Category: Straipsniai – 2015

Nors per savo ilgą socialinės darbuotojos karjerą esu mačiusi daug žiauraus, neteisingo elgesio su vaikais, tačiau kiekvieną kartą, susidūrus su iškrypėliškais suaugusiųjų veiksmais, mane apima toks pat siaubas ir pyktis.

Rasa ir Laura – septintokės, gyvenančios atokiame Rytų Lietuvos miestelyje. Jųdviejų šeimos istorijos irgi panašios – abi auga su vienišomis mamomis, kurios dirba, dirba, dirba… Namuose daug ko trūksta, buitis skurdi, atšiauri, tačiau kompiuteriai yra abejose šeimynose, o koks kompiuteris be interneto?

Jeigu mamos daugiau būtų namuose, tikriausiai atkreiptų dėmesį, jog mergaitės valandų valandas „mirksta“ virtualioje erdvėje. O dar labiau įsigilinusios pastebėtų, jog mergaitės beveik visą laiką leidžia vienoje pokalbių svetainėje.

Tačiau negi mamos, paskendusios rimtuose suaugusiųjų reikaluose (galų gale – jos yra maitintojos), dar turėtų žvilgčioti savo dukroms per petį, kai šios per kompiuterį flirtuoja su kokiais vaikėzais? Net ir mokykloje mergaičių auklėtoja aiškino, kad šiais laikais vaikai labai savarankiški, kad reikia jais daugiau pasitikėti…

O Rasa su Laura neatsitraukia nuo kompiuterių. Jos susipažino su pora metų vyresniu Ryčiu, kuris rodo išskirtinį dėmesį, tiesa, iš karto abiems mergaitėms. Joms siunčia savo nuotraukas – kaip sportuoja sporto salėje, pozuoja prie tėvo automobilio, maudosi Baltijos jūroje.

Rasa, kuri yra kiek drąsesnė už savo draugę, paklausia vaikino tiesiai: „O tai su kuria iš mūsų tu norėtum draugauti, kuri tau labiau patinkame?“

Rytis kiek padelsęs atsako: „Na, man patinka gražios panelės, nepamatęs daugiau, negaliu pasirinkti. Tik klausimas, ar nebijosit parodyti man savo kūnus…“

Trylikametės sutrinka, tačiau trauktis kaip ir per vėlu, šis vaikinas nejučia tapo svarbiausiu jų gyvenimo įvykiu. Virtualus draugas netrunka atsiųsti instrukcijas, kokios kūno dalys, kokios pozos jį domina, taip pat informuoja, kad labai svarbu tokį bendravimą laikyti paslaptyje, čia tik jų trijų reikalas.

Laikui bėgant, vaikino prašymai tampa vis keistesni, konkretesni, tonas darosi vis reiklesnis. Mergaitės nebenori daugiau to daryti, jos blogai jaučiasi ir dėl to, kad turi tai slėpti nuo namiškių.

Netikėtai draugas pareiškia, kad jis pasirinko: jam labai patinka Laura, jis norėtų su ja susitikti ir pabendrauti. Jį pakerėjo Lauros akys, negi ir gyvenime ji tokia graži? Jeigu ji parašytų, kur gyvena, savaitgalį jį draugas pametėtų į tą pusę, galima būtų mieste susitikti. Lauktų mergaitės motelio kambaryje.

Šiandien, po visų įvykių praėjus metams, nei Laura, nei Rasa, kuri vėliau irgi ėjo į tą patį kambarį, negali pasakyti raudančioms mamoms, auklėtojai, tyrėjui, kodėl leidosi įviliojamos į spąstus, kodėl nepasipasakojo artimiesiems.

Motelio kambaryje nebuvo jokio Ryčio, duris svetingai atidarė pusamžis, stambus vyras. Paprašė Lauros nepykti už tą mažą gudrybę, kad jam teko apsimesti Ryčiu, jis tiesiog nemoka kitaip susipažinti su jam patinkančiomis mergaitėmis.

Jis daug kalbėjo, girdė trylikametę kažkokiais gėrimais. Vėliau paprašė kartu pažiūrėti vaizdajuostę. Paskiau santykiavo su mergaite. Vakare, išleisdamas Laurą namo, prigrasė ją niekam neprasitarti, juk ji nenori, kad mokykloje ją kekše laikytų? O kaip jos mamai reikės gyventi, jei visi sužinotų tiesą apie dukrą? Kad tik sau ko nepasidarytų…

Vyriškis į miestelį užsuko dar ne kartą, su mergaitėmis susitikdavo parke, mašinoje, jam patikdavo vis naujos vietos.  Visų susitikimų metu, prieš ir po lytinių santykių, jis rūpestingai atlikdavo „vyresniojo draugo“ vaidmenį – kartą mergaitės jam nešė net mokyklinius sąsiuvinius su namų darbais rodyti.

Paslaptis išaiškėjo, kai Lauros mama, matydama smarkiai pasikeitusią, vis mažiau aplinka besidominčią dukrą, pradėjo ieškoti atsakymo jos kompiuteryje.

Vyksta tyrimas, nusikaltėlio tapatybė nustatyta. Kaip dažniausiai būna tokiais atvejais, miestelyje daug raginimų „nulinčiuoti“, susidoroti be teismo – suaugusieji, matyt, taip bando išpirkti savo kaltę.

Tačiau, mamos ir tėčiai, mokytojai ir visi gerieji žmonės, kaip saugosime savo vaikus?

Jūsų ar jūsų pažįstamo žmogaus istorija panaši? Kviečiame dalytis savo pasakojimais ir padėti užkirsti kelią išnaudojimui ir prekybai žmonėmis. Daugiau apie projektą “Neparduok manęs!” skaitykite čia.

Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kristina Mišinienė

Rugpjūčio 31 d. (pirmadienį) 15 val. bibliotekos konferencijų salėje – vieša paskaita-diskusija „Prostitucija iš arčiau“. Jau 14 metų Lietuvos Caritas vykdo pagalbos prostitucijoje išnaudotiems žmonėms programą ir mato pragaištingą sekso industrijos poveikį.

 Renginį ves Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė. Susitikime sužinosime apie šio reiškinio paplitimą Lietuvoje, kas ir kaip įtraukiamas į prostituciją, kas pelnosi iš sekso industrijos, kaip padėti iš jos ištrūkti. Taip pat žiūrėsime Lietuvos Caritas sukurtą filmuką„Žaidėjai“ (5 min.).
„Šiandien apie vaikų, moterų, vyrų prostituciją mūsų šalyje žinome iš „karštų“ skelbimų dienraščiuose, pažinčių svetainėse, rėkte rėkiančių apie greitą malonumą be jokio įsipareigojimo. Bet ar tikrai prostitucija yra tiktai piniginis sandoris, kuriame abi pusės lieka patenkintos? Galbūt šiandien bausdami „paslaugų“ pardavėjus, mes juos tik stumiame į dar didesnę atskirtį ir neviltį? Kita problema – kodėl mūsų pareigūnai, taip mielai „bauduodami“ šias moteris, staiga tampa bejėgiai prieš jų klientus?“, klausia Kristina Mišinienė.
Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojai nuolat tiesia pagalbos ranką nukentėjusiems Lietuvoje ir už jos ribų nuo seksualinės prievartos ar įvairių prekybos žmonėmis formų: prostitucijos, prievartinio darbo, išnaudojimo nusikalstamoms veikoms, fiktyvių santuokų, elgetavimo. 

SOS pagalbos skambutis (visą parą) – 8679-61617.  

Vilija Stokienė 

Žmonių išnaudojimas yra akivaizdi Lietuvos problema, kuriai daugiau dėmesio skiria užsienio organizacijos nei vietos valdžia.

Lietuvoje yra apie 10 600 šiuolaikinės vergijos aukų, kaip skelbiama organizacijos „Walk Free Foundation“ 2014 m. tyrime. Pasaulio vergijos indekse mūsų šalis užima 82 vietą iš 167 apskritai ir 8 iš 37 Europoje. Aukštesnė vieta reitinge rodo prastesnę valstybės padėtį.
Pasaulyje šiuo metu yra apie 35,5 mln. aukų, kurios, Tarptautinės darbo organizacijos 2014 m. duomenimis, išnaudotojams sukuria apie 150 mlrd. JAV dolerių vertę. Šiuolaikinei vergijai priskiriama prekyba žmonėmis, seksualinis išnaudojimas, prekyba organais, priverstinės santuokos, elgetavimas, suaugusiųjų ir vaikų priverstinis darbas už labai mažą atlygį ar visiškai be jo. Lietuvos gyventojai dažniausiai įtraukiami į prostituciją, prievartinį darbą ar verčiami vagiliauti užsienyje. Tarptautinio projekto „ADSTRINGO: kova su prekyba žmonėmis priverstiniam darbui plėtojant partnerystę, tobulinant identifikavimą ir įgyvendinant organizacines priemones“ ataskaitoje pabrėžiama, kad nemažai asmenų ieško darbo internetu ir taip rizikuoja tapti prekybos žmonėmis aukomis. Projekto rengėjai atliko interneto svetainės skelbiu.lt tyrimą. Daugiausia darbo pasiūlymų buvo Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje ir Nyderlanduose, o tarp pasiūlymų dirbti statybose ar žemės ūkyje buvo ir užslėptų ar beveik atvirų vilionių verstis prostitucija.
„Eurostat“ atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų kovojant sužmonių išnaudojimu yra nesugebėjimas atpažinti aukų – pareigūnams dažnai pritrūksta kompetencijos, o ir pačios aukos neretai savęs tokiomis nelaiko. Į Lietuvos pareigūnų kompetencijos trūkumą dėmesys atkreipiamas ir JAV ambasados Lietuvoje pateiktoje ataskaitoje: „2013 m. Vyriausybė nesuteikė kokybiškų mokymų policijos pareigūnams, todėl teisėsaugos institucijos ne visuomet sugebėdavo nustatyti aukas ir nukreipti jas į pagalbą teikiančias organizacijas.“ Tačiau Lietuvoje aukas nustatyti sunku ne tik dėl pareigūnų kompetencijos stokos, bet ir dėl socialinių bei teisių apsaugos tarnybų nebendradarbiavimo. Nevyriausybinės organizacijos „Caritas“ Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms programos vadovė Kristina Mišinienė pripažino, kad minėtos tarnybos Lietuvoje neretai pirmos sužino apie išnaudojimo atvejus, tačiau nesiima veiksmų. Patys nukentėjusieji dažnai nesikreipia pagalbos, nes nemano, kad kas nors gali padėti, jiems gėda arba jie nežino, kur kreiptis. Tai taip pat trukdo kovoti su prekyba žmonėmis. Kritikuojami ir teismai, neadekvačiai traktuojantys nusikaltimus ir prekiautojams žmonėmis skiriantys per menkas bausmes.

Nyderlandų pamokos
„Walk Free Foundation“ geru kovos su šiuolaikine vergija pavyzdžiu laiko Nyderlandus (154 vieta indekse). Šioje beveik 17 mln. gyventojų turinčioje šalyje aukų skaičius siekia 2200. Pavyzdžiui, Nyderlandų policija viešbučių darbuotojus apmoko atpažinti nelegalią prostituciją ir potencialius prekybos žmonėmis atvejus.
Lietuva prastai vertinama ir pagal pastangas kovoti su žmonių išnaudojimu (44 vieta pasaulyje). Aukos beveik visada nukreipiamos į nevyriausybines organizacijas, kurioms dažniausiai nepakanka išteklių tinkamai jomis pasirūpinti. Dingusių žmonių šeimų paramos centro vadovė Natalja Kurčinskaja teigė, kad į Lietuvą grįžusioms aukoms sunku rasti gyvenamąją vietą, kur galėtų gauti būtiną pagalbą. Tokia prieglauda šiuo metu statoma, tačiau valstybė prie to neprisideda. JAV ambasados ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad šalies Vyriausybė neteikė specializuotos pagalbos nukentėjusiems vaikams – jie buvo atiduodami į vaikų namus ar mišrios paskirties prieglaudas.
Vienas veiksmingiausių būdų kovoti su šiuolaikine vergove yra švietimas – tiek atsakingų pareigūnų, tiek visuomenės, pradedant moksleiviais. Nevyriausybinės organizacijos mėgina į šią veiklą įtraukti ir savivaldybes, tačiau retai sulaukia valdininkų entuziazmo. Taip pat siūloma valstybės lėšomis įkurti centrą, kuris koordinuotų visų su šia problema kovojančių institucijų veiklą. 

