Category: Straipsniai – 2015

Pastaraisiais metais prekybos žmonėmis aukomis Lietuvoje vis dažniau tampa vyrai ir vaikai. „Jei prieš kelerius metus dominavo prekyba suaugusiaisiais, tai pastaraisiais metais tampa aktuali prekyba vaikais iki 18 metų. Didžiąją dalį nukentėjusiųjų tokiose bylose sudaro nepilnametės merginos, išnaudojamos prostitucijai ar pornografijai. Pastaruoju metu pastebima dar viena tokių nusikaltimų forma: nepilnamečiai vaikinai, užsiimantys kontaktinėmis sporto šakomis, vežami į kitas šalis, dažnai – į Didžiąją Britaniją nelegaliai kovoti arba vagiliauti“, – Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjas Aurelijus Gutauskas cituojamas Policijos departamento pranešime.
 
Teisininkas dalyvavo Policijos departamente surengtame seminare „Prekybos žmonėmis strateginių bylų pristatymas“.
Į policijos ir Lietuvos „Carito“ organizuotą renginį susirinko policijos, prokuratūros, teismų, Lietuvos „Caritas“ ir kitų institucijų atstovai, tiriantys ir nagrinėjantys su prekyba žmonėmis susijusius nusikaltimus, padedantys nukentėjusiesiems tokiuose nusikaltimuose grįžti į visavertį gyvenimą.
Kaip pranešė Policijos departamentas, seminaro tikslas – įvardyti vis naujus iššūkius tiriant šiuos sudėtingus nusikaltimus, pasidalyti gerąja patirtimi, užmegzti ryšių, aptarti, ką, suvienijus jėgas, galima nuveikti šioje srityje, kaip palaikyti vieniems kitų iniciatyvas ir pan.
Teisėjas A.Gutauskas sakė, kad kalbėti reikia ne tik apie prekybos žmonėmis nusikaltimų baisumą, bet ir apie milžiniškus nusikaltėlių pelnus – vienas prekeivis žmonėmis per pustrečių metų iš dviejų merginų išnaudojimo uždirbo milijoną.
Kalbėdamas apie problemas, dėl kurių prekeivių žmonėmis bylos stringa žemesnės instancijos teismuose, teisėjas akcentavo, kad kartais tokiais atvejais pernelyg sureikšminama jauno nukentėjusio žmogaus menama branda.
A.Gutauskas sako, kad jo kolegos teisėjai kartais pernelyg formaliai vertina amžiaus ribą – jie yra įsitikinę, kad 18 metų žmogus jau turėtų adekvačiai suvokti realybę. Deja, tų jaunuolių, ypač augančių asocialiose šeimose, socialinė branda gali gerokai atsilikti nuo normaliomis sąlygomis gyvenančių bendraamžių. Teisėjai, vertindami 18-mečių įtraukimą į nusikaltimus, susijusius su lytiniu išnaudojimu, tai traktuoja ne kaip prekybą vaikais, o kaip įtraukimą į prostituciją.
„Taip nesiimama įrodinėti sudėtingesnio nusikaltimo, o atsakomybė perkeliama pačiai aukai – esą aštuoniolikmetė turėjo suvokti, ką daro“, – sakė A.Gutauskas.
Analizuodamas šių nusikaltimų priežastis, teisėjas sakė, kad nusikaltėliams užkimba socialiai pažeidžiami, augantys asocialiose šeimose nepilnamečiai. „Žinoma, čia reikėtų kalbėti ir apie valstybės ekonomines problemas, šios srities švietimo stoką, lyčių lygias galimybes“, – sakė teisėjas.
Generalinės prokuratūros prokuroras Arūnas Meška atkreipė dėmesį, kad daugėja tokių nusikaltimų aukų vyrų. Anksčiau dominavo prievartinis moterų išvežimas seksualiniam išnaudojimui, pastaraisiais metais užfiksuota daugiau atvejų, kai vyrai buvo išvežti į užsienį priverstiniam darbui arba nusikaltimams daryti.
Prokuroras pritarė teisėjo pozicijai, kad asmenų iki 18 metų sutikimas užsiimti prostitucija neturėtų būti argumentas, leidžiantis atsakomybę už nusikaltimą perkelti aukai, ir pabrėžė: būtina įvertinti nukentėjusių nepilnamečių socialinę padėtį – beveik visada tai padėtų įrodyti, jog vaikas, tapęs prekeivių žmonėmis auka, kito pasirinkimo neturėjo. 

Kovo 19 dieną M. Krupavičiaus žemės ūkio ir verslo skyriuje vyko paskaita ,,Prekyba žmonėmis“ kurią vedė Lietuvos „Carito” Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Justina Stakaitytė. Socialinė darbuotoja mokinius supažindino su prekybos žmonėmis formomis, pasakojo tikras nukentėjusiųjų istorijas ir aiškino, kaip nepatekti į prekeivių rankas, kaip elgtis išvykstant į užsienį, kur kreiptis pagalbos.

Šios paskaitos tikslas – supažindinti mokinius apie galimas grėsmes, kokių būtina imtis atsargumo priemonių, siekiant netapti prekybos žmonėmis auka, taip pat žinoti kur kreiptis pagalbos.

Prekyba žmonėmis Lietuvoje yra aktuali problema. Ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas ar elgetavimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, fiktyvios santuokos, ypač nepilnamečių gabenimas į užsienį nusikalstamoms veikloms atlikti ir pan.) Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus.

Visuomenėje gajus požiūris, kad kalta mergina – ji iš netvarkingos šeimos, netikusio elgesio, rūko, geria, provokuoja vyrus. „Tačiau noriu pabrėžti – visos į prostituciją papuolusios moterys ir merginos yra aukos. Nė viena jų, būdama vaikas ar paauglė, nesvajojo tapti prostitute.“ – kalbėjo Justina Stakaitytė.

Socialinė pedagogė Jūratė Gaučienė

Jeigu ne dėmesinga rūkalė kažkuriame Prancūzijos mieste, protinę negalią turintis Mindaugas iki šiol būtų bastęsis prie Šiaurės jūros. Jis nebūtų turėjęs kitos išeities, tik toliau vogti iš parduotuvių. 

