Category: Straipsniai – 2015

Kad pamatytų Ispanijos sostinėje Madride gyvenančią savo motiną, viename Lietuvos socializacijos centre gyvenusi penkiolikmetė sutiko su sąvadautojų pasiūlymu dirbti prostitute. „Maniau, kad turėsiu galimybę nuvažiuoti pas mamą“, – prisipažino nepilnametė.

 Į už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos esančią Ispaniją mergina taip ir nenuvažiavo – ją kartu su sąvadautojais prie pasienio sulaikė pareigūnai.
Tuo metu kita mergina, kuri greitkelyje prie Madrido automobiliuose teikė seksualines paslaugas, prisipažino, kad padarė didžiausią gyvenimo klaidą, kai nesugebėjo atsispirti sąvadautojams. „Jų akyse mačiau žiaurumą, agresiją“, – teigė prostitute dirbusi, bet nė cento taip ir neuždirbusi lietuvaitė.
„Anksčiau labai norėjau gyventi užsienyje, bet po šios kelionės daugiau apie tai net negaliu pagalvoti“, – sakė ji. Kaip turėtų būti traktuojamas jaunų merginų išvežimas į užsienį ir perdavimas į kitų asmenų priežiūrą? Ar tai prekyba žmonėmis, ar tik įtraukimas į prostituciją? Šiaulių apygardos teismas nusprendė, kad tris pažeidžiamas merginas verbavusios grupuotės nariai turi atsakyti tik už jų įtraukimą į prostituciją – už tai Baudžiamajame kodekse numatytos gerokai švelnesnės bausmės.
Teisėjas Zigmas Kavaliauskas taip pat nutarė, kad negalima pripažinti, kad merginos, kurias buvo nuspręsta parduoti kaip lėles, patyrė psichinę prievartą – nors jos kalbėjo apie didžiulę baimę, tai esą nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis.
Taip tik dėl dviejų merginų gabenimo užsiimti prostitucija, o ne dėl prekybos žmonėmis, buvo nuteistas Kupiškio rajono gyventojas Darius Domža – teismo salėje suimtas vyras pataisos namuose turės praleisti pusketvirtų metų.
Metais trumpiau už grotų praleis kupiškėnas Mangirdas Dalinskas. Tuo metu kaltinimų dėl prekybos žmonėmis sulaukęs Nerijus Bružas buvo išteisintas – jis nuteistas tik dėl svetimo dokumento laikymo. Šiuo nuosprendžiu dėl svetimų dokumentų laikymo bei netikrų vairuotojų pažymėjimų įgijimo ir laikymo taip pat nuteistas Sigitas Kačinskas (buvęs Grigaliūnas) – jam bausmės vykdymas atidėtas.
Bet ar merginas išnaudoję vyrai tikra nėra verti prekeivių žmonėmis vardo? Prokurorai įsitikinę, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas nepagrįstai kaltinamuosius išteisino dėl prekybos žmonėmis ir kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydami nuosprendį pakeisti. Su apkaltinamuoju verdiktu nesutinka ir nuteistieji – jie taip pat prašo panaikinti nuosprendį ir juos dėl kaltinimų išteisinti.
Prokuratūros ir nuteistųjų apeliacinius skundus trečiadienį pradėjo nagrinėti trijų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija.

 Po pažinties Italijoje – išvykos į Ispaniją

Dėl prekybos žmonėmis baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukta ir Kupiškio rajono gyventoja Rita Grigaliūnaitė, tačiau ji bylos baigties taip ir nesulaukė – mirė.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta moteris pareigūnams pasakojo, kad jos brolis užsiima automobilių pirkimu ir pardavimu, o ji jam padeda vertėjaudama. Taip mergina dar 2010 m. Italijoje susipažino su rusų tautybės asmeniu, vardu Stefanas, kuris jos pasidomėjo, ar nepažįsta kokių nors merginų, kurios dirbdamos prostitutėmis nenorėtų užsidirbti pinigų.
Apie tai R. Grigaliūnaitė papasakojo savo draugams – kartą esą N. Bružas jai pasakė, kad yra viena mergina, kuri sutinka dirbti prostitute. Tai buvo lengvo protinio atsilikimo mergina – ją kompanija nuvežė į Madridą ir paliko Stefanui.
„Po kiek laiko jis man paskambino ir pranešė, kad ši mergina labai serga, ją parsivežėme atgal į Lietuvą“, – R. Grigaliūnaitė sakė, kad už merginos suradimą pinigų negavo, nes ji nebuvo tinkama darbui.
Įtariamoji neslėpė, kad atsirado ir daugiau merginų, kurios sutiko dirbti prostitutėmis Ispanijoje, tačiau jos buvo nepilnametės, todėl jos taip ir nebuvo išvežtos. Tiesa, viena panelė, kuriai tebuvo penkiolika metų, vyko į Ispaniją, bet išvykti iš Lietuvos nesuspėjo, nes su suklastotais dokumentais buvo sulaikyta pasienyje.
Kad su merginomis važiavo į Ispaniją, neslėpė ir D. Domža. Jis pasakojo, kad Italijoje susipažino su Stiopa (Stefanijumi), kuris vėliau su savo drauge persikėlė gyventi į Ispaniją ir čia atidarė viešnamį.
„Tada R. Grigaliūnaitė man pasakė, kad galima užsidirbti pinigų, merginas vežant dirbti prostitutėmis“, – vyras neslėpė, jog tokia idėja jam patiko – automobilių verslas jam buvo pagrindinė veikla, o merginų gabenimas užsiimti prostitucija – papildomas verslas. Už tai, kad suras merginą, jam esą buvo pažadėta 20 proc. nuo jos uždarbio.
Kaltinamasis neslėpė, kad jo buvo prašoma surasti ir vaikinų, tiesa, ne seksualinėms paslaugoms teikti, o skinti apelsinus. Kad pelnėsi iš merginų prostitucijos, pripažino ir M. Dalinskas, tuo metu N. Bružas jam pateiktus kaltinimus kategoriškai neigė.
Į „darbą“ vykdavo metro, o su klientais vykdavo į laukus
Kaip jaunos ir nedideliuose miesteliuose gyvenančios merginos buvo viliojamos prostitučių darbui, bene geriausiai atskleidė vienos nukentėjusiųjų pasakojimas.
„Kartą manęs M. Dalinskas paklausė, ar nenoriu kartu važiuoti į Ispaniją skirti mandarinų – aš jo bijojau, todėl pasakiau, kad pagalvosiu, – teigė mergina. – Kai mane nuvežė į R. Grigaliūnaitės namus, ši iš karto pasakė, kad gatvėje turėsiu dirbti prostitute. Bijojau pasakyti, kad nevažiuosiu, bijojau, kad bus grasinama mano šeimai. Pas R. Grigaliūnaitę dažnai būdavo D. Domža – jų labai bijojau, jų akyse mačiau žiaurumą, agresiją.“
Nedideliame kaime gyvenanti mergina ir dar viena panelė buvo išvežtos į Ispanijos sostinę – čia joms davė drabužių, apatinio trikotažo.
„Apgyvendino bute kartu su kita moterimi – ji kalbėjo rusiškai ir ispaniškai, o mus saugojo kažkoks vyriškis, – savo pasakojimą tęsė lietuvaitė. – Mes kiekvieną dieną važiuodavome „į darbą“ – moteris, pas kurią įsikūrėme, mums nupirkdavo bilietus. Važiuodavome metro iki autobusų stoties, o iš ten – autobusu iki greitkelio prie kažkokio autoserviso. Ten stovėdavome ir gundydavome klientus – pasakydavome jam kainą, o jeigu šis sutikdavo, tada su jo automobiliu nuvažiuodavome į laukus ir darydavome tai, ko prašo klientas. Per dieną tekdavo aptarnauti iki šešių klientų.“
Iš vieno kliento prostitutė gaudavo 20-30 eurų, tačiau realiai nieko neuždirbo – pinigus paimdavo jas saugantis vyras. Mergina sakė, kad taip dirbo apie dvi savaites – vėliau susirgo, todėl būdavo namuose. „Kai tai sužinojo D. Domža ir R. Grigaliūnaitė, jie vietoj manęs atvežė kitą panelę, o mane grąžino į Lietuvą – pasakė niekam nesakyti ir nepasakoti, kad buvau išvežta į Ispaniją“, – nukentėjusioji prisipažino, kad negalėjo tylėti ir apie „darbą“ užsienyje papasakojo savo močiutei.
Kurį laiką pas močiutę pagyvenusi mergina buvo vėl sulaukusi R. Grigaliūnaitės pasiūlymo vykti „padirbėti“ – šįkart į Olandiją. „Tačiau tada nesutikau, pamelavau, kad močiutė serga, o ir draugas neišleidžia“, – kalbėjo ji.
Žadėjo, kad snigs pinigais: gausi tiek, kad nusipirksi namą
Tuo metu kita nukentėjusiąja pripažinta mergina taip pat iš nedidelio miestelio pareigūnams prisipažino, kad į Ispaniją sutiko važiuoti tik todėl, jog labai norėjo pamatyti čia jau senokai gyvenančią, bet ją palikusią mamą.
„M. Dalinskas žinojo, kad gyvenu socializacijos centre ir kad manęs niekas iš artimųjų nepasiges, – sakė ji. – Labai norėjau nuvažiuoti pas savo mamą, su ja dažnai pasikalbėdavau telefonu. Kai man pasiūlė, sutikau važiuoti – R. Grigaliūnaitė tiesiai šviesiai pasakė, kad turėsiu dirbti prostitute. Sutikau, nes tai buvo vienintelė galimybė nuvykti pas mamą – pasakiau, kad esu nepilnametė ir dar neturiu paso. Tada mane nusivedė į fotoateljė, padarė nuotrauką, o po kiek gavau asmens tapatybės kortelę, joje buvo parašyta, kad jau esu pilnametė, o mano vardas – Diana.“
Tačiau išsvajotosios Ispanijos mergina ir ją vežę sąvadautojai taip ir nepasiekė – juos pasienyje sulaikė pareigūnai.
Darbą Europos pietuose sąvadautojai siūlė ir kitoms merginoms – viena jų prisipažino, kad su ja buvo tartasi dėl viešbučio kambarinės darbo, o kitai – skinti pomidorus ar apelsinus.
„Supratau, kad iš tikrųjų man siūlo prostitutės darbą, nes ką daugiau man gali pasiūlyti, kai esu nebaigusi mokslų ir neturiu diplomo“, – prisipažino viena mergina.
Jos teigimu, tokių pasiūlymų buvo ne vienas, net buvo žadama sutvarkyti visus dokumentus – tik važiuok.
Kad merginoms buvo žadamas įspūdingas atlygis, prisipažino vienos nukentėjusiosios sesuo – ji pareigūnams prisipažino, jog seserį bandė atkalbėti nuo kelionės, bet ši jai rėžė, kad reikia kažkaip pragyventi. „Man žadėjo, kad iš tų pinigų galėsiu nusipirkti namą“, – sesers žodžius citavo liudytoja.
Teisėjas: viskas vyko spontaniškai
Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teisėjas Z. Kavaliauskas mano, kad sąvadautojai neprekiavo žmonėmis, kai jaunas lietuvaites vežė į Ispaniją, o tik pelnėsi iš jų prostitucijos.
„Nenustatyta, kad už merginų pristatymą į Ispaniją kam nors būtų sumokėti pinigai, o jau vien ta aplinkybė, kad vienai nukentėjusiųjų susirgus ji buvo nemokamai parvežta į Lietuvą, iš jos nebuvo reikalaujama pinigų, jos niekas neieškojo ir nereikalavo grįžti į Ispaniją teikti seksualinių paslaugų, rodo, kad jos atžvilgiu prievarta nebuvo naudojama, neribojama jos laisvė“, – pažymėjo teisėjas.
Teisėjas taip pat nutarė, kad kaltinamieji net nebuvo subūrę organizuotos grupės – esą nebuvo sudarytas joks nusikalstamos veikos planas, viskas vyko spontaniškai, nebuvo griežtai suskirstyti vaidmenys ir užduotys, negautas pelnas.
„Tai buvo bendrininkų, o ne organizuota grupė“, – kol kas dar neįsiteisėjusiame nuosprendyje pažymėjo teismas. 

