Category: Straipsniai – 2015

Aštuoniolikmetę alytiškę du kartus išžaginęs ir nužudyti grasinęs ne kartą teistas ir jau recidyvistu pripažintas Remigijus Šatas sulaukė užtarėjų – bylą nagrinėjant teisme nukentėjusioji mergina iš teisėjų sulaukė ne užuojautos, o užgauliojimų. 

Pati kalta, kad rizikavai eiti į butą, kuriame buvo tavo prievartautojas. Tokių replikų išžaginta mergina išgirdo ne žodžiu, o raštu, kai trys Kauno teisėjai išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios skundą – nusikaltimo auka siekė, kad jos skriaudikas būtų nubaustas griežtesne bausme. Nukentėjusioji teismo taip pat prašė padidinti neturtinės žalos atlyginimą – nuo 10 iki 50 tūkst. litų (2 896 iki 14 481 eurų).
Tačiau tokios išžagintos merginos pozicijos nepalaikė nei prokurorai, nei teisėjai. Bylos nagrinėjimui pirmininkavusi Kauno apygardos teismo teisėja Danutė Giačaitė teismo nutartyje, kurioje buvo atmestas nukentėjusiosios skundas, nurodė, kad mergina privalėjo prisiimti galimą riziką, kai ėjo į butą, kuriame buvo išžaginta. Maža to, teisėja nurodė, kad nukentėjusioji – mergina, parduodanti savo kūną už pinigus. „Kolegija mano, jog bylos medžiaga patvirtina nukentėjusios polinkį rizikuoti bendraujant su jai nepažįstamais asmenimis, jos polinkį gauti atlygį už suteiktas lytines paslaugas“, – atmesdama skundą dėl žagintojui paskirtos pernelyg švelnios bausmės nurodė D. Giačaitės pirmininkaujama kolegija.
Ar tokių duomenų baudžiamojoje byloje yra, ikiteisminį tyrimą atlikusi ir teisme valstybinį kaltinimą palaikiusi Alytaus prokurorė Asta Bernatavičienė nebuvo linkusi atskleisti. „Klauskite tų, kurie taip parašė“, – nuo atsakymo išsisuko prokurorė. Užgaulių žodžių nusikaltimo aukai nebuvo linkusi paaiškinti ir bylos nagrinėjimui pirmininkavusi teisėja D. Giačaitė.
„Tikrai nė viename sakinyje nerašome to, ko nėra byloje“, – teigė teisėja.
Paprašyta patikslinti, kokiais duomenimis remiasi, ir ar išžaginta mergina nėra laisvo elgesio, D. Giačaitė sakė: „Jūs bandote manęs paklausti, kad aš vertinčiau kitą žmogų. Daugiau nesiplėsiu, yra nutartis, jūs skaitykite, o toliau jau interpretuokite, jeigu kas negerai, tada žiūrėkite. Bet nutartyje yra parašyta taip, kaip parašyta. Plačiau neturiu nei įgalinimų komentuoti, juo labiau, kad tai yra kolegijos sprendimas.“ Paklausta, ar etiška teisėjams įžeidinėti ir smerkti nusikaltimo aukas, nes niekas neturi teisės žaginti net prostitutės, teisėja panoro baigti pokalbį.
„Aš truputį atsiprašau, aš Jūsų nesuprantu, daugiau neturiu ką pasakyti – juk paaiškinau, kad nė vienas sakinys nėra įrašomas be duomenų“, – baigdama pokalbį sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Smaugė ir grasino, kad užmuš

Istorija, kurią teko narplioti teismui, buvo plačiai aptarinėjama Dzūkijos sostinėje – praėjusių metų vasario 11-osios vakarą, aštuoniolikmetė atėjo į svečius pas pažįstamą vaikiną. Duris atidarė ne šeimininkas, o jo draugas R. Šatas – vyras sugriebė merginą už rankos ir įsitempė į vidų, merginai net suplyšo striukė. Apsiverkusi aštuoniolikmetė prašė ją išleisti, tačiau R. Šatas pareiškė, kad jo planams niekas nesugebės užkirsti kelio. „Niekas tavęs neišleis, nebijau aš Alytaus pareigūnų“, – pareiškęs R. Šatas griebė merginai už plaukų ir trenkė jos galvą į sieną.
Vyras būtų dar kartą jai smogęs, bet jį sutramdė buto šeimininkas. Po kiek laiko R. Šatas merginą nusitempė į kambarį, nors ji ir priešinosi, ją sumušė, o paskui smaugdamas išžagino. „Nerėk, nes užmušiu“, – verkiančią auką tramdė žagintojas. Patenkinęs lytinę aistrą vyras merginai ėmė grasinti, kad dabar ją išveš į Kauną. Po pusvalandžio jis vėl merginą išžagino.
Mergina iš buto paspruko iššokusi pro balkoną, kai R. Šatas išėjo iš kambario – apsiverkusi ir basa gatvėje nepažįstamų žmonių paprašė iškviesti policijos pareigūnus. Atvykę į butą, kuriame mergina buvo išžaginta, kriminalistai sulaikė ne tik R. Šatą, bet ir šeimininką, kuris buvo visiškai girtas.
Nors ikiteisminio tyrimo metu R. Šatas kaltinimų nepripažino, teisme jis pakeitė savo poziciją – ne tik pareiškė, jog yra kaltas dėl išžaginimo, bet ir atsiprašė nukentėjusiosios. Be to, jis panoro, kad byla būtų nagrinėjama supaprastinta tvarka, neapklausinėjant nei nukentėjusiosios, nei liudytojų – taip jam paskirta bausmė buvo sumažinta trečdaliu.

Teisėjai: išžaginimas nesukėlė negrįžtamų padarinių

Dėl išžaginimo R. Šatui teismas skyrė 2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tačiau nukentėjusioji su tokiu švelniu nuosprendžiu nesutiko – teismo prašė skirti bent 5 metų įkalinimą, kad sumažinus trečdaliu nuteistajam tektų kalėti bent 3 metus 4 mėnesius.
Savo skunde mergina tikino, kad iki šiol jaučia nusikaltimo pasekmes: „R. Šatas iš savanaudiškų paskatų mane išžagino du kartus, be to, jis praeityje teistas, teistumas neišnykęs, pripažintas recidyvistu, ne kartą baustas administracinėmis nuobaudomis, ilgą laiką neigė savo kaltę, manęs atsiprašė tik formaliai ir tik teisme“, – teismui rašė mergina. R. Šatas su tokiais teiginiais nesutiko – esą jam skirta bausmė yra teisinga, bet „tikrai ne per švelni“. Kad bausmė yra ne per švelni, sutiko ir teisėjos D. Giačaitės pirmininkaujama trijų teisėjų kolegija, nutarusi, jog nėra pagrindo dar labiau skriausti žagintoją. Teismas taip pat pripažino, kad dėl išžaginimo buvo pakenkta ne tik nukentėjusiosios sveikatai, ji patyrė stresą, pažeminimą, didelius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Tai patvirtino duomenys iš gydymo įstaigos.
„Nusikalstamais R. Šato veiksmais nukentėjusiosios sveikata buvo sutrikdyta tik nežymiai, nesukėlė negrįžtamų padarinių, liekamųjų reiškinių“, – teisėjai nutarė, kad pagrįstai nukentėjusiajai buvo priteistas mažesnis, nei ji prašė, neturtinės žalos atlyginimas.

 Dainius Sinkevičius

Auklės darbo pasiūlymu susiviliojusią 20-metę Liną iš Lietuvos Airijoje pasitiko moteris, kuri lietuviškai prisistatė esanti vaikučio mama, ir du indų tautybės vyrai.

 

„Jie mane nuvežė į dviaukštį namą, tačiau vaiko nesigirdėjo. Paklausiau, kur jis yra, o moteris paaiškino, kad pas drauges“, – sakė klaipėdietė.

 

Kitą dieną ji su tais pačiais žmonėmis vyko tvarkyti dokumentų: „Ačiū Dievui, kalbu angliškai, todėl supratau, kas vyksta. Jie sakė, kad dirbti galėsiu tik sutvarkiusi reikiamus dokumentus. Tuomet jų žodžiais patikėjau – naujas šalis, matyt ir įstatymai kitokie“, – prisiminė Lina.

 

Porą savaičių po to buvo laikoma kambaryje. Namo savininkai indai leisdavo išeiti, bet labai nenoriai, patarė nenutolti nuo namų. Galiausiai, dokumentai buvo sutvarkyti, bet mergina vis negalėjo pradėti dirbti. Taip ir nepamatė vaiko, negavo žadėtų pinigų.

 

„Supykusi nuėjau pas moterį ir pareikalavau konkrečiai pasakyti, kada pradėsiu dirbti ir gausiu nors kažkiek uždarbio. Ji pasikvietė vieną iš indų, kuris papasakojo, kad čia atvykau ne dirbti,o ištekėti už indų tautybės vyro ir kad jie neišleis manęs, kol to nepadarysiu“, – pasakojo Lina.

Jos žodžiais, buvo apšalusi, iš pykčio nežinojo kur dėtis. Reikalavo grąžinti ją į Lietuvą. Tuoktis kategoriškai atsisakė.

 

„Tačiau jie man pradėjo grasinti ir aiškinti, kad jeigu ieškosiu pagalbos, kreipsiuosi į policiją ar mėginsiu bėgti, nukentės mano mama, padarys taip kad aš Airijoje negalėčiau dirbti, net užsiminė apie pasikėsinimą į mano gyvybę“, – baisu net prisiminti Linai.

 

Išrinko jaunikį

 

Išsigandusi grasinimų mergina pakeitė taktiką. Pradėjo apsimetinėti, kad sutinka su visomis jų sąlygomis, tačiau žadėtų pinigų vis viena negavo.

