Category: Straipsniai – 2014

Eu­ro­pos Par­la­men­tas (EP) pri­ėmė tei­siš­kai ne­įpa­rei­go­jan­čią re­zo­liu­ci­ją, ku­ria siū­lo ne­tai­ky­ti bau­džia­mo­sios at­sa­ko­my­bės pros­ti­tu­tėms. Su pros­ti­tu­ci­jos au­ko­mis dir­ban­tys ne­vy­riau­sy­bi­nin­kai ti­ki­si, kad Sei­mas at­siž­velgs į šį siū­ly­mą. Ta­čiau kai ku­riems po­li­ti­kams ky­la klau­si­mas, ar mū­sų vi­suo­me­nė jau su­bren­du­si to­kiems po­ky­čiams.

EP nuo­mo­ne, veiks­min­giau­sia su pros­ti­tu­ci­ja ko­vo­ti pa­gal Šiau­rės ša­lių mo­de­lį. Jis nu­ma­to, kad bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė tai­ko­ma sek­sua­li­nių pa­slau­gų pir­kė­jams, o ne pros­ti­tu­tėms. Pros­ti­tu­ci­ja yra ver­ti­na­ma kaip žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mas.

Kaip pa­žy­mi eks­per­tai, Lie­tu­vo­je pros­ti­tu­ci­jos prob­le­ma yra la­bai opi. Įsta­ty­mai nu­ma­to, kad sek­sua­li­nių pa­slau­gų tei­kė­jams ir jų pir­kė­jams tai­ko­ma ad­mi­nis­tra­ci­nė at­sa­ko­my­bė. Ta­čiau toks reg­la­men­ta­vi­mas to­li gra­žu ne­to­bu­las – pros­ti­tu­čių su­lai­ko­ma ir nu­bau­džia­ma ne­pa­ly­gin­ti dau­giau nei be­si­nau­do­jan­čių­jų jų pa­slau­go­mis.

Da­vė re­zul­ta­tų Švedijoje

Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ša­lys pros­ti­tu­ci­jos prob­le­mą ver­ti­na ir spren­džia skir­tin­gai. Pa­vyz­džiui, kai kur ma­no­ma, kad pros­ti­tu­ci­ja yra tik vie­na iš dar­bo for­mų, o ge­riau­siai ja už­sii­man­čias mo­te­ris ga­li­ma ap­sau­go­ti pa­ge­ri­nant jų „dar­bo są­ly­gas“ ir pa­ver­tus pros­ti­tu­ci­ją „sek­sua­li­nių pa­slau­gų tei­ki­mo“ pro­fe­si­ja. Pa­gal šį re­gu­lia­vi­mo mo­de­lį pros­ti­tu­ci­ja bei su­si­ju­si veik­la yra tei­sė­ta ir re­gu­liuo­ja­ma, o mo­te­rys ga­li lais­vai sam­dy­ti va­dy­bi­nin­kus, ku­rie taip pat ži­no­mi kaip są­va­dau­to­jai. Są­va­da­vi­mas yra tei­sė­tas Ny­der­lan­duo­se, Vo­kie­ti­jo­je, Aus­tri­jo­je ir Da­ni­jo­je. Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je, Pra­ncū­zi­jo­je ir Ai­ri­jo­je nu­ma­ty­ta vi­siš­ka ar­ba da­li­nė pros­ti­tu­ci­ja už­sii­man­čių as­me­nų bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė ar­ba to­kia at­sa­ko­my­bė nu­ma­ty­ta už tam ti­krą to­kių as­me­nų veik­lą, pa­vyz­džiui, siū­ly­mą­si.

Šve­di­jo­je, Suo­mi­jo­je ir ES ne­prik­lau­san­čio­je Nor­ve­gi­jo­je spren­džiant pros­ti­tu­ci­jos prob­le­mą tai­ko­mas va­di­na­ma­sis Šiau­rės ša­lių mo­de­lis. Ten pros­ti­tu­ci­ja ver­ti­na­ma kaip žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mas ir smur­to prieš mo­te­ris at­mai­na. Pa­vyz­džiui, Šve­di­jo­je nuo 1999 me­tų pros­ti­tu­ci­ja be­si­ver­čian­tys as­me­nys nė­ra bau­džia­mi, bet šių pa­slau­gų pir­ki­mas – kri­mi­na­li­zuo­tas. Ki­taip ta­riant, nu­si­kal­ti­mą da­ro per­kan­ty­sis sek­sua­li­nes pa­slau­gas, o ne tas, ku­ris jas tei­kia.

To­kia tvar­ka da­vė re­zul­ta­tų. Nu­ro­do­ma, kad da­bar Šve­di­jo­je pros­ti­tu­ci­ja už­sii­ma ge­ro­kai ma­žiau žmo­nių nei kai­my­nė­je Da­ni­jo­je, kur sek­sua­li­nių pa­slau­gų tei­ki­mas yra tei­sė­tas ir kur yra ma­žiau gy­ven­to­jų. Įsi­ga­lio­jęs įsta­ty­mas tu­rė­jo įta­kos ir vie­šo­sios nuo­mo­nės pa­si­kei­ti­mui. 1996 me­tais 45 proc. mo­te­rų ir 20 proc. vy­rų pri­ta­rė tam, kad sek­sua­li­nes pa­slau­gas per­kan­tiems vy­rams bū­tų nu­ma­ty­ta bau­džia­mo­ji at­sa­ko­my­bė. 2008 me­tais tam pri­ta­rė 79 proc. mo­te­rų ir 60 proc. vy­rų. Be to Šve­di­jos po­li­ci­ja tvir­ti­na, kad Šiau­rės ša­lių mo­de­lis tu­rė­jo at­gra­so­mą­jį po­vei­kį pre­ky­bai žmo­nė­mis sek­sua­li­nio iš­nau­do­ji­mo tiks­lais.

Ge­riau­sia galimybė

Lie­tu­vos “Ca­ri­to” pro­jek­to „Pa­gal­ba pros­ti­tu­ci­jos ir pre­ky­bos žmo­nė­mis au­koms“ koor­di­na­to­rės Kris­ti­nos Mi­ši­nie­nės tei­gi­mu, pros­ti­tu­ci­ja yra la­bai rim­ta prob­le­ma. „Iš ti­krų­jų tai kles­ti ša­lia mū­sų, mū­sų ma­žo­je ša­ly­je“, – sa­kė ji.

To­kie so­cia­li­niai reiš­ki­niai kaip pros­ti­tu­ci­ja ne­tu­ri vie­nos prie­žas­ties. Pa­sak K.Mi­ši­nie­nės, skur­das, pa­klau­sa, ki­to­kio pa­si­rin­ki­mo ne­bu­vi­mas stu­mia tam ti­kras pa­žei­džia­mas žmo­nių gru­pes į ri­zi­kos zo­ną. Žmo­nių iš­nau­do­ji­mas pros­ti­tu­ci­jai yra ly­di­mas ki­tų nu­si­kal­ti­mų. No­rint, kad vi­suo­me­nė bū­tų svei­kes­nė, at­vi­res­nė, to­le­ran­tiš­kes­nė, bū­ti­na iš es­mės spręs­ti šią prob­le­mą.

Mū­sų ša­ly­je nu­ma­tant reg­la­men­ta­vi­mą, pa­gal ku­rį bau­džia­mi tiek sek­sua­li­nių pa­slau­gų tei­kė­jai, tiek pir­kė­jai, at­ro­dė, jog tai ge­ra iš­ei­tis ko­vo­jant su pros­ti­tu­ci­ja ir ją ma­ži­nant. Ta­čiau, K.Mi­ši­nie­nės nuo­mo­ne, pra­kti­ko­je įsta­ty­mas yra la­bai pra­stai tai­ko­mas. Anot jos, per me­tus nu­bau­džia­ma ge­ro­kai dau­giau pros­ti­tu­ci­ja be­si­ver­čian­čių as­me­nų nei jų klien­tų. „Šian­dien link­tu­me į tai, kad tas įsta­ty­mas nė­ra efek­ty­vus. Ko ge­ro, jis ir vals­ty­bės lė­šų nau­do­ja tuš­čiai, taip pat ne­už­ker­ta ke­lio ko­rup­ci­jai ir tu­ri ma­žai įta­kos pros­ti­tu­ci­jos reiš­ki­nio ma­ži­ni­mui. Įsta­ty­mas, bau­džian­tis pros­ti­tu­ci­ja be­si­ver­čian­čius as­me­nis, bū­ti­nai tu­ri bū­ti ly­di­mas so­cia­li­nio pa­slau­gų vys­ty­mo tiems, kas no­rė­tų pa­si­trauk­ti iš pros­ti­tu­ci­jos. Be ke­lių ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų frag­men­tiš­kos pa­gal­bos, vals­ty­bė nie­ko ne­ga­li pa­siū­ly­ti no­rin­tiems iš­trūk­ti iš šio liū­no“, – ap­gai­les­ta­vo ji.