 Dainius Sinkevičius

Išskirtinis dėmesys, dovanos ir pažadai apie bendrą ateitį. Su tokia realybe susidūrusi iš vieno kaimo į Šiaulius studijuoti atvykusi jauna mergina jautėsi lyg būtų skraidžiusi padebesiais. Tačiau tokia laimė greitai baigėsi – „mylimasis“ ją pavertė pigia prostitute. 

Vietoj išsvajotos laimės – pasityčiojimas ir pragaras išnuomotame bute: mergina 4 mėnesius buvo priversta teikti lytines paslaugas visiškai nepažįstamiems vyrams. Pabėgti ji negalėjo – nuolat buvo stebima, kol galop kartą į butą atėjo klientu apsimetęs policijos pareigūnas, o vietoj jos ėmė dirbti kita mergina.
Tai, ką patyrė prostitute paversta iš katalikiškos šeimos kilusi mergina, teisėsaugos pareigūnai sužinojo ne iš karto – apie prievartą ji ryžosi prabilti tik tuomet, kai vienas sąvadautojo bičiulis kreipėsi į teismą dėl daugiau kaip 13 tūkst. eurų skolos priteisimo.
Būtent šie pinigai ir tapo spąstais merginai – pasinaudodamas, kad ji neturi gyvenimiškos patirties, sąvadautojas privertė pasirašyti skolos sutartį, pagal kurią jai yra paskolinami pinigai ajurvedinio masažo salono atidarymui. Bet pinigų mergina taip ir negavo – kai dokumentai buvo pasirašyti, ji buvo atvežta į masažo salonu turėjusį būti butą, kur čia jos laukė vis kitas naujas klientas.
„Džiaukis, kad tavęs nepardaviau į užsienį“,– patikliai merginai rėžė sąvadautojas. Kai ši nevykdė jo nurodymų ir atsisakė teikti seksualines paslaugas, sulaukė prievartos – buvo sumušta.
Į beviltišką situaciją pakliuvusi mergina buvo priversta teikti „masažo paslaugas“ – jau per pirmojo kliento apsilankymą ją slapta įrengta kamera sąvadautojas nufilmavo ir pagrasino, kad jeigu ši dar spyriosis ar priešinsis, vaizdo įrašas bus perduotas kaime gyvenantiems ir visų gerbiamiems tėvams. Tokio smūgio mergina nesitikėjo – sutiko tenkinti buvusio mylimojo užgaidas. O klientų vis daugėjo, merginos sveikatos būklė vis blogėjo.
Vėliau pareigūnams ji prisipažino, kad buvo verčiama telefonu priiminėti užsakymus iš klientų, o sąvadautojas vykdė jos kontrolę, baudė už nepaklusnumą, skirstė pelną, gautą iš prostitucijos, jai palikdamas tik grašius, kurių užtekdavo buto nuomai.
„Kartą sąvadautojui parašiau SMS žinutę, kad daugiau nenoriu teikti seksualinių paslaugų – jis atvyko pas mane į butą ir nurodė daugiau nerašyti tokių žinučių, kurių turinyje būtų įvardytos seksualinės paslaugos, parvertė mane ant lovos ir išsitraukęs savo kelnių diržą sagtimi tris kartus sudavė per sėdmenis, po to ranka trenkė per veidą“, – prisiminė mergina.
Po patirto košmaro merginos laukė naujas etapas – dar ir dar kartą pareigūnams, o paskui teisėjams pasakoti, ką ji patyrė dirbdama prostitute. Šiaulių teisėjai jos košmaru patikėjo, tačiau Lietuvos apeliaciniame teisme mergina patyrė tikrą pažeminimą – jos skriaudikas buvo išteisintas. Vis dėlto, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) galutine ir neskundžiama nutartimi savo kolegų klaidą ištaisė ir sąvadautoją pasiuntė kalėti beveik pusketvirtiems metams.
Tas sąvadautojas – šiaulietis verslininkas Renatas Girdvainis. Jis šiuo metu jau atlieka bausmę ne tik dėl pelnymosi iš prostitucijos, bet ir sukčiavimo – kai prostitute paversta mergina apie išnaudojimą pasiskundė pareigūnams, R. Girdvainio bičiulis Romas Sitnikas kreipėsi į teismą prašydamas iš nukentėjusiosios priteisti daugiau kaip 13 tūkst. eurų, kuriuos ši esą yra pasiskolinusi masažo salono įkūrimui.
Šią paskolos sutartį mergina pasirašė įkalbėta R. Girdvainio – vyras ją nuvežė į susitikimą su R. Sitniku, savo ranka užpildė iš anksto paruoštus du paskolos sutarties egzempliorius ir davė nukentėjusiajai juos pasirašyti. Sutartyje nurodytų pinigų mergina negavo, o vėliau R. Girdvainis, pasinaudodamas faktu, kad mergina yra skolinga, įtraukė ją į prostituciją.
Neskundžiamoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagrindinis R. Girdvainio tikslas įtraukiant merginą į paskolos sutartį buvo primesti jai turtinę prievolę, dėl kurios ši būtų nuo jo priklausoma ir paklusni, taip priversti ją užsiimti prostitucija ir dalintis su juo pajamomis.
„Pinigų pagal sutartį jai nebuvo planuota perduoti – akivaizdu, kad jeigu nukentėjusioji žinotų tikruosius R. Girdvainio tikslus siūlant jai imti paskolą, tokios sutarties nebūtų pasirašiusi, ir tai ji padarė tik dėl piktavališko suklaidinimo dėl teisinių šio sandorio padarinių“, – teisėjai pabrėžė, kad R. Girdvainis merginai net prisistatydavo netikrais vardu ir pavarde.
Atsikratyti slegiančios skolos merginai nebuvo paprasta – talkinant prekybos žmonėmis aukoms padedančiam „Caritui“ nukentėjusioji kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti, kad pasirašyta paskolos sutartis nebuvo sudaryta.
Nors su tokiu ieškiniu pinigus tariamai paskolinęs R. Sitnikas priešinosi tokiam reikalavimui, tačiau merginai pavyko bylą laimėti – Šiaulių apylinkės teismo teisėja Vida Žostautienė paskelbė, kad seksualinį išnaudojimą patyrusi mergina pinigų neturės mokėti.
Pasak teismo, nors R. Sitnikas buvo išteisintas dėl sukčiavimo, tačiau yra konstatuota, kad jis pasirašė fiktyvią paskolos sutartį kaip paskolos davėjas, o pinigų paskolos gavėjai taip ir neperdavė.
Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė sako, kad nors ir nukentėjusiajai merginai teko numinti kryžiaus kelius, tačiau ši kova ją tik dar labiau užgrūdino.
„Prireikė ilgų 7 metų bylinėjimosi įvairiose teismų instancijose, kol šiandien turime galutinį sprendimą – suteneris ne tik kaltas dėl įtraukimo ir išnaudojimo prostitucijoje, bet ir jo metodai pripažinti neteisėtais, – sakė M. Puidokienė. – Neegzistuojanti milžiniška paskola, turėjusi priversti patiklią merginą nuolankiai  ją „atidirbinėti“ prostitucijoje, teisme pripažinta apgaule. Nuoširdžiai žavimės jaunos moters ištverme, atkaklumu įrodinėjant savo tiesą, nes reikėjo atsilaikyti prieš daug vyresnius ir labiau patyrusius vyrus, kurie, atrodo, buvo įpratę laimėti panašiose situacijose. Šiandien ši mergina, pati kilusi iš kaimo, iš daugiavaikės šeimos, turi darbą, namus, mylimą žmogų, išbandymai ją užgrūdino ir subrandino.“

Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai visą parą teikia pagalbą, konsultacijas nukentėjusiesiems nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos ar seksualinės prievartos. Tel. +370-679-61617 galima skambinti ir šeimų nariams, bet kokių tarnybų atstovams, įtariantiems apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.   