Jelena Solovjova 

Neseniai Klaipėdos apygardos teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį trims šilutiškiams – Deividui Irasikui (24 m.), Tomui Bartkui (26 m.) ir Žygimantui Vaičiukui (27 m.), ketinusiems išvežti nepilnametį į užsienį vogti. Dar trys gaujos nariai – Lukas Maksimavičius, Arūnas Vilkanauskas ir Irmantas Ramanauskas – pasislėpė, tačiau jų buvimo vieta jau nustatyta, išduoti Europos arešto orderiai, vyksta perdavimo į Lietuvą procesas.

Apie tai, kad vaikų globos namų (Šilutės r.) auklėtinis, tuo metu šešiolikmetis Justas (vardas pakeistas – aut. past.), vos išvengė vergystės, esu ne kartą rašiusi. Labai norėčiau parašyti, kad ši istorija netipinė – mat paaugliui susidoroti su iškilusiomis bėdomis nepadėjo tie, kurie privalėjo: vaikų globos namų direktorius bei socialiniai darbuotojai. Tačiau vartant kitas prekybos žmonėmis bylas, pastebėjau, kad įvairių įstaigų darbuotojai, turėję pirmiausiai pamatyti galimo nusikaltimo ženklus, irgi liko abejingi savo auklėtinių ar globojamųjų problemoms.
Absurdas, tačiau šiam vaikui teko įrodinėti, kad jis ne savo noru vartojo narkotikus ir ne savo noru ketino važiuoti „atidirbti“ skolą.

Narkotikų pardavėjai

Taigi, dar kartą priminsiu, vaikų globos namų auklėtiniui Justui bėdos prasidėjo 2013 metų pavasarį, kai Šilutėje gyvenantys  Ž. Vaičiukas, D. Irasikas, T. Bartkus ir L. Maksimavičius (pastarasis gyvena Šilutės rajone) ėmė trintis apie vaikų globos namus, ieškodami aukos.
O visą šį reikalą užsuko Didžiojoje Britanijoje apsigyvenęs Arūnas Vilkanauskas. Pareigūnai teigia turintys žinių, jog šis jaunuolis užsienyje užsiima vagystėmis. Taigi, šis apsukruolis nutarė pasitiekti sau „vergų“, kurie jam tarnautų – vagiliautų. Apie savo planus papasakojo Ž. Vaičiukui, sumokėjo jam 1000 litų ir liepė surasti patiklių berniokų ar kitais būdais juos prigauti ir atvežti į Škotiją. Žygimantas tais planais pasidalino su I. Ramanausku, o šis nurodymus ieškoti „vergų“ davė L. Maksimavičiui ir D. Irasikui.
Aišku, lengviausias „grobis“ – vaikų globos namai, kur vaikai pažeidžiami ir patiklūs. Pasak Justo, viskas prasidėjo nuo to, kai jo draugas, pavadinkime jį Žilvinu, sėdo į kalėjimą. „Norėjau perduoti jam laišką ir žinojau, kad D. Irasikas su juo bendrauja, – prisiminė įvykius Justas. – Galvojau, kad Deividas galės perduoti Žilvinui laišką, tad susisiekiau su juo. Kai susitikau ir padaviau D. Irasikui laišką, jis man į kišenę įdėjo narkotikus ir pasakė, kad turiu juos parduoti už 400 litų – 300 litų turėsiu atiduoti jam, o likusius pasilikti sau. Narkotikai buvo susukti į keletą folijos juostelių. Tačiau ne kartą per televiziją mačiau, kaip gaudo tokius platintojus, tai narkotikus išmečiau į šiukšlių konteinerį…“

Į užsienį – vogti

Justas naiviai tikėjo, kad tuo viskas ir baigsis. Tačiau antroji „porcija“ narkotikų jam buvo „įteikta“, kai Justas laukė stotelėje iš Klaipėdos grįžtančio draugo. Staiga prie jo stabtelėjo automobilis, o iš jo išlipęs jaunuolis (tai buvo L. Maksimavičius) paaiškino esąs D. Irasiko draugas. Tuomet į Justo kišenę jis įdėjo tokį patį paketą kaip ir praėjusį kartą Deividas. Nueidamas L. Maksimavičius priminė, kad ir tuos narkotikus turės parduoti bei grąžinti skolą už parduotus.
Pakete Justas rado penkis su „žole“ folijos gabaliukus ir vėl juos išmetė į šiukšlinę. Tačiau suvokė, kad narkotikus įdavę vyrai jo nepaliks ramybėje, todėl ėmė slapstytis. Justas pasikeitė telefono kortelę, neidavo į lauką arba pabėgdavo iš pamokų.
Ir iš tikrųjų jo nuolat buvo tykojama prie mokyklos. Tačiau L. Maksimavičius su D. Irasiku sugebėjo apgaule išvilioti Justą iš vaikų globos namų ir, jėga įsodinę į automobilį, ėmė reikalauti pinigų. Justui prisipažinus, kad narkotikų nepardavė, abu narkotikų „dileriai“ jam gerokai aplamdė šonus ir pareiškė, kad „duoda terminą iki savaitės pabaigos“, kad šis gražintų pingus. Šį kartą Justas išvažiavo pas savo tetą, vėl pasikeitė telefono numerį, taip tikėdamasis, kad niekas jo neras.
Deja, vaikinukas ir vėl buvo sučiuptas, įgrūstas į automobilį ir nuvežtas į Petrelių mišką. Čia Justas vėl gavo mušti ir Deividas su Luku jam trumpai drūtai pareiškė: skolą galintis gražinti tik tuo atveju, jei važiuos į užsienį, kur privalės vogti ir taip atidirbti „skolą“.
Suvokęs, jog išeities nėra, vaikinukas pasiguodė vaikųglobos namų direktoriui. Šis pareiškė: prisidirbai, tai pats ir kreipkis į policiją. O tuo tarpu į Justo mobiliųjį telefoną skriejo žinutės: „Tu esi durnas – tokioj skoloj sėdi, kad nieko kito nelieka – tik važiuoti atidirbti“, „Bilietas jau nupirktas, niekur nesidėsi“, „Jei nesutiksi, „uždubasinsim“…

Kreipėsi pagalbos

Išsigandęs paauglys, nesulaukęs jokio užtarimo vaikų globos namuose, pats kreipėsi į policiją.
„Laimė, kad policijos pareigūnai patikėjo rimtai įbaugintu paaugliu ir ėmėsi reikiamų veiksmų, kad išvilktų tuos prekeivius į dienos šviesą“, – pasakojo „Lietuvos Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.
Pareigūnai greitai sudarė operatyvinės veiklos planą. Justui buvo liepta sutikti su prekeivių pasiūlymu ir važiuoti kartu su jais. O tuo tarpu pareigūnai ėmė sekti nusikaltėlius.
2013-ųjų balandžio 5-osios naktį D. Irasikas  su dar dviem sėbrais atvažiavo prie vaikų globos namų ir įsisodino Justą į automobilį. Visi pasuko prie Trevernos degalinės Dituvoje, kur turėjo atvažiuoti žmones į Edinburgą vežantis mikroautobusas. Atsisveikinimui  D. Irasikas iš kišenės išsitraukė „žolės“ ir, įdėjęs į plastikinį butelį, padarė neva „taikos pypkę“ – visi parūkė. „Negalėjau atsisakyti, nes būtų įtarę arba vis tiek privertę, – teisme pasakojo Justas. – Po to liepė persėsti į mikroautobusą. Čia jau sėdėjo T. Bartkus, kuris sakėsi palydėsiąs mane „į vietą“ – jis žinojo adresą, kuriuo turi mane pristatyti“.

Policininkams į glėbį

Vos pajudėjus, mikroautobusas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir T. Bartkus su Justu išlaipinti. O lengvuoju automobiliu Justą atvežusius D. Irasiką bei kartu su juo važiavusį Ž. Vaičiuką sulaikė kitas policijos ekipažas. Vyrukai, pasirodo, buvo apsiginklavę – pas juos rasta ne tik narkotikų, bet ir 9  mm kalibro dujinis revolveris.
Keturi šilutiškiai, į kvaišalų platinimą norėję įtraukti nepilnametį, o vėliau ir ketinę jį išvežti į užsienį (nusikalstamos veikos nebaigė tik dėlto, kad tam kelią užkirto policijos pareigūnai) sėdo į teisiamųjų suolą. Byla, kurioje D. Irasikui, T. Bartkui, Ž. Vaičiukui ir L. Maksimavičiui buvo pateikti kaltinimai pagal pagal LR BK 157 str. 2 d. (mažamečio vaiko pirkimas arba pardavimas) buvo nagrinėjama Klaipėdos apygardos teisme. D. Irasikui dar buvo pareikšti kaltinimai ir pagal LR BK 260 str. 1 d. Neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis turint tikslą platinti) pagal LR BK 261 str.(narkotinių medžiagų platinimas nepilnamečiams) bei pagal LR BK 259 str. 2 d. (neteisėtas narkotikų ar psichotropinių medžiagų laikymas be tikslo platinti), o T. Bartkui – pagal LR BK 253 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais).
Ž. Vaičiukas, T. Bartkus bei L. Maksimavičius iki teismo nuosprendžio paskelbimo buvo palikti laisvėje. Kol vyko bylos nagrinėjimas, D. Irasikas buvo vežiojamas iš pataisos namų, nes tas pats Klaipėdos apygardos teismas jau buvo skyręs 3 metų ir 2 mėnesių bausmę už didelio kiekio narkotikų bei ginklo laikymą.

Pasislėpė nuo atpildo

Visi kaltinamieji savo kaltę neigė ir įvairiais būdais bandė išsisukti. Jie neprisipažino skambinę ir grasinę paaugliui, neigė organizavę jo išvežimą į Škotiją. Teismas net skyrė fonoskopines ekspertizes, t.y. paprašė ekspertų ištirti telefoninius įrašus ir identifikuoti kalbėjusius asmenis. Tačiau ekspertų išvadose buvo nurodyta, jog telefonu Justui grasino būtent kaltinamieji. Kol vyko teisminis bylos nagrinėjimas, pamatęs, kad neišsisuks, padus papustė L. Maksimavičius. Iš pareigūnų akiračio jau buvo dingę ir A. Vilkanauskas su I. Ramanausku. Tačiau vyrai trumpai tepasidžiaugė laisve – kaip minėjau, jų jau laukia Lietuvos pareigūnai.
D. Irasikas buvo pripažintas kaltu pagal visus jam inkriminuojamus baudžiamojo kodekso straipsnius ir už grotų pasiųstas 8 metams. Teisėjas Savinijus Katauskas nusprendė į bausmės laiką įskaityti atliktą bausmę pagal ankstesnį nuosprendį.
T. Bartkus buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo, jam skirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė. Dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais vyras buvo išteisintas neįrodžius, jog jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
Ž. Vaičiukas irgi buvo pripažintas kaltu dėl vaiko pardavimo ir nubaustas 7 metų laisvės atėmimo bausme.
Iš visų trijų nuteistųjų teismas solidariai priteis ė Justo naudai 2896 eurų neturtinei žalai atlyginti, o taip pat atlyginti ir proceso išlaidas – 203 eurus.
Pasak bylą kontroliavusio Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko, teismas skyrė panašias bausmes, kokių jis ir buvo prašęs. Prokuroras net neabejoja, kad visi nuteistieji nuosprendį skųs.

Kalta auka?

