bet kai susipažinau su šia jaunąja vienuole, ji jau turėjo lytinių santykių su tuo kunigu, tačiau šis ją tikino, kad tokie santykiai yra nuostabus dvasinės vienybės su Dievu patyrimas. Jei kunigas būtų iš karto ant jos užšokęs, ji būtų suvokusi, kas vyksta, bet šiuo atveju ji nuo pat pradžių buvo įžūliai klaidinama“, – pabrėžė psichoterapeutė.

Pasak I. Chartier-Siben, piktnaudžiavimą galima apibrėžti trimis etapais: poveikio darymą (piktnaudžiavimą galia), patį nederamą veiksmą ir tylėjimą šių veiksmų atžvilgiu. Poveikio darymas pasireiškia tuo, kad žmogus pamažu praranda minčių aiškumą, įžvalgumą, gebėjimą savarankiškai mąstyti ir yra persmelkiamas kito asmens arba sistemos mąstymo.

„Popiežius Pranciškus yra kalbėjęs apie seksualinį piktnaudžiavimą, piktnaudžiavimą galia ir piktnaudžiavimą sąžine. Kalbant apie piktnaudžiavimą galia pabrėžiamas kaltininko vaidmuo, o apie piktnaudžiavimą sąžine – tai, ką patiria auka. Kaip matome, piktnaudžiavimą galima apibrėžti minint tiek kaltininką, tai yra piktnaudžiautoją, tiek asmenį, patiriantį piktnaudžiavimą, tai yra auką. Piktnaudžiavimas sąžine paveikia asmens vidų, pačią jo gelmę, kurią galėtume pavadinti sielos šventove“, – tvirtino ekspertė.

Piktnaudžiavimo yra visur: šeimose, porose, ten, kur bendraujama, visoje visuomenėje, tačiau Bažnyčioje jis sunkesnis dėl dviejų priežasčių.

„Pastebėjau, kad mano pacientai, net ir netikintys, patyrę piktnaudžiavimą išsaugo viltį ko nors didingesnio, aukštesnio, gražesnio. Tačiau jei piktnaudžiavimas patiriamas Bažnyčios aplinkoje, vilties nebelieka. Tarsi būtų prisiliesta prie paties Dievo, ir jis dingtų iš aukų regėjimo lauko. Piktnaudžiavimas Bažnyčios aplinkoje gali nutraukti žmogaus santykį su Dievu, – pabrėžė I. Chartier-Siben. – Kita priežastis, kodėl piktnaudžiavimas Bažnyčioje sunkesnis, yra ši: jei mes, tikintieji, skelbiame išgelbėjimą Jėzuje Kristuje, kalbame apie Dievo vaikų laisvę, bet įkaliname žmones kančiose ir gniuždome juos piktnaudžiaudami galia, tada darome visiškai nesuderinamus dalykus. Absurdiška jau tai, kad elgiamės kaip įprasta pasaulyje, o jei savo tikėjimą dar pasitelkiame piktnaudžiaudami, tai yra baisu.“

Piktnaudžiavimo pasekmės yra sunkios. Blogis ardo žmogų iš vidaus ir gali sprogti praėjus mėnesiams, metams ar net dešimtmečiams po įvykio. Sprogęs nušluoja viską, kas pasitaiko kelyje. Tai vadinama psichine trauma, jos simptomai būdingi teroristinių išpuolių ar lėktuvų katastrofų aukoms. Pasak psichoterapeutės, religinėje aplinkoje žinoma disociacija, kai viena asmens pusė iš pažiūros normali, kita – emocionali.

“Prakalbama tik apie seniai nutikusias istorijas arba tik tada, kai smurtautojas miršta. Taip yra todėl, kad seksualumas ir dvasingumas yra intymūs, asmeniški dalykai, apie kuriuos visada sunku kalbėti.”

„Iš pažiūros atrodo, kad tokiems žmonėms viskas gerai, jie daug šypsosi, tačiau viduje jaučia visiškai kitas emocijas ir neranda, su kuo jas susieti. Tarp to, ką žmogus jaučia, ir to, kaip save parodo, nebėra vienovės. Taip yra dėl to, kad neanalizuojamos situacijos, galima sakyti, nebeveikia duomenų integravimo sistema. Lyg viduje būtų dvi tarpusavyje nederančios mąstymo sistemos. Tarsi asmuo pamažu save išsiurbtų, ir į jį būtų įšvirkščiamas kažkieno kito mąstymas“, – aiškino I. Chartier-Siben.

Žmonės ilgus metus nesiryžta kalbėti apie patirtą traumą. Prakalbama tik apie seniai nutikusias istorijas arba tik tada, kai smurtautojas miršta. Taip yra todėl, kad seksualumas ir dvasingumas yra intymūs, asmeniški dalykai, apie kuriuos visada sunku kalbėti. O vaikas dar nevartoja tam reikiamų sąvokų. Taip pat gali pasireikšti trauminė amnezija, tai yra dalinis arba visiškas nesugebėjimas prisiminti svarbių trauminio įvykio detalių. Ji dar vadinama disociacine amnezija. Šį reiškinį patvirtina neuromokslų duomenys.

Galiausiai aukos tylėjimą gali lemti ir nurodymas laikytis slaptumo: „Aš tai darau tau, nes esi mano išrinktoji, bet niekas neturi to žinoti“, „Jėzus yra patenkintas tuo, ką darome, mes abu esame Jo išrinktieji…“ Tylėjimą skatina ir bendruomenės bei Bažnyčios institucijų tyla.

Prancūzijoje žmonės, dirbę Nepriklausomoje komisijoje seksualiniams piktnaudžiavimams Bažnyčioje tirti (CIASE), įskaitant jos pirmininką Jeaną-Marcą Sauvé, patyrė stiprų sukrėtimą ir dabar patys turi gauti psichologinę pagalbą. Jie nebuvo deramai pasirengę, o tai svarbu.

