Category: Straipsniai – 2023

Tai buvo tikrų tikriausias pragaras viename nedideliame Lietuvos kaime – mažiausiai trejus metus motina (g. 1988 m.) itin žiauriai ir net sadistiškai kankino savo mažamečius vaikus. Vaikų kančioms nusakyti nėra žodžių: sadistė motina labiausiai nekentė vienos dukros, kuriai lipnia juosta surišdavo rankas ir kojas, atsuktuvu žalojo lytinius organus, šakute badė žandus ir gerklę, žirklėmis žalojo galvą, skandindavo po lediniu dušu ir marino badu.

„Mergaitė žinojo, kad mama vieną dieną ją užmuš – įmes į krosnį arba ant jos užmes spintą“, – šiandien sako viena šios nutylėtos siaubingos istorijos liudytoja. Jeigu ne ji, nežinia, kiek dar laiko vaikai būtų kentę smurtą – neįmanoma patikėti, kad per tuos trejus metus niekas iš pašalinių taip ir nepastebėjo, jog mažamečiai gyvena tikrų tikriausiuose siaubo namuose.

Tai, kaip motina elgėsi su savo vaikais, ilgą laiką nepastebėjo (o gal nenorėjo pastebėti) ir jos sutuoktinis – vyras kone kasdien vartodavo alkokolį, o kai prisigerdavo, girtas krisdavo kur tik papuldavo. Tai buvo pats tinkamiausias metas vaikų motinai – ji galėjo daryti ką nori. Ir darė.

Motina sadistė, kuri net neprilygsta siaubūnėms iš užsienio filmų, gyvena viename Lietuvos kaime, didžiausias kančias patyrusiai jos dukrai tuo metu, kai ji pirmą kartą patyrė smurtą, tebuvo vos 6 metukai. Kentėjo ir metais vyresnis jos brolis bei sesuo, kuriai tuo metu tebuvo 8 metai. Dar viena mergaitė, kuriai tebuvo vos 5-eri, buvo motinos numylėtinė.

„Kai sužinojome apie smurtą prieš vaikus, nieko nelaukę nuėjome į namus, labiausiai skriaudžiama mergaitė tuo metu buvo savo kambaryje – susigūžusi, sustingusi, nevalgiusi, ji net negalėjo atsistoti, ją išnešėme ant rankų“, – siaubingą realybę atskleidė moteris, kurios namuose dabar gyvena du sadistės motinos vaikai. Kitos dvi mergaitės pateko į kitų gerų žmonių namus.

Vaizdas mažametės kambaryje buvo siaubingas – motina jai drausdavo eiti į tualetą, todėl ji čia pat tuštindavosi, išmatomis buvo nusėtos ne tik grindys, bet ir čiužinys, ant kurio mergaitė miegodavo. Čia pat ji ir ruošdavo pamokas, jeigu dar surasdavo jėgų – jos lėkštė su vandenį labiau primenančia sriuba būdavo padėta pirmajame namo aukšte esančioje virtuvėje, tačiau į ją mergaitei būdavo draudžiama užeiti.

Tas vaizdas, kurį daugiavaikės šeimos namuose pamatė atvykę policijos pareigūnai ir greitosios pagalbos medikai, šiems įstrigs visam gyvenimui – to dar nebuvo matę. Ir siaubingesnių istorijų, kaip buvo kankinami vaikai, nebuvo girdėję.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad vaikų motinai iškelta baudžiamoji byla – viena sunkiausių ir bausiausių ne tik jos pačios, bet ir kolegų praktikoje.

„Net trejus metus vaikeliai buvo visiškoje išradingos sadistės valioje – jų pasakojimai apie spardymus, kandžiojimus, atsuktuvu traukiamas išmatas, skandinimus ledinėje vonioje ir daugybę daugybę kitų žalojimų sukrečia tave iki sielos gelmių“, – Delfi.lt sakė ji.

Nieko verti vaikai

Vaikų motina su savo sutuoktiniu į kaimą iš vieno Lietuvos didmiesčio atvyko gyventi dar prieš 5 metus – tuo metu jie jau buvo susilaukę dviejų vaikų, netrukus turėjo gimti ir trečiasis. Aukštąjį išsilavinimą įgijusi ir akušerės specialybę baigusi moteris medikės darbo taip ir nedirbo, todėl kaime tik laikinai įsidarbindavo pas ūkininkus, tačiau ir tai trumpam – jai atrodė, kad nėra sutverta darbui. Net namuose visus darbus buvo priversti dirbti mažamečiai vaikai – ji tik stebėdavo ir iš šių tyčiodavosi, kad jie nieko verti, nesugeba net grindų išplauti.

„Gimus pirmajai dukrai, o po to – ir kitiems vaikams, jos elgesys su kiekvieno vaiko gimimu tik keitėsi į blogąją pusę, mačiau, kad jai trūksta socialinių įgūdžių, – sakė šiandien su sutuoktine išsiskirti nusprendęs jos vyras. – Nuo pat pradžių ji nesitvarkydavo, minimaliai rūpinosi vaikais, – maniau, kad tai pasikeis. Bet nepasikeitė – darėsi vis blogiau, todėl pašlijo mūsų santykiai.“

Nors ir nuolat girtavo, tačiau vaikų tėvas, tarpininkaujant tame pačiame kaime gyvenančiam broliui, susirado darbą – į namus sugrįždavo tik vakarais.

„Kartą, kai sugrįžau į namus, pamačiau, kad vienos dukros žandas ištinęs, pamėlynavęs nagas, ji pati netvarkinga, apleista, nesusišukavusi, – kalbėjo mergaitės tėvas. – Paklausiau, kas nutiko, bet ji pasiteisino, jog valgė saldainį ir dėl to ištino žandas. Žinoma, nepatikėjau, tai buvo nesąmonė – supratau, kad žmona skriaudžia vaikus, bandžiau su ja apie tai pasikalbėti, bet ji, girdint visiems vaikams, ėmė šaukti, jog būtent aš jais nesirūpinu, skriaudžiu ir net sugrįžęs iš darbo vieną dukrų išnaudoju.“

Jis neslėpė, kad sutuoktinė skirtingai mylėjo vaikus – ji buvo įsitikinusi, kad vyriausioji ir jauniausioji dukra „yra jos vaikai“, todėl jos galėdavo daryti ką tik nori, o kitus vaikus vadindavo nevykėliais: „Sakydavo, kad tai – mano vaikai“.

Vyro teigimu, motina vaikais rūpinosi minimaliai ir tik tada, kai šiuos reikėdavo išleisti į mokyklą ar į namus turėdavo avykti socialiniai darbuotojai.

„Rūpinosi, nes bijojo, kad mokyklos darbuotojai pastebės kažką negero, ji taip pat žinodavo, kada atvažiuos socialinė darbuotoja, tam ruošdavosi“, – kalbėjo jis. Ir pridūrė, kad ne kartą apie netinkamą sutuoktinį elgesį buvo kalbėjęs garsiai – kai seniūnijoje vykdavo susirinkimai, prašė pagalbos, bet juo niekas netikėjo, nes moteris netrukus visus įtikindavo, jog būtent jos vyrui esą reikia pagalbos.

Mergaitė buvo tarsi sustingusi

Kad sutuoktinė nesirūpina ir skriaudžia savo vaikus, vyras kartą darbe papasakojo savo broliui, o šis – savo žmonai.

„Jis pasakojo, kad žmona dukrą laiko antrajame namo aukšte esančiame kambaryje, neleidžia į tualetą, neduoda valgyti, todėl maisto mergaitei nuneša tik tada, kai sugrįžta po darbo į namus, – girdėtus žodžius citavo moteris. – Po šio pasakojimo dvi naktis negalėjau užmigti, todėl tada, kai vyras buvo darbe, paprašiau, kad jis po darbo su broliu užeitų į namus. Ir tada paklausiau, ar tai yra tiesa, ką pasakojo jo brolis. Šis patvirtino. Nieko nelaukusi nuėjau į jų namus – norėjau savo akimis įsitikinti.“

Ir akys neapgavo – mergaitė buvo purviname kambaryje, susigūžusi ir labai išsigandusi.

„Paklausiau, ar ji ką šiandien valgė, ji atsakė, kad ne“, – moteris teigė, kad iš karto ėjo pasikalbėti su mažametės motina, bet ši nieko nelaukusi ėmė ją įžeidinėti necenzūriniais žodžiais, todėl ji iš karto paskambino netoliese gyvenančiai socialinei darbuotojai, kuri tuo metu buvo motinystės atostogose.

„Prašiau ateiti ir padėti išnešti mergaitę, – sakė liudytoja. – Kai ji atėjo, kalbėjosi su mergaitės motina, o aš tuo metu pakilau į antrąjį aukštą ir išsinešiau mergaitę ant rankų. Ji buvo tarsi sustingusi, nelankstė nei rankų, nei kojų.“

Į kaimą netrukus atvyko medikai, policijos pareigūnai, buvo iškviesti ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai. Vėliau mergaitė buvo išvežta į rajono ligoninę, bet naktį pervežta į Kauno klinikas, o kiti vaikai laikinai buvo apgyvendinti pagalbą iškvietusios giminaitės namuose.

„Dvi mergaites paėmė globoti viena moteris, o pas mane liko berniukas, – tęsė pasakojimą moteris, tuo metu dar nežinojusi, kokią siaubingą istoriją išgirs. – Vaikas buvo uždaras, mažai kalbėdavo, būdavo liūdnas, tačiau su kiekviena diena tapo atviresnis, jaučiau, kad vaikas nori išsipasakoti. Nenorėjau, kad jis liktų vienas, todėl visada buvau šalia – kai gamindavau pietus, pasikviesdavau, taip pat ir kai žiūrėdavome televizorių. Jis, kuriam tuo metu tebuvo tik devyneri metukai, po truputį ėmė pasakoti, kaip namuose gamindavo valgyti, tvarkydavo namus, skalbdavo, ruošdavo pamokas, rytais keldavo seseris ir joms ruošdavo rūbus į mokyklą, net pusryčius pagamindavo. Berniukas net papasakojo, kaip vienas ėjo pirkti dubens, kuris buvo reikalingas plauti grindis namuose. Tai, ką jis pasakojo, buvo be galo skaudu girdėti, o jis pasakodamas vis pabrėždavo, kad dirbant namuose mama priekaištaudavo, jog vis ką nors negerai daro.“

Anot moters, berniukas namuose nesulaukdavo jokios pagalbos – net tada, kai ruošiant pamokas kildavo klausimų ir paprašydavo motinos padėti, ši jį iškeikdavo necenzūriniais žodžiais ir išvarydavo iš savo kambario.

Iš vaiko lūpų – siaubingi prisiminimai

„Vaikas pasakojo, kad tiek mama, tiek tėtis vartodavo alkoholį, sakė, jog žino, kas yra pagirios, – tęsė pasakojimą moteris. – Jis prisiminė, kaip vieną naktį, kai iš vakaro motina skriaudė jo seserį, šiai iš nosies ir ausyčių ėmė tekėti kraujas, ji labai verkė, todėl jis bėgo atnešti tualetinio popieriaus kraujui išvalyti. Paklausiau, kodėl nekvietė tėčio, bet vaikas atsakė, kad šis tuo metu garaže miegojo girtas.“

Anot jos, vaikas taip pat prisipažino, kad motina alkoholį gerdavo „iš plastikinio butelio“, būdavo dienų, kai ji tiek prisigerdavo, jog net nepaeidavo ir tiesiog krisdavo ant grindų.

„Vieną dieną jis man pradėjo pasakoti, kaip motina skriaudė jo seserį – liepdavo ją atvesti iš antrojo aukšto, tada ją paguldydavo ant lovos, lipnia juosta užklijuodavo rankas ir kojas, paskui numaudavo apatines kelnaites, apnuogindavo jos lytinius organus ir, naudodama atsuktuvą, o kitą kartą – ir šakutę, mergaitę žalodavo“, – liudytoja neslėpė, kad vaikas atskleidė ir daugiau siaubingų istorijų iš savo gyvenimo, tačiau dėl etikos sumetimų šios informacijos nepublikuosime.

Pasak jos, berniukas atsuktuvą, kuriuo motina žalojo jo seserį, buvo pasiėmęs su savimi – laikė kuprinėje, su kuria eidavo į mokyklą.

„Dar jis pasakojo, kad mama kartais taip stipriai mušdavo jo sesutę, spardydavo ją, jog jis vėliau ant jos pildavo vandenį, kad tik ši atsigautų, – sakė ji. – Vaikas taip pat pasakojo, kad mama kartą sesei buvo žirklėmis sužeidusi galvą, jai labai stipriai bėgo kraujas ir jam buvo labai baisu.“

Ne ką mažiau moterį šokiravo vaiko pasakojimas ir apie tai, kai motina sadistė planavo kaltę suversti savo sutuoktiniui.

„Tėtis mamai sakydavo, kad kreipsis į policiją, bet tada ji mane su sese pasisodindavo ir mokydavo, kaip mes turėsime kalbėti apie tėtės lytinį organą, minėjo žodį „sysalas“, o kitiems apie tas, vyksta namuose, liepė niekam nesakyti“, – kalbėjo kaimo gyventoja.

Ji savo namuose priglaudė ir berniuko seserį, kai ši po ilgo gydymosi proceso buvo išleista iš ligoninės.

„Apie tai, kas vyko namuose, mergaitė nekalba, bet kai ji lieka viena su broliuku, yra drąsesnė, jau kalba daug ir laisvai, – sakė moteris. – Kai mergaitė sugrįžo iš ligoninės, ji vengdavo praustis, bet šiandien jau viskas gerai – išmokėme, kaip tai reikia daryti, nes ji net ir to nemokėjo, iš pradžių ji tik broliukui leido jai išplauti galvą.“

Ji neabejojo, kad apie skriaudžiamus vaikus jų tėvas turėjo žinoti visą laiką – juk jis kartais savo dukrą prausdavo, todėl ir turėjo matyti sužalojimus ant jos kūno.

„Matydamas ir apie tai tylėdamas, nesiimdamas jokių veiksmų, jis yra ne mažiau kaltas“, – įsitikinusi giminaitė.

Berniukas, kurį ji globojo, dabar jau auga pas kitą globėją, moteris globoja tik labiausiai skriaustą mergaitę.

„Iš visų jėgų bado su šakute“

Motina sadistė buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn dėl smurto prieš tris mažamečius vaikus. Jie buvo apklausti dalyvaujant psichologams – visi trys vaikai patvirtino, kad namuose maždaug trejus metus kentė pragarą.

Aštuonmetė mergaitė, kurią motina sadistiškai kankino, teigė, kad su mama sutaria blogai, nes ši ją „daužo, muša, keikia, neleidžia nueiti į tualetą“.

„Mama mane paguldo ant kelių, lovos ir bado su šakute kojas, padus, klyną, užpakalį, – liūdną savo trumpo gyvenimo istoriją bendraudama su psichologe pasakojo mažametė. – Iš visų jėgų bado su šakute. Daužo į sieną. Man skauda, kaip tai daro. Su atsuktuvu duria į užpakalį, su šakute duria į burną iš vidaus.“

Mergaitė sakė, kad „taip“ mama su ja elgesiai jau keletą metų, visa tai prasidėjo dar tada, kai ji lankė vaikų darželį.

„Mama man kramtė nagus, kartą įkando ir jis atsilupo, tada ėmė bėgti kraujas, – kalbėjo ji. – Galvoje yra randas, nes mama man badė su šakute, ne kartą su šakute ir smailiomis žirklėmis brėžė į pakaušį. Kai sužalojo galvą, buvo daug kraujo, tada plovė šaltu vandeniu. Mama galvojo, kad tėtis nepamatys, bet aš jam pasakiau. Dar mama grasino dideliu peiliu, nugarą sužalojo su šepečiu. Ji taip pat mane paguldydavo ant žemės ir daužydavo su tuo šepečiu. Taip buvo daug kartų. Ji mane paguldydavo ir lauždavo kojas. Iš burnos bėgdavo kraujas, nes mama mane smaugdavo.“

Anot mergaitės, kai mama būna girta, o taip būna vakarais, tuomet ji būna gera, gražiai kalba, o rytais, „kai būna pagirios“, muša.

„Muša ir tada, kai būna blaivi“, – pasakojo ji.

„Mama taip elgiasi ir su mano broliu, o jauniausia sesė yra jos numylėtinė, kitos sesės irgi nemuša, – siaubingą realybę atskleidė aštuonmetė. – Mačiau, kaip broliui ji tempė už plaukų, kramtė nagus, gnaibė, jam spyrė į pilvą. Žinau, kad jam skaudėjo, nes ir man spyrė, žinau, kaip skauda. Vakarais brolis ateina pas mane miegoti, nes aš visą laiką būnu užrakinta. Aš pasakiau tėčiui, kaip mama su manimi elgiasi ir jis supyko. Mane mama mušė, kai tėtis išvažiuodavo arba būdavo garaže, o kai būdavo namuose, nemušdavo. Mama galvoja, kad kai mane muša, man neskauda, o man skauda. Ji sakydavo, kad aš esu tėčio vaikas, išperos vaikas, ji mane vadino kekše, kale. Ką šie žodžiai reiškia, aš nežinau. Dar vadino žiurke.“

„Mama sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos“

Ką jautė ši mergaitė, galima tik nuspėti, nes, kaip vėliau pasakojo nieko blogo nepastebėję socialiniai darbuotojai ir pedagogai, ji visą laiką buvo rami, nekalbėdavo su kitais vaikais.

„Bandžiau su ja užmegzti kontaktą, bet nepavyko, būdavo, ji tik linksi galvą, šypsosi ir taip išreiškia savo emocijas“, – sakė socialinė pedagogė, pabrėžusi, jog bendravo su visais šeimoje augančiais vaikais, tačiau šie niekada neužsiminė apie negeroves ir smurtą.

„Kartą, kai mergaitės brolį sudrausminau, jis labai įsitempė, atrodė išsigandęs“, – prisipažino moteris. Ir pridūrė, kad su motina bendravo ne kartą, jų pokalbiai neišsiskyrė iš kitų šeimų, bet tada, kai vaikai buvo paimti iš šeimos, susitikusi su motina suprato, jog ši yra labai pasikeitusi, bet kaltės taip ir nepripažino, o dėl visko kaltino savo sutuoktinį, aiškino, kad būtent jis mušė vaikus. Ir net juos esą seksualiai prievartavo.

Devynerių metukų berniukas, kuris šeimoje turėjo nudirbti visus darbus, psichologei pasakojo, kad jo mama yra bloga, nes „mus muša ir ant mūsų šaukia“.

