Category: Straipsniai – 2023

  • Kanclerė: Lietuva pasirengusi labiau prisidėti padėdama seksualinio smurto kare aukoms

    Tarptautinė bendruomenė turi dėti daugiau pastangų kovoje su seksualiniais nusikaltimais karo zonose ir padėti tokį smurtą patyrusioms aukoms, sako Vyriausybės kanclerė Giedrė Balčytytė. 

    Ji trečiadienį susitiko su Jungtinių Tautų (JT) Generalinio Sekretoriaus specialiąja įgaliotine seksualinio smurto konfliktuose klausimais Pramila Patten. 

    „Pastaraisiais metais Lietuva įsitraukė į kovą su seksualiniu smurtu konfliktuose ir yra pasirengusi dar aktyviau bendradarbiauti su JT ir kitomis šalimis siekiant teisingumo ir suteikiant pagalbą nukentėjusiesiems“, – G. Balčytytė cituojama Vyriausybės spaudos tarnybos pranešime. 

    Pasak jo, susitikime aptartos ir konkrečios iniciatyvos, kurias kartu galėtų vykdyti Lietuva ir JT, pavyzdžiui, su nukentėjusiais dirbančių pareigūnų gebėjimų stiprinimo srityje ar išaiškintų nusikaltimų vykdytojų viešinimo klausimu. 

    „Pernelyg ilgai seksualinio pobūdžio nusikaltimai likdavo nepastebėti tarp daugybinių žiaurumų karuose, tik gana neseniai pradėjome geriau suprasti jų ilgalaikį trauminį poveikį aukų psichinei sveikatai, o taip pat įvardyti, kad aukomis dažnai tampa ir vyrai bei berniukai. Rusijos karas prieš Ukrainą yra šiurpus pavyzdys, kaip seksualinis smurtas tampa karo taktika, plačiai naudojama prieš civilius gyventojus“, – pažymėjo Vyriausybės kanclerė. 

    Pasak G. Balčytytės, Lietuva teikia pagalbą seksualinį smurtą patyrusiems pabėgėliams iš Ukrainos, šiuo metu gyvenantiems Lietuvoje, todėl suvokia didžiulį problemos mastą ir mato didelę Jungtinių Tautų veiklos prasmę siekiant padėti aukoms ir patraukti atsakomybėn kaltuosius. 

    „Norime prisidėti, kuo tikslingiau ir rezultatyviau išnaudodami mūsų turimą patirtį ir pajėgumus“, – pridūrė G. Balčytytė. 

    Pasak pranešimo, susitikime JT atstovė P. Patten išsakė padėką Vyriausybei už tarptautinių partnerių telkimą ir šią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotą forumą, skirtą apsaugos ir pagalbos seksualinio smurto aukoms bei prevencinių priemonių nacionaliniu ir globaliu mastu aptarimui. 

    Kaip akcentavo Vyriausybės kanclerė, iniciatyvą teikti pagalbą karo zonose nuo seksualinio smurto nukentėjusioms aukoms rodo ir Lietuvos nevyriausybinės organizacijos. Vienas pavyzdžių – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendinamas projektas „Kompleksinė pagalba seksualinės prievartos aukoms iš Ukrainos“. 

    Lietuvos institucijos jau nustatė 65 Rusijos įvykdytus seksualinio smurto atvejus prieš Ukrainos karo pabėgėlius, kurie vėliau persikėlė ir šiuo metu gyvena Lietuvoje. 

     

    Dėmesio!             

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.             

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.             

                   

     

  • Socialiniai tinklai – tikras pedofilų rojus

    Kauno apygardos teismas už mažametės išžaginimą šešeriems metams už grotų pasiuntė 22 metų vyrą. Per programėlę „Snapchat“ susidraugavęs su mažamete, jis gatvėje mergaitę įgrūdo į automobilį.  

    Siaubūnui pasirodė, kad ji nori suartėti. Nesiaiškino, kiek jai metų, o mergaitės žodį „ne“ vertino kaip pirmo karto baimę.  

    Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme vyras neprisipažino kaltu. 22 metų seksualinis nusikaltėlis jau yra išgirdęs du apkaltinamuosius nuosprendžius 2021 m. ir 2022 m. Abu kartus nuteistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus: jaunesnio nei šešiolikos metų asmens tvirkinimą, disponavimą pornografinio turinio dalykais, fizinio skausmo sukėlimu ir nežymiu sveikatos sutrikdymu.  

    Tačiau nė vienas ankstesnes bylas nagrinėjęs teismas neskyrė seksualiniam nusikaltėliui realios laisvės atėmimo bausmės. Tiksliau, skyrė, tačiau taikė bendrinimus, Baudžiamojo kodekso 75 straipsnį, kuriuo vadovaudamasis atidėjo bausmės vykdymą.  

    Antrąjį nuosprendį už gaminimą, laikymą, platinimą pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vyras išgirdo 2022 m. kovą. Tų pačių metų liepą, pasinaudodamas dvylikametės bejėgiškumu, ją išžagino.  

    Ar 22 metų prievartautojo seksualinių nusikaltimų bagažas neidentifikuoja pedofilijai būdingų požymių? Ar teismų akyse nusikaltėlis sugebėjo būti toks pūkuotas katinėlis, kaip ir pasakodamas apie santykius su vėliau išžaginta dvylikamete?  

    Jo parodymai – lyg iš C kategorijos melodramų. Pamena, kad su mergaite susipažino prieš porą metų per programėlę „Snapchat“. Vėliau bendravimas nutrūko. Gal po dvejų metų jie ir vėl per „Snapchat“ vienas kitą pakvietė į draugus. Jis buvo pasivadinęs Jonas kulka ar kažkaip kitaip – tikino, kad nepamena. Pradėjo vėl susirašinėti. Po kelių dienų susitarė susitikti, ji parašė kaimą ir gatvę, kurioje gyvena. Jis nuvažiavo, jie susitiko kaime prie parduotuvės.

    Nusikaltėlio pasaka  

    Seksualinio maniako fantazija leido pasakoti apie pasivaikščiojimus susikibus rankomis, apie nedrąsius bučinius, palydėjus mergaitę prie namų vartelių, apie ilgesingas jos žinutes, išsiskyrus po pirmo susitikimo. Jo žodžiais, ne kas kitas, o ji pasiūlė susitikti antrą kartą. Argi atlaikys meilę plakanti džigito širdis?  

    Kai susitiko, jis pasiūlė važiuoti iki piliakalnio, ji sutiko. Vėl ėjo pasivaikščioti susikibę rankomis, kalbėjosi, ką veikė tomis dienomis, kaip sekasi. Paskui atsisėdo prie piliakalnio ant šlaito, ji atsigulė, jis atsigulė šalia, pradėjo bučiuotis. Jo rankos lietė išsvajotas ne kiekvienam prieinamas mergaitės kūno vietas.  

    Kai jo rankos kūnu ėmė leistis žemyn, ji sakė „ne“, „nenoriu“. Jis kalbino, sakė, kad nieko blogo nenutiks, viskas bus gerai. Ji nesakė turėjusi ar ne tokios patirties, tiesiog atsigulė. Tada jis ją apsikabino, jie bučiavosi, jis po truputį nusmaukė šortus ir apatines kelnaites. 

    Sugriovė pasaką  

    Ji buvo apsiverkusi, ėjo prasižergusi, užsiėmusi už pilvo, susilenkusi. Jos marškinėliai, kelnės buvo susisukę, sutepti žaliai, nugara subraižyta, liemenėlė atsegta. Paklausus, kas nutiko, mergaitė iš pradžių pasakė, kad nežino, vėliau viską papasakojo artimiesiems.  

    Anot mergaitės, jis privažiavo su automobiliu ir paklausė, ar reikia pavežti, ji atsakė, kad ne. Tada, kai ji atsisakė lipti į automobilį, jis griebė ją už pečių, įsodino, prisegė diržu, užrakino dureles ir nuvežė prie piliakalnio. Buvo pietų metas, šviesu. Įvažiavo į aikštelę, pasistatė automobilį, paėmė už rankų, nutempė ją į žoles prie šieno ritinių.  

    Tada per prievartą ją nurengė. Ji priešinosi, sukiojosi, trankė rankomis ir kojomis, sakė jam „baik“. Jis nieko nesakė. Paskui nustojo tai daryti. Po visko pasiėmė drabužius, apsirengė, jis vėl tempė ją į automobilį, nuvažiavo iki namų ir paleido. Visa tai truko apie valandą.  

    Romantiškos meilės nusikaltėlio versija subliūško po ekspertų pateiktų išvadų: padarytos aštuonios kraujosruvos dešiniajame žaste, penkios kraujosruvos dešiniajame dilbyje, kraujosruva su nubrozdinimu dešinėje plaštakoje, trys kraujosruvos ir dvi nubrozdinimai kairiajame dilbyje, dvi kraujosruvos dešiniajame žaste, daugybinės kraujosruvos nugaroje, septyni nubrozdinimai kairėje šlaunyje, du nubrozdinimai dešinėje šlaunyje. Sužalojimai nugaroje galėjo atsirasti velkant nelygiu paviršiumi (pvz., žeme, žole), likę sužalojimai, atsižvelgiant į jų anatominius-morfologinius ypatumus, galėjo būti padaryti žmogaus pirštų. Taip pat nustatyti ir išžaginimui būdingi sužalojimai.

    Grėsminga ateitis  

    Paprastai bylų lapuose juodu ant balto surašyti nukentėjusiųjų, kaltinamųjų, liudytojų parodymai menkai atspindi psichologinį, emocinį įvykio mastą. Visa tai tėra aplinkybes patvirtinantys arba paneigiantys duomenys.  

    Tačiau kas dedasi tokius išgyvenimus patyrusios šeštos klasės moksleivės širdyje? Ekspertai mato, kad, kalbėdama apie byloje tiriamus įvykius, tiriamoji pradeda labai jaudintis, pasireiškia stiprios gėdos reakcijos, nerimas, nerimastingumas, kaltės jausmas.  

    Specialistų vertinimu, ši nusikalstama veika mergaitės atžvilgiu ateityje gali turėti padarinių, dėl to rekomendavo psichiatro, psichologo, psichoterapeuto pagalbą, nes vėliau, nesulaukus jokios pagalbos, gali kilti emocijų, elgesio sutrikimų.  

    Jau iki įvykio buvę emocijų sutrikimai ją daro dar pažeidžiamesnę ir labiau linkusią į visokius psichotrauminius įvykius reaguoti jautriau, susirgti sunkesniais sutrikimais.  

    Kalbėdami apie mergaitę, ekspertai ją apibūdina kaip „labiau pažeidžiamą“, mini jos emocinį intelektinį nebrandumą ir paaiškina, kad sąvoką „labiau pažeidžiamas“ reikia suprasti taip, kad ji dėl savo savybių negalėjo aktyviai priešintis, vadinasi, negalėjo tinkamai suvokti situacijos, tinkamai reaguoti ir priimti sprendimus, kad galėtų save apginti. 

    Neatsižvelgė į amžių  

    Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas nurodė, kad vis dėlto anksčiau aptarti įrodymai neleidžia daryti kategoriškos ir jokių abejonių nekeliančios išvados, jog 22 metų, du kartus už seksualinius nusikaltimus teistas vyras, lytiškai santykiaudamas su nukentėjusiąja, žinojo ir suprato, kad ji dar nėra sulaukusi keturiolikos metų, taigi yra mažametė, arba jis galėjo ir turėjo numatyti ją esant mažametę: „Aptartų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad esamu atveju kvalifikuota kaltinimo sudėtis pagal aptariamo straipsnio 4 dalį nepasitvirtino, neginčijamais įrodymais nenustatyta kaltinamąjį žinojus ir supratus, kad mergaitė yra mažametė.  

    Byloje surinkti, ištirti ir teismo įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad žagintojas suvokė, jog mergaitė yra nepilnametė, – tokią aplinkybę kaltinamasis pripažįsta ir jos neginčija.“ Todėl jo veiksmai perkvalifikuoti iš mažametės išžaginimo į nepilnamečio asmens išžaginimą.  

    Remdamasis ekspertų išvadomis teismas nurodė, kad mergaitė patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį tuo, kad dėl patirtos seksualinės prievartos išžaginant nukentėjusiajai pasireiškė praeinantis psichikos sutrikimas – kitos reakcijos į stiprų stresą, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su kaltinamojo veiksmais. 

    Pavojus telefone  

    Už išžaginimą teismas nusikaltėliui skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrino su anksčiau skirta bausme ir galutinę bausmę skyrė šešerius metus už grotų. Nukentėjusiosios įstatyminės atstovės civilinį ieškinį teismas tenkino iš dalies. Vietoj prašytų 10 tūkst. eurų iš kaltinamojo priteisė 6 tūkst. eurų neturtinei žalai atlyginti.  

    Lieka dar viena detalė, kurią teisėsauga, vaiko teisių gynėjai jau vadina didžiuoju pavojumi – socialiniai tinklai. Šiuo atveju – programėlė „Snapchat“. Nukentėjusiosios artimieji žinojo, kad mergaitė šią programėlę turi savo telefone. Dar prieš porą metų mergaitė savo asmeninio telefono neturėjo. Mama atsižvelgė į dukros norą bendrauti su bendraamžiais ir leido jai programėlę atsisiųsti į mamos telefoną. Vėliau mergaitė programėlę persikėlė į savo.  

    Norint sukurti „Snapchat“ paskyrą, pakanka įvesti savo gimimo datą, bet nereikia patvirtinti amžiaus, todėl jaunesniems nei trylikos metų vaikams lengva prisiregistruoti. Be to, ne paslaptis, kad net ir kai kurie mokytojai praktikuoja bendrą klasės mokinių grupę kokiame nors socialiniame tinkle, kad vaikai būtų lengviau ir greičiau pasiekiami.  

    Gyvenimas be socialinių platformų jau sunkiai įsivaizduojamas. Ši byla – toli gražu ne pirmas atvejis, kai medžiotojas auką į spąstus įvilioja naudodamasis socialiniais tinklais. Aršiai kai kurių tėvų kritikuojama gyvenimo įgūdžių programos dalis, tikėtina, apima ir šią dar daug kam atrodančią nekaltą nuotolinio bendravimo galimybę.

    Komentaras  

    Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė: 

    Vėl susiduriame su smagia – taip šios programėlės kūrėjai ją apibūdina – interneto platforma, kviečiančia dalytis nuotraukomis, filmukais: nesnausk, visi esame draugiška „Snap“ šeima! Įvedamo lankytojų amžiaus niekas netikrina. Štai čia ir prasideda piktnaudžiavimas, tiksliau, patiklių vaikų medžioklė. Šiandien kalbame apie 22 metų vyrą – beje, jau teistą už nepilnamečio tvirkinimą, už disponavimą pornografine medžiaga, tik gailestingų teisėjų neįkalintą, apsimetusį paaugliu ir ieškojusį šioje „draugiškoje“  programėlėje nieko kito, tik savo aukos. Ir ją pavyko surasti.  

    Ši byla mus, KOPŽI komandą, atrodo, tiek daug kalbančią apie pavojus internete, apie tai, kad už gražaus profilio gali slėptis siaubūnas, sukrėtė ir nuliūdino. Na, kas gali būti baisiau už faktą būti užpultai „mielo“ susirašinėjimo draugo, nuvilktai viduryje dienos į krūmus ir ten išžagintai? Nenorime perdėm moralizuoti, bet mieli tėvai, globėjai, paaugliai, reikia kritiškai vertinti tokias draugystes internete, ypač ryžtantis atskleisti savo asmens duomenis niekada nematytiems žmonėms.  

    Kitas momentas, į kurį norėtųsi atkreipti dėmesį, – asmenų, turinčių liguistą seksualinį potraukį vaikams, nepilnamečiams, nusikalstami veiksmai ir jų vertinimas. Bandyčiau suprasti tuos teisėjus, kurie atlaidžiai žvelgia į jaunus žmones, padariusius kad ir seksualinio pobūdžio nusikaltimus, – jaunas amžius, gal tiesiog suklydo, kalėjimai ir taip perpildyti, pražus jis ten uždarytas. Tačiau ar būtent tokiame jauname amžiuje kartojami nusikaltimai vaikams nesignalizuoja, kad čia reikia specializuotos pagalbos, gal ir teismo nuosprendyje įvardytos konkrečios terapijos, gydymo ir pan.? Atverti teismo duris ir gailiaširdiškai palinkėti „eik ir daugiau nenusikalsk“ – tokia pozicija kenkia tiek pačiam nuteistajam, tiek stumia naujas aukas į jo glėbį. Mūsų aptariamu atveju kalbame jau apie nepilnametės išžaginimą – veiksmą, neabejotinai palikusį gilių padarinių paauglės gyvenime. 

    Dėmesio!            

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.            

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.            

                 

     

  • Apie sėkmes ir nesėkmės, lyg amerikietiškus kalniukus, prekybos žmonėmis aukų gyvenime

    Kokias sėkmės istorijas galėtume papasakoti iš organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis nusikaltimų nukentėjusiems, kasdienybės? 

    Sėkmė yra kuo anksčiau surasti žmogų ir padėti jam ištrūkti iš prekiautojų žmonėmis tinklo. 

    Sėkminga istorijos atomazga yra ir tokia, kai po ilgų psichoterapijos seansų, nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis, gali be baimės išeiti į gatvę, megzti pokalbius ir dirbti orų darbą. 

