Category: Straipsniai – 2015

„Jeigu žagins mokyklinukai, teisėsauga sakys, kad nieko neįvyko“, – sunerimusi kalbėjo Šakių rajono gyventoja. Šiuo metu nagrinėjama jos dukters prievartavimo byla. Nagrinėjama vangiai. Specialiųjų poreikių turinčią septintokę Šakių rajone malkinėje netoli mokyklos šeši trylikamečiai išprievartavo oraliniu būdu. Tai darė du, kiti – spoksojo. 

Klastūnė, įviliojusi septintokę į pasalą, – šeštokė iš asocialios šeimos, kurios motina mokykloje nesirodo, o mergaitė, namuose mačiusi brutalių suaugusiųjų gyvenimo vaizdų, galimai ėmė iš berniukų pinigų už tai, kad atves jiems auką. Grupinė pažeidžiamos paauglės žeminimo akcija pasikartojo du kartus, bet mokyklos vadovybė, šių berniukų motinos ir policijos tyrėjas Jonas Meištas neįžvelgė nusikaltimo sudėties. Juo labiau, kad vienas prievartautojų – vietinės policijos pareigūnės sūnus, o kitas – mokyklos darbuotojo vaikas. Buvo sutarta įvykį slėpti, o mokyklos pedagogės ir berniukų motinos visa gerkle kaltino nuskriaustą mergaitę, kuri verkė, drebėjo ir nesugebėjo rišliai paaiškinti, kodėl taip nutiko.

 Dėl draugystės pasirengusi mirti 

Mergaitė patyčias patyrė nuo pirmųjų dienų, kai prieš trejus metus atvyko čia mokytis. Dėl sergančios Rasos (vardas pakeistas) patiklumo, naivumo ir begalinio noro turėti draugų bendramoksliai ją išnaudoti. Dėl šio įvykio nukentėtų mokyklos garbė, todėl pažeidžiamo vaiko psichikos problemos atsidūrė antrame plane. Iki tol mergaitę ir jos motiną konsultavo mokyklos psichologė, nes mokinė elgėsi neadekvačiai. Kad vaikas serga, nebuvo jokia paslaptis: mama pati prašė mokytojų ginti mergaitę nuo užgauliojimų. Pedagogai vienu balsu tvirtino, kad Rasa buvo itin geras vaikas, bet negalėjo sukaupti dėmesio per pamokas ir tikėjo bet kurio žmogaus draugiškumu. Jos naivumas, geraširdiškumas ir noras susirasti draugų buvo visaip išnaudojamas: bendraklasiai prašydavo pirkti saldumynų, išviliodavo pinigų ir skanėstų, tyčia užmaudavo ant galvos kuprinę ir erzindavo taip negailestingai, kaip sugeba tik vaikai. 

Bijodavo, kad dukterimi nepasinaudotų

 „Rasa labai nuoširdi. Myli senus žmones, visus kalbina. Ras gyvūnėlį – bėgs glostyti. Pamatys verkiantį žmogų – puls guosti arba pati verks su juo. Tačiau ji nesugeba įvertinti kitų žmonių elgesio ir yra visiškai priklausoma nuo kitų valios. Ką jai lieps, tą padarys. Ir mokyklos mokytojai, ir mokiniai tai puikiai suprato. Iki seksualinio išnaudojimo buvo daugybė patyčių, kurių pedagogai nesureikšmino sakydami, kad vaikai tik juokauja, o Rasa neįsižeidžia. Tačiau iš tiesų duktės psichologinė būsena buvo klaiki. Ji sapnuodavo baisius sapnus, naktimis dejuodavo, bijodavo eiti į mokyklą“, – verkė motina. Kitokia mergaitė tapo nuolatinių pašaipų objektu. „Ką jai kas liepdavo, tai ji ir darydavo. Kartais bijodavau, kad kas nors nenusivežtų jos kur nors įsisodinę į automobilį ir nepasinaudotų, nes Rasa aukšta mergaitė, bet ji nepajėgtų atskirti, ar žmogus geras, ar ne“, – kalbėjo Rasos motina. 

Draugavo su mažesniais

 Su mergaite dirbo mokyklos psichologė. Vaikas turėjo ir sunkiai įveikiamų fiziologinių problemų, kurios paaštrėdavo po naujų patyčių.Mokykla neatsižvelgė, kad Rasa pradinėse klasėse mokėsi pagal specialiųjų poreikių vaikams pritaikytą programą ir kuriam laikui savavališkai buvo ją nutraukusi. Kai su ja būdavo dirbama individualiai, mergaitė suprasdavo ir matematiką, ir kitus dalykus, tačiau susikaupti dideliame kolektyve nesugebėdavo. Negalėdama susirasti draugų, Rasa draugaudavo su pradinukais. Ją nusižiūrėjusi jau minėta šeštokė iš asocialios šeimos, suprato, kad Rasa bus lengva auka. 

Malkinė buvo paruošta

 Mergaitė buvo apgaule nuviliota į netoli mokyklos esančią malkinę pernai gruodžio 1 dieną. Ją privertė tenkinti dviejų trylikamečių lytinę aistrą oraliniu būdu. Asocialioji atamanė liepė sakyti skaičius. Tai buvo loterija, kuris berniukas turės teisę ją išnaudoti. Patalpoje buvo prikabinėta pripūstų prezervatyvų. Buvo akivaizdu, kad šeštokai čia renkasi ne pirmą kartą ir yra pasirengę lytiniam išnaudojimui. Jie turėjo nusipirkę prezervatyvų. Kitą dieną mergaitė buvo dar ir išprievartauta. Vienam šeštokui tai nepavyko, o kitas įstengė aktą atlikti. Nusimovęs prezervatyvą po akto jis pareikalavo, kad būtų patenkintas ir oraliniu būdu. Rasa ėmė vemti. Ketvirtadienį buvo bandyta dar sykį įkalbėti Rasą kartu eiti ten pat. Asocialioji šeštokė melavo, kad bus švenčiama gimimo diena, tačiau Rasa po pamokų iš baimės nėjo į būrelį ir sugebėjo pabėgti. Ketvirtadienio egzekuciją sustabdė klasės auklėtoja, atitiktinai pamačiusi, kad vaikai būriuojasi ir akivaizdžiai ketina veikti ką nors neleistina. Auklėtoja manė, kad jie slapta rūkys, bet grupelė rengėsi dar vienam prievartavimo seansui. Iš baimės Rasa namuose nieko nesakė, bet jos motina atkreipė dėmesį, kad ji nieko nekalba, nors tai buvo neįprasta. Po to mokykloje įvyko psichologinė nukentėjusios mergaitės egzekucija – iškviestų nusikaltėlių motinų ir mokytojų riksmai ir kaltinimai, ką mergaitė padarė. 

Mokykla patarė nesikišti

Kristina Braukylienė,  “Lietuvos Caritas“ socialinė darbuotoja „Kai išgirdau istoriją iš mamos, gąsdino, kad mokyklos vadovybė ir bendruomenė ketino istoriją nuslėpti. Mokyklos požiūris į patyčias, kurios tapo nusikaltimu, sutapo su policijos tyrėjo J.Meišto požiūriu – nieko čia neįvyko, nedramatizuokite. Tyrėjas kalbėjo pašaipiu tonu, laidė atsainias replikas: „Jūs į tą auką pasižiūrėkit, ji aukštesnė už prievartautojus, po pažastimi juos pasikištų.“ J.Meištas aiškino, jog tyrimas vis tiek bus nutrauktas dėl skriaudėjų amžiaus, todėl nėra čia ko net tyrinėti. Teisėsauga elgėsi šališkai. Kai suprato, kad mergaitei bei jos motinai „Lietuvos Caritas“ pasamdė advokatą, tik tada teikėsi elgtis pagal įstatymą, nors prieš tai norėjo motiną ir vaiką apklausti nuovadoje, o ne Vaiko kambaryje dalyvaujant psichologui ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos specialistui. Ar turėjo reikšmės, kad vienas iš nusikaltusių berniukų yra policijos pareigūnės sūnus, ne man spręsti. Skambinau mokyklos direktorei, prisistačiau ir paaiškinau, jog iš Vaikų raidos centro gavau informaciją, kad septintokė, turinti specialiųjų poreikių ir negebanti apsiginti, žeminama antrą kartą, kad tai atliko mokinių grupė ir kad norėčiau pasikalbėti su mokyklos socialine pedagoge bei klasės auklėtoja. Prie telefono jų nepakvietė. Direktorės atsakymas buvo toks: „Viskas kontroliuojama. Susitvarkysime patys. Dar klausimas, kas ką čia žemino ir tai organizavo.“ Direktorė net nesuvokė arba nenorėjo pripažinti, kad mergaitė yra nukentėjusi. Ėmė neigti, kad Rasa mokykloje patiria nuolatinį stresą ir patyčias. Bandė aiškinti, kokia Rasa gerutė, švelni ir visų mylima. Mokyklos direktorės nenoras leisti susitikti su psichologe ir socialine darbuotoja bei klasės auklėtoja rodo, kad buvo stengiamasi slėpti problemas, kurių nedrįsta įvardyti arba netgi nesuvokta, kas yra patyčios ir kad seksualinis išnaudojimas yra žiauriausia tų patyčių forma.

 Jaunas amžius nuo atsakomybės neatleidžia

Kristina Mišinienė,  “Lietuvos Caritas“ projektų vadovė Iškelta baudžiamoji byla, bet iš teisėsaugininkų akivaizdaus noro nesureikšminti šio nusikaltimo darytina išvada, jog byla gali būti uždaryta. „Lietuvos Caritas“ pasamdytam advokatui nebuvo leista susipažinti su byla. Prokuroro tikslas – kuo greičiau nustumti šį reikalą nuo savęs, nors iš tiesų nusikaltimo aplinkybės yra grėsmingos. Vaikai veikė grupėje, galimai ne pirmą kartą, nes seksualiniam išnaudojimui buvo gerai pasirengę. Jei baudžiamoji byla bus uždaryta, privalu kelti administracinės teisės pažeidimo bylas dėl tėvų atsakomybės už nepilnamečių elgesį ir mokyklos atsakomybės klausimą. Gąsdina, kad mokykla iki šiol nesiėmė jokių priemonių dirbti su įvykio organizatore asocialia mergaite, kuri galimai uždarbiauja surasdama aukų berniukams. Neigiamą patirtį turinčios mergaitės ateitis – prostitucija arba kitų pardavinėjimas. Reikia spręsti, ar nusikaltusius vaikus apriboti, ar uždaryti į socializacijos centrą. Nėra duomenų, kad mokykla dirbtų su jaunųjų nusikaltėlių tėvais. Prokuroro Rolando Mackevičiaus buvo prašyta atlikti nukentėjusios mergaitės ekspertizę, kad būtų įsitikinta, jog jai būdingas paralyžiuotos valios sindromas ir visiškas priklausymas nuo aplinkinių. Prokuroras atsisakė tai daryti. Tokie faktai stebina ir rodo arba nesugebėjimą įsigilinti į nusikaltimo aplinkybes ir pasekmes, arba tendencingumą. Prokuroras R.Mackevičius su žurnalistais apie bylos aplinkybes kalbėti atsisakė, o policijos tyrėjas J.Meištas painiojosi atsakydamas į klausimus dėl apklausos aplinkybių ir bandė kaltinti nukentėjusios motiną. Mokyklos direktorė išvardino, kokios paskaitos apie lytinį švietimą buvo skaitytos gimnazijos mokiniams, bet prisipažino, jog pati net nebuvo nuėjusi į nusikaltimo vietą ir labai nustebo, jog yra duomenų, kad grupinis seksualinis išnaudojimas galimai vyksta ne pirmą kartą. Mergaitei ir jos motinai padėjo Vaikų raidos centras, jos nukreiptos pas kitą psichologę. 

