Category: Straipsniai – 2015

Nors daugelio dėmesį patraukė imigracija, Lietuvoje daugiau realių problemų kelia emigracija. Tai ne vien šviesiausių protų nutekėjimas, toli gražu. Kartu su emigracija koja kojon žengia dingstančiųjų ir prekybos žmonėmis problemos. Ar prekyba žmonėmis reikšminga Lietuvoje egzistuojanti problema? Kadangi dauguma aukų jaučia gėdą pasipasakoti arba yra prigrasintos tylėti, vienetai bylų pasiekia teismus ir ne per daugiausia atvejų iškyla į viešumą, todėl problemos mastas atrodo daug mažesnis, nei yra iš tiesų. Tuo tarpu vien per 2014 m. dingusiais be žinios buvo paskelbti 2508 Lietuvos piliečiai, iš kurių net 1684 nepilnamečiai. Nors dauguma jų vėliau atsirado, specialistai mano, jog didžioji dalis dingstančiųjų tampa prekybos žmonėmis aukomis. Problemos dažnai nepastebime ir dėl to, kad paprastai aukos vergauja užsienyje. Jungtinės Karalystės duomenimis, Lietuva patenka į šalių, iš kurių dažniausiai atvežami vergai, dešimtuką.

Antras pagal pelningumą juodasis verslas

Prekyba žmonėmis šiuo metu nusileidžia tik narkotikų prekybai ir yra antras pagal pelningumą nelegalus verslas pasaulyje. Tarptautinė darbo organizacija skaičiuoja, kad šiuo metu pasaulyje priverstinio darbo aukomis yra maždaug septynios Lietuvos – 21 mln. žmonių. Dauguma jų priverstinai dirba sekso versle, žemės ūkyje, statybų pramonėje, privačių asmenų buityje ir pramogų sektoriuje. Jungtinės Karalystės antivergijos komisaras Kevinas Hylandas ataskaitoje rašo, kad 2014 m. šalyje buvo tarp 10 000 ir 13 000 modernios vergijos aukų. Devinta pagal dažnumą aukų kilmės šalis – Lietuva. Vien į Vilniaus arkivyskupijos „Caritą“ per metus kreipiasi apie 30 išsilaisvinusių žmonių, ir šis skaičius Vilniaus apskričiai yra tikrai didelis.

Prekiautojų žmonėmis taikiklyje – našlaičiai

 „Dingstantys žmonės yra tiesiogiai susiję su prekyba žmonėmis, – aiškina Natalija Kurčinskaja, Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė. – Kodėl tiek daug nepilnamečių dingsta be žinios? Dauguma jų pabėga iš globos įstaigų. Žvelgiant į trečiąjį 2015-ųjų metų ketvirtį, paieškų registre buvo užregistruotos 305 dingusios nepilnametės mergaitės ir 234 berniukai. Per tris mėnesius didžioji dalis paieškų buvo nutrauktos, atsidaro 293 mergaitės ir 227 berniukai. Bėda ta, kad vaikų globos namai net nelinkę pranešti apie dingstančius nepilnamečius, ypač jeigu jie dingsta jau nebe pirmą kartą, o po savaitės grįžta. Paprasčiausiai nenorima gadinti vaikų namų įvaizdžio“, – teigia N. Kurčinskaja.

Moteris įsitikinusi, kad dauguma vaikų nedingsta šiaip sau, bet yra įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą. „Dabar išplito praktika, kai vaikus įsodina į autobusėlius ir vežasi į užsienį vagiliauti. Į šį verslą patekę vaikinai būna stipriai primokyti ir „išdresiruoti“, todėl tyrėjams labai sunku prisikasti prie tiesos ir išaiškinti bylas, – pasakoja N. Kurčinskaja, jau dvidešimt metų padedanti dingusiųjų artimiesiems. – Dingstančios mergaitės dažniausiai įtraukiamos į prostitucijos verslą. Grįžę jaunuoliai šiek tiek pabūna globos namuose ir vėl dingsta. Reikia turėti galvoje, kad iš gero gyvenimo vaikai niekur nelaksto. Jeigu jie grįžta turėdami pinigų ar brangių daiktų, reikėtų susirūpinti.“

Tai, jog nepilnamečiai tampa naujos vergijos formos – priverstinio įtraukimo į nusikaltimus – aukomis, patvirtina ir Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotoja Angelė Lazauskienė. „Nusikaltimams daryti reikalingi jauni, vikrūs, greiti, nieko nebijantys ir savarankiški vaikinai, todėl čia matome vaikų namuose užaugusių berniukų portretą. Daug jaunuolių išeina iš vaikų namų į labai rizikingą aplinką – nenakvoja įstaigoje, apsistoja pas neaiškius žmones, leidžia laiką gatvėje, todėl yra matomi ir tampa lengvomis aukomis“, – aiškina moteris.
Lietuvos „Carito“ atstovė Kristina Mišinienė, vadovaujanti „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programai, sako, kad nepilnametis dėl savo mąstymo ir elgesio nebrandumo yra idealus išnaudojimo objektas piktavaliams asmenims. „Paauglės neretai aklai pasitiki netikėtai jų gyvenimo kelyje išdygusiais „princais“, o vaikinai, norėdami lygiuotis į „kietus“ kriminalinio pasaulio atstovus, nejučia tampa jų aukomis ar parankiniais. Jauniausia Lietuvoje prekybos žmonėmis auka buvo 13 metų berniukas, suaugusių grupuotės išvežtas daryti nusikaltimus į Daniją. Manome, jog tokių vaikų dramos prasideda dar anksčiau, paprasčiausiai mažai kas atkreipė dėmesį į nelankantį mokyklos, vienišą, nuolat tarp geriančių ir vartojančių narkotikus suaugusiųjų besitrinantį berniuką. Jam dingus, tarnybos susigriebė, pradėjo kaltinti viena kitą, bet jeigu mes nesugebame pastebėti tokių vaikų, tai nusikaltėliai puikiai juos mato“, – sako K. Mišinienė.

„Profesionalai“ pilni stereotipų, o bendros pagalbos sistemos nėra

Pasak K. Mišinienės, vaikų išnaudojimas nusikaltimams atlikti tik nuo 2012 m. LR baudžiamajame kodekse pradėtas kvalifikuoti kaip prekyba vaikais, tačiau jis visada egzistavo mūsų visuomenėje. „Manau, kad ši atgrasi praktika yra vis dar neišlaikytas egzaminas tiek mūsų teisėsaugai, tiek socialinėms, vaiko teisių apsaugos tarnyboms. Dar labai dažnai įvairiose specialistų diskusijose tenka išgirsti nuomonių, kad „egzistuoja nusikaltėlių genai“, jog „tokiems“ vaikams patinka nusikalsti, niekas jų surakintų neišvežė ir panašiai. Belieka tik vėl apgailestauti, kad neretas toks profesionalas, teikiantis pagalbą vaikui ar tiriantis prieš jį įvykdytą nusikaltimą, tikriausiai snaudė aukštojoje mokykloje per psichologijos paskaitas, o ir vėliau nepaėmė jokios specialios literatūros į rankas, neplėtė savo ribotos kompetencijos“, – piktinasi Lietuvos „Carito“ atstovė.

Moteris apgailestauja, kad sunku nusakyti tikrąjį problemos mastą, nes Lietuvoje nėra bendros teisėsaugos ir NVO duomenų bazės apie prekybos žmonėmis aukas, todėl į tokią svarbią problemą vis dar žvelgiame tarsi pro rūką. „Pagal oficialiąją policijos statistiką, 2014 m. nuo prekybos žmonėmis nukentėjo trys vaikai. Manau, jog šį skaičių reikėtų dauginti bent iš dešimties, – teigia Kristina Mišinienė. – Problema liečia tikrai visus. Būtų iliuzija manyti, kad tik tam tikra vaikų grupė yra prekeivių žmonėmis taikinys. Taip, nusikaltėliams paprasčiau yra išnaudoti tuos tarsi „niekieno“, užmirštus, ramia sąžine nurašytus vaikus, o palietę mylinčių šeimų jaunuolius jie neabejotinai sulauktų rimto atkirčio. Bet neretai daug išoriškai gerai atrodančių šeimų gyvena visai kitokį vidinį gyvenimą, tėvai ar globėjai yra pavargę ir nusiminę nuo sekinančio tempo, trūkinėjančių santykių, įvairių problemų. Kiek daug vaikų ir šeimoje neranda supratimo, kaip tada pasisakyti apie patyčias, šantažą, patiriamą prievartą, staiga atsiradusias skolas? Paaugliai labai fatališkai žiūri į juos ištikusias problemas, neretai jie nusileidžia savo skriaudėjams net neįsivaizduodami, kad galėjo nepaklusti, gintis, ieškoti pagalbos.“

Dauguma pradingsta išvykę į užsienį

Pasak N. Kurčinskajos, Dingusių žmonių šeimų paramos centras per metus sulaukia apie 600 skambučių. Aštuoni iš dešimties žmonių pradingsta išvykę į užsienį. Moteris papasakojo klasikinę istoriją: „Šiandien man paskambino moteris iš Vilniaus, kuri pasakojo, kad nebegali susisiekti su savo sūnumi. Jis jau ketverius metus dirba Anglijoje ir iki šiol viskas buvo gerai, vaikinas palaikydavo nuolatinį ryšį su artimaisiais, kol rugsėjo mėnesį nusprendė keisti darbą. Susiskambinus paskutinį kartą, jis mamai papasakojo, kad planuoja pereiti dirbti į statybų įmonę, nes ten siūlo geresnį atlyginimą. Nuo to laiko šeima nebeturi su vaikinu jokio ryšio, telefonas išjungtas, gyvenamoji vieta neaiški. Po trijų mėnesių mama pradėjo įtarti, kad jis pateko į prekybos žmonėmis tinklą“, – pasakojo N. Kurčinskaja.

Angelė Lazauskienė pabrėžė, kad prekyba žmonėmis yra organizuoto nusikalstamumo verslas, ir jį vykdantieji yra puikiai įvaldę šį amatą. Jie žino, kaip užverbuoti žmones, todėl į jų pinkles gali įkliūti įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Tai nėra vien priklausomų žmonių ar mažų miestelių gyventojų problema. „Teikiame pagalbą ir tokioms moterims, kurios turėjo šeimą, tėvų palaikymą, tačiau vėliau įsimylėjo ir tokiu būdu pateko į vergovę. Žinoma, tas „įsimylėjimas“, buvo gerai surežisuota verbuotojo apgaulė. Todėl negalime apibendrinti, kad tai tik kelių konkrečių visuomenės grupių problema, tačiau akivaizdu, kad dažniausiai yra verbuojami pažeidžiami žmonės – vienišos mamos, miestelių gyventojai, sunkiai matantis ateitį jaunimas. Dalis šių žmonių turi mąstymo sutrikimų ir diagnozuotų ar dar nediagnozuotų ligų“, – aiškino „Carito“ socialinė darbuotoja.