„Taip pat labai svarbu, kad išklausymo tarnybos būtų visiškai nepriklausomos, – atkreipė dėmesį psichoterapeutė. – Jei aukoms kyla bent menkiausia abejonė dėl nepriklausomumo, jos nekalbės. Arba prabils tik nebijantys ir palaikantys piktnaudžiavimo sistemą. Visiška nepriklausomybė reiškia, kad išklausymo tarnybos žmonės nebus nei bylos teisėjai, nei bylos šalys.

Kitas įpareigojimas – liudijimų anonimiškumas. Pamatėme, kad yra didžiulis skirtumas (maždaug dešimt kartų), jei liudytojai gali būti atpažinti ir jei lieka visiškai anonimiški. Norėdami spręsti anonimiškumo klausimą, naudojame klausimyną, kuriame kuo tiksliau teiraujamasi apie galimus nukrypimus grupėje ir pasekmes ar žalą asmenims. Ir šis klausimynas turi būti anonimiškai grąžintas tyrimą atliekantiems asmenims.“

2025 m. gegužės 29 d. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje buvo surengta konferencija „Piktnaudžiavimas galia Bažnyčioje: tyrimų iššūkiai ir galimybės“. Pranešimus joje skaitė ir patirtimi dalijosi Lietuvos ir užsienio ekspertai: istorikas, VU profesorius Arūnas Streikus, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė, Lenkijos filosofas, rašytojas ir žurnalistas dr. Tomaszas Terlikowskis, gydytoja psichoterapeutė, viktimologė dr. Isabelle Chartier-Siben.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvos apeliacinis teismas atmetė už prekybą žmonėmis nuteisto Arūno Vilkanausko skundą ir paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo pernai lapkritį paskelbtą nuosprendį, kuriuo jam skirta subendrinta ketverių metų ir devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Nuteistojo advokatas Piotras Orlovas apeliaciniame skunde prašė priimti naują nuosprendį ir A. Vilkanauską išteisinti.

Nors nusikaltimai buvo padaryti 2010–2013 metais, A. Vilkanauskas buvo sulaikytas užsienyje ir pargabentas į Lietuvą tik 2021-ųjų pabaigoje. Beje, Policijos departamentui iš jo priteisti beveik 3 tūkst. eurų už ekstradicijos išlaidas.

Vežė į Škotiją vogti

Kaip rašoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje, A. Vilkanauskas su bendrininkais, kurių vienas jau miręs, o kito byla atskirta, 2010-aisiais sugalvojo iš Lietuvos į Škotiją apgaule atsigabenti jaunuolių, kurie jiems vogtų iš parduotuvių.

Bendrininkai pažadėjo vargingai gyvenančiam M. L. darbą fabrike ir apmokėjo lėktuvo bilietą. Atskridusį jaunuolį apgyvendino Livingstone ir atėmė asmens dokumentus, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą. Be to, M. L. nemokėjo užsienio kalbos ir neturėjo pinigų grįžimui.

Nuo 2010-ųjų pabaigos iki 2014-ųjų gegužės 30 dienos vaikinas buvo vežiojamas vogti į prekybos centrus Livingstone, Glazge, Edinburge ir kituose miestuose. Pavogtas prekes A. Vilkanauskas su bendrininkais parduodavo Škotijoje ir Lietuvoje.

M. L. už vagystes Škotijoje buvo nuteistas 12 kartų.

2012 metais A. Vilkanauskas su bendrininkais, pažadėję darbą žemės ūkyje, į Škotiją atsivežė skurstantį alkoholio priklausomybę turintį jaunuolį A. B. ir apgyvendino jį Edinburge. Taip pat atėmė asmens dokumentus ir liepė vogti iš prekybos centrų Edinburge ir Glazge.

Tų pačių metų rugsėjį bendrininkai įkalbėjo dar tris vargstančius jaunuolius vykti į Škotiją neva dirbti fabrike, apmokėjo jų kelionę mikroautobusu.

Rugsėjo 29-ąją trijulė išvyko į Škotiją, tačiau tą pačią dieną dviejų vaikinų artimieji paskelbė jų paiešką. Marijampolės apylinkėse jie buvo sustabdyti policijos ir perduoti artimiesiems. Vienas iš vaikinų – M. B. – vis dėlto nuvyko į Škotiją, kur buvo apgyvendintas nuomojamame name Edinburge. Jo dokumentai taip pat buvo atimti, vaikinui teko vogti prekybos centruose.

Apklausiamas M. B. sakė, kad atvykęs į Škotiją buvo apgyvendintas su kitais asmenimis, keliuose kambariuose jų gyveno daugiau nei dešimt, miegojo vienas šalia kito ant grindų. Nukentėjusysis teigė žinojęs, kad kiti vaikinai taip pat vogė iš parduotuvių.

2013-ųjų pradžioje A. Vilkanauskas užverbavo dar tris jaunuolius D. G., A. S. ir L. K. Šįkart jiems nebuvo žadamas legalus darbas, vaikinams dar Lietuvoje buvo pasakyta, kad Škotijoje teks vogti. Juos A. Vilkanauskas pats nuvežė į Jungtinę Karalystę savo automobiliu.

Šie jaunuoliai taip pat buvo vežiojami į įvairių miestų prekybos centrus. Jiems, kaip ir kitiems, būdavo nurodoma, kokias prekes vogti. Per kelis mėnesius visi trys už vagystes buvo nuteisti po du kartus.

„A. Vilkanauskas gąsdindavo, darė psichologinį spaudimą daugiau pavogti, kartu su bendrininkais apmokė, kaip pasidaryti folijos krepšius, reikalingus prekėms vogti, paaiškino, kaip vogti, instruktavo dėl elgesio galimo sulaikymo metu“, – rašoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje.

Teismas konstatavo, kad visų nukentėjusiųjų atžvilgiu jų apsisprendimą vykti į užsienį nulėmė bendrininkų panaudota apgaulė – nuo M. L., A. B. ir M. B. buvo nuslėpta, kad jie bus verčiami daryti nusikaltimus, o D. G., A. S. ir L. K. negavo jiems žadėto atlygio už pavogtus daiktus. To, kiek gavo, neužteko net maistui.