Mindaugui iš Vakarų Lietuvos – 21-eri. Vaikinas neįstengia pasakyti tikslios datos, kada jo pažįstamas Arūnas ir kažkoks Laimis iš Ignalinos išvežė jį vogti į Lenkiją ir Prancūziją. Lietuvos ambasada Paryžiuje padėjo Mindaugą pargabenti į Lietuvą 2014-ųjų pavasarį, kai sutrikęs vaikinas pagalbos ėmė prašyti gatvėje rūkančios moters. Lietuviui labai pasisekė, kad prancūzės vyras – advokatas. Moteris parsivedė sergantį vaikiną namo, pavalgydino, davė cigaretę, nes Mindaugas kentėjo nuo nikotino bado. Susikalbėti juodu negalėjo, bet namo grįžęs sutuoktinis teisininkas pasodino Mindaugą prie kompiuterio ir paprašė lietuviškai parašyti, kas jis esąs ir kas jam nutiko. Kai lietuvis šiaip taip sudėliojo kompiuterio ekrane, iš kur buvo atvežtas į Prancūziją vogti, jo pasakojimą į prancūzų kalbą išvertė kompiuterinė programa. 

Įsiminė palmes mieste 

„Parūkiau, pavalgiau, su tos poros sūnumi išėjau pasivaikščioti į miestą. Jie manęs nesmerkė, nes suprato, kad esu pakliuvęs į didelę bėdą. Buvo matyti kažkokia jūra“, – prisimena Mindaugas. „Koks miestas ir kokia jūra tai buvo? Koks nors kurortas prie Šiaurės jūros?“ – pasiteiravau. „Visai nežinau. Mačiau palmes. To miesto sankryžoje stovi didelė balta statula – moteris, iškėlusi rankas į viršų, laiko saulę“, – tik tokia detalė įstrigo Mindaugui. Du vyrukai – buvęs jo bendramokslis Arūnas ir Ignalinoje sutiktas Laimis – išvežė jį ir pirmą kartą matytą merginą Redą iš pradžių į Lenkiją, o paskui – į Prancūziją vogti prekybos centruose. Ar Laimis su Arūnu yra nusikaltėlių aukos, ar nusikaltimų organizatoriai, Mindaugas nežino. Pakeliui į užsienį jie pirkdavo daug degtinės, vakarais girtaudavo, o paskui abiejose šalyse vogdavo brangią kosmetiką ir alkoholinius gėrimus. 

Norėjo, kad policija suimtų 

Prancūzijoje Mindaugas buvo įkliuvęs tris kartus, kai vogė iš didelių prekybos centrų, kuriuose yra brangios kosmetikos skyriai. „Vogdavome trise ir vienas kitą pridengdavome. Bet aš taip bijodavau, kad man net širdį diegdavo. Norėjau kuo greičiau pakliūti vietinei policijai ir išsilaisvinti iš tos nesąmonės“, – sakė Mindaugas. Tačiau Prancūzijos policijos pareigūnai atimdavo prekes ir paprasčiausiai išspirdavo lauk. „Sykį pareigūnai mane pavėžėjo už miesto ir išsviedė iš automobilio lauk ant kažkokio plento. Jie visai nenori rūpintis tokiais kaip aš. Kam jiems vargti su atvažiavusiais?“ – pasakojo pašnekovas. Pareigūnai atimdavo ir telefoną, bet vagišiai būdavo susitarę vienas kito numerius užsirašyti ant drabužių etiketės, o paskui prašydavo, kad leistų paskambinti praeiviai. Mindaugas visai nesiorientavo svetimuose miestuose ir būdavo priverstas sugrįžti pas tuos, kurie įkalbėjo jį tariamam darbui užsienyje. Paklaustas, ar jis vogė savo valia, vaikinas atsakė, kad nesugeba ilgai gyventi vienoje vietoje ir atlikti tą patį darbą: „Mane ima kamuoti nerimas, o tada viską metu ir atsiduriu gatvėje. Nežinau, kodėl taip yra, gal kad galva sutrankyta nuo vaikystės. Paskui kas nors ką nors pasiūlo, ir vėl nutinka kas nors bloga, ko visai neketinau daryti.“ 

Gyvenimas mėtė ir vėtė 

Mindaugo gyvenimas nelepino. Buvo paimtas iš motinos, kai jam buvo vos ketveri. Priglaudė pusseserė. Mokėsi vienoje Žemaitijos mokyklų ir gyveno bendrabutyje. Tačiau bėgdavo iš pamokų, kad smulkioms išlaidoms užsidirbtų pas ūkininkus. Tie apgaudavo ir sumokėdavo mažiau. Pinigus iššvaistydavo akimirksniu, nes jų vertės nesuvokė. Po to buvo išsiųstas į vieną iš žemės ūkio mokyklų. Antraisiais mokymosi metais jį per konfliktą pritalžė kurso draugas – sutrenkė smegenis, sužeidė akį. Visi buvo girti. „Nuėjau pas socialinę darbuotoją. Matė, kad sudaužytas, bet kaltų neieškojo. Liepė eiti pas gydytoją, bet greitosios neiškvietė. Ten dirba moterys – pačios bijo. Ir mieste gaudavome į kailį nuo vietinių. Dvi dienas sudaužytas lindėjau bendrabutyje, o paskui tuos mokslus mečiau. Nuolat vykdavo muštynės, negalėdavau apsiginti. Neturėjau ramios vietos, labai pavargdavau. Paskui su tuo mane sumušusiu draugu susitaikiau, bet kas iš to. Tas pats draugas vėliau man ir pasiūlė darbą užsienyje, tik nesakė, kad reikės vogti“, – pasakojo Mindaugas. Vaikinas kurį laiką buvo apsigyvenęs pas tolimus giminaičius. Jie uždarbiaudavo pas Tauragės verslininką, auginantį elnius. Labai sunkiai ten dirbusiam Mindaugui giminaitis iš uždirbtos sumos savaitei teduodavo 40 litų (apie 13 eurų). Vaikinas turėjo išeiti, nes giminaitė pykdavo, kad jis išvežamas iš namų. Ji norėjo, kad Mindaugas už maistą ir nakvynę nudirbtų visus darbus namuose veltui. „Neapsikenčiau tų nesutarimų. Dirbti reikėdavo 18 valandų per parą. Miegoti leisdavo tik šešias valandas“, – sakė vaikinas.