Čia, galbūt, ir būtų galima dėti tašką, pasidžiaugti, kad bent dalis nusikaltusiųjų gavo tai, ko nusipelnė. Tačiau derėtų prisiminti, kiek paaugliui teko vargti, kol buvo pasiektas teisingumas. Jei ne „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė ir jos vadovaujamos socialinės darbuotojos, vaikinuko gyvenimas, ko gero, būtų galutinai sužlugdytas.
„Carito“ socialinės darbuotojos nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ėmė Justą globoti. Buvo  pasirūpinta, kad paauglys būtų perkeltas į saugią terpę – toli nuo vietos, kurioje jis pakliuvo į bėdą. Karitietės džiaugėsi, kad Justas atsigavo, ėmė labiau pasitikėti savimi, naujoje vietoje susirado draugų. Tačiau po patirtų košmarų po truputį beatsitiesiantį vaikinuką užgriuvo naujos bėdos. Apie prekeivius pranešęs Šilutės rajono PK policijos pareigūnams ir padėjęs atskleisti nusikaltimą, Justas sulaukė kaltinimų dėl to, kad kartu su pagrobėjais rūkė „žolę“. Jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis „marihuaną rūkė be gydytojo paskyrimo“, jam paskirta 250 litų bauda.
Toks policijos pareigūnų sprendimas pribloškė Justu besirūpinančias „Carito“ darbuotojas. „Policijoje Justas tikėjosi sulauksiąs pagalbos, o išėjo atvirkščiai, – piktinosi K. Mišinienė. – Paauglys juk buvo įbaugintas, bijodamas galimo smurto ir kitų sunkesnių pasekmių, vykdė pagrobėjų reikalavimą vartoti kvaišalus“.
„Pareigūnai žinojo, kad esu verčiamas rūkyti „žolę“, klausiau, ką man daryti, bet pareigūnai tvirtino, jog turiu elgtis taip, kad nesukelčiau įtarimų ir vykdyčiau jų (prekeivių) reikalavimus“, – nesuprato, kodėl jam paskirta bauda ir Justas.

Teisėjas nesigilino

Į pagalbą pasitelktas advokatas Dalius Povilius Šilutės rajono PK pareigūnų nutarimą apskundė Trakų rajono apylinkės teismui. Šis teismas, įvertinęs visas aplinkybes, bylą nutraukė.
Tačiau policijos pareigūnai laikėsi savo: nors paauglys ir buvo verčiamas vartoti kvaišalus, jis vis tiek yra kaltas ir apskundė Trakų rajono apylinkės teismo nutartį Vilniaus apygardos teismui.
Bylą ėmęsis nagrinėti teisėjas Pavelas Frolovas akcentavo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik Justo paaiškinimais, kad „jis vartojo psichotropines medžiagas priverstas tai daryti, tačiau kokiu prievartos būdu jį vertė daryti ir kuo būtent (kokiais veiksmais) pasireiškė prievarta (Justas) nepaaiškino“. Taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino tų aplinkybių. Tačiau ir pats Vilniaus apygardos teismo teisėjas P. Frolovas taip pat nesivargino išsiaiškinti, kodėl paauglys buvo verčiamas vartoti kvaišalus, kad jis yra prekybos žmonėmis auka, jo pasakojimą palaikydamas tik gynyba, ir neskundžiama nutartimi Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą panaikino.

Nežino nuostatų?

Kas jau kas, o Vilniaus apygardos teismo teisėjas privalėjo žinoti apie bendrą Europos Bendrijos teisės nuostatą dėl sankcijų netaikymo prekybos žmonėmis aukoms ir, kad tokia nuostata yra formuojama Lietuvos baudžiamojoje teisėje, o Administracinių teisės pažeidimų kodekse (ATPK) egzistuoja normos, kurių pagrindu galima taikyti teisės analogiją šioje byloje. Visi argumentai advokato buvo išdėstyti atsiliepime į apeliacinį skundą, tačiau teisėjas, priimdamas nutarimą, nei vadovavosi minėtomis nuostatomis, nei dėl jų pasisakė.
Anot K. Mišinienės, taip apeliacinės instancijos teismas išreiškė akivaizdų šališkumą ir nusistatymą prieš Justą, pasireiškusį tuo, kad buvo atsižvelgta tik į jo kaltę patvirtinančias aplinkybes. „Mes negalėjome su tuo susitaikyti, – sakė K. Mišinienė. – Lietuvoje galioja Europos Bendrijos direktyva, kurioje numatyta, kad prekybos žmonėmis aukos neturėtų būti traukiamos atsakomybėn, jei pažeidimus įvykdė dėl prieš juos vykdytų nusikaltimų. Tačiau, tai, kas įtvirtinta dokumentais, deja, realybėje dar neegzistuoja, todėl kreipėmės į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), kuris atnaujino procesą ATP byloje“.

Formuojama praktika

Ledus šioje byloje pralaužė LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaujama Alvydo Pikelio. Teisėjai priėmė Justui palankų sprendimą. „Nustačius, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo atliko priešingus teisei veiksmus, byloje būtina nustatyti ir tai, ar jis turėjo galimybę laisvai pasirinkti tam tikrą elgesio variantą ir sąmoningai, savo noru pasirinko neteisėtus veiksmus, t. y. būtina nustatyti, ar (Justas) kaltas dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo (ATPK 284 straipsnio 1 dalis). – pažymima LAT nutarime. – Esant byloje nustatytoms aplinkybėms (Justas), būdamas itin jauno amžiaus (paauglys), buvo persekiojamas, bauginamas vyresnių asmenų, verčiamas daryti nusikalstamas veikas, negali būti daroma išvada, kad, būdamas priverstas važiuoti automobiliu su trimis vyrais, ketinančiais išgabenti jį į užsienį, iš kurių keli anksčiau jį buvo sumušę, (Justas) turėjo galimybę laisvai apsispręsti dėl savo elgesio, t. y. atsisakyti jam siūlomų psichotropinių medžiagų. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad (Justo) veiksmuose nėra kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarimas, kuriuo (Justas) nubaustas pagal ATPK 44 straipsnio 2 dalį, naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo bylos teisena (Justui) nutraukta nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties“.
„Ši byla yra labai svarbi visoms nusikaltimo aukoms, – pabrėžė K. Mišinienė. – Analogiškų bylų Lietuvos teismų praktikoje dar nėra buvę, todėl LAT nutartis turėtų būti kelrodis analogiškose situacijose“.

Aurelija Žutautienė

Vienu metu – ir auka, ir kaltinamasis. Tokioje absurdiškoje situacijoje atsidūrė septyniolikmetis kaunietis. Į Vokietiją plėšti juvelyrinės parduotuvės išvežtą nepilnametį mūsų teisėsauga pripažino nukentėjusiuoju, tačiau netrukus jį įgrūdo už grotų.

Įviliojo į spąstus 

Nepilnamečio statusas buvo perkvalifikuotas, kai mūsų teisėsaugininkai gavo kolegų iš Vokietijos išduotą jo Europos arešto orderį. Į laisvę suimtasis paleistas tik įsikišus Lietuvos “Caritui”. Ši absurdiška istorija, apnuoginusi mūsų teisėsaugos dviveidiškumą ir keliaklupsčiavimą prieš užsienio kolegas, prasidėjo praėjusių metų rudenį. Tiesa, iš dalies dėl to, kad pateko į potencialių aukų ieškojusių nusikaltėlių spąstus, kaltas ir pats nepilnametis, kuriam tada dar buvo šešiolika. Vietoj to, kad stropiai lankytų mokyklą, pamokų metu jis labiau mėgo trainiotis po prekybos centrą “Akropolis” ir šio prieigas. Būtent čia jis sutiko už save vyresnį pažįstamą asmenį su draugais. Traukdamas su suaugusiais vyrais dūmą, nepilnametis išsišnekėjo apie turimą 50 litų skolą ir kitas gyvenimo su seneliais subtilybes. Šie ėmė juo rūpintis po tėvų skyrybų, kai anūko motinai buvo atimtos motinystės teisės, o tėvas, su kuriuo jis liko, sukūrė kitą šeimą. Nepilnametį išklausę ir jam užuojautą pareiškę pypkės draugai pasiūlė vienos dienos darbelį Vokietijoje, žadėdami už tai 5 tūkst. eurų atlygį. 

Apsisprendė nuvežtas į mišką 

“Sunku nebus ir gausi pinigų, kurių užteks ne tik skolai grąžinti. Be to, dar pasižmonėsi! O jeigu patiks, galėsi važiuoti ten dar kartą. Jeigu ne, nereikės”, – suokė gundytojai. Tačiau verbuojamasis, išgirdęs, kad teks dalyvauti juvelyrinės parduotuvės apiplėšime, apie kurį bus daugiau papasakota važiuojant į nusikaltimo vietą, paprašė laiko pagalvoti. Po kelių dienų sulaukęs vyrų skambučio šešiolikmetis pasiūlymo atsisakė. Papasakojęs apie jį močiutei, išgirdo patarimą negadinti sau gyvenimo. Tačiau gundytojai neatlyžo, ir pasikvietę nusižiūrėtąjį į aukas naujam pokalbiui, panaudojo smurtą – nepilnametis buvo nuvežtas automobiliu į mišką, ten sumuštas ir paliktas. Tai buvo perspėjimas, kas laukia, jeigu ir toliau spyriosis. Ir po kelių dienų, nieko nesakęs seneliams – nei apie incidentą miške, nei apie tai, kad išvyksta, –jis išvažiavo su nusikaltimo organizatoriais į Vokietiją. Nuostoliai pasienyje Plėšti juvelyrinės parduotuvės, anot šešiolikmečio, važiavo ir daugiau jo bendraamžių. Visiems jiems išduotos padirbtos asmens tapatybės kortelės, pagal kurias jie visi buvo pilnamečiai. Tai paaiškėjo pasienyje, pareigūnams sustabdžius vieno iš nusikaltimo organizatorių vairuojamą mikroautobusą ir paprašius visų juo vykusių asmenų dokumentų. Tada vienas iš miegų pažadintas nepilnametis ir susikirto. Paklaustas pasieniečių, koks jo vardas, apsimiegojęs paauglys pasakė tikrąjį, o ne tą, kuris buvo parašytas ant padirbtos asmens tapatybės kortelės su jo nuotrauka. Šiam nepilnamečiui kelionė pasienyje ir baigėsi. Pareigūnai jį išlaipino detalesniam situacijos tyrimui. Visiems kitiems leista važiuoti toliau, patikėjus mikroautobuso vairuotojo teigimu, kad jis nepažįsta savo keleivių, neva susirinkusių pagal skelbimą.

 Prieš išpuolį apginklavo 

Eslingeno juvelyrinės parduotuvės apiplėšime, surengtame praėjusių metų spalio 29-ąją – jau kitą rytą po nuvykimo į Vokietiją su šešiolikmečiu dalyvavo dar trys asmenys. Tačiau nusikaltimo organizatorių tarp jų nebuvo. Šie laukė grobio kitame miestelyje, į kurį jį turėjo atvežti vienas iš užverbuotųjų, kuriam pagrobtus dirbinius turėjo perduoti kiti trys jo likimo draugai, tiesiogiai dalyvavę apiplėšime.
Vienas iš pastarųjų, ginkluotas žaisliniu pistoletu, turėjo žiūrėti, kad pardavėjos neišsikviestų pagalbos, o kiti du – išdaužti vitrinų stiklus ir susižerti jų turinį. Vienam pastarųjų buvo duotas kirvis, kitam – beisbolo lazda. Abu gavo ir pinigų – kad, įvykdę užduotį, ramiai grįžtų autobusu į kaimyninį miestelį, kur jų lauks nusikaltimo organizatoriai, parvešiantys atgal į Lietuvą. 