K.Mi­ši­nie­nė ma­no, kad Šiau­rės ša­lių mo­de­lis – ge­riau­sia, ką šian­dien ga­li­ma pa­siū­ly­ti vi­suo­me­nei. Nors mums iki Skan­di­na­vi­jos vals­ty­bių vi­suo­me­nės iš­si­vys­ty­mo yra to­li, o žmo­gaus tei­sių pa­žei­di­mai nė­ra ver­ti­na­mi kaip itin svar­būs. „Tas mo­de­lis kal­ba apie tai, kad ne­ga­li­me nau­do­ti ki­tų žmo­nių, no­rė­da­mi pa­ten­kin­ti sa­vo po­rei­kius. Ma­nau, la­bai svar­bu ir tai, jog šis mo­de­lis siun­čia ži­nu­tę įvai­riems vi­suo­me­nės sluoks­niams ir vi­siems gy­ven­to­jams, kad ne­ga­li­ma pirk­ti ki­to žmo­gaus“, – pa­brė­žė ji.

Pros­ti­tu­čių su­lai­ko­ma dau­giau nei klientų

Vil­niaus aps­kri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to Vie­šo­sios tvar­kos val­dy­bos Eko­lo­gi­jos ir tei­sės pa­žei­di­mų pre­ven­ci­jos sky­riaus lai­ki­no­jo vir­ši­nin­ko Mi­ros­la­vo Pa­žu­sins­kio tei­gi­mu, ver­ti­ma­sis pros­ti­tu­ci­ja ar nau­do­ji­ma­sis to­kio­mis pa­slau­go­mis už­trau­kia bau­dą nuo 300 iki 500 li­tų. Jei­gu su­lai­ko­mas to­kia nuo­bau­da jau baus­tas žmo­gus, jam ga­li bū­ti tai­ko­ma bau­da nuo 500 iki 1 tūkst. li­tų ar­ba ad­mi­nis­tra­ci­nis areš­tas iki 30 par­ų.

Pa­sak M.Pa­žu­sins­kio, pros­ti­tu­čių su­lai­ko­ma ge­ro­kai dau­giau ne­gu jų klien­tų. Jo va­do­vau­ja­mas sky­rius sau­sio mė­ne­sį su­lai­kė 23 pros­ti­tu­ci­ja be­si­ver­čian­čias mo­te­ris. Per šį lai­ką ne­su­lai­ky­tas nė vie­nas pros­ti­tu­čių pa­slau­go­mis be­si­nau­do­jan­tis as­muo. Esą la­bai su­nku įro­dy­ti sek­sua­li­nių pa­slau­gų pir­ki­mo fak­tą, nes jas tei­kian­čios mo­te­rys tei­gia, kad su jo­mis už­tik­ti vy­rai – jų vai­ki­nai. „Jos jo­kiais bū­dais ne­pa­sa­ko, kad tai yra žmo­gus, ku­ris su­mo­kė­jo už pa­slau­gą“, – aiš­ki­no M.Pa­žu­sins­kis. Su­lai­ky­ti pros­ti­tu­tes ge­ro­kai leng­viau – klien­tais ap­si­me­tu­siems par­ei­gū­nams pa­kan­ka su­si­tar­ti dėl ly­ti­nių san­ty­kių ir kai­nos, už­fik­suo­ti, kad mo­te­ris pa­pra­šo pi­ni­gų. „Pa­gal teis­mo pra­kti­ką to už­ten­ka, kad bū­tų ga­li­ma įro­dy­ti ver­ti­mą­si pros­ti­tu­ci­ja“, – sa­kė par­ei­gū­nas.

M.Pa­žu­sins­kis ne­siė­mė ver­tin­ti, ar da­bar­ti­nis tei­si­nis reg­la­men­ta­vi­mas yra ge­ras, ar ne­rei­kė­tų jo keis­ti. Anot jo, tai – po­li­ti­kų rei­ka­las, o po­li­ci­ja tik vyk­do įsta­ty­mus.

Po­žiū­ris tu­ri keistis

Pra­ėju­sią Sei­mo ka­den­ci­ją tuo­me­tis par­la­men­ta­ras Man­tas Va­raš­ka siū­lė pa­nai­kin­ti ad­mi­nis­tra­ci­nę at­sa­ko­my­bę už ver­ti­mą­si pros­ti­tu­ci­ja ir nu­ma­ty­ti griež­tes­nę at­sa­ko­my­bę są­va­dau­to­jams bei pre­kei­viams žmo­nė­mis. Ta­čiau šie siū­ly­mai taip ir ne­įgy­ven­din­ti.

Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­to (TTK) pir­mi­nin­ko Ju­liaus Sa­ba­taus­ko nuo­mo­ne, skan­di­na­viš­kas pros­ti­tu­ci­jos spren­di­mo mo­de­lis rei­ka­lau­ja vi­siš­kai pa­keis­ti mū­sų po­li­ti­kų ir vi­suo­me­nės po­žiū­rį į šią pikt­žaiz­dę. Jis pa­žy­mė­jo, kad di­džio­ji dau­gu­ma pros­ti­tu­ci­jos pa­slau­gų tei­kė­jų tuo už­sii­ma, nes dėl vie­no­kių ar ki­to­kių prie­žas­čių ir są­ly­gų yra pri­vers­ti tai da­ry­ti. „Ly­čių pra­sme pros­ti­tu­ci­ja dau­giau­sia už­sii­ma mo­te­rys. Tai reiš­kia, kad tu­ri keis­tis po­žiū­ris ir į mo­te­rį. Pros­ti­tu­ci­jos pa­slau­gas per­kan­tys žmo­nės no­ri iš­reikš­ti sa­vo do­mi­na­vi­mą, pa­ten­kin­ti ag­re­si­ją. Kar­tu tai yra pros­ti­tu­ci­ja už­sii­man­čio žmo­gaus men­ki­ni­mas“, – aiš­ki­no par­la­men­ta­ras.

J.Sa­ba­taus­kas ma­no, kad EP re­zo­liu­ci­ją ver­ta aps­vars­ty­ti Sei­mo TTK. Anot jo, tu­rė­tu­me ar­tė­ti prie at­sa­ko­my­bės pa­nai­ki­ni­mo pros­ti­tu­ci­ja be­si­ver­čian­tiems as­me­nims ir siek­ti už­kirs­ti ke­lią to­kių pa­slau­gų pir­ki­mui. Ar pa­vyks ar­ti­miau­siu me­tu Lie­tu­vo­je įgy­ven­din­ti šiau­rie­tiš­ką mo­de­lį? Par­la­men­ta­ras lei­do su­pras­ti ma­nan­tis, kad vi­suo­me­nė to­kiems po­ky­čiams dar ne­pa­si­ren­gu­si. „Klau­sia­te, ar vi­suo­me­nė tam pri­bren­du­si? Ma­no klau­si­mas bū­tų ki­toks – kiek mū­sų vi­suo­me­nė su­bren­du­si to­kiam mąs­ty­mui, ku­ris yra Šiau­rės ša­ly­se ne tik šio­je sri­ty­je, bet aps­kri­tai?“ – klau­sė jis.


Roberta Tracevičiūtė

Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto nariai siūlo bausti sekso pirkėjus. Jų nuomone, tai leis veiksmingiau kovoti su prostitucija. Europarlamentarai su nerimu pažymi, kad dėl skurdo ir ekonominių sunkumų vis daugiau moterų ir mergaičių priverstos užsiimti prostitucija.