„Ji mušė mane per galvą, badė su šakute padus, darė mėlynes, ant manęs keikėsi, vadino pyderu, pydero vaiku, idiotu, daunu, – sunku patikėti, bet tai mažamečio žodžiai. – Paskutinį kartą mane mama mušė prieš savaitę – badė šakute, daužė į kojas, nosį, galvą, veidą. Mama taip elgėsi, nes tėtis jai nepalikdavo cigarečių arba alkoholio. Tada ji būna pikta. Taip buvo daug kartų, kartais taip darydavo du kartus per dieną, bet ne kiekvieną dieną.“

Vaikas prisipažino, kad užuovėjos ieškojo tėvo glėbyje, šis bandė vaikus apginti ir tada „Tėtis mušdavo mamą, kad mus muša“.

„Iš pradžių tėčiui apie tai nieko nesakiau, nes mama liepė niekam nesakyti, – atviravo devynmetis. – Ji sakė, kad mane užmuš, jeigu tėtis sužinos, todėl aš bijojau sakyti. Aš tikėjau, kad mama gali padaryti, labai bijojau. Ji taip elgėsi ir su mano sese – ją smaugdavo, badydavo su šakute į padus, kojas, į „uogą“, kur ji sisioja. Mama jai kišdavo atsuktuvą į užpakalį, skandindavo vonioje paleidusi šaltą vandenį, badydavo galvą, kojas, kol pasileisdavo kraujas iš galvos, kojos, užpakalio.“

Berniukas daugybę kartų matė kraujuojančią seserį, bet nieko negalėjo padaryti.

„Sesė buvo įkalinta antrame aukšte, ji negalėdavo išeiti, todėl „savo reikalus“ atlikdavo kambaryje, taip tęsėsi ilgai“, – apie patirtą pragarą namuose pasakojo jis. Ir prisipažino, kad jį ir skriaudžiamą seserį tėtis myli labiau nei kitas seses, ateidavo į kambarį, kur jiedu miegodavo.

„Aš mamos nemyliu, nenoriu su ja gyventi, ji man yra ne kaip mama, norėčiau jai padaryti tą patį, ką ji sesei darė“, – netikėtai per apklausą prisipažino mažametis.

Kad sesuo buvo skriaudžiama, per apklausą nurodė ir kita mergaitė, kuriai taip pat teko kentėti motinos smurtą. Tiesa, ne taip dažnai, kaip tiems kitiems dviems vaikams.

„Mama mušė sesę, ją smaugdavo, kartais smaugdavo kiekvieną dieną, kartais – ne, – pasakojo vienuolikmetė. – Būdavo, kad nesmaugdavo, bet sakydavo „mirk“. Dar lauždavo pirštus, ant pilvo koją padėdavo kažkaip. Mama ją nustumdavo nuo lovos, o tada ant pilvo uždėdavo koją, kad jai skaudėtų. Mama kviesdavo sesę iš antro aukšto, o tada mušdavo, girdėdavau, kaip ji klykdavo, verkdavo. Dar mama ją pakišdavo po šaltu vandeniu, nuogą, nes ji nesiprausdavo. Su lipnia juosta užklijuodavo burną, kad ji necyptų, dar trenkdavo su šepečiu, ir man yra trenkusi, bet tik keletą kartų, skaudėdavo ir viskas. Mama kartą yra mane smaugusi, nes laiku negrįžau iš būrelio, bet tai buvo seniai, ji smaugė viena ranka. Taip pat yra lenkusi pirštus.“

Kodėl mama mušė jos seserį, mergaitė negalėjo pasakyti.

„Gal jai kas užeidavo, – svarstė ji. – Ji sesę vadindavo visokiais keiksmažodžiais, vadino kekše, suka, mane irgi vadino suka, debile. Ir brolį taip pat vadino, tik nepamenu kaip. Brolį taip pat skriaudė.“

Panašiai kalbėjo ir kita jų sesuo – mergaitė taip pat daugybę kartų matė, kaip motina smurtavo prieš savo vaikus, bet kodėl ji taip elgėsi, mažametė irgi negalėjo atsakyti: „Mama pykdavo, bet nežinau dėl ko.“

Norėjo sukelti pedofilijos skandalą

Tuo metu vaikų motina ne iš karto pripažino, kad buvo tikrų tikriausia monstrė savo vaikams – pirmosios apklausos policijoje metu ji visą kaltę vertė savo sutuoktiniui ir net norėjo sukelti pedofilijos skandalą: esą sutuoktinis lytiškai išnaudojo savo vaikus.

Nė neraudonuodama moteris pasakojo, kad santykiai su sutuoktiniu buvo pašliję jau tada, kai jie iš didmiesčio atsikraustė gyventi į kaimą, nes šis esą smurtaudavo prieš vaikus.

„Kai dukra dar buvo kūdikis, jis būdavo nepatenkintas, kad ši verkia, mergaitę vadindavo benkartu, o jeigu mergaitė ir toliau verkdavo, stipriai kratydavo lovytę, jai prie veido pridėdavo krumplius, pasukdavo galvą, jai net žymės buvo likusios“, – moteris pasakojo, kaip sutuoktinis esą nemylėjo mergaitės, kurią motina labiausiai skriaudė.

Neįtiko jam, anot motinos, ir sūnus, – kadangi vaikas nešiodavo akinius, visaip iš jo tyčiodavosi.

„Kitai dukrai, kai jai tebuvo penkeri metukai, jis kartą spyrė į nugarą, nes norėjo, kad ši užmigtų“, – išgalvota istorija tyrėjus toliau bandė klaidinti motina. Ir pridūrė, kad vėliau vyro elgesys pasikeisdavo – jis žadėdavo daugiau taip nebesielgti, sakydavo, jog labai myli vaikus, viskas susitvarkys.

„Aš galiu pasakyti, kad prieš vaikus niekada nesu naudojusi smurto, jų mušusi ar skriaudusi, o visos šios kalbos yra vyro kerštas, nes toliau nenoriu su juo gyventi, noriu išsiskirti“, – moteris pabrėžė, kad vaikai bijo tėvo.

Motina taip pat pažymėjo, kad apie sutuoktinio elgesį buvo pasakojusi socialinei darbuotojai, bet šie ja esą nepatikėjo.

O kad patikėtų policijos tyrėjai, moteris papasakojo neįtikėtiną istoriją – esą viena jos dukra yra labai uždara, tačiau paskutiniu metu ji pastebėjo, kaip mergaitė su baime laukia, kol iš darbo grįš tėvas, kuris nei iš šio, nei iš to šią ėmė lepintis įvairiomis dovanomis.

„Paprašiau sūnaus, kad nueitų pasikalbėti su seserimi, norėjau sužinoti, kas atsitiko, – išgalvotą istoriją tęsė motina. – Grįžęs jis papasakojo, ką išgirdo iš sesės – ji sakė, kad tėtis kiša prie burnos sysalą, jai kišo į burną pirštą ir laikė, jog jam neįkastų. Dar minėjo, kad tėtis prašo paliesti klyną, būna, kad ir jis paliečia jos klyną. Tai išgirdusi, nuėjau pas dukrą, bet ji man nieko nepasakojo. Bandžiau kelis kartus ją prakalbinti, bet ji tylėjo, tačiau kartą, kai pasakiau, kad čia ilgai negyvensime, išvažiuosime į krizių centrą, mergaitė prakalbo. Ir pakartojo tą patį, ką sakė savo broliui.“

Tai buvo pirminiai motinos parodymai. Vėliau tyrėjai norėjo ją dar porą kartų apklausti, bet moteris atsisakė kalbėti, nors tuo metu jau buvo uždaryta į kalėjimą. Čia ji praleido beveik penkis mėnesius. Už grotų ji buvo ir tuo metu, kai vyko teismo procesas. Ir tik teisme ji prisipažino, kad anksčiau melavo, tačiau prisiekinėjo, jog visus savo vaikus mylėjo.

Tai buvo sadistiniai veiksmai

„Kai buvau išgėrusi ir smurtavau prieš vaikus, ne viską prisimenu“, – moteris aiškino, kad ne kartą prašė pagalbos, bet socialiniai darbuotojai taip ir nepagelbėjo.

„Mano vaikystėje buvo labai daug skaudžių dalykų, praktiškai vaikystės neturėjau, mane traumavo visas šeimyninis gyvenimas“, – save bandė pateisinti moteris. Ir pridūrė, kad vartojo ne tik alkoholį, bet ir įvairius vaistus.

„Tai darydavau, kai nuo alkoholio aptemdavo protas, bet tai darydavo ir mano vyras“, – aiškino ji.

Tačiau, kaip ir kokiomis aplinkybėmis žalojo savo vaikus, ji nekalbėjo, bet baudžiamąją bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ji prisipažino ir tai traktavo net kaip lengvinančią aplinkybę. Ir nors vaikams dėl patirtų traumų yra konstatuoti liekamieji padariniai, teismas nutarė, kad motinai ne vieta kalėjime. Iš sadistės motinos nukentėjusiai mergaitei buvo priteistas 15 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimas, tuo metu jos broliui motina privalės sumokėti 5 tūkst. Eur.

Net ir švelnios bausmės sulaukusi motina nenurimo – apskundė nuosprendį aukštesniam teismui, teigdama, kad jos vaikai nėra verti tokių pinigų, kuriuos jiems už skriaudą priteisė teismas. Netrukus teisme atsirado ir vaikams atstovaujančio advokato skundas – jis pareikalavo, kad sadistiškai su mažamečiais besielgusi motina būtų nuteista realia laisvės atėmimo bausme: „Ji sistemingai sadistiniais veiksmais kankino savo mažamečius vaikus.“

Kai teismas pradėjo skundus nagrinėti, motina nutarė vėl švelninti savo padėtį – atsiėmė skundą ir pareiškė, kad vaikams kada nors atlygins žalą, tačiau tik ne dabar, nes neturi pinigų. O jų neturi, nes nedirba – ką tik susilaukė penkto vaikelio.

Motinos gailestis neįtiktino prokurorų, kurie pritarė, kad motina monstrė turėtų būti įkalinta, bet skundą išnagrinėjęs ir iš naujo liudytojus apklausęs teismas nutarė, jog vis dėlto motinos nereikia įkalinti. Teisėjai konstatavo, kad motina iš tikrųjų nepripažino kaltės ir jai skyrė trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams.

Nuosprendyje teisėjai nurodė, kad moteris, pasibaigus motinystės atostogoms, turės įsidarbinti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, neišeiti naktimis iš namų, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir dalyvauti elgesio keitimo programose.

„Viso teismo proceso metu motina dėl vaikams padarytų sužalojimų kaltino aplinką, alkoholį, vyrą, bet savo kaltės iš esmės nepripažino“, – teismas pažymėjo, kad motina kankino tris savo vaikus, nusikaltimai buvo daromi ilgą laiką, jų pobūdis yra labai žiaurus ir atliktas prieš savęs negalinčius apginti mažamečius.

Pasak teismo, dabar, kai motina susilaukė penktojo vaiko, gydosi priklausomybę alkoholiui, likusiems vaikams turi mokėti išlaikymą, o beveik penki mėnesiai, praleisti už grotų, jai yra „gera prevencinė priemonė“.

Laukia dar viena siaubo porcija

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė K. Mišinienė stebėjosi, kad motina pabaisa ypatingai nekentė savo vyresnėlės, kurios lygiai pusė sąmoningo gyvenimo prabėgo kenčiant kankinimus.

„Negali neatkreipti dėmesio, jog mūsų teisinė sistema tokio elgesio pasekmes vadina „nežymiai sutrikdyta sveikata“, – sakė ji ir čia pat iškėlė klausimą, kurio valstybės įstaigose dirbantys tarnautojai nenori girdėti. – Esminis klausimas – kur buvo visi kiti suaugę asmenys, betarpiškai kasdien matydavę vaikus? Štai čia, deja, laukia dar viena siaubo porcija. Mokytoja, darželio auklėtoja, psichologė, socialinė darbuotoja, visos kaip susitarusios tvirtina – „nieko nemačiau, vaikai tylėjo, kaip man reikėjo tada sužinoti?“ Liudytojai teisme kalbėjo, jog pagrindinė motinos auka, vyriausioji dukrelė, buvo apatiška, nešukuotais plaukais, nesipraususi, nuo jos sklido blogas kvapas, matėsi sudaužytos rankos, mėlyni nagai, bet išgirdę, jog „pirštus prisivėrusi, o šiaip viskas gerai“, nusiramindavo.

Sutinku, kad net empatiškiausi, gerai pasiruošę specialistai gali nesitikėti tokio sadistiško elgesio „viražų“, kai badžiusi šakute vaikų lytinius organus, klijavusi burnas lipnia juosta, kad nesigirdėtų šių klyksmų, bet kviečiama pareigingai ateidavusi kalbėtis į mokyklą ar darželį moteris kurį laiką gebėjo klaidinti aplinkinius, bet čia kalbame apie visiškai abejingus, nusikalstamai abejingus, tikriausiai nusipirkusius kur nors internete diplomus darbuotojus, beje, moteris, pačias motinas.“

K. Mišinienė neslėpė, kad KOPŽI darbuotojai dėjo daug pastangų, kad motina siaubūnė sulauktų pelnytos bausmės ir būtų įkalinta. Bet, kaip žinia, nepavyko.

„Pirmos instancijos teisme matėme ašarojantį teisėją – ne, ne dėl vaikų patirtų kančių, jam buvo labai gaila jo paties teisiamos moters, jos laidomos užuominos „bet ir mano gyvenimas buvo nelaimingas“ krito į jo jautrią širdį, gal dėl to ir atkakliai siūlė sutrumpintą įrodymų tyrimą, negirdėjo tam prieštaraujančių aukų advokatų, – sakė K. Mišinienė. – Apeliacinės instancijos teisme neabejotinai matėme daugiau profesionalumo, objektyvumo, nors svariausias argumentas, kodėl negalima įkalinti sadistės – „ji pasigimdė dar vieną vaikelį, jį rūpestingai augino“ – neturėjo nieko bendro su realybe, moteris naujagimio neaugino nė dienos. Tačiau procese atsisakius dalyvauti Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams, šis faktas liko nepatvirtintas jokiais antspaudais. Taigi sadistė kažkur klaidžioja tarp mūsų, jos aukos tebesapnuoja košmarus.“

Vaikai auga saugioje aplinkoje

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vyresnioji patarėja Ugnė Klingerė Delfi.lt atsiųstame komentare teigė, kad motinos siaubūnės vaikai yra saugūs.

„Svarbiausia, kad visi šeimos vaikai šiuo metu auga saugioje aplinkoje, jais tinkamai rūpinamasi, – nurodė ji. – Jau ankščiau globėjų šeimose apsigyvenę šeimos vaikai sėkmingai įveikia traumines patirtis. Kūdikiu šiuo metu rūpinasi globėjai, specialiai pasirengę atliepti tokio amžiaus vaikučio poreikius.“

Anot U. Klingerės, vaiko teisių gynėjų pagrindinis tikslas yra užtikrinti, kad kiekvieno vaiko teisės būtų tinkamai įgyvendintos.

„Šiuo atveju – užtikrintas vaikų saugumas, pagalba įveikiant neigiamas patirtis bei galimybė augti ir formuotis tinkamoje aplinkoje, – pažymėjo ji. – Visuomet esame pasirengę padėti ir reaguojame į kiekvieną gautą pranešimą apie galimą vaiko teisių pažeidimą. Nagrinėdami pranešimą, vykstame į šeimą ir individualiai bendraujame su kiekvienu jos nariu, išklausome vaiko nuomonę, jeigu pagal amžių ir sveikatos būklę jis gali ją išsakyti. Vertindami situaciją šeimoje, siekiame identifikuoti galimas problemas ir drauge ieškoti geriausių sprendimo būdų, kurie padėtų šeimai įveikti sunkumus ir leistų kiekvienam jos nariui jaustis gerai.“

Pasak jos, svarbu žinoti, kad vaiko teisių gynėjai reaguoja į visus – raštu, žodžiu ar bet kokia kita forma gautus pranešimus, bet prevencinių veiksmų neatlieka.

„Todėl esame dėkingi visiems, kas praneša apie netinkamą elgesį su vaikais, – sakė ji. – Skatiname institucijas, su kuriomis bendradarbiaujame vaiko gerovės srityje, dalintis turima informacija. Esame dėkingi, kai apie netinkamą elgesį su vaikais sužinome iš medikų, ugdymo įstaigų atstovų, artimųjų, kaimynų ir tiesiog neabejingų žmonių.“

Ji akcentavo, kad konkretus atvejis mus ypatingai skatina dar kartą priminti visuomenei, jog tik žinodami apie vaiko patiriamus sunkumus vaiko teisių gynėjai gali užtikrinti vaiko saugumą.

„Taip pat svarbu pabrėžti, kad stengiamasi orientuotis į kompleksinę pagalbą šeimai, vaiko perkėlimas iš šeimos yra kraštutinis ir tik išskirtiniais atvejais priimamas sprendimas, kai vaiko saugumui, sveikatai ar gyvybei iškilo pavojus ir situacija nesikeičia“, – nurodė jo.

„Už pagalbos šeimai teikimą atsakingos savivaldybės ir jas teikia kiekvienoje savivaldybėje veikiantis pagalbos šeimai centras, kitos socialinės įstaigos, – nurodė U. Klingerė. – Tais atvejais, kai yra fiksuojamas smurtas šeimoje, dažniausiai reikalinga kompleksinė pagalba visai šeimai – psichologų ar socialinių darbuotojų pagalba, medikų teikiamos paslaugos ir pan. Deja, pagalba ne visada būna veiksminga. Kartais suaugusiesiems sunku priimti pagalbą, bendradarbiauti arba sunkumai būna įsisenėję, kliūtimi priimti pagalbą kartais tampa psichinės sveikatos sunkumai ar socialinių įgūdžių stoka. Savalaikės krizės įveikimo paslaugos šeimai labai svarbios, ne mažiau svarbu jas priimti, stengtis suprasti savo elgesio priežastis ir jį keisti.“

Vaiko teisių gynėjai per penkis šių metų mėnesius visoje Lietuvoje gavo daugiau kaip 22 tūkst. pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus. Vien per gegužę – 5 099. Pernai vaiko teisių gynėjai sulaukė daugiau nei 45 tūkst. pranešimų dėl galimai pažeistų vaiko teisių, t. y. 13 proc. daugiau nei 2021 m.

„Kasmet augantis gaunamų pranešimų kiekis rodo didėjantį visuomenės nepakantumą galimiems vaiko teisių pažeidimams ir atskleidžia vis realesnį galimai nukentėjusių vaikų mastą“, – sakė ji.

