Category: Straipsniai – 2015

UŽ DRAUGĘ PAPRAŠĖ EURŲ

PRADĖTAS TYRIMAS

VAIKAI PARDUODA VAIKUS

13 metų išvežtas į Kopenhagą vogti iš mašinų, vėliau įtrauktas į juvelyrinės parduotuvės apiplėšimą Daugpilyje. Paauglys su vergo ženklu – nusikaltėlis ar auka?
Į šį klausimą kitą savaitę bandys atsakyti Latvijos Daugpilio miesto teismas. Brutalus apiplėšimas, šių metų vasaros pabaigoje įvykdytas juvelyrinių dirbinių parduotuvėje, ne tik iškėlė daug klausimų Lietuvos bei Latvijos teisėsaugai, bet ir iššaukė perversmą socialinių bei vaiko teisių apsaugos tarnybų darbe.
Kaip rašė DELFI, penkiolikmetis iš Biržų buvo sulaikytas po rezonansinės vagystės iš Daugpilio juvelyrinių dirbinių parduotuvės, tačiau tuomet daug kas liko už kadro.
Buvo žinoma, kad suaugusių Biržų gyventojų grupė suplanavo ir vidury baltos dienos, grasindama dujiniais pistoletais įsiveržė į parduotuvę, sudaužė vitriną ir pagrobė joje buvusius juvelyrinius dirbinius.
Įspėjo nepasiduoti lengvų sprendimų pagundai
Policija į įvykio vietą atvyko per kelias minutes, suveikus signalizacijai. Latvių teisėsaugininkai sulaikė du suaugusius (25 ir 51 m.) ir vieną nepilnametį. Kiti sugebėjo pasprukti. Taip ir liko neišaiškinti.
Nedaug trūko, kad ši istorija būtų pasibaigusi tradiciškai – įžūlūs nusikaltėliai, tarp kurių ir vaikas, būtų sulaukę „teisėto atpildo“. Tačiau paviršutiniškam sprendimui atkakliai pasipriešino nevyriausybinės organizacijos, padedančios prekybos žmonėmis aukoms Lietuvoje ir Latvijoje.
Lietuvos Caritas programos „Pagalba prekybos žmonėmis aukoms“ ir Latvijos NVO „Marta“ atstovai vienbalsiai paragino šalių teisėsaugą nepasiduoti lengvų sprendimų pagundai.
„Šiuo konkrečiu atveju ietys laužomos dėl nepilnamečio paauglio, kurio likimas – vagies ir būsimo recidyvisto – teisėsaugininkams tarsi iš anksto buvo aiškus ir nediskutuotinas, – DELFI komentavo Lietuvos Carito programos „Pagalba prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė K. Mišinienė.
Liudijo svarbioje byloje, bet ar buvo apsaugotas?
Kaip priminė ji, prieš porą metų tas pats vaikas suaugusių Panevėžio nusikaltėlių buvo išvežtas į Kopenhagą vogti iš mašinų, vietos pareigūnų sulaikytas, pargabentas į Lietuvą, kur davė vertingus parodymus.
Šiuo metu prekybos vaikais byla, kurioje figūruoja ir Tadas (vardas pakeistas – DELFI), sėkmingai nagrinėjama Panevėžio apygardos teisme, nors pagrindiniam šio nusikaltimo organizatoriui nepavyko pateikti kaltinimų, o vienas svarbiausių liudininkų netikėtai pakėlė ranką prieš save.
Kaip buvo atsidėkota bendradarbiavusiam su pareigūnais vaikui, ar pasirūpinta jo saugumu? Pasak. K. Mišinienės, vaikas buvo išsiųstas į socializacijos centrą, motyvuojant, tuo kad šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu, jis gyvena vos ne gatvėje ir pan.
Tarnybos kratosi atsakomybės
„Reikia pripažinti, jog šiandien konkrečios Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovai pakankamai savikritiškai vertina tų dienų sprendimą, savo ruožtu keldami klausimą, o ką gi reikėjo daryti? Šalyje nėra pagalbos prekybos vaikais aukoms sistemos, centrinės tarnybos šiuo atveju taip pat kratosi atsakomybės“, – komentavo NVO atstovė.
Kur nedidelis regionas gali saugiai apgyvendinti tokio sunkaus nusikaltimo auką? Iš socializacijos centro vasaros atostogų grįžęs paauglys vėl to pačio miestelio gatvėse, tie patys, smarkiai vyresni „draugai“. Tik viena visiškai nauja aplinkybė – jis duoda parodymus svarbioje, neeilinėje byloje.
Žinia apie Daugpilyje sulaikytą ir sunkiu nusikaltimu apkaltintą berniuką buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus visiems, kas gal būt naiviai tikėjo, kad sudėtingos situacijos tiesiog savaime, be didesnių mūsų pastangų, išsisprendžia pačios, kad sužaloti vaikai renkasi tik teisingus sprendimus. Jie saugūs ir laimingi, nes Lietuva pasirašė po Europos Parlamento direktyva dėl prekybos žmonėmis aukų apsaugos?
Nepranešė apie nukentėjusiojo statusą prekybos vaikais byloje
K. Mišnienės žiniomis, Latvijoje iki šiol nebūta ikiteisminių tyrimų, kai į nusikaltimų darymą įtraukiami nepilnamečiai, nors pas mus tokiais atvejais ginami, kaip prekybos žmonėmis aukos.
Kaip mano nevyriausybininkai, galbūt todėl šios šalies kriminalistai ir prokurorai kvietimą plačiau pažiūrėti į minėto paauglio galimybę priešintis suaugusiems vadeivoms, „autoritetams“, priėmė nepasitikėdami.
Latviai klausė, kodėl Lietuvos generalinė prokuratūra ar ikiteisminio tyrimo nepasivargino pasidomėti paauglio situacija Daugpilio areštinėje, jei tas vaikas Lietuvai svarbus? Taip pat latvių kolegoms mūsų šalies institucijos nepranešė apie berniuko turimą nukentėjusiojo statusą prekybos vaikais byloje.
„Klausimų šioje istorijoje tikrai daug. Ko gero, pagrindinis jų – ar mes norime ir galime kovoti už savo vaikus? Kovoti su ne mažesniu entuziazmu, negu kad visokie zonų „autoritetai“, provincijų „ereliai“ regzdami savo lipnius planus, kaip tuos vaikus išnaudoti, sužlugdyti ir pavergti?“ – klausė K. Mišinienė.
Rado vilkintį vasariniais drabužiais
Kaip rašė DELFI, į Lietuvos Carito akiratį Tadas pateko prieš porą metų, kai buvo paprašyta jį parvežti iš Kopenhagos, į kurią neprižiūrimas vaikas gaujos buvo išvežtas vogti automobilių.
Geriantiems tėvams jis nerūpėjo, tad tarnybos nutarė patalpinti Kauno socializacijos centre. Grįžęs atostogų namo paskutinę vasaros dieną Tadas paprašė mamos, kad atsiimtų kaltinimus dėl jo išvežimo, nes bus blogai. Mama nesutiko. Vaikinas ją apkabino, pabučiavo ir dingo.
Antrą kartą vogti į užsienį – Latviją – nepilnametis buvo išvežtas vasariniais drabužiais. Su jais Lietuvos ambasados atstovė jį ir rado nepilnamečių sulaikymo vietoje, po juvelyrinės parduotuvės apiplėšimo.
Žinojo, kad nusikaltėliai gali daryti poveikį
Tadui Kaip DELFI tuomet informavo Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos skyriaus prokuroras Rimantas Vagrys, ikiteisminis tyrimas dėl Tado išnaudojimo vagystėms Danijoje baigtas, byla teisme. „Tas vaikas – nukentėjusysis. Kaltinami du asmenys (trečias ikiteisminio proceso metu mirė – DELFI), kurie jį išvežė į Daniją ir išnaudojo vagystėms. Tokia veika priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už tai gresia iki 12 metų nelaisvės“, – sakė prokuroras.
Pasak R. Vagrio, ikiteisminio tyrimo metu buvo gauta duomenų, kad nusikaltėliai gali daryti poveikį Tadui, tad buvo pakeista vieno jų kardomoji priemonė.
R. Vagrio žodžiais, vagystėms išnaudoti vaikus – paplitęs būdas pelnytis: „Ne tik patys, važiuoja, bet ir vaikus ima, kad būtų daugiau rankų. Negalima sakyti, kad Tadas buvo vežamas prievarta, tačiau nepilnamečio sutikimas nepanaikina suaugusiųjų atsakomybės, už tai ką jie daro, nes vaikas dar nėra pilnai susiformavęs ir gali nesuvokti, ko važiuoja“.
Kaip pastebi prokuroras, vaikai vagystėms į užsienį vežami tikintis, kad sučiuptą nepilnametį greičiu paleis, nekreips dėmesio, ypač jei jis atrodo silpnas, paliegęs, turi negalią. Kita priežastis – jie mažiau reikalauja iš bendros dalies, kiek yra pavogta, tad išnaudojant vaikus tikimasi didesnio pelno.
 
