Category: Straipsniai – 2023

Pastaraisiais mėnesiais į viešumą patenkanti informacija apie dvasininkų vykdomus seksualinius nusikaltimus, rodos, perpildė kai kurių tikinčiųjų kantrybės taurę. Birželio 29 d. daugiau nei 160 žmonių, tarp jų ir kunigai, išsiuntė vieša laišką Lietuvos vyskupams dėl seksualinio piktnaudžiavimo Bažnyčioje tyrimo pradėjimo. Kaip teigia viena iš laiško iniciatorių Vilniaus universiteto profesorė, psichologė Danutė Gailienė, kreipimosi tikslas – paraginti Lietuvos Bažnyčią pradėti nepriklausomą išorinį tyrimą, leisiantį padėti dvasininkų seksualinį smurtą patyrusioms aukoms. 

Anot profesorės, paskutinis lašas buvo šiais metais “Delfi” paviešinta skandalinga informacija, kad Vilniaus arkikatedros kancleris kunigas Kęstutis Palikša nuteistas dėl vaikų pornografijos laikymo. Žinoma kunigui taip pat buvo iškelta byla dėl nepilnamečio vertimo lytiškai santykiauti, tačiau pritrūkus įrodymų – byla nutraukta. Visgi po “Delfi” publikacijos tyrimas atnaujintas. Prof. D. Gailienė stebisi, kaip galėjo prokuratūra daryti kratą kunigo darbo vietoje, o vėliau žiniasklaidai Bažnyčia tikino apie tai nieko nežinojusi. 

Kad nepriklausomas išorinis tyrimas būtinas, sutinka ir VšĮ “Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras” vadovė Kristina Mišienė. 

Jos teigimu, Lietuvoje dešimtmečius tylėta apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus. “Uoliai vykdome vieno vyskupo reikalavimą “nenešti iš namų šiukšlių”. Nedrąsiai prabilusios aukos būdavo tuoj pat sudraudžiamos, nutildomos arba dar blogiau, jų gyvenimai, psichologinė būsena po siūlelį išnagrinėjami, suniekinami”, – sako ji. 

Viešais laiškais 

Kaip jau minėta, šių metų birželio 29 d. susivieniję bendraminčiai išsiuntė viešą laišką. Jis skirtas konkrečiai šiems vyskupams: Vilniaus arkivyskupui metropolitui, LR kariuomenės ordinariato apaštališkajam administratoriui Gintarui Grušui, Kauno arkivyskupui metropolitui Kęstučiui Kėvalui, Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui, Kaišiadorių vyskupui Jonui Ivanauskui, Telšių vyskupui Rimantui Norvilai, Vilkaviškio vyskupui Rimantui Vorvilai, Panevėžio vyskupui OFM Linui Vodopjanovui, kopija siųsta ir arkivyskupui Petar Antun Rajič, apaštališkajam nuncijui Baltijos šalyse. 

“Delfi” pateikia laiško kopiją: 

“Jūsų Ekscelencijos, 

Pastarieji plačiai nuskambėję įvykiai dėl kunigų seksualinių nusikaltimų sukrėtė katalikų bendruomenę Lietuvoje. Tikintiesiems kyla daug neatsakytų klausimų, slopsta visuomenės pasitikėjimas institucine Bažnyčia. Vis dar nepasibaigusi istorija ypač skaudi Vilniaus arkivyskupijos tikintiesiems, tačiau kartu prisimename ir kitose vyskupijose nutikusius, ne kartą žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje aptartus, teismų patvirtintus atvejus, bylojančius apie nepilnamečių bei pažeidžiamų asmenų išnaudojimą Bažnyčioje. 

Vietinių Bažnyčių Europoje ir pasaulyje naujausia patirtis byloja, kad vaisingiausias, katalikų bendruomenę sutaikantis ir visuomenės pasitikėjimą sugrąžinantis kelias, leidžiantis gydyti pedofilijos, seksualinio išnaudojimo ir piktnaudžiavimo dvasine bei socialine valdžia žaizdas – tai nepriklausomos ekspertų komisijos tyrimas. Tik atskleidus, kas įvyko praeityje, pripažinus savo kaltes, atsiteisus su aukomis ir pažvelgus savo sąžinę, įmanoma žengti pirmyn. 

Atsakomybė, “kad tokie reiškiniai bet kokia forma daugiau nepasikartotų”, “visų pirma tenka apaštalų įpėdiniams, kuriems Dievas patikėjo pastoracinį vadovavimą savo tautai, ir iš jų reikalaujama, kad jie įsipareigotų atidžiai sekti dieviškojo Mokytojo pėdomis” (apaštališkasis laiškas Vos estis lux mundi). Todėl raginame skubiai steigti tokią komisiją Lietuvoje iš teisininkų, psichologų, medikų, sociologų, kriminalistų, Bažnyčios istorikų, socialinės pagalbos praktikų. Būtinas visiškas Komisijos nepriklausomumas – jai vadovauti turi nešališkas aukščiausios kompetencijos akademinis ekspertas, asmuo, turintis visuomenės pasitikėjimą ir nesusijęs su Bažnyčia kaip institucija. Privalu, kad vyskupai ordinarai įsipareigotų su komisija geravališkai bendradarbiauti ir suteikti jai prieigą prie visų reikiamų duomenų, įskaitant archyvinius. Tik kuo patikimesnis žinojimas apie tikrąją dalyko padėtį ir skaidrumas leis bent ateityje išvengti melo, dviprasmybių ir dangstymo. Lygia greta būtina kurti efektyvią, o ne formalią prevencijos, pranešimų apie nederamą elgesį ir pagalbos aukoms sistemą. 

Visa širdimi priimame popiežiaus Pranciškaus žodžius ir Jus kviečiame radikaliai į juos atsiliepti: “seksualinio išnaudojimo krizė Bažnyčiai yra ypač sunki, nes ji pakerta jos gebėjimą iki galo priimti ir liudyti išlaisvinantį Dievo buvimą. Nesugebėjimas tinkamai veikti, kad šis blogis būtų sustabdytas, ir ateiti į pagalbą jo aukoms subjaurojo patį mūsų Dievo meilės liudijimą”. 

Svarbiausia – aukos 

“Nusprendėme, kad gal reikia Bažnyčią paraginti geruoju, jei tai iš savęs nevyksta institucijoje”, – sako prof. D. Gailienė ir priduria, kad viešas tyrimas Lietuvoje yra neišvengiamas – tai rodo kitų šalių pavyzdžiai. 

Kaip toliau pasakoja profesorė, ryškios reakcijos iš hierarchų nebuvo – tik arkivyskupas G. Grušas pasikvietė pokalbiui. Pokalbyje dalyvavo vyskupo nuožiūra atrinkti laišką pasirašę asmenys.  

“Mes iš anksto nežinojome formato. Buvo susitikimas, kuriame apsikeista nuomonėmis. Galbūt pagrindinis klausimas, kuris liko neišspręstas, yra tie du formatai: vidinis tyrimas ir nepriklausomas išorinis tyrimas. Apie tai diskutavome. Iš pradžių buvo nuomonė, kad “mes atliekame vidinius tyrimus ir rūpinsimės toliau ir kai tai pabaigsime, galbūt tada reikės nepriklausomo tyrimo”. Mes bandėme pasakyti, kad šie procesai mažiausiai turi būti paralelūs”, – sako prof. D. Gailienė. 

Anot jos, kol kas Bažnyčia nenori leisti vykdyti nepriklausomą tyrimą. Panašiai, sako pašnekovė, priešinamasi ir Lenkijoje. Tačiau prof. D. Gailienė akcentuoja, kad nepriklausomumas yra būtinas aukų gerovei užtikrinti. Ji pabrėžia, kad mes net nežinome, kas tie nukentėję žmonės, negalime jiems padėti. 

“Iš traumų psichologijos žinome, ko reikia aukai, kad ji galėtų sveikti. Pirma, turi būti įvardinta, kad buvo piktnaudžiaujama, kad auka yra auka. Kas nėra savaime suprantama, ypač tokiuose priklausomybės ir galios žaidimuose”, – sako profesorė. Anot jos, dažnai kaltieji yra labai linkę kvestionuoti pačios aukos patikimumą.  

Iš Bažnyčios institucijos, sako pašnekovė, aukos ne visada gauna atsiprašymą, taip pat net pati institucija kartais nesuvokia, kad yra aukai skolinga. Kartais, teigia profesorė, Bažnyčios pozicija būna net pikta, įsijungia gynybiniai mechanizmai. O štai aukos – jos lieka neišgirstos, jų gyvenimai sugriauti. 

Pašnekovė pabrėžia, kad seksualinis smurtas, žvelgiant iš psichologinės raidos perspektyvos, yra labai žalingas. “Jis susijęs su labai sunkiomis pasekmėmis: asmenybės sutrikimais, priklausomybėmis ir taip pat seksualiniais sutrikimais, smurtavimu”, – teigia prof. D. Gailienė. 

Anot jos, kitose šalyse jau atlikti vieši nepriklausomi tyrimai parodė, kad aukų patirtys itin sunkios. Nepriklausomo tyrimo metu yra kviečiamos atsiliepti dvasininkų seksualinį smurtą, piktnaudžiavimą patyrusios aukos. Tokiu būdu bandoma aukoms padėti, jas išgirsti, suteikti teisingumą, mat informacija apie kai kuriuos seksualinio smurto atvejus nepasiekia teisėsaugos, o kartais net ir pačios Bažnyčios. 

Tačiau tokie tyrimai gali būti itin naudingi ir mokslui. Prof. D. Gailienė pasakoja, kad Austrijoje vykdant nepriklausomą išorinį tyrimą kartu savo tyrimą vykdė ir Vienos universiteto mokslininkai. Jie vertino į tyrimą atsiliepusių ir sutikimą davusių aukų psichologinę būklę. Tyrimas parodė, kad kai kuriems žmonėms trauma išlieka daugybę metų. 

Prof. D. Gailienė teigia, kad išoriniam tyrimui būtų svarbūs net ir tie atvejai, kuomet konkrečių aukų nėra. Pavyzdžiui – pas kunigą rasta vaikų pornografijos. Pašnekovė pabrėžia, kad svarbūs visi piktnaudžiavimo atvejai, kurie būna nutylimi, kartais net dangstomi. 

Lietuvoje dešimtmečiais tylėta apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus

K. Mišinienės vadovaujamas centras padeda aukoms, tarp jų ir toms, kurios nukentėjo nuo dvasininkų seksualinio smurto. Ji teigia, kad viešas laiškas maloniai nustebino, sukėlė pasididžiavimo jausmą. “Neslėpsiu, pastaraisiais metais vis pagalvodavau, kurgi dingo sąžiningi, stiprūs, geri, protingi katalikų žmonės, negi jie gali apie juos piktinančius dalykus kalbėtis tik tarp savų? Negi jų tiesos dvasia yra palaužta? Pasirodo – ne, nepalaužta”, – teigia K. Mišinienė.

Ji teigia, kad Lietuvoje dešimtmečius tylėta apie dvasininkų seksualinius nusikaltimus. “Uoliai vykdėme vieno vyskupo reikalavimą “nenešti iš namų šiukšlių”. Nedrąsiai prabilusios aukos būdavo tuoj pat sudraudžiamos, nutildomos, arba dar blogiau, jų gyvenimai, psichologinė būsena po siūlelį išnagrinėjami, suniekinami. Šiame uždarame, siaurame lauke visi Bažnyčios nuopelnai, jos garbinga praeitis tarsi atsisukdavo prieš nukentėjusį asmenį, užgriūdavo jį, jo šeimą visu sunkumu, o tvirkintojas ar prievartautojas tapatindavosi vos ne su persekiojamu Jėzumi Kristumi. 

Tad ypatingai vertinčiau, turėčiau daug lūkesčių dėl Viešo laiško judėjimo, kuris, labai tikiuosi, padės atverti sudvisusius, tamsius paslapčių kambarius, išlaisvins nukentėjusiųjų kančia, padės jiems pasiekti teisingumą ir, kas taip pat labai svarbu, padės identifikuoti patogiai besijaučiančius vaikų ir pažeidžiamų suaugusiųjų seksualinius skriaudėjus”, – sako K. Mišinienė.

K.Mišinienės paminėtas teiginys, kad seksualiniu piktnaudžiavimu kaltinami dvasininkai save kartais tapatina su persekiojamu Jėzumi Kristumi nėra iš piršto laužtas. Kaip pavyzdį galime pateikti jau minėtą K. Palikšos atvejį.

“Delfi” gegužės 25 d. publikavo straipsnį su vaikų globos namuose augusiu našlaičiu Mantu, kuris prisipažino, kad su K. Palikša susipažino dar būdamas 15 metų ir su juo nuolat bendravo apie dvejus metus, tarp jų buvo lytinių santykių – ne tik bendru sutikimu, bet ir prievartinių. Už tylą, anot jaunuolio, kunigas jam nuolat mokėjo pinigus. Dėl to policija savo iniciatyva buvo pradėjusi ikiteisminį tyrimą, bet po metus trukusio tyrimo galop jį nutraukė. Kunigas buvo nuteistas tik dėl vaikų pornografijos. Kaip minėta, vėliau prokuratūra atnaujino tyrimą dėl nepilnamečio vertimo lytiškai santykiauti

Visgi tą pačią dieną, kai pasirodė publikacija, K. Palikša raštu kreipėsi į kunigus. “Delfi” gautame dvasininko laiške jis bandė įtikinti, kad esą yra apšmeižtas ir tapatino save su Jėzumi Kristumi. 

“Šį rytą apie mane buvo paskelbta labai stipriai tikrovės neatitinkanti publikacija, – laišką pardėjo kunigas, – Jums, kaip dvasiniams žmonėms, norėčiau pasakyti, kad šis šmeižtas ir melas mane labai suartino su šmeižiamu ir melagingai kaltinamu Jėzumi, mūsų brangiuoju Išganytoju. Kas gi gali būti žmogui geriau, negu sekti šmeižiamo, teisiamo, spjaudomo, kaltinamo Jėzaus pėdomis!” K. Palikšta, kuris po Delfi.lt paskelbtos publikacijos apie prieš nepilnametį galimai naudotos seksualinės prievartos, nusprendė arkivyskupui įteikti atsistatydinimo pareiškimą, laiške kunigams jis pažymėjo, kad kaip bebūtų esą “daugelis žmonių vadovausis tais melagingais teiginiais”, – laiške rašė kunigas. 

Atsiprašė ne tie, kurie turėtų 

Anot K. Mišinienės, Bažnyčios reakcija, kuomet paaiškėja, kad apie jos tarno vykdytą seksualinį išnaudojimą ar vaikų pornografijos turėjimą, yra prasta. “Atsiprašinėja, nuoširdžiai apgailestauja, nuolat teisinasi prieš visuomenę visai ne tie žmonės, kurie turėtų tą daryti. O dėl bažnyčios hierarchų reagavimo… Čia neužtenka surengti vieną kitą spaudos konferenciją, drebinti balsą, demonstruoti ašarojančias akis. Reikia nuoširdžios atgailos, archyvų atvėrimo, nepakantumo nusikaltimą padariusiems asmenims. 

Dabartinį apgailestavimą aš daugiau suprantu kaip apmaudą dėl situacijos išaiškėjimo, girsimos kritikos. Gal todėl taip dirbtinai iš bažnyčios hierarchų lūpų skamba kvietimas aukoms kreiptis, pažadas jiems padėti. Kuo man padės žmonės, kurie žino, kad kunigai, esantys jų dispozicijoje, yra nuteisti už vaikų pornografiją, pavyzdžiui? Juk vaikų pornografija yra baisi, išimtinai šlykščią prievartą prieš vaikus demonstruojanti medžiaga. Ką žmogus, turintis reikalų su tokiomis nuotraukomis, filmais, veikia prie altoriaus? Tad kol kas neturiu pasitikėjimo hierarchais, kol nematau jų bekompromisinio atsiribojimo nuo šių liguistų praktikų”, – sako K. Mišinienė. 

