Category: Straipsniai – 2023

Merginas internetiniam bendravimui samdę, o vėliau grasinimais vertę apsinuoginti šiauliečiai teisingai nubausti už prekybą žmonėmis, nusprendė Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT). 

Šią savaitę Strasbūro teismas priėmė atitinkamą sprendimą byloje pagal nuteistųjų skundą. 

„Teismas nusprendė, jog Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už prekybą žmonėmis, nėra dviprasmiškas, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo interpretacija buvo tiksli ir nuosekli bei neišplėsta tiek, kad taptų subjektyvi“, – skelbiama šio teismo pranešime. 

Jame konstatuojama, jog nagrinėjant bylą Lietuvos teismuose nebuvo pažeistas Europos žmogaus teisių konvencijos straipsnis, draudžiantis baudimą be įstatymo. 

Kaip pranešė teismas, Vilandas Jasuitis ir Darius Šimaitis nenustatytu metu internete paskelbė darbo skelbimą, jog ieško „patrauklių merginų virtualiam bendravimui anglų kalba su žmonėms iš skirtingų pasaulio šalių“. 2012-2013 metais jie keletą moterų pagal šį skelbimą įdarbino. 

2012 metų balandį viena iš merginų, tuo metu aštuoniolikmetė moksleivė, kreipėsi į policiją ir nurodė, jog minėti vyrai jai grasino ir naudojo psichologinį smurtą. Mergina sutiko bendrauti su klientais internetu, tačiau vėliau jos buvo prašoma apsinuoginti prieš klientus, šokti striptizą, naudoti sekso žaislus bei daryti viską, ko klientai reikalaudavo, bet ji atsisakė. 

Dėl įvykio buvo pradėtas tyrimas ir nustatyta daugiau pareiškėjų įdarbintų moterų, dalis jų – pažeidžiamos socialinės padėties, kurios taip pat teigė, kad joms buvo grasinama, ant jų šaukiama, jos buvo žeminamos vaikų akivaizdoje. 

Viena moteris teigė, kad jai buvo grasinama ir siūlomi pinigai, kad ji pakeistų savo parodymus policijai. 

2017 metais Šiaulių apygardos teismas nuteisė abu vyrus dėl prekybos žmonėmis ir kelių kitų nusikaltimų. Teismas pripažino, kad jie verbavo ir vertė moteris teikti pornografines paslaugas bei iš to pelnėsi. 

„Šis teismas pripažino, kad psichologinis smurtas ir grasinimai, kaip ir aukų pavertimas nuo jų priklausomomis, samdymas pateikiant melagingą informaciją, buvo dalis pareiškėjų veikimo būdo“, – nurodoma EŽTT pranešime. 

Pareiškėjai apskundė nuosprendį ir Apeliacinis teismas juos išteisino, konstatavęs, jog žemesnės instancijos teismas suklydo vertindamas faktus. 

Šis nuosprendis prokuroro ir vienos iš nukentėjusiųjų buvo apskųstas Aukščiausiajam Teismui, kuris pripažino pareiškėjus kaltais dėl prekybos žmonėmis. Jie nuteisti penkerius metus kalėti. 

Nuteistieji kreipėsi į Strasbūro teismą teigdami, kad nacionaliniai teismai per plačiai interpretavo Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl prekybos žmonėmis. 

Pasak EŽTT, klausimas, kuris buvo keliamas byloje – ar pareiškėjai galėjo numatyti, kad jų veiksmai bus palaikyti prekyba žmonėmis. Jie pabrėžė, kad Baudžiamojo kodekso straipsnyje minima vergovė ar į vergovę panašios sąlygos, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad šios aplinkybės nėra būtinos nusikalstamai veikai kvalifikuoti. 

Tuo metu tokie veiksmai kaip galimybės priešintis apribojimas, naudojimasis pažeidžiamu, grasinimai ir apgavystės atitiko šio straipsnio sudėtį. 

„Teismas, įvertinęs nacionalinių teismų nustatytus faktus, yra tikras, kad pareiškėjai galėjo užimti dominuojančią poziciją moterų, kurias pasamdė, atžvilgiu, naudodamiesi jų pažeidžiamumu ir apgaule išnaudojo jas pornografinėms paslaugoms“, – rašo EŽTT. 

Strasbūro teismas taip pat pastebėjo, kad pareiškėjai iš to gavo pinigų, todėl nusikaltimas buvo kvalifikuotas teisingai. 

Dėmesio!                     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                     

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                     

                       

Teismui perduota byla, kurioje naktinio klubo Vilniuje vadovai bus teisiami dėl prekybos žmonėmis ir kitų nusikaltimų. 

Kaltinimai byloje pareikšti šešiems Lietuvos piliečiams ir dviem sostinės įmonėms, nukentėjusiaisiais pripažinti 55 asmenys, trečiadienį pranešė prokuratūra. 

Ikiteisminis tyrimas dėl viename Vilniaus naktiniame klube galimos prekybos žmonėmis, išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms ir kitų nusikaltimų buvo pradėtas 2017 metų vasarą. 

Tyrimo metu nustatyta, kad siekiant pasipelnyti, buvo verbuojamos jaunos merginos. Jų paieška buvo vykdoma per interneto svetaines, platinant skelbimus apie siūlomą gerai apmokamą darbą kartu su galimybe nemokamai išmokti užsienio kalbų ir profesionalaus šokio. 

Tyrimo duomenis, kaltinamieji, naktinio klubo vadovai, pasinaudodami nukentėjusiųjų socialiniu pažeidžiamumu ir prasta finansine padėtimi, merginoms pateikdavo pasirašyti autorines sutartis su vekseliais, o vėliau baugindavo, kad iš jų bus išieškota juose nurodyta suma. 

Nukentėjusioms merginoms kaltinamieji neduodavo nei pasirašytų dokumentų, nei jų kopijų. Nustatyta, jog antstoliams vykdyti buvo perduota daug išieškojimų iš asmenų, kurie galimai buvo įsidarbinę naktinius klubus valdančioje bendrovėje. 

Tyrimo duomenimis, kaltinamieji naudojo apgaulę prieš aukas, darbo skelbimuose teigdami, jog siūlomas gerai apmokomas, saugus, įdomus, neintymus darbas, kuris joms padės tapti savarankiškomis, nepriklausomomis, o apmokymus, kuriuos veda profesionali striptizo šokių instruktorė, suteiks nemokamai. 

Taip pat skelbimuose buvo rašoma, kad darbas naktiniame klube turi ir kitų privalumų – klubas gali pilnai apmokėti studijas, suteikti gyvenamąjį plotą, nemokamai išmokyti anglų kalbos ir pan. Tyrimo metu surinktais duomenimis, dažnais atvejais pateikdami pasirašyti neva įdarbinimo sutartį (autorinę sutartį), suklaidintos nukentėjusiosios papildomai pasirašydavo neprotestuotinus ir neterminuotus vekselius įvairiomis sumomis. Taip kaltinamieji įgydavo kontrolę, merginas nuolat tuo pagrindu baugino bei terorizavo, jog turi vykdyti jų nurodymus, nes kitu atveju paduos vekselį išieškojimui. 

Dažnu atveju nukentėjusios merginos, supratusios, jog kitos priimtinos išeities nėra, kadangi turi finansinių sunkumų save išlaikyti pragyvenimui, sutikdavo su kaltinamųjų įvairiomis išnaudojimo formomis. 

2017 metais vieno kaltinamojo asmens O. P. nuomojamame seife buvo rasta per 435 tūkst. eurų, tačiau ši suma nebuvo pagrįsta teisėtomis pajamomis. Tyrimo duomenimis, kaltinamasis J. Ž., veikdamas tyčia bendrininkų grupe, turėdamas tikslą legalizuoti nusikalstamu būdu gautus pinigus, melagingai nurodė apsimestinius sandorius, organizavo kaltinamosios bendrovės lėšų pertvarkymą atliekant finansines operacijas. 

Ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pareigūnai liudytojais apklausė per 150 asmenų, buvo atlikti sudėtingi ir labai didelės apimties juridinių ir fizinių asmenų finansinės-ūkinės veiklos tyrimai, bendradarbiauta su Valstybine mokesčių inspekcija, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba. 

Baudžiamoji byla, kurią sudaro 155 tomai dokumentų, perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. 

Dėmesio!                      

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                      

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                      

                        

 

Jie daugybę metų tylėjo, iš pradžių net nesuprato, kodėl taip su jais elgiasi, kodėl „tai“ daro. Tylėjo, nes tikėjo tuo, ką jiems sakė – taip demonstruojama tikra meilė mažiems vaikams, toks žaidimas. O kai suprato, kad tai tikrai ne meilė ir to vaikams negalima daryti, bijojo pasipriešinti, tik siuntė nebylius pagalbos šauksmo signalus. O jis „tai“ darė vėl ir vėl…

„Jis daug kartų darė „tokius dalykus“, labai daug kartų“, – lyg susitarę kalbėjo mažamečiai.  

Sunku patikėti, bet šie du berniukai kalbėjo apie seksualinę prievartą, kurią vienas kentė daugiau kaip 6 metus, o kitas – 4 metus. Kai visa tai prasidėjo, vienam berniukui tebuvo vos 5 metukai, kitas buvo šiek tiek vyresnis – 8 metų. Jie tuo metu buvo dar per maži, kad tai suprastų.  

Mažamečius berniukus prievartavęs vyras buvo įsitikinęs, kad apie tai, ką daro su vaikais, niekas taip ir nesužinos, o jeigu šie anksčiau ar vėliau prasitars, niekas jais nepatikės. Juk jis – gerbiamas mokytojas, dirbęs katalikiškoje gimnazijoje. 

Bet vaikai surado drąsos – patys atėjo į policijos komisariatą ir pasakė, kaip su jais daugybę metų elgėsi švietimo sistemoje vertinamas mokytojas. Papasakojo ir apie tai, kaip vienas vaikas, nebegalėjęs daugiau kęsti, bandė pasitraukti iš gyvenimo.  

„Jis sugriovė mūsų gyvenimus“, – apie ilgametį Alytaus mokytoją kalbėjo nepilnamečiai. Šiandien jie norėtų tik vieno – daugiau niekada savo gyvenime nesutikti šio žmogaus.  

Mokytojo nenorėtų sutikti ir dar kiti du berniukai – kai policijoje buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl prieš mažamečius panaudoto seksualinio smurto, paaiškėjo, kad ilgą laiką seksualinę prievartą kentė ir dar du vaikai, augę vaikų globos namuose. Išskirtinį dėmesį jiems rodęs mokytojas naudojosi vaikų bejėgiškumu, šie irgi ne iš karto suvokė, jog tai, ką daro su jais gerasis dėdė, juos trumpam paėmęs iš globos įstaigos, yra nenormalu ir nusikalstama.  

Bet dėl to, ką darė su vaikų globos namuose gyvenančiais vaikais, mokytojas net nebuvo teisiamas – šie jaunuoliai jau yra sulaukę pilnametystės ir nenorėjo rašyti pareiškimų policijoje, o po įvykių buvo praėję pernelyg daug laiko. Tuo metu kolegų vertinamas pedagogas kratėsi jam mestų kaltinimų – esą nieko jiems nedaręs. Nenorėjo jis prisiimti atsakomybės ir dėl kitų dviejų berniukų seksualinio prievartavimo – pripažino, kad jų atžvilgiu atliko tvirkinamuosius veiksmus, tačiau tikrai neprievartavo. 

„Supratau, kad su vaikais elgiuosi labai blogai, tačiau su savimi jau nieko negalėjau padaryti, tiesiog tai tapo kaip narkotikas, be kurio negalėjau“, – sakė Alytuje dirbęs mokytojas.  