Dainius Sinkevičius 

Lietuvoje originalių prabangos prekių galima nusipirkti už trečdalį kainos. Firminiais vadinamų rūbų, avalynės bei kitų išskirtinių prekių užsigeidę gyventojai jų įsigydavo pigių rūbų prekyvietėmis užmaskuotose parduotuvėse.Statusas – nenusakomas 

Pačiame Tauragės centre įsikūrusi parduotuvė viliojo ne tik vietos pirkėjus. Čia iki praėjusių metų vidurio buvo pardavinėjami žymiais prekės ženklais pažymėti sportiniai rūbai, avalynė, kojinės, džinsai, apatiniai rūbai bei drabužiai laisvalaikiui, šiek tiek smulkių garso aparatūros reikmenų ir kitų daiktų. Vietos žmonės neabejodami vardija ir kitas panašias parduotuves, kurių iškabose nėra skelbiama, kad čia parduodamos aukščiausios kokybės prekės iš Vakarų Europos, o kai kurios detalės verčia spėlioti, ar tai nėra pigių rūbų krautuvė. Tačiau kvapą užtraukiančio dezinfekuotų skudurų tvaiko čia nėra. Visos prekės pažymėtos tikromis etiketėmis. Nustebimą labiausiai kelia prekių kainos. Bent kiek nusimanantis pirkėjas negali patikėti – originalios “Hugo Boss”, “Gucci”, “Diesel” bei kitų garsių gamintojų prekės čia įvertintos tik trečdaliu tikrosios kainos. Būtent todėl į Tauragę daug metų plūsta pirkėjai net iš didžiųjų Lietuvos miestų. 

Teisti veš į Klaipėdą 

Tokios “mistikos” paslaptis paprasta – visos šios prekės yra tikros, tačiau į Lietuvą jas atgabeno nusikaltėliai, sukūrę vagių tinklą, šlavusį prabangias parduotuves Olandijoje. Viena tokia krautuvė, Tauragės centre prekiavusi vogtais daiktais, prieš metus buvo uždaryta, o jos savininkas iki šiol trina tardymo izoliatoriaus gultus. Jau visai netrukus jis bus etapuotas į uostamiestį, kur Klaipėdos apygardos teisme kartu su žmona, verslo partneriu bei vaikystės draugu bus teisiamas. Jiems inkriminuojami nusikaltimai skamba šiurpiai – prekyba žmonėmis ir poveikio nukentėjusiesiems darymas. Nukentėjusiaisiais pripažinti aštuoni tauragiškiai, kurių vienas yra nepilnametis, kiti taip pat jauno amžiaus vaikinai ir merginos. Tiesa, tik pusė iš viso būrio vogti iš prabangių parduotuvių į Vakarų Europos valstybes išvežtų žmonių pageidavo būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Kiti labiau bijo savo buvusių darbdavių nei įstatymo ir pasirinko liudytojų statusą. 

Rengė “darbuotojų” atrankas

 Turtingas tauragiškis, turintis didelį namą, parduotuvę, važinėjęs brangiu automobiliu ir ieškodavęs socialinės rizikos grupei priskiriamų asmenų nesunkiam darbui užsienyje, vargu ar buvo pirmasis, sugalvojęs tokį verslą.Lietuvoje yra ne vienas už panašią veiklą nuteistas asmuo. Verslo planas buvo gudrus ir nešantis didelius pelnus, bet sykiu ir paprastas. Mieste bei jo apylinkėse jaunų, darbo neturinčių, išgerti mėgstančių, kartais ir teistų žmonių netrūksta. Pasiūlymas nesunkiai užsidirbti juos dažniausiai suvilioja. Tiesa, “bosas” pats atrinkdavo darbui tinkamus asmenis. Kai kurie jo konkurso nepraeidavo. Olandijoje ar kitoje senosios Europos valstybėje šių žmonių apgyvendinimu bei “darbu” pasirūpindavo parduotuvės savininko bendrininkas. Pasisodinęs į automobilį grupę vogti atvežtų žmonių vežiodavo po miestus ir miestelius. Dažniausiai į nusižiūrėtą parduotuvę eidavo pora – vaikinas ir mergina. Moterys paprastai pardavėjoms kelia mažiau įtarimų. 

Aprūpino specialiais prietaisais

 Tokia “brigada” ateidavo į parduotuvę, prisirinkdavo daug prekių ir su jomis keliaudavo į pasimatavimo kabinas. Užtenka vos kelių akimirkų lietuvių atsineštu prietaisu nuimti magnetinius prekių žymeklius. Dalį prekių mergina atiduodavo pardavėjai kaip netinkamas, o kitas susikišdavo kur tik gali ir išnešdavo iš parduotuvės. Taip vienu apsilankymu pora vagių nugvelbia kelias prekes. Per dieną mažesniame miestelyje jie aplankydavo visas juos dominančias parduotuves. Didesniuose miestuose toks lietuvių desantas užsibūdavo ilgiau, mažesniuose – vos kelias valandas. Nors senosios civilizacijos šalyse parduotuvių savininkų vagys negąsdina, nes draudimo kompanijos padengia nuostolius, vagišiai paprastai nelieka nepastebėti. Tokiam netikėtumui šio nusikalstamo verslo organizatoriai taip pat pasiruošia. Jie siunčia savo žmones ne tik vogti, bet ir stebėti, ar kas nors neseka vagių. Vos pamatę, kad parduotuves lankantys bendrininkai sekami, tokie sekliai pranešdavo žinią ir visa gauja bemat dingdavo iš tos vietovės. Vogti šie žmonės buvo verčiami kasdien, išeiginė – tik sekmadienis, kai parduotuvės Olandijoje nedirba.

 Atlygį gavo tik Lietuvoje

 “Į Lietuvą keliaudavo maišai naujų, brangių prekių. Verslo organizatorius kiekvieną dieną telefonu kontaktuodavo su bendrininku Nyderlandų Karalystėje. Šis jam atsiskaitydavo, kiek ir kokių prekių pavyko pavogti. “Bosas” duodavo nurodymus, kokių dydžių bei spalvų drabužių reikia. Be to, bendrininkas raportuodavo, kuris asmuo pavogė daugiau, o kuris mažiau. Nuo to priklausė atlygis”, – pasakojo Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. Už nusikalstamą darbą 16 tauragiškių gaudavo šiek tiek pinigų. Tiesa, mokėta jiems tik tada, kai šie grįždavo į Lietuvą. Kada panorėję gaujos nariai negalėdavo parvažiuoti, turėjo “atidirbti” už kelionę ir išlaikymą. “Verslo” organizatorius pasirūpindavo, kad jo pasiuntiniams būtų išnuomotas būstas, tačiau dažnai šie samdiniai būdavo verčiami pasivogti maisto, higienos priemonių ir alkoholio.  Jeigu kuris pradėdavo verkšlenti, kad nebenori vagiliauti, kad bijo įkliūti vietos policijai, kad pavargo ir pasiilgo namų, atsirasdavo labai rimtų argumentų įtikinti nesiveržti namo. Tauragės “Carito” socialinė darbuotoja Karina Remeikytė, dirbanti su nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis, neslėpė, kad santykiai tarp vogti išvežtų žmonių buvo sudėtingi. Socialiai pažeidžiami žmonės vienas kitam nebuvo broliai ar seserys. Jie veikiau gyveno vadovaudamiesi išlikimo instinktais, tad būta ir smurto, ir prievartos, ir kitų labai skaudžių dalykų.