Priverstiniams darbams išvežami ir benamiai

„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad šiuo metu į prekybos žmonėmis tinklą dažnai patenka benamiai, – sako N. Kurčinskaja. – Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios nakvynės namuose gyvenantys žmonės neturėdami veiklos dienomis būriuojasi prie netoliese esančios IKI parduotuvės ir iš ten išvežami. Jeigu benamis dar nėra degradavęs ir neblogai atrodo, prekiautojai žmonėmis įsitempia jį į autobusėlį ir išveža į Angliją. Asmeniškai žinau keletą tokių atvejų. Būna, kad benamius užverbuoja ir prie „Betanijos“ dienos centro.“

Neliudija, nes bijo, o valstybė jų nesaugo

Nors pora tūkstančių žmonių kasmet tampa vienokios ar kitokios rūšies vergijos aukomis, tik vienetai atvejų pasiekia teismus. Pašnekovės įvardija keletą priežasčių. Viena iš jų ta, jog nukentėję žmonės jaučiasi nesaugūs. „Bėda ta, kad Lietuvoje neveikia liudytojų apsaugos sistema. Aš pati, ilgą laiką dirbdama su prekybos žmonėmis aukomis ir matydama situaciją iš vidaus, nesutikčiau liudyti teisėsaugai, nes bijočiau dėl savo gyvybės ir saugumo. Jeigu viską išpasakočiau tyrėjui, nurodyčiau nusikaltėlių adresus, rizikuočiau, kad agresoriai atvažiuos ir susidoros su manimi arba mano artimaisiais“, – sakė N. Kurčinskaja. Taip pat ji pateikė pavyzdį, kaip nukentėjusiais ieškovais rūpinamasi Anglijoje, kur šiuo metu nagrinėjama daug modernios vergijos bylų, kuriose liudija nukentėję Lietuvos piliečiai. Anglijoje liudininkams suteikiama ilgalaikė apsauga: žmogus apgyvendinamas vienuose iš šešiuose miestuose įkurtų saugos namų, kuriuose lieka, kol nagrinėjama sudėtinga byla. Per visą laikotarpį jis gauna valstybinę pašalpą, o jeigu byla labai rimta ir užtrunka ilgą laiką, žmogui suteikiama net pilietybė. „Taigi ten žmogaus saugumas yra valstybės prioritetas, panašiai vyksta ir JAV, o Lietuvoje liudininkai paliekami likimo valiai. Apie jo apsaugą galvojama tik iki teismo, o vėliau – tesižino. Nors prirašyta daug direktyvų ir reglamentų, sistema realiai neveikia“, – aiškino N. Kurčinskaja. Žinoma, tokia liudininkų apsauga valstybei kainuoja labai brangiai, bet kol nebus užtikrintas aukos saugumas, negalėsime tikėtis išaiškinti ir nubausti daugiau nusikalstamo tinklo narių. A. Lazauskienė antrino, kad palydint aukas į teismą neretai tenka matyti vaizdą, kaip vienoje pusėje stovi keturi kaltinamieji ir jų advokatai, o kitoje – sutrikusi smurto auka su socialiniu darbuotoju.

Paklausus, ar buvusios prekybos žmonėmis aukos nenori padėti nubausti agresorių ir taip apsaugoti potencialias aukas, A. Lazauskienė paaiškino, kad didelį smurtą patyrusi auka dar ilgą laiką nesugeba mąstyti apie kitus žmones ir nusikaltėlių nubaudimą, nes tik galvoja, kaip išgyventi. „Turint galvoje prekybos žmonėmis tinklą, reikia suprasti, kad tame versle neveikia jokios priimtos visuomenės normos ir taisyklės, nėra žmogiškų sąlygų. Žmogus kaip daiktas be jokių teisių parduodamas už pinigus, aukos patiria smurtą, grasinimus nužudyti. Šis krizinis laikotarpis tęsiasi ilgą laiką, o sveikimo procesas yra lėtas. Tik po keleto metų žmogus gali pradėti galvoti apie tai, kad, įvykdžius teisingumą ir nubaudus nusikaltėlius, jis padės ir kitoms potencialioms aukoms.“

Reikalinga aktyvesnė prevencija ir ilgalaikė pagalba

„Vienintelė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija skyrė pinigų socialinei pagalbai prekybos žmonėmis aukoms teikti. Tačiau teisėsaugos institucijos turėtų užtikrinti ir teisinę asmens apsaugą, o Švietimo ir mokslo ministerija – aktyviau vykdyti prevencines programas. Ši prevencinė sistema turėtų apimti visus ugdymo etapus, pradedant darželiu ir baigiant vidurine mokykla, kad jaunas žmogus būtų atsparus ir sąmoningas. Kiek mes, nevyriausybininkai, galime apvažiuoti mokyklų per metus? – klausė N. Kurčinskaja. – Tikrai nepavyks apimti visos švietimo sistemos, o tuo tarpu daugelis jaunimo tebetiki, kad užsienyje krenta auksas iš dangaus. Dėl to net specialybių neįgiję ir užsienio kalbos nemokėdami jauni žmonės emigruoja ir tampa lengvu grobiu, gatavais vergais“, – apgailestauja pašnekovė ir prideda: „Kiek kartų jau rengėme seminarus ir siūlėme Švietimo ir mokslo ministerijai parengti privalomas prevencines programas. Be to, reikėtų informuoti ir tėvus, kad jie žinotų apie jų vaikams gresiančius pavojus. Sveikatos ministerija taip pat turėtų numatyti specialų gydymą prekybos žmonėmis aukoms. Jeigu auka grąžinama į Lietuvą neturėdama sveikatos draudimo, dar nespėjusiai užsiregistruoti darbo biržoje, jai turėtų būti suteikiama nemokama pradinė pagalba.“

Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ socialinė darbuotoja A. Lazauskienė sako, kad, norint padėti nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, reikia pradėti nuo visuomenės požiūrio pokyčių. Nukentėję asmenys dažnai nedrįsta išsipasakoti, kreiptis pagalbos ir sunkiai išbrenda iš psichologinių problemų, nes jaučia gėdą prieš visuomenę. Dar labai gajus požiūris, kad aukos, įkliuvusios į pinkles, pačios kaltos. Šį požiūrį reikia keisti, nes, kaip aiškino visos pašnekovės, organizuoto nusikalstamumo aukomis gali tapti įvairių socialinių sluoksnių žmonės ir esantieji šalia mūsų.

Šv. Mortos grupė – žingsniai bendradarbiavimo link

Liepos pradžioje Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas ir Lietuvos policijos generalinis komisaras Linas Pernavas pasirašė memorandumą dėl kovos su prekyba žmonėmis ir šiuolaikine vergove. Tarptautinė iniciatyva, Šv. Mortos grupė, atsirado popiežiaus Pranciškaus pastangomis. Šventasis Tėvas padrąsino Bažnyčią ir policiją suvienyti jėgas šioje srityje, kaip tai jau vyksta Jungtinėje Karalystėje. Spalio 30–31 dienomis Lietuvos policijos kapelionas kunigas Algirdas Toliatas ir Vidaus reikalų ministerijos kancleris Algirdas Stončaitis dalyvavo jau trečiame Šv. Mortos grupės susitikime El Eskorialo mieste. Į susitikimą atvyko Ispanijos karalienė Sofija, Šventojo Sosto, Interpolo bei Europolo vadovai. Kunigas A. Toliatas viliasi, kad memorandumas Lietuvoje paskatins realų bendradarbiavimą, nes kol kas trūksta abiejų pusių iniciatyvos. Šv. Mortos grupės tikslas yra komunikacija – sėsti prie vieno stalo ir kovoti su visomis modernios vergovės formomis pasitelkiant organizuotas policijos, Bažnyčios ir nevyriausybinių organizacijų pastangas.

Monika Midverytė

Frazė „parduoti žmogų“ neseniai daugeliui buvo nesuvokiama, bet šiandienos pasaulyje, Lietuvoje – taip pat, netgi dažnas dalykas. Parduoti vergijon galima bet kurį iš mūsų ir tokie sandėriai kiekvieną dieną vyksta šalia mūsų.

 Apie šią skaudžią aktualiją neseniai surengtame rajono socialinių darbuotojų pasitarime pasakojo Lietuvos Caritas Klaipėdos skyriaus atstovės.

 „Šilutės naujienos“ išsamų straipsnį šia tema „Prekyba žmonėmis klesti, parduotųjų vis daugiau“ spausdino rugsėjo 15 dienos numeryje, tad šįkart tik trumpai priminsime aktualiausius faktus.

 Dažniau užkimba socialiai pažeidžiami žmonės

 Su rajono socialinėmis darbuotojomis, dirbančiomis su rizikos grupės šeimomis, susitikti atvažiavo Klaipėdos Caritas socialinės darbuotojos Sandra Bučkutė, Žavinta Širvydaitė bei psichologė Skaidruolė Kamerolli. Specialistės kasdien susiduria su pardavimų aukomis ir iš arti mato jų sielose paliktas žaizdas, teikia joms kompleksinę pagalbą.

 Specialistės pasakojo, jog vis dar yra nemažai manančių, kad žmonių pardavimai vyksta „kažkur ten toli“, tad kiekvieno iš mūsų tai ir neturėtų jaudinti. Bet iš tiesų tai tokia skaudi ir aktuali problema, kurios tikrųjų mastų vis dar nepavyksta aprėpti, nes sužinoma tik „ledkalnio viršūnė“ tokių nusikaltimų.

 Dažnas lietuvis vis dar sunkiai patiki, kad parduoti galima ne tik moteris, parduodami ir vyrai, ir vaikai. Moterys dažniausiai parduodamos prostitucijai, vyrų laukia sunkūs vergiški darbai, o parduoti vaikai paprastai verčiami vagiliauti.

 Parduotos aukos apgyvendinamos labai prastomis sąlygomis, neretai mušamos. Paprastai jos ilgai nesiryžta bandyti gelbėtis, nes nemoka užsienio šalies kalbos, būna įtikintos, kad policija papirkta, tad ir jokios pagalbos jos vis tiek neprisišauks.

 Neretai parduotiesiems ant kūno išdeginamos žymės, kad patys gaujų nariai atskirtų, kuriai iš jų žmogus priklauso.

 Dažnai ant žmonių pardavėjų kabliukų užkimba menko išsilavinimo, neturintys jokių arba turintys labai menkas pajamas, socialiai pažeidžiami žmonės, nebeturintys vilčių tėvynėje išlipti iš materialinės duobės.