    Šį kartą pasakojame dar kitokią sėkmės istoriją – apie jauną vaikiną (pavadinkime jį Gintaru), priverstinai vykdžiusį nusikaltimus, iš kurio pelnėsi prekiautojai žmonėmis, ir jo 7 m. trukusią sizifišką kelionę teisinių procesų keliais. 

    Kartu su juo didžiąją kelio atkarpą nuėjo ir VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ (KOPŽI) Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja EMILIJA RUSTEIKAITĖ – konsultuodama, padėdama tvarkyti ir rengti teisinius dokumentus, organizuodama psichologinę ir socialinę pagalbą. 

    Straipsnyje, parengtame pagal interviu su Emilija, atsiskleidžia aplinkybių, žmonių ir institucijų sankirtos, kuriose tarpsta prekybos žmonėmis nusikaltimai ir ryškėja iššūkiai žmogaus, ieškančio pagalbos: „Aš – prekybos žmonėmis – auka. Padėkite man iš čia išeiti.“ 

    – Emilija, papasakok apie Gintarą tiek, kiek leidžia KOPŽI konfidencialumo ribos. 

    – Vaikinas gyveno šeimoje, kurioje tėvai gausiai vartojo alkoholį. Ankstyvame amžiuje jis pateko į vaikų globos namus. Turėdamas kabintis į gyvenimą visiškai savarankiškai ir norėdamas rasti greitą pajamų šaltinį, pateko į prekiautojų žmonėmis akiratį. 

    Jis buvo įkalbėtas daryti vieną po kito nusikaltimus: vykdyti įvairias vagystes, iš užsienio „parvarinėti“ automobilius. Tam, kad Gintarą būtų lengviau „valdyti“ ir „prisirišti“ prie savęs, jis buvo įtikintas savo vardu imti greitąsias paskolas, o vėliau išmokytas tai daryti ir kitų asmenų vardu. 

    Dėl to jis iki šiol vis dar yra skolingas antstoliams tūkstantines sumas. Vaikino gyvenimas buvo tikrai nelengvas, jis privalėjo sau ir kitiems įrodyti savo vertę, nes nuo pat vaikystės aplinkiniai apie jį sprendė pagal jo tėvų gyvenimo būdą. 

    – Kaip KOPŽI sužinojo apie Gintarą? Ar vaikinas pats kreipėsi ieškodamas pagalbos? 

    – Mūsų šalyje yra tokia tvarka – bet kuris asmuo, pakliuvęs į teisėsaugos akiratį ir pareigūnų identifikuotas kaip galima prekybos žmonėmis auka, turi būti nukreiptas į nevyriausybinę organizaciją, galinčią pasiūlyti socialinę, psichologinę ir kitą būtinąją pagalbą prekybos žmonėmis aukoms. 

    Taip pat asmenys gali kreiptis patys į mus pagalbos, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kontaktą su pareigūnais ar ne. Gintaras mus susirado pats. 

    Tiesa, jis kreipėsi į mus po kurio laiko – jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. Delsimo priežastis – ne nenoras pripažinti, jog reikia socialinės ir psichologinės pagalbos ketinant susitvarkyti su emocijomis bei suvaldyti turimas priklausomybes. 

    Greičiau tai patirtas atstūmimas bendraujant su nedidelio miestelio pareigūnais.  

    Ikiteisminis tyrimas dėl įvairių nusikaltimų, su kuriais Gintaras buvo siejamas, jau buvo prasidėjęs. 

    Jis pasakojo, jog vienu metu jam atrodė, jog to miestelio pareigūnai lyg stojo į nusikaltėlių pusę: iš to, kad vaikinas kreipėsi pagalbos dėl išnaudojimo, buvo pasišaipyta, o pasakojimai apie jam daromą nusikaltėlių poveikį ir jų grasinimus neįvertinti rimtai. 

    Akivaizdu, jog bet kuriam žmogui, nuolat patiriančiam gąsdinimus iš prekeivių žmonėmis ir nesulaukiančiam pagalbos iš tarnybų, su kuriomis bando bendradarbiauti, vis sunkiau ir sunkiau pasitikėti kitais. 

    Tad kurį laiką išgyventi patiriamą iš prekeivių žmonėmis psichologinį ir fizinį smurtą Gintaras bandė pats.    

    – Tokiomis aplinkybėmis, apie kurias pasakoji, tikriausiai reikia daug drąsos bandyti „ant naujų pamatų“ statyti gyvenimą, ir eiti per visus teisinius procesus, nežinant, kaip galų gale viskas pasisuks ir kiek laiko truks? 

    Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis truko 4 metus, dabar jau kelis metus ši byla nagrinėjama teisme. 

    Teisminiai prekybos žmonėmis procesai psichologiškai sunkūs nukentėjusiesiems dėl kelių priežasčių: trunka ilgai ir nukentėjusieji patiria nusikaltimus vykdžiusių asmenų poveikį – psichologinį ir – labai dažnai – fizinį smurtą. 

    Gintarui poveikis buvo daromas tik pradėjus bendradarbiauti su teisėsauga. Vienas iš įtariamųjų, sužinojęs apie Gintaro pateiktą pareiškimą policijoje, iškart atvažiavo į vaikino tėvų namus tikėdamasis jį ten rasti. 

    Vėliau buvo bandyta surasti Gintarą ir „pasikalbėti“ per jo pažįstamus ir kitus miestelio gyventojus. Vaikinas bijodavo išeiti net į gatvę ar pasirodyti tose vietose, kur jo ieško. 

    Šeimos nariai, sulaukdami vis dažnesnių grasinimų ir baimindamiesi galimų pasekmių, atsiribojo nuo Gintaro. 

    Per tuos 7 metus keitėsi ir mūsų organizacijos (KOPŽI – D. Vainorės pastaba) kontaktiniai darbuotojai, tačiau užmegztas santykis su Gintaru nenutrūko – visą šį laiką buvo teikiama pagalba: iš pradžių intensyvi, vėliau palaikomoji, „pikiniais“ teisinių procesų epizodais vėl intensyvi. 

    Manau, jog būtent dėl sukurto patikimo ryšio su Gintaru (tokį stengiamės formuoti su kiekvienu žmogumi, besikreipiančiu į mūsų organizaciją), jis papasakojo visas jo išnaudojimo nusikaltimams detales bei prasitarė apie patiriamą spaudimą iš nusikaltėlių. 

    Prie savo namų pastebėdavo ilgai stovinčius automobilius, viešojo vietoje buvo užkalbintas kelių vyrų, kurie jam siūlė „susitarti, kad prekybos žmonėmis byloje kalbėtų švelniau“, žadant atsilyginti keliais šimtais eurų. 

    Tik žinodami pilną informaciją KOPŽI socialiniai darbuotojai bei teisininkai, su kuriais mūsų organizacija dirba, galėjo imtis tikslingų veiksmų ir pagelbėti nukentėjusiajam. 

    Kokią išeitį radome kartu su Gintaru? Kadangi vaikinas baiminosi kreiptis į mažo miestelio, kuriame gyveno, teisėsaugą, palydėjau jį į gretimą didesnį miestą ir ten jis užpildė pareiškimą dėl jam daromo poveikio. 

    Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.  

    Toliau prasidėjo tai, ką galima pavadinti pasivažinėjimu „amerikietiškais kalneliais“. Vaikinui buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tačiau įtariamasis apklausose tvirtino, jog neva pats Gintaras bando jį surasti, pasikalbėti ir siekia pasipelnyti iš šios situacijos. 

    Pareigūnų suorganizuotoje akistatoje, kurioje dalyvavo tyrėja, Gintaras, jo advokatė ir aš, kaltinamasis elgėsi arogantiškai ir agresyviai – į jam pateiktus klausimus atsakydavo „neišgirdau“ ir „pakartokite“, komentavo kiekvieną Gintaro atsakymą, netgi bandė provokuoti mane klausdamas „ar jam patinku“. 

    Ir netrukus gavome prokuroro sprendimą – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Advokatė nebetikėjo, jog galime ką nors pakeisti apskųsdami tokį sprendimą, o vaikinas beveik liovėsi tikėti teisingumo galimybe. 

    Tačiau radome tokiose bylose daugiau patirties turintį advokatą, surašėme motyvuotą skundą, prašydami atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą. 

    Vėl kelios apklausos, intensyvus ruošimasis ir … vėl smūgis nukentėjusiajam – ikiteisminis tyrimas antrą kartą nutrauktas. 

    Iškart po to Gintaras buvo užpultas ir sumuštas. Dėl patirto užpuolimo vaikinas nusprendė į policiją nesikreipti. Papasakojo apie tai tik man ir advokatui. 

    Advokatas rašydamas pakartotinį skundą dėl antrąkart nutraukto ikiteisminio tyrimo poveikio byloje, kartu pranešė ir apie pakartotinai darytą poveikį ir grėsmę vaikino gyvybei. 

    Galiausiai ikiteisminį tyrimą poveikio byloje atnaujino trečią – jau paskutinį kartą. Byla nukeliavo į teismą. Po visų teismo posėdžių, įrodymų nagrinėjimo gavome sprendimą – darytas poveikis įrodytas, o įtariamasis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. 

    Gintaras džiaugiasi šiuo nuosprendžiu labiausiai dėl to, jog baigėsi grasinimai. 

    – O kaip baigėsi byla dėl prekybos žmonėmis, kurioje Gintaras taip pat yra nukentėjęs asmuo? 

    – Vykstant poveikio bylos svarstymui beveik tuo pat metu pradėta svarstyti ir prekybos žmonėmis byla. Kaltinamieji vis stengiasi vilkinti procesą – neatvyksta į teismo posėdžius. 

    Beje, prekybos žmonėmis byloje buvo dar vienas nukentėjęs asmuo. Iš pradžių jis tvirtai laikėsi savo pozicijos, tačiau staiga jo elgesys pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu: jis nutraukė ryšius su mumis, atsisakė bet kokios pagalbos ir atsiėmė civilinį ieškinį. 

    Paskutinį kartą kai bendravome šaltai atsakė: „Aš nuo nieko nenukentėjau, man viskas gerai“. Įtariu, jog jam, kaip ir Gintarui, galėjo būti daromas poveikis. Prekybos žmonėmis bylos teismo posėdžiai vyksta iki šiol, Gintaras ir visa mūsų komanda laukia galutinio sprendimo. 

    – Kaip manai, Emilija, kas lėmė, jog byla, perėjusi įvairias instancijas, buvo kvalifikuota kaip prekybos žmonėmis atvejis, o Gintarui užteko jėgų eiti iki galo ir nepasiduoti? 

    – Iššūkių ir nepalankių nukentėjusiajam tarpinių sprendimų buvo labai daug. Manau, jog Gintarui labai padėjo tai, kad jis turėjo mūsų komandos palaikymą. 

    Žmonės, bandantys pakilti lyg feniksai iš pelenų po žeminančių prekybos žmonėmis patirčių, paprastai būna praradę visus artimus socialinius ryšius – nebendrauja su šeima (arba šeima atsisako bendrauti su jais), neturi pozityvios „sveikos“ socialinės aplinkos, kuri jiems teiktų emocinį palaikymą, jų pasitikėjimas institucijomis irgi labai menkas. 

    Organizacijos kaip KOPŽI, teikiančios visapusišką pagalbą prekybos žmonėmis aukoms – „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Vyrų krizių centras“ ir „Moterų veiklos inovacijų centras“ – tampa didžiąja atrama žmonėms, siekiantiems pradėti gyventi orų profesinį ir asmeninį gyvenimą, pajusti teisingumo jausmą. 

    Man ir kitoms KOPŽI socialinėms darbuotojoms pavyko sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį su Gintaru. 

    Netgi tada, kai vaikinas jau niekuo nebepasitikėjo ir jautė nuolatinį spaudimą iš persekiotojų, KOPŽI buvo tas taškas, kuriame jis gaudavo pagalbą ir patarimus, kartu tardavomės, kokių veiksmų toliau imsimės. 

    Pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti – jie gali pražiūrėti faktus, gauti prieštaraujančius vieni kitiems parodymus, įtariamieji gali manipuliuoti ir teikti neteisingą informaciją. 

    Todėl mūsų komanda visada motyvuoja nukentėjusiuosius nepasiduoti: netgi gavus pirmuosius nepalankius sprendimus, kaip įvyko ir Gintaro atveju, teikti argumentuotus skundus ir pareiškimus, netgi ieškoti papildomos teisinės pagalbos. 

    – Kaip įprastai daromas poveikis asmenims, liudijantiems prieš įtariamuosius? Ir kaip žmogus galėtų apsisaugoti? 

    – Prekybos žmonėmis atvejais poveikis daromas iškart palaužus žmogaus valią. Asmuo įbauginamas taip, kad net bijotų kažką daryti be išnaudotojo leidimo. Net jei nukentėjęs asmuo sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, vien akistata su prekiautoju žmonėmis gali taip išgąsdinti, kad jis atsisakys kalbėti.  

    Poveikis gali būti atliekamas bauginimais, grasinimais, fiziniu užpuolimu ar psichologiškai smurtaujant. Fizinį smurtą įrodyti visada lengviau. Tačiau psichologinio smurto žala yra nematoma. 

    Pavyzdžiui, kaip įvardinti padarytą žalą, kai prie namų durų žmogus randa kapinių vainikus ar uždegtas žvakes, kažkas baugina ir persekioja šeimos narius, atsiliepus telefonu girdimas tik alsavimas į ragelį, prie namų vis stovi nematyti automobiliai arba viešose vietose seka grėsmingo stoto vyrai? 

    Tokiais atvejais svarbu fiksuoti bet kokius įrodymus: įrašyti pasikartojančius telefoninius skambučius, kopijuoti elektroninius laiškus, fotografuoti nuolat pravažiuojančių automobilių identifikacinius numerius. 

    Specialistai, gavusieji tokią informaciją, privalės reaguoti. Be kreipimosi į teisėsaugą joks poveikis nebus identifikuojamas, o su kylančia baime ir įtampa kuo toliau, tuo sunkiau bus gyventi. 

    – Ar Lietuvoje veikia nukentėjusiųjų nuo poveikio apsaugos mechanizmas, pavyzdžiui, apsauga, skiriamas įslaptintas būstas, papildoma psichologinė pagalba? 

    – Apie tokį mechanizmą ar sistemą neteko girdėti. KOPŽI ir kitos šiame lauke dirbančios nevyriausybinės organizacijos nukentėjusiems padeda taikydamos visapusišką kompleksinę pagalbą pagal individualius poreikius: surandame naują saugesnę gyvenamąją vietą, teikiame psichologinę pagalbą, lydime į apklausas ir teismo posėdžius. 

    Nepriklausomai nuo paros laikos, kada kreipiasi prekybos žmonėmis auka dėl patiriamo poveikio, iš karto reaguojame: konsultuojame gyvai arba nuotoliu patį asmenį, konsultuojamės su kompetentingais advokatais ir pranešame teisėsaugai. 

    Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo. 

    Gintaras šiuo metu vis dar laukia galutinio teismo sprendimo prekybos žmonėmis byloje. Ir vis dėlto jo istoriją, papasakotą Emilijos, jau dabar norisi vadinti sėkminga. Vien dėl to, kad vaikinas rado jėgų nepasiduoti ilgoje ir sudėtingoje kelionėje dėl teisingumo ir pripažino, jog jam reikalinga pagalba. 

    Kova prieš prekybą žmonėmis tikriausiai būtų neįmanoma be dviejų veikiančiųjų pusių – organizacijų, kurios padeda prekybos žmonėmis aukoms atsistoti ant kojų po ilgų išnaudojimo metų, ir prekybos žmonėmis aukų, nusprendusių ieškoti pagalbos, liudyti prieš išnaudotojus ir viešinti savo istorijas, o ne tylomis gyventi su baime. 

    Vaikino, kurį pavadinome Gintaru, istorija bei apie tai, kaip vyksta verbavimas ir kaip žmonės gali apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis, kartu su Emilija dalinomės 2023-08-21 LRT radijo laidoje „10-12“. Laidos epizodą galite perklausyti čia. 

    Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje (skambinant iš užsienio + 370 616 91119). 

    Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/ ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos žmonėmis atvejį. 

    Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „NVO, teikiančių kompleksinę socialinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, bendradarbiavimo gebėjimų stiprinimas, dalyvaujant sutelktiniuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose ir vystant prevenciją su išorės partneriais“, finansuojamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis. 

    Autorės:  

    Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė 

    Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja 

     

    Dėmesio!             

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.             

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.             

                   

     

  • „Išgelbėkime nors vieną vaiką“

    Laisvės garsas – be didelės reklamos, bet su didžiule sėkme šios vasaros bei rudens sandūroje keliuose Lietuvos kino teatruose rodytas filmas – tiesiog sukrečiantis! Nors pasakojantis realiai nutikusią vaikų gelbėjimo iš seksualinės prievartos Kolumbijoje istoriją, tačiau kažkas dar bandė jį menkinti, neva tai – pramanai ir sąmokslo teorijos…  

    Tarptautinės organizacijos tvirtina, jog vaikų prostitucija yra dažniausiai sutinkama seksualinio išnaudojimo forma Kolumbijoje –Pietų Amerikos valstybėje su beveik 52 mln. gyventojų. Joje kasmet fiksuojama baisi statistika – apie 200 tūkst. vaikų šalyje patiria seksualinę prievartą, daugiau nei 35 tūkst. yra įtraukti į komercinį seksualinį išnaudojimą. Vaikai čia matomi su savo prievartautojais viešosiose vietose, gatvėse ar viešbučiuose. Viena iš tragiškiausių jau pusę amžiaus besitęsiančio karinio konflikto tarp vyriausybės ir kai kurių partizanų grupių (guerillas) pasekmių yra didelė vaikų paklausa tarp kovotojų, kad patenkintų šių seksualinius poreikius; neretai vaikai yra naudojami ir kaip atlygis už suteiktą informaciją.  

