Category: Straipsniai – 2014

„Prekyba žmonėmis – aštri tema, tačiau apie tai kalbėti reikia”, – teigė Lietuvos „Carito” atstovė, Panevėžio regiono socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė. Kartu su Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroru Rimantu Vagriu diskusijoje „Prekyba žmonėmis ir pagalba nuo to nukentėjusiems”, vykusioje rajono savivaldybėje, dalyvavę pašnekovai pasakojo darbe išklausytas gyvenimiškas istorijas, atskleidė prekyba žmonėmis užsiimančių asmenų veikimo taktiką. „Augau su mama ir seserimi kaime. Kartą, kai jų abiejų nebuvo namuose, pas seserį atvyko draugai. Kadangi juos buvau mačiusi anksčiau, pasakiau, kad abi išėjusios, o kada grįš – neaišku. Ir stipriai pasigailėjau tą pasakiusi… Grupė vyresnio amžiaus vaikinų mane išprievartavo. Man tebuvo vienuolika metų… Patirtą skriaudą iš karto papasakojau grįžusiai mamai tikėdamasi sulaukti pagalbos ir palaikymo, tačiau teišgirdau žodžius, jog išsigalvoju… Kad ir kaip įtikinėjau, manęs ji neklausė. Nepaklausė ir mokytojai, kuriems mėginau įrodyti savo nepakeliamą skausmą, nieko nenorėjo girdėti net socialinė darbuotoja, kurios darbas – ginti vaikus… Mokykloje kas dieną susitikdavau savo prievartautojus ir tai tapo nepakeliama našta. Po truputį ritausi žemyn: tapau atšiauri, neberūpėjo mokslai, pradėjau vartoti alkoholį, kad nors trumpam užmirščiau įvykį, sugriovusį mano gyvenimą…” – Dovilės istoriją papasakojo socialinė darbuotoja. Dabar Dovilei – šešiolika metų, ji augina du sūnus, itin dažnai vartoja alkoholį ir vis labiau ritasi žemyn. Tai tik viena skaudi istorija, kurią J. Zaborskienei yra tekę išklausyti per septynerius darbo „Carito” organizacijoje metus. Moters teigimu, seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms svarbiausia aplinkinių palaikymas ir supratimas: „Nereikia net kalbėti, kad tokie įvykiai palieka randą visam gyvenimui. Ypač pažeidžiamos tampa tos moterys, kurios buvo išvežtos į kitas šalis dirbti prostitutėmis. Šios moterys jaučiasi pažemintos, netenka pasitikėjimo savimi, praranda savivertę. Skaudžiausia tada, kai aplinkiniai ne užjaučia, bet atstumia. Deja, dažnai šios merginos pasirenka savižudybę. Pasitaiko, kai iš sekso vergijos išvaduota mergina ryžtasi grįžti pas savo skriaudikus, nes nebesitiki pritapti normaliame gyvenime. Jei Dovilė iš karto būtų sulaukusi pagalbos, jos gyvenimas dabar būtų daug geresnis.” 
Miglė KATINAUSKIENĖ 

Publikuota 2014 m. birželio 13 d. www.grokiskis.lt

Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukos nedrąsiai veria pareigūnų duris. Jas stabdo tai, kad bylos ne visada pasiekia teismus. Ikiteisminiai tyrimai dažnai nutraukiami nesurinkus pakankamai įrodymų, o grasinimų ir baimės paveikti nukentėjusieji ima keisti parodymus. Su aukomis dirbantys „Carito“ socialiniai darbuotojai sako, kad trūksta ir visuomenės supratimo.Gintarės istorija 

Gintarės (vardas pakeistas) problemos prasidėjo paauglystėje. Iš prigimties jautrią ir baugščią mergaitę paauglystėje ėmė kamuoti kompleksai dėl išvaizdos. Nors mergaitė gerai mokėsi, mėgo šokti ir vaidinti, bet buvo drovi, jautėsi negraži, per liesa. Vaikai silpnesniems – žiaurūs. Neištvėrusi bendraamžių patyčių ir užgauliojimų, Gintarė perėjo mokytis į kitą mokyklą. Kompleksai neišnyko, tačiau naujojoje mokykloje Gintarė susirado draugę, taip pat išgyvenančią dėl išvaizdos ir mergaitiškų problemų. Dviese sunkumus įveikti buvo lengviau. Sekdamos popdievaičių pavyzdžiu, ėmė ryškiai dažytis, provokuojamai rengtis, savo išvaizda siekdamos pritraukti berniukų dėmesį. Dar daugiau drąsos suteikdavo alkoholis, pažintys su vaikinais megzdavosi lengviau. Merginos jautėsi nugalėtojos – pagaliau jas pastebi ir vertina. Tačiau „draugiški“ vaikinai siekdavo vieno: nugirdyti ir pasinaudoti.Gintarės gyvenimas ėmė sparčiai ristis nuokalnėn. Besąlygiškai įsimylėjo vaikiną, kuris apgaule išsivežė į užsienį ir privertė dirbti prostitute. Mergina buvo mušama, prievartaujama, o vėliau parduota į kitą užsienio šalį albanams, kurie privertė „atidirbti skolą“, nuolat grasindami nušauti. Per dieną mergina turėdavo iki 15 klientų. Kad ištvertų, nuolatos gerdavo svaigalus ir raminamuosius vaistus. Košmaras tęsėsi keletą mėnesių, kol vieną dieną geranoriškai nusiteikusio kliento padedama paspruko iš vergovės ir grįžo į Lietuvą. Bet praeitis pasivijo ir čia. Nedideliame mieste pasklido kalbos, kad yra girtuoklė ir dirbo prostitute. Netruko šalia atsirasti apsukrių „draugų“, sumojusių, kad galima lengvai užsidirbti merginą pardavus į užsienį. Prasidėjo šantažas, grasinimai ir smurtas. Pasigavę gatve einančią Gintarę įsitempdavo į automobilį, girdydavo, mušdavo, tyčiodavosi. Nusikaltėliai ėmė terorizuoti net merginos tėvus. Šeima ne kartą kreipėsi į policiją. Buvo pradėti ikiteisminiai tyrimai dėl grasinimų išvežti, susidoroti, dėl smurto, persekiojimo, tačiau jie būdavo nutraukiami, nes nukentėjusioji buvo „nepatikima“. Visiškai palūžusi mergina nenuvykdavo į apklausas, akistatas, išsiblaiviusi keisdavo parodymus. 

Pagalbos kreipiasi tik dalis nukentėjusiųjų

 Kasmet Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Šiaulių skyriuje suteikiama pagalba maždaug 20 tokių aukų, nukentėjusių iš Šiaulių krašto. Šiuo metu skyriuje globojama per 40 nukentėjusiųjų. Didesniąją dalį sudaro moterys ir nepilnametės mergaitės, išnaudotos seksualiai užsienio šalyse ir Lietuvoje. Yra ir keletas vyrų bei paauglių, kurie buvo išvežti į kitas šalis dirbti vergiškomis sąlygomis ar atlikti nusikalstamas veikas – vogti iš parduotuvių ar automobilių. Pasak Šiaulių skyriaus socialinės darbuotojos Marytės Puidokienės, tai tik menka dalis nukentėjusiųjų, nes ne visi ieško pagalbos, bijo dėl savęs, artimųjų, nepasitiki socialinėmis tarnybomis, policija. „Neretai apie galimus išnaudojimo atvejus nutyli ir atsakingos tarnybos, institucijos. Aukų artimieji taip pat linkę nuslėpti, kad jų artimas žmogus buvo patekęs į sekso ar darbo vergovę, priverstas vogti ar elgetauti. Iki šiol šalyje neturime vieningos sistemos, kad būtų galima padėti visoms prekybos žmonėmis bei prostitucijos aukoms“, – sako M. Puidokienė. Į projektą patenka žmonės, praradę pasitikėjimą savimi ir kitais, nežinantys savo teisių ar bijantys jas apginti. Išnaudotų, suluošintų moraliai ir dvasiškai žmonių sugrąžinimas į normalų gyvenimą – ilgas ir nelengvas procesas. M. Puidokienė pripažįsta, kad dirbti su šiais žmonėmis sunku ir socialiniams darbuotojams, ir policijos pareigūnams, reikia daug kantrybės. 

Vogė, kad prasimaitintų

 Pasak M. Puidokienės, apsukrūs nusikaltėliai naudojasi dideliu nedarbo lygiu šalyje ir žmonių socialiniu bei psichologiniu pažeidžiamumu. Neseniai keletas vyrų iš Šiaulių apskrities pateko į darbo vergovę Ispanijoje. Aukoms buvo žadamas geresnis gyvenimas ir gerai apmokamas darbas, tačiau buvo apgyvendinti baisiomis sąlygomis, perpildytose patalpose. Už ilgas darbo valandas buvo mokama minimaliai, sunkiai uždirbti pinigai būdavo atimami už apgyvendinimą, prastą maistą ir skolą „geradariui darbdaviui“. M. Puidokienė pasakoja įvykį, kai jaunas uždaro būdo, išgeriantis, tačiau darbštus ir patiklus vaikinas buvo prikalbintas pažįstamų „verbuotojų“ vykti į užsienį užsidirbti. Vaikinas klastos neįžvelgė, nes jau anksčiau buvo dirbęs užsienyje statybose. Nuvykus į užsienį, iš vaikino buvo atimti dokumentai, pinigai. Jis privalėjo vogti ne tik automobilių detales, bet ir sau maisto.  „Nežinia, kaip būtų viskas pasibaigę, jei ne vaikino mamos pagalba. Sugrįžus vaikinui į Lietuvą, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nukentėjusysis davė parodymus, tačiau tyrimas buvo nutrauktas. Vaikinas vėliau pakeitė parodymus išvežėjų naudai“, – nesėkmės istoriją pasakoja socialinė darbuotoja.

Nutraukta 16 ikiteisminių tyrimų

 M. Puidokienė apgailestauja, kad nesugebama atskleisti visų nusikalstamų veikų. Projekto Šiaulių skyriaus paskaičiavimais, nuo 2005 metų Šiaulių apskrityje pradėta apie 50 ikiteisminių tyrimų dėl tarptautinės ir vidinės prekybos žmonėmis. Per projekto vykdymo devynerius metus nutraukta net 16 ikiteisminių tyrimų. 10 iš jų nutraukta trūkstant duomenų, kiti – nepatikima auka, nukentėjusysis skirtingai aiškino tas pačias aplinkybes, nenurodė objektyvių išnaudojimą patvirtinančių priežasčių, keitė parodymus ir panašiai. „Ikiteisminių tyrimų nutraukimas – akibrokštas nukentėjusiajam, kuris parodęs atkaklumą siekia surasti teisybę“, – sako „Carito“ atstovė. Per minėtus devynerius metus, M. Puidokienės žiniomis, aštuonis kartus nebuvo priimti pareiškimai iš nukentėjusiųjų. Keturiais atvejais – dėl neaiškių priežasčių, dviem atvejais – dėl to, kad nukentėjusiosios turėjo psichikos sutrikimų ar buvo nepatikimos, dar dviem atvejais – trūko duomenų apie nusikalstamos veikos aplinkybes.

