Category: Straipsniai – 2015

Labdaros organizacija „Lietuvos Caritas“ perspėja, kad vis daugiau lietuvių patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Jeigu anksčiau į tokių nusikaltėlių rankas patekdavo naivios provincijos merginos, tai dabar jų aukomis vis dažniau tampa vyrai ir net vaikai. Specialistai sako, kad dažniausiai tokie žmonės vežami į JK.Iš Lietuvos vergijon vežami ir mažamečiai
Ilgą laiką Lietuvoje nuo prekeivių žmonėmis dažniausiai nukentėdavo jaunos moterys ir merginos, kurias išveždavo į sekso vergiją. Tačiau paskutiniu metu pastebima tendencija, kad vis daugiau į prekeivių žmonėmis pinkles pakliūva vyrų ir netgi vaikų, kurie svečiose šalyse verčiami vogti ir sukčiauti. Jauniausiam lietuviui, pasmerktam vergovei, tebuvo 13 metų. Laimė, vaikui pavyko pabėgti.

Jauniausia auka

Viename atokiame Lietuvos rajone gyvenęs vaikas į geraširdžiais dėdėmis apsimetusių pirklių rankas pakliuvo neatsitiktinai. Pastarieji paprastai aukų ir ieško probleminėse ar asocialiose šeimose, kur vaikai (ir ne tik vaikai, bet ir jaunos merginos ar moterys – aut. past.) nepatiria nei meilės, nei šilumos, kur pinigų stinga ne tik būtiniausioms prekėms, bet net ir maistui. Rytis (vardas pakeistas – aut. past.) ir augo panašioje šeimoje. Tėvai girtuokliaudavo, tad savo vaikams skirti dėmesio nebuvo kada. Kai tie „geradėjai“ pasiūlė „dovanėlę“ Ryčiui – girdi, nieko nematęs, niekur nebuvęs, nuvešim mes tave Londono apžiūrėti – tėvams nė netoptelėjo mintis, kad tie „dėdės“ ne Londono apžiūrėti jų sūnų veža, o ketina jį įkinkyti nusikaltimus daryti. Gavę pinigų alaus „bambaliui“, pasirašė dokumentus, kad sutinka išleisti nepilnametį sūnų į užsienį ir vėliau nė nepasidomėjo, kaip jam sekasi…

O nuvežė vaikinuką į Daniją, kur buvo pareikšta: nuo šiol privalėsi … vogti. Berniukui buvo nurodyta, iš kur ir ką jis turi pavogti ir pristatyti savo „globėjams“. Nusikaltėliai, apgaule išvežę vaiką į užsienį, pagrasino jam, jei šis priešinsis, nusuks sprandą. Laimė, kad ir įbaugintas vaikas stengėsi išlaukti progos, kada galės pabėgti. Jam pasisekė pasprukti nuo savo išnaudotojų ir pasislėpti, danų policija suteikė pagalbą, o Lietuvos ambasada padėjo nepilnamečiui grįžti į Lietuvą. 
Prokuratūra jau baigė ikiteisminį tyrimą, kaltininkai nustatyti ir byla šiomis dienomis bus pradėta nagrinėti teisme.  Padaugėjo vyrų – vergų Tiek kriminalistai, specializavęsi prekybos žmonėmis bylose, tiek ir „Lietuvos Carito“ socialiniai darbuotojai bei psichologai tvirtina, jog pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai prekiautojų žmonėmis aukomis tampa ir vyrai, ir net vaikai. Jie dažniausiai išvežami nusikaltimams daryti į Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Daniją. Šiose šalyse ne tik vagiliauja, bet ir įgyvendina nusikaltėlių Lietuvoje jau seniai puikiai įvaldytą sukčiavimo meną. Daugėja ir vaikų, kurie išvežami ir išnaudojami pornografijai. Tai žymiai daugiau pajamų nešanti nusikalstama veikla nei, tarkim, vagiliavimas ar elgetavimas. „Aukų paprastai ieškoma skurdžiai besiverčiančiose, asocialiai gyvenančiose šeimose, ypač kaimuose, aukų su įvairiomis negaliomis, – aiškino situaciją Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (KPONTS) 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Alfredas Gineika. – Nusižiūrėtai aukai sakoma: „Ką tu čia turi? Nieko. Važiuojam, mes parūpinsim tau darbą ir vargo nematysi.“

Pasak A. Gineikos, prekeiviai žmonėmis yra atidirbę ir kitus verbavimo modelius. „Jei auka mergina, tai būna, jog siekiama jos dėmesio, įvairiomis smulkiomis dovanomis stengiamasi įgyti pasitikėjimą, vėliau imama kalbėti apie meilę ir vestuves, – pasakoja prekeivių žmonėmis verbavimo vingrybes KPONTS 2-ojo vyriausiasis tyrėjas. – Kai auka psichologiškai paruošta – besąlygiškai tiki savo mylimuoju, šis staiga pasiūlo važiuoti į užsienį ir užsidirbti jų „bendro gyvenimo pradžiai“. Ir mergina nė nesusimąsto, jog tai pinklės – abu važiuoja, abu dirbs! Tačiau vos nuvažiavus į svečią šalį mergina dažniausiai išprievartaujama keleto „mylimojo“ draugų, o po to parduodama į viešnamį, kaip taisyklė, albanams ar pakistaniečiams. Panašiai nutinka, jei merginos ar vaikinai užkimba ant taip vadinamo „vebmodelio“ skelbimo, kuriame rašoma, kad modeliu galima tapti net nemokant jokių užsienio kalbų.“

Vogti ir sukčiauti

O štai Panevėžio apygardos teismas tebenagrinėja 8 jaunų vyrų, susibūrusių į gaują iš įvairių Lietuvos miestų: Panevėžio, Kėdainių, Vilkaviškio ir Kupiškio rajonų, ir ketinusių išvežti į Vokietiją bent 6 jaunus savo tautiečius. Ten jie būtų buvę verčiami (o kai kurie jau net buvo priversti) daryti nusikaltimus: vogti arba dirbti kartu su sukčiais, viliojančiais iš vokiečių pinigus.

Kaltinamųjų suole sėdi Artūras Songaila, Raimondas Krilavičius, Elas Vaitkevičius, Dainius Serpauskas, Andrius Juška, Deimantas Sakalauskas, Dainius Burškys ir Tomas Jozėnas. Visi vyrai jau – teisti, kai kurie net ne kartą. 

Pusė iš jų – D. Burškys, D. Sakalauskas, A. Songaila ir R. Krilavičius – į teismo posėdžius vežiojami iš tardymo izoliatoriaus. A. Juška ir T. Jozėnas teismo verdikto laukia laisvėje, bet už tai jiems teko sumokėti užstatą – po 30 000 litų (beveik 8700 eurų), likusiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės. 

Kokios bus skirtos (ar neskirtos) bausmės, dabar aiškinasi teisėjų kolegija, nustatinėdama kiekvieno jų įnašą į įvykdytus nusikaltimus. 

Psichologinis spaudimas

O ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje turima duomenų, kad kaltinamieji nusižiūrėdavo darbo neturinčius, patiklius, socialiai pažeidžiamus jaunus vaikinus ir pasiūlydavo jiems važiuoti į Vokietiją neva legaliai dirbti fabrikuose. Tačiau iš tikrųjų jų laukė visai kitoks „darbas“. Apsukrūs nusikaltėliai versdavo savo aukas vogti iš automobilių brangią įrangą: navigacinius prietaisus, muzikinius centrus bei paliktus automobiliuose vertingus daiktus. Kitus jaunuolius siųsdavo „surinkti“ vertingų daiktų į nužiūrėtus pasiturinčių vokiečių namus ar butus. Treti – dirbdavo sukčių „kojomis“. Nusikaltėliai Vokietijoje sėkmingai naudojo visiems gerai Lietuvoje žinomą sukčiavimo modelį, kai pasirinktai aukai – dažniausiai rusakalbiams Vokietijos piliečiams – būdavo skambinama ir tvirtinama esą šeimos narys ar giminaitė pakliuvo į avariją ar padarė kokį nors nusikaltimą ir dėlto skubiai reikalingi pinigai. Pas patikėjusiais melu gyventojus pinigų paimti ir buvo pasiunčiamos „kojos“ – apgaule į šią šalį atvežti lietuvaičiai. 

Už „darbą“ prekeivių žmonėmis aukos ne tik kad negaudavo atlygio, bet jiems niekas nesuteikdavo netgi pastogės – vyrukai turėdavo nakvoti automobiliuose, ar parkuose ant suolelių. Iš jų buvo atimti dokumentai ir pagrasinta, jei nepaklus ar reikš nepasitenkinimą, bus įduoti į vietos policijos pareigūnų rankas kaip „užkietėję vagišiai“. 

Trims iš 6 nukentėjusiųjų pasisekė labiau – nusikaltėliai dėl jų, kaip dėl tikrų vergų, buvo jau suderėję ir gavę pinigų, tik, laimė, nespėjo išvežti darbams į Vokietiją. Pareigūnai juos surado uždarytus apleistoje sodyboje Kupiškio rajone, Subačiuje ir išvadavo.

Kitiems trims vis dėlto teko paragauti vergų duonos: jiems teko ir vogti, ir po medžiu nakvoti. 
„Nemokantys kalbos, nesusivokiantys aplinkoje, neturintys pinigų jie buvo išsigandę ir nesipriešindami paklusdavo kaltinamųjų nurodymams“, – sakė ikiteisminį tyrimą kontroliavęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimantas Vagrys.

Įdomu tai, kad kupiškėnas E. Vaitkevičius (25 m.) ir Kėdainių rajono gyventojas D. Serpauskas (37 m.) Vokietijos rusakalbius apgaudinėjo atlikdami bausmes už kitus nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.

Matoma tik viršūnė

„Lietuvos Caritas“ socialiniai darbuotojai bei psichologai, padedantys atsitiesti prekybos žmonėmis aukoms, vienu balsu tvirtina, kad tai, kas išplaukia į viešumą, yra tik ledkalnio viršūnė. „Aukos bijo kalbėti. Jos bijo ne tik to, kad su jomis bus susidorota ar dar kartą bus išvežtos į vergiją ir ten vėl patirs baisias kančias, bet baiminasi, kad liks nesuprastos, kad dėl patirtų kančių visuomenė apkaltins jas pačias, – dalijosi savo patirtimi „Lietuvos Caritas“ psichologė A. Ladauskienė. – Sekso vergijoje baisų pažeminimą – tiek fizinį, tiek psichologinį – patyrusios merginos sunkiai grįžta į normalų gyvenimą. Jas nuolat persekioja baimė vėl būti parduotai, jos bijo vyrų. Pastebėjau, kad net psichologui vyrui jos negali atsiverti, nes šis jų akyse yra tarsi blogio įsikūnijimas – juk paprastai ir suteneriai su savo aukomis iš pradžių elgiasi maloniai, o vėliau iš jų kaip įmanydami tyčiojasi ir net luošina jas fiziškai. Po patirto košmaro šioms moterims sunku užmegzti ilgalaikius santykius, sukurti šeimą, jos neapsieina be vaistų, nereta pražūsta alkoholio liūne ar net ryžtąsi savižudybei. Jas nuolat persekioja baimės ir kaltės jausmas. Tuo labiau, kad visuomenė kol kas sunkiai tiesia tokioms aukoms pagalbos ranką.“ Psichologė įsitikinusi – net, jei nusikaltėliai pasodinami į kaltinamųjų suolą, aukos teismuose patiria didžiulį išbandymą – joms tenka vėl ir vėl pasakoti apie patirtas kančias, kurias nori kuo greičiau užmiršti. Anot, A. Ladauskienės, nors visada šalia jų būna „Carito“ atstovės, pasirengusios pagelbėti ir padrąsinti nukentėjusiąją, įstatymdaviams derėtų atkreipti dėmesį ir pakoreguoti baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad aukos nebūtų traumuojamos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu, kad jų parodymų, užfiksuotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakaktų ir joms nebereikėtų dalyvauti teismo posėdžiuose bei dar ir dar kartą susitikti su savo išniekintojais.

Kaip taisyklė, tokių bylų nagrinėjimas tęsiasi gana ilgai ir prekiautojai žmonėmis įvairiomis priemonėmis stengiasi jas vilkinti. Kad išvengtų bausmės, neretai bando paveikti nukentėjusiąsias, grasinimais ar pinigais versdami pakeisti parodymus.

Lietuvos Caritas, matydamas didelį poreikį, nuo šių metų atidarė visą parą veikiančio SOS skambučio liniją.

Numeris +370-679-61617 skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Patyrusių specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Sėmėsi patirties

Nuo 2013 metų „Lietuvos Caritas“ kartu su Londono policija, nevyriausybinėmis Didžiosios Britanijos organizacijomis Rahab ir STOP THE TRAFFIK, taip pat NVO Borgorete iš Perugia miesto Italijoje vykdo projektą, finansuojamą Europos Komisijos, Kovos prieš nusikaltimus ir prevencijos programos. Šį projektą remia Londono Royal Kensington and Chelsea savivaldybė, kuri yra pagrindinė projekto vykdytoja, Westminster savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje.

Tad neseniai grupė patyrusių šioje srityje specialistų iš Lietuvos kartu su projekto koordinatore Kristina Mišiniene dalyvavo Londone vykusioje baigiamojoje konferencijoje, kur dalijosi patirtimi. Joje dalyvavęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas, sėkmingai atlikęs ne vieną ikiteisminį tyrimą prekybos žmonėmis baudžiamosiose bylose, sakė, kad toks pasidalijimas patirtimi – labai naudingas.

„Anglai yra paruošę įstatymo projektą, kuriame aiškiai apibrėžia, kas yra prekyba žmonėmis ir, kas yra prekybos žmonėmis auka, – dalijosi įspūdžiais J. Kuzmickas. – Pas mus plačiau prekybos žmonėmis (PŽ) sąvoka yra apibrėžta Baudžiamajame Kodekse (BK). Tačiau anglai įsitikinę, jog BK nepakankamai apibrėžia PŽ, todėl leidžia atskirą įstatymą, kur kartu yra numatyta socialinė, psichologinė ir kita įstatymo įtvirtinta pagalba aukoms.“

Ir keičiasi, ir ne

Anot „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, valstybės pozicija šios problemos sprendime gerokai pasikeitusi į gerąją pusę.

„Valstybė pripažįsta šios problemos egzistavimą ir skiria pajėgas jai spręsti, tačiau atskiruose sektoriuose situacija kiek kitokia. Didmiesčiuose pradedami tik 1 – 2 ikiteisminiai tyrimai, aukoms pagalbą teikia tik nevyriausybinės organizacijos“, – sakė K. Mišinienė.

Be to, didesnio dėmesio šiai problemai spręsti (gal greičiau – neleisti nusikaltimui įvykti) pasigendama ir iš savivaldybių bei seniūnijų vaikų teisių apsaugos, socialinių darbuotojų, švietimo ar globos įstaigose dirbančių pedagogų“.

„Prie kiekvieno žmogaus mes nepastatysime po specialistą“, – ne kartą atsišaukė vaikų teisių apsaugos bei socialiniai darbuotojai. Tačiau, kas jei ne vaikų teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, pedagogai geriausiai pažįsta šeimas, kuriose auga vaikai, galintys tapti potencialiomis prekeivių žmonėmis aukomis. Globos namų darbuotojai taip galėtų būti atidesni, atkreipti dėmesį, kai aplink jų globotinius ima sukiotis įtartini žmonės. Pedagogai – nors jie tvirtina, kad tai tėvų pareiga – galėtų nebūti abejingi, jei pasikeičia mokinio elgesys ar išvaizda. Šiuo metu, atrodo, abejingumo (ar nesugebėjimo dirbti?) netrūksta.