 

„Per savaitę man duodavo po 5-10 eurų. Bet ar įmanoma už tiek išgyventi? Dažnai tekdavo badauti… Prasidėjo keistas etapas, kuris kėlė daug streso – susitikimai su įvairiais indais vyrais, kol paaiškėjo, kuris maniškis“, – prisiminė mergina. Lina įsitikinusi, kad jam buvo reikalinga tik dėl Europos Sąjungos vizos.

„Prasidėjo važinėjimai iš vieno miesto į kitą. Vos ne kas mėnesį keisdavosi gyvenamoji vieta. Gal jie bijojo, juk tai kriminalinis nusikaltimas už kurį gali deportuoti iš šalies be teisės sugrįžti“, – svarstė klaipėdietė, pabrėždama, kad merginas kurios fiktyviai tuokiasi, sodina iki 15 metų kalėjimo.

 

Kelis kartus bandė bėgti, bet buvo pagauta, sumušta. Galiausiai, iš jos paėmė dokumentus, telefoną, kompiuterį. Jai buvo uždrausta bendrauti su giminėmis ir draugais. Pusę metų gyveno nežinioje ir baimėje, o paskutinius mėnesius – uždaryta tarp keturių sienų.

 

Pasakė, kad yra nekalta

 

„Norėjo prie manęs lįsti ir seksualiai, bet dėl šito išsikovojau savo teises ir likau nepaliesta. Deja, dažnai mušė, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – baisu prisiminti merginai.

Lapkričio mėnesį, kai po savo gimtadienio ji buvo visai praradusi viltį, ryžosi kreiptis į policiją: „ Išlaukiau tinkamos progos, kada namuose nieko nebuvo, greit išbėgau ir ėjau tiesiai į komisariatą, bet ne pagrindinėmis gatvėmis, o nuošaliomis, kad nepagautų manęs. Pareigūnai išklausė ir nuvežė į namus, kuriuose gyvena nuo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto nukentėjusios moterys. Ten išbuvau savaitę, paskui mane nuvežė į Dubliną ir po dienos prieš Šv. Kalėdas grįžau į Lietuvą“.

 

Mergina ilgai svarstė, ar papasakoti savo istoriją DELFI, minėjo bijanti dėl savo gyvybės, bet tuo pačiu norėtų, kad kitos merginos pasimokytų iš jos klaidų. Paklausta, ar jau atsigavo nuo sukrėtimo, Lina sakė, kad ne. Apie siaubą, kurį teko patirti Airijoje, ji pasakojo tik patikimiausiai draugei, mamai ir tetai. Grįžusi tėviškėje bandė ieškoti ir tebeieško darbo, bet nesėkmingai. Užsiregistravo Darbo biržoje, mokysis kirpėjos amato.

 

Planavo išvežti į Indiją

 

„Svarbiausia, kad neįvyko vestuvės su tuo indu. Turėjau tuoktis sausio 22 dieną, bet spėjau pabėgti. Kiek teko girdėti iš kitų merginų, kai tekama formaliai net jokios šventės nebūna. Nueini į civilinės metrikacijos skyrių ir ten pasirašai dokumentus. Tada jie nusiveda į restoraną, atsigeria visi šampano, pavalgo ir viskas…“ – sakė Lina.

 

Mergina įsitikinusi, kad tam indui buvo reikalinga tik dėl dokumentų: „O kam dar? Ieškosi naivių panelių, kurioms reikia pinigų, pasiūlo 3 000 eurų ir kai kurios sutinka. Kitoms meluoja, kaip atsitiko man. Žinau, kad planavo išvežti mane į Indiją, nes darė vizą, tačiau kilo keblumų ir tai man davė laiko apgalvoti, kaip galėčiau išsigelbėti“.

 

Paklausta, kaip išvengė seksualinės prievartos, Lina sakė, jog gudrumu: „Pasakiau, kad dar niekad neturėjau lytinių santykių ir jeigu jie mane palies, įskųsiu policijai. O policijos jie labai bijo, jų veidai išgirdus vien šį žodį pasikeičiau, kitoms ir trenkia jeigu pamini policiją“.

 

Ar grįžusi namo klaipėdietė matė žmogų, per kurį tiek vargo patyrė Airijoje? Ar nemano, kad apie jį reikėtų pranešti policijai?

 

„Sutikti neteko. Gal jo net nėra Lietuvoje… Apie policiją nežinau, galvoju, bet kiek baiminuosi…“ – dar nežino kaip pasielgs dvidešimtmetė.

 

Rado tikrą „aukso gyslą“

 

Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė šiandien mato vis smarkiau mūsų šalį apraizgantį fiktyvių vedybų tinklą.

 

„Linos istorija tik paliudija, jog fiktyvių nuotakų medžiotojų auka gali tapti bet kuri mūsų mergina, atsidūrusi pažeidžiamoje situacijoje. Trečiojo pasaulio šalių gyventojai, desperatiškai verždamiesi į Europą, tarp patiklesnių, naivesnių, nesugebančių apsiginti mūsų moterų atrado tikrą „aukso gyslą“ ir ją negailestingai eksploatuoja“, – sakė Lietuvos Carito atstovė.

 

Mišinienė įspėjo moteris neužkibti ant neaiškių galimybių kabliuko: „Nesutikite su jokiais pasiūlymais (patrauklaus darbo, pelningo sandėrio ir pan.) neišsiaiškinę visų aplinkybių, sąlygų, legalumo. Nes ne visada kaip Linai, pavyksta ištrūkti nenukentėjus”.

Ieva Urbonaitė-Vainienė

 

Publikuota 2015 m. vasario 23 d. http://www.delfi.lt 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Auklės darbo pasiūlymu susiviliojusią 20-metę Liną iš Lietuvos Airijoje pasitiko moteris, kuri lietuviškai prisistatė esanti vaikučio mama, ir du indų tautybės vyrai. 

„Jie mane nuvežė į dviaukštį namą, tačiau vaiko nesigirdėjo. Paklausiau, kur jis yra, o moteris paaiškino, kad pas drauges“, – sakė klaipėdietė. Kitą dieną ji su tais pačiais žmonėmis vyko tvarkyti dokumentų: „Ačiū Dievui, kalbu angliškai, todėl supratau, kas vyksta. Jie sakė, kad dirbti galėsiu tik sutvarkiusi reikiamus dokumentus. Tuomet jų žodžiais patikėjau – naujas šalis, matyt ir įstatymai kitokie“, – prisiminė Lina. Porą savaičių po to buvo laikoma kambaryje. Namo savininkai indai leisdavo išeiti, bet labai nenoriai, patarė nenutolti nuo namų. Galiausiai, dokumentai buvo sutvarkyti, bet mergina vis negalėjo pradėti dirbti. Taip ir nepamatė vaiko, negavo žadėtų pinigų. „Supykusi nuėjau pas moterį ir pareikalavau konkrečiai pasakyti, kada pradėsiu dirbti ir gausiu nors kažkiek uždarbio. Ji pasikvietė vieną iš indų, kuris papasakojo, kad čia atvykau ne dirbti,o ištekėti už indų tautybės vyro ir kad jie neišleis manęs, kol to nepadarysiu“, – pasakojo Lina.
Jos žodžiais, buvo apšalusi, iš pykčio nežinojo kur dėtis. Reikalavo grąžinti ją į Lietuvą. Tuoktis kategoriškai atsisakė. „Tačiau jie man pradėjo grasinti ir aiškinti, kad jeigu ieškosiu pagalbos, kreipsiuosi į policiją ar mėginsiu bėgti, nukentės mano mama, padarys taip kad aš Airijoje negalėčiau dirbti, net užsiminė apie pasikėsinimą į mano gyvybę“, – baisu net prisiminti Linai.

Išrinko jaunikį

 Išsigandusi grasinimų mergina pakeitė taktiką. Pradėjo apsimetinėti, kad sutinka su visomis jų sąlygomis, tačiau žadėtų pinigų vis viena negavo. „Per savaitę man duodavo po 5-10 eurų. Bet ar įmanoma už tiek išgyventi? Dažnai tekdavo badauti… Prasidėjo keistas etapas, kuris kėlė daug streso – susitikimai su įvairiais indais vyrais, kol paaiškėjo, kuris maniškis“, – prisiminė mergina. Lina įsitikinusi, kad jam buvo reikalinga tik dėl Europos Sąjungos vizos.
„Prasidėjo važinėjimai iš vieno miesto į kitą. Vos ne kas mėnesį keisdavosi gyvenamoji vieta. Gal jie bijojo, juk tai kriminalinis nusikaltimas už kurį gali deportuoti iš šalies be teisės sugrįžti“, – svarstė klaipėdietė, pabrėždama, kad merginas kurios fiktyviai tuokiasi, sodina iki 15 metų kalėjimo. Kelis kartus bandė bėgti, bet buvo pagauta, sumušta. Galiausiai, iš jos paėmė dokumentus, telefoną, kompiuterį. Jai buvo uždrausta bendrauti su giminėmis ir draugais. Pusę metų gyveno nežinioje ir baimėje, o paskutinius mėnesius – uždaryta tarp keturių sienų. 