„Tad skatiname ir toliau kartu galvoti apie būdus, kaip keisti mūsų visų nuostatas skleidžiant žinią, jog smurtas nėra normalu, kad bet kokios rūšies smurtas palieka randus vaiko tolimesniame gyvenime, – sakė U. Klingerė. – Ypač skaudžiai vaiką sužeidžia iš artimiausių žmonių, tėvų patiriamas smurtas. Prireikia daug laiko, kol vaikas atsitiesia ir su profesionalia pagalba įveikia traumines patirtis. Ypač gilios smurtinės pasekmės kūdikiui, besąlygiškai pasitikinčiu arčiausiai jo esančiais žmonėmis.“

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė pažymėjo, kad kilus klausimams, galima pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais skambinant nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių laukelyje. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

 

 

 

 

 

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vaikų pedofilijos skandalai, regis, vykdavo kažkur kitur, bet tik ne mūsų šalyje. Šiemet lyg būtų atsivėrę vartai, viena po kitos pasipylė šokiruojančios žinios ir su žinomų žmonių pavardėmis.

Vėl prisimintas net keletą metų Seimo stalčiuose gulėjęs seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Kas nors pasikeitė, o gal tik žinomos pavardės paskatino drąsiau kalbėti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuota 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai. Praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.

„Kalbant apie pačią nusikaltimų gausą, nemanau, kad 2023-ieji kažkuo skiriasi nuo kitų metų. Gal tik tuo, kad išplaukė į paviršių žinomesnės pavardės. Kažkodėl visuomenę labiau jaudina, jei sužinoma, kad atsakomybėn patrauktas koks nors politikas, prokuroras ar kunigas, tačiau mūsų komanda jau seniai nemato skirtumo tarp šių veikėjų ir kokio vienkiemio gyventojo, bedarbio ar eilinio inžinieriaus sadistiško elgesio su savo ar svetimais vaikais. Na, gal vis dėlto pasitaisysiu, tas skirtumas – ne nusikaltimo pobūdis, bet kas atsitinka, kai paslaptys iškyla į viešumą. Sutikite, tikrai nesame girdėję, kad koks aukštas pareigas užimantis dvasininkas, duodamas interviu būriui šalies žurnalistų, su rūpesčiu atsilieptų apie niekam nežinomo vaikų prievartautojo dvasinę būseną – „jis labai prislėgtas, sutrikęs, bendrauju su juo žinutėmis“. Ne, taip jis sakys tik apie saviškį“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu  centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

“Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras.”

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie pastarieji skandalai kilo tik dėl žurnalistų atliktų tyrimų, nes būtent su jais susisiekė aukos ar jų artimieji ir papasakojo apie savo patirtis.

„Taip vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Nors, žinoma, be galo liūdna, kad teisėsauga, esu įsitikinusi, valdanti beveik visą informaciją, nemato reikalo apie tai informuoti visuomenės, laiko visuomenės domėjimąsi ir interesą nesvarbiais, trukdančiais tyrimams. Pavyzdžiui, pabandykite sužinoti, kiek per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje buvo pateikta kaltinimų dėl vaikų prievartavimo ar tvirkinimo kad ir tiems patiems dvasininkams ir jų bendradarbiams. Nereikia pavardžių, bylų detalių, užtenka skaičiaus. Esu įsitikinusi – to jūs nesužinosite“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Prievartos atpažinimas

Į Kauno apygardos prokuratūros 1-ąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių suplaukia visi vaikų seksualinės prievartos tyrimai Kauno regione. Skyriui vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė pokalbį pradėjo nuo naujausios statistikos.

„12 val. duomenimis, atliekame 65 ikiteisminius tyrimus nuo šių metų pradžios, 25 ikiteisminiai tyrimai nutraukti, šešiolika tyrimų perduota į teismą. Tai gana didelis skaičius“, – pauzę, pasakiusi skaičius, padarė prokurorė ir įvardijo priežastis.

„Manau, kad pradėta labai daug kalbėti apie vaikų seksualinę prievartą, nes balandis buvo mėnuo prieš vaikų seksualinę prievartą, bylos gal ne taip išsamiai nušviečiamos, bet apie jas netylima. Prokuratūros tinklalapyje, neatskleisdami duomenų, skelbiame apie pabaigtus ikiteisminius tyrimus. Tai padėjo – žmonės pradėjo atpažinti seksualinę prievartą“, – nuomone dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė neatmetė prielaidos, kad kartais policija ir prokuratūra yra stigmatizuojama – ai, vis tiek nieko neišsiaiškins. Tačiau matydami, kad tyrimai vyksta, skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai, žmonės drąsiau kreipiasi.

„Kitas momentas – labai paplitę nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Tai mūsų skaudžiausia rykštė. Farmacininkai sako, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati situacija dėl interneto. Jis yra gėris renkant duomenis, susipažįstant su reikalingais dalykais, plečiant akiratį, bendraujant, bet mes, teisėsaugos atstovai, matome kitą pusę. Per susirašinėjimo platformas plaukia srautas pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai. Tai irgi didina nusikalstamų veikų skaičių“, – šokiruojančią statistiką aiškino prokurorė.

Liūdniausia, kad nusikalstamos veikos elektroninėje erdvėje padaromos iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prokuratūra gauna pranešimą iš JAV centro, kuris registruoja ir stebi, kad nebūtų platinama vaikų pornografija. Tarkime, Rugiagėlių kaime yra abonentas, kuris įkėlė į savo paskyrą vaikų pornografijos. Prokurorai pradeda ikiteisminį tyrimą, vyksta pas paskyros naudotoją. Ateina garbaus amžiaus žmogus.

„Mes jam rodome jutube vaizdą su minima pornografija. Klausiame, kas tai? Žmogus sutrikęs sako: „O Dieve, juk čia mūsų Jurgelis šoka nuogas.“ Vadinasi, vaikai, paveikti socialinių tinklų, platformų „TikTok“ ir pan., kartoja, ką mato, filmuoja save nuogi ir nežinodami, kaip tinkamai ir saugiai elgtis internete, platina tą savo nusifilmuotą vaizdelį“, – kasdienybės grimasomis dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad būtina vaikus laiku šviesti. Vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas yra internetas, kur jo gėris ir blogis, ką galima daryti ir ko ne.

Tyrimų atomazgos

Remiantis prokurorės pateikta statistika, nuo šių metų pradžios kas savaitę nutraukta po vieną ikiteisminį tyrimą dėl galimos vaikų seksualinės prievartos. Anot A. Lipkevičienės, nutrauktas ikiteisminis tyrimas nėra blogis.

„Nutrauktas tyrimas reiškia, kad nusikaltimas neįvyko, tai irgi yra gerai. Tai nereiškia, kad mes nesurinkome duomenų, tai reiškia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo toks faktas. Dar ir dėl to pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius didėja“, – aiškino prokurorė A. Lipkevičienė.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kiek kitaip vertino tyrimų nutraukimą. „Centre mes visada labai jautriai reaguojame į nutrauktus ikiteisminius tyrimus, ypač dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Galbūt prokurorams su tyrėjais tai atrodo eilinė situacija, na, nepavyko surinkti įrodymų, kažkas kažko nepatvirtino, tikrai neisime į teismą su tokiais įrodymais. Tačiau aukos atžvilgiu tai yra didelė drama, neretai lydinti vaiką ilgus metus: tu sakei netiesą, viską išsigalvojai. Jeigu skriaudėjas gyvena šalia, įsivaizduojate šio triumfą ir ką reiškia toliau būti kartu?“ – kitą medalio pusę minėjo K. Mišinienė.

Seksualinis vaiko skriaudėjas dažnu atveju – ne iš tarpuvartės iššokęs prievartautojas, dažniausiai seksualinė prievarta vyksta artimoje erdvėje. K. Mišinienė pastebėjo, kad, deja, vis dar nėra gerai veikiančių procedūrų, kai liudijanti auka yra nedelsiant perkeliama iš tos aplinkos, apsaugoma nuo likusių šeimos narių, neretai ir paties smurtautojo poveikio.

„Ar gali būti didesnis sukrėtimas vaikelio gyvenime, nei patirti seksualinį smurtą iš artimo žmogaus? O jeigu dar tai trunka ne vienus metus? Tie atvejai, prie kurių dirbame, lydime aukas viso teisinio proceso metu, organizuojame reikalingas paslaugas, yra sukrečiantys, kartais net verčiantys abejoti mūsų visuomenės ateitimi – kaip galima, pavyzdžiui, niekam nepastebėti trejus metus prievartaujamų vienoje šeimoje vaikų, kai visi gyvena ankštame daugiabutyje? Vaikai lanko darželius ir mokyklas, jie nuolat serga, yra nelaimingi. Deja, tyli ir vaikų motina, ilgus metus pati kentėjusi sutuoktinio smurtą. Teisme ji tvirtino nieko nežinojusi, ką šis išdarinėjęs su juodviejų vaikais, kai ji išeidavusi į darbą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Teisė žinoti

Vis dėlto akivaizdu, kad dalies visuomenės požiūris į seksualinius nusikaltimus prieš vaikus keičiasi. Savo nepakantumą visuomenė pademonstravo degalinėje pastebėjusi galimą pedofilą, apsupusi įtarimų sukėlusio asmens namą reikalavo pareigūnų rasti galimą auką.

Prieš kelis dešimtmečius visuomenei padedant buvo išaiškinti garsaus pedofilo Ervydo Čekanavičiaus nusikaltimai. Kaimynai rūsyje rado fotojuostelių, kuriose E. Čekanavičius fiksavo apsvaigintus berniukus ir savo žaidimus su jais.

Šiandienos įstatymai griežti, saugant nukentėjusiųjų tapatybes seksualinės prievartos bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų, o pranešimuose apsiribojama tik faktu apie priimtą sprendimą. Visuomenės nepasiekia seksualinio vaikų išnaudotojo priemonių arsenalas, sukauptas patirčių lobynas, todėl dažnas sunkiai įsivaizduoja pedofilo vilionių lipnumą.

„Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras, žinojimas tik sukels sumaištį ir pan. Neretai susiduriame su kategorišku nenoru dalytis informacija dar ir tada, kai siekiama paslėpti savo klaidas, kad ir tų pačių apklausų metodus, galimą korupciją, nagrinėjimo vilkinimą“, – įsitikinusi KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Prokurorė A. Lipkevičienė kalba apie dvi medalio puses. Kai visuomenė nežino įvykio detalių, regis, nėra kaip apsisaugoti, nežinai, kaip veikia nusikaltėlis.

„Pasakiusi, kad Lietuva labai maža, neatrasiu Amerikos. Jei mes pradėsime viešinti detales, labai didelė tikimybė, kad kažkas kažką identifikuos, atseks vietovę; jei nusikaltimas įvykdytas kaime, kuriame kokie penki namai, nurodysime, kiek šeimoje vaikų, gali identifikuoti vaiką. Ar tai gerai? Manau, kad ne“, – pastebėjo prokurorė.

A. Lipkevičienė prisiminė Kaune įvykusį plėšimą. Buvo patekta į garažą ir pavogtas automobilis, tačiau nusikaltimas įvykdytas identiškai, kaip buvo rodyta seriale „Komisaras Reksas“. Ar, viešindami detales, neįteiksime dovanėlės nusikaltėliui?

„Net nežinau, bet turbūt kaltinimas vaiko seksualine prievarta yra baisesnis nei kito žmogaus gyvybės atėmimu, nes, tarkime, nužudymo atveju gali galvoti apie kažkokią situaciją – gal gynėsi, dar kažką, o čia nusikaltimas padaromas tyčia, t. y. žmogus suvokia, ką jis daro, ir siekia to, – pastebėjo prokurorė. – O jei įtarimai nepasitvirtins? Galime kalbėti apie to žmogaus, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, gyvenimą ir padarinius.“

Anot prokurorės, visur turi būti pusiausvyra, visi turi dirbti savo darbą ir labai atsakingai žiūrėti, kokia žinią skleidžia. Turėtų būti akcentuojama, kad tokie nusikaltimai išaiškinami, todėl nukentėjusieji neturėtų bijoti kreiptis į teisėsaugą.

Apsaugoti nuo išgyvenimų

Labai svarbus vaidmuo minimuose nusikaltimuose tenka teismui. Apkaltinamasis nuosprendis aukas veikia kone kaip terapija. Po teismo priimto verdikto, regis, būtų galima plačiau papasakoti seksualinio nusikaltėlio veikimo planą, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė pažvelgė dar iš kitos pusės.

„Nusikaltimų aukų teisių direktyva įpareigoja visas institucijas aukas apsaugoti nuo pakartotinių neigiamų išgyvenimų. Kaip ir šių bylų specifika, taip ir jose esantys nukentėję asmenys ypač jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, susijusius su patirtu smurtu. Įsivaizduokime situaciją, kad, pavyzdžiui, teismas pateikia detalesnę informaciją žiniasklaidai, aišku, be nukentėjusiojo asmens identifikacinių duomenų, ir ši situacija vėliau paskleidžiama viešai. Ar turėtų kilti abejonių, kokius jausmus turės išgyventi nukentėjusysis ar jo šeimos nariai, žiūrėdami reportažą per žinių laidą arba skaitydami apie tai populiariame tinklalapyje? Akivaizdu, kad, net ir nenurodant identifikacinių duomenų, nukentėjusiajam, jo šeimos nariams atrodys, kad visi tikrai suprato, jog čia kalbama apie jį. Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas, yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis“, – aiškino J. Sungailaitė.

“Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis.”

Teisėja tvirtino gerbianti visuomenės norą žinoti, tačiau tokiose situacijose prioritetas teikiamas nukentėjusiems asmenims, jų privatumui ir saugumui. Kalbant apie galimus išsamesnės informacijos sklaidos būdus, sunku surasti visų interesus užtikrinantį būdą.

Duomenų patikimumas

Priimant sprendimą labai svarbus duomenų pakankamumas, ypač vertinant tai, kad nukentėjusysis gali būti ir mažametis, nepilnametis, kurių parodymai neretai būna nedrąsūs, nenuoseklūs, nes vaikas pasakoja, kaip dažniausiai pasitaiko, apie jį nuskriaudusį artimą žmogų.

„Labai svarbu užfiksuoti tų asmenų, kuriems pirmiausia tapo žinoma informacija apie nusikaltimą, parodymus. Tiksliai užfiksuoti, kokiais žodžiais ar veiksmais nukentėjęs asmuo apibūdino smurtą. Nepilnamečiai nukentėjusieji, tam tikrais atvejais ir pilnamečiai, proceso metu yra apklausiami padedant psichologams, apklausos vyksta specialiai įrengtuose kambariuose, kur užtikrinama, kad nukentėję asmenys nesusitiktų su kaltininkais, jiems nereikėtų tiesiogiai atsakyti į jų klausimus. Atlikus apklausas, proceso metu paprastai į pagalbą pasitelkiami ekspertai psichologai, psichiatrai, kurie, atlikę tyrimą, gali nustatyti, ar nukentėjusio, parodymai yra išgyventi, ar jis nefantazuoja, ar neturi polinkio meluoti ir pan. Tokios ekspertų išvados ypač padeda teisėjams vertinant įrodymų patikimumą. Taigi, nors įrodymų rinkimas atrodo sudėtingas, tačiau, renkant kiekvieną trupinėlį, vaizdas galiausiai susidaro labai aiškus, nenuginčijamas ir tai padeda priimti teisingus sprendimus“, – sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Didžioji dalis tokio pobūdžio nusikaltimų vyksta šeimoje. Vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių, kurie natūraliai turėtų juos saugoti, ginti. Automatiškai vaikas kartais net nesuvokia, kad tai, ką su juo daro jo artimas žmogus, yra blogai. Negi kažką blogo gali padaryti tėtis, mama, dėdė, teta ar senelis?

„Šeimos kaltininkas turi besąlygišką vaiko pasitikėjimą. Jam sunkiau sugundyti svetimą vaiką, turėti vietą, kur galėtų rodyti pornografinio turinio dalykus arba būti vienam su juo. Tai sudėtinga ir tokių atvejų labai reta. Jei jau jie būna, jie paskelbiami ir žinomi visuomenei. Kai esi šeimoje, natūraliai su vaiku gali likti vienas, prisikalbinti aiškindamas, kad tai yra normalu arba tai bus mūsų paslaptis. Vaikams turi būti sakoma, aiškinama, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas pranešimas ar perdėtai sureaguota, bet geriau reaguoti, nei nereaguoti“, – akcentus dėliojo A. Lipkevičienė.

Bausmės dalis

Prieš keletą metų sukritikuotas seksualinių nusikaltėlių registro projektas prisimintas ir pateiktas Seimui gegužę. Ar žinojimas apie grėsmę būti įtrauktam į tokį registrą atgrasytų nuo noro nuskriausti vaiką ir apsaugotų juos nuo visam gyvenimui luošinančios patirties?

„Asmens, nuteisto dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, įrašymas į registrą būtų bausmės dalis – ją ir jos trukmę numatytų teismas. Dėl linčo? Galbūt daliai visuomenės tektų mokytis kitaip reaguoti, laikytis teisės keliamų mums visiems reikalavimų. Jei atvirai, nemanau, kad susidorojimo ar persekiojimo grėsmės čia didesnės nei dabar, kai tokio registro nėra“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Anot jos, registro reikia pirmiausiai dėl to, kad norime apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie nevaldo savo seksualinio potraukio vaikams ir nepilnamečiams, nuo jau padariusių sunkius nusikaltimus asmenų, pavojingų ir linkusių savo veiksmus kartoti.

„Nesu sutikusi aukų artimųjų, kurių nedegintų šis kartėlis, skausmas, kartais net neapykanta. Neapsimetinėkime, kad suprantame juos arba kad mes jų vietoje galėtume geriau valdytis. Aukų artimiesiems reikalinga didelė pagalba, palaikymas, reikia, kad atsirastų, kas juos išklauso, eina kartu link susitaikymo su faktais ir jų priėmimo. Dažniausiai, laikui bėgant, pradedama reaguoti nuosaikiau, ne tokie aštrūs tampa skausmas ir kaltė“, – emocinę pusę atskleidė K. Mišinienė.

Abejoja dėl viešumo

Prokurorė A. Lipkevičienė atsargiau vertino tokio registro veikimą. Ji pabrėžė, kad registro kūrimo procese turi būti įvertinta labai daug aspektų: ir žmogaus teisės, ir vaikų teisių užtikrinimas, kad nesukeltume perdėto jautrumo, gal net baimių.

„Negaliu kalbėti už visą mūsų instituciją. Turiu argumentų už ir prieš. Grįžkime prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Ar  nesukelsime neadekvačių poelgių, ieškojimo, tikrinimo, pranešinėjimo, neapykantos kurstymo visuomenėje? Juk puikiai žinome, kad gali būti neadekvačių reakcijų į tokius žmones. Negalima įsteigti ir pasižiūrėti, kaip veiks registras. Tai labai jautru. Galima net suskaldyti visuomenę ir turėti labai skaudžių padarinių“, – svarstė A. Lipkevičienė.