„Tai buvo daug kartų, gal koks šimtas“, – siaubingą realybę atskleidė vienas berniukų. Kai jis buvo atvežtas į globos namus „Užuovėja“, kur turėjo būti atliktas seksualinės prievartos vertinimas, čia dirbantys specialistai iš karto atkreipė dėmesį vaiko elgesį: nors viskas jau buvo pasibaigę, bet berniukas iki šiol negalėjo pamiršti, ką su juo darydavo mokytojas.  

„Jis buvo negeras daug kartų darė „tokius dalykus“, – vaikas net negalėjo garsiai ištarti ir papasakoti, ką konkrečiai turi omeny, tačiau jis sutiko į rankas paimti plasteliną – pažadėjo parodyti, kaip tai vyksta.  

Ir parodė. O paskui dar papasakojo, kad mokytojas su juo taip darė seniai ir daug kartų, sakė, kad jam skaudėdavo, jis jausdavosi blogai.  

Su berniuku bendravę specialistai neslėpė, kad kalbėtis tokios temomis niekada nėra lengva – ir šis vaikas, kaip ir kiti, pasakodamas apie jo gyvenimą sukrėtusius įvykius jautė ne tik gėdos, bet ir nerimo jausmą.  

Kitas vaikas, seksualinį smurtą kentęs nuo vaikystės, prisipažino, kad anksčiau nesuvokė, kodėl su juo taip elgiasi mokytojas, jis net nesuprato, jog tai yra netinkamas elgesys. Kai jam suėjo 11-12 metų, berniukas ėmė jo vengti.  

„Kalbantis apie patirtą seksualinę prievartą, stebimos intensyvios pykčio, pasišlykštėjimo, gėdos reakcijos“, – po pokalbio nurodė „Užuovejos“ specialistai.  

Už tai, kad seksualiai prievartavo, mokytojui teismas skyrė 8 metų laisvės atėmimo bausmę, be to, nusprendė, kad jis abiem nepilnamečiams privalės sumokėti po 8 tūkstančius eurų neturtinei žalai atlyginti.  

„Patirta seksualinė prievarta nukentėjusiesiems sukėlė ne tik dvasinius išgyvenimus, bet ir nesunkiai sutrikdė sveikatą, neabejotina, kad vaikystėje (paauglystėje) patirtos seksualinės prievartos padarinius nukentėjusieji gali jausti ir ateityje“, – pažymėjo teismas.  

Tuo metu, kai seksualiai prievartavo vaikus, mokytojas dirbo Alytaus katalikiškoje šv. Benedikto gimnazijoje. Čia jis dirbo ir tada, kai vyko ikiteisminis tyrimas, darbo vietos jis neprarado ir tada, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė jam skirti realią laisvės atėmimo bausmę. Tik vėliau, kai žiniasklaida paskelbė apie nuteistą mokytoją, ugdymo įstaigos vadovai nutarė su juo atsisveikinti.  

Po teismo nuosprendžio paaiškėjo šokiruojanti realybė – mokytojui buvo konstatuota pedofilijos liga, tačiau seksualiai prievartaudamas vaikus jis suprato savo veiksmų esmę, savo elgesį galėjo valdyti. Kaip nurodė viena eksperčių, tyrusi mokytoją, pedofilija – tai potraukis prie vaikų iki 13 metų amžiaus, trunkantis daugiau nei 6 mėnesius. 

„Kaltinamajam nustatytas seksualinio pasirinkimo sutrikimas – pedofilija, – pažymėjo ekspertai. – Tai neurozės ir charakterio sutrikimas, bet tai nėra psichikos sutrikimas, kai žmonės yra nepakaltinami. Šią ligą jis turi gydytis pats.“  

Būtent dėl to, kad buvo nuteistas dėl vaikų prievartavimo ir jam diagnozuota pedofilija, mokytojas skundė nuosprendį apeliacine tvarka, prašydamas jį išteisinti, nes esą vaikų neprievartavo, o tik tvirkino, o kalbėdamas apie pedofiliją, prašė skirti priverstinį medicinos gydymą.  

Bet teisėjai jo skundo nepatenkino – trijų teisėjų kolegija, papildomai apklaususi ekspertę, pabrėžė, kad nėra nustatyti nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo taikymui būtini kriterijai, todėl nuteistajam švelninti paskirtą bausmę ar taikyti priverčiamąsias medicinos priemones nėra teisinio pagrindo.  

„Nuteistasis inkriminuojamų nusikalstamų veikų darymo metu savio veiksmų esmę suprato ir juos valdyti galėjo, nuteistajam konstatuotas seksualinio pasirinkimo sutrikimas – pedofilija, neturi ryšio nepakaltinamumui“, – pabrėžė teisėjai, po kurių paskelbto verdikto dabar jau buvęs mokytojas buvo pasiųstas į kalėjimą.  

Pasak teisėjų, nuteistajam skirta bausmė nėra per griežta, nes jis vaikus prievartavo gana ilgą laiką, dėl panaudotos prievartos buvo sutrikdyta jų sveikata.  

„Pažymėtina, kad teisingumo principo įgyvendinimas negali būti suprantamas vienapusiškai, jį siejant tik su nuteisto asmens interesais, tokiu atveju paskirtoji bausmė neatitiktų bausmės, kaip valstybės prievartos priemonės, paskirties, – nurodė teisėjo Evaldo Pašilio pirmininkaujama teisėjų kolegija. – Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių ar kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia humaniškumo principą, nes taip yra formuojamas nebaudžiamumo požiūris ir sudaromos prielaidos menkinti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes.“  

Pasak teismo, Lietuvos įstatymai asmens seksualinio sutrikimo netraktuoja kaip kaltininko baudžiamąąj atsakomybę šalinančia ir (ar) lengvinančia aplinkybe, šis psichikos sutrikimas neturi savarankiškos reikšmės bausmės skyrimui.  

Ši itin skaudi istorija yra gerai žinoma Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovei Kristinai Mišinienei – ji iki šiol negali patikėti, kad mokytojas ilgą laiką siautėjo nebaudžiamas, o švietimo įstaigos darbuotojai net tada, kai sužinojo apie jo slaptą gyvenimo pusę, nepadarė nieko, jog apsaugotų kitus vaikus nuo galimos grėsmės.  

„Kad ir kaip sunku, apie tokius įvykius turime kalbėti, – sakė K. Mišinienė. – Kodėl? Nes tik supratę, kodėl toks baisus smurtas prieš bejėgius vaikus galėjo taip ilgai tęstis, kodėl šis Alytaus miesto monstras turėjo saugų dvigubą gyvenimą, mes galėsime apsaugoti daugiau būsimų aukų.“ 

Ji atkreipė dėmesį į vieną svarbų aspektą ilgamečio vaikų išnaudojimo bylose: „Pedofilui aktyviai veikti ir taip ilgai likti nesučiuptam faktiškai yra neįmanoma, jei jis neturi palaikymo. Tas palaikymas gali būti labai įvairus – nuo vaiko atvedimo ir atidavimo tiesiai nusikaltėliui į rankas iki draugiškos tylos dėl paaiškėjusių veiksmų. Man regis, šiuo aptariamu atveju mes kaip tik kalbame apie neabejotiną palaikymą, kurį nuteistas fizikos mokytojas gavo savo vienoje iš paskutinių darboviečių – šv. Benedikto gimnazijoje. Ką visai šaliai paskelbė direktorė, teismui (!) nutarus, jog jos pavaldinys turėjo pedofilinį sutrikimą ir ilgus metus žiauriai prievartavo mažamečius? Ogi: „Bet jis buvo puikus mokytojas, taip mylimas savo mokinių…“ Net ir nuteistas pirmos instancijos teismo, šis žmogus dar ilgus mėnesius buvo įtrauktas į darbuotojų sąrašus.“  

Kodėl taip atsitiko, K. Mišinienė neranda atsakymo.  

„Sunku pasakyti, kodėl buvusi gimnazijos direktorė taip palankiai vertino savo darbuotoją, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė. – Sakau buvusi direktorė, nes kaip tik šiomis dienomis ponia palypėjo karjeros laiptais aukštyn, tapo savivaldybės švietimo ir sporto skyriaus vadove. Glumina ir tai, kad gimnazijos steigėjai – savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija – taip pat nesijaučia atsakingi dėl tokios situacijos. Bet labiausiai mane stebina gimnazijos moksleivių tėvai – alio, ar jums viskas čia tinka? Jūsų vaikus mokė žmogus, kuris sadistiškai, metodiškai kankino mažus vaikus, dėl to visai nesigailėjo ir teisiamas nesuprato savo kaltės? Iš kur toks pakantumas vaikų prievartautojui Alytaus mieste?“ 

 

Dėmesio!                    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                    

                     

Mažeikiuose – šokiruojanti istorija. Jaunas vyras, prižiūrėjęs judėjimo negalią turinčią moterį, išnaudojo ją seksualiai. Apie tai praneša „LNK Žinios“. 

„Ši istorija peržengia visas ribas“, – taip situaciją apibūdino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.  

Tai, kas įvyko Mažeikiuose, anot jos, ir sukrečia, ir šokiruoja.  

„Globėjas, oficialiai būti globėju paskirtas asmuo, seksualiai prievartavo ir žagino savo globotinę, kuri yra neįgali, praktiškai žmogus gyvena ant patalo, su metaliniais implantais kūne“, – nurodė K. Mišinienė.  

Teisėsaugos duomenimis, nusikaltimas užfiksuotas šių metų liepą. Anot K. Mišinienės, istorijoje siaubinga ir tai, jog tai – ne vienetinis atvejis.  

„Grįžta girtas naktį ir smaugia moterį, ją prievartauja. Jis jau prieš pusantrų metų smaugė moterį ir ją prievartavo, įvyksta susitaikymas. Visoms tarnyboms, visiems aplinkiniams tas tinka“, – komentavo KOPŽI vadovė. 

Neįgaliųjų draugija, pasak jos pirmininko Igno Mačiuko, kartais sulaukia skundų, kai globėjai bando pasinaudoti finansiškai. Tačiau apie tokią istoriją jis tikino negirdėjęs.  

„Man kažkaip asocijuojasi su pedofilija, kai žmonės arba vaikai negali pasipriešinti“, – komentavo I. Mačiukas.  

Ilgainiui paaiškėjo ir daugiau detalių, kas slėpėsi po globėjo statusu, ir kokiais ryšiais žmogus yra susijęs su moterimi.  

Teismo salėje susitikdavo su prievartautoju  

„Tai yra vyrukas, kuris, kaip dabar suprantame, tikriausiai suvaidinęs kokius meilės santykius. Žmogaus, kuris yra neįgalus ir kuris negali savimi pasirūpinti, širdį labai lengva užimti. Tikriausiai, įkalba ją kažkuo, pasirodo žavus, patrauklus, įsikrausto gyventi pas moterį, gauna globos pinigus ir kartu šitaip, šitokius veiksmus atlieka“, – dėstė K. Mišinienė. 

Moteriai ir ją išnaudojusiam globotojui – per 20 metų.  

I. Mačiukas tikino nesuprantantis, kokia turi būti globėjo psichinė būklė, kad jis imtųsi šitaip naudotis žmogumi, ligoniu, kuris neturi galimybių pasipriešinti.

„Gyvulys, ką aš galiu pasakyti. Tokie turi būti stipriai baudžiami“, – vertino pašnekovas.  

Šį kartą susitaikymas neįvyko, įsitraukė ir teisėsauga – policija, prokurorai. Verdiktą lapkričio 15 dieną spėjo paskelbti ir pirmos instancijos teismas Mažeikiuose. Nukentėjusioji taip pat dalyvavo posėdžiuose.  