Glaudžiasi pas svetimus

 Parvežtą iš Prancūzijos Mindaugą „Lietuvos Caritas“ vasarą buvo apgyvendinęs vienoje stovykloje, kur jis buvo maitinamas ir galėjo dalyvauti įvairioje veikloje. „Jis prisipažino, kad taisyklių laikytis jam per sunku, o vieną dieną išėjęs negrįžo“, – sakė socialinė darbuotoja. Dabar vaikinas glaudžiasi pas svetimus pagyvenusius žmones kaime ir padeda jiems atlikti buities darbus. „Lietuvos Caritas“ lydi vaikiną į policijos apklausas ir pas gydytojus. Socialinei darbuotojai Mindaugas prisipažino sulaukęs grasinimų dėl to, kad bendradarbiauja su policija. Jis sutiko duoti parodymus, bet bijo eiti į teismą.

 Pasikeitė keli tyrėjai

 Nerišlus vaikino pasakojimas erzina bylą nagrinėjančius policijos pareigūnus. Ikiteisminis tyrimas prasidėjo prieš metus, bet per tą laiką pasikeitė net keturi tyrėjai. Pirmąją apklausą atliko Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus policijos tyrėjas Donatas Matulaitis. Po jo Mindaugą apklausinėjo dar du pareigūnai – vėl viską reikėjo pasakoti iš naujo. „Man labai sunku kartoti naujam žmogui tai, ką jau sakiau kitam. Imu nervintis ir painiotis. Kai buvau mažas, gerianti motina supykusi griebdavo mane už kojų ir tėkšdavo galvą į sieną. Kartais trankydavo net į lubas. Nuo vaikystės negaliu susikaupti. Policija pyko, kad nežinau, kokiuose Prancūzijos miestuose man buvo liepta vogti. Kai susijaudinu, neatsimenu, kas po ko vyko“, – guodėsi Mindaugas. Atlikus medicinos ekspertizę, vaikinui nustatytas vidutinis protinis neįgalumas. Nustatyta, kad Mindaugas yra pažeidžiamas, patiklus, neadekvačiai suvokia situaciją, jį nesunku apgauti ir juo manipuliuoti. Jis nesugeba sukaupti dėmesio ir greitai pavargsta. „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos, globojančios Mindaugą nuo 2014 metų pavasario, negali atsistebėti, kad psichikos negalią turinčiam vaikinui paskiriamas vis kitas policijos tyrėjas. „Mindaugas vėl iš naujo traumuojamas ir turi atsakinėti į tuos pačius klausimus. Sužinojęs, kad vėl reikės bendrauti su nauju policininku, jis visai nepajėgia susikaupti“, – aiškino specialistė. Pastaroji apklausa įvyko 2014 metų lapkritį, po to ikiteisminis tyrimas buvo perduotas tyrėjai Sandrai Vaičiulienei, o visai neseniai – Linai Granickaitei.

 Ikiteisminiam tyrimui – visokios kliūtys 

– Mindaugas pargabentas į Lietuvą jau prieš metus. Kokios stadijos yra ikiteisminis tyrimas ir ar tiriant atsižvelgiama, kad nukentėjusysis yra ligotas asmuo? – paklausėme Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko. – Tyrimas trunka ilgiau, kai liudytojas turi sveikatos sutrikimų. Nustatyta, kad dėl psichikos sutrikimų jis yra gydytas 2010 metais. Nauja medicininė ekspertizė patvirtino protinį neįgalumą. Vienas galimų nusikaltėlių jau sulaikytas. Ikiteisminis tyrimas trunka ilgai ir dėl to, kad dėl policijos reformos kai kurie tyrėjai buvo perkelti į kitus padalinius ir buvo pakeisti. Kaita tikrai nepagerina bendravimo su nukentėjusiuoju. Šiuo metu tebetikrinama versija, ar liudininkas tikrai buvo verčiamas daryti nusikaltimus. Gauti duomenų iš Prancūzijos policijos sudėtinga, nes, net pateikus teisinės pagalbos prašymą, ir prancūzai neretai delsia atsakyti net porą metų. – Mindaugas duoda parodymus, bet sakė, kad bijo ir į teismą tikrai neis. Socialinei darbuotojai prasitarė, kad jam jau grasinta. – Jeigu teismas norės jį apklausti, eiti privalės. Jeigu tikrai buvo grasinama, reikia kreiptis į policiją. 

Policijos tyrėjai privalo specializuotis

Kristina Mišinienė„Lietuvos Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė „Nusikaltimų aukos nuolat patirs traumų, kol policijos tyrėjai neims specializuotis ir gilintis į sutrikusio, nukentėjusio ir pažeisto žmogaus būseną. Mindaugas turi suvokimo sutrikimų, visur sunkiai adaptuojasi, nelengvai duoda parodymus, nes jam sudėtinga įvykius papasakoti nuosekliai ir logiškai. Tipiškas policijos darbuotojų atsakymas – jie esą negali pastatyti prižiūrėtojo prie kiekvienos neįgalios aukos. Nors realiai informaciją apie nusikalstamas veikas policija nesunkiai gauna.“ 

Audronė Urbonaitė 

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Štabe Vilniuje penktadienį vyko projekto „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“ baigiamoji diskusija.

Renginio dalyvius pasveikino Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados Politinio – ekonominio skyriaus diplomatas Jonathanas Herzogas bei VSAT vado pavaduotojas Antanas Montvydas.

Apie projekto „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“ tikslus ir nuveiktus darbus susirinkusiesiems papasakojo Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė.

Baigiamojoje diskusijoje pristatyti trys pranešimai.

Vieną jų – „Šiandieninė kovos prieš prekybą žmonėmis situacija pasienyje. Iššūkiai ir realybė“ – skaitė VSAT Kriminalinių procesų kontrolės organizavimo valdybos Informacijos analizės skyriaus viršininkas Giedrius Strikulis.

Apie nepilnamečius kaip geidžiamą prekę prekybos žmonėmis tinkluose kalbėjo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Planavimo ir veiklos stebėsenos skyriaus vyriausioji specialistė Vaida Ubartaitė.