Pasak prokurorės, jei turėtume seksualinių nusikaltėlių registrą, kaip tada būtų dėl nužudymų? Ar atimta gyvybė mažiau vertinga nei seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu? Pagal Baudžiamojo kodekso vertinimą, nusikaltimai žmogaus gyvybei yra aukščiau už seksualinius nusikaltimus.

Teisėjos J. Sungailaitės nuomone, toks registras turėtų būti naudingas ir ypač aktualus darbdaviams, kurie priima darbuotojus dirbti su nepilnamečiais. „Visiems mums sunku išgirsti žinią, kad su vaikais dirbantys asmenys, prisidengdami atliekamu darbu, rado lengvesnį priėjimą prie nepilnamečių savo nusikalstamoms veikoms įvykdyti. Ir tokie veiksmai kartojasi. Šios situacijos liūdina ir sukrečia, tad seksualinių nusikaltėlių registro egzistavimas apribotų į šiuos nusikaltimus linkusių asmenų galimybes“, – sakė teisėja.

Tačiau ji abejojo dėl galimybės viešai skelbti asmens vardą, pavardę ir vietovę. „Tikriausiai suprantama, kad tokiais duomenimis remtis visapusiškai negalima, jų patikimumas abejotinas, nes vardas ir pavardė gali būti tiesiog sutapimas, tad ar tikrai tikslinga visuomenę šviesti nepatikimais duomenimis? Tikriausiai nė vienas nenorėtume šiame registre pamatyti savo vardą ir pavardę, net jei tai tik sutapimas, ir jausti nepatiklius kaimynų žvilgsnius. Todėl šio viešo registro nauda galima suabejoti“, – pastebėjo teisėja.

Apie seksualinių nusikaltėlių registro projektą

Seimui pateiktas prieš kelerius metus sukritikuoto seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Jame numatoma, kad registrą sudarytų dvi duomenų bazės – dalis duomenų būtų prieinama viešai, dalis būtų ribotos prieigos.

Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas būtų taikomas seksualinių nusikalstamų veikų atveju, įskaitant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat išžaginimo, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais, vaiko išnaudojimo pornografijai, taip pat tuomet, kai pelnomasi iš kito žmogaus prostitucijos, į ją įtraukiama ir disponuojama pornografiniu turiniu.

Ribotos prieigos duomenų bazėje būtų kaupiami duomenys apie už anksčiau paminėtus nusikaltimus teistus asmenis, taip pat apie tuos, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas ar buvo pritaikytos apsaugos priemonės, apie nepilnamečius, kuriems paskirtos auklėjamojo pobūdžio, pataisos ar gydymo priemonės.

Ribotos prieigos registre būtų pateikiama žmogaus pavardė, vardas, lytis, gimimo data ir vieta, gimimo šalis, tėvų vardai, pilietybė, motinos mergautinė pavardė, gyvenamoji vieta. Taip pat būtų informacija apie nusikalstamos veikos padarymo datą ir vietą, nukentėjusiojo nepilnamečio amžių.

Viešajame registre būtų pateikti duomenys apie nusikaltimą padariusio asmens gimimo šalį, jo vardas, pavardė, vietoj gyvenamosios vietos adreso būtų paskelbtas tik vietovės, kurioje jis gyvena, pavadinimas.

Informacija, esanti ribotos prieigos registre, būtų prieinama ne visiems – teisę ją gauti turėtų teismai, prokurorai ir kiti teisėsaugos organai, policijos pareigūnai, valstybės administracijos ir teritorinės savivaldos organai ir kiti organai, vykdantys viešąsias užduotis.

Informacija apie nusikaltimą būtų pasiekiama darbdaviams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, kai darbas susijęs su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, poilsiu, gydymu ar jų priežiūra. Tokiais atvejais būtų suteikiama teisė gauti informaciją, ar registre renkami to asmens duomenys.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Per pastarąjį pusmetį nuvilnijus ne vienam pedofilijos skandalui tėvai nerimauja dėl savo vaikų saugumo. Į viešumą iškilus baisioms istorijoms nesaugios šeimos ėmė jaustis palikusios vaikus ir ugdymo įstaigose, ir popamokinėse veiklose. Dėl šventos ramybės kai kurie nutarė neleisti savo atžalų ir į taip lauktas vasaros stovyklas – kaip galėtų būti ramūs, kad ten jų mažiesiems tikrai niekas negresia? Tačiau tai išsiaiškinti galima, tik ne visi apie tokią galimybę yra girdėję.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė ne kartą yra kalbėjusi apie tai, kad daugiausia seksualinių nusikaltimų prieš vaikus įvykdoma vaiko artimoje aplinkoje. Vis tik yra žinoma ir apie skaudžius įvykius, kai vaikai nukentėjo būtent ugdymo įstaigose, būreliuose, stovyklose.

„Taip, esame organizavę pagalbą nukentėjusiems, išnaudotiems šiose erdvėse. Deja, dauguma ikiteisminių tyrimų čia buvo nutraukti, kai kuriuose net nepateikti kaltinimai. Tikriausiai teisėsaugininkai pakomentuotų, kad nepavyko surinkti įrodymų. Gerai, o ten, kur pavyko surinkti įrodymus, kodėl mes matome nedovanotinai vilkinamus teisminius procesus? – klausia ji ir pateikia konkretų pavyzdį: – Greitai visos Lietuvos gėda taps užmirštas, ketverius metus niekaip iš vietos nepajudantis, o taip skambiai kadaise prasidėjęs teismo procesas Klaipėdos rajono teismo rūmuose Gargžduose, kur šiuo metu teisiamas kitas garsus ir apdovanotas jaunimo lyderis iš Klaipėdos savivaldybės, Viktoras Ūsovas, kaltinamas 13 berniukų išnaudojimu. Šis žmogus buvo laukiamas vaikų sporto stovyklose, vesdavo ten renginius ir pan.“

Nors dažniausiai girdimose skaudžiose istorijose minimi vaikai, augę be tėvų arba probleminėse šeimose, K. Mišinienė pažymi, kad pavojus gali grėsti bet kuriam vaikui. „Yra didelė klaida galvoti, kad tik tam tikri vaikai gali tapti juos medžiojančių pedofilų aukomis. Žinoma, tam tikrose situacijose nusikaltėliams yra lengviau pagauti, įklampinti, suvilioti pažeidžiamą, apleistą vaikelį, kai jį „nusivežus prie jūros“ niekas su švyturėliais dar ilgai jo neieškos ir nepasiges“, – kalba ji.

K. Mišinienė tiki, kad pažaboti tokius nusikaltėlius itin padėtų pagaliau įteisintas seksualinių nusikaltėlių registras. Kol kas turime darbinį jo projektą, kelių Seimo narių pateiktą svarstyti kolegoms. K. Mišinienės vertinimu, jame dar palikta nemažai spragų: „Mano asmenine nuomone, siūlymas galėjo būti drąsesnis, nes registras vėl patraukiamas į šešėlį, mat juo naudotis galės tik tam tikrų profesijų asmenys. Taip pat apgailestauju, kad jį siūloma kurti be nuteistųjų atvaizdų. Tačiau plačiąja prasme įteisinti tokią duomenų bazę yra labai svarbu – tą supranta žmonės, kurie darbinėje arba asmeninėje sferoje susidūrė su pedofilinį potraukį turinčiais asmenimis, matė jų aukas.“

Specialistė pabrėžia, kad registras reikalingas ne liguistų asmenų persekiojimui, bet naujų aukų apsaugai. „Nedidelis pavyzdys, gerai iliustruojantis, kokia gali būti rimta situacija, o sutrikimą turintis asmuo demonstruoja neadekvatų jos supratimą: šiuo metu teisiamas R. Jakštys, skambiai vadintas jaunimo mentoriumi ir lyderiu, dar procesui nesibaigus pagautas slepiantis namuose nepilnametį“, – dar visai neseną įvykį primena. K. Mišinienė.

Kol nėra seksualinių nusikaltėlių registro, apie galimą nusikalstamą žmogaus biografiją prieš priimdamos į darbą gali sužinoti įstaigos, dirbančios su vaikais. Deja, šia galimybe pasinaudoja ne visi, kam ji priklauso. „Darbdavys ne tik turi teisę gauti informaciją iš Nuteistų asmenų registro, ar būsimas darbuotojas yra nenuteistas dėl minimų nusikaltimų, bet ir privalo tai padaryti. Tačiau tas „privalo“ šiandien kabo ore – nėra jokios kontrolės, viskas palikta geranoriškumui ir sąmoningumui. Deja, šios dvi geros savybės neretai pavirsta abejingumu“, – dėl darbdavių pasyvumo apgailestauja K. Mišinienė.

Ji pažymi, kad kalba eina apie teistus asmenis dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, kai apkaltinamasis nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Jei ikiteisminis tyrimas dėl minėtų nusikaltimų buvo nutrauktas – nesurinkus pakankamai įrodymų, jei šie neįtikina tyrėjų, aukos žodžių niekas nepatvirtina, arba teisiamas asmuo yra išteisinamas, jokių įrašų apie jį prieinamose duomenų bazėse darbdavys neras.

KOPŽI vadovė pateikia dar porą skaudžių pavyzdžių, kurių būtų buvę galima išvengti, laiku pasidomėjus svarbia informacija: „Vėl tenka tik apgailestauti, kad savo laiku „tyliai“ praleidome teismo nuosprendį, kuriuo 2017 m. dėl šešių berniukų tvirkinimo buvo nuteistas Viešvilės vaikų globos namų direktorius, ėjęs ir visos Lietuvos vaikų globos įstaigų direktorių asociacijos prezidento pareigas. Ar galėjo būti rimtesnis įrodymas, kad globos sistema supuvusi ir vaikai joje yra nesaugūs?

Praėjo keleri metai, ir mes vėl Aukščiausiajame Teisme bylinėjamės su kita „Lietuvos garbės“ porele – žymiais globėjais iš Aukštaitijos, teisiamais dėl auklėtinių seksualinio prievartavimo ir piktnaudžiavimo savo teisėmis. Visi šie asmenys, įsiteisėjus nuosprendžiams, turėtų būti įtraukti į Seksualinių nusikaltėlių registrą ir nė iš tolo neprileisti prie vaikų.“

Draudžiama dirbti su vaikais

Informaciją iš Įtariamųjų kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gali gauti visi juridiniai asmenys, kuriuose numatomas darbas su vaikais, taip pat ir fiziniai asmenys – apie save pačius. Pažymą su šia informacija išduoda Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), pateikus prašymą. Tokią tvarką užtikrina Vaiko teisių pagrindų ir LR švietimo įstatymai.

Vaiko teisių pagrindų įstatymas numato darbo su vaikais apribojimus. Apribojamai skirti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, už vaiko išnaudojimą pornografijai, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko pirkimą arba pardavimą, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas.

Tokiems asmenims draudžiama dirbti ar užsiimti savanoriška veikla vaiko teisių apsaugos, vaikų socialinėse, švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Taip pat dirbti darbą kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais yra susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu. Draudžiama verstis ir su tai susijusia individualia veikla.

Ši informacija skirta darbdaviui, siekiant apsaugoti vaikus nuo nusikalstamų veikų ir smurto. „Darbdavys, ketindamas įdarbinti asmenį vykdyti profesinę veiklą ar priimti asmenis savanoriškai veiklai, susijusiai su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, gali priimti asmenį į darbą ar vykdyti tokią savanorišką veiklą tik gavęs iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, kad asmuo nėra teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose“, – pažymi ministerijos atstovai.

Deja, paklausti jie patvirtina, kad galimybe gauti tokią informaciją pasinaudoja ne visi galintys. Apibendrinus Informatikos ir ryšių departamento prie VRM turimus 2022 m. duomenis, matyti, kad dėl šios informacijos kreipiasi tikrai ne visų savivaldybių įstaigos, t. y. neįgyvendina įstatymo reikalavimų dėl duomenų apie asmenį tikrinimo. Pavyzdžiui, 2022 m. iš viso gauta 3919 prašymų, iš jų fizinių asmenų prašymų – 2574, įstaigų prašymų – 1345, kai Statistikos departamento duomenimis, 2021–2022 mokslo metų pradžioje šalyje veikė vien 957 bendrojo ugdymo mokyklos, nekalbant apie kitas įstaigas, dirbančias su vaikais.

Vieni darbuotojus tikrina reguliariai, kiti apie tokią galimybę negirdėję

VRM atstovai pažymi, kad tėvai turi galimybę klausti įstaigos, ar ji, kaip juridinis asmuo, prieš priimdama į darbą asmenis, teikia prašymus dėl Įtariamųjų kaltinamųjų ir nuteistųjų registro pažymų išdavimo, tačiau užklausa įstaigai dėl konkretaus asmens patikrinimo per minėtą registrą ir jos rezultatus būtų susijusi su asmens duomenų atskleidimu ir tokia informacija neturėtų būti atskleidžiama.

Didžiausios Lietuvoje skautiškos organizacijos Lietuvos skautija Komunikacijos skyriaus koordinatorė Greta Svirupskytė sako, kad prašydami tokios informacijos į organizaciją kreipiasi nedaug tėvų. Tačiau ji patikina, kad vadovaudamasi LR įstatymais Lietuvos skautija šalia kitų kriterijų, kaip kad turizmo, higienos ir pirmosios pagalbos kursų išklausymas, iš savo vadovų reikalauja pateikti ir neteistumo pažymas.

„Lietuvos skautijoje nepastebėtas didesnis susirūpinimas, vadovai turi glaudų ryšį su tėvais. Taip pat ir organizacija ne tik prevenciškai tikrina narius, bet ir organizuoja mokymus, sesijas, kuriose svarbi tema yra saugi aplinka. Skatiname broliškumo jausmą ir akcentuojame, kad susidūrus su neteisėtu elgesiu negalima tylėti“, – komentuoja G. Svirupskytė.

Pašnekovė pasakoja, kad skautija, kaip su jaunimu dirbanti NVO, periodiškai tikrina pilnamečius organizacijos narius – išsiunčia formą, kurioje patys nariai užpildo informaciją, tuomet teikia prašymą Informatikos ir ryšių departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir gauna neteistumo pažymas. „Pažymų užsakymą vykdome kiekvienais kalendoriniais metais. Šią vasarą vyks didelio masto jubiliejinė stovykla, kuriai ruošiantis itin didelį dėmesį skiriame narių galimo teistumo tikrinimui“, – kalba ji.

Daugybę popamokinių veiklų po savo stogu talpinančio Sostinės vaikų ir jaunimo centro (SVJC) direktorė Vilma Smaliukienė taip pat patikina, kad centras atsakingai vykdo tokį patikrinimą.

„Ne tik gerai žinome [apie galimybę patikrinti būsimus darbuotojus], bet ir atsakingai taikome šiuos reikalavimus. Tai daryti mus įpareigoja įstatymas. Be išimčių, tikriname visus savo būsimus darbuotojus, pretenduojančius į bet kurią pareigybę Sostinės vaikų ir jaunimo centre, – teigia V. Smaliukienė. – Kadangi minėtą pažymą būsimas darbuotojas pateikia dar iki priimant į darbą, apsidraudžiame nuo tokių [galimų nusikaltimų prieš vaikus] atvejų.“

Vis tik apsidraudžia ne visi. Štai privačius darželius vienijančios Nevalstybinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų asociacijos pirmininkė Ieva Jagminienė prisipažįsta apie galimybę patikrinti darbuotojus išgirdusi pirmą kartą – tik paklausta žurnalistės.

„Apie tokią galimybę informacijos nebuvo. Pastaruoju metu žiniasklaidai pratrūkus skandalais apie asmenis, kaltinamus sunkiais nusikaltimais prieš vaikus, tačiau iki tol dirbusius su vaikais, kyla nemažai klausimų dėl galimybės įsitikinti potencialių darbuotojų praeitimi ir polinkiais. Džiugu, kad tokia galimybė yra“, – atsakydama laiške rašė I. Jagminienė.

Ji patikino, kad tėvai paprastai domisi darbuotojų išsilavinimu, patirtimi ir asmeninėmis būdo savybėmis, o ne galima nusikalstama biografija. „Tėvams net iš tolo į galvą neateina mintis klausti tokios informacijos. Privatūs darželiai yra oficialios ugdymo įstaigos, kuriose visi dirba kolektyve, po 2–3 darbuotojas grupėje ir nuolat bendradarbiauja su įstaigos administracija. Bet kokie „keistumai“ ar nerimą keliantis elgesys būtų iškart pastebėti“, – komentavo asociacijos pirmininkė.

Atsakydama ji pridėjo, kad vaikų ugdymo įstaigoms praverstų ir kito pobūdžio sudaryti registrai: „Žinau, kad yra tekę atleisti darbuotoją, išaiškėjus jį turint psichinių sutrikimų, apie kuriuos duomenys dėl duomenų apsaugos darbdaviui yra neprieinami. Manau, psichinių sutrikimų ir priklausomybių registras taip pat privalo būti prieinamas su nepilnamečiais dirbančioms įstaigoms.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Homoseksualių asmenų patiriama seksualinė prievarta yra vis dar „užribio“ tema, portalui LRT.lt sako ekspertai. Jaučiamas toks ne tik visuomenės, bet ir prievartą patyrusių jaunuolių šeimų požiūris – pašnekovė dalijasi mintimis, kad vienos merginos šeima labiau nerimavo dėl jos seksualinės orientacijos, o ne patirtos traumos.

Svarbiau dukros orientacija, o ne patirta prievarta

Atvejų, kai LGBT jaunuoliai patiria seksualinę prievartą, yra, tačiau užfiksuotų kreipimųsi nėra daug, pradėtų ikiteisminių tyrimų – dar mažiau, o laimėtų bylų – „mikroskopiniai skaičiai“, portalui LRT.lt sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

„Homoseksualių asmenų patiriama seksualinė prievarta yra vis dar „užribio“ tema, ji nėra tinkamai traktuojama“, – apgailestauja ekspertė.

Pasak K. Mišinienės, toks požiūris vyrauja ir teisėsaugoje, ir visuomenėje. Remdamasi konkrečiais atvejais, su kuriais teko susidurti, KOPŽI centro vadovė argumentuoja, kad neretai užtenka išgirsti faktą, jog patyrusi prievartą auka yra homoseksuali, – tuomet greitai atsiranda aukos kaltinimo mechanizmas ir samprotavimai „tokiems kaip tu juk patinka, kai jus.., kas ten supaisys, kaip buvo iš tikrųjų – susitiko du vienodi“.