Bažnyčios atsakymas į viešą laišką 

“Delfi” savo ruožtu kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferenciją. Pateikėme šiuos klausimus: 

1. Kaip vertinate laiško turinį, laišką pasirašiusių nusivylimą ir raginimą pradėti tiek vidinį, tiek išorinį tyrimus?
2. Ar nuo laiško gavimo ėmėtės ar planuojate imtis veiksmų? Jei taip, kokių? 
3. Kaip suprantu, iš Bažnyčios pusės nėra noro leisti vykdyti išorinį tyrimą. Ar tai tiesa? Jei taip, kodėl? Juk Austrijoje, Prancūzijoje ar dar ne vienoje šalyje tokie tyrimai buvo atlikti. Kitaip pasakius, bent jau iš Bažnytinės teisės pusės atrodytų, kad tam neturėtų būti trukdžių? 
4. Apkritai, ar Jūsų nuomone Lietuvos Bažnyčiai yra atvirai komunikuojanti apie jos tarnų padaromus nusižengimus, nusikalstamas veikas? 

Atsakymą gavome tokį:  

“Atsakydami į Jūsų klausimus informuojame, kad liepos 8 d. Vilniaus arkivyskupas G. Grušas susitiko su Jūsų minimo laiško iniciatoriais ir drauge su jais aptarė laiške surašytas mintis”. Taip pat buvo pateikta ir nuoroda į Vilniaus vyskupijos išplatintą pranešimą “Arkivyskupas pakvietė pokalbio apie saugios aplikos Bažnyčioje vaikams užtikrinimą”. 

“Delfi” cituoja visą pranešimą: 

“Liepos 8 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijoje įvyko susitikimas dėl saugios aplinkos Bažnyčioje užtikrinimo, atsiliepiant į viešą laišką, kurį gavo Lietuvos vyskupai ordinarai. Susitikime su arkivyskupu Gintaru Grušu dalyvavo Veronika Kimbrytė, Liudas Jovaiša, Danutė Gailienė, Vytautas Ališauskas, kun. Gintaras Vitkus ir Juozas Ruzgys. 

Pokalbyje sutarta, jog užtikrinant saugią aplinką vaikams ir atkuriant pasitikėjimą Bažnyčia, reikalingas aktyvesnis pasauliečių dalyvavimas, būtinos ir kitos priemonės. 

Plačiai kalbėta apie nepriklausomo tyrimo galimybes ir perspektyvas. Bandyta išsigryninti, kaip ir koks galėtų vykti nepriklausomas tyrimas, kad jis atskleistų esamą situaciją ir padėtų geriau suprasti aukas, jų patirtis skriaudas ir numatyti kelią jų išgydymui bei nusikaltimų užkardymui. Sutarta tęsti šį dialogą. 

Arkivyskupas pristatė, kad prieš mėnesį nuskambėjusio atvejo išankstinio kanoninio tyrimo medžiaga perduota į Tikėjimo mokymo kongregaciją, iš kurios laukiama tolesnių nurodymų. 

Arkivyskupas kviečia bendradarbiauti psichologus ir kitus kvalifikuotus specialistus tiek pranešimų priėmimo, skundų tyrimo, pagalbos aukoms, tiek ir prevencijos srityse. Aptarta, kad reikėtų plėsti galinčių dalyvauti specialistų kanoniniuose tyrimuose ratą, nors iki šiol, kaip Gairėse numatyta, tyrimuose Vilniaus arkivyskupijoje dalyvavo psichologas ir teisininkas. Svarbu permąstyti pranešimų apie smurto atvejus gavimo kanalus, kad būtų paprasčiau pranešti apie patirtą išnaudojimą ir kad išklausantys asmenys būtų ir pasauliečiai. 

Arkivyskupas priminė, jog yra patvirtintos elgesio su nepilnamečiais ir pažeidžiamais suaugusiais Gairės , tačiau informacija nepasiekia didesnės dalies visuomenės. Prevencijos srityje yra parengta medžiaga, kaip kurti saugią aplinką, skirt parapijoms, organizacijoms. Apie saugios aplinkos vaikams kūrimą kalbėta ir kunigų susirinkime, vyksta paskaitos seminaristmas apie nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų apsaugą, saugią aplinką ir sveikus santykius psichologiniu požiūriu, kanonų bei valstybės teisės perspektyvose. 

Prevencijos užtikrinimas, darbas su įvairiomis visuomenės grupėmis turi būti plėtojamas aktyviau, tad yra užmegztas ryšys su Lenkijoje, Krokuvoje prevencijos srityje veikiančiu Vaiko apsaugos centru, kurio atstovai sutinka dalintis patirtimi ir žiniomis, kaip užtikrinti vaikų bei pažeidžiamų asmenų saugumą. 

Arkivyskupas dar kartą pakartojo raginimą pranešti apie žinomus nepilnamečių ir pažeidžiamų asmenų išnaudojimo atvejus vyskupijų tyrėjams ir (arba) teisėsaugos institucijoms”. 

 

Dėmesio!      

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.      

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.      

        

 

 

Pastaruoju metu sužinome, kad vienas po kito katalikų dvasininkai apkaltinami vaikų pornografijos kaupimu ir platinimu.   

Visame pasaulyje domėjimasis vaikų – nuo jų kūdikystės iki pilnametystės – pornografija nesuvaldomai didėja, kokių žygių čia besiimtų valstybės su baudžiamojo persekiojimo aparatais, tad nenuostabu, kad vartotojų sąraše matome absoliučiai visų socialinių sluoksnių, profesijų atstovus. 

Vieni jų turi asmeninę nuosmukio istoriją, kai nuo suaugusiųjų porno netikėtai sau patiems perėjo prie vaikų atvaizdų („tarsi koks sūkurys įtraukė mane ir daugiau nebepaleido, tai buvo svaiginančiai pavojinga ir taip … nuostabu“), kiti visada tikslingai ieškojo tik vaikų pornografijos – visi šie vyrai ir moterys murkdosi smurto didinimo kultūroje, kol galiausiai juos kas nors sustabdo. 

Trumpai kalbant, vaikų pornografija yra prievartos pornografija. 

Dėmesį patraukė tai, kad Lietuvoje matome dvasininkus, nutvertus už rankos, tiksliau už jų kompiuterių, kur kaupė tūkstančius failų su išnaudojamų vaikų atvaizdais, dalijosi jais su panašiais „mėgėjais“, o kartais ir pašaliniais šiam ratui asmenimis. Vėlgi, tikslinu, kaip juos mato vadovybė, turinti galią nuspręsti jų likimus. 

„Gaila, kad ir dvasininkai įsivelia į pornografinės medžiagos, siejamos su vaikų išnaudojimu, kaupimą, sklaidą“ – viešai apgailestauja vienas Katalikų bažnyčios arkivyskupų. 

„Man skaudu, kad mūsų vyskupijos kunigas Alionidas netinkamai bendravo su žmonėmis, disponavo pornografinio turinio vaizdais ir juos platino dideliam ratui žmonių, tarp kurių buvo ir nepilnamečiai“, – kiek jausmingiau kalba tūlo Alionido dvasinis viršininkas. 

Klausykit, ar kalbame apie nuslėptas nuo vyskupo pajamas, alkoholio padauginimą per brolių susitikimą ir negarbingą užmigimą po stalu, ar apie seksualinį vaikų išnaudojimą? 

Leiskit atsargiai (labai atsargiai) priminti, ką vaikų pornografijoje mato šventos „įsivėlusių“ kunigų akys. 

Galvojate apie padažytus vaikų veidukus, apatinių demonstravimą? Deja, „įsivėlusieji“ su tokiais menkniekiais neprasideda. 

Jų kolekcijose – suaugusių vyrų (dažniausiai) skverbimasis į vaikų kūnus, šlykščiausių iškrypėliškų veiksmų su jais atlikimas… Sadistinio žanro mėgėjai turi savo „biblijas“, pagal kurias įgyvendinami aukos bauginimo ir vis didesnio skausmo sukėlimo scenarijai. 

Atskirai reiktų paminėti, kokios brangios šios kolekcijos jų šeimininkams, kiek laiko ir rūpesčio jie įdeda jas kurdami, pildydami, o tos akimirkos, kai gali jas vėl ir vėl peržiūrėti… Teismų salėse virpantys pornografijos platintojų balsai pasakoja apie tai, kad „dienos bėgyje nuolat laukdavau tos akimirkos, kai galėsiu įjungti kompiuterį, gyvenau dėl tų momentų…“ 

O štai vyskupai rengia spaudos konferencijas, apgailestauja, neapibrėžtai planuoja… 

Skubiausias planas turėtų būti nuoširdžiai prisipažinti, kad dėl aplaidumo, abejingumo į erdvę, kur nėra jokių užkardų, įleidote sergančius, turinčius liguistą seksualinį potraukį asmenis. Atverkite slepiamus archyvus, bylas. Kiek ir kur šalies parapijose buvo tokių žmonių? 

Kunigų luome jų turi nelikti! 

“Atverkite slepiamus archyvus, bylas. Kiek ir kur šalies parapijose buvo tokių žmonių?” 

Priklausomybę nuo vaikų pornografijos tiesiogiai maitina aplinkinių apgailestavimas dėl išviešinimo, baimė įvardyti problemą, linkėjimai keistis, atgailauti… Kiek tūkstančių Tėve mūsų išgydys priklausomą nuo vaikų prievartavimo vaizdų asmenį? 

Būtų garbinga pagaliau nustoti apgaudinėti mus dėl „viską apvalančio atgailavimo“. To atgailavimo tiek „daug“, žiūrėk, ne vienas nutvertas vaikų pornografijos, t. y. vaikų prievartavimo atvaizdų mėgėjas, jau ir su Jėzumi Kristumi tapatinasi, verkšlena dėl motinos Bažnyčios persekiojimo… 

Mūsų šalyje nėra daug patrauktų atsakomybėm vaikų pornografijos gamintojų, neretai tai buvo ir yra žmonės, kurie gyvena, dirba šalia mūsų, juos visus vienija neapsakomas brutalumas, godumas – jiems sekasi tik tada, kai jų sukurtą medžiagą kas nors perka ir žiūri. 

Ar bereikia priminti apie aukų kančias? Tų kančių atvaizdai galiojimo termino neturi, neretai sakoma, kad vaikų pornografijos auka žmogus tampa visam gyvenimui. 

Prašau, nekalbėkime apie „netinkamą“ elgesį. Jis – pasibaisėtinas, nusikalstamas, žlugdantis ir žudantis vaikus, išnaudojamus pornografijai. 

Dėmesio!     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.     

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.     

       

Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. Mokyklos steigėjos apie kaltinimus pedagogui teigė nežinojusios. Tą patį tvirtino gimnazijos direktorė, kartu pareiškusi, kad sutartis su mokytoju artėjantiems mokslo metams jau nebebus pratęsta, nors pats nuteistasis aiškino, kad apie bylą ir jam pateiktus kaltinimus vadovybę esą informavęs seniau. Kaip tai iš viso gali nutikti, kad mokykloje su vaikais dirba teismo ir net ekspertų pripažintas pedofilas? Apie tai plačiau LNK vidurdienio žiniose pasakojo Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

– Ar turite paaiškinimą šiam atvejui? Kodėl teismo instancijos ir net medicinos ekspertų pedofilu pripažintas asmuo dirbo vienoje iš Alytaus gimnazijų?  

– Iš tikrųjų įstatymas įpareigoja kiekvieną švietimo, sveikatos ir bet kurią kitą įstaigą, kuri dirba su vaikais, tikrinti savo darbuotojus ir savanorius nuteistųjų registre. Tai yra privaloma. Ir čia ne tik dėl seksualinių, bet ir įvairių kitų labai sunkių nusikaltimų. Visais tais atvejais žmonės neturi teisės dirbti su vaikais.

Šiuo atveju yra tokia specifinė situacija, kad to žmogaus teismo nuosprendis nėra įsigalėjęs. Bet, kita vertus, visiškai visada, kada yra tokio pobūdžio byla, teismas turi teisę nušalinti žmogų nuo pareigų, siekiant apsaugoti jį nuo kitų nusikaltimų ir siekiant apsaugoti aukas nuo kitų galimų nusikaltimų. Tai teismas, turintis informacijos, kad žmogus dirba mokykloje, tikrai turi informuoti. Ir kitas dalykas, jeigu mokyklos vadovė jau žinojo, tai čia irgi yra visiškai nepateisinama. Suprantu, yra rizika, nes jeigu, sakykime, žmogaus nenuteistų, tada jam reikėtų grąžinti atlyginimą. Bet tai nėra tokia didelė rizika, nes dabar rizikuojama vaikais.  

– Bet teismai apie savo sprendimus neinformuoja mokymo įstaigų, nes, kaip jie teigė, teisės aktai tokios pareigos nenumato. O gal kaip tik reikėtų ne tik teismui, bet bendrai teisėsaugos institucijoms tokio įpareigojimo pranešti ne tik apie teismo sprendimus, bet net ir apie įtarimus, kad bent jau laikinai tas žmogus, kol teismas iki galo išsiaiškins, negalėtų dirbti su vaikais?  

– Tai čia šiuo atveju teismas tikrai galėjo priimti pats tokį sprendimą – įpareigoti ir neleisti dirbti žmogui. Kitas dalykas, lygiai taip pat darbdavys turi teisę tą patį padaryti, bet vėlgi reikia tam gauti informaciją ir dar čia yra giliau, jeigu toje byloje yra nukentėję vaikai, tai, vadinasi, Vaiko teisių tarnyba žinojo apie bylą, žinojo ir žmogų, kur tas žmogus dirba. Aš net neabejoju, kad byloje turėjo būti pateikta žmogaus charakteristika, kur jis dirba, ką veikia. Taigi visiems buvo akivaizdu, visoms bylos šalims buvo akivaizdu.  

– Mes vis apie panašias situacijas kartas nuo karto išgirstame, nes tokių pranešimų būta ir anksčiau. Gal tai yra tikrai kažkokia didelė sisteminė problema, kad iki šiol tokie įvykiai nėra pažabojami? 

– Matote, aš manau, kad nėra, aišku, galima visiškai kiekvieną atvejį aprašyti teisės aktuose, bet vis tiek atsiras tam tikra spraga, nes ne viską numatysi. Aš sakyčiau, kad priemonės yra žmonių budrumas, pareigūnų, specialistų, kurie su tuo dirba, teisėjo atsakomybė, prokuroro, kuris nagrinėja bylą, mokyklos vadovo, Vaiko teisių tarnybos. Juk visi žino apie bylą. Jeigu žinojo apie bylą, tai reikėjo priimti sprendimus.  

– Bet yra tiek daug atsakingų žmonių ir nėra pagrindinio žmogaus, kuris turėtų pasirūpinti, kad tokia informacija pasiektų ugdymo įstaigas. Tada kyla klausimas, o kam kelti atsakomybę šiuo atveju?  

– Taip, kai reikia kelti atsakomybę, tada iškyla klausimas, kam ją kelti. Bet aš sakyčiau, kad net ir prokurorui, kuris palaiko kaltinimą, jeigu jis jau turi ekspertizės išvadas, kur yra akivaizdu, kad dar ir liga yra žmogui, tai bet kurią dieną bet kuris vaikas gali būti jo nauja auka. Čia akivaizdu, kad jis negali dirbti švietimo įstaigoje.  

– Jūsų vertinimu, kas tada turėtų būti tas žmogus, kuris pirmiausiai turėtų informuoti ugdymo įstaigą?  