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Karina Remeikytė pristatė pranešimą apie pagalbos galimybes nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis.

Diskusijos dalyviai taip pat aptarė tarpžinybinio bendradarbiavimo aspektus užkertant kelią prekybai žmonėmis pasienio regionuose, dalinosi gerąja patirtimi.

Analogišką renginį Lietuvos Caritas VSAT Štabe yra organizavęs 2010-ųjų pavasarį. Tuomet apie nelydimus nepilnamečius Šengeno erdvėje, prekybą žmonėmis ir Lietuvos sienų saugumą diskutavo Lietuvos Vyriausybės, VSAT, teisėsaugos institucijų bei nevyriausybinio sektoriaus ekspertai.

Šiemet tokią diskusiją taip pat rėmė ir JAV ambasada.

Košmaras. Kitaip nepavadinsi to, ką teko išgyventi Sandrai (nepilnametės vardas pakeistas), kuri šį rugsėjį pradėjo mokytis naujoje klasėje. Bendraamžiams jos elgesys pasirodė keistas. Tada jie įvertino naujokės socialinę padėtį – mama paprasta darbininkė, šeimoje nėra tėčio, mergaitė neturi brangesnių daiktų. Pietų Lietuvos miestelyje vykusios dramos kulminacija – išprievartavimas. 

„Seksualinės prievartos aktas reiškia begalinę panieką. Bendraamžiai ir vyresni vaikinai norėjo parodyti, kad ji tokia niekam tinkanti, kad galima elgtis bet kaip“, – šeimai besistengianti padėti „Lietuvos Caritas“ dirbanti Kristina Mišinienė įsitikinusi, jog iki išprievartavimo atvedė patyčios. Su seksualinės prievartos aukomis dirbanti moteris baisisi tuo, kad pasikalbėjusi su mergaitę supusiais suaugusiais, ji išgirdo ne ką kita, bet patyčias. „Mokyklos darbuotojai iš esmės pasakojo, kad ta mergaitė ir jos mama yra niekam tikusios – tik visa tai buvo užmaskuota kultūringais žodžiais“. Įvykus nelaimei mes stebimės, kodėl auka nesikreipė, jei kažkas persekiojo ir netgi mušė. Tačiau nenorime pripažinti, kad auka tylėjo, nes žinojo – niekas neapgins. Kaip suaugę gali užkirsti kelią patyčioms, jei jie pritaria besityčiojančių požiūriui? K. Mišinienė yra labai susirūpinusi ne tik išprievartauta mergaite, bet ir jos mama. Miestelyje ją nuolat veria smerkiantys žvilgsniai. „Patyčios išklibino visą šeimos gyvenimą. Mama dvejoja – gal ji pati niekam nereikalinga ir netikusi?“ „Tokio elgesio vaikai išmoksta iš sau svarbių žmonių“, – įsitikinęs psichologas Robertas Povilaitis. „Vaikų linijos“ vadovas aiškina, kad didžiulis skaičius patyčias patiriančių ir skaudinančių vaikų negali atsirasti, jei suaugę nerodo neigiamo pavyzdžio. „Patyčių sumažėja, jei mokykloje suaugusieji aiškiai parodo, kad kitų skaudinimas yra netinkamas elgesys. Jei taikomos įvairios sankcijos, patyčių situacijos rimtai nagrinėjamos ir įvertinamos, vaikai pradeda matyti – va, jie rimtai reaguoja“. Pasak R. Povilaičio, tada nuščiūva ir anksčiau šalia kikendavę moksleiviai. Jie pradeda matyti, kad patyčios nėra taip smagu. „Kitą kartą jie jau nebestovės šalia ir nesijuoks. Skriaudėjui tai yra siaubo scenarijus. Jis norėjo sulaukti teigiamo dėmesio, o staiga visi ėmė žvelgti kreivai“. R. Povilaitis tvirtina, jog suaugusieji būtinai turi atskirti, kada vienas kitą per dantį traukia draugai, o kada jau stengiamasi pažeminti. Besierzinantys draugai neturi ketinimo įskaudinti. Patyčių atveju apie draugystę net nėra ko kalbėti. Skriaudėjai mokykloje dažnai teisinasi – esą, jie tik pašmaikštavo, kita pusė nesuprato humoro. Tačiau jei keliese nusitaikoma prieš vieną vaiką, galime būti tikri – tai patyčios. Praėjusią savaitę R. Povilaitis savo „Facebook“ paskyroje užstojo L. Graužinienę, kuri per Nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą suklydo tardama žodį „Lietuva“. Daug kam Seimo pirmininkės klaida pasirodė juokinga, todėl po internetą ėmė plisti pokštai. „Suklysti kalbėdami galime visi. Net išsilavinę žmonės kalbėdami gali susipainioti. Todėl kurti „miksus“ ir „remiksus“, kuriuose klaida išdidinama daugybę kartų, yra šaipymąsis“, – psichologas siūlo įsivaizduoti, kaip mokykloje galėtų būti šaipomasi iš klaidą padariusio jaunuolio. Pokštai gali būti žodinės agresijos forma. „Pabrėžiu – tai yra agresija. Jei tokios agresijos politiko atžvilgiu atsiranda daug, sunku atlaikyti. Dėl to kai kurie pasitraukia. Tokį pasikeitimą žmonės interpretuoja kaip triumfą“, – pasak R.Povilaičio, kritikuodami mes dažnai siekiame ne pakeisti žmogaus elgesį į konstruktyvų, o patį žmogų sunaikinti, kad jis pasitrauktų iš viešosios erdvės. „Vaikams siunčiame žinią – jei žmogus nepatinka, iš jo šaipytis galima. Vaikai tą masiškai daro. Jie šaiposi iš to, kaip kiti kalba, kaip žiūri, kaip ką nors daro. Dėl to, kad kitas yra su akiniais ar kad be akinių. Priežastis gali būti bet kokia“. Pokštai apie L. Graužinienės klaidą nejuokingi ir Žurnalistų Sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. „Galiu pateikti krūvą pavyzdžių, kaip ne taip ištarti politikų žodžiai tampa viešų patyčių objektu. Kartą prezidentas R. Paksas, išvargintas spaudos konferencijos, savaitės pradžioje palinkėjo gero savaitgalio. Suprantu, kodėl jo daug kas nemėgo. Tačiau netinkamai ištarti žodžiai . nereiškia, kad žmogus visuomet tik toks yra“. Šią savaitę Seimo nariai pradėjo, diskutuodami, kaip užkirsti kelią patyčioms. Konferencijoje dalyvavęs D. Radzevičius tvirtina – iš tiesų reikėtų pradėti nuo svarstymo apie patyčias Seime. „Jei pažiūrėsime į partijų lyderių pasisakymus, jų kritika oponentams dažnai yra už kritikos ribų. Vienintelis žmogus, kuris viešojoje erdvėje save bando sulaikyti, yra premjeras A. Butkevičius – jis švelnia diplomatija mėgina užglaistyti bet kokį aštresnį kampą. Apie P. Gražulio tipo žmones jau nekalbu – jie viešojoje erdvėje elgiasi kaip chuliganai“. Žurnalistų Sąjungos pirmininkas įsitikinęs, kad politinis elitas remiasi principu „Mušk konkurentą ir įžeidinėk, kiek gali“. Konservatoriaus Adomo Bužinsko dovanotas vainikas Artūrui Zuokui – viena iš iliustracijų. „Vainikų dovanojimas su užuominomis, kad kažkam reikia pasilaidoti, yra kuo tikriausios patyčios. Mums labai trūksta gebėjimas atskirti patyčias ir jumorą“. Politinio elito elgesį kopijuoja ir juos išrinkę žmonės. „Garsios kampanijos prieš patyčias – dariniai ant molinių kojų. Jei patys suaugusieji nesuvokia, kas yra patyčios, vaikai iškart pajunta dviveidiškumą“, – K. Mišinienė neturi daug vilčių, kad situacija pasikeis. Psichologas R. Povilaitis žvelgia optimistiškiau. Jis Lietuvos mokyklose jau pastebi progresą. „Prieš penkiolika metų apie patyčias išvis niekas nediskutavo. Dabar yra daug mėginimų problemą išspręsti. Lietuvoje sėkmingai taikoma norvegiška patyčių prevencija programa. Tose mokyklose, kurios ją rimtai įgyvendinta, galima pastebėti skirtumą“. 