Neretai pareigūnai, susidomėję vieno ar kito vaiko likimu (neretai nepilnametis jau būna įkliuvęs į prekeivių nagus), iš minėtų tarnybų išgirsta ne norą bendradarbiauti ir imtis spręsti problemą, o keistą klausimą: „Kas nutekino informaciją, iš kur žinote?“ 

TIK FAKTAI:

Pastebimos naujos prekybos žmonėmis tendencijos: darbinis išnaudojimas, išnaudojimas kriminalinėms veikoms bei fiktyvios santuokos.

Viena pagrindinių prekybos žmonėmis sričių išlieka prostitucija.

Pagrindine šalimi, į kurią vežamos aukos iš Lietuvos – Didžioji Britanija. Tačiau jos gabenamos ir į Skandinavijos šalis, Daniją, Ispaniją, Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.

Maždaug 60 procentų prekybos žmonėmis aukų išvežama, 40 procentų išnaudajami čia pat, Lietuvoje.

Dažniausiai į nusikaltėlių pinkles pakliūva moterys, ypač vienišos mamos. Tačiau jau fiksuojama, kad prekeivių žmonėmis aukomis tampa ir studentai, globos namų auklėtiniai ir net jaunos šeimos.

„Lietuvos Caritas“ prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms kasmet suteikia pagalbą 100-120 žmonių visoje Lietuvoje. 

Šalyje yra pradėta apie 40 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Vien 2014 metais Lietuvoje pradėta 16 naujų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, nustatytos 22 aukos (9 vyrai, 11 moterų, 2 vaikai), 18 įtariamųjų. Išnaudojimo tikslai: prostitucijai – 5 nusikalstamos veikos, darbiniam išnaudojimui – 2, nusikaltimams daryti – 8.  Aurelija Žutautienė 

Prostitutė – viena žiauriausių stigmų, kuria pažymėta moteris atsiduria socialinėje atskirtyje, o integracija į darbo rinką – labai sudėtingas procesas. Šiuo metu dirba apie trečdalį prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, kurioms pagalbą teikia nevyriausybinės organizacijos. Kvalifikuotą darbą ir didesnį nei minimalų atlygį gaunančias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Įsidarbinti nekvalifikuota darbinke daugeliu atveju pavyksta tik neatskleidžiant savo praeities.

Sėkmė – ilgalaikės pagalbos rezultatas

 23 metų Agnę (vardas pakeistas) pirmą kartą sutikau prieš penkerius metus. Mergina buvo prieš kelias dienas policijos išgelbėta iš buto, kur ją užrakintą laikė suteneriai ir ruošėsi parduoti į prostituciją užsienyje. Ji glaudėsi „Lietuvos Carito“ suteiktame saugiame būste. Buvo baikšti, sunkiai bendravo. Tuomet man rėžė, kad niekada nenorėtų susilaukti vaikų, nes „visos merginos yra kekšės, o vaikinai – banditai“. Susitikimas su Agne po metų buvo dar sudėtingesnis – pasitikau ją oro uoste parskraidintą iš Olandijos. Pažeidžiama mergina vėl buvo parduota. Išlipusi iš lėktuvo su savimi turėjo tik mažytį rankinuką su dokumentais. Lydėjau ją į apklausą Organizuotų nusikaltimų tyrimų biure, o po jos – į stotį, kur įsodinau merginą į tarpmiestinį autobusą, o galutinėje stotelėje ją pasitiko „Lietuvos Carito“ socialinės darbuotojos. Mergina vėl glaudėsi saugiame būste. Dar po metų, ji stipriai spaudė man ranką apeliaciniame teisme, kur jos skriaudėjai siekė sušvelninti bausmę ir varstė pašaipiais žvilgsniais ir replikomis. Mergina drebėjo tokioje akistatoje ir sunkiai prisiminė kelerių metų senumo įvykių aplinkybes. Lengvą protinį atsilikimą turinti mergina augo su močiute Anykščiuose, mama mirusi, tėtis – gyvenimą leidžia neįgaliųjų pensionate. Šiandien ji noriai pasakoja apie savo gyvenimą. Gyvena kitame mieste, dvejus metus draugauja su ją palaikančiu vaikinu ir planuoja kartu apsigyventi, įsigyti savo būstą o kitais metais, baigusi mokslus, aktyviai ieškoti darbo. Pagal adaptuotą programą ji trečius metus mokosi virėjos amato. Vilnietę Mariją (vardas pakeistas) sutikau prieš keletą metų. Ji anksti neteko mamos ir močiutės, tėtis gėrė, 14-os pati tapo mama, ištekėjo, tačiau augindama vaiką sugebėjo baigti vidurinę mokyklą ir dirbti. Šiuo metu dirba paukštyne. Neslepia, kad sunku ir fiziškai, ir emociškai, bet tai daro vardan šeimos. „Berniukas jau ir sesutės prašo, bet buvau priversta suaugti dar ankstyvoje paauglystėje, tad norisi šeimos pagausėjimą ir rūpesčius atidėti ateičiai“, – paaiškina. 28 metų Laima daug smurto ir patyčių patyrė nuo vaikystės. Mergina turi lengvą protinę negalią. Atėjusi į „Lietuvos Carito“ projektą ji buvo labai drovi, sunkiai bendravo. Po socialinių darbuotojų ir psichologės konsultacijų išdrįso lankyti anglų kalbos kursus. Ten ne tik išmoko kalbos pagrindų, bet ir atsiskleisti grupėje, bendrauti. Mergina buvo puoselėjama, giriama už pastangas ir jai pavyko užbaigti ir specialybės kursus, įsidarbinti konditerijos ceche. Iš pradžių ji ten atliko praktiką, apsiprato ir jau daugiau nei pusmetį sėkmingai dirba, tapo savarankiška. Per pirmuosius susitikimus susigūžusi ir bijanti į akis pažiūrėti mergina dabar šypsosi, moja iš tolo ir drąsiai pirma klausia, kaip sekasi. Prostitucijos košmarą išgyvenusi šiaulietė pradėjusi nuo siuvėjos darbo ceche prieš keletą metų, šiandien dirba modeliuotoja dizainere gerame salone, gerai uždirba ir jau pati samdo advokatus teismų procesams. Skaudi patirtis 19-metės klaipėdiškės neprivertė pamiršti vaikystės svajonių. Mergina pernai rudenį įstojo į muzikos akademiją ir ketina tapti muzikos mokytoja. Nors viena augina 3 metukų dukrytę, studentė spėja vakarais dirbti padavėja. Jai padeda mama. Visos šios moterys, išgyvenusios prostitucijos košmarą, bando stotis ant kojų ir kabintis į gyvenimą. Apie skaudžią jų praeitį žino tik artimiausi žmonės ir pagalbą teikiantys socialiniai darbuotojai. 

Atleido, pažinę socialinę darbuotoją

 „Ieškant darbo pirmiausia kandidatės vertinamos vizualiai – vienai pasakė, kad „tu maža, kūda, nesugebėsi išdirbti, kaip vaikas atrodai“. Kitai – kad „tavęs iš po konvejerio nesimatys“. Tokių replikų mūsų merginos sulaukia savarankiškai ieškodamos darbo. Juk kandidatuoja į nekvalifikuotus, menkai apmokamus darbus. Diskriminacija dėl išvaizdos demotyvuoja,“ – pastebi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Kristina Braukylienė. „Ne kartą susidūrėme su situacija, kai mergina nori dirbti, bet darbdavys susirenka informaciją apie ją, sužino, kad mokymo kursus organizavo „Lietuvos Carito“ projektas, supranta, kad mergina buvo prostitucijoje ir, nors tiesiogiai priežasties neįvardina, atsisako priimti. Turėjau atvejį, kai mergina įsidarbino baldų salone ir aš kartais aplankydavau ją darbe, atnešdavau dovanų jos vaikui. Jos kolegos pažino mane. Buvo matę vietos žiniasklaidoje ir išsiaiškino, kad dirbu pagalbos prostitucijos aukoms projekte. Iškart kolegos ir darbdaviai pasakė, kad mums „čia tokių nereikia“, nuolat buvo spoksoma, užgauliojama, atvirai rodoma, kad mergina yra nepageidaujama – dirbti tapo neįmanoma, ji turėjo išeiti. Mes nenorime darbdaviams atskleisti, kad moteris yra prekybos žmonėmis ar prostitucijos auka – bijome stigmatizacijos. Perkame kursus iš darbo rinkos mokymų centro ir ten merginos įgija specialybę. Net tame centre mūsų klientės patiria stigmatizaciją. Kalbėjomės su darbuotojais apie merginų pažeidžiamumą, kad reikia švelniau, supratingiau bendrauti. Mokymų dalyvės pasakoja, kad mokytojos elgiasi su jomis kitaip, jos jaučiasi išskirtos iš kitų mokinių. Mokytojai žino iš kokio jos projekto atėjo, nes yra sudaryta sutartis, mes mokame už kursus, teiraujamės, kaip joms sekasi, ar lanko,“ – konkrečias skaudžias situacijas vardija 10 metų „Lietuvos Carito“ projekte Šiauliuose dirbanti socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė. Kaip visuomenė gali prisidėti prie sėkmingos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų integracijos į darbo rinką? Ar skęstančiųjų gelbėjimas pačių skęstančiųjų reikalas? 

Efektyvu dokumentuose – neveikia gyvenime

 „Jei tave išprievartauja 7 vyrai, po to per dieną esi verčiama seksualiai tenkinti 20-30 vyrų, girdoma alkoholiu, mušama – bijai net bėgti. Įsivaizduojama, kad su klientais atlikti tenka tik „normalų“, įprastą lytinį aktą, tokių iliuzijų turi ir kai kurios merginos. Realybėje vėliau su jomis daro, ką nori, vyrai tenkina labiausiai iškrypusias fantazijas. Tokios patirties pasekmės lieka visam gyvenimui. Moterys, atėjusios į konsultaciją, prašo padėti viską pamiršti. Jos būna labai stipriai save nuvertinusios, jaučiasi nevertos santykių, bjauresnės, purvinos, kuo labiau prievartauja save pamiršti, tuo labiau praeities skauduliai išlenda – per košmarus, agresiją. Pirmiausia reikia atstatyti pažeistą saugumo jausmą, reikalinga bent keletos metų reabilitacijos programa. Visos klausia – kodėl man taip atsitiko. Šis klausimas lieka be atsako, o kaltės jausmas – visam gyvenimui. Kiekviena su tuo kovoja kaip sugeba, gynybos mechanizmai skirtingi – agresija vienas iš jų. Joms visoms būdingi dėmesio, atminties sutrikimai, susikaupimo problemos, dažnai jos dar ne tokios stiprios, kad jau gebėtų gerai dirbti. Net ilgai nedirbus sunku grįžti į darbo rinką, o patyrus tokias stiprias fizines ir psichines traumas – 1000 kartų sunkiau,“ – prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukų pažeidžiamumą atskleidžia psichologė Asta Ladauskienė, nukentėjusiesiems konsultacijas teikianti trejus metus. „Jokia mergina niekada niekur neuždirbo iš prostitucijos. Nesutikau savo praktikoje dar nė vienos, kuri būtų uždirbusi žadėtus milijonus. Jos yra išnaudojamos ir maitina daug burnų, dalis tų pinigų tenka suteneriams, o merginoms lieka trupiniai ir nuolat žadama sumokėti vėliau, apeliuojama, kad jos yra skolingos – už organizavimą, kelionę, maistą, būstą. Jomis manipuliuojama. Daugiausiai merginų išnaudojimui parduodamos į užsienį. Pripratinamos prie alkoholio, narkotikų, patiria nuolatinį spaudimą, smurtą. Stabilaus žmogaus apgauti nepavyktų, tad pasirenkamos psichologiškai pažeidžiamos moterys. Jos grįžta be pinigų, su krūva psichologinių problemų ir ligų“, – pastebi Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro vyriausiasis tyrėjas Justinas Kuzmickas, prekybos žmonėmis bylas tiriantis 5 metus. Norint suteikti pagalbą šiai tikslinei grupei, nukentėjusius asmenis reikia identifikuoti. Iš prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų, išgyvenusių pragarą ir likusių gyvų, antrą kartą išgyvenusių košmarą ne vienus metus trunkančiuose teismo procesuose, apklausose, prašoma tą patį išgyventi dar kartą ir vėl save pristatyti kaip auką – darbdaviui, mokymo įstaigai ir, prieš pasirašant trišalę sutartį ir visus informuojant apie savo patyrimus, pateikti pažymą apie užbaigtą reabilitaciją. Pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos aukoms garantuoja konfidencialumą, todėl tokių pažymų su visais asmens duomenimis neteikia. Galiojant tokiems reikalavimams nestebina, kad Lietuvos darbo biržos įdarbinimo subsidijuojant priemonė, nuo 2006 m. skirta ir prekybos žmonėmis aukoms, šiai grupei per 8 metus nebuvo pritaikyta nė karto. Nuo 2006 m. tik 9 asmenys buvo įregistruoti darbo biržoje su tokiu papildomo rėmimo požymiu. Pagal šį kriterijų įdarbintų asmenų įdarbinimo subsidijuojant priemonėje nebuvo. „Darome prielaidą, kad prekybos žmonėmis aukos linkę tylėti ir oficialiai nesikreipia dėl įdarbinimo pagal papildomo rėmimo požymius“, – priemonės neefektyvumą aiškina darbo biržos komunikacijos skyriaus vadovė Jūratė Baublienė. Ji pabrėžia, kad prekybos žmonėmis aukos yra labai psichologiškai pažeidžiama asmenų grupė, todėl šiai grupei būtina reabilitacija. „Darbdaviams svarbiausias kriterijus priimant darbuotojus – kvalifikaciniai reikalavimai. Paprastai darbdaviai nenurodo, kad jiems būtų kliūtis įdarbinti žmogų su papildomo rėmimo požymiu“, – teigia specialistė. Ji tikina, šios grupės atstovai dažniausiai būna ilgai nedirbę, neturintys specialybės, stokojantys darbo patirties. „Tokie asmenys konsultuojami profesijos pasirinkimo klausimais, supažindinami su darbo paieškos būdais, mokomi parengti gyvenimo aprašymus, prisistatyti darbdaviui, motyvuojami aktyviai ieškoti darbo.“, – vardija J. Baublienė. „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė pasakoja, kad neretai darbo biržos specialistai patys pataria aukoms nesiidentifikuoti, nes jos patenka ir į kitas remiamas grupes (ilgalaikiai bedarbiai, jaunimas ir kt.), tačiau diskutuojant apie lankstesnes įdarbinimo galimybes šiems socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, argumentuojama, kad priemonė yra, lėšų skiriama, o aukos pačios nesikreipia.