EP komitetas mano, kad geriausias būdas kovoti su prostitucija yra vadinamasis Šiaurės šalių modelis, pagal kurį baudžiamoji atsakomybė taikoma sekso pirkėjams, o ne prostitutėms. Pagal šį modelį prostitucija vertinama kaip žmogaus teisių pažeidimas ir smurto prieš moteris atmaina.

ES šalys turėtų stiprinti kovą su prekyba žmonėmis, pažymima teisiškai neįpareigojančioje EP rezoliucijoje. Europos Komisijos duomenimis, 62 proc. žmonių pardavimo atvejų yra susiję su seksualiniu išnaudojimu, o 96 proc. tokio išnaudojimo aukų yra moterys ir mergaitės.

Europarlamentarai pabrėžia būtinybę šviesti visuomenę ir padėti seksualinio išnaudojimo aukoms vėl į ją integruotis. Jie ragina visas ES šalis numatyti programas, skirtas padėti prostituciją patyrusioms moterims rasti kitų būdų užsidirbti. Šiam tikslui valstybės turi sutelkti ir nevyriausybines organizacijas, policiją, medicinos ir socialinės pagalbos tarnybas.

Tauris Stauskis 

Kauno apskrities VPK Prevencijos skyriaus viršininkas

Pastebime, kad sunkmečiu vis daugiau moterų susigundo eiti tokiu keliu, kad pajamos būtų didesnės. Yra logikos, kad būtų baudžiamas ne tik paslaugas teikiantis asmuo, bet ir jas perkantis. Taip, būna tokių atvejų, kai sekso pirkėjas prisipažįsta ką tik pasinaudojęs paslauga arba einantis pasinaudoti. Dažniausiai taip nutinka prie užsimaskavusių, atseit masažuotojų paslaugas teikiančių, prostitučių durų. Pastebime ir tai, kad šis verslas tampa labai uždaras. Tos moterys turi savo klientų telefonų numerius ir jei mato, kad skambinama iš nepažįstamo numerio, neatsiliepia. Jos nerizikuoja. Klientus pažįsta iš balso. Atsitiktinis klientas į tariamą masažo saloną patenka labai retai. Šis verslas tampa vis rafinuotesnis. Dar visai neseniai populiarūs buvę masažo salonų skelbimai visai kitu lygiu persikėlė į interneto pažinčių puslapius. Pavyzdžiui, toks skelbimas: “Sunki finansinė padėtis, ieškau draugo, kuris paremtų.” Tiesiogiai nepasakoma, apie ką kalba, tačiau visi supranta, kad tai – prostitucija. Supranta ir policija, bet juk skelbime ieškoma draugo. Gerai, priims tą įstatymą ir mes bausime. Bet klausimas – ar tikrai tai duos naudos, kurios tikimasi? Viskas aišku, kai merginos pagaunamos gatvėje, atimami dokumentai ir jos įdarbinamos. Tai yra aiškiai apibrėžta įstatymais ir numatyta atsakomybė Baudžiamajame kodekse. Tačiau prostitucija daugeliu atveju verčiamasi savanoriškai. Kaip reikės įrodyti, kad tai buvo smurtas prieš moterį? Kaip elgtis, jei ji teisėjui aiškins, kad jai buvo gerai? Tai kaip nubausti tą sekso pirkėją? Į europarlamentarų siūlymą žiūrint paviršutiniškai, viskas atrodo labai gerai – nebus paklausos, tuomet mažės ar išnyks pasiūla. Tačiau reikėtų platesnio požiūrio ir sprendimų būdų.

Jolita Juškevičienė

“Lietuvos Caritas” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja

Tikrai šis pasiūlymas labai džiugina. Pirmiausia dėl to, kad šis Europos Parlamento siūlymas patvirtina nuostatą, jog prostitucija yra žmogaus teisių pažeidimas ir smurto prieš moteris forma. Laikantis tokios pozicijos, logiška, kad legalizuoti prostituciją yra nusikaltimas žmogaus teisėms, nusikaltimas prieš moteris. Lietuvos “Caritas”, matydamas prostitucija besiverčiančių moterų skausmą, kančią, pažeminimą, socialinę atskirtį, taip pat laikosi šios nuostatos. Pritariame, kad skurdas ir ekonominiai sunkumai vis daugiau moterų ir mergaičių pastūmėja į prostituciją. Kita logiška išvada: prostitucija besiverčiančioms moterims reikia teikti pagalbą, kurti išėjimo iš prostitucijos programas, kovoti su moterų socialine atskirtimi ir skurdu. Šioms moterims reikia pagalbos integruojantis į visuomenę, ieškant darbo, gydantis prostitucijos sukeltas traumas. Ir paskutinis iš šios nuostatos išplaukiantis dalykas – norint realiai kovoti su prostitucija, reikia bausti klientą. Klientas sukuria paklausą, o suteneriai išnaudoja moteris ir kraunasi pelną, stengdamiesi tą paklausą patenkinti. Klientas yra prostitucijos variklis, dėl kurio šis žmogaus teises pažeidžiantis reiškinys egzistuoja. LR įstatymai numato administracinę atsakomybę už seksualinių paslaugų pirkimą, tačiau realiai matome visišką klientų nebaudžiamumą. Atsakomybės naštą Lietuvoje neša tik moterys, kurių kasmet nubaudžiama keli šimtai, o klientams surašomi vos keli protokolai. Klientai nesulaukia netgi simbolinės bausmės – visuomenės pasmerkimo. Spaudoje, internete, televizijoje galima nuolat pamatyti per reidus policijos sulaikytas moteris, raustančias, verkiančias, iš gėdos besidengiančias veidus, tačiau susigėdusio kliento veido neapšviečia jokia fotoaparato blykstė ar televizijos kamera. Tikimės, kad šis Europos Parlamento pasiūlymas taps realiai veikiančiu įstatymu Lietuvoje.

Darius Marčiulaitis 

Vyrų krizių centro teisininkas

Šiuo metu Lietuvoje Administracinių teisės pažeidimų kodekse atsakomybė yra numatyta tiek prostitucija užsiimančiam asmeniui, tiek perkančiajam tas paslaugas. 1999 m. Švedijoje įsigaliojo modelis, pagal kurį prostitucija užsiimantis asmuo nėra baudžiamas, nors pati prostitucija nėra legalizuota. Baudžiamas tik klientas. Toks modelis neišsprendė ne tik prostitucijos problemos, bet sukėlė ir kitų problemų. Prostitutės jaučiasi persekiojamos socialinių darbuotojų, kilo migracijos problemos. Pagal švedų modelį prostitutės toliau laisvai siūlo savo paslaugas, ji yra nebaudžiama, baudžiamas tik perkantysis. Jei deklaruojami įstatymo tikslai yra kova su prostitucija, tai rodo, kad šiandien mes pripažįstame prostituciją neteisėta veika ir už tai turi būti baudžiama. Jei pripažįstame, kad prostitucija yra priešinga visuomenės normoms, man nesuprantamas šio įstatymo projekto autorių argumentas, kad reikia nebausti prostitucija užsiimančių asmenų dėl jų pažeidžiamumo ar sunkios padėties. Man tai skamba kaip sakymas, kad turime nebausti vagies, nes jis vagia todėl, kad jam sunku pragyventi. Kaip rodo statistika, daugiau kaip 50 proc. asmenų, užsiimančių prostitucija, būna baudžiami antrą kartą. Tai rodo, kad asmenys, užsiimantys prostitucija, žino, kuo užsiima, linkę daryti pakartotinius pažeidimus, nėra linkę pasitaisyti. Atrodo, kad tokiu įstatymo modeliu nesiekiama išspręsti ar pažaboti pačios prostitucijos kaip reiškinio. Asmuo, užsiimantis prostitucija, ir toliau ja užsiims, tik jam nebus taikoma jokia atsakomybė (jis toliau nebus socialiai draustas, nebus kaupiama senatvės pensija ir t.t.), jį tik greičiausiai persekios kokie nors socialiniai darbuotojai, padidės lytiškai plintančių ligų rizika ir pan., o tik perkančiajam bus taikoma baudžiamoji atsakomybė.