 Audronė Urbonaitė 

Ką išgyvena liudytojai ir nusikaltimų aukos teismo proceso metu padėdami vykdyti teisingumą? Kokiomis bendromis priemonėmis teismas ir nevyriausybinės organizacijos gali užtikrinti jiems psichologinę pagalbą, saugią aplinką? Šiais ir kitais klausimais praeitą savaitę diskutuota Klaipėdos miesto apylinkės teisme organizuotoje konferencijoje „Nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir teismų bendradarbiavimas teikiant pagalbą liudytojams bei nusikaltimų aukoms“.

Konferenciją inicijavusi Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkė Audronė Gaižutienė pažymėjo, kad siekis diskutuoti apie galimybę teismui ir NVO bendradarbiauti liudytojų bei nukentėjusiųjų paramos ir saugumo klausimais kilo atsižvelgus į dar 2012 m. Europos Parlamento ir ES Tarybos priimtą Nusikaltimų aukų teisių direktyvą. „Direktyvos, kuria nustatomi būtiniausi nukentėjusiųjų teisių, paramos joms ir apsaugos standartai, nuostatas Lietuva yra įsipareigojusi iki 2015 m. lapkričio mėnesio perkelti į savo teisinę sistemą. Vertinant šiandienos situaciją, norime kartu su prokuratūros, nevyriausybinių organizacijų atstovais atrasti galimybes stiprinti nusikaltimų aukų teisių apsaugą ir tokiu būdu užtikrinti veiksmingą Direktyvoje numatytų teisių naudojimą“, – konferencijos tikslą įvardijo A. Gaižutienė.
Aptardami bendradarbiavimo galimybes NVO atstovai skaitė pranešimus apie teikiamą pagalbą nukentėjusiesiems, jų patiriamus išgyvenimus. Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro (KSPPC) psichologė-konsultantė Vaida Puižytė atkreipė dėmesį, kad nuo smurto nukentėjusiems asmenims būdingi vidiniai sutrikimai, todėl su jais bendraujančio darbuotojo vaidmuo reikalauja kruopštaus situacijos įvertinimo ir pasiruošimo. KSPPC direktorė dr. Dalia Puidokienė apžvelgė, kaip pirminė teisinė pagalba nukentėjusiesiems užkirstų kelią vėl tapti auka, pasikartoti traumuojantiems įvykiams, nusikaltimų aukos jaustųsi labiau apsaugotos ir pasitikinčios savimi, o institucijoms padėtų stiprinti partnerystę, parengti atitinkamus priežiūros planus.
Lietuvos Caritas Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė pasidalijo patirtimi, kad nusikaltimų aukos iš pradžių drąsiai ketina pasakoti apie patirtą skriaudą, tačiau artėjant teismo posėdžio dienai jos staiga išsigąsta ir pradeda baimintis. „Neretai nukentėję slapstosi, jų tenka ieškoti ir raginti dalyvauti teismo procese. Tam įtakos turi patiriamas emocinis spaudimas, kai teisme jie susiduria su kaltinamaisiais“, – smurto aukų baimės priežastį aptarė K. Mišinienė.
Konferencijoje dalyvavęs Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Zigmas Pocius pritarė, kad NVO atstovų pagalba ir jų buvimas teisme išties būtų naudingi, tačiau priminė, jog teisėjo veiksmus saisto įstatymo normos, pavyzdžiui, draudimas ne proceso šalims dalyvauti uždaruose teismo posėdžiuose.
Pažymėtina, kad Lietuvos teismai jau įgyvendina įvairias priemones, padedančias liudytojams bei nusikaltimų aukoms pažinti teismo procesą, iš anksto jam pasiruošti. Šiuo metu kartu su teismų šaukimais yra siunčiami informaciniai lankstinukai „Kaip elgtis, jei esi pakviestas liudyti“, internete galima perskaityti praktinį-metodinį leidinį „Psichologinė parama aukoms ir liudytojams bei jų apsauga teismo procese“, aplankyti virtualią teismo posėdžių salę, o jau kitą mėnesį yra numatyti specialūs bendri mokymai teisėjams, teismo posėdžių sekretoriams ir NVO atstovams.
Teisėjai, nagrinėdami bylas, stengiasi, kad liudytojai ir nukentėjusieji teisme jaustųsi saugiai, kuo mažiau patirtų streso. Tačiau norint suteikti visapusišką pagalbą reikalingas ne vienos institucijos darbas. Todėl konferencijos metu aptarta galimybė sudaryti bendradarbiavimo sutartį tarp Klaipėdos miesto apylinkės teismo ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro.
Konferencijoje taip pat diskutavo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, Klaipėdos apygardos teismo vyriausioji specialistė (psichologė) Aušra Augaitienė. 
 

Balandžio 22 d. Alytaus AVPK Prienų r. PK ir Lietuvos „Caritas“ Kauno arkivyskupijos iniciatyva Išlaužo bendruomenės namuose buvo organizuota prevencinė paskaita-diskusija „Prekyba žmonėmis“, kurioje dalyvavo Alytaus AVPK Prienų r. PK Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėja Vaida Plioplienė, bendruomenės pareigūnė Jolita Sinkevičienė, Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinės darbuotojos Justina Stakaitytė ir Indrė Rimšaitė, Išlaužo seniūnijos bendruomenė, Išlaužo parapijos klebonas Sigitas Bitkauskas.

 Kovoje su prekyba žmonėmis ypač svarbi prevencija, o ne vien darbas su pasekmėmis. Lietuvos „Caritas” jau beveik 14 metų aktyviai kovoja su prekybos žmonėmis reiškiniu Lietuvoje: teikia psichosocialinę pagalbą prekybos žmonėmis ir seksualinės prievartos aukoms, vykdo prevencinę veiklą ir mokymus, stengiasi, kad nė vienas Lietuvos kampelis neliktų be pajėgų ir galimybių ten atvykti. Organizacijos darbuotojai ir specialistai teikia pagalbą asmenims, kurie apgaule prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių viešnamius, moterims, kurios sutiko bet kurioje šalyje būti įtrauktos į prostituciją, bet jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos. Yra gražių pavyzdžių, kai merginos atsistoja ant kojų, sukuria naują gyvenimą, šeimą. Ta patirtis niekur neišnyksta, bet su ja išmokstama gyventi.

 Išnaudojimas prostitucijai – šiandien viena aktualiausių prekybos žmonėmis formų

 Deja, žmonių išnaudojimas prostitucijai turi tendenciją jaunėti. Pasak Lietuvos „Caritas” socialinės darbuotojos Justinos Stakaitytės, jeigu prieš dešimt metų prekeiviai žmonėmis dirbti prostitutėmis išnaudodavo 18-17 metų merginas, tai dabar „Caritas” darbuotojai žino atvejų, kai tokių prekeivių aukomis tampa 13-14 metų mergaitės. Sudėtingiausia, kad daugelis nepilnamečių net nesuvokia patekę į organizuotų nusikalstamų struktūrų pinkles, neįsivaizduoja, kas tai yra prostitucija ir koks darbas joms siūlomas. Socialinė darbuotoja akcentavo, kad prekyba žmonėmis prostitucijai nėra vienintelė išnaudojimo forma. Kiekvieną dieną šios formos labai keičiasi, įvairėja. Be priverstinio vertimosi prostitucija ar kitokio seksualinio išnaudojimo, egzistuoja ir kitos prekybos žmonėmis formos: fiktyvi santuoka, vergija ar į vergiją panaši veikla, vaikų ir suaugusiųjų išnaudojimas vagystėms, organų pašalinimas, prievartinis darbas ar paslaugos.Viena visiškai nauja prekybos žmonėmis forma, apie kurią prieš mėnesį ar keletą nieko Lietuvoje nebuvo žinoma, tačiau tarptautinė bendruomenė apie tai diskutuoja ir pripažįsta, – vaikų, nepilnamečių, jaunuolių užsienyje išnaudojimas nelegaliose kovose. Apie daugumą prekybos žmonėmis formų socialinės darbuotojos papasakojo remdamosi pavyzdžiais, su kuriais susidūrė Lietuvos „Caritas” darbuotojai. Vienas toks atvejis, kai Ispanijos plantacijose tris mėnesius dirbę ir į Lietuvą grįžę moteris ir vyras ne tik nieko neuždirbo, bet savo „įdarbintojams” dar liko „skolingi”maždaug po 70 eurų. Vyras buvo sumuštas, jam sužalota ranka, sulaužyti šonkauliai. Nepaisant to, kad vyras oro juos pasitikusiems „Caritas” darbuotojams pasakė: „Na, va, kvailelis aš, apgavo mane, kitą kartą tikrai geriau pasiseks”, organizacija neatsisakė šiems žmonėms padėti surasti tiesą. Pasak Justinos, tie žmonės, kurie buvo išnaudojami darbu, kaip ir kitais būdais, dažnai net nesupranta tapę prekybos žmonėmis aukomis. Dirbę be atlygio, nežmoniškomis sąlygomis, jie esą visa tai „nurašo” nesėkmei. Todėl labai svarbu, kad į tokius ir panašius pasakojimus apie tariamas nesėkmes reaguotų kas nors iš bendruomenės, socialinių darbuotojų, kurie galėtų papasakoti istoriją kitomis akimis, leistų suprasti, jog tai yra viena iš prekybos žmonėmis formų. 

Kaip atpažinti prekybos žmonėmis formas? 