Bėgo nuo skurdo

Bylos duomenimis, nė vienas iš nukentėjusiųjų nemokėjo anglų kalbos. Visi gyveno vargingai.

M. L. buvo 18-os metų, nebaigęs mokyklos – dėl elgesio problemų pašalintas iš 10 klasės. Psichologo išvadoje rašoma, kad M. L. interesai riboti, jam būdingas noras patenkinti kylančius poreikius „čia ir dabar“. Neduodant laiko pagalvoti, leido kitiems asmenims juo pasinaudoti savanaudiškais tikslais ir įtikinti veikti nepaisant socialinių normų ir ribų, suviliojant bei pažadant gerą atlygį.

Nukentėjusysis A. B. veikos metu buvo 24 metų amžiaus. Byloje esančioje psichologo išvadoje nurodyta, kad vaikinas augo nepritekliuje, nebaigė mokyklos ir tai turėjo įtakos jo riboto kritinio mąstymo susiformavimui, racionalumo ir objektyvumo stokai.

Nukentėjusysis M. B. buvo 18-os, mokėsi profesinėje mokykloje. Jo tėvams buvo atimtos tėvystės ir motinystės teisės, motina mirė. Vaikinas iki 2012 metų rugpjūčio gyveno pas globėją.

A. S. buvo 19-metis, jam reikėjo pinigų metus sunkų darbą su metalo karpymo staklėmis.

Nukentėjusysis D. G. buvo 24 metų amžiaus, neturėjo pragyvenimo šaltinio, jo socialinė padėtis buvo sunki, gyveno tėvų name. Norėjo pasirūpinti sugyventine ir mažamečiu sūnumi, pinigai buvo reikalingi gyvenimo pradžiai ir šeimos išlaikymui. Jaunas vyras norėjo savo šeimai nupirkti vieno kambario butą, kuris kainavo 3 tūkst. litų. Ši suma jam buvo ženkli, todėl jį įsigijo išsimokėtinai.

Teismo nutartyje konstatuojama, kad nukentėjusieji dėl nelengvos materialinės padėties, socialinių įgūdžių stokos, jauno amžiaus buvo pažeidžiami, apsunkinta jų galimybė atsisakyti bendrininkų siūlymo vykti į Škotiją užsidirbti pinigų.

Byloje nustatyta, kad esminė priežastis, dėl kurios jie sutiko vykti į užsienį užsidirbti, buvo susijusi būtent su jų materialine padėtimi, patiriamu nepritekliumi, noru iš to

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

,,Prašau gerbti mano teisę į privatumą“, – pareiškė alytiškė, kai „Delfi” norėjo paklausti, kodėl jai priklausančiuose butuose pareigūnai jau ne pirmus metus sutinka seksualines paslaugas teikiančias moteris.

Šia istorija pradėjome domėtis, kai į redakciją kreipėsi gyventojai iš daugiabučio Alytuje, Putinų gatvėje. Prie jų namų rikiuojasi eilės sekso pirkėjų, laukiančių, kol bus aptarnauti viename bute.

,,Ėmėmės iniciatyvos – rinkome parašus, skambinome į policiją, rašėme žiniasklaidai. Iš pradžių buvo sureaguota – policija apsilankė, viena iš moterų išvežta į komisariatą, tačiau jau po kelių dienų veikla
atsinaujino“, – rašoma redakciją pasiekusiame laiške.

Gyventojai stengiasi apie situaciją pasikalbėti su buto savininke, kuri nuomoja patalpas prostitucijai, tačiau niekaip negali sužinoti, kas ji tokia.

Vos spėja rašyti baudas

Tą pavyko išsiaiškinti „Delfi“, tačiau, susisiekus su moterimi, ji kalbėti nepanoro.

Paklausta apie butą Putinų gatvėje, Ramunė Mažeikienė tepasakė: „Aš nuomoju”.

Tada paaiškino, kad yra bibliotekoje ir pažadėjo perskambinti vėliau. Bet vėliau ji neperskambino ir daugiau telefonu neatsiliepė.

Pradėjus domėtis šia nuomotoja paaiškėjo įdomūs faktai: jai priklauso nemažai butų Alytuje. Trijuose iš jų yra apsilankę pareigūnai ir išrašę administracinių baudų dėl teikiamų sekso paslaugų.

Vienas šių butų jau minėtoje Putinų gatvėje, ten gegužės 6 dieną pareigūnai rado 44 metų moterį iš Rusijos, turinčią leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Už vertimąsi prostitucija jai surašytas protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso (ANK) 487 str., kadangi anksčiau ji nebausta, jai skirta pusė minimalios baudos – 45 eurai. Pernai dėl to paties policija surašė du protokolus.

Taip pat R. Mažeikienei priklauso butas Kaštonų gatvėje, jame dėl prostitucijos bauda surašyta praėjusių metų birželio 5 dieną. Tiesa, vienas šio daugiabučio gyventojas sakė, kad nei jis, nei kaimynai besilankančių sekso pirkėjų nėra pastebėję.

Tačiau visai kita situacija Statybininkų gatvėje esančiame bute. Policija čia važiuoja nuolat, „Delfi“ surinktas duomenimis, nuo 2023 m. šiuo adresu išrašytos 5 baudos dėl vertimosi prostitucija, paskutinioji šių metų vasario 26 d. Buto savininkė – ta pati alytiškė.

Pareigūnai 2023 metais net platino pranešimą, kai šiame bute nubaudė 40-metę užsienietę už seksualinių paslaugų teikimą. „Moteris tikino, kad dirba savo noru, jos niekas neišnaudoja”, – teigė policija.

Negalėdami R. Mažeikienei prisiskambinti, parašėme žinutę, prašydami paaiškinti, kaip nutiko, kad net trys jai priklausantys butai nuomojami seksualines paslaugas teikiančioms moterims.