    Jūsų dėmesiui – interviu tiesiogiai iš Kartachenos, vienos labiausiai turistų pamėgtų vietų Kolumbijoje. Čia veikia profesionalų ir savanorių suburta organizacija Fundación Renacer, kurios atsiradimą paskatino Adoracijos seserys – Švenčiausiojo Sakramento ir Meilės tarnaičių kongregacijos (įkurtos šv. Marijos Mikaelos 1856 m. Ispanijoje) vienuolių darbas su užsiimančiomis prostitucija moterimis. Specialiai Artumos skaitytojams pasakoja vienas iš šios organizacijos darbuotojų Sergio Rivera. 

    Kada ir kodėl organizacija buvo įkurta, ir kaip ji veikia?  

    Mūsų pavadinimas Renacer reiškia „atgimęs“, o fondo šūkis – išgelbėkime nors vieną vaiką! Esame nevyriausybinė organizacija, veiklą pradėjome 1988 m., siekdami dirbti su vaikais, nukentėjusiais nuo seksualinio išnaudojimo. Pamažu tapome pavyzdžiu, sprendžiant seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis problemas Kolumbijoje. Šiuo metu turime globos centrus Kartachenoje ir Gvachyroje, taip pat vykdome prevencinę ir informacinę veiklą visoje šalyje

    Renacer veikia trimis kryptimis. Vykdome plataus masto prevenciją, apimančią įvairias suinteresuotas šalis, kad būtų mažinamas smurto prieš vaikus paplitimas. Antroji – turime namus, kuriuose rūpinamės nukentėjusiais ir ypatingos priežiūros reikalingais vaikais. Vykdome psichologinės pagalbos, socialinio darbo su šeimomis, švietimo, ugdymo ir meno programas, leidžiančias berniukams ir mergaitėms maksimaliai ugdyti savo gebėjimus ir lengviau įveikti patirtas traumas bei dėl jų likusį pažeidžiamumą. 

    Taip pat teikiame teisinę pagalbą ir atstovavimą aukoms.  

    Trečioji – nuolat apžvelgiame ir sisteminame seksualinio išnaudojimo ir prekybos žmonėmis dinamiką, kontekstus ir ypatumus šalyje. Pagal tai sukūrėme strategiją, kaip prieiti prie aukų ir susipažinti su jų rūpesčiais, skausmais ir poreikiais. Ištyrėme psichologinį seksualinio išnaudojimo poveikį aukoms, ir tai leidžia tobulinti pagalbos ir prevencijos modelį. Procesai vykdomi orientuojantis į auką, žmogaus teises ir geriausius vaikų interesus.  

    Suprasdami, kad kovojant su prekyba žmonėmis ir mergaičių, berniukų bei paauglių seksualiniu išnaudojimu komerciniais tikslais, svarbiausia yra prevencija, parengėme politinio lygmens iniciatyvas, padėjusias sustiprinti vaikų aukų apsaugos teisinę sistemą. Taip pat pasiūlėme prevencijos modelį ir pavadinome jį saugia aplinka. Siekiame, kad įvairių sektorių atstovai suprastų, jog seksualinis išnaudojimas yra viena iš smurto formų, pagrindinių teisių pažeidimas ir ištisa skalė sunkių, tarpusavyje susijusių nusikaltimų. Bandome kuo labiau informuoti apie šios problemos rimtumą, skatiname pripažinti nepilnamečius kaip teisių turėtojus ir siekiame, kad aukos patirtų solidarumą ir empatiją. 

    „Sekso turizmas“ Kolumbijoje – kada tai prasidėjo, kas yra aukos ir nusikaltėliai? 

     Beje, mes vartojame kitą terminą – „seksualinis išnaudojimas kelionių ir turizmo kontekste“. Toks pasibaisėtinas reiškinys Kolumbijoje egzistuoja labai seniai ir jo paplitimą matome daugelį metų. Po 1996 m. Kartachenoje atlikto tyrimo stengiamės atkreipti dėmesį į šią problemą. Deja, turizmo infrastruktūra naudojama seksualiniam išnaudojimui ir prekybai žmonėmis, išnaudotojai slepiasi po anonimiškumo skraiste, leidžiančia turistams lankytis ir būti kitoje aplinkoje ar vietose nei įprastinė jų gyvenamoji vieta. Taip pat perkamosios galios turėjimas skurdžiose šalyse leidžia įsivaizduoti, kad žmogus gali viską nusipirkti.  

    Vaikų išnaudojimą skatina ir giliai įsišaknijęs narkotikų platinimas bei vartojimas, siaučiančios ginkluotos gaujos, visiško skurdo problema, prastos gyvenimo sąlygos, daug migrantų, ypač iš Venesuelos. Riohačoje – nuostabiame kurorte Karibų jūros pakrantėje šiaurės rytų Kolumbijoje – atliktas tyrimas leido identifikuoti pažeidžiamus berniukus, išnaudojamus vyrų ir moterų. Nuo pat krizės Venesueloje pradžios čia plūdo nelydimi, atskirti nuo savo šeimų vaikai. Žaibiškai atsirado palankios sąlygos seksualiniam vaikų išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Tuo sunkiu laikotarpiu, be mūsų, čia neveikė jokia kita pagalbos organizacija.  

    Aukomis gali tapti bet kuris vaikas, turintis prievartos istoriją, socialinę rizikos situaciją, vartojantis psichoaktyvias medžiagas ir t. t. Išsiskiria tai, kad išnaudojami vaikai dažniausiai būna iš turistinių vietų ar miestų. Į kai kuriuos miestus skirtingais metų laikais (dažnai siejamus su Europos ir Šiaurės Amerikos atostogų sezonais) vaikai ir moterys atvyksta uždarbiauti ir būna išnaudojami. Be to, 1996 m. atlikdami tyrimą nustatėme, kad tuo metu išnaudotojai daugiausia buvo ispanai, italai ir Šiaurės Amerikos gyventojai. Vėliau, labiau atsivėrus turizmui, tautybės tapo įvairesnės. Kita problema, su kuria susiduriama tokiuose miestuose kaip Kartachena, yra ta, kad čia atplaukia kruiziniai laivai, o tada kai kurie turistai yra vežami į „patrauklias“ miesto vietas, kur užsiimama prostitucija, tuomet taip pat išnaudojamos moterys ir vaikai.  

    Kelionių ir turizmo srityje išnaudotojai dažniausiai yra dviejų tipų: vieni nuolat naudojasi turizmo veikla ir infrastruktūra seksualiniam išnaudojimui, kiti – atsitiktiniai, jų galutinis tikslas nėra išnaudojimas, tačiau kai randa tokią galimybę, ja ir naudojasi. Abiem atvejais prievartautojai yra kalti dėl savo veiksmų, ir niekaip negalima pateisinti vaikų išnaudojimo. 

    Kiek prievartautojų yra nuteisiama? 

    Šių nusikaltimų išviešinimo ir išnaudotojų sulaikymo procesai vis dar yra pavieniai. Taip yra todėl, kad teisminis bylų nagrinėjimas paprastai tipizuojamas ir klasifikuojamas įvairiais būdais. Per šiuos 35 darbo metus lydėjome tūkstančius aukų teismuose, ir būtent čia aukų gynėjo figūra yra esminis elementas, užtikrinantis ne tik teisingumą ir žalos atlyginimą, bet ir tinkamą nusikaltimo kriminalizavimą teisminiuose procesuose. Pavyzdžiui, 2020–2023 m. vyko 13 apkaltinamųjų nuosprendžių (įskaitant ankstesnių metų procesus); 32 procesai – naudojantis teisiniu atstovavimu ir 27 suėmimai.  

    Aktualu ir tai, jog kai kuriuose teisminiuose procesuose smurtautojai gali ir nebūti iškart sulaikyti. Šie procesai paprastai būna lėti ir trunka kelerius metus. Kolumbijos teisingumo sistema yra neveiksminga, o tai reiškia, kad byla gali užtrukti vidutiniškai nuo vienerių iki penkerių metų, kol bus paskelbtas galutinis nuosprendis. Kai kurios aukos teisingumo laukia ilgiau nei penkerius metus. 

    Kada Kolumbija pasieks pergalę prieš „sekso turizmą“? Ko reikia pergalei pasiekti? 

     Seksualinio išnaudojimo prevencijos ir kovos su prekyba žmonėmis srityje padaryta didelė pažanga, tačiau kelias iki pergalės dar labai ilgas. Apskritai mūsų šalis rodo vis didesnį nuolatinį susirūpinimą šiomis problemomis, turime tvirtą ir nuoseklią reguliavimo sistemą, taip pat įvairius tarpinstitucinius mechanizmus, skirtus kovai su šia piktžaizde. Pavyzdžiui, Prekybos, pramonės ir turizmo ministerija nuolat dirba, kad turizmo paslaugų teikėjai laikytųsi reikalavimų, užtikrinančių, kad jų erdvėse būtų saugi aplinka vaikams. Tai reiškia, jog turi būti sukurtos komunikacijos strategijos, parengti rizikos situacijų nustatymo protokolai, nustatyti ataskaitų teikimo būdai ir prisiimti įsipareigojimai, pagrįsti deramu rū pesčiu dėl žmogaus teisių ir pagrindinių Jungtinių Tautų principų. Šiuo metu turizmo paslaugų teikėjai (nakvynės namai ir kitos įmonės), norintys vykdyti teisėtą veiklą, privalo to laikytis. Tai didelė pažanga reguliavimo srityje. Taip pat vienas iš iššūkių yra nuolatinė šių procedūrų stebėsena ir vertinimas, kad jos būtų ne tik reikalavimas „popieriuje“, bet ir aiškūs bei efektyvūs aktyvios prevencijos veiksmai. Tačiau tai glaudžiai susiję su individualia verslininkų valia.  

    Kita vertus, susidūrėme su sunkumais – kelionių ir turizmo sektorius neapsiriboja tik viešbučiais ir apgyvendinimo įmonėmis ar kelionių agentūromis, turinčiomis laikytis šių reikalavimų. Šiam sektoriui priklauso privačios įmonės, pvz., sausumos ar oro transporto įmonės, restoranai, barai, taip pat papildomi turizmo paslaugų teikėjai (kaip paplūdimio prekeiviai), kurie teikia paslaugas ar parduoda prekes neoficialiai. Vienas iš pagrindinių poreikių šioje srityje – užtikrinti, kad visi šio sektoriaus dalyviai suvoktų savo vaidmenį, prisiimdami bendrą atsakomybę už vaikų apsaugą.  

    Kitas iššūkis – internetas ir skaitmeninis amžius, kuriame gyvename. Svarbu suprasti, kad skaitmeninėje aplinkoje kyla naujų iššūkių ir atsiranda nauja vartojimo dinamika. Pvz., apgyvendinimo nuomos platformos AirBnb ar Booking leidžia bet kuriam asmeniui pateikti savo gyvenamąją vietą turistams apgyvendinti. Čia išryškėja teisinio reguliavimo ir normatyvų trūkumai, dėl kurių reguliavimas tokiu atveju iš esmės priklauso nuo atskirų asmenų valios, o reguliavimo apimtis vis dar menkai atitinka realius poreikius (tas pats ir su transporto platformomis, pvz., Uber). Dar reikia nueiti ilgą kelią, nes šių platformų potencialas nustatyti vaikams pavojingas situacijas ir vietas yra labai didelis.  

    Taip pat svarbu, kad ir kitos įstaigos, pvz., barai, restoranai, naktiniai klubai, kavinės ir t. t., būtų įtrauktos į galimų rizikos situacijų nustatymo ir pranešimo apie jas strategijas, nes, pvz., daug kartų išnaudotojų ir aukų kontaktai čia gali būti užmegzti dar iki įvykstant seksualinės prievartos aktui. 

    Labai svarbu toliau dirbti kartu su valdžios institucijomis ir valstybės pareigūnais, kad būtent jie galėtų pastebėti įspėjamuosius požymius ar riziką, būtų apmokyti veiksmingai nustatyti nusikaltimų padarymo būdus, reaguoti į juos, sukurti atitinkamą institucinę sistemą, daugiausia dėmesio skiriant aukai ir žmogaus teisėms. Tačiau reikia daugiau biudžeto investicijų, idant tokios institucijos kaip prokuratūra ir policija turėtų finansinių išteklių visam procesui. 

    Ar aukos pasitiki policija? Ar galite papasakoti apie kokią nors teisme (ne)sėkmingai išspręstą bylą? 

    Nukentėjusiųjų pasitikėjimas bet kuria valdžios institucija yra menkas. Gal tai lemia pačių vaikų patirtas smurtas ir jų įsivaizdavimas apie suaugusiuosius bei valdžios institucijas. Jų autoritetas ir pasitikėjimas formuojasi patirtu (pvz., iš tėvų ir mokytojų) apleistumu. Būna, kad pačios valdžios institucijos smurtauja prieš aukas, jas atskiria ir diskriminuoja. Tačiau pastaruoju metu policija laikosi į vaiko teises ir aukas orientuoto požiūrio. Šios pastangos taip pat susiduria su sunkumais, nes pasitaiko policijos pareigūnų, kurie yra suteneriai arba priklauso prekybos žmonėmis tinklui. Ir dėl to aukos gali nepasitikėti bei nesikreipti pagalbos. 

    Sistema sukurta remiantis į suaugusiuosius orientuotu požiūriu, todėl kartais neatsižvelgiama į vaikų – aukų interesus ir tikruosius poreikius. Nors valstybė numato, kad kiekvienas su vaikyste susijęs sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į geriausius vaikų interesus ir jų teisių viršenybę, ji linkusi padaryti juos nematomus ir sumenkinti jų poreikius. 

    Renacer teisiškai lydi aukas ir skatina saugios aplinkos kūrimo procesą, apimantį informuotumo didinimą ir policijos, prokurorų bei kitų institucijų mokymus, kad jos suprastų nusikaltimus, jų pasireiškimo būdus įvairiomis aplinkybėmis, įskaitant kelionių ir turizmo kontekstą. Tai leido vis daugiau valdžios institucijų jautriau reaguoti į šią problemą, o jų veiksmai tapo tikslesni. 

    Tarp sėkmingų atvejų paminėčiau tą, kai už grotų atsidūrė la madame – sutenerė, kuri disponavo mergaitėmis seksualiniam išnaudojimui aukšto lygio turizmo sektoriuje siūlė jas turtingiems turistams Kartachenos mieste. 

    Taip pat yra pavykę pasiekti, kad išnaudotojų turtui valstybė įvykdytų „domeno išnykimą“ (tai teisinė priemonė, kai turto savininkai praranda teisę į turtą, kurį turint buvo vykdomi išnaudojimo veiksmai, ir šis tampa valstybės nuosavybe). 

    Neseniai Kartachenoje buvo suimti asmenys, priklausantys sutenerių ir išnaudotojų tinklams. Jie yra prostitucijos vietų, kuriose buvo išnaudojami vaikai iš Kolumbijos ir Venesuelos, savininkai arba darbuotojai. 

    Šie procesai buvo vykdomi kartu su valdžios institucijomis, policija ir prokurorais, su kuriais per daugelį metų užmezgėme gerus bendradarbiavimo santykius, suprasdami, kad bendras tikslas yra apsaugoti vaikus. Kartu padarėme didelę pažangą, siekdami atkurti aukų teises ir suteikti joms galimybę kreiptis į teismą. Tai ilgų metų nepertraukiamo darbo visoje šalyje rezultatas. 

    Kalbino Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis išnaudojimo (KOPŽI) centro vadovė 

     

    Dėmesio!            

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.            

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.           

  • Apie sėkmes ir nesėkmės, lyg amerikietiškus kalniukus, prekybos žmonėmis aukų gyvenime

    Autorės:

    Dovilė Vainorė, Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė

    Emilija Rusteikaitė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja

    Kokias sėkmės istorijas galėtume papasakoti iš organizacijų, padedančių prekybos žmonėmis nusikaltimų nukentėjusiems, kasdienybės? Sėkmė yra kuo anksčiau surasti žmogų ir padėti jam ištrūkti iš prekiautojų žmonėmis tinklo. Sėkminga istorijos atomazga yra ir tokia, kai po ilgų psichoterapijos seansų, nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis, gali be baimės išeiti į gatvę, megzti pokalbius ir dirbti orų darbą. Šį kartą pasakojame dar kitokią sėkmės istoriją – apie jauną vaikiną (pavadinkime jį Gintaru), priverstinai vykdžiusį nusikaltimus, iš kurio pelnėsi prekiautojai žmonėmis, ir jo 7 m. trukusią sizifišką kelionę teisinių procesų keliais. 

    Kartu su juo didžiąją kelio atkarpą nuėjo ir VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro“ (KOPŽI) Klaipėdos padalinio socialinė darbuotoja EMILIJA RUSTEIKAITĖ – konsultuodama, padėdama tvarkyti ir rengti teisinius dokumentus, organizuodama psichologinę ir socialinę pagalbą. Straipsnyje, parengtame pagal interviu su Emilija, atsiskleidžia aplinkybių, žmonių ir institucijų sankirtos, kuriose tarpsta prekybos žmonėmis nusikaltimai ir ryškėja iššūkiai žmogaus, ieškančio pagalbos: „Aš – prekybos žmonėmis – auka. Padėkite man iš čia išeiti.“ 

    – Emilija, papasakok apie Gintarą tiek, kiek leidžia KOPŽI konfidencialumo ribos. 