„Tai yra labai šauni mergina, labai drąsi. Įsivaizduokite, ji dalyvavo teismo procesuose, ji vykdavo į teismo salę, ją atgabendavo. Ji toje pačioje teismo salėje susitikdavo su teisiamu prievartautoju, kuris ją pamatęs, prišokęs aiškindavo apie savo meilę ir taip toliau. Ji atlaikė visus teismo procesus nedidelėje, ankštoje teismo salėje. Ir ji laikosi, ji žiūri į priekį“, – pasakojo K. Mišinienė.  

Šiaulių apygardos prokuratūra „LNK Žinioms“ nurodė, jog apie seksualinį moters prievartavimą ir žaginimą policijai ir medikams pranešė nukentėjusiosios artimieji. Dėl seksualinio prievartavimo ir išžaginimo kaltu pripažintas asmuo, pasak prokuratūros, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą. Nuteistajam skirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 10 mėnesių.  

Bausmė sumažinta, nes kaltinamasis anksčiau nebuvo teistas, o dabar kaltės neneigė.  

Nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.  

Kritika institucijoms už neveiklumą  

Vis dėlto, anot K. Mišinienės, šioje istorijoje skandalinga ir tai, kaip veikė institucijos, koks socialinių darbuotojų vaidmuo.  

„Mes dabar išgirdome apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau mes nieko negirdime iš tų tarnybų, kurios atsakingos už globą, kad, galbūt, vertėtų susigrąžinti globos pinigus iš šito žmogaus“, – pažymėjo ji.  

I. Mačiukas teigė nežinantis, kas galėtų prižiūrėti ar kontroliuoti globotojus.

„Visą laiką tik nuo tų neįgaliųjų dažniausiai tai ir priklauso“, – sakė jis.

K. Mišinienė aiškino, kad neįgalūs asmenys turi ne tik globėjus, juos kasdien lanko ir socialiniai darbuotojai. Taigi, ji darė išvadą, kad socialinis darbuotojas turėjo žinoti apie seksualinį moters išnaudojimą.

„Ta pati tarnyba, kuri paskiria globą, ji turėtų nuolat revizuoti savo sprendimus, paklausti, saugioj aplinkoj paklausti asmens, kuris globojamas, jo nuomonės. Išgirsti tą nuomonę, padaryti įvertinimus“, – tęsė K. Mišinienė.  

Savivaldybė komentuoti atsisakė  

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Paslaugų grupės vadovė Violeta Toleikienė aiškino, jog globėjo veiklą, ar jis tinkamai rūpinasi jam teismo paskirtu globotiniu, turi atlikti savivaldybės institucijos, administracija savo nustatyta tvarka.  

Mažeikių savivaldybė bendrauti su „LNK Žiniomis“ šiuo klausimu kategoriškai atsisakė ir negalėjo atsakyti net, kokia pagalba neįgaliajai buvo teikiama. Savivaldybė nekomentavimą aiškino duomenų apsauga ir pirmos instancijos teismo kaltu pripažinto asmens nekaltumo prezumpcija.  

„Aš manau, kad čia yra visiškai tamsi zona mūsų valstybėje. Ir, manau, kad valdininkų stalčiuose gali būti labai daug nusėdusių panašių istorijų“, – vertino K. Mišinienė. 

 

Dėmesio!                   

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                   

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                   

                    

Pelną šimtais tūkstančių eurų skaičiuojantis prostitucijos verslas Lietuvoje yra nelegalus, tačiau iš gausios pasiūlos susidaro įspūdis, kad teisėsauga beviltiškai pralaimi šią kovą.  

Gausa ir statistika  

Baudžiamajame kodekse yra keli straipsniai, kvalifikuojantys šią nusikalstamą veiką, – pelnymasis iš kito žmogaus prostitucijos ir prekyba žmonėmis. Riba tarp šių veikų labai slidi, o bausmės gerokai skiriasi. Už prostituciją gali išsisukti su bauda, prekyba žmonėmis tokios išlygos nenumato: griežčiausia numatyta bausmė – iki dvylikos metų nelaisvės.  

Pastaruoju metu teismų skelbiami nuosprendžiai sulaukia didelio visuomenės dėmesio – nuo šokiruojančiai švelnių iki kardinaliai sugriežtintų pirmos instancijos teismų sprendimų pakeitimų. Nuosprendžiai prostitucijos bylose neblogai įsikomponuotų šalia šokiruojančiai švelnių bausmių.  

Pradėkime nuo to, ar visuomenė pastebi, kad su prostitucija kokiais nors būdais būtų kovojama. Viename populiariausių skelbimų portalų apstu kvietimų praleisti laiką su karšta pupyte, palepinti save, kad gyvenimas būtų gražesnis, transseksualų kvietimų ar valdovės pasiūlymų.  

Informacijos apie paslaugos siūlytoją nedaug – ūgis, svoris, plaukų spalva, Zodiako ženklas. Paslaugos kainą nurodo ne visos, bet kai kurios labai konkrečios – pusvalandis atsieis 50 eurų, valanda – 100 eurų. Skelbimai lietuvių, rusų, anglų kalbomis arba akivaizdus mėginimas naudotis gūglo vertėju.  

Skelbimų gausa perša mintį, kad vargu, ar Lietuvoje verstis prostitucija tikrai neteisėta, nes puikuojasi kelios dešimtys viešų skelbimų. Tokia gausa neturėtų stebinti, nes vertimasis prostitucija yra administracinis nusižengimas, kaip ir Kelių eismo taisyklių pažeidimas. Kartkartėmis politikai prisimena, kad dabartinis teisinis reguliavimas neefektyvus, nes prostitucijos mastai nemažėja, o sekso pirkėjai lieka šešėlyje ir nebaudžiami.  

Kauno vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, per šių metų dešimt mėnesių surašyta dvylika protokolų dėl vertimosi prostitucija, keturi protokolai – už pakartotinį pažeidimą. Asmenys, kurie naudojosi prostitucijos paslaugomis minėtu laikotarpiu, nebuvo nustatyti.  

Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos ir prekybos žmonėmis jau papuola į kitą Baudžiamojo kodekso skiltį. Tačiau ir čia teisėsaugos derlius gana kuklus.  

Remiantis Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos oficialia statistika, šių metų sausį–spalį užregistruotos keturios nusikalstamos veikos dėl pelnymosi iš kito asmens prostitucijos. Į teismą perduotos bylos dėl penkių nusikalstamų veikų. Tiesa, pastarosios nusikalstamos veikos galėjo būti užregistruotos ankstesniais metais.  

Šių metų sausį–spalį užregistruotos šešios nusikalstamos veikos dėl prekybos žmonėmis, dar trys – dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms. Į teismą šiemet perduota viena byla.  

Susigundė uždarbiu  

Nuo šio kuklaus teisėsaugos derliaus keliaukime į Kauno apygardos teismą. Šį pavasarį paskelbtas nuosprendis byloje už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, tačiau dar neįsiteisėjęs, nes apskųstas aukštesnės instancijos teismui.  

2017 m. teisėsauga pasiskelbė demaskavusi prostitucijos tinklą, tarp įtariamųjų – ir aukštųjų mokyklų darbuotojai. Kriminalistai išardė apie metus visoje šalyje veikusį pogrindinį prostitucijos tinklą, kurį organizavo lietuvė. Įtarimai buvo pareikšti aštuoniems asmenims, kurių amžius – nuo 22 iki 56 metų.  

Tąsyk buvo sulaikytos prostitucijai užverbuotos dvylika moterų, kurių amžius – nuo 20 iki 30 metų. Moterys buvo atvykusios iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Kolumbijos.  

Teismą pasiekusioje byloje visą kaltę už inkriminuojamą nusikalstamą veiką mėgino prisiimti Eglė Grigonienė. Bylos duomenimis, pagrindiniais organizatoriais įvardijami E. Grigonienė ir Vytautas Vosylius. Jie kaltinti subūrę organizuotą grupę, taip pat koordinavę grupės narių veiklą, pelnęsi iš prostitucijos, ją organizavę ir jai vadovavę.  

Teisiamųjų suole kompaniją E. Grigonienei palaikė jos sesuo ir mama, nors E. Grigonienė tikino, kad su byloje minimais įvykiais jos esą nesusijusios.  

Iš dvylikos prostitucijai užverbuotų moterų vos viena – Kolumbijos pilietė – buvo pripažinta nukentėjusiąja. Neapsikentusi darbo pobūdžio ir sutenerių spaudimo, kolumbietė iššoko pro nuomojamo buto langą ir bėgo link prie bažnyčios matomų žmonių, kur sulaukė pagalbos.  

Vėliau pareigūnams ji pasakojo, kaip atsidūrė Lietuvoje: interneto programėlėje susipažinusi su, kaip vėliau paaiškėjo, prostitucijos tinklo organizatore E. Grigoniene, nukentėjusioji susigundė siūlomu darbu už 350 eurų atlygį per dieną.

“Nuo 8 iki 22 val. egzotikos ištroškę vyrai keitėsi nenutrūkstama eile, laiko pavalgyti ir pailsėti nebuvo. Šitaip septynias dienas iš eilės po 15–20 klientų.” 

Kaip aiškino nukentėjusioji, skelbime buvo parašyta, kad ieškomos damos-kompanionės, nebuvo parašyta apie tai, kad reikės dirbti prostitute. Lėktuvo bilietu pasirūpino E. Grigonienė, oro uoste pasitiko mergina, sėdo į automobilį ir kartu su dar viena mergina buvo nuvežta į butą. Kolumbietė buvo aprūpinta darbo priemonėmis – prezervatyvais ir lubrikantais.

Nuo tos dienos į butą pradėjo eiti vyrai. Jai buvo siunčiamos žinutės, kad jei vyras išbūdavo valandą – 100 eurų, jei pusę valandos – 50 eurų, o ji turėjo pranešti, kada vyras ateidavo, kada išeidavo. Vyrai eidavo vienas po kito, ji negalėjo pailsėti, sakė, kad jai skauda, nebegali kentėti ir toliau dirbti.  

Kolumbietės aimanos padėjo tiek, kad jai buvo atneštas kremas gydytis, liepta purkštis putomis ir netinginiauti, o laiko poilsiui nebuvo numatyta. Kolumbietė aiškino, kad jai niekas nesakė, kad teks aptarnauti 20 vyrų per dieną. Nuo 8 iki 22 val. egzotikos ištroškę vyrai keitėsi nenutrūkstama eile, laiko pavalgyti ir pailsėti nebuvo. Šitaip septynias dienas iš eilės po 15–20 klientų.

Švelnios bausmės  

Kolumbietės parodymai byloje patvirtino negailestingus prostitucijos verslo užkulisius. Apsilankęs ispaniškai kalbantis klientas užvedė merginą ant kelio paaiškindamas, kad prostitucija Lietuvoje yra nelegali.  

Tačiau ne taip paprasta, nežinant šalies, policijos komisariato adreso, neturint paso, net ir jį turint, ištrūkti iš stiprių sutenerių gniaužtų. Tačiau kolumbietė ryžosi šuoliui pro langą. Ji bijojo, nes neįvykdė reikalavimo į savo vietą atvilioti kitą kolumbietę, kad pati būtų paleista.  

Prostitucijos tinklo organizatoriai, suteneriai neturi jokių skrupulų pinigus jiems uždirbančioms moterims. Šaltas nuotolinis bendravimas, kasdienis atsiskaitymas, atiduodant šeimininkams pusę uždirbtų pinigų ir kasdienė bejėgiška būklė, lydima baimės.  

Šios istorijos epilogas kelia dviprasmiškų minčių. Nusikaltimas buvo įrodytas ir paskelbtos bausmės. Anksčiau minėti pagrindiniai organizatoriai nuteisti beveik trejų metų laisvės atėmimo bausme. Kitiems skirtos nuo metų ir dviejų mėnesių iki pusantrų metų laisvės atėmimo bausmės. Tiesa, visiems bausmių vykdymas atidėtas.  