– Manau, kad tiek teisėsaugos pareigūnai, kurie nagrinėjo bylą, tiek ir vaiko teisių specialistai, tiek ir teismas, priimdamas vienokį ar kitokį nuosprendį.  

– Jeigu mes kalbėtume ne tik apie ugdymo įstaigas, bet ir kitas įmones, kuriose taip pat dažnai lankosi vaikai, pavyzdžiui, įvairius meno kolektyvus, atrakcionų parkus ar kitus pramogų parkus. Kaip tokių įstaigų darbuotojai tikrinami? Ar kol kas mes kalbame tik apie ugdymo įstaigas, tačiau negalvojama apie kitas įmones? Ir čia tikriausiai jau ateiname prie to klausimo, ar mums reikalingas viešasis tokių nusikaltusių asmenų registras?  

– Iš tikrųjų šiandieną valstybėje yra visų nusikaltimų registras, Informatikos ir ryšių departamentas jį valdo ir visi darbdaviai privalo kreiptis bei susirinkti duomenis apie darbuotoją. Šiandieną vyksta nemažai diskusijų ir Seime, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kaip pakeisti tą straipsnį, kad už jo nevykdymą būtų tam tikra atsakomybė. Be to, yra kitas klausimas, ką daryti su tais, kurie patys sau dirba, vykdo veiklą ir apie save informacijos nerenka.  

– Pažiūrėkime į lenkus, jie turi viešą tokių nusikaltusių asmenų registrą, kuris yra prieinamas viešai. Lietuvoje diskutuojama, kad galbūt jis bus kažkiek apribotas, tai ar neturėtų būti vaiko teisė į saugų ugdymą, į saugų gyvenimą aukštesnė už nusikaltusio asmens anonimiškumą?  

– Žinote, jeigu žiūrėtume iš vaiko teisių perspektyvos, žinoma, kad mes vaikus pirmiausia turime apsaugoti visuomenėje. Tai yra akivaizdu ir tai tikrai yra vertybė, niekam čia net nekyla diskusijų. Bet, manau, pirmas ir svarbiausias dalykas yra tas, kad mums atrodo, jog jeigu bus registras, to užteks, bet mes turbūt turime pirmiausia kalbėti apie vaikų lytinį švietimą, apie visas kitas priemones. Kai pradedame kalbėti tik apie registrą, man kartais atrodo, kad mes užsiliūliuojame ir atsiranda toks iškreiptas saugumo jausmas – turėsime registrą ir tada nieko daryti nereikės. Reikės daryti labai daug, nes vis tiek reikia visuomenę paruošti.  

Imasi veiksmų  

Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje gimnazijoje, nors pirmos instancijos teismas jį buvo pripažinęs kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. Gimnazijos direktorė tvirtino, kad apie tai nežinojo, nors pats nuteistasis aiškino, kad apie bylą vadovybę buvo informavęs.  

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė tai vadina specifine situacija.  

„Įstatymas šiandien labai aiškiai nustato, kad žmonės, kurie teisti už seksualinius arba sunkius nusikaltimus, negali dirbti su vaikais“, – LNK sakė E. Žiobienė.  

Kadangi alytiškis mokytojas sprendimą buvo apskundęs auštesnės instancijos teismui, sprendimas dar nebuvo įsiteisėjęs. Kontrolierė sako – tada ir atsitinka taip, kad žmogaus teistumo registre dar nėra, bet teismas turėjo žinoti, kur jis dirba.  

„Kada nagrinėjama byla, tai labai akivaizdžiai yra teismui suteikta galimybė iš esmės nušalinti žmogų nuo pareigų“, – paaiškino E. Žiobienė.  

Pedofilų imasi ir valdžia – grupė Seimo narių pasiūlė tokiose bylose senaties terminą pailginti. Dabar Baudžiamasis kodeksas numato, kad senaties terminas negali baigtis anksčiau negu aukai sueina 25-eri. Seimo nariai pasiūlė terminą skaičiuoti nuo tada, kai aukai sueina 35-eri.  

„Vyriausybės išvada yra teigiama – pritarti įstatymo projektui, bet yra pasiūlymai, kaip būtų galima subalansuoti visą projektą“, – LNK komentavo teisingumo ministrė Ewelina Dobrowolska.  

Teisingumo ministerija pasiūlė, kad terminas būtų skaičiuojamas ne pagal aukos amžių, o nuo galimo nusikaltimo padarymo, bet ppildomai numato, kad senatis negali baigtis anksčiau, nei auka sulauks 35-erių.

„Tam, kad visgi būtų pagal Baudžiamojo kodekso esmę, reikėtų skaičiuoti nuo nusikaltimo padarymo, be abejo, išlaikant kuo ilgesnį terminą. Tai iš esmės išvada yra teigiama“, – sakė E. Dobrowolska.  

Seime pataisa jau praėjo pirmąją – pateikimo – stadiją. Pritarus ir Vyriausybei, pataisos grįžta į Seimą svarstyti.  

„Asmenys dažnai kreipiasi, kai jau subręsta, kai yra sąmoningi, suvokia, kas įvyko. Akivaizdu, (reikia) sudaryti galimybę, kad asmuo galėtų kreiptis pagalbos ir teisingumo“, – akcentavo ministrė.  

„Aš galiu pasakyti, kad neseniai turėjau tokį susitikimą su žmogumi, kuriam yra 36-37 metai ir jis tik dabar išdrįso pasakyti, kas buvo“, – LNK pasakojo Delfi žurnalistas Dainius Sinkevičius.  

Dažnai vaikai apie seksualinę prievartą nutyli – bijo smurtautojų ar aplinkinių reakcijos.  

„Kodėl mes negalime pasekti kitų valstybių – Airijos, Švedijos, pagaliau – Estijos – pavyzdžiu“, – svarstė D. Sinkevičius

Estijoje, Airijoje, Nyderlanduose, Švedijoje, Vengrijoje sunkiausiems seksualiniams nusikaltimams prieš nepilnamečius senaties termino iš viso nėra.  

„Tokių atvejų nebus daug – nebus, kad subėgs minios ir visi pradės kalbėti. Jeigu mes turėsime vieną atvejį per 10-20 metų, gal keletą atvejų, tai bus labai didžiulis laimėjimas. Tad aš nežinau, kodėl mes taip bijome, ar kaip čia pasakyti“, – teigė žurnalistas.  

Į viešumą vienas po kito kylant pedofilijos atvejams, grupė Seimo narių vėl siūlo apsispręsti dėl viešo pedofilų registro – tokio, koks kelerius metus veikia Lenkijoje. Ten jis prieinamas visiems.  

„Ne tik registro klausimas yra aktualus. Yra ir vaikų švietimo klausimas, ir visų budrumas, ir teisinių žinių kėlimas. Tai yra labai svarbūs dalykai, kurie turėtų daugiau svertų“, – komentavo E. Žiobienė.  

Prie dabar veikiančio nsuikaltėlių registro gali prieiti tik tie, kuriems priklauso pagal įstatymą, bet ir tai – nevisada nori prieiti.  

„Kiek yra institucijų, kurios tikrai nesikreipė ir net galbūt nesirošia kreiptis, kad pasitikrintų savo darbuotojus, nes tiki savo darbuotojais, kad jie niekada nebuvo nuteisti“, – sakė kontrolierė.  

Lietuvoje apie viešą registrą pradėta kalbėti prieš kelerius metus, bet jį sustabdė asmens duomenų apsauga.

Dėmesio!    

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.    

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.    

      

 

Alytiškis mokytojas praėjusiais mokslo metais tebedirbo katalikiškoje Šv. Benedikto gimnazijoje, nors dar pernai vasarą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu dėl vaikų seksualinio prievartavimo. 

Chemijos mokytoju dirbusiam Vytautui Pėstininkui paskirta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, tačiau Kauno apygardos teismo sprendimą jis yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. 

Mokyklos steigėjos – Alytaus miesto savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija – apie kaltinimus pedagogui teigė nežinojusios. Tą patį tvirtino Šv. Benedikto gimnazijos direktorė, tuo pačiu pareiškusi, kad sutartis su mokytoju ateinantiems mokslo metams nebebus pratęsta. 

Vis dėlto pats V. Pėstininkas sako apie bylą ir jam pareikštus kaltinimus vadovybę informavęs, o ši nusprendusi leisti jam tęsti darbą. 

Diagnozuota pedofilija 

Teismo nuosprendyje, kurį matė BNS, nurodoma, kad alytiškis nuteistas už mažamečių vaikų prievartavimą, vykusį 2014-2020 metais. Bylos medžiaga rodo, kad nukentėjusieji nėra susiję su chemijos mokytojo buvusiomis ar esama darboviete. 

Tiriant nusikaltimą, alytiškiui 2020-ųjų gruodį buvo atlikta psichiatrinė ekspertizė, jos metu diagnozuota pedofilija. 

„V. Pėstininkas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu savo veiksmų esmę suprato ir juos valdyti galėjo“, – rašoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje. 

Teismo verdiktą vyras yra apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui. V. Pėstininkas tvirtino tokį sprendimą priėmęs, nes „ne viskas buvo ištirta teismo proceso metu“. 

„Buvo prašyta ekspertizės, kurios taip ir neatliko kol kas“, – BNS sakė alytiškis. 

Vis dėlto jis teigė savo kaltę dėl vaikų prievartavimo pripažįstantis: „Neneigiu kaltės, taip.“ 

Lietuvos apeliacinis teismas BNS nurodė šiuo metu nagrinėjantis bylą. Artimiausias posėdis, kurio metu bus pradėtos sakyti baigiamosios kalbos, numatomas rugsėjį. Tą patį mėnesį numatytas ir dar vienas posėdis. 

„Tikėtina, byla bus baigta nagrinėti rugsėjį, o po mėnesio gali būti priimtas sprendimas“, – teigė teismo atstovė Venta Valčackienė. 

Tęsė darbą mokykloje 

Pirmosios instancijos teismas vyrą nuteisė 2022 metų rugpjūtį, prieš pat naujųjų mokslo metų pradžią. Vis dėlto pedagogas darbą gimnazijoje tęsė toliau, o Alytaus savivaldybė ir Vilkaviškio vyskupijos kurija tvirtino apie tai nieko šiol nežinojusios. 

„Mes tokios informacijos neturėjome“, – BNS teigė Alytaus vicemerė Jurgita Šukevičienė. 

Vilkaviškio vyskupijos kurijos kancleris Linas Baltrušaitis pridūrė, kad mokyklai ateityje teks imtis priemonių, jog tokia situacija ateityje nebepasikartotų. 

„Tam tikra prevencija turi būti, visi mokomės iš klaidų… Tikrai mes apie tai nebuvome informuoti“, – BNS teigė dvasininkas. 

Apie nuosprendį kolegai BNS sakė iki šiol nežinojusi ir mokyklos direktorė Loreta Šernienė. 

„Jūs gal juokaujat? – kalbėjo mokyklos vadovė. – Aš pirmą kartą girdžiu, iš kur aš galėjau žinoti tokius dalykus, niekas manęs neinformavo.“ 

Direktorės teigimu, dėl vaikų prievartavimo nuteistas chemijos mokytojas gimnazijoje dirbo pagal terminuotą darbo sutartį. Tokią pačią planuota sudaryti ir naujiems mokslo metams. 

„Gerai, čia didelės bėdos nėra, aš jo nepriimsiu daugiau, bet man tiesiog baisu. Toks malonus mokytojas, o Dieve“, – sakė L. Šernienė. 

Tuo metu V. Pėstininkas BNS teigė, kad direktorė buvo gavusi teismo raštą, taip pat apie bylą pats su ja yra kalbėjęsis. 

„Mes su ja apie tai šnekėjome. Direktorė mane pasikvietė, informavo, sako: „Gavau raštą, viską žinau, bet jūs labai gerai dirbate, vaikai jus myli ir mes jūsų paslaugų neatsisakome kol kas“, – sakė vyras. 

„Vadovai stebėjo mano darbą. Jie jokių priekaištų dėl to neturėjo. Nei vadovai, nei vaikai“, – pridūrė jis. 

Tuo metu Kauno apygardos teismas BNS nurodė apie teismo sprendimą neinformavęs mokyklos, nes „teisės aktai tokios pareigos nenumato“. 

Su gimnazijos direktore BNS pakartotinai susisiekti nepavyko. 

Negali kreiptis savo iniciatyva 

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigė pasigendanti Alytaus gimnazijos vadovų atsakomybės priimant į darbą žmogų, sulaukusį teisėsaugos įtarimų. 

„Kur gimnazijos vadovų sąžinė, skelbiamos vertybės, atsakomybė, galų gale, prieš mokinius ir jų tėvus? Neužtenka apsistatyti trimis pavaduotojais sielovadai, reikia realiai rūpintis patikėtais vaikais“, – BNS sakė centro vadovė. 

Ji taip pat kritikavo ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kuri buvo įtraukta į V. Pėstininko bylą, tačiau gimnazijos apie kaltinimus neinformavo. 

„Vaiko teisių apsaugos darbuotojai, dalyvavę visame teisiniame procese, matę šio žmogaus pavojingumą, turėjo perspėti Šv. Benedikto gimnaziją, jos steigėjus, jog toks asmuo negali dirbti pedagoginio darbo, jo seksualinis potraukis vaikams, vaikų pornografijai dar įtarimų pateikimo stadijoje turėjo užverti jam duris į švietimo įstaigas“, – sakė K. Mišinienė. 

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba BNS nurodė, kad apie V. Pėstininko darbą Alytaus gimnazijoje neturėjo duomenų, nors apie tai skelbiama mokyklos interneto svetainėje. 

Ji taip pat nurodo, kad net ir turėdama tokią informaciją nebūtų galėjusi jos perduoti, nes „pagal galiojantį teisinį reglamentavimą institucijos neturi pareigos ir negali savo iniciatyva kreiptis į darbdavius ir informuoti juos apie vykstančius teisminius procesus“. 

Siūlomi pokyčiai 

Šiuo metu teisės aktai numato, kad žmonėms, kurie įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu yra pripažinti kaltais dėl seksualinio prievartavimo, draudžiama dirbti, savanoriauti vietose, kuriose jie gali turėti kontaktų su vaikais. 

Be kita ko, darbdaviai priimdami tokiam darbui žmones turi paprašyti jų pateikti pažymą, kad šie nėra teisti už minėtus nusikaltimus. 

Tokią pažymą galima gauti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro. 

„Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą darbdaviai gali gauti informaciją, kai yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis ir asmuo yra pripažintas kaltu, tačiau nemato jo duomenų, jeigu teismo procesas vis dar vyksta ir nėra įsiteisėjusio nuosprendžio“, – BNS sakė Vaiko teisių tarnybos atstovė Alina Žilinaitė. 

Anot jos, siekiant išspręsti šią įstatymų spragą ir apsaugoti vaikus, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra sudariusi darbo grupę, kurioje dalyvauja ir vaiko teisių gynėjai. 

„Šiuo metu yra rengiami ir bus siūlomi įstatymų pakeitimai, leisiantys darbdaviams gauti būtiną informaciją apie darbuotojus“, – kalbėjo A. Žilinaitė. 

Tuo metu gegužę grupė Seimo narių registravo seksualinių nusikaltimų registro įstatymo projektą. Jo tikslas – nustatyti asmenų įtariamų ar nuteistų už seksualinius nusikaltimus kontroles priemones, siekiant užkardyti naujas nusikalstamas veikas. 

Anot projekto, tokį registrą sudarytų ribotos prieigos ir viešasis registrai. 

 

Dėmesio!   

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.   

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.   

    

 

 

9 iš 10 lietuvių mano, kad šaliai yra būtinas seksualinių nusikaltėlių registras, o Seimui jau buvo pateiktas projektas dėl panašios duomenų bazės sukūrimo. Valdantieji žvelgia į kaimyninę Lenkiją, kurioje nuo 2018 m. Teisingumo ministerijos svetainėje yra pasiekiamas viešas seksualinių nusikaltėlių registras. Nors valdžia tikina, kad jis leidžia užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams, projektas iki šiol yra vertinamas prieštaringai. 