Ieva Urbonaitė-Vainienė
Publikuota 2015 m. Gruodžio 11 d.

Nors Lietuvoje verstis prostitucija ir naudotis prostitučių paslaugomis draudžia įstatymas, prostitucijos mastai nė kiek nemažėja. Visuomenės nuomonė apie parsiduodančias moteris yra labai prasta. Retas bando jas pateisinti ar užjausti. Mitai apie lengvai uždirbamus didelius pinigus bei lengvabūdišką pačių pasirinkimą greitai išsisklaido, kai pasidomima tų moterų gyvenimu, susipažįstama su nepavydėtina daugelio jų dalia.

Nevyriausybinės organizacijos, padedančios prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms, jau seniai skambina pavojaus varpais, bandydamos atkreipti visuomenės bei valdžios dėmesį ir rasti išeitį.

Šį kartą apie prostitutes prabilta Seime. Parlamentarės Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė įregistravo Administracinių nusižengimų kodekso straipsnio pakeitimo projektą, kuriuo numatoma naikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija.

Dabar vertimasis prostitucija užtraukia baudą nuo 86 iki 144 eurų. Tokie pat veiksmai, padaryti asmens, jau bausto už tai, – nuo 144 iki 289 eurų arba administraciniu areštu iki trisdešimties parų.

Klientai nuo baudų išsisuka

Duomenų, kiek Lietuvos moterų dirba prostitutėmis, nėra. Nežinoma ir kiek jų prievarta ar savo valia išvežtos tokio darbo dirbti į užsienį. Tik numanomas galėtų būti ir prostitučių klientų skaičius.

Bene vieninteliai duomenys, galintys suteikti šiek tiek informacijos – baudų, skiriamų už vertimąsi prostituciją, statistika. Ji byloja, kad kasmet šalyje už vertimąsi prostitucija nubaudžiama po kelis šimtus moterų ir … po keliolika vyrų.

Praėjusiais metais už prostitucijos paslaugų teikimą buvo nubaustos 299 moterys. O už naudojimąsi tomis paslaugomis buvo nubausti tik 22 vyrai.

Ankstesniais metais situacija irgi buvo panaši: bausta 250 prostitučių ir 20 jų klientų, 346 prostitutės ir 11 klientų, 415 prostitučių ir 17 klientų. Neproporcingai mažai baudų skiriama seksualinių paslaugų pirkėjams.

Pataisos iniciatorės teigia, kad baudos tik didina prostitucija besiverčiančių asmenų pažeidžiamumą.

Pasak G. Purvaneckienės, šioms moterims tiesiog užkertamas kelias kreiptis į policiją tapus smurto, seksualinės prievartos aukomis – juk sužinoję, kuo jos dirba, gali nubausti. Jeigu prostitutė norėtų pasiskųsti, kad ją išprievartavo, kažin ar sulauktų paramos, veikiausiai – pašaipų.