 Lėšų yra, strategijos – ne 

Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikiami socialinės pagalbos prekybos žmonėmis ir prievartinės prostitucijos aukoms programos rezultatai kiek džiugesni. 2013 m. finansuoti 5 projektai, skirti socialinei pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis ir priverstinės prostitucijos ir jų grąžinimui į visuomenę ir darbo rinką. K. Mišinienė pastebi, kad terminas „prievartinė prostitucija“ – pasenęs ir socialinio darbo atstovų Lietuvoje ir užsienyje jau seniai nevartojamas. Skirta 149400 Lt iš biudžeto. Socialinė pagalba buvo suteikta 125 asmenims (33 vyrams ir 92 moterims). Departamento funkcija – įvykdyti pagalbos šiai socialinės atskirties grupei projektų konkursą, atrinkti nugalėtojus ir paskirstyti lėšas. Reali pagalbos nukentėjusiesiems našta krenta ant nevyriausybinių organizacijų pečių. 2013 m. projektus vykdė „Lietuvos Caritas“, ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacija, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, Vyrų krizių centras ir VšĮ Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Šios organizacijos teikė tiesiogines socialines, psichologines, teisines, tikslinės informacijos dėl integracijos į darbo rinką, profesinio orientavimo konsultacijas, materialinį aprūpinimą būtiniausiais daiktais, maisto produktais bei vykdė švietėjišką prevencinę veiklą, informacijos sklaidą. Projektai finansuoti tik dalinai, 39 proc. reikalingų lėšų organizacijos gavo iš kitų finansavimo šaltinių. Pagalbos projektai vykdyti didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. „Pažvelgus iš gilioje provincijoje gyvenančio nukentėjusio asmens pozicijos, aiškėja, kad nepaisant to, jog visuose rajonuose dirba policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, aukos dažnai nežino kur kreiptis. Trūksta sąmoningos sistemos, kuri leistų aukoms be didelių pastangų, neprarandant daug brangaus laiko, prieiti prie reikalingų tarnybų ir gauti pagalbą. Šiandien, nepaisant didelio būrio žmonių, kurie iš pašaukimo dirba šioje srityje, trūksta koordinavimo, tarsi tokios kepurės, apjungiančios mūsų visų pastangas, kuri leistų sukurti strategiją, surinkti vienodą statistiką, įvertinti sėkmes, nesėkmes. Trūksta tarnautojo ar tarnybos, kuri tuo užsiimtų. Vienam nevyriausybiniam sektoriui sunku kovoti šiame lauke. Reiktų, kad daugiau atsakomybės priimtų savivalda, kad aukai atėjus į savivaldybę, suteiktų pagalbą, informaciją, o ne traukiotų pečiais“, – pasiūlymus, kaip didinti pagalbos prieinamumą vardija K. Mišinienė.

Įsidarbinti pavyko trečdaliui aukų

 Didžiausia nevyriausybinė organizacija, teikianti pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, yra „Lietuvos Caritas“. Projektas „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdomas nuo 2001 metų. Nuo to laiko pagalba suteikta daugiau nei 1000 asmenų, iš kurių 60 proc. buvo prekybos žmonėmis aukos už Lietuvos ribų (Vokietija, Anglija, Ispanija, Graikija, Čekija, Italija, Olandija), 40 proc. buvo moterys įsitraukusios ar įtrauktos į prostituciją Lietuvoje. Amžius – 12-42 m. Nuo 2008 m. projekte veikia „Prostitucijos aukų psichosocialinio konsultavimo kaip alternatyvos administracinei bausmei“ programa. Mažiau nei pusė moterų, kurias pasiekia projekto pagalba, gyvena didžiuosiuose miestuose, likusios – mažesniuose miesteliuose ir kaimuose. „Mūsų skaičiai – ledkalnio viršūnė. Pastebime, kaip sudėtingai tarnybos identifikuoja aukas, tad nukentėjusiųjų, kuriems „Lietuvos Caritas“ padėjo – skaičius toks menkas, kad dažnai net gėda jį minėti“, – kukliai prisipažįsta programos vadovė K. Mišinienė, kuriai Žmogaus teisių stebėjimo institutas 2012 metais suteikė „Žmogaus teisių šauklės“ titulą. „Žinoma, kaip auka turi atrodyti, kaip elgtis – jei ji verkia, skundžiasi, yra nedrąsi, sužeista, jos gaila, daugiau galimybių, kad bus pradėtas tyrimas, pasiūlyta pagalba. O jei mergina yra agresyvi, nebendradarbiauja, reikalauja savo teisių, šaukia, iššsaukiančiai atrodo – tai kokia čia auka. Labai stengiamės griauti šiuos mitus. Kad būtų teisingai identifikuojamos aukos, reikia išmanyti ir tam tikrus psichologinius momentus, suprasti, kaip elgiasi žmonės per tam tikrus sukrėtimus, po traumos – nebūtinai visi verkia, užsidaro savyje ar nedrąsiai prašo pagalbos. Turime ne vieną atvejį, kai vakardienos aukos – šiandien jau pačios tampa agresorėmis“, – atskleidžia K. Mišinienė. Lietuvoje prostitucija yra nelegali, šie asmenys atsiduria pogrindyje. Pasak K. Mišinienės, ši grupė niekada nepasibels į socialinių tarnybų duris, nepasakys, kad aš nukentėjau ir prašom man suteikti psichosocialinę pagalbą. Socialiniai darbuotojai, dirbantys tiek nevyriausybiniame, tiek valstybiniame sektoriuje turi kūrybingai ieškoti kelių, kaip pasiekti šiuos žmones, suprantamai ir nežeminant pasiūlyti pagalbą. Šiuo metu minėtame projekte dirbama pilnu pajėgumu, viena socialinė darbuotoja teikia pagalbą 25-35 nukentėjusių. Įvairiapusė pagalba teikiama Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Marijampolės ir Tauragės regionuose. Sostinėje programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vykdo „Vilniaus Caritas“. Didžiuosiuose miestuose dirba 20-30 proc. projekte globojamų merginų ir moterų. Marijampolės regione dirba vos viena iš 10 merginų. Vilniuje dirba 6 merginos iš 45, kurioms per pusantrų veiklos metų buvo teikiama pagalba. Didelė dalis projekto dalyvių yra jauno amžiaus, nemažai vaikų globos namų auklėtinių. Šiuo metu 16 merginų mokosi, 6 augina mažamečius vaikus, vienas asmuo gydosi, vienas yra pataisos įstaigoje, 13 bedarbių. Dauguma dirbančiųjų dirba prekybos centruose kasininkėmis, salės, virtuvės darbuotojomis, konditerijos cechuose, padavejomis, indų plovėjomis, valytojomis, siuvėjomis, virėjomis, gyvenančios provincijoje – pavienius ar sezoninius darbus ūkiuose, melžėjomis, darbininkėmis. Ne visos moterys, kurioms teikiama pagalba, šiuo metu gali įsidarbinti. Dalis jų – nepilnametės ir dar mokosi vidurinėse ar profesinėse mokyklose, dalis – mamos, auginančios mažamečius vaikus, kiekviename regione yra ir tokių, kurios įsidarbinti negali dėl sveikatos būklės, turi neįgalumą. Dauguma jų neturi specialybės ir darbo patirties, yra baigę vos pagrindinę mokyklą ar dar mažiau klasių, dalis turi vidurinį ar profesinį išsilavinimą. Kai kurios siekti aukštesnio išsilavinimo neturi galimybės ne tik dėl finansinio nepritekliaus, bet ir dėl menkesnių gebėjimų, pagrindinę mokyklą baigė pagal adaptuotą programą, turi lengvą protinį atsilikimą. Studijuojančių ar jau įgijusių aukštąjį išsilavinimą – vienetai. Trejus metus įsidarbinti padedama vykdant iš Europos sąjungos lėšų finansuojamą projektą „Socialinę atskirtį patiriančių asmenų socialinio aktyvumo ugdymas ir įsidarbinimo galimybių didinimas“. Projekto biudžetas – beveik 3 mln. litų. Maždaug pusės projekto dalyvių išsilavinimas – nesiekia 10 klasių. Projekte dalyvauja daugiau nei 200 socialinę atskirtį patiriančių asmenų. Kompleksinę pagalbą sudaro socialinės ir profesinės reabilitacijos paslaugos: socialinis konsultavimas ir motyvavimas; socialinių įgūdžių ugdymas, palaikymas bei atkūrimas; profesinis orientavimas ir konsultavimas; profesinis mokymas; praktinis mokymas darbo vietoje; tarpininkavimas ir kita pagalba ieškantiems darbo, darbinantis ar įsidarbinus. Projekto partneris – vienas didžiausių šalyje prekybos centrų tinklas. Apie 60 proc. projekto dalyvių keičia darbus kas kelis mėnesius, dalis neatlaiko spaudimo ir tik mažiau nei trečdalis įsitvirtina pirmoje darbo vietoje. Dažniausiai tai lengvesnę traumą patyrusios, daugiau socialinių ir profesinių įgūdžių turinčios merginos. Tai pirmas pagalbos projektas, kai bendradarbiaujama tiesiogiai su darbdaviu. „Nuolaidų merginoms nėra, jei pavėlavo, nesuprato užduoties – vertinama griežtai. Darbdavys negali papildomai skirti žmogaus globoti socialiai pažeidžiamam darbuotojui, jo motyvuoti“, – lankstumo ir jautrumo stygių programoje pastebi projekto administradorė Deimantė Bukeikaitė.

Nepatrauklios darbo rinkai buvo dar iki prostitucijos 

„Po trauminių išgyvenimų patiriama daugybė psichologinių problemų. Dažnu atveju moteris patiria ir daug socialinių problemų – ji gali būti vieniša motina, ir buitinio smurto auka, ir skolų anstoliams turėti – tai kompleksinė problema, neretai iškylanti vienam žmogui“, – įžvalgomis dalinasi K. Mišinienė. „Darbas – pirmas žingsnis į savarankišką gyvenimą. Kartais merginos būna praradusios dokumentus, neturi gyvenamosios vietos, išsilavinimo, sutrikusi sveikata – tai pirmiausia ir sprendžiame. Dažnu atveju merginos neturi jokio pragyvenimo šaltinio ar tik nedideles pašalpas, tad net turėdamos labai žemą išsilavinimą, jos neturi galimybės mokytis. Joms būtinas darbas, kad užsitikrintų nors menką, bet nuolatinį pajamų šaltinį“, – patirtimi dalijasi „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Kauno skyriaus socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė, projekte dirbanti 8 metus. Šiuo metu Kauno regione pagalba nuolat teikiama 40 moterų, maždaug 30 proc. jų dirba. „Mūsų klientės abejoja savo jėgomis. Kiekviena prostitucijos auka gyvena su baime, kad ją atpažins, pasmerks. Nuolat motyvuojame nenuleisti rankų. Jei nėra darbo, trūksta pajamų, nėra būsto – susidaro užburtas skurdo ratas. Kyla pavojus, kad jomis vėl gali būti pasinaudota, įtraukti į prostituciją pakartotinai“, – pavojus atskleidžia Panevėžio skyriuje dirbusi socialinė darbuotoja Renata Karpovienė. „Dauguma merginų yra stebimos vaikų teisių apsaugos tarnybos. Įstatymai prasilenkia tarpusavyje – vaiko vieno namuose negalima palikti iki 14 metų, o darbo valandos mamoms nėra ribojamos, dažnai siūloma 10 ir daugiau valandų per dieną. Ir darbo birža siunčia šias moteris į prekybos centrus, kur ir naktinis, pamaininis darbas. Dažniausiai jos neturi kur palikti vaikų, tad atsisako, o atsisakius išbraukiamos iš darbo biržos – susidaro užburtas ratas,“ – regiono problemas atskleidžia „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus socialinė darbuotoja Edita Vaickelionienė. Projektų administratorė D. Bukeikaitė pastebi sistemines problemas: „Nedirbantis žmogus, auginantis vaikus, gauna pašalpas, kompensacijas šildymui, vandeniui, vaikų darželiui, nemokamą maitinimą vaikams ir kitas lengvatas. Pradėjus dirbti dažnai pajamų nepadaugėja, o paramos nelieka. Sistema nugalina žmogų dirbti“. Ilgiausiai projekte „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ dirba Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja M. Puidokienė. Per jos veiklos dešimtmetį Šiaulių regione pagalba buvo suteikta 250 asmenų, kasmet apie 20 naujų aukų patenka į projektą. Šiuo metu pagalba nuolat teikiama 37 moterims ir 6 vyrams (dėl priverstinio darbo), 10 merginų – nepilnametės. Dirba apie 25 proc. klientų, bendras įsidarbinimo procentas per 10 metų – apie 30 proc. „Didesnė klienčių dalis yra iš kaimų, atokesnių vietovių, kur prastos susisiekimo viešuoju transportu galimybės. Jei neturi patirties ir esi baigusi vos penkias ar septynias klases, tavo šansai – labai maži. Žmogus vis registruojasi darbo biržoje, bet jei įstaigos rodikliai krinta, ieškoma priežasties išbraukti tą žmogų iš bedarbių sąrašų. Pagrindinės problemos dėl įsidarbinimo – didžiulis socialinių įgūdžių ir vidinės motyvacijos trūkumas dėl psichologinių problemų. Darbo biržos visiškai apie tai negalvoja, pirmiausia su socialiai ir psichologiškai pažeidžiamu žmogumi reikia individualiai dirbti, jį motyvuoti, kad norėtų ieškoti darbo, integruotis, įgyti specialybę. Išklausius vieną įvadinę paskaitą jį siunčia dirbti – jis dar nepasirengęs, trūksta lanksčių įdarbinimo modelių. Žmogų reikia visapusiškai atstatyti, o darbo birža ir darbdaviai visiems siūlo vienodas sąlygas,“ – patirtimi dalijasi M. Puidokienė. „Dažnai valstybinių įstaigų tarnautojai, gyvenantys miestuose, mūsų klausia, kodėl moterys iš savo miestelio ar kaimo neišvažiuoja, jei yra skraudžiamos, smerkiamos. Kalbame apie žmones, kurių pajamos labai mažos, kurių socialinis tinklas – labai siauras, tad tas tiesiausias kelias nėra toks paprastas. Lietuvoje veikia labai gremėzdiška gyvenamosios vietos deklaravimo sistema. Jei esi prisiregistravęs vienoje savivaldybėje, nesulauksi pagalbos kitoje. Kai aukos bendradarbiauja su teisėsauga, liudija teismuose ir matome, kad nusikaltėliai kilę iš jų gimtųjų vietų, siekiame, kad moteris pakeistų gyvenamą vietą. Būna fiziškai nesaugu grįžti. Kartais moterys mūsų paklauso ir kartu dedame pastangas rasti naują gyvenamą vietą. Kartais jos lieka nesaugioje aplinkoje, tai asmeninis sprendimas, bet pakeisti gyvenamą vietą – nelengva užduotis,“ – pažeidžiamų žmonių gyvenimo realybę nupasakoja K. Mišinienė. Socialinės darbuotojos pripažįsta, kad kai kurios merginos „atkrenta“, grįžta į prostituciją. Tai lemia skurdas, nesėkmingos darbo paieškos. 

Reikalinga valstybės ir visuomenės pagalba

 „Įsiminė atvejis, kai vienas verslininkas iš Vilniaus sužinojęs apie mūsų vykdomą veiklą, paskambino ir pasiūlė įdarbinti kelias nukentėjusias moteris. Gerokai dažniau pasitaiko atvejų, kai darbdaviai, įtardami ar numanydami moters situaciją, kratosi tokių galimų darbuotojų, abejoja, kokia bus jų darbo kokybė, kaip vykdys savo įsipareigojimus, pasiduoda įvairiems mitams apie prostituciją – buvo net atvejis, kai prie mūsų klientės pradėjo priekabiauti. Darbdavių ir visuomenės sąmoningėjimas nėra toks greitas kaip norėtume. Geranoriški pasiūlymai – pavieniai. Tokie darbdaviai visu savo gyvenimu ir kitose srityse liudija brandą“, – teigia K. Mišinienė. Kiek žmonių, tiek reabilitacinių integravimosi kelių. „Valstybinių institucijų pareiga yra tai pažeidžiamai, nematomai, bebalsei pogrindžio grupei padėti apsisaugoti ir užkirsti kelią naujoms aukoms būti išnaudojamoms. Yra asmenų, kuriems padedame 13,5 metų, nuo pirmųjų veiklos metų iki šiandien. Tenka pripažinti, kad ne visiems pavyko atsistotoi ant kojų. Teko dirbti su moterimis, kurios buvo net keliolika kartų parduotos. Sekso industrija yra bejausmė luošinanti kūną ir sielą mašina, tad ne visi pagyja po tokio sulaužymo“, – patirtimi dalijasi K. Mišinienė. Nuo tokio pobūdžio nusikaltimų labiausiai nukenčia pažeidžiami žmonės, kurie jau iki įtraukimo į išnaudojimą turėjo visą eilę spręstinų problemų ir išnaudojimas prostitucijoje tik pagilina jas. Nemaža dalis jų savo vietos įprastinėje darbo rinkoje gali ir nesurasti. Pasak kalbintų ekspertų, sprendimas, kuris daugeliui socialiai pažeidžiamų grupių suteikia išeitį, galėtų būti nedidelės socialinės įmonės, pagal amžiaus, sutrikimų kategorijas, kur šių nusikaltimų aukos būtų ilgai ir kantriai mokomos, įgytų patirties, praktikos ir tuo pačiu metu gautų atlygį bei pradėtų gyventi savarankiškai.

