Category: Straipsniai – 2014

Raseinių rajone dingęs 16-metis atsirado tik tada, kai jį sulaikė Šveicarijos policininkai. Į šią šalį nepilnametis buvo nuvežtas vogti, rašo „Lietuvos rytas“.

Apie šių metų pradžioje dingusį šešiolikmetį Edmundą (vardas pakeistas. – Red.) policijai pranešė jo sesuo. Nepilnametis iš namų išėjo tėvams nepasakęs, nei kur vyksta, nei kada grįš. Kur yra pradingėlis, paaiškėjo vasario pabaigoje, kai Raseinių rajone, Ariogalos seniūnijoje, gyvenantys jo tėvai gavo laišką iš Šveicarijos policijos.

Suviliojo lengvu uždarbiu

Laiške vokiečių kalba paaiškinta, kad nepilnametis su trimis lietuviais sulaikytas dėl plėšimo. Vaikinas dokumentų neturėjo – pareigūnams jis parodė svetimą pasą, pavogtą Kaune. 16-metis paaiškino, kad kažkas įtikino jį savaitei vykti į užsienį ir čia lengvai užsidirbti pinigų.

Paauglys sutiko ir mikroautobusu per Lenkiją bei Vokietiją kartu su kitais asmenimis nuvyko į Prancūziją, o vėliau – į Šveicariją. Nepilnametis gyveno viešbutyje su kitais plėšikavusiais lietuviais, kurie, manoma, jį atgabeno į svetimą šalį.

Apklausė ne tik nukentėjusįjį

Namo grįžęs vaikinas aiškino, kad į Šveicariją buvo nuvykęs pasižvalgyti po zoologijos sodą. Raseinių policijos komisariatas tiria, ar šešiolikmetis buvo įtrauktas į nusikalstamą veiką, o gal tapo prekybos žmonėmis auka.

Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas po to, kai vasario 26 dieną Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Regina Klevinskienė policijai įteikė prašymą išsiaiškinti, kas šešiolikmečiui padėjo išvykti iš Lietuvos, už kieno lėšas jis vyko į svetimą šalį, kas parūpino pasą, apgyvendino viešbutyje.

„Tyrimo metu bus atsakyta, ar paauglys išvyko su svetimais dokumentais, taip pat į kitus klausimus. Jau apklausėme nemažai asmenų, kurie gali būti susiję su šiuo įvykiu“, – sakė Raseinių policijos komisariato vadovas Kęstutis Užemeckas.

15-metis atsitvėrė tyla

Dėl Ariogalos seniūnijoje gyvenančių nepilnamečių dingimo ir jų atsiradimo užsienyje sunerimta buvo ir pernai, tačiau Raseinių policija nesiėmė ryžtingų veiksmų. Apie praėjusią vasarą dingusį penkiolikametį Ovidijų „Caritas“ Šiaulių skyriaus socialinei darbuotojai Marytei Puidokienei pranešė Ariogalos seniūnijos darbuotojai. Netrukus vaikinas buvo sulaikytas Austrijoje, kai iš antikvarinės parduotuvės pavogė vinilinę plokštelę.

„Neįtarčiau, kad šis smulkaus sudėjimo paauglys pats galėtų sugalvoti vykti į tolimą šalį vogti vinilinių plokštelių.

Nepilnametis atsisakė jam pasiūlytos pagalbos – tikino, kad jam nieko netrūksta, turi ką pavalgyti, apsirengti. Jis teigė, kad važiuos ir į kitą šalį, o pokalbį baigė taip: „Žinau, kad galiu jums nieko nesakyti.“ Supratau, kad jis turi vadovą iš nusikalstamo pasaulio, kuris ir surengė šią kelionę, išmokė, kaip kalbėti su policija, socialiniais darbuotojais, o vėliau sužinojau, jog jis su Edmundu lankė tą pačią mokyklą ir jie vienas kitą pažįsta“, – pokalbį su Ovidijumi prisiminė M.Puidokienė. Nepavykus su penkiolikamečiu užmegzti kontakto, M.Puidokienė kreipėsi pagalbos į Raseinių policiją.

Policininkams taip pat nepavyko prakalbinti Ovidijaus. Policininkams buvo žinoma, kad paauglys vagiliauja, bet jie negalėję pradėti ikiteisminio tyrimo, nes nepilnametis atsisakė kalbėti. Dabar Ovidijus sulaikytas dėl vagysčių Lietuvoje, o jo brolis kali dėl kitų nusikaltimų.

Keistos kalbos apie žaidimą

Vienas nepilnamečių M.Puidokienei prasitarė, kad pinigų kelionei į užsienį sutaupė žaisdamas žaidimų automatais, kurie yra Ariogaloje verslininkui Juozui Skamarakui priklausančioje parduotuvėje. Kiti vaikai aiškino, kad žaisdami šiais automatais jie išlošia žetonų, kuriuos pardavėja pakeičia į pinigus.

„Kaip vaikai išlošia pinigus, nemačiau, bet jie kasdien prilipę prie šių automatų. Kai paklausiau apie pinigus, jie šypsodamiesi atsakė, kad aš ten nelaimėsiu. Išgirdau ir tokį atsakymą – pralošiau, man reikėjo grąžinti pinigus, todėl ėjau vogti“, – pasakojo vienas Ariogalos gyventojas.

„Tikiu, kad Ariogaloje į nusikalstamą veiklą vaikai yra viliojami. Tokių vaikų reikia paklausti, ką pavogė, kad turi pinigų, o posakiu, jog žaisdami išlošia pinigų, jie slepia savo nusikaltimus. Žaidimo automatui reikia turėti vos kelis litus“, – aiškino J.Skamarakas.