Paskaitos metu J. Stakaitytė suteikė informacijos, kaip prekybos žmonėmis formas turėtų atpažinti visuomenė, bendruomenė, kaip turėtų prisidėti, kad ta problema mažėtų, kaip atrasti žmones, kuriems reikalinga pagalba. Pasak Justinos, prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa asmenys iš socialinės rizikos šeimų, bedarbiai, turintys priklausomybių, įsiskolinę, žemo išsilavinimo, skurdžiai gyvenantys, turintys protinę ar fizinę negalią žmonės, vienišos moterys, nesugebančios išlaikyti mažamečių vaikų, jaunos merginos – visi tie, kuriais lengva pasinaudoti. „Caritas” atstovės patikinimu, 90 procentų merginų yra įtraukiamos į prostituciją, nes įsimyli tą žmogų, kuris joms pasiūlo „gerą” darbą ir gyvenimą užsienyje, žada išvykus sukurti su jomis šeimą. Gali taip pat būti koks nors pažįstamas, kuris būna padėjęs kažkokiu nelabai rimtu dalyku, gal paskolinęs bulvių maišą ar pinigų… Jis pasiūlo negrąžinti skolos ir lyg niekur nieko prasitaria apie pažįstamus užsienyje, kurie galėtų pasiūlyti neblogą darbą, pasvarsto, kad gal būtų neblogai važiuoti užsidirbti. Dažnai nepritekliuje gyvenantis jaunas asmuo viliojančiais pasiūlymais, deja, susigundo. Socialinė darbuotoja siūlė atkreipti dėmesį į visuomenėje sukurtus mitus, tokius kaip draugo, pažįstamo ar giminaičio pasiūlymas dirbti užsienyje yra patikimas; jei įdarbinimo užsienyje kompanija reklamuojasi spaudoje, tai ji yra legali; prekiautojai žmonėmis visada atrodo kaip nusikaltėliai, juos galima atskirti iš išvaizdos; darbdaviui reikės tavo paso originalo, pavyzdžiui, pasirašant kontraktą, parūpinant darbo leidimą ir panašiai. Tokie mitai gali suklaidinti patiklius, nepatyrusius žmones, todėl labai reikėtų atkreipti dėmesį į įtarimą keliančius ženklus. Pavyzdžiui, skelbimai apie didelį atlyginimą jau turėtų kelti įtarimą, nes dideli pinigai lengvai nedalijami. Justinai teko susidurti su atveju, kai vienos moters dukra siekė išvažiuoti į užsienį, susiviliojusi dideliais pinigais, todėl motina kreipėsi pagalbos į „Caritas” organizaciją. „Mergina pilnametė, mes neturime būdų užkirsti tam kelią, galime tik pabandyti atkalbėti, papasakoti apie gresiančius pavojus”, – sakė metus laiko „Caritas” projekte dirbanti socialinė darbuotoja, džiaugdamasi, kad šis atvejis baigėsi laimingai ir mergina po dienos apsigalvojo, bei pateikdama keletą patarimų, kaip apsisaugoti ir netapti preke, jeigu nusprendėte išvykti dirbti į užsienį. Vienas iš jų – reikia sužinoti kuo daugiau informacijos apie darbdavį: reikalauti darbo sutarties, neatiduoti dokumentų, nors ir pasitiki asmeniu, kuris siūlo įdarbinti užsienyje, pasidomėti įmonės legalumu, įsivedus adresą internetiniame puslapyje google.maps. Dėl viso pikto, kad žinotum, jog viską padarei. Vienos Lietuvoje gyvenančios merginos atvejis apie draugės pasiūlymą atvykti į Angliją dirbti fabrike, kurio adreso internete vietoje tėra pliki laukai, parodo, jog tikrinti informaciją būtina. Taip pat būtina artimiesiems palikti kuo daugiau informacijos apie vietą, kur išvykstama, susitarti dėl neutralios frazės tuo atveju, jeigu grėstų pavojus. Dažniausiai prekybos žmonėmis aukai suteikiama galimybė vieną kartą paskambinti artimiesiems pranešti, jog atvyko į vietą ir jai viskas gerai, kad artimieji, nesulaukę skambučio, nepradėtų ieškoti. Tokiu atveju reikėtų dar namuose susitarti, jog grėsmės atveju bus ištarta tam tikra frazė ar klausimas, apie kurį žinos tik artimieji ir kuris signalizuos, jog žmogui gresia pavojus.

 Ar verta kreiptis pagalbos?

 „Jei pakliuvote į prekybos žmonėmis pinkles ir tai supratote, būdami tarp žmonių, viešoje vietoje – kol dar turite galimybę – kelkite kuo daugiau triukšmo, šaukitės pagalbos: Help! ar SOS! Visada verta tai daryti, kai esi tarp kitų žmonių. Reikia bėgti ir kreiptis pagalbos į praeivius gatvėje, į policiją. Svarbiausia, nemėginti vienam susitvarkyti su visomis užklupusiomis bėdomis. Bet kuris žmogus gali sulaukti pagalbos, jeigu jis tik jos kreipiasi”, – patarimus dalijo „Caritas” darbuotoja. Į diskusiją įsijungė ir Išlaužo bendruomenės nariai. Pagrindinės mokyklos mokytojai, į konferenciją atvykę su nedidele grupele mokinių, tikino, kad mokykloje mokiniams yra nemažai kalbama apie prekybos žmonėmis formas ir grėsmes, kad vaikai visa tai žino. Tačiau klebono Sigito Bitkausko nuomone, pokalbių tokia svarbia ir aktualia tema, paremtų gyvais pavyzdžiais, jaunimui nebūtų per daug. Kita vertus, išgirsti pasakojimą apie prekybos žmonėmis formas iš mokytojų ir specialistų, dirbančių šioje srityje ir su konkrečiais nukentėjusiaisiais, nėra tas pat. Parapijos dvasinis ganytojas, neseniai pats dalyvavęs konferencijoje prekybos žmonėmis tema, atkreipė dėmesį į mažamečių vaikų išnaudojimą vagystėms, todėl siūlė tėvams dažniau atkreipti dėmesį, iš kur pas jų vaikus atsirado pinigų, naujas telefonas ar batai. Jeigu mažamečiai netikėtai „praturtėjo”, tikėtina, kad jie išnaudojami. Įdomi paskaita, išsivysčiusi į diskusiją, baigėsi pasiūlymu „Caritas” darbuotojams dažniau atvykti ir į kitas rajono vietas. Verta susitikti dar kartą vien todėl, kad mintyse liko neatsakytų dar daug klausimų, neperžiūrėtas pusantros valandos trukmės filmas apie merginų ir moterų išnaudojimą prostitucijai, apie jų skaudžias ir pamokančias istorijas.

 Roma Sinkevičiūtė

„Nesveiki, ištvirkę idiotai darė su manim, ką norėjo. Manau, kartais jie manęs net nenorėdavo, jiems tiesiog buvo smagu stebėti, kiek dar aš atlaikysiu“, – savo pasakojimą „Tiesai“ apie Anglijoje patirtus kankinimus pradėjo Miglė (tikrasis vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.).

Dabar jauna moteris kabinasi į gyvenimą, o baisios istorijos pasakojimas yra jos sveikimo proceso dalis.Miglės „karjera“ prasidėjo modelių atrankoje laimėjus darbo pasiūlymą. Tada devintą klasę bebaigianti penkiolikmetė namo parskrido tarsi ant sparnų. „Mama išklausė ir pasakė griežtą NE. Daug moralo teko išklausyti“, – „Tiesai“ pasakojo Miglė, beje, pati kreipusis į redakciją. Tačiau mergina ilgai neliūdėjo dėl tėvų nesutikimo ją išleisti į modelių pasaulį – modelių atrankos organizatoriai pažadėjo patys pasirūpinti visais reikiamais leidimais. Merginai buvo žadama, kad pirmasis jos darbas užtruks apie mėnesį, o tolesnė sutartis priklausys tik nuo jos iniciatyvos.
„Užkniso mamos moralas, o čia dar pažadai puikuotis „Voque“ viršelyje!“ – su tokiomis mintimis Miglė išsiruošė į Prancūziją. Paauglė tikėjosi, kad mama šiek tiek papykusi atsileis, o ji, šiek tiek užsidirbusi, rugsėjį jau grįš į mokyklą. „Norėjau užsidirbti, pagaliau išlįsti iš skurdo, nes gyvenome nuomojamame bute, nuolat trūkdavo pinigų“, – apie praeitį su kartėliu kalbėjo Miglė. 

Atėmė nekaltybę

 Prancūzijoje ji vis dar tebebuvo įsitikinusi, kad jos laukia modelio karjera. Bute kartu gyvenusios merginos bandė Miglei atverti akis: „Jos ir pasakė man, kad būsiu prostitutė, o ne joks modelis, – prisiminė mergina. – Pasakiau, kad nebūsiu! Jos gali daryt kaip joms patinka, o aš tikrai neaptarnausiu vyrų.“ Netrukus po šio pokalbio merginą pervežė į kitą butą, po to – į Angliją. Ten jai akis atvėrė pats gyvenimas.„Nežinau ir nesuprantu kodėl, bet pirmas vyras man buvo šiurkštus, žiaurus – jis mane palaužė“, – pasakojimą tęsė Miglė. Po jo klientai rikiavosi vienas po kito – vienas už kitą žiauresni. „Mane nusipirko kažkoks arabas. Jokių romantiškų preliudijų, jokios gražios aplinkos: buvau nuvežta į jo namą, bandžiau priešintis, bet buvau stipriai sumušta ir išprievartauta, – pirmąsias patirtis Anglijoje tarsi šiandien prisimena Miglė. – Jis juokėsi. Nežinau, kaip apsakyti, ką jaučiau! Atrodė, kad esu visiškai sudraskyta į skutelius, ir ne tik fiziškai. Norėjau tada sulįsti į žemę iš gėdos, nekenčiau savęs. Ir dabar dar nekenčiu.“ Po tokių patirčių mergina nebedrįso priešintis ar kitaip prasikalsti, mat už tai laukdavo skaudžios bausmės.„Bausmės buvo įvairios: kartais mušdavo, kartais neleisdavo miegoti arba neduodavo nei valgyti, nei gerti. Bausmių jie buvo prigalvoję labai daug, jas vis paįvairindavo“, – pasakojo Miglė. „Kartą pavogiau telefoną, bandžiau paskambinti mamai. Už tai buvau stipriai sumušta, skandinama vonioje, apie savaitę buvau prirakinta prie radiatoriaus, o mane leisgyvę vis lankydavo suknisti turkai“, – sakė Miglė. Tada ji dar nežinojo, kad vos gyvybės nekainavęs skambutis būtų buvęs bevertis: merginos mama mirė praėjus vos pusmečiui nuo jos dingimo. Miglė sakė, kad, nors ir sutrypta bei pažeminta, emocinį skausmą ji dar galėjo ištverti. Baisiausias buvo fizinis. Po specifinių poreikių turinčių klientų apsilankymų bet koks noras priešintis kankintojams dingdavo.„Kartą su dar viena mergina iš Latvijos buvau nuvežta aptarnauti penkių vyrų. „Apšilimui“ jie gesino į mus cigaretes, dviese laikė, o trečias prievartavo, kišo butelius į išeinamąją angą. Nežinau, kiek dienų mes ten praleidom: gal dvi, gal tris. Kartais netekdavau sąmonės“, – kraupias detales atskleidė Miglė.