Kišo pasirašyti šablonus 

Pernai birželį tokią vogtų daiktų siuntą kartu su keliais namo vykusiais vogti verstais žmonėmis pakeliui į Tauragę pareigūnai sulaikė. Tada išaiškėjo visa “verslo” schema, o organizatorius atsidūrė už grotų. Pareigūnai suskaičiavo, kad per porą metų nuo 2012-ųjų vagystėms į Olandiją buvo išsiųsta 16 asmenų. Visi jie buvo apklausti ir prabilo apie tai, kaip buvo užverbuoti, kokiomis sąlygomis buvo išnaudojami vykdyti nusikaltimus. Netrukus juos pradėjo lankyti suimto verslininko žmona. Moteris atsiveždavo jau paruoštus vienodus visiems atsisakymo nuo ankstesnių parodymų šablonus. Dažniausiai nukentėjusiaisiais pripažintiems žmonėms telikdavo tokį tekstą pasirašyti. Moteris graudendavo, kad liudydami prieš jos vyrą jie sužlugdys geradario verslą bei gyvenimą. O neretai buvo užsimenama apie galimas liūdnas pasekmes jiems patiems. Pareigūnai suskaičiavo per porą metų neteisėtais būdais “verslininkų” susikrautą turtą. Kratų metu pas organizatorių rasta prabangą atskleidžiančių daiktų – “Breitling” laikrodis, kurio vertė viršija 14 tūkst. eurų.Tie, kas sės į teisiamųjų suolą, turės atsakyti ir už dokumentų klastojimą bei tokių klastočių panaudojimą, svetimos elektroninės mokėjimo priemonės panaudojimą. 

Suabejojo pažeidžiamumu 

Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro Simono Minkevičiaus teigimu, per porą pastarųjų metų tai yra antroji prekybos žmonėmis byla, kurioje atskleidžiama tai, kad tauragiškiai buvo verbuojami vogti užsienio parduotuvėse. Pirmoji teismuose buvo vertinama skirtingai. Pernai spalio 17 d. Klaipėdos apygardos teismas tauragiškį, kuriam buvo pareikšti kaltinimai asmens verbavimu vogti užsienyje ir grasinimu jam, išteisino. Prokurorų įsitikinimu, tyrimo metu buvo surinkta pakankamai medžiagos nuteisti kaltininką. Prancūzijoje vagiliauti turėjęs vyras yra pilnametis. Todėl teismas ir suabejojo, ar galima tokį žmogų priversti vogti, jį įbauginti.Lietuvos apeliacinis teismas išnagrinėjo skundą ir pakeitė nuosprendį, paskelbęs apkaltinamąjį sprendimą. 

Aukos pateko į liūną

 Dažnai išgirdę panašias istorijas žmonės nesupranta, kodėl tokio verslo organizatoriai baudžiami būtent už prekybą žmonėmis. Juk vežami į užsienį asmenys žino, ką jiems ten teks veikti. K.Remeikytė aiškina šią situaciją paprastai ir suprantamai – visi šie žmonės buvo išnaudojami ir neturėjo galimybės pakeisti šios padėties. Visi jie yra pažeidžiami, iš itin blogos aplinkos. “Kai kuriems šių žmonių tai buvo vienintelis būdas pabėgti nuo girtaujančių savo tėvų. Daugelis jų – itin jauni, vos baigę mokyklas arba net nesimokę. Išvažiuodami į užsienį jie tik teoriškai žinojo, ką jiems teks daryti, bet nė nenutuokė, kad kiekvieną dieną teks patirti didžiulę baimę būti sučiuptiems, nesuprato, kaip jie ištvers spaudimą kasdien vogti, o jei nepasiseks, bus baudžiami. Kai kurie jų patyrė visokeriopą smurtą, – aiškino socialinė darbuotoja. – Tai lyg liūnas. Namie šių žmonių laukia skurdas ir siaubinga aplinka. Todėl jie viliasi, kad išvažiavę į užsienį sugebės ištrūkti iš to uždaro rato, bet ir vėl patenka į panašią situaciją. Visa tai gimdo ilgalaikį nerimą, depresiją, priklausomybes. Labiausiai baugina tai, kad nusikalstamo verslo organizatoriai randa aukų. Tėvai nesirūpina savo vaikais, jiems visiškai nesvarbu, kur ir ko atžalos išvažiuoja.” Nors pareigūnai teigia, kad beveik visos aukos buvo linkusios nusikalsti, socialiniai darbuotojai bando prieštarauti teigdami, kad didesnė jų dalis nebuvo bausti ir nenorėjo tapti nusikaltėliais.  

Daiva Janauskaitė

Gegužės 25 dieną Akmenės rajono vaikų globos namų globotinius (rūpintinius) aplankė puikios „Lietuvos Caritas“ socialinės darbuotojos iš Šiaulių miesto Marytė Puidokienė ir Vaida Gailiūtė.

Vaikai išklausė jų paskaitą apie prekybą žmonėmis Lietuvoje, bei Šiaulių raj. Papasakojo realias istorijas, kaip susižavi jauni žmonės pinigais, kurie uždirbami nelegaliai ar vykdant neteisėtą veiklą. Taip pat pateikė vaikams klausimyną dėl išvaizdos žmonių, kurie yra suteneriai ar verbuotojai, o gal nukentėję asmenys. Globotinių reakcijos buvo įvairios, kadangi ne visada gali pasitikėti draugais, klasiokais ar net artimiausiais žmonėmis, o žmogaus išvaizda dar nieko nepasako. Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio bendruomenės pareigūnės Ramunės Vėlavičienės dėka vaikai neįprastai paminėjo Tarptautinę dingusių vaikų dieną. Kelių susitikimų metu su pareigūne Ramune vaikai karpė spalvotus raktus, kurie buvo priklijuoti prie Akmenės rajono vaikų globos namų vartų.

Raktas simbolizuoja galimybę visada sugrįžti į namus, iš kurių tu išėjai.

Užimtumo specialistė Lina Simplytė

Gegužės 19 dieną Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos įvyko Šv. Mortos iniciatyvos koordinacinis pasitarimas. Dėmesį patraukė ne tik kiek neįprastas pavadinimas, bet ir tai, kad jame dalyvavo ne tik aukštas pareigas einantys Vidaus reikalų ministerijos sistemos atstovai, Jungtinės Karalystės ambasadoriaus pavaduotojas, bet ir vyskupas Kęstutis Kėvalas, prelatas Edmundas Putrimas, Lietuvos „Carito“ atstovai bei policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas.
„Bernardinai.lt“ jau yra rašę apie tai, kad lietuvių delegacija dalyvavo Londone vykusioje konferencijoje, kurioje svarstyta, kaip derėtų bendradarbiauti, sprendžiant vis aktualesnę prekybos žmonėmis arba naujosios XXI amžiaus vergijos problemą.
Nors Lietuvoje prekyba žmonėmis yra gerokai mažesnė piktžaizdė nei kai kurios kitos nusikaltimų formos, tačiau nederėtų pamiršti, kad gyvename globaliame pasaulyje, kuriame sparčiai plinta ne tik epidemijos, bet ir nusikalstamos socialinės praktikos. Suprantama, kad mums, gyvenantiems Lietuvoje, dar sunku įsivaizduoti prekybos žmonėmis mastą pasaulyje. Įvairiais duomenimis, globalioje rinkoje yra parduota daugiau nei 2,4 milijonai žmonių. Dauguma aukų yra moterys, tačiau bauginamai daugėja ir į naujųjų vergų prekybininkų rankas pakliūvančių vaikų skaičius. Ryškėja tendencija įtraukti naujuosius vergus į nuskalstamas veikas.
Konferencijoje Londone kalbėta ne tik apie grėsmes, bet ir apie tai, kaip derėtų konstruktyviai į jas reaguoti. Vienas iš pasiūlymų – Šv. Mortos grupės įkūrimas. Tai tarptautinis tinklas, jungtinė policijos ir Bažnyčios iniciatyva, kurią globoja popiežius Pranciškus. Tokio bendradarbiavimo idėja kilo Anglijos ir Velso katalikams, ją palaikė Didžiosios Britanijos policija.
Grįžę iš Londono, policijos departamento vyriausiasis patarėjas Alvydas Šakočius, policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas pradėjo parengimo darbus, siekdami, kad valstybės institucijos ir Bažnyčia Lietuvoje taip pat pradėtų glaudžiau bendradarbiauti, užkirsdamos kelią naujajai vergijai. Tokį bendradarbiavimą entuziastingai palaikė prelatas E. Putrimas, kuris atsakingas už užsienyje gyvenančių lietuvių sielovadą, daugiausia laiko praleidžia Pietų Amerikoje ir ne kartą yra susidūręs su atvejais, kai Lietuvos piliečiai patenka į nusikaltėlių rankas užsienio valstybėse. Iniciatyvą palaikė ir Kauno vyskupas augziliaras Kęstutis Kėvalas, kuris, be kita ko, koordinuoja Bažnyčios veiklą socialinėje srityje.
Lietuvos „Caritas“ jau ne vienus metus padeda asmenims, nukentėjusiems nuo prostitucijos ar kitų prekybos žmonėmis pavidalų. Ši organizacija taip pat labai suinteresuota sulaukti institucinės pagalbos ir viliasi, kad jau netrukus prekybos žmonėmis problema Lietuvoje taps svarbia politinės darbotvarkės dalimi.
Visi pasitarimo Policijos departamente dalyviai sutarė dėl kelių dalykų. Pirmiausia, jog prekyba žmonėmis yra itin sudėtinga problema, su kuria dera kovoti sutelkus jėgas. Taip pat buvo konstatuota, kad iki šiol trūko ne tik glaudesnio Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo, bet ir bendradarbiavimo tarp valstybės institucijų bei rūpinimosi šia problema parapijų lygmeniu. Profesorius A. Šakočius susirinkusiesiems pristatė tai, kaip galėtų Lietuvoje veikti Šv. Mortos iniciatyva, teigė, jog netikslinga kurti naujas struktūras, bet daug svarbiau panaudoti sinergijos, kylančios iš kryptingo bendradarbiavimo, principą.
Sutarta iniciatyvinės grupės vardu kreiptis į Lietuvos vyskupų konferenciją, prašant deleguoti atstovą, kuris atliktų koordinatoriaus vaidmenį, formuojant bendradarbiavimo su valstybės institucijoms praktikas.
Kalbėta ir apie tai, kad būtina į problemos sprendimą įtraukti Užsienio reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas, taip pat, jog itin svarbu, kad tokie pasitarimai nebūtų tik „garo nuleidimas“, bet duotų postūmį konkretiems veiksmams.
Viešosios policijos valdybos viršininkas Vytautas Lamauskas išsakė mintį, kad jau pats buvimo prie vieno stalo faktas teikia vilčių, nes šiandien labai svarbu realiai bendradarbiauti, keistis informacija. Reikalingi ne tik geri įstatymai, bet ir tarpusavio pasitikėjimas, bendradarbiavimo įgūdžiai praktinėje veikloje.
Vidaus reikalų ministerijos kancleris Algirdas Stončaitis teigė, kad aktyviai diskutuoja su Užsienio reikalų ministerijos atstovais, atkreipė dėmesį, jog labai svarbu, kad, kovojant su prekybos žmonėmis problema, bendradarbiautų visos lietuvių bendruomenės.
Pasitarime kalbėta ir apie tai, kad, buriant Šv. Mortos iniciatyvos koordinacinę grupę, itin svarbus vaidmuo teks policijos kapelionui kun. A. Toliatui. Jis turės atlikti tarpininko vaidmenį, taip pat labai svarbu įtraukti visų apskričių policijos kapelionus į bendrą darbą. Beje, kaip paaiškejo jau po keletos dienų, Lietuvos vyskupai būtent kunigui A. Toliatui patikėjo būti Bažnyčios ir policijos bendradarbiavimo, sprendžiant naujosios vergovės problemą, koordinatoriumi.
Pirmas žingsnis žengtas. Tai, kiek toli pavyks Lietuvoje nueiti Šv. Mortos iniciatyvos keliu Lietuvoje, paaiškės rudenį, kai bus aiškiau, ar šios svarbios iniciatyvos neužgožė kitos. 

