Category: Straipsniai – 2015

Pirmą kartą Jungtinės Karalystės (JK) istorijoje dėl šiuolaikinės vergystės į teismą paduota britų kompanija. Šeši lietuviai į Aukščiausiąjį teismą Londone kreipėsi ieškodami teisybės po to, kai darbe patyrė išnaudojimą ir prievartą.

Šeši lietuviai kaltina kompaniją „DJ Houghton”, jos direktorių Darrellą Houghtoną ir sekretorę Jacqueline Judge dėl prekybos žmonėmis bei prievartos dirbant sunkius darbus.
Į Kente esančią įmonę vištų gaudymo darbui ieškovai buvo atvežti iš Lietuvos. Pradėjus dirbti, darbuotojai buvo apgyvendinti perpildytoje, purvinoje patalpoje kur su jais buvo nepagarbiai elgiamasi.

„Jautėmės tarsi įkalinti, kaip vergai“, – prisiminimais dalinosi vienas iš nukentėjusių Antanas Galdikas.

Vyrai pasakojo, jog beveik visą darbo įmonėje laikotarpį buvo verčiami dirbti ir gyventi be jokių, net elementarių patogumu: lovos, dušo ar maisto. Už darbą taip pat nebuvo tinkamai sumokėta. Lietuviai buvo pasamdyti ir komapnijoje dirbo 2008-2012 metais. Jų darbas buvo itin sunkus: gaudyti vištas vištidėse ir pakrauti jas į sunkvežimį. Ūkis, kuriame vyrai dirbo, didžiausiems Britanijos prekybos centrams tiekė viščiukus bei vištų kiaušinius, pažymėtus prekiniu ženklu „Happy Eggs”.
Vištų ūkyje dirbę žmonės kentė ypač sudėtingas sąlygas. Darbininkai miegojo perpildytuose kambariuose ant utelėmis ir blusomis nusėtų čiužinių, kartais taip išalkdavo, kad valgydavo žalius kiaušinius. Darbo metu jiems nebuvo leidžiama pailsėti, o jei norėdavo nueiti į tualetą, darbininkams buvo liepta šlapintis į butelius ir tuštintis į plastikinius maišelius. Neįtikėtina, tačiau po vadinamos darbo dienos, vyrai buvo siunčiami dirbti į kitą ūkį. Namo jie grįždavo trumpiau nei valandai.

Atlyginimai buvo mažinami dėl absurdišku „nusižengimų“, kaip pavyzdžiui, virtuvėje palikto neplauto puodelio ar pastebėjus kur nors išeinant iš savo kambario nakties metu.
Nukentėjusieji tvirtino, jog darbų vadovai elgėsi brutaliai. Vienas iš jų, veisiantis rotveilerių veislės šunis lietuvis prižiūrėtojas Edikas Mankevičius dažnai žemindavo bei grasindavo užpjūdyti šunimis. Tiesa, nusikaltėlis išvyko į Lietuvą prieš pat policijos reidus, todėl jo apklausti nepavyko iki šiol.
„Mūsų klientai tenorėjo užsidirbti pragyvenimui, kad galėtų išlaikyti save ir savo šeimas. Tačiau, vietoje to, krito į skolas, buvo nuolatos įžeidinėjami, dirbo nesuvokiamai ilgas valandas be pertraukų ir tinkamo atlygio. Šiuo metu jie yra benamiai ir skursta”, – sakė ieškovų advokatė Shanta Martin.

Nukentėjusieji iš priespaudos išsilaisvino dar 2012-aisiais pabėgdami į netoliese esantį Piliečių konsultavimo biurą (angl. Citizens Advice Bureau). Nors vyrai laisvi jau trejus metus, tačiau kaltinimai dėl vergystės organizavimo nebuvo pateikti nei vienam iš kompanijos vadovų ar prižiūrėtojų. Šeši lietuviai patys kreipėsi į advokatus siekdami žalos atlyginimo už išnaudojimą ir darbe patirtą prievartą.

JK Nacionalinės nusikaltimų agentūros prekybos žmonėmis centras penkis iš šešių į teismą besikreipusių vyrų pripažino prekybos žmonėmis aukomis.

„DJ Houghton” kompanija jau yra pelniusi „blogiausio Jungtinės Karalystės įdarbintojo” vardą, kurį suteikė įdarbintojų licencijavimo institucija (angl. the Gangmasters Licensing Authority).

Advokatų kontora „Leigh Day” nukentėjusiųjų vardu pradėjo ieškinį prieš žalos pridariusią kompaniją ir jos savininkus. Nukentėjusiuosius ginanti advokatė S. Martin piktinosi, kad policija atsainiai žiūri ir vilkina bylos tyrimą.

Ši byla toliau nagrinėjama Londono Aukščiausiojo teismo. Šiuo metu sprendžiama ar bus leidžiama Houghtono gynėjams atidėti bylinėjimąsi iki 2016-ųjų metų. Svarstymas planuojamas 2015 rugpjūčio 11 dieną, antradienį. „Leigh Day“ advokatų kontora tvirtai teigė, kad šiam prašymui bus „kategoriškai nepritarta“.  

2015 m. rugpjūčio 10 d. http://www.tiesa.com

Rugpjūčio 6 d. Anykščiuose Lietuvos Caritas vykdė socialinę akciją „Ekspozicija ant ratų“.

Akcijos metu praeiviai susipažino su prekybos žmonėmis pavojais ir pagalbos jiems suteikimo galimybėmis.

– Lietuvos Caritas jau keturiolika metų vykdo programą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Vykdoma socialinė akcija „Prekybos žmonėmis – verslas be taisyklių“ – tai visiems prieinamas būdas supažindinti Lietuvos piliečius su prostitucijos ir prekybos žmonėmis problema. Ekspozicija vaizdingai byloja apie verslą be taisyklių, kuris, galbūt, vyksta šalia jūsų. Manome, kad ši akcija gali įspėti ir išbūdinti žmonių pilietiškumą, kad būtume budrūs ir neabejingi, pastebėję įtartiną atvejį ar situaciją. Daugelis mano, kad tai jų neliečia, kai tai vyksta kažkur kitur ir t.t. Tačiau, jeigu mes būsime abejingi, tuomet po truputį vis daugiau žmonių pateks į užburtą nusikaltimų ratą, – teigė projekto  „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“  vadovė Kristina Mišinienė.

Anykščiuose vykusioje akcijoje su anykštėnais  taip pat bendravo programos  „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Erika Panova ir Panevėžio regiono skyriaus socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė. Baigiantis socialinei akcijai mūsų mieste, jos vykdytojų paprašėme  pasidalinti įspūdžiais.

–  Anykščiuose praleidome tikrai prasmingą dieną. Anykštėnai atviravo ir  drąsiai kalbėjo apie tai, ką yra girdėję apie šią problemą. Abejingų praeivių sutikome labai nedaug. Visi turime dalintis informacija apie prekybos žmonėmis pavojus ir pagalbos suteikimo galimybes. Kiekvienas privalome žinoti, jog pagalba krizinėse situacijose visą parą teikiama telefonu  8- 679- 61617 arba 112, – akcentavo K. Mišinienė.

Ramunė Šaltenienė

Su pedofilijos bylomis dirbantys pareigūnai patys stebisi šio reiškinio mastais Lietuvoje. Dažniausiai vaikai tampa savo artimiausių žmonių – tėvo, patėvio, brolių aukomis, o motinos, kaip įmanydamos, problemą glaisto, palaikydamos ne vaiką, o prievartautoją. 