Ar tokios bausmės sustabdys nuo solidžius pinigus nešančio prostitucijos verslo? Be to, visi teisiamieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios 2017 m. iki šiol gyvena laisvą ir, tikėtina, visavertį gyvenimą. Priešingai nei prostitucijai užverbuotos merginos, kurios negalėjo kada nori išeiti iš paslaugoms išnuomoto buto arba laisvai pasirinkti, ką su kuo veikti.  

Svaiginasi, kad užsimirštų  

Pareigūnams suardžius prostitucijos tinklus, iš butų paimtas moteris globon priima Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Centro vadovė Kristina Mišinienė mato visai kitą šių moterų veidą, kaip verkdamos, nubėgusiu ant skruostų akių tušu, jos skambina savo vaikams, prašo dar pakentėti, kol mamytė uždirbs pinigų, nupirks kompiuterį ir grįš.  

„Turi turėti daug laiko pokalbiams su jomis. Vienaip jos kalba tik paimtos iš tos aplinkos, kitaip – po mėnesio ir dar kitaip po pusės metų. Tačiau nesutikau nė vienos, kuri sakytų, kaip man ten buvo faina, kaip man patiko. Dažniausiai girdime – man reikia, aš privalau, turiu skolų. Jūs man duosite pinigų? Apmokėsite mano skolas? Tai ir neaiškinkite“, – apie nematomą prostitucijai pasiryžusių moterų veidą pasakojo K. Mišinienė.  

Joms visoms atrodo, kad truputį pakentės, greitai užsidirbs ir grįš į normalų gyvenimą. Tačiau, įsitraukus į veiklą, išeiti sudėtinga. Įtraukiama tarsi į liūną, atsiranda priklausomybių, atsiranda savęs smerkimas, tų moterų rankos dažniausiai supjaustytos nuo riešų iki alkūnių, jos svaiginasi septynias dienas per savaitę, kad užsimirštų, o suteneriai tai skatina, dar atveža ir miltelių, nes jos turi būti užsivedusios, kad galėtų išpildyti klientų troškimus.  

K. Mišinienė įsitikinusi, kad prostitucija besiverčiančių moterų baudimas yra beprasmis. Dažnu atveju, jos yra sugniuždytos – neišsprendžiamos finansinės problemos, smurtas artimoje aplinkoje, apgaulė, mylimo žmogaus išdavystė, negalėjimas dėl įvairiausių priežasčių perprasti viliojančio pasiūlymo, priverstinė migracija, suirutė aplink ir kitos priežastys įstumia jas į šį negailestingą, atšiaurų pasaulį.

„Prabundu ryte ir pirma mano mintis – apsvaigti, nes kitaip neišgyvensiu, kai esu neapsvaigusi. Žinau, ką dariau vakar, užvakar, žinau, kad mano vaikas laukia, žinau, kad kažkam meluoju, žinau, kad praėjusią naktį klientas ant manęs tuštinosi ir šlapinosi man į burną, – už tai primetė papildomai 10 eurų“, – merginų pasakojimų nuotrupomis dalijasi centro vadovė.

“Vokietijos mokslininkai įvertino, kad prostitucijoje išnaudojamos moters vidutinė gyvenimo trukmė yra 33 metai.” 

Tai yra smurtas  

Prieš keletą metų į prostitucijos problemą atsisukę politikai dalijosi įvairiose šalyse, įskaitant tas, kuriose prostitucija legalizuota, atliktų tyrimų rezultatais: taip išnaudojamų moterų ir mergaičių psichikos ir sveikatos būklė labai prasta – trys iš penkių serga potrauminio streso sindromu, keturios iš penkių yra priklausomos nuo raminamųjų, skausmo malšinamųjų ar psichotropinių vaistų. Savižudybės rizika dvylika kartų didesnė, nužudymo rizika septyniolika kartų didesnė, o Vokietijos mokslininkai įvertino, kad prostitucijoje išnaudojamos moters vidutinė gyvenimo trukmė yra 33 metai. 

„Jos tik neapykantą jaučia klientams. Nėra jokių gerų klientų. Tokios moterys neįsimyli sekso pirkėjų, čia tik pirkėjų įsivaizdavimas, kad jai gera su juo buvo. Niekai. Koks ten gera, kai po jo dar penki ar dešimt ateina“, – pastebi K. Mišinienė.  

Jos gali ištisai pasakoti apie klientų nevalyvumą, kaip joms šlykštu jų kvapai, kaip iš proto varo spermos kvapas, o jų kambariai pradvisę finaliniu kliento „pasitenkinimo garantu“. Tačiau ji puikiai žino ir tai, kad gyvena iš jo piniginės, tad jei užmerks akis ir reikiamai padūsaus, jis pridės 20 eurų. Jos turi save svaiginti, kitaip jos neišgyventų. Kol būna tuose butuose, jos pasitempusios uždirba pinigus, bet išėjusios visos mirksta alkoholyje.  

„Daug moterų esame ištraukę iš prostitucijos ir pastatę ant kojų. Kartais tokios, iš pirmo žvilgsnio, beviltiškos situacijos, kai ji jau kokius penkerius metus tame versle, ir, žiūrėk, suveikė, pakilo ir susitvarkė. Turi daryti viską iki maksimumo, o kaip bus, taip bus“, – KOPŽI centro misija tiki K. Mišinienė.  

Centro vadovė supranta, kad labai sunku sujaudinti visuomenę, kalbant apie šią moters orumą žeminančią problemą. Įsitikinimas, kad jos visa tai daro, nes joms patinka, jos pačios pasirinko, apriboja bet kokias pastangas paskatinti pažvelgti giliau į trapios moters sutryptą pasaulį.  

„Šitos moterys neišsikapsto, jos neturi galimybių, pasaulis jų visiškai negaili ir nejaučia jokios užuojautos. Prostitucija yra smurtas prieš moterį. Tačiau teisėsauga itin retai prostitucijai pritaiko prekybos žmonėmis Baudžiamojo kodekso straipsnį. Geriausiu atveju – pelnymąsi iš kito žmogaus prostitucijos“, – pastebi K. Mišinienė.  

Nesuinteresuoti liudyti  

Mažą ikiteisminių tyrimų, teismui perduotų bylų skaičių teisėsauga aiškina nusikaltimo latentiškumu. Pasak Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokurorės Gabijos Večerinskienės, tokie tyrimai sudėtingi, asmenys nelinkę duoti parodymų, vadinasi, juos reikia rinkti kitais būdais. Tie kiti būdai – sudėtingesni, trunka ilgiau, o jei dar įsijungia tarptautinis elementas, bylos tyrimas ne tik kad sudėtingas, bet ir labai ilgas.  

„Tiek asmuo, kuris verčiasi prostitucija, tiek asmuo, kuris naudojasi šiomis paslaugomis, tiek asmuo, kuris pelnosi iš prostitucijos, nesuinteresuoti duoti parodymus. Iš esmės šios nusikalstamos veikos išaiškinamos tik policijos pareigūnų dėka, kadangi patys žmonės dėl šių nusikalstamų veikų paprastai nesikreipia. Išimtiniais atvejais kreipiasi pašaliniai asmenys, pavyzdžiui, kaimynai, kurių namų pašonėje nuomojamame bute teikiamos prostitucijos paslaugos“, – nusikaltimų tyrimo specifika dalijasi G. Večerinskienė.  

Brėžiant ribą tarp prostitucijos ir prekybos žmonėmis, prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pelnymasis iš prostitucijos, jos organizavimas Baudžiamajame kodekse priskiriami nusikaltimams dorovei, o prekyba žmonėmis – asmens laisvei. Visiškai skirtingas šių nusikalstamų veikų objektas. Pagrindinis atskyrimo kriterijus – poveikis asmens laisvei.  

„Kalbame ne tik apie fizinę, bet ir valios laisvę, valios pasirinkti elgesio variantą apribojimą“, – pastebi prokurorė.  

Prostitucija Lietuvoje daugiausia verčiasi atvykusios iš trečiųjų šalių. Kolumbijos, Venesuelos moterys šioje rinkoje kol kas sudaro mažumą, Ukrainos merginos jau užima žymiai didesnę nusikalstamos rinkos dalį.  

„Negalėčiau sakyti, kad karas buvo esminė priežastis, dėl kurios merginos iš Ukrainos ėmė plūsti į Lietuvą. Prostitucijos paslaugas teikiančių ukrainiečių Lietuvoje buvo ir anksčiau. Yra ir pokyčių. Tarkime, prieš dešimt metų mūsų merginos dažniau išvykdavo į užsienį teikti prostitucijos paslaugų, dabar mes lyg jau tapome tikslo šalimi, į kurią dirbti važiuoja iš užsienio. Ukrainiečių, teikiančių šias paslaugas, skaičius yra didžiausias iš visų teikiančių prostitucijos paslaugas“, – teigė G. Večerinskienė.  

Kodėl staiga tapome tikslo šalimi? Anot prokurorės, lemia daug faktorių, bet vienas jų – gyvenimo gerbūvis, ekonominis šalies išsivystymas. Be to, ukrainietėms ne taip jau sudėtinga patekti į Lietuvą.  

Simbolinė atsakomybė  

Bet koks verslas, juolab nusikalstamas, nevyktų, jei nebūtų paklausos. Jau minėjome, kad šiemet nebuvo nustatyta asmenų, pasinaudojusių prostitucijos paslaugomis. Jas teikiančių ar jas organizuojančių – mažai. Baudas ar bausmes už šias nusikalstamas veikas galima vadinti simbolinėmis, palyginti su pelnu.  

Administracinis nusižengimas – vertimasis prostitucija, atlygintinis naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 90 iki 140 eurų. Pakartotinai padarytas šis nusižengimas vertinamas griežčiau – nuo 140 iki 300 eurų.  

„Mano asmenine subjektyvia nuomone, baudos yra gana nedidelės, palyginti kokios pajamos gaunamos iš prostitucijos, tačiau situacija nelygi situacijai, kalbu tik apie tas, kurias matai ikiteisminiuose tyrimuose. Matome, kad kai kuriuose ikiteisminiuose tyrimuose gavusios baudas merginos be problemų jas sumoka. Kartais už jas sumoka veiklos organizatoriai ir išėjusios jos vėl verčiasi prostitucija iki kito karto, kol pareigūnai jas vėl nubaus“, – G. Večerinskienė pabrėžia, kad prokuratūros funkcija bausti asmenis, kurie pelnosi iš šitos veiklos, kurie šitą veiklą organizuoja. 

Merginos, kurios pačios verčiasi prostitucija, nėra prokuratūros tikslas. Prokuratūros tikslas persekioti tuos asmenis, kurie iš šitos veiklos, klientų ieškojimo gauna didžiausią finansinį atlygį.  

„Pelnymasis iš kito žmogaus prostitucijos, nesvarbu, kiek sunkus būtų darbo įdėjimo, įrodymų rinkimo prasme, yra apysunkis nusikaltimas. Jei baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys teisiami pirmą kartą, neįmanoma, kad jie būtų nuteisti laisvės atėmimo bausme“, – aiškina prokurorė G. Večerinskienė, nes Baudžiamasis kodeksas sako, kad pirmą kartą už apysunkius nusikaltimus teisiamiems asmenims reali laisvės atėmimo bausmė netaikoma, paprastai skiriama bausmė su atidėjimu. Griežčiausia taikoma bausmė už pakartotinai vykdytą nusikaltimą gali siekti šešerius metus nelaisvės.  

Prekyba žmonėmis Baudžiamajame kodekse priskiriama prie labai sunkių nusikaltimų. Anot prokurorės, įrodyti šį nusikaltimą yra dar sunkiau, o maksimali bausmė siekia dvylika metų nelaisvės. Lietuvoje tik viena byla dėl prekybos žmonėmis šiais metais perduota į teismą. 

 

Dėmesio!                  