Pasakė, kad yra nekalta

 „Norėjo prie manęs lįsti ir seksualiai, bet dėl šito išsikovojau savo teises ir likau nepaliesta. Deja, dažnai mušė, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – baisu prisiminti merginai.
Lapkričio mėnesį, kai po savo gimtadienio ji buvo visai praradusi viltį, ryžosi kreiptis į policiją: „ Išlaukiau tinkamos progos, kada namuose nieko nebuvo, greit išbėgau ir ėjau tiesiai į komisariatą, bet ne pagrindinėmis gatvėmis, o nuošaliomis, kad nepagautų manęs. Pareigūnai išklausė ir nuvežė į namus, kuriuose gyvena nuo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto nukentėjusios moterys. Ten išbuvau savaitę, paskui mane nuvežė į Dubliną ir po dienos prieš Šv. Kalėdas grįžau į Lietuvą“. Mergina ilgai svarstė, ar papasakoti savo istoriją DELFI, minėjo bijanti dėl savo gyvybės, bet tuo pačiu norėtų, kad kitos merginos pasimokytų iš jos klaidų. Paklausta, ar jau atsigavo nuo sukrėtimo, Lina sakė, kad ne. Apie siaubą, kurį teko patirti Airijoje, ji pasakojo tik patikimiausiai draugei, mamai ir tetai. Grįžusi tėviškėje bandė ieškoti ir tebeieško darbo, bet nesėkmingai. Užsiregistravo Darbo biržoje, mokysis kirpėjos amato. 

Planavo išvežti į Indiją

 „Svarbiausia, kad neįvyko vestuvės su tuo indu. Turėjau tuoktis sausio 22 dieną, bet spėjau pabėgti. Kiek teko girdėti iš kitų merginų, kai tekama formaliai net jokios šventės nebūna. Nueini į civilinės metrikacijos skyrių ir ten pasirašai dokumentus. Tada jie nusiveda į restoraną, atsigeria visi šampano, pavalgo ir viskas…“ – sakė Lina. Mergina įsitikinusi, kad tam indui buvo reikalinga tik dėl dokumentų: „O kam dar? Ieškosi naivių panelių, kurioms reikia pinigų, pasiūlo 3 000 eurų ir kai kurios sutinka. Kitoms meluoja, kaip atsitiko man. Žinau, kad planavo išvežti mane į Indiją, nes darė vizą, tačiau kilo keblumų ir tai man davė laiko apgalvoti, kaip galėčiau išsigelbėti“. Paklausta, kaip išvengė seksualinės prievartos, Lina sakė, jog gudrumu: „Pasakiau, kad dar niekad neturėjau lytinių santykių ir jeigu jie mane palies, įskųsiu policijai. O policijos jie labai bijo, jų veidai išgirdus vien šį žodį pasikeičiau, kitoms ir trenkia jeigu pamini policiją“. Ar grįžusi namo klaipėdietė matė žmogų, per kurį tiek vargo patyrė Airijoje? Ar nemano, kad apie jį reikėtų pranešti policijai? „Sutikti neteko. Gal jo net nėra Lietuvoje… Apie policiją nežinau, galvoju, bet kiek baiminuosi…“ – dar nežino kaip pasielgs dvidešimtmetė. 

Rado tikrą „aukso gyslą“

 Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė šiandien mato vis smarkiau mūsų šalį apraizgantį fiktyvių vedybų tinklą. „Linos istorija tik paliudija, jog fiktyvių nuotakų medžiotojų auka gali tapti bet kuri mūsų mergina, atsidūrusi pažeidžiamoje situacijoje. Trečiojo pasaulio šalių gyventojai, desperatiškai verždamiesi į Europą, tarp patiklesnių, naivesnių, nesugebančių apsiginti mūsų moterų atrado tikrą „aukso gyslą“ ir ją negailestingai eksploatuoja“, – sakė Lietuvos Carito atstovė. K. Mišinienė įspėjo moteris neužkibti ant neaiškių galimybių kabliuko: „Nesutikite su jokiais pasiūlymais (patrauklaus darbo, pelningo sandėrio ir pan.) neišsiaiškinę visų aplinkybių, sąlygų, legalumo. Nes ne visada kaip Linai, pavyksta ištrūkti nenukentėjus”.

Ieva Urbonaitė-Vainienė 

„Vien nerimo kelti bylą neužtenka“, – Kupiškio kriminalistų vadovas Darius Totoris neskuba pulti ieškoti 17-metės kraštietės, kuri atsidūrė Londone ir įsikūrė bute, iš kurio anksčiau pabėgo 11-metė, versta masažuoti vyrus. 

Anglijos spauda neseniai plačiai aprašė 11-metės lietuvės, kuri buvo rasta mieganti gatvėje, istoriją. Mergaitė valkatavo, pabėgusi iš savo motinos namų. Ji pasakojo, kad mama vertusi ją avėti aukštakulnius ir masažuoti vyrus. Dabar vienuolikmetė jau grąžinta į Lietuvą, tačiau šioje mįslingoje istorijoje – naujas posūkis.

Spruko gavusi pasą
„Mamyte, mes jau Anglijoje. Viskas tvarkoje“ – lyg niekur nieko pareiškė motinai telefonu septyniolikmetė Karina (jos ir kitų nepilnamečių vardai pakeisti – Red.) Vos tik išsiėmusi pasą ji spruko į Angliją su vyresniąja seserimi. Europos Sąjungos sienos atviros, todėl niekas nepastebėjo, kad paauglė neturi tėvų sutikimo vykti į užsienį.
„Tu nesirūpink, viskas gerai“. Tai tipiška frazė, kuria prostitucijos aukos bando guosti savo artimuosius. Gal pati mergaitė ir laiminga išstriksėjo, bet ji nesuvokia, ką daro“, – Lietuvos „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad situacija grėsminga.
Jai ypač neramu, kad 17-metė savo motina pareiškė Londone esanti tame pačiame bute, iš kurio jau pabėgo viena išnaudota nepilnametė. Kadangi Lietuvos policija nenori pradėti tyrimo, K.Mišinienė pati pasiryžusi narplioti šią istoriją. Ji jau susisiekė su Londono policija.
Bute glaudžiasi aštuoniese
Kartu su K.Mišiniene vykstame į 17-metės namus Kupiškyje. Tai – troba, kurią daugiavaikė šeima dalijasi su kaimynais. Dabar dviejuose kambarėliuose ir koridorių primenančioje virtuvėje gyvena aštuoniese – 41-erių Daiva, jos sugyventinis ir šeši jų vaikai. Jauniausiam – treji, vyriausiajai – vienuolika.
„Bijau, kad kokia nelaimė neatsitiktų. Juk aš nenuvažiuosiu į Londoną ir neparsivešiu dukters. Nežinau, ką ji ten veikia“, – moteris pripažino netikinti, kad vyresnioji duktė apsaugos jaunesniąją.
Į Londoną su Karina išvykusi 22-ejų Gita anksčiau pagimdė vieną vaiką ir laukiasi antrojo. Vyro, su kuriuo jos duktė gyvena, motina nepažįsta. Kupiškėnė tik žino – jis yra tos pačios skandalingos reputacijos moters, nuo kurios į Londono gatvę pabėgo 11-metė duktė, sūnus. Tad abi seserys ir apsistojo jos bute.
Anksčiau šalo ir badavo
Išplėtusi akis mūsų pokalbį stebėjo dešimtmetė mergaitė. Labai rimtu žvilgsniu – taip žvelgia jau brandžios moterys. Ji girdėjo kiekvieną mamos žodį, kiekvieną mano klausimą. Kai jau vėliau paklausiau, ar pasiilgo sesers Karinos, nedrąsiai nuleidusi akis pratarė: „Pasiilgau“. Aplink zujo mažyliai. Jie karstėsi ant virtuvės spintelių, prašė mamos išleisti į lauką.
Kol vaikai dar maži, ankštais namais jie nesiskundžia. Erdvė maža, bet prikūrenta krosnis ją prišildo taip, kad nešalta net su lengvais marškinėliais. Kai taip šilta, miegamajame ant virvės džiūstantys skalbiniai greitai tampa sausi.  „Dabar jau neblogai gyvename. Anksčiau ir šalome, ir badavome“, – Daiva tvirtino norėjusi gausios šeimos, nes kitaip gyvenimas neturėtų prasmės.
Auga kiekvienas sau
Moterį žeidžia aplinkinių replikos, kad sugyventiniams vaikų reikėjo tik dėl valstybės mokamų pašalpų. Ji džiaugėsi, kad šeimą lankanti socialinė darbuotoja jai noriai padeda.
„Švarūs patalėliai, grindys plaunamos. Negaliu šiai mamai jokios didelės nuodėmės prikišti“, – taip apie šią šeimą kalbėjo Kupiškio socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Danutė Balkevičienė. – Tačiau nėra nustatytų taisyklių, nėra priimtų vertybių, nėra pasiskirstymo, kas ką turi daryti. Juk vaiką reikia ugdyti, skirti jam pareigas.“
Tačiau paklausta, ar iš tų namų reikėtų paimti vaikus, darbuotoja užtikrintai ištarė: „Jokiu būdu“.
Pabėgdavo ir grįždavo Nesunku įsivaizduoti, kad paauglę Kariną gyvenimas ankštoje troboje slėgė. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl ji nuolat bėgdavo iš namų. Paauglė dusyk buvo apgyvendinta socializacijos centre „Saulutė“ Kaune. Mokytojai ją gyrė kaip labai gabią – šokančią, dainuojančią, rengiančią madų šou.
Kai dukra grįžo antrąjį kartą, motina jau turėjo vilties, kad ji pasikeitė. Karina tvarkė namus, šiltai bendravo su jaunesniais broliais ir seserimis.
Staiga prireikė dokumento
Prieš Naujuosius metus duktė motinai pareiškė, kad nori gauti pasą. Nors jai jau buvo beveik septyniolika, dokumento ji dar neturėjo. Pasą gavo skubos tvarka. Užmokėjo jos sesuo. Tada Karina paprašė, kad mama leistų jai pas seserį Gitą sutikti Naujuosius metus.
„Kodėl neleisti, jeigu važiuoja pas seserį? Susitarėme, kad sausio 2-ąją ji grįš, – pasakojo motina, – Parašiau jai žinutę, ką veikia — neatsakė.
Skambinu – man nesuprantama kalba telefonas kažką šneka. Pasidarė keista. Nulėkiau automobiliu pas Karinos seserį – jų abiejų nebėra, jau pėdos ataušusios“. Daiva susirinko likusius dukters drabužius ir grįžo namo.
Skambutis – iš Londono
Tik sausio 5-ąją ji sulaukė Karinos skambučio. Tada ir išgirdo: „Mamyte, mes jau Anglijoje. Viskas tvarkoje“.
Karina dar papasakojo, kad važiavo mikroautobusu, jų dokumentus patikrino pareigūnai. Ji žadėjo Londone lankyti mokyklą, sakė taupysianti pinigus, kad turėtų bilietui namo.
Sesuo Gita ketino ieškoti darbo – anksčiau ji metus Anglijoje dirbo sausainių fabrike.
Išvykti – ne nusikaltimas
Apie dingusią dukterį moteris iškart pranešė policijai. Tačiau kai ji pasakė sulaukusi Karinos skambučio iš Anglijos, pareigūnai atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą.
„Sako, juk žinai, kur ji yra, pavalkataus savaitę, dvi ir sugrįš. Ką aš galiu padaryti? Atsisėdu, viena paraudu ir einu toliau“, – dejavo Karinos motina.
„Ji nedingusi“, – įsitikinęs Kupiškio kriminalinės policijos viršininkas D.Totoris. – Mes atsisakėme pradėti ikiteisminį tyrimą. Motina taip pat prašė nepradėti tyrimo. Bet paskui vaiko teisių gynėjai mus apskundė prokuratūrai. Tačiau prokuratūra taip pat nusprendė, kad nėra jokių nusikalstamos veikos požymių, nes nebuvo neteisėtai atimta žmogaus laisvė, nebuvo žmogaus pagrobimo požymių, pardavimo ar pirkimo“.
D.Totoris pripažino, kad nepilnametės išvykimas į užsienį be notaro patvirtinto tėvų leidimo yra įstatymo pažeidimas: „Bet dabar sienos atviros, važiavo ir išvažiavo. Tai ar čia nusikaltimas, kad ji išvažiavo su vyresniąja pilnamete seserimi?“
Ar turėtų kištis policija?
D.Totoris abejojo, ar motina iš tiesų nežinojo apie dukters išvykimą: „Juk ji pasą gavo skubos tvarka. Aš pats kalbėjau su Migracijos skyriaus vedėja ir paprašiau, kad atkreiptų į tai dėmesį. Net vaiko teisių gynėjai buvo įspėti, kad Karina gali bandyti išvažiuoti į užsienį. Juk ji buvo linkusi bėgti, jau šešis kartus dėl jos dingimo buvo skelbta paieška. Jei motina būtų norėjusi, galėjo kartu ateiti su mergaite paso ir iškart jį paimti“.
D.Totorio manymu, situaciją galėtų išspręsti Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vaiko teisių tarnybos: „Kadangi yra žinoma mergaitės sesers buvimo vieta, prokuratūra pasiūlė susisiekti su Didžiosios Britanijos vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ar tikrai čia reikia policijos. Juk kaip tą 11-metė mergaitę parsivežė? Ar reikėjo policijos? Nereikėjo“.
Leisti išvežti nepilnametį gali tik tėvai
Nijolė Urbonavičienė, Kupiškio vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja:
„Stengiamės įvairiais būdais sugrąžinti Kariną į Lietuvą, bet mūsų skyrius veikia tik savo rajone, todėl mes kreipėmės į Vaiko teisių ir įvaikinimo tarnybą, taip pat turime sudarę bendradarbiavimo sutartį su Lietuvos „Caritas“ organizacija. Taip įvairiais keliais bandome tą merginą susigrąžinti į Lietuvą. Noriu atkreipti dėnesį į tai, kad joks šeimos narys, net sesuo, negali išsivežti nepilnamečio į užsienį tėvams nežinant, nes pagal įstatymus jie yra atsakingi už vaikus. Be to, nežinoma nepilnametės gyvenamoji vieta. Nepavyksta susisiekti nurodytais telefono numeriais. Motinai dukterys skambina vis kitais numeriais. Nežinia iš ko jos gyvena, kuo verčiasi. Štai todėl, mano manymu, policija ir turėtų pradėti ikiteisminį tyrimą“. 