Policijai – kritikos strėlės

Pernai spalį Ariogaloje vyko Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ diskusija apie prekybą žmonėmis, o neseniai šiame mieste Policijos departamento atstovai susitiko su gyventojais.

„Salėje susirinko daug nuo vagių nukentėjusių žmonių. Vagystės Ariogaloje klesti, o policija bejėgė. Visi viską žino, bet niekas nieko nedaro“, – teigė J.Skamarakas.

Ieško pažeidžiamų vaikų

Marytė Puidokienė

„Caritas“ Šiaulių skyriaus socialinė darbuotoja

„Prekyba žmonėmis apima daug išnaudojimo formų, o pastaruoju metu nerimą kelia tai, kad vaikai, paaugliai yra įtraukiami į nusikaltėlių įtaką, mokomi vogti, o po to vežami to daryti į kitas šalis. Vaikai, kurie nejaučia tėvų meilės, rūpesčio, gyvena skurde, nemato šviesesnio rytojaus, aklai seka blogu pavyzdžiu.

Dažniausiai tai vaikai iš vaikų globos namų, socialinės rizikos šeimų. Jie lengvai pažeidžiami, patiklūs, praeityje padarę klaidų, galbūt skolingi vietinių nusikaltėlių gaujų nariams. Todėl jais lengva manipuliuoti.“

Erika Baronaitė

60 valandų visuomenei naudingo darbo ir prievolė nakvoti namuose. Tokios bausmės sulaukė bejėgę kaunietę merginą mušęs, žeminęs ir verstis prostitucija vertęs kaunietis Tomas Iljenka. Manoma, kad mergina – viena iš daugybės šio nusikaltėlio aukų. Viena gyvenimo su T.Iljenka nepakėlusi mergina iš jo pasitraukė savo noru.

Laužė ne vieną likimą

“Labai apsidžiaugė, kai grįžau. Iš pradžių buvo labai geras, bet po kelių dienų parvedė naujų klientų. Netrukus ir mušti vėl pradėjo”, – apie T.Iljenką pasakojo Laura (tikrasis sutenerio aukos vardas ir pavardė redakcijai žinomos).

Pažinties pradžioje – dėmesingas, rūpestingas, draugiškas. Vėliau – bauginantis, smurtaujantis, neprognozuojamas. Tokiomis suteneriams būdingoms savybėmis pasižymintis T.Iljenka už Lauros išnaudojimą prostitucijai buvo priverstas sėstis į teisiamųjų suolą, tačiau Kauno apylinkės teismas nusprendė, kad suteneriui nelaisvė – pernelyg didelė bausmė. Jam nurodyta atlikti 60 valandų visuomenei naudingo darbo sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose. Taip pat T.Iljenka nuo 23 iki 6 val.  privaloma būti namuose.

Manoma, kad šis suteneris pardavinėjo dar bent kelių kitų merginų seksualines paslaugas. Vieną iš aukų kaunietis galėjo privesti prie savižudybės, tačiau apie jam teisėsaugos pareikštus kokius nors įtarimus žinių nėra.

Pasinaudojo bejėgiškumu

T.Iljenka Laurą į savo pinkles įviliojo pasinaudodamas nepavydėtina merginos padėtimi. Užsienyje uždarbiavusi, bet į Lietuvą be pinigų grįžusi Laura gimtinėje buvo sutikta nesvetingai – pagalbos rankos neištiesė net mama. Be stogo virš galvos ir be skatiko maistui likusi nelaimėlė klaidžiojo po miestą, kai sutiko moterį, kuri pasiūlė apsistoti pas pažįstamą. Taip Laura ir susipažino su Tomu. Jis sutiko merginą priimti gyventi po vienu stogu ir keletą dienų nieko nereikalavo mainais. Vis dėlto, neprabėgus nė savaitei “geradarys” be užuolankų Laurai pasiūlė užsiimti prostitucija.

“Aš neturėjau pinigų, neturėjau kur gyventi, o jis mane priėmė, pamaitino. Nežinojau kur dingti, jaučiausi skolinga, todėl ir sutikau”, – prisiminė Laura.

Klientai – per radiją

Klientų suteneris ieškojo klausydamasis vienos Kauno radijo stoties pažinčių laidos. Jis ne tik užsirašinėdavo seksualinių paslaugų ieškančių vyrų telefonų numerius, bet ir pats užsakydavo tokius skelbimus. Laura per parą priimdavo iki keturių klientų, tačiau kiek uždirbdavo pinigų per mėnesį, niekada neskaičiuodavo. Iš pradžių perpus Lauros uždirbtus pinigus dalytis pasiūlęs T.Iljenka susitarimo laikėsi vos kelias savaites. Vėliau jis atimdavo visus merginos pinigus, ėmė ją mušti.

Laurai buvo pavykę ištrūkti iš T.Iljenkos priežiūros. Kurį laiką ji glaudėsi nakvynės namuose, tačiau vienu metu pradėjo gerti ir kažkokiu būdu vėl atsidūrė sutenerio namuose. Jis beprotiškai apsidžiaugė.

“Sakė, kad būtų nudvėsęs badu, jei nebūčiau grįžusi. Iš pradžių buvo labai geras”, –pasakojo Laura. Netrukus viskas prasidėjo iš naujo. Dar kartą bėgti Laura nebeketino.

“Sakė, kad vis tiek pagaus, o tada nupjaus ausis ir nosį”, – sutenerio grasinimus atpasakojo ji.

T.Iljenka Laurą liovėsi išnaudojęs tik tuomet, kai mergina buvo žiauriai sumušta. Ją talžę nepažįstamieji aiškino, kad Laura turi atkentėti už kitą T.Iljenkos pardavinėjamą prostitutę, kuri paspruko neatlikusi paslaugų, už kurias jau buvo sumokėta suteneriui.