Šią publikaciją galite skaityti ir lenkų kalba. 

„Teisę apsaugoti savo vaikus keliame aukščiau už nusikaltėlių anonimiškumą. Valstybė privalo ginti vaiką, o ne pedofilą. Nusikaltėlis, skriaudžiantis vaikus, gali tikėtis labai sunkių pasekmių – ne tik ilgalaikės bausmės, bet ir anonimiškumo praradimo. Dėl šių priežasčių griežtiname Baudžiamąjį kodeksą ir planuojame tolimesnius reglamentų keitimus. Į laisvę išėjęs nusikaltėlis turi būti nuolat kontroliuojamas. Visi privalo žinoti, kas yra jų kaimynas, – prieš įstatymo įsigaliojimą pabrėžė teisingumo ministras Zbigniewas Ziobro. 

Teisėjas Bartoszas Jakubowskis buvo pagrindinis projekto kūrėjas. Vėliau kuravo Baudžiamosios teisės departamentą, kuriame iš pradžių buvo įsteigtas registras. Dabar B. Jakubowskis yra baudžiamosios justicijos teisėjas, sprendžiantis ir seksualinių nusikaltimų bylas. 

Jis priminė, kad įstatymas dėl seksualinių nusikaltimų grėsmės užkardymo Lenkijoje buvo priimtas 2016 m. Jame apibrėžiamos papildomos apsaugos priemonės, kitokios, nei numato Lenkijos baudžiamasis kodeksas. 

„Jomis siekiama užkirsti kelią seksualiniams nusikaltimams. Nors jau turime atitinkamų įrankių, įstatymų leidėjas nusprendė, kad panašūs nusikaltimai yra labai sunkūs ir daro nukentėjusiesiems ilgalaikį poveikį, todėl būtina imtis papildomų saugumo priemonių, kurios dar labiau sumažins nusikalstamumą, o kartu ir užkirs kelią tolesniems nusižengimams“, – aiškina teisėjas interviu LRT.lt. 

Įstatymas susideda iš trijų svarbiausių apsaugos priemonių. Pirmoji – seksualinių nusikaltėlių registras. Jį sudaro trys duomenų bazės, tačiau pagrindinės yra dvi: ribotos prieigos registras ir viešasis registras. Pirmuoju gali naudotis tik konkrečios valstybės institucijos, saugos tarnybos bei darbdaviai. Jame yra visi nusikaltėlių, nuteistų už seksualinius nusikaltimus, asmens duomenys bei kita su bausmės atlikimu susijusi informacija. Taip pat nusikaltėlio anketoje yra pateikiama kitų nusižengimų istorija. Taip tyrimą atliekančios institucijos gauna visą konkretaus piliečio biografiją. 

„Galima sužinoti, ar nuteistasis turi apyrankę, ar atlieka bausmę prižiūrimas policijos. Taip pat registre yra nuteistojo asmens kodas, paso nuotrauka, ankstesni nuolatinės ir laikinosios gyvenamosios vietos adresai, taip pat faktinė buvimo vieta. Kuriant registrą iš Baudžiamojo kodekso buvo atrinkti sunkiausi seksualinio pobūdžio nusikaltimai: išžaginimas, pedofilija ir kita nusikalstama veika, daranti tiesioginę ir fizinę įtaką aukoms“, – pabrėžia teisėjas. 

Vienas iš registro autorių teigia, kad didžiausi ginčai Lenkijos visuomenėje kilo dėl viešo registro paskelbimo. 

„Patikrinti viešo registro duomenis gali bet kuris asmuo, nepriklausomai nuo gyvenamosios šalies. Registre yra skelbiama informacija apie nuteistus ar nepakaltinamus, tačiau nusižengimus padariusius asmenis. Viešajame registre veikia paieškos pagal pavardę ar vietovardį sistema. Pavyzdžiui, paieškos rezultatai nurodo, kad Kolobžege gyvena du, o Varšuvoje – devyni žmonės, padarę sunkius seksualinius nusikaltimus. Nusikaltėlio profilį sudaro nuotrauka, vardas, pavardė, gimimo data, lytis, gimimo vieta, pilietybė ir miestas, kuriame šiuo metu gyvena konkretus asmuo. Paspaudus ant profilio nuorodos, galima sužinoti daugiau informacijos apie atliktą bausmę“, – aiškina jis. 

„Jei norime įsikurti konkrečioje vietovėje, galime patikrinti, kiek pavojingų žmonių joje gyvena. Lenkijos teisės aktų kūrėjai nusprendė, kad toks registras reikalingas siekiant užkirsti kelią sunkiems nusikaltimams ateityje. Tai yra perspėjimas būsimiems nusikaltėliams – jei pasiryš tokiai veikai, žinos, kad bus ne tik nuteisti, bet ir jų atvaizdas taps lengvai prieinamas plačiajai visuomenei. Galbūt būsimos stigmatizacijos ir viešojo gyvenimo apribojimas sustabdys dalį potencialių nusikaltėlių“, – priduria jis. 

Į viešąjį registrą įtraukiami tik patys pavojingiausi nusikaltėliai, t. y. asmenys, teisti už jaunesnio nei 15 metų asmens išžaginimą, nusikaltėliai, įvykdę seksualinio pobūdžio nusikaltimus su ypatingu žiaurumu, bei recidyvistai. Jie yra kalinami be lygtinio paleidimo. 

Kaip dar vieną apsaugos priemonę B. Jakubowskis vardija darbdavių įsipareigojimus pedagogikos, švietimo, poilsio, gydymo ir kt. srityse. 

„Įstatymas dėl seksualinių nusikaltimų grėsmės užkardymo įveda prievolę tikrinti konkrečius darbo kandidatus ribotos prieigos registre. Jei ten yra būsimo darbuotojo duomenys, tokio kandidato darbdavys negali priimti“, – sako teisėjas. 

Jei darbdavys sąmoningai (ar ne) nepatikrins kandidato, jam grės baudžiamoji atsakomybė. „Įstatyme viskas reglamentuota nuo A iki Z, prieiga nesuteikiama ad hoc. Konkrečios įstaigos direktorius privalo užpildyti specialią formą, kurią galima rasti Teisingumo ministerijos svetainėje. Vėliau ministerija šiuos duomenis patikrina ir tik tada leidžia naudotis sistema. Jei mokykloje pradės darbą naujas mokytojas, darbdavys anksčiau pateikia jo asmens duomenis. Po jų patikrinimo direktorius privalo atsispausdinti formą su unikaliu kodu, kuriame yra paslėpta informacija, kas ir kada ieškojo konkretaus asmens duomenų. Tai leidžia patikrinti, ar direktorius įvykdė savo pareigą ir apsaugojo nepilnamečius nuo galimo pedofilo“, – aiškina pašnekovas. 

Įstatymo rengėjas prisimena, kad darbo metu jam kilo abejonių, kaip įstatymas veiks. „Manęs dažnai klausdavo, ar būtina tikrinti mokyklos šildymo rangovą ar vairuotoją? Ką daryti, jei neoficialiai yra kviečiama, pavyzdžiui, auklė? Tai gali būti žmogus iš kaimynystės ar šeimos narys. Nenorime per didelio valstybės kišimosi į kaimyninius ir šeimyninius santykius, todėl numatėme pataisą, kad tikrinimas registre nėra privalomas, jei laikinąjį globėją tėvai pažįsta asmeniškai. Pats nenorėčiau tikrinti brolio, sesers ar tėvų, jei žinau, kad jie nėra susiję su seksualiniais nusikaltimais“, – sako teisėjas. 

Trečioji apsaugos priemonė – rizikos vietų nustatymas. Šiam tikslui pasiekti padeda Lenkijos Nacionalinės policijos komisariato publikuojamas interaktyvus žemėlapis. „Žemėlapį galima priartinti iki pat konkrečių namų. Jis leidžia pamatyti, ar dominančioje gatvėje nebuvo užfiksuota seksualinių nusikaltimų. Tai svarbu tėvams, besirenkantiems mokyklą ar darželį. Tėvai gali atpažinti pedofilą gatvėje ar žaidimų aikštelėje, todėl bus atsargūs. Žemėlapis kartu leidžia patikrinti, kokia yra tikimybė, kad vaikas gali nukentėti eidamas iš mokyklos“, – aiškina B. Jakubowskis. 

Teisėjas atkreipia dėmesį, kad nutarimas numato įrašų registruose automatizavimą. „Teismui reikėtų priimti atskirą nutartį neįrašyti asmens į registrą – antraip nuteistasis iš karto jame atsidurs. Pedofilijos aukos, bijančios pakartotinės viktimizacijos, gali kreiptis į teismą su prašymu neįtraukti nusikaltėlio į viešą registrą. Nepaisant to, jo asmens duomenys vis tiek bus prieinami riboto naudojimo bazėje. Tokiu atveju siekiame nepilnamečio gerovės, kad konkretus asmuo nebūtų siejamas su pedofilo šeima“, – sako jis. 

Nuteistasis duomenų bazėje yra tol, kol jam skirta bausmė nėra panaikinama, todėl jis privalo informuoti apie bet kokį gyvenamosios vietos pasikeitimą, trunkantį ilgiau nei tris dienas. Priešingu atveju jam gali būti skirta bauda arba areštas. Policija savo ruožtu privalo nedelsdama šią informaciją įrašyti į registrą – kitu atveju tai taip yra vertinama kaip nusižengimas. Tokiu būdu visa informacija yra nuolat atnaujinama. 

„Toks teisinis reglamentavimas reikalingas profiliavimui ir greitesniam vėlesnių nusikaltimų atskleidimui – kai negalime užkirsti kelio, bent jau galime greičiau sugauti kaltininką. Pavyzdžiui, jei policija gauna pranešimą, kad kažkas priekabiauja prie mažų vaikų už mokyklos ribų, ji gali nedelsdama atsidaryti registrą ir patikrinti, kas gyvena netoli konkrečios mokyklos. Taip galima iš karto patikrinti galimo nusikaltėlio alibi. Panašūs mechanizmai naudojami, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ten duomenų bazė yra daug platesnė – tereikia įvesti bet kokį raktinį žodį ir iškyla identiški atvejai su tomis pačiomis nusikaltėlio savybėmis, taip atrandant serijinį nusikaltėlį. Neturint panašios duomenų bazės, būtų sunku nustatyti, ar panašių įvykių nebuvo anksčiau“, – lygina Lenkijos teisėjas. 

Viešojo registro idėja iškart sulaukė seksologų ir dalies politikų kritikos. Jie tikina, kad pataisa neužkirs kelio seksualiniams nusikaltimams, tačiau padarys daug žalos, taip pat ir išžaginimo aukoms. 2016 m. mokslo leidinyje „Psychiatria Polska“ publikuotame Filipo Szumskio, Krzysztofo Kaspareko ir Józefo K. Gierowskio straipsnyje remiamasi amerikiečių mokslininkų tyrimais. Buvo nustatyta, kad JAV įvedus panašų registrą, kai kuriose valstijose žymiai sumažėjo įvykdytų išžaginimų skaičius, tačiau kitose poveikio nepastebėta. Priešinga situacija pastebėta Kalifornijoje – joje prievartos atvejų skaičius išaugo. 

Lenkijos Nacionalinė pedofilijos komisija paskelbė, kad 2021 m. nukentėjo 188 mergaitės ir 173 berniukai. 2022 m. aukomis buvo 161 mergaitė ir 114 berniukų. 

Registro kūrėjas prisipažįsta, kad kurdamas projektą iš tiesų sulaukė kritikos. „Girdėjau kritiškų balsų, tačiau jie pasigirsta paskelbus apie bet kurį teisėkūros projektą. Daugiausia buvo kritikuojama idėja, kad toks registras apskritai egzistuos. Jis nebuvo kritikuojamas kaip papildoma bazė, nepasitenkinimas kilo tik dėl registro paviešinimo. Panaši bazė iš tikrųjų naudojama Kanadoje ir JAV, tačiau Vakarų Europoje nėra siūloma panaši idėja. Labiausiai aprašytas ir ištirtas yra Prancūzijos atvejis, tačiau šios šalies registras labiau primena mūsų ribotos prieigos bazę. Tačiau Vakarų Europa neturi viešo registro su nusikaltėlių atvaizdais“, – lygina B. Jakubowskis. 

„Mes, kaip projekto autoriai, bandome įrodyti, kad tokios bazės trūkumas kitose šalyse nereiškia, kad Lenkija negali jos sukurti. Idėja taip pat atitinka Europos Sąjungos konvencijas ir Lenkijos Respublikos Konstituciją. Registras nepažeidžia kaltininko gyvenimo gerovės – įvaizdžio ir asmens duomenų apsaugos – proporcingumo, nes atsižvelgiame į tai, kam įstatymas užkerta kelią. Valstybė privalo ginti piliečius ir užtikrinti jų gerovę. Papildomas viešas registras reikalingas kaip pusiau administracinė priemonė, kuri palengvintų potencialių aukų situaciją. Kita vertus, tai yra atgrasymo priemonė“, – aiškina vienas iš teisės akto autorių. 

„Man pačiam smalsu, ar mūsų registras jau daro įtaką visuomenei. Nebepriklausau Teisingumo ministerijos delegacijai, todėl neturiu informacijos apie akto poveikį. Žinoma, svarbu žinoti, ar įstatymas yra veiksmingas“, – priduria jis. 

Teisėjas atkreipia dėmesį, kad jam neteko girdėti apie atvejus, kad kas nors būtų bandęs įsilaužti į registro apsaugos sistemą ir ištrinti iš jos duomenis ar bandytų kaip nors kitaip išvengti patekimo į duomenų bazę. „Už duomenų saugumą yra atsakinga Nacionalinio nuosprendžių registro tarnyba, priklausanti Teisingumo ministerijai. Ji skirta tinkamam sistemos veikimui užtikrinti. Ten dirba labai kompetentingi žmonės“, – tikina pašnekovas. 

Pataisos autorius priduria, kad į registrą įtraukti ir tie nusikaltėliai, kurie buvo teisti iki akto įsigaliojimo. „Tai ne teisinė, o administracinė priemonė, kuri galioja ir Prancūzijoje. Asmuo turi galimybę per tam tikrą laikotarpį kreiptis į teismą ir pateikti aplinkybes, pagrindžiančias, kodėl jo duomenys negali būti paskelbti registre. Tik teismas gali papildomai nuspręsti, priimti tokį prašymą ar ne. Sprendimą gali apskųsti prokuroras“, – apibendrina B. Jakubowskis. 

Dėmesio!                     

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.                     

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Daugiau kaip prieš 26 metus Kūčių vakarą Panevėžio „Svainijos“ parduotuvėje kruvinas žudynes, kai buvo nušauti keturi kriminalinio pasaulio šulai, surengusio verslininko Rimanto Okuličiaus šeimos gyvenimas pasisuko ne ta linkme, kaip jis norėjo – po ilgalaikio tyrimo pareigūnai išsiaiškino, kad vyro sūnūs taip pat gali daryti nusikaltimus. Ne tik Lietuvoje.

Ir ši informacija jau pasitvirtino – R. Okuličiaus sūnus Darius Okuličius pasiųstas į kalėjimą, kuriame turės praleisti 6 metus. Tuo metu kito jo sūnaus Dainiaus Okuličiaus policijos pareigūnai ieško visame pasaulyje – prokuratūra Delfi.lt nurodė, kad yra paskelbta tarptautinė paieška.  