Ginta Gaivenytė 

Pakruojo rajono savivaldybės bendruomenės vaiko teisių apsaugos tarybos ir mokyklų vaiko gerovės komisijų pirmininkų, socialinių pedagogų jungtinis pasitarimas. Vasario 19 d. Švietimo skyriuje vyko tarpžinybinis pasitarimas dėl vaiko gerovės komisijų veiklos, galimo bendradarbiavimo tarp tarnybų. Apie vaikų psichikos ir elgesio sutrikimų problemas kalbėjo Vaikų ir paauglių psichiatrė O. Ančiulytė. Pasitarime taip pat dalyvavo „Lietuvos Carito“ Šiaulių regiono koordinatorė M.Puidokienė ir organizacijos socialinė darbuotoja V. Gailiutė, kurios pristatė aktualią prekybos žmonėmis problemą, patarė, kur kreiptis, kokius žingsnius daryti įtarus prekybos žmonėmis atvejį. Atliktą Pakruojo rajono moksleivių gyvensenos tyrimą pristatė Visuomenės sveikatos biuro direktorė L. Miežienė. Konkrečius Pakruojo rajono vaiko gerovės komisijos darbus aptarė komisijos sekretorė, Švietimo skyriaus vyr. specialistė E. Pocevičienė.  

Į seksualinio išnaudojimo liūną įtraukti žmonės yra patys kalti dėl savo likimo? Nemaža visuomenės dalis mano, kad taip, tačiau kovos su prekyba žmonėmis specialistai kategoriškai su tuo nesutinka. „Mes, remdamiesi savo praktika, galime drąsiai teigti, kad savanoriškos prostitucijos nėra“, – pabrėžė su prekybos žmonėmis aukomis dirbanti Lietuvos Carito prevencijos programos koordinatorė Erika Panova. Kartu su šioje srityje dirbančiais kolegomis E. Panova siekia pakeisti visuomenėje vyraujančias klaidingas nuostatas apie prekybos žmonėmis aukas ir kuo daugiau dėmesio skirti prevencijai bei pastangoms užkirsti kelią prekybos žmonėmis atvejams. Būtent tam Lietuvos Caritas šiuo metu įgyvendina projektą „Sisteminis prekybos žmonėmis prevencijos modelis: tarpžinybinis bendradarbiavimas“. Penkiose šalies savivaldybėse įgyvendinamas projektas įtraukia įvairių sričių specialistus ir leidžia giliau pažvelgti į šią problemą bei paskatinti tarpusavio bendradarbiavimo praktiką. Projektu taip pat siekiama informuoti nepilnamečius bei jaunimą apie realų pavojų ir pagalbos galimybes. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos iniciatyva vykstantis projektas baigsis balandį. Jam reikalingos lėšos skiriamos iš Europos socialinio fondo.

Be tėvų sutikimo į Angliją sesers išvežta 17-metė, tarnybų duomenimis, gali būti apgyvendinta pas moterį, kuri įtariama ten vertusi savo 11-metę dukrą masažuoti vyrus. 

Kaip DELFI informavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė, mergaitės pasigedo Kupiškio rajone gyvenanti jos mama. Moteris turi žinių, kad dukros gali būti apsistojusios pas žemietę, kuri įtariama išnaudojusi savo mažametę dukrą.
Londono gatvėse rasta iš namų pabėgusi mergaitė atsisakė grįžti pas mamą, pati pasiprašė, kad būtų apgyvendinta globos namuose ir buvo Didžiosios Britanijos tarnybų parlydėta namo. Šiuo metu ji saugi, globos namuose. Tačiau pavojus iškilęs kitai nepilnametei. 

Daugiau nei neramu 

„Anglijos pareigūnai turėjo pradėti tyrimą dėl tos moters. Tačiau jei taip būtų atsitikę, jos namuose nebūtų apsigyvenusi nepilnametė iš Kupiškio rajono. Mums dėl jos tikrai labai neramu. Daugiau nei neramu“, – DELFI komentavo Lietuvos Carito atstovė. Pasak K. Mišinienės, Kupiškyje dirba itin veikli Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAS), kurios darbuotojos atkakliai ieško nepilnametės.
„Šioje istorijoje glumina tai, kad Kupiškio policija atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto nepilnametės išvežimo. Aišku, šį atsisakymą Kupiškio VTAS skundžia prokuratūrai, bet Jūs žinote, koks ilgas skundų kelias, mergaitę reikia susigrąžinti dabar“, – pabrėžė K. Mišinienė.
Kupiškio VTAS vadovaujanti Nijolė Urbonavičienė DELFI atsisakė plačiau komentuoti septyniolikmetės išvežimo į Angliją detales, motyvuodama tuo, kad asmeninės informacijos teikti neturi teisės.
Kol kas aišku tiek, kad 17 metę be mamos sutikimo į Angliją išvežė suaugusi jos sesuo. Paskutinėmis žiniomis merginos apsigyveno kraštietės, kuri įtariama prostitucija ir yra fiktyviai ištekėjusi už pakistaniečio, namuose.

Pripirko aukštakulnių, kosmetikos ir kvietė į namus „juodaodžius“

Londono gatvėse rasta jos 11-metė dukra pusantrų metų buvo gyvenusi globos namuose, į kuriuos pateko po teismo nuosprendžio dėl motinos smurto. Vis dėlto, praėjusių metų gegužę mama mergaitę išsivežė į Angliją, kur, kaip teigiama, pripirko jai aukštakulnių, kosmetikos ir kvietė į namus „juodaodžius“, kad dukra juos masažuotų.
Pabėgusi iš namų mažametė gyveno gatvėje. Taip ją pastebėjo Didžiosios Britanijos pareigūnai. Vasario pradžioje mergaitę į Lietuvą parlydėjo Didžiosios Britanijos socialinė darbuotoja.
Ar Didžiosios Britanijos tarnybos informuotos apie kitą nepilnametę, kuri apsigyveno įtartinuose namuose, K. Mišinienė kol kas negalėjo pasakyti. 