Ginta Gaivenytė 

Prekyba žmonėmis šiandieninėje visuomenėje dažniausiai yra įvardinama kaip moderni vergovės forma. Ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas ar elgetavimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, fiktyvios santuokos, nepilnamečių gabenimas į užsienį nusikalstamoms veikos atlikti ir kt.).
     „Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą”.           Kas, kaip ir kodėl dažniausiai patenka į prekybos žmonėmis tinklą bei kokios yra pagalbos nukentėjusiesiems suteikimo galimybės buvo kalbėta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Joniškio rajono policijos komisariato darbuotojams vykusių mokymų „ Prekybos žmonėmis šiandieninė situacija: teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiems teikimas“ metu.          Mokymus organizavo Lietuvos Caritas. Susirinkusius, mokymų pradžioje sveikino Joniškio rajono policijos komisariato viršininkas Gintautas Narušis ir mokymuose dalyvavęs Šiaulių apskrities policijos kapelionas Tomas Reinys.       Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Saulius Skeiverys supažindino su prekybos žmonėmis statistika, nusikaltėlių naudojama strategija, ikiteisminio tyrimo problematika. Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė kalbėjo apie tarpžinybinį bendradarbiavimą identifikuojant nusikaltimą ir teikiant pagalbą nukentėjusiems, o Lietuvos Caritas atstovė Vaida Gailiūtė pristatė prekybos žmonėmis atvejus, nukentėjusiojo bendravimą su teisėsauga. 

Uostamiesčio gyventojas Tonis Vasiliauskas, už sąvadavimą nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme jos vykdymą atidedant, nuvylė Klaipėdos apygardos probacijos tarnybą vangiai žengdamas  doros keliu. Probuotojų prašymu nuteistojo pareigos, kurias jis privalėjo uoliai vykdyti įsigaliojus teismo nuosprendžiui, pakeistos.Trokšta gyventi su nukentėjusiąja?

 Pernai gruodį Klaipėdos apylinkės teisme nuosprendį už vertimąsi iš kito asmens prostitucijos išklausęs 32 metų T.Vasiliauskas nubraukė džiaugsmo ašarą – sekso paslaugų organizatoriui bausmė buvo atidėta trejiems metams. Išvengęs kalėjimo nuteistasis buvo įpareigotas be teisėsaugininkų leidimo neišvykti iš namų nuo 22 val. vakaro iki 7 val. ryto, jeigu tai nesusiję su jo darbu. Probuotojams pasidomėjus, kaip vidutinės pakartotinio teistumo rizikos grupei (65 balai) priskiriamas T.Vasiliauskas vykdo teismo įpareigojimus, nenustatyta, kad jis naktimis kur nors išvykdavo iš namų, blaškydavosi po miestą arba už jo ribų. Tačiau atskleista kitokių aplinkybių, kurios pareigūnus privertė abejoti T.Vasiliausko elgesiu. Paaiškėjo, kad nuteistasis kaip ir anksčiau niekur nedirba, toliau bendrauja su nuo jo nukentėjusia klaipėdiete Lina, netgi kartu gyvena viename bute. Už sąvadavimą dar ganėtinai švelniai nubaustas T.Vasiliauskas, atrodo, vis dar nesuvokia,  o gal net  ir visiškai nepripažįsta savo kaltės – ir toliau aiškina, kad jo byloje viskas buvo išgalvota. Probacijos tarnyba sausio 27-ąją kreipėsi į teismą dėl nuteistam klaipėdiečiui anksčiau skirtų pareigų pakeitimo. Vėl stojęs prieš teismą T.Vasiliauskas tikino, kad savo draugei Linai, kurią buvo pavertęs prostitute,begėdiškai išnaudojo pakišdamas kitiems vyrams, vis jaučiąs stiprius jausmus,  todėl kartu gyvenąs jo lėšomis nuomojamame bute. Beje, nuomos sutartis sudaryta ne Tonio, o Linos vardu. T.Vasiliauskas dar pridūrė, kad su Lina nusprendęs gyventi po vienu stogu ne tik iš meilės, bet ir iš gailesčio. Už buto nuomą jis moka iš savo santaupų, dar padeda ir tėvai.