 Justina Mikeliūnaitė

 Publikuota 2015 m. vasario 06 d. http://www.delfi.lthttp://www.media4change.co/lt/tyrimai/buvai-prostitute-tokiu-darbuotoju-mums-nereikia/4/

Aštuoniolikmetį Tauragės rajono gyventoją į užsienį išvežti ketinęs, bet dėl to išteisintas tauragiškis dar negali būti garantuotas, kad neatsidurs už grotų.Lietuvos apeliacinis teismas trečiadienį pradėjo nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje prokurorai dėl prekybos žmonėmis siekia nuteisti dar praėjusių metų birželį Klaipėdos apygardos teismo išteisintą 21 metų tauragiškį Dovydą Račkauską, pravarde Obuolys.

Taip pirmoji byla dėl prekybos žmonėmis, kai į užsienį buvo pasikėsinta išvežti vyrą, turėjusį vogti įvairias prekes iš parduotuvių.
„Kaip skėriai užpuolė“, – pamatęs fotografus Lietuvos apeliaciniame teisme piktinosi D. Račkauskas. Viešumo vengęs jaunas vyras iki šiol mano, kad nieko nusikalstamo nepadarė, kai į užsienį ketino išvežti socialiai pažeidžiamą pastovios gyvenamosios vietos neturintį jauną vyrą.
Klaipėdos apygardos prokuratūra D. Račkauską kaltino dėl to, kad jis 2013-ųjų birželį verbavo, o paskui reikalavo kartu važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių. Jo nusižiūrėta auka – nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio neturintis tauragiškis Kęstutis D.
Anot prokurorų, D. Račkauskas pasinaudojo nukentėjusiojo pažeidžiamumu – jis neturi motinos, iki ketverių metų augo vaikų namuose, o kai iš kalėjimo grįžo tėvas, augo su pamote. Devynias klases mokykloje šiaip ne taip baigęs Kęstutis D. vėliau tėvo namus paliko ir ėjo per žmones prašyti darbo, glaudėsi kur tik galėjo. Vyras į užsienį nebuvo išvežtas – pamatęs, kad prie namų jo atvažiavo paimti D. Račkauskas ir dar vienas vaikinas, Kęstutis D. užsirakino duris ir „geradario“ neįsileido, o išsikvietė policijos pareigūnus. Šie patvirtino, kad Kęstutis D. buvo labai išsigandęs, prašė jį apsaugoti.
Kad bijojo, jog bus išvežtas į užsienį, Kęstutis D. aiškino ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu. „Iki šiol jaučiu baimę, o po šio įvykio negalėjau ramiai vaikščioti po Tauragę, bijojau, kad susitiksiu Obuolį“, – sakė jis.
Geriau liks Lietuvoje, nei vergaus užsienyje
Kęstutis D. pasakojo, kad su D. Račkausku susipažino birželio 19-ąją prie bendrabučio. „Jis man pasiūlė važiuoti į užsienį vogti prekes iš parduotuvių, sakė, kad nuveš ir pasirūpins apgyvendinimu, maistu, o už parduotas vogtas prekes dar ir gausiu pinigų, – pasakojo nukentėjusiuoju pripažintas vyras. – Sutikau važiuoti, pagalvojau, kad visai neblogai būtų užsidirbti.“
Tačiau vyras savo nuomonę netrukus pakeitė – pasikalbėjęs su buvusia D. Račkausko mergina Jūrate L. nutarė, jog geriau gyvens Lietuvoje, nei turės vergauti užsienyje.
„Ji man sakė, kad Obuolys mane apgaus, privers vogti ir visas prekes jam atiduoti, o pinigų už tai nemokės – ji taip pat sakė, kad jeigu nevogsiu, „gausiu į galvą“, bus kaip ir kitiems, susidėjusiems su Obuoliu“, – teisme kalbėjo Kęstutis D.
Po kelių dienų sutikęs D. Račkauską Kęstutis D. pasakė, kad pakeitė savo nuomonę ir niekur nevažiuos. „Už bazarą  reikės atsakyti“, – anot nukentėjusiojo, tada pasakė Obuolys.
„Supratau, kad būsiu suspardytas, jis sakė, kad vis tiek atvažiuos manęs pasiimti“, – pasakojimą tęsė nukentėjusysis.
Vogti vienam nepatogu – reikia, kad kas nors pridengtų
Tuo metu D. Račkauskas nepripažino, kad panaudodamas grasinimus verbavo Kęstutį D. „Tada neturėjau darbo, todėl man kilo mintis važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių – tai esu daręs jau anksčiau, – sakė jis. – Vogti vienam yra nepatogu, reikia, kad kas nors pridengtų, todėl nutariau susirasti bendrininką. Kęstutį D. man kaip tinkamą kandidatą pasiūlė vienas pažįstamas – esą jis yra neramios dūšios, visur kiša rankas, vagia. Taip pat sakė, kad jis yra vargšas, neturi gyvenamosios vietos ir darbo, o toks žmogus man tiko, nes kiti mano draugai turi darbus, šeimas ir nebūtų kartu važiavę.“
D.Račkauskas neslėpė, kad planavo važiuoti į Prancūziją – su Reimso mieste gyvenančiu bičiuliu jau buvo sutaręs, jog šis leistų apsistoti jo namuose.
„Kai Kęstučiui D. pasiūliau, jis sutiko, o kai po kelių dienų jį sutikau kartu su kitais žmonėmis, jis pareiškė, kad jau niekur nevažiuos, bet pamaniau, jog taip jis kalba tik prie kitų žmonių“, – tvirtino jis.
Vyras neslėpė, kad Kęstučiui D. grasino, sakydamas, jog „už bazarą reikės atsakyti“, tačiau tikino, jog nieko nepadarė net tada, kai prieš išvykstant į Prancūziją šis pasislėpė bendrabučio kambaryje.
„Išvažiavau, o kai grįžau atgal į Lietuvą, mane sulaikė policija“, – teigė Obuolio pravardę turintis vyras.
Kad jo jau ieško policija, D. Račkauskas žinojo dar negrįžęs į Tauragę – telefonu susisiekęs su buvusia drauge vyras sužinojo, kad jam gresia nemalonumai dėl galimos prekybos žmonėmis.
„Bet tai tą asilą, (necenzūrinis žodis – aut. past.) į dvišimtę bačką (necenzūriniai žodžiai – aut. past.), aš jį…“ – vyro pokalbį užfiksavo pareigūnai.
Dar prieš grįždamas į Lietuvą D. Račkauskas paragavo kalėjimo duonos Vokietijoje – rugsėjį jis buvo sulaikytas už turto grobimą, iš kalėjimo buvo paleistas tik gruodį.
Teisėja: jis toks pats, kaip ir dauguma, gyvenančių kaime
Baudžiamąją bylą išnagrinėjusi Klaipėdos apygardos teismo teisėja Regina Bertašienė nutarė, kad D. Račkauskas negali būti nuteistas už pasikėsinimą Kęstutį D. prievarta išvežti į užsienį. Teisėjai sukėlė įtarimų ne tik tai, kad nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis vyras yra nepagrįstai priskirtas prie pažeidžiamų asmenų grupės, bet ir grasinimai, kurių esą net nebuvo.
„Nukentėjusiojo apibūdinta jo socialinė padėtis, išsilavinimas ir kitos aplinkybės niekuo neišskiria jo iš didelės dalies jo bendraamžių, ypač gyvenančių kaimo vietovėje“, – pažymėjo teisėja.
Jos teigimu, D. Račkauskas nepripažino, kad Kęstutį D. bendrininku pasirinko dėl jo sunkios materialinės padėties ar socialinio pažeidžiamumo. Teismas neįžvelgė ir to, kad kaltinamasis nukentėjusįjį būtų verbavęs važiuoti į užsienį vogti iš parduotuvių.
„Verbavimas pasireiškia įstatyme išvardintais asmens valios palenkimo būdais – naudojama apgaulė, fizinis smurtas, asmens priklausomumas ir pan.“, – teisėjos nuomone, nenustatyta, kad D. Račkauskas nukentėjusiajam būtų grasinęs.
Anot teismo, Kęstutis D. pradėjo Obuolio bijoti ne dėl jo pasakytų žodžių apie bazarą – baimė atsirado tik po buvusios šio draugės pasakojimo apie galinčius grėsti nemalonumus.
„Kitų asmenų suteikta informacija, paskatinusi nukentėjusįjį bijoti kaltinamojo, negali būti vertinama kaip nagrinėjamo nusikaltimo sudėtis“, – rašoma kol kas dar neįsiteisėjusiame nuosprendyje.
Nesutinka nei auka, nei prokurorai
Su tokiu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu nesutinka nei prokuratūra, nei nukentėjusysis. Tiesa, jis į teismo posėdį neatvyko – jo interesams atstovauja advokatas, kurį pasamdė Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovai.
Prokurorai įsitikinę, kad D. Račkauskas turėtų būti pripažintas kaltu ir įkalintas 4 metams. Pasak jų, norėdamas nukentėjusįjį išvežti į užsienį išteisintasis žinojo, kad jis yra pažeidžiamas – jo sunki materialinė padėtis, neturi darbo, gyvenamosios vietos.
„Daugelio kaimuose gyvenančių žmonių padėtis yra sunki, dėl to tokius žmones ir siekiama išnaudoti“, – teigiama Klaipėdos apygardos prokuratūros skunde. Anot jų, D. Račkauskas savo auka pasirinko sunkiai besiverčiantį Kęstutį D., nes suprato, kad negalės išnaudoti asmenų, turinčių šeimas ir darbus.
Pasak prokurorų, teismas klaidingai aiškino įstatymą, kad tik fizinį smurtą patyręs asmuo tampa nusikaltimo auka. Tokios pačios pozicijos laikėsi ir Kęstutis D., teismui taip pat pateikęs skundą dėl išteisinamojo nuosprendžio D. Račkauskui. Tuo metu pastarasis mano, kad Klaipėdos teisėja teisingai įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, o nukentėjusiojo ir prokuroro skunduose nurodytos t ik prielaidos ir spėjimai.
Nors nei byloje valstybinį kal tinimą palaikanti prokurorė Ona Rojutė, nei Kęstučio D. advokatas, nei išteisintasis ir jo advokatas neprašė byloje atlikti įrodymų tyrimo, teisėjai nutarė dar kartą apklausti nukentėjusįjį – esą taip bus atsakyta į visus klausimus. Tik po to teismas spręs, ar D. Račkauskas pagrįstai buvo išteisintas ir kokią jam bausmę skirti, jeigu nuosprendis bus panaikintas.  

Dainius Sinkevičius 

Prekyba žmonėmis – vienas labiausiai užslėptų ir tuo pačiu vienas atviriausių nusikaltimų. Ji yra taip arti ir vyksta taip dažnai, kad jos dažniausiai nebepastebime. Pats padarinys, kad žmogumi gali būti prekiaujama kaip daiktu, visuomenėje nėra tinkamai išviešintas. Anot teisininkų, dažniausiai linksniuojamas nusikaltimas – prostitucija – tėra ledkalnio viršūnėlė, po ja slypi didžiules neigiamas pasekmes sukeliantis reiškinys – prekyba žmonėmis. 