Visą parą konsultuoja SOS telefonu Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ visą para veikiantis SOS telefonas +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Programos specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

 Ieva Urbonaitė – Vainienė 

Vasario 9 d. Marijampolėje, svečių namuose „Domus Beati“,  vyko apskrito stalo diskusija tema „Prekybos žmonėmis problematika ir tarpžinybinis bendradarbiavimas Marijampolės krašte“. Diskusijoje dalyvavo Lietuvos Caritas atstovai, Marijampolės savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos, Socialinės globos ir rūpybos skyrių specialistai, Marijampolės miesto policijos, Marijampolės teritorinės darbo biržos ir švietimo įstaigų atstovai, nevyriausybinių organizacijų nariai. Diskusiją moderavo Lietuvos Caritas projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Prevencinės programos  koordinatorė  Erika Panova. Sveikinimo žodį susirinkusiesiems tarė mero pavaduotojas Sigitas Valančius ir Vilkaviškio vyskupo generalvikaras monsinjoras Gintautas Kuliešius. Socialinę situaciją ir atskirties grupes Marijampolės savivaldybėje pristatė  Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė. Situaciją darbo rinkoje pristatė Marijampolės teritorinės darbo biržos Jaunimo darbo centro skyriaus vedėja Loreta Barkauskienė. Savo įžvalgomis bei patirtimi dirbant su nepilnamečiais dalijosi Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Svajonė Rainienė. Ikiteisminio tyrimo specifiką dėl prekybos žmonėmis atvejų Marijampolės krašte pristatė Marijampolės  apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuotų nusikaltimų tyrimų skyriaus viršininkas Juozas Lenkutis. Pareigūno tvirtinimu, daugiausia susiduriama su nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejais. Pareigūnas diskusijos metu informavo, jog rimtesnių ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis Marijampolės regione buvo tik keli ir pabrėžė bet kokios informacijos apie galimus išnaudojimo atvejus svarbą bei paaiškino, kodėl pradedamų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis skaičiai nedideli. Susirinkusius į apskritojo stalo diskusiją dalyvius Lietuvos Caritas darbuotoja supažindino vykdomo projekto teikiamos pagalbos galimybėmis, akcentuodama esminius pagalbos teikimo principus: konfidencialumą bei komandos darbuotojų lankstumą, greitą reagavimą krizių atvejais. Projekto atstovė išreiškė susirūpinimą, jog pastaruoju metu itin sparčiai plinta prekyba vaikais, paaugliais, kurie apgaule priverčiami užsiimti prostitucija, vogti ar atlikti kitas nusikalstamas veiklas. Šiuo metu  požiūris į prekybą žmonėmis po truputėli keičiasi – vis dažniau pripažįstama, kad bet koks žmogaus išnaudojimas yra nusikaltimas. Diskusijos dalyviai buvo supažindinti su Vidaus reikalų ministerijos parengtais prekybos žmonėmis aukų identifikavimo kriterijais. Lietuvos Caritas darbuotoja atkreipė dėmesį į ryškiausius rizikos faktorius, pagal kuriuos galima identifikuoti nukentėjusįjį ar potencialią auką ir pateikė pavyzdžių iš darbo praktikos. Baigiantis diskusijai visi dalyviai pritarė, kad būtina stiprinti Marijampolės savivaldybės teritorijoje tarpžinybinį bendradarbiavimą, siekiant  atskleisti asmenų, ypatingai nepilnamečių išnaudojimo atvejus, identifikuojant potencialias aukas ir efektyviau spręsti nukentėjusiųjų reintegracijos klausimus. 