Ką pasakoja patys vaikai „Ta diena buvo baisiausia mano gyvenime. Man buvo tik 13 metų! Tas vyras atsirado tiesiog iš niekur, matyt, jau kurį laiką sekė mane, o aš, žioplė, nieko nepastebėjau. Kai lifto durys užsidarė, jis puolė mane, pradėjo draskyti drabužius. Pamenu, kaip jis visas drebėjo, inkštė tokiu ne žmogaus balsu… Tas atsitikimas lifte sugriovė mano ir mano tėvelių gyvenimą“. „Patėvis palaukdavo, kol mama išeis į darbą ir pradėdavo lįsti prie manęs, graibyti, prašydavo liesti jo organą… Siaubingai bijojau likti su juo viena, o mama išeidama sakydavo: „Lieki dabar už šeimininkę, rūpinkis tėtuku“. Kai man sukako aštuoneri, jis mane pirmą kartą išprievartavo, po to dar daug kartų tą patį darydavo“.
„Kiti vaikų namų berniukai nuvedė mane tada pas Vytą, sakė, kad parodys turtingą senį, jis turi gerą kompiuterį, leis žaisti, kiek norėsiu. Norėjau pasiimti sesę, bet jie sakė, kad nereikia, Vytui nepatinka mergaitės. Kai įėjom į laiptinę, viskas taip apleista atrodė, bet viduje buvo labai tvarkinga, daug aparatūros. Vytas sakė: „Oj, bausiu aš tą blogą berniuką, smarkiai bausiu. Prisimenu, mane pykino visą laiką, verkiau, prašiau jo išleisti. Kai jau naktį paleido, atidavė drabužius, taip lėtai ėjau į namus, taip sunkiai kelią radau, neprisimenu kaip parėjau“. Pasak Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovės Kristinos Mišinienės, tai tik kelios ištraukos iš vaikų parodymų teismuose.

„Šiandien kriminalinių įvykių suvestinėse šių istorijų nuotrupos priverčia mus krūpčioti, griežti dantimis: „mano vaikui padarytų taip – ant kuolo pamaučiau“, „į gaidyną tokį, tegu prievartauja patį negailėdami“ ir pan. Seksualinių nusikaltimų prieš vaikus srityje mes šiandien gyvename nuo įvykio iki įvykio. Teisinis šių nusikaltimų aspektas šiandien, ko gera, yra aiškiausias. Tačiau ar pedofilinį sutrikimą turintys asmenys pasitaiso įkalinimo vietose? Ar kas nors iš viso vertina „atsėdėjusių“ pedofilų galimybę saugiai, nekeliant tos pačios grėsmės, įsilieti į bendruomenę? Aišku, mūsų prakeiksmai, grūmojimai, fizinis susidorojimas kuriam laikui galbūt pristabdys pedofilo impulsus, tačiau kas toliau? Todėl būtina ieškoti jų elgesio priežasčių, medikamentinės, psichoterapinės pagalbos jiems. Jei suprasime, kas vyksta su šiais „monstrais“, apsaugosime jų būsimas aukas – tuos niekam nematomus penkiamečius-šešiamečius, kūkčiojančius pedofilų miegamuosiuose. Užsienyje teko susidurti, kad įkalinimo įstaigoje šie žmonės privalo lankyti psichoterapiją. Pas mus nieko panašaus nėra. Jie paprasčiausiai uždaromi, iš karto patenka į žemiausią kastą, yra visaip ujami ir kankinami, po to išleidžiami su šia žyme kaktoje ir toliau elgiasi taip pat – kaip žvėriukai, negalintys suvaldyti savo impulsų. Todėl, mano manymu, būtina derinti bausmę ir gydymą“, – svarstė pašnekovė. Kita vertus, daug tyrimų, jos teigimu, nutraukiama ir nesunku suprasti kodėl. Kaip vaikas gali liudyti prieš savo patėvį, kai jis net neiškeliamas iš šeimos? Dar daugiau, buvo ne vienas atvejis, kai motina gina prievartautoją, o ne vaiką: „vaikeli, tu išsigalvoji“ arba „tu pakentėk, nes aš jį myliu“. „Štai ir paskutinis atvejis – mama pati persekioja savo dukrą, nes prievartautojas jam brangesnis, nors ji puikiai žino, ką jis daro dukrai. Niekada nebūčiau patikėjusi, bet toks fenomenas Lietuvoje dažnas“, – pasakojo K. Mišinienė.

Pedofilai – savo tėvų auklėjimo aukos? Pasak gydytojo psichiatro, psichoterapeuto, individualiosios psichologijos analitiko, seksologo Viktoro Šapurovo, pedofilija pagal tarptautinę ligų klasifikaciją priskirta seksualinio pasirinkimo sutrikimų grupei. „Poreikis ieškoti seksualinio kontakto su vaiku susijęs su tam tikrais psichologiniais sutrikimais, kurie formuojasi vaikystėje, taigi jie pirmiausiai susiję su netinkamu auklėjimu, dėl kurio susiformuojama menkavertiškumo jausmas, žmogus mano nesugebantis kurti lygiaverčių santykių su savo amžiaus partneriu, todėl jį traukia prie vaikų, kurie nesuvokia situacijos ir nesugeba pasipriešinti. Taip užmaskuojama pasąmoninė baimė būti atstumtam. Taigi žmogus yra savo tėvų auklėjimo klaidų auka. Kadangi šis sutrikimas susijęs su vienu iš gyvybinių instinktų – seksualiniu, psichoterapijos keliu jį išgydyti, t. y. pasiekti, kad žmogaus net netrauktų prie vaikų, labai sudėtinga. Tik nedideliam skaičiui žmonių tokia psichoterapija padeda visiškai išsivaduoti. Dažniausiai, nors teisinė sistema riboja jų galimybes įgyvendinti instinktus, trauka išlieka. Pats žmogus jaučia didžiulį vidinį konfliktą. Viena vertus, jis žino, kad tokie veiksmai netoleruotini ir baudžiami, supranta, kad daro didžiulę žalą vaikui, kita vertus, jaučia didžiulę seksualinę trauką, kuriai negali atsispirti. Tai nėra sąmoningas nuėjimas į kairę iš neturėjimo ką veikti, tai liga. Iš esmės seksualinė trauka, noras mylėtis yra normalus reiškinys, tačiau tik ne su vaiku. Vaikui tokie santykiai daro labai didelę žalą, jis turi pradėti lytinį gyvenimą tik sulaukęs brandos. Beje, nors gerokai dažniau šį sutrikimą turi vyrai, pasitaiko ir moterų. Man pačiam teko susidurti su atveju, kai motina vertė santykiauti su ja savo sūnų ankstyvoje paauglystėje“, – pasakojo specialistas. Pašnekovo teigimu, kadangi išgydyti šį sutrikimą sudėtinga, įvairiose šalyse klausimas sprendžiamas įvairiai – laisvės apribojimu, sterilizavimu ir pan. Kita vertus, sterilizavimas potraukio nepanaikina. Žmogus stengiasi valdyti, slopinti instinktus, bet vieną dieną jie vis tiek prasiveržia ir tuomet visos moralinės normos atidedamos į šalį. Veiksmingos cheminės terapijos taip pat nėra. Kad būtų numalšintas seksualinis potraukis, reikėtų užblokuoti lytinių hormonų gamybą, o tai didžiulis perversmas ir žala organizmui. Kita vertus, klausimas dėl žalos dviprasmiškas. Mes saugome pedofilo sveikatą, bet juk vaikui padaroma žala – ne mažesnė. Lytinė prievarta vaikystėje sutrikdo vaiko lytines funkcijas ateityje: lytiniai santykiai kelia baimę, prarandamas sugebėjimas džiaugtis meile. Tiesa, šie sutrikimai lengviau pasiduoda gydymui, bet taip pat reikalauja labai daug laiko ir pastangų. Ar galima tokius žmones atpažinti iš elgesio? Aplinkiniai gali pastebėti, kad žmogus labai meilus su vaikais: noriai žaidžia su svetimu vaiku, bando kartu su juo kur nors išeiti, atsiskirti nuo visų. Paprastai vyrai, kurie mielai bendrauja su vaikais, kaip tik labai giriami, bet šiuo atveju noras bendrauti jau yra perdėtas, ypač įtariai reikėtų vertinti bandymą išsivesti vaiką. Mat vyras iki tol galėjo nė neplanuoti seksualinio kontakto, bet seksualinė traukia jį skatina ieškoti progos likti su vaiku dviese.