    – Vaikinas gyveno šeimoje, kurioje tėvai gausiai vartojo alkoholį. Ankstyvame amžiuje jis pateko į vaikų globos namus. Turėdamas kabintis į gyvenimą visiškai savarankiškai ir norėdamas rasti greitą pajamų šaltinį, pateko į prekiautojų žmonėmis akiratį. Jis buvo įkalbėtas daryti vieną po kito nusikaltimus: vykdyti įvairias vagystes, iš užsienio „parvarinėti“ automobilius. Tam, kad Gintarą būtų lengviau „valdyti“ ir „prisirišti“ prie savęs, jis buvo įtikintas savo vardu imti greitąsias paskolas, o vėliau išmokytas tai daryti ir kitų asmenų vardu. Dėl to jis iki šiol vis dar yra skolingas antstoliams tūkstantines sumas. Vaikino gyvenimas buvo tikrai nelengvas, jis privalėjo sau ir kitiems įrodyti savo vertę, nes nuo pat vaikystės aplinkiniai apie jį sprendė pagal jo tėvų gyvenimo būdą. 

    – Kaip KOPŽI sužinojo apie Gintarą? Ar vaikinas pats kreipėsi ieškodamas pagalbos? 

    – Mūsų šalyje yra tokia tvarka – bet kuris asmuo, pakliuvęs į teisėsaugos akiratį ir pareigūnų identifikuotas kaip galima prekybos žmonėmis auka, turi būti nukreiptas į nevyriausybinę organizaciją, galinčią pasiūlyti socialinę, psichologinę ir kitą būtinąją pagalbą prekybos žmonėmis aukoms. Taip pat asmenys gali kreiptis patys į mus pagalbos, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo kontaktą su pareigūnais ar ne. Gintaras mus susirado pats. Tiesa, jis kreipėsi į mus po kurio laiko – jau vykstant ikiteisminiam tyrimui. Delsimo priežastis – ne nenoras pripažinti, jog reikia socialinės ir psichologinės pagalbos ketinant susitvarkyti su emocijomis bei suvaldyti turimas priklausomybes. Greičiau tai patirtas atstūmimas bendraujant su nedidelio miestelio pareigūnais.  

    Ikiteisminis tyrimas dėl įvairių nusikaltimų, su kuriais Gintaras buvo siejamas, jau buvo prasidėjęs. Jis pasakojo, jog vienu metu jam atrodė, jog to miestelio pareigūnai lyg stojo į nusikaltėlių pusę: iš to, kad vaikinas kreipėsi pagalbos dėl išnaudojimo, buvo pasišaipyta, o pasakojimai apie jam daromą nusikaltėlių poveikį ir jų grasinimus neįvertinti rimtai. Akivaizdu, jog bet kuriam žmogui, nuolat patiriančiam gąsdinimus iš prekeivių žmonėmis ir nesulaukiančiam pagalbos iš tarnybų, su kuriomis bando bendradarbiauti, vis sunkiau ir sunkiau pasitikėti kitais. Tad kurį laiką išgyventi patiriamą iš prekeivių žmonėmis psichologinį ir fizinį smurtą Gintaras bandė pats.    

    – Tokiomis aplinkybėmis, apie kurias pasakoji, tikriausiai reikia daug drąsos bandyti „ant naujų pamatų“ statyti gyvenimą, ir eiti per visus teisinius procesus, nežinant, kaip galų gale viskas pasisuks ir kiek laiko truks? 

    Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis truko 4 metus, dabar jau kelis metus ši byla nagrinėjama teisme. Teisminiai prekybos žmonėmis procesai psichologiškai sunkūs nukentėjusiesiems dėl kelių priežasčių: trunka ilgai ir nukentėjusieji patiria nusikaltimus vykdžiusių asmenų poveikį – psichologinį ir – labai dažnai – fizinį smurtą. Gintarui poveikis buvo daromas tik pradėjus bendradarbiauti su teisėsauga. Vienas iš įtariamųjų, sužinojęs apie Gintaro pateiktą pareiškimą policijoje, iškart atvažiavo į vaikino tėvų namus tikėdamasis jį ten rasti. Vėliau buvo bandyta surasti Gintarą ir „pasikalbėti“ per jo pažįstamus ir kitus miestelio gyventojus. Vaikinas bijodavo išeiti net į gatvę ar pasirodyti tose vietose, kur jo ieško. Šeimos nariai, sulaukdami vis dažnesnių grasinimų ir baimindamiesi galimų pasekmių, atsiribojo nuo Gintaro. 

    Per tuos 7 metus keitėsi ir mūsų organizacijos (KOPŽI – D. Vainorės pastaba) kontaktiniai darbuotojai, tačiau užmegztas santykis su Gintaru nenutrūko – visą šį laiką buvo teikiama pagalba: iš pradžių intensyvi, vėliau palaikomoji, „pikiniais“ teisinių procesų epizodais vėl intensyvi. Manau, jog būtent dėl sukurto patikimo ryšio su Gintaru (tokį stengiamės formuoti su kiekvienu žmogumi, besikreipiančiu į mūsų organizaciją), jis papasakojo visas jo išnaudojimo nusikaltimams detales bei prasitarė apie patiriamą spaudimą iš nusikaltėlių. Prie savo namų pastebėdavo ilgai stovinčius automobilius, viešojo vietoje buvo užkalbintas kelių vyrų, kurie jam siūlė „susitarti, kad prekybos žmonėmis byloje kalbėtų švelniau“, žadant atsilyginti keliais šimtais eurų. Tik žinodami pilną informaciją KOPŽI socialiniai darbuotojai bei teisininkai, su kuriais mūsų organizacija dirba, galėjo imtis tikslingų veiksmų ir pagelbėti nukentėjusiajam. Kokią išeitį radome kartu su Gintaru? Kadangi vaikinas baiminosi kreiptis į mažo miestelio, kuriame gyveno, teisėsaugą, palydėjau jį į gretimą didesnį miestą ir ten jis užpildė pareiškimą dėl jam daromo poveikio. 

    Toliau prasidėjo tai, ką galima pavadinti pasivažinėjimu „amerikietiškais kalneliais“. Vaikinui buvo suteiktas nukentėjusiojo statusas. Tačiau įtariamasis apklausose tvirtino, jog neva pats Gintaras bando jį surasti, pasikalbėti ir siekia pasipelnyti iš šios situacijos. Pareigūnų suorganizuotoje akistatoje, kurioje dalyvavo tyrėja, Gintaras, jo advokatė ir aš, kaltinamasis elgėsi arogantiškai ir agresyviai – į jam pateiktus klausimus atsakydavo „neišgirdau“ ir „pakartokite“, komentavo kiekvieną Gintaro atsakymą, netgi bandė provokuoti mane klausdamas „ar jam patinku“. Ir netrukus gavome prokuroro sprendimą – ikiteisminis tyrimas nutraukiamas. Advokatė nebetikėjo, jog galime ką nors pakeisti apskųsdami tokį sprendimą, o vaikinas beveik liovėsi tikėti teisingumo galimybe. Tačiau radome tokiose bylose daugiau patirties turintį advokatą, surašėme motyvuotą skundą, prašydami atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Prokuroras priėmė nutarimą atnaujinti ikiteisminį tyrimą. Vėl kelios apklausos, intensyvus ruošimasis ir … vėl smūgis nukentėjusiajam – ikiteisminis tyrimas antrą kartą nutrauktas. 

    Iškart po to Gintaras buvo užpultas ir sumuštas. Dėl patirto užpuolimo vaikinas nusprendė į policiją nesikreipti. Papasakojo apie tai tik man ir advokatui. Advokatas rašydamas pakartotinį skundą dėl antrąkart nutraukto ikiteisminio tyrimo poveikio byloje, kartu pranešė ir apie pakartotinai darytą poveikį ir grėsmę vaikino gyvybei. Galiausiai ikiteisminį tyrimą poveikio byloje atnaujino trečią – jau paskutinį kartą. Byla nukeliavo į teismą. Po visų teismo posėdžių, įrodymų nagrinėjimo gavome sprendimą – darytas poveikis įrodytas, o įtariamasis nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Gintaras džiaugiasi šiuo nuosprendžiu labiausiai dėl to, jog baigėsi grasinimai. 

    – O kaip baigėsi byla dėl prekybos žmonėmis, kurioje Gintaras taip pat yra nukentėjęs asmuo? 

    – Vykstant poveikio bylos svarstymui beveik tuo pat metu pradėta svarstyti ir prekybos žmonėmis byla. Kaltinamieji vis stengiasi vilkinti procesą – neatvyksta į teismo posėdžius. Beje, prekybos žmonėmis byloje buvo dar vienas nukentėjęs asmuo. Iš pradžių jis tvirtai laikėsi savo pozicijos, tačiau staiga jo elgesys pasikeitė šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu: jis nutraukė ryšius su mumis, atsisakė bet kokios pagalbos ir atsiėmė civilinį ieškinį. Paskutinį kartą kai bendravome šaltai atsakė: „Aš nuo nieko nenukentėjau, man viskas gerai“. Įtariu, jog jam, kaip ir Gintarui, galėjo būti daromas poveikis. Prekybos žmonėmis bylos teismo posėdžiai vyksta iki šiol, Gintaras ir visa mūsų komanda laukia galutinio sprendimo. 

    – Kaip manai, Emilija, kas lėmė, jog byla, perėjusi įvairias instancijas, buvo kvalifikuota kaip prekybos žmonėmis atvejis, o Gintarui užteko jėgų eiti iki galo ir nepasiduoti? 

    – Iššūkių ir nepalankių nukentėjusiajam tarpinių sprendimų buvo labai daug. Manau, jog Gintarui labai padėjo tai, kad jis turėjo mūsų komandos palaikymą. Žmonės, bandantys pakilti lyg feniksai iš pelenų po žeminančių prekybos žmonėmis patirčių, paprastai būna praradę visus artimus socialinius ryšius – nebendrauja su šeima (arba šeima atsisako bendrauti su jais), neturi pozityvios „sveikos“ socialinės aplinkos, kuri jiems teiktų emocinį palaikymą, jų pasitikėjimas institucijomis irgi labai menkas. 

    Organizacijos kaip KOPŽI, teikiančios visapusišką pagalbą prekybos žmonėmis aukoms – „Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras“, „Alytaus miesto moterų krizių centras“, „Dingusių žmonių šeimų paramos centras“, „Vyrų krizių centras“ ir „Moterų veiklos inovacijų centras“ – tampa didžiąja atrama žmonėms, siekiantiems pradėti gyventi orų profesinį ir asmeninį gyvenimą, pajusti teisingumo jausmą. Man ir kitoms KOPŽI socialinėms darbuotojoms pavyko sukurti abipusiu pasitikėjimu grįstą santykį su Gintaru. Netgi tada, kai vaikinas jau niekuo nebepasitikėjo ir jautė nuolatinį spaudimą iš persekiotojų, KOPŽI buvo tas taškas, kuriame jis gaudavo pagalbą ir patarimus, kartu tardavomės, kokių veiksmų toliau imsimės. 

    Pareigūnai yra tokie patys žmonės kaip ir visi kiti – jie gali pražiūrėti faktus, gauti prieštaraujančius vieni kitiems parodymus, įtariamieji gali manipuliuoti ir teikti neteisingą informaciją. Todėl mūsų komanda visada motyvuoja nukentėjusiuosius nepasiduoti: netgi gavus pirmuosius nepalankius sprendimus, kaip įvyko ir Gintaro atveju, teikti argumentuotus skundus ir pareiškimus, netgi ieškoti papildomos teisinės pagalbos. 

    – Kaip įprastai daromas poveikis asmenims, liudijantiems prieš įtariamuosius? Ir kaip žmogus galėtų apsisaugoti? 

    – Prekybos žmonėmis atvejais poveikis daromas iškart palaužus žmogaus valią. Asmuo įbauginamas taip, kad net bijotų kažką daryti be išnaudotojo leidimo. Net jei nukentėjęs asmuo sutinka bendradarbiauti su teisėsauga, vien akistata su prekiautoju žmonėmis gali taip išgąsdinti, kad jis atsisakys kalbėti.  

    Poveikis gali būti atliekamas bauginimais, grasinimais, fiziniu užpuolimu ar psichologiškai smurtaujant. Fizinį smurtą įrodyti visada lengviau. Tačiau psichologinio smurto žala yra nematoma. Pavyzdžiui, kaip įvardinti padarytą žalą, kai prie namų durų žmogus randa kapinių vainikus ar uždegtas žvakes, kažkas baugina ir persekioja šeimos narius, atsiliepus telefonu girdimas tik alsavimas į ragelį, prie namų vis stovi nematyti automobiliai arba viešose vietose seka grėsmingo stoto vyrai? 

    Tokiais atvejais svarbu fiksuoti bet kokius įrodymus: įrašyti pasikartojančius telefoninius skambučius, kopijuoti elektroninius laiškus, fotografuoti nuolat pravažiuojančių automobilių identifikacinius numerius. Specialistai, gavusieji tokią informaciją, privalės reaguoti. Be kreipimosi į teisėsaugą joks poveikis nebus identifikuojamas, o su kylančia baime ir įtampa kuo toliau, tuo sunkiau bus gyventi. 

    – Ar Lietuvoje veikia nukentėjusiųjų nuo poveikio apsaugos mechanizmas, pavyzdžiui, apsauga, skiriamas įslaptintas būstas, papildoma psichologinė pagalba? 

    – Apie tokį mechanizmą ar sistemą neteko girdėti. KOPŽI ir kitos šiame lauke dirbančios nevyriausybinės organizacijos nukentėjusiems padeda taikydamos visapusišką kompleksinę pagalbą pagal individualius poreikius: surandame naują saugesnę gyvenamąją vietą, teikiame psichologinę pagalbą, lydime į apklausas ir teismo posėdžius. Nepriklausomai nuo paros laikos, kada kreipiasi prekybos žmonėmis auka dėl patiriamo poveikio, iš karto reaguojame: konsultuojame gyvai arba nuotoliu patį asmenį, konsultuojamės su kompetentingais advokatais ir pranešame teisėsaugai. 

    Gintaras šiuo metu vis dar laukia galutinio teismo sprendimo prekybos žmonėmis byloje. Ir vis dėlto jo istoriją, papasakotą Emilijos, jau dabar norisi vadinti sėkminga. Vien dėl to, kad vaikinas rado jėgų nepasiduoti ilgoje ir sudėtingoje kelionėje dėl teisingumo ir pripažino, jog jam reikalinga pagalba. Kova prieš prekybą žmonėmis tikriausiai būtų neįmanoma be dviejų veikiančiųjų pusių – organizacijų, kurios padeda prekybos žmonėmis aukoms atsistoti ant kojų po ilgų išnaudojimo metų, ir prekybos žmonėmis aukų, nusprendusių ieškoti pagalbos, liudyti prieš išnaudotojus ir viešinti savo istorijas, o ne tylomis gyventi su baime.

    Vaikino, kurį pavadinome Gintaru, istorija bei apie tai, kaip vyksta verbavimas ir kaip žmonės gali apsisaugoti nuo prekybos žmonėmis, kartu su Emilija dalinomės 2023-08-21 LRT radijo laidoje „10-12“. Laidos epizodą galite perklausyti čia.

    Visą parą veikia nemokama pagalbos linija 8 800 91119 nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis Lietuvoje (skambinant iš užsienio + 370 616 91119). Į nemokamą pagalbos liniją gali kreiptis asmenys galimai nukentėję ar nukentėję nuo prekybos žmonėmis, asmenys, norintys gauti informacijos ar pasikonsultuoti apie prekybą žmonėmis, institucijos/ organizacijos/ bendruomenės/ ambasados ar tretieji asmenys (pranešėjai) ir kiti turintys informacijos apie galimą prekybos žmonėmis atvejį.

     

    Dėmesio!           

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.           

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.           

                

  • Pateikė daugiau detalių apie seksualinį išpuolį prieš nepilnametę Vilniuje: vairuotojas – vis dar ieškomas

    Sukrečiantis įvykis Vilniuje – į policiją paskambinusi nepilnametė pranešė, kad jai užsisakius pavėžėjimo paslaugą, vairuotojas privertė tenkinti jo lytinę aistrą. Specialistai kalba ne tik apie asmens, bet ir apie pavėžėjimo bendrovės atsakomybę. Esą užuot vien skaičiavus pelnus, laikas didinti saugumą. O moterys norėtų, kad užsisakant paslaugą, būtų galima pasirinkti vairuotojo lytį.

    Rytinis pagalbos šauksmas Vilniuje – apie galimą prievartą pranešė nepilnametė. „ 

    Apie įvykį pranešė pati nukentėjusi mergina. Sekmadienį apie 6 valandą ryto buvo gautas pranešimas, kad mergina per programėlę išsikvietė pavežėjo automobilį, norėjo vykti iš Justiniškių į centrą. Ir galimai vairuotojas prieš jos valią tenkino lytinę aistrą“, – LNK žinioms daugiau detalių pateikė Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis.  

    Nukentėjusiai merginai – 17 metų. Anot aukos, vyrui galėjo būti apie 40 metų.

    „Manau, kad tai yra tikrai drama, tragedija. Ir tokių dalykų neturėtų būti“, – teigė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovė Kristina Mišinienė.  

    Pasak Policijos departamento atstovo R. Matonio, mergina fiziškai nenukentėjo, pagalbos jai neprireikė.  