Diana Krapavickaitė

Publikuota 2014 m. vasario 26 d. “Kauno diena”

Nekalta pažintis internete ar kavinėje – tik vienas žingsnis nuo prostitucijos iki seksualinio moterų išnaudojimo ir prekybos žmonėmis, į kurią dažnai įtraukiami nepilnamečiai.

Alytaus profesinio rengimo centre buvo organizuota prevencinė paskaita „Prekyba žmonėmis“. Paskaitą organizavo Lietuvos Carito vykdomo projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ darbuotojos, kurioje dalyvavo Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2 – ojo poskyrio (toliau – Alytaus aps. VPK ONTS) vyresnysis tyrėjas Giedrius Platūkis.

Moksleivius pareigūnas supažindino su prekybos žmonėmis problema ir sparčiai besiplečiančiomis ir įvairėjančiomis prekybos žmonėmis formomis. Taip pat papasakojo kokius verbavimo būdus naudoja išvežėjai ir kaip sugeba apgaudinėti jaunus žmones. Paaiškino, kad skelbimų, kuriuose siūlomas darbas, būna patikimų, tačiau yra ir tokių, kuriuose tyčia viskas aprašoma neaiškiai. Kartais pasiūlymą gautą iš gero draugo ar giminaičio, reikia nuodugniai apsvarstyti. Vyresnysis tyrėjas su mokiniais aptarė realių situacijų pavyzdžių, tokių kaip pažįstamo pasiūlymas padirbėti užsienyje, kuris tampa neatlygintina vergove, išnaudojimu seksualinių paslaugų versle ar dar blogiau – priverstine donoryste. Patarė būti ypač atsargiems bendraujant su internetiniais draugais ir aklai netikėti kas sakoma.
 

Klausytojams, ONTS pareigūnas akcentavo, su kokiomis skaudžiomis tiek fizinėmis, tiek psichologinėmis pasekmėmis susiduria nukentėjusieji ir kaip su tuo kovoja ilgus metus arba net visą gyvenimą. G. Platūkis priminė, kad reikia būti itin atsargiems ir kaip reikia apsisaugoti nuo prekeivių žmonėmis ir neįkliūti į jų spąstus. Paskaitos dalyviams pabrėžė, kur galima ir reikėtų kreiptis pagalbos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Pasak pareigūno, būtina nelikti abejingiems ir žinant tokių atvejų ar kilus įtarimams apie verbavimą informuoti atitinkamas įstaigas apie situaciją.

Po paskaitos Alytaus profesinio rengimo centre, Lietuvos Carito darbuotojos lankėsi Alytaus aps. VPK, bendravo su seksualinę prievartą patyrusiomis merginomis, kurioms nuo šiol teiks psichologinę, teisinę pagalbą.

Susidūrus su prekybos žmonėmis atveju ar įtarus, kad kyla grėsmė, nedelsiant kreipkitės į Alytaus aps. VPK pareigūnus telefonu – (8 315) 55 600, 55 673 arba bendruoju pagalbos telefonu – 112.

Pagalbą prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms teikia Lietuvos Caritas telefonu – 8 631 53 173 arba el. paštu – marijampole@anti-trafficking.lt

Šiaulių apygardos teismas skyrė 14 metų nelaisvės mažamečių prievartautojui ir žagintojui Vladui Gusčiui, nuo kurio nukentėjo šešios mergaitės. Vienai jų nusikaltimo metu buvo vos dvylika metų. Vieną savo aukų prievartautojas laikė įkalinęs dvi paras.

Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjas ryšiams su visuomene Vytautas Jončas informavo, kad paskelbtas nuosprendis mažamečių seksualinio išnaudojimo byloje, kurioje Naujosios Akmenės gyventojas, 1974 metais gimęs Vladas Gustys buvo kaltinamas pelnymosi iš kito asmens prostitucijos, seksualiniu prievartavimu, išžaginimu, vertimu vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas, poveikiu liudytojui, nukentėjusiajam, neteisėtu laisvės atėmimu. Vyro aukomis tapo mažamečiai ir nepilnamečiai.

Vienai jų – vos 12 metų.

Nusikaltimai padaryti 2004, 2008, 2009, 2012 metais Naujojoje Akmenėje. Bylos duomenimis, 2004 metų balandžio 16–17 dienomis V.Gustys automobiliu nepilnametę merginą gabeno į Ispaniją dirbti prostitute. Vėliau šio vyro aukomis tapo mažametės mergaitės, kurios patyrė seksualinę prievartą, buvo žaginamos. Vieną nukentėjusiąją 48 valandas laikė nelaisvėje.

Vyras taip pat kaltinamas tuo, kad nepilnamečiams vaikams rodė pornografinio turinio filmus, vertė vartoti narkotikus, psichotropines medžiagas.

Byloje taip pat nurodoma, kad būdamas suimtas ir laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, skambino, rašė vienai nukentėjusiajai prašydamas, kad ši neduotų prieš jį parodymų. V.Gustys savo kaltę neigė, tačiau teismas konstatavo, kad vyro kaltė yra įrodyta ne tik nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, bet ir kita byloje surinkta medžiaga. Dėl kelių nusikaltimo epizodų (išžaginimo, seksualinio prievartavimo, pornografinio turinio filmų demonstravimo) teismas Naujosios Akmenės gyventoją išteisino.

Už padarytus nusikaltimus teismas V.Gusčiui skyrė 14 metų laisvės atėmimo. Trims nukentėjusiesiems teismo sprendimu jis turės sumokėti 60 tūkstančių litų neturtinei žalai atlyginti. Nuosprendis per 20 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui.


Alvydas Januševičius

Pareigūnai tvirtina, jog iš mūsų šalies vergijon išvežama labai daug žmonių. Aukomis tampa ne tik merginos, bet ir suaugę vyrai, ir paaugliai. Tokie „vergai“ papildo Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Olandijos, Ispanijos, Skandinavijos šalių nelegalių beteisių pastumdėlių gretas. Vieni jų verčiami užsiimti prostitucija, kiti – vagiliauti ar elgetauti, treti – pardavinėti narkotikus ar sukčiauti.

Taikinys – globos namai

Kaip teigia visuomeninės organizacijos „Caritas“ projektų vadovė Kristina Mišinienė, puikiausias tokių „vergvaldžių“ taikinys – beglobiai vaikai. „Ne tik tokie beglobiai, kurie turi namus ir kurių neprižiūri tėvai. Nusikaltėliai dažnai nusitaiko į tikruosius beglobius – vaikų globos namų auklėtinius, – konstatuoja padėtį šimtams nukentėjusiųjų padėjusios vėl grįžti į normalų gyvenimą organizacijos, projekto „Pagalba prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė ir vadovė. – Pikčiausia, kad tokių įstaigų vadovai ir socialiniai darbuotojai abejingai stebi, kaip aplink vaikų globos namus sukiojasi įtartini asmenys, kurie bet kokiomis priemonėmis stengiasi į savo spąstus įvilioti labiausiai pažeidžiamą visuomenės sluoksnį – paauglius. Tuos, kurie neturi patirties nei įgūdžių, nei jiems artimų, juos saugančių žmonių. Tokius galima lengvai paveikti: juos galima įbauginti, apgauti, suvilioti gražiais žodžiais ir pan. Jau įsitikinome, kad pakliuvęs į bėdą paauglys paliekamas bėdoje vienas“, – negailėjo piktų žodžių K. Mišinienė. Ir kad įrodytų savo žodžių teisingumą, pakvietė dalyvauti teisme, kuriame teisiami keturi 22-26 metų jaunuoliai, ketinę „darbams“ į Škotiją išvežti šešiolikmetį Saugų vaikų globos namų (Šilutės raj.) auklėtinį.

Skolos už narkotikus

Iš tikrųjų Klaipėdos apygardos teisme neseniai pradėta nagrinėti prekybos žmonėmis byla. Keturi šilutiškiai sėdo į kaltinamųjų suolą už tai, kad ketino išvežti jiems prasiskolinusį vaikų globos namų auklėtinį, šešiolikmetį Justą (vardas pakeistas – aut. past.) į Škotiją vagiliauti. Ir, ko gero, būtų išvežę, tačiau įbaugintas paauglys, nesulaukęs jokios pagalbos iš vaikų globos namų personalo, apie prekeivių narkotikais ketinimus pranešė policijos pareigūnams.