 Vergijos yra ir Lietuvoje

 Beje, parduodama ne tik į užsienį, nemažai žmonių išnaudojimo atvejų užfiksuojama ir Lietuvoje. Specialistės prisiminė atvejį, kai įkalinimo įstaigoje bausmę atlikęs 23 m. kaunietis vaikinas susipažino su vyresniu ūkininku, kuris jį pakvietė dirbti ir gyventi pas save Vakarų Lietuvoje.

 Jaunuoliui nuvykus greit paaiškėjo, kad jam teks dirbti po 17 valandų per parą, bet nei žadėtojo uždarbio, nei naujų dokumentų, kaip buvo žadėta, jis nematys. Net ir maistas vaikinui buvo duodamas pasenęs. Dar vėliau šeimininkas vaikiną pradėjo mušti, neretai – iki sąmonės netekimo.

 Kartą ūkininkui išvykus vaikinui pavyko pabėgti ir jis vargais negalais nusigavo pas Klaipėdoje gyvenančią savo motiną. Bet ir motina jį išvarė, tad kurį laiką miegoti jam teko laiptinėse.

 Apie vaikino situaciją Caritas darbuotojoms pranešė įkalinimo įstaigos socialinė darbuotoja, ir tuo pranešėjos nesistebi, nes pačios aukos labai retai ryžtasi ieškoti pagalbos, nes gerai žino aplinkinių nuostatą. O ji apibūdinama dviem žodžiais: „Pats kaltas…“

 Žinoma ir nemažai atvejų, kai jaunus žmones sugėrovams už butelį parduoda patys tėvai ar patėviai. Net ir išsikapsčiusios iš tokios vergijos aukos dar ilgai nesijaučia visaverčiais žmonėmis.

 Informacijos laukia iš visur

 „Dirbdama su tokiais žmonėmis nuolat jaučiu jų pažeidžiamumą, jų žaizdos kraujuoja dar labai ilgai“, – kalbėjo psichologė S.Kamerolli. Suteikti tokiems žmonėms tinkamą pagalbą yra sunku net psichologams, nes jie nebepasitiki nei suaugusiaisiais, nei mokytojais, nei kitais specialistais.

 Socialinės darbuotojos yra tie žmonės, kurie iš arčiausiai mato situacijas šeimose, todėl su jomis ir stengiamasi kalbėtis, informuoti apie problemą. S.Bučkutė ir Ž.Širvydaitė prašė įspėti ir tėvus, kad jie stebėtų, kokias žinutes gauna jų vaikai, ar neturi nežinia iš kur gautų pinigų, naujų telefonų. Tai gali būti požymiai, kad prie vaikų kažkas stengiasi prisigretinti, įgauti jų pasitikėjimą arba, priešingai, įklampinti vaikus į skolas.

 „Mes vienos negalime pamatyti ir išgirsti visko, kas vyksta visoje Klaipėdos apskrityje, todėl ir prašome jūsų pagalbos. Jūs esate šalia kiekvienos šeimos, todėl galite pamatyti tokias smulkmenas, kurios praslys pro akis svetimam“, – kalbėjo viešnios.

 Caritas darbuotojos prašė pastebėjus įtarimą keliančius faktus skambinti telefonu 8 678 18791 ir tartis dėl kiekvieno atvejo.

 Konsultacija šiuo telefonu bus teikiama ir kaimynams, šeimos nariams, draugams – visiems, kas turi bet kokių nerimą keliančių pastebėjimų. Specialistės sakė dirbančios ištisą parą.

Vilija Budrikienė

Prekyba žmonėmis įgavo naują pobūdį: daugėja vaikų, išvežamų į užsienį daryti nusikaltimų, dažniausiai – vogti iš parduotuvių. Šis nusikalstamas virusas pasiekė ir mūsų rajoną: per dvejus metus į užsienį išvežti vagiliauti net trys nepilnamečiai ariogališkiai. Du iš jų išvežti pakartotinai ir šiuo metu sulaikyti užsienio šalyse.

 Probleminiai paaugliai

Kaip pasakojo Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) vedėja Regina Klevinskienė, šie trys nepilnamečiai – iš socialinės rizikos šeimų, gerai pažįstantys vienas kitą, praeityje mokęsi toje pačioje mokykloje, tad ir jų istorijos – panašios. 1997-ųjų gimimo O. K., tais pačias metais gimęs E. A. ir 1998-ųjų gimimo D. B. augo probleminėse šeimose. Mokslai Ariogalos gimnazijoje paaugliams nesisekė: jie buvo vertinami kaip turintys elgesio problemų, blogai lankantys mokyklą ir prastai besimokantys, konfliktiški, agresyvūs. Nepilnamečius konsultavo Vaiko raidos centro specialistai, pagalbos ranką bandė tiesti psichologai, deja…

 Apie įvykį kalbėti nesutiko

Dar šešiolikmetį O. K. buvo nuspręsta atiduoti į Socializacijos centrą, tačiau į Vaiko gerovės komisijos posėdį nei motina, nei paauglys neatvyko. Paaiškėjo, kad vaikinuko jau kuris laikas nėra namuose. Motina bandė meluoti sociali-nei darbuotojai, neva sūnus už-darbiauja Kauno rajone, ir tik paraginta kreipėsi į policiją dėl sūnaus dingimo. Netrukus (tai vyko 2013 m. vasarą) Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba gavo pranešimą iš LR ambasados Vienoje (Austrija), kad O. K. sulaikytas dėl vagystės parduotuvėje. Vaikinas asmens dokumentų neturėjo ir tik po dviejų mėnesių sugrąžintas namo. Nei pareigūnams, nei VTAS specialistams, nei psichologams taip ir nepavyko išsiaiškinti visų aplinkybių, nes apie įvykį paauglys kalbėti nesutiko. Grįžęs gimtinėn su kitais bendraamžiais jis apsivogė, buvo suimtas ir pateko į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių.

 Naudojosi svetimu dokumentu

Jo likimo draugui E. A. teko keletą mėnesių praleisti Socializacijos centre ir panašu, kad ten jis elgėsi deramai, nes Socializacijos centro išvadoje nurodyta, jog darbas su paaugliu buvo sėkmingas, pasiek-ta teigiamų elgesio pokyčių. Vaikinas grįžo namo, tačiau netrukus E. A. sesuo policijai pranešė apie brolio dingimą. Po penkių dienų vaikinas parsirado namo, tačiau taip niekam ir nepaaiškino, kur buvo prapuolęs. Motinos prašymu E. A. buvo išbrauktas iš Ariogalos gimnazijos moksleivių sąrašų ir jokia kita ugdymo įstaiga jo nebepriėmė. 2014-ųjų vasarį nepilnametis vėl dingo iš namų, o netrukus Vaiko teisių apsaugos skyrius gavo pranešimą, kad E. A. sulaikytas Šveicarijoje ir uždarytas į Bazelio kalėjimą. Nustatyta, kad jis naudojosi svetimu asmens dokumentu, į šalį galimai atvyko su suaugusių asmenų grupe ir dalyvavo apiplėši-me. 2014 m. kovo mėnesį E. A. buvo sugrąžintas namo, tačiau netrukus padarė nusikaltimą ir atliko 45 parų arešto bausmę. Vaikinas niekur nesimokė, nedirbo, o šių metų liepą, pa-sakęs motinai, kad su draugais vyksta į kelionę baidarėmis Dubysos upe, į namus nebesu-grįžo. Motina pasakojo netrukus sulaukusi skambučio iš LR ambasados Šveicarijoje ir sužinojusi apie sūnaus sulaikymą už sunkų nusikaltimą. Vėliau prancūzų kalba gavo pranešimą, kurio turinio ji nesuprantanti, nes neturinti galimybių sumokėti už vertimą. Jokio oficialaus pranešimo apie įvykį iki šiol negavo nei Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnyba, nei Raseinių policija. VTAS vedėjos žiniomis, joks tyrimas nepradėtas.

Nesikapstykit, kur nereikia…

Šių dviejų bičiulis D. B. šiemet gegužę buvo sulaikytas Lenkijos teritorijoje, Seinuose, vairuojantis Čekijoje pavogtą automobilį. D. B. motina mirusi, jis gyvena su tėvu, kuris dirba tolimųjų reisų vairuotoju. Pasak R. Klevinskienės, teko ilgai įkalbinėti tėvą vykti parsivežti iš Seinų savo sūnų. Galop tėvas ir sūnus, atvykę į Vaiko teisių apsaugos skyrių, elgėsi įžūliai, iššaukiančiai, per-spėjo nesikapstyti, kur nereikia, antraip gali kas negero nutikti… Paskutinėmis žiniomis šiuo metu už nusikaltimą vaikinas sulaikytas Belgijoje.

Pakvietė diskusijai

Atsižvelgdamas į susidariusią situaciją, Lietuvos „Caritas“ spalio pabaigoje Ariogaloje organizavo apskrito stalo diskusiją ,,Prekybos vaikais aukos Raseinių rajone – identifikavimas, pagalba, tyrimas“. Diskusijoje dalyvavo Šiaulių AVPK ir Raseinių PK pareigūnai, Raseinių Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja, Ariogalos gimnazijos atstovai, socialiniai darbuotojai, Raseinių socialinių paslaugų centro vadovas, „Carito“ programos ,,Gelbėkit vaikus” darbuotojos ir kiti suinteresuoti asmenys. Pasak VTAS vedėjos R. Klevinskienės, pavienės tarnybos, reaguodamos į gautą informaciją, pagalbą paaugliams organizavo atsakingai (suteiktos psichologų konsultacijos, sveikatos patikrinimas, darbas su šeima). Medžiaga apie visus atvejus perduota Šiaulių policijos komisariato organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro tyrėjams, tačiau jokios informacijos apie tyrimų eigą nesulaukta. Raseinių policijos komisariato viršininkas Kęstutis Užemeckas situaciją pa-aiškina labai paprastai: kadangi nepilnamečiai nusikaltimus pa-darė ir buvo sulaikyti užsienio šalyse, ikiteisminius tyrimus atlieka tų šalių pareigūnai ir jokios informacijos mūsiškiams neteikia.