 Pažeidžiamos aukos

 M. Puidokienė pripažįsta, kad policija tampa atviresnė, labiau atsižvelgia į aukų situaciją, tačiau nemažai nukentėjusiųjų vis dar nesiryžta su ja bendradarbiauti, bijo, netiki, kad bus apsaugoti nuo grasinimų. Dažną gąsdina ir sudėtingas, ilgas ikiteisminis ir teismo procesas. Neretai nusikaltėlių taikiniu tampa pažeidžiami žmonės: bedarbiai, turintys skolų, priklausomybių, psichologiškai palūžę, patiklūs. Pavyzdžiui, vyrai, patekę į darbo vergovę, net nesugeba suprasti, kad buvo parduoti, išnaudoti, nors jiems buvo ribojama laisvė, dirbo sunkius darbus tik už prastą valgį ar cigarečių pakelį. Šie žmonės linkę sakyti, kad jiems tiesiog nepasisekė. „Mūsų darbo praktika rodo, kad tik stiprūs, labai ryžtingai nusiteikę asmenys gali ištverti ikiteisminį tyrimą, akistatas bei teismų procesą. Deja, dauguma nukentėjusiųjų yra labai pažeidžiami, todėl daug atvejų lieka neišaiškinti, o kaltininkai, padarę šiurkščius nusikaltimus, nenubausti“, – apgailestauja socialinė darbuotoja. Neretai tyrimo laikotarpiu nukentėjusieji patiria spaudimą ir sulaukia grasinimų iš kaltinamųjų bendrininkų. Išsigandusios aukos neretai keičia parodymus ar net pasitraukia iš bylų. „Trūksta visuomenės supratimo ir užuojautos prekybos žmonėmis aukoms. Tenka išgirsti tokius kaltinimus, esą patys kalti, kad buvo naivūs ir patiklūs, patikėjo aukso kalnais užsienyje. Visuomenė turėtų būti priešiška nusikaltėliams, o ne aukoms. O policija, prokurorai, teismai su nukentėjusiais turėtų elgtis jautriai, pagarbiai, padėtų susigrąžinti garbę ir orumą, o nusikaltėlius nubausti realiomis bausmėmis“, – įsitikinusi M. Puidokienė.

PAREIGŪNO KOMENTARAS„Nėra labai kuo pasigirti, tačiau ir nėra labai tragiška

“Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko pavaduotojas Ramūnas SARAPAS: – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biure nuo 2005 metų iki šiandien pagal Baudžiamojo kodekso 147 (Prekyba žmonėmis) ir 157 (Vaiko pirkimas arba pardavimas) straipsnius buvo tiriamos 34 veikos. Kaltinamuoju aktu į teismą iš jų atiduota 11 bylų. Tarp likusiųjų 23 bylų dviejose yra nenustatyti įtariamieji, trijose dar nepriimti sprendimai. Nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nutraukta 13 bylų, penki ikiteisminiai tyrimai nutraukti nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pagal Baudžiamojo kodekso 307 ir 308 straipsnius (Pelnymasis iš kito asmens prostitucijos ir Įtraukimas į prostituciją) per tą patį laikotarpį buvo įregistruotos 55 veikos. Į teismą atiduotos 44 bylos. Trys bylos į teismą atiduotos pagreitinta tvarka ir tik aštuonios dėl vienokių ar kitokių priežasčių (trūko liudininkų, įrodymų, neaiškios aplinkybės ir panašiai) buvo nutrauktos. Nėra labai kuo pasigirti, tačiau ir nėra labai tragiška. Ne visi tyrimai baigiasi sėkmingai. Vien kaltinti pareigūnų nedrįsčiau. Yra daug veiksnių, kurie lemia tokių bylų ištyrimą. Su prekybos žmonėmis bylomis dirbau daug metų ir iš praktikos galiu pasakyti, kad nukentėjusieji ir įtariamieji yra labai „sudėtingi“ asmenys visomis prasmėmis: psichologiškai ir psichiškai nepastovūs, nepatikimi. Vieną dieną duoda vienokius parodymus, kitą – jau kitokius, trečią – dar kitokius. Ne paslaptis, kad į nusikaltėlių pinkles pakliūva gyvenimo nuskriausti, žemesnės socialinės brandos žmonės. Reikia pripažinti, kad ne visada pareigūnui pavyksta rasti ryšį su nukentėjusiuoju. Tik visai neseniai atsirado pareigūnų, įgijusių specialių žinių, kaip dirbti su prekybos žmonėmis aukomis ir įtariamaisiais. Įsivaizduokite, kaip reikia prakalbinti merginą, kuri galbūt yra menkai išsilavinusi, kuriai tėvų namuose trūko meilės ir šilumos. O mes turim užduoti ir labai nepatogius klausimus. Ne apie kiekvieną situaciją merginos nori pasakoti, tačiau tyrimui to reikia, baudžiamieji įstatymai yra tokie, mes privalome jų laikytis. Jeigu aukai yra grasinama, reikalingi įrodymai. Kad ir kaip būtų gaila, negalime remtis vien žodžiais. Be to, policija – ne viena institucija, kuri priima sprendimus, dar yra prokuratūra ir teismai, kurie vertina mūsų surinktus įrodymus. Raginčiau ir visuomenę netylėti ir apie kiekvieną žinomą prekybos žmonėmis atvejį pranešti policijai. Visuomenė galės jaustis saugi tik tada, kai suvoks, kad negalima tylėti ir užsimerkti prieš nusikaltimą. Darbo problema šalyje žmones verčia rizikuoti. Vien policija dėl to prisiimti atsakomybės negali, tai – visos valstybės problema. Visada raginame žmones būti budrius, atsirinkti, per kokias įdarbinimo firmas važiuoja, patikrinti, ar jos legalios, susižinoti visas darbo sąlygas: kaip dirbs, kaip gaus atlyginimą ir panašiai. Tas pats taikoma ir jaunoms merginoms, norinčioms tapti modeliais. Būtina pasidomėti agentūra: ar ji žinoma, ar apie ją rašoma, ar ji turi atstovybes tose šalyse, į kurias vykstama, kad ištikus bėdai, būtų kur kreiptis. Reikėtų suklusti, jeigu agentūroje dirba tik du žmonės. Jeigu agentūros legalumas kelia abejonių, galima kreiptis ir į teisėsaugą. 

Jurgita Juškevičienė 

Publikuota 2014 m. birželio 11 d. www.skrastas.lt

Vaikų globos namų auklėtinis išgyveno tikrą košmarą, kai narkotikų prekeiviai jį pagrobė ir bandė išvežti į Angliją: penkiolikmetis apie nusikaltimą dar spėjo pranešti policijai, tačiau vietoje užuojautos sulaukė kaltinimų. 

Per slaptą policijos operaciją išlaisvintas paauglys buvo dėkingas pareigūnams, kad šie jį išgelbėjo nuo gresiančios vergovės, tačiau buvo priblokštas, kai netrukus pats sulaukė kaltinimų dėl to, jog kartu su pagrobėjais rūkė marihuaną. Rūkė ne savo noru – jį pagrobę vyrai norėjo, kad nepilnametis būtų dar labiau pažeidžiamas ir paklustų bet kokiems jų reikalavimams. Apie tai, kad bus išvežtas į Jungtinę Karalystę, Šilutės rajone esančių vaikų globos namų auklėtinis pats pranešė kriminalistams – atvykęs į policijos komisariatą jis pareigūnų klausė, ką daryti.

Iš baimės drebėdamas paauglys pasakojo, kad kartą vyresni vaikinai jam pasiūlė pardavinėti narkotikus. „Jie man davė 10 gabalėlių, suvyniotų į foliją – liepė parduoti už 400 Lt ir 100 Lt pasilikti sau, – pasakojo paauglys. – Nesutikau, bet man juos įkišo į kišenę. Paskui narkotikus išmečiau, o po kiek laiko jie man pasakė, jog esu skolingas ir privalau grąžinti skolą. Tada vėl davė narkotikų – kad pardavęs galėčiau grąžinti skolą, bet ir tada juos išmečiau“. Nepilnametis sakė, kad nenorėjo turėti reikalų su kvaišalų prekeiviais, tačiau Šilutėje nuo jų pasislėpti buvo neįmanoma – už tai, jog nevykdo jų reikalavimų, paauglys ne kartą buvo terorizuojamas ir sumuštas. „Paskui jie man pasakė, kad turėsiu kartu su jais važiuoti į Angliją vogti iš parduotuvių – taip pagaliau sugrąžinsiu skolą“, – prisiminė maždaug 5 mėnesius nepažįstamųjų terorą kentęs tėvų neturintis nepilnametis. 

Su pareigūnais susirašinėjo SMS žinutėmis 

Apie tokius vyrų ketinimus jis iš karto pranešė policijos pareigūnams – į komisariatą atėjęs paauglys daugiau neturėjo kam apie tai pasakyti. Jis teigė, kad kriminalistai jam liepė nesislėpti, o vykti į užsienį – žadėjo sulaikyti jį išvežti planuojančius vyrus. „Pareigūnai žinojo, kad esu verčiamas rūkyti „žolę“, todėl klausiau, ką man daryti, bet policijoje patikino, jog vykdyčiau jų reikalavimus“, – vėliau prisimins nepilnametis. Tą patį vakarą jis buvo įsodintas į automobilį – važiuodamas paauglys laisvai galėjo naudotis mobiliuoju telefonu, nes jį į užsienį vežę prekeiviai žmonėmis nė nenutuokė, kad šis SMS žinutėmis susirašinėja su pareigūnais. Pakeliui kompanija nutarė parūkyti – marihuanos liepė „įtraukti“ ir nepilnamečiui. „Rūkyk ir nekelk įtarimo“, – tokią SMS žinutę jis gavo, kai pareigūnų paklausė, kaip elgtis. „Rūkiau, nes bijojau vaikinų automobilyje, bijojau, kad man kas nenutiktų“, – sakė nepilnametis. Jis taip pat prisiminė, jog iš pradžių dar bandė vyrams priešintis, tačiau iš karto sulaukė grasinimų, jeigu nerūkys, „gaus per galvą“. 