„Neįtikėtina, kiek homoseksualios aukos turi išklausyti nuomonių, juokelių, matyti kreivų šypsenėlių būtent dėl savo orientacijos – įtariu, kad heteroseksuali visuomenės dalis to net neįsivaizduoja, nesupranta, o gal net tylomis palaiko“, – kalba K. Mišinienė.

“Neįtikėtina, kiek homoseksualios aukos turi išklausyti nuomonių, juokelių, matyti kreivų šypsenėlių būtent dėl savo orientacijos. – K. Mišinienė”

KOPŽI centro vadovė dalijasi viena ją sukrėtusia situacija, kai visi suaugę šeimos nariai slėpė vienos iš dukterų ilgametį seksualinį išnaudojimą, aiškindami, „kad ji juk lesbietė“.

„Atėję pas mus į konsultaciją jie labiau rūpinosi, ką daryti su jaunos merginos seksualine orientacija, negu patirta prievartavimo trauma“, – prisimena ekspertė.

„Netikros aukos“

Pasak K. Mišinienės, tokios situacijos užčiaupia aukas, jos jaučiasi nesvarbios, izoliuotos, vengia prašyti pagalbos, o neretai ir pačios pradeda save kaltinti.

„Manau, kad turime tikrai rimtą situaciją – kol kas neheteroseksualios aukos yra tarsi netikros aukos. Tai rodo milžiniškas švietimo spragas tiek teisėsaugininkų, tiek socialinių, pagalbą teikiančių darbuotojų gretose.

„Aš net nežinočiau, kaip su jais kalbėtis“, – taip mums aiškino vieno didmiesčio socialinė darbuotoja, paklausta, ar žino apie LGBT bendruomenės narių pažeidžiamumą“, – vardija KOPŽI centro vadovė.

Žinoma, kad seksualiniai prievartautojai naudojasi tokia situacija, o mitas apie „visada sekso norinčius gėjus“ jiems yra parankus, pastebi K. Mišinienė. Jos teigimu, neretai susiradę jiems prieinamą auką, išnaudotojai „jos lengvai nepaleidžia, dalijasi to nesugebančio apsiginti, palaužto žmogaus kontaktais tarpusavyje, filmuoja žeminančius veiksmus su juo“.

„Kad visa tai virstų byla teisme, turime atlikti dar daug namų darbų – kol kas trūksta draugiškų homoseksualiems asmenims pagalbos tarnybų, nuolatinių mokymų visai teisinei sistemai, bendro visuomenės švietimo“, – pabrėžia K. Mišinienė.

Po pasimatymo – persekiojimas ir grasinimai

Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis sako, kad asociacijos veikloje dalyvaujantys LGBT jaunuoliai neretai pasakoja, jog smurtą mato ir savo šeimose, ir patys jį patiria. Pasak A. Rudomanskio, dažniausiai jaunimas kalba apie iš tėvų patiriamą psichologinį smurtą, kuris būna susijęs su jų tapatybe.

„Pavyzdžiui, prie vieno jaunuolio tėvas priekabiaudavo ir sakydavo: „Sulauksi 18 metų, tuoj mes tau mergą nupirksime gimtadienio proga, pasižiūrėsi, kiek tu gėjus.“ Tai su seksualumu susijęs ir pažeidžiamumą formuojantis aspektas“, – LRT.lt teigia Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Tačiau jaunuoliai susiduria ir su seksualiniu priekabiavimu ar smurtu. A. Rudomanskis pateikia atvejį, kai vaikinas pažinčių svetainėje susipažino su kitu žmogumi, kuris po susitikimo jį persekiojo, grasino papasakosiąs apie jo seksualinę orientaciją.

„Tas asmuo susirinko tiek informacijos, kad galėtų vaikiną šantažuoti. Jis darė spaudimą, kad su juo permiegotų“, – dalijasi A. Rudomanskis.

Grasinimai ir stigmos

Pasak nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos vadovės Eglės Kuktoraitės, organizacija savo praktikoje nėra susidūrusi su seksualinės prievartos atvejais – į LGL emocinės paramos platformą LGBT jaunuoliai dažniausiai kreipiasi dėl patiriamų patyčių, tėvų nepriėmimo, tarpasmeninių santykių šeimoje.

Vis dėlto, LRT.lt komentuoja E. Kuktoraitė, seksualinę prievartą ir priekabiavimą patyrę vaikai ir jaunuoliai neretai nepraneša apie patirtą prievartą suaugusiesiems, nes ji susijusi su gėdos ir kaltės jausmais.

„LGBT jaunuolių atveju pranešimų apie patirtą prievartą gali būti net mažiau, nes prie gėdos ir kaltės prisideda ir baimė atskleisti savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę“, – atkreipia dėmesį LGL atstovė.

Psichologė Grytė Ruzgė pažymi, kad LGBT jaunuolių patiriamos seksualinės prievartos mastas yra toks pats arba didesnis nei heteroseksualių žmonių. Visgi, priduria psichologė, didelė dalis prievartos atvejų yra nepastebima, nes žmonės niekada nesikreipia pagalbos.

Pasak G. Ruzgės, apskritai prievartą patyrusiems žmonėms sunku apie tai kalbėti, o, kai nukentėjęs jaunuolis yra neheteroseksualus, atsiranda dar daugiau gėdos jausmo ir dėl seksualinės orientacijos, baiminasi policijos pareigūnų ar specialistų reakcijos.

“Kadangi labai baisu tą paslaptį atskleisti, žmogus bus dar mažiau linkęs kreiptis pagalbos, o tai gali lemti ir ilgalaikį išnaudojimą. – G. Ruzgė”

„Baiminamasi, kad tuomet, kai kreipsis pagalbos, seksualinę prievartą patyręs žmogus gali patirti dar kitą prievartą. Yra didelio nepasitikėjimo, kuris, manau, nėra visiškai nepagrįstas, nes visuomenėje yra daug homofobijos. Tikiu, kad būna tokių atvejų, kai policijos pareigūnai sureaguoja tinkamai, palaiko ir padeda, bet, manau, gali būti visaip“, – portalui LRT.lt sako G. Ruzgė.

Psichologės teigimu, tokiu pažeidžiamumu, kai, pavyzdžiui, aplinkiniai nežino apie žmogaus seksualinę orientaciją, gali manipuliuoti išnaudotojas.

„Būna situacijų, kai jaunas žmogus atsiskleidžia kitam žmogui, kuriuo galbūt pasitiki. Tas žmogus pasinaudoja ir grasina, kad, jei auka kažkam apie tai papasakos, jis atskleis seksualinę orientaciją. Kadangi labai baisu tą paslaptį atskleisti, žmogus bus dar mažiau linkęs kreiptis pagalbos, o tai gali lemti ir ilgalaikį išnaudojimą“, – pastebi G. Ruzgė.

Pasak jos, dėl visuomenėje jaučiamos stigmos LGBT jaunuoliai gali atsidurti situacijose, kai kyla didesnė rizika patirti prievartą, pavyzdžiui, kai nesijaučia saugūs galėdami pasakyti apie planuojamą pasimatymą.

Baiminasi pranešti apie patirtą smurtą

Anot A. Rudomanskio, Tolerantiško jaunimo asociacija ieško sprendimų, kaip galėtų padėti jaunuoliams, tačiau, priduria jis, nėra sisteminės stebėsenos ar pakankamai informacijos, kad LGBT žmonės nebijotų patys kreiptis pagalbos.

„Jaunesni žmonės, kurie neturi reikiamų įgūdžių, neturi užsiauginę storesnės odos, labai išsigąsta, o tai kartais paskatina pasiduoti – jie mano, „gerai, dabar su kažkuo permiegosiu, gal tada nuo manęs atstos“, – pastebi Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Jis pažymi, kad LGBT jaunuoliai yra pažeidžiamesni, dvejoja pranešti apie seksualinio smurto atvejus, nes jaučia stigmą. A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad ir, pavyzdžiui, moterys nelinkusios pasisakyti apie artimoje aplinkoje patiriamą seksualinį smurtą, o LGBT žmonės dar susiduria su visuomenėje esančia LGBT stigma.

„Jie bijo viešumo, kad paaiškės situacija, todėl labai dažnai nuslepia patiriamą smurtą. Taip labai daug atvejų lieka šešėlyje, mes jų nematome. (…) Kai žmonės neatviri, kai jie bijo dėl savo tapatybės, kad gali būti išviešinti ir išjuokti, tas pažeidžiamumas stipriai padidėja“, – pabrėžia A. Rudomanskis.

Jausdami visuomenėje esančią stigmą, LGBT jaunuoliai gali manyti, kad jie daugiau praras pranešę apie smurtą ir jį užkardžius nei kentėdami.

„Labai svarbu priimti savo tapatybę, kitaip žmogus tampa dar pažeidžiamesnis, kai patiria seksualinę prievartą“, – teigia Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Trūksta specializuotų pagalbos centrų

A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra organizacijų, padedančių būtent LGBT žmonėms, patyrusiems prievartą, o tai taip pat gali būti priežastis, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos ir bijo būti nesuprasti. Vis dėlto, priduria A. Rudomanskis, asociacija jaunuolius nukreipia į esančius pagalbos centrus, o ten suteikiama reikalinga kompleksinė pagalba.

LGL atstovė E. Kuktoraitė pabrėžia, kad su vaikais dirbantys specialistai turėtų stiprinti savo kompetenciją seksualinės prievartos atpažinimo srityje, dalyvauti mokymuose LGBT jautrumo klausimais.

„Dėl visuomenėje vyraujančio heteronormatyvumo specialistams gali būti sunku atpažinti seksualinės prievartos ir priekabiavimo atvejus LGBT vaikų ir jaunuolių atžvilgiu, juos užkardyti bei suteikti veiksmingą pagalbą“, – tvirtina LGL atstovė.

Psichologė G. Ruzgė taip pat sutinka, kad aktyviau kreiptis pagalbos prievartą patyrusius jaunuolius galėtų paskatinti LGBT žmonėms skirti pagalbos centrai. Kol tokių centrų nėra, svarbu, kad kitos pagalbą teikiančios organizacijos ar centrai siųstų žinutę, kad laukiami ir LGBT žmonės.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Moksleivių mentorius Remigijus Jakštys siunčiamas į kalėjimą už vaikų tvirkinimą. Jam skirta 3 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Penktadienį Kaune išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje R. Jakštys buvo kaltinamas aplaidžiu finansinės apskaitos tvarkymu, jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimu (2 nusikalstamos veikos), lytinės aistros tenkinimu, pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę (3 nusikalstamos veikos), nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Byloje nukentėjusiaisiais pripažinti trys asmenys. Dviem nukentėjusiesiems – 15 metų, kitam – 17 metų.

Jis pripažintas kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų. R. Jakščiui skirtas 3 metų laisvės atėmimas, tiek ir prašė prokuroras Andrius Kiuršinas.

„Reali laisvės atėmimo bausmė iš mano pusės buvo prašoma atsižvelgiant į kaltinamojo elgesį proceso metu. Buvo toliau daromi analogiški nusikaltimai, toliau nukentėdavo nepilnamečiai. Ta bausmė, kuri buvo paskirta už ankstesnius nusikaltimus, laisvės apribojimas, nepasiekė bausmės tikslų“, – po nuosprendžio paskelbimo kalbėjo prokuroras.

Tyrimo metu nustatyta, kad paauglius R. Jakštys tvirkino siūlydamas atlygį.

„Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tiksli pinigų suma, bet buvo nustatyta, kad veiksmai atliekami už atlygį, pinigus, keliones ir kitus dalykus“, – sakė prokuroras.

Kaip atskleidė teisėja Vita Padriezaitė, sumos nedidelės: „Buvo sumokama už maistą, už keliones ir panašiai. Sumokama tuo tikslu, kad iš vaiko gautų paslaugų, kurių asmuo tikėjosi.“

Tiesa, nei prokuroras, nei teisėja neatskleidė, kaip pats R. Jakštys aiškino savo elgesį ir kodėl jis tvirkino vaikus net tada, kai įkliuvo.

„Kadangi tai nevieša byla ir tai duomenys, susiję su asmens sveikatos duomenimis, jie teismo pripažinti neviešais, todėl negaliu jų komentuoti“, – atsakė teisėja.

Realiai už grotų R. Jakštys atsidurs tik tada, kai įsiteisės nuosprendis. Šiuo metu jam uždėta apykojė, tačiau kitoje byloje jam skirtas 90 parų areštas, šį sprendimą nuteistasis apskundė.

Šokiruojančius paauglių liudijimus apie R. Jakščio elgesį galite perskaityti šioje „Delfi“ žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus publikacijoje.

R. Jakštys jau kartą buvo teistas – šiek tiek daugiau kaip prieš metus tyliai išnagrinėtoje byloje viešosios įstaigos „Mokinio karjera“ direktorius pripažino, kad Lenkijos ir Vokietijos viešbučiuose seksualiai išnaudojo keturis nepilnamečius.

Tačiau net po to nesustojo, esant šiai bylai vaikus jis vedėsi į savo namus.

Šios bylos tyrimo metu R. Jakštys nepripažino kaltės ir atsisakė duoti parodymus, tačiau teismui atvertus baudžiamąją bylą po kilusio skandalo, kai jo nuomojamame bute policijos pareigūnai aptiko paslėptą nepilnametį, jis pakeitė savo poziciją – kaltę pripažino visiškai ir tikino, jog esą gailisi. Dėl šios priežasties teismas nutarė bylą nagrinėti sutrumpinto proceso tvarka, būtent todėl, kad jeigu R. Jakštys bus nuteistas, jam skirta bausmė turėtų būti sumažinta trečdaliu.

Prokuroras jam siūlė skirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Šių metų balandį Kauno apylinkės teismas patenkino Probacijos tarnybos Kauno skyriaus prašymą sugriežtinti R. Jakščiui anksčiau už vaikų tvirkinimą skirtą bausmę, numatant laisvės apribojimą pakeisti 90 parų areštu.

Tarnyba į teismą kreipėsi po balandžio viduryje Delfi pasirodžiusio straipsnio apie galimai į R. Jakščio nuomojamus namus Kaune įviliotą nepilnametį asmenį. Tąkart pranešta, kad Kauno gyventojai, informavę pareigūnus apie tokį galimą įvykį, jų neišleido iš namų kiemo. Pareigūnai, apieškoję R. Jakščio nuomojamą būstą, galiausiai rado nepilnametį, pasislėpusį name esančioje nišoje.

Po šių įvykių teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jaunesnio negu 16 amžiaus asmens galimo tvirkinimo, R. Jakšiui taikoma intensyvi priežiūra tam tikromis sąlygomis: nebendrauti, neieškoti ryšių su nepilnamečiais asmenimis ir nesilankyti vietose, kuriose lankosi nepilnamečiai, būti savo gyvenamosios vietos adresu visą laiką, išskyrus vieną valandą per parą, kai jam leidžiama išvykti iš namų Kauno miesto ribose.

R. Jakštys taip pat turi nešioti apykoję. Pastarąjį sprendimą jis taip pat yra apskundęs teismui.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

1981 metų liepos 27 dieną iš Holivudo mieste (Florida, JAV) esančio prekybos centro dingo 6 metų berniukas Adamas Walshas. Po dviejų savaičių berniuko galva buvo rasta šalia greitkelio esančiame drenažo kanale. Ši žiauri mažamečio žmogžudystė sukėlė tokią visuomenės reakciją, jog gana greitai JAV buvo priimtas įstatymas, sukūręs nacionalinę asmenų, teistų už vaikų tvirkinimą, duomenų bazę. JAV taip pat egzistuoja ir bendras seksualinių nusikaltėlių registras.

Pastaruoju metu Lietuvą vienas po kito drebina galimos pedofilijos skandalai. Vienoje iš žiniasklaidoje aptariamų bylų veikėjų yra Remigijus Jakštys. Vyras kaltinamas nepilnamečių tvirkinimu. „Delfi“ paviešino, kad R. Jakštys seksualiai išnaudojo nepilnamečius ir tada, kai jam teismas uždraudė net iš toli artinitis prie jų.

Po tokių atvejų natūralūs klausimai: kodėl Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltimų registro.

JAV registrų atsiradimas paskatino žiaurūs nusikaltimai

Iškart reikėtų paminėti, kad į tokį registrą patenka ir asmenys, kurie teismo buvo pripažinti padarę seksualinio pobūdžio nusikaltimą.

Bene geriausiai žinomą seksualinių nusikaltėlių registra turi JAV. Šis registras išskirtinis, mat jis vienintelis viešai prieinamas visuomenei. Kitos šalys, kurios turi panašius registrus, prieigą suteikia tik pareigūnams. JAV egzistuoja ne vienas registras – tiek federalinių, tiek valstijų lymeniu. Remiantis 2023 metų vasario duomenimis, bendrai JAV seksualinių nusikaltėlių registre yra 786,838 asmenys. Čia svarbu atminti, kad JAV gyvena apie 331.9mln. žmonių, tad, procentiškai žiūrint, šis skaičius nėra toks šokiruojantis.

Pirmasis seksualinių nusikaltėlių registras JAV atsirado Kalifornijoje dar 1947 metais. Byla, kuri paskatino įstatymo leidėjus įkurti registrą, tikrai žiauri. 1947 metų sausio 15 dieną Los Andžele moteris su dukra pamatė ant žemės gulintį numestą manekeną. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai nuogas žmogaus kūnas. Jaunos moters kūnas buvo preciziškai supjaustytas. Žinia apie kraupų radinį žaibiškai atsidūrė visos šalies laikraščiuose. Buvo nustatyta, kad nužudytoji – 22 m. Elizabeth Short, ją spauda praminė „Juoduoju Jurginu“ – šį vardą įkvėpė prieš pat žmogžudystę pasirodęs filmas „Mėlynasis Jurginas“. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogžudystė buvo seksualinio pobūdžio.

Kaip minėta, būtent šis nežmoniškas nusikaltimas paskatino įkurti seksualinių nusikaltėlių registrą.

1994 metais, po dar vieno žiauraus nusikaltimo prieš mažametį, Kongresas priėmė įstatymą, įpareigojantį visas valstijas sudaryti nusikaltėlių, nuteistų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus ir nuteistų už tam tikrus nusikaltimus prieš vaikus, registrą. Įstatymas numato, kad tokius nusikaltimus padarę asmenys, išėję į laisvę,  10 metų (kai kuriais atvejais ir 25 metus) turi kasmet nurodyti policijai savo gyvenamąją vietą.

Įvairūs filmai yra sukūrę mitą, kad JAV seksualiniai nusikaltėliai turi informuoti savo kaimynus, jog buvo teisti už seksualinius nusikaltimus. Iš tiesų to daryti neprivalo, tačiau kaimynus informuoti turi atsakingos institucijos.