Bausti tik klientus

Pasiūlymui pritarianti Lietuvos „Carito“ Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms projekto vadovė Kristina Mišinienė atkreipia dėmesį, kad daugelis besiverčiančiųjų prostitucija yra tiesiog nepajėgios sumokėti baudų.

Pavyzdžiui, 2011 metais bendra skirtų baudų suma buvo 172 000 litų, iš jų sumokėta – 11 000 litų, arba tik 6 procentai. Besikaupiančios skolos apsunkina galimybę keisti gyvenimo būdą, ieškoti legalaus darbo, juk gaunamą atlyginimą tektų skirti susikaupusioms baudoms mokėti.

Beveik prieš metus Seimas yra priėmęs rezoliuciją, raginančią naikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija, ir palikti baudas už seksualinių paslaugų pirkimą. Toks siūlomas įstatymo projekte prostitucijos reguliavimo modelis galioja Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje.

Tačiau tai įgyvendinti nėra lengva. Švedijoje buvo kilęs milžiniškas pasipriešinimas, sudarytos kliūtys. Bet, sistemingai dirbant, rezultatas buvo akivaizdus.

„Yra draudžiamas sandoris, jame dalyvauja ir pardavėjas, ir pirkėjas, tad baudžiami turi būti abu. O iš tiesų baudžiamos tik prostitutės ir suteneriai“, – „Sekundei“ teigė K. Mišinienė.

Iš arti matanti į sudėtingas situacijas patenkančių moterų bejėgiškumą, projekto vadovė įsitikinusi, kad baudos prostitutes nugrūda dar giliau į pogrindį. Nelaimingos, smurtą, skurdą, patyčias, visuomenės atskirtį patiriančios moterys dar priverstos bijotis ir baudų. O jų klientai nepatiria jokio nepatogumų ir persekiojimų.

K. Mišinienė sako, kad kai Seime bus svarstomas šis pasiūlymas, visi prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiantys žmonės laikys suspaudę kumščius už sėkmę.

„Baudų panaikinimas atvertų šioms moterims didesnę galimybę grįžti į normalų gyvenimą“, – teigia K. Mišinienė ir pabrėžia: siūlant naikinti baudas, jokiu būdu nekalbama apie prostitucijos legalizavimą. Tokio pasiūlymo teikti net neketinama.

Ne laikas moralizuoti

Prostitucijos ir prekybos žmonėms aukoms padedančios organizacijos „Demetra“ vadovė Svetlana Kulšis tikina, kad jau seniai buvo laikas naikinti baudas niekam blogo nedarančioms, nevagiančioms, neplėšikaujančioms moterims. Bausti ne klientus, o šias moteris – diskriminacija.

„Jau ne laikas moralizuoti, būtina imtis veiksmingų priemonių ir stabdyti prostitucijos plitimą. Panaikinti baudas prostitutėms ir griežčiau persekioti jų klientus būtų pirmieji žingsniai“, – mano S. Kulšis.

„Demetros“ pagalbos prašė ne viena kitaip negalinti ir nemokanti gyventi moteris, dėl skurdo, smurto ar kitų socialinių priežasčių patekusi į prostitucijos liūną. Vienai iš jų baudos buvo skirtos net kelis kartus, moteris nesumokėjo, tad kreiptasi į antstolį, ir skola padidėjo – dabar ji didesnė kaip penki tūkstančiai eurų.

„Šiuolaikinė prostitucija – tai didelio masto socialinė problema, susijusi ir su šešėline ekonomika, organizuotu nusikalstamumu, žmogaus teisių pažeidimu, narkotikų vartojimu ir ŽIV bei kitų ligų plitimu“, – „Sekundei“ tvirtino S. Kulšis.

„Caritą“ taip pat pasiekia į beviltiškas situacijas patekusių, nebežinančių nei kur eiti, nei į ką kreiptis moterų skundai. K. Mišinienė sako, kad skaudžių istorijų jai tenka išklausyti ne vieną.

Prieš gerą dešimtmetį mažame rajono miestelyje baigusi vidurinę mokyklą, skurstančioje šeimoje augusi mergina pradėjo studijuoti sostinėje. Tėvams menkai padedant vos prasimaitindavo, mokslai nesisekė, galop visai juos metė. Kurį laiką dirbo už menką atlyginimą, bet ir tą darbą prarado. Slėgė neapgalvotai pasiimtas kreditas, atgal kelio į namus nebebuvo, o ir nesinorėjo ten grįžti.

„Į tokią situaciją patekusiai merginai nėra jokios pagalbos, jeigu neturi artimo peties, į kurį galėtų atsiremti. Pagalbos priemonės, orientuotos į tam tikras socialines grupes, pavyzdžiui, narkomanus. O gyvenimo kelyje pasiklydusiai, išeities nerandančiai merginai sutenerio glėbys išsigelbėjimas – mitais apie greitą ir lengvą uždarbį, apie turtingas, elitines prostitutes suviliota ji ir užkibo ant kabliuko. Patekus į sutenerių tinklus iš jų išsivaduoti ne taip paprasta“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Pavojus vis jaunesnėms

Lietuvos „Carito“ Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukų paramos projekto Panevėžio skyriaus darbuotoja Živilė Liekienė teigia, kad nukentėjusiųjų amžius vis jaunėja. Dabar prostitucijos, prekybos žmonėmis aukomis tampa 12–14 metų mergaitės, apgaule, gražiais pažadais, daiktais įviliojamos į prostitucijos tinklą.

Sąvadautojams nebūtina jų išvežti iš Lietuvos, jos pardavinėjamos ir čia, o pirkėjų visada atsiranda.

Gerai, jeigu kas ištiesia pagalbos ranką pačioje paslydimo pradžioje, tačiau, kaip sako socialinė darbuotoja, į „Caritą“ moterys patenka jau turinčios daug problemų: pašlijusios sveikatos, priklausomybės nuo narkotikų ar alkoholio, skolų, baimės, psichologinių bėdų.