 Išgelbėjo kūdikis 

Tokį gyvenimą Miglė kentėjo maždaug trejus metus. Išsigelbėjimą atsiuntė pats dangus – mergina pastojo. „Nekenčiau tos būtybės savyje, nekenčiau savęs, nekenčiau visko, ką mačiau, – prisiminė Miglė. – Tapau vis mažiau geidžiama, kol vieną dieną atvyko tas pats mano „didvyris“ Arnas ir pasakė, kad skrendu namo.“ Į Lietuvą Miglė, kaip pati sako, lydima šeimininko, grįžo autobusu. „Atvažiavome į stotį, jis man davė 100 svarų, kad „susitvarkyčiau“ gyvenimą“, – prisimena moteris. Jos kankintojai buvo įsitikinę, kad vaiko ji neaugins. Ir pati Miglė taip manė. Bet paaiškėjo, kad daryti abortą jau buvo per vėlu. „Didelių grasinimų nebuvo, tik perspėjo, kad jeigu per mane jiems iškils problemų, jie iškas mane ir iš po žemių, o tada teks maldauti, kad užmuštų. Aš tikiu, tai – ne tik žodžiai! Tie žmonės – žvėrys. Jie parduoda mažą vaiką be jokių dvejonių, jiems nėra nieko švento“, – įsitikinusi Miglė.

Stebina pagrobėjų įsitikinimas 

Remiantis Jungtinių Valstijų Valstybės departamento kasmet atliekamu prekybos žmonėmis situacijos pasaulyje vertinimu, 40 proc. Lietuvoje identifikuotų aukų buvo paverstos sekso vergėmis šalies viduje, kitos – išvežtos į užsienį. „Lietuvos Caritas“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė nepaliauja stebėtis pagrobėjų įsitikinimu, kad namo parsiųstos aukos niekam nesiskųs. „Deja, dažnai jie lieka teisūs. Aukos retai ir tik milžiniškomis ir savo, ir pareigūnų bei socialinių darbuotojų pastangomis ryžtasi peržengti tą mums nematomą ribą ir papasakoti apie patirtus išgyvenimus“, – „Tiesai“ sakė K. Mišinienė. Jai antrino ir Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus skyriaus vadovė Rita Augutienė. „Mergina jau ir taip jautėsi „pati kalta“ – kad nepaklausė mamos, kad pati nesisaugojo, kad nepabėgo ir t. t. Ji jautėsi tarsi pati įsitraukusi į nusikalstamą veiką – buvo verčiama dirbti prostitute. Tokiais atvejais manipuliuoti lengva, o ypač jeigu dar pagąsdina, kad viską papasakos šeimai, draugams, giminėms…“ – Miglės padėtį komentavo ekspertė. Anot eksperčių, kankintojai merginas paleidžia „į laisvę“, jei jas ištinka psichologinė krizė, jei merginos tampa priklausomos nuo alkoholio ar narkotikų, ypač – jei pastoja ir abortas nebeįmanomas. „Visgi jei mergina tiesiog „atsibosta“ klientams, ją dažnai „perparduoda“ kitiems viešnamiams, ir taip vergovė kartais trunka metų metus“, – sakė R. Augutienė.

Nauji spąstai – prostitucija internete

 Remiantis JAV Valstybės departamento prekybos žmonėmis ataskaita, 2013-aisiais Lietuvos teismai iš viso identifikavo 15 prekybos žmonėms aukų (2012 m. jų buvo 17, 2011 m. – 29). Tad tikrieji tokio likimo lietuvaičių skaičiai nėra aiškūs. Naujausia statistika rodo, kad pernai Lietuvoje bylų dėl verbavimo dirbti „modeliu“ nebuvo iškelta. Žiniasklaida jau kelerius metus neberodo didelio susidomėjimo modeliais norėjusių tapti merginų istorijoms, tačiau, kaip sako prekybos žmonėms ekspertė, „istorijos pasimiršo, užaugo nauja karta, o nusikaltėliai kartkartėmis ir vėl mėgina verbuoti tokiu būdu.“ Tiesa, nebūtinai siūloma eiti dirbti podiumui, o po to guldoma į lovą su vyrais. Dabar itin dažnai merginos paverčiamos vadinamaisiais interneto modeliais, kur prieš kameras pildo internetinių klientų pageidavimus.Į prekeivių žmonėmis spąstus paprastai pakliūva geresnio gyvenimo ieškančios merginos. Anot R. Augutienės, „tikrai labai retai nukenčia asmenys iš pilnų, vieni kitais besirūpinančių šeimų.“ Neretai smurtą ir patyčias merginos jau būna patyrusios ir Lietuvoje. „Dažniausiai verbuotojai yra patyrę psichologai, jie kiekvienam atvejui pritaikys reikiamą strategiją. Susipykai su namiškiais, viskas „užkniso“ – važiuojam į savaitgalio kelionę į Londoną! Esat jauna šeima, ir reikia pinigų nuosavam būstui – yra puikus pasiūlymas Amsterdame! Persekioja antstoliai – o kodėl gi greitai ir saugiai nepadirbėjus Skandinavijoje?“ –

 Anglijos vaidmuo – išskirtinis 

Nors lietuvaitės dažniausiai parduodamos į Prancūziją, Vokietiją, Italiją, Airiją, Nyderlandus, Ispaniją ir Švediją, Anglijos vaidmuo prekybos žmonėmis grandinėje išlieka esminis. „Čia tikriausiai viskas susidėjo – lietuviškų nusikalstamų grupuočių, ir pavienių nusikaltėlių persikraustymas į šią šalį, palyginti palankūs imigracijos įstatymai, didelė vietinė rinka, gerai mokanti už atvežtus „šviežius kūnus“ viešnamiuose ir kitus nelegalius „patarnavimus“, – „Tiesai“ sakė K. Mišinienė. Anglijoje, anot „Carito“ atstovės, klesti visos žmonių išnaudojimo rūšys – ir prostitucija, ir, milžiniškais mastais, priverstinis darbas. Dar viena nauja išnaudojimo schema – fiktyvios santuokos. „Būtent šioje gražioje šalyje įvairaus plauko sukčiai, suteneriai, visokių nelegalių „verslų“ organizatoriai kraunasi sau turtus negailestingai išnaudodami savo tautiečius įvairiose srityse: tai ir prostitucija, ir žemės ūkis, fiktyvios vedybos, narkotikų vežimas ir platinimas, pašalpų apgavystės, labdaros rinkimas“, – sakė prekybos žmonėmis ekspertė. 

Su dukra 

Priešingai savo skriaudėjų norams, 25-erių Miglė su savo jau į mokyklą einančia dukra bando kurti gyvenimą Lietuvoje. „Pagimdžiusi mergytę nebenorėjau jos palikti ligoninėje, nebenorėjau jos atsikratyti. Pamilau dukrą nuo tos akimirkos, kai ji išvydo pasaulį“, – savo jausmus prisiminė jauna mama. Moteriai dukrą auginti padeda kaimynė, nes po patirtų psichologinių ir fizinių traumų ji pati kol kas negali dirbti visu krūviu, geria raminamuosius vaistus, lankosi pas psichologus ir psichiatrus, kovoja su baimės ir panikos priepuoliais. Miglė apie savo išgyvenimus norėtų parašyti knygą ir įspėti kitas mamas ir jų dukras: „Saugokite save ir savo vaikus, ypač jei esate iš šeimų, kurios neturi stipraus giminių užnugario.“ Knyga – tai svajonė ateičiai, o kol kas moteris tikisi, kad jai pavyks tvirčiau įsikibti į kasdienybę. 

Viktorija Rinkevičiūtė 

Lietuvos „Caritas“, kaip didžiausia nevyriausybinė organizacija, kovojanti su prekyba žmonėmis ir šios nusikalstamos veiklos pasekmėmis, periodiškai dalyvauja susitikimuose-diskusijose su jaunimu visoje Lietuvoje. Š.m. balandžio 21 d. su mūsų mokyklos mokiniais susitiko socialinės darbuotojos Karina Remeikytė ir Sandra Bučkutė. Lektorės kalbėjo apie Lietuvos „Carito“ nuo 2001m. vykdomą projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms“, pagal kurį pagalba teikiama visiems, kurie nukentėjo nuo prekybos žmonėmis bei prostitucijos, patyrė smurtą, pažeminimą, prievartą, išnaudojimą, patyčias, prekeivių žmonėmis buvo ar yra išvežti į užsienio šalių ar Lietuvos viešnamius. Susitikimo metu lektorės mokiniams pateikė konkrečių pavyzdžių, kaip prekeiviai  žmonėmis Lietuvoje ieško aukų prostitucijai, pornografijai, fiktyvioms vedyboms, vergiškam darbui, vagystėms, narkotikų gabenimui ir platinimui. Specialistės parodė daug vaizdinės medžiagos,  buvo demonstruoti filmai, pateikta informacija, kur kreiptis ieškant pagalbos.

Lietuvoje apsilankiusių pareigūnų iš Norvegijos pasakojimai šokiruoja. Nuolat su prekybos žmonėmis aukomis susiduriantys specialistai DELFI atvirai papasakojo ir apie tai, kaip atrodo savo kūną Norvegijoje pardavinėjančių lietuvaičių gyvenimas.

Norvegas Rune Sivertsenas jau 10 metų tiria bylas, susijusias su prekybos žmonėmis atvejais. Lietuvės – dažnos jo klientės. Tyrėjas neslepia – taip yra todėl, kad jos gundosi lengvais pinigais, svajoja apie prabangų gyvenimą ir mano, kad yra ypatingos – nors ir žino, kad prostitutės dažniausiai miršta sumuštos, išprievartautos ir apsvaigusios nuo narkotikų kažkur nežinomos gatvės kampe, mano, kad joms taip nenutiks.
Anot jo, vienetai lietuvių prostitutėmis tampa per prievartą, būna pagrobtos ar joms būnama grasinama. 99 proc. jų į šį verslą pasuka savo noru.

Jo kolega Tore Fiaeris visą savo laiką skiria tam, kad žmonių išnaudojimo atvejų būtų kuo mažiau. Ilgą laiką policijos pareigūnu dirbęs vyras šiuo metu atstovauja asociacijai, bandančiai išspręsti prekybos žmonėmis aukų problemas ilgalaikiame kontekste – rašo projektus, svarsto galiojančių įsakymų pataisas, diskutuoja, kaip pakeisti dabartinę situaciją.