Policija siunčia žinutę aukoms: ateik, bet būsi nubaustas

 Pareigūnai savo žodį jam ištesėjo – netrukus per slaptą operaciją sulaikė prekyba žmonėmis įtariamų vyrų, pas kuriuos buvo rastas ir ginklas, automobilį. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, įtariamieji uždaryti į areštinę, jų bylą iki šiol dar nagrinėja teismas. Nepilnametis tapo pagrindiniu liudytoju – turėjo dar kartą prisiminti, kaip susipažino su jį į užsienį išvežti ketinusiais vyrais, ką šie jam pasakojo, ką vertė daryti. Tačiau tai tebuvo tik košmaro pradžia – policijoje paauglys taip pat buvo apkaltintas psichotropinių medžiagų vartojimu. Šilutės policijos pareigūnai jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis marihuaną rūkė be gydytojo paskyrimo. Ir už tai skyrė baudą. Toks policijos sprendimas pribloškė nusikaltimo auką ėmusios ginti „Lietuvos Caritas“ atstovus – programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė sakė, jog pareigūnų sprendimas niekaip netelpa į sveikos logikos rėmus. „Nepilnametis policijoje tikėjosi, kad sulauks paramos, tačiau viskas buvo atvirkščiai, taip pareigūnai nusikaltimo aukoms siunčia dvigubą žinutę: ateik pas mus, bet būsi nubaustas“, – sakė K. Mišinienė. Pasak jos, Lietuvoje galioja Europos Bendrijos direktyva, kurioje numatyta, kad prekybos žmonėmis aukos neturėtų būti traukiamos atsakomybėn, jei pažeidimus įvykdė dėl prieš juos vykdytų nusikaltimų. Kad šią direktyvą reikia taikyti ir Lietuvoje, yra ne kartą pabrėžę ir Lietuvos teisininkai, tačiau, deja, tai kas parašyta popieriuje, realybėje neegzistuoja.

Policija pažeidžiamo paauglio nepaliko ramybėje 

K. Mišinienė pažymėjo, kad vaiką pagrobę asmenys siekė pasinaudoti jo pažeidžiamumu – paauglys tuo metu buvo vaikų globos namų auklėtinis, negaudavo visavertės priežiūros, neturėjo į ką kreiptis pagalbos, nes globą vykdantys asmenys netinkamai vykdė savo pareigas. „Pagrobimo metu jis buvo įbaugintas ir vykdė visus jį pagrobusių asmenų nurodymus, bijodamas galimo smurto ar kitų sunkesnių pasekmių – įvykdė ir jų reikalavimą vartoti psichotropines medžiagas“, – jos teigimu, visi pagrobėjų veiksmai buvo susiję su prekyba narkotinėmis medžiagomis ir siekiu įgauti kuo didesnės įtakos, padaryti nepilnametį kuo labiau priklausomą ir bei jį valdyti. Prekeivių žmonėmis auka tapusio nepilnamečio „Caritas“ nepaliko likimo valiai – jis buvo apgyvendintas kitame Lietuvos krašte, o Šilutės policijos nutarimas buvo apskųstas Trakų rajono apylinkės teismui. Čia priimtas nepilnamečiui palankus nutarimas ir byla buvo nutraukta. Bet policija nepilnamečio ir toliau nepaliko ramybėje – įteikė skundą Vilniaus apygardos teismui, reikalaudami jį nubausti už „žolės“ rūkymą. Bylą išnagrinėjęs teismas patenkino policijos skundą – esą nesvarbu, kad paauglys tapo nusikaltimo auka. Už tai jam buvo skirta 250 litų bauda. „Ši byla yra labai svarbi visoms nusikaltimo aukoms, todėl negalėjome su tuo susitaikyti“, – su žmonių prekeivių aukomis dirbanti K. Mišinienė pažymėjo, kad organizacija buvo priversta ieškoti užtarimo Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (LAT). Teisėjai sutiko atnaujinti procesą administracinio teisės pažeidimo byloje, nes analogiškų bylų Lietuvos teismų praktikoje dar nėra buvę. 

Persekiojo, mušė, terorizavo 

Savo skunde kasacinės instancijos teismui organizacijos pasamdytas advokatas dar kartą pakartojo byloje nustatytus faktus, kad nepilnametis pats kreipėsi į policijos pareigūnus, jo pranešimas apie ketinimą išvežti į užsienį tapo vienu iš pagrindų vykdyti ikiteisminį tyrimą. „Ši aplinkybė reiškia ne tik tai, kad nepilnametis priešinosi verčiamas vykdyti nusikalstamas veikas ar pažeidimus, jo valia buvo nukreipta prieš teisės pažeidimų darymą, bet ir tai, kad tuo metu, kai vartojo narkotines medžiagas, jis suvokė, jog apie tai sužinos policijos pareigūnai, kurie vykdė operatyvinius veiksmus ir sekė jį pagrobusius asmenis“, – advokato teigimu, vaikas SMS žinutėmis buvo pranešęs policijos pareigūnams, kad yra verčiamas vartoti narkotines medžiagas. Jo teigimu, vaikų globos namai, kuriuose tuo metu oficialiai gyveno nepilnametis, taip prastai atliko savo pareigas, jog penkis mėnesius nepastebėjo, kad jų auklėtinis yra persekiojamas, mušamas, terorizuojamas, verčiamas prekiauti narkotinėmis medžiagomis, be to, šis didelę to laikotarpio dalį buvo priverstas slapstytis, nelankyti mokyklos, kad buvo ruošiamasi jį pagrobti ir išvežti į užsienį vykdyti nusikaltimus. „Negaudamas jokios pagalbos jis pats kreipėsi į policijos pareigūnus, kuriems talkino atliekant operatyvinius veiksmus“, – teisininko teigimu, šiuo metu paauglį globoja šeima, jis sparčiai socializuojasi, yra pilnavertis visuomenės narys, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. 

Sprendimas leis atsikvėpti nusikaltimų aukoms

 LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjai Aldona Rakauskienė, Dalia Bajerčiūtė ir Alvydas Pikelis priėmė nusikaltimų aukoms palankų sprendimą ir taip atvertė naują puslapį Lietuvos teisinėje praktikoje. „Nepilnametis buvo persekiojamas kelių asmenų, verčiamas pardavinėti narkotines medžiagas, šie asmenys prieš jį panaudojo fizinį smurtą – iš byloje esančių duomenų matyti, jog inkriminuojamą pažeidimą nepilnametis padarė būtent tuo metu, kai buvo priverstas važiuoti su trimis už jį vyresniais vyrais, ketinant jį išgabenti į užsienį daryti nusikalstamas veikas“, – neskundžiamame nutarime nurodė teisėjai. Pasak jų, svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pažeidimu apkaltintas vaikas pats pranešė policijos pareigūnams apie jį persekiojančius asmenis ir jų ketinimus. „Ši byla labai svarbi visoms nusikaltimo aukoms – apie tai, kad Lietuva buvo nubaudusi prekybos žmonėmis auką žino ir užsienio organizacijos, – sakė K. Mišinienė. – Tikimės, kad LAT sprendimas padės formuoti ir teisinę praktiką“.  

Dainius Sinkevičius 

Publikuota 2014 m. birželio 10 d. www.delfi.lt

Už menkus nusižengimus į socializacijos centrą patekusius paauglius terorizuoja bendraamžiai, jau turintys kriminalinės patirties. Auklėtojai, dirbantys ir už atostogaujančius kolegas, neįstengia užkirsti kelio nusikaltimams, rašo „Lietuvos rytas“. 

Ramus Kučgalio kaimas Biržų rajone labiau primena poilsio kampelį nei nusikaltimo vietą. Tačiau būtent čia esančiame vaikų socializacijos centre „Širvėna“ paaugliai vertė silpnesnius bendraamžius prievarta užsiimti oraliniu seksu ir dar tai filmavo. Vienas iš dviejų nukentėjusių vaikinų po tyčiojimosi atsidūrė psichiatrijos ligoninėje ir buvo gydomas pusę metų. Paauglys lytinę prievartą jau buvo patyręs ankstesnėje ugdymo įstaigoje, o perkeltas į Kučgalį buvo dar kartą traumuotas. Antrasis išgyveno didelį šoką, bet labai bijojo skųstis, kad nebūtų sumuštas. Žeminantį prievartos aktą tyrė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmasis baudžiamojo persekiojimo skyrius. Byla jau perduota teismui. 

Ėmė terorizuoti senbuvius

 Kaltinamasis Benas (vardas pakeistas) nusikaltimą organizavo pernai vasarą būdamas 16 metų. Į vaikų socializacijos centrą „Širvėna“ jis atvyko iš Vilniaus ir netrukus ėmė terorizuoti lėtesnius senbuvius. Liepos pabaigoje paauglys privertė du paauglius viešai užsiimti oraliniu seksu stebint keliems socializacijos centro auklėtiniams. Aukas, bandžiusias pasipriešinti, buvo grasinama sumušti ir paviešinti vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose. Prieš tai iš abiejų vaikinų buvo atiminėjami pinigai. Nukentėjusius paauglius Benas vertė pačius filmuoti, kaip jie įgąsdinti atlieka tai, ką jis jiems nurodo. Prievartavimas vyko gyvenamojo korpuso kambaryje, kur stovi kompiuteriai, o vėliau duše.

 Bando tapti lyderiais

 Socializacijos centre ugdomi, auklėjami ir gydomi nusikaltę sutrikusio elgesio paaugliai nuo 14 iki 17 metų, tačiau jų nusižengimai skiriasi. „Vieni pas mus apgyvendinami dėl to, kad nelankė mokyklos ir bėgo iš namų, o kiti patenka teismo sprendimu – jau įgiję gerokai rimtesnės kriminalinės patirties. Tai didelė problema. Nors taisyklės reikalauja, kad kriminaline patirtimi auklėtiniai neturi teisės dalintis, labiau patyrę ja net didžiuojasi ir bando išsikovoti lyderių pozicijas“, – kalbėjo vaikų socializacijos centro „Širvėna“ Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Ona Šleivienė. Šiuo metu iš centre gyvenančių 24 auklėtinių net 11 yra atvykę teismų sprendimu. Likusieji pateko čia už menkesnius nusižengimus – valkatavimą, parduotuvėje nugvelbtą maistą. Ir nusikaltėliui, ir aukoms būdingi elgesio ir emocijų sutrikimai, tačiau jų galimybės pasipriešinti prievartai labai skirtingos.