Privertė įsimylėti

Lauros istoriją nagrinėjusioje byloje minima, kad T.Iljenka pelnėsi iš dar mažiausiai dviejų merginų prostitucijos. Į ją jis greičiausiai įtraukė ir sutenerį iki ausų įsimylėjusią Neringą (merginos vardas ir pavardė redakcijai žinomi).

“Tarp jų buvo didelė meilė”, – pasakojo Laura.

Per vieną šventę su jaunu vyru susipažinusi mergina netrukus apsigyveno pas jį, o po kelių mėnesių netikėtai viena išvyko į Vokietiją. Manoma, kad ten vertėsi prostitucija. Po kurio laiko Neringa grįžo pas jį į Lietuvą, tačiau kartu gyveno neilgai – mergina prieš save pakėlė ranką. Jauna mergina be motinos paliko vos kelerių metų berniuką.

—————————————————————————————————————

– Neringa buvo jauna mergina, turinti savo vaiką. Kaip tokios moterys apskritai įtraukiamos į prostitucijos liūną? – “Kauno diena” pasiteiravo Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinės darbuotojos Jolitos Juškevičienės.

– Tam, kad tai galėtum suprasti, reikėtų kalbėti apie Neringos gyvenimą dar prieš susitinkant su Tomu. Ji gyveno socialinės rizikos šeimoje, kurioje buvo daug smurto, alkoholio. Jai buvo 13 metų, kai ji pirmą kartą atėjo į “Caritą”, prašėsi nakvynės, sakė neturinti kur eiti, nes namie mamos sugyventinis smurtauja, o vyresnio brolio sugyventinė švaistosi peiliais. 13 metų vaikas blaškėsi po miestą ir ieškojo, kur prisiglausti. Mes kreipėmės į vaikų gerovės centrą “Pastogė”, Vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją, bet niekas negalėjo padėti – Neringa turėjo grįžti į šeimą.

– Nėra tokių vaikų priežiūrai reikalingų institucijų ar jos tiesiog nepadarė visko, ką privalėjo padaryti?

– Institucijos ir sistema yra, bet ji nesuveikė. Institucijos neįvertino situacijos pavojingumo arba nesugebėjo pamatyti pavojaus. Mes daugiau su Neringa nebendravome, bet žinome, kad būdama 16 metų ji pagimdė vaikelį. Beveik visą laiką, kai jis gimė, Neringa buvo prižiūrima socialinių darbuotojų, bet to nepakako, atrodo, kad socialinės apsaugos sistema nesugebėjo suteikti tinkamos pagalbos. Tai yra skaudus signalas mums visiems, bandžiusiems padėti Neringai, – ką mes padarėme ne taip?

– Tačiau vis tiek neaišku, kaip ji galėjo įsimylėti ir visiškai paklusti sutenerio reikalavimams?

– Neringai buvo vos 18 metų. Ji viena augino vaiką, gyveno skurde ir neturėjo žmonių, kurie padėtų, palaikytų sunkiais momentais. Ir tuo metu atsitiktinai susipažino su suteneriu. Pastarieji labai dažnai veikia pagal meduolio ir bizūno principą: kai reikia paglosto, kai reikia, pagąsdina, net panaudoja smurtą. Manau, kad Neringai Tomas suteikė tai, ko jai negalėjo duoti šeima, ko negalėjo duoti visuomenė ir socialinės tarnybos. Tomas jai pasiūlė būdą, kaip užsidirbti pinigų, kurių merginai trūko, parodė meilę ir rūpestį. Žmogui, kurio visą gyvenimą niekas nemylėjo, dėl jos gali padaryti bet ką, net dirbti prostitute tam, kad galėtų išlaikyti save ir mylimą draugą. Deja, kaina, kurią Neringa turėjo sumokėti už šitą “meilę” – galutinai sugriautas gyvenimas ir savižudybė.

– Jūs neabejojate, kad į Vokietiją ji važiavo dirbti prostitute?

– Įrodymų neturiu, tačiau prieš išvažiuodama ji kurį laiką gyveno pas T.Iljenką. Jis Lietuvoje gyveno traukdamas merginas į prostituciją. Nemanau, kad vokiškai nemokančią ir jokios darbo patirties neturinčią merginą jis į Vokietiją išsiuntė dirbti kokio nors kito darbą. Ji grįžo į Lietuvą, pabuvo čia gal porą savaičių ir pasitraukė iš gyvenimo. Nežinome, kas dėjosi paskutinėmis jos gyvenimo dienomis, bet pagalvokite, kokia turėjo būti moters neviltis, kad ji paliktų dvejų metų vaiką ir pasitrauktų iš gyvenimo. Vienatvė, nuovargis, nuolatinis smerkimas – ši sunkiai pakeliama našta palaužė ją.

—————————————————————————————————————

Prokuratūra: teismo sprendimas – pagrįstas

Tomą Iljenką į teismą pasiuntusi Kauno apygardos prokuratūra mano, kad teismo nuosprendis adekvatus padarytam nusikaltimui, o įrodymų dėl kitų merginų vertimo verstis prostitucija kol kas nepakanka.

Ar Kauno apylinkės teismo sprendimas nebuvo skųstas? To “Kauno diena” paklausė Kauno apygardos prokuratūros prokurorės Gabijos Večerinskienės.

– Sprendimas nebuvo skųstas, nes, prokuratūros manymu, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

– Ar yra daugiau su T.Iljenkos veikla susijusių tyrimų?

– Neturiu jokių duomenų apie šiuo metu T.Iljenkos atžvilgiu atliekamus kitus tyrimus.