Kaltę dėl to visuomenė verčia ant nukentėjusiųjų pečių, „Kodėl anksčiau nepabėgo, nesiskundė? Pati prisiprašė“, – taip reaguojama į prostitučių skundus.

Tačiau prigrasintos, kaustomos baimės, slegiamos įvairių bėdų moterys dažniausiai plaukia pasroviui.

Patekusiosios „Carito“ globon gauna psichologinę, teisinę pagalbą, jeigu reikia, pasiūlomas saugus būstas ir kita.

Be paklausos nebus pasiūlos

Šiuolaikinėms prostitutėms nebereikia vaikščioti gatvėmis ir gaudyti klientų – didelė dalis šio veiklos persikėlė į internetinę erdvę. Joje teikiami pasiūlymai, skelbiami telefono numeriai, nuotraukos ir kt.

Į prostitucijos tinklus patenkama ne tik iš skurdžiai gyvenančių, girtaujančių šeimų. Ne tuo keliu pasuka ir pasiturinčiai gyvenančių, aukštus postus užimančių tėvų atžalos.

Viena iš pasirašiusiųjų iniciatyvą – Seimo narė, socialinių mokslų daktarė G. Purvanckienė – mano kad ne baudos prostitutėms gali padėti kovoti su tuo skaudžiu socialiniu reiškiniu.

„Prostitutės – nuolat smurtą patiriančios, žeminamos, daiktais paverstos moterys ir jas bausti, vadinasi, dar pasunkinti jų naštą. Pirmiausia reikėtų mažinti paklausą, tada mažės ir pasiūla“, – mano Seimo narė.

Vis dėlto G. Purvanckienė abejoja, ar siūlymui nebausti prostitučių Seime bus pritarta. Yra įvairių nuomonių ir ne visuomet pavyksta iš karto priimti net labai svarbų sprendimą. Tačiau, pasak parlamentarės, nieko nedaryti irgi jau nebegalima.

Dabartinis Lietuvoje galiojantis prostitucijos reguliavimas yra paveldėtas iš sovietinės sistemos.

Be Lietuvos, tik trys Europos Sąjungos šalys – Kroatija, Malta ir Slovėnija – baudžia seksualines paslaugas teikiančius asmenis.

Kitose Europos Sąjungos šalyse tokie asmenys nėra baudžiami.

Vitalija Jalianiauskienė

Publikuo 2015m. Gruodžio 2 d.http://www.sekunde.lt

 Seime įregistruotam siūlymui už prostituciją bausti vien šios paslaugos pirkėjus pritaria tik pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų specialistai. Teisininkai perspėja, kad tai – bandymas legalizuoti prostituciją. 

 Trys parlamentarės – Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir Vincė Vaidevutė Margevičienė – siūlo keisti nuo ateinančių metų įsigaliosiančio Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas, kad visa atsakomybė už prostituciją kristų ne seksualines paslaugas teikiantiems, bet jas perkantiems asmenims. Panašus modelis jau ne vieną dešimtmetį taikomas Skandinavijos šalyse.  Pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikiančių organizacijų atstovų nuomone, tik taip galima atskleisti tikrąjį prostitucijos mastą mūsų šalyje ir neleisti šiam reiškiniui plisti. Bet policijos pareigūnai perspėja, kad skandinaviškasis modelis labai apsunkins kovą su prostitucija. 

 Siūlo nebausti prostitučių

 Šiuo metu Administracinių teisės pažeidimų kodekse už vertimąsi prostitucija numatytos baudos nuo 86 iki 140 eurų, už pakartotinį pažeidimą – nuo 140 iki 280 eurų arba administracinis areštas iki 30 parų. Tokios pat baudos skiriamos ir asmenims, kurie atlygintinai naudojasi prostitučių paslaugomis. Panašios nuostatos, taip pat baudų dydžiai perkelti ir į Administracinių nusižengimų kodeksą, įsigaliosiantį nuo 2016 metų.  Tačiau trijų parlamentarių siūlomose pataisose nelieka administracinės atsakomybės už vertimąsi prostitucija, o tik už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. „Prostitucija besiverčiančios moterys pagal dabartinį teisinį reguliavimą yra menkai apsaugotos nuo smurto, bijo kreiptis į policiją, nes nenori būti nubaustos piniginėmis baudomis. Panaikinus baudas šios moterys būtų labiau apsaugotos nuo smurto ir išnaudojimo“, – teigė projektą inicijavusi Seimo narė M. A. Pavilionienė.  Anot parlamentarių, administracinės atsakomybės panaikinimas už prostituciją sumažins asmenų, kurie tuo verčiasi, persekiojimą, prievartos ir smurto prieš juos mastą, sudarys sąlygas gauti pagalbą nebijant neigiamų pasekmių.  Pernai už prostitucijos paslaugų teikimą buvo nubaustos 299 (iš jų 179 – pakartotinai) moterys, už tai, kad pirko tokias paslaugas arba teikė, – 22 vyrai. Seimo narių nuomone, administracinės baudos neatgraso nuo vertimosi prostitucija. Neproporcingai daug baudų skiriama asmenims, parduodantiems seksualines paslaugas. Tačiau daugelis besiverčiančiųjų prostitucija yra nepajėgūs sumokėti jiems skirtų baudų. Tada jos kaupiasi ir apsunkina galimybes keisti gyvenimo būdą, turėti pajamų iš legalaus darbo. Be to, administracinių baudų skyrimas už prostituciją didina tuo besiverčiančių asmenų pažeidžiamumą, nes užkerta jiems kelią kreiptis į policiją tapus smurto ar seksualinės prievartos aukomis.  Todėl ir siūloma Lietuvoje pradėti taikyti vadinamąjį švediškąjį modelį, kai baudžiamas atlygintinai prostitucija besinaudojantis, o ne seksualines paslaugas teikiantis asmuo. Šis modelis galioja Švedijoje, Norvegijoje ir Islandijoje. Be Lietuvos, tik trys Europos Sąjungos šalys (Kroatija, Malta ir Slovėnija) baudžia seksualines paslaugas teikiančius asmenis, kitose 24 Europos Sąjungos valstybėse jie nebaudžiami.  