 Lėtesni vaikai kenčia

 Kai į socializacijos centrą atvyko Benas, pedagogai iškart atkreipė dėmesį, kad jis siekia būti dėmesio centre, pretenduoja tapti lyderiu, linkęs skriausti kitus auklėtinius ir jiems diktuoti. Jis jautėsi gerokai pranašesnis prieš kitus paauglius, nes atvyko iš didmiesčio, ne sykį bėgo iš namų, augo socialinių įgūdžių neturinčioje šeimoje, gatvėje bendravo su įtartinais asmenimis. 

Daug darbuotojų atostogavo

 Apie Beno įvykdytą nusikaltimą prieš bendraamžius „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Kučgalyje įsikūrusio vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktore Laima Valančiene. – Jūsų centre apgyvendinami nusikaltę sutrikusio elgesio ir nestabilių emocijų vaikai bei paaugliai, bet jų nusižengimai labai skirtingi – nuo pabėgimo iš namų iki kriminalinių nusikaltimų.Ar naujokams sudarytos specialios grupės, kad jie galėtų apsiprasti naujoje vietoje patirdami kuo mažiau streso? – Ne, adaptacinių grupių nėra, nes joms nėra numatyta lėšų. Tačiau tokios grupės, kuriose naujokai, patekę į naują aplinką, galėtų apsiprasti ir nebūtų iškart įstumti į jau susiformavusį kolektyvą, labai reikalingos. Jose turėtų gyventi ne daugiau kaip penki vaikai, dirbti psichologas, auklėtojas ir socialiniai darbuotojai. Nepilnametis mažesnėje grupėje turėtų praleisti bent tris mėnesius. – Kodėl centro patalpose du paaugliai patyrė prievartą? – To nebūtų atsitikę mokslo metais. Nusikaltimas įvykdytas per vasaros atostogas, liepos pabaigoje, kai dauguma pedagogų atostogavo. Socializacijos centre buvo likę tik šeši vaikai, o beveik per dvi savaites jų netikėtai padaugėjo net iki 15. Tuo metu, kai įvykdytas šis smurtas, du darbuotojai buvo priversti dirbti su dvigubai daugiau vaikų, negu leidžia normos. Aš tuo metu irgi atostogavau. Kai pedagogai išeina atostogauti, nėra skiriama lėšų pasamdyti kitus. Privalome išsiversti su tais pinigais, kurie skirti. Dalis auklėtinių vasarą irgi grįžta į šeimas, kiti išvyksta į vaikų namus. Tačiau nutiko taip, kad išvažiavę auklėtiniai nesilaikė elgesio taisyklių ir vienas po kito buvo parsiųsti atgal į socializacijos centrą. Jų padaugėjo staiga, ir niekas negalėjo iš anksto žinoti, kad tai nutiks būtent tada, kai dauguma mokytojų atostogauja. Po šio įvykio esu apsisprendusi daugiau nebesilaikyti nurodytos finansinės drausmės, o imti kreditą ir samdyti papildomų žmonių per nuolatinių darbuotojų atostogas. Daugiau nebenoriu rizikuoti vaikų sąskaita. Tačiau kai taip pasielgsiu, gali nutikti, kad gruodžio mėnesį nebus iš ko mokėti atlyginimų. – Kiek vaikų grupėje būna mokslo metais? – Kai vyksta pamokos, centre gyvena ir mokosi 24 vaikai. Grupėse yra po aštuonis vaikus, su jais dirba po tris pedagogus. Naktį su jais pasilieka dvi naktinės budėtojos ir sargas – po vieną žmogų kiekvienoje grupėje. Personalas pajėgia kontroliuoti, ką veikia auklėtiniai. – Ar paauglius nusikaltimo dieną prižiūrėjo moterys? Gal jos nesugebėjo jų suvaldyti? – Ne, dirbo du vyrai – auklėtojas ir budėtojas, kuris saugo centrą. Buvo graži vasaros diena, švietė saulė.Pusė paauglių prašėsi išleidžiami į lauką žaisti krepšinio, o kiti norėjo likti prie kompiuterių. Vaikai nė minutės nepaliekami vieni: taisyklės reikalauja, kad jie visi kartu būtų su pedagogu toje pačioje vietoje. Tačiau nėra paprasta gražią vasaros dieną neleisti jiems išeiti iš patalpų arba visus, net ir nenorinčius, versti žaisti krepšinį. Kontingentas – dirglūs, pažeistos psichikos vaikai. Visada protingiau ne naudoti prievartą, o bandyti atsižvelgti į auklėtinių norus, jeigu jie nėra nelogiški ir nekelia grėsmės jiems patiems ar aplinkiniams. Sargas su norinčiais žaisti krepšinį išėjo į lauką, o auklėtojas su kita vaikų grupe liko pastato viduje. Berniukai sėdėjo prie kompiuterių. Vaizdo įraše matyti, kaip auklėtojas užeina į kompiuterių klasę, paskui – į savo kambarį. Smurtas prieš du paauglius įvyko labai greitai. Tai pirmas sunkus nusikaltimas mūsų socializacijos centre, anksčiau nieko panašaus nėra buvę. 

Nusikaltimo nedangstė

 – Kaip sužinojote apie prievartą ir ko ėmėtės? – Nelaimė įvyko ketvirtadienį. Vienas nukentėjusių paauglių tik kitą dieną apie įvykį papasakojo mane pavadavusiai laikinai direktoriaus pareigas einančiai Violetai Davidonytei. Pedagogė iškart paskambino man, pranešė Biržų vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai ir kitoms įstaigoms. Mes neslėpėme ir nedangstėme nusikaltimo, nors neretai būtent taip elgiasi kitos ugdymo įstaigos, siekdamos apsaugoti savo reputaciją. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad mūsų centre nuo Beno nukentėjęs paauglys jau buvo patyręs lytinį priekabiavimą kitoje ugdymo įstaigoje, bet apie tai jo dokumentuose nebuvo nė žodžio. Neįrašyti tokios svarbios informacijos apie psichikos problemų ir elgesio sutrikimų turintį auklėtinį nėra gerai. Mes taip nedarome ir esame pasirengę atsakyti už tai, kas įvyko. – Tačiau jūsų įstaiga kaltinama tuo, kad du nukentėję vaikai nebuvo iš karto perkelti kitur ir visą savaitgalį gyveno tose pačiose patalpose su smurtautojais. – Netiesa. Vienas nukentėjusių paauglių pats pasiprašė į nusiraminimo kambarį, nes bijojo, kad smurtautojai jį primuš. Jis buvo iškart apgyvendintas atskirame kambaryje, kai prisipažino personalui, kas jam nutiko. – Kas yra nusiraminimo kambarys? Ar tai bausmės vieta? – Kai vaikas tampa dirglus ir dėl kokių nors priežasčių pavojingas sau ar aplinkiniams, jis atskiriamas nuo kitų, kad galėtų pabūti vienas ir nurimti. Perkelti nuskriaustus berniukus į kitą įstaigą nebuvo įmanoma, nes tam reikia teismo sprendimo. Dabar Švietimo ir mokslo ministerija svarsto galimybę keisti įstatus, kad taip pasielgti būtų galima iškart po incidento. Vos sužinoję apie įvykį ieškojome atostogaujančių darbuotojų ir per savaitgalį subūrėme žmones, kad pirmadienį jau galėtų pradėti veikti dar viena grupė. Paaugliai buvo padalinti į dvi grupes ir išskirstyti. – Kokie yra nukentėję auklėtiniai? – Vienam nukentėjusių paauglių nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jį ištinka agresijos priepuoliai, jis turi nuolat vartoti medikamentus. Jo motina bijo vaiko agresyvumo ir stengiasi, kad, pasibaigus buvimo laikui vienoje ugdymo įstaigoje, sūnus kuo greičiau būtų perkeltas į kitą. Kitas berniukas iš ugdymo įstaigos, kurioje gyveno anksčiau, nuolat bėgdavo. Mūsų socializacijos centre jis vagiliavo. Sykį viena darbuotoja aptiko paauglį savo kabinete po stalu, kai jis bandė iš jos rankinės nugvelbti pinigus.Motina sūnų lankė, duodavo pinigų. Abiem nukentėjusiems būdingi elgesio sutrikimai. – Koks pedagogas tuo metu budėjo? – Jis turi pedagoginės patirties, yra protingas, draugiškas ir gerai sutaria su vaikais. Jis paauglių nemuštruoja, jais pasitiki. Visi be išimties auklėtiniai jį gerbia. Kai vyksta koks nors renginys, paaugliai varžyte varžosi, kad jų grupei vadovautų Gediminas, nes šį mokytoją labai vertina. Pavyzdžiui, per vieną sporto renginį paaugliai vieni per kitus šaukė: „Duokite mums Gediminą ir mes laimėsime!“. Manau, jog nelaimė įvyko, nes pedagogas pernelyg pasitikėjo savo auklėtiniais ir net nepagalvojo, kad jie galėtų taip pasielgti. Tai pirmas sunkus nusikaltimas, įvykdytas mūsų socializacijos centre. 

Mokytojui darbas brangus

 Tą lemtingą 2013 metų liepos 25 dieną, kai iš dviejų auklėtinių tyčiojosi vilnietis Benas, dirbo auklėtojas Gediminas Striška. Pedagogas viliasi, kad jam bus leista toliau dirbti šį darbą, nes vyrui jo profesija yra brangi. – Jums prižiūrint auklėtinius įvykdytas nusikaltimas. – Esu kaltas, jog pernelyg pasitikėjau auklėtiniais ir pažeidžiau taisyklę, kad visi vaikai tuo pat metu turėtų būti vienoje vietoje kartu su pedagogu. Tačiau jų grupėje buvo dvigubai daugiau, nei nurodyta įstatuose, o personalo per mažai, kad visus būtų įmanoma stebėti. Neneigiu savo kaltės ir jokiu būdu nebandau išsisukinėti, tačiau tas skaudus įvykis nėra vien mano neapsižiūrėjimas. Negalima tame pačiame centre apgyvendinti kriminalinę patirtį turinčių paauglių ir nedidelių nusižengimų padariusių vaikų, – kalbėjo G.Striška. – Ar gerai žinojote apie nusikaltusio Beno būdą? – Jis mūsų centre gyveno kelis mėnesius. Buvo linksmas, galantiškas su merginomis, kai vaikinai susitikdavo su jomis per renginius. Tačiau jutau, kad yra pažeidžiamas. Gali būti, kad iš jo buvo tyčiojamasi aplinkoje, kur jis gyveno anksčiau. Nevisavertiškumo kompleksą jis mėgino slopinti būdamas agresyvus su kitais. Šioje mokykloje susirenka labai skirtingi paaugliai, jų elgesys nėra lengvai nuspėjamas. 