– Kauno apylinkės teisme apklausti liudytojai nurodė, kad T.Iljenka galėjo pelnytis ir iš kitų merginų prostitucijos. Ar liudytojų parodymai neinicijavo kitų tyrimų?

– Šios aplinkybės vykstant tyrimui buvo tikrinamos, tačiau, nesurinkus pakankamai duomenų dėl pelnymosi iš kitų merginų prostitucijos, T.Iljenka buvo perduotas teismui kaltinant jį pelnymusi iš vienos merginos prostitucijos.

Tadas Širvinskas

Kovo 25 d. projekto „Pasitikėk savimi“ dalyvių užsiėmime lankėsi svečias iš Lietuvos Caritas – Edita Vaickelionienė. Caritas socialinė darbuotoja Edita pasakojo apie prekybą žmonėmis, jos sampratą, formas, verbavimo būdus. Taip pat pasakojo apie prekeivius žmonėmis, kurie naudoja gąsdinimus, apgaulę, manipuliacijas ir netgi prievartą, siekdami įtraukti į prekybos žmonėmis industriją. Dalyviams buvo suteikta informacija, kuri padėtų atpažinti pavojus ir jų išvengti, o taip pat papasakojo apie teikiamą pagalbą aukoms, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, ir kur kreiptis atsitikus nelaimei. Susirinkusieji žiūrėjo dokumentinį filmą, atspindintį užsiėmimo temą, po kurio diskutavo.

Į draugu apsimetusio nusikaltėlio paspęstas pinkles patekęs kaunietis apgaule buvo išvežtas į Vokietiją, kur turėjo rinkti pinigus iš telefoninių sukčių apgautų žmonių. Tam pasipriešinęs vyras svečioje šalyje liko be skatiko ir į Lietuvą grįžo savo jėgomis.

Bilietas į vieną pusę

“Išvada: nebūkit tokie naivūs, koks esu aš, ir atskirkite tikrus draugus, nuo pažįstamų”, – rekomenduoja apgaule į Vokietiją išviliotas kaunietis Benas (tikrasis pašnekovo vardas ir pavardė redakcijai žinomi). Išvaizda, elgesys, įrašai policijos duomenų bazėje byloja, kad Benui nusikalstamas pasaulis – svetimas.

“Niekada neturėjau nė vieno draugo, kuris būtų padaręs kokį nors nusikaltimą, –pasakojo Benas, po pauzės pridūręs: – Išskyrus vieną.”

Draugu laikytu senai pažįstamu kaimynu patikėjęs jaunas vyras gavo bilietą į Vokietiją, į vieną pusę. Tik pusiaukelėje apgautasis sužinojo, kad jam numatytas vaidmuo žemiausioje telefoninių sukčių tinklo grandyje. Jo užduotis – paimti pinigus iš aplink pirštą apsuktų Vokietijos gyventojų. Nusikaltėliu nepanoręs tapti lietuvis kreipėsi į policiją ir savo jėgomis, be skatiko kišenėje grįžo namo.

“Žadėjo atostogas, nupirko bilietą į vieną pusę, o atgal teko pačiam parsirasti”, –nusišypsojo Benas.

Tiesą išgirdo autobuse

“Klausyk, tu vis vargsti: neturi pinigų, sunkiai mokaisi ir sveikata tavo prasta. Gal nori trumpai pailsėti Vokietijoje?” – vieną dieną Beno pasiteiravo pažįstamas vyras.

“Tokį pasiūlymą išgirdęs nustebau, bet nebuvau pritrenktas. Mes sutarėme gerai, esu jam padėjęs, jį laikiau draugu, o jis dėjosi turintis daug pinigų, tad tokią dovaną priėmiau ilgai nesvarstydamas”, – prisiminė Benas.

Netrukus jis atsidūrė į Vokietiją vežančiame autobuse, kuriame ir susipažino su Egidijumi (vyro vardas išgalvotas). Naujas pažįstamas pakeliui Benui ir papasakojo, kokiu tikslu jie keliauja į užsienį: nuvykti nurodytais adresais ir iš apgautų žmonių paimti pinigus. “Kai tai sužinojau, jau buvome nuvažiavę toli nuo namų, buvome ne Lietuvoje. Bijojau, kad, man atsisakius, būčiau smarkiai sumuštas ir paleistas kur nors Lenkijoje”, –svarstė Benas.

Žinutė pasiekė policijoje

Pagal nusikaltėlių padiktuotą instrukciją Benas su Egidijumi turėjo nuolat keisti viešbučius, o paėmę pinigus – dumti į kitą miestą, kuriame privalėjo laukti naujų nurodymų.

“Mums sakė, kad išgyventi turėsime už tuos pinigus, kuriuos paimsime. Mums žadėjo, kad nuo paimtos sumos galėsime kiekvienas pasilikti po 2 tūkst. eurų”, – pasakojo Benas.

Ko verti nusikaltėlių pažadai, Benas taip ir nesužinojo. Keletą dienų po Štutgartą prasibastę porininkai nesulaukė jokios skambučio, o Lietuvoje įduota pinigų suma įsikūrimui jau buvo išsekusi.

“Kišenėje turėjome penkis eurus. Pasitarėme ir nuėjome į policiją. Viską pasakojome ir pasiprašėme, kad mus deportuotų į Lietuvą”, – kalbėjo Benas.

Kol policijos nuovados pareigūnai ėmė netikėtų svečių pirštų, delnų atspaudus, fotografavo randus, supypsėjo Beno ir Egidijaus telefonai. Juos pasiekė trumposios žinutės, kuriose buvo parašytas Štutgarto adresas. Netrukus žinutes sekė telefono skambutis su trumpu nurodymu: “Sėdat į taksi ir važiuojat nurodytu adresu. Ten – pinigai.”