Labdaros organizacija „Lietuvos Caritas“ perspėja, kad vis daugiau lietuvių patenka į prekeivių žmonėmis pinkles. Jeigu anksčiau į tokių nusikaltėlių rankas patekdavo naivios provincijos merginos, tai dabar jų aukomis vis dažniau tampa vyrai ir net vaikai. Specialistai sako, kad dažniausiai tokie žmonės vežami į JK.
Iš Lietuvos vergijon vežami ir mažamečiai
Ilgą laiką Lietuvoje nuo prekeivių žmonėmis dažniausiai nukentėdavo jaunos moterys ir merginos, kurias išveždavo į sekso vergiją. Tačiau paskutiniu metu pastebima tendencija, kad vis daugiau į prekeivių žmonėmis pinkles pakliūva vyrų ir netgi vaikų, kurie svečiose šalyse verčiami vogti ir sukčiauti. Jauniausiam lietuviui, pasmerktam vergovei, tebuvo 13 metų. Laimė, vaikui pavyko pabėgti.
Jauniausia auka
Viename atokiame Lietuvos rajone gyvenęs vaikas į geraširdžiais dėdėmis apsimetusių pirklių rankas pakliuvo neatsitiktinai. Pastarieji paprastai aukų ir ieško probleminėse ar asocialiose šeimose, kur vaikai (ir ne tik vaikai, bet ir jaunos merginos ar moterys – aut. past.) nepatiria nei meilės, nei šilumos, kur pinigų stinga ne tik būtiniausioms prekėms, bet net ir maistui. Rytis (vardas pakeistas – aut. past.) ir augo panašioje šeimoje. Tėvai girtaudavo, tad savo vaikams skirti dėmesio nebuvo kada. Kai tie „geradėjai“ pasiūlė „dovanėlę“ Ryčiui – girdi, nieko nematęs, niekur nebuvęs, nuvešim mes tave Londono apžiūrėti – tėvams nė netoptelėjo mintis, kad tie „dėdės“ ne Londono apžiūrėti jų sūnų veža, o ketina jį įkinkyti nusikaltimus daryti. Gavę pinigų alaus „bambaliui“, pasirašė dokumentus, kad sutinka išleisti nepilnametį sūnų į užsienį ir vėliau nė nepasidomėjo, kaip jam sekasi…
O nuvežė vaikinuką į Daniją, kur buvo pareikšta: nuo šiol privalėsi … vogti. Berniukui buvo nurodyta, iš kur ir ką jis turi pavogti ir pristatyti savo „globėjams“. Nusikaltėliai, apgaule išvežę vaiką į užsienį, pagrasino jam, jei šis priešinsis, nusuks sprandą. Laimė, kad ir įbaugintas vaikas stengėsi išlaukti progos, kada galės pabėgti. Jam pasisekė pasprukti nuo savo išnaudotojų ir pasislėpti, danų policija suteikė pagalbą, o Lietuvos ambasada padėjo nepilnamečiui grįžti į Lietuvą. 
Prokuratūra jau baigė ikiteisminį tyrimą, kaltininkai nustatyti ir byla šiomis dienomis bus pradėta nagrinėti teisme.
Padaugėjo vyrų – vergų
Tiek kriminalistai, specializavęsi prekybos žmonėmis bylose, tiek ir „Lietuvos Carito“ socialiniai darbuotojai bei psichologai tvirtina, jog pastaruoju metu vis dažniau pasitaiko atvejų, kai prekiautojų žmonėmis aukomis tampa ir vyrai, ir net vaikai. Jie dažniausiai išvežami nusikaltimams daryti į Vokietiją, Švediją, Norvegiją, Daniją. Šiose šalyse ne tik vagiliauja, bet ir įgyvendina nusikaltėlių Lietuvoje jau seniai puikiai įvaldytą sukčiavimo meną. Daugėja ir vaikų, kurie išvežami ir išnaudojami pornografijai. Tai daug daugiau pajamų nešanti nusikalstama veikla nei, tarkim, vagiliavimas ar elgetavimas.
„Aukų paprastai ieškoma skurdžiai besiverčiančiose, asocialiai gyvenančiose šeimose, ypač kaimuose, aukų su įvairiomis negaliomis, – aiškino situaciją Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (KPONTS) 2-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Alfredas Gineika. – Nusižiūrėtai aukai sakoma: „Ką tu čia turi? Nieko. Važiuojam, mes parūpinsim tau darbą ir vargo nematysi.“
Pasak A. Gineikos, prekeiviai žmonėmis yra atidirbę ir kitus verbavimo modelius. „Jei auka mergina, tai būna, jog siekiama jos dėmesio, įvairiomis smulkiomis dovanomis stengiamasi įgyti pasitikėjimą, vėliau imama kalbėti apie meilę ir vestuves, – pasakoja prekeivių žmonėmis verbavimo vingrybes KPONTS 2-ojo vyriausiasis tyrėjas. – Kai auka psichologiškai paruošta – besąlygiškai tiki savo mylimuoju, šis staiga pasiūlo važiuoti į užsienį ir užsidirbti jų „bendro gyvenimo pradžiai“. Ir mergina nė nesusimąsto, jog tai pinklės – abu važiuoja, abu dirbs! Tačiau vos nuvažiavus į svečią šalį mergina dažniausiai išprievartaujama keleto „mylimojo“ draugų, o po to parduodama į viešnamį, kaip taisyklė, albanams ar pakistaniečiams. Panašiai nutinka, jei merginos ar vaikinai užkimba ant taip vadinamo „vebmodelio“ skelbimo, kuriame rašoma, kad modeliu galima tapti net nemokant jokių užsienio kalbų.“
Vogti ir sukčiauti
O štai Panevėžio apygardos teismas tebenagrinėja 8 jaunų vyrų, susibūrusių į gaują iš įvairių Lietuvos miestų: Panevėžio, Kėdainių, Vilkaviškio ir Kupiškio rajonų, ir ketinusių išvežti į Vokietiją bent 6 jaunus savo tautiečius. Ten jie būtų buvę verčiami (o kai kurie jau net buvo priversti) daryti nusikaltimus: vogti arba dirbti kartu su sukčiais, viliojančiais iš vokiečių pinigus.
Kaltinamųjų suole sėdi Artūras Songaila, Raimondas Krilavičius, Elas Vaitkevičius, Dainius Serpauskas, Andrius Juška, Deimantas Sakalauskas, Dainius Burškys ir Tomas Jozėnas. Visi vyrai jau – teisti, kai kurie net ne kartą.
Pusė iš jų – D. Burškys, D. Sakalauskas, A. Songaila ir R. Krilavičius – į teismo posėdžius vežiojami iš tardymo izoliatoriaus. A. Juška ir T. Jozėnas teismo verdikto laukia laisvėje, bet už tai jiems teko sumokėti užstatą – po 30 000 litų (beveik 8700 eurų), likusiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.
Kokios bus skirtos (ar neskirtos) bausmės, dabar aiškinasi teisėjų kolegija, nustatinėdama kiekvieno jų įnašą į įvykdytus nusikaltimus.
Psichologinis spaudimas
O ikiteisminio tyrimo metu surinktoje medžiagoje turima duomenų, kad kaltinamieji nusižiūrėdavo darbo neturinčius, patiklius, socialiai pažeidžiamus jaunus vaikinus ir pasiūlydavo jiems važiuoti į Vokietiją neva legaliai dirbti fabrikuose. Tačiau iš tikrųjų jų laukė visai kitoks „darbas“. Apsukrūs nusikaltėliai versdavo savo aukas vogti iš automobilių brangią įrangą: navigacinius prietaisus, muzikinius centrus bei paliktus automobiliuose vertingus daiktus. Kitus jaunuolius siųsdavo „surinkti“ vertingų daiktų į nužiūrėtus pasiturinčių vokiečių namus ar butus. Treti – dirbdavo sukčių „kojomis“. Nusikaltėliai Vokietijoje sėkmingai naudojo visiems gerai Lietuvoje žinomą sukčiavimo modelį, kai pasirinktai aukai – dažniausiai rusakalbiams Vokietijos piliečiams – būdavo skambinama ir tvirtinama esą šeimos narys ar giminaitė pakliuvo į avariją ar padarė kokį nors nusikaltimą ir dėlto skubiai reikalingi pinigai. Pas patikėjusiais melu gyventojus pinigų paimti ir buvo pasiunčiamos „kojos“ – apgaule į šią šalį atvežti lietuvaičiai.
Už „darbą“ prekeivių žmonėmis aukos ne tik kad negaudavo atlygio, bet jiems niekas nesuteikdavo netgi pastogės – vyrukai turėdavo nakvoti automobiliuose, ar parkuose ant suolelių. Iš jų buvo atimti dokumentai ir pagrasinta, jei nepaklus ar reikš nepasitenkinimą, bus įduoti į vietos policijos pareigūnų rankas kaip „užkietėję vagišiai“.
Trims iš 6 nukentėjusiųjų pasisekė labiau – nusikaltėliai dėl jų, kaip dėl tikrų vergų, buvo jau suderėję ir gavę pinigų, tik, laimė, nespėjo išvežti darbams į Vokietiją. Pareigūnai juos surado uždarytus apleistoje sodyboje Kupiškio rajone, Subačiuje ir išvadavo. Kitiems trims vis dėlto teko paragauti vergų duonos: jiems teko ir vogti, ir po medžiu nakvoti.  „Nemokantys kalbos, nesusivokiantys aplinkoje, neturintys pinigų jie buvo išsigandę ir nesipriešindami paklusdavo kaltinamųjų nurodymams“, – sakė ikiteisminį tyrimą kontroliavęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rimantas Vagr ys.
Įdomu tai, kad kupiškėnas E. Vaitkevičius (25 m.) ir Kėdainių rajono gyventojas D. Serpauskas (37 m.) Vokietijos rusakalbius apgaudinėjo atlikdami bausmes už kitus nusikaltimus Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje.
Matoma tik viršūnė
„Lietuvos Caritas“ socialiniai darbuotojai bei psichologai, padedantys atsitiesti prekybos žmonėmis aukoms, vienu balsu tvirtina, kad tai, kas išplaukia į viešumą, yra tik ledkalnio viršūnė. „Aukos bijo kalbėti. Jos bijo ne tik to, kad su jomis bus susidorota ar dar kartą bus išvežtos į vergiją ir ten vėl patirs baisias kančias, bet baiminasi, kad liks nesuprastos, kad dėl patirtų kančių visuomenė apkaltins jas pačias, – dalijosi savo patirtimi „Lietuvos Caritas“ psichologė A. Ladauskienė. – Sekso vergijoje baisų pažeminimą – tiek fizinį, tiek psichologinį – patyrusios merginos sunkiai grįžta į normalų gyvenimą. Jas nuolat persekioja baimė vėl būti parduotai, jos bijo vyrų. Pastebėjau, kad net psichologui vyrui jos negali atsiverti, nes šis jų akyse yra tarsi blogio įsikūnijimas – juk paprastai ir suteneriai su savo aukomis iš pradžių elgiasi maloniai, o vėliau iš jų kaip įmanydami tyčiojasi ir net luošina jas fiziškai. Po patirto košmaro šioms moterims sunku užmegzti ilgalaikius santykius, sukurti šeimą, jos neapsieina be vaistų, nereta pražūsta alkoholio liūne ar net ryžtąsi savižudybei. Jas nuolat persekioja baimės ir kaltės jausmas. Tuo labiau, kad visuomenė kol kas sunkiai tiesia tokioms aukoms pagalbos ranką.“
Psichologė įsitikinusi – net, jei nusikaltėliai pasodinami į kaltinamųjų suolą, aukos teismuose patiria didžiulį išbandymą – joms tenka vėl ir vėl pasakoti apie patirtas kančias, kurias nori kuo greičiau užmiršti. Anot, A. Ladauskienės, nors visada šalia jų būna „Carito“ atstovės, pasirengusios pagelbėti ir padrąsinti nukentėjusiąją, įstatymdaviams derėtų atkreipti dėmesį ir pakoreguoti baudžiamojo proceso kodeksą taip, kad aukos nebūtų traumuojamos baudžiamųjų bylų nagrinėjimo metu, kad jų parodymų, užfiksuotų pas ikiteisminio tyrimo teisėją, pakaktų ir joms nebereikėtų dalyvauti teismo posėdžiuose bei dar ir dar kartą susitikti su savo išniekintojais.
Kaip taisyklė, tokių bylų nagrinėjimas tęsiasi gana ilgai ir prekiautojai žmonėmis įvairiomis priemonėmis stengiasi jas vilkinti. Kad išvengtų bausmės, neretai bando paveikti nukentėjusiąsias, grasinimais ar pinigais versdami pakeisti parodymus.
Lietuvos Caritas, matydamas didelį poreikį, nuo šių metų atidarė visą parą veikiančio SOS skambučio liniją.
Numeris +370-679-61617 skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius. Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantys apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Patyrusių specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sėmėsi patirties
Nuo 2013 metų „Lietuvos Caritas“ kartu su Londono policija, nevyriausybinėmis Didžiosios Britanijos organizacijomis Rahab ir STOP THE TRAFFIK, taip pat NVO Borgorete iš Perugia miesto Italijoje vykdo projektą, finansuojamą Europos Komisijos, Kovos prieš nusikaltimus ir prevencijos programos. Šį projektą remia Londono Royal Kensington and Chelsea savivaldybė, kuri yra pagrindinė projekto vykdytoja, Westminster savivaldybė, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnyba Lietuvoje.
Tad neseniai grupė patyrusių šioje srityje specialistų iš Lietuvos kartu su projekto koordinatore Kristina Mišiniene dalyvavo Londone vykusioje baigiamojoje konferencijoje, kur dalijosi patirtimi. Joje dalyvavęs Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas, sėkmingai atlikęs ne vieną ikiteisminį tyrimą prekybos žmonėmis baudžiamosiose bylose, sakė, kad toks pasidalijimas patirtimi – labai naudingas.
„Anglai yra paruošę įstatymo projektą, kuriame aiškiai apibrėžia, kas yra prekyba žmonėmis ir, kas yra prekybos žmonėmis auka, – dalijosi įspūdžiais J. Kuzmickas. – Pas mus plačiau prekybos žmonėmis (PŽ) sąvoka yra apibrėžta Baudžiamajame Kodekse (BK). Tačiau anglai įsitikinę, jog BK nepakankamai apibrėžia PŽ, todėl leidžia atskirą įstatymą, kur kartu yra numatyta socialinė, psichologinė ir kita įstatymo įtvirtinta pagalba aukoms.“
Ir keičiasi, ir ne
Anot „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, valstybės pozicija šios problemos sprendime gerokai pasikeitusi į gerąją pusę.
„Valstybė pripažįsta šios problemos egzistavimą ir skiria pajėgas jai spręsti, tačiau atskiruose sektoriuose situacija kiek kitokia. Didmiesčiuose pradedami tik 1 – 2 ikiteisminiai tyrimai, aukoms pagalbą teikia tik nevyriausybinės organizacijos“, – sakė K. Mišinienė.
Be to, didesnio dėmesio šiai problemai spręsti (gal greičiau – neleisti nusikaltimui įvykti) pasigendama ir iš savivaldybių bei seniūnijų vaikų teisių apsaugos, socialinių darbuotojų, švietimo ar globos įstaigose dirbančių pedagogų“.
„Prie kiekvieno žmogaus mes nepastatysime po specialistą“, – ne kartą atsišaukė vaikų teisių apsaugos bei socialiniai darbuotojai. Tačiau, kas jei ne vaikų teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, pedagogai geriausiai pažįsta šeimas, kuriose auga vaikai, galintys tapti potencialiomis prekeivių žmonėmis aukomis. Globos namų darbuotojai taip galėtų būti atidesni, atkreipti dėmesį, kai aplink jų globotinius ima sukiotis įtartini žmonės. Pedagogai – nors jie tvirtina, kad tai tėvų pareiga – galėtų nebūti abejingi, jei pasikeičia mokinio elgesys ar išvaizda. Šiuo metu, atrodo, abejingumo (ar nesugebėjimo dirbti?) netrūksta.
Neretai pareigūnai, susidomėję vieno ar kito vaiko likimu (neretai nepilnametis jau būna įkliuvęs į prekeivių nagus), iš minėtų tarnybų išgirsta ne norą bendradarbiauti ir imtis spręsti problemą, o keistą klausimą: „Kas nutekino informaciją, iš kur žinote?“
TIK FAKTAI:
Pastebimos naujos prekybos žmonėmis tendencijos: darbinis išnaudojimas, išnaudojimas kriminalinėms veikoms bei fiktyvios santuokos.
Viena pagrindinių prekybos žmonėmis sričių išlieka prostitucija.
Pagrindine šalimi, į kurią vežamos aukos iš Lietuvos – Didžioji Britanija. Tačiau jos gabenamos ir į Skandinavijos šalis, Daniją, Ispaniją, Vokietiją, Italiją ir Prancūziją.
Maždaug 60 procentų prekybos žmonėmis aukų išvežama, 40 procentų išnaudajami čia pat, Lietuvoje.
Dažniausiai į nusikaltėlių pinkles pakliūva moterys, ypač vienišos mamos. Tačiau jau fiksuojama, kad prekeivių žmonėmis aukomis tampa ir studentai, globos namų auklėtiniai ir net jaunos šeimos.
„Lietuvos Caritas“ prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms kasmet suteikia pagalbą 100-120 žmonių visoje Lietuvoje.
Šalyje yra pradėta apie 40 ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis.
Vien 2014 metais Lietuvoje pradėta 16 naujų ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis, nustatytos 22 aukos (9 vyrai, 11 moterų, 2 vaikai), 18 įtariamųjų. Išnaudojimo tikslai: prostitucijai – 5 nusikalstamos veikos, darbiniam išnaudojimui – 2, nusikaltimams daryti – 8. 