„Sveiki. Esu privatus asmuo. Nuolatiniai jūsų skambučiai trikdo mano kasdienybę, ypač vairuojant kelia pavojų ir sukelia stresą. Prašau daugiau nesikreipti, nes neturiu ką Jums pasakyti. Prašau gerbti mano teisę į privatumą”, – atrašė ji.

„Delfi” atkreipia dėmesį, kad ANK 486 str. numatyta atsakomybė už patalpų prostitucijai suteikimą. Seimas šį mėnesį net padidino baudas dėl šių neteisėtų veiksmų.

Alytaus policijos atstovė, paklausta, ar pareigūnai ėmėsi kokių nors veiksmų, atsakė: „Būsto savininkei pritaikyta prevencinė poveikio priemonė, skirtas oficialus įspėjimas”.

Neaišku, kiek šiandien kainuoja trumpalaikė nuoma šiuose butuose. Internete „Delfi” nerado skelbimų, taigi, panašu, klientų pavyksta rasti ir be reklamos. Aptikome tik Statybininkų gatvėje esančio buto nuomos pasiūlymą paskelbta 2017 m., tada už nuomą 3 valandos prašyta 20 eurų, už dieną – 30 eurų, už parą – 35 eurų.

Nesijaučia saugiai

Rengiant šią publikaciją bendravome su trimis Statybininkų gatvės daugiabučio gyventojais. Jie visi pasakojo panašią istoriją, tačiau sutiko kalbėti tik su anonimiškumo sąlyga, sakė bijantys galimo keršto.

Pasak Virginijos (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas), žmonės kenčia jau ne vienerius metus, ypač intensyviai viskas vyko prieš paskelbiant karantiną Lietuvoje.

„Sužinojome, kad tas butas nuomojamas seniausios profesijos atstovėms. Įtarimas kilo ne tik dėl to, nes iš ten visada sklido triukšmas, bet laiptinėje nuolat būdavo srautai nepažįstamų vyrų. Jie eidavo ir ne po vieną, ir blaivūs, ir neblaivūs, todėl nesijauti saugiai grįždamas namo, o juk ir maži vaikai gyvena. Teko sutikti lifte tas moteris, rusakalbes. O paskui jas pamatai skelbimuose, niekas nesislepia, yra visa informacija su kainomis”, – pasakojo Virginija.

Gyventojai išbandė visas priemones: tiek individualiai, tiek kolektyviai rašė skundus policijai ir savivaldybei.

,,Bet niekas nepasikeitė, kaip buvo, taip vyko. Sustabdė tik karantinas. Tada viskas aprimo, bet prieš daugiau nei metus vėl atsinaujino trumpalaikė nuoma tame bute. Ir nuomojama ne normaliems žmonėms, o baliukams, muštynėms, nuolatinis triukšmas. Prieš pusmetį vėl pradėjome matyti moteris, kas savaitę vis kita”, – sakė pašnekovė.

Su buto savininke gyventojai ne kartą bandė kalbėtis, bet bergždžiai, ji nieko nenorėjo girdėti.

„Ji net kaltindavo, kad tai kaimynai ir policija trukdo jos verslui, – sakė ji, o paklausta, ar savininkė gali nežinoti, kad jos bute verčiamasi prostitucija, atsakė. – Asmeniškai netikiu. Pirma, policija su ja ne kartą turėjo bendrauti. Be to, juk įleidžia svečius, viešnias. Sakyti, kad nieko nežino, tai yra absurdas. Kaimynai ne kartą yra sakę, kad pabaigtų šituos dalykus.”

Problemą gyventojai intensyviai bandė spręsti prieš karantiną, tačiau jokių rezultatų tai nedavė.

,,Intensyviai bendravome tiek su policija, tiek su tyrėjais. Sunku suprasti, kas trukdo viską išspręsti. Kodėl normalu vidury daugiabučio turėti tokias paslaugas teikiančias moteris, kai aplink gyvena daug
mažamečių vaikų. Kurie teisės aktai ar įstatymai jas taip saugo? Ir ne tik jas, bet ir buto savininkę, kuri ne mažiau atsakinga už tai, kas vyksta. Neįsivaizduoju, kas gali tai sustabdyti. Ir tokia neteisybė, kai vienas žmogus gali taip išsibujoti, o visi kiti nuo jo turi kentėti”, – kalbėjo pašnekovė.

Bando kovoti

Dabar identišką situaciją išgyvena ir Putinų gatvės gyventojai, kurie bando visur ieškoti teisybės. Situaciją ten jau aprašė alytusplius.lt, bet net viešumas nepadėjo.

Daugiabutyje gyvenanti Gabrielė (vardas pakeistas, tikrasis redakcijai žinomas) užsiminė anksčiau mačiusi, kaip vis skirtingas moteris į tą butą vėlai vakare atveždavo vyras prabangiu automobiliu, bet paskutiniu jos atvykdavo taksi.

„Šiais metais tikrai buvo apmažėję [jų], nes vieną mėnesį tai vyksta, mėnesį nieko nevyksta, tai kaimynai nebuvo tokie pikti. Bet kadangi dabar prasidėjo tikrai gausus kiekis tų žmonių, tai ir vėl šiek tiek sunerimome.

Buvo rinkti parašai būsto administratoriui apie buto savininko įspėjimą, kad vyksta tokia veikla ir kad ji būtų nutraukta, nenuomojama. Bet jis yra kaip ir dingęs tas prašymas”, – sakė namo gyventoja.

Pasak Gabrielės, jie norėtų pabandyti susitarti su būsto savininke, bet kol kas nežino, kas ji tokia ir nėra jos gyvenime matę. Be to, ji įtaria, kad sekso pirkėjais gali būti ir įtakingi žmonės.

„Todėl tikrai yra baimė kažką sakyti, kažkur kreiptis. Man policijoje buvo pasakyta, rašykite pareiškimą, pradėsime tyrimą. Aš tikrai nerašysiu pareiškimo savo vardu”, – teigė Gabrielė.