    Nors apie galimą seksualinę prievartą pranešta sekmadienio paryčiais, pirmadienį apie vidurdienį įtariamasis dar nebuvo identifikuotas. Tad neatmetama, kad jis toliau galėjo sukti ratus Vilniaus gatvėmis.  

    „Šiuo metu vairuotojas yra nustatinėjamas ir ieškomas“, – pirmadienį LNK žinioms sakė policijos atstovas.  

    „Ta pati transporto paslaugų įmonė, kurios vardą, manau, mes turėtume visi sužinoti, taip pat turėtų prisiimti atsakomybę. Čia šis nusikaltimas įvyko ne tai, kad kažkoks maniakas iš krūmų iššoko“, – tikino K. Mišinienė.  

    Anot teisėsaugos, mergina naudojosi „Bolt“ programėle. Bendrovė LNK žinioms atsakymą atsiuntė raštu.  

    „Esame informuoti apie šį atvejį iš neoficialių šaltinių, tačiau kol kas nesame gavę nei oficialaus policijos kreipimosi dėl informacijos ikiteisminiam tyrimui, nei nurodytas aplinkybes atitinkančių pranešimų iš keleivių“, – teigė „Bolt“ vadovas Lietuvoje Andrius Pacevičius.  

    Nepilnametė buvo neblaivi, kiek promilių – policija neatskleidžia. Šiuo metu teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl privertimo lytiškai santykiauti.  

    „Atsakomybė numatyta iki 8 metų laisvės atėmimo“, – teigė policijos departamento atstovas R. Matonis.  

    „Paprastai vairuotojo prieigą prie platformos sustabdome, o pasitvirtinus informacijai apie netinkamą elgesį arba nusikaltimą – blokuojame visam laikui“, – aiškino „Bolt“ vadovas Lietuvoje.

    LNK žinios taip pat klausė su pavežėjais keliaujančios merginos.  

    „Tamsiu paros metu tai pastoviai jautiesi nemaloniai“, – sakė viena.  

    Kita mergina taip pat tikino, jog visą laiką yra baisu. Viena mergina pasidalino pažįstamos patirtimi, kai teko iš automobilio iššokti.  

    „Vairuotojas buvo užsienietis, pravažiavus specifinį įsukimą į draugės namus, ji paprašė sustoti, nes čia jos namai. Vairuotojas sakė, kad dabar važiuos į jo namus“, – pasakojo vilnietė.  

    Keleiviams patariama dažniau naudotis vairuotojų vertinimo sistema.  

    „Keli neigiami vertinimai blokuotų tokį vairuotoją“, – kalbėjo kitas vilnietis.  

    Ar gali būti taip, kad užsisakydamas paslaugą gali pakliūti į kriminalinę patirtį turinčio žmogaus akiratį? Kriminalinį patirtį Lietuvoje dirbantys pavežėjai savo šalyje gali turėti, LNK sakė Transporto saugos administracijos departamento direktorius Stanislovas Lingys.  

    Anot Kurjerių ir vairuotojų asociacijos valdybos viršininko Daliaus Rudoko, jau turint leidimą užsiimti tokia veikla, vienas iš reikalavimų yra turėti nepriekaištingą reputaciją.  

    „Dėl teistumo yra kol kas reikalavimas pačiam vairuotojui turėti teistumo pažymą. Bet vėlgi, atvykęs užsienietis jis gali išsiimti Lietuvoje, kad nėra teistas. Bet kaip patikrinti tą kitą šalį yra atviras klausimas“, – sakė pašnekovas.  

    Moterys sako, jog norėtų, kad užsisakant paslaugą būtų galima pasirinkti vairuotoją moterį. Užsienyje tokia galimybė yra. 

     

    Dėmesio!          

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.          

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.          

  • Internetiniai prievartautojai – neįvertinta grėsmė vaikams: mastai milžiniški

    Internetinės vaikų seksualinės prievartos mastai milžiniški. Tačiau tai ne tik Lietuvos problema. Vien 2022 m. pasaulyje gauta daugiau nei 30 mln. pranešimų apie vaikų seksualinę prievartą internete.  

    Iškalbinga statistika  

    Virtualiame apskritojo stalo susitikime, skirtame kovai su seksualine prievarta ir vaikų jų išnaudojimu internete, kurį organizavo Amerikos tarptautinis dingusių ir išnaudojamų vaikų centras (ICMEC), bendradarbiaujant su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI), daugiausia dėmesio skirta nusikaltėlio, veikiančio internete, portreto supratimui.  

    Ekspertai pastebėjo, kad nereikia tamsiojo interneto, filmukai su vaikų seksualine prievarta nesunkiai pasiekiami visiems prieinamame internete. Pabrėžiama, kad kone visi internetiniai vaikų prievartautojai prisipažįsta, kad patys tokią vaizdo medžiagą pamatė dar būdami nepilnamečiai.

    ICMEC tyrimas atskleidė, kad 52 proc. respondentų pripažino, jog jiems baisu žiūrėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą, nes tai gali paskatinti juos imtis veiksmų prieš vaikus. 44 proc. teigė, kad, pažiūrėję tokią medžiagą, jie siekė tiesioginio kontakto su vaikais, o 37 proc. respondentų nurodė, kad jie iš tikrųjų ėmėsi veiksmų, kad pasiektų kontaktą su vaikais. Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams.  

    „Mūsų vadybininkai Europoje pranešė, kad reikia pagalbos pradėti kalbėti Lietuvoje apie smurtautojus. Tai labai svarbu, nes daug žmonių nenori apie tai kalbėti. Reikia suprasti, kas yra smurtautojai, kokie jie yra. Tokie nusikaltimai vyksta visame pasaulyje, todėl turime dirbti kartu, kad galėtume apsaugoti vaikus, padėti jiems ir, beje, pažeidėjams, kurie daro tokius nusikaltimus“, – apie 150 prie virtualios diskusijos prisijungusių dalyvių sveikino ICMEC viceprezidentė Pilar Ramirez.  

    ICMEC projektą finansuoja JAV Valstybės departamento Prekybos žmonėmis stebėsenos ir kovos su prekyba žmonėmis biuras, todėl JAV ambasados Lietuvoje reikalų patikėtinis Tamiras Waseris priminė: „Pagrindinis principas, kuriuo vadovaujasi Amerika visame pasaulyje, yra skatinti žmonių orumą, o tai reiškia, kad reikia padėti kurti pasaulį, kuriame visi žmonės gali laisvai gyventi ir dirbti be seksualinio išnaudojimo ir prievartos. Su iššūkiu apsaugoti kiekvieną vaiką ir užtikrinti, kad jis ar ji augtų saugūs, susiduria ne tik Lietuva. Su šiuo iššūkiu JAV susiduriame kasdien ir džiaugiamės, kad turime puikių partnerių Lietuvoje, su kuriais bendradarbiaujame. Seksualinė prievarta prieš vaikus yra reali ir vis didėjanti grėsmė.“  

    T. Waseris priminė giminingos UNICEF organizacijos principą, kad kiekvienas vaikas turi teisę gyventi be smurto, išnaudojimo ir prievartos.

    Kuria patys vaikai  

    1999 m. įkurtas ICMEC apmokė daugiau nei 16 tūkst. teisėsaugos pareigūnų, tyrėjų, prokurorų iš daugiau nei 128 šalių ir suteikė jiems priemonių, kaip atpažinti, tirti ir nubausti asmenis už vaikų prievartą ir išnaudojimą.  

    „Dirbamame daugiau nei 120 šalių tam, kad nustatytume nacionalinių ir tarptautinių pajėgumų spragas ir padėtume tirti seksualinius nusikaltimus vaikams“, – teigė Zoe Colpaert, ICMEC programos vadovė Europoje.  

    Ji atkreipė dėmesį į tai, kad labai svarbu suvienodinti terminologiją, ir pasiūlė nevartoti termino „vaikų pornografija“, o geriau sakyti  seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Toks terminas sustiprina nusikaltimų svarumą, nes vaikų pornografija esą turi indikaciją, kad vaikai lyg ir patys sutiko ten dalyvauti. Suprantama, kad taip nėra, todėl tinkama terminologija norima pabrėžti šių nusikaltimų sunkumą ir jų mastą.  

    Tarptautinėse ataskaitose pateikiama, kad pranešimų apie seksualinę prievartą prieš vaikus kasmet daugėja. 2022 m. tokių pranešimų sulaukta daugiau nei 30 mln. Lietuvoje skaičiai taip pat yra dideli – 2022 m. jų gauta apie 16 tūkst.  

    „Mes negalime pamiršti, kad kalbame apie vaikus. Už kiekvieno skaičiaus yra vaikas. JAV karštosios linijos duomenimis, daugiausia aukomis tampa mergaitės – 96 proc. Į seksualinę prievartą įtrauktų vaikų amžius nuolat mažėja. 11–13 metų vaikai sudaro 58 proc., 14–17 metų – 36 proc.“, – statistika dalijosi Z. Colpaert.  

    Dar vienas svarbus dalykas – savarankiškai sukurta seksualinės prievartos prieš vaikus medžiaga. Žinoma, tais vaikais greičiausia yra manipuliuojama, jie gali būti verčiami patys tai padaryti. 2022 m. trys ketvirtadaliai, t. y. beveik 200 tūkst. atvejų, iš visų pranešimų apie seksualinės prievartos prieš vaikus medžiagą internete buvo savarankiškai sukurta. Šiuose vaizdeliuose daugiausia dalyvauja 11–13 metų mergaitės – 50 proc. Tokios medžiagos internete kasmet daugėja. 7–10 metų mergaičių sukurta medžiaga sudarė 63 tūkst. atvejų 2022 m.  

    Gąsdinantis paplitimas  

    Lietuvoje per pastaruosius trejus metus oficialiai identifikuota 1 tūkst. įvairią seksualinę prievartą patyrusių vaikų. „Milžiniški internetiniai atvejai vis daugiau beldžiasi į mūsų duris. Mes turime bylų, kuriose yra 20, 30, 40 aukų. Didžiulis iššūkis pagalbos ir bendradarbiavimo organizavimui“, – KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė tarptautiniams ekspertams ir diskusijos dalyviams pateikė vieną bylą, kurios nuosprendis įsiteisėjęs.  

    Bedarbio 29 m. Radviliškio rajono gyventojo aukomis tapo 23 mergaitės iš visos Lietuvos. Tokį skaičių nukentėjusiųjų pavyko identifikuoti, tačiau neatmetama, kad aukų galėjo būti žymiai daugiau.  

    Jauniausiai mergaitei buvo vos devyneri, o vyriausioms – keturiolika metų. Jos gyveno šeimose, pas globėjus ir valstybės valdomose įstaigose. Socialiniame tinkle profilį „Aš dėdė“ susikūręs vyras susisiekdavo su aukomis, melavo amžių, nurodydavo, kad jam penkiolika metų, o priedangai pavogė patrauklaus jaunuolio nuotrauką ir ja naudojosi.  

    „Nors feisbukas deklaruoja ypatingas saugumo strategijas, tačiau daugelis tokio pobūdžio bylų rodo, kad nusikaltimai vaikams vykdomi būtent šioje socialinėje platformoje“, – apie nusikaltimų erdvę perspėjo K. Mišinienė.

    Po įžanginių mandagių iškrypėlio žinučių sekdavo vulgarios, gašlios. Taip liejosi prašymai žiūrėti į jo apnuogintą kūną. Jis masturbuodavosi prieš kamerą ir versdavo mergaites stebėti. Jos po truputėlį grimzdo į jo sukurtą tinklą, nes nusikaltėlis griebdavosi šantažo, esą jis užfiksavo mergaites žiūrinčias jo atsiųstus vaizdelius, prasidėjo grasinimai.  

    Mergaitės tikėjo, kad jis gali susirasti jas, išprievartauti, nužudyti. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad jis disponavo daugybe nuotraukų, filmukų. Jis ne tik siuntė savo nufilmuotus vaizdelius, bet ir reikalavo iš aukų filmukų ir nuotraukų.  

    Trūksta bendradarbiavimo  

    Kodėl mergaitės tylėjo? Iš 23 aukų tik penkios mergaitės pasisakė savo mamoms. Tyrimo metu paaiškėjo, kad mergaitės ne tik bijojo nusikaltėlio ir tikėjo jo grasinimais, bet ir joms buvo neapsakomai gėda. Be to, vaikai ne mažiau bijojo ir šeimos narių reakcijos. Tyrimo metu išaiškėjo, kad baimė buvo ne be pagrindo, nes šeimos narių reakcijos šokiravo – „kokią gėdą užtraukei“, „aš tavimi rūpinausi, o tu man štai kaip atsidėkojai“.  

    „Duodamos parodymus mergaitės aiškino, kaip joms buvo šlykštu ir bjauru, tačiau didžioji dauguma buvo įsitikinusios, kad pačios kaltos dėl to, kas vyksta. Nusikaltėlis pasiekė, kad aukos kaltintų pačios save“, – sukrečiančiais nukentėjusiųjų išgyvenimais dalijosi K. Mišinienė.  

    KOPŽI vadovė stebėjosi kardinaliu nusikaltėlio virsmu. Bendraudamas su aukomis jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu – apgailestavo dėl savo veiksmų, aiškino negalintis paaiškinti, kodėl taip elgėsi. Jam buvo skirta reali trejų metų aštuonių mėnesių bausmė.  

    „Tiek teisėsaugai, tiek pagalbą teikiančioms organizacijoms darbą sunkino tai, kad mergaitės buvo iš visos Lietuvos, nes toks internetinio išnaudojimo pobūdis. Nors šalis nedidelė, mums organizuotis vis dar sudėtinga. Bendradarbiavimo nebuvimas  apsunkino darbą, be to, nebuvo visavertės pagalbos aukoms – nepateiktas nė vienas civilinis ieškinys, nesuteikta psichologinė pagalba daugumai iškrypėlio aukų“, – problemas akcentavo K. Mišinienė.  

    Smurtauja pusamžiai vyrai  

    „Mūsų iššūkiai suprasti, kodėl smurtautojai taip elgiasi ir ką daryti su tokiu jų elgesiu“, – savo pranešimą pristatė daktarė Sarah Napier iš Australijos kriminologijos instituto. Ji yra Vaikų seksualinio išnaudojimo internete tyrimų programos vadovė. S. Napier rėmėsi neseniai Australijoje baigtu tyrimu.  

    Kodėl svarbu tyrinėti vaikų seksualinės prievartos medžiagą? Kokia jos įtaka aukoms? Nustatyta, kad aukoms daromas pražūtingas poveikis. Aukos jaučia baimę, gėdą, nerimą, jau suaugusios patiria psichologinių problemų, jas kamuoja mintys apie savižudybę. Aukos jaučia išdavystę ir bijo būti atpažintos. Tai papildoma trauma šalia jau patirtos seksualinės prievartos.  

    Kai smurtautojai būna nuteisti, lengviau pasiekti duomenis jų kompiuteriuose. Buvo atlikta labai daug tyrimų ir nustatyta, kad vaikų seksualinai smurtautojai internete dažniausiai yra 35-45 metų vyrai.  

    Tačiau dr. S. Napier pabrėžė, kad nuteisti tokie smurtautojai yra tik ledkalnio viršūnė, – neaptiktų yra gerokai daugiau. Bendruomenėse tokių neaptiktų internetinių smurtautojų milijonai.  

    „Norėdami apsaugoti vaikus, turime suprasti šių smurtautojų elgseną. Savo tyrimu norėjau suprasti, kaip žmonės tampa smurtautojais prieš vaikus internete. Anonimiškumą garantuojančioje platformoje paskelbiau klausimų. Buvo 4,5 tūkts. respondentų, kurie sutiko atsakyti į klausimus apie vaikų seksualinę prievartą“, – pasakojo dr. S. Napier.  

    77 proc. respondentų buvo vyrai, 20 proc. – moterys ir 4 proc. atsakė, kad jie yra kitos lyties atstovai. Ši apklausa vyko dėl medžiagos ne juodajame, bet paprastame, visiems prieinamame internete.  

    Tyrimo duomenimis, 70 proc. respondentų su vaikų seksualinės prievartos medžiaga susidūrė, kai jiems dar nebuvo 18 metų. Toje medžiagoje dominavo 14–15 metų vaikai – 31 proc., 10–13 metų – 21 proc., 16–17 metų – 16 proc.  

    93 proc. respondentų atsakė suaugusiųjų pornografiją žiūrėjo dar būdami nepilnamečiai. Sadomazochistinę medžiagą ir pornografiją su gyvūnais dar būdami nepilnamečiai žiūrėjo 70–60 proc. respondentų.  

    Paskatino ieškoti  

    „Internete gausu žalingos vaikams informacijos, prie kurios jie nesunkai prieina. Ją internete gali rasti vis jaunesni ir jaunesni žmonės. Dažniausiai nurodoma, kad vaikų seksualinės prievartos medžiagą internete jie rado atsitiktinai ieškodami suaugusiųjų pornografijos, kiti prisipažino radę tamsiajame internete, ir tikrai nedaug atsakė specialiai ieškoję tokios medžiagos“, – perspėjo dr. S. Napier.  

    Tyrimo metu paaiškėjo ir atsitiktinis radybų kelias. Respondentai nurodė kažko ieškoję internete, paspaudę vieną, vėliau kitą, trečią nuorodas atsidūrė platformoje, kurioje buvo vaikų seksualinės prievartos medžiagų pasirinkimas.  

    „Tačiau labai svarbu paminėti, kad 45 proc. respondentų, atsitiktinai radusių vaikų seksualinės prievartos medžiagą, vėliau tyčia ieškojo ir žiūrėjo vaikų seksualinės prievartos filmus“, – pabrėžė Australijos mokslininkė.  