„Neįtikėtina, ką vienas žmogus gali padaryti kitam. Patikėkite, net po daug darbo metų tai – šokiruoja“, – DELFI sakė jis.
Abu šie vyrai į Lietuvą atvyko tam, kad su lietuvėmis prostitutėmis daugiau nesusitiktų. Pasak jų, naivu tikėti, kad šis darbas atneš turtus – lengvų pinigų nebūna.
Šypsenos slepia skaudžią patirtį
„Dar nesutikau nė vienos prostitutės, kuri taptų milijoniere. Vienintelės sėkmės istorijos, kurias žinau – merginų, kurios metė šią veiklą“, – DELFI sakė R. Sivertsenas.
Nors pardavinėti savo kūną Norvegijoje yra legalu, baudžiami tik įsigyjantys šias paslaugas, tyrėjas sako, kad nė viena jo pažįstama mergina tokia savo veikla nėra patenkinta.

Kaip aiškino R. Sivertsenas, tokie įstatymai Norvegijoje priimti tam, kad merginos nebijotų skųstis, kad yra išnaudojamos, apie tai papasakojusios pareigūnams nebūtų nubaustos, bet joms būtų suteikta visa reikiama pagalba: „Jei tu tapai prostitute – tai ne mūsų reikalas, tačiau jei nori iš to pasitraukti, tačiau negali – įsikiša policija“.
„Už gražios išvaizdos, šypsenos dažnai slepiasi sužalota siela, purvinas vidus. Kartais tos merginos iš tiesų atrodo laimingos ir patenkintos savo darbu, bet užtenka tik kiek ilgiau pakalbėti, įgyti pasitikėjimą ir sužinai, kad jų gyvenimas – baisus“, – patikino jis.
Todėl, anot tyrėjo, dauguma prostitučių ir rūko, vartoja alkoholį ar narkotikus – jos taip bando pamiršti tai, ką teko patirti
Vos atvykus sumušė, išprievartavo ir apsvaigino narkotikais
„Sunkiausia mano byla, kurią kada turėjau, buvo pati pirmoji. Viskas sukosi aplink lietuvę ir rusę. Abi jos susipažino su vienu vaikinu, kuris joms pažadėjo, kad jei tik šios vyks kartu su juo į Norvegiją, gyvens labai prabangiai“, – pradėjo pasakoti jis.
„Visi žmonės vienodi. Jie svajoja apie amžiną meilę, didelį ir gražų namą su dideliu kiemu ir baseinu, vaikus. Prostitucija užsiimančios merginos – lygiai tokios pačios kaip ir kiti žmonės“, – pridūrė T. Fiaeris.
„Taip, jos svajojo apie tą patį, tačiau vos atvykusios į Norvegiją buvo sumuštos ir išprievartautos, apsvaigintos narkotikais. Norėjo jas pripratinti prie sunkaus gatvės gyvenimo. Nepaisant to, skųstis jos nepuolė. Kai pareigūnai pirmą kartą jas pamatė gatvėje, jos pasakė savo vardus, buvo pakankamai optimistiškai nusiteikusios. Tik po kelių savaičių viena mergina prabilo – „Gyvenu siaubingą gyvenimą“. Pradėjome bylą, kuri truko daugiau nei vienerius metus. Buvo nuteista 11 asmenų“, – pasakojo R. Sivertsenas.

Dabar lietuvė, apie kurią pasakojo R. Siverstsenas, gyvena viename nedideliame Lietuvos mieste. Kaip moralinę kompensaciją ji gavo maždaug 80 tūkst. eurų kompensaciją, už kurią nusipirko butą, iš savo motinos pasiėmė sūnų, kurį buvo palikusi prieš išvykdama į Norvegiją, dirba.
„Sugrįžti prie normalaus gyvenimo po tokio yra sunku, bet jai pavyko. Nors šis įvykis nutiko prieš 10 metų, jai iki šiol padeda psichologai, ji bendrauja su specialistais, kurie konsultuoja ją, bando įtikinti, kad tai – ne jos kaltė, motyvuoja, kad turėtų jėgų ir nepasiduotų. Po tokios patirties moterys yra sugniuždytos. Kartais laikotarpis, per kurį jos apsipranta su pasikeitusiu gyvenimo ritmu, trunka ir kelerius metus“, – sako jis.
Susikūrė naują gyvenimą
Tačiau neslepia – būna ir tokių merginų, kurios „atkrenta“ – vėl grįžta į gatvę.
„Net ir išgelbėtos, žiaurius išgyvenimus patyrusios moterys, būna, grįžta prie prostitucijos. Dažnai dėl to, kad turi problemų šeimoje, tad pinigai, daug jų, joms yra reikalingi. Neretai tokios moterys viską, ką uždirba, siunčia šeimai ar sergantiems giminaičiams, Lietuvoje likusiems vaikams. Būna ir tokių, kuriuos neranda gerai apmokamo darbo. Dirbdamos įprastai jos uždirba tik būsto nuomai ir maistui, tačiau malonumams, pramogoms neužtenka. Prieš 10 metų buvo daug tokių, kurios prostitutėmis dirbdavo, nes vartojo narkotikus – reikėjo pinigų jiems, tačiau dabar situacija kitokia. Prostitutėmis dažniausia dirba normalios ir intelektualios moterys“, – pasakojo R. Siverstsenas.
Norvegijoje policijos pareigūnai nuolat stebi prostitutes, tad visuomet pastebi ir naujai atvykusias merginas. Tiesa, įgyti „naujokių“ pasitikėjimą neretai yra labai sunku. Kartais tai trunka kelias savaites, kartais – mėnesius, o kartais – kelerius metus.
„Dalis merginų bijo policininkų. Jos mano, kad pareigūnai – korumpuoti, gal turi karčios patirties. Kita dalis galvoja, kad jie yra pažįstami su jų sąvadautojais, ar kad jomis pasinaudos. Tikrai nebūna taip, kad net ir skriaudžiamos merginos išdrįsta prieiti ir pasakyti: „Labas, aš prievartos auka“. Įvairių organizacijų atstovai bendradarbiauja su merginomis, su jomis šnekasi, duoda maisto, prezervatyvų. Tai – ilgas procesas – ryšio užmezgimas. Po truputėli bandoma merginas ištraukti iš gatvių“, – pasakojo jis.
Už kartą – 30-80 eurų
Paklaustas, kaip atrodo lietuvių prostitučių gyvenimas Norvegijoje, jis pasakojo, kad tai nė iš tolo neprimena to, kas įsivaizduojama.

„Per naktį jos aptarnauja 5-10 klientų. Dažnai visus uždirbtus pinigus atiduoda sąvadautojui, kuris parūpina lovą. Negauti jokių pinigų už tokį darbą – normalu. Iš pradžių sąvadautojai merginas įtikina, kad šios turinčios atidirbti už kelionės išlaidas, būsto, kur neretai tėra tik ta viena lova, nuomą, už tai, kad jie joms surado darbą. Bėga mėnesiai, kartais praeina ir visi metai, tačiau merginos algos negauna arba nereguliariai gauna labai mažai pinigų. Iš pradžių jos bijo, bando kovoti, bet paprastai po metų su tokia situacija susitaiko, nebesiskundžia, nes būna pavargusios, įtikina save, kad nėra jokių galimybių ištrūkti“, – pasakojo tyrėjas.
Pasak T. Fiaerio, tokios merginos dirba neskaičiuodamos darbo valandų. Kartais jų diena prasideda 17 val., o baigiasi vidudienį.
„Prostitutės kaina Norvegijoje, Oslo gatvėse, yra maždaug 30-80 eurų. Aišku, merginos tų pinigų negauna, bet sąvadautojams tai pelningas verslas. Kaip jie sako, narkotikus ar ginklą pardavei vieną kartą ir nebeturi, o merginą gali parduoti daugybę kartų. Mums, savo ruožtu, su prostitucijos bylomis dirbti sunkiau nei su prekybos narkotikais ar ginklais. Tu prieš save matai žmogų, o ne, pavyzdžiui, maišelį su heroinu“, – pastebėjo jis.
Pyktį kėlė sąvadautojo prievarta
Skaudžia mų prostitučių pareigūnai ieško ne tik gatvėse. Jie lankosi ir internetiniuose tinklalapiuose, skelbiančiuose apie tokias paslaugas teikiančias merginas.
„Policijos pareigūnai apsimeta klientais, susitaria, kad susitiks su mergina, o pas ją atvykę pasakoja, kas iš tiesų jie yra. Tiesa, 90 proc. merginų dėl to pradeda pykti, sako „Tu mane apgavai, aš praradau pinigus“. Tad, kaip minėjau, tikrai mažai yra atvejų, kai merginos prostitutėmis dirba ne savo iniciatyva, pavyzdžiui, būna atvežamos ir įkalinamos. Matome daug daugiau psichologinės priklausomybės atvejų. Galima būtų sakyti, kad gal tokių, įkalintų, merginų nerandame, bet juk sąvadautojai apie naujas merginas turi pranešti, turi joms rasti klientų, nuolat tikriname visus mums žinomus kanalus“, – patikino R. Sivertsenas.
Tiesa, jis pamena, kad buvo atvejis, kai viena lietuvė policijai skambino verkdama į ragelį ir prašydama pagalbos, norėdama, kad ją išvaduotų. Įdomu tai, kad ji buvo pikta ne dėl to, kad ją įdarbino prostitute, o dėl to, kad jos sąvadautojas, kaip ji sakė: „draugas“, ją prievartaudavo.
„Sąvadautojai mano, kad jų pareiga yra nuolat prievartauti tokias merginas, jie priima tai kaip savo teisę – „paimti ją“, tačiau merginoms tai – aiški prievarta“, – pasakojo jis.
Sąvadautojos – ir moterys
Norvegai pasakojo, kad atpažinti sąvadautojus yra labai sunku. Nors ir sklinda gandai, kad jie – priešingai – puikiai jaučia, kuris asmuo yra policijos pareigūnas, R. Siverstsenas patikino, kad tai retai kada yra tiesa.