Andrius Navickas 

Skurdas, nedarbas, žinių stoka, priklausomybės – šios ir kitos bėdos ne vieną paskatina priimti abejotinus pasiūlymus ir, patikėjus saldžiais pažadais, pakliūti į prekiautojų žmonėmis tinklus. Tie tinklai jau išskleisti labai plačiai.

Tinka kiekvienas

 Kaip teigia Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, šiais laikais nei aukų amžius, nei lytis nebesvarbu. Nusikaltėliams svarbiausia rasti labiausiai pažeidžiamus, patiklius žmones, įvilioti juos į spąstus, išvežti ir parduoti. Prekybos žmonėmis aukos – ne tik sekso vergės. Vyrai, moterys, vaikai verčiami vogti, elgetauti, pervežti narkotikus ar užsiimti kita neleistina veikla. Prekyba žmonėmis įgauna vis platesnį mastą – jį sumažinti pavyktų tik sutelkus visos visuomenės pastangas, tarnyboms ir žinyboms dirbant drauge. Vienas iš bendros veiklos iniciatorių Lietuvos „Caritas“ prie bendro stalo sukvietė įvairių Panevėžio tarnybų atstovus. Savivaldybės, švietimo, teisėsaugos, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai svarstė, ką daryti, kad kuo mažiau žmonių pakliūtų į 21 amžiaus vergiją. 

Šalyje pirmauja

 Klausantis tiesiogiai su prekybos žmonėmis aukomis susiduriančiųjų pasakojimų sunku patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta šalia mūsų. Patekusiems į prekeivių spąstus žmonėms išsivaduoti būna sunku, o nubausti sąvadautojus – dar sunkiau. Prokurorė N. Grunskienė pripažįsta, jog kiekviena byla reikalauja ypač daug susikaupimo ir pastangų. Šiuo metu prokuratūroje atliekami 6 ikiteisminiai tyrimai, 9 moterys pripažintos nukentėjusiosiomis, yra 23 įtariamieji. Pirmoji prekiautojų žmonėmis byla Panevėžyje buvo nagrinėta 2006 metais, nuo tada tokių nusikaltimų, taip pat ir bylų, tik daugėja. Pastaruoju metu teismui atiduota 20 baudžiamųjų bylų, 14 jau išnagrinėta, 43 asmenys pripažinti nukentėjusiaisiais, 41 – nuteistas. Griežčiausiai už prekybą žmonėmis nuteistam asmeniui skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. Pasak N. Grunskienės, „Carito“ pagalba nukentėjusiesiems neįkainojama. Ši organizaciją daugeliui padėjo išsigelbėti iš sudėtingų situacijų, rasti prieglobstį. Daugiausia prekiautojų žmonėmis aukų – prostitutėmis verčiamos dirbti moterys. 

Aukos jaunėja

 Panevėžio regione dirbanti „Carito“ socialinė darbuotoja Živilė Liekienė atkreipia dėmesį, jog į prekiautojų žmonėmis nagus pakliūna vis jaunesnės mergaitės. „Teko padėti nukentėjusiai dvylikos metų mergaitei“, – sako socialinė darbuotoja. Jos teigimu, situacija keičiasi tikrai ne į gera. Moterų pirkliai įvairiausiais būdais vilioja penkiolikos, šešiolikos metų ar dar jaunesnes mergaites, žada joms aukso kalnus, o patikėjusiąsias paverčia sekso vergėmis. Pasitaiko, kad į sąvadautojų tinklus merginos patenka ne tik iš socialinės rizikos, bet ir iš rūpestingų, gerų šeimų. Dar viena tendencija – fiktyvios santuokos. Merginos kviečiamos už pinigus sukurti šeimas, tikisi nesunkiai praturtėti, tačiau nė nepastebi, kaip atimami jų pasai ir prarandama laisvė. Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį, jog vis daugėja berniukų tvirkinimo atvejų. „Atėjo laikas apie tykančius pavojus kalbėti visu balsu. Tik žinantieji, kas gresia, gali apsisaugoti. Perspėjimų niekada nebus per daug. Prevencinis darbas, ypač mokyklose, turi būti dirbamas ne valdiškai – papasakojau kartą ir gerai. Kiekvienas vaikas, ypač iš rizikos grupės, turi žinoti apie galimas situacijas, apgaulės būdus. Būtina atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, kitus įtartinus požymius“, – tvirtina prevencijos programos koordinatorė Erika Panova.

Į užsienį neišvežė

 Prekybos žmonėmis aukoms padedančio „Carito“ socialinė darbuotoja Edita Krištaponienė sako, jog aukų nusikaltėliai dažniausiai ieško iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių. Edita pasakoja vienos mergaitės, pavadinusi ją Rasos vardu, atvejį. Dabar jai jau 18 metų. Rasa augo keturis vaikus auginančioje nepilnoje šeimoje. Išgerianti, nuolat sugyventinius keičianti motina, nepriteklius, skandalai, barniai – mergaitės vaikystėje džiaugsmo buvo mažai. Mokykloje ji laikėsi nuošaliai, neturėjo draugų, gėdijosi savo padėties. Kai Rasai buvo penkiolika, ji netikėtai susirado naujų draugų, kiek vyresnę draugę, su kuria nuolat kartu būdavo dvidešimtmetis vaikinas. Rasa su draugais dažnai susitikdavo, bendraudavo. Kartą naujieji draugai pasakė, kad netolimame kaime moteris ieško talkininkės daržams ravėti – pati sveikatos neturi, tad žada už ravėjimą neblogai sumokėti. Mergaitė iš karto sutiko imtis darbo, o draugai pažadėjo pas tą moterį nuvežti. Kelionė tęsėsi tik iki miško – ten sutartoje vietoje jau laukė trys vyrai, kurie penkiolikmetę seksualiai išnaudojo. Po to įvykio „draugai“ Rasą pradėjo šantažuoti, gąsdino visiems pasakysiantys, ką ji darė su trimis vyrais miške, jeigu nesutiks susitikinėti su jų nurodomais vyrais už pinigus. Rasa, nežinodama kaip išsigelbėti, sutiko, tačiau neprisivertė už pinigus tenkinti vyriškų aistrų ir iš ją laikiusio vyro glėbio pabėgo. Išsigandusią, išsitaršiusią keliu lekiančią mergaitę paėmė pavežti jauna pora – išklausę padriko pasakojimo, žmonės nuvežė Rasą į policiją. Taip ji pateko į „Carito“ globą ir paliko nemielus namus. 

Varo elgetauti 

Tokių merginų kaip Rasa yra ir daugiau. Ne kiekvienai iš jų pavyksta sutikti pagalbos ranką tiesiančių žmonių, išsivaduoti. Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė sako, kad nepilnamečiams, kaip ir suaugusiems žmonėms, gresia pavojus patekti ne tik į sekso vergiją. Vaikai priviliojami ir įtraukiami į įvairias neteisėtas veikas – jie seksualiai išnaudojami, verčiami elgetauti, prekiauti narkotikais, tapti kišenvagiais, organų donorais, gali būti parduodami įvaikinti. Pirmiausia grėsmė kyla rizikos grupei priklausantiems vaikams – iš socialinių įgūdžių stokojančių, nedarnių,girtaujančių šeimų, pavojus gresia šeimos krizę išgyvenantiems, skurdą, netektį, sunkumų moksle, bendraujant patiriantiems vaikams. „Kaip nusikaltėliai išsirenka, išskaičiuoja galimas aukas, taip jas turėtume numatyti ir mes – mokytojai, atsakingų tarnybų specialistai. Vaikas neišvežamas per vieną dieną, dažniausiai tam nuosekliai ruošiamasi – būsima auka stebima, įkalbinėjama“, – sako A. Grainienė.