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                  

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                  

                   

Ape­lia­ci­nis teis­mas ne­su­švel­ni­no baus­mės pe­do­fi­lu pri­pa­žin­tam che­mi­jos mo­ky­to­jui Vy­tau­tui Pės­ti­nin­kui, dir­bu­siam Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­jo­je. 

Už ma­ža­me­čių tvir­ki­ni­mą ir sek­su­a­li­nį prie­var­ta­vi­mą aly­tiš­kis ka­lės 8 me­tus. Tai itin re­tas at­ve­jis, kad už ma­ža­me­čių tvir­ki­ni­mą ir sek­su­a­li­nį iš­nau­do­ji­mą tei­sia­mas as­muo bū­tų pri­pa­žin­tas pe­do­fi­lu. 

Pe­do­fi­li­ją pe­da­go­gui kon­sta­ta­vo Vals­ty­bi­nės teis­mo psi­chiat­ri­jos tar­ny­bos spe­cia­lis­tai. Šios diag­no­zės vy­ras ne­pa­nei­gė. Ne­nei­gė ir jam in­kri­mi­nuo­to nu­si­kal­ti­mo da­lies – pri­pa­ži­no tvir­ki­nęs ma­ža­me­čius. Vy­ras prieš­ta­ra­vo, kad vai­kus jis sek­su­a­liai prie­var­ta­vo. 

Skun­de Ape­lia­ci­niam teis­mui V.Pės­ti­nin­kas aiš­ki­no, kad pe­do­fi­lai tu­ri bū­ti lai­ko­mi ne ka­lė­ji­me ir pra­šė jam skir­ti „pri­ver­čia­mą­sias me­di­ci­nos prie­mo­nes“. 

To­kį pe­do­fi­lo skun­dą teis­mas at­me­tė. 

Ape­lia­ci­nis teis­mas pa­li­ko ga­lio­ti anks­tes­nį Kau­no apy­gar­dos teis­mo pri­im­tą nuosp­ren­dį, ku­riuo V.Pės­ti­nin­kui bu­vo skir­ta aš­tuo­ne­rių me­tų lais­vės at­ėmi­mo baus­mė. 

Aly­tiš­kis pe­do­fi­las dau­giau nei pen­ke­rius me­tus tvir­ki­no, prie­var­ta­vo ma­ža­me­čius, šiems esant pen­ke­rių, sep­ty­ne­rių. Tai, kad pe­da­go­gas nau­do­jo­si jų be­jė­giš­ka būk­le, pa­tvir­ti­no ir ke­le­tas da­bar jau su­au­gu­sių vy­rų, ku­rie anks­čiau apie šią „pa­slap­tį“ kal­bė­ti ne­drį­so. 

By­los duo­me­ni­mis, ma­žiau­siai kar­tą per sa­vai­tę ma­ža­me­čiai pa­tir­da­vo ana­li­nes, ora­li­nes ir ki­to­kias sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo for­mas. 

Teis­mas pa­brė­žė, kad V.Pės­ti­nin­ko el­ge­sys sa­vo in­ten­sy­vu­mu vy­ko sis­te­min­gai ke­le­rių me­tų lai­ko­tar­piu, to­dėl po­bū­dis per­žen­gė tvir­ki­ni­mo veiks­mų ap­im­tį ir ati­tin­ka sek­su­a­li­nio prie­var­ta­vi­mo su­dė­tį. \Be­je, po Kau­no apy­gar­dos teis­mo nuosp­ren­džio 2022 m. va­sa­rą V.Pės­ti­nin­kas dar me­tus dir­bo mi­nė­to­je gim­na­zi­jo­je. 

Dar anks­čiau pe­da­go­gas bu­vo kal­ti­na­mas at­vi­ru smur­tu prieš mo­ki­nius, dėl to ne­ga­lė­jo tęs­ti dar­bo Pa­ne­mu­nės mo­kyk­lo­je ir kt. 

„A.N.“ in­for­ma­ci­ja 

 

Dėmesio!                 

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                 

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                 

                   

Apeliacinis teismas nesušvelnino bausmės pedofilu pripažintam Alytaus katalikiškoje šv. Benedikto gimnazijoje dirbusiam chemijos mokytojui Vytautui Pėstininkui – už mažamečių tvirkinimą ir seksualinį prievartavimą jis kalės aštuonerius metus.  

Siunčiamas už grotų  

Itin retas atvejis, kad už mažamečių tvirkinimą ir seksualinį išnaudojimą teisiamas asmuo būtų pripažintas pedofilu. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistai V. Pėstininkui konstatavo pedofiliją.  

Buvęs chemijos mokytojas neneigė ekspertų pateiktos diagnozės. Neneigė ir dalies jam inkriminuoto nusikaltimo. Pripažino tvirkinęs mažamečius, tik nenorėjo sutikti, kad juos seksualiai prievartavo.  

Remdamasis ekspertų pateikta pedofilijos diagnoze, skunde Apeliaciniam teismui V. Pėstininkas aiškino, esą kur kur, bet tik ne kalėjime turi būti laikomi pedofilai. Remdamasis moksline literatūra, chemijos mokytojas tikino, kad tarptautinėje teisėje pedofilija priskiriama psichikos ligoms, o psichikos liga sergantį žmogų bausti laisvės atėmimu neteisinga ir neteisėta, todėl teismas jam galėtų skirti priverčiamąsias medicinos priemones.  

Tačiau V. Pėstininko skundas buvo atmestas. Apeliacinis teismas paliko galioti dar pernai rugpjūtį Kauno apygardos teismo priimtą nuosprendį, kuriuo V. Pėstininkui buvo skirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Skųsti Apeliacinio teismo sprendimą jis galės jau tik iš belangės.  

„Kauno diena“ rašė, kad ši byla šokiravo visuomenę. Chemijos mokytojas laisvu nuo darbo metu šešerius metus tvirkino ir prievartavo mažamečius. Smagintis pedagogas pradėjo, kai jiems galėjo būti penkeri ir septyneri metai. Tai, kad V. Pėstininkas ir anksčiau nevengė pasinaudoti mažamečių bejėgiška būkle, patvirtino ir keletas dabar jau suaugusių, vyrų, kurie vaikystėje patyrė V. Pėstininko meilę, tik anuomet nedrįso apie mokytojo paslaptį prabilti. 

Ne mažiau šokiravo ir tai, kad jau po Kauno apygardos teismo nuosprendžio dar metus V. Pėstininkas sėkmingai dirbo mokykloje. Kai jis apskundė Kauno teismo sprendimą, nuosprendis oficialiai nebuvo įsiteisėjęs, todėl mokyklos administracija, nors ir žinojo apie bylą, tačiau leido jam toliau mokytojauti, nes „labai gerai dirbo ir vaikai jį mylėjo“.  

Įrodymų visuma  

Pavyzdingas, vaikų mylimas pedagogas uždaręs mokyklos duris vargu ar galvodavo, kaip geriausiai užtikrinti vaiko interesus, apie ką dabar nuolat kalbama. Už mokyklos sienų esantys mažamečiai tapdavo pedofilo poreikių tenkintojais. Byloje minima, kad mažiausiai kartą per savaitę mažamečiai patirdavo analines, oralines ir kitokias fizines mokytojo meilės išraiškas. Ir taip šešerius metus.  

Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, V. Pėstininkas atsisakė duoti išsamesnius parodymus ir patvirtino duotus ikiteisminio tyrimo metus. Savo kaltę V. Pėstininkas viso proceso metu pripažino iš dalies. Jis neprieštaravo dėl jam inkriminuojamo mažamečių tvirkinimo, tačiau neigė seksualinį prievartavimą.  

Apeliacinis teismas pripažino, kad Kauno teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis grįstas nukentėjusių mažamečių parodymais. Tačiau seksualinį prievartavimą patvirtina ne tik vaikų pasakojimai, o ir byloje esančių įrodymų visuma.

V. Pėstininko apeliacinį skundą nagrinėjusi teisėjų kolegija pažymėjo, kad seksualinės prievartos prieš mažamečius bylų specifikai būdinga tiesioginių tokios prievartos liudininkų nebuvimas. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos ir psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai, šiuo atveju – kraujo, spermos pėdsakai.

Išvestiniai įrodymai tokiose bylose – asmenų, kurie bendravo su mažamečiais ir kuriems mažamečiai pasipasakojo apie patirtą seksualinę prievartą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, ypatingą reikšmę įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio mažamečio parodymai ir jie neturėtų būti vertinami taip griežtai ir kategoriškai kaip kitų – suaugusiųjų ar nukentėjusių liudytojų – parodymai.  

Vis dėlto mažamečių nukentėjusiųjų parodymai negali būti ir absoliutinami, jie turi būti vertinami atsižvelgiant į bylos parodymų grandinę. Apeliacinis teismas palaikė Kauno apygardos teismo vertinimą, kuriuo mažamečių parodymai pripažinti patikimais, nuosekliais, atitinkančiais faktines bylos aplinkybes. Teismai neturėjo pagrindo abejoti nukentėjusiųjų išgyvenimais, kadangi juos patvirtino, papildė ir kiti byloje esantys įrodymai.  

Suvokė, ką daro  

Seksualinės prievartos ar tvirkinimo bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų siekiant apsaugoti nukentėjusiuosius. Vargu ar būtų galima rasti nors vieną argumentą tokiai praktikai paneigti. Tik pagalvojus apie tai, ką vaikas patyrė ir turi papasakoti, šiurpai laksto per nugarą.  

„Kauno diena“ turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga. Ankstesnis apibūdinimas „šiurpai laksto per nugarą“ švelnus, palyginti su tuo, ką mažamečiai papasakojo apie nuolatinį naudojimąsi jais, apie bejėgiškumą pasipriešinti įvairiausiems pedofilo įgeidžiams, apie tai, kad iš esmės nelabai suprato, kas su jais daroma. Tik jautė, kad jiems suaugusio vyro elgesys kelia nemalonių jausmų, pasibjaurėjimą, skausmą.  

Nė vienas nenurodė, kad turėjo bent menkiausią galimybę pasipriešinti V. Pėstininko geiduliams. Mokyklos duris uždaręs chemijos mokytojas ciniškai naudojosi mažamečių bejėgiškumu ir vargu ar pagalvodavo apie jau ikiteisminiame tyrime vaikų papasakotus fizinius skausmus po tokių „malonumų“.  

Ekspertai pateikė išvadas ir apie emocinius vaikų sutrikimus, depresinį elgesį, kuriuos neabejotinai lėmė pedagogo su jais atliekami veiksmai.  

Teismas pabrėžė, kad V. Pėstininko elgesys tiek savo intensyvumu – vyko sistemingai kelerių metų laikotarpiu, tiek pobūdžiu – peržengė tvirkinimo veiksmų apimtį ir atitinka seksualinio prievartavimo sudėtį. Parodymai patvirtino, kad nukentėjusieji buvo prievartaujami ne tik kitokio fizinio sąlyčio būdu, bet ir analiniu ir oraliniu būdu.  

V. Pėstininko prašymą gydyti jį, o ne sodinti į kalėjimą, teismas taip pat atmetė, remdamasis byloje buvusiais ekspertų argumentais. V. Pėstininkas psichikos liga nesirgo, jam konstatuota pedofilija. Tai neurozės ir charakterio sutrikimas, bet ne psichikos liga, dėl kurios žmogus galėtų būti nepakaltinamas. Šią ligą reikėjo gydytis pačiam V. Pėstininkui, nes savo veiksmus jis suprato ir galėjo valdyti. Seksualinio pasirinkimo sutrikimas – pedofilija neturi ryšio su nepakaltinamumu.

 

Dėmesio!                