Eilėraščiai – apie vienatvę

 Vaikščiodama po vaikų socializacijos centro „Širvėna“ klases ant vieno stalo pamačiau atverstą sąsiuvinį. Ten buvo užrašyta eiliuota miniatiūra, prasidedanti šiais žodžiais: „Žiūriu aš vienišas per Kučgalio langą, /kaip kiti vieniši žmonės spjaudo į langus, /kaip kiti vieniši žmonės įkala redbull, /bet nuo šito netampa lengviau.“ Eilėraštyje yra ir pora keiksmažodžių, bet liūdesio gerokai daugiau. 

Reikėtų daugiau įvairios veiklosEdita Tamošiūnaitė

Švietimo ir mokslo viceministrė „Vaikų socializacijos centruose būtina įrengti geresnę ikiprofesinio mokymo bazę, kurioje mokiniai galėtų įgyti įvairių profesijų pradmenų. Centrai turėtų pasiūlyti ir įvairesnių priemonių vaikų užimtumui organizuoti, pavyzdžiui, sporto, meno, techninių. Reikėtų modernizuoti ir pačius pastatus, labiau juos pritaikyti šių mokyklų mokinių poreikiams, sukurti jaukesnę aplinką. Jau numatyta skirstyti vaikų socializacijos centrus pagal specialius vaikų ugdymo poreikius. Tai leistų sudaryti mokiniams geresnes sąlygas mokytis ir grįžti į visuomenę, nes būtų teikiamas labiausiai jų poreikius atitinkantis ugdymas, įvairi užimtumo veikla. Atsižvelgiant į centro specializaciją būtų stiprinama ir juose dirbančio personalo kompetencija.“ 

Ligotam paaugliui reikėjo saugios vietosJolita Zaborskienė

„Lietuvos Caritas“ darbuotoja „Po įvykio „Širvėnos“ vaikų socializacijos centre teikėme pagalbą vienam nukentėjusių paauglių ir jo motinai. Nukentėjusysis turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų dar prieš atvykdamas į centrą. Jam reikėjo terapijos, psichologų pagalbos, o valstybė neturi kur dėti tokių ligonių ir apgyvendina aplinkoje, kurioje gyvena linkę nusikalsti, smurtaujantys paaugliai. Ligotam vaikui padaryta meškos paslauga: jam reikėjo saugios vietos, kurioje specialistai rūpintųsi jo emocijomis, psichikos sveikata ir kur su juo būtų dirbama, o įvyko atvirkščiai. Smurtas jo atžvilgiu dar labiau padidino pažeidžiamumą, ir paauglys atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Sąlygos nusikalsti „Širvėnos“ socializacijos centre atsirado todėl, kad tokie centrai nėra specializuoti. Į juos nukreipiami ligoniai vaikai ir paaugliai, turintys psichikos negalią, neretai yra iš kaimo vietovių, lėti, nesugebantys apsiginti. O kartu su jais apgyvendinami kriminalinę patirtį turintys paaugliai iš didmiesčių. Sutrikusio intelekto vaikai, nepadarę jokių rimtų nusikaltimų, ten tampa nesaugūs. Panašiai apie socializacijos centrus pasakoja ir merginos iš Panevėžio regiono, kurioms buvo paskirta priežiūra už mokyklos nelankymą, bėgimą iš namų. Jos irgi patyrė patyčių ir smurto iš merginų, kurios turėjo didesnę kriminalinę patirtį ir buvo linkusios įsitvirtinti ir dominuoti pačios tapdamos skriaudėjomis.“ 

Kodėl nestebėjo vaizdo įrašų? Ignas Raila

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras „Į vaikų socializacijos centrą „Širvėna“ iš didelio miesto patekęs dominuoti linkęs paauglys per labai trumpą laiką sugebėjo suburti kitus auklėtinius, o pedagogai nebuvo pasirengę suvaldyti tą situaciją. Tiriant nusikaltimą paaiškėjo, kad niekas iš personalo nesekė vaizdo kontrolės įrašų ir nereagavo į juos tuo metu, kai veiksmas vyko. Jeigu auklėtojai mato, kad paaugliai susibūrė į grupę, susistumdė ir kažkas vyksta, jie privalo imtis priemonių iš karto, o ne po savaitės peržiūrėti įrašą. Nupirkta brangi aparatūra, bet pagal paskirtį nenaudojama. Per tyrimą paaiškėjo, kad „Širvėnos“ socializacijos centras pasirengęs dirbti su negalią turinčiais vaikais, bet ne su tais, kurie jau įgiję kriminalinės patirties. Psichikos negalią turintys vaikai turi būti apgyvendinami atskirai. Mūsų visuomenėje dar negalioja nuostata atjausti silpnesnį, jam padėti. Socializacijos centro darbuotojai kreipėsi į kitas tarnybas ir policiją tik tada, kai buvo įvykdytas rimtas nusikaltimas. Tačiau kodėl nebuvo pranešta anksčiau, kai dingo darbuotojos pinigai arba kai jie būdavo atiminėjami iš auklėtinių?“

 Audronė Urbonaitė

 Publikuota 2014 m. birželio 08 d. www.lrytas.lt

Apie masinę lietuvių emigraciją kalbama jau keletą metų. Tautiečiai į svečias šalis vyksta ieškodami geresnio gyvenimo, tiki, kad ten susikraus turtus, gyvens gražiai ir laimingai. Deja, ne visoms viltims lemta išsipildyti. Emigracija neretai sukelia tragiškų pasekmių – merginos pakliūna į prostitucijos liūną, vyrai – į šiuolaikinę darbo vergiją, o kartais žmonės užsienyje tiesiog dingsta, palikdami Lietuvoje laukiančius artimuosius amžinoje nežinioje. 

Populiarėja išnaudojimas

Nesėkmingos emigracijos istorijos ir iš jų lobstantys išnaudotojai stebina net tarptautines organizacijas. Neseniai paaiškėjo, kad priverstinis darbas visame pasaulyje išnaudotojams kasmet sukrauna apie 150 milijardų dolerių (379 mlrd. litų). Du trečdaliai šios sumos susikraunama iš prostitucijos, likusi dalis – iš priverstinio darbo įvairiose srityse. Tokie duomenys nustebino net pačius jų rinkėjus – Tarptautinę darbo organizaciją.

Organizacijos atstovai akcentuoja, kad prie tokių skaudžių emigracijos pasekmių dažniausiai atveda išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybių stoka bei, žinoma, skurdas. Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja dažnai susiduria su nesėkmingos emigracijos istorijomis.
„Žmogus išvažiuoja nežinodamas nei kalbos, nei įstatymų, nieko. Įsivaizduoja, kad įsidarbins ir užsidirbs daugybę pinigų. Dažniausiai žmogus net nežino tikslių sąlygų, ką ten reikės dirbti ir kiek uždirbs. O tada žmonės dingsta. Būna, kad randami nakvynės namuose ar dar kažkur, būna netekę dokumentų. Taip pat daugėja atvejų, kai darbe žmonės yra išnaudojami. Juos laiko vergovės sąlygomis”, – pasakojo N.Kurčinskaja.

Liūdnos istorijos

Centro direktorė prisiminė ne vieną liūdnai pasibaigusią emigracijos istoriją: „Neseniai gavome iš mūsų partnerių Didžiojoje Britanijoje laišką, kad pasirūpintume jaunu vyru, kuriam vos 21 m. Darbdavys Lietuvoje pasiūlė išvažiuoti padirbėti, rodos, platinti lankstinukus. Jaunuolis atsidūrė gatvėje – be dokumentų, be nieko. Su mumis susisiekė analogiška Didžiosios Britanijos organizacija. Jie įtaria, kad šiuo atveju tai yra prekyba žmonėmis. Vaikinas nori grįžti į Lietuvą, todėl jam dabar ruošiami dokumentai ambasadoje”.

M.Kurčinskaja prisimena ir istoriją, kai į Norvegiją išvažiavo penki jauni vaikinai, kuriuos dar galima pavadinti vaikais, nes metų visiems vos po 18-20. Paskui jie kažkaip atsirado Tailande, kur ėmė plėšti bankus. O tėvai buvo įsitikinę, kad taip negalėjo būti. Tokių atvejų, pasak centro vadovės, yra labai daug. O jų priežastys – patiklumas ir naivumas. N.Kurčinskajos teigimu, prekeiviai žmonėmis pastaruoju metu ieško jaunų ir stiprių vyrukų. Dairosi kaimo vietovėse.

„Yra buvęs atvejis prieš pusmetį – mama paskambinusi skundėsi, kad į jų gyvenvietę atvažiavo romų tautybės vyras, ėmė verbuoti sūnų, nes matė, kad jis yra stiprus. Ir pats vaikinas ėmė galvoti, kad yra stiprus, jaunas, gali dirbti bet kokiomis sąlygomis, nes žadamas labai geras atlyginimas. Taip tokiu būdu buvo surinkti apie 5 žmonės. Kai tas jaunuolis vėliau susisiekė su motina, pranešė, kad buvo atimti jo dokumentai, o jis pats vežiojamas iš vieno fabriko į kitą”, – pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė.

Šiuolaikinė vergovė

N.Kurčinskaja pataria atsargiai žiūrėti į įtartinus skelbimus, pasidomėti įstatymais, mokėti kalbą, kad galėtum susišnekėti, jeigu kažkas atsitiktų. Žmonės turi nebijoti kreiptis į institucijas, neklausyti grasinimų, kad tai padarius patys nukentės.

„Jeigu žmogus nėra pasiruošęs išvažiuoti, jam gerai nesibaigs. Aišku, būna ir gerų atvejų. Išvažiuoja ir šeimomis, vėliau grįžta. Juk taip darydavo ir mūsų protėviai. Bet tikrai reikia žinoti tikslą, turėti profesiją. Reikia žinoti, kad jeigu nori užsienyje uždirbti pinigus, tai reikės juodai arti, o ne koją ant kojos susidėjus sėdėti. Nereikia galvoti, kad užsienyje pinigai krenta iš dangaus”, – sako centro vadovė.

Pasak N.Kurčinskajos, šiais laikais vergovė taip pat egzistuoja, tik kita forma. „Švietimo ir mokslo ministerija bandė įtikinti, kad terminas „prekyba žmonėmis” egzistavo tik senais laikais ir dabar nereikia jo naudoti. Tačiau mes jį naudojame ir naudosime, nes taip yra. Anksčiau žmogus, aišku, buvo prirakinamas grandinėmis ir turėjo dirbti už lėkštę sriubos. Dabar yra šiek tiek kitaip, tačiau dažnai taip pat dirbama tik už lėkštę sriubos”, – sakė su dingusių žmonių šeimomis dirbanti moteris.