Apie pagalbą asmenims, nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ir kitų prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo – kalbamės su Lietuvos „Caritas” programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadove Kristina MIŠINIENE. – Kaip seniai jūs vykdote šią programą ir kaip jus susirasti tiems, kuriems jūsų pagalbos reikia? – Dirbu 14 metų. Pradėjau viena, o dabar jau turiu didelę komandą – 13 socialinių darbuotojų, 5 psichologus. Mūsų programos padaliniai yra visuose didžiuosiuose miestuose, taip pat ir Marijampolėje, prie „Caritas” skyriaus. Daug kam atrodo, kad pagalbą teikiame tik visuomenės užribyje atsidūrusioms moterims ir merginoms. Ne tik – padedame ir vaikams, kurie buvo parduoti elgetauti, vyrams, parduotiems vergauti. Žmogaus lytis, amžius, socialinė padėtis nėra svarbu, mums bendras vardiklis yra nukentėję nuo tokio pobūdžio išnaudojimo žmonės. – Ar dažnai nukentėję nuo tokio pobūdžio nusikaltimų žmonės patys prašo pagalbos? – Ne vienam tokios pagalbos reikia ir jos nori ne vienas, bet tų, kurie patys pasibeldžia į mūsų duris, yra mažai. Dažniausiai pas mus nukentėjusius atsiunčia įvairios tarnybos, mūsų partneriai – policija, prokuratūra, socialinės tarnybos, vaikų teisių apsaugos skyriai, nevyriausybinės organizacijos, užsienio partneriai. Kai pradėjome dirbti, labai nesaugiai jautėmės, atrodė, kad viską reikia daryti labai slaptai ir kad tik mes galime tai padaryti. Einant metams supratome, kad mes vienos tikrai to puvinio neįveiksime. Problema yra per daug rimta, todėl pradėjome bendradarbiauti su kitomis tarnybomis, keistis informacija. Atėjo laikas dalintis atsakomybe visiems. – Žmonių Lietuvoje mažėja, gal ir ši problema tampa mažiau aktuali? – Nesakyčiau taip. Prekybos žmonėmis problema nepriklauso nuo gyventojų skaičiaus. Atsiranda vis naujų jos formų, tai labai susiję su socialine bei ekonomine situacija. Pagaliau paklausą prostitucijai ne mūsų šalis sukūrė. Ta paklausa sklinda iš turtingų, vadinamų senos demokratijos šalių. Tų šalių prostitucijos rinkoje nematome jų gyventojų, danių, vokietaičių, olandžių, o matome kaip bitutes ten plušančias ir išnaudojamas moteris iš trečiųjų, iš posovietinių, iš skurdžių šalių. Išnaudojimą skatina tai, kad Europoje labai didelė pigaus darbo paklausa. Net ir labai pigiai apmokamas darbas žmonėms iš neturtingų šalių atrodo kažin kas, o tie, kurie žmogų pigiai perka, trina rankas. Tokie veiksniai turi įtakos kriminalinės rinkos vystymuisi. Reikia pripažinti, kad mūsų teisėsauga padeda išsiaiškinti nepalyginamai daugiau tokių nusikaltimų, nei buvo prieš 8-10 metų. – Kokių socialinių sluoksnių žmonės yra labiau pažeidžiami? Ar turi įtakos, kur jie gyvena – provincijoje ar didmiesčiuose? – Nėra tokių taškų, kuriuos identifikavus, būtų galima labiau apsaugoti silpnesniuosius nuo žeminančio išnaudojimo. Be abejo, lengviau įklampinamas tas žmogus, kuris turi daugiau socialinių ir finansinių problemų. Juo lengviau yra manipuliuoti. Ir labai aukštų socialinių sluoksnių žmonių patenka į prostitucijos pinkles. Kažką bandyti apibendrinti būtų gana drąsu. – Ar pavyksta sugrąžinti žmones iš to kelio? – Labai skirtingai. Kiek nusikalstamų veikų, kiek nukentėjusių, tiek ir istorijų. Tai priklauso nuo labai daug veiksnių. Vienam pačiam žmogui išsikapanoti iš tų pinklių labai sunku ir dažnai neįmanoma. Tuo labiau žinant, kokie jie yra palaužti, įbauginti, pažeidžiami. Nusikaltėliai persekioja ne tik savo aukas, persekioja jų šeimų narius. Problema yra pakankamai sudėtinga. Vis dėlto, per daug metų mums yra pavykę padėti nemažam būriui žmonių. Vienam pakanka pagelbėti tvarkantis valstybines pašalpas, gaunant socialinį būstą, antram reikia psichologo sielos žaizdų užgydymui, trečiam tenka padėti susigrąžinti prarastus vaikus. Labai daug yra dalykų, kurie paprasta akimi nematomi. – Pažeidžiamiausi yra patys silpniausi. Nusikaltėliai aukų ieško net specialiosiose vaikų globos įstaigose, kur, regis, vaikai turėtų būti saugiausi, nes valstybė jų globai ir išlaikymui skiria didžiulius pinigus. Kaip vertinti neseniai nuskambėjusį Švėkšnos specialiųjų vaikų globos namų skandalą: kaip blogą auklėtojų darbą ar sistemos išsigimimą? – Prielaidos susidaryti tokioms situacijoms pakankamai logiškos. Vaikų globos įstaigose namuose vienai auklėtojai tenka po keletą vaikų, nemaža jų dalis turi dvasinių problemų, sutrikimų. Kokia priežiūra, globa, auklėjimas, tokie ir padariniai. Tuo naudojasi įvairaus plauko nusikaltėliai. Visa sistema tam paruošta. Jeigu tuo metu, kai vaikai turi būti mokykloje, jie yra suaugusių išnaudojami automobiliuose, apie ką tada kalbame? Teisinimasis, kad geriau jau tokia sistema, negu jokios, man primena galvojimą ne apie tuos vargšus vaikus, o apie save: ką aš veiksiu, jeigu tie namai bus išardyti? Manau, kad turi būti įvairios pagalbos pakopos, kad iki to neprieitume. Galbūt pirmiausia reikėtų padėti šeimai, kol dar ji pati sugeba susitvarkyti. Aišku, visada bus situacijų, kai vaikai negali augti šeimose, kai vaikus reikės iš tėvų paimti, bet akivaizdu, kad negali būti tokių specialių poreikių vaikų auklėjimo fabrikų. Jau daug metų kalbame, kokia tai nevykusi sistema, kiek sužalotų likimų, bet vos tik ką nors pabandoma keisti, prasideda demagogija: „O jūs patys ar norėtumėte tokius vaikus priimti į savo namus?”. Specialiuose vaikų globos įstaigose dirba specialistai ir jeigu jiems nepavyksta, jie turi kažkur kitur ieškotis darbo, o ne užimti vietą. Suprantama, dirbti ten sunku, bet tai juk tavo darbas. Yra tam tikrų sričių, kur be pasiaukojimo, tobulėjimo, nieko nepadarysi. Kai dirbama tik tam, kad kažkam būtų sukurta darbo vieta, taip ir susiklosto tokios švėkšnos. – Neretai visuomenei sunku atskirti, kur yra sekso aukos, kur prasideda prostitucija. Neretai pačiai aukai primetama kaltė. Esą, ji pati to norėjo. – Manau, kad tai daugiau neišmanančios visuomenės požiūris. Daug metų dirbant su nukentėjusiais žmonėmis, stebint jų dvasinio sužalojimo, sielos skausmo mastą, kuris iš tiesų plika akimi nematomas, norisi pasakyti: „Jeigu iš prostitucijos jau tokie lengvi pinigai, ar norėtumėte, kad į tą verslą būtų įtraukti jūsų artimieji?”. Mūsų visuomenė pakankamai negailestinga ir nepagarbi. Prostitucija yra visuomenės kanalizacija. Nebijau to žodžio, kai instinktų tenkinimas vyksta kitų žmonių sielų naikinimo sąskaita. – Galbūt tam įtakos turi ir viešosios informacinės priemonės, pigaus populiarumo besivaikančios televizijos? Kiek čia vulgarumo… – Tikrai negalima to atmesti. Daug kas sako: jeigu nepatinka, nežiūrėkite. Didžiulė atsakomybė tenka tiems, kurie lengvai „prieina” prie lengviau paveikiamų visuomenės sluoksnių. Manyčiau, kad tos atsakomybės labai stinga. Neišprususių žmonių bendruomenės kūrimas bumerangu sugrįžta mums patiems. Patys nuo to kenčiame. Mums patiems blogai gyventi tokioje aplinkoje, todėl pradedame ieškoti, kur įsikurti saugiau, patikimiau. Emigruojame. Man keistai atrodo, regis, protingų žmonių kalbos dėl prostitucijos legalizavimo, esą Lietuvai iš to bus finansinės naudos. Bet ar tikrai mes norime matyti savo valstybę sutenere, uždarbiaujančią iš savo moterų, vaikų kūnų vien tam, kad pritrauktume į šalį kuo daugiau turistų? – Atsiranda tokių įstaigų užtarėjų, kurie teigia, kad blogio nereikia viešinti. Esą tyliai ramiai išsiaiškinsime – ir viskas bus gerai. – Matant neapsakomą blogį, padarytą Švėkšnos specialiųjų globos namų auklėtinėms, norisi kovoti iki galo. Aukos visų pirma yra vaikai, turintys sutrikimų, atvykę iš nefunkcionuojančių šeimų, kitų globos įstaigų. Jiems š lykštu, jiems skauda, jie nori turėti laimingą vaikystę ir laimingą paauglystę. Nepaprasta atsakomybė tenka tiems centrams, kurie kuria tą sužalotų žmonių sluoksnį. Dar nebuvo, kad tokios balos pajudėtų be viešo skandalo. Nemaloni ši situacija, bet, reikia pripažinti, kad be tokių postūmių tam tikros tarnybos nepradeda dirbti. Nežinau, kaip kitaip, jeigu ne viešumu, buvo galima išspręsti Švėkšnos dramą. Ar gali nevyriausybinė organizacija, tyrėjai patys vieni įveikti tokią gynybą? Manau, ne. Ją galima įveikti tik pasitelkus visuomenės ir aukščiausios valdžios pagalbą.  

Viktorija Sakaitė

“Kauno dienos” straipsnis iš fiktyvios santuokos spąstų padėjo išsivaduoti Londone gyvenančiai 22 metų kaunietei. Užsieniečio kalinta lietuvė vis dar yra Anglijoje, tačiau ją ėmėsi globoti policija.

Bijojo būti atstumta

 Už pakistaniečio fiktyviai ištekėjusią lietuvaitę, kuri ne tik buvo įkalinta, bet ir kentė nuolatinį vyro smurtą, išgelbėjo Lietuvos “Carito” Kauno skyriaus darbuotojos, pasitelkusios pagalbon partnerius iš Londono kriminalinės policijos. Nelaimėlė susisiekė su Lietuvos “Caritu” elektroninio pašto adresu caritas@anti-trafficking.lt. Ji teigė išdrįsusi kreiptis pagalbos tik perskaičiusi “Kauno dienoje”, kad taip atsitiko ne jai vienai, o jos likimo draugėms ne tik pavyko išsigelbėti, bet ir sulaukti labai reikalingos užuojautos. Iki tol ji pagalbos prašyti nedrįso, nes bijojo, kad neišvengs tradicinių tokiais atvejais kaltinimų ir bus besąlygiškai pasmerkta. Moteris abejojo, kad ja patikės artimieji, juo labiau policija. Tačiau po publikacijos suprato, kad yra organizacija, galinti padėti patekus į tokius spąstus. 

Pasigailėjo, kad pagailėjo

 Lietuvė prisipažino susiviliojusi vienos interneto svetainės skelbimu apie siūlomą fiktyvios santuokos sandėrį – jai, nerandančiai darbo, labai reikėjo pinigų. Be to,  nuoširdžiai pagailo šį skelbimą parašiusio pakistaniečio, kuris guodėsi, kad tėvynėje yra persekiojamas dėl savo įsitikinimų ir dėl to skubiai turėjęs ją palikti. Geriausias būdas tai padaryti – patekti į Europą, o lengviausias kelias – vesti ES pilietę. Galiausiai jie susitiko Londone, kur ir įvyko fiktyvi santuoka. Tačiau po jos sutuoktinis staiga iš malonaus ir jausmingo vyro virto sunkiai nuspėjamu monstru. Pakistanietis ne tik atėmė lietuvės asmens dokumentus, įkalindamas tarp keturių sienų ir niekur neišleisdamas, bet ir pradėjo smurtauti. Smurto protrūkiai vis dažnėjo. 

Griebėsi šiaudo 

Tai truko apie porą savaičių, kol lietuvei per laimingą atsitiktinumą pavyko pasprukti. Ji be dokumentų ir pinigų prisiglaudė pas Londone gyvenančią pažįstamą. Vis dėlto įtampa neatlėgo, nes nenuspėjamo būdo sutuoktinis žinojo jos namų adresą Lietuvoje, o tai vertė baimintis dėl artimųjų saugumo. Kaip tik tuo metu įsibaiminusi moteris perskaitė internetinę minėto “Kauno dienos” straipsnio, kuriame buvo rašoma apie fiktyvias santuokas ir jose slypinčius pavojus, versiją. Galiausiai, įveikusi kaustančią baimę ir persekiojantį gėdos jausmą, ji ryžosi kreiptis pagalbos į Lietuvos “Caritą”, kurio koordinates taip pat surado internete. Įstaigos darbuotojos atsakė nedelsdamos – paragino apsišarvuoti kantrybe ir neprarasti vilties. O pačios internetu susisiekė su partneriais iš Londono kriminalinės policijos. Jau kitą dieną nelaimėlė buvo saugi. Londono policija šiam įvykiui skiria daug dėmesio, nes kovą su fiktyviomis santuokomis prilygina terorizmo prevencijai ir laiko tai viena iš prioritetinių savo veiklos krypčių. 

Pavyzdinė operacija

 Sėkmingai išsigelbėjusi kaunietė – dar Londone, tačiau jau nesibaimina dėl savo likimo. Vyksta intensyvus ikiteisminis tyrimas. Tai – jau ne pirma bendra Lietuvos “Carito” ir Anglijos policijos operacija gelbstint į panašius spąstus patekusias lietuvaites. Pernai taip pat operatyviai buvo išgelbėta į seksualinę vergiją Londone patekusi mergina iš vieno mažo Lietuvos miestelio. Ji irgi  buvo laikoma po devyniais užraktais specialiai išnuomotame bute. Nelaimės ištiktoji prisiminė žinanti rajono socialinės darbuotojos, su kuria buvo tekę bendrauti, telefono numerį. Daugiau apgaule į Angliją atviliota mergina neturėjo kam paskambinti. Tačiau, susisiekusi su ne kartą apie panašius spąstus perspėjusia socialine darbuotoja, skambinusioji negalėjo pasakyti, kur yra įkalinta. Bendromis pastangomis pavyko išsiaiškinti tik tai, kad pro langą ji mato kinų restorano iškabą. Tai ir buvo kabliukas, už kurio pavyko užsikabinti. Iškabos turinį socialinė darbuotoja perpasakojo Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovei Kristinai Mišinienei. Pastaroji skubiai susisiekė su jau minėtais Londono kriminalinės policijos partneriais, kurie sugebėjo nustatyti, kuriame šiaurinio Londono bute lietuvaitė įkalinta. Po pusantros valandos ji buvo išlaisvinta.

 Pradėjo veikti SOS numeris 

Minėti atvejai įkvėpė įsteigti visą parą veikiantį programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” SOS numerį (+370 679 61 617), kuriuo ketinama teikti pagalbą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Specialistų komanda, kurią sudaro socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas, jau konsultuoja nukentėjusiuosius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų – prostitucijos, fiktyvių santuokų ar panašių seksualinio išnaudojimo atvejų, išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikaltimams daryti, taip pat pabėgusius nepilnamečius. Kviečiami šiuo numeriu skambinti ir šeimų nariai bei bet kokių tarnybų atstovai, turintys įtarimų apie galimus tokio išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejus.
“Mes visada akcentuojame, kad niekada nereikia nuleisti rankų”, – teigia K.Mišinienė.

Skaičiai pribloškia

 2011 m. Jungtinėje Karalystėje užfiksuota 110 fiktyvių lietuvių ir pakistaniečių santuokų. Tai 2012 m. tyrimo apie fiktyvias santuokas – kaip vieną nelegalios migracijos kanalų, pirmą kartą atlikto ES, taip pat ir – ir Lietuvoje, duomenys. Konstatuota, kad Airijoje lietuvės, kaip ir latvės, dažniausiai fiktyvias santuokas sudaro su pakistaniečiais, išeiviais iš Bangladešo ir indais. O absoliutūs lyderiai ES, labiausiai linkę į tokias santuokas užsienyje, yra lietuviai, latviai ir lenkai.  

Greta Čižinauskaitė 

Daugiau kaip dvidešimt vaikų teisėmis ir psichikos sveikata besirūpinančių organizacijų bei šioje srityje dirbančių ekspertų kviečia atsitokėti ir suvokti vaikų socializacijos proceso Lietuvoje nesėkmę. Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tik ledkalnio viršūnė – tokių ar panašių centrų Lietuvoje yra dešimtys. Švietimo, socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos sistemose dirbančių valdininkų neveiksnumas, biurokratiškas atsirašinėjimas ir Europos Sąjungos pinigų švaistymas šioje srityje peržengė bet kokias padorumo ribas. 

Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises“ bei Nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicija „Psichikos sveikata 2030“ reikalauja, kad Vyriausybė nedelsiant organizuotų skubų ekspertų, atsakingų institucijų ir savivaldos atstovų bei nevyriausybinių organizacijų pasitarimą. „Lietuva vis dar neužtikrina būtiniausių psichikos sveikatos priežiūros ir psichosocialinės reabilitacijos paslaugų socialiniame užribyje paliktiems vaikams. Mes, nevyriausybinės organizacijos, manome, kad būtina imtis esminės globos institucijų pertvarkos ir imtis naujos infrastruktūros kūrimo ir prevencinių priemonių diegimo“, – sako VšĮ „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė. – „Valdžia ir visuomenė susirūpina tik paviešinus tokius atvejus kaip Švėkšnos, tačiau tokiose įstaigose gyvenantys vaikai kasdien yra pasmerkti pavojui. Būtina peržiūrėti Europos Sąjungos struktūrinės paramos 2014-2020 metams priemones ir panaudoti jas kuriant trūkstamų psichosocialinės reabilitacijos ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugų vaikams infrastruktūrą Lietuvoje, o ne negalintiems apsiginti vaikams „gerinti“ esamus „rezervatus“: kūdikių namus, vaikų globos namus, socializacijos centrus, specialiojo ugdymo centrus“. Užuot plėtojus naujas paslaugas bendruomenėje, Europos Sąjungos struktūrinė parama – milijonai Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų eurų – daugelį pastarųjų metų keliavo į neefektyvias ir vaiko teises pažeidžiančias institucijas remonto darbams, sienų sutvirtinimui, kurių tikslas – atskirti šiuos vaikus nuo visuomenės imituojant jų socializaciją, gydymą ar globą. Nekeičiant ydingos sistemos, šios investicijos dar labiau įtvirtino tokių įstaigų tvarumą mūsų šalyje. Turime ryžtingai nutraukti investicijas į tokio tipo institucijas, jas uždaryti, o vietoje jų pagaliau išdrįsti kurti ir plėtoti reikalingą pagalbą bendruomenėje. „Į valdiškas įstaigas patalpinti vaikai nuo pat mažens atsiduria visuomenės paraštėse, kur jie yra dar labiau žalojami ir skriaudžiami, ir į suaugusiųjų gyvenimą įžengia praradę pasitikėjimą kitais, negebantys adaptuotis visuomenėje. Todėl buvo kreiptasi raštu į Lietuvos Respublikos Vyriausybę ir atsakingas institucijas, reikalaudami nutraukti abejingumo politiką, žalojančią Lietuvos vaikų gyvenimus ir pagaliau susėsti prie bendro stalo, ir sukurti sistemą, kad būtų pasirūpinta visais Lietuvos vaikais“, – sako Karilė Levickaitė – „Skurdas, smurtas, išnaudojimas, bejėgiškumas, suaugusiųjų ir institucijų abejingumas, kelionės iš vienos įstaigos į kitą – tai kasdienybė vaikų, kuriuos norima paslėpti nuo visuomenės, nes jie „problemiški“, „sunkūs“, „agresyvūs“ ir „pavojingi“. Šiandien institucijos nesugeba atlikti savo pagrindinės funkcijos – suteikti vaikui specializuotos, jo individualius poreikius atitinkančios pagalbos ir sudaryti tinkamų sąlygų veiksmingai resocializacijai. Priešingai, daugybė problemų turinčių vaikų yra apgyvendinami nuošaliai, vienoje erdvėje, kurioje tampa dar labiau pažeidžiami ir atviri prievartai, išnaudojimui, įtraukimui į nusikaltimus, prostituciją. Laikas suvokti, kad tai šiose įstaigose vyksta nuolat ir su vadovybės žinia. Neįsivaizduojama, kai vaikų socializacijos centruose vaikai už netinkamą elgesį izoliuojami vadinamuose „nusiraminimo kambariuose“, jiems „nuraminti“ naudojamos tokios priemonės, kaip guminė lazda, ašarinės dujos. Paradoksalu, kad mūsų valstybėje vaiko teises grubiai pažeidžiantys ir likimus laužantys centrai dar yra patvirtinami ir kaip metodiniai centrai. 2013 metais LR Švietimo ir mokslo ministerijai vykdant projektą „Specialiųjų mokyklų pertvarka“ Švėkšnos specialiojo ugdymo centras, drauge su kitomis trimis panašiomis įstaigomis, buvo pertvarkytas į regioninį metodinį centrą emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turintiems vaikams. Metodinių centrų „kūrimą“ finansavo Europos Sąjungos struktūriniai fondai bei valstybės biudžetas. Tokių beribio cinizmo, konvejerinės biurokratijos ir piktybiško aplaidumo apraiškų yra apstu socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos ir švietimo sistemoje esančiose įstaigose, skirtose globos netekusiems, socializacijos sunkumų ar emocijų ir elgesio sutrikimų turintiesiems nepilnamečiams. Mes, nevyriausybinių organizacijų atstovai, konstatuojame, kad Lietuvos vaiko gerovės politika yra neveiksminga, nenuosekli ir neatitinka geriausių vaiko interesų. Gyvybiškai trūksta koordinuotų ir veiksmingų pastangų, kad vaikai Lietuvoje jaustųsi saugūs, reikalingi, mylimi, ir gautų tokią pagalbą, kokios labiausiai reikia. Kreipimąsi pasirašė:

• VšĮ “Psichikos sveikatos perspektyvos”
• Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“
• Paramos fondas „Jaunimo linija“
• Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“
• Asociacija „Lietuvos neįgaliųjų forumas“
• Lietuvos psichologų sąjunga
• Asociacija „Nacionalinis aktyvių mamų sambūris“
• Viešoji įstaiga „Paramos vaikams centras“
• Viešoji įstaiga „SOPA“
• Labdaros ir paramos fondas „SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugija“
• Viešoji įstaiga „Šeimos santykių institutas“
• Viešoji įstaiga „Vaikų linija“
• Viešoji įstaiga „Vaiko labui“
• Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“
• „Žiburio“ labdaros ir paramos fondas
• Žmogaus teisių stebėjimo institutas
• Doc. dr. Arūnas Germanavičius
• Dr. Vaida Kalpokienė
• Rūta Lukošaitytė, Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos centras
• Kristina Mišinienė, Lietuvos Caritas
• Prof. Dainius Pūras
• Doc. dr. Marija Veniūtė
• Prof. Nida Žemaitienė

Nevyriausybinių organizacijų atstovai atskleidžia šiurpią realybę: Lietuvoje seksualiai išnaudojami beveik visų vaikų globos namų auklėtiniai. Šių vadovai tokius teiginius vadina šmeižtu. Policija taip kategoriškai šios problemos neneigia, tačiau linkusi užstoti tai darančius.Kas meluoja? 

Toną šiai diskusijai davė pati Švėkšnos specialiojo ugdymo centro, kuriame, remiantis pradėtais ikiteisminiais tyrimais, vyresnės globotinės pardavinėja kaip prostitutes jaunesnes, direktorė Laima Navickienė. “Esu įsitikinusi, kad visuose vaikų globos namuose su mergaitėmis šitaip elgiamasi,” – viešai pareiškė ji ir pridūrė, kad kiti jos kolegos tiesiog bijo tai viešinti, nes gali būti nubausti. “Nesąmonė! Kai tai išgirdome, mums atėmė kojas ir nusviro rankos!”– taip į kolegės teiginį reagavo neseniai “Gerumo kristalu” už jauno žmogaus integraciją į visuomenę apdovanota Kauno vaikų globos namų “Atžalynas” direktorė Dalia Pajedienė, šiuo metu turinti nedarbingumą. Tačiau, pasak Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorių, globojančių ir nukentėjusiąsias per Švėkšnos skandalą, joms yra tekę konsultuoti ir seksualinę prievartą patyrusias abiejų Kauno vaikų globos namų auklėtines. Nebuvę nė vieno atvejo, kad apie tai praneštų šių namų vadovai. 

Milijonas – į balą

 “Norėdamos padėti nepilnametei prostitucijos aukai, turime kovoti dviem frontais – su ja pasinaudojusiu asmeniu ir įstaiga, kuri turi rūpintis šiuo vaiku. Ir pirmasis šių įstaigų vadovų klausimas būna: “Kas nutekino informaciją?”, o ne “Ką daryti – kaip padėti?” – akcentavo minėtos programos vadovė Kristina Mišinienė. “Ir Kaune, kaip Švėkšnoje, vaikų globos namų auklėtinės patenka į prostitucijos tinklus per interneto pažinčių svetaines. Ir jų vyrai atvažiuoja pasiimti į globos namus. Nesakau, kad tiesiai į įstaigos kiemą, bet atvažiuoja…” – nelinkusi slėpti ir ilgametė šios programos koordinatorė Jolita Juškevičienė. Esą kuo didesni vaikų globos namai ir kuo didesniame jie mieste, tuo daugiau aplinkui sukiojasi asmenų, siekiančių seksualiai išnaudoti jų gyventojus. Anot Lietuvos “Carito” atstovių, netiesa, kad nėra pinigų mažesniems vaikų globos namams steigti, tuo savo neveiklumą linkę pridengti valdininkai. “Nepaisant dar 2012-aisiais parengtų neigiamų Vaiko apsaugos kontrolieriaus įstaigos išvadų apie Švėkšnos centrą, tais pačiais metais jis laimėjo metodinio centro vardą ir gavo milijono litų dotaciją. Tai yra pinigų ar nėra?” – sunkiai slėpė pasipiktinimą K.Mišinienė.

Keturiolikmečių orgijos

 “Mūsų globos namuose tikrai to nėra. Jeigu būtų, neslėptume”, – polemizavo su Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktore L.Navickiene ir Kauno savivaldybės vaikų globos namų, po kurių stogu šiuo metu glaudžiasi 65 globotiniai, direktorė Elena Trimonienė. Tačiau ji neslėpė, kad buvo susidūrusi su panašiomis problemomis prieš keletą metų. Padedant pašaliniam asmeniui, sužinojusiam apie tai visiškai atsitiktinai, buvo išsiaiškinta, kad vieną dar 14-os neturinčią šių vaikų globos namų auklėtinę netoli esančiame Panemunės miške seksualiai išnaudoja keli bendraamžiai likimo draugai. Jie jau nuteisti. “Man jų visų gaila – dar ir šiandien pasakodama šią istoriją E.Trimonienė susigraudina. – Du iš trijų nuteistų paauglių buvo labai geri vaikai. Problemų kėlė tik trečiasis ir pati jų auka. Tai vienintelis toks atvejis per 20 mano darbo metų šiuose globos namuose.” 

Išdavė raštelis

 Kita panaši byla, susijusi su Kauno savivaldybės vaikų globos namų auklėtine, taip pat buvo inicijuota jų direktorės iniciatyva. Po to, kai skalbykloje iš septyniolikmetės auklėtinės drabužių iškrito raštelis, iš kurio turinio paaiškėjo, kad ji buvo seksualiai išnaudojama suaugusio vyro. Visa tai vyko dar prieš jai patenkant į globos namus. Įtariamasis, kuris vėliau nuteistas 10 metų laisvės atėmimu, buvo jos giminaitis. Ir jis, ir seksualiai išnaudota paauglė turėjo psichikos sutrikimų. Pasak policijos, prieš keletą metų Kauno savivaldybės vaikų globos namų kolektyvas tikrai sunkiai susitvarkė su jam patikėtais globotiniais. Bet, direktorei pasikvietus jaunų aktyvių žmonių, šiandien situacija visai kitokia. 

Šaukštas deguto

 Anot pareigūnų, apie dingusį globotinį dabar pranešama tą pačią akimirką, kai jo pasigendama. O pabėga jie, kaip ir visų globos namų auklėtiniai, dažnai. Per pastarąjį dešimtmetį yra pastojusi tik viena šių namų auklėtinė. Tačiau ji nebuvo įtraukta į prostitucijos tinklus – šios septyniolikmetės vaiko tėvas buvo jos vaikinas.
Policijos pastebėjimu, daugiausia problemų kyla su tais šių namų globotiniais, kurie neturėtų čia patekti. Turimi galvoje į nusikaltimus linkę ir psichikos sutrikimų turintys paaugliai, kurie gadina visa mikroklimatą ir veda iš kelio kitus. Pavyzdžiui, vienas toks penkiolikametis per pusmetį spėjo padaryti apie dešimt nusikaltimų. Viena jo aukų – globos namuose svečiavęsis aukštas pareigas užimantis valdininkas. Penkiolikametis nugvelbė jo brangų mobilųjį telefoną, kurį vėliau pardavė už 50 litų. Kita ne mažiau opi problema – kad už grotų ar į socializacijos centrus patekę šių namų auklėtiniai, pasibaigus skirtam terminui, jeigu dar neturi 18-os, sugrąžinami atgal. 

Tarp Švėkšnos “herojų” – ir kaunietė

 Prie didžiųjų vaikų globos namų pagal auklėtinių skaičių priskiriami ir Kauno vaikų globos namai “Atžalynas”.”Pas mus tikrai nėra tokių atvejų kaip Švėkšnoje, o jeigu būtų, norėtume, kad apie tai mums praneštų, – tikino laikinai “Atžalyno” direktorės pareigas einanti Rima Gapšytė. Ji vengė išsamesnių diskusijų šia tema, nors ir pripažino, kad ir į jų namus patenka vaikų, mačiusių savo šeimose visko, kas neretai nulemia pernelyg seksualizuotą jų elgesį. “Rengiame lytinio švietimo pamokas, stengiamės supažindinti su tykančiais pavojais”, – pasakojo apie darbą su tokiais paaugliais pašnekovė. Tačiau, “Kauno dienos” žiniomis, tarp paauglių, įsipainiojusių į Švėkšnos skandalą, yra ir “Atžalyno” auklėtinė. Tiesa, netrūko problemų ir jai gyvenant Kaune. Pavyzdžiui, per pernykštes Kalėdas ji buvo atvykusi paviešėti “Atžalyne”, iš kurio ir pateko į minėtą Švėkšnos įstaigą specialiųjų poreikių vaikams. Pastebėjus, kad šešiolikmetei būtina Kauno priklausomybės ligų centro specialistų pagalba, ji buvo paguldyta į šią įstaigą. Tačiau netrukus grąžinta atgal į “Atžalyną”, teigiant, kad ji kelia grėsmę aplinkai, – rodė pernelyg didelį susidomėjimą vienam jaunesniam ligoniui. Šiandien ji vėl Švėkšnoje. 

Kova su vėjo malūnais?

 Pasak policijos, problemų “Atžalyne” apstu. Tačiau jų kyla ne dėl globotinių nepriežiūros. Beveik visi ten patenkantys vaikai – jau pažeisti emociškai. Tačiau tarp jų yra ir linkusių į agresiją, turinčių psichikos sutrikimų ir seksualizuoto elgesio paauglių, kurie kažkodėl apgyvendinami kartu su visais. Kuo tai baigiasi, kai jie visi surenkami į vieną specializuotą įstaigą, atskleidė ir Švėkšnos atvejis.
Anot policijos, ir Kauno vaikų globos namuose yra buvęs ne vienas tokių paauglių agresijos atvejis, kai teko kviesti greitosios medikus, kurie taip pat susidurdavo su problemomis, norėdami nuvežti specialistams pro langą bandžiusį iššokti paauglį ar paauglę, paleidusią į auklėtoją pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą. Taip jie linkę reaguoti į darbuotojų pastangas išspręsti problemines situacijas. Kita šių paauglių protesto forma prieš taisykles, kurių jie verčiami laikytis globos namuose, bandant sukurti normalių namų, prie kurių jie neįpratę, aplinką, – bėgimas iš jų. “Užkniso, kad reikia eiti į mokyklą, kad negalima rūkyti, kad reikia susitvarkyti kambarį”, – tokie dažniausi šių paauglių pasiaiškinimai, galiausiai susigrąžinus juos atgal. Nors, būdami pabėgę, jie sugeba nutaikyti momentą ir trumpam sugrįžti – kad pasikeistų drabužius, palikdami nešvarius globos namų skalbėjoms. 

Problema – dvipusė

 “Niekas nebėga iš ten, kur yra gerai, – įsitikinusi Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė J.Juškevičienė. – Ir tai – tiesiausias kelias į prostitucijos tinklus.”Viena šešiolikmetė Kauno vaikų globos namų auklėtinė tatuiruojasi ant kojos kiekvieno savo vaikino ar vyro vardą. Šių savadarbių tatuiruočių – jau beveik iki paauglės kelio.
“Pernai esame turėję ir berniukų seksualinio išnaudojimo atvejį viename vaikų socializacijos centre. Apsukresni paaugliai lytiškai smurtavo prieš silpnesnius. Tačiau tai buvo ne Kaune”, – nelinkusi nutylėti, kad seksualinio vaikų išnaudojimo problema – daug platesnė, J.Juškevičienė. Jai pritaria Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja, susidūrusi jau su dviem berniukų prostitucijos atvejais. 

Pirmosios kregždės

 Pernai per bendrą reidą su Vilniaus policija buvo demaskuotas iš normalios, anot N.Kurčinskajos, šeimos kilęs keturiolikmetis, tenkindavęs internete susirastus klientus oraliniu būdu. Paauglys teigė, kad jam labai reikėjo pinigų, ir visai nesigėdijo dėl to, kaip jų prasimanydavo. 2013-ųjų pabaigoje taip pat Vilniuje įkliuvo savo kūną vyrams pardavinėjantis aštuoniolikmetis – buvęs globos namų auklėtinis. Net neabejojama, kad tuo jis verčiasi jau seniai. Kartu su aštuoniolikmečiu panašias paslaugas teikė ir mergina, užaugusi tuose pačiuose globos namuose. Ji teisinosi, kad dabar jos tikslas – padėti minėtam vaikinui susitvarkyti dantis. Kiek ši pora išsprendė problemų taip besiversdama, belieka tik spėlioti. Tačiau, anot N.Kurčinskajos, tai tik viršūnėlės tų siaubingų dalykų, kurie klesti šiandieniuose vaikų globos namuose. Ji teigė girdėjusi tai iš pačių šių namų auklėtinių, tačiau negalinti to paviešinti. 