Kad Panevėžyje gyvenantys broliai Okuličiai gali verstis neteisėta veikla, policijos pareigūnai turėjo duomenų jau seniai, todėl slapta stebėjo ne tik juos, bet ir šių draugus. Į pagalbą jie buvo pasitelkę ir kolegas iš užsienio, nes nusikaltimai buvo daromi ne tik Lietuvoje. Taip baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta daugiau kaip dešimt asmenų.  

Elektrikas kanapių plantacijoje  

Prekyba narkotikais – rizikinga, bet labai pelninga veikla. O ji dar pelningesnė, jeigu pats užsiaugini kanapes ir vėliau jas parduoti. Atrodo, šia nuostata galėjo vadovautis ir broliai Okuličiai, Ispanijoje išsinuomoję nedidelę sodybą, kurioje nutarė auginti kanapes. Tačiau ne patys – jiems reikėjo žmogaus, kuris už kuo mažesnį atlygį sutiktų prižiūrėti kanapių plantaciją. 

Ir tokį netrukus surado – Dainius Okuličius, dar dirbdamas Norvegijoje, susipažino su panevėžiečiu Kęstučiu (vardas pakeistas), vėliau jis grįžo į Panevėžį, su žmona ir vaiku nuomojosi būstą, tačiau buvo įklimpęs į dideles skolas ir negalėjo legaliai dirbti.  

Taip vieną dieną jis sulaukė pasiūlymo – važiuoti į Ispaniją, kur tris mėnesius reikės padirbėti elektriku. Vyras nė nedvejodamas sutiko – juk buvo žadama, kad darbas bus legalus, taip pat gaus didelį atlyginimą ir taip galės padengti įsiskolinimus, kuriuos iš jo bandė išieškoti antstoliai.  

„Tuo metu mano skolos sudarė apie 10 tūkstančių eurų, o man per mėnesį žadėjo mokėti tūkstantį“, – sakė Kęstutis.  

Į pietų Ispaniją, netoli Alikantės, Kęstutis išvyko su Dariumi Okuličiumi – iki šios kelionės vyras jo nepažinojo.  

O kai nuvyko į negyvenamą sodybą, sužinojo, kad nebus jokio žadėto elektriko darbo – vietoj to teks prie sodybos įrengtame garaže auginti ir prižiūrėti kanapes.  

Kelio atgal jau nebuvo. 

„Darius man sakė, kad gyvensime ir dirbsime dviese, tačiau iš tikrųjų jis į sodybą parvažiuodavo tik pernakvoti – visą dieną būdavo išvykęs, – kalbėjo Kęstutis. – Name, kuriame buvau apgyvendintas, buvo senų žemių, durpių maišai, vazonai, sausų senų kanapių lapų. Garažą sutvarkiau ir įrengiau patalpą, kuri buvo tinkama auginti kanapes: sumontavau įrangą, laistymo sistemą, pakabinau į sodybą atvežtas lempas, sienas apklijavau blizgia plėvele, sustačiau vazonus su žemėmis, pasodinau daigus. Jų buvo virš 500 – pilnas garažas.“  

Vyro teigimu, visą reikalingą įrangą parūpino Darius.  

„Vazonėlyje buvo auginamas vienas daigas, nors kanapių buvo labai daug, tačiau namuose jautėsi nestiprus kvapas, nes buvo įrengta labai gera ventiliacijos sistema“, – sakė jis.  

Santykius pakeitė kilęs gaisras  

Tačiau Kęstutis ne kartą savo „šeimininkui“ aiškino, kad kuo greičiau reikia pakeisti elektros instaliaciją: „Laidai buvo labai ploni, seni, o kilovatų buvo nemažai, sakiau jam, kad pavojinga, kada nors gali užsidegti, tačiau Darius atkirsdavo, kad iki mūsų viskas buvo gerai, liepė daryti, ką reikia, o ne galvoti apie instaliaciją.“  

Kęstučio nuogąstavimai, kad gali kilti gaisras, netrukus pasitvirtino su kaupu – per Kalėdas garaže nuo perkaitimo lydėsi ir užsidegė laidai.  

„Liepsnos nebuvo, nes durpės smilko, išsilydė laidų plastmasės, dalis augalų nudžiuvo, reikėjo viską perdaryti iš naujo“, – sakė jis.  

Šis gaisras kaip reikiant pakeitė kartu gyvenančių vyrų santykius. „Darius pasidarė piktas, ėmė gąsdinti, kad prasiskolinau ir nemoku auginti, sakė, jog liksiu skolingas visą gyvenimą, – prisipažino vyras. – Jis buvo labai piktas – ne tik rėkė, bet ir tampė už krūtinės, keletą kartų sudavė.  

Darius vis grasino, kad jei jo neklausysiu, tai „subyrėsiu“ – supratau, jog už nepaklusimą būsiu sumuštas. Nuo tada ėmiau jo dar labiau bijoti.“  

Po gaisro Kęstutis viską pradėjo iš naujo – sutvarkė elektros instaliaciją, pasodino apie 500-600 naujų kanapių daigų.  

Kaip jos auga, netrukus atvažiavo pasižiūrėti elektriko darbą žadėjęs Dainius Okuličius.  

„Jos augo prastai, todėl man nebuvo leista išvažiuoti, kol pilnai daigų neužauginsiu, o tuo metu mano draugė man buvo iškėlusi ultimatumą – arba aš grįžtu į namus, arba ji su manimi skiriasi, – sakė Kęstutis. – Neturėjau kito pasirinkimo, todėl apie tai papasakojau Dariui, kuris negalėjo priimti sprendimo ir liepė kreiptis į Dainių. Jis, išklausęs mano pasakojimo, nutarė, kad draugė gali pas mane atvažiuoti su dukra ir čia pagyventi.“

Kęstučio draugė su dukra Ispanijoje praleido apie mėnesį – moteris žinojo, kad vyras yra priverstas prižiūrėti kanapių plantaciją, bet į ją buvo griežtai draudžiama užeiti, už darbą negauna jokių pinigų, o santykiai su Dariumi Okuličiumi yra labai įtempti: „Kai jis būdavo namuose, mes stengdavomės išeiti ir jam nelįsti į akis“.  

Po viešnagės moteris su dukra grįžo į Lietuvą, tuo metu Kęstučiui nebuvo leista išvykti – jis privalėjo savo „darbą“ užbaigti iki galo, todėl Ispanijoje buvo priverstas praleisti dar apie pusmetį.  

Kai kanapės pagaliau užaugo, vyras turėjo nuimti derlių – nuskintus lapus ir pumpurus reikėjo išdžiovinti.  

„Paskui su Dariumi jas vakuumavome ir pakavome į dėžes, o tada užkasėme po žeme“, – vyro teigimu, netrukus į sodybą atvyko panevėžietis Laimis, kuris narkotines medžiagas turėjo parvežti į Lietuvą.  

Anot jo, į Lietuvą Laimis išvyko maždaug po savaitės – kanapes paslėpė dviejuose kelioniniuose krepšiuose.  

„Jų buvo apie 10 kg, Laimis žinojo, kad veža „žolę“, prieš kelionę pergyveno, sakė, jog daugiau nebevažiuos“, – prisiminė Kęstutis, kurį pareigūnai šioje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis pripažino nukentėjusiuosiu.  

Netrukus į namus sugrįžo ir jis pats – vyras teigė, kad per metus, praleistus pietų Ispanijoje, nieko neuždirbo, kartais net neturėdavo valgyti, nes 40-50 eurų, kuriuos duodavo Darius, ne visada užtekdavo, kartais net ir jų negaudavo.  

„Todėl man ne kartą teko eiti vogti į parduotuvę“, – prisipažino panevėžietis. Jis taip pat neslėpė, kad tuo metu kasdien rūkė „žolę“ – esą taip „ramino“ stresą ir nuolatinę įtampą. Į policiją jis bijojo kreiptis – teisinosi, kad buvo kitoje šalyje, todėl vargiai būtų kur toli nubėgęs, be to, baiminosi dėl savo šeimos saugumo.  

Suėmė, nes apsivogė parduotuvėje  

Kai vyras grįžo į Lietuvą, netikėtai sulaukė Dainiaus Okuličiaus vizito – šis pasakė, jog jo gali ieškoti policija, todėl geriausiai būtų, jeigu šis vėl išvažiuotų į Ispaniją. Bet vyras atsisakė.  

Jis tada dar nežinojo, kad kanapės, kurias Laimis vežė į Lietuvą, jau buvo policijos komisariate – tuo metu pareigūnai slapta stebėjo su jų gabenimu susijusius panevėžiečius ir žinojo, kada jos bus atvežtos.  

„Dainius mane spaudė, kad versčiau kaltę kitam asmeniui, prašė nesakyti, jog jis mane įkalbėjo važiuoti į Ispaniją“, – prisipažino Kęstutis, kurį, kaip ir buvo sakęs Okuličius, netrukus aplankė policijos pareigūnai. Jiems vyras ir išklojo, į kokią vergiją buvo patekęs saulėtoje Ispanijoje.

Tuo metu Darius Okuličius, kurį pareigūnai sulaikė besislapstantį prie Alikantės, aiškino, kad nėra susijęs su kanapėmis – esą jis Kęstutį tik nuvežė į Ispaniją, nes ten tuo metu vyko, be to, to buvo prašęs jo brolis.  

„Kelionės metu Kęstutis man papasakojo, kad Ispanijoje augins „žolę“, per savo pažįstamą nuo darbo Norvegijoje laikų susirado namą, pasiūlė mano broliui susimesti pinigų ir ten kartu auginti „žolę“, – kalbėjo Darius. – Jis man sakė, kad yra šios srities specialistas, profesionalas, kanapes augino ir Lietuvoje.“  

Vyras teigė, kad Ispanijoje ne tik atostogavo, bet ir ieškojosi darbo, tačiau jį surasti nebuvo lengva, dėl to kurį laiką gyveno su Kęstučiu ir net matė, kaip kanapių plantacijoje buvo kilęs gaisras.  

„Dar padėjau jį užgesinti“, – aiškino Darius Okuličius.  

Jis tikino, kad Kęstutis meluoja, jog buvo įtrauktas į priverstinį darbą: „Į Ispaniją jo prievarta niekas nevežė, jis ten gyveno kaip karalius, nes pardavinėdavo užaugintą „žolę“, pinigų visada turėdavo, net buvo nusipirkęs automobilį, turėjo telefoną, bendravo su šeima, turėjo internetą, kompiuterį.“  

Darius Okuličius teigė, kad po kurio laiko iš Kęstučio sodybos išsikraustė – Alikantėje išsinuomojo būstą, dirbo, bet gaudavo labai nedidelį atlyginimą. Jis taip pat prisipažino, kad netrukus buvo patekęs į vietos policijos pareigūnų akiratį – buvo mėnesiui suimtas dėl drabužių vagystės iš parduotuvės.  

„Paskui susiradau darbą, pas Kęstutį sodyboje daugiau nesilankiau ir prie kanapių auginimo bei jų vakuumavimo neprisidėjau“, – sakė jis.  

Slapstosi, bet sutiko liudyti teisme  

Vyro pasakojimu, kad jis niekaip nesusijęs su kanapių plantacija, nei prokurorai, nei teisėjai nepatikėjo ir jį nuteisė 6 metų laisvės atėmimo bausme. Tuo metu jo broliui Dainiui iškelta byla buvo išskirta į atskirą – tarptautinę paiešką paskelbę pareigūnai laukia, kol jis bus sulaikytas. Tačiau, neįtikėtina, jis atsirado, bet pasiduoti neketina – kai Darius su advokatu apskundė nuosprendį apeliacine tvarka, Dainius pasisiūlė liudyti brolio byloje ir pasakyti, anot jo, visą tiesą.  

Kadangi vyras teisėsaugai neplanuoja pasiduoti, teisėjai jį sutiko apklausti nuotoliniu būdu – iki to laiko jo nebuvo pavykę apklausti nei policijos tyrėjams, nei prokurorams. Šios apklausos metu Dainius Okuličius prisipažino žinojęs, kad neturėdamas leidimo Kęstutis augino kanapes, jis taip pat į šią veiklą buvo investavęs savo pinigus. Tačiau, pažymėjo jis, brolis su šia neteisėta veikla esą niekaip nesusijęs.  

Anot nuo teisėsaugos pareigūnų besislapstančio vyro, Kęstutis jam buvo prisipažinęs, jog užaugino 6 kg kanapių, nors pareigūnai sulaikymo metu rado kone dvigubai didesnį kiekį: „Nežinau, iš kur atsirado toks kiekis, gal Kęstutis tiek ir užaugino, tik man pamelavo, ne norėjo užsidirbti daugiau pinigų.“  

Jis taip pat neslėpė, kad jo bičiulis Arendas Grinevičius (teistas 5 kartus) organizavo kanapių atvežimą į Lietuvą – surado žmogų, kuris jas turėjo parvežti į Lietuvą. 

„A. Grinevičius pasiūlė Kęstučiui „smeigti ragus“ – paimti krovinį ir jo neatiduoti“, – prisipažino Dainius Okuličius. – Nepritariau tokiai idėjai, nes Kęstutis man buvo skolingas 10 tūkst. Eur. Tada jis, pasitaręs su kažkokiais žmonėmis, pasiūlė, kad jie patys pasiims tą krovinį, susitvarkys su Kęstučiu, o man duos 12 tūkst. Eur. Sutikau, tik pasakiau, jog noriu žinoti kiekvieną kurjerio žingsnį, nes bijojau, kad gali dingti krovinys.“  

Kad krovinys atsidūrė policijos pareigūnų rankose ir buvo sulaikytas ne tik jį į Lietuvą pakeleivingu mikroautobusu atgabenęs Laimis, bet ir šį degalinėje pasitikęs bičiulis, Dainius Okuličius teigė esą sužinojęs tik tuomet, kai į Lietuvą sugrįžo Kęstutis.  

Nors liudydamas teisme Dainius Okuličius bandė pagelbėti savo broliui Dariui, už kurio laisvę jo tėvas R. Okuličius buvo sumokėjęs 10 tūkst. Eur užstatą, tačiau teisėjai nusprendė, kad tai tėra jo pasirinktas gynybos būdas.  

Užverbuotai aukai turės atlyginti žalą  

Šioje prekybos žmonėmis byloje nukentėjusiuoju pripažintam Kęstučiui teismas iš Dariaus Okuličiaus priteisė 4 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą.  

„Byloje nustatyta, kad pasinaudojus pažeidžiamumu dėl sunkios finansinės padėties ir panaudojus apgaulę, žadant elektriko darbą, nukentėjusysis buvo užverbuotas ir išgabentas į Ispaniją, – nurodė teisėjos Vitalijos Norkūnaitės pirmininkaujama teisėjų kolegija. – Nuvykus į šią šalį nukentėjusiajam buvo pasakyta, jog jo tikrasis darbas bus neteisėtai auginti kanapes. Kęstučiui buvo nustatyta tam tikra tvarka ir drausmė, dėl jos nesilaikymo kildavo konfliktų. Nors nukentėjusiajam buvo suteikta sąlyginė veiksmų laisvė, tačiau ši nukentėjusiojo laisvė buvo dalinė, pastarojo valios laisvei buvo daromas varžomasis poveikis. Nukentėjusysis buvo užsienio šalyje, nemokėjo užsienio kalbos, neturėjo pakankamai pinigų, jam buvo neleidžiama grįžti į Lietuvą, kol neužaugins kanapių, jo atžvilgiu buvo naudojamas psichinis ir fizinis smurtas, dėl ko jis bijojo Dariaus Okuličiaus ir nesiryžo pabėgti iš sodybos, kurioje prievarta augino kanapes.“  

Pasak teisėjų, nukentėjusysis pakankamai ilgą laiką buvo atskirtas nuo šeimos, jam duodamų pinigų pragyvenimui neužtekdavo, dėl to siekdamas išgyventi jis buvo priverstas vagiliauti.  