Tad pernai balandį per bendrą Šilutės, Klaipėdos rajonų bei Tauragės apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnų operaciją buvo sulaikytas Žygimantas Vaičiukas (26 m.), Deivydas Irasikas (22 m.), Tomas Bartkus (25 m.) ir Lukas Maksimavičius (24 m.), kurie ir ketino „įdarbinę“ nepilnametį Škotijoje, atsiimti skolą …už narkotikus. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo ir dar du prekeiviai, tik jie suspėjo pasislėpti nuo teisėsaugos.

Į tokią bjaurią situaciją paauglys pakliuvo, kai apsimetę draugais D. Irasikas su L. Maksimavičiumi ir kitais savo sėbrais, atvažiuodavo „pavaišinti“ Saugų vaikų globos auklėtinių „žole“. Justas prisipažino, jog neatsilaikęs ir jis – pabandęs kvaišalų. Užtat labai greitai sulaukė reikalavimo už tokį „malonumą“ atidirbti – platinti narkotikus (beje, tai tarp narkotikų prekeivių paplitusi schema: „užauginama“ tariamam vartotojui skola, o vėliau jis priverčiamas kvaišalus platinti – aut. past.).

„Atvažiavo dviese prie mokyklos ir pasikvietė mane, – teisme prisiminė pirmąjį pasiūlymą platinti narkotikus Justas. – Į kišenę įkišo maišelį ir pasakė: „Parduosi – 300 litų mums atiduosi, o 100 gali pasilikti sau“. Narkotikai buvo susukti į keletą folijos juostelių. Tačiau ne kartą per televiziją mačiau, kaip gaudo tokius platintojus, tai narkotikus išmečiau į konteinerį“…

Narkotikų prekeiviai tokio Justo akibrokšto nesitikėjo. Atvažiavę savo „dalies“ ir išgirdę, jog šis kvaišalų nepardavė, o išmetė, gerokai paauglį apstumdė. L. Maksimavičius patarė rimtai pagalvoti, kaip padengti skolą ir davė naują „porciją“ narkotikų – 10 „dozių“, kurias privalėjo parduoti ir taip „išlyginti skolą“. Tačiau paauglys ir vėl dalį jų nepardavinėjo: dalį išmetė, dalį – su draugais surūkė.

„Važiuosi atidirbti“

Kai dar maždaug po mėnesio L. Maksimavičius ir D. Irasikas su savo draugeliais susirado Justą, kalba buvo žymiai rimtesnė – už neparduotus narkotikus ir negražintus pinigus Justas buvo įgrūstas į automobilį ir nuvežtas į Petrelių mišką. Čia trumpai drūtai buvo liepta paaugliui „iš kur nori“ gauti pinigų ir padengti susidariusią skolą – 600 litų. O jei ne – teks važiuoti į užsienį ir „atidirbti“ – vogti.
Pasak Justo, jis dar paprieštaravęs – girdi, esąs nepilnametis ir jo per sieną niekas nepraleis. Tačiau jam buvo atkirsta: tu tik pasą pasiimk, o mes jau viskuo pasirūpinsime…

Suvokęs, jog viskas gali baigtis blogai, vaikinukas ėmė slapstytis nuo nuolat prie mokyklos atvažiuojančių kvaišalų prekeivių, kurie per draugus vis ragino gražinti skolą. Jie nuolat siuntė žinutes mobiliuoju telefonu ir Justą spaudė. „Tu esi durnas – tokioj skoloj sėdi, kad nieko kito nelieka – tik važiuoti atidirbti“, – į Justo mobilųjį skriejo tokio ir panašaus turinio žinutės. – „Bilietas jau nupirktas, niekur nesidėsi“, „Jei nesutiksi, „uždubasinsim“…

Paauglį išvežti į užsienį sumąstę jaunuoliai rimtai ėmėsi įgyvendinti savo ketinimus: vienoje tautiečius į Edinburgą (ir kitus Didžiosios Britanijos miestus – aut. past.) vežančioje įmonėje 2013 metų balandžio 5 dienai rezervavo 2 vietas. Užsakymų priėmėjai paskambinęs vyras pranešė, jog į Škotiją važiuos du jo pažįstami, kuriuos reikės paimti ties Dituva esančioje Trevernos degalinėje. Justui buvo liepta susiruošti – 5 valandą ryto būsiąs įsodintas į autobusą, kuris nuveš „kur reikia“.

Kreipėsi į policiją

Išsigandęs paauglys pirmiausiai kreipėsi į Saugų vaikų globos namų (Šilutės raj.) direktorių Eugenijų Judeikį. Tačiau, pasak Justo, direktorius nepanoro kištis į jo reikalus ir pasakė: „Prisidirbai, tai pats ir tvarkykis“…

„Akistatos“ kalbintas minėtų vaikų globos namų direktorius neigė paauglio žodžius. „ Aš pats palydėjau jį iki Šilutės policijos kimisariato, – tvirtino E. Judeikis. – Tačiau Justas kategoriškai atsisakė, kad aš dalyvaučiau apklausoje. Jis pareiškė, kad man girdint jokių parodymų neduosiąs“…
Keista, kad direktorius paauglį paliko prie komisariato durų tarsi pasiklydusį šunelį – girdi, gal kas padės… Juk vaikų globos namų darbuotojai atsako už savo globotinius, privalo rūpintis jais ir padėti bet kokioje situacijoje…

Tad pareigūnams nieko kito neliko kaip išsikviesti Vaikų teisių apsaugos tarnybos specialistą, nes pagal įstatymą, tyrėjas negali apklausti nepilnamečio, kai nedalyvauja šio įstatyminis globėjas.
„Laimė, kad pareigūnai patikėjo įbaugintu paaugliu ir ėmėsi reikiamų veiksmų, kad išvilktų tuos prekeivius į dienos šviesą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Pareigūnai greitai sudarė operatyvinės veiklos planą. Justui buvo pasiūlyta dalyvauti prekeivių suėmimo operacijoje – paauglys turėjo sutikti su prekeivių pasiūlymu ir važiuoti kartu su jais. O tuo tarpu pareigūnai ėmė sekti nusikaltėlius.

Balandžio 5-osios naktį D. Irasikas su dar dviem sėbrais atvažiavo prie Saugų vaikų globos namų ir įsisodino Justą į automobilį. Visi pasuko prie Trevenos degalinės, kur turėjo atvažiuoti žmones į Edinburgą vežantis mikroautobusas. „Atsisveikinimui“ D. Irasikas iš kišenės išsitraukė „žolės“ ir, įdėjęs į plastikinį butelį, padarė neva „taikos pypkę“ – visi parūkė. „Negalėjau atsisakyti, nes būtų įtarę arba vistiek privertę, – teisme pasakoj o Justas. – Po to liepė persėsti į mikroautobusą. Čia jau sėdėjo T. Bartkus, kuris sakėsi palydėsiąs mane „į vietą“ – jis žinojo adresą, kuriuo turi mane pristatyti“.

Buvo sulaikyti

Tačiau paauglys Škotijos nepasiekė. Vos pajudėjus, mikroautobusas buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir T. Bartkus su Justu išlaipinti. O lengvuoju automobiliu atvežusius D. Irasiką bei kartu su juo važiavusį Ž. Vaičiuką sulaikė kitas policijos ekipažas. Vyrukai, pasirodo, buvo apsiginklavę, pas juos rasta narkotikų.

Šiuo metu į teismo posėdžius iš tardymo izoliatoriaus vežiojamas tik vienas įtariamasis – D. Irasikas. Šiam jaunuoliui iškelta dar viena byla – dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.

Kiti įtariamieji nuosprendžio laukia laisvėje. Klaipėdos apygardos prokratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas, surašęs kaltinamąjį aktą dėl vaiko pardavimo, sako, jog surinkta pakankamai duomenų, liudijančių, kad nukentėjęs paauglys nemeluoja. „Teismas įvertins įrodymus ir parodymus ir nuspręs, kas ištikrųjų meluoja, o kas – kaltas“, – sakė R. Ušinskas.

Situacija nevaldoma

Šiuo metu Justą globoja „Carito“ atstovės. Jos pasirūpino, kad šis paauglys būtų perkeltas į saugią terpę – toli nuo vietos, kurioje jis pakliuvo į bėdą. K. Mišinienė džiaugiasi, kad Justas atsigavo, ėmė daugiau pasitikėti savimi, naujoje vietoje susirado draugų.