  Vitalija Jalianiauskienė 

Publikuota 2015 m. gegužės 15 d. http://www.delfi.lthttp://www.sekunde.lt/panevezyje/prekeiviu-zmonemis-voratinklyje-naujos-aukos/

Gegužės 12-ąją Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai susitiko su Lietuvos Caritas atstovais ir aptarė bendradarbiavimą nustatant ir tiriant prostitucijos, prekybos žmonėmis atvejus, organizuojant pagalbą nukentėjusiems asmenims.       

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Marytė Puidokienė sako, kad prekybos žmonėmis mastai šalyje nemažėja. Išnaudojami labiausiai psichologiškai ir ekonomiškai pažeidžiami žmonės. Nuolatos tenka susidurti su atvejais, kai asmenys išvežami į užsienį neapmokamam vergiškam darbui, seksualiniam išnaudojimui, jaunos, socialiai pažeidžiamos merginos, įtraukiamos į prostituciją. Atsiranda ir naujos prekybos žmonėmis formos. Dažnėja atvejų, kai verbuojami paaugliai. Jie įtraukiami į grupes, išvežami į užsienį vykdyti nusikaltimų arba dalyvauti žiauriose kovose. Vis daugiau rūpesčių kelia priverstinės fiktyvios santuokos.Caritas darbuotojams teko susidurti su atvejais, kai moterys išvežamos į Didžiąją Britaniją esą dirbti restoranuose, o vėliau jos verčiamos tuoktis su trečiųjų šalių piliečiais, kad šie gautų leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Moterys patiria psichologinę ir fizinę prievartą, o pasprukti iš nusikaltėlių pinklių joms būna labai sudėtinga.          

Caritas atstovų teigimu, dažniausiai nukentėję asmenys būna prislėgti, jų psichologinė būsena – prasta, todėl jie stengiasi niekam nepasakoti apie patirtas kančias, siekia kuo greičiau viską pamiršti. Tiesa, dažnam to nepavyksta. Padaryta žala kartais būna milžiniška ir tam, kad žmonės vėl grįžtų į normalų gyvenimą, prireikia daug laiko, pokalbių su specialistais ir psichologais.        

   Policijos pareigūnai ir Lietuvos Caritas atstovai aptarė, kaip po nusikaltimų dažniausiai jaučiasi aukos, ir kaip su jomis reikia bendrauti, kad apsaugotume nuo dar didesnės žalos, kad žmonės atgautų pasitikėjimą aplinkiniais ir padėtų atskleisti nusikaltimus bei nubausti kaltus asmenis. Psichologė Aušra Varneckienė pareigūnams pateikė nukentėjusių asmenų psichologinį portretą, papasakojo, kaip atpažinti tokį asmenį, kaip su juo bendrauti, kad žmogus imtų pasitikėti ir pasidalintų skaudžiais prisiminimais.            

Lietuvos Caritas socialinė darbuotoja Vaida Gailiutė pateikė pavyzdžių, kai laiku suteikta policijos, bendruomenės, nevyriausybinių organizacijų pagalba gali padėti žmogui sugrįžti į normalų gyvenimą. Deja, ne visi atvejai būna sėkmingi. Policijos pareigūnai ir Lieuvos Caritas atstovai pripažino, kad itin svarbu kuo daugiau bendradarbiauti. Kartu teikiama teisinė, psichologinė, socialinė ir medicininė pagalba padeda apginti nukentėjusius asmenis ir grąžinti juos į įprastą gyvenimą, o nusikaltimus padariusius asmenis nubausti, taip užkertant kelią kitiems panašiems nusikaltimams. 

2015-05-04 SGNSF Specialiosios pedagogikos ir logopedijos bei Specialiosios pedagogikos ir judesio korekcijos IV kurso studentės lankėsi Šiaulių Vyskupijos Caritas organizacijoje – Pagalbos smurto aukoms skyriuje. 

Vizito tikslas – susipažinti su prekybos žmonėmis formomis bei mastais, prekybos žmonėmis prevencijos kryptingumu, atliepiant studijų programos socialinių ir asmeninių gebėjimų rezultatų pasiekiamumą Krizinių situacijų edukacinėje aplinkoje dalyko kontekste: t.y. siekiant užtikrinti profesinio tobulėjimo perspektyvos, nuolatinio mokymosi poreikį, ugdant būsimų profesionalų toleranciją, bendradarbiavimo gebėjimus. Susitikimo metu organizacijos atstovės Marytė Puidokienė bei Vaida Gailiutė pristatė Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms Lietuvos Caritas programą bei su studentais aptarė:
• prekybos žmonėmis formas, grėsmes, mastus;
• prevencijos organizavimo svarbą bei jos turinį;
• pagalbos nuo smurto nukentėjusiems asmenims organizavimo aspektus.
Pagal šią programą organizacijoje teikiama pagalbą asmenims, kurie apgaule buvo ar yra išvežti į užsienio šalis prievartiniams darbams, fiktyvioms vedyboms, nusikalstamai veiklai, įtraukti į prostituciją ar moterims, kurios jaučiasi paniekintos, apgautos, žeminamos, t.y. patyria psichologinį, seksualinį, fizinį smurtą.
Susitikimo metu aptartos studentų savanorystės galimybės programoje, siekiant padėti nukentėjusiems asmenims bei įgyti praktinių gebėjimų prevencijos organizavimo srityje, dirbant su potencialiomis prekyba žmonėmis aukomis.
Esame labai dėkingi Caritas darbuotojoms už informatyvią, naudingą informaciją.
Informaciją parengė

SPP katedros lektorė Odeta Šapelytė 

Skurdas, nedarbas, žinių stoka, priklausomybės – šios ir kitos bėdos ne vieną paskatina priimti abejotinus pasiūlymus ir, patikėjus saldžiais pažadais, pakliūti į prekiautojų žmonėmis tinklus. Tie tinklai jau išskleisti labai plačiai.

Tinka kiekvienas

 Kaip teigia Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausioji prokurorė Nida Grunskienė, šiais laikais nei aukų amžius, nei lytis nebesvarbu. Nusikaltėliams svarbiausia rasti labiausiai pažeidžiamus, patiklius žmones, įvilioti juos į spąstus, išvežti ir parduoti. Prekybos žmonėmis aukos – ne tik sekso vergės. Vyrai, moterys, vaikai verčiami vogti, elgetauti, pervežti narkotikus ar užsiimti kita neleistina veikla. Prekyba žmonėmis įgauna vis platesnį mastą – jį sumažinti pavyktų tik sutelkus visos visuomenės pastangas, tarnyboms ir žinyboms dirbant drauge. Vienas iš bendros veiklos iniciatorių Lietuvos „Caritas“ prie bendro stalo sukvietė įvairių Panevėžio tarnybų atstovus. Savivaldybės, švietimo, teisėsaugos, socialiniai darbuotojai ir kiti specialistai svarstė, ką daryti, kad kuo mažiau žmonių pakliūtų į 21 amžiaus vergiją.

 Šalyje pirmauja 

Klausantis tiesiogiai su prekybos žmonėmis aukomis susiduriančiųjų pasakojimų sunku patikėti, jog tai iš tikrųjų vyksta šalia mūsų. Patekusiems į prekeivių spąstus žmonėms išsivaduoti būna sunku, o nubausti sąvadautojus – dar sunkiau. Prokurorė N. Grunskienė pripažįsta, jog kiekviena byla reikalauja ypač daug susikaupimo ir pastangų. Šiuo metu prokuratūroje atliekami 6 ikiteisminiai tyrimai, 9 moterys pripažintos nukentėjusiosiomis, yra 23 įtariamieji. Pirmoji prekiautojų žmonėmis byla Panevėžyje buvo nagrinėta 2006 metais, nuo tada tokių nusikaltimų, taip pat ir bylų, tik daugėja. Pastaruoju metu teismui atiduota 20 baudžiamųjų bylų, 14 jau išnagrinėta, 43 asmenys pripažinti nukentėjusiaisiais, 41 – nuteistas. Griežčiausiai už prekybą žmonėmis nuteistam asmeniui skirta 13 metų laisvės atėmimo bausmė. Pasak N. Grunskienės, „Carito“ pagalba nukentėjusiesiems neįkainojama. Ši organizaciją daugeliui padėjo išsigelbėti iš sudėtingų situacijų, rasti prieglobstį. Daugiausia prekiautojų žmonėmis aukų – prostitutėmis verčiamos dirbti moterys.