Prostitutes sugaudyti lengviau 

LŽ kalbinti policijos pareigūnai sakė, kad jei Seime bus patvirtintos siūlomos nuostatos, jų kova su prostitucija primins Donkichoto kovą su vėjo malūnais. Esą šiuo metu policininkams išsiaiškinti sekso paslaugų teikėjus nėra sudėtinga – užtenka apsimesti potencialiais klientais. „Nejau pareigūnės turės apsimetinėti prostitutėmis, kad galėtų atskleisti tuos, kurie už pinigus siekia sekso paslaugų?“ – ironizavo kriminalinės policijos pareigūnai.  Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis taip pat pripažino, jog nenaudojant kriminalinės žvalgybos metodų prostitucijos atvejus būtų labai sunku nustatyti. „Bent jau sprendžiant iš to, kiek per metus sulaikoma prostitučių, ir kiek – jų klientų. Santykis – apie 300 ir maždaug 20. Pagauti prostitutes lengviau negu jų paslaugų pirkėjus“, – kalbėjo R. Matonis.  

Lauktas siūlymas 

 Tačiau Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė įsitikinusi, kad perėjimas prie Skandinavijos šalyse taikomo atsakomybės už prostituciją modelio Lietuvai yra vienintelis būdas išlipti iš šio liūno. Mat tik tada atsiskleistų tikrasis prostitucijos mastas. „Šiuo metu prostitucija užsiimančius asmenis policija persekioja, todėl nežinome, kiek jų yra iš tikrųjų. Socialinės tarnybos negali susidaryti vaizdo, kokia yra situacija, kiek esama manipuliacijų ir spekuliacijų šia tema“, – tikino K. Mišinienė.  Pasak programos vadovės, vieni kalba apie elitines prostitutes, kiti – apie žmonių išnaudojimą toje srityje, tačiau realios padėties niekas nežino. Tik jai atsiskleidus atsiras galimybė kurti pagalbos tarnybas, nes šiandien specialistai negali pasiūlyti jokios išeities, kaip išbristi iš prostitucijos liūno, nors daugelis Vakarų Europos valstybių tai sėkmingai daro.  K. Mišinienės manymu, atsisakius prostitucija besiverčiančiųjų persekiojimo, pavyktų sumažinti ir korupcijos lygį, nes, anot jos, gali būti, kad šią sritį kontroliuojantys policijos pareigūnai ir patys naudojasi prostitučių paslaugomis. Todėl būtina „nukabinti“ seksualines paslaugas teikiančius asmenis, nesvarbu, ar tai moterys, ar vyrai, nuo sutenerių „kabliuko“ ir nuo tų, kurie nori pasinaudoti jų padėtimi. „Dažnu atveju tai nėra savanoriškai pasirinkta „profesija“. Ją lydi išnaudojimas, prievartavimas. Todėl tikrai nemanau, kad persekiojant šiuos žmones galima ko nors pasiekti“, – tvirtino K. Mišinienė.

 Nepakanka vien panaikinti baudas 

 Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko pavaduotojui Stasiui Šedbarui suprantamas parlamentarių noras pagelbėti prostitucijos aukoms, tačiau jų siūlymas Administracinių nusižengimų kodekse panaikinti atsakomybę už vertimąsi prostitucija, parlamentaro žodžiais, gali turėti labai blogų pasekmių, nes tai panašu į prostitucijos legalizavimą. „Juk baudų panaikinimas neišsprendžia problemos. Turi būti visa sistema, apimanti ir integraciją, ir pagalbą, ir kontrolę“, – svarstė S. Šedbaras.  Pasak jo, pasiekti gerų rezultatų įmanoma ir kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, plačiau taikant atleidimą nuo atsakomybės. O priėmus siūlomas pataisas galima sulaukti ne prostitucijos masto sumažėjimo, bet priešingai – padidėjimo. 

Kazys Kazakevičius 

Publikuota 2015 m. Lapkričio 28 d. http://lzinios.lt

Labai ciniška kalbėti apie prostitucijos legalizavimą, kol mes nepasiūlome kažkokio išėjimo ar prevencijos mechanizmo, „Žinių radijui“ sakė Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.  

Socialdemokratės Marija Aušrinė Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė ir konservatorė Vincė Vaidevutė Margevičienė įregistravo Administracinių nusižengimų kodekso pakeitimo projektą, kuriuo numatoma naikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija. „Išgirdus tą žinią, kad štai Seime bus nagrinėjama, ar atleisti prostitucija besiverčiančius asmenis nuo atsakomybes, ar ne, tenka susidurti su daugybe nuomonių. Ko gero, 80 proc. tų nuomonių, manau, yra potencialūs tokių paslaugų, tokio išnaudojimo vartotojai, kurie tiesiog dabar mato, kaip lengvai gali eiti į bordelius, ieškoti sau kūnų ir mokėti už lytinius aktus. Manau, turėtume labai atskirti, ko mes norėtume kiekvienas sau ir ko mes linkėtume savo šaliai“, – laidoje „Dienos klausimas“ kalbėjo K. Mišinienė. Programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė teigė, kad persekioti ir bausti prostitutes už jų veiklą – nėra teisingas kelias.   „Vis tiktai patirtis rodo, kad persekiojimas, baudimas asmenų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių atsidūrė prostitucijos subkultūroje, neduoda mūsų šaliai jokios naudos. Jeigu yra paskaičiuota, kad tik 6 proc. tų baudų yra sumokama, tai galima įsivaizduoti, kad yra labai neefektyvus būdas, kaip spręsti tam tikras socialines problemas, persekiojant asmenis, kurie dėl negalėjimo kitokiu būdu gyventi patenka ten“, – sakė pašnekovė. 