Saugų vaikų globos namų direktorius E. Judeikis paklaustas, kas daroma, kad apie vaikų globos namus nesisukiotų kvaišalus brukantis jaunimas, suskubo aiškinti, kad jų globos namuose tik kokie penki paaugliai kelia problemų. O dėl važinėjančių aplink, girdi, jie informavę Šilutės policiją. Tačiau, į klausimą kodėl Justas pateko į tokią situaciją ir ar ne darbuotojų pareiga ginti savo auklėtinius, direktorius nieko konkretaus negalėjo pasakyti. Girdi, įtartini vaikai testuojami (ar jie vartoję narkotikus), kad su jais kalbasi specialistai, bet, kad va, tie vaikai visiškai nieko nenori girdėti…

Pikti liežuviai plaka, kad direktorius toks nekalbus ir neveiklus dėlto, kad Justo pardavėjus su kai kuriais vaikų globos namų darbuotojais sieja giminystės ryšiai (ištikrųjų vieno teisiamojo tėvas dirba vienoje mokykloje mokytoju – aut. past.)…

Aplinkiniai gyventojai tvirtina, kad apie globos namus nuolat sukiojasi įtartini automobiliai, kuriais atvažiuojantys jauni žmonės medžioja ne tik paauglius (pratina juos prie kvaišalų, o paskui verčia juos pardavinėti), bet ir paaugles, dažnai jas pradangindami net keletui dienų…

Prekeivius žmonėmis gal ir nuteis. Tačiau ar nukris bent vienas plaukas nuo galvų tų žmonių, kurie atsakingi, kad tokie atvejai ne tik nepasikartotų, bet apskritai nevyktų?

Beje, tai ne pirmas atvejis Tauragės apskrityje, kai vaikai ne tik ketinti išvežti, bet ir buvę išvežti. Prieš porą metų du prekeivius žmonėmis – tauragiškius Sergejų Šavriną (35 m.) ir Valdą Laugalį (29 m.) – už grotų sukišo Norvegijos pareigūnai. Šie niekdariai iš asocialių šeimų prisikalbino 3 paaugles ir vieną vaikinuką, kuriuos išvežė į užsienį ir vertė vogti…

Aurelija Žutautienė

Globos namai, iš kurių neretai ne tik į šeimas, bet ir tiesiog į gatvę bėga paaugliai, buvo ir iš Žemaitijos kilusios Jolantos prieglobstis (vardas pakeistas – DELFI). Atsiradus globėjų porai, Jolanta sakė džiūgavusi kad pagaliau kažkas ją priglaus, rūpinsis kaip savo šeimos nariu. Ir rūpinosi, kol globėjai nenusprendė skirtis.

Viltis pagaliau turėti šeimą subliuško, o tuomet vos trylikos metų mergaitės gyvenimas virto tikru pragaru.

Savo istorija papasakoti sutikusi ne taip seniai pilnametystės sulaukusi Jolanta – niekuo neišsiskiria iš kasdien į universitetą skubančių jaunų merginų. Tiesa, jai teks dar kelis metus praleisti mokyklos suole, kol po truputį sulipdys savo gyvenimą iš šukių. Kone penkeri metai gydomos sielos žaizdos sunkiai gyja. Jolanta sako suprantanti, kad paauglystėje sugriautas jos gyvenimas neturi baigtis dugne, kad reikia bandyti atsitiesti ir eiti toliau. Net jei labai skauda.

„Aš juos pažinojau“

„Tuo metu dar gyvenau globėjos šeimoje. Tačiau ji išsiskyrė, mažai būdavo namuose. Išsiskyrusi ji ėmė ieškoti draugo, palikdavo maisto man ir savo sūnui ir kokią savaitę mes jos nematydavome. Kiti du vaikai toje šeimoje jau buvo suaugę“, – pasakojo Jolanta.

Ji neslėpė, kad laisvai gyventi leidusi globėja ėmė gerokai mažiau domėtis ką ji veikia ir su kokiomis draugėmis bendrauja. Ji su panašaus amžiaus moters sūnumi buvo palikti patys savimi rūpintis. Taigi, ji gana dažnai lankėsi pas draugę, kad tik nebūtų viena. Jolanta sakė nė negalvojusi, kad vieną dieną, einant pas draugę, sutikti pažįstami vyrukai taps jos budeliais. Greičiausiai, jie jau buvo suplanavę, kad tėvų užuovėjos neturinčią vos trylikos metų mergaitę galima priversti dirbti prostitute. O ji nė nenujautė, koks košmaras laukia.

„Neskubėjau sėsti į automobilį, tačiau jie vis kalbino, kad vis tiek važiuoja į tą pusę. Įsėdau į mašiną. Juk juos pažinojau. Kai pamačiau, kad pasuko ne į mano draugės namų pusę, prašiau paleisti. Jie tvirtino, kad tik trumpam užsuks savo reikalais, o po to tikrai nuveš“, – prisiminė Jolanta išgyvento pragaro pradžią.

Trylikametę į neaiškų butą nuvežę vyrai pareiškė, kad ji turės atidirbti jų skolas. „Priešinausi, bet mane sumušė ir vis grasino, kad užmuš, jei priešinsiuosi. Prie manęs jie dar žiauriai sumušė kažkokią mergaitę už tai, kad ji bandė pabėgti, o paskui kažkur išvežė. Daugiau jos nemačiau. Bute buvusi kita mergina sakė, kad geriau paklusti. Kiek teko girdėti vėliau, ji savo noru įsitraukė į prostituciją. Aš to nenorėjau. Bandžiau pasitraukti iš gyvenimo. Sirgau, pjausčiausi rankas, – nuleidusi akis prisipažino Jolanta. – Matyt, jiems buvau nebereikalinga, kai pamatė, kad man ėmė pūliuoti rankos. Vis įtikinėjau, kad manęs jau pasigedo ir ieško. Paleido nueiti į namus, bet prigrasė grįžti. Kitaip žadėjo susirasti. Bet aš atsidūriau ligoninėje“.

Niekam nereikalingo gyvūno gaila visiems, o žmogaus?

Jolanta sakė nesitikėjusi, kad po patirto košmaro, kai buvo žiauriai mušama ir žaginama, jos lauks vienas po kito skaudūs likimo smūgiai. Moteris, prie kurios jis norėjo prisiglausti kaip prie mamos ir pasiguosti, ją atstūmė.

Rūpestingo dėmesio po pragariško smurto ji sulaukė iš visiškai svetimo žmogaus – gydytojo. Būtent jis atvedė policijos pareigūną į ligoninę ir nuramino mergaitę. Gydytojas papasakojo, kad tai geras žmogus, gali jai padėti. Išgydžius kūno žaizdas, sielos žaizdos vis negijo, o kai kurios tik gilėjo – iš ligoninės gydytojas ją siuntė ne į globos namus, o reabilitacijai, kuo toliau nuo patirto košmaro. Tačiau žinojimas, kad ji niekam nereikalinga, globėja, kuri buvo kaip mama, neapkabins ir nepaguos, skaudino ir kėlė pyktį. Kodėl globėja jos atsisakė?

„Tiksliai taip ir nepaaiškino. Tik pasakė, kad keliu jos šeimai grėsmę, o mane paimti esą nori globos namai. Globos namuose sakė, kad globėja pati nebenorėjo manęs matyti. Esą po to, kai tie vaikinai uždarė bute ir žiauriai elgėsi, globėjai tapau visai nebereikalinga, – pasakojo paauglė, – Tuomet ėmiau maištauti prieš visus“.

Į globos namus priversta sugrįžti Jolanta neslepia, ilgai negalėjo jaustis normalia ir apsimesti, kad nieko neįvyko. Košmariški išgyvenimai įsirėžė skaudžiau, nei į ranką pačios smeigti peiliukai. O aplinkiniams buvo paprasčiau ją smerkti, nei suprasti, kas ją slegia ir kodėl ji taip pyksta ant žmonių, kodėl elgiasi kaip išgąsdintas žvėriukas.