Vyko į zoologijos sodą

Kaip paaugliai su svetimais asmens dokumentais arba visai be jų atsidūrė užsienyje? Iš kur socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai gavo pinigų kelionei? Kur buvo apsistoję? Atsakymus galime tik spėlioti. Policijos pareigūnai sugrąžintus nepilnamečius apklausė, tačiau jokios vertingos informacijos išpešti nepavyko, nes jaunuoliai atsisako kalbėti. Antai niekur nedirbantis ir nesimokantis E. A. pasakė, kad pinigų kelionei į Šveicariją susitaupė, o jo kelionės tikslas buvęs aplankyti Bazelio zoologijos sodą… Panašias versijas pateikė ir kiti du – pinigų susitaupę, iš Lietuvos išvykę po pasaulį pasižvalgyti…

Nusikaltėliai veikia organizuotai

Vaikų teisių apsaugos tarnybos, „Caritas“, psichologai ir socialiniai darbuotojai susiklosčiusią situaciją vertina kaip prekybą žmonėmis, o joje atsidūrusius paauglius traktuoja kaip aukas. Tačiau policijos pareigūnams tai panašiau į nepilnamečių įtraukimą į nusikalstamą veiką. Akivaizdu, kad nusikaltėliai veikia organizuotai, tikslingai pasirenka aukas, turi pakankamai informacijos apie šeimas, jų gyvenimo būdą, žino, kad tėvai didelio triukšmo nekels. Nepilnamečiai apmokomi vagišiaus amato, jiems parūpinami dokumentai, duodama pinigų kelionei arba nuvežama savu transportu, paaiškinama, ką ir kur turės daryti… Pareigūnų sučiupti jaunuoliai atsisako duoti parodymus ir savo vadeivų neišduoda. Gal jie įbauginti, prigrasinti tylėti? Nepilnamečių tėvai taip pat nesiskubina pranešti policijai apie nepilnamečio dingimą, nes… už vaiko nepriežiūrą gresia baudos. Mokykla čia irgi bejėgė, nes šie jaunuoliai jau nebėra jos auklėtiniai. A. E. šiandien jau pilnametis, O. K. aštuoniolikos sulauks gruodį, o D. B. pilnamečiu taps kitąmet. Panašaus požiūrio laikosi ir Savivaldybės vaiko gerovės komisija: mat ko-misijai rūpi tik mokykoje besimokantys vaikai.

Kurs planą

Diskusijos dalyviai sutarė, kad šie jaunuoliai – prarasti, ir vaiko teisėmis bei gerove besirūpinančios tarnybos jau nebegali jiems padėti. Dabar pagrindinis tikslas – pasirūpinti, kad į nusikaltimų liūną grupuotės neįtrauktų daugiau paauglių. Tuo tikslu Savivaldybės vaiko gerovės komisija kartu su Vaiko teisių apsaugos skyriumi šauks posėdį ir kurs veiksmų planą, kaip užkirsti kelią prekybai nepilnamečiais ir jų išnaudojimui. Be abejo, tėvai irgi turėtų būti budrūs ir nuolat domėtis, ar aplink jų atžalas nesisukioja įtartini asmenys.

Laurynas Pranckus

Publikuota 2015 m. lapkričio 6 d. ,,Mūsų Raseiniai”

Ne kartą žudytis bandžiusią paauglę mama rado kraujo klane. Kaip suskaičiavo medikai, pjaustydamasi ji savo kūne paliko 36 žymes.

  Nuvežtai į ligoninę nepilnametei buvo suteikta medicininė pagalba, tačiau nutarta, kad guldyti į stacionarą nebūtina.  Apie įvykį DELFI pranešęs žmogus stebėjosi, kaip galima žudytis bandžiusį vaiką lyg niekur nieko išleisti namo „motinos žinioje“, nors realiai jos mama – krizių centre, į kurį buvo paguldyta palūžusi po užgriuvusių baisių problemų šeimoje.  „Kaip tik ruduo, suintensyvėja žalojimaisi, ar reikia, kad kitą kartą mergaitė būtų atvežta tokios būklės, kad medikai nebegalėtų padėti? Dramatiškai skamba, bet būna realybėje“, – sakė su problemiškais paaugliais dirbantis žmogus.  Ką daryti radus susižalojusį vaiką? Kas slypi už savęs žalojimo? Pasak Pagalbos vaikams centro (PVC) psichologės Ernos Petkutės, toks elgesys – bandymas sumažinti nepakeliamą įtampą, tarsi sušvelninta savižudybės forma.  „Dalį vaikų, ypač paauglius užplūsta itin stiprūs ir protui nelabai pavaldūs jausmai. Jei tai įsiūtis, jie net negali pasakyti, kodėl ir kas atsitiko. Kraštutiniai jausmai įsimylėjus, nuliūdus pasireiškia dėl fiziologinių ir psichologinių amžiaus tarpsnio ypatumų. Save žalojantis elgesys – pavojingas būdas tai įtampai nuslopinti, bet kartais paaugliai taip elgiasi“, – komentavo psichologė.  Kita grupė save žalojančių vaikų – patyrusieji labai rimtas išorės traumas: ilgalaikį pažeminimą, seksualinę prievartą, labai rimtas patyčias. Tokiems vaikams ir jaunuoliams reikia ilgalaikės profesionalų pagalbos.  „Jei save žalojantis elgesys pasitaiko kartą – viena, tačiau jei kartojasi, liudija, kad bloga vaiko būsena ilgalaikė ir į tai reikia reaguoti labai rimtai“, – pabrėžė E. Petkutė.  Ar taip buvo reaguota DELFI minėtos moksleivės atveju, apie įvykį pranešęs panevėžietis abejoja. Savąją praėjusio sekmadienio įvykių versiją paprašėme pasidalinti medikų.  Kaip informavo Panevėžio respublikinės ligoninės Konsultacijų poliklinikos vedėja Laima Sakalauskienė, rytą į priėmimo skyrių paauglė atvyko su mama, skutimosi peiliuku susižalojusi dilbį. Vaikų chirurgo aprašyti 36 paviršiniai įbrėžimai. Buvo uždėtas tvarstis.  „Mergaitė priėmimo skyriuje konsultuota psichiatro, konstatuota, kad indikacijų ekstrinei hospitalizacijai į psichiatrijos skyrių nėra, todėl mamos priežiūroje ji išleista į namus, rekomendavus ambulatorinį gydymą psichikos sveikatos centre“, – DELFI paaiškino įstaigos atstovė.  Panevėžio rajono Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjos Irenos Matuzevičienės įsitikinimu, visais bandymo žudytis ar žaloti save atvejais nepilnamečius reikėtų guldyti į stacionarą ir stebėti.  „Net jeigu tėvai yra namuose, ne visi tokiose krizėse pajėgūs tinkamai bendrauti su vaikais. Reikia išsiaiškinti, dėl ko buvo ryžtasi tokiam žingsniui, kokia situacija šeimoje. Su ligoninės psichologu besiaiškinant priežastis, informacija pasiektų ir mus – žiūrėtume, kokia padėtis to vaiko šeimoje, kokią būtų galima suteikti pagalbą“, – DELFI sakė I. Matuzevičienė.  Filmuoja, kaip žalojasi, ir platina feisbuke Specialistams nerimą kelia, kad save žalojantis elgesys tam tikruose paauglių sluoksniuose vertinamas kaip šaunumas.  „Save žaloti, filmuoti ir bandyti per tai išgarsėti yra tapę ir šiek tiek mados dalyku. Tačiau ir tokiu atveju su vaikais svarbu kalbėtis, kad jie ieškotų kitokio, mažiau pavojingo būdo gauti dėmesio, kurio visi trokšta“, – komentavo psichologė E. Petkutė.  Ką daryti radus susižalojusį vaiką? Kaip patarė specialistė, visų pirma raminti, jei reikia – fiziškai stabdyti, kad nieko sau nebedarytų, o jei susižalojo, kviesti greitąją medicinos pagalbą. Pirmiausia išsaugoti gyvybę, fizinę sveikatą, o paskui užsiimti psichine.  „Jei vaikas grasina nusižudyti, bet dar nevartojo tablečių ar nesipjaustė, svarbu atkreipti dėmesį, kad tokiu būdu jis išsako savo labai didelę vidinę sumaištį, įtampą, plačiąja prasme – blogą savijautą, – pabrėžė psichologė.  Kalbant apie krizėje esančius paauglius ar jaunuolius labai svarbu, kad žmonės su jais palaikytų pakankamai dažną ir nuolatinį ryšį. „Jei būsena sudėtinga, ne gana paklausti, kaip šiandien jaučiasi ir pamiršti mėnesiui. Svarbu paskambinti kartą per dieną, kelis kartus. To jauno žmogaus draugai gali pasidalinti rūpesčiu su namiškiais, pasakyti: „Šiandien tu būtinai paskambink, o aš parašysiu. Rytoj aš paskambinsiu, o tu parašyk“ ir pan.“, – sakė psichologė, drąsindama ir pačius tėvus nevengti konsultuotis pagalbos telefonais, gauti vertingų pastebėjimų ar patarimų, kurie konkretūs ir paprastai įgyvendinami.  „Daugeliu atvejų tėvams problemiška apie žalojimąsi kalbėtis su pačiu vaiku, tačiau kas darosi jo gyvenime galima pasikalbėti su vaiko draugais, mokyklos psichologu ar socialiniu darbuotoju, jeigu pasitiki – auklėtoja ar auklėtoju, kad daugėtų palaikymo, o žmogui, kuris blogai jaučiasi, reikalavimus mažintume, o ne didintume“, – atkreipė dėmesį E. Petkutė.  Informaciją apie save žalojusią mergaitę, kuri iš ligoninės buvo paleista į namus, gavę žmonės kreipėsi pagalbos į Lietuvos Carito Moterų pagalbos programos Panevėžio skyrių, kurio psichologė sekmadienį praleido su ja.  Ir ligoninė viską padarė – įteikė mergaitę motinai, kuri pati guli krizių centre, ir vaiko teisių apsaugos specialistai glaudžiai bendradarbiauja su ligonine, tačiau faktas – apdujusi paauglė buvo palikta viena. Klausimas, kurį kelia apie įvykį pranešęs panevėžietis: kodėl nevyriausybinė organizacija gali reaguoti ir reaguoja 24 val., tačiau valstybinėms įstaigoms tai neįveikiama užduotis.

Ieva Urbonaitė-Vainienė

Šiandien mūsų mokykloje buvo paskaita apie ,,Prekybą žmonėmis”. Paskaita buvo rengiama 9-10 klasės ir 11-12 klasės mokiniams. Paskaitos lektorė buvo mūsų mokyklos buvusi mokinė Kristina Tiškevičienė. Paskaitos metu sužinojome nemažai informacijos apie prekybą žmonėmis,prekybos formas ir pavyzdžius. Taip pat sužinojome,jog Lietuvos Caritas projektas ,,Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” visoje Lietuvoje ir už jos ribų teikia nemokamą socialinę, psichologinę, teisinę pagalbą nukentėjusiems ir jų šeimos nariams, rengia mokymus, informacines-prevencines akcijas specialistams ir plačiajai visuomenei.