„Yra labai sudėtinga suprasti, kas stovi už prostitucijos tinklo. Dauguma jų – tokie patys žmonės kaip Jūs ar aš, jie neturi jokių išskirtinių bruožų, ženklų. Įdomu tai, kad iš Rytų Europos atvykusių merginų sąvadautojai dažniausia būna vyrai, tačiau iš Tailando, Nigerijos – moterys. Dažniausia tos, kurios kažkada pačios dirbo prostitutėmis, jas paprastai vadina „madam“. Būna ir atvejų, kai merginų sąvadautojai net nėra kartu su jomis. Pavyzdžiui, kontroliuoja jų veiklą iš gimtosios šalies. Kartais sąvadautojai yra tokių merginų artimiausi giminaičiai, yra visokių istorijų“, – pasakojo jis.
Anot jo, bene kiekvienos prostitutės istorija yra kitokia. Pavyzdžiui, Afrikoje dažniausia į šį verslą pastūmėja šeima, Europoje – meilė. Tiksliau, vaikinas ar vyras, kuris suvilioja žadėdamas meilės ir pinigų kupiną gyvenimą svečioje šalyje.
„Tipinė lietuvių istorija – nori geresnio gyvenimo, gerai apmokamo darbo. Kai kurios lietuvės dar prieš išvykdamos žino, kad joms gali tekti dirbti prostitutėmis, tačiau mano, kad viską sukontroliuos. Deja, jos tampa prekybos žmonėmis aukomis ir dirba prostitutėmis iki mirties“, – skaudžią tiesą įvardijo jis.
Ką daryti?
Paklaustas, ką daryti, kad prostitucija besiverčiančių merginų būtų kuo mažiau, jis sakė, kad atsakymas aiškus, tačiau sunkiai praktiškai įgyvendinamas – panaikinti skurdą.
„Jei žmonės galės surasti darbą normaliu būdu, jie neis į gatves ir nepardavinės savęs. Taip, gauti pinigų parduodant kūną yra paprasčiau nei mokytis, tada studijuoti, tada atlikti praktiką, tada kasdien dirbti kažkokį darbą, tačiau turime suteikti galimybę visiems žmonėms bent jau turėti pasirinkimo teisę“, – patikino R. Sivertsenas.
Anot jo, matyti, kad jų taikomi modeliai veikia – mažėja lietuvių prostitučių Norvegijoje. Šiuo metu Norvegijoje prostitucija dažniausiai verčiasi moterys iš Rumunijos, Bulgarijos, Nigerijos ir Albanijos. Pats jis asmeniškai jau dvejus metus nenagrinėjo jokios lietuvės bylos, tačiau kartais mato, kad internete dar galima rasti mūsų šalies piliečių anketų. „Sunku pasakyti, pavyzdžiui, Irina, Irena – lietuvė ar rusė? Bet lietuvių prostitučių Norvegijoje mažėja“, – džiaugėsi jis.

Rūta Pukenė​

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai kartu su Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais sėkmingai baigė ir teismui perdavė ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis.  Pareigūnai, gavę informacijos apie asmenį, organizavusį vagystes užsienyje, išsiaiškino visą schemą kaip vykdomi nusikaltimai. Nustatyta, kad 2 vyrai, veikdami organizuotoje grupėje, kaip įtariama, pasinaudodami nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno juos į užsienį nusikalstamoms veikoms daryti, bei disponavo nusikalstamu būdu įgytu turtu. Tauragiškiams taip pat pareikštas įtarimas dėl vaiko pardavimo. Iš viso į užsienį buvo išvežta per 10 žmonių, tarp jų ir vienas nepilnametis, kurie buvo verčiami vogti rūbus iš parduotuvių ir buitinę bei kitą techniką. Gyventojus iš Lietuvos verbuodavo organizatoriaus patikėtinis arba jau užverbuoti ir nusikalstamas veikas vykdantys asmenys. Ne kiekvienas „norintysis“ turėjo galimybę išvykti. Pirmiausia jie buvo „pristatomi“ organizatoriui, kuris, paaiškinęs būsimo „darbo“ sąlygas, nuspręsdavo ar asmuo gali vykti ar ne, praneša Tauragės apskrities policija. Užsienyje visi gyveno vadeivų išnuomotame bute ir važinėdavo jų parūpintais automobiliais. Asmenys vogdavo kiekvieną dieną, išskyrus sekmadienius, kuomet parduotuvės nedirbdavo. Pavogtas „laimikis“ būdavo sunešamas į sutartoje vietoje paliktą automobilį, vėliau pervežamas į nuomojamą butą, iš ten keliaudavo į Lietuvą. Dienos pabaigoje organizatorius būdavo informuojamas apie tai, ką pavykdavo pavogti ir kas kiek konkrečiai pavogė. Pagal „laimikį“ buvo skaičiuojamas užmokestis. Kai nereikėdavo vogti užsakytų daiktų, žmonės turėdavo pasirūpinti pragyvenimu: maistą, higienos ir kitus reikmenis paprastai taip pat vogdavo. Norėdami pasilinksminti vogdavo alkoholinius gėrimus. Nors organizatoriai ir stengėsi kontroliuoti, kad asmenys laisvu laiku negirtuokliautų ir kitą dieną būtų “darbingi”, tačiau jie ne tik gėrė, bet kai kurie iš jų vartojo ir narkotines medžiagas. Keletas asmenų buvo įkliuvę vairuodami transporto priemones apsvaigę. Paaiškėjo, kad vogti rūbai buvo realizuojami nusikaltimų organizatoriaus parduotuvėje Lietuvoje, kuri buvo registruota jo bendrininko vardu. Iš vogtų daiktų gautas nemažas pelnas, neretai per mėnesį skaičiuojamas tūkstančiais eurų. Tiriant įmonės veiklą nustatytos ir kitos nusikalstamos veikos – dokumentų klastojimai bei neteisėtas praturtėjimas. Kratų metu rasti tokie vertingi daiktai kaip „Breitling“ laikrodis, kurio vertė apie 14 400 eurų, bei „iPad“ planšetiniai kompiuteriai. Pagrindinis nusikalstamos veikos organizatorius be minėtų veikų įtariamas ir tuo, kad pagamino netikrą ir suklastojo tikrą dokumentą, kuriuos panaudojo suplanuotai nusikalstamai veikai įgyvendinti. Jo bendrui taip pat inkriminuojamas disponavimas suklastotu dokumentu. Tam, kad nebūtų nustatyta jo tapatybė, vyras užsienyje naudojosi suklastotu LR pasu ir netikru vairuotojo pažymėjimu. Įtariamuosius, nenutuokiančius, kad jie yra stebimi, pareigūnai sulaikė grįžtant iš užsienio į Lietuvą. Nukentėjusiųjų parodymai šioje byloje turėjo didelę reikšmę, todėl nenuostabu, kad įtariamieji mėgino juos paveikti. Pareigūnams pavyko nustatyti, kad pagrindinis įtariamasis prekybos žmonėmis byloje kartu su dar viena tauragiške per nenustatytus asmenis siekė, jog nukentėjusieji pakeistų savo parodymus ir rašytų skundus Generalinei prokuratūrai, kuriuose paneigtų ankščiau išsakytas aplinkybes. Dėl poveikio nukentėjusiesiems buvo sulaikyta ir organizatoriaus žmona, kuri su savimi turėjo nukentėjusiųjų vardu surašytus skundų ruošinius, bei dar vienas vyriškis iš Tauragės, siekę paveikti nukentėjusiuosius. Lyg to būtų maža, pagrindinis įtariamasis, verbavęs žmones, kartu su savo žmona bei tauragiške, mėginusia paveikti liudininkus, bendrininkų grupėje neteisėtai naudojosi svetima elektronine mokėjimo priemone. Vyras, pasinaudojęs naudotojo tapatybę patvirtinančiais duomenimis, mokėjo mokesčius už vykdomą individualią veiklą parduotuvėje, kurioje buvo prekiaujama vogtais rūbais. Teismui perduotas tyrimas dėl 11 nusikalstamų veikų, kurių dalis buvo įvykdyta organizuotoje ir dalis bendrininkų grupėje. Organizatoriai teismo sprendimo laukia suimti. Likusiems įtariamiesiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.

Kovoje su prekybos žmonėmis problema ypač svarbi prevencija, o ne vien darbas su pasekmėmis, dėl to didelį vaidmenį čia atlieka savivaldybės, kurios yra arčiau žmonių ir gali anksčiau pastebėti signalus, šiandien Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje vykstančioje Lietuvos Carito vykdyto projekto „Lietuvos visuomenė prieš prekybą žmonėmis: sisteminis pagalbos modelis“ baigiamojoje konferencijoje sakė viceministras Algirdas Šešelgis. 

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nuo 2002 metų, įgyvendindama nacionalines programas, teikia finansinę paramą konkurso būdu atrinktiems nevyriausybinių organizacijų projektams, skirtiems socialinei pagalbai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis. Šioje srityje nevyriausybinės organizacijos yra pagrindinės socialinės pagalbos teikėjos, kurių organizuojama pagalba reikalauja bendradarbiavimo su teisėsaugos, sveikatos priežiūros, socialinėmis, ugdymo, švietimo, įdarbinimo įstaigomis bei savivaldybėmis. Tačiau, pasak viceministro, ypač svarbus vaidmuo šioje srityje turėtų tekti savivaldybėms, kurios yra atsakingos už socialinės paramos, socialinių paslaugų, vaikų teisių užtikrinimą savo teritorijos gyventojams, ir būtent jos turėtų tapti savivaldybės teritorijoje veikiančių socialinių paslaugų, sveikatos, švietimo, teisėsaugos institucijų ir kitų įvairių įstaigų bei organizacijų jungiamąja grandimi ir pagalbos koordinatoriais. Projekte „Lietuvos visuomenė prieš prekybą žmonėmis: sisteminis pagalbos modelis“, finansuojamas Europos ekonominės erdvės finansinio mechanizmo NVO programos Lietuvos fondo, SADM dalyvauja Asocijuoto partnerio teisėmis. Projekto metu sukurtas sisteminis pagalbos koordinavimo savivaldybėse modelis, skirtas padėti prekybos žmonėmis aukoms savivaldybėse. Jis šiandien pristatomas konferencijoje, kurioje dalyvauja savivaldybių, prokuratūros, policijos, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, nevyriausybinių organizacijų, vaikų globos namų, psichologinės pagalbos tarnybų atstovai, svečiai iš Norvegijos. Šį modelį iš pradžių bus pasiūlyta išbandyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio ir Marijampolės savivaldybėms, kurios dalyvavo projekte, o po to geroji praktika bus perkeliama ir į kitas savivaldybes.   Lietuvos Caritas aktyviai dirba kovojant su prekybos žmonėmis reiškiniu Lietuvoje, teikiant psichosocialinę pagalbą prekybos žmonėmis aukoms, vykdant prevencinę veiklą ir mokymus. Lietuvos Carito projektai nuo 2008 m. yra finansuojami valstybės biudžeto lėšomis.

Albanijos, į kurios piliečių nelegalius viešnamius dažniausiai patenka lietuvaitės, vienuolės kovoti su suteneriais jau subūrė seseris iš aštuoniolikos valstybių. Lietuvai šiame judėjime kol kas atstovauja tik „Caritas“.