Benas negali atsakyti, kaip viskas būtų pasisukę, jei telefonai būtų supypsėję bent pusdieniu anksčiau. “Nežinau”, – akimirką susimąstė Benas.

“Labai nenorėjau to daryti. Manau, kad tų pinigų nebūčiau ėmęs, – svarstė jis. – Jei tai būčiau padaręs, dabar jau sėdėčiau.”

Grįžo savo jėgomis

Benas pasakojo, kad policijoje paprašė, kad Lietuvos ambasada jį deportuotų į gimtinę, tačiau ambasados darbuotojas nurodė verstis savo jėgomis, nes lietuviai neatitiko nei nusikaltėlių, nei turistų apibrėžimų.

Su dviem apelsinais ir dviem šokoladukais kuprinėje pėsčiomis kelionę pradėję porininkai netrukus išsiskyrė, nes tėvynės link važiuojančių mašinų vairuotojai mieliau ima vieną, o ne du pakeleivius. Beno žiniomis, šiuo metu Egidijus dienas Vokietijoje leidžia už grotų. Tą jis daro ne pirmą kartą. Ties Frankfurtu Benas sustabdė lietuvio vairuojamą mašiną, kuri kaunietį su tuščiomis kišenėmis pavėžėjo iki pat Lietuvos. Čia naktį praleidęs keliauninkas susitiko vilkiko vairuotoją latvį, kuris sutiko pavėžėti iki Kauno.

Šiuo metu Benas dirba ir vėl žada kibti į mokslus. Tiesa, prieš tai teks nusikratyti skolos, kurią, Beno spėjimu, užkrovė jo asmens duomenimis pasinaudojęs kaimynas. Benas daugiau buvusio draugo nebematė, tačiau greičiausiai būtent jis vėliau sugebėjo Beno vardu paimti du greituosius kreditus, kurių bendra suma – 3 tūkst. litų.

Skambučiai – iš kalėjimų

Lietuvos policijos pareigūnai neabejoja, kad Vokietijoje telefonu žmones mulkinančių sukčių buveinė – Lietuvos įkalinimo įstaigos.

Telefoniniai sukčiai iš Lietuvos Vokietijoje tapo įprastu reiškiniu. Jų taikinys – rusakalbiai imigrantai. Vokietijos gyventojai net perspėti atsargiai kalbėti su pašnekovais, kurių telefono numeriai prasideda Lietuvos kodu 00370.

Ar galima konstatuoti, kad Lietuvos telefoniniai sukčiai jau labai aktyviai darbuojasi užsienyje? To dienraštis pasiteiravo Lietuvos kriminalinės policijos biuro Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos viršininko Audriaus Valeikos.

– Pranešimų iš kolegų užsienyje reguliariai gauname jau kone dvejus metus. O pastaruoju metu sukčiai iš Lietuvos tikrai intensyviai dirba užsienyje, ypač Vokietijoje ir Estijoje.

– Šių šalių gyventojai patiklesni ir turtingesni nei kitų?

– Ne, pasirinkimo kriterijai yra kiti. Tose šalys, kuriose aktyviausiai dirba telefoniniai sukčiai, gyvena bene didžiausios rusakalbių bendruomenės. Jų nariai ir yra pagrindiniai taikiniai, nes Lietuvos įkalinimo įstaigose dienas leidžiančių asmenų pagrindinė užsienio kalba, kurią jie moka, – rusų. Ačiū Dievui, anglų kalbos jie dar nepramoko.

– Neabejojate, kad skambinama iš mūsų įkalinimo vietų.

– Taip.

– Turbūt galima sakyti, kad sukčiavimo tinklas gana gerai išplėtotas? Juk reikia ne tik paskambinti į užsienį, bet ir nuvykti ten paimti pinigų.

– Iki Vokietijos nesudėtinga nuvykti. Viena para, ir tu – vietoje. Juk nėra kontrolės prie sienų, judėjimas laisvas.

________________________________________

Komentras


Jolita Juškevičienė

Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja

Tuo metu, kai pradėjome kalbėti apie prekybą žmonėmis, dažniausiai tai lietė aukų išnaudojimą prostitucijai, o žmonių požiūris, lyginant su dabartiniu, buvo nesuvokiamas: ko jos ten važiavo, gal per mažai pinigų joms sumokėjo, kad jos nuskriaustomis save laiko, ir pan. Laikui bėgant policija išmoko atpažinti prekybos žmonėmis atvejus, išmoko tirti tokius nusikaltimus. Tada nusikaltėliai persiorientavo žmones išnaudoti kitiems tikslams: vagystėms, sukčiavimui, kitoms nusikalstamoms veikoms vykdyti. Norisi tikėti, kad teisėsauga ir socialinės tarnybos persiorientuos taip pat greitai ir išmoks identifikuoti naujas prekybos žmonėmis ir žmonių išnaudojimo formas bei teikti pagalbą nukentėjusiesiems. Jie vis tiek randa, kuo pasinaudoti.

Nusikaltėliai žino, kokius žmones ir kokiomis aplinkybėmis gali paspausti, pagąsdinti. Gąsdinama fiziniu susidorojimu, naudojamas smurtas, grasinama, kad nukentės šeimos nariai. Šiuo metu įvairiuose Lietuvos miestuose jau vyksta ne vienas ikiteisminis tyrimas, kuriuose nustatytos aukos buvo išnaudojamos sukčiavimui ar vagystėms. Daug žmonių galvoja, kad jie, patekę į tokias situacijas, žinotų, kaip elgtis, kad jų neišnaudotų, bet praktika rodo, kad taip dažnai yra tol, kol žmogus saugiai sėdi namuose, niekas jam negrasina. Jokių sąsajų su nusikalstamu pasauliu neturintys ir į jokias panašias situacijas niekada nepapuolę žmonės tiesiog nežino, kaip jose elgtis, išsigąsta. 