Dvigubas fiasko

 Vienas iš turėjusiųjų išdaužti vitrinų stiklus buvo nepilnametis kaunietis, tačiau jis iš baimės ir susijaudinimo teigia nesugebėjęs atlikti užduoties. Jo kolega su tuo puikiai susidorojo. Tačiau kur dingo šio išneštas grobis, neaišku. Po patirto fiasko kaunietis pas nusikaltimo organizatorius negrįžo. Jis pats susirado į Lietuvą vežantį kitą mikroautobusą, iš kurio, pakeliui į namus, paskambino močiutei – perspėjo, kad ši turės sumokėti už jo kelionę iš Vokietijos. Ši, išgirdusi, kur yra prieš parą dingęs anūkas, ir viską supratusi, kreipėsi į policiją.Į Kauną grįžusį nelaimėlį pasitiko ne tik močiutė, bet ir pareigūnai, netrukus pradėję ikiteisminį tyrimą dėl prekybos žmonėmis. Vertimas daryti nusikaltimus yra viena iš jos formų.

 Netikėta atomazga

 Ikiteisminis tyrimas, kuriam vadovauja Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius, tebevyksta iki šiol. Parodymus jame davęs nepilnametis praėjusį balandį sulaukė netikėtų svečių. Į jo namus atvykę policijos pareigūnai atsivežė Štutgarto prokuratūros išduotą Europos arešto orderį, pagal kurį lietuvis buvo įtariamas dalyvavęs Eslingeno juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšime, per kurį buvo pagrobta “Rolex” laikrodžių už maždaug 110 tūkst. eurų sumą. Remiantis šiuo Europos arešto orderiu, nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje pripažintas nepilnametis atsidūrė policijos areštinėje jau kaip įtariamasis sunkiu nusikaltimu. Nors mūsų teisėsaugininkai ką tik buvo pripažinę, kad jis tai buvo priverstas padaryti. Po dviejų parų, praleistų areštinėje, jis buvo suimtas maksimaliam trijų mėnesių terminui. Šios Kauno apylinkės teismo nutarties nepanaikino ir aukštesnės instancijos Kauno apygardos teismas, kuriam septyniolikmečio suėmimą apskundė Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos bei prekybos žmonėmis aukoms” Kauno skyriaus darbuotojų, teikusių pagalbą ir šiam nepilnamečiui, nusamdytas advokatas. 

Mįslingai persigalvojo 

Advokato skundą atmetusio teisėjo Ramūno Antanavičiaus nutartyje teigiama, kad vien tai, jog nepilnametis pripažintas nukentėjusiuoju, nesuteikia pagrindo netaikyti jam suėmimo. Jį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, kai įsiteisės nuosprendis, kad paauglys buvo priverstas nusikalsti. Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, šio klausimo spręsti negalima. Nepaisant to, kad ši nutartis buvo galutinė ir neskundžiama, septyniolikmetis po septynių savaičių vis dėlto buvo paleistas. “Atsižvelgus į “Carito” Generalinei prokuratūrai pateiktą informaciją ir paties nepilnamečio paaiškinimus dėl užsienyje padarytos nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybių bei po konsultacijų su prekybos žmonėmis bylų specialistais, buvo kreiptasi į Vokietiją su siūlymu perduoti Lietuvai jos piliečio baudžiamąjį persekiojimą. Vokietijai sutikus, nuspręsta nepilnametį paleisti”, – taip Generalinė prokuratūra atsakė į klausimą, kas lėmė jos mįslingą persigalvojimą. Tačiau ar nebuvo galima pirmiausia išsiaiškinti situaciją, o ne skubėti traumuoti parodymus prieš nusikaltimo organizatorius davusį paauglį, laikant jį už grotų beveik du mėnesius? Ir ne tik Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, bet ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje, kur teoriškai jis galėjo sutikti tuos, prieš kuriuos davė parodymus. Nepavykus įtikinti mūsų prokurorų bei teisėjų, kad nepilnamečio sulaikymas ir suėmimas yra klaida bei trumparegiškas keliaklupsčiavimas prieš Vokietijos teisėsaugą, Lietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė neatmetė galimybės net paduoti Lietuvą į teismą. 

Komentaras

Kristina MišinienėLietuvos “Carito” programos “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Sudėtingos prekybos žmonėmis nusikaltimų peripetijos kelia vis naujų iššūkių teisėsaugai ir socialinėms tarnyboms, teikiančioms pagalbą nukentėjusiesiems. ES sukūrė pakankamai griežtas nuorodas valstybėms dėl aukų apsaugos ar netraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl priverstinai atliktų nusikaltimų. Tačiau šių nuorodų įgyvendinimas paliktas mums patiems – pagal turimą suvokimą ir priemones. Ar nebuvo galima išvengti nepilnamečio nukentėjusiojo, bendradarbiaujančio su teisėsauga, suėmimo ir įkalinimo beveik dviem mėnesiams? Kauno apygardos teismo teisėjo R.Antanavičiaus, atmetusio skundą dėl šio paauglio suėmimo, nuomone, – ne, nes nukentėjusiojo statusas nieko nereiškia. Ko gero, nieko nereiškė ir paties nepilnamečio likimas, jeigu tarnybos nerado reikalo, turėdamos visus tarptautinio bendradarbiavimo svertus savo rankose, ieškoti greitų bei lanksčių sprendimų. Na, tiesiog kaip dėl savo vaiko.  

Greta Čižinauskaitė

Populiariausiuose skelbimų portaluose, pažinčių svetainėse lankosi ne tik pasiryžusieji surasti žmogų visam gyvenimui, šeimai, draugystei. Beveik nerealu, kad užsiregistravusi pažinčių svetainėje ir įtalpinusi savo nuotrauką, kur tiesiog maloniai šypsotės, iš vyriškių nesulauksite ir intymių pasiūlymų – ir už dovanėles, ir už ne. 

Socialinių tinklų nesuvaldysi. Čia savo nišą atradę išdykusios merginos „už paramėlę“ ir joms atsakantys „dosnūs“ vyručiai. „Elitinė mergina susipažintų su dosniais vyrais“, o štai ir vyriškas „dosnus pasiūlymas simpatiškai merginai“. Kas slypi už skelbimų? Nelegali dešimties minučių nuoma.

Šiuolaikinės technologijos padeda ir prostitucijos versle

Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė drauge su kolegomis viešėjo Šiauliuose. Norėta pravesti paskaitą-diskusiją apie prostitucijos verslą bei subkultūrą ir supažindinti su trumpu filmu, atskleidžiančiu Lietuvos vyriškojo intymaus gyvenimo puslapį. 5 minučių trukmės filmas pasakoja, kiek ir kokio plauko vyrukų sulaukė mergina, internetiniuose skelbimų portaluose patalpinusi skelbimą ir pasiūliusi pažaisti „nepamirštamus žaidimus“. Žadėtasis žaidimas, pasirodo, buvo populiarusis „Monopolis“. Visi klientai tikėjosi ko kito. Tad „reikalas“ dažnai spaudžia ir šeimas turinčius, išsilavinusius, aukštą padėtį visuomenėje užimančius Marso atstovus.
Be abejonės, skelbimai, žadantys „meilę“ veda ir į Šiaulių žemes.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyriausiasis specialistas Artūras Šliavas informuoja, kad 2014 – 2015 metais Šiaulių apskrityje administracine tvarka už prostituciją (LR ATPK 182(1) str.) nubausta 14 žmonių: 10 prostitučių ir 4 klientai. Prostitucijos atvejai fiksuoti Šiauliuose ir Radviliškyje.
Taip pat Kriminalinės policijos pareigūnai šiuo metu atlieka 2 ikiteisminius tyrimus pagal LR BK dėl prekybos žmonėmis ir pelnymosi iš kito asmens prostitucijos (BK 147 ir 307 str.). Vienu atveju nustatyta 1 nukentėjusi moteris, kitu atveju nustatyta, kad buvo verbuojama apie 20 merginų dirbti prostitutėmis.
„Šiuo metu skelbimai, atviresni ir užslėpti, apie parduodamą kūną daugiausiai yra persikėlę į socialinius tinklus. Tai dažniausiai individualūs skelbimai. Laikraščiuose vargu ar tokių skelbimų rasite. Kitaip pasakius – prostitutės dažniausiai dirba be sutenerių. Situacija pasikeitė – prieš dešimtmetį prostitutėms vadovavo suteneris, jos grupėmis telkdavosi butuose, namuose“, – atsako A. Šliavas.
O K. Mišinienės teigimu, skelbimai socialiniuose tinkluose dedami ne moterų, net prostitucijos verslo organizatorių, kurie paslaugos teikėjos vardu ir parašo skelbimą su viliojančiais žodžiais „laukiu tavęs“, „ateik“, „kačiuk“ ir t. t.
„Ne vienerius metus sukame galvą ir net su keliomis nevyriausybinėmis organizacijomis Lietuvoje susivienijome – norėjome stambiausius portalus patraukti teisminėn atsakomybėn. Daug su žurnalistų etikos komisijomis susirašinėjome ir barėmės, tačiau nelaimėjome nieko, nes teisme nepavyko įrodyti, kad „šaltas šampanas ir karštos merginos“ reiškia prostituciją“, – teigia K. Mišinienė. – O kalbant apie socialinius tinklus – tie patys suteneriai turi padaryti maksimumą lėšų, turėdami tam tikrus resursus. Ir vėlgi manau, kad visi tie šiuolaikiniai tinklai tam ir naudojami.“

Bausmė už prostituciją… nenubaudžia

Kaip žinia, Lietuvos įstatymai persekioja tiek sekso paslaugų teikėją, tiek pirkėjus, tiek administratorius. Tačiau administracinės baudos panašios į tokias, kurias gauna savininkas už tai, kad jų šuva pridergė skvere.
„Tai vyksta ir Šiauliuose. Seksą perka ne kažkokie marsiečiai iš tolimų šalių, o eina mūsų vyrai, draugai, pažįstami ir t. t.“, – sako K. Mišinienė. Pasirodo, klientą ne taip jau lengva pagauti. To tiesiog neįmanoma padaryti, ką ir sako skaičiai, parodyti filmuke: kasmet nubaudžiami vos 6 – 7 pirkėjai ir apie 300 moterų dėl prostitucijos paslaugų pardavimo. Ir pasirodo, moteriškos lyties visuomenė (pedagogės, gydytojos!) linkusi galvoti apie tai, kaip nubausti tas pasileidėles, kad pas jas jų vyrai neitų. Oho, vargšai, į spąstus suviliotieji vyrai…
„Man neteko matyti aršesnės auditorijos, kai kalbame apie prostituciją, pavyzdžiui, kaip pedagogų, gydytojų ir dažniausiai tai būna moterų auditorijos, kurios būna piktos – štai kaip nubausti tas pasileidėles, kad mūsų vyrai pas jas neitų“, – sako K. Mišinienė.
Dažniausiai įtrauktųjų į prostituciją kontingentas susideda iš labai jaunų moterų ir merginų, kurios turi įvairių sutrikimų. Itin ryški prostitucija tuose miestuose, kur mokyklose mokosi vaikai su tam tikra negalia. „Dažniausiai tai yra vienišos moterys iš provincijos, kurios dėl labai prastos socialinės infrastruktūros nesuranda kitokių pragyvenimo šaltinių. Tai moterys, merginos, vaikai, kurie iki tol patyrė daugybę išnaudojimo formų. Dažniausiai tai buvo seksualinis išnaudojimas, kuris palieka gilią traumą, kai žmogus nebevertina savo kūno ir jo nekenčia“, – sako K. Mišinienė.