Greta Čižinauskaitė 

Tėvai, daugiau nei dešimtmetį žinantys, kad pas jų nepilnametes dukras važinėja lytinių santykių už pinigus ištroškę vyrai, būtų nuskalpuoti kaip ciniški kankintojai. Daugiau nei dešimtmetį apie tokius atvejus žinantys globos įstaigų vadovai, vaiko teises ginančių institucijų specialistai, ministerijų ekspertai, policijos pareigūnai, prezidentė, savivaldybių galvos – tiesiog „labai nustebę“ ir „nieko negalintys pakeisti“ piliečiai. Kaip sau norite, mes nusipelnėme didelio bjauraus rezervato niekam nereikalingame ir vilų nepristatytame miške, į kurį suvežtumėme nereikalingus vaikus, nes tiek metų pristingame lėšų ir noro išspręsti visiems žinomą problemą.

 

Tik po žiniasklaidos paviešinto prostitucijos skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, tik po kelių nevyriausybinių organizacijų aktyvistų triukšmo sušurmuliavo ir institucijos. Pas prezidentę ant kilimėlio stojo Švietimo, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijų, Vaiko teisių apsaugos, policijos, organizacijų atstovai. Ir nutarė tai, kas buvo nutarta šimtą kartų prieš tai: tokie dideli socializacijos centrai, kuriuose nusėda elgesio sutrikimų turintys vaikai iš visos Lietuvos, yra sovietinė atgyvena, mums reikia mažų įstaigų su ne daugiau nei dešimt vaikų. Pasiraitotos rankovės ir nuspręsta, kad Švėkšnos monolitą būtų galima uždaryti arba išskaidyti jau per mėnesį, paraginta skirti daugiau lėšų psichologinę pagalbą teikiančioms institucijoms. Iš esmės vyko tai, ką įvardijo ir prezidentės atstovė spaudai, – institucijos tik daugybę metų stumdosi atsakomybe, o įsisenėjusios problemos nesprendžiamos.

 

Pirmiausia joms spręsti visuomet trūksta lėšų. Bendraudamas su žurnalistais po susitikimo su prezidente, švietimo ir mokslo viceministras Rimantas Vaitkus išsitarė, kad „problema ekonominė, nes kuo didesnis socializacijos centras, tuo pigiau vykdyti ugdymo procesą“. Taip, gerokai pigiau turėti vieną rezervatą, kurį prižiūri po tobulinimosi seminarus lakstyti laiko neturintys darbuotojai, koks vienas psichologas dešimčiai „galvų“. Rezervatas paprastai neturi jokios apsaugos, pats ginasi nuo užeinančių pašalinių, auklėtiniai kartais tuos darbuotojus suriša, sumuša ir pabėga, kasdien mušasi ir tyčiojasi vieni iš kitų, taip, kaip įprasta kalėjimą primenančioje aplinkoje gyvenantiems problemų turintiems nepilnamečiams. Darbuotojų per mažai, pagalbos trūksta, o jei dar vaikų globos namai ar socializacijos centras įsikūręs nusikaltimais garsėjančiame rajone, iš jo išėjusį vaiką jaukiai priglaudžia gatvės pagundų glėbys.

 

Jis, žinoma, ir pats jaučiasi gyvenantis kalėjimo tipo bendrabutyje su kitais tokiais pat tėvų pamestais, institucijų nurašytais nevykėliais. Vieną vos kelių metų mama įbrukdavo pro svetimus langus, kad padėtų vogti, taigi vaikų namuose jis irgi vagia. Kitą metų metus versdavo badauti ir maitintis medžių lapais, jis niekaip negali suvokti, kas yra kotletas. Trečią vaikystėje prievartavo, tad ir supratimas apie tarpusavio santykius – smurtinis. Ketvirtas, niekada nematęs blaivių tėvų, uosto klijus ir valkatauja – taip pat kaip gimdytojai. Dar vienas turi psichikos sutrikimų, bet priverstas maltis ankštuose kambariuose su tyčiotis mėgstančiais ir į plėšiančių, smurtaujančių rajono „erelių“ gaują besiburiančiais paaugliais. O kur dar tie, kurie pjaustosi venas, prisiryja tablečių, suvilioti paslaugių „dėdžių“, užsiima prostitucija ar tampa apiplėšimų vykdytojais. Visos paminėtos istorijos tikros, daugelis gerokai sušvelnintos, kad neužgautų mūsų, vis dar manančių, jog „sunkių“ vaikų vieta rezervatuose su didelėmis tvoromis.

 

Lietuvoje yra maždaug šimtas vaikų globos namų, kai kuriuose jų daugiau nei 60 vietų. Pamėginkite įsivaizduoti, kaip tokiam skaičiui vaikų, kurių kiekvienas apniktas problemų, žalojančios praeities pasekmių, yra pasiryžęs iš pykčio naikinti viską aplink, taip pat ir save, teikti visokeriopą pagalbą. Ypač kai kelioms dešimtims vaikų globos namai gali leisti samdyti vieną psichologą ir kelis auklėtojus; ypač kai nėra kaip įgyvendinti patarimo „kalbėtis su vaiku“, nes nuolat gesini gaisrus: trys pabėgo, du apiplėšė, vienas prisigėręs grįžo, trečias verkia, ketvirtas serga, penktas striukę pametė ir mokytojai jo atsisako, vienas žudosi, penkiolika rūko, trečio girtas tėvas užėjo pagrasinti, kad jo sūnaus čia niekas neprižiūri, o dar keturi pypliai krapšto nosį prie matematikos uždavinių, jiems reikia padėti. Institucijos ir moralistai niekaip nenori pripažinti fakto, kad kalbėjimasis kaip ugdymo ir poveikio priemonė galimas tuomet, kai vaikas auga saugioje, šeimą primenančioje, nuolatinio streso nekeliančioje aplinkoje, o ne griūvančiuose, vis lopomuose, niekam nereikalinguose nuo sovietmečio likusiuose pastatuose.

 

Kotedžas su ne daugiau nei dešimčia vaikų, bent keliais auklėtojais, psichologais, kitais specialistais ar vaikų ugdymui pasišventusia šeima – apie perėjimą nuo institucijų prie panašaus modelio kalbama jau dešimtmečius.

 

O kol kas vaikų namų auklėtiniai, prisidarę tiek problemų, kad joms suaugusieji neberanda sprendimų, keliauja į vieną iš kelių didžiųjų Lietuvos socializacijos centrų, jų, regis, yra šeši, kurie neoficialiai laikomi paskutine stotele prieš maratoną po kalėjimus. Kai kuriems, tiesa, socializacijos centrai padeda susitvarkyti su savimi, bet tai įvyksta retokai. Įdomu ir tai, kad 2013 metais Valstybės kontrolė, tyrusi, ar elgesio problemų turintiems vaikams pagalba teikiama tinkamai, nustatė: socializacijos centruose trūksta vaikui padėti galinčių specialistų, jie nėra pritaikyti vaikams pagal amžių, emocijų ir elgesio sutrikimus, problemų sudėtingumo lygį, nėra bendros vaiko pažangos vertinimo tvarkos, nedirbama su vaiko tėvais ir globėjais, nerenkama informacija, kaip jam sekasi išėjus iš socializacijos centro, ir panašiai.

 

Trumpai tariant, esama sistema problemų nesprendžia, o valdininkai patys skaičiuoja, kad Lietuvoje apie 500 vaikų nuo kūdikystės iki trejų metų amžiaus kasmet patenka į institucijas ir ten pasilieka iki pilnametystės. Vadinasi, šeimos jų nenori, vargšams vaikams iš televizijos laidų noriai aukojantys žmonės jų įsivaikinti neskuba, valstybė padėti bando sukišdama į rezervatus ir paslėpdama nuo visuomenės akių. Daug kam atsiranda lėšų, bet nors didelius vaikų namus skaidyti į mažesnius darinius ministerijos sutarė dar 2007 metais, jų byrėjimas vyksta vangiai.

 

„Visi globos namai, tiek skirti neįgaliesiems, tiek vaikams, mums, mokesčių mokėtojams, kainuoja milžiniškus pinigus. Vieno asmens išlaikymas institucijoje vieną mėnesį kainuoja nuo dviejų iki šešių tūkstančių litų. Maža to, šalia lėšų, skiriamų globai institucijose organizuoti ir vykdyti, Lietuva į žmogaus teises pažeidžiančias institucijas sėkmingai investuoja Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšas“, – į mokesčių mokėtojų sąžinę beldėsi ne kartą didelių globos namų žalą įvardijusi viešosios įstaigos „Psichikos sveikatos perspektyvos“ direktorė Karilė Levickaitė.

 

Apie žalą psichikos sveikatai tiems, kuriems tenka augti „už tvoros“, nebelabai yra ką kalbėti – ji akivaizdi jau vien todėl, kad tokio tipo „socializacija“ socializacijos centruose ir globos namuose neveikia. Nepavyksta iš probleminių nepilnamečių sukurti pavyzdingų piliečių, ir gana.

 

Po skandalo Švėkšnos specialiojo ugdymo centre tradiciškai atsirado politikų, egzaltuotai dūsavusių: vaikų teisių srityje dirbantys specialistai, socialiniai darbuotojai, pedagogai turėtų jausti didžiulę motyvaciją, padaryti viską, kad vaikas patektų į šeimą, o ne į „valdišką lovelę“, ir jei jau pateko, nertis iš kailio, kad jie būtų įvaikinti. Bet argi nėra taip, kad tiesiogiai su vaikais, jų tėvais dirbančių specialistų – socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, psichologų – armija tiesiog nepakankama? Juk kalbėdami apie motyvacijas ir pasišventimus, valdininkai neskaičiuoja, kiek socialinių darbuotojų, socialinių pedagogų, baigę mokslus, ima dirbti vaikų namuose, socializacijos centruose ir kitose inertiškai sovietmečio auklėjimo būdų tradicijomis besiremiančiose įstaigose. Nesidomi, kiek yra tokių jaunuolių, kuriems užtenka drąsos, užuot pasislėpus už projektų rašymo ir dokumentų pildymo institucijose, dirbti su „gyvais“ vaikais, ar jie turi galimybes tobulėti, lankyti seminarus, paskaitas apie naujausius ugdymo metodus.

 

Vieša paslaptis, kad išsimokslinę ir kompetentingi jaunuoliai, padirbėję panašiose „nepatogiose“ įstaigose, spjauna į stagnacinę sistemą, menkus atlyginimus ir susiranda darbus kitose srityse. Arba bent jau papildomus darbus, jei nusprendžia dirbti „iš idėjos“. Jų vietas kartais užima žmonės, turintys minimalius su emocijų ir elgesio sutrikimų turinčiais vaikais dirbti reikalingus įgūdžius. Ir ilgainiui visi, tiek vaikai, tiek su jais dirbantys, tampa niekam nerūpinčiais rezervatų žmonėmis – į juos dėmesys nukrypsta tik po eilinio skandalo.

Korektiškai nusukame akis ir nuo tų, kurie rezervatų žmonėmis naudojasi. Viena iš „Carito“ atstovių, Kristina Mišinienė, atvirai prabilusi apie išnaudojamas nepilnametes Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, sukėlusi šurmulį dėl to, kad niekas nesugeba suvaldyti situacijos, to neslepia. „Šiandien visoje šitoje dramoje yra vienas veikėjas, kuris tikrai išlipo sausas iš viso šito proceso, tai yra pats išnaudotojas, tai yra tie būriai jaunų, vyresnių, įvairią padėtį užimančių vyrų, kurie mielai traukė mašinomis ir pėsčiomis prie globos įstaigų, kurie miškeliuose aplink įstaigą smaginosi su nepilnametėmis“, – apibendrino ji.

 

Galime kalbėti apie lėšų trūkumą, sudėtingus mechanizmus, bendradarbiavimo stiprinimus, prašyti pinigų telefoninės pagalbos linijoms, bet jeigu pro globos namų duris išėjusį nepilnametį būtinai ištinka bėda ir niekas juo negali pasirūpinti, tikrai nusipelnėme didelio bjauraus vaikų rezervato.

 

Rugilė Audenienė

 

Publikuota 2015 m. sausio 22 d. http://www.alfa.lt

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 

Žmonės dažnai nesusieja prostitucijos su žmonių pardavinėjimu ir nesuvokia, kad tai iš tiesų vyksta. Taip mano Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, Mykolo Riomerio universiteto profesorius Aurelijus Gutauskas, kalbėdamas apie vaikų prostituciją Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykloje.
„Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję. Tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai realiai vyksta. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.

Teisėjas: pareigūnai neapmokyti nustatyti seksualinių nusikaltimų aukų 

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorės Odetos Tarvydienės teigimu, ypatingi atvejai užfiksuojami ne tik Švėkšnos specialiojo ugdymo mokykloje, kaip gali atrodyti pastaruoju metu, bet ir kitose institucijose. Pasak specialistės, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba apie tokius atvejus informaciją gauna iš vaiko teisių apsaugos skyrių. Vien per 2014 m. buvo užfiksuota daugiau kaip 100 ypatingų atvejų. „Ypatingas atvejis yra toks, kai kitų asmenų veiksmais padaroma žala vaikui: sveikatos sužalojimai, seksualinis tvirkinimas ar panašus veiksmas“, – paaiškina O. Tarvydienė.
A. Gutauskas pastebi, kad įvykis Švėkšnos centre rodo, jog mechanizmas, atsakingas už specialios priežiūros reikalaujančių vaikų auklėjimą, veikia netinkamai. Be to, Lietuvos pareigūnai net ir kitais atvejais negeba nustatyti seksualinio išnaudojimo aukų ir jų deramai apklausti. „Tai dažnai yra latentinės veikos. Mūsų pareigūnai nevisai gerai apmokyti atpažinti tokius atvejus, kai vaikai yra patyrę seksualinę prievartą, išnaudojami prostitucijai. Tokio pobūdžio bylose sunkumas tas, kad dažnai pirminės aukų, vaikų ar nepilnamečių, apklausos yra labai silpnos“ – sako A. Gutauskas.

Ekspertė: tyrėjai nesinaudoja įstatymų suteikiamomis galimybėmis

Teisėjas A. Gutauskas prideda, kad po netinkamai atliktų apklausų, nustatyti, ar vaikas iš tiesų patyrė seksualinę prievartą, buvo išnaudojamas, sunku. Todėl teisėjui dažnai tenka laviruoti tarp vaiko pasakojimo, eksperto išvados ir savo vidinio įsitikinimo tokioje byloje. A. Gutauskui antrina ir O. Tarvydienė, sakydama, kad Lietuvoje trūksta komandinio darbo ir supratimo. Jos nuomone, kiekviena institucija veikia savo kompetencijos ribose ir nesidalina informacija su kitomis, todėl tai apsunkina panašių bylų tyrimą. O. Tarvydienė pateikia pavyzdį, kad seksualinio išnaudojimo ar panašiais atvejais vaiką dažnai atstovauja įstaiga, kurioje vaikas nukentėjo. „Yra atliekamos vaikų apklausos. Ar vaikai yra tinkamai atstovaujami ikiteisminio tyrimo metu? Ar tyrėjai neturėtų kelti klausimo, ar ikiteisminio tyrimo metu įstaigos, kuriose tie atvejai įvyko, negali atstovauti vaikų apklausose? Tai nėra vienetinis atvejis“, – tvirtina O. Tarvydienė. Jos teigimu, pagal teisės aktus ikiteisminio tyrimo tyrėjas arba prokuroras savo nuožiūra priima sprendimą, ar į apklausas kviesti vaiko teisių tarnybos specialistus arba psichologus, kurie padėtų atlikti apklausą. Anot specialistės, tai dažnai nėra padaroma. A. Gutauskas pabrėžia, kad nepilnamečiai nėra maži suaugę, todėl jiems turėtų būti skiriamas ypatingas dėmesys nuo pat ikiteisminio tyrimo. Jis spėja, kad tyrėjai dažnai nepasinaudoja įstatymuose numatyta galimybe į apklausą pakviesti vaiko teisių tarnybos specialistą ar psichologą, nes taip tiesiog yra paprasčiau.„Daug paprasčiau apklausti nepilnametį ar mažametį, nedalyvaujant specialistams, kuriuos numato įstatymas. Toks įstatymų nesilaikymas veda prie aklavietės. Žinoma, tikėtis kokybiško ikiteisminio tyrimo vargu ar galima“, – sako Aukščiausiojo Teismo teisėjas.