„Dėl nurodytų nusikalstamų Dariaus Okuličiaus veiksmų nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą ir ilgalaikius skaudžius dvasinius išgyvenimus“, – teismas pažymėjo, kad taineabejotinai turėjo neigiamą poveikį jo gyvenimui, psichinei ir fizinei sveikatai.  

Į Dubajų – kokaino  

Šioje baudžiamojoje byloje taip pat buvo nagrinėjamas dar vienas epizodas, susijęs su narkotinių medžiagų gabenimu, tačiau jis nebuvo susijęs su broliais Okuličiais – jų pažįstami surado panevėžietį, kuris iš Jungtinių Arabų Emyratų turėjo į Airijos sostinę atskraidinti kilogramą kokaino. Šią užduotį sutiko įvykdyti vienas vyras, kuris anksčiau į Airiją gabendavo cigaretes – už „darbą“ jam buvo pažadėtas 5 tūkst. Eur atlygis.  

„Paatostogauti“ į Dubajų jis turėjo skristi per Dubliną, jam buvo nupirkti bilietai, pasirūpinta jo nakvyne, o prieš kelionę atgal buvo perduota siunta – kvaišalai buvo supakuoti į alkoholinio gėrimo butelį. Bet šį keleivį Airijos pareigūnai nutarė patikrinti oro uoste. Už tai, kad gabeno kokainą, jis Dublino teismo nuosprendžiu buvo nuteistas puspenktų metų laisvės atėmimo bausme. 

Šį nusikaltimą policijos pareigūnai išaiškino klausydamiesi panevėžiečių pokalbių. Iš pradžių kokaino atgabenimui buvo surastas kitas žmogus, tačiau paaiškėjo, jog jis negali vykti – neturi paso. Šis pasiūlymas buvo pateiktas ir vienai moteriai, bet ji atsisakė, bet pasiūlė savo buvusiam sutuoktiniui, kuris ir sutiko.  

„Mūsų šalyje dėka pareigūnų ir prokurorų mes atpažįstame vieną sunkiausiai įrodomų prekybos žmonėmis formų – vertimą daryti nusikaltimus, – komentuodama šios baudžiamosios bylos aplinkybes sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. – Čia aukos ir teisėsaugos tarpusavio pasitikėjimas ir bendradarbiavimas yra būtinas, jo dėka gerai organizuoti nusikaltėliai yra patraukiami atsakomybėn.  

Ar lengva žmogui, absoliučiai kontroliuotam savo išnaudotojų tapti tokiu liudytoju? Ši byla labai gerai parodo, kad tikrai ne, matėme, kokią milžinišką kainą mokėjo prabilęs nukentėjusysis. Bet jam pavyko! Lieka tik apgailestauti, jog tokio pobūdžio bylos nepatraukia visuomenės dėmesio, tačiau būtent jose nubrėžiamos raudonos ribos, už kurių jau prasideda mūsų valstybės griovimas. Tad nuoširdžiai sveikiname Panevėžio apygardos prokurorus ir apskrities kriminalistus, išaiškinusius nusikalstamos grupuotės veiklą ir leidusius teismams ją nubausti.“ 

 

Dėmesio!  

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.  

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

   

Praėjusią savaitę Lietuvoje nuskambėjo informacija apie atvejį, kai Panevėžio vyskupijos kunigas autobuse smogė moteriai. Galiausiai Vilniaus apygardos prokuratūra nusprendė kaltininką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, nukentėjusiajai ir kaltininkui susitaikius, tačiau dėmesio sulaukė kita detalė – apie sprendimą Generalinė prokuratūra pranešė kartu su smurtautojo darbdave Panevėžio vyskupija. Anot kritikų, tai rodo susirūpinimą keliantį Katalikų bažnyčios susisaistymą su valstybės institucija. 

Kritikuoja prokuratūrą 

LRT.lt primena, kad konfliktas, per kurį Panevėžio Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Justas Jasėnas trenkė moteriai, įvyko sausio mėnesį. 

Kaip paaiškėjo, tarpmiestiniame autobuse, važiavusiame iš Vilniaus į Šiaulius, tarp dviejų keleivių įvyko žodinis konfliktas. Jam tęsiantis, kunigas J. Jasėnas tyčia vieną kartą ranka sudavė moteriai į veidą. Po šio smūgio keleivei ėmė bėgti kraujas iš nosies, vėliau veido srityje susiformavo hematoma. Nukentėjusiosios prašymu autobuso vairuotojas iškvietė policiją, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl viešosios tvarkos pažeidimo. 

Įtariamasis prisipažino sudavęs moteriai, gailėjosi dėl šio nederamo savo poelgio, susitaikė su nukentėjusiąja, atlygino jai padarytą žalą. Prokuratūros sprendimu, kunigas galiausiai buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. 

Visos šios detalės žinomos iš pranešimo, kurį išplatino Generalinė prokuratūra. Tačiau daug kam užkliuvusi detalė – prokuratūra pranešimą žiniasklaidai išplatino kartu su Panevėžio vyskupija, kurioje dirba moteriai trenkęs kunigas, paskelbė, kad tai bendras pranešimas. 

Anot Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto dekano, teisės profesoriaus Dainiaus Žalimo, jis kitų tokių atvejų, kai Generalinė prokuratūra platina pranešimus kartu su kita įstaiga, nepamena. 

Jo teigimu, Lietuvoje nėra valstybinės religijos, o valstybė negali rodyti palankumo vienai iš religinių bendruomenių. 

„Kodėl tai blogai? Nes valstybės institucijos turi dirbti savo darbą, o Bažnyčia – savo. <…> Bendri pranešimai spaudai rodo glaudesnį prokuratūros ryšį su viena iš Bažnyčių. Pašaliniam stebėtojui gali kilti klausimų, ar prokuratūra gali nešališkai ir objektyviai tirti tos Bažnyčios tarnų veiksmus“, – pažymėjo teisės profesorius. 

Anot jo, bendro pranešimo neturėjo būti. 

„Lygiai taip pat būtų galima teigti, kad uždaroji akcinė bendrovė, kitas juridinis asmuo gali pagrįstai tikėtis kartu su prokuratūra leisti pranešimus spaudai apie jų darbuotojo atliktus veiksmus ir tyrimo rezultatus“, – lygino D. Žalimas. 

Jis pažymėjo, kad yra ir daugiau atvejų, kai kyla klausimų dėl valstybės institucijų sąsajų su Katalikų bažnyčia, pavyzdžiui, šventinami policijos automobiliai, Vyskupų Konferencija skiria atstovą į visuomeninio transliuotojo tarybą, dvasininkai lankosi Seimo sesijų atidaryme. 

„Vien tai, kad dauguma Lietuvos gyventojų laiko save katalikais, nesuteikia pagrindo jų privilegijuoti valstybės valdyme“, – pažymėjo pašnekovas. 

Prabilo apie žalą smurto aukoms 

Prokuratūros gestą sukritikavo ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė. 

Jos teigimu, pranešimus spaudai institucijos gali rašyti, kaip mano esant tinkama, tačiau toks pranešimas rodo nejautrumą nukentėjusiajai. 

„Jei kalbame apie įstaigą, kuriai suteiktas mandatas organizuoti baudžiamąjį persekiojimą, ginti viešąjį interesą, jos plunksnos draugai, kukliai prisišlieję bendro pranešimo kamputyje, tarsi įgyja dalį tos galios, patikimumo“, – kritikavo ji. 

Pašnekovė skatina pažiūrėti į situaciją nukentėjusiųjų nuo smurto akimis, anot jos, jiems, kaip rodo praktika, dažnai sunku pasitikėti teisėsauga. 

„Kaip gali neatsiimti pareiškimo ar nesitaikyti, pavyzdžiui, su tau į veidą smogusiu kunigu, jeigu, pasirodo, prokuratūra ir kurija veikia kartu“, – sakė K. Mišinienė. 

Pasak jos, toks bendras Bažnyčios ir prokuratūros komentaras „ypač liūdina“, nes pastaruoju metu buvo paviešinta informacija apie seksualinės prievartos Bažnyčioje atvejus. 

„Mums, skatinantiems aukas pasitikėti ir bendradarbiauti su teisėsauga, šis komentaras rodo, kad toks patikimas užnugaris prokuratūra taip pat gali neatsilaikyti prieš poveikį“, – sakė K. Mišinienė. 

Nei Generalinė prokuratūra, nei Panevėžio vyskupija nedetalizavo, kodėl buvo priimtas sprendimas platinti bendrą pranešimą ar kaip vertintų kritiką. 

Anot prokuratūros, ji įvertino „konkrečią situaciją“. Panevėžio vyskupija paminėjo diplomatinį Lietuvos susitarimą su Vatikanu. 

„2000 m. gegužės 5 d. Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartis Dėl santykių tarp Katalikų Bažnyčios ir Valstybės teisinių aspektų 8 straipsnio 2 dalyje numato, kad, patraukus dvasininką baudžiamojon atsakomybėn, atitinkamos teisinės institucijos, atsižvelgdamos į dvasininkų sielovadinę atsakomybę tikintiesiems, apie tai informuoja kompetentingą Bažnyčios vadovybę, jeigu tai nepakenks bylos tyrimui. Šiuo pagrindu ir buvo priimtas sprendimas padaryti bendrą visa apimantį pranešimą“, – LRT.lt komentavo generalinis Panevėžio vyskupo vikaras kunigas Eugenijus Styra. 

 

Dėmesio! 

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. 

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

   

Lietuvoje kilusia migrantų krize sėkmingai pasinaudojo apsukrus teisininkas, uždirbęs iš Migracijos departamento kone pusę milijono eurų. Už šiuos pinigus advokatas Paulius Vinkleris atstovavo prieglobsčio prašytojams, tačiau suteiktų paslaugų kokybė kelia labai daug abejonių. Tiek daug, kad Advokatūra nusprendė iškelti savo nariui drausmės bylą, o valstybė su juo nutraukė visas sutartis.

Apie skandalingą advokato Pauliaus Vinklerio pasipelnymo schemą Delfi jau rašė pernai. Tuomet ne vienas jo klientas pasakojo net akyse nematę jiems valstybės nusamdyto advokato. Po šios publikacijos praėjus pusmečiui MD nutraukė sutartis su P. Vinkleriu, o Advokatūra pradėjo gilintis į savo nario veiklą.

Be to, Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) dabar pateikė ir dar skandalingesnių kaltinimų. P. Vinkleris esą iš vienos migrantės paėmė 1200 eurų už teisinę pagalbą, nors jam jau buvo sumokėjusi valstybė. Advokatas šią konkrečią situaciją komentuoti atsisakė, kadangi kaltinimą jam meta ne klientė, o KOPŽI.

„Kadangi čia ne pati migrantė pasisako, galioja konfidencialumo pareigos. Nieko negaliu Jums patvirtinti ir nurodyti“, – Delfi atsiųstame komentare rašė P. Vinkleris ir pridūrė, kad pagal pateiktą informaciją jam net nėra visiškai aišku, apie kokį žmogų kalbama.

Paklaustas apie jam iškeltą drausmės bylą, advokatas atsakė, kad kol kas komentuoti nėra ką.

„Noriu pabrėžti, kad Jūs be reikalo džiaugiatės ta drausmine byla. Tai tik vienas etapas, jis nieko nereiškia. Kol nėra galutinio sprendimo, nėra ko čia ir komentuoti“, – tokio atsakymo sulaukė Delfi.

(Aut. past. Pabrėžčiau, kad advokatui iškelta drausmės byla šių eilučių autoriui nekelia jokio džiaugsmo ar kitų emocijų.)

Uždirbo beveik pusę milijono

Pasak advokato, migrantų krizė iššūkis buvo ne tik valstybės institucijoms, bet ir jam pačiam. Be to, jis paminėjo, kad MD konkursus dėl teisinės pagalbos prieglobsčio prašytojams buvo laimėjęs dar prieš prasidedant jų antplūdžiui 2021-ųjų vasarą.

„Sutarties vykdymo metu krūvis buvo didelis ir jį suvaldyti – didelis iššūkis, pareikalavęs labai daug pastangų ir energijos, – nurodė P. Vinkleris. – Tačiau šis krūvis pasitelkus šešis papildomus advokatus bei mano pastangomis buvo suvaldytas.“

Visgi anksčiau Delfi kalbinti teisės ekspertai abejojo, kaip įmanoma kokybiškai per trumpą laiką aptarnauti šimtus klientų su kelių žmonių pagalba, – tam, jų vertinimu, reiktų dešimčių, o gal ir šimtų teisininkų.

Paklaustas, kiek iš visos krizės uždirbo, P. Vinkleris atsisakė atsakyti į šį klausimą, tik paminėjo, kad įkainiai už paslaugas nebuvo dideli.

Įkainiai išties nebuvo dideli, už dokumentų teismui parengimą jis imdavo po 50 eurų, už pasirodymą teisme – 30 eurų.

Tačiau bendra suma susidarė gana nemaža, MD pateiktais duomenimis, su P. Vinkleriu buvo sudarytos iš viso 4 sutartys, o bendra jam sumokėta suma – 484 488,87 Eur.

P. Vinklerio įkainiai už teikiamas paslaugas

Paskutinė sutartis nutraukta 2022-ųjų spalį šalių susitarimu. Sutarties nutraukimo motyvų MD neįvardino.

„Jų nutraukimo ar negaliojimo priežastys nekomentuojamos dėl sutartyse numatytų konfidencialumo įsipareigojimų“, – nurodė MD.

Delfi turimais duomenimis, vienas iš sutarties sąlygų – MD patvirtinimas, kad jie neturi ir ateityje neturės advokatui jokių pretenzijų.

Sulaukė drausmės bylos

Tačiau Delfi gautame Advokatų tarybos sprendime dėl drausmės bylos iškėlimo P. Vinkleriui minima, kad advokatui MD nuolat teikė pretenzijas iš pradžių žodžiu, o paskui ir raštu dėl teisinių paslaugų teikimo trūkumų.

„Migracijos departamento pateikti duomenys patvirtina, kad Advokatas, teikdamas teisines paslaugas migrantams, nebuvo pakankamai profesionalus ir pareigingas, nesilaikė lojalumo klientui principo, priėmė pavedimus, neįvertinęs, kad dėl užimtumo ar kitų priežasčių negalės jų tinkamai ir laiku įvykdyti.

Advokatas neinformuodavo klientų apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus bei yra neteisingai suteikęs informaciją apie priimtus teismų sprendimus (suklaidindamas klientus dėl tokių sprendimų turinio).

Tyrimo medžiagoje esantys duomenys patvirtina, jog yra gauta klientų nusiskundimų apie nebendravimą su jais, sunkumus, susisiekiant su teisines paslaugas teikiančiu advokatu“, – rašoma sprendime.

P. Vinkleris ne kartą pradelsė ir terminus skundams pateikti, bet dėl to paklaustas Advokatų tarybos posėdyje jis teigė jokios problemos neįžvelgiantis, nes neva teismai į viską žiūrėdavo lanksčiai bei atlaidžiai.

„Tokia advokato pozicija, neva teismai lanksčiai vertindavo situacijas ir atnaujindavo praleistus procesinius terminus (dėl procesinių dokumentų apskundimo), nelaikytina pateisinamu advokato pareigų tinkamo nevykdymo pagrindimu, kadangi tai nedera su advokatui keliamais padidintais rūpestingumo ir lojalumo klientui reikalavimais, taip pat gali menkinti pasitikėjimą advokato profesija ir neigiamai atsiliepti jos prestižui“, – pasisakoma Advokatų tarybos sprendime.

Įspūdingi darbo tempai

Sprendime stebimasi ir P. Vinklerio darbo tempais, pavyzdžiui 2021-ųjų spalio 29-ąją jis per vieną dieną teismui parengė 49 procesinius dokumentus, dieną prieš – 30. Beje, Delfi skaičiavo, kad vien per praėjusių metų balandžio mėnesį advokato pavardė figūravo 232 teismų procesuose.