Pora metelių iki lūžio, tada – kelias žemyn

 Pasirodo, šia tema kalbėtasi ir su viešbučių savininkais. Pasak K. Mišinienės, įdomu pasižiūrėti, kai tas pats žmogus duodamas interviu žurnalistams sako, kad yra labai moralus, o po to atsiskleidžia visai kita tiesa. 
„Dažnai matome ir girdime žinomus žmones, kurie pasisako už šeimos vertybes, tačiau vos tai paliečia jų biznį, jų pajamas, jie nesutinka pasirašyti ant deklaracijos, kad viską padarys, jog jo viešbučių tinkle nebūtų užsiimama prostitucija. Juk puikiai žinome, kad aukštesnio lygio prostitucija vykdoma nuomojamuose butuose, viešbučiuose“, – sako vadovė. O dažniausiai viskas vyksta su viešbučių darbuotojų žinia ir jie atsiima savo dalį. Taigi, tai ir maždaug piešia mūsų visuomenės moralines gaires. Tačiau, pasak K. Mišinienės, ir nevyriausybininkai, ir šiaip geros valios žmonės krapšto šitą „uolą“. 
Regis, prostitucijos verslo mašina ėda godžiai ir greitai, ir čia nėra jokio glamūro, kaip antai pasakoja filmai ar knygos. Ir čia nėra jokių karjeros laiptų. 
K. Mišinienei, 14 metų dirbant su išnaudojamomis moterimis, pasitaikė ir tokių, kurioms bandoma suteikti pagalba atrodė kaip kabinėjimasis – na jaučiasi tikra sekso tigre, kitaip sakant – jai „jūra iki kelių“. „Tie ekonominiai mainai vyksta 2 – 3 metus, po to mes matome degradavimą. Praktiškai be narkotikų, be alkoholio žmonės šitoje industrijoje neišlieka. Jau šiandien 18-metės mažai domina, jau ieškoma 16-mečių, o ir tos pabosta“, – teigia vadovė.
Ir va: iš keturiolikmetės, kuri sakytų, „atsikniskite, man nereikia pagalbos, aš to noriu“, po ketverių metų nieko nebus likę. „Prostitucijos glamūras yra tiems, kas ją organizuoja, čia yra didžiuliai uždarbiai, yra naujos mašinos, privačios pilaitės… O moterims nieko nelieka“, – atsako vadovė.
O jei tai taptų legaliu darbu? Matyt, tai tik paskatintų suirutę. Metų pradžioje Amsterdamo meras pasakė, kad prostitucijos ir raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas mieste buvo didžiulė klaida: pakilo organizuoto nusikalstamumo lygis ir du trečdaliai visų bordelių yra uždaryti.
Lietuvoje su prostitucijos verslo organizatoriais pareigūnai kovoja intensyviai. Bet kalbant apie klientus, situacija prasta. Kodėl? Sulaikytas klientas tuoj pat traukiasi piniginę – kiek reikia? Tuoj pat baudą sumokės ir baigtas kriukis. „Viešumas – štai ko jie bijo. Už viešumą, ko gero, nėra geresnio ginklo. Ir tą patį girdėjome iš kolegų Toronte, Kanadoje. Ten yra taip pakeisti įstatymai, kad savaitraščio paskutiniame puslapyje skelbiamos pavardės, kas per savaitę nubaustas už sekso pirkimą“, – sako vadovė.
Štai neseniai girdėtas Aukščiausiojo teismo teisėjo Aurelijaus Gutausko pranešimas, kur jis kalbėjo apie milijoninius Vilniaus sutenerių pelnus. Ką tai reiškia? Juk klientas už vieną moterį nemokės 100 tūkst. Jis mokės galbūt 100… Smogimas su viešumo priemonėmis būtų jėga. Tačiau ir čia slypi bėda. Ar to, kas viešins, nebus galima papirkti? Ar pričiuptasis ne kažkieno, kas labai jau įtakingas giminaitis, kolega, viršininkas, direktorius – pažįstamas?
Taigi, čia iškyla dar viena uola, ant kurios tupi masė vienas kitam rankas plaunančių vargšų, kuriems „reikia“. 

Dina Rakauskienė

Kai šiandien Lietuvoje kalbame apie prekybą žmonėmis, dažniausiai galvojame apie nelaimingas sekso industrijos aukas, na, dar galbūt galime įsivaizduoti darbinį išnaudojimą. Tačiau nusikalstamas pasaulis nenuilstamai ieško naujų pasipelnymo nišų, kur minimalios investicijos duoda dešimteriopą pelną. 

Žaibiškai plintanti savo tėvynainių išnaudojimo forma –  labai jaunų vyrų, neretai dar paauglių, verbavimas ir siuntimas vogti, plėšti, gabenti ir prekiauti narkotikais Vakarų Europoje. Jų daug, jie mobilūs, žiaurūs, negailestingi silpniesiems, kietai susaistyti „neskundimo“ pančiais. Neretai patys nusikaltimų organizatoriai nedalyvauja tokiuose reiduose, jie trauko virvutes saugiai sėdėdami priešais kompiuterio ekraną ar „vierchaudami“ ant zonos gultų. Eiliniams kriminalistams šie vis atsinaujinantys voratinkliai yra sunkiai išpainiojami, tačiau geriau pasiruošę ir atkaklesni jų kolegos sistemingai tuos „dūšių gaudytojus“ persekioja ir pateikia jiems kaltinimus. Kai policijos komisariate pirmą kartą susitikau su Viliumi, jo laikysena mažai kuo skyrėsi nuo panašaus likimo aštuoniolikamečių. „Aš nieko jums nesakysiu, aš ne skundikas, tuoj jums paskambins rimti žmonės, turėsit problemų“, – atkakliai tvirtino vaikinukas, nekeldamas akių nuo žemės. Byloje buvo pakankami duomenų, įrodančių, ką jis veikė ne kartą vykdamas į Jungtinę Karalystę, Vokietiją. Tačiau ten taip pat buvo duomenys apie tai, kaip Vilius buvo savo“ boso mušamas, žalojamas, gaudomas, jėga ištempiamas iš menkučių savo slėptuvių pas draugus. Šeimą vaikinas lyg ir turėjo, tačiau ar pavadinsi šeima niekada neišsiblaivančią motiną ir vis naujus jos sugyventinius? Kiekviename mieste galima rasti visoms vietos tarnyboms puikiai žinomų bendrabučių, socialinių būstų, kur tokios „šeimos“ gyvalioja tarsi už civilizacijos ribų. Kai vaikinuką prie namų užkalbino kažko lūkuriuojantis nepažįstamasis ir pasiūlė: „Šen bei ten palėkti, yra reikalas, dideli pinigai“, Vilius iš karto pasijuto labai dėkingas, jis iki pat Vokietijos sienos nedrįso reikšti nė mažiausios abejonės dėl naujų draugų kėslų. „Tu kietas bičas, ar ne?“ – šie nuolat plojo jam per petį. Į ką įsivėlė, vaikinas netruko suprasti, kai jaunutis jo porininkas viename iš parinktų prekybos centrų nesurinko nurodytos prekių normos ir vakare bosas jį viešai auklėjo. „Viliau, padaryk jį, Viliau, jis tavo merga!“ – kaip kokius šunis pjudė ratu sustoję vyrai. Vėliau abu vaikinus sumušė, ir taip pradėjo suktis karštligiška vagysčių, muštynių, bėgimo nuo policijos, slapstymosi nuo gaujos, bastymosi po svetimas šalis karuselė. Per Viliaus ir jo bendrų rankas perėjo daugybė maišų su prabangiomis elektronikos, aprangos, kosmetikos prekėmis, tačiau pats vaikinas nuolat badavo, kišenėje tebuvo vienas kitas pinigėlis. Šią apgailėtiną egzistenciją nutraukė anglų policijos pasala, jiems surengta viename didmiesčio parke, kur po dienos „darbų“ gauja rinkosi pailsėti. Vėliau Vilius pripažins, jog nesąmoningai šios dienos labai laukė. Deja, anglai sulaikė tik pačius nesvarbiausius gaujos narius, kurie laikui bėgant vis labiau laukėjo ir degradavo. Juos parsiuntė atgal į Lietuvą, Vilių čia pasitiko kriminalistai. Su vaikinu kalbamės tyrėjo kabinete. Jis atkakliai kratosi mūsų programos siūlomos pagalbos, jam nieko nereikia. Čia visi papirkti, „bosas turi pažinčių aukštuose sluoksniuose, kaip kitaip jam taip sektųsi?“. Nors man asmeniškai atrodo, kad boso gerovės laikai jau eina į pabaigą, suprantu, jog Vilius pats turi pasirinkti, kokiu keliu jam toliau eiti. Jo apsisprendimas labai svarbus, nes net geriausiai dirbanti policija ar socialiniai darbuotojai nesugebės jo visiškai apsaugoti nuo vienokio ar kitokio buvusių sėbrų ir jų advokatų poveikio. Pasirinkęs liudyti prieš juos, jis užsitrauks šių padugnių paklaikusį pyktį, jie jo ieškos ir tikriausiai vieną dieną jų pasiuntinys išdygs vaikino kelyje. Viliui teks nesutrikti ir duoti atkirtį. Tačiau šis pasirinkimas gali tapti ir naujo gyvenimo pradžia. Laisvo, įdomaus, kupino galimybių jaunuoliui tapti suaugusiu vyru, įgyti profesiją, sutikti mylimą žmogų, sukurti namus. 

 Jei Jums reikalinga pagalba, patarimas, informacija, VISĄ PARĄ veikia Lietuvos „Carito“ programos SOS numeris +370 679 61 617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus, įtariančius apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atvejį. Lietuvos „Carito“ specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.  

Vaida Gailiutė 

Prostitucijos ir prekybos žmonėmis Lietuvoje rinka vis auga, nes nekontroliuojama stipriausia jos grandis – klientai. Pastarųjų poreikiai kinta ir didėja, todėl į prostitucijos verslą įtraukiama vis daugiau vaikinų ir vaikų, o moterys yra priverstos santykiauti net su šunimis.

Mažametės – vis paklausesnės 

Tokią analizę pateikė organizacijos „Lietuvos Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė. Šis projektas gyvuoja jau 14 metų, todėl pagalbą teikiantys žmonės labai aiškiai pastebi pokyčius prostitucijos ir prekybos žmonėmis rinkoje.
 „Pastaruoju metu labai pasikeitė, nors ir nesiverčia liežuvis taip tarti, sekso paslaugų teikėjų paklausa. Klientams aštuoniolikmetės jau yra per senos, reikia vis jaunesnių ir jaunesnių mergaičių, paauglių, todėl į prostituciją įtraukiama vis daugiau vaikų. Kai kuriuose Lietuvos regionuose jau pastebime, kad į prostituciją masiškai įtraukiamos net mažametės“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Ji ir pati pakraupo išvydusi tai, kad vyksta viename Lietuvos didmiestyje. „Pareigūnai paprašė pagalbos, nes rengėsi šturmuoti jau seniai stebėtą viešnamį, tad vykome kartu, kad iškart galėtume suteikti pagalbą moterims. Paaiškėjo, kad tame viešnamyje viena populiariausių paslaugų yra stebėti, kaip moterys santykiauja su specialiai tam dresuotais šunimis. Susirinkę klientai tai stebi ir patiria pasitenkinimą. Tokių moterų sieloje yra absoliuti tuštuma, jas labai sunku grąžinti į normalų gyvenimą“, – pasakojo K. Mišinienė. Jos žodžiais, Lietuvoje prostitucija labiausiai klesti Vilniuje ir Klaipėdoje. „Jau vieša paslaptis, kad į Vilniaus nelegalius viešnamius atvyksta net klientai iš Didžiosios Britanijos, kur jie vadinami džoniais. O Klaipėda yra uostamiestis, todėl į prostituciją čia žiūrima labai liberaliai. Galiu drąsiai sakyti, jog už dviejų namų, jei panorėtumėte, rastumėte vaiką, vyrą, merginą, moterį, kurie parduoda savo kūnus. Paklauskite bet kurio taksisto ir jis, jei nepasirodysite panašus į pareigūną, nuveš ten, kur teikiamos sekso paslaugos“, – tvirtino pašnekovė.

 Pareigūnai solidarizuojasi su klientais?