Kas trečioje byloje keisti parodymus vaiką spaudžia motina Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Ignas Raila, paklaustas, kokie yra pedofilijos mastai, teigė pats nustebęs dėl šios problemos paplitimo: kiekvienas prokuroras nuolat turi 12-16 tokių bylų. „Didžiausia problema, kad šiandien mūsų šalyje nėra organizuotos, kompleksinės pagalbos seksualinę prievartą patyrusiems vaikams. Egzistuoja Vaiko raidos centras, bet jis yra tik Vilniuje, be to, jame tenka laukti savo eilės, prieš tai reikia pasirūpinti psichologo siuntimu, pagaliau yra šeimų, kurios neturi už ką nuvykti iki Vilniaus. Todėl vaikas lieka tarp dangaus ir žemės. Kad ir paskutinis atvejis – patėvis žagino mergaitę, o motina jai daro poveikį. Paėmėme vaiką iš šeimos, bet kur jį dėti? Vaiko teisių tarnyba siunčia ją į globos namus, bet pastarieji atostogauja, išsikėlė, psichologas taip pat atostogauja, vaikas dabar pasimetęs tarp motinos ir teisėsaugos institucijų, o pasikalbėti su kuo neturi. Vaiko raidos centras jį priims tik po savaitės. Trūksta ir socialinių tarnybų darbo su daugiavaikėmis socialinės rizikos šeimomis, kuriose dauguma seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų ir nutinka. Būna ir taip, kad vyresni paaugliai šiose šeimose pradeda išnaudoti mažesniuosius, skatindami juos 5 litais, vienu litu, saldainiu ir pan. O po to tas mažametis eina prie suaugusiųjų ir siūlose „duoti“ už litą, kadangi jam formuojasi nuostata, kad tai normalu. Labai reikalingas seksualinis vaikų švietimas, kurio pas mus šiandien iš esmės nėra“, – pasakojo teisėsaugos atstovas. Seksualinės prievartos aukas galima suskirstyti į dvi amžiaus grupes. Pirmajai priskiriami vaikai nuo šešerių iki devynerių metų. Jis paprastai nesupranta, kas su jais daroma, o kai jau pradeda suprasti, jiems aiškinama, kad taip jie mokami seksualinio gyvenimo – esą yra normalu, kad tėvas turi mokyti dukrą, paruošti gyvenimui pats atlikdamas šiuos veiksmus. Antra didelė grupė – 10-17 metų paaugliai. Jie dažnai dėl naivumo ar psichinės negalios įkliūna per socialinius tinklus, kai kurie tiesiog nori pažinti seksualinius pojūčius, todėl pasiduoda suaugusiojo įtakai. Prievartautojas vaiką visą tą laiką turi kaip savo lėlę, kuria naudojasi vieną ar du kartus per savaitę, nes jam reikia patenkinti savo seksualinius poreikius, kurių, tarkime, žmona ar sugyventinė nepatenkina. Kol paaiškėja seksualinės prievartos atvejis, gali praeiti dveji-treji metai: paaugęs vaikas prasitaria ar aplinkiniai pastebi, kad jo elgesys seksualizuotas, pavyzdžiui, jie dažnai maunasi kelnes ir pan. Pasak pašnekovo, surinkti įrodymus tokiose bylose labai sunku. Prievartautojai labai įtikinamai ginasi, neigia savo kaltę, tikina tik prižiūrėję vaiką, palaikę su juo santykius, o vaikas ėmė ir prisigalvojo. Didžiąją dalį šių nusikaltimų įvykdo vaiko artimos aplinkos žmonės, apie 20 proc. atvejų su priekabiautojais vaikai susipažįsta elektroninių priemonių pagalba – per socialinius tinklus. „Praktiškai kas trečioje byloje susiduriame su atveju, kai vaikui spaudimą keisti parodymus daro motina, kuri netiki vaiku, o tiki savo vyru ar sugyventiniu. Būtent todėl vaiką reikėtų iškart paimti iš šeimos. Štai ir šiandien turiu tris bylas, kuriose motinoms pradėtos bylos dėl poveikio vaikui, tačiau įrodinėjimo procesas sudėtingas: jos tiesiogiai neliepia vaikui pakeisti parodymus, bet manipuliuoja jo emocijomis – esą prisimink, kaip mes gerai gyvenome. Taip sukeliamas gailestis ir kaltės jausmas, todėl vaikui užtenka pamatyti motiną ir jis iš karto keičia parodymus. Įrodymus surinkti tokiose bylose labai problematiška ir todėl, kad įkalčiai nėra akivaizdūs, sunaikinti arba pažeisti, kadangi prievarta tęsiasi ilgai, be to, naudojamas oralinis būdas, kuris nepalieka jokių žymių“, – pasakojo I. Raila. Numatomos bausmės už šiuos nusikaltimus yra didelės, beveik kaip už žmogžudystę – už mažamečio (iki 14 metų) išžaginimą skiriama bausmė nuo 5 iki 15 metų nelaisvės. Prokuroras prisimena atvejį, kai už vieną seksualinį veiksmą žmogus gavo 9 metų nelaisvės. Paprastai už mažamečio žaginimą skiriama 6-9 metų laisvės atėmimo bausmė, jei santykiaujama su vyresniu nei 14 metų vaiku – iki penkerių metų, net jei auka sutinka, už vaiko tvirkinimą dažniausiai skiriama iki trejų metų nelaisvės.

Dainius Sinkevičius 

Noriu pasidalyti pasakojimu, kurį mums, Lietuvos „Carito“ darbuotojoms, atsiuntė neįgalios mergaitės, prievartautos, pardavinėtos sekso ištroškusiems klientams, mama.