„Drausmės komiteto posėdyje, atsakydamas į klausimą apie parengiamų procesinių dokumentų kiekį, advokatas negalėjo tiksliai nurodyti, kaip jam pavyksta atlikti tokios didelės apimties darbus, nurodė, kad turi gerai dirbančių pagalbininkų. Manytina, kad šiuo konkrečiu atveju, net ir nepriklausomai nuo to, kiek asmenų padėjo Advokatui parengti procesinius dokumentus, vien jų perskaitymas ir duomenų, siekiant išvengti klaidų, sutikrinimas reikalauja reikšmingų laiko sąnaudų. Advokato imperatyvi pareiga įsigilinti į kiekvieno kliento individualią situaciją reikalauja ne tik atsakingo požiūrio, bet ir laiko, ir privalomų advokato profesinių pareigų įvykdymo“, – rašoma sprendime.

Čia pat atskleidžiama, kad, atsakinėdamas į MD pretenzijas dėl nekokybiško darbo, jis teisinosi, jog visko neįmanoma padaryti dėl per didelio darbo krūvio, be to, su sprendimais migrantus supažindindavo VSAT pareigūnai.

„Šie faktai leidžia kelti pagrįstą abejonę dėl advokato teiktų teisinių paslaugų kokybės, kadangi net ir pasitelkus į pagalbą kitus advokatus per tiek laiko objektyviai gali būti neįmanoma įsigilinti į kiekvieno kliento klausimą, kvalifikuotai surašyti procesinį dokumentą, sutikrinti visus duomenis ir juos pateikti teismui. Taip pat advokato raštu išreikšta pozicija, kuria jis pripažino, kad savo pareigų tinkamai ir laiku neįvykdė ir dėl per didelio darbo krūvio, patvirtina, jog priimdamas pavedimus advokatas neįsitikino, kad bus pajėgus tinkamai ir laiku juos įvykdyti, kas taip pat galimai rodo advokato nepakankamą rūpestingumą. Advokato pozicija, kad jis galėjo nesupažindinti klientų su teismų sprendimais dėl to, jog tai darė kitos institucijos, taip pat vertintina kaip advokato galimai nerūpestingas požiūris į savo profesines pareigas, nesuderinamas su lojalumo klientui principu“, – sprendė Advokatūra.

P. Vinkleris ir atsakydamas į klausimus minėjo, kad jam suvaldyti krizę padėjo 6 papildomi advokatai. Tačiau kas jie, teisininkas taip ir nenurodė.

„Visi turi ilgametę advokato patirtį, bet su Jumis turėti reikalų jie nenori, todėl nurodyti negaliu, turės problemų per jus jie. Atkreipiu dėmesį į tai, kad aš pats turiu 20 metų advokato patirtį, turiu didelę tiek gyvenimišką, tiek darbinę patirtį. 7 advokatų pakako darbinėms pareigoms atlikti“, – pažymėjo P. Vinkleris.

O Delfi jau anksčiau yra atkreipęs dėmesį, kad P. Vinklerio kontora net neturi biuro, savo puslapyje jis anksčiau buvo nurodęs, kad klientus konsultuoja nuotoliniu būdu, jo specializacija – įmonių, mokesčių, darbo, konkurencijos ir nekilnojamojo turto teisė. Beje, advokatas turėjo ir politinių ambicijų – 2011 m. su Lietuvos krikščioniškosios demokratijos partija kandidatavo į Vilniaus miesto tarybą, po metų su „Drąsos kelio“ sąrašu kandidato į Seimą, o 2016 m. parlamentaru tapti siekė su Antikorupcine N. Puteikio ir K. Krivicko koalicija. Be to, jis pats savo puslapyje rašo: „Mes vadovaujamės teisininko veikloje nepamainomu kredo – aut bene, aut nihil (iš lot. k. – arba gerai, arba nieko).“

Ėmė pinigus?

KOPŽI socialinė darbuotoja Deimantė Kazlauskaitė papasakojo ir apie merginą iš Kongo, kuri į Lietuvą pabėgo nuo karo ir du kartus patirtos seksualinės prievartos, tėvų mirties, smurto.

„Atvykusi į Lietuvą džiaugėsi, net būdama pabėgėlių stovykloje dėkojo už saugumą, vylėsi gauti prieglobstį Lietuvoje. Atvykusi ji turėjo šiek tiek santaupų, PDF formatu originalius savo asmens dokumentus, patirtos seksualinės prievartos išrašą.

Tad tarpduryje pamačiusi advokatą P. Vinklerį apsidžiaugė, šis, prisistatęs kaip geriausias migrantų advokatas, nė žodžiu neprasitarė, kad yra valstybės paskirtas advokatas. Jis iš merginos paėmė apie 1200 eurų“, – komentavo KOPŽI.

Pasak jų, už pinigus teisininkas siūlė parūpinti ir nuomos kontraktą, nes turint jį yra šansų ištrūkti iš migrantų stovyklos. Tačiau jos iš stovyklos nepaleido, o jokio kontrakto ji net akyse nematė.

„Teismui nebuvo pateikti ir jos dokumentai apie patirtą seksualinę prievartą, jos tapatybę patvirtinantis dokumentas. Taip pat nustebino ir kitas advokato žingsnis, kuomet netikėtai atsiradęs „Amnesty Lietuva“ buvęs „darbuotojas“ Kastytis buvo pristatytas kaip pažįstamas, kuris taip pat nepasikuklino paimti iš pažeidžiamos migrantės pinigų, žadėdamas juos paaukoti vaikų namams. Dėl ypač didelio pažeidžiamumo mergina bijojo ko nors klausti advokato, pareikalauti tam tikrų dokumentų. Bijojo apie tai papasakoti ir mums, kadangi manė, kad advokatas su ja susidoros arba kitaip jai pakenks.

Mergina prarado turėtas santaupas, negavo ir prieglobsčio. Tačiau vis tiek bando kabintis į gyvenimą, kalba lietuviškai, dirba, savarankiškai pateikė kitą prieglobsčio prašymą ir visus turimus dokumentus, įrodančius jos pažeidžiamumą“, – pasakojo KOPŽI atstovė.

Tarptautinės organizacijos kritikavo sistemą

„Amnesty international“ savo ataskaitoje yra paskelbusi, kad teisinės pagalbos sistema migrantams veikė apgaulės principu.

Teisininkus, kurie atstovauja prieglobsčio prašytojams prieglobsčio bylose, samdo tas pats Migracijos departamentas, kurio spendimus ir turi užginčyti šie teisininkai, dėl ko jiems kyla interesų konflikto pavojus.

„Sulaikytieji asmenys perduodavo, kad yra apimti nevilties, nes nesulaukia reikiamos pagalbos iš patikimų teisininkų. Didžioji dauguma asmenų, kurie kreipėsi dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, realybėje net nebendravo su teisininkais, turėjusiais juos konsultuoti teisės klausimais ir padėti atlikti procedūrinius veiksmus.

Dauguma žmonių niekada nekalbėjo su teisininkais ir jų nematė iki pat paviršutiniško prieglobsčio svarstymo posėdžio, per kurį teisininkai tylėjo arba kalbėjo labai mažai. Kai kurie prieglobsčio prašytojai prisiminė, kad jų teisininkai palaikė Migracijos departamento, o ne kliento interesus“, – buvo rašyta ataskaitoje.

„Amnesty International“ atstovas Nils Muižnieks tada komentavo, kad pabėgėliai ir migrantai nuolatos negauna pagalbos iš tariamai jiems padėti ir juos apginti samdomų teisininkų, šie netgi teisme kartais veikia prieš juos.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

 

 

Tai buvo tikra jaunųjų monstrų „puota“: trys jaunuoliai į namus įsiviliojo neseniai pilnametystės sulaukusią neįgalią merginą ir pasikeisdami ją prievartavo bei žagino. Ne po vieną kartą. O paskui, norėdami dar labiau pasityčioti, prievartinius veiksmus nufilmavo – tegul tai pamato ir kiti. Sunku patikėti, bet vienas šios sadistiškos orgijos dalyvių ir net organizatorių – seksualinę prievartą patyrusios merginos nepilnametis brolis.

„Po šio įvykio ji net bijojo kreiptis į policiją – ilgą laiką nedrįso išeiti į gatvę, o jeigu ir išeidavo, iškart sutikdavo savo prievartautojus, kurie toliau iš jos tyčiojosi“, – prisipažino vieno nedidelio Lietuvos miestelio, kuriame gyveno ir nukentėjusioji neįgali mergina, gyventoja.

Būtent ji policijos pareigūnams pranešė apie sukrečiančias jaunųjų monstrų „linksmybes“ – nuo merginos išžaginimo buvo praėjęs jau beveik mėnuo.

„Ji niekam apie tai, kas įvyko, nepasakojo – tiesiog bijojo tų vaikinų, šie jai ne kartą gatvėje buvo užtvėrę kelią, ji jautė jų persekiojimą“, – pridūrė moteris.

To, ką patyrė mergina, kuriai nustatytas didelis nedarbingumo lygis iki senatvės pensijos, liudytoja niekam nelinkėtų – dėl patirtų siaubingų išgyvenimų ji buvo užsisklendusi savyje, net ir dabar, kai jau po šios sukrečiančios istorijos praėjo nemažai laiko, ji negali atsigauti. Tai per daug giliai pažeidė jos kraujuojančios širdies gelmes.

Šį skausmą dar labiau gilina faktas, kad seksualinę prievartą su savo draugais panaudojo jos brolis. Tas, kuris turėjo ją ginti net nuo mažiausių pavojų. Bet elgėsi priešingai – į draugiją pasikvietė bičiulius, tyčiodamasis prievartavo ir žagino, o paskui net prievarta laikė suspaudęs už rankų, kai ją prievartavo ir žagino kiti vaikinai. Vienas šių monstrų taip pat, kaip ir jos brolis, buvo nepilnametis.

„Prašiau jų mane paleisti, bet jie tik juokėsi, užspaudė mano burną, kad niekas negirdėtų mano pagalbos šauksmo“, – vėliau per apklausą, dalyvaujant psichologei, sunkiai rinkdama žodžius kalbėjo nukentėjusioji.

Merginos neapgynė ir du kiti jos broliai – siaubingos egzekucijos metu jie taip pat buvo tame pačiame bute, tačiau vyresnysis jų brolis su savo draugais juos uždarė į kitą kambarį, o kad šie negalėtų išbėgti kviestis pagalbos, užrakino duris. Tačiau po šių siaubingų „linksmybių“ apie tai niekam nepasakojo – bijojo, kad „už per ilgą liežuvį“ patirs prievartą.

Neįtikėtina, bet seserį prievartavęs nepilnametis vėliau, lyg nieko nebūtų nutikę, jaunesniajam broliui gyrėsi, kaip „pasilinksmino“: „Ji nenorėjo, bet laikiau už rankų, paskui delnu užspaudžiau burną, kad nešauktų“.

Vargingoje šeimoje gyvenusi mergina apie tai, kas įvyko, nenorėjo prabilti ne tik dėl to, kad bijojo savo žagintojų, bet ir dėl psichinės sveikatos sutrikimų – ji net ėmė kaltinti save dėl to, kas jai nutiko. Ir tik tada, kai sulaukė psichologinės pagalbos, kai jai buvo paaiškinta, kad su ja taip niekas neturi teisės elgtis, o ji pati nėra kalta, priešingai – yra nukentėjusioji, mergina išdrįso papasakoti šiurpą keliančią istoriją.

„Ji labai buvo nedrąsi, sunkiai rinko žodžius, atrodė, kad ją persekioja ne tik didžiulis gėdos, bet ir kaltės jausmas“, – vėliau prisipažino su nukentėjusiąja bendravę socialiniai darbuotojai.

Nors apie neįgalios merginos prievartavimą ir išžaginimą policijos pareigūnams buvo pranešta tik praėjus mėnesiui po įvykio, tyrėjai į šį pranešimą sureagavo rimtai – iš karto pradėjo ikiteisminį tyrimą ir ėmė nuodugniai aiškintis siaubingo įvykio aplinkybes. Bet tai nebuvo paprasta – nebaudžiami jautęsi prievartautojai kaip įmanydami bandė neigti kaltę, net tikino, jog nukentėjusioji dėl protinės negalios esą viską išsigalvoja. O paskui pareiškė, kad nieko čia baisaus neįvyko – juk ji pati norėjo. Ir esą net džiaugėsi, jog su keliais jaunais vyrais galėjo „pasilinksminti“.

Jie savo pozicijos nekeitė net ir tada, kai jau teisme susipažino su nukentėjusiosios parodymais, jos pasakojimus girdėjusių socialinių darbuotojų ir psichologų liudijimais bei sukrečiančiomis ekspertų išvadomis apie nukentėjusiosios patirtą psichologinę traumą.

Praėjus pusantro mėnesio po patirtos prievartos nukentėjusioji mergina pas ikiteisminio tyrimo teisėją pasakojo, kad tądien brolis ją įkalbėjo eiti į tame pačiame miestelyje gyvenančio tėvo namus – siūlė išsimaudyti. Nieko blogo neįtarusi mergina sutiko. Kad gali grėsti pavojus, jai nekilo jokių minčių net ir tada, kai į šį butą atėjo brolio draugai – juk kartu buvo ir kiti broliai.

„Kai išsimaudžiau, norėjau išeiti į savo namus, bet manęs neišleido – brolis užrakino duris, o raktą pasiėmė, – pasakojo ji. – Kambaryje buvo du brolio draugai, taip pat mano du broliai, bet šiuos išvarė į virtuvę. O tada mano brolis su kitu jaunuoliu, kuriam tebuvo šešiolika metų, griebė man už rankų ir nutempė į lovą.“

Nukentėjusioji sakė, kad iš pradžių ją žagino kitas kambaryje buvęs vaikinas, tuo metu jos brolis laikė ranką, o nepilnametis ranka uždengė burną, kad ši nerėktų.

„Vėliau jie apsikeitė vietomis, vėl darė tą patį, po to – ir vėl“, – verkdama siaubingą realybę atskleidė mergina.

Priešintis, nors ir bandė, jau nebuvo nei prasmės, nei jėgų – prievartautojai nesuteikė jokių galimybių jai ištrūkti. Bet vieno karto jiems nebuvo gana – vienas jų po orgijos atsisėdo ant fotelio ir žiūrėjo, kaip merginą prievartauja draugas.

„Aš pažiūrėsiu, gal vėl atsistos, nes daugiau nebegaliu“, – sakė jis mobiliojo ryšio telefone įjungęs vaizdo kamerą ir ją nukreipęs į žaginamą merginą.

„Brolis viską baigė paskutinis, tada jis pasakė, kad jau viskas, galiu rengtis“, – prisiminė nukentėjusioji, kuri tuo metu net nematė, jog buvo filmuojama.

Jos teigimu, tik tada iš virtuvės jis išleido savo jaunesnius brolius, atrakino buto duris ir jai taip pat leido išeiti iš namų.

Kaip tądien ir vėliau jautėsi išniekinta mergina, sunku net įsivaizduoti – užsidariusi namuose ji ėmė vengti kitų žmonių, o labiausiai savo brolio. Su savo mintimis ir skausmu viena likusi mergina vėliau bandė kabintis į gyvenimą, net surasdavo drąsos išeiti į gatvę nedideliame miestelyje, bet čia pat sutikdavo savo skriaudikus, o šie kaip įmanydami tyčiojosi iš jos.

Žinia, kad neįgali mergina patyrė siaubingą prievartą, netrukus pasklido po miestelį – ne visi tikėjo šiomis kalbomis, tačiau vėliau suprato, jog klydo, nes išgirdo, kad visa tai, kas vyko merginos tėvo namuose, net buvo nufilmuota.