Nusikaltimo organizatoriai taip pat naudojasi tuo, kad jų į nusikaltimą įtrauktas žmogus pats jaučiasi nusikaltėliu, bijo kreiptis į policiją. Jei nusikaltimui išnaudotą vaikiną sulaiko policija, nusikaltėliai tuoj pat nutraukia su juo ryšius ir dingsta. Taip nusikaltėliams lieka nusikaltimo metu gautas pelnas, o nukentėjusiam asmeniui – tik išnaudojimas ir baudžiamoji atsakomybė. Per praėjusius metus Kaune esame bendravę su penkiais vaikinais, kurie pateko į panašią situaciją kaip Benas. Realaus taip nukentėjusių žmonių skaičiaus niekas pasakyti negali. Vis dėlto, skaičiuojant latentinių nusikaltimų paplitimą, vienam žinomam atvejui priskiriama dešimt nežinomų. Norime paskatinti nukentėjusius žmones netylėti, kreiptis į Lietuvos “Caritas” projektą “Pagalba prekybos žmonėmis ir prostitucijos aukoms”, kur jiems bus suteikta socialinė, psichologinė ir teisinė pagalba.

Kur kreiptis?

(8 37) 323 300, 8 672 17 335 – dėl socialinės psichologinės pagalbos galima skambinti šiais telefonų numeriais.

Tadas Širvinskas

Turtingų įtėvių atstumta pamestinukė ilgai tarnavo čigonams, gyvenantiems iš pašalpų. Neapsikentusi smurto ir elgetavimo ji pabėgo, bet buvo surasta, rašo „Lietuvos rytas“.

Su kūdikiu ant rankų išmaldos prašanti jauna baltaveidė moteris sugraudina jautresnės širdies žmones ir jie atveria pinigines. Tačiau retas jų susimąsto, kad pinigai gali atitekti čigonams, įpratusiems gyventi iš socialinės paramos ir išmaldos.

„Ar jūs matėte dirbantį čigoną?“ – klausė manęs 23 metų Gabija, su savo vaikais rinkusi išmaldą Visagine, Ignalinoje ir Vilniuje.

Žmonių paaukotus pinigus paimdavo jos gyvenimo draugas 28 metų romų tautybės V.K. Gabijai skirta socialinė pašalpa ir pinigai už vaikus taip pat atitekdavo jam. Turtingų vilniečių įdukra, kurie ją paliko globos namuose, ne vienus metus ne tik elgetavo, bet ir kentė smurtą. Čigonas Gabiją mušdavo matant trims jų vaikams. Neapsikentusi tokio gyvenimo moteris paprašė pagalbos. Su trimis vaikais į, atrodytų, saugius valdiškus namus pakliuvusią bėglę čigonai surado.

Daugiau kaip dvejus metus mūsų šalyje veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kuriamos prevencijos programos, tačiau to nepakanka.

„Įstatymas leidžia smurtautoją iš karto atskirti nuo aukos ir pradėti ikiteisminį tyrimą. Reikia, kad patys pareigūnai norėtų dirbti ir nevilkintų tyrimų“, – teigė vienas aukštas policijos pareigūnas. „Lietuvos ryto“ tyrimas parodė, kad ištrūkti iš smurto gniaužtų moteriai su vaikais sunku.

Slėpė tiesą nuo geradarės

Apie Gabiją, kurios istorija buvo su melo prieskoniu, sužinojau iš moterims skirtų interneto tinklalapių. Buvo prašoma aukoti drabužių vienišai motinai ir jos vos metų dukrelei. Paremti Visagine gyvenančią Gabiją prašė vilnietė trijų vaikų motina Laura (vardas pakeistas. – Red.). Ji ir pati kas mėnesį pervesdavo po 100 litų, kartais nuveždavo drabužių, maisto.

Kai susisiekiau su Gabija, ji patikino, kad su dukra gyvena tik iš 97 litų – vaiko pinigų. Bet pasiaiškinusi sužinojau, kad jauna moteris iš tiesų turi tris vaikus ir gyvenimo draugą čigoną. Tai išgirdusi Laura sutriko: „Kodėl Gabija melavo? Jei būčiau žinojusi, kad ji turi tris vaikus, vis tiek būčiau padėjusi.“

Duris atvėrė čigonė

Į Visaginą vykome Gabijos neįspėjusios. Laura paėmė lauktuvių – drabužių ir avalynės vaikams. Dviejų kambarių buto bendrabutyje duris atvėrė pagyvenusi čigonė Ž.K. Viename kambaryje ant lovos gulintis vyriškis nė nekrustelėjęs toliau žiūrėjo televizorių. Tai čigonės Ž.K. draugas iš Ukrainos. Visagine jis gyvena tris mėnesius, kol baigs galioti viza. Kitame kambaryje – kelios lovos ir sieninė spinta. Kuklu, bet švaru ir tvarkinga. Čigonė patvirtino, kad Gabija turi tris vaikus. Duris atvėrusios moters paklausiau, o kas yra ji.

„Aš esu Gabijos mama, – ištarė čigonė, o išvydusi nustebusius mūsų veidus patikslino: – Jos vyro V.K. motina. Jie dar nesusituokę. Šią savaitę jie Vilniuje – nuvežė vaikus pas medikus.“ O paklausta, ar Gabija verčiasi sunkiai, čigonė tapo nervinga ir parodė mums duris.

Abu gauna pašalpų

Visagino vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos pasakojo, kad Gabija į jų miestą atvyko iš Vilniaus, kur gyveno globos namuose.