 Esame paprasta šeima, gyvename kaimiškoje vietovėje. Du sūnūs jau tuoj įžengs į pilnametystę, o pagrandukė dar paauglė. Ji yra kitokia nei jos bendraamžės. Mūsų Linutės protas ir jausmai yra kaip mažo vaikelio, naiviai ir patikliai reaguojančio į aplinką. Skaudama širdimi išleidome dukrą mokytis į specialią mokyklą kitame rajone. Mokyklos autobusas ją parveždavo tik savaitgaliais. Su tuo apsipratome, nes mergaitei patiko toje mokykloje, turėjo draugių, rūpestingą auklėtoją. Skambutis, nuaidėjęs šiltą gegužės rytmetį, apvertė viską aukštyn kojomis. Po šio skambučio niekas nebebuvo kaip anksčiau, mūsų šeima įžengė į didelį pragariškų išbandymų lauką.Skambino sutrikusi auklėtoja. Ji pranešė, kad mūsų Lina dingo iš mokyklos. Išėjo su drauge į parkelį pasivaikščioti, draugė grįžo, o mūsų mergaitė – ne. Policijai dar nepranešė, nes gal Linutė, na, tiesiog pargrįžo į namus? Pamenu, kaip nesivaldydama rėkiau į ragelį, kad niekaip mergaitė, negalinti savarankiškai puskilometrio iki parduotuvės nueiti, neįveiks 200 kilometrų iki namų, kad reikia organizuoti paiešką, ką nors daryti…Pavyko išsiaiškinti tik tiek, kad parkelyje prie paauglių priėjo vyrų kompanija, pradėjo kviesti pas save, draugė išsigandusi pabėgo, o mūsiškė liko. Siaubo sukaustytomis širdimis su vyru vykome į policiją. Viskas aplinkui tarsi išnyko, neteko prasmės. Dieve, viskas taip netikėtai atsitiko. Mes buvome taip nepasiruošę… Šiandien galvodama apie tuos įvykius manau, kad didžiąją savo gyvenimo dalį nugyvenau iš viso gerai nesusimąstydama, kas aplink mane vyksta, kokia tam tikrų įvykių prasmė. Tai, kas atsitiko mano vaikui, privertė pabusti iš kieto miego. Pareigūnui užteko penkiolikos minučių, kad užpildytų dokumentus. Jis patarė mums važiuoti namo, jei bus naujienų – praneš. Naujienų nebuvo. Nei tą, nei kitą, nei dar kitą dieną. Neradome sau vietos, aš vis sukdavau ratus apie komisariatą, kažkodėl atrodė, kad turiu būti netoli šio pastato, niekur kitur. Buvo dienų, kai raudodama, kaltindama nieko neveikimu verždavausi į tyrėjo kabinetą, tad jis greitai išmoko jį užsirakinti, o kolegos sutartinai atsakydavo: „Išvykęs darbo reikalais.“ Nekaltinų jų, juk neguosi visų verkiančių motinų. Po dviejų savaičių jie rado mano mergaitę. Tik tie, kas pabuvojo panašiose situacijose, supras, ką išgyveni išgirdęs tokią žinią. Ir nors iki to šnabždėdavau sau, kad nesvarbu, kokios būklės, kad tik Aukščiausias man leistų vėl pamatyti savo vaikelį, manęs laukė didelis šokas. Aš beveik nepažinau Linutės, užsikniaubusios ant palangės tyrėjo kabinete. Perdažyti juodi plaukai, trumpas drabužėlis ir ta nenusakoma veido išraiška, tokia tuščia, tiesiog jokia…. Ar teko jums matyti kada tokį savo vaiko veidą? Apklausų metu Lina beveik nieko nepasakė, mačiau, kaip tyrėjas stengėsi, tačiau kuo labiau jis nervinosi, tuo trumpesnius atsakymus išgirsdavo. Nežinojome, kas tiksliai mergaitei buvo nutikę, tačiau jautėme, kad kažkas baisaus, negero. Jos sąmonė tarsi užsirakino nuo pasaulio po septyniais užraktais. Vėliau paaiškėjo, kad ją, neįgalią trylikametę, pora suaugusių vyrų buvo išsivežę į gretimą didmiestį, ten išnuomotame bute laikė uždarytą, ieškodavo klientų ir pardavinėdavo už sutartą kainą. Vienam iš sutenerių susipykus su sugyventine, toji pranešė apie savo įtarimus policijai. Įpusėjus ikiteisminiam tyrimui mus pradėjo atakuoti įtariamųjų advokatai. Jų siūlymai „žmoniškai apsitarti“ buvo panašūs į grasinimus. Kažkas pas vyresnį sūnų net į mokyklą bandė brautis, bet gavo atkirtį. Teismo metu vienas iš nusikaltėlių buvo išteisintas, nepavyko įrodyti jo kaltės. Kitas gavo ilgus metus, kalės jis ir tada, kai Lina taps pilnametė. Ar aš tebetrokštu keršto? Dabar jau ne. Smūgis, kurį patyrėme, buvo labai stiprus, tačiau mes atsitiesėme. Žinau, kad Lietuvoje yra tėvų ir motinų, raudančių savo dingusių, išniekintų vaikelių, galbūt taip ir nepatyrusių teisingumo. Negaliu jiems pasakyti, kad viskas bus gerai, galiu tik apkabinti ir palinkėti – laikykitės.

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusiuosius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasirengę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Erika Panova 

Už lango – šaltas sausio rytas, tylu ir tamsu. Į kabineto duris pasigirsta duslūs smūgiai ir vidun įvirsta dvi netikėtos viešnios. „Tai čia “Caritas”?“ – prašvokščia vyresnioji, kurios lyties neišduoda joks išorinis požymis. Prieš mane – nei vyras, nei moteris. – Nu va, atvedžiau, padėkit.“ Stumteli link manęs į blizgančią striukę įsisupusią, smarkiai sušalusią mergaičiukę. Vaikiškų, lygių bruožų veidukas kiek išdarkytas kraujo spalvos lūpdažio, nušviesinti plaukai nušiurę, negyvi. „Kas čia per nesąmonės, man jokios pagalbos nereikia, atsikniskit visi, gerai?!“ – paauglė pyksta, tačiau iš kambario neišeina. Po truputį pradedu gaudytis. Svečiuose – „furistų damos“. Tos, kurios stovi ant kelio, pasienio punktuose, vairuotojų poilsio aikštelėse, turinčios „savo“ kilometrus, degalines, pakelių užeigas. Ir savo klientus. Vedę, vieniši, jauni, seni – dauguma jų mielai pavežėja tokią nebrangią „pagalbininkę“, juk daug netrunka, kol ši, susirangiusi tarp kojų, atlieka savo „darbą“ – taip ir namai namučiai ne tokie tolimi atrodo, reisas neprailgsta. „Išvijo ją moterys iš 12-to kilometro, tai atbėgo pas mus, o mes ką, vaikų darželis?!“ – vyresniosios švokštimas pavirsta sausu kosuliu. Pradedame kalbėtis. Jūratei – 34. Ištekėjo visai jaunutė, vyras nuo pat pirmų dienų negailestingai auklėjo vis neįtinkančią žmoną – kad negali pastoti, kad neskaniai gamina, kad negraži, kad… Sutrupinti veido kaulai, daugkartiniai šonkaulių, galūnių lūžiai:  „Jis gyvulius labiau mylėjo negu mane. Vieną dieną atsistojau ir išėjau. O kur eiti? Niekas nepadėjo.“ Balsą prarado, kai vairuotojai susimokę „pajuokavo“ –  ir ji ilgai pusnyje be sąmonės pragulėjo. Živilei ką tik sukakę 14. Nuo 10 metų nuolat bėga iš vaikų namų, dingimo laikotarpiai vis ilgėja, su tuo globos įstaigoje visi seniai apsipratę. „Ko iš tokių vaikų norėti, – nuolat ji girdi iš auklėtojų, kaimo gyventojų. – Genai daro savo, juk joms visoms jau nuo lopšio niežti.“ „Jūs nieko nežinot apie mane, apie mano gyvenimą. Va, Kolia žadėjo grįžęs namo išsiskirti su žmona, tada mudu važiuosim į užsienį, Ispaniją, ten jo draugas turi barą, galėsime pliaže degintis, su jachta plaukioti“,  – pasakodama Živilė atgyja, akyse užsidega žiburėliai. Jūratė mergaitės kalbų net klausytis negali. „Kolia?! Kvaiša tu, tu dar nuo jo klyno neatsitraukei, o jis tave jau pamiršo, visom tą patį suokia, kad už dyką gautų…“ Ji čiumpa mane vos ne už atlapų: „Padėkit mergaitei, jai dar gyventi ir gyventi, pražus ji ant to kelio…“ Nuo šio susitikimo praėjo beveik dveji metai. Živilė liko pas mus, nors dėl jos teko smarkiai pakovoti su įvairiomis tokių vaikų likimus tvarkančiomis tarnybomis, kurioms, pasirodo, didžiausias galvos skausmas yra ne dingę, o atsiradę vaikai – kur juos kišti, kaip juos bausti, kaip su jais kalbėtis? Vis dėlto didžiausia ir svarbiausia buvo pačios Živilės kova su savo praeitimi, įpročiais, impulsu bėgti ir slėptis, kai būna sunku. Jai labai padėjo nauja globėja, didelės šeimynos mama, kantriai ir reikliai lydinti mergaitę jos bandymuose atrasti savo vietą paauglystės pasaulyje. Jūratė buvo pasirodžiusi dar kartą, į kabinetą jau neužsuko, į kalbas su manimi nebesileido. Perdegęs alkoholio tvaikas, dėmėti drabužiai liudijo, jog jos gyvenimo kreivė smuko žemyn.. Daugiau jos nesutikau. Kur Tu šiandien bebūtum, Jūrate, noriu Tau pasakyti – Tau dar gyventi ir gyventi… kitaip gyventi! 

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

Marytė Puidokienė 

Prekyba žmonėmis – tai ne įspėjantis plakatas ar bauginantis trileris. Tai – milijonai vaikų, moterų ir vyrų, kasdien išnaudojamų prostitucijai, pornografijai, priverstiniam darbui, fiktyvioms santuokoms, nusikaltimų vykdymui ar organų donorystei. Auka gali tapti tavo buvusi klasės draugė, kuri niekada neturėjo draugų, ar giminaitis, išvykęs ieškoti darbo į užsienį. Tai gali būti kaimynų berniukas, kuris vakar nuo išgėrusių tėvų slėpėsi laiptinėje. Trečiadienį Utenoje viešėjo Lietuvos CARITO projektas ant ratų „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms”, kurio pagrindinis tikslas – informuoti žmones apie prekybos žmonėmis pavojus bei pagalbos galimybes. 