Be JAV, seksualinių nusikaltėlių registrus turi šios šalys:

• Austrija (registras asmenų, kurie nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius);
• Kanada (nuo 2004 metų);
• Indija (nuo 2018 metų);
• Airija (nuo 2001 metų);
• Naujoji Zelandija (nuo 2016 metų);
• Pietų Afrikos Respublika (nuo 2017 metų);
• Trinidadas ir Tobagas (nuo 2019 metų);
• Jungtinė Karalystė (nuo 2003 metų);
• Prancūzija (nuo 2005 metų);
• Pietų Korėja (nuo 2000 metų);
• Argentina (2013 metų);

Tai tikrai nėra galutinis sąrašas: kai kurios valstybės turi limituotą registrų ar pavienius registrus, kuriuos inicijavo tam tikri šalies regionai, bet registrai nėra federalinio lygmens.

Situacija Lietuvoje

Prieš aptariant situaciją Lietuvoje verta pasižiūrėti ir į kultūriškai bei istoriškai artimų šalių sitaciją. Latviško „Delfi“ žurnalistas Karlis Arajs pasakoja, kad Latvijoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro. „Nuolat būna tokio pobūdžio bylų. Pavyzdžiui, turėjome atvejų, kai pastoriai apkaltinti nederamu elgesiu, atvejų, kuomet tėvas ar patėvis ne kartą prievartavo savo dukrą ir įdukrą. Visais šiais atvejais feisbuko komentatoriai nori, kad būtų sugrąžinta mirties bausmė ar įteisinta cheminė kastracija“, – teigia žurnalistas.

Jis priduria, kad Latvijoje nevyriausybinės organizacijos sieka, jog būtų ratifikuota Stambulo konvencija, bet niekas nesikiečia. „Šiuo metu svarstomos griežtesnės bausmės, kai kalbama apie smurtą prieš moteris. Prieš kelis mėnesius vyras nužudė savo buvusią jos vaikų akivaizdoje. Ši byla sulaukė labai daug dėmesio, mat moteris apsaugos prašė ilgą laiką, bet policija nedirbo savo darbo“, – situaciją Latvijoje komentuoja K. Arajs.

VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristinos Mišinienės nuomone, seksualinių nusikaltėlių registras turėtų atsirasti ir Lietuvoje. „Tikrai nelaikau jo kažkokia stebuklinga priemone, tačiau šiuo metu dabartinėje situacijoje, kai apkaltinamųjų nuosprendžių vaikų prievartautojams ir tvirkintojams paskelbiama gana mažai, kai negavę adekvačios bausmės nusikaltėliai ieško naujų aukų – o mes žinome, jog lytinis potraukis vaikams, nepilnamečiams yra praktiškai neišgydomas, – reikia ieškoti priemonių, kurios bent iš dalies padėtų apsaugoti vaikus“, – sako K. Mišinienė.

Pasiteiravus, kodėl Lietuva tokio registro dar neturi, pašnekovė mano, kad yra ne viena priežastis. „Tai ir žinių neturėjimas apie tokią priemonę, nesupratimas, jog įrašas į tokį registrą yra bausmės, kurią skiria teismas, dalis, kiek ilgai asmuo bus tame registre, taip pat nustato teismas.

Vieni, kalbėdami apie registrą, žvilgčioja į JAV galiojančias tvarkas, – ten tikrai yra taisytinų vietų, kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių ilgiems metams įtraukimas į registrą ar asmenų, kurie atsitiktinai apsinuogino viešoje vietoje.

Kiti remiasi Europos šalių uždarais registrais, kurių veikimo logikos taip pat nesupranta“, – sako specialistė.

Ji teigia, kad mums niekas netrukdo ieškoti savo varianto. „Aš pati būčiau už atvirą registrą, tačiau suprantu, kad mūsų šalyje nėra tradicijos skelbti nusikaltėlių tapatybių, tad lieku prie pusiau atviro, kai viešai prieinamoje dalyje galėtume matyti sunkius seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusių vyrų ir moterų nuotraukas, paskutinės gyvenamosios vietos adresą, trumpai įvardintus nusikalstamus veiksmus“, – teigė K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė neslepia, kad ją nuoširdžiai stebina kelerius metus girdima įvairių politikų, kriminologų, net žmogaus teisių gynėjų argumentai, jog „nereikia papildomai persekioti bausmę jau atlikusių asmenų“, jog toks registras pažeis buvusių nuteistųjų laisvę judėti, integruotis ir panašiai. „Žinoma, kad nereikia persekioti! Žinoma, kad pati bausmė prievartautojui sukelia didelių nemalonumų, suvaržymų, apribojimų, – jis norėtų grįžti prie vaikų, o čia staiga stop, negalima.

Ir iš viso, jei mes norime kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, šiuo atveju tai neįmanoma. Visose šalyse, kur buvo nuspręsta įvesti tokio registravimosi reikalavimus, tai vyko, nes, pirmiausia, norėta apsaugoti aukas, tokie sprendimai buvo priimti po baisių rezonansinių nusikaltimų, kai vaikai buvo pagrobti, prievartauti, sužaloti, nužudyti.

Šiandien Lietuvoje registro priešininkai neretai pradeda diskusijas nuo pedofilų teisių, ne nuo rūpesčio apsaugoti vaikus. Tada ir atrodo, jog piktos, degančios kerštu socialinės darbuotojos nori neleisti pasitaisiusiems, supratusiems savo kaltę (nes praleido įkalinimo įstaigoje metus kitus) kurti savo gyvenimus iš naujo, kviečia vos ne linčiuoti juos“, – teigia K. Mišinienė.

Anot jos, net tos pevienės bylos, kurias matome pastaruoju metu išplaukiant į paviršių, rodo, kad turintys sutrikusį seksualinį potraukį, geidžiantys vaikų individai kartoja savo nusikaltimus, mėgaujasi aplinkos palaikymu, buriasi į grupes. „Čia net kalbos nėra apie kaltės pripažinimą (nesvarbu, kad teisme teigė priešingai), kitokį gyvenimo būdą. Sutinku, kad mums visiems reikia daugiau žinių apie šį sunkų sutrikimą, jo pasireiškimo būdus, reikia pagalbos galimybių tiems, kas jos nori.

Taip pat nepaliauja stebinti nuolatinės kalbos apie tai, jog mūsų šalyje jau yra pakankamai įrankių, kaip patikrinti norinčius įsidarbinti asmenis, teistus už seksualinius nusikaltimus. Žmonės, kiek galima manipuliuoti tomis skystomis, biurokratų biurokratamas sukurtomis duomenų bazėmis, kurios neturi jokios reikšmės apsaugant vaikus. Nes asmuo nusikaltimus vgykdo neretai jau įsidarbinęs, o ne prieš tai, tai negalioja su darbiniais santykiais nesusijusiems atvejams, kai prievarta vykdoma, pavyzdžiui, artimoje aplinkoje“, – teigia pašnekovė.

Ji akcentuoja, kad Lietuvai reikia veikiančio prieinamo įrankio, kuris leistų bendruomenei tam tikrą teismo nustatytą laiką žinoti, kur kuriasi seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padarę asmenys. „Žinoma, galime gyventi ir be tokio registro, yra siūlymų apsieiti ir tik su tokių nusikaltimų prevencija – mokyti vaikus, kaip duoti atkirtį suaugusiam prievartautojui, nesugebės – labai gaila“, – teigė K. Mišinienė.

Kas padaryta ir kas planuojama

Ketvirtadienį savo feisbuko paskyroje Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pasidalino žinute apie planuojamus darbus seksualinių nusikaltimų užkardymo srityje.

„957 Lietuvos vaikai per pastaruosius 3 metus pripažinti nukentėjusiais nuo seksualinių nusikaltimų.

42 proc. Seksualinį smurtą patyrusių vaikų nukentėjo nuo artimo žmogaus – tėvo, mokytojo, motinos sugyventinio, brolio ar globėjo. Dėja, bet pranešta tikrai ne visi. Tad tikrąjį šių šiurpių nusikaltimų mastą galime tik nuspėti“, – rašo A. Bilotaitė.

„Teisėsauga, politikai, NVO vienija pastangas vaikystei apginti. Simboliškai, kad sprendimų, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo, imamės Vaikų gynimo dieną. Tai įpareigoja nuo diskusijų pereiti prie realių darbų.

KĄ DAROME, KAD SEKSUALINIS SMURTAS MAŽĖTŲ?

• 2021 m. įsigaliojo VRM parengti Baudžamojo kodekso pakeitimai, kuriais įtvirtintas įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą asmenims, kurie praeityje yra padarę šio pobūdžio nusikalstamas veikas.
• Už seksualinio pobūdžio nusikaltimus bausti asmenys įtraukiami į rizikos grupės asmenų sąrašą ir yra kontroliuojami policijos.
• Įstaigoms, kurios dirba su vaikais, numatyta prievolė priimant naują darbuotoją į darbą pasitikrinti, ar jis nėra įtraukiamas ar baustas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus.
• Ieškant sprendimų europiniu lygiu, pernai gegužę Europos Komisija pateikė teisėkūros pasiūlymą dėl reglamento kovai prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.
• Siūloma steigti naują nepriklausomą ES kovos su seksualine prievarta prieš vaikus centrą, kuris teiks patikimą informaciją, priims pranešimus, juos analizuos ir persiųs teisėsaugos institucijoms, teiks paramą aukoms.

KĄ DAR TURIME PADARYTI NEDELSDAMI?

• Stiprinti prevenciją, tobulinti teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šių nusikaltimų nustatymą, ištyrimą ir atsakomybės taikymą.
• Kuo greičiau įtraukti policijos benduomėnių pareigūnus į “Gyvenimo įgūdžių programos” įgyvendinimą mokyklose, kuri vyks nuo rugsėjo 1-osios.
• Mokyti vaikus atpažinti seksualinės prievartos ženklus ir formuoti atitinkamus savisaugos įgūdžius.

VRM yra parengudi koncepciją, pagal kurią, pritarus Vyriausybei, bus rengiamas naujas Nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos įstatymas. Jame pirmą kartą bus aiškiai nustatytos visų institucijų funkcijos ir atsakomybės. Bus įkurta centrinė koordinuojanti institucija – kompetencijų centras”, – feisbuke skelbia ministrė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Praėjusią savaitę Delfi specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius paskelbė du tyrimus, sudrebinusius bažnyčią, prokuratūrą ir, žinoma, visuomenę. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako – nepaisant skambios institucijų retorikos, mums vis dar nerūpi vaikų saugumas, o dėmesys vis dar labiau krypsta ne į auką, o į smurtautoją.

Pirmajame tyrime, remdamasis liudytoju, D. Sinkevičius paskelbė, kad kunigas Kęstutis Palikša buvo nuteistas už pornografijos įgijimą, laikymą bei, jaunuolio liudijimu, turėjo su juo lytinių santykių ir dėl to buvo apvogtas vaikino. Šiuo metu jaunuolis už vagystę atlieka įkalinimo bausmę. Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos buvo nutrauktas, tačiau po publikacijos Kunigas nušalintas nuo visų pareigų, bažnyčia atsiprašė. Tekstą galite skaityti čia.

Kitas tyrimas buvo apie prokurorą, kuris, kuravęs tiriamą kunigo finansinį nusikaltimą, vežėsi jaunuolį į sodybą Švenčionių rajone ir ten jam siūlė lytinių santykių. Visą pokalbį su prokuroru sodyboje jaunuolis įrašė, o Delfi paskelbė straipsnį, po kurio prokuroras pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, skandalą komentavo ir generalinė prokurorė. Šį D. Sinkevičiaus tekstą galite skaityti čia.

Trečiadienį laidoje „Delfi interviu“ kalbėjusi K. Mišinienė sakė, kad, nors ir praktikoje jai yra tekę matyti įvairių situacijų, – ši istorija sukrėtė.

„Tikrai negali priprasti prie nepilnamečių, prie vaikų išnaudojimų, negali priprasti prie suaugusiųjų cinizmo. Tačiau taip pat, neslėpsiu, jog, kai nuolat girdi apie sužalotus vaikus, tvirkintus, prievartautus, įtemptus į kažkokius prievartinius, neva, jiems patinkančius santykius, perkamus nepilnamečius, tai kažkokia dalis tavo apmiršta“, – sakė ji.

Istorijoje minimas jaunuolis užaugo globos namuose. Interviu vedėja Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė klausė pašnekovės, ką ši situacija sako apie mūsų sistemą?

„Reikėtų pradėti dar ir nuo ankstesnių įvykių, kiek mes galime juos žinoti. Vis tik jis nepateko nuo gimimo į globos sistemą. Mes žinome, kad jis gyveno šeimoje, nepilnoje šeimoje, kurioje taip pat patyrė smurtą, buvo verčiamas vogti. Aš manau, kad tada ir formavosi tas toks manipuliacinis santykis su suaugusiųjų pasauliu. Suaugusiųjų pasaulis žiaurus su juo ir jis neišmoko kažkaip kitaip atsakyti“, – paaiškino K. Mišinienė.

Ji atkreipė dėmesį į jaunuolio pasakojimus, esą globos namuose jo niekas nelaikė žmogumi ir jis niekam nerūpėjo.

„Manau, kad tame, ko gero, yra daug tiesos, nes, visų pirma, mes negirdime niekur globos įstaigos paneigiančių pareiškimų, kad ne, čia buvo mūsų mylimas vaikelis, jis gavo viską iš mūsų. Tikrai – jie tyli ir, manau, kad naudojasi ta proga, jog jų niekas nekalbina“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, nors skambiuose pranešimuose teigiama, kad valstybė skiria didelį dėmesį ir rūpinasi vaikais, kurie patenka į globos sistemą, vis dėlto, kaip aiškino K. Mišinienė, jiems nėra skiriama tai, ko labiausiai reikia.

„Pasirodo, kad, ko gero, jiems ne pilnų šaldytuvų reikia, ne kažkokių ten naujų drabužių, ne kokių ten ypatingų renginių – jiems reikia meilės, dėmesio. Ir tai, kad jie paaugę kažkiek pradeda suvokti, kaip jiems atrodo, tam tikrus suaugusių pasaulio tuos dėsnius, kad štai, jeigu aš pateiksiu save, duosiu savo kūną, aš gausiu už tai meilę, rodo, kad tai tikrai desperatiškas dėmesio ieškojimas. Čia yra labai puiki terpė visiems iškrypėliams“, – sakė centro vadovė.

K. Mišinienės teigimu, tai – ne pirmasis atvejis, kai vaikai be jokių kliūčių naudojasi suaugusiųjų pažinčių programėlėmis.

„Turėjome atvejį, kai iš kitų globos namų vaikinukas, kuris, tarp kitko, labai panašaus likimo, ten pasisakė ieškantis draugo. Tuoj pat atsirado daugybė suaugusių žmonių, siunčiančių jam ten širdeles ir siūlymus susitikti. Jis pirmo pasimatymo metu buvo išprievartautas.

Tas momentas, kad vaikai, aš vis tiek vadinu juos vaikais (15-16 metų), tose džiunglėse ieško kažkokių lygiaverčių santykių ir mokinasi taip pateikti save, kad jie taptų patrauklūs tam tikrų pojūčių ieškantiems suaugusiems, aš manau, yra didelė mūsų drama“, – kalbėjo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Drama, kaip akcentavo ekspertė, yra ir tai, kad seksualiniai nusikaltėliai nėra vieši – visuomenė nežino, kas padarė seksualinį nusikaltimą prieš vaiką ar suaugusįjį.

„Toj pažinčių programėlėj, kur mūsų aptariamas nepilnametis ieškojo draugo, ieškojo kažkokio ten pasimatymo, jis sutiko kunigą. Tada užsimezgė jų santykiai. Vis tik tas seksualinį potraukį jaučiančių nepilnamečiams ar vaikams asmenų neviešinimas yra kaip dar viena tragedija. Mes jos nejaučiam. Mes jos nejaučiam, nes šiandieną, aš vis tik su liūdesiu turiu pasakyti, nežiūrint tikrai didelio Lietuvos pajudėjimo per nepriklausomybę į priekį, vis tik jie nėra mums svarbūs. Vis tik vaikai, vaikų poreikiai nėra tokie patys kaip suaugusių“, – konstatavo K. Mišinienė.

Ji svarstė, kodėl idėjai dėl seksualinių nusikaltėlių registro yra toks pasipriešinimas.

„Mes išviešinsime tuos asmenis, mes juos parodysime visuomenei – galbūt mūsų šalyje nėra kultūros nusikaltėlių tapatybės atskleisti? Aš tą taip pat suprantu“, – sakė pašnekovė.

Prieštaraujantieji tokio registro kūrimui sako, kad siekia apsaugoti nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones, ypač – nepilnamečius. K. Mišinienės buvo klausiama, kaip reikėtų spręsti šį niuansą.

„Man labai nesmagu, bet aš turiu pasakyti, kad aš nesuprantu šito disputo, šito ginčo. Aš tikrai būdama socialine darbuotoja, nevyriausybinės organizacijos vadove, organizacijos, kuri 22 metus padeda aukoms duoti parodymus prieš juos išnaudojusius asmenis, nesuprantu šito ginčo“, – sakė K. Mišinienė.

Anot jos, mes neturime slėpti nusikaltėlių, tačiau aukos neturi būti viešinamos.

„Kiek aš klausau ir prokurorų, ir kitų tarnybų atstovų, vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovų, man regis, jie nori pasakyti kažką kitą. Jie nori mažiau nemalonumų, mažiau dėmesio, mažiau tos apšviestos zonos, kurioje galbūt ir jų darbas nėra blizgantis. Aš tik taip galiu suprasti, nes aš nematau, kur čia kas ką gali išviešinti“, – teigė K. Mišinienė.

Laidoje buvo pastebėta, kad susidaro įspūdis, jog žiniasklaida yra tapusi paskutine instancija – tai matoma ir šioje situacijoje. Vaikinas jau yra nuteistas už pinigų vagystę, kuriuos jis pavogė iš kunigo, kuris, jo teigimu, jį seksualiai išnaudojo.

„Aš matau, kad yra daugybė bylų, kur yra vieno žodis prieš kito žodį, kur labai daug lemia pačio prokuroro vidinis įsitikinimas ir tam vidiniam įsitikinimui, ko gero, niekas negali nei daryti įtakos, nei pajudinti, tačiau aš vis tiek norėčiau pradėti nuo to, kad aukščiau galvas, žiniasklaida. Tik jūsų dėka visuomenė sužino apie tokius dalykus. Tik jūsų dėka šiandieną mūsų šalyje ši baisi, skaudi, nemaloni diskusija prasidėjo“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Anot jos, šios diskusijos klausosi ne tik žmonės, kurie nėra patyrę panašių situacijų, bet ir jie, kuriuos tokios istorijos paliečia dėl to, kad jie patys yra buvę tokių įvykių aukomis, tačiau nedrįsta kam nors apie tai pasakyti.