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                

                  

 

Viešojoje erdvėje toliau linksniuojama nusižudžiusios šešių vaikų mamos istorija – institucijos kritikuojamos, esą buvo nesuteikta ar netinkamai suteikta pagalba, kaltinamos dėl iš šeimos paimtų vaikų. Visgi su moterimi dirbę žmonės pasakoja kitokią versiją – institucijų ir organizacijų pagalba moteriai buvo teikiama ne vienus metus.  

Portalo LRT.lt pašnekovai atkreipia dėmesį į sunkias moters patirtis, ragina nenusisukti nuo žmonių, susiduriančių su panašiais iššūkiais, ir teikti jiems reikalingą pagalbą. Kritikuojamos ir manipuliacijos viešojoje erdvėje. 

Sudėtinga gyvenimo istorija 

LRT.lt šaltinių duomenimis, moteris nuo vaikystės patyrė seksualinę prievartą ir smurtą. 

„Ji pirmą kartą seksualinę prievartą patyrė būdama 4–5 metukų, kitas kartas buvo apie septintus gyvenimo metus, kai ji tapo patėvio auka. (…) Ji buvo sakiusi, kad vaikystėje namuose buvo normalu, jog girti suaugusieji vaikšto nuogi, tarpusavyje prie vaikų santykiauja. Motina, išgirdusi apie savo tuometinio vyro nusikaltimą, pati sumušė prabilusią mergaitę“, – sakė LRT.lt šaltinis. 

Augusi sunkiomis sąlygomis, moteris draugės buvo įtraukta į prostituciją, pradėjo vartoti narkotikus, tačiau amfetaminą vadino vitaminais, baiminosi socialinių darbuotojų, o gydytis kategoriškai atsisakė, kad apie tai nesužinotų aplinka. 

Pasak LRT.lt šaltinio, moteris ilgėdavosi institucijų paimtų vaikų, jautėsi nuvilta psichologų. Susigrąžinusi vaikus, moteris išsikeldavo gyventi į kitą miestą, taip bėgdavo nuo institucijų ir skolų. 

„Moters žodžiais, visos jos problemos yra dėl to, kad ji augo ypač skurdžiomis sąlygomis, negavo jokio išsilavinimo. Ji visada išgyveno dėl jai psichiatrijos ligoninėse diagnozuotos psichikos ligos, visą laiką stengėsi įrodyti, kad niekas nesupranta, jog ją tokią padarė vaikystės traumos ir gyvenimo sąlygos. 

Ši jos desperacija buvo tiesiogiai susijusi su tuo, kad apsilankiusios tarnybos vis išsiveždavo jos vaikus, atiduodavo juos laikiniems globėjams“, – pasakojo LRT.lt šaltinis. 

Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad moteris skųsdavosi socialine darbuotoja ir atvejo vadybininke, kartodavo, kad jos nesidomi ja. 

Pasak pašnekovo, prieš kelerius metus moteriai pagimdžius kūdikį, jai pradėjo reikštis gilios depresijos požymiai, po gimdymo ji nustojo rūpintis vaikais, veržėsi pas psichiatrą, tačiau nevartodavo paskirtų vaistų, dar labiau ėmė slapstytis nuo socialinių darbuotojų, mat bijojo, kad vėl bus paimti vaikai. 

LRT.lt šaltinio duomenimis, moteris patyrė ir sugyventinio smurtą, nors socialinės darbuotojos versija buvo kita. Anot jos, vaikai pasakojo apie tėvų konfliktus, kuriuos neva pradėdavo vaikų mama. Pora susitaikė, tačiau, teigė pašnekovas, moteris pradėjo tolti, šalintis bet kokių kontaktų. 

Viešojoje erdvėje pasirodė informacijos, esą prieš mirtį moteris taip pat buvo nėščia. Vaiko teisių apsaugos tarnyba tvirtino negavusi tokios patvirtintos informacijos. Su šiuo klausimu LRT.lt kreipėsi į prokuratūrą. Generalinės prokuratūros atstovė Rasa Stundžienė sakė, kad šiuo metu atliekamas ikiteisminis tyrimas mirties priežasčiai ir aplinkybėms nustatyti. 

„Informacijos apie privatų asmenų gyvenimą ir sveikatos būklę pateikti negalime“, – pridūrė R. Stundžienė. 

Seniūnas: šeima buvo stebima ilgą laiką 

Kaip LRT.lt sakė vietos seniūnas, moters istorija žinoma seniai, o šeima stebima ilgą laiką. Norėdami apsaugoti moters ir jos šeimos anonimiškumą, neatskleidžiame vietovės ir seniūno tapatybės, pagal kuriuos galėtų būti identifikuota gyvenamoji vieta. 

Pasak seniūno, šeimai buvo siūlomos visos paslaugos, vykdomi apsilankymai namuose, padedama vaikus išleisti į mokyklą, tačiau situacija buvo sudėtinga. 

Jo teigimu, vaikai buvo neprižiūrėti, neišleidžiami į mokyklą, o pagalba šeimai surandama ne kartą, tačiau po kurio laiko paslaugų moteris atsisakydavo. 

„Kiek galėjo, tiek socialiniai darbuotojai pagelbėjo“, – kalbėdamas apie moters nepasitikėjimą socialiniais darbuotojais pažymėjo seniūnas. 

Anot jo, seniūnijoms žinoma ir apie skaudžią moters praeitį: „Su kolegomis informacija dalijomės. Tiek jos mamos, tiek jos šeima yra gerai žinoma. Abi šeimos žinomos kaip problemiškos, kuriose trūksta ir socialinių įgūdžių.“ 

Ragina nesišnabždėti ir nerašinėti niekų 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė pabrėžė, kad moteris nugyveno sudėtingą ir ją giliai traumavusį gyvenimą, todėl vien iš pagarbos jos kančioms „neturėtume šnabždėtis, rašinėti bet kokių niekų socialiniuose tinkluose ar apsimetinėti, kad nieko apie ją nežinojome“. 

„Visi sutinkame, kad vaikystė yra vienas svarbiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, čia patirti neigiami išgyvenimai turi siaubingų padarinių tolimesniam asmenybės vystymuisi, pasirinkimams ar santykiui su savimi. 

Šios jaunos moters labai anksti patirta prievarta, beje, artimoje aplinkoje, liko kaip ir be atsako. Toje šalyje, kurioje ji tada gyveno, ji negavo jokios pagalbos, smurtautojas liko nenubaustas“, – LRT.lt pasakojo K. Mišinienė. 

Pasak jos, tada mažamete niekas nepatikėjo: „Šiandien su nuostaba klausausi moters artimo žmogaus, betarpiškai dalyvavusio tose praeities situacijose ir nė piršto nepajudinusio apginti mažylės, piktų žodžių tarnyboms socialiniuose tinkluose, regioninėje spaudoje ir suprantu, kad ankstyvesnis bandymas prakalbinti nukentėjusius ir teisinių procesų inicijavimas yra kone vienintelis kelias apsaugoti aukų sielos ir proto pusiausvyrą.“ 

Visgi KOPŽI centro vadovė sukritikavo ir socialines tarnybas, nesugebėjusias padėti moteriai. Kaip sakė K. Mišinienė, kartais socialinėje srityje dirbantys žmonės turi „neįkainojamą žmogiškumo dovaną“, tačiau kartais jie „sukandę dantis dirba savo sunkų darbą, vos pakeldami klientų ydas, grubumą, nenorą keistis“. 

„Bet reikia apie tai kalbėti! Tegu ir apie nesėkmes, apie tai, kad socialinės darbuotojos žodis nieko nereiškia prieš įtaigios, manipuliuojančios sutenerės žodį, kad visas miestas žino, jog Ana pardavinėja pažeidžiamas moteris ir „sodina jas ant narkotikų“, o štai pareigūnai nieko apie tai negirdėję“, – LRT.lt kalbėjo K. Mišinienė. 

Vaikai – saugioje aplinkoje 

Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Žaneta Ginaitė komentare LRT.lt teigė, kad tarnyba kurį laiką bendravo su šeima, o socialiniai partneriai rūpinosi, kad šeimai būtų siūloma ir teikiama visa reikalinga pagalba. 

Pasak tarnybos atstovės, atsižvelgiant į susiklosčiusias aplinkybes šeimoje, tarnyba paskutinį kartą spalio viduryje kreipėsi į teismą dėl leidimo vaikams nustatyti laikinąją globą. 

Kaip tvirtino Ž. Ginaitė, pagalbą teikiantys specialistai su minėta šeima dirbo ir teikė jai kompleksines paslaugas nuo 2012 metų, o tarnybos pagalbos šeimai buvo prireikę nuo 2017 metų. Per tą laiką tarnybai teko keliolika kartų reaguoti į gautus pranešimus dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, kelis kartus reikėjo pasirūpinti vaikais – juos perkelti į saugią aplinką. 

„Vien per šiuos metus vaiko teisių gynėjai reagavo į 7 gautus pranešimus dėl galimų vaiko teisių pažeidimų šeimoje“, – pridūrė Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovė. 

Jos teigimu, specialistai organizuodavo atvejo vadybos posėdžius, o vaikams yra tekę užtikrinti saugią aplinką tiek pas giminaičius, tiek nustačius laikinąją globą, suteikti galimybę vaikams su mama apsigyventi krizių centre. 

„Kiekvieną kartą buvo priimami kolegialūs specialistų sprendimai dėl pagalbos šeimai tęstinumo ir galimybių vaikams sugrįžti į šeimą“, – pažymėjo Ž. Ginaitė. 

Pasak jos, po moters mirties tarnybos darbuotojai bendrauja su vaikų giminaičiais ir vertina jų galimybes tapti nuolatiniais vaikų globėjais. 

„Šiuo metu visi minimos šeimos vaikai yra saugioje aplinkoje, o jiems teikiama kompleksinė pagalba, ja rūpinasi socialiniai partneriai“, – sakė Ž. Ginaitė. 

 

Dėmesio!               

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.               

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.               

                

Didelis mūsų visuomenės pastarojo laikotarpio dėmesys seksualinės prievartos ir išnaudojimo temai jau davė gerų vaisių – net kelios ministerijos sukruto diskutuoti, kaip padėti aukoms. Diskusijos nusitęsė iki pat Seimo komitetų, moterims ir vaikams padedančios organizacijos skubiai atnaujino pagalbos projektų arsenalą, budrios socialinių tinklų „influencerės“ atsidavusiai fiksuoja nukentėjusiųjų istorijas, įvykusias tiek vakar, tiek prieš 20 metų. 

Kad geriau suprastume situaciją, pabandykime į ją pasižiūrėti prabilusių aukų akimis: ką gavome už tai, kad nusprendėme netylėti ir įvardijome mus skriaudusius asmenis? Kokią kainą sumokėjome, kad „triumfuotų teisingumas“? Jei jis, žinoma, išvis triumfavo… 

Man atrodo, viena žinomiausių šiandienos bylų – globėjų iš Panevėžio rajono, apkaltintų ir pirmos instancijos teismo nuteistų dėl būrio mergaičių žaginimo, seksualinio prievartavimo, pasikėsinimo tą daryti, nusikaltimų slėpimo – neblogai atsako į šį klausimą. 

Kalbu apie tyrimą, nukeliavusį į teismą, kur savo darbą policijos pareigūnai, vadovaujami apygardos prokuratūros prokurorės, atliko puikiai. Žinoma, jei klaustumėte aukų ar mūsų, pagalbos tarnybos, nuomonės. 

Kai paskutinė teismo instancija tars šioje istorijoje galutinį žodį, net nesvarbu kokį, neužmirškime padėkoti šiai komandai, dirbusiai tikrai nelengvomis aplinkybėmis. 

Nelengvomis sąžiningai teisėsaugai? Palaukite, o kaip tada turėjo jaustis mergaitės, jaunos moterys, jų artimieji, kai lemtingą 2020 m. vasarį prasidėjo pirmosios apklausos? 