Nors su prostitucija bando kovoti ne tik atitinkamos institucijos, bet ir nevalstybinės organizacijos, rezultatai dar nėra džiuginantys. Kasmet į prostitucijos spąstus įsitraukusių ir įtrauktų žmonių nemažėja. Ši problema itin aktuali ir Klaipėdoje – šalies uostamiestis vis dar išlieka vienu didžiausių prostitucijos taškų.  Teigiama, kad į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginos iš mažesnių miestelių. Pastebima, kad vis dažniau į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai.  

Klientai baudžiami retai  

Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog vyras, perkantis moterį, yra nekaltas, nes jis tik nori patenkinti savo lytinį potraukį, o moteris, pardavinėjanti savo kūną, yra menkysta. Tačiau Prancūzijoje atlikti tyrimai nustebino net ir ilgą laiką dirbančius su šiuo reiškiniu. Pagal statistiką, 72 proc. tokių vyrų turi gyvenimo partneres ar net yra sukūrę šeimas. ,,Tai jau galios klausimas – žmogus nori dominuoti, pasitenkinti valdžia, įgyvendinti fantazijas, kurių neišdrįstų pasakyti savo žmonai. Matome lyčių nelygybę, diskriminaciją. Kodėl tada baudžiame tik moteris? Kodėl nekreipiame dėmesio ir į sutenerius, į klientus?” – retoriškai klausia jau keturioliktus metus gyvuojančio organizacijos “Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kristina Mišinienė.  Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje vidutiniškai baudžiama 300 parsidavėlių ir vos 6-7 klientai, nors už tokią veiklą pagal įstatymą baudas turėtų gauti visos grupės – ir prostitutės, ir sąvadautojai, ir klientai. “Dažniausiai moterys nieko neišduoda, kaip susitarusios tvirtina, jog prostitucija užsiima savo noru, dirba, nes trūksta pajamų”, – teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Edgaras Peleckis.  Jis paminėjo, jog atitinkami reidai Klaipėdoje yra vykdomi nuolat.  “Per pusmetį vidutiniškai nustatoma apie 15-20 vertimosi prostitucija atvejų, neretai į pareigūnų akiratį pakliūna tie patys asmenys, juos randame ne gatvėje, o namuose”, – pasakojo E. Peleckis.  

Legalizacija – ne išeitis?  

Sociologijos mokslų daktaras, docentas Arūnas Acus knygoje “Klaipėdos diskursai 1990-2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija” pabrėžė, jog prostitucija dabar ir prieš 10 ar 15 metų yra visiškai kitoks reiškinys.  “Mieste pasikeitė ne tik kūniško geismo pardavimo vietos, būdai ar kainos, bet ir pats suvokimas, kas tai yra, kaip jį reikia traktuoti ir ką su juo reikėtų daryti. Pasikeitė žmogaus santykis su materialia ir kūniška tikrove”, – rašoma leidinyje.  Pasak K. Mišinienės, prie pakitusio požiūrio į žmogų prisideda ir valdžios vykdoma politika. Štai, pavyzdžiui, sovietinėje žiniasklaidoje prostitutės įvaizdis buvo formuotas neigiamai. Moterims, kurios siūlė pasilepinti kūniškais malonumais, buvo taikomos griežtos bausmės, jos sulaukdavo viešo smerkimo, buvo priverstinai įdarbinamos. Tai esą davė rezultatų – daugelis prostitučių pakeitė gyvenimo būdą.  Šiandien šalys, kuriose ši veikla legalizuota, anot K. Mišinienės, pačios pripažįsta, jog įjungė žalią šviesą prekybai žmonėmis ir tapo viešu suteneriu. “Šių metų pradžioje Amsterdamo meras perskaitė pranešimą, kuriame pripažino, jog Raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas buvo klaida. Dabar uždaryti du trečdaliai bordelių, tačiau mieste išliko padidėjęs nusikalstamumas, rajone susikūrė getas. Įdomu tai, jog vitrinose savo kūnus demonstruoja moterys iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos šalių. Tai yra stiprus įrodymas, kad tokios valstybės nenori stumti savo žmonių į tą pogrindį”, – sakė K. Mišinienė.  Pernai JAV atliktas tyrimas parodė, jog 92 proc. moterų tuoj pat paliktų prostituciją, jei tik galėtų. Sudėtingiausia pamatyti grandines, kurios jas laiko šioje veikloje.  “Mes nematome alkanų vaikų pilvukų, įvairių priklausomybių, šantažo, grasinimų. Daugelis taip pat tiesiog nemyli savęs, savimi nepasitiki. Jeigu mums kas nepasiseka, dažniausiai turime artimųjų, kurie vis tiek mus apkabins, palaikys, pasakys, jog mus brangina. Tačiau yra žmonių, kurie to tiesiog neturi. Juos labai lengva įstumti į duobę”, – kalbėjo K. Mišinienė.  Emociškai pažeidžiamiausi atrodo vaikai, užaugę girtuokliaujančiose šeimose, taip pat globos įstaigų auklėtiniai.  “Globos namų auklėjimo sistema tiesiog nėra palanki asmenybės augimui. Iš ten išėjusios mergaitės neturi aukštos savivertės, jos neatskira gera nuo bloga. Vien todėl, kad būtų priimta į bendraamžių ratą mergaitė pasiryžusi sėsti į svetimą mašiną, santykiauti su gerokai vyresniu žmogumi”, – aiškino K. Mišinienė.  Pasak E. Peleckio, į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginų iš mažesnių miestelių. Išsinuomojusios butą sezonui jos apsimeta poilsiautojomis ir klientus kviečia į savo kambarį. Dažnai tokią mintį joms pasufleruoja patys giminaičiai – neva taip gyventi daug geriau, nei sėdėti kaime be darbo su buteliu rankose.  Gana dažnos yra ir “meilužio” operacijos, kai gerai atrodantis vaikinas užkalbina paprastą mergaitę iš kaimo. Jis rodo dėmesį, apsuka galvą, o tada netikėtai pakviečia nukeliauti į kitą šalį. Nusileidus lėktuvui, “princas” įteikia mergaitę suteneriams ir pradingsta.  Teigiama, kad gana dažnai į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. Dažniausiai į veiklą įtraukiami tie, kurie naudojosi greitųjų kreditų paslaugomis, turi skolų, yra šantažuojami.  “Dažniausiai girdime, jog aukos yra moterys, tačiau viskas sukasi ratu. Dabar pelningiausiomis aukomis tampa vyrai, o geriausiomis sutenerėmis – moterys”, – kalbėjo K. Mišinienė.  

Kokie įkainiai? 

 Dažniausiai prostitutės savo skelbimuose rašo atliekančios erotinį masažą, kitos – ieškančios dosnaus vyruko draugijos.  Vaikinui paskambinus keliais numeriais, moterų ilgai kamantinėti nereikia.  “Valanda masažo – 40 eurų, pusvalandis – 25 eurai. Norėtum daugiau? Galima ir taip. Jeigu ką, sakyk, skambink vakare”, – trumpai bėrė į skambutį atsiliepusi jauna mergina.  “Profesionalus masažas kainuoja 25 eurus, trunka valandą, atpalaiduoja kūną ir sielą”, – savo paslaugas pristatė kita pašnekovė.  Vyresnio amžiaus moteris teigė turinti masažo specialistės išsilavinimą ir “nesanti tokia, kaip kitos”.  “Kitos mergos tik pinigų nori, gerti, rūkyti geras cigaretes iš vyrų kišenės. Jos nieko nesupranta, o mokytis masažo meno tikrai nelengva”, – sakė ji.  Už vadinamąjį keturių rankų masažą su “laiminga pabaiga” jos klientai turėtų sumokėti daugiau, tačiau įdomesnių pageidavimų sulaukiama retai.  Panašias kainas sakė ir kitos moterys, dažniausiai jos svyruodavo nuo 25 iki 50 eurų už valandą.  Paklaustos, ar norėtų apie savo veiklą plačiau pakalbėti anonimiškai, beveik visos merginos teigė, jog jų darbotvarkė užimta, mat jau susidarė “sava klientūra” ir daugiau pokalbio tęsti jos nenorinčios. 

 “Kompleksas” buvo įsikūręs Vitėje” Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas  

Prostitucija visada klesti ten, kur jaučiamas poreikis, o Klaipėdoje, į kurią visais laikais atplaukdavo jūrininkų įgulos, tam poreikiui patenkinti turėjo būti sudaroma pasiūla. Deja, pirmieji tikslesni duomenys apie prostituciją Klaipėdoje mus pasiekė tik XIX amžiaus vidurio gydytojo Friedricho J. Morgeno, palikusio išsamius užrašus apie tuometinių miestiečių sveikatos problemas, dėka. Sprendžiant iš jo užrašų, viešnamiai dar XIX šimtmečio viduryje Klaipėdoje veikė legaliai, juose dirbusios prostitutės buvo prižiūrimos gydytojų, kurie jau tuo metu baiminosi venerinių ligų plitimo.  Tiesa, viešnamiai kūrėsi už formalių tuometinio miesto ribų. Visi iki vieno Klaipėdoje jie tuo metu veikė Vitės priemiestyje (dabartinė teritorija tarp Dangės, marių ir dabartinių Imanuelio Kanto, Simono Daukanto, Naujosios Uosto gatvių). Miesto ribose buvo tik vienas viešnamis, bet ir tas apie 1828 metus buvo perkeltas į Vitę. Gydytojų priežiūros reikėjo, mat šis priemiestis XVIII amžiaus antroje pusėje dėl smarkiai išaugusios prekybos per Klaipėdą ėmė sparčiais tempais plėtotis, o kartu plėtojosi ir “paslaugų” jūrininkams aptarnauti “kompleksas”. Anot šaltinių, dar 1808 metais Vitėje “viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis”.  Viešnamių ir prostitučių skaičius Vitėje tiesiogiai priklausė ne tik nuo laivybos intensyvumo, bet ir nuo visuomenės palankumo šiai veiklai. XIX amžiuje valstybės institucijos ir joms dirbę ekspertai vis labiau kišosi į savo piliečių privatų seksualinį gyvenimą, reguliuodami praktikas, primesdami normas ir galiausiai pateisindami šį elgesį “moralinių normų priežiūra”. Dėl visų šių priežasčių, aptarnaudami daugiausia svetimšalius jūrininkus, dar 1830 metais Vitėje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose dirbo 78 prostitutės, bet 1843 metais jų buvo belikę trys su 30 prostitučių. Visgi dėl to nelegalių prostitučių padaugėjo pačiame mieste. Paslaugas jos teikdavo butuose, smuklėse, šokių namuose. Ši praktika miestan visai persikėlė XIX šimtmečio antroje pusėje, po to kai Vitė 1856-aisiais buvo prijungta prie miesto.  XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Klaipėdoje dėl tokios nelegalios veiklos būdavo kasmet suimama po vieną du šimtus moterų. Prostitutės Klaipėdoje būdavo registruojamos, tačiau dėl to policijai vis vien nepavykdavo sukontroliuoti jų veiklos. Pavyzdžiui, 1930 metais Klaipėdoje dirbo apie 100 prostitučių, tačiau apie 70 iš jų tai darė nelegaliai. Likusios buvo registruotos, bet tik apie 35 procentai iš pastarųjų vertėsi praktika – kitos lindėjo kalėjimuose, buvo gydomos ligoninėse arba vertėsi jau iš kito pragyvenimo šaltinio. Politinių režimų kaita prostitucijos fenomeno raiškos Klaipėdoje nenugesindavo. XX amžiuje, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausoma Lietuva, ar nacistinė Vokietija, ar Sovietų Sąjunga, piliečių seksualinio gyvenimo kontrolė rėmėsi iš esmės tomis pačiomis XIX šimtmečio Europoje įtvirtintomis taisyklėmis, vadinamąja “Viktorijos laikų morale”, kuri, reguliuodama, kas yra ir kas nėra normalu, šimtmečiais egzistuojančius reiškinius tenublokšdavo į pogrindinės, o dėl to ir menkai kontroliuojamos veiklos užribius. 