 Aukos jaunėja 

Panevėžio regione dirbanti „Carito“ socialinė darbuotoja Živilė Liekienė atkreipia dėmesį, jog į prekiautojų žmonėmis nagus pakliūna vis jaunesnės mergaitės. „Teko padėti nukentėjusiai dvylikos metų mergaitei“, – sako socialinė darbuotoja. Jos teigimu, situacija keičiasi tikrai ne į gera. Moterų pirkliai įvairiausiais būdais vilioja penkiolikos, šešiolikos metų ar dar jaunesnes mergaites, žada joms aukso kalnus, o patikėjusiąsias paverčia sekso vergėmis. Pasitaiko, kad į sąvadautojų tinklus merginos patenka ne tik iš socialinės rizikos, bet ir iš rūpestingų, gerų šeimų. Dar viena tendencija – fiktyvios santuokos. Merginos kviečiamos už pinigus sukurti šeimas, tikisi nesunkiai praturtėti, tačiau nė nepastebi, kaip atimami jų pasai ir prarandama laisvė. Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį, jog vis daugėja berniukų tvirkinimo atvejų. „Atėjo laikas apie tykančius pavojus kalbėti visu balsu. Tik žinantieji, kas gresia, gali apsisaugoti. Perspėjimų niekada nebus per daug. Prevencinis darbas, ypač mokyklose, turi būti dirbamas ne valdiškai – papasakojau kartą ir gerai. Kiekvienas vaikas, ypač iš rizikos grupės, turi žinoti apie galimas situacijas, apgaulės būdus. Būtina atkreipti dėmesį į pasikeitusį elgesį, kitus įtartinus požymius“, – tvirtina prevencijos programos koordinatorė Erika Panova.

 Į užsienį neišvežė

 Prekybos žmonėmis aukoms padedančio „Carito“ socialinė darbuotoja Edita Krištaponienė sako, jog aukų nusikaltėliai dažniausiai ieško iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių. Edita pasakoja vienos mergaitės, pavadinusi ją Rasos vardu, atvejį. Dabar jai jau 18 metų. Rasa augo keturis vaikus auginančioje nepilnoje šeimoje. Išgerianti, nuolat sugyventinius keičianti motina, nepriteklius, skandalai, barniai – mergaitės vaikystėje džiaugsmo buvo mažai. Mokykloje ji laikėsi nuošaliai, neturėjo draugų, gėdijosi savo padėties. Kai Rasai buvo penkiolika, ji netikėtai susirado naujų draugų, kiek vyresnę draugę, su kuria nuolat kartu būdavo dvidešimtmetis vaikinas. Rasa su draugais dažnai susitikdavo, bendraudavo. Kartą naujieji draugai pasakė, kad netolimame kaime moteris ieško talkininkės daržams ravėti – pati sveikatos neturi, tad žada už ravėjimą neblogai sumokėti. Mergaitė iš karto sutiko imtis darbo, o draugai pažadėjo pas tą moterį nuvežti. Kelionė tęsėsi tik iki miško – ten sutartoje vietoje jau laukė trys vyrai, kurie penkiolikmetę seksualiai išnaudojo. Po to įvykio „draugai“ Rasą pradėjo šantažuoti, gąsdino visiems pasakysiantys, ką ji darė su trimis vyrais miške, jeigu nesutiks susitikinėti su jų nurodomais vyrais už pinigus. Rasa, nežinodama kaip išsigelbėti, sutiko, tačiau neprisivertė už pinigus tenkinti vyriškų aistrų ir iš ją laikiusio vyro glėbio pabėgo. Išsigandusią, išsitaršiusią keliu lekiančią mergaitę paėmė pavežti jauna pora – išklausę padriko pasakojimo, žmonės nuvežė Rasą į policiją. Taip ji pateko į „Carito“ globą ir paliko nemielus namus. 

Varo elgetauti

Tokių merginų kaip Rasa yra ir daugiau. Ne kiekvienai iš jų pavyksta sutikti pagalbos ranką tiesiančių žmonių, išsivaduoti. Miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Audronė Grainienė sako, kad nepilnamečiams, kaip ir suaugusiems žmonėms, gresia pavojus patekti ne tik į sekso vergiją. Vaikai priviliojami ir įtraukiami į įvairias neteisėtas veikas – jie seksualiai išnaudojami, verčiami elgetauti, prekiauti narkotikais, tapti kišenvagiais, organų donorais, gali būti parduodami įvaikinti. Pirmiausia grėsmė kyla rizikos grupei priklausantiems vaikams – iš socialinių įgūdžių stokojančių, nedarnių,girtaujančių šeimų, pavojus gresia šeimos krizę išgyvenantiems, skurdą, netektį, sunkumų moksle, bendraujant patiriantiems vaikams. „Kaip nusikaltėliai išsirenka, išskaičiuoja galimas aukas, taip jas turėtume numatyti ir mes – mokytojai, atsakingų tarnybų specialistai. Vaikas neišvežamas per vieną dieną, dažniausiai tam nuosekliai ruošiamasi – būsima auka stebima, įkalbinėjama“, – sako A. Grainienė. 

Vitalija Jalianiauskienė 

Policija teigia Lietuvoje itin retai susidurianti su nepilnamečių prostitucijos atvejais, tačiau šioje srityje dirbantys specialistai tikina, kad jos mastai kur kas didesni nei manoma. Už ką nepilnametės pasiruošusios parduoti savo kūną?