Nesėkmingai bandymas emigruoti dažniausiai pasibaigia žmonėms iš pažeidžiamiausių sluoksnių – asocialių šeimų, globos namų ir pan.

„Anksčiau dominavo įtraukimas į prostituciją ar kitokį sekso paslaugų verslą. O dabar dominuoja ypač pigi darbo jėga. Jauni vyrai labai dažnai pakliūna į tokius spąstus. Anksčiau dominavo merginos ir jaunos moterys. O dabar ta statistika kiek leidžiasi žemyn. Nepilnamečiai taip pat pakliūva į šią grupę. Gerai organizuotos grupuotės veža į svečias šalis vagiliauti. Jei vaikas bėga iš namų ar iš globos namų kelis kartus, tai kartais net nekreipiama dėmesio. Niekas nežino, ką jis pabėgęs daro ir kur jis buvo. Jie taip pat sulaukia grasinimų, būna pratinami prie narkotikų, įtraukiami į kontrabandos verslą. Tie vaikai taip pat yra išmokyti, ką sakyti ir kaip elgtis, jeigu bus pagauti. Mūsų policijos pareigūnams labai sunku su jais bendrauti”, – pasakojo N.Kurčinskaja.

Dažniausios kryptys, kuriose dingsta emigrantai – Anglija, Norvegija, Vokietija, Ispanija. Nustatyti tikslią vietą labai sunku, nes dažnai išvažiuoja į vieną šalį, o atsiduria kitoje.

Sudėtinga visiems

VšĮ GEBU, vykdančios socialinį projektą migracijos tema, vadovė ir psichologė Goda Kaniušonytė patikino, kad įvairiausių liūdnų ir nesėkmingų istorijų tenka išgirsti nuolatos.

„Dažniausiai kankinančios problemos – atitolimas nuo šeimos narių, jeigu atsiduriama skirtingose šalyse. Vieni lieka Lietuvoje, kiti išvyksta užsidirbti. Ir prisitaikymas svečioje šalyje yra ganėtinai sudėtingas ir varginantis dalykas. Tai labai sunkūs išgyvenimai ir tam žmogui, kuris išvažiuoja, ir tiems, kurie lieka. Ir negalima pasakyti, kuriems šiuo atveju yra sunkiau”, – sakė G.Kaniušonytė.

Psichologė tikino, kad emigracijos priežastys dažnai yra panašios – tikėjimas, kad kitur galima užsidirbti daugiau, kai kuriais atvejais – negalėjimas užsidirbti Lietuvoje. Vyrauja ekonominės priežastys. Yra ir tokių žmonių, kurie galvoja, kad kitur tiesiog geriau gyventi.

„Prieš išvykstant reikia pirmiausia labai gerai viską apgalvoti, apsvarstyti pliusus ir minusus, apsispręsti, ar tikrai verta išvykti. Jau apsisprendus, reikėtų kuo anksčiau pradėti kalbėtis su artimaisiais, apgalvoti, ar jie važiuos kartu, ar liks Lietuvoje. Jeigu išvykstama su vaikais, reikia labai gerai apgalvoti, kaip bus elgiamasi su jais – kaip jie ten gyvens, ar eis į ugdymo įstaigas. Negalima palikti visko vystytis savaime, kad nuvažiuosim, pažiūrėsim ir tada jau nuspręsim. Viską reikia apgalvoti iš anksto. Svarbiausia išvykstant su vaikais pasidomėti tos šalies vaikų teisių apsaugos politika, kad paskui nekiltų problemų”, – patarė VšĮ GEBU vadovė.

Ji taip pat ragino kuo dažniau palaikyti ryšį su tais, kurie lieka Lietuvoje. Būtina dalytis savo jausmais, išgyvenimais. Dažnai žmonės užsienyje dingsta dėl kankinančio kaltės ar gėdos jausmo, todėl būtina nuolatos palaikyti vieniems kitus, kad netektų bėgti ir slėptis.

Kristina MIŠINIENĖ, „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” vadovė:

Prekyba žmonėmis šiandien yra tikrai plati sąvoka. Tai žmonės, kurie parduoti į sekso industriją, darbiniam išnaudojimui ar nusikaltimams atlikti.

Dažnai viskas prasideda nuo melagingų darbo pažadų, pasakymų, kad surasi savo ateitį svetimoje šalyje, užsidirbsi, susimokėsi skolas. Juk nepasakysi tiesiogiai, kad štai važiuojame, mes tave išnaudosime, negausi pinigų, būsi mušamas, mes tave uždarysime, niekur negalėsi išeiti.

Nėra vieno atsakymo, kodėl žmonės, net ir girdėdami panašias istorijas, susivilioja. Mes klausiame nukentėjusiųjų, kuriems pavyko išsivaduoti iš tų pinklių. Jie sako, kad buvo girdėję tokių istorijų, tačiau absoliuti dauguma buvo įsitikinusi, kad jie tikrai neturėjo pakliūti į tokius kvailus spąstus. Bet yra ir dalis nukentėjusiųjų, kurie neturi pasirinkimo. Jie yra priversti priimti tuos abejotinus pasiūlymus. Tai dažnai priverčia daryti didžiulės skolos.

Patyrusiems ir išsilavinusiems asmenims tikrai absurdiškai kvaila atrodo važiuoti į šalį, kurios kalbos tu nemoki, nežinai, kur galėtum kreiptis, jeigu tave nuskriaustų, pasirašai sutartį jos neskaitęs ir net nesuprasdamas arba iš viso jokios sutarties nėra. Tačiau realybėje tos situacijos yra kiek kitokios. Pakliūvantieji į šiuos spąstus dažnai dar Lietuvoje priklauso rizikos grupėms. Tai žmonės, kurie jau čia nelabai moka apginti savo teises.

Darbo vergovė visada egzistavo. Tačiau dabar matome epideminę naujos formos bangą – žmonių verbavimas ir išvežimas atlikti nusikaltimų. Kai kuriose šalyse tokie žmonės kai įkliūva, nėra identifikuojami kaip aukos. Jie laikomi nusikaltėliais, yra įkalinami. O organizatoriai parsiveža didžiulius pelnus ir dažniausiai neįkliūva. Visos skriaudos ir bausmė gula ant aukų pečių.

Yra grupė žmonių, kurios jokiomis paskaitomis ar lankstinukais neapsaugosi. Reikia radikalesnių priemonių. Be abejo, prevencija, švietimas, kalbėjimas apie tai duoda rezultatų. Nusikaltimą darantys asmenys bijo pirmiausia viešumo. Nusikaltėliai stengiasi užtikrinti, kad jų aukos nesikreiptų į teisėsaugą. Dažnai nukentėjusiųjų sąmonė yra paveikta. Jie nepasitiki niekuo, bijo kalbėti apie tai, kas su jais atsitiko. Nepasitiki ne tik teisėsauga. Jie vengia ir socialinių tarnybų. Tame nepasitikėjime yra ir dalis tiesos. Ne vienas klausia mūsų, kur mes buvome tada, kai jis buvo paskendęs skolose, kai jį varė iš buto, kai jis neturėjo ką savo vaikams duoti valgyti. Tai gana teisinga. Mes turime būti arti žmonių, atpažinti jų problemas ir laiku suteikti pagalbą. Gal tada būtų galima išvengti daugelio nelaimių. 

 Eglė Piekienė

 Publikuota 2014 m. gegužės 26 d. “Vakaro žinios”

Jei kas Lietuvoje ir išmano apie prekybos žmonėmis grėsmes, tai buvęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro vadovas Algirdas Matonis. Net kai paliko šį postą, jis kviečiamas į renginius, skaito pranešimus, dalijasi patirtimi. Po vieno tokio susitikimo su specialistais buvęs pareigūnas atsakė į lrytas.lt klausimus apie  prekybos žmonėmis situaciją Lietuvoje: naujas tendencijas, besikeičiančias formas ir grėsmes visuomenei. 

 – Kiek prekybos žmonėmis atvejų ištiriama Lietuvoje ir ar tai atspindi tikrąją padėtį? 

– Vidaus reikalų ministerijos ir policijos duomenimis, 2013 metais buvo atliekami 47 ikiteisminiai tyrimai baudžiamosiose bylose dėl nusikalstamų veikų, kuriose buvo prekybos žmonėmis požymių. Statistika ne visiškai atspindi realybę, nes minėtų veikų vyksta daugiau, tačiau dėl jų į teisėsaugininkus aukos dėl įvairių priežasčių nesikreipia. 

– Kokios šio nusikalstamo reiškinio formos atsirado pastaruoju metu? 

– Iki 2012 metų prekyba žmonėmis buvo laikomas organizuotas įtraukinėjimas į prostitucijos tinklus, gabenimas į užsienį teikti seksualinių paslaugų. Nuo 2012 metų liepos 1 dienos į Baudžiamąjį kodeksą įtrauktos naujos prekybos žmonėmis formos – vertimas elgetauti, prievartinis darbas bei žmonių įtraukimas nusikaltimams daryti (pavyzdžiui, telefoninio sukčiavimo atvejais – dirbti „kojomis“, kurios paima pinigus iš apgautųjų). Nuo 2013 metų pirmą kartą ėmė dominuoti ne lytiniai nusikaltimai, bet organizuotas įtraukinėjimas nusikaltimams daryti. 

– Ko reikia, kad teisėsaugininkai pajėgtų atpažinti prekybos žmonėmis aukas? Ar pasitaiko, kad nukentėjęs asmuo ne tik nepripažįstamas auka, bet dar ir patiria papildomų traumų iš teisėsauginingų? 

– Reikia trijų grandžių kvalifikuoto bendradarbiavimo: ikiteisminio tyrimo tyrėjo, su kuriuo pirmiausia susiduria auka, teisėjo ir prokuroro. Prekybos žmonėmis aukos iš tikrųjų ne visada teisingai identifikuojamos, o jų elgesys neretai traktuojamas kaip bendrininkavimas su nusikaltėliais. Jeigu būtų kitaip, nekiltų klausimų, kodėl tiek mažai ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis pasiekia teismą ir kodėl nusikaltėliai per lengvai išsisuka.

 – Ar ikiteisminio tyrimo tyrėjas, policininkas, su kuriuo susiduria auka, yra pajėgus tinkamai įvertinti nukentėjusio žmogaus psichinę būklę, traumos dydį ir kitus veiksnius, dėl kurių jis tapo auka? 