K. Mišinienė teigia, kad jau po pirmųjų D. Sinkevičiaus straipsnių prabilti išdrįso ir tie jaunuoliai, kurie iki šiol sakė, kad jiems pagalbos nereikia.

„Aš manau, kad jūs vaidinate neapsakomai svarbų vaidmenį ir to, kad jūs jaučiatės galbūt kaltinami, neturėtų būti“, – kalbėjo ji.

Visuomenė yra sukrėsta, kad tokie dalykai vyksta. Kokio dydžio yra tokių nusikaltimų mastas mūsų šalyje?

„Jeigu taip asmeniškai galėčiau atsakyti, remdamasi tuo, ką matau, ką skaitau, iš pokalbių su nukentėjusiais, kurie duoda parodymus, iš pokalbių su nukentėjusiais, kurie nusprendžia nesikreipti į teisėsaugą, tai manau, kad turime labai didelį mastą“, – pripažino K. Mišinienė.

Tuomet, pasak ekspertės, kyla klausimas: kodėl šis nusikaltimų mastas pavirsta pakankamai maža, smulkia statistika? Jos vertinimu, tam įtakos turi tai, kad pagrindinės institucijos nepakankamai bendradarbiauja.

„Aš nuolat dalyvauju diskusijose, kur susitinka Vaikų teisių apsaugos tarnyba su teisėsaugos ar socialinėmis tarnybomis regionuose. Ten prasideda vieni kitų kaltinimai: „kodėl jūs mums nieko nepasakėt?“, „jūs nieko nepranešėt“. Ir tu matai, kad mes esam dar tokioj pradinėj situacijoj, stadijoj, kur, jeigu nėra gerų santykių tarpusavy, situacija nebus dalinamasi“, – pasakojo ji.

Visa tai, ką mini K. Mišinienė, – sisteminiai trūkumai. Kokių reikėtų žingsnių, kad situacija pagerėtų ir kad aukos drąsiau ryžtųsi kreiptis pagalbos?

„Jeigu mes norime žinoti, kaip pajudinti šitą sistemą, pradėkime nuo aukų. Ne nuo to, kaip jaučiasi nusikaltę asmenys, – ar jiems saugu, ar nesaugu, kaip jie po to gyvens, Linčo teismai, – ne nuo to pradėkim. Pradėkim nuo aukų“, – pabrėžė pašnekovė.

„Pradėkime nuo pradžios. Štai, nukentėjo žmogus, vaikas. Jis norėtų duoti parodymus. Jeigu jis nukentėjo nuo artimo šeimos nario, – ką mes darome? Ar mes jį išimame nuo šeimos, ar mes suteikiame kažkokią jį palaikančią aplinką? Ar jis gauna kvalifikuotą teisininką, advokatą? Ar psichologas šalia jo yra? Kai tu pradedi atsakinėti į tuos klausimus, matai, kad tu turi kurti procedūras. Tu turi kurti vos ne tarnybas iš naujo“, – paaiškino K. Mišinienė.

Ji pakartojo, kad, nors dažnai girdime, kad vaikas yra įvairių tarnybų pagrindinis interesas, taip, pasak pašnekovės, nėra, o seksualinių nusikaltėlių registras Lietuvoje, pabrėžė centro vadovė, yra būtinas.

„Aš matau, kad pasipriešinimas eina į tai, kad mes ne aukas statome į centrą, o nusikaltimą padariusį asmenį, – kokių nepatogumų jam padarysime su tuo registru“, – nusivylimo neslepė ji.

Kur dažniausiai įvyksta seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus?

Anot K. Mišinienės, jos vadovaujama organizacija mato, kad piktybinis vaikų išnaudojimas vyksta ne tik sudėtingose šeimose, bet ir šeimose, kurios nepriklauso jokiai rizikos grupei.

„Daugybė tokių sukrečiančių momentų vyksta už uždarų grupių, šeimų, kurios yra gerbiamos bendruomenėje, kurios užima tam tikrą padėtį. Būtent tokiose šeimose vaikams labai sunku prabilti, nes visuomenė, bendruomenė aplinkui sako: to negali būti“, – aiškino specialistė.

Ji pastebėjo, kad pagalba lengviau ateina tiems vaikams, kurie gyvena nepriteklių jaučiančiose ar kitokias problemas patiriančiose šeimose.

„Aš manau, kad mes nesame sukūrę pakankamai priemonių prabilti vaikams. Štai ko mums šiandien trūksta. Ir ne tų lankstinukų, kurių čia visur prikabinta, primėtyta, kad paskambink, pranešk ir taip toliau“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Anot pašnekovės, situacijos, kuomet vaikas išdrįsta surinkti pagalbos numerį ir ten kreiptis pagalbos, itin retos. Daug dažniau vaikai pagalbos ieško pažįstamoje aplinkoje, todėl tokiems vaikams reikia išreikšti palaikymą ir parodyti, kad jam yra saugu kalbėti apie kylančias problemas.

Centro vadovė išreiškė lūkestį, kad ateityje atsirastų vaikų advokatai, kurie padėtų vaikams spręsti problemas be jokių tarpininkų. Anot jos, vaikams reikia tiesioginės prieigos prie pagalbos.

K. Mišinienė taip pat patarė, ką daryti, susidūrus su tokiomis problemomis.

„Manau, kad reikia ieškotis pagalbos ir kreiptis. Kreiptis į tas pačias nevyriausybines organizacijas, kurios yra šalia jų. Reikia kreiptis į suaugusius, visų pirma, kuriais gali pasitikėti, prašyti jų, kad jie skambintų mums, kad kreiptųsi bet kur“, – įvairias institucijas vardijo ji.

„Kai tu matai penkiolikos metų mergaitę, kurią nuo dešimties metų prievartauja patėvis ir tu supranti, kad tie penki metai jai praėjo patiriant baisiausius dalykus todėl, kad buvo nepatogu kalbėti, todėl, kad nenorėjo mamytės liūdinti, todėl, kad mokytojai neatpažino tam tikrų signalų, kad vaikų teisių tarnyba kažkur toli plevena, tu pagalvoji, kad mes dar labai jauni savo visuomenėje esame ir nesuprantame, kad pažeidžiamuosius turime ginti“, – pridūrė K. Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dvi iš eilės DELFI paviešintos istorijos, kuriose svarbius vaidmenis vaidina ir dvasininkas, ir prokuroras, tik dar kartą atskleidė, jog seksualinio pobūdžio nusikaltimai Lietuvoje tampa vis didesne problema. Tačiau iki šiol nesutariama, kaip apsaugoti aukas, kaip užkardyti kelią tokiems nusikaltimams, nes teisinėje sistemoje yra labai daug spragų, o, panašu, kad jų užkaišioti bent kol kas neketinama.

DELFI paviešinta istorija apie paauglį Mantą ir jo esą intymią pažintį su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu, parapijos kunigu Kęstučiu Palikša sukėlė tikrą skandalą Lietuvoje. Po publikacijos Generalinė prokuratūra nutarė patikrinti, ar pagrįstai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo privertimo lytiškai santykiauti su nepilnamečiu, o dėl vaikų pornografijos nuteistas ir teistumą nuslėpęs kunigas nusišalino nuo visų pareigų, apie įvykius katalikiškoje Lietuvoje buvo pranešta ir Vatikano vadovybei.

Mantas pasidalijo ir kita istorija. Jis papasakojo, kad prokuroras Dainis Kunigėlis, kuris palaikė kaltinimą byloje, kurioje vaikinas buvo teisiamas dėl vagystės, net įsiteisėjus nuosprendžiui nusivežė jį į atokią sodybą neva peržiūrėti bylos. Mantas slapta padarė garso įrašą, po kurio paviešinimo prokuroras pateikė prašymą pasitraukti iš pareigų.

Pagrindiniu abiejų istorijų dalyvis Mantas tvirtino, kad paviešindamas jas, tenorėjo apsaugoti kitus jaunus žmones nuo gresiančių pavojų.

„Praėjusią savaitę nuskambėjusi ta žinia, kuri mus visus sukrėtė, apie kunigo Palikšos nusikaltimus, jis nusišalino nuo pareigų, tas jo prašymas buvo patenkintas. Tada pradėjome vidinį tyrimą, kaip taip atsitiko, kad informacijos apie kratas, kurios vyko prieš metus, nežinojome, kad prieš daugiau nei pusę metų priimtas baudžiamasis nuosprendis dėl nepilnamečių pornografijos privačiame kompiuteryje, o mes nežinojome. Tą pačią dieną buvo pradėtas tyrimas, parašėme raštą prokuratūrai prašydami, kas mus informuotų apie visa tai, kokią galimą gauti informaciją apie priimtus sprendimus, kad mes galėtume tęsti tą bažnytinį kanoninį tyrimą, ką būtų reikėję daryti anksčiau, jei tą informaciją būtume turėję. Ir nebus per daug dar kartą pakartoti didžiulį apgailestavimą dėl to, kas yra atsitikę, kad mūsų įsipareigojimas, rūpestis, kad tuos žmones, kuriuos palietė, nukentėjusius ar nukentėjusį, padaryti viską, kas priklauso, kad jiems būtų padėta“, -DELFI TV laidoje „Iš esmės“ kalbėjo Vilniaus arkivyskupijos vyskupas Arūnas Poniškaitis.

Paklaustas, kokių rezultatų dar galima tikėtis iš kanoninio tyrimo, jis teigė, kad nuo jo priklauso ir atitinkamos pasekmės.

„Turime patvirtintą tvarką, kaip turime elgtis, kaip reaguojame, kai pasiekia informacija apie seksualinio pobūdžio nusikaltimą, kurį atliko dvasininkas. Tai yra nusikaltimas, už kurį atsako dvasininkas ir pagal Baudžiamąjį kodeksą, tyrimą atlieka prokuratūra, ir mums svarbu to tyrimo rezultatai. Tačiau kai kurie dalykai pagal valstybės įstatymus gali būtu netraktuojami kaip nusikaltimas, o pagal bažnytinius nusikaltimus jie yra nusikaltimai, ir tada atitinkamos pasekmės. Kunigas, jei padaryta veikla, kuri nėra nusikaltimas, kalbame apie seksualiniu santykius su pilnamečiu, pagal bažnytinę tvarką tokie dalykai negali būtu. Todėl priklausomai nuo atvejo yra ir pasekmės, gali būti nuo kunigo suspendavimo. Priklauso nuo to, koks konkrečiai padarytas nusikaltimas pagal bažnytinę tvarką“, – aiškino A. Poniškaitis.

Jis teigė, jog kai buvo paviešinti kunigo K. Palikšos nusikaltimai vyskupui su juo teko bendrauti tik žinutėmis. „Iš esmės tas bendravimas tam kartui baigėsi tuo, kad sakiau, jog kreiptųsi, jei ko reikėtų iš mūsų pusės. O vykstant bažnytiniam tyrimui, su juo bus kontaktuojama, jis bus kviečiamas į pokalbius. Šiuo metu jis neina pareigų ir yra kažkur savo patalpose, tiek žinau“, – teigė vyskupas.

Pasiuntė į kalėjimą

Kai DELFI paviešino kunigo ir nepilnamečio santykius, Generalinė prokuratūra nutarė patikrinti, ar pagrįstai buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl galimo privertimo lytiškai santykiauti su nepilnamečiu.

„Tas tyrimas buvo iš dviejų dalių. Viena dalis, susijusi su pornografiniu turiniu, baigta baudžiamuoju įsakymu, o kita dalis dėl galimo nepilnamečio tvirkinimo buvo nutraukta nukentėjusiam ir kaltinamajam susitaikius. Šiuo metu, kai tas asmuo, kuris buvo nukentėjęs prieš tai buvusiame tyrime, atsirado kitame tyrime, kuris susijęs su prokuroru, tai akivaizdu, kad dabar skiriame dėmesį asmenims. Tai dabar vyksta priimtų procesinių sprendimų patikrinimas prokuratūros lygmenyje. Tai reiškia, kad Generalinė prokuratūra patikrins tuos vykusius procesus ir priimtus sprendimus, ir arba įsitikins, kad jie buvo teisėti ir pagrįsti, o jei ne, tai gali būti atnaujinti, jei atsiras pagrindas“, – teigė generalinės prokurorės pavaduotojas Saulius Verseckas.

Minėtas paauglys Mantas šiuo metu atlieka leisvės atėmimo bausmę už vagystę iš kunigo, kuris buvo kaltinamas jo tvirkinimu. Vaikinas tvirtino, kad iš keršto pavogė kelis tūkstančius eurų. Realiai vaikiną už grotų pasiuntė apeliacinį skundą surašęs prokuroras D. Kunigėlis, kuris vaikiną, jau įsiteisėjus nuosprendžiui, vežėsi į sodybą, o joje elgėsi išties skandalingai.

Iš tokios viešos informacijos kyla abejonės, kad dėl dabartinės vaikino situacijos galėjo turėti įtakos minėtas prokuroras, kuris ir parašė apeliacinį skundą.

„Šiuo metu vyksta ikiteisminis tyrimas, tai nieko viešai komentuoti negalime. Tik galiu patvirtinti, kad po šio prokuroro apeliacinio skundo šis asmuo buvo nuteistas realiai laisvės atėmimo bausme“, – teigė S. Verseckas.

Šiuo metu prokuroras D. Kunigėlis yra nušalintas nuo pareigų, jokie įtarimai jam kol kas nėra įteikti.

Ginant auką, saugomas nusikaltėlis

Seksualinio pobūdžio nusikaltimai išskirtiniai tuo, kad apie juos visuomenė sužino pakankamai retai, nes dėl aukų apsaugos jie yra itin uždari. Ar visuomenė turi teisę apie tai žinoti?

„Mano akimis, tai pats tikriausias visuomenės interesas. Ir savo redakcijai sakiau, ir daugeliui kitų žmonių praėjusią savaitę, kuri buvo labai nelengva emociškai, nes padaryti tai, ką padarė Dainius Sinkevičius, kainuoja ne tik labai daug laiko, žinių, bet ir emociškai labai nelengva – pirmoji publikacija drebino bažnyčią, o antroji prokuratūrą. Mano akimis, tai pati tikriausia žiniasklaidos misija, nes jei ne DELFI, tai visuomenė viso to nežinotų ir šitų diskusijų negirdėtume, kunigas toliau dirbtų, prokuroras toliau tirtų bylas, o tos aukos, kurių galimai yra ir daugiau, jos ir toliau liktų aukomis ir manytų, kad sistema yra tokia baisi ir ydinga, kur auka yra beteisė. Prisiminkime tą vaikiną, kuris sutiko liudyti, jis nuo pat pradžių yra silpnesnioji visuomenės dalis, nes jis iš globos namų. Tai vieno žmogaus istorija, kuri parodo daugybę mūsų visuomenės spragų, ydų. 15 metų vaikinas turėjo santykius su suaugusiu vyru, niekam dėl jo galvos neskaudėjo. Jis turėjęs mažareikšmių bylų, vadinasi, pati sistema jo pati niekaip nebandė traukti. Tada jis pavogė pinigus iš keršto kunigui ir Temidė nusprendė, kad geriausia vieta jam yra kalėjimas. Čia toks atviras klausimas, ar jam tikrai tai geriausia vieta. Ir džiaugiuosi, kad jis kreipėsi į DELFI“, – kalbėjo naujienų portalo DELFI vyriausioji redaktorė Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė.

Tačiau ji neslėpė, kad net ir tada, kai yra aiškus viešasis interesas, kyla daug klausimų, ar galima viešinti jautrias istorijas, nes Lietuvoje yra daug teisinių ribojimų.

„Su morale tvarkomės per etikos kodekstą. Šioje istorijoje buvo akivaizdus viešasis interesas ir čia diskusijų nebuvo. Tačiau yra daug įstatymų ribojimų. Tačiau yra daug įstatymų ribojimų, pavyzdžiui Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos viešojoje erdvėje poveikio įstatymas, kuris jau įvardijamas pertekliniu. Ir tas pats amžinas neišspręstas klausimas, kai seksualinių nusikaltimų atvejais ginant auką sykiu ginamas ir nusikaltėlis, nes bylos yra uždaros. Seksualiniai nusikaltimai yra labai latentiniai nusikaltimai, kai nusikaltimai kartojasi, žmogus yra teistas už nepilnamečių tvirkinimą, eina nauji liudijimai, bet niekas nežinojo, kad tas žmogus teisitas, ir jis toliau dirba su ta visuomenės grupe, prieš kurią buvo nusiklatęs“, – problemas vardijo R. Lukaitytė-Vnarauskienė.

Dar daugiau problemų atskleidė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. Anot jos, išties didelė problema ta, kad trūksta viešumo.

„Mums nereikia detalių, vardų, pavardžių, bet mes norime žinoti tendencijas, paveikslą. Ar čia nacionaliniam saugumui yra grėsmė, jei mes sužinosime, kad per trejus metus daugiau kaltinimų pateikta kunigams, gydytojams, prokurorams, treneriams? Kodėl negalime šito žinoti? Mes nežinome realybės tų berniukų ir mergaičių, mes nežinome, kodėl aštuonmečiai, devynmečiai parsidavinėja, kodėl paaugliai, nors ir neapkenčia savo prievartautojų, bet negali be jų. Jei mes kalbame apie seksualinių nusikaltėlių registrą, tai tas registras yra ne tam, kad pagainiotume kažkurį sluoksnį, mums registras reikalingas tam, kad mes norime apsaugoti aukas. Visose šalyse, kur kūrėsi tas registras, buvo galvojama nuo aukų, o ne nuo to, kokias teises pažeisime nusikaltimą atlikusių žmonių, kaip mažoje šalyje jiems neaugu. Tai manau kad mūsų šalyje diskusijos net neprasidėjo, ne nuo to galo. Giriu Generalinę prokuratūrą, kaip ji sureagavo šioje situacijoje, jie nesigynė, jie pripažino. Bet jei vaikinukas, kuris iš keršto paėmė pinigus, šiandien nuteisiamas realiai laisvės atėmimo bausme, ir mums atrodo, kad čia viskas gerai, tai manau, kad mes net nepradėjome diskutuoti apie tai, kas čia vyksta“, – kalbėjo K. Mišinienė.

S. Verseckas teigė, jog tikrai nerenkama statistika, kiek kokios profesijos žmonių nusikalsta, o bendrieji statistiniai duomenys tikrai nėra slepiami. „Jei kalbėsime apie nusikaltimus su vaikų seksualiniais išnaudojimais, 2020 tokių buvo 172, 2021m. – 223, 2022m. – 199.