Kaip portalui udiena.lt sakė projekto prevencijos programos koordinatorė Erika Panova, itin sparčiai daugėja atvejų, kuomet prekybos žmonėmis aukomis tampa lietuviai. Įvairiuose Lietuvos miestuose vykdydami socialinę akciją, jos organizatoriai siekia užkirsti kelią naujiems nusikaltimams. „Mes daug apie tai kalbame, bet neretai praleidžiame svarbius dalykus pro ausis. Užėję į namelį ant ratų žmonės išvysta realius vaizdus, kurie sukrečia ir skatina susimąstyti. Nors problemos aktualumas yra labai stiprus, tačiau daugelis galvoja, kad tai vyksta visur, tik ne Lietuvoje, – aiškino pašnekovė. – Prekybos žmonėmis formos nuolat kinta, atsiranda vis naujų. Šiandien jau nebegalime to apibrėžti tik kaip seksualinio išnaudojimo. Žmonės per prievartą yra verčiami ir dirbti ar nusikalsti.” E. Panovos teigimu, į socialinį projektą žmonės reaguoja skirtingai: vieni viską vertina skeptiškai, kiti – emocionaliai, treti – atsargiai stebi iš šalies. Lietuvos CARITAS suteikia visokeriopą pagalbą į sutenerių pinkles pakliuvusiems žmonėms. Vergijos aukos dažnai iš jos ištrūksta kaip stovi, tokiu atveju jie yra aprūpinami maistu, drabužiais ir netgi būstu. Kuomet padėtis stabilizuojasi, nukentėjusiems žmonėms pradedama teikti socialinio darbuotojo ar psichologo konsultacija, samdomi advokatai. „Mes visuomet žmogų lydime į teisminius procesus, skatiname siekti teisingumo. Kai atrodo, kad blogiausia jau praeity, domimės, ar tikrai žmogui viskas gerai. Tokio pobūdžio nusikaltimo jo aukai pamiršti neįmanoma, galima tik išmokti su tuo gyventi”, – kalbėjo E. Panova, ragindama būti atsargiems ir susižavėjus patraukliu darbo ar net vedybų užsienyje pasiūlymu nepakliūti į sutenerių pinkles.

Pakliuvusiems į bėdą specialistai pataria visą parą skambinti SOS numeriu 8 679 61617. D. KazokaitėPrekybos žmonėmis aukomis vis dažniau tampa ir lietuviai. 

Nemylimos ir tėvų pamirštos, kaip nereikalingi daiktai mėtytos iš vaikų globos namų į socializacijos centrus. Galų gale, vos perkopusios mažametystės ribą, išnaudotos prostitucijai. Tai patyrė trys 14 ir 15 metų mergaitės. Visa tai įvyko prieš šešetą metų, o paskutinis teismo verdiktas paskelbtas tik prieš pat Jonines. Tik ar galutinis?

Nagrinėjo iš naujo
Šių metų birželio 26-ąją Lietuvos apeliacinis teismas (LApT), iš naujo išnagrinėjęs dviejų Mažeikių rajono gyventojų Petro Navicko (25 m.) ir Remigijaus Motuzo (25 m.) baudžiamąją bylą, kurioje abu vyrai buvo nuteisti pagal LR BK 307 str. 2 d. (pelnymasis iš kito asmens prostitucijos) ir pagal LR BK 308 str. 2 d. (nepilnamečio įtraukimas į prostituciją panaudojant fizinę, psichinę prievartą ar apgaulę) gan švelniomis laisvės apribojimo bausmėmis, paskyrė jiems 4 metų laisvės atėmimo bausmes, tačiau jų vykdymą atidėjo trejiems metams. Per tuos trejus metus vyrai turės atlyginti nukentėjusiosioms neturtinę žalą, būti namie nuo 22 iki 6 valandos, jei nereikia tuo metu dirbti, ir neišvykti iš gyvenamosios vietos be prižiūrinčios institucijos žinios. Kaip pranešė LapT pirmininko padėjėja ryšiams su visuomene Kristina Petrošienė, tokį sprendimą teismas priėmė nustatęs, kad egzistuoja aplinkybės, leidžiančios manyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė šiems nuteistiesiems nebūtina. „Teismui nekelia abejonių, kad nuteistųjų veiksmai padarė nepilnametėms merginoms žalą, kad jomis dėl jų amžiaus ir socialinio statuso buvo pasinaudota“, – sakoma teismo nuosprendyje, tačiau pabrėžiama, kad po nuosprendžio priėmimo nuteistieji jokių nusikalstamų veikų nepadarė, yra charakterizuojami teigiamai, dirba, sukūrė šeimas, ruošiasi jų pagausėjimui, iš dalies atlygino nukentėjusiosioms padarytą žalą, nors kai kurios iš jų to neprašė. „Ne mažiau svarbu yra ir tai, kad nuteistieji padarė tinkamas išvadas dėl savo netinkamo elgesio, atsiprašė nukentėjusiųjų ir su kai kuriomis iš jų susitaikė ar dėjo visas pastangas tai padaryti. Beje, R. Motuzas jau atliko skundžiamu nuosprendžiu paskirtą įpareigojimą – išdirbo 150 valandų Telšių rajono senelių globos namuose. Visos šios aplinkybės rodo, kad pats baudžiamasis procesas šioje byloje ir nuosprendžio priėmimas padarė pastebimą įtaką nuteistiesiems ir suformavo aiškiai matomą pasiryžimą ateityje gyventi dorai“, – akcentavo teisėjų kolegija.
Taip pat LApT atkreipė dėmesį į akivaizdžiai per ilgai (pusšeštų metų) užsitęsusį procesą šioje nei sudėtingoje, nei didelės apimties byloje. Laisvės atėmimo bausmės paskyrimas, anot kolegijos, prieštarautų teisingumo principui, o bausmės vykdymo atidėjimas nuteistiesiems šiuo atveju gali būti tinkama satisfakcija už teisės į įmanomai trumpiausią bylos procesą pažeidimą.
O įdomu, kokią satisfakciją už tokį ilgą bylos procesą gaus šių vaikinų aukomis tapusios mažametės? Keliasdešimt litų, kurių teužteks porai apsilankymų pas medikus, psichologus? Kas padės šioms jau pilnametystės sulaukusioms merginomis atsitiesti?
Negana to, kad minėti jaunuoliai jų gyvenimus pavertė košmaru, dar ir teismuose joms teko iškęsti tikrą pragarą.
Per trumpai „dirbo“
Šių dviejų sąvadautojų bylą išnagrinėjo Šiaulių apygardos teismas ir 2013 metų spalio 31-ąją paskelbė nuosprendį, kuriuo ciniškai mažametėmis pasinaudojusiems vyrams tebuvo pagrūmota pirštu: paskirtas tik dviejų metų laisvės apribojimas ir po 150 valandų išdirbti sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose. Dar jie privalėjo atlyginti neturtinę žalą.
Tačiau bene labiausiai seksualiai išnaudotas paaugles pribloškė bylą nagrinėjusios tuometinės Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės Irenos Ivanovienės (dabar pensijoje) žodžiai. „Jeigu jūs būtumėte jas matę, komentarų nereikėtų, be to, visa tai iš viso vyko 20 dienų, – žurnalistams aiškino teisėja. – Ir prievartos nebuvo“…
Niekieno vaikai
O kas gi tuomet buvo? Bylos duomenimis, „mažeikiškiai R. Motuzas ir P. Navickas nuo 2009 metų gruodžio 22-osios iki 2010-ųjų sausio 13-osios į prostituciją įtraukė tris nepilnametes: vienai buvo 15, o dviem – po 14 metų“.
Kitaip tariant, du jauni vyrai atkreipė dėmesį į tris niekieno neprižiūrimas mergaičiukes, kurios norėjo kuo greičiau tapti savarankiškomis, suaugusiomis: gėrė, rūkė, neklausė socialinių darbuotojų nei pedagogų, ir greit sumetė, kad iš tokių nebrendylų galima puikiai pasipelnyti – jos gi viskuo tiki, ką joms sakai. O suvilioti irgi buvo visai nesunku: pasiūlė gražesnį daiktelį ar rūbelį, prižadėjo, kad turės pinigų „kaip šieno“, galės, ką tinkamos daryti.
Tik, deja, ką tinkamos daryti negalėjo – turėjo pamaloninti kaip bites prie medaus traukusius uždrausto vaisiaus paragauti vyrus.
Jauniausioji neištvėrė
Ikiteisminio tyrimo metu mergaitės papasakojo, kaip Remigijus su Petru jas „instruktavo“: kaip ir ką daryti, kad liepdavo pasidažyti, kad atrodytų vyresnės ir, šiukštu, neprisipažintų esančios nepilnametės. „Sakykit, kad jums 19 metų“, – nurodydavo suteneriai.
Vėliau Remigijus su Petru tvirtins, kad nepilnametės pačios savo noru sutikusios teikti lytines paslaugas, jokios prievartos nebuvę – jie, girdi, tik pasiųsdavę į regioninę televiziją žinučių su tekstu: „jauna mergina ieško dosnaus vyruko už paramą“.
Vyrai teigė, kad dvi mergaitės vos ne pačios pasisiūliusios ir jauniausiąją – 14-metę – jos įtraukusios į „darbą“. Tačiau pastaroji pareigūnams papasakojo, kad Remigijus su Petru jai darė tokį psichologinį spaudimą, kad neatlaikiusi ir sutikusi.
Na, uždirbtus pinigus visi „draugiškai“ pasidalindavo: vyrams už klientų paieškas ir „stogą“ irgi priklausė atlygis, tad šie pasiimdavo 50 procentų mergaičių uždirbtų pinigų.
Teisėjai atrodė, kad per trumpai vyrukai mažametes išnaudojo? Kas žino, kiek tai būtų tęsęsi, jei ne jauniausioji paslaugų „teikėja“, kuri nebepajėgdama atlaikyti psichologinės prievartos, kreipėsi į gydytoją ir viską šiam išklojo. Medikas informavo policiją. Pareigūnai apsimetė klientais ir kaip mat išsiaiškino sąvadautojus ir jų aukas.
Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog nepilnametės dirbo 20 dienų, užtat labai uoliai, nes sąvadautojai be darbo jų nelaikė. Klientams paslaugas jos teikė ir šių automobiliuose, ir butuose.