Karolina Panto 

Kasmet Lietuvoje  teisėsauga sulaukia apie 200 skundų dėl seksualinio smurto, beveik 60 procentų pranešimų sudaro nusikaltimai prieš vaikus. Manoma, kad realus nusikaltimų skaičius – dešimt kartų didesnis. Specialistai sako, kad nors sistema tobulėja – sumažėjo vaikų apklausų skaičius, juos apžiūri tik vienas ekspertas – tačiau reali pagalba vaikams dar sunkiai pasiekiama, ypač regionuose. 

Ekstrinė kontracepcija išžagintoms merginoms – jų pačių reikalas

 „Apklausa vyksta piešiant, žaidžiant ir taip užmezgant artimą ryšį su vaiku“, – sako Kauno apygardos teismo psichologė KristinaSavickaitė. Specialistė sako, kad Lietuvoje vykdant tokias apklausas vaikai informuojami, kad vyksta teisinis procesas, todėl kitame kambaryje yra teisėjas, prokuroras, advokatas, galbūt ir įtariamasis. Dažnai tokios apklausos vaikui kelia stresą, tačiau, anot psichologės, įrašas naudojamas teismo procese ir  vaikas daugiau jame nedalyvauja: „Nebent iškyla nauji klausimai ir tik labai retais atvejais vaikai kviečiami į teismą“. Apie tobulėjančią sistemą kalba ir akušerė-ginekologė Viktorija Tarasevičienė iš Kauno klinikų. Gydytoja sako, kad anksčiau kildavusią problemą, kai išgąsdintą, nuskriaustą ir bijantį vaiką, prieš kurį buvo panaudota seksualinė prievarta, apžiūrėdavo keli specialistai:„Tyrimą dabar atlieka vienas žmogus, teismo ekspertas, kad nebūtų keliamas papildomas stresas, nes anksčiau apklausdavo vienas, apžiūrą atlikdavo kitas“.  Tačiau gydytoja teigia, kad sistemai pasitempti dar yra kur – žaginimo aukoms Lietuvoje iki šiol negarantuojamaekstrinė kontracepcija: „Kol kas skęstančiojo gelbėjimas yra jo paties reikalas. Mamos, artimieji veda mergaites į atitinkamus kabinetus. Kontracepcija yra kol kas pačio žmogaus reikalas“. 

Mažiausiai pagalbos vaikams iš regionų

 Kristina Mišinienė, „Lietuvos Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė sako, kad formaliai, „ant popieriaus“, Lietuva turi įdiegusi paramos sistemą vaikams, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos.  „Caritas“ atstovė sako, kad žiūrint į realybę, ypač regionuose, pagalba yra minimali arba jos iš viso nėra, nes vaikams reikalinga specifinė pagalba: „Įsivaizduokit, kad kalbame apie Rokiškį, Biržus, Širvintas, Mažeikius – ką mes ten galime pasiūlyti šitiems vaikams? Tik kelis privačius psichoterapeutus. Todėl apie realiai veikiantį pagalbos tinklą šiandien Lietuvoje aš tikrai nekalbėčiau“. Anot jos, žmonės iš vienkiemių negabena savo vaikų pas specialistus, tikimasi, kad kažkaip praeis, kad kažkaip bus išgyjama. „Tai čia geriausiu atveju, dažnai turime prisiminti, kad aukos yra lydimos smerkimo, neva jos pačios kaltos dėl nusikaltimo. Ir netgi sakyčiau kurioziški momentai būna, kai paauglės merginos kaltinamos viliojimu, o ta pagunda buvusi tokia didelė, kad dažniausiai suaugęs žmogus nesugebėjęs susivaldyti“, – pasakojo K. Mišinienė. 

Vaikai pasipasakoja tik užmezgus gilesnį ryšį 

Kaip teigė vaikų-paauglių psichiatrijos gydytoja-rezidentė Justina Matviekaitė, daugiau nei 90 proc. seksualinio smurto atvejųsmurtautojas vaikui ar paaugliui būna gerai žinomas asmuo.  Todėl, anot jos, vaikai, bijodami nuvilti aplinkinius, kalbėti apie seksualinį smurtą pradeda tik pažinę ir pradėję pasitikėti: „Tikimybė, kad vaikas atėjęs į polikliniką vaikas papasakos apie patiriamą prievartą yra labai maža.  Pasakoti jie pradeda dažniausiai tik stacionarinio gydymo metu, kuris trunka mėnesį ar du, kai tu tampi draugas“. Gydytoja-rezidentė teigia, kad seksualinė prievarta yra viena iš didžiausių galimų vaiko psichinės raidos traumų ir yra prilyginama tokioms vaikystės traumoms kaip artimojo netektis, tėvų skyrybos: „Ši trauma yra siejama bene su visais, išskyrus šizofrenijos spektrosutrikimais. Pasekmės ir tolimesnis gyvenimas dažnai priklauso nuo pagalbos buvimo ar nebuvimo“. 

Nors su prostitucija bando kovoti ne tik atitinkamos institucijos, bet ir nevalstybinės organizacijos, rezultatai dar nėra džiuginantys. Kasmet į prostitucijos spąstus įsitraukusių ir įtrauktų žmonių nemažėja. Ši problema itin aktuali ir Klaipėdoje – šalies uostamiestis vis dar išlieka vienu didžiausių prostitucijos taškų. Teigiama, kad į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginos iš mažesnių miestelių. Pastebima, kad vis dažniau į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. 

Klientai baudžiami retai

 Visuomenėje vis dar gaji nuomonė, jog vyras, perkantis moterį, yra nekaltas, nes jis tik nori patenkinti savo lytinį potraukį, o moteris, pardavinėjanti savo kūną, yra menkysta. Tačiau Prancūzijoje atlikti tyrimai nustebino net ir ilgą laiką dirbančius su šiuo reiškiniu. Pagal statistiką, 72 proc. tokių vyrų turi gyvenimo partneres ar net yra sukūrę šeimas. “Tai jau galios klausimas – žmogus nori dominuoti, pasitenkinti valdžia, įgyvendinti fantazijas, kurių neišdrįstų pasakyti savo žmonai. Matome lyčių nelygybę, diskriminaciją. Kodėl tada baudžiame tik moteris? Kodėl nekreipiame dėmesio ir į sutenerius, į klientus?” – retoriškai klausia jau keturioliktus metus gyvuojančio organizacijos “Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kristina Mišinienė. Skaičiuojama, kad kasmet Lietuvoje vidutiniškai baudžiama 300 parsidavėlių ir vos 6-7 klientai, nors už tokią veiklą pagal įstatymą baudas turėtų gauti visos grupės – ir prostitutės, ir sąvadautojai, ir klientai. “Dažniausiai moterys nieko neišduoda, kaip susitarusios tvirtina, jog prostitucija užsiima savo noru, dirba, nes trūksta pajamų”, – teigė Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Prevencijos skyriaus vyresnysis specialistas Edgaras Peleckis. Jis paminėjo, jog atitinkami reidai Klaipėdoje yra vykdomi nuolat. “Per pusmetį vidutiniškai nustatoma apie 15-20 vertimosi prostitucija atvejų, neretai į pareigūnų akiratį pakliūna tie patys asmenys, juos randame ne gatvėje, o namuose”, – pasakojo E. Peleckis. 

Legalizacija – ne išeitis? 