Šiurpūs vaizdai

 Apie katorgą albanams priklausančiuose Anglijos viešnamiuose sklando šiurpios legendos. Dažnai tai visos giminės verslas. Sugebėjusios ištrūkti iš jų seksualiai išnaudotos lietuvės pasakoja, kad buvo verčiamos dirbti 15-18 val. per parą, aptarnauti po 25-30 klientų per dieną. Anot išsigelbėjusių lietuvių, šių viešnamių savininkai – labai žiaurūs ir kerštingi. Jie baudžia už menkiausią nepaklusnumą. Ką jau kalbėti apie atsisakymą dirbti ar iškreiptu būdu aptarnauti klientą. Jeigu suteneriui pasirodys, kad uždirbai per mažai, taip pat lauk nemalonumų. Bausmės už tai būna įvairios: nuo smūgių ir kankinimų iki grupinių prievartavimų, kuriuose dalyvauja visi viešnamį valdančios giminės vyrai. 

Unikali byla 

Lietuvos teismams yra pavykę nuteisti tik vieną mūsų merginas padavinėjusį albaną. Tai unikali byla: viešnamio Londone savininkui teko atsakyti pagal Lietuvos įstatymus, didžioji dalis įdarbintų merginų buvo lietuvės. Šią bylą puikiai prisimena Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, kuri tuo metu dirbo šios prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje. Anot N. Grunskienės, ji pasinaudojo mūsų Baudžiamojo kodekso straipsniu, numatančiu atsakomybę už tarptautinėse sutartyse numatytus dešimt nusikaltimų. Jų sąraše prekyba žmonėmis – antroje vietoje. Šis straipsnis teigia, kad padariusieji šiuos nusikaltimus atsako pagal Lietuvos įstatymus, nesvarbu, kokia jų pilietybė, gyvenamoji ar nusikaltimo padarymo vieta ir ar pagal jos įstatymus už tai baudžiama. 

Titaniškas darbas 

Nustatyti lietuves pardavinėjančių albanų asmenybes labai sunku. Išnaudojamosios dažniausiai nežino jų tikrų pavardžių. Lietuvos Temidės griežtumą išbandžiusio albano atveju taip pat žinotas tik jo vardas – Miris. Be to, viešnamius turintys albanai dažnai  keičia gyvenamąsias vietas arba gyvena nelegaliai. N. Grunskienės kuruotoje byloje pasisekė bent tiek, kad turėta viešnamio savininko nuotrauka. Nors tiesą sakant, dauguma albanų mūsų akiai – labai panašūs. Šią nuotrauką pateikė iš jo viešnamio ištrūkusios merginos. Jos turėjai ir kai kurių albano giminaičių nuotraukų. Visos jos N. Grunskienės iniciatyva buvo sudėtos į specialių ieškomų asmenų aplinkraštį. Pavyko nustatyti tik Mirio asmenybę. 

Lemtinga aplinkybė 

Laiminas sutapimas – tuo metu Miris atliko bausmę už imigracijos įstatymo pažeidimus ir viename Anglijos kalėjimų. Vienai šios įkalinimo įstaigos prižiūrėtojai pateko į rankas minėtas leidinys. Kalėjimo darbuotojai Mirį atpažino. Tuo metu buvo išduotas jo Europos arešto orderis. Pasinaudojant juo, Miris buvo perduotas Lietuvai. Nustačius vyro asmenybę, paaiškėjo, kad šis albanas gyveno Anglijoje ir turėjo tris skirtingas pavardes. Vienu metu jis iš albano virto net graiku. Turėjo vairuotojo pažymėjimą, išduotą Graikijos piliečiui.

 Tarp vergių- ir kaunietės 

Tarp 24 lietuvių, dirbusių Mirio viešnamyje, buvo ir kauniečių. Kaip ir jų likimo draugės iš Panevėžio ar Kėdainių, šios kaunietės pateko čia trimis būdais: buvo apgautos, žinojo kur važiuoja, bet tikėjosi gerai užsidirbti, arba buvo pasinaudota jų psichine negalia. Ši byla buvo pradėta vienos kėdainietės iniciatyva. Ji taip pat netrukus turėjo būti išvežta į Angliją tačiau paskutiniu momentu pabėgo nuo su Miriu bendradarbiavusių lietuvių ir kreipėsi į policiją. Prekyba žmonėmis vyko pagal tam tikrą schemą. Užverbuotų ar apgaule į spąstus įviliotų lietuvaičių nuotraukos elektroniniu paštu buvo siunčiamos Miriui bei jo pusbroliams. Šie išsirinkdavo, kurios merginos jiems tinka. Po to , atvežus jas į Angliją, atsiskaitydavo už gyvas prekes, pasinaudodami „Western Union“ paslaugomis arba grynaisiais.

 Klanai – ir Lietuvoje

 Miriui merginas pardavinėję lietuviai taip pat buvo tarpusavyje susiję giminystės arba glaudžiais socialiniais ryšiais. Pirmiausia Miris vieną iš nusipirktų lietuvių buvo vedęs. Tiesa ši ir toliau aptarnavo viešnamio klientus. Tačiau, jau turėdama vyresniosios statusą, prižiūrėjo kitas merginas. Anot šių, ji taip pat pasižymėjo  ypatingu žiaurumu, net buvo išmušusi vienai lietuvei dantis. Kai dantys po kurio laiko buvo sudėti, moteris vėl pakartojo tą patį. Tarp tiekiančiųjų Mirio viešnamiui merginas buvo ir jo žmonos draugių bei pažįstamų. Šie klanai Lietuvoje formavosi, suteneriams laikantis kitos populiarios taktikos. Vienai jų seksualiai išnaudotai merginai subejus pabėgti ir grįžti į Lietuvą, ji netrukus sulaukė svečių, iš kurių išgirdo ultimatumą: „Arba grįžti ir susimokėti už pabėgimą baudą, arba surandi vietoj savęs dvi merginas!“ Pabūgusi šioji apgaule prikalbino važiuoti ten savo draugę. 

Nuteisė vieną, išsigando visi?

 Po to, kai išvežti į Angliją rengta kėdainietė kreipėsi į policiją, ją verbavę sąvadautojai patys pabėgo į užsienį. Vėliau buvo ten sulaikyti. Vienas iš jų sutiko bendradarbiauti su mūsų teisėsaugininkais. Parvežus į Lietuvą ir Mirį, Panevėžio apygardos teismas jį nuteisė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme. Vėliau apeliacinis teismas, šią bausmę sumažino keleriais metais, motyvuodamas tuo, kad nuteistasis įsigydavo lietuves, kurios jau buvo įkalbėtos vykti į Angliją kitų asmenų. Šiuo metu 39-erių Miris skirtą bausmę atliko ir deportuotas iš Lietuvos į gimtąją Albaniją.
Gal tai – tik sutapimas, tačiau po Mirio bylos, mūsų teisėsaugininkų pastebėjimu, daugiau panašių bylų nėra, nors manoma, kad tai – tik laikinas štilis. Neatmetama prielaida, kad jis susijęs su ne vienam albanui netikėtu šio savo tautiečio likimu. Iki tol albanai manė, kad yra mūsų teisėsaugininkams nepasiekiami.Vienintelė Lietuvos atstovė Neseniai Albanijoje viešėjo ir Lietuvos “Caritas” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė.
Ji – kol kas vienintelė iš Lietuvos, atstovaujanti prieš trejus metus Albanijoje įkurtam visuomeniniam judėjimui RENATE, į kurį kviečiami įstoti visi Europos moterų vienuolynai. Į šį kvietimą jau atsiliepė 28 vienuolijos iš 18 šalių. Šio judėjimo iniciatorė – jau dešimt metų Albanijoje gyvenanti britų kilmės vienuolė Imelda Pool, atsiųsta į šią Pietryčių Europos valstybę, kuri laikoma viena  neturtingiausių Europoje, su specialia misija iš savojo vienuolyno Anglijoje. K.Mišinienei RENATE iškėlė tikslą, grįžus į Lietuvą, įtraukti į šį judėjimą ir Lietuvos vienuolynus.

 Ir lepino, ir kankino

 K.Mišinienę sukrėtė vienos mūsų nepilnametės, kilusios iš Lietuvos pasienyje esančio kaimo, istorija. Ši 16-metė taip pat buvo seksualiai išnaudojama viename Londono viešnamyje, kuris  priklausė albanui. Nepilnametė ten atsidūrė apgaule – širdies draugu apsimetęs mūsų tautietis ją suviliojo savaitgalio kelione į Angliją. Pasinaudojęs tuo, kad ši meilės bei dėmesio stygių jautusi 16-metė tuo metu buvo susipykusi su tėvais. Nepilnametė išvažiavo su juo be tėvų žinios. Albanas, į kurio viešnamį mergina pateko, išsiskyrė iš daugumos savo tautiečių. K.Mišinienės įtaria, kad jis buvo geras psichologas. Remiantis 16-metės pasakojimais, namuose jis elgdavosi tarsi vyresnysis brolis – pats rytais parinkdavo visoms savo viešnamio merginoms drabužius bei makiažą ir net jas sušukuodavo. Tačiau po to negailestingai išstatydavo jas gatvėje gaudyti klientų ir pats stovėdamas už kampo griežtai kontroliavo, kad pardavinėjamos merginos uždirbtų jam kuo daugiau pinigų – ir visai nerūpėjo, kokiomis sąlygomis. Po to vėl susirinkdavo jas iš gatvės – verkiančias, sumuštas, pervargusias ir, parsivežęs atgal, vėl tapdavo jų vyresniuoju broliu.

 Sukrečianti realybė

 Šešiolikmetę išvadavo Londono policija, kai vyresnėms jos tautietėms pavyko pabėgti iš šio viešnamio. Vėliau, kai atėjo laikas liudyti viešnamio savininko teisme, nugalėjo vadinamasis Stokholmo sindromas – seksualiai išnaudota nepilnametė ėmė jo gailėti, atiduodama pirmenybę toms minutėms, kai suteneris jai atstojo vyresnįjį brolį. Pasak K.Mišinienės, viešnagės Albanijoje metu ji bandė suprasti, kodėl šios valstybės, kurioje – nemažai mečečių (oficialiai 70 proc. jos gyventojų – musulmonai), piliečiai yra pagrindiniai Anglijos nelegalių viešnamių savininkai. “Atsivertus Albanijos sostinės dienraštį anglų kalba, dominuoja pranešimai, kiek per naktį klubuose buvo susišaudymų ir kiek nušauta žmonių. Arba, kad sulaikyta 30-ies prekeivių vaikais gauja, iš kurių pusė – policijos pareigūnai”, – pasakojo K.Mišinienė.