 Tai, jog prostitučių paslaugos labai paklausios įrodo ir „Lietuvos Carito“ sukurtas dokumentinis filmas „Žaidėjai“. Jame nufilmuotas socialinis eksperimentas. Mergina paskelbė, jog „aistringa mergina mielai pažaistų“. Per valandą pas ją atėjo trys vyrai, tikėdamiesi gauti seksualinių paslaugų. Mergina išsitraukė žaidimą „Monopolis“ ir leido suprasti, kad būtent jį pažaisti ir ieškojo draugijos. „Vyrai taip įsiuto, kad mergina nesutiko su jais mylėtis už pinigus, kad jei nebūtume įsikišę, keli atvejai tikrai būtų pasibaigę smurtu“, – teigė K. Mišinienė. Šiame filme atskleidžiami ir šokiruojantys skaičiai. Per metus nubaudžiama apie 300 asmenų, teikiančių prostitucijos paslaugas, ir vos 6-7 klientai, nors atsakomybė abiem šalims yra vienoda. „Manau, jog taip pasireiškia pareigūnų vyriškas solidarumas su seksualinių paslaugų ieškančiais klientais. Esą jos kekšės, parsidavinėja, o vyrai tik perka tai, kas siūloma. Tačiau tokia skaičių disproporcija yra nenormali. Jei ji pasikeistų, gal tuomet ir padėtis šiek tiek pagerėtų, prostitucijos ir prekybos žmonėmis apimtys taip nedidėtų“ – svarstė pašnekovė.

Nekaltybę pardavė, kad taptų drauge 

Jos teigimu, įvairių atliktų apklausų duomenimis, net 92 proc. seksualines paslaugas teikiančių asmenų teigė, kad, jei tik galėtų, tuoj pat mestų šį darbą. „Tačiau dažniausiai tai padaryti sustabdo baimė, kaip reikės gyventi be pajamų. Priežastis yra ir įvairios priklausomybės, kurioms reikia pinigų. Be to, ne paslaptis, jog prostitučių nepaleidžia ir suteneriai, nes jos yra aukso kiaušinius dedančios vištos. Mano žiniomis, vieno Vilniaus nelegalaus viešnamio pelnas per metus viršija milijoną eurų. Tai kas norės paleisti paslaugų teikėjus, kai tokie pinigai?“ – retoriškai klausė K. Mišinienė. Jos teigimu, nė viena moteris, vaikinas ar vaikas atsisėdę nesvarstė, kuo geriau dirbti – buhaltere ar prostitute. „Šis kelias paprastai pasirenkamas todėl, jog asmuo anksčiau yra patyręs psichologinį, o gal ir seksualinį smurtą, jo savivertė labai menka. Be to, neretai savo kūną pardavinėja globos įstaigų auklėtiniai, kuriems nėra įskiepytos vertybės, kurie neadekvačiai reaguoja į pasaulį. Pavyzdžiui, Švėkšnos specialių globos namų pavyzdys. Mažametė mergaitė, kuri dar buvo nekalta, sutiko su nepažįstamais vyrais santykiauti oraliniu būdu, vėliau prarado ir nekaltybė tik todėl, kad keleriais metais vyresnės mergaitės ją pripažintų savo drauge“, – kraupo pašnekovė.

Užrakino vaikus namuose ir išvažiavo į užsienį 

K. Mišinienės žodžiais, į prostituciją dažnai įtraukiamos ir merginos ar moterys iš provincijos, kurios yra naivios ir patiklios. „Prie merginos privažiuoja prabangus automobilis, kuriame sėdi princas – „love boy“. Jis pradeda sakyti komplimentus, mergaitė įsimyli, pradeda tuo vaikinu pasitikėti. O tada du scenarijai. Mergaitė kartu su savo mylimuoju savaitgaliui išvyksta į Amsterdamą, ją oro uoste išlydi visa šeima, o kai lėktuvas nusileidžia Olandijoje, tas mylimasis mergaitę atiduoda albanų šeichui. Tokių istorijų begalė. Kitas scenarijus – mylimasis pasikviečia savo mergaitę į draugų kompaniją ką nors švęsti. Tą patį vakarą keli vaikiną ją prievartauja, visa tai filmuojama, o tariamą princą dar keli jo draugai laiko, kad jis neva negalėtų išgelbėti savo mylimosios. Keisčiausia tai, kad nuskriausta mergaitė, kai ją baigia prievartauti, puola prie savo „love boy“ klausti, ar jam viskas gerai. Filmuota medžiaga panaudojama šantažui ir taip mergaitė atsiduria prostitucijos gniaužtuose“, – tipiškas situacijas pasakojo K. Mišinienė. Ji stebėjosi, jog patiklios būna ne tik vos iš paauglystės išlipusios merginos, bet ir jaunos mamos. „Turėjome tokį atvejį, kai jauna vieniša mama „Facebook“ susipažino su kažkokiu vyru. Jis pakvietė ją atvykti į užsienį savaitgaliui. Moteris namuose kelioms dienoms vaikams paliko maisto, juos užrakino ir išvažiavo į užsienį. Aišku, ji ten buvo ne savaitgalį, o visus metus. Grįžo narkomanė, visa supjaustyta, savivertės – nulis“, – apie verbavimo į prostituciją pinkles kalbėjo pašnekovė. Vaikinai į prostituciją įtraukiami ar tampa prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai dėl to, jog yra paskendę skolose. „Suteneriai kažkaip sužino apie jaunus žmones, kurie yra prisiėmę greitųjų kreditų ir nebežino, kaip juos grąžinti. Tada ir atsiranda „geradariai“, kurie pasiūlo padirbėti užsienyje. Taip vaikinai išvežami ir priverčiami arba padavinėti savo kūną, arba daryti nusikaltimus, pavyzdžiui, vogti“, – pasakojo K. Mišinienė. 

Klientams reikia psichologinės pagalbos

 Nors prostitucijos ir prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje auga, K. Mišinienė neketina nuleisti rankų. „Mes vis tiek esame stipresni. Yra labai daug žmonių – pareigūnų, globos įstaigų darbuotojų, kurie padeda, kad apsaugotume žmones nuo prostitucijos pinklių. Tie žmonės – nematomi herojai. Kai suteneriams suduodamas atkirtis, tada jie prie savo aukų nebelenda, o jos gali atsitiesti“, – tvirtino pašnekovė. Jos teigimu, Lietuvoje būtina tarnyba, kuri teiktų psichologines paslaugas seksą perkantiems klientams. „Nors tai skamba neįtikėtinai, tokia praktika Skandinavijos šalyse taikoma jau seniai. Atrodo, kad pas prostitutes eina vieniši vyrai ar neįgalieji, kurie negali susirasti nuolatinių partnerių. Tačiau įvairių apklausų duomenimis, per 70 proc. sekso paslaugas perkančių vyrų turi šeimas. Vadinasi, jiems reikia ne sekso, o pademonstruoti savo galią. Tokiems žmonės tikrai reikalinga psichologinė pagalba“, – konstatavo K. Mišinienė. „Lietuvos Caritas“ jau ne vienerius metus susirašinėja su Švietimo ir mokslo ministerija. Siekiamybė – mokyklose turėtų atsirasti pamoka apie prekybą žmonėmis. „Mes važinėjame po Lietuvą, kalbame, tačiau būtų daug efektyviau, jei paaugliams bent vienerius mokslo metus kartą per savaitę būtų rengiama pamoka apie prostitucijos, prekybos žmonėmis pinkles, žalą. Iš ministerijos gavome atsakymą, jog vaikai su prekyba žmonėmis susipažįsta nagrinėdami Amerikos istoriją, tą jos dalį, kai ypač klestėjo vergovė. Koks valstybės požiūris, tokios ir pasekmės“, – reziumavo pašnekovė. Įvairių šaltinių duomenimis, šiuo metu Lietuvoje sekso paslaugas teikia apie 2000 asmenų. „Tačiau manau, kad šį skaičių reikėtų padauginti du ar tris kartus, nes prostitucijos mastai tikrai yra labai labai dideli, nes, kaip minėjau, tai labai pelninga sritis. Jei būtų išgaudytos visos prostitutės, į kiekvienos jų vietą atsirastų penkios naujos“, – tvirtino K. Mišinienė.

Virginija Spurytė 

16 vaikų auginančioje šeimoje brolis su įbroliu seksualiai išnaudojo mažametę seserį, šešiolikmetė prieš mėnesį pagimdė, o kita nepilnametė, jei išgyvens, gimdys.

Seksualiai išnaudota mažametė – vaikų globos namuose. Ją prievartavęs įbrolis – laukia teismo, brolis išvežtas į vaikų socializacijos centrą. Dėl jauno amžiaus jam pavyko išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ko gero, taip lengvai nuo atsakomybės neišsisuks dešimtmečiu vyresnis 16-metės mamytės „draugas“, kuris su ja kaip žentas gyveno daugiavaikėje šeimoje. Kai draugė tapo nėščia, susidėjo su kita moterimi. Nuo ko nėščia kiek vyresnė pagimdžiusios 16 metės sesuo – neaišku. Protinę negalią turinti mergina nekalba. Kai gims vaikelis, bus atliekami DNR tyrimai ir išaiškintas su neįgaliąja santykiavęs žmogus.
 Tačiau tai – tik menkutė painios istorijos dalis. Aukštaitijos miestelyje gyvenančioje šeimoje šiuo metu auga 14 vaikų, du jau gyvena savarankiškai. Tėvas su pirmąja žmona susilaukė 9 vaikų, tačiau ji mirė nuo vėžio . Tuomet į namus atėjo jos sesuo su savais vaikais. Kaip pati sako, nenorėjo, kad sūnėnai ir dukterėčios būtų išmėtyti po globos namus.
Našlys vedė žmonos seserį – ir vėl pasipylė vaikai. Dabar didžiulės sudėtinės šeimos motina – triskart močiutė, nors pačios mažiausiajam vos vieneri. „Visus vaikus auginu vienodai, visi man brangūs“, – užtikrintai sako moteris.

Abejoja, ar išgyvens 

Kai nuvykome į kaimą, kurio pavadinimo negalime minėti saugodami nepilnamečių privatumą, sūnus žoliapjove pjovė žolę. Šeimininkė raugė gausiai užderėjusius agurkus, per tvorą sviro didžiulės raudonų jurginų galvos, į viršų stiebėsi gladiolės. Tuštėjančiame kaime daugiavaikės šeimos kiemas klegėjo gyvybe. Linksmai zujo visokiausio amžiaus vaikai, jaunutė dar visai vaikiškai atrodanti mergaitė supo kūdikį.

Pasitikti svečių išėjusi motina nepajėgė tramdyti ašarų. Buvo tik grįžusi iš respublikinės ligoninės, į kurią greitoji medicinos pagalba išvežė septintą mėnesį nėščią neįgalią dukrą. „Gydytojai sakė, užsikimšo inkstas. Čia, vietoje darė šlapimo tyrimus, paskui kartojo miestelyje, bet atsakymai vis blogėjo, blogėjo. Sakė, reiks operuoti, bet ji atsisako. Daktarai įspėjo, kad net mirti gali. Veš į Vilnių operuoti. Duoda 50 proc., kad išgyvens. Gali tekti rinktis tarp jos ir kūdikio“, – raudojo moteris. Apie kitas šeimos bėdas net nenorėjo kalbėti. Dabar kad tik šita dukra išgyventų.

 Prievartaujamą sesę vaišino saldainiais, kai labai skaudėjo, sumokėjo 10 litų 

Socialiniai darbuotojai, teisėsaugininkai ir vaiko teisių apsaugos specialistai sprendžia rebusą – ką daryti su seksualinę prievartą patyrusia mergaite, kuri paimta iš šeimos auga vaikų globos namuose. Kaip užsiminė DELFI, įbrolio ir brolio seksualinė prievarta jai negalėjo nesutrikdyti sveikatos, ypač tuštinimosi funkcijos, ką ir kalbėti apie psichologines pasekmes, kurios bus ilgalaikės. Apie galimą kraujomaišą daugiavaikėje šeimoje pareigūnams pranešė mokyklos, kurioje mokėsi mergaitė, socialinė pedagogė. Mažametė jai pasipasakojo. Kaip vėliau paaiškėjo, vienas iš brolių turėjo knygą apie seksą, namuose buvo rasta pornografinių filmų įrašų. Sesutė buvo prievartaujama įvairiais būdais. Už skausmingiausią jai kartą buvo sumokėta „net 10 litų“. Šiaip duodavo mažiau, pavaišindavo sausainiais, saldainiais. Kai tai iškilo viešumon, mama mažametę išvadino ilgaliežuve. Vėliau gailėjosi, kad nesužiūrėjo vaikų ir dievagojosi, jog situacija nesikartos – kad mergaitė tik grįžtų gyventi į šeimą. 