Gabrielė sako, kad šis butas – vienintelis nuomojamas butas šiame name, todėl kaimynai, vieni kitus puikiai pažįsta. Taip pat įdomus faktas, kad minimas butas yra vienintelis, kuris turi asmeninį durų kodą.

„Kai mes kreipėmės į būsto administratorių, kad mes gautume asmeninį buto kodą, tai mes jo negavome, nes buvo „negalima”. Turbūt neveltui ir tas prašymas ten,,dingo” – jį pasirašė visi 25 butai, išskyrus šį”, – komentavo namo gyventoja.

Moteris dažnai sutinka vyrus, kurie traukia į nelegalias paslaugas teikiantį butą.

„Aš kartais juos vis „patraukiu per dantį”, jie susigėsta, išvažiuoja, bet vis lankosi tie patys”, – pokalbį užbaigė ji.

Baudžia tik moteris, bet ne sutenerius

Kovos su prekybos žmonėmis iš išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė „Delfi” komentavo, kad Lietuvoje iki šiol į prostituciją žiūrima ne kaip į išnaudojimą, o kaip moters pasirinkimą, todėl nebaudžiami tie, kas iš to pelnosi.

„Daryčiau prielaidą, jog kai kalbame apie prostituciją kaip tokią, bent mūsų šalyje kalbame apie pakankamai gerai organizuotą, pelningą, saugią jos vykdytojams veiklą. Įtakos zonos yra pasidalintos,
sąvadavimo industrija maitina visus jos dalyvius”, – svarstė K. Mišinienė.

Pasak jos, schemoje aktyviai dalyvauja ir nuomotojai, ypač teikiantys trumpalaikės nuomos paslaugas.

„Juoką kelia bandantys suvaidinti nustebusius visų tų butų, mansardų, pusrūsių savininkai, atseit „,nežinantys, kas pas juos apsistoja”. Jau po pirmų nuomininkų sužinojo ir suprato atradę „aukso gyslą“. Taigi, šioje greit prisitaikančioje prie paklausos, labai mobilioje, turinčioje gerą užnugarį ir rėmėjus, aršiai tarpusavyje konkuruojančioje komercinio seksualinio išnaudojimo srityje visi veikėjai turi savo vietą ir užduotis – vieni verbuoja Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje ir pan. moteris, kiti organizuoja jų atvykimą, dirba su migraciniais klausimais, treti ieško saugių butų, prižiūri komunikaciją su klientais, ima pinigus ir taip be galo be krašto”, – kalbėjo KOPŽI vadovė.

Lietuvoje už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos numatyta atsakomybė Baudžiamojo kodekso 307 str. Švelniausia bausmė sąvadautojams – piniginė bauda, griežčiausia gali būti net laisvės atėmimas iki 7 metų.

Tačiau K. Mišinienė, iš arti matanti, kaip vyksta tokios bylos, kalba apie tokių žmonių nebaudžiamumą.

„Žinoma, kad laikas nuo laiko teisėsauga patraukia atsakomybėn vieną kitą sutenerių klanelį, matome teismuose jų aršius advokatus, kai kas ir nuteisiamas pusmečiui ar (kokia sėkmė!) metams. Šiuo metu stebime tendenciją prekybą migrantėmis moterimis kvalifikuoti ne kaip prekybą žmonėmis, o kaip prostitucijos organizavimą – dideliam čia veikiančių nusikaltėlių džiaugsmui. Nenoriu čia pasirodyti kaip visiška pesimistė, bet suprantate, nėra to baudžiamumo, nėra. Dabartiniai veiksmai prieš suteneriavimą nė iš tolo nepanašūs į atgrasymą, labiau jau į kokių grupuočių tarpusavio peštynes”, – pastebi pašnekovė.

Svarbu ir tai, kad bylose visa įrodymų našta perkeliama ant aukos pečių, todėl dažniausiai seksualinio išnaudojimo aukos policijai tiesiog paaiškina dirbančios savo noru.

„Manau nereikia čia daug aiškinti, kokius parodymus gali duoti žmogus, absoliučiai priklausomas nuo visų tų „vyrukų”, svetimoje šalyje neturėdamas į ką atsiremti, iš savo ankstesnės patirties žinodamas, jog pasitikėjimas policija prie nieko gero neprivedė”, – kalbėjo K. Mišinienė.

Nepadeda ir tai, kad mūsų šalyje iki šiol nesuprantama, kad prostitucijoje išnaudojamos moterys yra prekybos žmonėmis aukos.

,,Atvirkščiai, turime barbarišką čia atsidūrusių asmenų persekiojimą, tą beprasmį ANK 487 straipsnį, „bauduojantį” ir parsiduodantį žmogų, ir jį perkantį. Tačiau paklauskite pareigūnų, visai smagiai išrašinėjančių protokolus toms pasileidusioms plaštakėms“, „bitutėms“, „meilės vergėms” ir pan., kaip jiems sekasi bausti sekso pirkėjus, išgirsite abejingus mestelėjimus, kad tai „ne prioritetas”, kad neturime galimybių juos nubausti, kad „žmogiškai galima suprasti tuos vyrus, ką jiems daryti…” Va jums ir prekyba žmonėmis.

Mano, kaip socialinės darbuotojos, rūpestis yra, kad moterys ir mergaitės, pasinaudojant jų pažeidžiamumu, jų turimomis problemomis, nebūtų įtrauktos į prostituciją, ne tik neišvaduojančią jų iš sunkumų, bet dar labiau aukas traumuojančią, bet kad ir būtų galima norinčioms pasitraukti, išeiti, kurti savo gyvenimą be išnaudojimo. Deja, valstybė šį rūpestį yra nurašiusi kaip nereikšmingą ir kol kas nedalyvaujanti jo sprendime”, – įsitikinusi K. Mišinienė.

Policija fiksavo pažeidimus

Dėl prostitucijos Alytuje kreipėmės į šio miesto policiją. Pareigūnų atstovė Kristina Janulevičienė teigė, kad pareigūnams situacija Putinų gatvėje žinoma ir periodiškai yra atliekami patikrinimai.