Aurelija Žutautienė

Neseniai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre (SUC) kilęs skandalas privertė krūptelėti ne tik eilinius lietuvaičius, bet ir sujudino iki tol ramiai gyvenusius valdininkus. „Vaje, kaip galėjo atsitikti, kad šiame centre klestėjo ne tik smurtas, bet ir prostitucija, kai vyresnės mergaitės pardavinėjo vyrams jaunesnes?!“ – aikčiojo ne vienas.

Pradėti tyrimai 

Šiandien Tauragės apskrities vyriausiajame policijos komisariate yra pradėti bent keli ikiteisminiai tyrimai dėl vaikų pardavimo prostitucijai. Šiuo atveju pardavėjai ir prostitutės – paauglės ir net mažametės. Kaip viešai buvo pranešta, vyresnės merginos dėdavo skelbimus į interneto svetaines arba paskelbdavo savo kontaktus vienoje televizijos laidų, o seksu susigundžiusiems klientams pasiųsdavo savo jaunesnes drauges. Nustatyta, kad už seksualines paslaugas nepilnametės dažniau prašydavo ne pinigų, o rūkalų, drabužių, kvepalų, maisto ar alkoholio. Klientus nepilnametės patenkindavo čia pat – centro pašonėje esančiuose apleistuose pastatuose, automobiliuose ar netoliese esančiuose miškeliuose. Klaipėdos apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas sakė, kad bandoma surinkti ir duomenų apie vyrus, kurie pirko ir išnaudojo nepilnametes. „Tai sudėtingas procesas, kadangi ryšiai užsimezgė per masines informavimo priemones, telefonai šiais laikais taip pat ne visi yra vardiniai. Šiokius tokius kontaktus gavome, kol kas įtarimus esame pateikę tik vienam vyrui. Ne visos mergaitės suinteresuotos kalbėti, kadangi nesupranta, kodėl prie jų prikibome ir ko norime. Trims nepilnametėms, išnaudojusioms savo jaunesnes drauges prostitucijai, šiuo metu pateikti įtarimai dėl pelnymosi iš prostitucijos, tačiau tyrimo eigoje jie gali keistis“, – sakė prokuroras. 

Nurodymai duoti

 Švėkšnos specialiojo ugdymo centro direktorė Laima Navickienė viešai dievagojosi, kad ji ir jos darbuotojai dėl mergaičių susitikinėjimo su įtartinais vyrais per mėnesį parašydavę po 5-6 skundus policijai, tačiau ne visada sulaukdavusi pagalbos. Direktorė piktinosi, kad už tai, jog viešai išdrįso prabilti apie problemą, dabar esanti viešai puolama. Tačiau gilinantis į situaciją paaiškėjo, kad „bėda viena nevaikšto“: centro globotiniai prabilo apie patirtą smurtą ne tik iš bendraamžių, bet ir savo globėjų. Apsilankę nevyriausybinių organizacijų atstovai pamatė akivaizdų skirtumą: prieš keletą metų centrui skirti milijonai buvo panaudoti ne globotinių gerbūviui gerinti, bet centro darbuotojų bei vadovybės kabinetų remontui. Kilęs skandalas, žinoma, pasiekė ir šalies prezidentės ausis, tad tuoj pat buvo sušauktas įvairių atsakingų institucijų pasitarimas prezidentūroje. „Įvykiai Švėkšnos specialiojo ugdymo centre, didėjantis patyčių aukų skaičius mokyklose apnuogino tikrąsias vaiko teisių apsaugos problemas. Atsakingos institucijos turi nustoti stumdyti atsakomybę, atsikratyti biurokratinio požiūrio ir imtis konkrečių veiksmų. Apie kiekvieną vaiką turi būti galvojama kaip apie savo“, – teigė į prezidentūroje vykusį pasitarimą sukviestiems įvairių atsakingų institucijų atstovams šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vėliau šalies vadovės patarėja Daiva Ulbinaitė pranešė, jog per susitikimą prezidentė susidarė nuomonę, kad vienoje vietoje tokios koncentracijos tokių sudėtingų vaikų apskritai negali būti, nes neįmanoma užtikrinti jų priežiūros. „Prezidentė mano, kad Švietimo ir mokslo ministerija, perėmusi iš savivaldybės savo žinion šią specialiąją mokyklą, turėtų galvoti galbūt ir apie jos uždarymą ir likvidavimą“, – aiškino šalies vadovės patarėja. D. Ulbinaitė pabrėžė, kad ir kitos Lietuvoje veikiančios panašios įstaigos turi būti išskaidytos į mažesnes – globojančias ne daugiau kaip dešimt vaikų. Na o šiomis dienomis šalies vadovė viešai pareiškė: „Yra duomenų, kad ir politikai dalyvavo (Švėkšnos SUC – aut. past.) vykusiuose baliuose su ikra ir su tos mokyklos vadovybe, taigi ten iš tiesų negražių dalykų buvo jau seniai. Jie buvo dangstomi, slapstomi ir gerai, kad pagaliau, bet, aišku, labai negražiai iškilo. Ir tikrai šią konkrečią situaciją reikia spręsti labai radikaliai“, – kaip kirviu nukirto D. Grybauskaitė. Tiesa, konkrečių politikų pavardžių prezidentė neatskleidė. 

Baimė ar nenoras? 