Vyriausią ketverių metų mergaitę ir trimetį sūnų Gabija vedė į vaikų darželį. Paskambinus į jį paaiškėjo, kad jau kurį laiką abiejų vaikų ten nebuvo. Socialinių pašalpų šeima gauna ne vieną: Gabijai skirta 549 litų pašalpa ir 201 lito išmoka už tris vaikus, o V.K. gauna našlaičio pašalpą – 180 litų ir trečios grupės neįgalumo pašalpą – 270 litų.

Bijojo sulaukti priekaištų

Grįžtant į Vilnių paklausiau Lauros, ar ji nesigaili rėmusi ne tik Gabiją, bet ir būrį čigonų.

„Nesigailiu, nors ir man su vyru niekas iš dangaus nekrinta. Auginame tris vaikus, niekas nepadeda. Tačiau Gabija iš manęs neprašė pinigų, tik maisto ir drabužių. Apie 700 litų jai daviau savo noru“, – paaiškino geradarė.

Grįžusi į namus Laura sulaukė žinutės – Gabija atsiprašė nesakiusi visos tiesos. Abi kitą dieną susitiko, Gabija atsivedė vyriausią dukterį. Buvusi globos namų auklėtinė drebėdama papasakojo, kaip yra mušama ir verčiama prašyti išmaldos. O apie kitus vaikus esą nesakė bijodama, kad žmonės atsisakys padėti ir priekaištaus, kodėl nesidarė abortų.

Kitą dieną, šeštadienį, trijų vaikų motina dramatišką savo gyvenimo istoriją išklojo ir „Lietuvos rytui“. Gedimino prospektu stumdama vaikišką vežimėlį ji, atrodė, nė nematė linksmų Užgavėnių karnavalo kaukių.

Išvežė į globos namus

– Kaip jūs pakliuvote pas čigonus?

– Motina mane paliko vos gimusią Alytaus ligoninėje. Mane įsivaikino pasiturinti šeima iš Vilniaus. Gavau naują vardą ir pavardę. Įtėviai pakeitė ir mano gimimo dieną. Kad esu įvaikinta, sužinojau būdama dešimties metų – įmotė L.M., kuria vadinu mama, nuvežė mane į Alytų supažindinti su biologine motina ir seneliais.

Nebuvau paklusni, darydavau taip, kaip noriu. Mokykloje norėjau būti kietesnė už kitas mergaites, tad esu iš motinos piniginės be jos leidimo paėmusi pinigų. Be leidimo išeidavau iš namų. Kai kartą manęs neišleido, iššokau iš antro aukšto. Susilaužiau dubens kaulus ir ranką. Mama L.M. vesdavo mane pas psichologę.

Tačiau tik pagimdžiusi savo vaiką supratau, kokias klaidas dariau. Jei mano vaikai su manimi taip elgtųsi, man būtų skaudu. O jei galėčiau atsukti laiką atgal, niekada taip nebesielgčiau.

Tėvai mane išvežė į specialiuosius globos namus prie stoties. Jie tikėjosi, kad pasikeisiu. Bet ten susipažinau su dar blogesnėmis panelėmis. Sumanėme pabėgti. Tada ir susipažinau su čigonu V.K. Jam sakydavau, kad esu ne jam skirta, kad nenoriu su juo būti. O jis atkirsdavo, kad viskas bus gerai, dovanodavo gėlių.

Vėliau patekau į laikinuosius globos namus. Būdama 15 metų pabėgau su V.K. į Visaginą. Ten tęsiau mokslus. Mes pykomės, nes V.K. lošdavo kazino. Nebenorėjau kartu gyventi, bet jau buvau nėščia. Nekart iš ten buvau pabėgusi. Stabdydavau automobilius ir važiuodavau į Vilnių. Bet ten neturėjau kur prisiglausti.

Viskuo naudojasi, bet nemoka

– Ar įtėvių prašėte pagalbos?

– Kai susidėjau su čigonu, įtėviai manęs išsižadėjo. Vėliau parašiau savo mamai L.M., kad supratau savo klaidas, prašiau atleisti. Man nereikėjo pinigų, norėjau tik bendrauti. Bet ji atsakė, kad bendraus tik tada, kai aš 100 procentų ateisiu į protą, kai man bus 30 metų.

Kartais V.K. pakeldavo ranką, vadindavo negražiais žodžiais, žemindavo mane.

Gimė mergaitė, po metų – berniukas.

Buvo 2010 metų Kūčios. V.K. buvo įsiskolinęs apie šešis ar septynis tūkstančius litų. Iš čigonų pasiskolinta suma greitai didėja: jei pasiskolinai tūkstantį litų, po mėnesio turi atiduoti 1500. „Eisi per žmones ir surinksi pinigus“, – pasakė V.K. Jis su sūnumi išvažiavo pas giminaičius į kaimą, o aš su dukra ant rankų ėjau per namus ir prašiau išmaldos. Per dvi dienas surinkau 200 litų. Visus pinigus V.K. paėmė ir ėjo lošti į kazino. Po to prašydavau išmaldos Visagine, Ignalinoje, Vilniuje.

– Kaip žmonės jus, atėjusią su ištiesta ranka, pasitikdavo?

– Ne visi geranoriški. Būna, šunį užsiundo, policiją iškviečia, pagrasina nuleisti nuo laiptų. Kartą rinkau išmaldą su dukrele ir dukterėčia. Vyriškis įstūmė mane į liftą ir ėmė smaugti. Bet būna gerų žmonių. Vilniuje susipažinau su turtinga moterimi – ji ėmė mane remti. Kai išvykau į Visaginą, siųsdavo man po 300, 400 litų.