Viena miestelio gyventoja teisėsaugos pareigūnams prisipažino, kad vietos moterys kalbėjo, jog jauni vyrukai jai „kažką padarė“, o nukentėjusiosios močiutė vienai kaimynei net prisipažino, jog „viską žino“. Tik tylėjo. O dar kita moteris nutarė neįgalios merginos pasiklausti, kas vis dėlto nutiko.

„Klausinėjau, kas buvo, bet ji tylėjo, nieko nesakė, paskui pradėjo verkti, vėl ėmiau ją kalbinti, tik tada ji prisipažino, kad ją visaip prievartavo“, – siaubingą realybę atskleidė liudytoja.

Kad su draugais prievartavo ir žagino savo seserį, jos brolis prisipažino – pareigūnams nurodė, jog sesuo turi proto negalią, todėl daug ko nesupranta, manė, kad ir šįkart nieko nesupras.

„Mes visi kartu nutarėme ją pasikviesti ir kartu pasantykiauti, ši mintis kilo visiems kartu bendraujant“, – prisipažino jis. Tiesa, nepilnametis tikino, kad smurto prieš seserį nenaudojo, nors savo broliui, kurį buvo uždaręs virtuvėje, buvo pasakojęs priešingai.

Kad prieš merginą nenaudojo fizinio smurto bandė įteigti ir kiti du žagintojai – jie net nurodė, jog vaizdo įraše, kurį padarė vienas prievartautojų, aiškiai matosi, kad niekas nelaiko merginos rankų, taip pat nėra užspaudęs burnos, vadinasi, tai buvo savanoriški lytiniai santykiai. O tas vaikinas, kuris filmavo prievartos veiksmus, pareiškė, kad jis išvis su tuo nesusijęs – vaizdo įraše jis net nėra nufilmuotas.

Šį vaizdo įrašą pareigūnai surado vaikino telefone – nufilmuotas prievartos scenas jis prieš tai buvo parodęs ne vienam savo bičiuliui, be to, jį buvo išsaugojęs vaizdo įrašų dalinimosi ir pokalbių programėlės „Snapchat“ galerijoje.

Už tai, kad prievartavo, žagino bei filmavo, kaip merginą prievartauja du nepilnamečiai, šis jau pilnametystės sulaukęs jaunas vyras buvo pasiųstas už grotų – teismas jam skyrė 5 metų laisvės atėmimo bausmę.

Tuo metu nukentėjusiosios nepilnametis brolis bei šio draugas, taip pat nepilnametis, įkalinimo išvengė – broliui skirta 3 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant tam pačiam laikotarpiui, o draugui – 4 metų laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 3 metams. Bausmės atidėjimo metu abu nuteistieji įpareigoti dalyvauti elgesio keitimo programoje bei naktimis būti namuose.

Iš visų trijų teismas nukentėjusiajai priteisė 15 tūkstančių eurų neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjai konstatavo, kad nuteistieji pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiška būkle dėl psichinės būklės, panaudodami fizinį ir psichinį smurtą, aktyviai pritardami vieni kitų veiksmams, išžagino ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja.

„Įvykio metu nukentėjusioji priešinosi nusikalstamiems nuteistųjų veiksmams, prašė būti išleidžiama, verkė, po įvykio bijojo pasakoti apie įvykį, išeiti į miestelį, svarbu ir tai, kad vienas nuteistųjų dalį įvykio nufilmavo, o vaizdo įrašą rodė kitiems asmenims“, – pažymėjo teisėjai.

Jokia bausmė nekompensuos patirtos gėlos

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė prisipažino, kad šioje byloje prieš dvejus metus ikiteisminiam tyrimui vadovavusi prokurorė buvo jį nutraukusi!

„Esame socialinių darbuotojų ir psichologų komanda, bet žinote, apima tikrai siurrealus jausmas, kai matai vienus teisininkus tvirtinant, jog negalima pasitikėti auka, besipainiojančia, kuris iš prievartautojų buvo šeštas ar septintas eilėje, gulėjo ji tada ant nugaros ar ant šono – ir kitus, aiškinančius jau, jog būtent seksualinės prievartos aukos dėl patirto streso gali būti netikslios savo parodymuose ir tai yra ne esmė, – sakė ji.

– Žinoma, visų šių įvykių siaubas yra tai, jog prievartautojams seserį pasiūlo brolis ir pats šiame siaube aktyviai dalyvauja. Turiu pasakyti, jog kokios čia bausmės bebūtų paskelbtos, jos niekada nekompensuos tos gėlos, skausmo, kuriuos patyrė nukentėjusioji. Tačiau liko šioje istorijoje nemažai veikėjų, kurie matė daugiavaikės šeimos dramą, matė vaikų vienatvę, apleistumą, ir darė ką? Vis dar baisi negalia yra apėmusi dalį mūsų socialinių darbuotojų, kurie sugeba pasižiūrėti, ar yra dešros šaldytuve jų lankomoje šeimoje, bet nežino, kaip stabdyti suaugusiųjų degradavimą. Na, „pasimušė“ jie ten tarpusavyje, na, vaikų akivaizdoje žiūri pornografiją, bet juk niekas nemirė dėl to?

Grįžtant prie teisėsaugininkų veiksmų, ypatingai norime padėkoti bylos tyrėjai Aleksandrai Čechovai. Tai toks retas derinys, kurį ši talentinga pareigūnė demonstravo tyrime – gilus savo darbo išmanymas, aštri intuicija ir nuoširdi empatija. Puikiai žinome, jog tirti seksualinės prievartos prieš vaikus ar asmenis su negalia aktus yra sekinantis, didžiausius profesionalus „sudeginantis“ darbas. Ištyrei vieną nusikaltimą, ant stalo jau kitos bylos, jose vaitoja jau naujos aukos. Prie to priprasti neįmanoma. Dėkojame Aleksandrai ir jos kolegoms, padėjus pasiekti atstumtai, išniekintai merginai teisingumą šioje nelengvoje byloje.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Prievartą patyrusių aukų sukrečiančios istorijos, besitęsiantys teismo durų varstymai, – tokia yra prekybos su žmonėmis aukoms padedantiems socialinių darbuotojų kasdienybė. „Atrodo vieną minutę ramiai dirbi prie kompiuterio, kitą leki susipažinti su nauju nukentėjusiuoju“, – tikina Dingusių žmonių šeimų paramos centre (DŽŠPC) dirbanti Arūnė Bernatonytė, glaudžiai bendradarbiaujanti su nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiaisiais. 

Sunkiausios dienos – teismo posėdžiuose 

Kadangi apie prekybos žmonėmis nusikaltimus – priverstinę prostituciją, išnaudojimą nusikaltimų darymui, namų ruošai ar elgetavimui – Lietuvoje kalbama mažai, nenuostabu, kad tik retas suvokia, kad jau tapo auka. Lietuviai dažniausiai yra verbuojami ir  įtikinami, kad tai jie patys priėmė sprendimus, palankius išnaudotojams.

„Juk stipraus žmogaus neįviliosi į prekybą žmonėmis, todėl auka tampantis žmogus tikrai būna psichologiškai palūžęs. Nepažeidžiamo, turinčio palaikymo žmogaus neįtrauksi į tokias pinkles“, – savo įžvalgomis dalinasi  šešerius metus Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centre (KOPŽI) dirbanti Danutė Grimalauskienė.

Kaip tikina pašnekovė, ypatingai emociškai sunkios dienos laukia teismo posėdžiuose. Kuomet prekyba žmonėmis bylos pasiekia teismus, socialinės darbuotojos tampa svarbiausiu moraliniu ramsčiu nukentėjusiems.

„Kartą pavėlavau į teismo posėdį dešimt minučių ir tyliai atidariau duris. O kaltinamųjų žvilgsniai iškart nukrypo į mane. Labai išsigandau, pasimečiau, bet tada pamačiau sėdintį klientą ir supratau, kad turiu nusiraminti, neparodyti sumišimo, nes toks mano darbas“, – asmeniniais išgyvenimais ir darbo užkulisiais dalinosi socialinė darbuotoja.

Pasirodo, būna ir tokių atvejų, kai auka, kaltinamieji ir socialiniai darbuotojai gyvena viename mažame miestelyje, todėl tikimybė prasilenkti gatvėje – nemenka. Vienam šios socialinės darbuotojos klientui teko susidurti su įžūliu išnaudotojų elgesiu viešumoje.

„Žinodami, kad vyks apklausa, susirado ir visą naktį kankino auką ir mokė kokius parodymus reikės duoti teisme. Net neaišku, kaip žmogui pasisekė likti gyvam“, – prisiminimais dalinasi į teismo posėdžius aukas lydinti Danutė.

Nuolatinių apklausų išvargintos aukos trenkia teismo salės durimis

Nors byla pradėta nagrinėti 2019 metais, tačiau procesas vis dar tęsiasi. Nerimą kelia ir pati aukos psichologinė būklė, kai trauminius įvykius apklausų metu tenka pasakoti ne po vieną ar du, bet ir po keliolika kartų. „Kiek žmogus turi iškentėti, ką jausti, kai yra nuolat apklausiamas, nes kaltinamieji skundžia teismo sprendimą“, – tikina D. Grimalauskienė.

Apie tai, kokia reikšminga socialinio darbuotojo pareiga palaikyti žmogų, kalba ir Arūnė Bernatonytė, padedanti įvairaus amžiaus nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis. Nereta psichologiškai palaužta auka trenkia durimis ir išeina iš teismo salės.

„Žmogus dreba, negali pratarti nė žodžio, todėl tenka praeiti nemažai nemalonių pokalbių su teismo darbuotojais, kad privalome emociškai palaikyti žmogų. Lydime ir į polikliniką, ir į teismą“, – pasakoja pašnekovė.

Anot Arūnės, labai svarbu turėti šiltą ir stiprų santykį su klientu. „Pirmiausia reikia sukurti pasitikėjimą su žmogumi, kad jis galėtų dalintis viskuo. O tam reikia laiko. Todėl prekybos žmonėmis aukų pagalbos teikimo procesas išsitęsia ir į kelis metus“, – atvirauja moteris.

Pašnekovių teigimu, aukos dažnai sako, kad nori viską pamiršti, pradėti gyventi iš naujo, o tai reiškia užbaigti teisminius procesus. Paklausta, ką daryti, kai nukentėjusysis nebemato prasmės toliau tęsti kovą ir bylinėtis, D. Grimalauskienė teigia, kad reikia įkalbėti ir motyvuoti žmogų. „Argumentuoju, įkalbinėju, kad tiek metų nueita, dar vienas, kitas žingsnis ir gal žiūrėk viskas bus baigta“, –  kalba socialinė darbuotoja.

Bendravimas su aukomis nenutrūksta 

Socialinės darbuotojos tikina mielai bendraujančios su nukentėjusiais nepaisydamos darbo valandų ir užsibaigus teisminiams procesams. Pasak jų, aukos dalinasi mažais pasiekimais, paskambina, atsiunčia šeimos nuotraukų. Pasak Danutės, labiausiai džiugina, kai žmogus po skaudžių patirčių vėl stojasi ant kojų, kuria šeimą, pats išsilaiko būstą, mezga socialinius ryšius, susiranda draugų.

Tuo tarpu Vyrų krizių centre (VKC), teikiančiame visapusišką pagalbą nuo prekybos žmonėmis nukentėjusiems vyrams, dirbanti Ieva Sipavičiūtė tikina su klientais nepalaikanti glaudesnių ryšių. „Savo darbe laikausi principo, kad su aukomis palaikyti reikia tik darbinius santykius“, – teigia pašnekovė.

Nors emocinis krūvis, pasak Ievos, neišvengiamas, visgi moteris vadovaujasi taisykle emocijų ir jausmų iš darbo į namus neparsinešti.

„Pradžioje buvo labai sudėtinga, nes buvo įvairių žmonių, emocijų, tačiau stengiuosi neparsinešti darbo į namus ir kol kas man tai puikiai pavyksta“, – tikina beveik dešimtį metų aukoms padedanti ir prevencines paskaitas prekyba žmonėmis vedanti Ieva.

Socialinės darbuotojos susiduria su dar vienu iššūkiu: bylos būna itin jautrios, nes juose figūruoja vaikai, jų skaudūs pasakojimai. Tokios iki detalių papasakotos istorijos paveikia net ir daugelį metų dirbančias ir visko mačiusias prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančias darbuotojas. Kaip teigia A. Bernatonytė, tokios istorijos prisideda prie emocinio išsekimo.

„Man asmeniškai jautriausios yra su vaikais susijusios bylos. Čia yra mano asmeninė riba, kuri, ilgalaikiai dirbant su išnaudojamais ar bėgančiais iš namų vakais, privertė kreiptis į psichologą. Permąsčiau, išsikalbėjau, supratau savo ribas ir dabar jaučiuosi tvirta dirbti neperkeliant rūpesčių ant savo vienos pečių“, – apie psichologiškai sudėtingą darbo pusę dalinasi Arūnė.

Vienu metu padeda keliolikai aukų

Pasak pašnekovių, per metus tenka padėti apie 19-30 aukų. Tačiau suteikiamos pagalbos pobūdis skiriasi. Tai priklauso nuo susiklosčiusios situacijos sudėtingumo, aukos finansinės padėties. A. Bernatonytė tikina, kad nors dažniausiai žmogų tenka lydėti į teismo posėdžius, tačiau aprūpinama ir maistu, ieškoma sprendimų, kaip patenkinti kitus poreikius – apgyvendinimo, sezoninių drabužių, higienos priemonių.

Paklausta, su kokiomis bylomis tenka dirbti šiuo metu, Arūnė teigia, kad daugiausiai istorijų yra susiję su moterų seksualiniu išnaudojimu, vergove ir tarnyste. „Turime ir atvejų, kai vyrai išnaudojami tolimųjų reisų vairuotojų darbui. Kitos bylos susijusios su asmenų iš trečiųjų šalių prastomis jų darbo sąlygomis“, – prekybos žmonėmis atvejais  dalinasi pašnekovė.

Kaip teigia D. Grimalauskienė, žmonės, susiduriantys su finansiniais sunkumais dažniausiai ir tampa aukomis. „Nori atskirai gyventi nuo tėvelių, bet nežino kaip lengvai ir greitai gauti pinigų. Todėl imasi tariamai lengvo darbo, dažnai siūlomas padorus atlygis ir taip žmogus patenka į pinkles“,  – pasakoja ji.

Džiugina pokyčiai 

Teikiant visapusišką pagalbą nukentėjusiems, socialinės darbuotojos  džiaugiasi pastebimu pokyčiu pasibaigus sudėtingiems teisminiams procesams. „Mane džiugina, koks žmogus išeina palyginti su tuo, koks buvo atėjęs. Kai paskambina ir pasidalina pasiektais tikslais. Tai mane labiausiai motyvuoja“, – neslepia A. Bernatonytė. Tuo tarpu socialinę darbuotoją Danutę labiausiai džiugina žmogaus stiprybė atlaikant sudėtingus teismo posėdžius. „Man džiugu, kai žmogus parodo savo stiprybę ir eina iki galo. Tai yra nelengvas iššūkis“, – pasakojimą baigia pašnekovė.

Autorė Goda Ponomariovaitė

__________________________________

Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „NVO, teikiančių kompleksinę socialinę pagalbą nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, bendradarbiavimo gebėjimų stiprinimas, dalyvaujant sutelktiniuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose ir vystant prevenciją su išorės partneriais“, finansuojamą Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos lėšomis.

Nuotraukos autorė – Dovilė Vainorė; nuotraukoje užfiksuotas menininkės Eglės San Sanches kūrinys „Mažos mergaitės kelionė“. Originalus kūrinys yra Klaipėdos prekybos centre „Akropolis“.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.