Praėjo treji metai, ir galiu atsakingai pasakyti, kad nežinau kito tokio nusikaltimo mūsų šalyje, kur nusprendusios netylėti aukos būtų taip išviešintos, apipiltos purvais, nuolat trypiamos, gėdinamos, visos jų negandos, ligos būtų aptarinėjamos televizijos laidose, laikraščių straipsniuose, feisbuko įrašuose ir dar galai žino kur. 

Sutinku, situacija neeilinė – geltonų puslapių žurnalistų kraujo ir pikantiškų detalių troškimas sutapo su žūtbūtiniu teisiamųjų noru gintis, tegu ir viešai. 

„Jei galėčiau, jei turėčiau kur, išvažiuočiau iš Lietuvos“, – sako viena jų. Bet negali. Vietoje to – saujos vaistų, nuolatinės psichologo konsultacijos, ligoninė. 

 Kai dešimtmečiais buvusi šalies pasididžiavimu šeimynėlė staiga sulaukė kraują stingdančių kaltinimų, o tarnybos, atsakingos už vaikų teisių priežiūrą ir globėjų tikrinimą, pradėjo atsiprašinėti (tiesa, labai jau pusbalsiu) už „apmaudžią klaidą“, už įleistą pas vaikus pedofilą, reikia tikrai stipraus vertybinio „stuburo“ žurnalistui nesusigundyti ta „o dabar pasakysiu jums tiesą apie tas mergšes“ smarve. 

Ir prasidėjo, ir pasipylė… Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad tikrai ne visa žiniasklaida susidomėjo nuteistos kunigaikščio Gedimino ordininkės siūlomu tiesos paketu. Tačiau taip apgailėtina buvo stebėti, klausytis savęs akivaizdžiai negerbiančių žurnalistų bandymų transliuoti „persekiojamų geradarių“ kančias, išvedžiojimus apie išnaudotų mergaičių „klastą, sąmokslą“, apie jų asmenybes, elgesį ir pan. 

Esmė ne vien tik neprofesionalūs žurnalistai. Nuteisto vaikų prievartautojo, to „žilaplaukio angelo, kuris vabaliuko nenuskriaustų“ (cituoju Seimo narę), stojo palaikyti ir ne viena vietinė nevyriausybinė organizacija, dar ir šiandien atvirai abejojanti – „neaišku, kaip ten iš tikrųjų buvo, netikime, patys matote, iš kokių šeimų tos mergaitės…“ 

Nukentėjusiųjų asmeninių gyvenimų aptarinėjimas taip peržengė visas ribas, kad šiemet teisėsauga patraukė baudžiamojon atsakomybėn grupelę tokių „visažinių“, televizijos laidoje ir socialiniuose tinkluose viešinusių bylos medžiagą ir aukas niekinančius samprotavimus. Ironiška, bet dalis tų moterų yra buvusios ar šiuo metu esančios globėjos… 

Tačiau taip apgailėtina buvo stebėti, klausytis savęs akivaizdžiai negerbiančių žurnalistų bandymų transliuoti „persekiojamų geradarių“ kančias, išvedžiojimus apie išnaudotų mergaičių „klastą, sąmokslą“, apie jų asmenybes, elgesį ir pan. 

 Ką gavo prabilusios nukentėjusiosios šioje byloje? 

Be abejo, didelį palaikymą, visokeriopą pagalbą, geriausią mūsų advokatą. Bet nėra pasaulyje tokios tarnybos, kuri jas galėtų apsaugoti nuo purvo, šmeižto, besipilančio iš vis dar laukiančių išteisinimo piktavalių nusikaltėlių burnų. 

Skaudu, kad šių mergaičių, jaunų moterų gyvenimai eina tokios įtampos, persekiojimo fone. Ir dar ne vienus metus eis… 

„Jei galėčiau, jei turėčiau kur, išvažiuočiau iš Lietuvos“, – sako viena jų. Bet negali. Vietoje to – saujos vaistų, nuolatinės psichologo konsultacijos, ligoninė. 

„Tokių blogų žmonių dar niekada nebuvau mačiusi“, – tvirtina jauniausia tų baisių įvykių dalyvė. 

Reikia teisingumo. Būtinai teisingumo. Antraip viskas veltui. 

 

Dėmesio!               

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.               

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.               

                

„Tikiuosi, kad, įeidami į savo namus, tyrėjai emocijas palieka prie namų slenksčio. Taip ir aš darydavau – nusivalydavau batus ir viskas likdavo anapus“, – interviu portalui LRT.lt sako Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimų valdybos viršininkas Orlandas Butkus.

O. Butkus 25 metus tiria smurtinius rezonansinius nusikaltimus, tarp jų – seksualinės prievartos prieš vaikus atvejus. Pasak pareigūno, skaudžiausi tie atvejai, kai prieš vaiką smurtauja jo šeimos nariai.

„Iš tos aplinkos vaikas negali išeiti, negali kitur pasiguosti – jam šeima turėtų būti atrama, bet yra atvirkščiai – prieš jį vykdomas nusikaltimas“, – teigia O. Butkus.  

– Vaikams pagalbą teikiantys specialistai sako, kad vaikų išgyvenimai ir pasakojamos istorijos paprastai stipriai veikia emociškai ir psichologiškai. Jums, pareigūnams, tokie išgyvenimai tikriausiai taip pat nesvetimi. 

– Taip, ir patys esame tėvai, turime vaikų. Žinome, kad vaikams reikalinga mūsų pagalba ir apsauga – tiek materialinė, tiek fizinė ir emocinė. Matome, kaip mūsų vaikai auga, kaip formuojasi jų asmenybės, stengiamės juos nukreipti, kad jie nebūtų pažeisti kitų blogybių. 

Bet savo darbe matome, kas vyksta kitame pasaulyje – tame pasaulyje, kurį nagrinėjame ir kurį tiriame. Aišku, pabaigta ne viena byla – apsišarvuoji, užsidedi šarvą ir vėliau jau nebekreipi į emocijas dėmesio, o dirbi. 

Bet būna tokių situacijų, kai tave paliečia, kai sureaguoji emociškai. Man asmeniškai skaudžiausia, kai mažametis ar nepilnametis seksualinę prievartą patiria artimoje aplinkoje – šeimoje. Iš tos aplinkos vaikas negali išeiti, negali kitur pasiguosti – jam šeima turėtų būti atrama, bet yra atvirkščiai – prieš jį vykdomas nusikaltimas. 

Būna ir taip, kad, pavyzdžiui, tėvas prieš vaiką daro seksualinį nusikaltimą, vaikas kreipiasi į motiną, o ji nepatiki ar net nesigilina, vaiką atstumia. Tie nusikaltimai man skaudžiausi, į juos negaliu nereaguoti psichologiškai. 

– Ar bėgant metams dirbti su tokiomis bylomis darosi lengviau? 

– Dabar mano pareigos yra labiau administracinio pobūdžio, daugiau organizuoju darbą, bet su bylomis susipažįstu, skaitau, tiesiog visuose proceso veiksmuose daugiau dalyvauju nuotoliniu būdu. 

Bėgant metams, užsiauginame šarvus ir storą odą, tada galbūt taip stipriai nereaguojame. Bet po vaiko ar liudytojų apklausų jaučiasi ir tyrėjų susijaudinimas – kartais kolegos nebegali išlaikyti ir pasidalija savo emocijomis su bendradarbiais. Tada psichologiškai lengviau. 

– Pareigūnams, dirbantiems su tokiomis bylomis, reikia daug jautrumo, ypač bendraujant su vaikais – turi išgauti informaciją, bet neskaudinti vaiko dar labiau. 

– Taip, bet apklausose dalyvauja ir psichologai. Kartais apklausos vykdomos dalyvaujant tik psichologui, o visi kiti proceso dalyviai apklausą stebi nuotoliu, bet yra tokių amžiaus grupių, kai ir patys atliekame apklausas. 

Kiekvienas tyrėjas turi jam labiausiai priimtiną metodiką, kiekvienas galbūt kitaip prieina prie vaiko, kad įgautų jo pasitikėjimą, o vaikas papasakotų ir būtų nuoširdus. Tai emociškai sudėtinga. 

– Bendraujate ne tik su nukentėjusiais vaikais, bet apklausiate ir tuos žmones, kurie padarė seksualinį nusikaltimą prieš vaiką. Tai taip pat turėtų būti sudėtinga – neleisti užvaldyti emocijoms, pykčiui, o išgauti informaciją. 

– Kad ir koks būtų žmogus, turime išlaikyti savo neutralią poziciją, būti objektyvūs, bandyti aiškintis ir kalbėti su jais. Pavyksta. Viduje nekenčiame padarytų veiksmų, bet, kiek įmanoma, turime išlikti objektyvūs ir neutralūs. 

Negalime per daug vadovautis emocijomis, nes tai trukdo tyrimui, o mes turime viską objektyviai ištirti. Tikiuosi, kad, įeidami į savo namus, tyrėjai emocijas palieka prie namų slenksčio. Taip ir aš darydavau – nusivalydavau batus ir viskas likdavo anapus. 

– Pavykdavo neparsinešti į namus bylų? 

– Turi pailsėti, kažkiek padeda kokia nors veikla – kas rankas merkia į žemę, kas turi ūkelį, užsiima sportu, turi kitą hobį, žvejoja. Aš užsiėmiau fotografija, ypač tuo metu, kai buvau arčiau šių įvykių, kai teko daugiau pačiam bendrauti su nukentėjusiais ir įtariamaisiais, priimti negatyvą ir bandyti aiškintis aplinkybes. 

– Kiek laiko dirbate su tokiais nusikaltimais? 

– Policijoje dirbu nuo 1991-ų metų, o šiame skyriuje, tiriančiame smurtinius rezonansinius nusikaltimus, dirbu nuo 1998-ųjų. 

– Niekada nepagalvojote, kad galėtumėte dirbti kitoje srityje, kur būtų mažesnis emocinis krūvis? 

– Kiekviename lauke yra savų minusų ir pliusų. Čia daugiau procesinio darbo, nuo pat pradžios dirbau tardytoju. 

– Tikriausiai motyvuoja ir prasmės pojūtis? 

– Prasmės jausmas yra, nes padedi nukentėjusiam, matai, kad žmonės lieka dėkingi, įgyji jų pasitikėjimą. Tai atperka neigiamas emocijas – jei darai gera, geru emocijos ir sugrįžta. 

Tas pats su įtariamaisiais – jei viską darai sąžiningai ir objektyviai, jie viską supranta. Būna, gatvėje susitinka, pasisveikina, paklausia, kaip gyveni. Nėra taip, kad įtariamieji jaustų didelių nuoskaudų – gal nepasitaikė, kad kažkas lietų pyktį. Gera darai, geru ir sugrįžta. 

– Minėjote, kad sunkiausia tada, kai seksualiniai nusikaltimai vyksta artimoje aplinkoje – šeimoje. Visgi išskiriama, kad daugiausiai seksualinio smurto atvejų ir būna vaikui artimoje aplinkoje – kai smurtauja tėvai ar giminaičiai, kartais – draugai. 

– Jei artima aplinka vadinsime ne tik šeimą ir kalbėsime apie giminaičius, draugus, tai taip, beveik visi seksualiniai nusikaltimai įvyksta artimoje aplinkoje – nėra taip, kad vaikas dažniausiai užpuolamas kur nors parke. 

– Tad vaikai pažeidžiamiausi toje aplinkoje, kuri jiems turėtų būti saugiausia? 

– Galbūt ir patys įtariamieji aukas lengviau susiranda artimoje aplinkoje nei kažkur gatvėje. Aišku, tie nusikaltimai dažniau įvyksta pažeidžiamose šeimose, o nusikaltėliai auką atranda artimoje aplinkoje. 