    Kadangi vaikų seksualinės prievartos medžiaga nesunkiai randama internete, ji turi didelį žalingą poveikį paaugliams. Daugelis jų nesupranta, kad seksualinės prievartos su vaikais medžiaga yra kažkas blogo, kadangi nuotraukose ir vaizdeliuose vaikas dažniausiai šypsosi ir atrodo laimingas. Žiūrintiems šią medžiagą vaikams susidaro įspūdis, kad nieko čia blogo. Todėl būtina ankstyva intervencija, nes vaikai žiūri labai pavojingą medžiagą.  

    „Internetinės prevencinės programos būtų labai naudingos, įskaitant anoniminės pagalbos linijas tiek paaugliams, tiek vaikams. Vaikams reikia padėti suprasti tai, ką jie pamatė, padėti išanalizuoti ir suprati, kad tai yra labai blogai. Taip pat technologinės platformos turėtų imtis daugiau veiksmų, kad apsaugotų interneto erdvę nuo šios medžiagos. Smurtinės žinutės turėtų būti blokuojamos“, – išvadą pateikė dr. S. Napier.

    Pagalba pedofilui  

    Berlyno Seksologijos ir seksualinės medicinos instituto mokslinis bendradarbis, medicinos mokslų daktaras Tillis Amelungas dirba su potencialiais nusikaltėliais, teikia paslaugas tiems, kurie kenčia nuo savo seksualumo, ypač pedofilijos.  

    „Mes tekiame pagalbą pažeidėjams arba žmonėms, kurie turi specifinių seksualinių poreikių, kuriuos traukia seksualiai nesubrendę vaikai. Žmonių seksualiniai potraukiai ir tai, kas juos sujaudina, yra labai skirtingi. Kai kurie žmonės labai kenčia nuo šių savo seksualinių preferencijų. Yra tokių, kurie niekada nerealizavo šių savo poreikių“, – pastebėjo Vokietijos mokslininkas.  

    Dr. T. Amelungas taip pat rėmėsi ekspertų atliktu tyrimu, kuriame kėlė klausimą, kodėl juos traukia vaikai. „Norėjome sužinoti, kiek iš respondentų nieko nedaro, kad įgyvendintų savo seksualines fantazijas. Tačiau negavome normalios informacijos. Jie bijojo atsakyti. Mes žinome, kad net jei jie sako, kad niekada neįgyvendino savo seksualinių fantazijų, suprantame, kad dalis smurtautojų ėmėsi seksualinės prievartos prieš vaikus“, – tęsė dr. T. Amelungas. Bendraudamas su aukomis, jis buvo šiurkštus, žiaurus, dominuojantis, netgi su sadistiniais polinkiais, o teisme pavirto nuolankiu avinėliu.  

    Tyrimas parodė, kad 50 proc. nusikaltėlių, kurie buvo nuteisti už seksualinę vaikų prievartą, visiškai nekenčia dėl tokio savo seksualinio nukrypimo. Jiems nerūpi, ar kažkas nukentės nuo jų seksualinių veiksmų. Kai kurie jų turėjo negalią ir negalėjo suprasti savo veiksmų rimtumo. Tvirtinantys, kad kenčia nuo savo seksualinės preferencijos, dažniausia bijo savęs, bijo to, kad jie bandys įgyvendinti savo seksualines fantazijas.  

    „70 proc. teigia įvykdę vaikų seksualinės prievartos nusikaltimus internete, 50 proc. prisipažįsta šiuos veiksmus atliekantys ne internete, o fiziškai ir tik dešimtadalis jų yra žinomi teisėsaugos pareigūnams. Aš kalbu apie žmones, kurie su mumis susisiekė ir ieškojo pagalbos“, – teigė mokslininkas. Institutas teikia pagalbą 250 tūkst. asmenų visoje Vokietijoje.  

    Kalbėdamas apie programos dalyvius, daktaras pabrėžė, kaip svarbu suprasti, kad tokia egzistuoja, ir suteikti tokią pagalbą, kad nieko nenuskriaustų. Taip pat svarbu suprasti, kad seksualinis susidomėjimas nėra lygiavertis seksualiniam elgesiui. Kai kurie žmonės imasi įgyvendinti savo seksualines fantazijas, o kiti ne. Dirbdami su tais, kurie kreipėsi pagalbos, galime kontroliuoti jų poreikius, aistras.  

    Rengiamos individualios ir grupinės terapijos. Darbas su tokiais asmenimis trunka metus. Papildomai siūlomas medikamentinis gydymas. Anot dr. T. Amelungo, yra nemažai vaistų, kurie veikia seksualines aistras, jas slopina, padeda sumažinti seksualinius poreikius ir juos kontroliuoti.  

    „Mums vis dar sunku suprasti, kaip pagelbėti visoms galimoms aukoms, bet buvo labai daug atvejų, kai išvengėme nusikaltimo. Ne visi, tačiau kai kurie programos dalyviai pripažino, kad jiems tai padėjo“, – teigė dr. T. Amelungas.  

    Svarbu konfidencialumas  

    Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama, kad potraukį vaikams jaučiantis asmuo kreiptųsi pagalbos. Net nėra tokio instituto, kuriame būtų specialistų, galinčių suteikti pagalbą. Šiuo atveju neturėtų būti kalbos apie privačius vizitus pas psichiatrus.  

    Vokietijoje – labai stipri konfidencialumo tarp psichologo ir kliento apauga. Jei klientas papasakoja apie buvusius nusikaltimus, psichologas negali niekam apie tai pasakyti. Net jeigu tai – seksualinė prievarta prieš vaikus.  

    Yra tik keletas išimčių, kurios apibrėžiamos teisės aktuose ir numato pareigą atskleisti konfidencialią informaciją, pavyzdžiui, kai vaikui ar jo gerovei gresia pavojus.  

    Griežtas Vokietijos baudžiamasis kodeksas yra pagrindas, kuriuo remiasi instituto programos klientai ir žino, kad bendravimas bus visiškai konfidencialus. Tačiau jei specialistas mato, kad konkrečiam vaikui gresia pavojus, turi pranešti pareigūnams. 

    Nors pedofilija klasifikuojama kaip psichiatrijos sutrikimas, apie jo išgydymą vis dar diskutuojama. Taip pat nėra vieno atsakymo, ar smurtautojai patys patyrė smurtą vaikystėje, tačiau tai gali turėti ryšį. Ekspertai sakė, kad vaikystės patirtis nėra priežastis, bet yra rizika. Tačiau yra tyrimas, kuris parodė priešingai, – asmenys, patyrę seksualinę prievartą, niekada netaps prievartautojais.  

    Ekspertai išskyrė, kad dažnai smurtautojai yra aukų tėvai, artimieji, draugai, kurie lengvai prieina prie vaikų. Tai dar didesnis nusikaltimas ir trauma aukoms. Tą patį sako ir Lietuvoje šiuo klausimu dirbantys specialistai.

     

    Dėmesio!         

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.         

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.         

               

     

     

  • Ekspertė: jei pedofilas nekrapštomas iš mokyklos, nes taip saugomas jo privatumas, tai tokią „apsaugą“ – į šiukšlyną

    Būsimųjų darbuotojų praeities tikrinimas turėtų būti ne tik darbdavių teisė, bet ir pareiga, sako KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė. LRT.lt kalbintos ekspertės pažymi, kad darbdaviai turėtų gauti informaciją apie darbuotojų padarytus seksualinius nusikaltimus, o tai padėtų sukurti saugią aplinką.   

    Nuskambėjus rezonansiniams atvejams, kai vaikai patyrė seksualinę prievartą, vėl grįžta diskusijos apie seksualinių nusikaltėlių registro poreikį. Institucijos sako, kad panašus registras egzistuoja jau dabar, o tais atvejais, kai dirbama su vaikais, darbdaviai turi prievolę tikrinti asmenų praeitį. 

    Visgi tokios prievolės laikomasi ne visada, o šioje srityje dirbantys ekspertai atkreipia dėmesį, kad to neužtenka. Ekspertai taip pat kelia klausimą, ką daryti tais atvejais, kai nusikaltimas įvykdomas jau dirbant švietimo srityje, ir sako, kad grėsmė patirti seksualinę prievartą kyla ne tik vaikams. 

    Neadekvati reakcija ir žala 

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė LRT.lt sako, kad turėtume kalbėti ne apie darbdavių galimybę tikrinti būsimuosius darbuotojus, bet apie tokią prievolę. 

    „Šiandieninis neapibrėžtumas, kai prašome, siūlome, truputį pabarame, jei netikrina, yra visiškai neadekvati reakcija, jei lygintume su ta baisia žala, kurią po savęs palieka seksualinis nusikaltėlis“, – pabrėžia K. Mišinienė. 

    Žinoma, pasak ekspertės, reikia sudaryti tokias galimybes ir priimti aiškius teisės aktus. KOPŽI centro vadovės teigimu, šiuo metu ir teisinėje sistemoje, įpareigojančioje tikrinti su vaikais dirbančius asmenis, matoma daugybė spragų.

    K. Mišinienė atkreipia dėmesį, kad būsimieji darbuotojai turi būti tikrinami, tačiau neaišku, kaip sistema veikia, kai asmuo jau kurį laiką dirba, pavyzdžiui, švietimo sistemoje ir atlieka seksualinius nusikaltimus.

    „Kas, jeigu prievartautojas nuteistas, tačiau nuosprendį apskundė, o skundas mėnesių mėnesiais yra neišnagrinėjamas?“ – klausimus kelia KOPŽI centro vadovė. 

    Nuteisė už vaikų prievartavimą, bet mokytojas toliau dirbo mokykloje

    K. Mišinienė pateikia Alytaus Šv. Benedikto gimnazijos pavyzdį. Kaip rugpjūčio viduryje skelbė BNS, alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje Šv. Benedikto gimnazijoje, nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo.

    Pirmosios instancijos teismas vyrą nuteisė 2022 metų rugpjūtį, prieš pat naujųjų mokslo metų pradžią. Vis dėlto pedagogas darbą gimnazijoje tęsė toliau, o Alytaus savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija tvirtino apie tai nieko iki šiol nežinojusios. 

    „Išskyrus sąžinę, nėra jokio teisinio sverto, kuris įpareigotų tokios įstaigos vadovę kitaip elgtis šioje situacijoje, ypač jeigu ir įstaigos steigėjams tai nerūpi. (…) 

    Laikyčiausi nuomonės, kad, sutvarkius įstatymines bazes, numačius griežtą atsakomybę įstaigų steigėjams, vadovams, viešinant visus atvejus, kai „mielas pedofilas“ yra svarbesnis už tau patikėtus žmones, mes turėtume patikimesnę sistemą“, – teigia K. Mišinienė. 

    Darbuotojų tikrinimas – logiška praktika 

    Būsimus darbuotojus tikrinti dėl jų praeityje padarytų seksualinių nusikaltimų – gera praktika, sako ir asociacijos „Lygiai“ direktorė, viena iš iniciatyvos „Ribologija“ įkūrėjų Reda Jureliavičiūtė. 

    „Atrodo logiška, kad tai būtų tikrinama, ypač dirbant su pažeidžiamomis grupėmis. Svarbus pats požiūris, kad netoleruojame seksualinio smurto, o tikrinimas ir prevencija turėtų duoti gerų rezultatų“, – LRT.lt komentuoja R. Jureliavičiūtė. 

    Pasak jos, tokia praktika tikrinti būsimuosius darbuotojus yra įprasta JAV bei taikoma kai kuriose Europos šalyse. Tai leidžia užtikrinti didesnį saugumą darbuotojams. 

    „Prevencija ir žmonių švietimas labai svarbu, bet tai yra viena iš galimybių, kaip brėžti tas ribas ir užtikrinti saugumą, kaip kalbėti, kad tokio pobūdžio nusikaltimai nėra juokai“, – pažymi viena iš „Ribologijos“ įkūrėjų. 

    Ciniškas abejingumas 

    KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kritikuoja argumentus, kad informacija apie padarytus nusikaltimus neturėtų būti atskleista dėl asmens duomenų apsaugos. 

    „Mes neprašome viešai skelbti nenuteistų asmenų duomenų, tačiau, sutikite, jeigu pedofilas nekrapštomas iš mokyklos dėl to, kad stengiamasi apsaugoti jo privatumą, tai tokią „apsaugą“ reikia mesti į šiukšlyną. 

    Vaikų teisių apsaugos tarnybų darbuotojai, dalyvaujantys teisiniuose procesuose ir girdintys visus prievartautojų, aukų parodymus, ekspertų išvadas apie tokių asmenų pavojingumą, neranda būdų, kaip teisėtai įspėti aplinką, darbovietes ir sudaro sąlygas nusikaltėliams toliau veikti? 

    Tai yra absoliučiai ciniškas abejingumas, kuris mums pateikiamas kaip „įstatymais suvaržyta laisvė veikti“. Nes jei toje pilkojoje zonoje, pedofilams prieinamoje aplinkoje atsidurtų valdininkų vaikai, mes pamatytume visiškai kitą laikyseną ir reagavimą“, – kritikuoja K. Mišinienė. 

    Tikrinimas kurtų saugumą 

    Iniciatyvos „Ribologija“ įkūrėjos R. Jureliavičiūtės teigimu, seksualinio pobūdžio nusikaltimai visuomenėje neretai praleidžiami pro akis, todėl darbuotojų praeities tikrinimas kurtų tiek fizinį, tiek emocinį saugumą ir parodytų, koks elgesys darbovietėje toleruojamas, o koks – ne. 

    Ekspertė tvirtino, kad itin svarbu darbuotojus tikrinti tada, kai dirbama su pažeidžiamomis grupėmis, tačiau, atkreipė dėmesį ji, nuo seksualinio smurto dažniausiai nukenčia viena grupė – moterys ir mergaitės. 

    „Iš esmės moterys, kaip grupė, nėra pažeidžiama, bet, kalbant apie seksualinio pobūdžio nusikaltimus, dažniausiai nukenčia moterys. Turint omenyje, kad nuo tokio pobūdžio nusikaltimų nukenčia neproporcingai daug moterų, gal vis dėlto reikėtų imtis kokių nors papildomų priemonių, kad būtų užtikrintas saugumas“, – LRT.lt sako R. Jureliavičiūtė. 

    Visgi toks tikrinimas gali būti aktualus ne kiekvienose pareigose: „Nereikia visiškai palikti žmogaus be darbo – galbūt praeitis nesvarbi, jei tas žmogus kloja cementą ar lygina kelią, tai priklauso ir nuo darbo specifikos, į kurias pozicijas žmogus pretenduoja. Tačiau, dirbant su jautriomis arba mišriomis grupėmis, būtų svarbu užtikrinti saugumą, kad visa grupė jaustųsi saugi.“ 

    Disbalansas ir iššūkiai darbdaviams 

    Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto dekanas prof. dr. Darius Štitilis pažymi, kad įstatymai darbdaviams draudžia tvarkyti duomenis apie teistumą, nebent tokia pareiga nurodyta teisės aktuose. Tokia padėtis, sako D. Štitilis, darbdaviams sukelia iššūkių. 

    Kaip LRT.lt komentuoja profesorius, sunkvežimiais gali būti vežiojamos prekės, kurių vertė siekia kelis milijonus, tačiau darbdaviai neturi galimybės būsimųjų vairuotojų prašyti duomenų apie teistumą dėl, pavyzdžiui, sukčiavimo. 

    Pasak D. Štitilio, yra buvęs atvejis, kai greitosios pagalbos srityje dirbantis asmuo buvo nuteistas už seksualinius nusikaltimus ir atliko laisvės atėmimo bausmę, tačiau vėliau kitame mieste jam vėl pavyko įsidarbinti greitosios pagalbos srityje ir važinėti kartu su pacientais. 

    „Nebuvo jokio mechanizmo, kaip darbdavys galėtų patikrinti ir sužinoti, kad tas asmuo buvo nuteistas. Tai didžiulė problema“, – LRT.lt tvirtina MRU profesorius.

    D. Štitilio teigimu, asmens duomenų apsauga „visada yra balansas tarp asmenų privatumo ir tam tikro visuomenės intereso“.

    „Šiuo atveju turime disbalansą, kuris lemia, kad asmenys, padarę nusikaltimus, prisidengdami teise į privatumą, gali tikrai piktnaudžiauti, sudaroma piktnaudžiavimo galimybė. Dauguma darbdavių yra labai nelengvoje pozicijoje, kai jie iš tam tikrų darbuotojų kategorijų negali paprašyti įrodymų dėl teistumo ar neteistumo“, – sako profesorius. 

    Kas gali gauti asmens duomenis apie teistumą? 

    Informacija apie nusikalstamas veikas padariusius asmenis tvarkoma Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (VDAI) Teisės skyriaus vyriausioji specialistė Lina Kovalčuk komentare LRT.lt aiškina, kad šio registro duomenys gali būti teikiami asmenims, kurie pagrindžia teisę juos gauti. 

    Pasak VDAI specialistės, darbdavys ar potencialus darbdavys teistumo duomenis gali tvarkyti tik tais atvejais, kai jie būtini norint patikrinti, ar asmuo atitinka įstatymuose nustatytus reikalavimus pareigoms eiti arba darbo funkcijoms atlikti. 

    Tai reiškia, kad darbuotojo teistumo duomenys gali būti tvarkomi tik tada, jei jo konkrečiai pareigybei ar atliekamai funkcijai teisės aktuose yra nustatyti reikalavimai būti neteistam (pavyzdžiui, už tam tikrus nusikaltimus) ar atitikti tam tikrus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. 