Sociologijos mokslų daktaras, docentas Arūnas Acus knygoje “Klaipėdos diskursai 1990-2010 m.: sociologinė miesto tapatybių rekonstrukcija” pabrėžė, jog prostitucija dabar ir prieš 10 ar 15 metų yra visiškai kitoks reiškinys. “Mieste pasikeitė ne tik kūniško geismo pardavimo vietos, būdai ar kainos, bet ir pats suvokimas, kas tai yra, kaip jį reikia traktuoti ir ką su juo reikėtų daryti. Pasikeitė žmogaus santykis su materialia ir kūniška tikrove”, – rašoma leidinyje. Pasak K. Mišinienės, prie pakitusio požiūrio į žmogų prisideda ir valdžios vykdoma politika. Štai, pavyzdžiui, sovietinėje žiniasklaidoje prostitutės įvaizdis buvo formuotas neigiamai. Moterims, kurios siūlė pasilepinti kūniškais malonumais, buvo taikomos griežtos bausmės, jos sulaukdavo viešo smerkimo, buvo priverstinai įdarbinamos. Tai esą davė rezultatų – daugelis prostitučių pakeitė gyvenimo būdą. Šiandien šalys, kuriose ši veikla legalizuota, anot K. Mišinienės, pačios pripažįsta, jog įjungė žalią šviesą prekybai žmonėmis ir tapo viešu suteneriu. “Šių metų pradžioje Amsterdamo meras perskaitė pranešimą, kuriame pripažino, jog Raudonųjų žibintų kvartalo įkūrimas buvo klaida. Dabar uždaryti du trečdaliai bordelių, tačiau mieste išliko padidėjęs nusikalstamumas, rajone susikūrė getas. Įdomu tai, jog vitrinose savo kūnus demonstruoja moterys iš Azijos, Afrikos, Rytų Europos šalių. Tai yra stiprus įrodymas, kad tokios valstybės nenori stumti savo žmonių į tą pogrindį”, – sakė K. Mišinienė. Pernai JAV atliktas tyrimas parodė, jog 92 proc. moterų tuoj pat paliktų prostituciją, jei tik galėtų. Sudėtingiausia pamatyti grandines, kurios jas laiko šioje veikloje. “Mes nematome alkanų vaikų pilvukų, įvairių priklausomybių, šantažo, grasinimų. Daugelis taip pat tiesiog nemyli savęs, savimi nepasitiki. Jeigu mums kas nepasiseka, dažniausiai turime artimųjų, kurie vis tiek mus apkabins, palaikys, pasakys, jog mus brangina. Tačiau yra žmonių, kurie to tiesiog neturi. Juos labai lengva įstumti į duobę”, – kalbėjo K. Mišinienė. Emociškai pažeidžiamiausi atrodo vaikai, užaugę girtuokliaujančiose šeimose, taip pat globos įstaigų auklėtiniai. “Globos namų auklėjimo sistema tiesiog nėra palanki asmenybės augimui. Iš ten išėjusios mergaitės neturi aukštos savivertės, jos neatskira gera nuo bloga. Vien todėl, kad būtų priimta į bendraamžių ratą mergaitė pasiryžusi sėsti į svetimą mašiną, santykiauti su gerokai vyresniu žmogumi”, – aiškino K. Mišinienė. Pasak E. Peleckio, į Klaipėdą vis dažniau neteisėtai uždarbiauti atvyksta merginų iš mažesnių miestelių. Išsinuomojusios butą sezonui jos apsimeta poilsiautojomis ir klientus kviečia į savo kambarį. Dažnai tokią mintį joms pasufleruoja patys giminaičiai – neva taip gyventi daug geriau, nei sėdėti kaime be darbo su buteliu rankose. Gana dažnos yra ir “meilužio” operacijos, kai gerai atrodantis vaikinas užkalbina paprastą mergaitę iš kaimo. Jis rodo dėmesį, apsuka galvą, o tada netikėtai pakviečia nukeliauti į kitą šalį. Nusileidus lėktuvui, “princas” įteikia mergaitę suteneriams ir pradingsta. Teigiama, kad gana dažnai į prostitucijos liūną įklimpsta ir vyrai. Dažniausiai į veiklą įtraukiami tie, kurie naudojosi greitųjų kreditų paslaugomis, turi skolų, yra šantažuojami. “Dažniausiai girdime, jog aukos yra moterys, tačiau viskas sukasi ratu. Dabar pelningiausiomis aukomis tampa vyrai, o geriausiomis sutenerėmis – moterys”, – kalbėjo K. Mišinienė.

Kokie įkainiai? 

Dažniausiai prostitutės savo skelbimuose rašo atliekančios erotinį masažą, kitos – ieškančios dosnaus vyruko draugijos. Vaikinui paskambinus keliais numeriais, moterų ilgai kamantinėti nereikia. “Valanda masažo – 40 eurų, pusvalandis – 25 eurai. Norėtum daugiau? Galima ir taip. Jeigu ką, sakyk, skambink vakare”, – trumpai bėrė į skambutį atsiliepusi jauna mergina. “Profesionalus masažas kainuoja 25 eurus, trunka valandą, atpalaiduoja kūną ir sielą”, – savo paslaugas pristatė kita pašnekovė. Vyresnio amžiaus moteris teigė turinti masažo specialistės išsilavinimą ir “nesanti tokia, kaip kitos”. “Kitos mergos tik pinigų nori, gerti, rūkyti geras cigaretes iš vyrų kišenės. Jos nieko nesupranta, o mokytis masažo meno tikrai nelengva”, – sakė ji. Už vadinamąjį keturių rankų masažą su “laiminga pabaiga” jos klientai turėtų sumokėti daugiau, tačiau įdomesnių pageidavimų sulaukiama retai. Panašias kainas sakė ir kitos moterys, dažniausiai jos svyruodavo nuo 25 iki 50 eurų už valandą. Paklaustos, ar norėtų apie savo veiklą plačiau pakalbėti anonimiškai, beveik visos merginos teigė, jog jų darbotvarkė užimta, mat jau susidarė “sava klientūra” ir daugiau pokalbio tęsti jos nenorinčios. 

“Kompleksas” buvo įsikūręs Vitėje”

 Dr. Vasilijus SAFRONOVAS, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas
Prostitucija visada klesti ten, kur jaučiamas poreikis, o Klaipėdoje, į kurią visais laikais atplaukdavo jūrininkų įgulos, tam poreikiui patenkinti turėjo būti sudaroma pasiūla. Deja, pirmieji tikslesni duomenys apie prostituciją Klaipėdoje mus pasiekė tik XIX amžiaus vidurio gydytojo Friedricho J. Morgeno, palikusio išsamius užrašus apie tuometinių miestiečių sveikatos problemas, dėka. Sprendžiant iš jo užrašų, viešnamiai dar XIX šimtmečio viduryje Klaipėdoje veikė legaliai, juose dirbusios prostitutės buvo prižiūrimos gydytojų, kurie jau tuo metu baiminosi venerinių ligų plitimo.
Tiesa, viešnamiai kūrėsi už formalių tuometinio miesto ribų. Visi iki vieno Klaipėdoje jie tuo metu veikė Vitės priemiestyje (dabartinė teritorija tarp Dangės, marių ir dabartinių Imanuelio Kanto, Simono Daukanto, Naujosios Uosto gatvių). Miesto ribose buvo tik vienas viešnamis, bet ir tas apie 1828 metus buvo perkeltas į Vitę. Gydytojų priežiūros reikėjo, mat šis priemiestis XVIII amžiaus antroje pusėje dėl smarkiai išaugusios prekybos per Klaipėdą ėmė sparčiais tempais plėtotis, o kartu plėtojosi ir “paslaugų” jūrininkams aptarnauti “kompleksas”. Anot šaltinių, dar 1808 metais Vitėje “viešpatavo siaubingas moralinis nuosmukis ir siautėjo sifilis”.
Viešnamių ir prostitučių skaičius Vitėje tiesiogiai priklausė ne tik nuo laivybos intensyvumo, bet ir nuo visuomenės palankumo šiai veiklai. XIX amžiuje valstybės institucijos ir joms dirbę ekspertai vis labiau kišosi į savo piliečių privatų seksualinį gyvenimą, reguliuodami praktikas, primesdami normas ir galiausiai pateisindami šį elgesį “moralinių normų priežiūra”. Dėl visų šių priežasčių, aptarnaudami daugiausia svetimšalius jūrininkus, dar 1830 metais Vitėje veikė aštuoni viešnamiai, kuriuose dirbo 78 prostitutės, bet 1843 metais jų buvo belikę trys su 30 prostitučių. Visgi dėl to nelegalių prostitučių padaugėjo pačiame mieste. Paslaugas jos teikdavo butuose, smuklėse, šokių namuose. Ši praktika miestan visai persikėlė XIX šimtmečio antroje pusėje, po to kai Vitė 1856-aisiais buvo prijungta prie miesto.
XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje Klaipėdoje dėl tokios nelegalios veiklos būdavo kasmet suimama po vieną du šimtus moterų. Prostitutės Klaipėdoje būdavo registruojamos, tačiau dėl to policijai vis vien nepavykdavo sukontroliuoti jų veiklos. Pavyzdžiui, 1930 metais Klaipėdoje dirbo apie 100 prostitučių, tačiau apie 70 iš jų tai darė nelegaliai. Likusios buvo registruotos, bet tik apie 35 procentai iš pastarųjų vertėsi praktika – kitos lindėjo kalėjimuose, buvo gydomos ligoninėse arba vertėsi jau iš kito pragyvenimo šaltinio.
Politinių režimų kaita prostitucijos fenomeno raiškos Klaipėdoje nenugesindavo. XX amžiuje, nesvarbu, ar tai būtų nepriklausoma Lietuva, ar nacistinė Vokietija, ar Sovietų Sąjunga, piliečių seksualinio gyvenimo kontrolė rėmėsi iš esmės tomis pačiomis XIX šimtmečio Europoje įtvirtintomis taisyklėmis, vadinamąja “Viktorijos laikų morale”, kuri, reguliuodama, kas yra ir kas nėra normalu, šimtmečiais egzistuojančius reiškinius tenublokšdavo į pogrindinės, o dėl to ir menkai kontroliuojamos veiklos užribius. 

Karolina Panto

Vilniuje, Valakampiuose, kitąmet duris atvers valstybinis kompleksinės pagalbos centras, skirtas seksualinį smurtą patyrusiems vaikams.

 Kitų metų balandį Vilniuje numatoma atidaryti valstybinį, pagal Islandijoje sukurtą modelį veiksiantį pagalbos centrą, kuriame medikai, psichologai, socialiniai darbuotojai, teisininkai teiks kompleksinę pagalbą seksualinį smurtą patyrusiems vaikams ir jų artimiesiems. Centrui įkurti numatyta skirti 870 tūkst. eurų, iš jų mūsų valstybės lėšos sudaro 15 proc., o pagrindinė pinigų dalis – Europos ekonominės erdvės (EEE) finansinio mechanizmo paramos lėšos. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) specialistų teigimu, nuo seksualinio smurto nukentėjęs vaikas patiria psichologinę traumą, kai būna apklausiamas apie įvykį daug kartų – artimųjų, vėliau Vaiko teisių apsaugos skyrių specialistų, tyrimą vykdančių teisėsaugos atstovų. Įsteigus centrą tai bus atliekama vieno pokalbio metu, nukentėjusį vaiką apklausiant kompetentingam psichologui, o kitų sričių specialistams per vaizdo kameras stebint pokalbį su vaiku. Taip pat žadama sukurti reabilitacijos sistemą, kuri užtikrins ilgalaikes ir trumpalaikes socialinės pagalbos teikimo priemones seksualinio smurto aukoms ir jų šeimoms. Pabrėžiama, kad iki šiol tokią pagalbą mūsų šalyje teikė ir tebeteikia nevyriausybinės organizacijos, į kurias smurto aukas dažniausiai siunčia seniūnijų socialiniai darbuotojai, savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pedagoginės psichologinės tarnybos specialistai, policijos darbuotojai. Specialistai, dirbantys su nuo seksualinio smurto nukentėjusiais vaikais, džiaugiasi, kad pagaliau ir valstybė ėmėsi iniciatyvos teikti kompleksinę pagalbą seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, bei apgailestauja, jog to nebuvo visus 25 mūsų nepriklausomos valstybės gyvavimo metus. 