– Airijoje, Olandijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse, su kurių teisėsaugos institucijų veiklos patirtimi esu susipažinęs, policijos pareigūnas dažniau yra ne baudėjas, o sergėtojas ir draugas, stebintis, kad niekieno interesai nebūtų pažeisti. Tokią nuostatą lemia gerokai aktyvesnė vietos bendruomenių veikla, užtikrinanti tvarką gyvenamojoje aplinkoje. Bendruomeninio prado įtaka labai svarbi žmonių elgesiui. Policijos pareiga – ne vien persekioti ir traukti atsakomybėn, bet ir dirbti visų lygių prevencinį darbą su bendruomenių nariais. Labai didelę įtaką turi gerokai mažesnis agresijos lygis tose šalyse. Olandijoje vaikai mokykloje pirmuosius dvejus metus mokomi ne atskirų disciplinų, bet lavinami jų bendravimo įgūdžiai: mokoma, kaip būti neagresyviam, sutarti ir sugyventi kolektyve. Jeigu aktyviai bus dirbama šia linkme, po keleto metu keisis situacija ir Lietuvoje. 

– Kas yra sunkiausia tiriant prekybos žmonėmis nusikaltimus? 

– Dažniau sulaikomi tik žemutinės grandies vykdytojai, o prekybos žmonėmis organizatoriai lieka nuošalyje. Kad jie būtų išaiškinti, reikia įdėti labai daug darbo, skirti žmogiškųjų išteklių ir pinigų siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp įvairių nusikaltimus vykdančių asmenų. Įrodinėjimai yra sudėtingi ir reikalauja labai daug sąnaudų. 

– Kokios tipinės policijos tyrėjų klaidos bendraujant su nukentėjusiu žmogumi, kuris ryžtasi kreiptis pats? 

– Jeigu tyrėjas, apkrautas begale užduočių, neskiria prekybos žmonėmis aukai dėmesio ir neturi kada gilintis, kad auka yra smarkiai traumuota, prigąsdinta, patyrusi daugybę išdavysčių, pripumpuota nusikaltėlių pasakojimų, kad niekuo negalima pasitikėti, neatsargus tyrėjo elgesys atstums ir dar kartą įtvirtins aukos įsivaizdavimą, kad jokia teisinė struktūra jai nepadės. 

– Ką reikėtų daryti? 

– Daug metų dirbau kriminalinėje policijoje ir žinau, kad jei aukai parodai žmogiškumą, nors jai ir prigrasinta nekalbėti, nesiskųsti (tai daro ne tik nusikaltėliai, bet ir išgąsdinti artimieji), žmogus atsipalaiduoja, jam sužiba viltis ir perspektyva pakilti iš bedugnės. Jeigu tyrėjas pamato persigandusį, nerišliai atsakinėjantį į klausimus ir nestabilios būsenos nukentėjusį žmogų, nedera jo nurašyti ir priskirti prie kategorijos „vis tiek nieko nebus“. Tai klaidingas elgesys.Prevencinius mechanizmus derėtų iš anksto taikyti pažeidžiamoms gyventojų grupėms. Jei savivaldybės prisijungtų prie šio darbo neformaliai, rezultatą pamatytume jau po kelerių metų. Europolo ataskaitose Lietuva neturėtų garsėti kaip nusikaltėlių ir nusikaltimų eksporto šalis.  

Audronė Urbonaitė 

Publikuota 2014 m. gegužės 21 d. www.lrytas.lt

Radviliškio rajono savivaldybės didžiojoje salėje susirinkę Radviliškio rajono socialiniai darbuotojai, vaiko teisių apsaugos specialistai, švietimo srityje dirbantys psichologai, policijos atstovai, Lietuvos „Caritas“ ir Radviliškio rajono savivaldybės vadovai diskutavo apie prekybos žmonėmis problematiką Radviliškio krašte. Susirinkusius į diskusiją pasveikino Radviliškio rajono savivaldybės mero pavaduotojas Kazimieras Augulis. Jis akcentavo šios diskusijos svarbą ir sakė tikįs, kad šios diskusijos rezultatai bus paviešinti plačiau. „Prekyba žmonėmis – opi problema, bet, tiesiogiai su ja nesusisidūrę, mažai kreipiame į ją dėmesio. Dažnai kaltiname pačius nukentėjusiuosius, kad patiklūs, kad per daug pasitiki svetimais žmonėmis. Nesusimąstome, kad aukos – dažniausiai socialiai pažeidžiami žmonės, kuriems stinga socialinių įgūdžių. Tikiu, kad šios diskusijos pagrindinė esmė – pranešti žinią visiems apie tai, kad prekyba žmonėmis vyksta. Labai svarbu kalbėti apie tai socialinės rizikos šeimų vaikams, vaikų namų globos auklėtiniams, visuomenei“, – kalbėjo K. Augulis. Diskusijos moderatorė Marytė Puidokienė, Lietuvos „Caritas“ koordinatorė Šiaulių regionui, trumpai pristatė Lietuvos „Caritas“ vykdomą projektą „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“. Ji teigė, kad problema, apie kurią susirinko kalbėtis įvairias institucijas atstovaujantys specialistai, yra skaudi. „Remiantis statistika, pasaulyje kas trisdešimt sekundžių yra parduodamas žmogus. 5,5 milijono iš jų yra vaikai vergai ir seksualiniais tikslais išnaudojamos moterys. Žmonės yra parduodami prostitucijai, vergiškiems darbams atlikti, nusikalstamai veiklai vykdyti, organų transplantacijai, todėl svarbiausias šio susitikimo tikslas – aptarti prevencijos, baudžiamojo nusikaltimus įvykdžiusių asmenų persekiojimo, pagalbos nukentėjusiems asmenims teikimo, bendradarbiavimo tarp institucijų klausimus“, – kalbėjo M. Puidokienė. Ji pabrėžė institucijų, dirbančių su šia problema susijusioje srityje, tarpusavio bendravimo svarbą, kalbėjo apie pagalbos nukentėjusiems galimybes. Radviliškio rajone nuo 2004 m. Lietuvos „Caritas“ projekto darbuotojos padėjo 31 nukentėjusiam asmeniui, iš jų 11 buvo išorinės prekybos žmonėmis aukos (išvežtos į užsienį). Diskusijoje dalyvavęs Radviliškio  rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas Dalius Kryžanauskas teigė, kad svarbiausias uždavinys yra iš anksto pamatyti potencialius pavojus ir užkirsti kelią nusikalstamai veikai. Jis teigė, kad seniūnijų socialiniai darbuotojai turi dirbti aktyviai, bendrauti su bendruomene, nebijoti skambinti policijai kilus įtarimui dėl vieno ar kito asmens elgesio. Susirinkusiesiems jis pristatė bendruomenės pareigūno, kuris vykdys bendruomenės nario policijoje vaidmenį, užtikrins tiesioginį ryšį tarp kitų policijos padalinių ir bendruomenės, pareigybę. Jis tiegė, kad prekybos žmonėmis bylų Radviliškio rajone jau seniai nebuvo, bet tai nereiškia, kad tokios veiklos nuskaltėliai nevykdo. Potencialios tokių nusikaltimų aukos – vaikų globos namų auklėtiniai, socialiai pažeidžiamas jaunimas iš menkai finansiškai apsirūpinusių šeimų. Nusikaltėliai – geri psichologai. Jie moka taip patraukti auką prie savęs, kad ji net nesupranta esanti auka, prisiriša prie išnaudotojo, o nutraukus bendravimą su nusikaltėliu, vėliau gali vėl mėginti ieškoti su juo kontakto. Susitikime kalbėta ir apie nukentėjusiųjų psichologinį portretą, apie iššūkius, su kuriais susiduriama atpažįstant nepilnamečių išnaudojimo, prekybos žmonėmis atvejus, apie prekybos žmonėmis prevenciją, apie socialinių problemų šeimose sprendimo būdus, pristatyta teisinė prekybos žmonėmis ir įtraukimo į prostituciją bazė, policijos veiksmai prekybos žmonėmis prevencijos srityje. Tikimasi, kad šiame susitikime įgytos žinios bei išdiskutuoti klausimai padės socialiniams darbuotojams, švietimo srities specialistams, policininkams iš anksto pamatyti nusikalstamos veikos – prekybos žmonėmis – užuomazgas, atpažinti nusikaltimą organizuojančius asmenis ir potencialias aukas ir užkirsti kelią nusikaltimui bei efektyviai spręsti aukų reintegracijos klausimus. 

Artėjant vasarai nemažai žmonių ieško galimybių užsidirbti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Interneto skelbimuose gausu darbo pasiūlymų studentams ar mokyklą baigusiems jaunuoliams. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai dideliais pinigais susižavėjusiems lietuviams tenka labai nusivilti. Negana to, susiviliojus pelningu pasiūlymu, tiesa, nelabai patikimu, atsiranda rizika atsidurti prekeivių žmonėmis rankose. Prekyba žmonėmis arba baltoji vergija – vienas pelningiausių verslų po prekybos ginklais ir narkotikais. Kasmet į nusikaltėlių pinkles patekę vyrai ir moterys tampa nelegalaus darbo vergais, o jaunos merginos – prostitutėmis.

 Ant sukčių kabliuko „pakliuvę“ žmonės kiekvienais metais išvyksta į įvairias Europos šalis, tačiau susiduria su liūdna realybe – dirba nežmoniškomis sąlygomis, negauna žadėto didelio atlygio, patenka į prostitucijos pinkles. Ekspertai teigia, kad į vergovę įtrauktų žmonių yra daug, didžioji dalis prostitutėmis tapusių merginų – globos namų auklėtinės. Kiekvienais metais kai kurioms pasiseka grįžti į Lietuvą, tačiau dauguma tokio šanso nebeturi.

 Sąvadautojai – profesionalūs psichologai

 Moterų informacijos centro direktorė Jūratė Šeduikienė domisi įvairiomis smurto prieš moteris formomis. Jos teigimu, į prekybos moterimis verslą labai lengva įklimpti jaunoms, naivioms merginoms, tačiau išsikapstyti – beveik neįmanoma. Penki tūkstančiai eurų – tiek kainuoja sąvadautojų parduota mergina. „Sąvadautojai yra labai gerai psichologiškai pasiruošę žmonės. Dažniausiai jų aukomis tampa į sunkią materialinę padėtį patekusios merginos, augusios asocialiose šeimose, arba globos namų auklėtinės, kurios susižavi pažadais, kad uždirbs daug pinigų, – pasakojo J. Šeduikienė. – Merginos gundomos ir kitaip: kalbomis apie meilę ir gražius vaikinus. Tokių skelbimų galima rasti ir internete, tačiau žmonės nesupranta, kad reikia pasidomėti darbą siūlančiu žmogumi, susirasti kuo daugiau informacijos apie įmonę ir tik tada galvoti apie išvažiavimą.“ Tačiau žmonės išvažiuoja: kai kurie patenka į nelegalių darbdavių, iš kurių negauna jokio atlyginimo, nors dirba vergiškomis sąlygomis, rankas. Kai kurios merginos tampa prostitutėmis.