    Pavyzdžiui, sako L. Kovalčuk, kai veikloje yra kontaktų su vaikais, darbdavys žmogų gali priimti tik gavęs informaciją iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro. 

    „Jei konkrečiai pareigybei tokių reikalavimų teisės aktuose nėra, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą (…), darbuotojų (potencialių darbuotojų) teistumo duomenų tvarkyti (rinkti) nebūtų teisinio pagrindo. Vadinasi, darbdavys šių asmens duomenų rinkti (tvarkyti) negalėtų“, – komentare LRT.lt teigia L. Kovalčuk. 

     

    Dėmesio!         

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.         

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.         

               

  • Prokurorų dokumentuose – skandalingos Vilniaus kunigo nuodėmės: po sekso – tūkstančiai eurų

    Jauną vaikiną į savo lovą nuolat tempęsis ir jo kūnu naudojęsis ne tik Lietuvoje, bet ir Vatikane gerbiamas kunigas pinigais švaistėsi ir į kairę, ir į dešinę – aiškėja, kad po kone kiekvieno susitikimo, kuris vykdavo dvasininko namuose, į jaunuolio sąskaitą įplaukdavo įspūdingos eurų sumos. Dabar kunigas teisinasi, kad juos vaikinui tik skolino, nors nebuvo sudaręs jokios paskolos sutarties, o mokėjimo paskirtyje būdavo nurodyti visiškai kitokie dalykai – tūkstančiai eurų buvo skirti “tūsui“, „išlaidų kompensavimui“ ar „pragyvenimui“. 

    Lietuvos katalikų bažnyčios laukia nelengvas išbandymas – kol kas dar neaišku, kaip Vatikanas pažiūrės į tai, kad šis kunigas ne vienerius metus lytiškai santykiavęs su nepilnamečiu, o vėliau ir pilnametystės sulaukusiu jaunuoliu, tai nuslėpė ne tik nuo bažnyčios vadovų.  

    Prieš savaitę Generalinė prokuratūra išplatino pranešimą, kad nutraukia ikiteisminį tyrimą, kurį vos prieš keletą mėnesių buvo atnaujinusi – tai istorija apie jauną vaikiną, vardu Mantas, kuris interviu Delfi.lt nurodė, jog patyrė seksualinę prievartą iš Vilniaus arkikatedroje kancleriu dirbančio dvasininko. Jis – Kęstutis Palikša.

    Kad tyrimas yra nutrauktas, šiuo metu už grotų už tai, kad iš K. Palikšos banko sąskaitos į savo asmeninę sąskaitą pervedė 7 tūkstančius eurų kaip „Kalėdinę dovaną“, esantis Mantas sužinojo atsitiktinai – kalėjime neturėjo ką veikti ir pasižiūrėjo televizijos žinias, kuriose ir buvo pranešta, jog nieko jis neįrodė, vos ne visų gerbiamą kunigą K. Palikšą apšmeižė, kai viešai kaltino pedofilija.

    O šis pranešimas tiek televizijos žinių laidose, tiek naujienų portaluose atsirado tik dėl to, kad Generalinė prokuratūra nusprendė nedelsti – visuomenė turi teisę pirmiau žinoti, o apie nusikaltimą papasakojęs žmogus tegul palaukia, bus atsiųstas oficialus raštas.  

    Prokurorai nustatė, kad tuo metu, kai Mantas turėjo lytinių santykių su kunigu K. Palikša, jau buvo sulaukęs 16 metų, prieš jį prievarta nebuvo naudota, todėl dvasininko „veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip moralės ir dorovės neatitinkantis elgesys, bet neužtraukiantys baudžiamosios atsakomybės“.

    “Pareigūnai siekė įrodyti, koks yra niekingas ir nedoras „galimas nukentėjusysis“, viešai prabilęs apie, anot prokurorų, „galimai patirtą seksualinę prievartą“.

    „Tyrimo metu, siekiant atskleisti galimai padarytas nusikalstamas veikas, išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes, buvo apklaustas ir galimai nukentėjęs jaunuolis, kiti liudytojai, galėję suteikti tyrimui reikšmingos informacijos, atlikti papildomi tyrimo veiksmai, – buvo viešai skelbiamame prokuratūros pranešime. – Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodoma, kad byloje buvo atlikti visi įmanomi procesiniai veiksmai, imtasi visų galimų procesinių priemonių surinkti tyrimui reikšmingus duomenis bei ištirti visas bylos aplinkybes, tačiau tyrimo metu gauti duomenys neleidžia daryti kategoriškų ir neginčijamų išvadų, jog asmens atžvilgiu buvo padarytos seksualinio pobūdžio nusikalstamos veikos. Konstatuota, jog seksualinių santykių metu jaunuoliui buvo daugiau negu 16 metų, seksualiniai santykiai vyko abipusiu sutarimu, nenustatyta, kad prieš jaunuolį būtų naudoti prievartiniai veiksmai. Nesant objektyvių duomenų, patikimai patvirtinančių, jog buvo padaryta nusikalstama veika, ikiteisminis tyrimas nutraukiamas.“

    Tai, kas glaustai buvo surašyta žiniasklaidai išplatintame pranešime, niekam ir neturėtų sukelti įtarimų. Bet sukėlė, kai šis nutarimas atsidūrė Mantui atstovaujančio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) pasamdyto advokato rankose – vos tik spaudoje pamatęs prokuratūros išplatintą viešą pranešimą apie nutrauktą tyrimą jis policijos tyrėjos prašė kuo greičiau atsiųsti dokumentą. Bet nesulaukė nei tą dieną, nei kitą, nei trečią, net ir ketvirtą.  

    O tai daug ką pasako: ar ne „galimas nukentėjusysis“, kaip nurodė prokuratūra, pirmiau turėtų sužinoti apie priimtą sprendimą, juo labiau, kad prokuratūros atstovai labai mėgsta garsiai pasakyti, jog „ikiteisminio tyrimo duomenys yra neskelbtini“ siekiant apsaugoti aukų privatumą.  

    Šįkart, kaip rodo Delfi.lt gauti duomenys, tiek ikiteisminį tyrimą atlikusi policijos tyrėja, tiek jos veiklą kontroliavusi prokurorė siekė įrodyti, koks yra niekingas ir nedoras „galimas nukentėjusysis“, viešai prabilęs apie, anot prokurorų, „galimai patirtą seksualinę prievartą“. Tuo metu kunigas, kuris net nebandė neigti, jog ir su nepilnamečiu turėjo lytinių santykių, nors tuo pačiu bažnyčios altoriuje moralizavo ir kitus mokė „gyvenimo tiesų“, buvo nušviestas tik šviesiomis spalvomis.  

    Kunigas, kuris nuslėpė nuo visų savo nuodėmingą gyvenimą, dėl ko net negalėjo eiti šių pareigų, prokurorų akyse tapo vos ne šventuoju – viskuo, ką sakė jis, policija ir prokuratūra tikėjo.

    “Kunigas, kuris net nebandė neigti, jog ir su nepilnamečiu turėjo lytinių santykių, nors tuo pačiu bažnyčios altoriuje moralizavo ir kitus mokė „gyvenimo tiesų“, buvo nušviestas tik šviesiomis spalvomis.” 

    Ne tik – kad įrodytų dvasininko „šventumą“, nesvarbu, kad jis ir turėjo lytinių santykių su nepilnamečiu, teisėsaugos pareigūnai nusprendė pasukti sunkiai įsivaizduojamu keliu: nors kunigas daugybę kartų Mantui mokėjo pinigus, prokuratūra nusprendė, kad tai – ne už seksą, tai – tik skolinimas. Ir kad šį argumentą pagrįstų, nusprendė surasti kitų žmonių, kurių kunigas net nepažinojo, ir juos apklausti, nes šie taip pat su Mantu turėjo piniginių reikalų.  

    Vienas jų, kaip ir kunigas K. Palikša, taip pat su Mantu turėjo lytinių santykių ir bijojo, jog apie juos sužinos žiniasklaida, o kitas prisipažino, jog tiesiog tikėjo Manto pasakojimais ir jam pervedinėjo pinigus į sąskaitą.

    Ir šių dviejų vyrų liudijimai tapo kone svarbiausiais byloje, kurią buvo nuspręsta nutraukti, – policija ir prokuratūra net nepabandė „išgirsti“ ir „kitos pusės“: gal yra vyrų, kurie irgi su Mantu gulėjo lovoje, bet jis iš jų pinigų neprašė ar nesiskolino.  

    Iki šiol K. Palikša, dėl kurio po kilusio skandalo yra pradėtas tyrimas Vatikane, tyli ir situacijos, kai ne vienerius metus mėgavosi jam į sūnų tinkančio Manto intymiausiomis kūno vietomis, nekomentuoja. Neturi drąsos, nors visiems tikintiesiems, kurie klausėsi jo lūpomis skleidžiamų maldų ir netgi pamokslų apie nedorą gyvenimą, turėtų surasti ir pasakyti: „Taip, aš daug kartų intymiai santykiavau su Mantu“.  

    Ir tai nebūtų pirmas kartas, kai jis tai pasakytų. Apie lytinius santykius su jaunuoliu jis pasakojo policijos tyrėjai prieš porą metų, kai ši tyrė pinigų vagystę iš jo sąskaitos banke (Mantas tada atvyko į kunigo namus ir pavogė prisijungimo prie elektroninės bankininkystės duomenis, o tada į savo sąskaitą pervedė K. Palikšai priklausančius 7 tūkst. Eur, mokėjimo pavedime nurodydamas, kad tai yra „Kalėdų dovana“).

    “Nuo pat pirmos susitikimo dienos aš su Mantu turėjau lytinius santykius.” – Kęstutis Palikša 

    Kad lytiškai santykiavo su Mantu, dėl vaikų pornografijos laikymo teistas K. Palikša prisipažino ir dabar, kai Generalinė prokuratūra po kilusio skandalo nutarė šį tyrimą atnaujinti.  

    Kunigas pasakojo, kad su jaunuoliu susipažino maždaug 2020 m. spalį, kai ėmė bendrauti homoseksualios orientacijos žmonėms skirtoje pažinčių programėlėje – iš pradžių „persimetė“ keliais žodžiais ir tą pačią dieną susitiko.  

    Jis tikino, kad Mantas savo profilyje buvo nurodęs netikrą amžių – esą yra 28 metų, nors tuo metu jam buvo 17, apie tai jis sužinojo vos tik susitiko su jaunuoliu.  

    „Nuo pat pirmos susitikimo dienos aš su Mantu turėjau lytinius santykius“, – per apklausą prisipažino K. Palikša.  

    Jis tikino suvokęs amžiaus skirtumą, todėl lytinių santykių esą niekada nebūdavo, jeigu Mantas neparodydavo iniciatyvos.

    „Dar pačią pirmą dieną Mantas man pasakojo savo „graudžią“ istoriją ir paminėjo, kad be manęs jis bendrauja dar su dviem vyrais ir šiuo metu neva renkasi, kad galbūt su jais nutraukti santykius ir bendrauti tik su manimi“, – kalbėjo dabar nuo pareigų nušalintas Vilniaus arkivyskupijos kancleris.  

    Jis pažymėjo, kad su nepilnamečiu „lytiniai santykiai visada vykdavo abipusiu sutarimu, be jokios prievartos ir tik Manto parodyta iniciatyva“. 

    „Jam niekada nemokėjau pinigų už lytinius santykius, tačiau jų jam duodavau, nes jis prašydavo būtent paskolinti arba kokiam nors konkrečiam reikalui – tarkime, jis sakydavo, kad yra įklimpęs į skolas ir reikia jas atiduoti, retkarčiais sakydavo, jog nori su draugais „pasitūsinti“ ar pan.“, – pareigūnams aiškino kunigas.  

    Kunigas sulaukė klausimų ir apie Manto viešai papasakotą istoriją, kai jis, anot Manto, prieš jį panaudojo prievartą. Bet jis neigė jaunuolio žodžius ir patikino, kad tada Mantas norėjo lytinių santykių, o jeigu būtų nesutikęs, jis esą prieš kito žmogaus valią paprasčiausiai to nedarytų.

    “Daviau pinigus, nes man iš tikrųjų sukilo pavydas, kad jis bendrauja ir su kitu, tad gal bijodamas jį prarasti ir daviau pinigus.” – Kęstutis Palikša 

    Bet K. Palikša prisipažino, kad po šio atvejo vėl Mantui davė pinigų – juos ne pervedė į sąskaitą, o nuėmė bankomate.  

    „Kai vežiau jį į vaikų globos namus Smalininkuose, Mantas, norėdamas man sukelti pavydą, paskambino kažkokiam vyrui ir susitarė susitikti, – prisiminė dvasininkas. – Paklausiau, kodėl jis taip elgiasi, o jis man pareiškė, kad daugiau nenori būti pora, nes esą ryte aš su juo pasimylėjau prieš jo valią. Bet šiuo atveju manau, kad jis tenorėjo gauti pinigų.“  

    Kunigas tikino, kad bankomate Jurbarke nuėmė pusantro tūkstančio eurų ir juos atidavė januoliui: „Daviau pinigus, nes man iš tikrųjų sukilo pavydas, kad jis bendrauja ir su kitu, tad gal bijodamas jį prarasti ir daviau pinigus.“  

    Jis taip pat pažymėjo, kad Mantas esą meluoja, kai viešai teigia, jog su juo pradėjo bendrauti būdamas 15 metų.  

    „Manau, kad jis man tiesiog taip keršija už tai, kad parašiau pareiškimą policijai dėl to, jog jis pavogė pinigus“, – nurodė K. Palikša.  

    Kunigas taip pat pažymėjo, kad Mantas visada jo prašydavo pinigų, jis jų duodavo, nes jaunuolis buvo žadėjęs sugrąžinti. Kunigas buvo dosnus – mokėjo nuo keliasdešimt iki kelių tūkstančių eurų.  

    Tuo metu šiuo metu už grotų esantis Mantas per savo draugą, su kuriuo nuolat bendrauja, Delfi.lt nurodė, kad neišsižada nė vieno savo pasakyto žodžio – jaunuolis neslėpė, jog buvo šokiruotas, kai sužinojo, kad prokuratūra nutarė nutraukti ikiteisminį tyrimą.

    „Mantas vėl jaučiasi taip, kad niekas juo netiki ir nenori tikėti, kartu jis jaučia ir pyktį dėl to, jog tas žmogus, kuris padarė jam tiek daug blogo, vis dar vaikščioja laisvėje, – sakė Manto draugas. – Jis taip stengėsi viską atpasakoti, vėl pasinerti į prisiminimus, kuriuos norėtu pamiršti, bet rezultatas tas pats – psichologiškai tai žiauriai sunku ir vargina.“  

    Anot jo, nors prokuratūros nutarimas ir bus apskųstas, Mantas jau nededa daug vilčių į šį apskundimą.  

    „Mantas tiki, kad bent jau Dievo kunigui tikrai nepavyks apgauti“, – pažymėjo jaunuolis.  

    Kad buvo patyręs prievartą, Mantas, kaip pats nurodė, buvo prisipažinęs vaikų globos namų darbuotojoms, kurias atnaujinto ikiteisminio tyrimo metu nutarė apklausti policijos tyrėja. Tačiau šios paneigė vaikino žodžius – esą apie tai jis niekada nepasakojo, nors neslėpė, jog bendrauja su įvairiais vyras Vilniuje.  

    „Jis buvo savimyla, egoistas“, – pareigūnams aiškino viena vaikų globos namų darbuotoja.  

    O Mantas apklausos metu policijos tyrėjai pakartojo, kad kunigas prieš jį panaudojo prievartą. Tik juo nepatikėjo – esą jis tenorėjo pinigų.  

    Vilniaus apygardos prokuratūros priimtas sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dar gali būti skundžiamas aukštesniajam prokurorui, o po to – ir teismui. Mantui teisinę pagalbą teikiančio KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė teigė, kad prokurorų nutarimas tikrai bus apskųstas, todėl kol kas dar negalima dėti taško šioje skandalingoje istorijoje.

    “Dvasininkas nuolat aiškina, kad juo buvo manipuliuojama. O ko gali tikėtis dviveidis nepilnamečių medžiotojas internete, guldantis į lovą vaikų namų auklėtinius? Meilės, abipusio supratimo, taurių santykių? Sutanoto sekso pirkėjo svaičiojimai.” – Kristina Mišinienė 

    „Mūsų centro reakciją į šio ikiteisminio tyrimo nutraukimą norėčiau pradėti nuo pabaigos aplinkybių – tiek pranešęs apie kunigo lytinius santykius su juo, tame tarpe ir galimai prievartinius, nukentėjusysis, tiek mes, pagalbos jam šiuo metu teikėjai, apie prokurorės sprendimą nutraukti tyrimą sužinojome iš spaudos, – sakė K. Mišinienė. – Reikėjo atkaklių skambučių teisėsaugininkėms norint gauti dokumentus ir susipažinti su jais. Vertinčiau tai kaip niekinantį, atsainų požiūrį, beje, demonstruotą ir tos vienintelės apklausos metu, kurio esmė – „netikėjau anksčiau, netikiu tavimi ir dabar“.  