Siekia teisingumo 

Lietuvos „Caritas“ yra viena iš nevyriausybinių organizacijų, jos atstovai jau 14 metų padeda seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. „Mūsų tikslas – surasti seksualinės prievartos aukas, o suradus – pasiekti teisingumą. Tačiau neretai ir seksualinį smurtą patyrusiems savo klientams, ir su jais dirbantiems teisėsaugos pareigūnams pirmiausia turime padėti suvokti, kad tokie vaikai ar jaunuoliai iš tiesų yra aukos“, – LŽ pabrėžė Lietuvos „Carito“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus vadovė Kristina Mišinienė. Ji nurodė, kad ilgametė praktika patvirtino, jog bene labiausiai seksualinės prievartos aukas gniuždo pasikartojantys ir itin tiesmuki policijos tyrėjų, prokurorų, teisėjų, ypač kaltinamųjų advokatų klausimai.  „Įsivaizduokit išprievartautą nepilnametę, kuri po šešis ir daugiau kartų privalo pasakoti pačias smulkiausias detales, kaip vyko smurto procesas. Vėliau tą patį ji pasakoja teisme“, – sakė K. Mišinienė. Ji teigė, jog tokią nepilnametę, kuri sutinka gauti Lietuvos „Carito“ pagalbą, į apklausas, teismą lydi psichologai ar socialiniai darbuotojai, teikiantys moralinę pagalbą.  „Jei jau valstybė atsižvelgė į tokių vaikų problemas, neabejoju, kad pateksiantiems į specializuotos pagalbos centrą bus suteikta ne vien psichologų, bet ir kvalifikuotų teisininkų pagalba, o ją gavęs vaikas ar jaunas žmogus jausis daug tvirčiau ir saugiau, – tvirtino K. Mišinienė. – Juk ir policijai svarbus ne pats vaikas, ne jo kančia, o bet kuriomis priemonėmis išgauti jo parodymus. Kompleksinės pagalbos centras privalės užtikrinti vaiko normalią savijautą, neleisti jam jaustis kankiniu.“ 

Išradinėjamas dviratis

 Vilniuje, Sėlių gatvėje, įsikūrusi nevyriausybinė organizacija Paramos vaikams centras jau 20 metų teikia pagalbą nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams. Šio centro psichologė, centre vykdomos programos „Vaikystė be smurto“ vadovė Ieva Daniūnaitė LŽ teigė, jog patyrę seksualinį smurtą vaikai bei jų šeimos šiame centre gauna kompleksinę pagalbą – psichologinę, socialinę bei teisinę. „Kokios pagalbos šeimai ar smurtą patyrusiam vaikui reikia, dažniausiai nusprendžiama jau per pirmą pokalbį“, – pabrėžė I. Daniūnaitė. Ji tvirtino, jog tam, kad atsitiestų seksualinės prievartos auka, reikia dvejų metų intensyvaus specialistų komandos darbo. Paramos vaikams centras pagalbą teikia vien Vilniaus miesto gyventojams. I. Daniūnaitė atkreipė dėmesį, kad profesionalią pagalbą sunkiausia gauti įvairiuose atokiuose rajonuose gyvenantiems seksualinį smurtą patyrusiems vaikams. Ji pabrėžė, kad profesionalų pagalba šiuo metu teikiama tik Telšių rajone gyvenantiems tokį smurtą iškentusiems vaikams bei jų šeimos nariams. Telšių krizių centro psichologė Lidija Stonienė LŽ sakė, kad šis centras yra nevyriausybinė organizacija, išlaikoma iš projektinių bei Telšių rajono savivaldybės lėšų. L. Stonienė, dirbanti su seksualinio smurto aukomis vaikais bei paaugliais, pabrėžė, kad šiems vaikams itin reikalinga psichologų pagalba ir net elementari parama. „Tačiau vykstant ikiteisminiam tyrimui neturime teisės padėti jiems tiek, kiek galėtume ir privalėtume, nes teigiama, kad reali psichologinė pagalba galinti pakenkti teismo procesui“, – didelę problemą akcentavo psichologė. Jos nuomone, Vilniuje, Valakampiuose, pagalbos seksualinio smurto aukoms skirto centro kūrimas yra sveikintinas, tačiau labai pavėluotas dalykas. „Juk daugiau nei prieš dešimt metų analogišką centrą savo iniciatyva buvo įkūręs vaikų psichologas ir psichiatras Evaldas Karmaza su kolegomis. Deja, valstybei atsisakius teikti finansavimą, centro veikla nutrūko. Tad dabar dviratis išradinėjamas antrąsyk“, – pabrėžė psichologė. Psichologė Elena Gauda Karmazė LŽ prisiminė, kad 2002-aisiais ji buvo viena iš trijų psichologų, kurie iš tiesų buvo įkūrę pagalbos seksualinį smurtą patyrusiems vaikams centrą. Jame dirbo 12 žmonių komanda: psichologai, socialinių darbuotojai, teisininkas. „Vaiko namo“ centras veikė viename iš Vilniaus biurų pastatų. E. G. Karmazė teigė, kad per beveik aštuonerius „Vaiko namo“ gyvavimo metus (jis buvo uždarytas, nes nepavyko gauti deramos valstybės paramos, o projektinių lėšų šio centro gyvavimui nebepakako) padėta daugiau nei 600 seksualinę prievartą patyrusių vaikų ir jų šeimų iš visos Lietuvos. „Ir tai tik ledkalnio viršūnė“, – pabrėžė psichologė. Ji neabejojo, kad kuriamas valstybinis pagalbos seksualinės prievartos aukoms centras bus itin reikalinga įstaiga, kuri padės daugeliui tokią prievartą patyrusių mūsų šalies vaikų bei jų artimųjų. 

Smurtautojai – motinų draugai

 Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM turimais oficialiais duomenimis, pernai nuo visų smurto rūšių (fizinio, psichologinio, seksualinio, nepriežiūros) Lietuvoje yra nukentėję 1337 vaikai. Iš jų seksualinį smurtą yra patyrę 69. 2013 metais buvo nustatyta 90 seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, 2012-aisiais – 84 atvejai. Informatikos ir ryšių departamento prie Vidaus reikalų ministerijos surinktais duomenimis, seksualinį smurtą dažniausiai patiria 10–14 ir 15–17 metų vaikai. 2014-aisiais prieš 10–14 metų vaikus nustatyti 27 smurto atvejai, prieš 15–17 metų vaikus – 18. Taip pat būta vieno smurto atvejo prieš vaiką, kuris neturėjo nė trejų metų.  Dažniausiai prieš vaikus smurtavo giminystės ryšiais su jais nesusiję artimi asmenys – vadinamieji jų motinų draugai.

 Daiva Baronienė

Kokie prekybos žmonėmis mastai Lietuvoje, tikslių duomenų nėra. Žmonės parduodami seksualiniam išnaudojimui, priverstiniam darbui ir paslaugoms, organų donorystei, nusikaltimams daryti, elgetauti ir pan. Atsiranda ir naujų prekybos žmonėmis formų, tokių kaip fiktyvios vedybos, nepilnamečių išnaudojimas nelegalioms kovoms, moterų išnaudojimas surogatinei motinystei. Tačiau žmonės ne visais atvejais supranta, kad tapo prekybos žmonėmis auka, todėl ne visada kreipiasi pagalbos, be to, dažnai  nežino, kur kreiptis, nemano, kad kas nors gali padėti.

Siekiant stiprinti kovą su prekyba žmonėmis, būtina ne tik atskleisti jau įvykdytus nusikaltimus, tačiau ne mažiau svarbu vykdyti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevenciją, užtikrinti kompleksinės pagalbos nukentėjusiesiems teikimą.  Apie tai valstybės auditoriai  pasisakė jau 2005 m. Po dešimties metų Valstybės kontrolei pakartotinai atlikus kovos su prekyba žmonėmis auditą, tenka konstatuoti, kad nebaigtos spręsti esminės kovos su prekyba žmonėmis organizavimo problemos – prevencinė veikla išlieka fragmentiška ir nenuosekli, o pagalbos teikimas šio nusikaltimo aukoms organizuojamas netinkamai.  

Valstybės institucijos neįpareigotos pagal galimybes prisidėti siekiant valstybės iškelto tikslo – stiprinti kovą su prekyba žmonėmis. Vidaus reikalų ministerija kreipėsi į 27 valstybės institucijas su prašymu dalyvauti vykdant priemones, skirtas kovai su prekyba žmonėmis, tačiau pasiūlymo prisidėti prie prevencinės veiklos  sulaukta tik iš Policijos departamento. Policijos vykdomų priemonių napakanka, kad būtų pašalintos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų sąlygos. Be to, parenkant priemones nebuvo pakankamai įvertinta nusikaltimų raiškos specifika atskirose vietovėse. Pavyzdžiui, Kauno apskrityje vykdyta priemonė, skirta tik prekybos žmonėmis prostitucijai sąlygoms šalinti, nors daugiau nei pusė ten įvykdomų tokių nusikaltimų susiję su žmonių pardavimu  priverstiniam darbui ir nusikalstomų veikų darymui. Daugiau nei pusė savivaldybių 2011–2014 m. nevykdė jokių prekybos žmonėmis prevencijos priemonių ir nevaldė informacijos apie šių nusikaltimų statistiką, priežastis ir sąlygas.  

Tinkamai nepasirengta identifikuoti prekybos žmonėmis aukas. Nepakankamai reglamentuota, kaip turėtų būti organizuojamas pagalbos teikimas, identifikavus prekybos žmonėmis auką: nenustatyta, kokios institucijos, kokiais atvejais, per kokį terminą ir kam turi perduoti informaciją apie nukentėjusįjį bei kokią informaciją ir kokiu būdu suteikti nukentėjusiajam, todėl ne visos šio nusikaltimo aukos sulaukia tinkamos pagalbos. Pavyzdžiui, į vieną iš pagalbą teikiančių nevyriausybinių organizacijų – Vyrų krizių centrą – nuo 2012 iki 2014 m. prašydami suteikti laikiną būstą kreipėsi 14 nukentėjusių nuo prekybos žmonėmis. Iš jų tik 4-iems buvo suteiktas būstas, 6 pastogę surado pas gimines ar pažįstamus, o 4-ių likimas buvo nežinomas. Nesuteikus būsto nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis, gali būti neužtikrinama tinkama jų apsauga, didėja rizika pakartotinai tapti šio nusikaltimo aukomis.

Valstybės kontrolė Vidaus reikalų ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms pateikė rekomendacijas, padėsiančias sukurti veiksmingą prekybos žmonėmis nusikaltimų prevencijos ir kontrolės sistemą bei užtikrinti, kad nuosekliai ir kompleksiškai būtų šalinamos esminės prekybos žmonėmis nusikaltimų priežastys ir sąlygos, o šių nusikaltimų aukoms būtų teikiama reikiama pagalba.