„Alytaus pareigūnai žino apie Jūsų minimą situaciją. Šis ir kiti adresai, kuriuose, įtariama, asmenys gali verstis prostitucija, yra nuolat stebimi – pareigūnai periodiškai atlieka patikrinimus, vertina gaunamą informaciją ir taiko įstatymuose numatytas atsakomybės priemones tiek paslaugas teikiantiems, tiek besinaudojantiems jomis asmenims.

Siekiant ilgalaikių rezultatų, gyventojai kviečiami aktyviai bendradarbiauti: informuoti policiją apie pastebėtą įtartiną veiklą, o taip pat – svarstyti papildomas prevencines priemones, tokias kaip vaizdo stebėjimo sistemų įrengimas. Taip pat rekomenduojame bendruomenei kreiptis į būsto savininką, siekiant spręsti situaciją tiesiogiai”, – buvo rašoma komentare.

Pažeidimai dėl vertimosi prostitucija fiksuoti Alytuje, Žiburio, Putinų, Statybininkų ir Kaštonų g. Per 2024 m. nubausta 5 asmenys, per pirmus 2025 metų mėnesius 2 asmenys. Už tai ANK numato baudą nuo 90 iki 140 eurų, pakartotinai įkliuvus bauda didėja iki 300 eurų.

„Norėdama gauti buto savininko duomenis, bendrija gali kreiptis į Nekilnojamojo turto registrą, kuris teikia informaciją apie nekilnojamojo turto savininkus. Daugiabučio namo savininkų bendrija turi teisę žinoti buto savininko duomenis, tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis teisės aktų reikalavimų ir asmens duomenų apsaugos principų. Bendrija privalo užtikrinti, kad gauti duomenys būtų naudojami tik teisėtais tikslais, susijusiais su bendrijos veikla, ir nebūtų viešinami ar naudojami kitais tikslais”, – komentavo K. Janulevičienė.

Seimas padidino baudas

Beje, Lietuvoje egzistuoja ir dar vienas įrankis kovoti su savininkais, kurie savo būstus nuomoja prostitucijai. Tai ANK 486 str. numatyta atsakomybė už lindynių laikymą. Gegužės 8 dieną Seimas padidino baudas pažeidusiems šį straipsnį.

Pagal naujas pataisas, kurios įsigalios nuo liepos 1 dienos, patalpų suteikimas azartiniams lošimams lošti, ištvirkauti arba alkoholiniams gėrimams vartoti užtraukia baudą nuo šešiasdešimt iki vieno šimto dvidešimt eurų.

Įstatymo leidėjas siekia, kad būtų baudžiami žmonės, nuomojantys patalpas prostitucijai ir taip trukdantys kaimynams.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus universiteto studentė Neringa sako patyrusi seksualinę prievartą studijuodama užsienyje. Dėl šio įvykio užsienio šalyje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Grįžusi į Lietuvą mergina ir čia kreipėsi į policiją, nes teigia sulaukusi buvusio draugo grasinimų. Tačiau vietoj pagalbos ji pasakojo iš Vilniaus pareigūno išgirdusi klausimą: „Ar nebijai jo supykdyti?“. Pareigūnas tokio pokalbio neprisimena, o Policijos departamentas nė nebandė aiškintis su juo apklausos aplinkybių.

Redakcijai yra žinoma tikroji straipsnyje Neringos vardu pristatomos merginos tapatybė. Siekiant apsaugoti nukentėjusiąją, jos vardas ir kitos tapatybę galinčios atskleisti detalės buvo pakeistos.

15min pateikia Neringos pasakojimą – straipsnyje aprašoma informacija daugiausia remiasi jos liudijimu. Kai kurių detalių žurnalistinėmis
priemonėmis nebuvo įmanoma patikrinti.

Neringa studijavo Vilniaus universitete, kai pradėjo draugauti su vaikinu. Romantiniai santykiai truko kelis mėnesius, tačiau netrukus mergina suprato, kad nebenori būti su juo, todėl nusprendė nutraukti santykius. Nors vyras iš pradžių neslėpė noro likti kartu, mergina prisimena, kad tuomet atrodė, kad jie išsiskyrė taikiai ir abipusiu susitarimu.

Prasidėjus naujam semestrui, tuomet jau antro kurso studentė Neringa išvyko pagal „Erasmus“ mainų programą studijuoti į Prancūziją. Nenorėdama buvusio partnerio skaudinti, ji išlaikė minimalų bendravimą, atsakydavo į žinutes, tačiau pabrėžė – jokių romantinių jausmų ji nejaučia ir bendravimas galimas tik kaip tarp „draugų“.

Praėjusių metų spalį vaikinas pasisiūlė trumpam atvykti į Prancūziją – aplankyti Neringą, esą draugiškai pabūti kartu ir aplankyti kelias šalies žinomas vietas. Neringa neprieštaravo, dar kartą aiškiai pabrėžė, kad romantiniai santykiai tarp jų nutrūkę, ir sutiko tik draugiškam susitikimui.

Susitikę Prancūzijoje, jie leidosi į trumpą kelionę. Viskas pasikeitė, kai pakeliui jie nusprendė pernakvoti mažame viešbutyje. Pasak Neringos, vyras stipriai apsvaigo nuo alkoholio, ėmė elgtis agresyviai, rėkė, ėmė grasinti. Mergina teigia, kad alkoholio nevartojo, o visa naktis buvo lydima bauginimų ir psichologinio smurto.

Anot jos, vyras nuolat kartojo, kad jis yra „dievo rykštė jai“, gąsdino, kad jeigu ji priešinsis, kai jis su ja mylėsis, jis keršys – esą žino, kur gyvena tiek ji, tiek jos artimieji Lietuvoje.

,,Aš visą naktį nemiegojau. Jis kokias šešias valandas ant manęs rėkė, grasino. Aš nežinojau, ką daryti, jis buvo labai agresyvus – buvau apakusi, todėl tiesiog sustingau (…) ir tada jis…“, – pasakoja jauna mergina ir teigia, kad tąnakt ji buvo išprievartauta.