 Nesugeba įvertinti
Kai išnaudotos merginos išgirdo teismo verdiktą, apsiverkė: teisingumo nėra. Tą patį tvirtino ir į savo globą mergaites paėmusios „Lietuvos Caritas“ socialinės darbuotojos.
„Mergaitės traumuotos, prievartos pasekmes jaus visą gyvenimą – to teismas neįvertino, – po pirmosios instancijos paskelbto nuosprendžio piktinosi projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. – Juk teisėjai turėtų suvokti, kad potencioliomis prekybos žmonėmis ar įtraukimo į prostituciją aukomis dažniausiai ir tampa mergaitės (ir berniukai), augančios globos namuose, socializacijos centruose, socialinės rizikos šeimose ar su intelekto sutrikimais. Tokie vaikai tiek dėl savo nebrandumo, tiek dėl negalios nesugeba įvertinti pavojaus“.
Šiaulių apygardos nuosprendį vienos nukentėjusiosios advokatas ir prokurorė apskundė LapT, tačiau apeliaciniai skundai buvo atmesti.
Byla pasiekė Lietuvos Aukščiausiąjį teismą (LAT). Pernai lapkričio 11-ąją LAT Baudžiamųjų bylų kolegija, išnagrinėjusi kasacinius skundus, konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas esmingai pažeidė (…) baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus dėl išsamaus įrodymų vertinimo bei tinkamo nuosprendžio surašymo, todėl priimtas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismo nutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, joje išdėstyti motyvai vienpusiški, išvados padarytos neatsižvelgus ir neįvertinus visų bylos aplinkybių“.
Anot LAT teisėjų kolegijos, tik išimtiniais ir ypatingais atvejais gali būti skiriamos švelnesnės bausmės. „Vien tik tokios aplinkybės kaip prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis, iš dalies atlyginta padaryta nukentėjusiosioms žala, šeimos sukūrimas ar vaikų turėjimas, teigiamos darbdavių ir (ar) mokslo įstaigų charakteristikos nelaikytinos išimtinėmis, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui“, – pažymėjo LAT.
„Vertimosi prostitucija žala nepilnametėms yra akivaizdi, tai neigiamai veikia nepilnamečių psichinę būklę – pažeidžia emocinę, dvasinę būseną, kelia gėdos bei kaltės jausmų plėtrą, depresiją, slopina empatiškumą. Prostitucijos patirtis taip pat neigiamai veikia nepilnamečių socialinius ryšius – ugdo aukos sindromą, nesugebėjimą užmegzti ir palaikyti artimus ryšius, nepasitikėjimą aplinkiniais, skatina agresyvumą. Dėl to, kad buvo įtraukta į prostituciją, viena nukentėjusioji labai išgyveno, buvo save sužalojusi, gulėjo ligoninėje, o kita mergaitė pati tapo sąvadautoja,“ – rašoma LAT nutartyje, kuria nuspręsta LapT nutartį panaikinti ir gražinti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Koks naujasis verdiktas, jau rašiau.
Vaikų apsauga
Derėtų priminti, kad Europos Sąjungos Taryba yra priėmusi daugybę dokumentų, kuriais remiantis siekiama apsaugoti vaikus nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo. Visuose sprendimuose, rekomendacijose bei 2007 metais Europos Tarybos primtoje konvencijoje dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos prieš juos aiškiai apibrėžiama, kad „seksualinė prievarta – tai lytiniai veiksmai su vaiku, pagal atitinkamas nacionalinės teisės nuostatas nesulaukusiu amžiaus, nuo kurio jis gali duoti sutikimą lytiškai santykiauti bei lytinis santykiavimas su vaiku, kai naudojama prievarta, jėga ar grasinimai arba piknaudžiaujama pasitikėjimu, valdžia ar įtaka vaikui, įskaitant ir šeimoje, arba naudojamasi itin pažeidžiama vaiko padėtimi, ypač dėl jo psichinės ar fizinės negalios ar priklausomumo“.
Be to 2011 metais Europos Parlamentas įtvirtino nuostatą, kad sandoris dėl vaiko, t. y. asmens iki 18 metų amžiaus išnaudojimo, gali būti pripažįstamas prekyba žmonėmis net ir tada, jeigu prieš juos nebuvo panaudotas joks poveikis (fizinė ar psichinė prievarta, apgaulė, pagrobimas, piktnaudžiavimas aukos pažeidžiamumu ir pan.).
TIK FAKTAI:
Panaikinti R. Motuzui ir P. Navickui skirtas švelnias bausmes prašė Generalinės prokuratūros prokurorė Dainora Miliūtė – ji prašė vyrus nuteisti kalėti po pustrečių metų;
Nukentėjusiųjų advokatas Dalius Povilius manė, jog sąvadautojai už grotų turi praleisti 5  metus.
Po skandalingojo Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) kreipėsi į Teisėjų etikos ir drausmės komisiją (TEDK), prašydami dėl užgaulaus teisėjos Irenos Ivanovienės elgesio nukentėjusiųjų atžvilgiu iškelti jai drausmės bylą.
Tačiau TEDK nutarė, kad į pensiją tuo metu besiruošianti išeiti teisėja I. Ivanovienė „nieko blogo nepadarė, tik išsakė savo poziciją“. Be to, Komisija tuomet pažymėjo, kad teisėjos nuosprendį paliko galioti ir LApt (kaip dabar jau žinome, jis buvo panaikintas kaip nepagrįstas ir neteisėtas).

 Aurelija Žutautienė 

Dirbu socialine darbuotoja viename programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ skyrių. Tenka sutikti daug įvairaus amžiaus, kartais ir labai jaunų žmonių, kuriuos sunkios gyvenimo sąlygos, naivumas, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės įstumia į nusikaltėlių glėbį.