– Pastaruoju metu kaip galima pagalbos priemonė vis įvardijama seksualinių nusikaltėlių registras. Tačiau kalbame, kad vis dėlto daugiausiai tokio smurto atvejų vyksta artimoje aplinkoje – jūsų akimis, ar registras ką nors pakeistų? 

– Pakeistų. Yra įvairių jaunimo užimtumo ar globos centrų, kuriuose dirba ne tik tos srities specialistai, bet ateina ir savanoriai. Nežinau, kaip įstatymas atrodys, kaip teisėkūros specialistai jį sukurs, bet galėtų būti bent jau įpareigojimas tikrinti su vaikais dirbančių žmonių praeitį. 

Tai didelė rizika. Tokie asmenys patys ieškosi tokios aplinkos – ieškosi ne krūmų, ne medžių ar parkų, o ieškosi tokių vietų, kuriose yra vaikų, kur jie galėtų išsirinkti labiausiai pažeidžiamą vaiką, bandyti jį palenkti. 

Aišku, yra Įtariamųjų ir kaltinamųjų duomenų bazė, bet sveikinu įpareigojimus darbdaviams tikrinti darbuotojų praeitį. Tai būtų prevencijos dalelytė, kad į tas aplinkas, ypač ten, kur yra pažeidžiamų vaikų, seksualiniai nusikaltėliai neturėtų jokių galimybių patekti, kad jie negalėtų turėti jokio kontakto su vaikais. 

– Teoriškai tas reikalavimas tikrinti yra, bet ir vidaus reikalų ministrė yra pripažinusi, kad ne visada darbovietės laikosi tokio reikalavimo. Vienoje Alytaus mokykloje buvo atvejis, kai žmogus buvo teisiamas už seksualinį nusikaltimą, bet visi procesai prasidėjo jam jau kurį laiką dirbant mokykloje. Mokykla tarsi buvo informuota, bet mokytojas toliau dirbo su vaikais. Kiek veikia asmenų praeities tikrinimas? 

– Mes, prokuratūra ir teismas, turėtume dirbti taip, kad būtų dedamos visos pastangos, kad toks žmogus būtų atskirtas – gal iš pradžių kardomosiomis priemonėmis, o vėliau kitu būdu. Ir žiniasklaidoje nuskambėjo atvejis apie šeimyną, tvirkinusią vaikus. 

– Kalbate apie vieną globėjų šeimą. 

– Taip, ta šeimyna buvo išardyta, o teismai pasibaigė padedant vaiko teisėms. Aišku, ten buvo paprasčiau – iš globėjų šeimynos buvo išvežti vaikai. Kai yra darbiniai santykiai, kitaip. Bet negalime nuleisti rankų – jei žmogus linkęs daryti tokius nusikaltimus, jis jokiu būdu negalėtų dirbti su vaikais. 

– Jei, kaip sakote, žmogus linkęs daryti tokius nusikaltimus, jis ieškos tos aplinkos, vis tiek kels grėsmę? 

– Gal iki tol, kol nebuvo pagautas, jis nesislapstė, o dabar, jei registras rodytų informaciją apie jį, jis gali slapstytis, maskuotis. Tada sunkiau sužinoti, ar jis toliau vykdo tokias nusikalstamas veikas. Galbūt seksualinius nusikaltimus jis darys labiau įsislaptinęs, bet jis jau būtų įvardintas kaip rizikos asmuo, kurio atžvilgiu ir būtų prevencija. 

– Vis kalbama apie seksualinio nusikaltėlio portretą, bandome išskirti, koks žmogus gali daryti tokius nusikaltimus ar paprastai juos daro – kalbame apie žmogaus lytį, išsilavinimą… Remiantis jūsų darbo patirtimi, ar jūs, tiek metų pradirbęs šioje srityje, galėtumėte nupiešti seksualinio nusikaltėlio prieš vaikus portretą, ar vis dėlto kelių tokių charakteristikų nėra? 

– Tai gal labiau klausimas psichologams, bet nežinau, ar tai įmanoma. Artimoje aplinkoje gali būti tėvas, patėvis, brolis… Gal dažniau tokių atvejų būna riziką patiriančiose šeimose, kai mažesnis tėvų išsilavinimas. Bet seksualiai smurtauja ir draugai, pažįstami, giminaičiai. 

Tas įtariamųjų ratas būna platus – tokį nusikaltimą prieš bendraamžius gali įvykdyti nepilnametis, bet gali seksualiai smurtauti ir senyvo amžiaus žmogus. Tai būna ir sutrikimas, per daug seksualizuotas nepasitenkinimas, auklėjimas ar liga. 

Gali būti daug veiksnių, bet tikriausiai neįmanoma išskirti, kad būtų kažkoks seksualinio nusikaltėlio portretas. Portretas greičiausiai toks – vyras. 

– O susiduriate su atvejais, kai žmogus vaikystėje pats patyrė seksualinį smurtą, o vėliau tarsi atkartoja tai, kas buvo padaryta jam, smurtauja prieš kitus? 

– Yra buvę, kai žmogus šeimoje nukentėjo nuo tėvo ar nuo motinos. Kiek galima, renkame charakterizuojančią informaciją, bet gali būti daug veiksnių – tiek vaikystės traumos, tiek vėliau alkoholio vartojimas, labai didelę įtaką daro internetas. 

– Kalbate apie seksualizuotą, seksualinio turinio informaciją, kuri gali paveikti? 

– Taip, galbūt, bet priežastis sudėtinga pasakyti. Internetinė sklaida – viena iš priežasčių, kodėl registruojame daugiau seksualinių nusikaltimų prieš vaikus. 

– Pakalbėkime apie interneto įtaką – ar seksualiniai nusikaltimai persikelia į internetinę erdvę, ar juos lengviau pastebėti, pavyzdžiui, pornografijos turinį? 

– Nusikaltimai vyksta daugiausiai artimoje aplinkoje, bet yra atvejų, kai įvyksta nekontaktiniai tvirkinamieji veiksmai, netgi pereinantys į sukčiavimą, kai paprašoma nusifotografuoti ir pradedama šantažuoti. 

Yra tokia asmenų grupė, kuri landžioja į jaunimo socialines grupes, prisistato visai kitu asmeniu, jaunuoliu ar jaunuole, bando susirasti ir tvirkina mažamečius bei nepilnamečius. Žmonėms, įtariamiems padarius seksualinius nusikaltimus, internetas daro kažkiek įtakos, bet svarbi ir jo aplinka – jam internetas vėliau tik padeda, jis ten ieškosi informacijos. 

– O kaip informacija apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus paprastai pasiekia jus? Pasakojote, kad kartais mama ar tėtis slepia nusikaltimą, žino, kad taip vyksta, bet vaiką nutildo ar nenori patikėti, bando dangstyti, kad tai neišeitų į viešumą, neprasidėtų ikiteisminiai procesai. 

– Padaugėjo fiksuojamų seksualinių nusikaltimų prieš vaikus – manau, taip yra ir dėl to, kad susikūrė daugiau Vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigybių, dirba socialiniai darbuotojai. Į šiuos nusikaltimus jau kitaip žiūrima – kreipiamas dėmesys į kiekvieną smulkią dalelytę, į kiekvieną įtarimą – iš dalies dėl to ikiteisminių tyrimų pradedama daugiau. 

Ikiteisminį procesą pradedame vykdyti dėl menkiausio įtarimo – be jo informacijos nepatikrinsi. Kartais atrodo nekalta informacija, bet būna, kad kažkas išsirutulioja. Manęs kartais klausia – kas nutiko, kad nusikaltimų padaugėjo. 

Iš dalies taip atrodo dėl to, kad į pirminę informaciją apie šiuos nusikaltimus šiais laikais labai kruopščiai ir atsakingai žiūrima, prie to prisideda ne tik vyriausybinės, bet ir nevyriausybinės organizacijos, vaikų globos namai, įvairūs vaikų centrai, teikiantys socialines psichologines paslaugas šeimoms. Tada pradedame ikiteisminį tyrimą, bet būna tokių bylų, kai vaikas net neapklausiamas. 

– Tokiais atvejais viskas ir taip aišku? 

– Taip yra tada, kai viskas aišku, kad netraumuotume vaiko. Aišku, reikia turėti daugiau įrodymų, kad net nereikėtų apklausti. Ta praktika labai gera, bet tai galima taikyti retai, kai yra pakankamai įrodymų. 

– Kalbėdamas paminėjote, kad aktyviau reaguojama į smulkias detales, aktyviau tikrinama informacija. Visgi po kelių rezonansinių įvykių žmonės iš tiesų baiminasi ir klausia: „Kas nutiko, kodėl taip išaugo seksualinių nusikaltėlių prieš vaikus skaičius?“ Nėra taip, kad visuomenėje kažkas pasikeitė, tiesiog aktyviau tikrinama? 

– Taip, aktyviau reaguoja ir visuomenė, ir institucijos. Tarp jų atsirado pasitikėjimas. Yra buvę keletas bylų, kai žmonės kreipėsi tik po daug metų, net po šešerių ar dešimties metų nuo to, kai buvo padarytas nusikaltimas, ir bylos sėkmingai pasiekė teismą. 

Tai rodo, kad įvairių atvejų buvo ir anksčiau, bet gal tai buvo norma, kai niekas nereaguodavo. Kažkada girdėdavome, kad negalime vaiko fiziškai bausti, o mums tai atrodė keista. Dabar tai – norma. 

– Keičiasi ir visuomenė? 

– Taip, keičiasi visuomenė, laikui bėgant pasieksime tą lygį, kai ir seksualinių nusikaltimų bus mažiau. Sumažėjo ir nužudymų skaičius – atsirado Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, veikia prevencija. 

Labai didelė prevencijos reikšmė, o įstatymas dėl asmens praeities tikrinimo taip pat būtų prevencija. Tai kažkiek padėtų – tie žmonės neitų darbintis, nes žinotų, kad juos gali patikrinti – net nebandytų. 

– O kiek padėtų darbas su žmonėmis, kurie turi minčių apie tokius nusikaltimus? Kartais akcentuojama, kad žmonės neturi kur kreiptis pagalbos, baiminasi teisminių procesų, o medikų ar psichologų konsultacijos neprieinamos. Kai kuriose kitose šalyse tokia praktika veikia. Ar, jūsų manymu, tokia prevencija būtų naudinga? 

– Bet kokia prevencija padėtų. Paprasčiausias žinios skleidimas, kad tai negerai, kad taip negalima ir baudžiama, taip pat yra prevencija. 

– Neretai vaiko patirtą seksualinę prievartą stengiamasi užmaskuoti, o vaiku manipuliuoti, jį įbauginti, kad jis nepasakotų apie patirtus išgyvenimus. Tai tikriausiai taip pat sunkina jūsų darbą, kai vaiku dar ir manipuliuojama? 

– Taip, tai vyksta realiai su visais nusikaltimais – pasakoma nesikreipti pagalbos, grasinama, įbauginama. Tai dažnas atvejis. Atskiriame nukentėjusįjį nuo įtariamojo, sukuriame jam normalią aplinką. 

Būna ir taip, kad motinos slepia nusikaltimus – mamos ne kartą patrauktos baudžiamojon atsakomybėn už savo pareigos nevykdymą, bylos atiduotos į teismą. Būna, kad iš tos aplinkos vaikas laikinai paimamas, su juo dirba psichologai, padeda jam grįžti į normalią būseną. 

Pareigūnams padeda psichologai – dažnai būna taip, kad pareigūnai negali klausinėti vaiko, mes neturime tokios patirties, kokią turi psichologai. Jie atlieka savo darbą, mes – savo. Kiekvienas esame savo srities specialistai. Vėliau sprendžiama, kur vaikas gyvens – kiekvienu atveju žiūrima skirtingai, bet iš karto vaikui kuriama nepavojinga aplinka. 

 

Dėmesio!              

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.              

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.