„Bėgau iš globos namų, kitaip maištavau, negalėjau mokytis, buvau pikta, kad esu niekam nereikalinga, žeminama, atstumta. Galiausiai išvežė į kitą miestą, į socializacijos centrą“, – pasakojo Jolanta.

Bylos tyrimas vis nesibaigė ir vis neleido kabintis į gyvenimą iš naujo, viską palikus praeityje. „Tik kai viskas pasibaigs, ir žinosiu, kad mano skiaudėjai bus nubausti, nurimsiu. Daug kas bandė atkalbėti, sakė, kad paprasčiau pamiršti kas vyko ir gyventi toliau. Bet kaip pamiršti? Kai žinau, kad aš nenorėjau tokios paauglystės, nenorėjau tapti prostitute, nenorėjau, kad su manim taip žiauriai elgtųsi. Mano kovai su patirtu košmaru pritarė tik „Carito“ darbuotoja, su kuria atsitiktinai susipažinau. Ji man – daugiau nei tik tokias kaip aš globojančios organizacijos darbuotoja“, – sakė mergina.

Byla verčia vėl išgyventi košmarą

Organizacijos atstovai padeda į skurdą patekusioms šeimoms, slaugo ligonius, dirba su moterimis, tapusiomis prostitucijos aukomis, gatvės vaikais, lanko kalinius, padeda grįžusiems iš kalėjimų, globoja senelius ir neįgaliuosius. Tad atsitiktinė pažintis su „Carito“ organizacijos darbuotoja Jolita įvyko moteriai atėjus į vieną socializacijos centrą, kur buvo išsiųsta prieš visuomenę maištavusi Jolanta.

Sužinojusi apie Jolantos gyvenimą, Jolita ėmė domėtis jos byla, kurios tyrimas, jos akimis, vyko gana vangiai. Šiaip ne taip byla pasiekė teismą. Jolantai vėl teko akis į akį susitikti su jaunais vyrais teisme, nors dar buvo nepilnametė ir teismas turėtų sudaryti sąlygas jiems nesusitikti. „Teisėja nusprendė, kad mergaitė jau gana suaugusi ir gali stoti teisme akis į akį su kaltinamaisiais“, – neslėpė pasipiktinimo Jolita.

O Jolantai vėl ėmė slysti žemė iš po kojų – teisme ne tik teko viską smulkiai pasakoti ir išklausyti kaltinamųjų advokatų replikas, kad ji pati dėl visko kalta, bet ir žiūrėti į žmones, kurie iš jos atėmė paauglystę.

Kone po penkerių metų Jolanta tik pradėjo atsitiesti. Sutikti geri žmonės padeda atgauti pasitikėjimą. Socializacijos centre drauge tapusi mergaitė pakvietė į šeimą – jos tėvai Jolantą priėmė kaip savo dukrą, palaiko ir padeda pažinti kitokį gyvenimą. Jolanta sugrįžo ir į mokyklą. Ir kai jau atrodė, kad viskas stoja į savo vėžes, žemė tarsi išslydo iš po kojų. Ilgi metai tikėjimo Jolantai buvo užbraukti vienu žodžiu – nekalti. Ji neslėpė, kad jausmai susipynė tai išgirdus. Negi ji pati kalta, kad neturi šeimos, artimųjų, nieko, kad užstotų prieš skriaudikus?

„Kovosiu toliau. Teisėja į akis man nieko nesakė, bet sužinojau nuomonę apie save, ji viešai pareiškė, kad užtenka pažiūrėti į mane ir viskas aišku“, – neslėpė nuoskaudos Jolanta.

„Carito“ darbuotoja Jolita, jau tapusi ne tik patarėja, bet ir drauge, neslepia, kad tokio akibrokšto taip pat nesitikėjo. Moteris suprato Jolantos skausmą, todėl nusprendė padėti kovoje. Normalios paauglystės taip ir neturėjusi Jolanta sako norinti tik vieno – kad pagaliau išgirstų nieko blogo nepadariusi ir nėra verta pasmerkimo. Jolanta sako sunkiai galinti patikėti, kad vyrukai supranta ką jai teko išgyventi, kaip ją sugniuždė. O ir vieno jų palinkėjimas: „susirask gerą vyrą“, nuskambėjo kaip dar vienas pažeminimas. Juk jie patys ir sugriovė pasitikėjimą žmonėmis.

Rita Gečiūnaitė

Kaip DELFI sakė „Lietuvos Carito“ prevencinės programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Erika Panova, nepilnamečių įtraukimas į nusikalstamas veikas tebėra aktuali problema. Šiuo metu ypač jautri vieta – Lietuvos pasienyje esanti Tauragės apskritis.

Pasak „Carito“ atstovės, dažniausiai vaikai vežami vagiliauti į Skandinaviją, Didžiąją Britaniją, Prancūziją, Olandiją, kitas šalis, nes „pagauti tiesiog deportuojami į Lietuvą“. E. Panovos teigimu, vagiliauti dažniau išvežami vaikinai, tačiau įtraukiamos ir merginos.

Verbavimo būdai

Dažniausiai nusikaltėlių naudojamas nepilnamečių verbavimo būdas – gero kontakto užmezgimas su būsima auka. Dovanojami daiktai, tiesiog būnama „geru žmogumi“, kai jaunuoliui ne geriausias gyvenimo etapas.

Pasak E. Panovos, šiuo požiūriu vaikų globos įstaigų gyventojai – ypač pažeidžiami, nes neturi artimų žmonių, šeimos, kuri galėtų juos apsaugoti: prižiūrėti, paskatinti, pagirti. Piktų kėslų turintys žmonės ypač lengvai pelno meilės ir dėmesio ištroškusių globos įstaigų auklėtinių palankumą.

Informacinės kompanijos organizatorių teigimu, nusikaltimą planuojantys asmenys kontaktus su jaunuoliais mezga ne tik tiesiogiai, bet ir per socialinius tinklus, pažinčių svetainėse, per skelbimus laikraščiuose siūlydami užsidirbti atostogų metu.

„Specialiųjų mokyklų mokiniams darbinis išnaudojamas mažiau grėsmingas. Tačiau jų silpnoji vieta – žmogiško kontakto ieškojimas, per didelis pasitikėjimas nepažįstamais ir net naivumas“, – komentavo DELFI pašnekovė.

Kvietė keliauti, išvežė vagiliauti

Kaip rodo patirtis, nepilnamečiai neretai nukenčia ne tik nuo svetimų, bet ir nuo pažįstamų žmonių, kurie įklampina į vagiliavimą, prostituciją užsienyje ar toje pačioje Lietuvoje.

Paprašyta paminėti konkretų atvejį, informacinės kampanijos koordinatorė minėjo mergaitę, kurią pažįstama pakvietė per atostogas pakeliauti po svečias šalis, tačiau ji buvo išvežta į užsienį ir ten verčiama vagiliauti.

„Tai buvo padaryta apgaulės būdu. Mergaitė to nesitikėjo. Buvo verčiama vogti iš parduotuvių. Daugiau detalių nenorėčiau atskleisti“, – sakė „Lietuvos Carito“ projekto prevencijos vadovė, pridurdama, jog panašiais atvejais būna grasinama ne tik išvežtam asmeniui, bet ir artimai jo aplinkai – šeimai ar draugams.

Pamatė liūdną vaizdą

„Skurdas yra pagrindinė prekybos žmonėmis priežastis“, – konstatavo „Carito“ atstovėpridurdama, jog būtent nepritekliai jaunuolius dažniausiai paskatina pasiduoti pažadams ir gražiems pasakojimams.

Informacijos sklaidai vaikų globos įstaigos buvo pasirinktos dėl čia gyvenančių žmonių pažeidžiamumo. „Kartais atrodo, kad jiems beveik neišvengiama pakliūti į prekybos žmonėmis iniciatorių rankas“, – sakė E. Panova.

Aplankę 4 iš 42 Lietuvoje veikiančių specialiųjų mokyklų, informacinės kampanijos prieš prekybą žmonėmis iniciatoriai pamatė liūdną vaizdą.

Kybartų „Rasos” specialioji mokykla

Vidus niūrus ir tamsus, tame pačiame pastate įrengti ir Kybartų vaikų globos namai.

„Pastebėjome, kad „gudresni“ vaikų globos namų gyventojai dažnai naudojasi specialiosios mokyklos mokinių naivumu, iš jų išviliodami maistą, daiktus“, – pasakojo E. Panova.