 Įsipainiojo į prostitucijos tinklus

 Darbo biržoje registruotas probuojamasis teisme negalėjo paaiškinti, iš kur tos santaupos. Prašė atmesti teisėsaugininkų teikimą, kadangi išsiskyrimas su Lina esą būtų didelė dvasinė trauma ir jam, ir mylimai moteriai. Buvusias sekso verges globojančios organizacijos „Carito“ atstovė teisme prisiminė Linos  pasakojimą, kad ji susirado kitą butą, pati jį nuomoja. Paaiškėjo, kad Lina melavo – nuompinigius mokėjo nuo jos neatšokantis T.Vasiliauskas. „Už butą reikia mokėti 70 eurų, o Lina niekur nedirba, gauna 78 eurų išmoką. Šelpiame ją maisto produktais“, – kalbėjo nukentėjusiąja pripažintą klaipėdietę jau metus globojanti  “Carito“ socialinė darbuotoja. Pasak jos, Lina su motina ir broliu anksčiau gyveno Rumpiškės gatvėje, bet vėliau atsidūrė sunkioje padėtyje, įsipainiojo į T.Vasiliausko rezgamus prostitucijos tinklus. Jos vaikelis – globos namuose. Ne tik Probavimo tarnyba, bet „Caritas“  teismo prašė užtikrinti kitų asmenų įtakai lengvai pasiduodančios ir pažeidžiamos Linos interesus – apsaugoti ją nuo bet kokios T.Vasiliausko įtakos. Įvertinusi liudininkų parodymus ir visą bylos medžiagą, teisėja Violeta Balčiūnienė nusprendė patenkinti probuotojų teikimą – T.Vasiliauskui anksčiau skirtus įpareigojimus papildė naujais. Klaipėdos apylinkės teismo nutartimi probuojamąjam uždrausta bendrauti su Lina ir jos mažamečiu vaiku.Vos tik ši nutartis įsiteisės, T.Vasiliauskas turės palikti Liną. Nuteistasis taip pat įpareigotas  per mėnesį susirasti nuolatinį darbą, jį tęsti, dalyvauti elgesio pataisos programose. 

Mylimą draugę pardavinėjo kitiems

 Mažametį vaiką auginanti klaipėdietė Lina su T.Vasiliausku susipažino pagal skelbimą laikraštyje. Apie prostitutės darbą naujasis draugas pradžioje jai net neužsiminė, tik pasakė, kad galės pasilikti bute, jeigu sutiks mylėtis su juo. Po kelių mėnesių Lina išgirdo, kokia veikla jai teks užsiimti. Rūpestingą draugą vaidinęs T.Vasiliauskas socialinių įgūdžių stokojančią Liną įtikino, kad pinigų iš prostitucijos reikia bendram labui – kelionėms į užsienį, kur jis neva susiradęs kažkokį gerą darbą. Per tris sekso vergystės mėnesius Lina per dieną aptarnaudavo ne mažiau kaip penkis T.Vasiliausko surastus klientus. Tyrėjams ji prasitarė, kad „gyvenimo draugas“ nelegaliai uždirbtais pinigais nesišvaistydavo. Kartą jai atkišo 400 litų ir sušvokštė per dantis: „ Čia tau – vaiko sauskelnėms“. Tapusi visiškai priklausoma nuo sąvadautojo, įbauginta Lina galbūt iš tikrųjų patikėjo, kad T.Vasiliauskas ją myli ir pardavinėjo kitiems vyrams iš bėdos – reikia pinigų, kad būtų iš ko gyventi, nuomoti butą. Sužinojęs, kad Lina ryžosi prabilti apie savo santykius su juo ir klientais, T.Vasiliauskas įsiuto – iš buto išsinešė draugei dovanotą kompiuterį. Pasakė grąžinsiąs, kai ji pakeisianti savo parodymus. 

Prostitutes pavadino išlaikytinėmis

 Klaipėdos centre, Liepų gatvėje, T.Vasiliausko nuomojamame bute darbavosi dar dvi jo užverbuotos prostitutės. Vėliau sąvadautojas su jomis susipyko, ėmė svaidytis žaibais, kai „plaštakės“ pareikalavo grąžinti visus uždirbtus pinigus. T.Vasiliauskas dar mėgino kreipti įvykius sau naudinga linkme. Į vienos merginos mobilųjį telefoną atskriejo grasinamosios žinutės: „Kekše, tu dar atsiimsi“. „Skųskis kam tik nori, vis tiek nieko neįrodysi“. Jau vykstant teismo procesui, neramus sąvadautojas buvo areštuotas. Bet merginos neišsigando, patvirtino ankstesnius savo parodymus ir  teismo salėje. Geradariu apsimetinėjęs T.Vasiliauskas neigė savo kaltę – nepaklusnias prostitutes vadino draugėmis ir išlaikytinėmis. Per kratą T.Vasiliausko kompiuteryje aptikta laikmenų su mažamečių vaikų lytiniais aktais. Vyras aiškino kompiuterį pasiskolinęs iš savo tėvo, kuris jį įsigijo iš nepažįstamo asmens – esą pornografijos įrašų ten jau galėjo būti.Bylą nagrinėjusiai teisėjai V.Balčiūnienei skelbiant nuosprendį sąvadautojui, posėdžių salėje sėdėjęs jo tėvas pradėjo purkštauti, replikuoti ir buvo išvarytas lauk. 

Gediminas Pilaitis 

Kasmet Norvegijos teismuose daugiau nei trys šimtai Raudonojo Kryžiaus savanorių suteikia psichologinę paramą beveik tūkstančiui žmonių, tapusių nusikaltimų aukomis ir liudytojais. Savanorystę pasirinkę studentai ir pensinio amžiaus norvegai padeda pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms atsikratyti baimės liudyti ir tinkamai pasiruošti teismo posėdžiams. Kaip savanoriai prisideda prie teisingumo vykdymo, ar toks savanorių paramos teismuose tinklas prigytų Lietuvoje – šiais klausimais Vilniuje diskutavo Lietuvos, Lenkijos ir Norvegijos nevyriausybinių organizacijų (toliau – NVO) bei teismų sistemos atstovai. 