    Mes šią istoriją matome kardinaliai kitaip negu ji yra pateikta specialaus liudytojo kunigo akimis. Suprantame, kad šio žmogaus ir jo gynėjų versija yra kol kas priimtinesnė teisėsaugai – suaugęs vyras, užimantis aukštas pareigas Katalikų bažnyčioje, dvasininkų luome, ilgą laiką lytiškai santykiavęs su nepilnamečiu – yra daug patrauklesnė figūra negu besiblaškantis vaikų namų auklėtinis. Ką gali pasakyti apie nuolat kunigo kartotą ir tyrėjos su prokurore visiškai legitimizuotą teiginį „aš jam nemokėjau už seksą pinigų, bet tiesiog duodavau jų“? Vaikino papasakota prievartos scena taip pat išsprendžiama kunigo naudai. Dvasininkas nuolat aiškina, kad juo buvo manipuliuojama. O ko gali tikėtis dviveidis nepilnamečių medžiotojas internete, guldantis į lovą vaikų namų auklėtinius? Meilės, abipusio supratimo, taurių santykių? Sutanoto sekso pirkėjo svaičiojimai.

    “Jeigu žmogus, kuriam buvo patikėtos tokios aukštos pareigos pagrindinėje šalies kurijoje, savo vadovų apibūdintas kaip „puikus kunigas“, „nuostabus dėstytojas“, sugebėjo taip ilgai gyventi dvigubą gyvenimą, ieškoti nepilnamečių seksui ir už tai „tiesiog duoti pinigų“, tai gal būt jo žodžiai ir jau beveik aukos laikysena taip pat gali būti kvestionuojami ir atmetami?” – Kristina Mišinienė 

    Ikiteisminiame tyrime kruopščiai sudėliotas neigiamas paauglio paveikslas, pavaizduotas nuolatinis jo pinigų poreikis, bet nei žodžio apie kunigo nepatikimumą. Jeigu žmogus, kuriam buvo patikėtos tokios aukštos pareigos pagrindinėje šalies kurijoje, savo vadovų apibūdintas kaip „puikus kunigas“, „nuostabus dėstytojas“, sugebėjo taip ilgai gyventi dvigubą gyvenimą, ieškoti nepilnamečių seksui ir už tai „tiesiog duoti pinigų“, tai gal būt jo žodžiai ir jau beveik aukos laikysena taip pat gali būti kvestionuojami ir atmetami? Dėmės nemeta ir faktas, jog toje pačioje byloje dvasininkas nuteisiamas dėl disponavimo vaikų pornografija.

    O vaikų globos namų darbuotojoms, kaip iš vieno popierėlio perskaičiusioms savo parodymus, norėčiau pasakyti – gėda! Jeigu nesugebėjote padėti nelaimingam paaugliui, atpažinti jo tragišką psichologinį pažeidžiamumą, bent turėkite profesinės garbės susilaikyti nuo neprofesionalių vertinimų („jis lankėsi pas psichiatrą ne dėl patirtos prievartos, o dėl psichikos problemų“).  

    Štai ir pamatome, jog po tiek konferencijų, mokymų, studijų vizitų pas užsienio kolegas tiek teisėsaugininkams, tiek vaikų globos sistemos darbuotojams neprižiūrėtų, išnaudotų vaikų, nepilnamečių pažeidžiamumas tebėra nesuprantamas, gal niekada ir negirdėtas. Kol kas priimtinesnis „suviliotas“ suaugusysis, be skrupulų ir tada, ir dabar besinaudojantis visomis savo galios regalijomis.“  

    Vilniaus arkivyskupija yra nurodžiusi, kad dėl kunigo K. Palikšos tebevyksta tyrimas Vatikane, jis laikinai yra nušalintas nuo pareigų.  

    K. Palikšta, kuris po Delfi.lt paskelbtos publikacijos nusprendė arkivyskupui įteikti atsistatydinimo pareiškimą, o tą pačią dieną dvasininkams išplatintame laiške pažymėjo, kad yra apšmeižtas, bet esą „daugelis žmonių vadovausis tais melagingais teiginiais“.

    „Jums, kaip dvasiniams žmonėms, norėčiau pasakyti, kad šis šmeižtas ir melas mane labai suartino su šmeižiamu ir melagingai kaltinamu Jėzumi, mūsų brangiuoju Išganytoju, – kunigams rašė K. Palikša. – Kas gi gali būti žmogui geriau, negu sekti šmeižiamo, teisiamo, spjaudomo, kaltinamo Jėzaus pėdomis!“  

    Po šio skandalo Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas viešai atsiprašė ne tik tikinčiųjų, bet ir „jaunuolio, kuris patyrė iš kunigo tai, ko neturėjo patirti“. 

     

    Dėmesio!       

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.       

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.       

            

  • Mokykla: ar apsaugosime vaikus nuo pedofilų?

    Alytuje chemijos mokytoju dirbusiam Vytautui Pėstininkui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė už vaikų seksualinį prievartavimą. Ne vieną šokiravo tai, kaip jis galėjo dirbti pedagogu. 

    Atrodo, nors mokyklos administracija ir žinojo apie bylą, leido toliau mokytojauti, nes „labai gerai dirbo ir vaikai jį mylėjo“.  

    Ne mažiau šokiruojantis atvejis prieš keletą metų buvo ir Kaune. Kauno A. Stulginskio mokyklai-daugiafunkciniam centrui laikinai vadovavo už vaikų pornografijos laikymą anksčiau teistas buhalteris Linas Urbonavičius. Tamsioji L. Urbonavičiaus, tuo metu mokykloje ėjusio technologijų specialisto pareigas, gyvenimo paslaptis į viešumą iškilo praėjus ketveriems metams po to, kai teismas jį pripažino kaltu. 

    Dar labiau šokiruoja tai, kad nusikaltimą L. Urbonavičius padarė mokykloje, savo kabinete. Švietimo įstaigai priklausančiame kompiuteryje, kuriuo naudojosi L. Urbonavičius, policijos kriminalistai rado 1 728 nuotraukas ir 36 vaizdo įrašus su seksualiai išnaudojamais vaikais.  

    Kauno apylinkės teismas konstatavo, kad mokyklos buhalteris vaikų pornografijos įrašų įsigijo nuo 2010 m. vasario iki 2013 m. gegužės. 2014 m. teismo sprendimu vyras pripažintas kaltu. 2015 m. gegužę L. Urbonavičius teistas dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo, nes penkių mokyklos darbuotojų vardu užpildė ir pasirašė deklaracijas dėl 2 proc. paramos nuo sumokėto pajamų mokesčio skyrimo A. Stulginskio mokyklai. Jis sumokėjo teismo paskirtą baudą.  

    Tačiau iš mokyklos atleistas tik 2018 m. paties L. Urbonavičiaus prašymu. Pasirodo, 2017 m. praėjus trejiems metams po apkaltinamojo teismo nuosprendžio. Pagal tuometę tvarką už nesunkius nusikaltimus nuteistiems asmenims teistumas galiojo trejus metus.  

    L. Urbonavičius tuo ir pasinaudojo, o kadangi pateikė nepriekaištingą charakteristiką iš mokyklos, nebuvo prieštaraujančių tenkinti prašymą ir panaikinti teistumą.

    Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kuriame teigiama, kad švietimo įstaigose negali dirbti asmenys, teisti „už nusikalstamas veikas, susijusias su vaiko seksualiniu išnaudojimu, vaikų pornografija ar prostitucija“, įsigaliojo tik 2018 m. liepą.  

    Jame taip pat nurodoma, kad net nesvarbu, ar teistumas išnyko, ar buvo panaikintas, bet dirbti negalima, jeigu nuo nusikalstamos veikos padarymo nepraėjo 25 metai. L. Urbonavičiaus atveju –  šis įstatymas buvo priimtas vos keletą mėnesių, todėl jo nuostatų iš anksto Kaune neskubėta įgyvendinti.  

    Tad formaliai mokyklos administracija lyg ir nieko nepažeidė. Be to, mokyklos vadovas žiniasklaidai aiškino, kad teistumai panaikinti, o teismas mokyklos neįpareigojo atleisti asmens, nuteisto už tai, kad mokyklos kabinete mėgavosi vaikų pornografija. 

    Neneigė kaltės

    Vis dėlto kaunietiška istorija tik pumpurėlis, palyginti su Alytaus. Nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu katalikiškos Šv. Benedikto gimnazijos chemijos mokytojas V. Pėstininkas buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo, jis visus metus sėkmingai tęsė darbą su vaikais.  

    Chemijos mokytoju dirbusiam V. Pėstininkui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau Kauno apygardos teismo sprendimą jis yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui.  

    Teismo nuosprendyje, kurį matė BNS, nurodoma, kad alytiškis nuteistas už mažamečių vaikų prievartavimą, vykusį 2014–2020 m. Bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusieji nesusiję su chemijos mokytojo esama ir buvusiomis darbovietėmis.  

    Tiriant nusikaltimą, alytiškiui 2020-ųjų gruodį buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė, jos metu diagnozuota pedofilija. „V. Pėstininkas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu savo veiksmų esmę suprato ir juos valdyti galėjo“, – rašoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje.  

    Teismo verdiktą vyras yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. V. Pėstininkas tvirtino tokį sprendimą priėmęs, nes „ne viskas buvo ištirta teismo proceso metu“. „Buvo prašyta ekspertizės, kurios kol kas taip ir neatliko“, – BNS sakė alytiškis. Vis dėlto jis teigė savo kaltę dėl vaikų prievartavimo pripažįstantis: „Neneigiu kaltės, taip.“  

    Mokyklos steigėjos – Alytaus miesto savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija – apie kaltinimus pedagogui teigė nežinojusios. Tą patį tvirtino Šv. Benedikto gimnazijos direktorė. Ji pareiškė, kad sutartis su mokytoju ateinantiems mokslo metams nebebus pratęsta. Vis dėlto pats V. Pėstininkas sako apie bylą ir jam pareikštus kaltinimus vadovybę informavęs, o ši nusprendusi leisti jam tęsti darbą.  

    Katalikiškos Šv. Benedikto gimnazijos administracija tvirtina nežinojusi apie teisme nagrinėjamą bylą, esą negavo jokio rašto iš teismo. Tačiau V. Pėstininkas BNS aiškino, kad direktorė buvo gavusi teismo raštą, taip pat apie bylą pats su ja yra kalbėjęsis.  

    „Mes su ja apie tai šnekėjome. Direktorė mane pasikvietė, informavo ir sakė: „Gavau raštą, viską žinau, bet jūs labai gerai dirbate, vaikai jus myli ir mes jūsų paslaugų kol kas neatsisakome.“ „Vadovai stebėjo mano darbą. Jie jokių priekaištų dėl to neturėjo. Nei vadovai, nei vaikai“, – pridūrė jis. Tuo metu Kauno apygardos teismas BNS nurodė apie teismo sprendimą neinformavęs mokyklos, nes „teisės aktai tokios pareigos nenumato.“ 

    Ragina tikrinti

    Vasara baigėsi ir mokyklos atvėrė duris moksleiviams. Ar ramia širdimi išleidome mažuosius? Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, švietimo įstaigų vadovai turi vadovautis Vaiko teisių pagrindų įstatymu.  

    Mokyklų vadovai, ketinantys įdarbinti asmenį profesinei ar savanoriškai veiklai, tiesiogiai susijusiai su vaikais, gauna informaciją iš Įtariamųjų ir nuteistųjų registro, kad asmuo nėra teistas už nusikaltimus, įvairaus pobūdžio smurtą. Anot Kauno savivaldybės Švietimo skyriaus vedėjos Onos Gucevičienės, apie tokią prievolę nuolat primenama per pasitarimus, taip pat sprendžiant kitus su asmenų įdarbinimu susijusius klausimus.  

    „Praėjusiais metais esame gavę informacijos iš Lietuvos probacijos tarnybos Kauno skyriaus apie asmenį, kuris buvo įtrauktas į Probacijos tarnybos registrą. Jam paskirta bausmė, įpareigojant visą bausmės atlikimo laiką nesilankyti įstaigose, kuriose mokosi ar gyvena nepilnamečiai, uždrausta bendrauti su nepilnamečiais. Apie tai informavome pavaldžias įstaigas“, – pasakojo O. Gucevičienė.  

    Anot Švietimo skyriaus vedėjos, šiemet skyrius sulaukė rekomendacijų dėl darbo su galimai seksualinį smurtą patyrusiais vaikais. Vaiko teisių apsaugos tarnyba organizavo konferenciją „Seksualinis smurtas prieš vaikus: prevencija, atpažinimas ir pagalba“, kurioje teisėsaugos, psichologijos, medicinos, socialinių paslaugų, valstybės institucijų ir nevyriausybinių organizacijų ekspertai diskutavo ir dalijosi įžvalgomis, rekomendacijomis. Jos perduotos ugdymo įstaigų vadovams ir pedagogams.

    Reikalingas registras

    Psichologai, teisėsauga nuolat kartoja, kad labai svarbu vaiką supažindinti su deramu elgesiu su juo nuo nederamo ir išmokyti jį atskirti. Mintyje turima vadinamoji apatinių drabužėlių taisyklė. Nors pradžia tokiems pokalbiams su vaiku yra šeima, švietimo įstaigos raginamos bendrauti su vaikais šia jautria, bet labai svarbia tema.

    „Visose švietimo įstaigose vykdomos prevencinės programos įvairaus pobūdžio smurto, patyčių, lygių galimybių, prekybos žmonėmis, priklausomybių ir kitomis temomis. Pastebėjus galimas vaiko teisių pažeidimo apraiškas, informuojamos atitinkamos institucijos, dažniausiai Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

    Tuo pat metu atvejai nagrinėjami švietimo įstaigose, organizuojant Vaiko gerovės komisijos posėdžius, rengiant švietimo pagalbos arba individualios pagalbos planus ir skiriant už juos atsakingus asmenis“, – teigė O. Gucevičienė.  

    Atsižvelgiant į vaikų amžiaus grupę, organizuojamos klasės valandėlės, užsiėmimai su psichologais ir socialiniais pedagogais, prevencinės dienos ir renginiai prieš smurtą, patyčias ir kitas grėsmes. Jų metu vyksta filmų peržiūra ir refleksijos, situacijų analizė. Pasitelkiami nepriklausomi lektoriai, specialistai, prevencinius užsiėmimus organizuoja policijos pareigūnai ir bendruomenė.  

    Šviečiami ir pedagogai, kad pajėgtų atpažinti įvairaus smurto apraiškas. Kauno švietimo inovacijų centras vykdo mokymus pagal kvalifikacijos tobulinimo programą „Saugios bendruomenės kūrimas švietimo įstaigoje“. Mokytojams, įstaigų direktoriams ir kitiems specialistams vedami praktiniai mokymai patyčių, savižudybių prevencijos ir kitomis temomis.  

    „Taip pat mokyklose suplanuota Gyvenimo įgūdžių programa. 1–4 klasėms ši programa bus integruojama į kitas pamokas, 5–10 klasių vaikams – tai atskiras dalykas. Ja siekiama padėti vaikams, paaugliams ir jaunimui pasirengti gyvenimui, nuosekliai ugdyti vertybes, nuostatas, elgesį, kuris padės laiku atpažinti iššūkius ir juos įveikti savarankiškai arba su kitų pagalba. Temines pamokas ves psichologai ir mokytojai“, – pasakojo O. Gucevičienė.  

    Švietimo skyriaus vedėja neabejojo, kad Seimui pateiktas Seksualinių nusikaltėlių registro projektas galėtų tapti dar viena priemone, saugančia vaikus: „Pagirtinos visos priemonės, kurios padėtų švietimo įstaigų vadovams priimti sprendimus dėl įdarbinimo, patikrinti potencialaus darbuotojo reputaciją, siekiant apsaugoti vaikų teises ir interesus. Vienas iš galimų kontrolės būdų galėtų būti seksualinių nusikaltėlių registras.“

    Komentaras  

    Alina Žilinaitė  

    Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja 

    Pagal šiuo metu galiojančią tvarką, visos su vaikais dirbančios įstaigos – mokyklos, vaiko teisių gynėjai, stovyklų organizatoriai, būreliai ir kt., – prieš priimdamos į darbą žmones, privalo patikrinti, ar jie nėra teisti už tam tikrus nusikaltimus, dėl kurių negalėtų dirbti su vaikais.  

    Tad ugdymo įstaigos, kaip ir visos kitos su vaikais dirbančios įstaigos, privalo įsitikinti, kad visi su vaikais dirbantys žmonės turi teisę tai daryti. Visi darbdaviai turi išsiimti pažymas, patvirtinančias, kad būsimas darbuotojas ar savanoris nėra teistas už seksualinius nusikaltimus  vaikams ar suaugusiesiems, taip pat už sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Darbdaviai šią pažymą gali gauti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro.  

    Būtent tai padaryti turėtų visi mokyklų vadovai. Taip pat budrūs turėtų būti ir tėvai. Jie turi teisę klausti ugdymo įstaigų, ar tikrai visi darbuotojai yra patikrinti, kokios yra taikomos prevencinės priemonės mokykloje ir pan.  

    Svarbu pažymėti, kad visos priemonės, kurios padėtų apsaugoti vaikus nuo seksualinio smurto, yra tinkamos ir vertos diskusijos. Viena iš šiuo metu siūlomų priemonių – seksualinių nusikaltėlių registras. Tad verta apie tai diskutuoti.  

    Taip pat šiuo metu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sudariusi darbo grupę, kurioje dalyvauja ir vaiko teisių gynėjai. Šiuo metu rengiami ir bus siūlomi įstatymų pakeitimai, leisiantys išplėsti galimybes darbdaviams gauti būtiną informaciją apie darbuotojus.  

    Kilus klausimų, kviečiame žmones pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių lauke. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą Tarnybos interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

     

    Dėmesio!        

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.        

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.