Grįžusi į miestą, kuriame studijavo, Neringa kreipėsi į Prancūzijos policiją ir parašė pareiškimą. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl galimo išžaginimo.

Neringa teigia, kad išgyventas seksualinis smurtas paliko gilų psichologinį pėdsaką. Po Naujųjų metų mergina grįžo į Lietuvą ir tik tada ryžosi papasakoti tėvams, kas jai nutiko būnant užsienyje. Pasak jos, didelį nerimą kėlė ne tik patirta trauma, bet ir nuolatinė baimė, kad smurtautojas ją gali susirasti – jis esą buvo aiškiai pareiškęs žinąs jos ir artimųjų gyvenamąsias vietas ir grasino su ja susidoroti, ją „susirasti“. Neringa teigė, kad grasinimai neleido jaustis saugiai net ir grįžus į gimtąją šalį.

,,Žinojau, kad jis buvo išvykęs užsidirbti į užsienį, tačiau nežinojau, ar jis sugrįš į Lietuvą ar ne. Po patirtų grasinimų užblokavau vyrą tiek socialiniuose tinkluose, tiek telefone”, – pasakojo mergina.

,,Ar nebijai jo vėl supykdyti?“

Paskatinta mamos Neringa kreipėsi į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą (KOPŽI). Grįžusi į Lietuvą ji taip pat parašė pareiškimą Lietuvos policijai – apie tai, kas įvyko Prancūzijoje, ir pridėjo informaciją apie grasinimus susidoroti Lietuvoje.

Netrukus, sausio pabaigoje mergina buvo iškviesta į apklausą. Tačiau, kaip pati pažymi, pareigūnų elgesys Lietuvoje gerokai skyrėsi nuo to, su kuriuo jai teko susidurti Prancūzijoje. Vilniuje, užuot sulaukusi profesionalaus bendravimo ar rekomendacijų, ką daryti tokioje situacijoje, apklausos metu mergina susidūrė su pareigūno abejingumu ir net pašaipiomis replikomis.

,,Pokalbis prasidėjo ir iškart supratau, kad bus negerai, prasidėjo su tokiais klausimais: „Daug laiko praėjo, kodėl dabar kreipiesi? Nebijai, kad jį vėl supykdysi?“, – pasakojo Neringa. Ji teigia, kad toks tonas ir formuluotės iš karto sukėlė nejaukumą, lyg ji be reikalo kreipėsi į policiją.

Prasidėjus apklausai, pareigūno tonas nepasikeitė: „Nuo pat pradžių,
jautėsi, kad jis rimtai į situaciją nežiūri, pavyzdžiui, kai uždavė tokį klausimą,,Na tai pasakok, kokius tu įvykius, Neringa, apturėjai“, – pasakojo mergina.

Jos teigimu, pareigūnas ne tik vartojo dviprasmišką kalbą, bet ir bandė ,,lengvinti atmosferą” nederamu humoru.

„Jis juokavo: „Kai aš supykstu, galiu beleką padaryt – nebijai, kad jis gali vėl supykti?“ Aš čia atėjau dėl realių grasinimų, o jis šitaip kalba. Mane sukrėtė visa ta apklausa. Išėjusi iš komisariato iš karto įsirašiau balso pranešimą, kad neužmirščiau, kaip ji vyko“, – sakė ji.

Neringos liudijimas atskleidžia ne tik patirto seksualinio smurto patirtį, bet ir tai, kaip nesaugiai gali jaustis auka, kai kreipiasi pagalbos.,,Jis (policininkas) sakė, kad nemano, jog tas vyras dar galėtų man ką nors padaryti. Atrodė nesupranta, ko aš bijau“, – pabrėžė Neringa.

„Aš atėjau pasakyti, kad nesaugiai jaučiuosi, atėjau ten, kur man atrodė, kad reikia ateiti (į policiją). O tada man per kitą žandą trenkia. Ir mano artimojo rato merginos, išgirdusios mano patirtį su policija – jeigu joms tokia nelaimė atsitiks, jos pasitikės policija? Tai yra nenormalu, kad tu eini į teisėsaugos apklausą kaip nukentėjęs asmuo nuo seksualinio smurto ir susiduri su tokiu bendravimu“, – pasakojo Neringa.

Kadangi nusikaltimas įvyko užsienyje, ten buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo. Tuo metu Lietuvoje Neringos pareiškimas policijai buvo priimtas kaip pranešimas apie grasinimus susidoroti.

Mergina teigė nežinojusi, kaip tiksliai vyksta teisinės procedūros. Pasak Neringos, pareigūnas neleido susipažinti ir perskaityti jos apklausos metu surašyto liudijimo, jai pateikė tik atskirą dokumentą – pasirašymui, kad ji sutinka, kad jos papasakota informacija yra teisinga.

Neringa taip pat pridūrė, kad turėjo garso įrašus, kuriuose girdimi vyro grasinimai jos atžvilgiu. Mergina sakė informavusi apie tai pareigūną ir siūliusi juos pateikti, tačiau, anot jos, pareigūnas į tai sureagavo atmestinai – esą „nereikia“.

Praėjus kiek daugiau nei savaitei po apklausos, mergina sulaukė
pranešimo – Lietuvos policija priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo.

Lietuvoje buvo nagrinėtas pareiškimas dėl grasinimų

Policija nurodo, kad Neringos pareiškimas pradėtas nagrinėti šių metų sausio 24 d., remiantis Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalimi, kuri numato atsakomybę už grasinimus žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui.

Nepraėjus nė savaitei, sausio 29-ąją, policija priėmė sprendimą nepradėti ikiteisminio tyrimo.

Policijos atstovas spaudai Ramūnas Matonis nurodo, kad sprendimas buvo pagrįstas ir teisėtas – jį peržiūrėjęs prokuroras tai patvirtino.

,,Pranešėjai išaiškinta teisė, kad gali skųsti nutarimą“, – 15min teigė R.Matonis.