 Vis dėlto nieko neįtariančių moterų ir vaikų įviliojimas į patį bjauriausią išnaudojimą – prostituciją – yra tai, ką mūsų visuomenė dar mažai supranta, neretai pačios aukos sulaukia kaltinimų net iš artimiausių žmonių. Noriu skaitytojams papasakoti apie merginą Sandrą, jos kančias ir pergales. Ji yra kilusi iš mažo Rytų Lietuvos kaimelio, kaip ji pati sako, pas mus tik kelios trobos, pilnos klegančių vaikų ir depresijoje paskendusių moterų. Vyrai kažkur iškeliavę, kažkur girtuokliauja, pačios Sandros tėvelis netikėtai pasitraukė iš gyvenimo, palikęs sukrėstą žmoną ir didžiulį būrį vaikų. Todėl dar paauglystėje mergaitė buvo apsisprendusi: aš noriu kitokio gyvenimo, šitame užkampyje tikrai neliksiu. Mokslams daug laiko ir nelikdavo – nesibaigianti namų ruoša, jaunesniųjų brolių ir seserų auginimas, papildomi uždarbiai kaimynų laukuose. Juolab kad mama vis dažniau pradėjo kilnoti taurelę teisindamasi, kad nebeištveria tokio gyvenimo. Kai rajono miestelyje prie Sandros, tempiančios sunkų pirkinių maišelį, sustojo mašina ir iš jos iššoko du paslaugūs, mandagūs jaunuoliai, merginai pasirodė, jog tai seniai lauktas ženklas. Įvykiai klostėsi žaibo greitumu – pavėžėję Sandrą namo, vaikinai pradėjo nuolat lankytis kaimelyje, o kritęs į akį Rolandas jau po kelių dienų prisipažino „tiesiog pamilęs ir nebegalintis gyventi be Sandros“. Prieš tokį karštą asistavimą 18-metė neatsilaikė, nors ir buvo kiek neramu viską metus su netikėtai atsiradusia „didžiąja gyvenimo meile“ keltis gyventi į Vilnių. Čia vėlgi, nespėjus deramai įsikurti, Rolandas užklupo draugę žinia, jog pažįstami siūlo gerą darbą Olandijoje. Abiem. Tik Sandra išvyktų su patikimais draugais pirma, o jis, sutvarkęs porą reikalų, atskubėtų iš paskos. Sunkia širdimi Sandra vyko į šalį, apie kurią beveik nieko nežinojo, o ir anglų kalbos žinios buvo labai jau menkos. Pirmasis smūgis ištiko dar pakeliui, keliautojų mašinai sustojus nedidelėje degalinėje. Vienas iš drauge keliavusių vyrų, kitiems paslaugiai lūkuriuojant lauke, tiesiog mašinoje išžagino Sandrą ir pareiškė, jog ji dabar priklauso jam, jis ją… nusipirko, taigi reikia atgauti pinigus. Sandra sunkiai gali nupasakoti tolesnius įvykius. Kaip atvyko į didelį miestą Olandijoje, kaip ją nuvedė į keistus namus, kurie turėjo ne langus, o vitrinas, kuriose stovėjo ne manekenai, o gyvi žmonės, kaip gatvėse vyrai stebeilijosi į tas pusnuoges moteris, o išsirinkę kurią, eidavo į kambariukus su ja santykiauti. Sandros „šeimininkas“ turėjo savo „plotą“ ir keletą jam dirbančių merginų. Supratusi, kad merginos kalba lietuviškai, Sandra prišokusi maldavo padėti, isteriškai raudojo, kad ji niekada „to“ negalės daryti. Pagalbos nebuvo – merginos Sandrai patarė „neišsikalinėti“, o kad lengviau sektųsi su klientais, būtinai pavartoti narkotikų. Prasidėjo „darbas“. Sandra daug laiko praleisdavo vitrinoje, „šeimininkas“ negailestingai eksploatavo „šviežieną“. Dienos susimaišė su naktimis, klientai, nepaisant jų skirtumų, tapo viena beveide būtybe, kuri, atlikusi aktą, apsirengia ir išeina. Sandra pamena, jog tuo metu labiausiai rūpėjo apsvaigti, nejausti, kaip nors išgyventi… Sandros dilbiuose yra keli gilūs įpjovimai, ji paaiškina, jog buvo tokių situacijų, kai neapykanta „šeimininkui“ tapdavo nepakeliama, tada ji žalodavo save. Į klausimą, kodėl neprašė pagalbos nuolat raudonųjų žibintų kvartalą lankančių policijos pareigūnų ar socialinių darbuotojų, paslaugiai siūlančių parsidavinėjančioms moterims prezervatyvų, gydytojų kontaktus, Sandra atsako be užuolankų. Ji matydavo savo „šeimininką“ draugiškai besišnekučiuojantį su pareigūnais, jie rūkydavo, gerdavo kavą kartu. O užkalbinti tų olandų socialinių darbuotojų Sandra irgi niekada nebūtų ryžusis, nes nemokėjo nei kalbos, nei suprato jų lankymosi tikslų. Vieną dieną Sandra išgirdo susirūpinusių merginų šnekas apie tai, jog „bosas“ planuoja plėsti savo „verslą“, jam puikiai sekasi, atvyksta naujų panų partija, o turimas jis planuoja perparduoti kitiems suteneriams. Vadinasi, tai niekada nesibaigs?! Mergina suprato, jog turi vaduotis, bandyti bėgti, nors ir kaip tai atrodė rizikinga. Svarbiausia buvo pasiryžti, o kai Sandra nutaikiusi momentą pribėgo prie policininko ir springdama ašaromis pradėjo rėkti, toliau viskas vyko žaibiškai. Ji atsidūrė komisariate, pareigūnai iškvietė vertėją, susisiekė su Lietuvos ambasada, leido Sandrai paskambinti namo. Vėliau buvo suorganizuotas Sandros grįžimas į Lietuvą, ir štai ji pravėrė Lietuvos „Carito“ specialios pagalbos programos duris. Traumos mastą liudijo paniška merginos baimė būti uždaroje patalpoje, bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, judėti gatvėmis… Sandra pasitikėjo tik vienu žmogumi –  Lietuvos kriminalinės policijos pareigūnu, kuris ją visur lydėjo, užtikrino saugumą. Tikriausiai tik dėl jo kantrybės mergina pasiryžo ilgam, nemaloniam, neleidžiančiam pamiršti baisių išgyvenimų ikiteisminiam tyrimui. Aiškiai suprasdamas, jog Sandrai nėra galimybių adaptuotis be kitų pagalbos, kriminalistas ją skatino priimti ir „Carito“ darbuotojų, psichologų pagalbą. Šiandien turime ir apkaltinamąjį nuosprendį šioje didelėje tarptautinėje byloje, nors nusikaltėliai įnirtingai teisme gynėsi, samdė „elitinius“, patyrusius advokatus. Žaizdos širdyje, kūno negalavimai liko, tačiau Sandra savo gyvenimo nepralaimėjo.

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeriu +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų. 

  Justina Stakaitytė 

Audriaus istorija – viena iš daugelio. Nuo  vaikystės emocinių sutrikimų turintis berniukas keliavo per įstaigas, valdininkai provincijoje mažai suko galvą, ką reiškia agresyvios paauglio reakcijos. Nuspręsdavo vienareikšmiškai – tai  delinkventinis elgesys (psichologinis polinkis arba tendencija pažeisti egzistuojančias elgesio normas-Red.), vaikiną reikia bausti. 

Nuo ankstyvo amžiaus Audrių lydi ir kitų įvykių šleifas, apie kurį vaikinas nekalba. Niekada. Tai – nuolat patiriama seksualinė prievarta. Audrių prievartavo pavieniui ir grupėje. Dažniausiai tai vykdavo priežiūros ar įkalinimo įstaigoje, taigi prievarta būdavo nurašoma kaip nepageidaujamas institucinio gyvenimo reiškinys, kaip tam tikra neišvengiamybė.
Vis tik paskutinis lytinės prievartos epizodas, patirtas dažnai žiniasklaidoje linksniuojamame berniukų socializacijos centre, atkreipė teisėsaugos dėmesį ir atkaklaus prokuroro dėka byla pasiekė teismą.
Šiandien Audriui 18. Jau kelis mėnesius jis gyvena, kaip pats sako, laisvas ir laimingas. Bet ar tikrai laimingas?