Publikuota 2015 m. Lapkričio 26 d. http://tv3.lt

Norint pirkti bet kokias paslaugas reikia turėti pinigų, tas pats galioja ir sekso paslaugoms, todėl reikia suvokti, kad prostitucijos paslaugomis naudojasi tie vyrai, kurie gerai uždirba. Ir jų, vien dėl užimamos socialinės padėties, į visuomenės užribį nenurašysi. Tikriausiai todėl apie juos nepatogu ir nesinori kalbėti visuomenei, juk prostitutės – šiukšlės, o jie tai… ir šioje vietoje nutylima, jie tai kažkokie mistiniai padarai, kurie perka prostitucijos paslaugas. 

Mokslininkė, lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė sako, kad pirkėjų negalima vadinti klientais, nes prostitucija nėra paslauga. Tai žmonės, kurie sau leidžia pirkti kitus žmones. „Į tokius santykius eina ir vyrai ir moterys, bet jos yra nešvarios, jos yra ligų platintojos, jos yra dėmė ant visuomenės veido. O vyrai ką daro, jie ligų neplatina? Įdomu, kas tas ligas atneša namo?“, – pasakoja mokslininkė. Koks prostitutės paslaugas perkančio vyro portretas? Psichologas Andrius Kaluginas sako, kad tai verslininkai, politikai, vyrai užimantys aukštesnes pareigas, gaunantys didelius atlyginimus, dažnai turintys žmonas ir vaikų. Apie juos dažniausiai nekalbama, nors Lietuvos įstatymai numato jiems tokią pačią atsakomybę kaip prostitutėms. Šie vyrai sudaro paklausą, skatina ir naudojasi prostitučių paslaugomis ir apie juos reikia kalbėti. Ir jei smerkiamos prostitutės, šiuos vyrus reiktų smerkti dvigubai. „Visuomenė nebežiūri į prostitutę kaip į žmogų, neturi jai gailesčio. O vyrui kaip vanduo nuo žąsies. Jie gali užimti aukščiausius postus ir ant jų nekrenta jokia dėmė. Prostitutė yra dėmesio centre, o kur pirkėjas? Juk jai yra prostitutė, tai yra ir pirkėjas. Kodėl tų vyrų nematom, kodėl sutenerių nematom? Reikia kalbėti apie vyrus, kas su jais negerai, kad jie perka žmogų?“, – sako mokslininkė Margarita Jankauskaitė. 

Bausti reikia pirkėją ir tarpininką

 Švedijoje apie tai galvota ir priimtas įstatymas, kuris baudžia ne prostitucija besiverčiančią moterį, bet ją perkantį vyrą. Kodėl tik vyrą? Nes Švedija supranta verslo vieną pagrindinių paklausos ir pasiūlos taisyklių, kad jei nebūtų vyrų, perkančių prostitučių paslaugų, nebūtų ir prostitucijos. Netikite, pabandykite prekiauti deguonimi sveikiems žmonėms. Švedijoje priėmus tokį įstatymą, kai baudžiamas tik sekso paslaugas perkantis asmuo,  prostitucijos situacija žymiai pagerėjo. Prieš šio įstatymo įsigaliojimą beveik 14 procentų švedų vyrų prisipažino pirkę prostitutės paslaugas, tuo tarpu 2008 metais jų buvo 7,8 procento. Pasikeitė požiūris ir į patį įstatymą. Beje, 1996 metais 67 procentai švedų buvo prieš šių paslaugų dekriminalizavimą, o dabar daugiau nei 70 procentų šį įstatymą palaiko. 

Situacija Lietuvoje

 Lietuvoje baudžiami visi dalyvaujantys procese: pirkėjas, sąvadautojas ir parsiduodantis asmuo. 2012 m. pradėti 44 ikiteisminiai tyrimai sąvadautojams, 2013 m. pradėti 22 ikiteisminiai tyrimai.Tiems, kurie įtraukė asmenis į prostituciją 2012 m. pradėti 12 ikiteisminių tyrimų, 2013 m. pradėta 10 ikiteisminių tyrimų.  Tuo tarpu prostitutėms ir jų pirkėjams 2012 m. surašyti 274 protokolai. 2013 m. I pusmetį surašyti 155 protokolai. Tiesa, didžioji dauguma protokolų yra išrašyti būtent prostitutėms. Policijos departamento prie VRM, Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis paklaustas, kodėl tiek mažai pagaunama pirkėjų atsakė, kad juos pagauti sunkiau. Margarita Jankauskaitė laikosi nuomonės, kad policija nenori, todėl ir nepagauna klientų, nes prioritetai yra kitur. „Problemizuoti reikia vyro, sutenerio, policijos elgesį. Prostituciją reikia įvardinti kaip smurtą prieš moteris“,  – sako lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė. 

Lietuvoje prostitutės skelbiasi internete

 Susirasti prostitutę nėra sudėtinga, tam nebūtina net važiuoti į stoties rajoną. Šios moterys deda skelbimus internete, kur gali rasti ir telefono numerį. Skelbimo tekstas dažniausiai kartojasi, rašoma, kad moteris nori susipažinti su pasiturinčiu vyru. Nurodoma, kad pažinties tikslas trumpalaikiai pasimatymai ar malonus laisvalaikio praleidimas. Taip pat, galima išvysti ir moterų nuotraukų įvairiomis erotinėmis pozomis, tačiau veido nesimato. Skambinu pasiteirauti kiek kainuoja pasimatymas, pasirodo, kaina nuo 30 eurų (tuo metu buvo nuo 100 litų – red. past.), tuo tarpu stotyje kainos nuo 6 eurų. Kai kurios išgirdusios moterišką balsą padeda ragelį. Maždaug po pusvalandžio sulaukiau vyro skambučio, klausia manęs ar noriu problemų.
– O kokių siūlote? – sakau jam.
Tyla.
– Tu (rusiški  keikmažodžiai) mažiau kišk nosį, kur nereikia.
– O kur būtent nereikia?
– Nenorėk, kad rasčiau.
– Tai galim susitikti mieste, aš tik pasiimsiu diktofoną.Vyras padėjo ragelį. 