Policijos atstovai pabrėžia, kad nusikaltimas buvo padarytas užsienyje, tad tyrimas dėl jo ten ir vyksta. Lietuvoje buvo vertinami tik patirti grasinimai.

Policijos departamentas nurodė, kad informacija dėl Neringos apklausą vykdžiusio sostinės policijos pareigūno Michailo Butylovo galimai neetiško elgesio nėra pagrįsta jokiais įrodymais.

,,Sunku komentuoti vienos pusės pateiktą informaciją, kuri nepagrįsta jokiais įrodymais. Apklausa yra savotiškas dviejų žmonių pokalbis apie tyrimui reikšmingas aplinkybes, o visa esminė informacija surašoma protokole. Jokių objektyvių duomenų apie neetišką tyrėjo elgesį apklausos metu šiuo metu neturime”, – teigė policijos atstovas R.Matonis.

15min žurnalistai susisiekė su apklausą vykdžiusiu pareigūnu M.Butylovu, tačiau jis situacijos nekomentavo. Pareigūnas teigė, kad į žurnalistų klausimus atsakyti gali Policijos departamento Komunikacijos skyrius, kuris ir turėtų surinkti medžiagą iš pareigūno. Tačiau pareigūnas pripažino, kad po 15min žurnalistų užklausos niekas policijoje į jį nesikreipė ir nebandė aiškintis konkrečios apklausos aplinkybių.

Generalinė prokuratūra nurodė, kad su proceso veiksmo protokolu pareiškėja buvo supažindinta. „Tai patvirtina jos fizinis parašas ant proceso veiksmo protokolo specialiojo priedo. Proceso veiksmo protokolo specialusis priedas pasirašomas po atlikto proceso veiksmo, šiuo konkrečiu atveju – po pareiškėjos apklausos“, – teigė Generalinės prokuratūros atstovė spaudai Gintarė Vitkauskaitė-Šatkauskienė.

Tačiau Neringa teigia, kad pareigūnas jai nedavė perskaityti jos liudijimo, tik davė pasirašyti dokumento priedą.

Neringa neapskundė sprendimo nepradėti ikiteisminio tyrimo. „, Po to pokalbio su policininku nenorėjau toliau tęsti diskusijų ir jų nutarimas, atrodė teisingas pagal įstatymus”, – teigė ji.

Seksualinio smurto aukos Lietuvoje neretai susiduria su policijos abejingumu

Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės, Lietuvoje vis dar dažnai pasitaiko atvejų, kai fizinį, psichologinį ar seksualinį smurtą patyrusios moterys, išdrįsusios kreiptis pagalbos, policijoje susiduria su abejingumu, menkinimu ar net atgrasymu nuo parodymų teikimo.

,,Viešojoje erdvėje nuolat skamba raginimai iš tos pačios teisėsaugos kreipkitės, pasitikėkite, nelikite su savo problemomis vienos/vieni. Tačiau realiai, nukentėjusiam žmogui apsisprendus kalbėti, pranešti ir nedrąsiai pravėrus komisariatų duris, jie kartais išgirsta, ypač galimos seksualinės prievartos atvejais, pribloškiantį klausimą – ko čia atėjai, kam tau tas pareiškimas, nori vėl viską prisiminti ir matyti skriaudėjus?“,- apie išgirstas patirtis pasakoja K.Mišinienė.

Ji teigia, kad dažnai pareigūnai ne tik elgiasi neprofesionaliai, bet net grasina ar abejoja aukų patikimumu. „Viename ikiteisminiame tyrime pareigūnė grasino apklausiamai grupinės seksualinės prievartos aukai: žinok, patikrinsime tave melo detektoriumi, geriau jau nemeluok mums“, – dalijasi specialistė. Anot K.Mišinienės, tai rodo ne tik empatijos stoką, bet ir kai kurių pareigūnų nepasirengimą darbui su traumą patyrusiais žmonėmis.

Ji prisimena konkrečią Neringos situaciją, kai jos vadovaujama organizacija skatino jauną merginą, patyrusią seksualinę prievartą, kreiptis į policiją dėl grasinimų.

,,Aptariamu atveju mes skatinome kreiptis į teisėsaugą nukentėjusią, labai smarkiai traumuotą merginą, ragindami ją nuoširdžiai išsakyti pareigūnams visas įvykio aplinkybes, savo nerimą. Tam ji ir ruošėsi, nežiūrint to, jog kalbėti apie patirtą prievartą, savo reakcijas į ją, yra visada labai sunku, aukos tarsi iš naujo išgyvena patirtą smurtą, turi surasti tinkamus žodžius, atsakinėti į svetimų asmenų, neretai vyrų, klausimus.

Pasikartosiu, nukentėjusi mergina sunkiai, bet sąmoningai apsisprendė prašyti pagalbos dėl patirtos seksualinės prievartos, juolab, kad prievartautojas žadėjo ją surasti, jo rankose – visi merginos asmens duomenys. Tačiau ta, sakyčiau, „ataka“ jos atžvilgiu iš komisariate sutikto pareigūno ją smarkiai išmušė iš vėžių, privertė suabejoti, ar galima pasitikėti pareigūnu“, – pasakojo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

K.Mišinienė teigia, kad po tokios patirties, pasitikėjimas teisėsauga ne tik prarandamas – jis iš esmės sužlugdomas, todėl būtina stiprinti pareigūnų kompetenciją bendraujant su seksualinio smurto aukomis.

„Atsitraukus nuo šio nelemto susitikimo su tikrai grubiu, neprofesionaliu, net savotiškai pavojingu aukoms, pareigūnu, vis tik galiu užtikrinti, jog šalyje turime tikrai puikių, mokančių bendrauti su nusikaltimų aukomis tyrėjų, vyrų ir moterų, kurių pasiaukojančių darbu buvo išaiškinti baisiausi, šaltakraujiškai atlikti seksualiniai nusikaltimai prieš pažeidžiamus suaugusius ar vaikus“, – teigia K.Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.