 Priešnuodžių yra

 Anot pašnekovės, Albanijos visuomenę tebevaldo su vietinėmis kalnų gentimis susijęs kraujo keršto įstatymas “Kanun”. Dėl jo ne tik aukos ten bijo duoti parodymus, bet ir joms padedančios socialinės darbuotojos turi valstybės skirtą apsaugą. Nepaisant to, pernai Albanijoje, tiekiančioje Vakarų Europai ne tik sutenerius, bet ir merginas viešnamiams, pradėti pirmi devyni ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis. O vietinės vienuolės išdrįso mesti suteneriams jau minėtą iššūkį. “Pasirodo, vienuolės šiame fronte gali labai daug, – apibendrino įspūdžius iš Albanijos K.Mišinienė. – Pirmiausia, jos dirba su jaunimu, o tai puiki prevencija. Antra, jos gali suteikti nukentėjusiosioms reabilitacines paslaugas – ramybę ir užuovėją”. Viliamasi, kad palaipsniui į prekybos žmonėmis prevenciją bei nukentėjusiųjų globą įsitrauks ir mūsų moterų vienuolynai.
 

Greta Čižinauskaitė

Balandžio 9 d. Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (PD) surengtas seminaras aktualia tema – „Prekybos žmonėmis strateginių bylų pristatymas”. Į PD ir Lietuvos Caritas organizuotą renginį susirinko policijos, prokuratūros, teismų, Lietuvos Caritas ir kitų institucijų atstovai, tiriantys ir nagrinėjantys su prekyba žmonėmis susijusius nusikaltimus, padedantys nukentėjusiesiems tokiuose nusikaltimuose grįžti į visavertį gyvenimą.
Seminaro tikslas buvo įvardinti vis naujus iššūkius tiriant šiuos sudėtingus nusikaltimus, pasidalinti gerąja patirtimi, užmegzti ryšių, aptarti, ką, suvienijus jėgas, galima nuveikti šioje srityje, kaip palaikyti vieniems kitų iniciatyvas ir pan.

Vis naujos formos

Renginį pradėjęs Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas atkreipė dėmesį, kad prekyba žmonėmis įgyja vis naujų formų – šiandien susiduriame ne tik su prostitucija, bet ir su prekyba vaikais, prekyba vyrais prievartiniam vergiškam darbui ir kt.

„Tokia moderni vergija griauna mus pačius ir valstybę iš vidaus. Nepagarba žmogui toliau daugina nepagarbą. Pavyzdžiui, šalyse, kur prostitucija yra legali, smurto prieš šias moteris ne tik nemažėja, bet atvirkščiai – daugėja. Todėl prekybą žmonėmis reikėtų įvertinti ne tik teisėsaugos, bet ir bendražmogišku, vertybių aspektu”, – įsitikinęs policijos kapelionas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) teisėjas Aurelijus Gutauskas, daugelį metų dirbantis su prekybos žmonėmis bylomis ir šią sritį kuruojantis LAT, akcentavo išskirtinę tokių bylų specifiką.

„Jei prieš kelerius metus dominavo prekyba suaugusiaisiais, tai pastaraisiais metais tampa aktuali prekyba vaikais (iki 18 metų). Didžiąją dalį nukentėjusiųjų tokiose bylose sudaro nepilnametės merginos, išnaudojamos prostitucijai ar pornografijai.

Pastaruoju metu pastebima dar viena tokių nusikaltimų forma: nepilnamečiai vaikinai, užsiimantys kontaktinėmis sporto šakomis, vežami į kitas šalis (dažnai – į Didžiąją Britaniją) nelegalioms kovoms arba vagystėms daryti.

Kokios tokių nusikaltimų priežastys? Kaip ir kitų, susijusių su prekyba žmonėmis: nusikaltėliams užkimba socialiai pažeidžiami, augantys asocialiose šeimose nepilnamečiai. Žinoma, čia reikėtų kalbėti ir apie valstybės ekonomines problemas, šios srities švietimo stoką, lyčių lygias galimybes.

Kalbėti ne tik apie nusikaltimų baisumą, bet ir apie milžiniškus nusikaltėlių pelnus. Antai vienas toks veikėjas per pustrečių metų iš dviejų merginų išnaudojimo uždirbo milijoną!” – sakė A. Gutauskas.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad tokios bylos yra daugiaepizodės, labai nelengvai tiriamos, o nukentėjusiųjų liudijimas – itin sudėtingas.

Kalbėdamas apie problemas, dėk kurių prekeivių žmonėmis bylos stringa žemesnės instancijos teismuose, teisėjas akcentavo, kad kartais tokiais atvejais pernelyg sureikšminama jauno nukentėjusio žmogaus menama branda. „Teisėjai kartais pernelyg formaliai vertina amžiaus ribą, yra įsitikinę, kad 18 metų žmogus jau turėtų adekvačiai suvokti realybę. Deja, tų jaunuolių, ypač augančių asocialiose šeimose, socialinė branda gali gerokai atsilikti nuo normaliomis sąlygomis gyvenančių bendraamžių. O teisėjai, vertindami 18-mečių įtraukimą į nusikaltimus, susijusius su lytiniu išnaudojimu, tai traktuoja ne kaip prekybą vaikais, o kaip įtraukimą į prostituciją. Taip nesiimama įrodinėti sudėtingesnio nusikaltimo, o atsakomybė perkeliama pačiai aukai – „aštuoniolikmetė turėjo suvokti, ką daro”.

Beje, prekeiviai žmonėmis, sėdę į teisiamųjų suolą, skundžiasi pernelyg griežtomis bausmėmis – už tokius nusikaltimus numatytas tik laisvės atėmimas. O aš įsitikinęs, kad tokie nusikaltėliai turi bausmę atlikti tik pataisos namuose arba kalėjime, ir tai veikia kaip prevencijos priemonė”, – kalbėjo LAT teisėjas.Daugėja nukentėjusių vyrų

Generalinės prokuratūros atstovas Arūnas Meška apžvelgė prekybos žmonėmis situaciją 2014-aisiais ir pagrindines tendencijas. A. Meška pritarė LAT teisėjo pozicijai, kad asmenų iki 18 metų sutikimas užsiimti prostitucija neturėtų būti argumentas, leidžiantis atsakomybę už nusikaltimą perkelti aukai, ir pabrėžė: būtina įvertinti nukentėjusių nepilnamečių socialinę padėtį – beveik visada tai padėtų įrodyti, jos vaikas, tapęs prekeivių žmonėmis auka, kito pasirinkimo neturėjo.

Prokuroras taip pat atkreipė dėmesį, kad daugėja tokių nusikaltimų aukų vyrų. Jei anksčiau dominavo prievartinis moterų išvežimas seksualiniam išnaudojimui, tai pastaraisiais metais užfiksuota daugiau atvejų, kai vyrai buvo išvežti į užsienį priverstiniam darbui arba nusikaltimams daryti.

„Šiuo metu baigiamos rengti ikiteisminio tyrimo specifikos prekybos žmonėmis bylose rekomendacijos. Jos turėtų būti labai naudingos tiriantiesiems tokias bylas”, – tikisi Generalinės prokuratūros prokuroras.

Nusikaltimai latentiški, trūksta profesionalų

Prekybos žmonėmis ikiteisminių tyrimų problematiką ir gerąją praktiką apžvelgė Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Audrius Valeika.

Jis atkreipė dėmesį, kad nusikaltimų, susijusių su prekyba žmonėmis, statistika pastaruosius septynerius metus gana stabili, ir tai rodo, jog čia esama latentinio nusikalstamumo. „Tokių nusikaltimų fiksuojama tik tiek, kiek apčiuopia patys tyrėjai, o pačios aukos į policiją nesikreipia, nes nesuvokia esančios aukos”, – sakė LKPB pareigūnas.

A. Valeika įvardijo, kokių sunkumų kyla prekybos žmonėmis bylų tyrėjams.

„Policijos veiksmai atliekant tokių bylų ikiteisminį tyrimą labai svarbūs, todėl juos turėtų atlikti būtent šioje srityje besispecializuojantys pareigūnai.

Nepadeda tyrimui ir tai, kad pareigūnai dažnai keičiasi – dėl rotacijos, karjeros galimybių ir pan. Paprastai šioje srityje dirba patyrę profesionalai, tad reikia tik džiaugtis, kad jie daro karjerą. O tinkamai paruošti šiam darbui vis naujus pareigūnus – tikrai sudėtinga.

Sunkumų kyla ir dėl to, kad nukentėjusieji vengia bendradarbiauti su teisėsauga. Nusikaltimų aukoms sudėtinga psichologiškai atvykti į apklausas (o jų reikia ne vienos dviejų), kur aukos priverstos iš naujo susitikti su skriaudėjais. Tokiais atvejais labai naudingas glaudus teisėsaugos ir visuomeninių organizacijų ryšys.

Nelengva ir surinkti tokių nusikaltimų įrodymus kitose šalyse (kaip žinome, Lietuvoje įvykdoma labai menka dalis prekybos žmonėmis nusikaltimų), nes teisinės pagalbos prašyme sudėtinga detaliai aprašyti kiekvieną epizodą. Todėl, esant teisinės pagalbos prašymui, į konkrečią šalį turėtų vykti ir mūsų pareigūnai”, – įsitikinęs A. Valeika.

Laukia ilgas darbas

Lietuvos Caritas atstovė iš Šiaulių Marytė Puidokienė kaip problemą įvardijo tai, kad daugeliu atvejų nukentėjusieji nuo prekeivių žmonėmis, grįžę į Lietuvą, atsisako bet kokios pagalbos ir bendradarbiavimo su teisėsauga. Tokiu atveju jų duomenis perduoti teisėsaugai neleistina. O, praėjus kiek laiko, nusikaltimų aukos jau norėtų ieškoti pagalbos, bet visai nežino, kur kreiptis. „Taip daugybė nukentėjusiųjų nuo prekeivių žmonėmis lieka be pagalbos apskritai, tad galbūt reikėtų lankstesnių sąlygų dėl informacijos teisėsaugai” – klausė M. Puidokienė.

Lietuvos Caritas ekspertas Algirdas Matonis dar kartą atkreipė dėmesį, kad reikia milžiniško įdirbio, jei norime, kad nukentėjusieji suprastų, jog teisėsauga ir visuomeninės organizacijos yra jų gelbėtojai. Ir tai turi būti ilgas bendras darbas, kurio nepadarysi priešokiais.

Panašias mintis išsakė iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas bei advokatas Dalius Povilius, teikiantis teisinę pagalbą prekybos žmonėmis bylose.

Apibendrinant galima pasakyti, kad seminarą dalyviai įvertino kaip naudingą. Jis ne tik davė naujų žinių, padėjo užmegzti naujų ryšių, bet ir inspiravo naujų minčių.