Interviu su Audriumi

– Papasakok apie savo vaikystę.
– Ką čia pasakoti. Mamai mažai rūpėjau, kiek pamenu, visados nesutarėme. Nori valgyti – eik pats pasiieškok, sako. Augau piktas, mušiausi su visais. Tėtis, va, buvo geras, tik vis dirbo pas kitus žmones, nematydavau jo. O brolį mama mylėjo, saugojo jį nuo manęs.
– Kodėl mama sutiko tave atiduoti į internatą?
– Sakė, už chuliganizmą. Sakė, kad tave kas gerai pamokytų.
– Kaip tu išgyvenai tame internate?
– Nu sunku ten buvo labai. Mušė visi. Auklėtojų aš nebijojau, svarbiausia buvo nepasirodyt silpnu prieš kambariokus. Visi bėgdavo iš ten, tik apie tai ir kalbėdavome. Kiek save ten pamenu, visą laiką buvau apsvaigęs nuo vaistų, kaip zombis. Atsikalbinėdavau, keikdavausi: vyresni taip – mes irgi.
Kai pirmą kartą pabėgau, 4 mėnesius laikė izoliatoriuje. Mes jį vadinom „šaltąja“. Ten laikydavo tik su pižama. Jei kuris vaikas nesirengdavo, pakviesdavo vyresnius, kad nuplėštų drabužius. Auklėtojai nesikišdavo, kai ką mušdavo. Apsimesdavo, kad nemato. Ten visi pjaustėsi rankas – pradėjo mergaitės, mes paskiau irgi ėmėm. Viena pana, pamenu, tokia liūdna buvo, nekentė savęs, paskiau, kai susipjaustė – tokia laiminga po kiemą lakstė! – Po šio internato tave laikė socializacijos centre? Kodėl?
– Tai už tą patį chuliganizmą. Užeidavo toks pyktis, kad viską aplink trankydavau. Mušdavausi su bet kuo.
Buvau dviejose kolonijose. Ten buvo tikras vargas. Per pirmus du mėnesius, maniau, išprotėsiu. Bet atlaikiau. Padariau išvadas apie gyvenimą.
Dieną kitą pabūdavau, pradėdavau nervintis, išsidirbinėti, mane išveždavo į psichūškę. Grįžtu, pabūnu, vėl išveža. Taip visus metus. Ligoninėje būdavo ramu, pailsėdavau. Tose kolonijose auklėtojai irgi mažai kišosi į vaikų reikalus, visą laiką telefonais kalbėdavo, rūkydavo. Vienam kartą pasisakiau, kad prie manęs lenda, tai pradėjo rėkti, kad netrukdyčiau.
Ką ten pasiskųsi, tik blogiau paskiau bus. Bet buvo vienas toks geras auklėtojas, kaip jis pasakydavo, taip ir būdavo, visada laikėsi savo žodžio.
– Audriau, tau jau 18, jau pusmetį gyveni savarankiškai, kaip sekasi?
– Nu gerai viskas, nebegeriu jokių vaistų, niekas prie manęs nelenda. Tik maisto mažai. Atvažiuoja kartais socialinė iš „Carito“, iš seniūnijos, tada atveža pavalgyti. Yra visokių draugų, siūlo – padarom tą, aną, užsidirbsi. Nežinau, gal reikės kur varyti.
– Audriau, o turi kokių svajonių, ką norėtum veikti ateityje?
– Durnas klausimas. Aišku, norėčiau dirbti, turėti savo pinigų. Norėčiau gal auklėtoju dirbti, padėti vaikams, o gal gydytoju ar treneriu.

O mus, programos socialinius darbuotojus ir psichologus, šiandien kamuoja neramus klausimas – negi savo šalyje mes negalime pasiūlyti tokiems vaikams kaip Audrius oraus ir saugaus gyvenimo?

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

 Karina Remeikytė 

Už kvaišalus įsiskolinusį 16-metį į užsienį vergauti bandę išvežti 3 šilutiškiai sulaukė griežtų bausmių – nuo 5 iki 7 metų nelaisvės. Po teismo nuosprendžio sutrikę vyrai net negalėjo pasakyti, ar jį skųs. 

Už skolą užsienyje turėjusio atidirbti 16-mečio laukė sunki dalia – vagiliauti Škotijos parduotuvėse. Tačiau kelią nusikaltimui užkirto policijos pareigūnai. Į teisiamųjų suolą teisme sėdo Šilutės rajono gyventojai – 19-metis Deividas Irasikas, 27 metų Žygimantas Vaičiukas ir 26 metų Tomas Bartkus. Tiktai septynias klases baigęs D.Irasikas vienintelis suimtas. Kiti kol kas gyvena laisvėje. Baudžiamoji byla dėl vaiko pirkimo arba pardavimo, neteisėto narkotikų laikymo ir platinimo išnagrinėta Klaipėdos apygardos teisme.

 Paauglys važiavo apsvaigęs 

16-metis nuo vergijos buvo išgelbėtas sustabdžius į kelionę jau vykstantį mikroautobusą. Pernai balandžio 5-osios naktį įtariamųjų laukė Tauragės ir Šilutės policijos pareigūnai, buvo surengtos kelios pasalos. Netoli Gargždų sustabdytas mikroautobusas, vežiojantis žmones iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją. Tarp keleivių buvo ir 16-metis vaikų namų auklėtinis. Pas jį lydintį D.Irasiką rasta kanapių. Jis kvaišalais jau buvo spėjęs pavaišinti ir 16-metį. Tai patvirtino vėliau atlikti tyrimai. 

Dviejų įtariamųjų dar ieško 

Tą pačią naktį sulaikyti dar trys įtariamieji. Du jų vyko lengvuoju automobiliu stebėdami, ar viskas klostosi, kaip suplanuota. Manoma, kad sulaikyti vyrai yra nusikaltimo tarpininkai. Ieškoma dar dviejų Lietuvos piliečių – jų atžvilgiu išduotas Europos arešto orderis. 

Bandė prekiauti kvaišalais

 Manoma, kad jie gyvendami užsienyje per tarpininkus ieškojo Lietuvoje paauglių, kuriuos būtų galima priversti vagiliauti parduotuvėse.  Saugų globos namuose gyvenusiam šešiolikamečiui likimas nepagailėjo išbandymų. Jo neaugino tėvai, kurį laiką berniuką globojo svetima moteris. Neatmetama, kad jis pats vartojo kvaišalus. Kilus įtarimams Saugų globos namų darbuotojai keletą kartų dėl to kreipėsi į policiją. Atliekant ikiteisminį tyrimą paaiškėjo, kad 16-mečiui buvo perduota dešimt po 30–40 litų kainuojančių kvaišalų pakuočių, kurias pardavęs jis turėjo atsiskaityti su tiekėjais. Paauglys teigia, kad „žolę“ išmetė ar pametė, tačiau neatmetama, kad jis pats galėjo ją suvartoti. Už vaiko pirkimą arba pardavimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. 

Ieško pažeidžiamų asmenų 

16-mečiu rūpinosi „Carito“ atstovės – jos pasamdė advokatą ir pateikė teismui 2896 eurų neturtinės žalos atlyginimo civilinį ieškinį. Teismas šį prašymą patenkino. Ieškinį visi trys nuteistieji turės atlyginti solidariai. Nė vienas jų kaltės nepripažino. Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, palaikęs valstybinį kaltinimą šioje baudžiamojoje byloje, teigė, kad tai ne pirmas toks žmonių pardavimo atvejis. Paprastai nusikaltėliai taikosi į lengviausiai pažeidžiamus asmenis – vaikų globos namų auklėtinius, bedarbius, asocialius žmones. 

Aušra Pilaitienė