Vengia liudyti antrą kartą 

Renginyje „Pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms: NVO ir teismų bendradarbiavimas“ pasisakiusi Lietuvos Carito Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė įvardino vieną bendrą NVO ir teismų tikslą – kad padariusieji nusikaltimą, gautų atlygį, o aukoms būtų suteikta reikiama emocinė pagalba.„Deja, dažnai Lietuvos teismo koridoriuje susitikusios su savo skriaudiku, posėdžio metu pajutusios kaltinamojo artimųjų kvėpavimą į nugarą, nusikaltimų aukos kardinaliai pakeičia savo pirminius parodymus“, – apie komplikuotą prekybos žmonėmis aukų dalyvavimą teismo posėdžiuose pasakojo K. Mišinienė. Pasak jos, po pirmojo teismo proceso reikia dėti dideles pastangas, kad nukentėjusiosios liudytų teisme antrą kartą. „Kartais nusikaltimų aukas gaudome po visą Lietuvą. Jos nesupranta pareigos liudyti, kaip pilietiškumo. Tai jų realaus kasdienio gyvenimo saugumo klausimas“, – atvirai sakė Lietuvos Carito atstovė ir kartu kėlė klausimą, kaip sumažinti aukos dalyvavimo teisme vengimo procesą.

Dėmesys kaltinamajam, o ne aukai

 Žmogaus teisių stebėjimo instituto patarėjos teisės ir politikos klausimais Mėtos Adutavičiūtės manymu, esminė problema yra ta, kad baudžiamasis procesas dažnai būna neaiškus, klaidus ir ne visada pritaikytas nukentėjusiojo poreikiams. „Teisingumo sistemos dėmesys labiau yra sutelktas į įtariamąjį ir jo patraukimą atsakomybėn. O nukentėjęs asmuo prieš teismo posėdį nedrąsiai stovi pasimetęs kažkur salės kampe ir bijo net pajudėti“, – teigia M. Adutavičiūtė. Jos manymu, nukentėjusiųjų patirtys yra labai įvairios, o Lietuvoje trūksta vieningos tvarkos, kaip bendrauti su nukentėjusiais asmenimis įvairiose ikiteisminio tyrimo stadijose ir atsižvelgiant į situacijos sudėtingumą.„Su aukomis turėtų būti elgiamasi pagarbiai, jautriai, individualiai, profesionaliai ir jų nediskriminuojant. Būtina sudaryti sąlygas nukentėjusiesiems iš anksto pasiruošti liudyti teisme. Taip pat reikia aiškaus reglamentavimo, kuris apibrėžtų teisę į fizinę apsaugą aukoms, kurios nesijaučia saugios dalyvaudamos teismo procese“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovė.

Svarbu atkurti saugumo jausmą

 Renginyje dalyvavęs psichologijos mokslų daktaras, „Žmogaus studijų centro“ prezidentas Gintaras Chomentauskas ragino atkreipti dėmesį į faktą, kad nukentėjusysis – nėra vien įrodymų šaltinis. „Tai asmuo, kurio psichologinis ir socialinis balansas yra pažeistas. Nusikaltimas supurto mūsų psichologinį pasaulį, jis pakeičia mūsų vidinį balansą, įveda abejonę, ar galime pasitikėti žmogumi. Todėl labai svarbu ikiteisminio ir teisminio tyrimo metu nepadaryti nukentėjusiajam papildomos žalos“, – sakė jis. G. Chomentausko teigimu, šiuo sunkiu gyvenimo laikotarpiu nukentėjusiajam labiausiai reikia išsikalbėti, sutvirtinti asmenybę ir atkurti saugumo jausmą. „Svarbiausia – kuo greičiau padėti nusikaltimo aukai atgauti psichologinę pusiausvyrą“, – kalbėjo psichologas.

Pirmieji žingsniai jau žengti

 Norvegijos teismų administracijos ir norvegų teismų Liudytojų tarnybos atstovė Jenny Melum, atvykusi į konferenciją pasidalyti gerąja praktika, pasakojo, kad pagrindinis specialiai apmokytų savanorių Norvegijos teismuose tikslas – suteikti nukentėjusiesiems žmogišką paramą ir raktinę informaciją apie teismo posėdį.„Žinodami, kur sėdės teismo salėje, kokia eiga vyks teismo posėdis, nukentėjusieji jaučiasi daug tvirčiau ir gali susitelkti į tikslių parodymų davimą. Reikiama pagalba padeda sumažinti netikrumą, duodant parodymus“, – savanorių pagalbos privalumus vardino norvegė J. Melum. Vilniuje diskutavę ekspertai ir praktikai, įgiję savanoriško darbo su liudytojais ir nusikaltimo aukomis patirties, pasidžiaugė, kad Lietuvos teismuose jau pradėtos diegti pirmosios liudytojų ir nusikaltimo aukų saugumui užtikrinti skirtos priemonės – didžiausiuose apygardų teismuose įdarbinti kvalifikuoti psichologai pamažu kuria vienodą psichologinės pagalbos teikimo teismuose sistemą.  Anot Nacionalinės teismų administracijos direktorės Redos Molienės, pabendravus su Lietuvos nevyriausybinių organizacijų atstovais, pradėjo aiškėti, kad labai svarbu, jog žmonės suprastų, kas jų laukia teisme ir jaustųsi psichologiškai pasiruošę liudyti. „Todėl pernai buvo išleisti ir kartu su teismo šaukimais pradėti platinti specialūs lankstinukai „Kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti“, skirti supažindinti liudytojus ir nukentėjusiuosius su teismo proceso eiga, informuoti, kokios proceso dalyvių teisės ir pareigos, kaip pasiruošti apklausai teisme, kada kompensuojamos patirtos išlaidos ir kita“, – sėkmingą teismų ir NVO bendradarbiavimo pradžią prisiminė R. Molienė. Pasak jos, teisėjams rūpi, kaip jaučiasi nusikaltimo auka. „Nagrinėdami bylas, teisėjai turi remtis objektyviais parodymais, todėl labai svarbu, kad asmenys teisme jaustųsi saugiai, neužsisklęstų ir nebijotų prabilti. Savanorių paramos Lietuvos teismuose idėja kilo kartu su teisėjais lankantis Norvegijos teismuose. Ar ji prigis Lietuvoje, priklausys nuo teismų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvų. Teismai, savo ruožtu, ir toliau dės visas pastangas, kad užtikrintų saugų nukentėjusiųjų dalyvavimą teismo procese“, – sakė R. Molienė. Tarptautinė konferencija „Pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms: NVO ir teismų bendradarbiavimas“ organizuota iš Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Efektyvumas, kokybė ir skaidrumas Lietuvos teismuose“ dvišalio fondo lėšų. Šios programos projekto „Geresnė pagalba liudytojams ir nusikaltimų aukoms teismo procese, įskaitant saugumo teismų pastatuose sustiprinimą“ lėšomis kovo pradžioje startuos virtuali teismo posėdžių salė ir prasidės specialūs teismų darbuotojų ir NVO atstovų mokymai „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“.  