Vaiko teisės palaiko mamą, nes „ji myli vaikus“

 Kaip Lietuvos Carito socialinei darbuotojai Živilei Liekienei kartoja pati mažametė, ji labai ilgisi brolių, seserų, tėvų ir norėtų namo. Vaiko teisių apsaugos tarnybos skyriaus specialistai mano, kad jai namuose geriau, nes „mama rūpinasi ir myli vaikus“. Tačiau Lietuvos Caritas, kurio lėšomis samdytas advokatas mergaitės teises gina teisme, laikosi kitokios pozicijos – mažametei šeimoje nesaugu. „Kas užtikrins, kad seksualinė prievarta nesikartos?“ – klausimą kėlė Ž. Liekienė.

Dar vienas su šia šeima susijęs rebusas, kurį sprendžia tarnybos – kūdikio besilaukianti protiškai neįgali nepilnametė. Pagal Lietuvos įstatymus, iki pilnametystės ji negali savarankiškai auginti vaiko. Normaliu atveju pagelbėti jai galėtų tėvai, tačiau daugiavaikė šeima priskirta socialinės rizikos grupei, o tokioms globoti vaikų neleidžiama. Carito socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė pabrėžė, jog ši šeima akivaizdžiai stokoja tam tikrų įgūdžių, bet nėra priklausoma nuo alkoholio ar narkotikų, kaip moka rūpinasi vaikais. Jie vieni kitus prižiūri, moka pasigaminti valgio. Vyresnieji dirba, užsidirba. Pilnamečiams tėvai nupirko šalia buvusį kaimynų namą, taupo pinigus kitoje pusėje esančio tuščio namo pirkimui, kuriame planuoja įsikurti kūdikio susilaukusi dukra su ketveriais metais vyresniu draugu – negeriančiu, dirbančiu žmogumi, kuris pasiūlė jai tuoktis, nors ir nėra jos vaiko tėvas. Šiuo metu 16 vaikų tėvas darbo neturi, tačiau talkina kaimynams. Paklausta, koks šioje istorijoje jo vaidmuo, E. Krikštaponienė daug pasakyti negalėjo, nes vyras su darbuotojomis nebendrauja. Vis dėlto, matyti, kad jo žodis šeimoje – svarus. 

A. Kurienė: brolių ir seserų kraujomaiša rodo, kad namuose negerai 

Apsilankius šeimoje viskas atrodo neblogai. „Tačiau ką iš tiesų vaikai jaučia, kai viena jų sesė su rimtomis indikacijomis ligoninėje, kita jų sesė paimta nežinia kur, vienas jų brolis uždarytas, kitas – ne. Ir saulė šviečia lyg nieko nebūtų įvykę? Tai yra klausimas“, – situaciją komentavo Paramos vaikams centro vadovė Aušra Kurienė. Pasak psichoterapeutės, gali būti, kad vaikai nėra auginami, kad kalbėtų, kas jiems skauda, kas jiems baisu. Tačiau kažkas gal gali pradėti su jais apie tai kalbėtis? „Kaip supratau, apie patiriamą seksualinę prievartą mergaitė pasipasakojo mokyklos socialinei darbuotojai. Matyt, jai gyvenimas neatrodė visiškai normalus ir nuostabus. Galbūt ir daugiau vaikų šeimoje turėtų ką pasipasakoti, jeigu būtų su kuo kalbėtis“, – sakė A. Kurienė.

Kaip akcentavo DELFI pašnekovė, žodžiai „seksualinis paauglių eksperimentavimas“ tinka kalbant apie paauglius, kurie eksperimentuoja sulaukę 16-17 metų ir vienas su kitu, o tikrai ne su broliu ar seserimi. „Brolių ir seserų krojaumaišiniai ryšiai ar seksualiniai eksperimentai rodo, kad tuose namuose tikrai kažkas negerai. Kokių patirčių turi vaikai, kad taip vienas su kitu „eksperimentuoja“​? – klausė psichoterapeutė. Normaliu atveju paaugliai eksperimentuoja įsimylėję, susižavėję vienas kitu ar tą dieną apsvaigę. Tačiau čia aprašyti akivaizdūs seksualinio išnaudojimo atvejai, kuriuos A. Kurienė įvardijo vienareikšmiškai: seksualinis vaiko išnaudojimas mūsų Kodekse ir tarptautiniuose dokumentuose įvardijamas kaip nusikaltimas. „Lietuvoje jis nei retesnis, nei dažnesnis nei kitame pasaulyje ir, deja, pakankamai dažnas. Mes tikrai ne apie visus tokius atvejus žinome, gerai, kad ne visi paviešinami, tik blogai, kad ne visi ištirti“, – sakė Paramos vaikams centro vadovė. Spręsti, grąžinti ar negrąžinti vaikus į šeimą, išvežti juos ar parvežti, – sprendimai, galimi tik išsamiai, atidžiai įvertinus šeimą ir jos gebėjimą pasirūpinti visais vaikų poreikiais. Matėme, kad vaikai mylimi, pavalgydinami, niekas negirtauja. Tačiau tai, pasak psichoterapeutės, tik dalis gyvenimo. Be to, kad vaikai apkabinami, priglaudžiami ir pavalgydinami, svarbūs ir kiti jų poreikiai. A. Kurienei akivaizdu, kad aprašomoje šeimoje vaikų saugumas užtikrintas nebuvo. Dalį vaikų poreikių tėvai suprato, tačiau yra ir daugiau; socializacija, draugai, būreliai, pagaliau – dešimtmetės mergaitės vaikystė, bręstančių paauglių poreikiai, tad esminis klausimas, ar tėvai iš tiesų pajėgūs tuos vaikus tinkamai auginti ir užtikrinti jų saugumą.

 Ar kitiems vaikams saugu likti šeimoje?

 Kokio įsikišimo kraujomaišos tarp brolių ir seserų atveju reikėtų ir kaip veikiama, kai tokie faktai nustatomi? Pasak A. Kurienės, įtariant seksualinę prievartą vienas svarbiausių dalykų, kuris turėtų vykti – labai darnus įvairių žinybų bendradarbiavimas. Visų pirma, vaikų teisių apsaugos tarnyba turėtų stebėti procesą, kad vaikų teisės būtų nepažeidžiamos, kad vaikas nebūtų netinkamai apklausiamas daug kartų skirtingų žmonių, kad vaiko saugumas būtų ne formaliai, o realiai užtikrinamas, įvertinta, ar vaikui saugu likti su tėvais, kurie, pvz., pyksta ant jo, kad paviešino problemą. „Galų gale yra ir kitų brolių ir seserų. Ar jiems saugu likti šeimoje? Ar ta mergaitė tikrai yra vienintelė nukentėjusioji? Matome, kad šeimoje jau yra bent trys vaikai, kuriems nebuvo užtikrintas saugus gyvenimas. Čia – labai didelis vaikų teisių apsaugos tarnybos vaidmuo, taip pat teisėsaugos institucijų, kurios inicijuoja tyrimą ir turi labai atidžiai planuoti, kada ir kokių veiksmų imtis, nepaisant to, ar tai – šeimoje įvykęs seksualinis išnaudojimas ar už šeimos ribų. Šeimoje vaikas gali sulaukti mažiau palaikymo ar keistesnių reakcijų, nei išnaudojimo už šeimos ribų atveju, tačiau kad ir kaip būtų, visai šeimai tai labai traumuojanti patirtis. Ir kiti likę vaikai, ne tik maži, bet ir dideli, turėtų sulaukti, kad kuo greičiau su jais būtų pasikalbėta, kas įvyko, kaip jie jaučiasi, ką jie apie situaciją galvoja, ko bijo, kaip jie dabar miega, valgo. Kuo greičiau tai padaroma, tuo sėkmingiau eliminuojamos pasekmės“, – pabrėžė psichoterapeutė. Nuo seksualinės prievartos nukentėjusi mažametė vaikų globos namuose gauna pagalbą. Tačiau. A. Kurienės įsitikinimu, ir likę vaikai turėtų turėti galimybę bent jau susitikti su specialistais, kurie įvertintų, kokia dabar jų būklė, nes gali būti išsigandę, supykę ir t. t. 

Tarpsta patologinės praktikos: nepilnametę su vyresniu vyru supiršo mama

 „Kai šiandien kalbame apie prievartaujamus vaikus, apie pedofilų aukas, mes kažkaip linkę dairytis toli aplinkui, tarsi šie nusikaltimai vyktų kažkokioje nežinomoje žemėje ir su visai nepažįstamais vaikais. Ne! Mes pažįstame tas šeimas ir dažnai mūsų valioje yra užkirsti kelią šių nekaltų vaikelių išnaudojimui“, – DELFI sakė Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus darbuotoja E. Krikštaponienė.

Socialinei darbuotojai kyla daug klausimų: ar buvo teisinga atiduoti globoti tokį būrį vaikų asmenims, kurie sunkiai susitvarkė ir su savaisiais? Ar seniūnijos socialinės darbuotojos lankymasis buvo pakankama ir vienintelė priemonė, teikiant pagalbą šiai smarkiai klibančiai šeimynai? Juk darbuotoja pavyzdingai lankėsi šioje šeimoje ir kai ilgą laiką broliai lytiškai santykiavo su mažamete seserimi, ir kai kita jų sesuo motinos buvo „supiršta“ su suaugusiu vyru ir t. t. „Jeigu ne teisėsaugos įsikišimas, socialinės tarnybos tikriausiai taip ir nebūtų turėjusios priekaištų šioms patologiškoms praktikoms. Gal bent miesto Vaiko gerovės komisija galėtų inicijuotų atvirą įvykių vertinimą, ragintų atsakingas tarnybas peržiūrėti savo strategiją išnaudojamų vaikų atžvilgiu?“ – siūlė E. Krikštaponienė. Vaikų prievartavimas, kraujomaiša ir pedofilija – Lietuvoje jau norma? „Sudėtingos nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo, prievartavimo bylos šiandien, ko gero, labiausiai domina žiniasklaidą, ir tai labai liūdna. Paskaitom, palinguojam galvas, ir toliau gyvenam iki kito skandalo“, – konstatavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė, klausdama, ar mūsų ministerijos bei savivaldybės taip apsipratusios su šiuo reiškiniu, jog direktoriai, ilgus metus tvirkinantys savo auklėtinius, vietinės socialinės, vaikų teisių apsaugos tarnybos, bejėgiškai stebinčios vaikų išnaudojimą, nebeiššaukia jokios reakcijos, jokių akivaizdesnių pokyčių? K. Mišinienė įsitikinusi, kad jei tikrai norėtume apsaugoti Lietuvos vaikus nuo jų vaikystės sutrypimo – mums pavyktų.

  Ieva Urbonaitė-Vainienė 

Panašu, kad Planuotos tėvystės organizaciją (PTO) ištikęs prekybos kūdikių dalimis skandalas tęsis iki pat JAV prezidento rinkimų. JAV žiniasklaida jau beveik mėnuo mirga straipsniais ir komentarais apie internete paviešintus slapta nufilmuotus vaizdo įrašus, kuriuose viena iš PTO vadovių viešai aptarinėja organizacijos naudojamą dalinio gimimo aborto procedūrą, kuri padeda išsaugoti nepažeistas kūdikio kūno dalis, o vėliau jas parduoti.