 Pabėgti beveik neįmanoma

„Iš prostitucijos vergovės grįžti sudėtinga. Teismų statistika rodo, kad sąvadautojų nuteista mažiau nei dirbti išvažiavusių merginų. Panelei grįžus į Lietuvą, sąvadautojai jos ieško, gąsdina, todėl išeiti iš šitos sistemos yra labai sunku. Dažniausiai manoma, kad į prostituciją patekusios merginos yra vežamos į arabų šalis, tačiau panelės dirba ir ES šalyse: Ispanijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Airijoje ir kitose“, – sakė J. Šeduikienė. Bandantiems apsisaugoti nuo nelegalaus darbo ir prostitucijos, ekspertė tiems, kurie vyksta į užsienį, pataria pasiimti savo asmens dokumento kopiją, nes dažniausiai apgavikai dokumentus pasisavina. „Žmonės, kurie užsiima prostitucijos verslu, labai gerai išmano savo darbą, todėl, prieš vykstant, reikia su savo artimaisiais susigalvoti kodinius žodžius, kuriais pranešite apie bėdą, nes labai dažnai (su artimaisiais kalbant telefonu – Alfa.lt) sąvadautojai stovi šalia. Pasiimkite ambasados, su žmonių prekyba dirbančių institucijų kontaktus. Sąvadautojai įbaugina žmogų, moka žaisti žmonių jausmais, teigia, kad visa policija yra papirkta. Tačiau, jeigu žmogus turi kontaktus, gali į šias įstaigas kreiptis“, – pasakojo ekspertė. Pagal 2008 m. Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikaltimų biuro statistiką, prekybos žmonėmis aukomis tapo apie 12,3 mln. žmonių visame pasaulyje. Ekspertų tvirtinimu, Lietuvoje prekybos žmonėmis mastai yra didžiausi tarp Baltijos valstybių, tačiau oficialios statistikos nėra dėl reiškinio latentiškumo. 

Globos namų direktorius: auklėtinės kenčia nuo hormonų audrų 

Šalia Varėnos įsikūrę vaikų globos namai „Spengla“ prieš penkerius metus laikraščių antraštėse buvo linksniuojami ne iš pačios geriausios pusės. Teigta, kad šių namų auklėtiniai gyvena nežmoniškomis sąlygomis, yra neglobojami, o merginos verčiasi prostitucija. Aštuntą mėnesį šiems namams vadovaujantis direktorius Aivaras Vyšniauskas neslėpė, kad kai kurie faktai yra teisingi, nes trūksta nuolatinio darbo su vaikais, o kai kurios merginos iš tiesų verčiasi seniausia profesija. „Pas mus ateina fiziškai, emociškai sužaloti vaikai. Auklėtiniai dažnai pabėga iš globos namų, nes jiems čia negerai. Vaikai bėga pas tėvus, o paauglės – pas vyrus.
Viena 16 metų mergina, kuri gerai elgėsi socializacijos centre, per Kalėdas buvo atvykusi pas mus, tačiau dėl hormonų audrų nuolatos bėgdavo pas vyrus. Bandžiau su ja kalbėtis apie tai, ką ji nori veikti, apie jos ateitį, tačiau paskutinę atostogų dieną pabėgo pas kažkokius vyrus Kaune. Savo draugėms gyrėsi, kad laiką leido viešbutyje, kad dirbo prostitute“, – pasakojo A. Vyšniauskas. Direktorius teigė, kad lytinis švietimas yra viena iš mokomųjų programų, tačiau net 11 globos namų auklėtinių yra lytiškai aktyvios, patiria hormonų audras ir ieško ekstremalių patirčių. „Mūsų praktikoje dar nėra buvę atvejų, kad merginos būtų įdarbintos, tačiau, jeigu mes (globos namų darbuotojai – Alfa.lt) jų neauklėsime, nėra garantijų, kad tapusios pilnametės jos nedirbs prostitutėmis“, – teigė direktorius. Prieš patekdami į globos namus, vaikai augo labai sunkiomis, tiesiog nežmoniškomis sąlygomis, todėl jų būklė dažnai būna kritinė. A. Vyšniauskas pasakojo, kad neseniai atvyko šešiolikmetis vaikinas, neturintis jokių socializacijos pagrindų, elgėsi kaip žvėrelis. „Valstybė savo rūpestį deklaruojame ne darbais, o žodžiais. Kalbame, kaip vaikams blogai, bet ypatingo dėmesio jiems trūksta. Nėra finansinės paramos, todėl jauni žmonės negali dirbti. Žinoma, vaikai apsirengę, pavalgę, nusiprausę, tačiau jų dvasinis pasaulis nesikeičia, nes darbuotojai nesišypso, o aš negaliu šito pakeisti, – patarimus valstybinėms institucijoms dalijo A. Vyšniauskas. – Reikia perėjimo nuo globos namų link bendruomenės. Vaikų teisės tarnybos neskiria globos, kai reikia, nes laukia iki paskutinės akimirkos, o mes jau gauname visiškai nukankintus vaikus. Kalbama, kad nori uždaryti visus globos namus. Aš mielai juos uždaryčiau dabar, tačiau kur tie vaikai eis? Pirma, reikia versti šeimą susitvarkyti ir tada grąžinti vaiką, antra, reikia ieškoti vaikui globos, trečia – sudaryti šeimos sąlygas globos namuose. Misija sunki, tačiau reikia lūžio valdžioje, ir pokyčiai bus įmanomi.“ 

Verbuoja net ir savo giminaičius

 Organizacijos „Caritas“ projekto „Prekyba žmonėmis ir prostitucijos aukoms“ Kauno skyriaus koordinatorė Jolita Juškevičienė pasakojo, kad šiandieninės tendencijos pasikeitė, ir nebegalima kalbėti vien apie prostituciją. „Lietuvoje sparčiai plinta prekyba žmonėmis įvairiems nusikaltimams vykdyti: išvežami jauni vaikinai ir merginos, kad vogtų, sukčiautų. Taip pat tarp nusikaltėlių vis dažnesnės tampa fiktyvios santuokos, nes už tai negresia jokia atsakomybė. Į Lietuvos „Caritą“ kasmet kreipiasi vidutiniškai šimtas žmonių, nukentėjusių nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, tačiau teismuose užfiksuota vidutiniškai tik dešimt bylų per metus“, – pasakojo J. Juškevičienė.

Su nukentėjusiosiomis dėl prostitucijos dirbanti moteris aiškino, kad jos apsigauna dėl darbo pasiūlymų, kur skelbiama, kad merginos užsiims konsumacija (tai – bendravimas, pasikalbėjimas, kompanijos klientams palaikymas, jokio intymumo – Alfa.lt past.). Išvykusios pamato, kad vien iš bendravimo su klientais neužsidirbs. Merginos lieka skolingos už pragyvenimo išlaidas, todėl yra verčiamos dirbti prostitutėmis. „Baimė dėl to, kas atsitiko, nemiga, depresija, suicidinės mintys… Tokie jausmai kankina namo grįžusias merginas. Baisiausia, kad merginas neretai parduoda net ir giminaičiai, kurie verbuoja tetas, pusbrolius…“ – aiškino koordinatorė J. Juškevičienė.

Narkotikai – būdas „prisijaukinti“

 Merginos iš vergovės bando pabėgti įvairiai: kreipiasi į policiją, prašo praeivių pagalbos, bando kalbėtis su klientais. Tačiau pasitaiko atvejų, kai sąvadautojai „išsunkia“ merginas: šios praranda savo emocinę, fizinę jėgą. Dažni atvejai, kai merginas bandoma „prisijaukinti“ narkotinėmis medžiagomis. Kai kurios yra apsvaiginamos ir prie narkotikų pripratinamos jau Lietuvoje, kitos – išvežtos į užsienį.

Elena Varnauskaitė

 Publikuota 2014 m. gegužės 17 d. www.alfa.lt

Prekeiviai žmonėmis sugundo pažadais

Gegužės 5 dieną Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Birštono policijos komisariato Viešosios policijos poskyrio specialistė Milda Vokietaitytė į Birštono savivaldybę ir Birštono gimnaziją pakvietė Lietuvos „Carito” Kauno skyriaus socialines darbuotojas Jolitą Juškevičienę ir Justiną Stakaitytę.

Lektorė Jolita Juškevičienė Birštono savivaldybės salėje Birštono savivaldybės administracijos, Socialinės paramos ir vaiko teisių apsaugos, Švietimo, kultūros ir sporto, Teisės ir personalo skyrių specialistams ir Birštono PK pareigūnams skaitė paskaitą „Prekyba žmonėmis”.

Justina Stakaitytė 9–11 klasių Birštono gimnazijos moksleivius supažindino su prekybos žmonėmis formomis, pasakojo tikras nukentėjusiųjų istorijas ir aiškino, kaip nepatekti į prekeivių rankas, kaip elgtis išvykstant į užsienį, kur kreiptis pagalbos.

Šių paskaitų tikslas – supažindinti specialistus ir moksleivius apie galimas grėsmes, kokių būtina imtis atsargumo priemonių, siekiant netapti prekybos žmonėmis auka, taip pat žinoti kur kreiptis pagalbos.

Prekyba žmonėmis Lietuvoje yra aktuali problema. Ši nusikalstama veikla įgauna vis naujas formas (seksualinis išnaudojimas, priverstinis darbas ar elgetavimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, fiktyvios santuokos, ypač nepilnamečių gabenimas į užsienį nusikalstamoms veikos atlikti ir pan.).
 

„Prekyba žmonėmis – žmonių verbavimas, pervežimas, perdavimas, slėpimas ar jų priėmimas gąsdinant, panaudojant jėgą ar kitas prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formas, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu arba mokant ar priimant pinigus ar kitą naudą tam, kad būtų gautas kito tą žmogų kontroliuojančio asmens sutikimas siekiant išnaudoti. Išnaudojimas apima kitų asmenų išnaudojimą prostitucijos forma ir kitas seksualinio išnaudojimo formas, priverstinį darbą ar paslaugas, vergiją ar veiklą, panašią į vergiją, tarnystę ar organų pašalinimą” (Protokolas dėl prekybos žmonėmis, ypač moterimis ir vaikais, prevencijos, sustabdymo bei baudimo už vertimąsi ja, papildantis Jungtinių Tautų Organizacijos Konvenciją prieš tarptautinį organizuotą nusikalstamumą (ratifikuota 2003-04-22; Valstybės žinios, 2003-05-21, Nr. 49-2166).