Deja, Švėkšnos atvejis – ne vienintelis. Šių eilučių autorė turi surinkusi nemažai informacijos apie tai, kas vyksta kitose panašiose įstaigose, girdėjusi ne vieno tokios įstaigos vadovo aiškinimus apie „nevaldomus globotinius“, „prastą teisėsaugos darbą“ ir pan., ne kartą girdėjusi vaiko teisių apsaugos, socialinių darbuotojų bei pedagogų pasiteisinimus dėl „pražiūrėtų“ vaikų. Kodėl Lietuvoje klesti prekyba žmonėmis, net ir vaikų prostitucija? Kodėl institucijos , kurios turi pirmosios mušti pavojaus varpais, vis dar bijo garsiai kalbėti apie problemas? Apie tai ir svarstome su nevyriausybinės organizacijos „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ vadove Kristina MIŠINIENE. – Vaiko teisių apsaugos, socialiniai darbuotojai, seniūnijų Vaiko gerovės komisijos, vaikų globos namai ir dar daugybė kitų institucijų, privalančių rūpintis vaiko gerove, socialiai remtinomis šeimomis yra arčiausiai potencialių aukų. Jos pirmosios turėtų mušti pavojaus varpais. Tačiau susidaro įspūdis, kad gaisro gesinti puolama tuomet, kai šis apėmęs jau visą namą – tarkim, kad Švėkšnos SUC atveju… K. Mišinienė: – Tai didžiulė problema, kad ją spręsti imamasi tik tuomet, kai įvyksta kas nors baisaus. Važinėjame po visą Lietuvą, kviečiame į diskusijas, seminarus pedagogus, socialinius, vaiko teisių apsaugos darbuotojus, pateikiame konkrečių pavyzdžių, kaip dirbame, aiškiname, kaip galima laiku užkirsti kelią nusikaltimams. Štai ir šį mėnesį užbaigėme JAV ambasados remtą projektą, kurio vykdymo metu apvažiavome 4 pasienio regione esančias savivaldybes ir kalbėjome apie šiose vietose vykstančią prekybą žmonėmis. Susidūrėme su tikrai puikiais žmonėmis, kurie, atrodo, ir išmano savo darbą ir viršvalandžius dirba, ir jautrūs, tačiau susėdus prie apskrito stalo išgirdome: pas mus viskas gerai. Ir tik tuomet, kai konkrečiais pavyzdžiais juos priremi, kad iš tiesų nėra gerai, pamažu tie darbuotojai atsiveria: ima pasakoti, kad tikrai pastebi prekybos žmonėmis, išnaudojimo reiškinius.
Štai Tauragėje paaiškėjo, kad paauglys pamokų metu talkino kontrabandininkams, kiti pasiguodė, kad buvo pranešta pareigūnams, tačiau niekas nesureagavo ir pan. Taigi, problema ta, jog tenka padėti daug pastangų, kad žmonės nebijotų viešai kalbėti apie tokias problemas. Švėkšnos atvejis. Man užkliuvo šio centro direktorės viešai pasakyta frazė: „Bet juk visur tas pats vyksta, tik niekas nekalba“. Palaukite, tai jeigu tai vyksta visur, kodėl tylima? Ir antra, direktorė bando parodyti, jog ji drąsi, kad išdrįso pranešti apie tai, kas darosi jos vadovaujamame centre. Tačiau, ar tai drąsa?! O ar neprivalu pranešti, ar tai ne direktorės pareiga tai padaryti? Juk yra numatyta net baudžiamoji atsakomybė už nepranešimą apie nusikaltimą… Jeigu pranešimas apie nusikaltimą yra laikomas drąsa tokioje Europos Sąjungos šalyje, kuri yra pasirašiusi visas Žmogaus teisių konvencijas, kuri Briuselyje pirmoji kelia rankas, kai reikia ką nors apginti, tai visa tai rodo, jog reikia kažką smarkiai reformuoti ir keisti. Ir greičiausiai – mūsų sąmonėje. Kodėl direktorė nesiėmė jokių veiksmų, kai jos auklėtiniai rašė pareiškimus apie centre patiriamą smurtą, kodėl ji, kai pareigūnai nesureagavo, kaip ji teigia, į jos pagalbos šauksmą, nesikreipė į kitas institucijas? Juk tai jos globotiniai, ji privalo užtikrinti jiems normalias gyvenimo sąlygas. Ar tas „laužas“, toji „liepsna“ turi pasiekti prezidentūrą, kad kas nors pajudėtų? Tad kol kas klausimas, kas yra šioms tarnyboms, kad gaisras imamas gesinti tik tuomet, kai jau nebėra kur dingti, lieka neatsakytas. Aš galvoju, kad turi būti nesaugu visiems socialiniams, vaiko teisių apsaugos darbuotojams, pedagogams, savivaldybių Vaiko gerovės komisijų darbuotojams, kurie mato tuos dalykus, kalbėti apie tai, ką jie mato, kai po to girdime tik spengiančią tylą mūsų krašte?

 – Kai kurie socialiniai ir vaikų teisių apsaugos darbuotojai tvirtina, kad jie, girdi, neturi tiek galių, kad jų niekas negirdi, kad ne jų kompetencija ir pan? Ko gi iš tikrųjų trūksta? 

– Manyčiau, jog būtina keisti požiūrį – štai kur esmė. Juk ir to paties Švėkšnos skandalo metu girdime: ko norėti, juk tos mergaitės jau pripratusios prie sekso, nėra čia kažkoks ypatingas įvykis… Ir toks požiūris vyrauja visuose lygmenyse. Tvirtinama: taigi, tie vaikai pripratę, kad juos muštų, kad juos prievartautų… O, va, mūsų nuosavas vaikas tai jau kitoks… O iš globos namų ar kitokių centrų – jau nurašyti… Kol mes taip mąstysime, tokius „laužus“, kaip Švėkšnoje, ir turėsime. Nepadės jokie nutarimai, jokie įstatymai. Ar ministerijų klerkai, kuriantys ir palaikantys tokius vaikų fabrikus nemato, kad vaikai pardavinėjami, išnaudojami, išvežami tiesiog pamokų metu,? Ir, kai staiga paskelbiamas viešai toks faktas, visi pašiurpsta: oi, kaip baisu! Ir tuo pačiu tvirtinama, kad tokie dalykai vyksta visur. Tai ko trūksta toms tarnyboms: žinių, supratimo ar noro išeiti iš savo kabineto ir apsižvalgyti, kas dedasi jų panosėje? Galų gale, ar apie tai turi kalbėti nevyriausybinės organizacijos? Manau, kad ministerijos turėtų sukrusti, tai jų tiesioginis darbas. Šiurpu, kad reikėjo sulaukti tų nelaimingų mergaičių automobiliuose, kad būtų peržiūrėti visi klausimai, kurie seniai turėjo būti išspręsti.

 – Žodžiu, peršasi išvada, vaizdingai tariant, kad „nežino kairė, ką daro dešinė“?

 – Taip, mano manymu, nėra vieningos sistemos socialiniam lygmenyje – nuo socialinės rizikos šeimos iki vaikų socializacijos centrų ir kitokio pobūdžio įstaigų. Įspūdis toks, kad niekam nei vienoje grandyje nėra svarbu, kas darosi šeimose ar socializacijos centruose – pasiuntė vaiką ir rūpestis nuo pečių nukrito. Jeigu tie socialiniai darbuotojai už kiekvieną tokį vaiką kovotų tarsi už savo gyvybę, turėtumėm kitokį vaizdą. O dabar tie vaikai patenka tarsi į mėsmalę, nes mąstoma: na ir ką, atiduokim tą vaiką į specialių poreikių ugdymo, vėliau į socializacijos centrą, dar vėliau į nepilnamečių pataisos namus, dar vėliau – į suaugusiųjų įkalinimo įstaigą. Ką dabar padarysi – genai kalti… Tačiau, jei visi tie darbuotojai kovotų už tuos pagalbos reikalaujančius vaikus kaip už nuosavus, kovotų už savo profesijos, diplomo prestižą, vaizdą matytume kitokį. Turėtume reikliau pažiūrėti į tas pirmąsias grandis, kurios pirmiausiai turi pamatyti visas galimas grėsmes. Tačiau vėlgi – tai ministerijos prerogatyva: girdi, trūksta darbuotojų, maži atlyginimai, neprestižinis darbas, todėl dažnai ir dirba tie, kuriems nepavyko įsidarbinti kitur. Vyksta seminarai, konferencijos, mokymai – ir tarptautiniu mastu, daugybė idėjų projektų, gerų minčių išsirutulioja jų metu, tačiau tai tik teorija, valdininkų kalbos, o realybė yra visiškai kitokia. Visą tą milžinišką darbą dirba pavargęs nuo didžiulio krūvio socialinis darbuotojas, o jo laukia krūva nelaimingų vaikų. Aš nekalbu apie atskirus darbuotojus, kalbu apie sistemą, kai matome, kad visas gaunamas gėris tenka suaugusiųjų, o ne vaikų poreikiams tenkinti. 

TIK FAKTAI 

Kaip praneša Seimo kontrolierių įstaiga, sausio pabaigoje Seimo kontrolieriaus patarėjai, apsilankę vaikų socializacijos centruose, kur siekta įvertinti talpinimo į nusiraminimo kambarius tvarką, taip pat laikymo juose sąlygas, nustatė, kad tik dviejuose – „Gruzdžių“ ir „Saulutės“ socializacijos centruose nėra nusiraminimo kambarių, o vaiką ištikus nevaldomam emocijų protrūkiui su juo bendrauja socialinis darbuotojas, psichologas. Kituose – į nusiraminimo kambarius vaikai talpinami pažeidžiant teisės aktus, o Kauno vaikų socializacijos centre neteisėtai naudojamos papildomos suvaržymo priemonės – antrankiai, guminė lazda, ašarinės dujos. Seimo kontrolierius Augustinas Normantas suabejojo nusiraminimo kambarių vaikų socializacijos centruose tikslingumu.Vis dėlto, jei būtų nuspręsta, kad nusiraminimo kambarius naudoti tikslinga, švietimo ir mokslo ministrui Dainiui Pavalkiui siūloma imtis priemonių, kad naudojant šiuos kambarius nebūtų pažeistos vaiko teisės ir užkirstas kelias neteisėtam specialiųjų priemonių naudojimui vaikų socializacijos centruose. „Teisės aktai numato, kad vaikas į nusiraminimo kambarį patalpinamas, tik tuomet, kai dėl nevaldomo emocijų protrūkio kelia pavojų savo ir aplinkinių saugumui. Tačiau daugelyje socializacijos centrų vaiko patalpinimas į nusiraminimo kambarį taikomas kaip nuobauda“, – pabrėžia Seimo kontrolierius A.  O Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyrius pranešė, jog šiuo metu yra parengta ir svarstoma nauja Socializacijos centrų veiklos koncepcija, kurios pagrindinis tikslas – gerinti vaikų reabilitacijos ir socializacijos galimybes. Švietimo ir mokslo ministerija artimiausiu metu rengs pasitarimą su Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Teisingumo, Vidaus reikalų ministerijų vadovais, Vaikų teisių kontrolieriaus tarnyba dėl socializacijos ir specialiojo ugdymo centrų tolimesnės veiklos. Vieno vaiko ugdymui socializacijos centre skiriama apie 1570 eurų per mėnesį.

 Pagalba visą parą SOS numeriu +370 679 61 617 konsultuojami ir informuojami nukentėjusieji nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos bei pabėgę nepilnamečiai. Šiuo numeriu galima skambinti ir šeimų nariams, įvairių tarnybų atstovams, kurie įtaria apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.                                                                                              

Aurelija ŽUTAUTIENĖ