Tendencija matosi, kad statistiškai lygmuo nei per daug kyla, nei per daug leidžiasi. Maždaug apie 100 bylų kismet perduodama teismams, panašiai tiek tyrimų nutraukiama, nes į kievieną signalą reaguojama rimtai, bet ne visi faktai ir pasitvirtina. Suprantu visuomenės norą žinoti, bet mes turime subtilias sitaucijas. Jei pradėsime kiekvieną bylą analizuoti viešai, tai pagalvokime apie aukas, vaikus, jie taps viešų diskusijų objektais. Kaltinamieji yra suaugę žmonės, bet nukenčia vaikai”, – konstatavo S. Verseckas.

Paklaustas, kaip jaučiasi prokuroras, kuris bylą ir seksualiniais nusikaltimais prieš vaikus kaltinamas asmuo buvo nuteistas, tačiau po kurio laiko naujas tyrimas su jo pavarde vėl atsiranda ant stalo, S. Verseckas teigė, kadi r dabar tikrai įmanoma pasiekti, kad tokie asmenys nedirbtų su vaikais.

“Matyt, čia Kauno garsiausias atvejis, jis nuolat daro tokius nusikaltimus, jie kartojasi. Prieiname prie to fakto, ar reikalingas kažkoks registras. Toks nusikaltimą padariusių asmenų registras egzistuoja, kuris iš esmės ir turėtų teikti informaciją, jei asmuo darbinasi į pareigas, tai organizacija turėtų pasiteirauti, ar jis nėra baustas už tokius nusikaltimus, tiek pats asmuo turėtų pristatyti pažymą. Bet registras negali būti specializuotas ir viešas, kad neteptų viešų linčio teismų ar kažkokių persekiojimo objektų. Čia jautrūs dalykai”, – konstatavo prokuroras.

Piktina ketverius metus įstrigusi byla

„Mano požiūriu, kai saugome auką, tai savotiškas registras egzistuoja, kas bent jau susiję su darbo santykiais. Jei ateina dirbti į stovyklą, turi duoti užklausą į ministeriją, ir ji turi atsakyti, tėvai gali reikalauti direktoriaus, kad tokia pažyma būtų. Problema atsiranda ten, kai mes neturime darbinių santykių, tada turime tas detales. Kai sako, kokios tendencijos, tai pats geriausias metas buvo šito tūkstanmečio sandūroje, nes bylų buvo viena per dvejus metus. Tada ir tyrimus dariau, tada stebėjausi, kiek pedofilų yra Norvegijoje, Belgijoje. Bet ar tai reiškia, kad pas mus 200 kartų pablogėjo situacija, abejočiau. Manau, kad kaip tik tada visi šitie atvejai, kurie iškapstomi, pateikiami žiniasklaidos pagalba, tai šioje vietoje manau, kad einame saugesnio gyvenimo keliu, nes tie pažeidėjai turi mažiau šansų vaikščioti dugnu ir dumble”, – teigė Seimo narys, vaikų psichiatras Linas Slušnys.

Tačiau kaip realiai apsaugoti aukas, kaip užkirsti kelią tokiems nusikaltimams? Anot L. Slušnio, naivu tikėtis, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai prieš vaikus išnyks.

“Galiu garantuoti, kad tokių atvejų, kaip šio vaikino istorija, išlįs kasmet. Kai žmogus užauga, jis įgauna jėgos, savivertės pradėti tai kalbėti, kas buvo, kaip jis blogai jautėsi. Kad ir kaip anekdotiškai skambėtų, pedofilai realiai parodo meilė vaikui. Taip, tai didžiausia kiaulystė, jų noras patirti orgazmą, mediciniškai tai ir nusikaltimas, ir priklausomybė tam tikra, smegenyse jiems įsijungia pojūtis, noras patirti orgazmą ir patirti tokiu būdu. Kaip medikui man viskas aišku ir kvaila, kad suaugę žmonės nevaldo savo impulsų. Tie vaikai dar nevaldo daugelio dalykų. Bet ar mes pastebėsime, dalis užsimerkiame, nepastebime, o kai ateiname į bylas, manau, kad šio jaunuolio problema ta, kad jis neturėjo gerų advokatų, o kitoje pusėje buvo geri advokatai. Ir čia teisinės sistemos problemos“, – teigė L. Slušnys, akcentavęs, jog aukoms labiau galėtų padėti nevyriausybinės organizacijos.

Tačiau K. Mišinienė teigė, kad nevyriausybininkams, nors jie ir labai nori padėti, neleidžiama to daryti. „Šiandien turime vieną pavardę, kur ketverius metus Vakarų Lietuvoje niekaip neužsibaigia pirmos instancijos teismas. Dėl Viktoro Usovo 13, kuris kaltinamas tvirkinęs 13 berniukų. Vyksta įvairiausi žaidimai, manipuliacijos ir niekaip negalime pajudėti iš mirties taško. Mes vykome į Klaipėda, apygardos prokuratūroje subūrėme pasitarimą su prokurorais, vaiko teisių specialistais, prašėme, kad atiduokite tas aukas mums, mes pasamdysime gerus advokatus, mes turime gerus patyrusius psichologus. Visi geležiniais veidais atkirto, kad negalima, įstatymai neleidžia perduoti tų aukų. Dabar visos aukos išsisklaidė, numojo ranka ir nesitiki teisingumo. O čia buvo pasidalijimo informacija klausimas, mes matėme valstybės advokatus, kurie krapštydami nosį tuos vaikus atstovavo. Ir mes norėjome apsiūlyti patyrusius vaikų advokatus. O rezultatas toks, kad ketverius metus įklimpęs procesas“, – piktinosi K. Mišinienė.

S. Verseckas aiškino, jog Lietuvos teisinė sistema paremta tuo, kad auką gina tėvai, o valstybė tai daro per savo institucijas. „Jei tie žmonės savo pareigas vykdo netinkamai, nekokybiškai, aplaidžiai, tai čia yra tų žmonių problema. Dėl paminėto noro įsitraukti nevyriausybinėms organizacijoms, tai reikalinga įstatyminė bazė. Diskusija apie tai vyksta ir europiniu lygmeniu. Planuojama direktyva ar reglamentas, kad būtų galima suteikti nevyriausybinėms organizacijoms galimybę dalyvauti šiuose procesuose. Bet ten yra du aspektai: kad dalyvautų kaip aukos atstovai arba kaip ekspertai“, – informavo S. Verseckas.

K. Mišinienė teigė, jog nevyriausybinės organizacijos puikiai įsiliejo į prekybos žmonėmis aukų gynybą. „Tad dviratis jau yra išrastas ir išradinėti nebereikia. Nevyriausybininkai tampa lydinčiaisiais asmenimis ir mes dalyvaujame uždaruose procesuose. Mes norime sukurti kažkokią koordinacinę tarnybą, palydą, advokatą pasamdyti, pažiūrėti, ar pas psichologą nuėjo. Mums tikrai nereikia įsiveržti į teismo procesą. Mes siekiame bendros sistemos, kurios šiandien neturime“, – pasiūlymus, kaip kuo geriau apginti aukas, teikė K. Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Lietuvos katalikų bažnyčią sukrėtė nepilnamečio seksualinio išnaudojimo skandalas. Nusikaltimu įtariamas kunigas Kęstutis Palikša teigia, kad šioje istorijoje daug dalykų yra melagingi, tačiau, kol vyksta tyrimas, jis nusišalina nuo visų pareigų Bažnyčioje. Interviu naujienų portalui „Delfi“ vaikų globos namų auklėtinis pasakojo, kad už lytinius santykius kunigas jam mokėjo pinigus. Vaikinas prabilo ir apie nederamus prokuroro veiksmus.

Į nepilnamečių seksualinio išnaudojimo skandalus jau ne pirmą kartą patenka vaikų globos namų auklėtiniai. Anot Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės Kristinos Mišinienės, jie yra vieni pažeidžiamiausių vaikų šalyje.

„Mes matome jaunuolį, kuris patenka dėl labai sudėtingos savo gyvenimo situacijos į globos sistemą, ir ten jis, galimai negavęs kažkokio emocinio palaikymo, neturėjęs autoriteto, prie kurio galėtų prisirišti ir iš jo mokytis, tampa pažeidžiamu įvairaus plauko grobuonims“, – LRT RADIJUI sako K. Mišinienė.

Pasak ekspertės, jos vadovaujamame centre teikiant pagalbą nukentėjusiems nepilnamečiams, išryškėja ne viena schema, kaip prievartautojai ir tvirtintojai pasirenka savo aukas.

„Viena iš tų schemų būtų tai, kad šiuo metu klesti visiškai nežabota prieiga, tiek suaugusiems, tiek nepilnamečiams, ir, drįstu galvoti, net ir mažamečiams, prie įvairių pažinčių portalų, kurie veikia mūsų šalyje visiškai be jokios cenzūros, kur nereikalaujama įrodyti amžių. Štai, matome, kad ten visi tie, kurie svajoja, trokšta santykių su nepilnamečiais, jie ir gaudo, medžioja juos.

O ką reiškia, kad nepilnametis bando suaugusių, homoseksualių ar heteroseksualių, asmenų svetainėje siūlytis, irgi ieškoti tam tikros draugystės? Galbūt atrodo, kad jis ieško pinigų, ieško sekso. Bet tikrai galiu jus užtikrinti, kad vaikams, nepilnamečiams seksas ir pinigai reiškia tik vieną – jie ieško dėmesio, jie ieško rūpesčio, jie ieško meilės, kurią, deja, būtent šitie tvirkintojai, prievartautojai paverčia seksualiniais santykiais“, – aiškina Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Kad vaikams, augantiems globos namuose, neretai trūksta emocinio ryšio ir palaikymo, antrina ir vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė. LRT RADIJUI specialistė sako nusivylusi globos namų, kuriuose gyveno kunigo galimai išnaudotas nepilnametis, darbuotojų aplaidumu.

„Iš tikrųjų vaikas, kuris auga globos namuose, globos institucijoje, pirmiausia turėtų turėti akivaizdžiai aiškų emocinį ryšį su darbuotojais, kurie dirba su juo. (…) Vaiko savarankiškumas yra tam tikras ugdomas, bet vis tiek darbuotojai, kurie dirba kartu, turi žinoti, kur yra vaikas, kada jis grįš, su kuo jis bendrauja.

Tai iš tikrųjų, skaitant pačią istoriją, šiurpu vien tai, kad vaikas gali negrįžti naktimis, vaikas gali turėti kažkokį bendravimo draugą ar pažįstamą visiškai kitame Lietuvos gale ir globos namai tai toleruoja. Tai va čia yra labai stipriai nesuprantama.

(…) Vaikas vis tiek patyrė sukrėtimą, jis grįžo po to į savo gyvenamą aplinką. Tai akivaizdu, kad kiekvienas žmogus supranta, turi pastebėti vaiko emocinę būklę, pasikalbėti su juo, kas jam atsitiko. Akivaizdu, kad ilgą laiką vaiko aplinkoje niekas už jį, kaip sakoma, neatstovėjo, niekas už jį nesikreipė“, – tvirtina E. Žiobienė.

Paklausta, o kokio masto problema yra toks globos namų darbuotojų atsainumas, vaiko teisių apsaugos kontrolierė sako, kad nuspėti tai jai būtų sunku ir baisu. Pašnekovės teigimu, būtina keisti esamą tvarką, kaip išsirenkami globos namų darbuotojai, daugiau dėmesio skiriant jų empatijos įvertinimui.

„Globos namų darbuotojams turi būti keliami labai akivaizdūs reikalavimai. Jie turi jausti, suprasti, kuo gyvena vaikai, ir jokiu būdu nebūti abejingi. Priešingai – jie turi stovėti už tuos vaikus“, – komentuoja E. Žiobienė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė savo ruožtu tikina, jog atėjo laikas „pasišnekėti apie tokius atvejus ne tik iš kažkokio skandalo pusės“.

„Reikia sisteminių sprendimų. Jeigu darbuotojai nesusitvarko su šitomis problemomis, reiškia, pati sistema negali veikti toliau.

(…) Mes turim ministerijas dvi, mes turime Seimą pagaliau, kuris turėtų atgręžti savo spindinčias akis ir į šitą problemą. Reikia pradėti priiminėti rimtus sprendimus ir nebaudžiančius sprendimus, kai darbuotojai bijo pasisakyti, kaip jie iš tikrųjų jaučiasi. Reikia atvirų pokalbių ir tada gims tie geri sprendimai“, – įsitikinusi specialistė.

Portalas LRT.lt primena, kad „Delfi“ ketvirtadienį paskelbė 19-mečio jaunuolio liudijimą, kad jis su Vilniaus arkivyskupijos kancleriu ir parapijos rezidentu K. Palikša palaikė intymius santykius, kai jam tebuvo 15 metų. Už tai jis teigė ne vienerius metus gaudavęs itin dideles pinigų sumas.

Netrukus dėl to K. Palikšos namuose kriminalistai atliko kratą, policijos komisariatas pareiškė įtarimus.

Kunigas K. Palikša buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad nepilnametį asmenį privertė lytiškai santykiauti. Per kratą jo planšetiniame kompiuteryje „Ipad“ pareigūnai surado 13 pornografijos vaizdų su seksualiai išnaudojamais vaikais nuo 14 iki 18 metų. Jam buvo pareikšti įtarimai dėl pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba pateikiamas kaip vaikas, įgijimo ir laikymo.

Galiausiai prokuratūra panaikino įtarimus dėl nepilnamečio vertimo lytiškai santykiauti. Taip buvo nuspręsta nepavykus įrodyti, jog iš tikrųjų jaunuolis buvo verčiamas lytiškai santykiauti.

Kaip rašo BNS, generalinė prokurorė Nida Grunskienė ketvirtadienį nurodė išsamiai patikrinti nutraukto tyrimo dėl Vilniaus arkivyskupijos kanclerio K. Palikšos galimai vykdytų seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų prieš nepilnametį medžiagą.

Kunigas K. Palikša nusišalino nuo visų pareigų bažnyčioje.

Vėliau Generalinė prokuratūra užsiminė ir apie ikiteisminį tyrimą dėl vieno prokuroro galimai netinkamo elgesio su proceso dalyviu. Portalas „Delfi“ skelbia, kad šis prokuroras – Dainius Kunigėlis.

Portalas rašo, kad jaunuolio teigimu, Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros prokuroras su juo susitiko gyvai, nusivežė jį į sodybą Švenčionių rajone, neva norėdamas pasikalbėti apie bylą, nors sprendimas byloje jau buvo paskelbtas ir įsiteisėjęs.

Teigiama, kad jaunuolis tuo metu padarė slaptą garso įrašą, kur D. Kunigėlis jauno vyro klausia apie jo seksualinę orientaciją, taip pat pasakoja apie savo seksualinę orientaciją. Be to, prireikus, prokuroras esą prašė vaikino apsimesti jo sūnumi, siūlė vyno ir likti nakvoti.

Prokuroras portalui neigė šią informaciją, o vaikino liudijimus vadino išsigalvojimais, tačiau išgirdęs, kad pokalbis buvo įrašytas, komentarų nebeturėjo.

Parengė Aistė Turčinavičiūtė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė, dalyvaudama Seime vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Lyčių lygybė ir smurtas prieš moteris: Europos Sąjungos ir Rytų partnerystės šalių perspektyvos“ pabrėžė, kad seksualinis smurtas yra karo nusikaltimas, Rusija seksualinį smurtą naudoja kaip apgalvotą karo taktiką, rašoma Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime žiniasklaidai.

Turime telkti pastangas, kad būtų užkirstas kelias šiam blogiui ir suteikta pagalba aukoms, tvirtina ministrė.

„Jungtinių Tautų ekspertų komisija patvirtino Rusijos ginkluotųjų pajėgų Ukrainoje įvykdytus seksualinius nusikaltimus. Reikia koordinuotų veiksmų, kad būtų užkirstas kelias su konfliktais susijusiam seksualiniam smurtui, stiprinamas teisingumas visiems nukentėjusiems, o kaltininkai patraukti atsakomybėn. Pakartojame savo tvirtą paramą Tarptautinio baudžiamojo teismo prokuroro atliekamiems tyrimams. “, – pabrėžė ministrė M. Navickienė.

Atsižvelgiant į naują geopolitinę situaciją ir pagrindines Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą pasekmes, Rytų partnerystės politika, kaip regioninio bendradarbiavimo platforma, pasak ministrės M. Navickienės, tampa dar svarbesnė, nei lig šiol, todėl privalome stiprinti Rytų partnerystės formatą ir siekti jo aktualumo ir gyvybingumo.

Ministrės M. Navickienės teigimu, prevencija ir apsauga nuo seksualinio smurto yra labai svarbūs bet kokio konflikto, o ypač karinio, kontekste.

„Kartu su partneriais Jungtinėse Tautose sutarėme siekti ginti prievartą išgyvenusių žmonių teises, remti jų galimybes kreiptis į teismą. Turime suteikti jiems galimybę gyventi visavertiškai, kovoti su stigma ir sudaryti sąlygas gauti visapusiškas sveikatos, psichosocialines paslaugas, seksualinio išnaudojimo, prievartos ir priekabiavimo prevenciją“, – sakė ministrė M. Navickienė.

Pasak ministrės, norint tvariai išspręsti konfliktus ir krizes, būtina padidinti moterų lyderystę ir lygiavertį dalyvavimą visuose taikos ir saugumo aspektuose, įskaitant tarpininkavimą, krizių valdymą, taikos derybas, demobilizaciją, nusiginklavimą ir kitus atkūrimo ir rekonstrukcijos procesus.

Lietuvos visuomeninės organizacijos, vos prasidėjus karui Ukrainoje, renka aukas, siunčia moterims svarbią pagalbą, humanitarinius reikmenis. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras teikia pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo seksualinio smurto Ukrainoje. Lietuva dalyvavo tarptautinėje pagalbos kampanijoje „Prievartavimas – karo nusikaltimas“, kurios tikslas – didinti informuotumą apie seksualinius nusikaltimus, prievartą karo zonose ir suteikti pagalbos mechanizmą seksualinės prievartos aukoms.

Ministrės M. Navickienės teigimu, Lietuvoje numatoma ateityje daug dėmesio skirti kovai su seksualiniu smurtu. Planuojama finansuoti projektą, kuris prisidėtų prie kovos su seksualiniu smurtu stiprinimo. Numatyta sukurti pagalbos nuo seksualinio smurto aukoms teikimo algoritmą ir metodiką, taip pat teikti metodinę pagalbą šioje srityje dirbantiems specialistams.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.