Paklaikusi mergaitė nuo kliento išbėgo į kelią
„Caritas“ programos „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms“ koordinatorės Kristinos Mišinienės teigimu, bėda ta, kad prostitucija užsiimančios nepilnametės netgi pareigūnų dažnai stigmatizuojamos – esą pati kalta. Tiesa, išimčių pasitaiko. Ji iki šiol prisimena prieš keletą metų vykusią bylą, kai pareigūnų principingumas leido padaryti tai, kas Lietuvoje beveik neįmanoma – vaikų prostituciją jie sugebėjo kvalifikuoti kaip prekybą žmonėmis.
„Minėtas atvejis paaiškėjo, kai paauglė, visa paklaikusi, išbėgo ant kelio ir stabdė mašinas. Sustojo jauni žmonės. Sunkiai artikuliuodama ji pradėjo prašyti pagalbos ir buvo nuvežta tiesiai į policiją. Pasirodė, kad mergaitė bėgo nuo kliento. Jai tuo metu buvo vos 15 metų, o jos suteneriai buvo taip pat nepilnametis ir 20-metis. Pastarieji teisme bandė įrodinėti, kad jai pačiai labai patiko užsiimti prostitucija, nors pati mergaitė labai sunkiai davė parodymus, nes jai buvo labai gėda. Taip gėda, kad ji tikino turėjusi vos vieną ar du klientus, nors iš tiesų jų buvo daug daugiau. Paauglė turėjo šeimą, bet po šio įvykio buvo apgyvendinta globos namuose. Teismo proceso metu paaiškėjo, kad šeimoje ji buvo neprižiūrima, labai nesutarė su mama, nors tai iš jos ištraukti taip pat nebuvo lengva. Tai buvo labai sutrikęs, apleistas vaikas, patekęs į šią situaciją dėl didžiulio vienišumo jausmo, nors iš pažiūros atrodė drąsi ir savimi pasitikinti. Jei paklaustume klientų nuomonės apie ją, taip pat turbūt išgirstume – smagi kekšytė. Esą, ko ji skundžiasi, juk būdavo patenkinta. Jei tuo metu ji būtų nepabėgusi, greičiausiai iki šiol būtų dariusi tą patį ir grimzdusi vis gilyn“, – svarstė pašnekovė. K. Mišinienės teigimu, iš pradžių paauglė džiaugėsi savo naujais draugais, kurie su ja gražiai elgėsi. Vieniša mergaitė manė pagaliau atradusi savo kompaniją, manydama, kad kažkam reikalinga. Tačiau pastarieji, žinodami, kad ji naivi, patikli, pagaliau, kad jos niekas negins, tėvai ja nesurūpina, o ji pati nuolat bėga iš namų, nes nesutaria su mama, po kurio laiko pradėjo ją šantažuoti, kad ji pradėtų susitikinėti su klientais. „Tačiau ši veikla jai pasirodė visiškai nepriimtina, o klientai, kurių fantazijos – siekiančios toli, žinia, šias paslaugas perka, kad patenkintų pačius įvairiausius savo įgeidžius ir poreikius ir nedaro jokių nuolaidų vien todėl, kad prieš juos vaikas“, – įsitikinusi pašnekovė
Pasak jos, daugybė vaikų iš nedarnių šeimų, netgi tokių, kurių namuose yra pilnas maisto šaldytuvas, jaučiasi labai vieniši ir dažnai jų bendraamžiai ar vyresni draugai jiems tampa tarsi dievai, kurie taip smarkiai pradeda reguliuoti jų gyvenimą, kad netgi išstumia į prostituciją. O kai mergaitė nori pasitraukti, ji šantažuojama, kad bus paviešinta tai, kuo užsiėmė. Būtent taip buvo šantažuojamos mergaitės Švėkšnoje, todėl jos ir toliau darė tai, ko prašė vyresnės draugės.
Ar tiek Lietuvos vyrų tikrai turi problemų?
„Tuo tarpu visuomenė svarsto, ar nereikėtų prostitucijos legalizuoti. Tuomet globos namai būtų pilni tokių kaip mano minėta mergaitė. Mes visi matome tik pasekmes – išsidažiusias, agresyvias paaugles, kurioms esą rūpi tik pinigai, bet ar pagalvojame, kaip įeinama į šią subkultūrą? Visi įsivaizduoja, kad prekyba žmonėmis vyksta tik užsienyje, o šalies viduje yra prostitucija. Ir dėl Švėkšnos mergaičių mes labai daug ginčijomės su tyrėjais ir prokurorais, bet nepavyko jų perkalbėti, kad tai ne prostitucijos, o prekybos žmonėmis atvejis“, – teigė K. Mišinienė.
Pašnekovės teigimu, teisėjai taip pat prisipažįsta, kad tokias mergaites stigmatizuoja – žiūri į išorę, kaip mergaitė atrodo, kuo apsirengusi, kaip elgiasi, bet nemato už jos vaiko. Nors pagal įstatymus vaiko sutikimas seksualiniams santykiams nėra lengvinamoji aplinkybė, teisėjus veikia visuomenėje įsišakniję stereotipai – esą jeigu žinojo, kuo užsiims, pati kalta. Jei pati ir klientų ieškojo, apskritai nurašyta.
„O klientai praktiškai niekada nenustatomi. Kodėl jie perka šias mergaites? Juk kiek kilogramų ant savęs makiažo jos neužsikrautų, tai yra vaikai. Nereikia padidinamojo stiklo, kad pamatytum, kad jų šis kūnelis dar nesusiformavęs. Šie vyrai patys turbūt turi problemų, bet negi tiek Lietuvos vyrų turi problemų? Dabar turime atvejį, kai keturi vyrai nuolat keliaudavo pas aštuonerių metų mergaitę. Su jais mergaitė susipažino per socialinį tinklą. Ji įsivaizdavo, kad tai jos draugai, kurie prašo tam tikrų dalykų. Kadangi ji norėjo turėti draugų, pildė jų pageidavimus. Vėliau jai pasidarė baisu, bet šie jos nebenorėjo paleisti – jiems buvo su ja labai smagu. Taigi vaikas nė necyptelėdamas daro šlykščius dalykus, nereikia jo nei mušti, nei įkalbinėti. Užtenka burtažodžio – „juk aš tavo draugas“, – piktinosi pašnekovė.
Nepilnamečių prostitucijos skirtumai Lietuvoje ir užsienyje
Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus viršininkas Justinas Kuzmickas DELFI pasakojo, kad sekso paslaugų paslaugą lemia regionas ir miestas. Kuo jis didesnis, tuo didesnė ir paklausa.
„Aš atskirčiau prostituciją, kuri vykdoma Lietuvoje, ir organizuotų nusikaltėlių, kurie mergaites išgabena į užsienį, kur ir paklausa, ir kainos didesnės, veiklą. Lietuvoje nepilnamečių prostitucija, mano manymu, vykdoma mėgėjiškai. Neretai suteneriauja tiesiog vyresnės draugės ar draugai. Labai retas atvejis, kad merginai tuo užsiimti pasiūlytų kažkas iš gatvės. Paprastai tai pažįstami asmenys, kurie arba patys sąvadauja, arba tarpininkauja. Manipuliuojama draugyste, meile – esą jeigu myli mane padaryk tai, žadami aukso kalnai, o nepilnametei juk daug nereikia – gavo pinigų įsigyti naujus batus ar kitą daiktą, ir jau patenkinta, dalinasi tais uždirbtais pinigėliais su draugėmis ar draugais. Skelbimai paprastai talpinami į pažinčių portalus ar televiziją, todėl ir klientų būna tiek, kiek pavyksta – vienas, du, trys. Kaina – taip pat sutartinė.
Tačiau dažnai pasitaiko, kad kai mergaitė išstato save klientams pati ar per draugus, per klientus gandai apie jas ateina ir iki organizuotos prekybos žmonėmis atstovų, kurie, prieš nuspręsdami, ar imtis mergaitės, prieš tai ją apžiūri ir įvertina, taigi atsirenka, ar ji tinkama išvežimui į užsienį. Tai jau visai kita situacija. Ten jau vyksta juodas darbas. Profesionalus sąvadautojas auką nori kontroliuoti kuo labiau ir savo įtakoje išlaikyti kuo ilgiau. Išvežant į užsienį, mergaitei visiškai nepažįstamą aplinką, tai padaryti paprasčiausia“, – pasakojo kriminalistas.
Vidutinė sekso kaina užsienyje yra 50 eurų. Kiek iš šių pinigų gauna pati mergina, sprendžia sąvadautojas. Tai ne susitarimo reikalas, o sąvadautojo malonės klausimas: esą jeigu man gera nuotaika, aš tau duosiu pinigų. Mat merginai negalima duoti uždirbti pinigų, antraip po vieno kito mėnesio ji su jais pabėgs. Ji turi nuolat jausti pinigų stygių, kad juos uždirbinėtų. Būtent taip įgyvendinamas kontrolės mechanizmas.
„Dar pridėkime narkotikus. Kai 16-17 metų mergina keletą mėnesių pardavinėja savo kūną, nejausdama jokio malonumo, meilės, priimdama lytinius santykius tik kaip sunkų fizinį darbą, ji tarsi įkrenta į psichologinį sapną, netikrumo būseną, todėl net ir paleista nežinotų, kur eiti. Todėl narkotikai ir sekso verslas – neatskiriami. Jie tiesiog padeda egzistuoti toje patogioje sapno būsenoje. Žinoma, po kurio laiko merginos atsikvošėja ir tuomet jau bando bėgti, bet kiekvienu atveju laiko reikia skirtingai – nuo kelių mėnesių iki kelių metų. Ner etai pasitaiko, kad jas išg elbėja ir klientai, būna meilės istorijų“, – teigė pašnekovas.
Paauglės už dovanas tampa verslininkų ir nusikaltėlių meilužėmis?
Pareigūno teigimu, pačios nepilnametės, pradėjusios verstis prostitucija, puikia suvokia, ką darančios, tačiau dėl nepakankamos brandos jos negali savo veiksmų vertinti adekvačiai. Save vertinti jos pradeda sulaukusios 22-24 metų, pradeda savęs nekęsti, kabintis į gyvenimą. Ši veikla labai keičia žmogų ir vėliau atsigauti psichologiškai tikrai labai sunku. Būna, kad merginos pradeda gyventi kitaip, bet ir vėl nuklysta ir pasineria į prostituciją.
„Nors įstatymiškai nepilnamečių prostitucija, kvalifikuojama kaip pelnymasis iš nepilnamečio prostitucijos, ir prekyba žmonėmis atribojama, mano manymu, merginomis manipuliuojama visais atvejais. Visais atvejais nepilnametė kontroliuojama, todėl, mano manymu, pelnymasis iš nepilnamečio prostitucijos turėtų būti įvardijamas nebent tada, kai sąvadautojas nežymiai vyresnis ir išsivystęs protiškai už auką. Kai 30-metis sąvadauja nepilnametę merginą, koks čia pelnymasis? Tai prekyba žmonėmis. Aišku, kad mergina jaučiasi silpnesnė ir priklausoma nuo vyriškio, kuris manipuliuoja silpnomis merginos vietomis.
99 proc. mergaičių, kurios užsiima prostitucija, yra iš sudėtingų šeimų – tėvų visai neturi arba tėvai girtauja, neturi socialinių įgūdžių, jų neprižiūri. Kai vaikas apleidžiamas, jis eina į gatvę. Kad į prostitucijos tinklą patektų mergaitės iš normalių šeimų – didelė retenybė, nors išimčių būna: turėjome atveji, kai paauglė tiesiog anksti subrendo, pradėjo maištauti prieš tėvus, norėjo tapti savarankiška ir mama su ja nebesusitvarkė. Paprastai mergaitėms – 16-17 metų. Mat tokio amžiaus jos jau atrodo labiau subrendusios. Jaunesnių kūnas labiau primena vaiką nei moterį ir tokiu atveju tai jau labiau susiję su pedofilija. Tiesa, buvo atvejis, kai mergina buvo jaunesnė nei 16 metų, bet tai buvo ne prostitucija, o liguista meilė tarp jos ir 50 metų vyriškio“, – pasakojo J. Kuzmickas.
Nepilnamečių klientai – patys įvairiausi vyrai: nuo darbininkų iki verslininkų, yra ir vedusių. Jų amžius – maždaug iki 50 metų. „Prostitucijos paslaugų paklausa Lietuvoje tikrai yra, susirasti merginas taip pat labai paprasta. Atsidarykite bet kokį pažinčių portalą ir pamatysite krūvą skelbimų: mergina už „paramą“ ar „paramėlę“.
Pasak pareigūno, jo mieste signalai apie nepilnamečių prostituciją pasiekia labai greitai, todėl tokie atvejai greitai išaiškinami. Signalai ateina iš visur – tiek iš institucijų, tiek iš paprastų piliečių. Buvo atvejis, kai po vieno piliečio pranešimo paaiškėjo prekybos vaikais atvejis, organizatoriai buvo nuteisti.
Daug sudėtingiau teisingai įvertinti atvejus, kai nepilnametės dirba pačios sau. „Žinome atvejų, kai vyresnių klasių moksleivės susitikinėja su verslininkais ar nusikalstamo pasaulio atstovais, kurie jas apipila dovanomis. Ar galima tai vadinti sisteminga prostitucija? Tai ne tas pats, kai atsiranda žmogus, kuris stumia merginą užsiimti prostitucija ir iš to pelnosi. Taigi jei nepilnametė susitikinėja su pagyvenusiu vyriškiu, ką mes jai galime pasakyti? Esą tai draugas. Tyrimą būtų galima pradėti, jeigu ji turėtų kelis tokius vyrus per dieną ir jie keistųsi“, – svarstė pašnekovas. 

 Inga Saukienė