Iki šiol internete vienas po kito viešinami vaizdo įrašai nepalieka abejingų ir vis labiau audrina JAV piliečius. 2014-2015 metais šiuos įrašus slapta padarė du nevyriausybinės organizacijos „Medicininės pažangos centras“ (angl. Center for Medical Progress) darbuotojai, apsimetę potencialiais žmogaus audinių pirkėjais iš biotechnologijų kompanijos.

Įrašuose užfiksuoti pokalbiai su PTO medicininių paslaugų vyresniąja direktore Deborah Nucatola, su kuria aptariamos galimybės moksliniams tyrimams įsigyti po atlikto aborto išsaugotas kūdikių dalis.

Po šių įrašų paviešinimo PTO sulaukė kaltinimų dėl JAV įstatymų, draudžiančių bet kokią prekybą žmogaus kūno dalimis ar audiniais, pažeidimų. Skaičiuojama, kad Planuotos tėvystės organizacijos metinis biudžetas siekia 1,3 milijardo JAV dolerių. 45 proc. šio biudžeto sudaro JAV vyriausybės dotacijos.

Po pasirodžiusių įrašų, PTO atstovai mėgino teisintis dovanojantys negimusių kūdikių audinius mokslininkams, tačiau neigė gavę bet kokį atlygį, viršijantį abortų vykdymo kaštų padengimą, kas laikoma teisėtu dalyku.

Vis dėl to vaizdo įrašai kalba patys už save ir PTO nenaudai. Juose užfiksuoti ne tik išsamūs pokalbiai apie kūno dalių kainas. Galima pamatyti, kaip „potencialūs pirkėjai“ pakviečiami apžiūrėti negimusių kūdikių kūnų dalis.

Pincetais ir žnyplėmis kilnodami bei demonstruodami „prekes“, Planuotos tėvystės organizacijos darbuotojai teisinasi, kad kūnų dalys sumestos krūvon, o ne surūšiuotos. Mat tai – tik ką po dalinio gimimo abortų gauta partija. Atliekant dalinio gimimo abortą, ištraukiamos kūdikio kojos ir liemuo, o po to iš galvos išsiurbus smegenis jis žūva. Tačiau taip išsaugomos sveikos kūno dalys, kurios, kaip paaiškėjo, sėkmingai gali būti realizuojamos kaip prekė.

Tokios abortų procedūros Planuotos tėvystės organizacijoje, valdančioje bene didžiausią abortų klinikų tinklą visoje JAV, buvo atliekamos moterims antrame nėštumo trimestre (20 – 25 savaitės).

JAV visuomenėje pasibaisėjimą sukėlė labiau ne rodomos negimusių kūdikių liekanos, bet Planuotos tėvystės organizacijos atstovių elgesys. Viename įraše Mary Gatter – kita abortų klinikas valdančios kompanijos atstovė, gurkšnodama vyną ir valgydama salotas, ramiu balsu aiškina, kad vienos kūno dalies kaina gali siekti nuo 30 iki 100 JAV dolerių. Itin paklausiomis, anot jos, būna kepenys, tačiau nemažai žmonių nori ir nesugadintų širdžių, plaučių bei kitų kūno dalių.

Planuotos tėvystės organizacija kaltinama ir tuo, kad padėdavo nuslėpti nepilnamečių lytinio išnaudojimo atvejus, kuomet 13-15 metų paauglės galėjo būti pastojusios nuo vyresnių vyrų. Užfiksuota, kad tuo atveju, kai į klinikas kreipdavosi abortus norinčios pasidaryti nepilnametės, organizacijos darbuotojai apie tai nepranešdavo policijai, kaip kad priklauso pagal įstatymus. Viešai skelbiamuose dokumentuose aprašomi ir atvejai, kuomet suteneriais apsimetę piliečiai kreipėsi į PTO dėl paslaugų „mergaitėms iš Azijos“.

 

„Suteneriai“ abortų specialistų teiraudavosi, kaip būtų galima įforminti šią procedūrą, nes jų „globotinės“ JAV gyvena nelegaliai. PTO specialistės patardavo mergaites dokumentuose „įforminti“ kaip pagal tarptautinių mainų programas atvykusias studentes ar mokines.

 

Vienoje iš paviešintų Planuotos tėvystės organizacijos tyrimo ataskaitų teigiama, kad ši įstaiga taip pat netiesiogiai propaguodavo seksualinį nepilnamečių aktyvumą. Dar 2007 m. užfiksuotas atvejis, kai viename organizacijos aktyviai remiamame paaugliams skirtame internetiniame tinklapyje pornografija buvo pristatoma kaip nekenksminga pramogos forma, kuria gali mėgautis paauglių poros.

„Medicininės pažangos centras“ pažadėjo viešai išplatinti dar tūkstančius valandų vaizdo įrašų, kuriuose užfiksuota daugiau prieštaringą Planuotos tėvystės organizacijos pusę atskleidžiančių pokalbių.

Tiesa, kraštutinius liberalus vienijantys JAV judėjimai tebebando išreikšti paramą Planuotos tėvystės organizacijai. Anot jų, tai – tik nepelnytas prieš abortus kovojančios ekstremistų grupuotės puolimas, kurio metu visiškai neįvertinti kitų Planuotos tėvystės organizacijos teikiamų sveikatos paslaugų privalumai.

Socialiniuose tinkluose netgi buvo bandoma paskleisti reklaminį vaizdo klipą, raginantį verčiau nustoti finansuoti verslo korporacijas, apriboti jų teises, bet nenubraukti Planuotos tėvystės organizacijai skirtų finansinių dotacijų.
Tačiau tokia viešųjų ryšių akcija nebuvo sėkminga. Netgi liberalios pakraipos JAV žiniasklaidoje smarkiai mažėja tų, kurie drįstų „guldytų galvas“ už Planuotos tėvystės organizaciją. Ir tai suprantama.

Pastaroji išsidavė, kad po kiek naivokai skambančiais šūkiais „už moters laisvę pasirinkti“ slėpiasi ir iš anksto apskaičiuota tos pasirinkimo laisvės „tiekėjui“ generuojamas pelnas. Juk tariama „laisve į pasirinkimą“ pasinaudojusios moterys nė neįtaria, kad jų viduje brendusi gyvybė gali tapti kažkieno pelno norma ir būti išparduota dalimis, kaip paprasčiausia prekė.

Viešumoje išplatinta informacija apie Planuotos tėvystės organizaciją parodė, kas nutinka kai visuomenė tampa pernelyg paviršutiniška ir nesugeba kritiškai įvertinti vadinamosios „pasirinkimo laisvės“ logikos. Už skambių primityviojo liberalizmo šūkiu neretai slepiasi visiškai su atsakingos laisvės principais nederančios ir jai net prieštaraujančios praktikos.

Mažai ką stebina tai, jog kraštutinės liberalios pasaulėžiūros atstovai nuosekliai pritaria ir palaiko abortus, kontracepciją, vadinamą progresyvų lytinį švietimą, o neretai ir prostituciją. Tačiau, kaip atskleidė PTO skandalas, šie dalykai susiję neatsitiktinai. Neretai jie drauge pasitarnauja pasipelnymo tikslui. Tam, kad galėtų veikti abortų klinikų verslas (o tai yra verslas, nes iš jo gaunamas pelnas), visų pirma reikia užsitikrinti pakankamą abortų paklausą. O tam būtina įvairiomis priemonėmis skatinti jau kitos – vadinamosios seksualinės laisvės – pasireiškimą. Neretai, tai daroma per progresyvaus lytinio švietimo programas.

Štai Carol Everett, 1977–1983 metais vadovavusi keturių abortų klinikų tinklui Teksase, tačiau vėliau pasitraukusi iš šios veiklos, atskleidė, kaip kuriama abortų rinka. Anot jos, norėdamos pasiekti savo finansinį tikslą, klinikos turėjo įtikinti jaunus žmones nuo kiek galima ankstesnio amžiaus į seksualumą žvelgti laisvai ir be suvaržymų – kitaip nei buvusios kartos.

Ji paaiškino, kaip lytinis švietimas jau nuo mažų dienų siekia sunaikinti vaikuose natūralų drovumo jausmą. Jos darbo tikslas buvo leisti mergaitėms būti seksualiai aktyvioms vartojant mažos dozės nėštumo kontroliavimo tabletę, kuri, kaip buvo žinoma, bus neefektyvi. Jei lytinis švietimas įgyvendintas „teisingai“, mergaitei tapus nėščia, ji tai priima kaip „komplikaciją“ ir mato vienintelį sprendimo būdą. Ji paskambina abortų klinikai. Mat jai buvo pasakyta, kad klinika – už moters laisvę pasirinkti.

PTO istorija simboliškai atskleidžia, kokią kainą moka visuomenė, pasiduodanti primityviai liberalizmo ideologijai. Galiausiai aiškėja, kad tą kainą mokės ir visi liberalai. Iki šiol jie skambiai skelbėsi kovojantys už moters teisę pasirinkti, tačiau PTO sumaniai nutylėjo esminę to pasirinkimo pusę – aborto metu nužudyto kūdikio dalys yra paklausios ir brangiai kainuoja.

Liberalios pozicijos nenuoseklumus socialiniais klausimais sunku aprėpti. JAV liberalai garsiai smerkia dideles korporacijas dėl milijoninių antpelnių, tačiau Planuotos tėvystės organizacija tapo pačia aršiausia korporacija, sumaniusia sėkmingai pelnytis iš prekybos žmogaus kūno dalimis. Liberalai su dideliu užsidegimu kalba apie būtinas priemones moterims nuo išnaudojimo apsaugoti, tačiau jų remiamos Planuotos tėvystės klinikos tapo puikia priebėga patiems moterų išnaudotojams.

Liberalai nuolatos akcentuoja žmogaus orumą ir neliečiamumą – tačiau jų remiamos klinikos suprekimo ir sudaiktino patį žmogų. Nėščiosios kūnas buvo paverstas paklausią prekę gaminančia mašina, o dar negimęs kūdikis – brangiai parduodamų detalių rinkiniu.

Abortų klinikose vykstančio žmogaus suprekinimo paneigti negali net tie, kurie įsivaizduoja, jog kūdikis iki gimimo tėra moters kūno dalis. Net ir pagal tokią šiuolaikiniam mokslui prieštaraujančią logiką, abortų klinikos pelnosi iš moters kūno.

Tuo tarpu Lietuvoje panašių skandalų dar nėra buvę. Tikriausiai todėl, kad neturime daug „reprodukcine gyventojų sveikata“ besirūpinančių klinikų. Užtat turime ja besirūpinančių lobistinių organizacijų, kurių dėka ir pas mus galima aptikti įdomių iniciatyvų, primenančių jau aptartą abortų rinkos kūrimo logiką.

Štai šių metų balandžio mėnesį viešai buvo išplatinta peticija „Už šiuolaikišką jaunimo lytinio švietimo programą“, kurios iniciatoriai – Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacijos nariai. Retorinis klausimas, ar su Planuotos tėvystės organizacija šį darinį sieja tik sutampantis pavadinimas.

Jų teigimu, šiuo metu moksleiviai gauna nepakankamą lytinį švietimą. Todėl Švietimo ir mokslo ministro prašoma suformuoti naują darbo grupę alternatyviai lytiškumo ugdymo programai kurti ir įtraukti į ją pažangių jaunimo organizacijų atstovus, žmogaus ir jaunimo teisių, lytinės reprodukcinės sveikatos specialistus ir ekspertus.

„Reprodukcinės sveikatos“ gynėjai rikiuojasi ilga eile, reikalaudami teisės kurti progresyvias lytinio švietimo programas. Už tai atsakingoms Lietuvos institucijoms ilgainiui reikės apsispręsti – arba aklai paklusti tokiems reikalavimams, arba būti atsargesnėms ir vengti kartoti svetimas klaidas, Vakarų šalių visuomenėms atnešusias groteskiškus padarinius.

 

Publikuota 2015 m. rugpjūčio 12 d. http://www.lrytas.lt

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.