Šiandien Klaipėdos apskrities VPK vyko „Lietuvos Caritas“ ir Vyriausiojo policijos komisariato organizuoti mokymai „Šiandieninė prekybos žmonėmis situacija: teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiesiems teikimas“. 
Sveikinimo žodžius mokymų dalyviams tarė Klaipėdos apskrities VPK viršininkas Alfonsas Motuzas ir kapelionas Vilius Viktoravičius. Tyrimus prekybos žmonėmis srityje – statistiką, nusikaltėlių naudojamas strategijas, ikiteisminio tyrimo problematiką – pristatė Panevėžio apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas J. Kuzmickas. „Caritas“ socialinė darbuotoja M. Žičkutė apibūdino tipinį prostitucijos klientą, o socialinės darbuotojos L. Paulikienė ir S.Bučkutė pateikė psichologinį nukentėjusiojo portretą, kalbėjo apie jo pažeidžiamumą ir pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms galimybes.
Vėliau vyko filmo „Price of Sex“ peržiūra, diskusijos bei kriminogeninės 2014 m. situacijos dėl prekybos žmonėmis Klaipėdos apskrityje analizė, pateikta Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininko V.Mockaus.

Visiems mokymų dalyviams įteikti pažymėjimai. 

Užribis. Sausį Švėkšnos specialiojo ugdymo centre kilęs prostitucijos skandalas apnuogino bjaurų faktą – sekso vergijos pinklėse masiškai atsiduria nepilnamečiai. Faktas toks nemalonus, kad patogiau jo nematyti ir negirdėti.

 Prostitucija – apskritai nepatogi tema mūsų valstybėje, nesvarbu, ar kalbama apie vaikus, ar apie suaugusius šio „verslo“ dalyvius. Padorioje kompanijoje jos vengiama, visuomenė su šiuo reiškiniu taikstosi, o atsakingoms institucijoms ačiū bent už tai, kad pripažįsta jį egzistuojant. Tikriausiai labai tipišką elgseną prieš kurį laiką pademonstravo teisingumo ministras Juozas Bernatonis. Visuomenininkams siekiant įstatymu įteisinti bausmes ne prostitutėms, o jų klientams, ministras atsiribojo nuo bet kokių asmeninių sprendimų, esą „kadangi tomis paslaugomis nesinaudoju, tai asmeninio patyrimo neturiu“. Užsienio valstybėse elgiamasi įvairiai: vienur baudžiamos sekso paslaugas teikiančios moterys, kitur – jas perkantys vyrai, dar kitur prostitucija vienaip ar kitaip yra legali. Specialistai pripažįsta, kad auksinio modelio dar niekas nesukūrė ir kad prostitucija bei su ja susijusi prekyba žmonėmis yra vienas grėsmingiausių reiškinių visame pasaulyje. „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įspėja, kad ši problema pastaruoju metu įgauna naują veidą – parduodamos ne tik moterys, bet ir vyrai, vaikai. „Tačiau rizikos grupės nekinta dešimtmečiais. Į prostituciją dažniausiai įtraukiami mažiausiai apsaugoti visuomenės žmonės, turintys psichologinių, ekonominių, socialinių problemų. Tai iš provincijos kilusios moterys, vienišos motinos, jaunos merginos, kurios neturi išsilavinimo, ir moterys, ir vyrai, turintys įvairių priklausomybių“, – vardija K.Mišinienė. Viena pažeidžiamiausių grupių, tapusių taikiniu išnaudotojams, suteneriams, sąvadautojams, prekeiviams žmonėmis, – globos įstaigose augantys nepilnamečiai. Švėkšnoje į sekso paslaugų prekybą buvo įtrauktos penkios 15–17 metų paauglės. Bent jau tiek aukų pavyko išaiškinti ikiteisminio tyrimo metu. Vis dėlto dažniausiai prostitucijos mastų iliustruoti skaičiais neįmanoma, o bendros analizės trūkumas labai apriboja galimybes padėti jos aukoms. Prostitucija – latentinė, slapta problema. Faktui iškilus į paviršių paaiškėja, kad nusikalstama veika buvo vykdoma daugelį mėnesių, net metų. Patys nukentėjusieji taip pat labai vengia kreiptis ir į teisėsaugos, ir į socialines tarnybas. „Oficiali statistika, kuri kalba apie nepilnamečių prostituciją, beveik lygi nuliui. Tačiau realybėje matome tikrai ne nulį ir net ne vienetą su nuliu – gerokai didesnį prostitucijai išnaudojamų vaikų skaičių. Tai rodo, kad tam tikri sektoriai statistikos neteikia. Man labai rūpėtų išsiaiškinti, kodėl globos namų atsakingi asmenys, vaiko teisių apsauga besirūpinančios tarnybos nekalba apie nukentėjusius vaikus. Jie prabyla, kai jau nebėra kur dingti – kai faktus atskleidžia žiniasklaida ar nevyriausybinės organizacijos“, – apgailestauja „Caritas“ atstovė. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kilus Švėkšnos skandalui specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė, pati gindamasi nuo kaltinimų, viešai pareiškė, kad „visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi“, tik esą kai kurios įstaigos bijo tai skelbti ir apie tai kalbėti, nes gali būti nubaustos. Šie žodžiai turėjo sukelti uraganą, tačiau atsakingos tarnybos juos praleido pro ausis.