Prostitucija yra galios santykis

 Pamirškite apie seksą, tai itin dažnai tėra antraeilis dalykas prostitucijoje. Prostitucija yra galios santykiai, žmogaus teisių pažeidimai, sudaiktinimas ir nužmoginimas. Vyras perkantis moterį nori gauti ne sekso, o pajusti galią, savo viršenybę prieš kitą žmogų arba patenkinti savo iškrypimus. Mokslininkė, lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė sako, kad prostitutės pirkimas susijęs ne su noru gauti intymų ryšį, o su malonumu jausti, kad gali turėti kitą žmogų, daryti su juo, ką nori. „Ir net kai tie vyrai žino, kad tos moterys užsiima prostitucija ne savo valia, kad galbūt jos yra prekybos žmonėmis aukos. Jie vis tiek jomis naudojasi. Jie neturi gailesčio“, – teigia mokslininkė. Organizacijos “Caritas” atstovė Kristina Mišinienė, vadovaujanti „Pagalbos prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” programai, sako, kad vyras, perkantis moterį nori pasijusti valdovu, kuris gali priversti kitą žmogų daryti bet ką. K. Mišinienė pasakoja apie vadinamųjų elitinių prostitučių patirtis. „Tie, kurie perka prostitutes, jaučiasi galį daryti ką nori, net tai, ko su savo žmonom tikrai nei už ką nedarytų,“ – pasakoja K. Mišinienė. „Carito“ atstovė pasakoja per 10 metų darbo su prostitutėmis susidūrusi su tokiomis situacijomis, kai vyrai verčia prostitutes santykiauti su šunimis jų akivaizdoje, šlapinasi ant moterų ar tuštinasi prostitutėms į burną. „Ar tai nors kiek susiję su seksu?“, – klausia K. Mišinienė. Psichologas Andrius Kaluginas pritaria, kad prostitucijoje yra psichologinis bruožas galios politikos, nepasitikėjimas savimi. „Asmuo perkantis prostitutę turi žemą savivertę. Normaliai jis negali užmegzti pažinčių gyvenime, nori atrodyti kitaip. Nusipirkęs prostitutę jis gali pasijusti kietas, pasijusti tironu ar valdovu, jis ją nupirko, ji yra jo daiktas, jam priklauso. Su prostitute realizuojasi fantazijos, koks jis norėtų būti, bet negali būti gyvenime su normalia moterimi“, –sako psichologas. 

Prostitucija ir narkotikai: vienas ir tas pats?

 Žmonės į prostitucijos veiklą itin dažnai įsitraukia dėl įvairių priklausomybių, jie tiesiog taip uždirba pinigų kvaišalams. Dar daugiau, žmonės verbuojami prievarta naudojant narkotines medžiagas. Šiuos žmones reikia gydyti, o ne suteikti leidimą legaliai verstis sekso paslaugomis. „Jos tampa priklausomos nuo cheminių medžiagų, nes reikia būti visą laiką užsivedus“, – sako  K. Mišinienė. Psichologas A. Kaluginas teigia, kad reikia atskirti elitines prostitutes ir gatvines, nes pastarosios dažniausiai priklausomos nuo narkotikų. Margarita Jankauskaitė sieja prostituciją su narkotikais ir sako, kad moterys vartoja narkotines medžiagas norėdamos nuslopinti patiriamą siaubą ir elgesį su jomis. 

Prostitucija ir psichologinės problemos

 Prostitucija užsiima žmonės, dažniausiai moterys, kurios patyrė prievartą vaikystėje, kurios augo socialiai pažeidžiamose šeimose, kai pasak Andriaus Kalugino, seksas nebūdavo sureikšminamas, tokioms moterims nieko nereiškia pasiūlyti atlikti oralinį seksą, pavyzdžiui, už cigaretę. Vaikų namuose užaugusios moterys, taip pat, turinčios priklausomybių nuo alkoholio ar narkotikų, lošimų. Taip pat, moterys, kurios jau buvo įtrauktos, parduotos ar kitaip užverbuotos į prostitucijos verslą iš jo nebegali pasitraukti, nes joms padaryta psichologinė žala ir jos nesupranta ir nesuvokia, kad galima gyventi kitaip, nebegali adaptuotis visuomenėje. Dar viena dalis moterų, kurių menka savivertė, jos patyrė skaudžių ir gilių gyvenimo sukrėtimo, todėl pradeda bausti save parduodamas savo kūną ir žemindamos save. „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė taip pat įvardija į prostitucijos liūna įklimpsta moterys, augusios vaikų namuose, kurios patyrė prievartą vaikystėje, jaunos motinos iš mažų miestelių, kurios neturi išsilavinimo, neturi pajamų. Tokios moterys prostitucijos griebaisi kaip šiaudo, nors joms reikia psichologų pagalbos. Visos šios moterys, net oficialiai deklaruodamos, kad dirba „savo noru”, iš tiesų yra psichologinių traumų turintys žmonės.

Prostitucija ir žmogaus sudaikinimas

 Pagrindinis verslo tikslas uždirbti pelną parduodant prekę ar paslaugą, jei žmogaus kūną leisime parduoti kaip prekę ar paslaugą, tai oficialiai sudaiktinsime žmogų. Liks tiks klausimas, pavyzdžiui, kokią sumą oficialiai nustatyti pusvalandžio ar valandos vaginos nuomai? Legalizuodami prostituciją, žmogų paversime gyvu šiltos mėsos gabalu. Kitas dalykas, Lietuvos konstitucija gina teisę į žmogaus garbę ir orumą, ar leisdami žmonėms prekiauti savo kūnu, ypatingai žmonėms, kurie psichologiškai pažeidžiami, kartu nepanaikiname šios teisės? Be to, apkskritai, suteikdami žmogui teisę pirkti kitą žmogų, vieną jų nužeminame. 