Seksualinių nusikaltimų daugės? 

Anot A. Gutausko, žmonių pardavinėjimo ir prostitucijos veikos dažnai yra užslėptos. Dauguma aukų nesikreipia pagalbos, todėl tiksliai nežinoma, kiek jų gali būti. Nepaisant to, teisėjo teigimu, dėl veikos specifikos, jos mastai yra nedideli. „Mastas nėra labai didelis, nes tos veikos yra specifinės, ypač turint omenyje, kad daug tokių nusikaltimų padaroma tarp asmenų, kurie vieni kitus pažįsta: šeimose, tarp sugyventinių ir vaikų. Tai yra tikrai latentinio pobūdžio veikos“, – aiškina A. Gutauskas.

Jis priduria, kad su seksualiniais nusikaltimais susijusių veikų vis dėlto daugėja. Be to, tikėtina, kad ateityje jų daugės. Pasak teisėjo, taip gali būti ir dėl to, kad tokių veikų bus daugiau užfiksuojama, aukos nebijos kreiptis pagalbos ir ekspertai turės geresnes galimybes nustatyti, ar nusikalstama veika tikrai buvo vykdoma. „Kalbėdami apie prostituciją, neabejotinai kalbame ir apie prekybą vaikais arba suaugusiais žmonėmis. Tai – du negatyvūs reiškiniai, kurie betarpiškai susiję, tik pats padarinys, kad prekiaujama žmonėmis kaip prekiaujama daiktu, galbūt mūsų visuomenėje dar nėra taip išviešintas. Žmonės nesuvokia, kad tai vyksta realiai. Prostitucija tėra priedanga, o pats negatyvus reiškinys, sukeliantis pasekmes, yra prekyba žmonėmis, vaikais“, – atkreipia dėmesį A. Gutauskas.

Specialių poreikių vaikai turi būti ugdymo specialiose įstaigose

 Ekspertai neabejoja – reikia imtis priemonių, kad tokių nusikaltimų būtų išvengta. Todėl specialių poreikių turinčius vaikus būtina apgyvendinti kuo mažiau vaikų turinčiuose centruose. Be to, būtina pasirūpinti, kad jie gautų reikiamą pagalbą. „Pagalbos prieinamumą labiau matome popieriuje, negu realiai įgyvendintą“, – atkreipia dėmesį Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Jos teigimu, dažnai nemokamos psichologo paslaugos teikiamos tik mokyklose, tačiau patys vaikai ten dirbančiais specialistais nepasitiki ir nedrįsta pas juos lankytis, o kitų psichologų paslaugos dažnai būna brangios.
„Vaikų psichinė sveikata, kaip ir Lietuvos visuomenės psichinė sveikata, smarkiai blogėja. Specialių poreikių vaikai turi augti kaip įmanoma mažesnėse įstaigose su specializuotomis paslaugomis. Jeigu turime vaikus, kurie turi mokymosi problemų, tai įstaigos ir turėtų būti tokio pobūdžio“, – K. Mišinienei antrina O. Tarvydienė.

Sausio 20 d. Šilalės rajono savivaldybėje vyko apskritojo stalo diskusija „Prekybos žmonėmis problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Šilalės krašte“. Renginį moderavo Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas, o diskusiją rėmė pati Amerikos ambasada bei Lietuvos „Caritas“.Problema yra čia, o ne kažkur toli 

Prekyba žmonėmis“ ilgą laiką buvo siejama tik su seksualiniu išnaudojimu, tačiau ši sąvoka apima daug platesnį diapazoną nei buvo manyta. Vis dažniau asmenys yra išnaudojami nusikalstamoms veikoms ir vergiškiems darbams atlikti bei fiktyvioms santuokoms sukurti. Lietuvos „Carito“ programa „Pagalba  prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ jau nuo 2001 m. aktyviai kovoja su prekybos žmonėmis reiškiniu ir šiuo metu kartu su Amerikos ambasada įgyvendina projektą „Prekybos žmonėmis problematika pasienio regionuose“. Juo siekiama įspėti, informuoti ir paskatinti žmones nelikti abejingiems bei žinoti, kur kreiptis. Diskusija jau buvo vykdoma Pagėgiuose, Tauragėje ir Šilutėje. Visoje Europoje šiuo metu skiriamas didelis dėmesys prekybos žmonėmis reiškiniui ir, nepaisant to, kad yra nedaug bylų bei ikiteisminių tyrimų, tai dar nereiškia, kad nusikalstama veika nevykdoma. Diskusijoje trumpai dalyvavęs Šilalės rajono meras Jonas Gudauskas priminė, kad mūsų krašte prieš porą metų visi manė ir teigė, kad problemų, susijusių su narkotinėmis medžiagomis, nėra. Deja, kaip parodė tyrimai, rajone egzistuoja ne tik narkotikų problema, bet ir iš nesenų įvykių Švėkšnoje matome, kad prekybos žmonėmis tema yra aktuali ir skaudi. „Mes visada galvojame, kad problema yra kažkur kitur, o ne pas mus. Tačiau prekyba žmonėmis yra ne tik Šilalės, ne tik Lietuvos, o jau ir visos Europos problema“, – kalbėjo J. Gudauskas. Šilalės dekanas kan. dr. Algis Genutis pasveikino visus susirinkusius ir pasidžiaugė, kad diskusiją inicijuoja „Carito“ atstovai. Dekano žodžiais, jų paskirtis yra „kilti ir kelti“ – padėti, integruoti žmones, kurių žmogiškasis orumas buvo stipriai sužalotas. „Tai gili socialinė problema, artima ir bažnyčios veiklai. Galbūt galėsime ir mes prisidėti prie šių blogybių sumažinimo“, – vylėsi A. Genutis. 

Jauniausiai aukai – keturiolika metų

 Loreta Kairionytė, Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovė, Veiklos planavimo ir organizavimo skyriuje atsakinga už policijos veiklos organizavimą prekybos žmonėmis srityje, pabrėžė,  kad asmens sutikimas jį išnaudoti neturi reikšmės: „Dažnai žmogus, kurį verčia užsiimti tam tikra veikla, galvoja, kad jis pats kaltas. Deja, tai jau traktuojama kaip žmogaus išnaudojimas, privertimas atlikti nusikalstamą veiklą.“ Kaip teigia L. Kairionytė, 2014 metais buvo užregistruotos 26 veikos pagal 147 straipsnį, 2 veikos pagal 147 str. trečią ir antrą dalis, o pagal 157 str. užregistruoti trys atvejai. Pradėti 23 ikiteisminiai tyrimai. Ji paaiškino, kad vienas tyrimas gali būti atliekamas pagal kelis straipsnius. L. Kairionytė išskyrė Panevėžio rajoną, kur prekybos žmonėmis atvejų užregistruota daugiausiai. Tarp nukentėjusiųsjų dominuoja moterys ir merginos nuo 17  iki 23 metų. „Tai amžius, kai norisi lengvai ir greitai užsidirbti bei gerai gyventi, dėl to jaunimas ir papuola į sąvadautojų rankas“, – daro išvadą specialistė. Pasak jos, daugiausiai lietuvius nusikalstamoms veikoms išnaudoja Olandijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Seksualinio pobūdžio nusikaltimus tautiečiai priverstinai vykdo ir Lietuvoje, o priverstinis darbas ir fiktyvios santuokos dominuoja D. Britanijoje. Pasak dr. K. Žibo, tiek prokurorai, tiek teisėjai pripažįsta, kad Panevėžyje fiksuojamas didesnis ikiteisminių tyrimų skaičius ir prekybos žmonėmis atvejų išaiškinama daugiau ne dėl to, kad ten nusikalstamumas didesnis, o todėl, kad labai profesionalai ir operatyviai veikia policijos pareigūnai. „Kaip atskleidė tyrimas, prekyba žmonėmis vyksta ir šalies viduje – iš mažesnių kaimų žmonės atgabenami į didesnius Lietuvos miestus. Be to, tyrimas parodė, kad parduodamų žmonių amžius  jaunėja. Pati jauniausia prekybos žmonėmis auka – 14 metų“, – teigė K. Žibas. 

Socialinės rizikos šeimų – 107

 Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Organizuotų nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininkas Pranas Dabulskis pritarė, kad ši problema yra aktuali, tačiau Šilalės rajone kriminogeninė padėtis yra švelnesnė nei Šilutės ir Tauragės rajonuose. Jis ragino visų institucijų atstovus bendrauti tarpusavyje bei informuoti policijos pareigūnus apie bent menkiausius įtarimus dėl prekybos žmonėmis. Šilalės rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Račkauskienė papasakojo apie socialinę atskirtį patiriančius žmones. Pasak jos, Šilalės rajone yra 4 socialinių paslaugų įstaigos: Pajūrio vaikų globos namai, parapijiniai globos namai – Kvėdarnos ir Kaltinėnų – bei Socialinių paslaugų namai, kuriuose yra teikiamos nestacionarios socialinės paslaugos. Kaip teigia vedėja, viena iš didžiausių socialinių problemų išlieka neatsakingas alkoholio vartojimas, o rajone nedarbo lygis siekia jau 8 proc. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Inga Mylimienė pasakojo apie skyriaus paskirtį bei socialinių darbuotojų darbą. Socialinės rizikos šeimų 2015 m. sausio 1 d. buvo 107, jose auga 284 nepilnamečiai vaikai. Pasak specialistės, dažniausios problemos tokiose šeimose – taip pat alkoholio vartojimas bei smurtas artimoje aplinkoje. Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Dalia Kiupelienė, kuri dirba su problemiško elgesio nepilnamečiais asmenimis, teigia, kad jos priežiūroje šiuo metu yra 16 vaikų. „Tai nepilnamečiai, kurie nesimoko, girtauja, nelanko mokyklos, daro įvairius nusikaltimus. Šie jaunuoliai yra piržiūrimi, stebimas jų elgesys, jų poelgiai svarstomi susirinkimuose. Visose ugdymo įstaigose veikia vaiko gerovės komisijos, psichologai ir kiti specialistai, kurie stengiasi užtikrinti visapusišką pagalbą“, – teigė D. Kiupelienė.

 Švėkšna – „puikus“ pavyzdys

 Lietuvos „Carito“ socialinė darbuotoja Karina Remeikytė priminė, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai ir tampa problemiški paaugliai, jaunuoliai, kurie ieško bet kokių priemonių pagerinti savo situacijai. Šilalės rajono policijos komisariato Prevencijos poskyrio viršininkas Giedrius Vyštartas minėjo, kad bendravimas su seniūnais, socialiniais darbuotojais padeda apsikeisti reikalinga informacija: „Policijos pareigūnai plačiau renka informaciją, jei tik pranešama bent menkiausia užuomina apie prekybą žmonėmis.“Diskusijoje dalyvavę rajono mokyklų socialiniai pedagogai irgi šiek tiek pasidalijo informacija apie tai, kaip vyksta prevencinės programos ir kokios problemos sprendžiamos. Dr. K. Žibas savo ruoštu priminė, kad ne tik šeimose pastebimas uždarumas, bet ir kiekvienoje institucijoje – mokyklose, savivaldybėse yra vis dar tvirtinama, kad problemų nėra. K. Žibas vėl paminėjo Švėkšnos skandalą, kai „Carito“ darbuotojai jau prieš keletą metų pastebėjo problemas, tačiau pati institucija neigė tai, kol galiausiai žiniasklaidoje sprogo socialinė bomba. „Visos Lietuvos mastu galima pasakyti, kad kiekvienas darželis, mokykla, vaikų namai ir t. t. tvirtina gyvuojantys be problemų. Bet juk tai – netiesa“, – sakė K. Žibas.

 Trumpa tikra Kamilės istorija

 Diskusijoje buvo pristatytas ir konkretus prekybos žmonėmis atvejis. Kamilė augo be mamos, su girtaujančiu tėvu, kuris naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Kai mergaitei buvo 13 metų, tėvas ją išprievartavo. Po to įvykio Kamilės ryšiai su šeima nutrūko. Merginai nesisekė mokykloje – ji sunkiai skaitė, rašė, patyrė patyčias, įsiveldavo į muštynes, vėliau ėmė išvis jos nebelankyti. Galiausiai atsidūrė socializacijos centre, kur susipažino su mergina, vėliau virtusia sąvadautoja. Kartą ji Kamilę prikalbino išvykti į užsienį užsidirbti. Deja, ji ten buvo priversta vogti, buvo mušama, žeminama, patyrė patyčias. Dėl kalbos ir psichikos problemų, ji negalėjo net pasiskųsti užsienio pareigūnams – jos niekas nesuprato. „Caritui“ Kamilės atvejis buvo perduotas ikiteisminio tyrimo metu. Po pasakojimo K. Remeikytė teigė, jog sunku identifikuoti aukas, ir tai yra viena iš svarbiausių problemų be visuomenės abejingumo kitiems.

 Specialistams reikėtų darbuotis uoliau

 Apibendrindamas diskusiją, K. Žibas pabrėžė, kad kartais institucijos, turinčios padėti žmonėms išbristi iš gyvenimo duobių ir įsilieti į visuomenę, tampa tam tikru verbavimo instrumentu naujoms prekybos žmonėmis aukoms. „Svarbiausia yra tai, kad prekyba žmonėmis yra daug arčiau nei mums atrodo“, – sakė K. Žibas. Jo teigimu, iš keturių miestų, kuriuose vyko diskusijos, daug kur buvo matyti išankstinės nuostatos. Tie vaikai, kurie patiria socialinę atskirtį, jaučia nepriteklių, iškart yra traktuojami kaip nusikaltėliai ir prostitutės. Netgi dauguma teisininkų, prokurorų, socialinių darbuotojų ar psichologų į tokius atvejus žiūri su nusistatymu ir pamiršta, kad niekas negimė su išankstine profesija bei gyvenimo būdu, o nusikaltėliais netampama savanoriškai. Jo manymu, žmogus dažnai tampa tik aplinkybių ir abejingumo auka. K. Žibas minėjo, kad Šilutėje policija ir soc. darbuotojai nusprendė nuo prekybos žmonėmis apsisaugoti tvoromis ir kameromis. Deja, tokios priemonės, K. Žibo manymu, nieko vertos. „Dėl daug ko yra kaltas institucinis uždarumas, kurį reikia atverti. Taip pat ir netinkamas bylų traktavimas“, – sakė jis. Tačiau svarbiausiu dalyku daktaras įvardijo tai, kad kiekviena institucija turi pradėti dirbti savo darbą ir jį atlikti ne „popieriuje“, o realiai, kol problema netapo dar viena nelaime. 

 Ieva Tvaronavičiūtė