Čia mokosi 52 protinę negalią turintys mokiniai nuo 7 iki 21 metų amžiaus. Kalbant su mokyklos direktore, informacinės kampanijos organizatoriams susidarė įspūdis, kad vaikai yra lyg po padidinamuoju stiklu.

Į paskaitą atėjo mišri berniukų ir mergaičių grupė. Susitikimo metu vaikai sunkiai formulavo mintis, bet stengėsi aktyviai įsitraukti ir dalytis savo žiniomis, įsivaizdavimais apie prekybą žmonėmis, apie tai, kaip reikėtų apsisaugoti.

Direktorė teigė, jog paaugliams sunku suvokti elementarius dalykus, sunku suprasti, kodėl kitam vaikui parduotuvėje už 2 litus davė ledą, o jam už 2 centus neduoda, gi ant abiejų užrašyta po 2. Direktorės nuomone, toks auklėtinių naivumas, nepasiruošimas savarankiškam gyvenimui – smarkiai gąsdinantis, nes jie tampa potencialiomis prekeivių žmonėmis aukomis.

Šiaulių „Ringuvos“ specialioji mokykla

Pasak „Lietuvos Carito“ atstovų, tai didelė specialioji mokykla, kurioje šiuo metu mokosi 107 mokiniai.

„Į susitikimą su mumis susirinko gausus būrys moksleivių, su kuriais plačiai diskutavome apie apsisaugojimo nuo įvairių išnaudotojų, smurtautojų galimybes. Paaugliai buvo labai aktyvūs ir drąsiai reiškė savo mintis, rodė susidomėjimą, aiškinosi, kaip būna užverbuojamos aukos.

Sunkiausia moksleiviams buvo suvokti, kaip aukos nesugeba pabėgti nuo prekeivių žmonėmis. Vaikinų supratimu, tokias problemas lengvai galima išspręsti panaudojus fizinę jėgą. Tuo tarpu merginos, išgirdusios realias nukentėjusių asmenų istorijas, liko akivaizdžiai sukrėstos“, – pasakojo organizatoriai.

Skaudvilės specialioji mokykla

Jaukiai įrengtoje, mokinių darbais išpuoštoje įstaigoje šiuo metu mokosi 66 mokiniai. Per paskaitą jaunieji klausytojai buvo nedrąsūs, tylūs, sunku buvo juos prakalbinti. Kalbant su mokyklos darbuotojais, visuomeninės organizacijos atstovams susidarė „tobulos“ mokyklos įvaizdis, tarsi nėra jokių problemų, negalią turintys mokiniai intensyviau prižiūrimi.

„Tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tik išoriškai kuriamas mokyklos įvaizdis, už jos sienų, miestelio bendruomenėje vaizdas – priešingas. Gyventojai, kurie yra aktyviai įsitraukę į vietos socialinį gyvenimą, mums tvirtino, kad specialiojoje mokykloje apstu problemų: moksleivių bėgimas, svaiginimasis, agresijos protrūkiai mokyklos bendrabutyje, girdėta apie seksualinės prievartos atvejus“, – sakė „Lietuvos Carito“ atstovė.

Švėkšnos specialioji mokykla

1967 metais įkurta Švėkšnos specialioji mokykla, skirta vaikams, turintiems elgesio, emocijų ir socialinės raidos sutrikimų. Šiuo metu čia mokosi 89 mokiniai iš įvairiausių Lietuvos vietovių.

3 prevencinių paskaitų metu moksleiviams buvo pristatytos prekybos žmonėmis formos, galimi verbavimo, apsisaugojimo būdai. Turėdami galimybę stebėti jaunuolių tarpusavio bendravimo ypatumus, renginio organizatoriai atkreipė dėmesį, kad ir vaikinai, ir merginos tarpusavio nesutarimus iškart puola spręsti kumščiais, tiek paskaitose, tiek per pertraukas.

„Mūsų 5 valandų viešnagės metu teko pamatyti bent keturias moksleivių muštynes. Vaikų kalboje keiksmažodžiai vartojami tarsi priežodžiai, lyg jie būtų būtini žodžiai sakiniui suformuoti, tačiau labiausiai nustebino, kad į tokį vaikų bendravimą mokyklos psichologė atsako tuo pačiu – keiksmažodžiais“, – įspūdžiais dalijosi informacinės kampanijos rengėjai.

„Carito“ komandą stebino kai kurių darbuotojų abejingumas ir neprofesionalumas savo globotinių atžvilgiu: vaikų neišklausymas, familiarus bendravimas, vaikų šmeižimas bei nuvertinimas, atsainus požiūris į jų praeities išgyvenimus.

„Apsilankėme tik 4 specialiose įstaigose mūsų pažeidžiamiausiems paaugliams, tačiau matyta situacija pakankamai nuliūdino ir prislėgė. Ar padės jiems išvengti nusikaltėlių pinklių mūsų paskaitos, filmukai, bukletai? Ko reikia mokyklų personalui, kad gerbtų vaiko orumą? O gal tai tiesiog neįgyvendinama, nereformavus pačios globos ir ugdymo sistemos?“, – klausė E. Panova.


Ieva Urbonaitė-Vainienė


Publikuota 2013 m. sausio 10 d. www.delfi.lt

Į Lietuvos „Caritą“ per metus pagalbos kreipiasi apie 120 prekybos žmonėmis aukų. Tačiau projekto projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė Kristina Mišinienė yra įsitikinusi, kad tai – tik ledkalnio viršūnė.

Ji „Žinių radijui“ teigė ant rankų pirštų galinti suskaičiuoti atvejus, kai nukentėjusieji pagalbos kreipiasi patys. Daugeliu atveju tai daryti jie yra įpareigojami teisėsaugos insititucijų.

Žmonių išnaudojimas plečiasi

Vaikinas iš mažo provincijos miestelio išvyko uždarbiauti į Vokietiją, ten statybų versle jau darbavosi pusė jo pažįstamų ir kaimynų. Jaunuolis tik nuvažiavęs į vietą suprato, kad statybomis vadinamos vagystės iš vietinių parduotuvių. Tokia istorija – tik viena iš daugelio, kurios nutinka lietuviams, išvykusiems į užsienį.

Daug dažniau tenka išgirsti kalbas apie „parduotas“ lietuvaites, kurių kaina rinkoje – 3000 svarų.

Prie šių žmonių išnaudojimo rūšių prieš metus prisidėjo dar viena.

„Nauja prekybos žmonėmis forma – išnaudojimas nusikaltimams atlikti, sunkiai skinasi kelią į atsakingų pareigūnų, į socialinių darbuotojų, vaikų teisių apsaugos darbuotojų sąmonę“, – „Žinių radijo“ laidoje „Žmogus žmogui“ pasakojo K. Mišinienė.

2012 m. Lietuvoje įvykdyti 44 ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, iš jų 11 pradėta nagrinėti, 16 aukų pripažintos nukentėjusiomis, 39 asmenys patraukti baudžiamojon atsakomybėn, 7 asmenys buvo nuteisti.

Teisėsauga nepadeda

Pašnekovės teigimu, dažnai teisėsaugos specialistai nemato nukentėjimo požymių, sunku surinkti įrodymus.

„Įvykiai atsitinka šalyse, kurios prastai bendradarbiauja su Lietuvos teisėsauga, iš kurių Lietuva metų metus laukia atsakymo. Aš čia konkrečiai turiu omenyje Ispaniją“, – tikino K. Mišinienė.

Specialistės teigimu, dažniausiai išnaudojami socialiai pažeidžiamiausi žmonės. „Tai asmenys, į kuriuos reikia įdėti labai mažai investicijų, o daug lėšų galima uždirbti, juos išnaudojant. Tai yra vienišos motinos, vienišos moterys iš provincijos, neturinčios pakankamo išsilavinimo, bedarbiai asmenys, vyresnio amžiaus vyrai ir moterys, kurie turi tam tikrų įsipareigojimų šeimose, skolų. Žodžiu, tai yra asmenys, kurių socialinis pažeidžiamumas yra akivaizdus“, – dėstė K. Mišinienė.

Publikuota 2014 m. vasario 4 d. www.15min.lt