Vilmaitė Sandra

 Publikuota 2015m. Lapkričio 13d. http://www.vilimaite.lt

Prieš imdamosis šios temos buvome įspėtos apsidrausti gyvybes. Girdėjome daugybę baisių atsiliepimų ir dar baisesnių istorijų apie stoties rajoną, jo gyventojus ir nenuilstančius gatves šlifuojančius darbuotojus, kurių paslaugos kainuoja nuo 6 eurų (tuomet buvo 20 litų – red. past.).Vilniaus miestas. Autobusų stotis. Greitojo maisto užkandinės automobilių stovėjimo aikštelė. Užtenka pastovėti čia dvi valandas, kad suprastum, koks nekasdieniškas ir intensyvus gyvenimas vyksta šiame miesto rajone. Vieša paslaptimi galima vadinti informaciją, kad stoties rajone visuomet gali susirasti žmogų, teikiantį sekso paslaugas. Ir iš tiesų, jei stebi atidžiau, tai vaizdas gatvėje viską pasako ir be žodžių: pamatai, kas kokį vaidmenį vaidina ir kokias funkcijas atlieka. Ekspertai sako, kad tokia situacija, kokia yra šiandien, turi keistis ir siūlo du pasaulyje taikomus modelius, galinčius padėti išspręsti įsišaknijusias problemas.  

Sustojame stoties rajone esančioje greito maisto užkandinės stovėjimo aikštelėje. Kitapus gatvės kažko lūkuriuoja mergina trumpu sijonu. Vėliau jai priėjus arčiau matyti, kad jos kojos nusėtos mėlynių. Kitos dvi – besišnekučiuodamos vis vaikšto šaligatviu pirmyn-atgal. Atvažiuoja automobilis iš kurio išlipa moteris, pereina gatvę ir prisijungia prie merginų, kurios kursuoja gatve. Atvažiuoja kitas automobilis. Išlipa žilagalvis vyras, atsidaro variklio gaubtą ir pradeda kažką krapštyti. Prie jo viena po kitos prieina kitapus gatvės vaikštančios ar kažko lūkuriuojančios merginos, tyliai pasišnibžda. Jis su jomis kalbasi neiškišdamas galvos iš po variklio gaubto. Po kiek laiko atvažiuoja dar vienas automobilis, išlipa dar dvi merginos, išsitraukia iš rankinės veidrodėlį, pasitaiso šukuosenas ir pradeda kursuoti šaligatviu, kaip ir visos kitos. Prie vienos kažko lūkuriuojančios privažiuoja automobilis, atsidaro langelis, jie pasikalba, išlipa vyrukas, paduoda mergaitei automobilio raktelius ir jie išvažiuoja. Žilagalvis jau pusantros valandos vaidina, kad kažką taiso, nors iš tiesų tik žiūri ir karts nuo karto kažką paklibina, po variklio gaubtu. Prie jo prieina vaikinas, paduoda paketėlį, jie trumpai šnekteli. Paketėlio atnešėjas kažkur išeina, o priėmėjas uždaro automobilio variklio gaubtą, peržvelgia merginas kitoje gatvės pusėje, viena dar spėja pribėgti ir persimesti vienu kitu žodžiu, tada senis išvažiuoja. Regis, automobilis pats susitvarkė. Ir taip nenutrūkdamas vyksta veiksmas, nuolatinis judėjimas. Vietinių žmonių klausėme, ką gi veikia merginos nedarbo metu. Pasirodo, visai prie pat yra bariukas, kuriame susirenka ne tik sekso paslaugas teikiantys žmonės, bet ir jų draugai bei suteneriai. Užsiminusios, kad norime užeiti ir savo akimis pamatyti, kaip gi ten laiką leidžią prostitucijos tinklo dalyviai, buvome sudrausmintos: „Jūs iš ten gyvos neišeisit. Ką, negirdėjot, kas ten vyksta? Ten žmonės pradingsta, o vėliau, jei ir atsiranda, tai be kepenų. Nežinau, gal merginoms ne taip blogai, gal lieka gyvos, bet jau tikrai parduos jus ten.“ Nežinome, kiek šiame pasakyme tiesos, bet nusprendžiame nerizikuoti ir į bariuką neiti. 

Prostitucija nėra tik moralės klausimas

 Dvi valandos praleistos stotyje leidžia pamatyti, kaip vyksta sekso paslaugas siūlančių žmonių kasdienis ritmas, tačiau tai, ką slepia prostitucijos užkulisiai yra daug daugiau nei vien parduodamas kūnas ir dorovingųjų pirsčiojimai apie moralę. Tokie pirsčiojimai dažniausiai pasireiškia daugumos žmonių puritonišku piršto grūmojimu, kad prostitucija yra nuodėmė ir nusikaltimas. Ir kvailam aišku, kad nusikaltimas, juodu ant balto parašytas įstatymas. Lietuvoje prostitucija laikoma nusikaltimu, už kurį baudžiami tiek sekso paslaugas parduodantys žmonės, tiek jas perkantys, tiek tie, kurie „saugo“ paslaugas parduodančius žmones ir tarpininkauja jas parduodant. Tačiau, prostitucija ne vien tik moralės klausimas, bet ir terpė šešėlinei ekonomikai, galios politikai, smurtui, prievartai, žmogaus sudaiktinimui bei kitiems žmogaus teisių pažeidimams ir nusikaltimams. Pasaulyje taikomos kitokios praktikos nei Lietuvoje, pavyzdžiui, prostitucijos dekriminalizavimas Latvijoje, legalizavimas – Olandijoje ar bausmė tik perkančiam sekso paslaugas – Švedijoje. Didžioji dalis Europos šalių prostituciją legalizavo arba dekriminalizavo. Skirtingi ekspertai siūlo rinktis skirtingus modelius. Vienas iš jų – legalizavimas. Kitas – švediško modelio, kai baudžiamas tik tarpininkas ir pirkėjas, o ne parsiduodantis asmuo, adaptavimas Lietuvai. 

Vilimaitė Sandra

publikuota 2015 m. Lapkričio 12 d. http://www.vilimaite.lt