V.K. jai mano vardu ėmė siųsti žinutes, kad ko nors prireikė. Ta moteris pervesdavo pinigų. Bet vėliau liovėsi ir parašė: „Gabija, aš tau padėjau, o tu manimi naudojiesi. Per mėnesį nusiunčiau 800 litų, turėjo užtekti. Eik dirbti.“ V.K. jos paprašė paskolinti pinigų. „Nepaskolinsiu, eik dirbti“, – atsakė moteris. V.K. supyko: „Negi jai gaila, juk turtinga.“

Man skirta socialinė pašalpa pervedama į jo kortelę. Jei jis būdavo geros nuotaikos, nupirkdavo maisto už kokius 200 litų. Mums su vaikais būtų ilgai užtekę, bet jo giminaičiai prašydavo ko nors duoti.

Už komunalines paslaugas esame skolingi apie 1800 litų. Nors prašydavau sumokėti, nes mus gali su vaikais išvaryti į gatvę, V.K. atkirsdavo: „O kam mokėti? Gyvename iš pašalpų, jų neatims.“ Jis nemoka už telefoną, internetą, televiziją – naudojasi tol, kol atjungiama.

Man toks gyvenimas buvo nusibodęs. Buvau išėjusi iš tų namų. Susiradau darbą, panorau pasiimti vaikus. V.K. vėl prašė atleidimo – žadėjo nebemušti, nevadinti blogais žodžiais, prisiekinėjo mane mylintis. Jis tikino, kad gyvensime kaip lietuviai, o ne kaip čigonai. Vaikų labai ilgėjausi, negalėjau be jų gyventi. Sugrįžau. V.K. nekėlė prieš mane rankos gal tris valandas. Jis liepė atsiklaupti prieš jo motiną ir atsiprašyti. Kai užmigau, jis trenkė man per veidą ir į ranką užgesino cigaretę.

Ne kartą prašiau skirtis, bet jis atrėždavo: „Tu gali išeiti, bet vaikų tau neduosiu. Padarysiu viską, kad tik jie nebūtų su tavimi.“

Smurtas tapo kasdienybe

– Jis šantažuodavo vaikais?

– Taip, o aš vakarais sėdėdavau ir verkdavau, kad nieko negaliu pakeisti.

– Už ką jus mušdavo?

– Mušdavo ir už tai, kad skubiai neįpildavau arbatos. Anksčiau mėtydavo į mane kėdes. Arba daužydavo mano galvą į sieną. Nuo skausmo krisdavau ant grindų, maldaudavau nemušti, o jis apsiaudavo batus ir šokinėdavo man ant galvos.

Dirbantys – išimtis

– Rūpinatės vaikais, elgetaujate, jam patarnaujate. O V.K. kada nors dirbo?

– Pernai vasarą trumpai viešuosius darbus – sodino gėles.

– Ar yra romų tautybės vyrų, kurie dirba?

– Šioje šeimoje tokių nėra. Kartą Ignalinoje pamatė šiukšliavežį vairuojantį čigoną ir juokėsi: „Koks jis čigonas, jei dirba.“ Bet yra ir turinčių savo verslą – restoraną. Viena čigonė dirba Santariškių ligoninės reanimacijoje.

– O jūs pati norite dirbti?

– Jei tik man leistų! Vilniuje man siūlė dirbti prekybos centre, taip pat barmene, namų tvarkytoja. Bet V.K. prieštaraudavo: „Nori kitą vyrą darbe susirasti?“

Globos namuose mokiausi siuvimo ir dizaino. Viena visaginietė, išvykstanti į Vokietiją, dovanojo siuvamąją mašiną. Čigonai neleido jos paimti: „Kokiomis čia nesąmonėmis nori užsiimti?“ Sakiau jiems, kad galima ir sau, ir kitiems pasiūti ir pinigų užsidirbti. Jie atkirto: „Kam to reikia, geriau tegu ta moteris padovanoja kompiuterį arba televizorių.“

Traukia prekybos centrai

– Į Vilnių atvykote elgetauti?

– Pasiskolinęs pinigų V.K. nusipirko automobilį. Jis man pasakė: „Iš tų pinigų, kuriuos surinksi, pusė atiteks tau.“ Jis ragino eiti į prekybos centrus, nes girdėjo, kad ten čigonai nemažai pinigų surenka.
Vaikščiojau po Šiaurės miestelį – kas maisto, kas pinigų davė. Per dvi dienas surinkau 150 litų. Jis pasiėmė viską.

– Nors prašėte pagalbos, ar nebus taip, kad išeisite, V.K. ateis su gėlėmis, atsiprašinės ir jūs sugrįšite? Juk taip buvo ne kartą.

– Ne, iš karto išmesiu savo telefono kortelę. Jei mano mama L.M. paskambintų man ir pasakytų: „Grįžk namo, dukrele“, viską dėl jos padaryčiau, niekada nebeskaudinčiau. O į čigonų pusę net nepažiūrėčiau.

Sutrikusi, bet laiminga

Gabijai padėjo nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“, Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai ir Vilniaus krizių centras.

Dokumentai buvo perduoti Vilniaus pirmajam policijos komisariatui, kur tyrimas įstrigo. Moteris su trimis vaikais kovo 4-ąją buvo apgyvendinta Vilniaus krizių centre. „Lietuvos Caritas“ socialinė darbuotoja Angelė Lazauskienė jai nupirko maisto. Krizių centro socialinės darbuotojos, kol naujakurė neturėjo medicininės pažymos, padėjo jį ruošti.

Gabija tą patį vakarą pasikeitė telefono kortelę ir paskambinusi Laurai pasidžiaugė, kad jaučiasi laiminga. Kitą dieną aš taip pat sulaukiau jos skambučio. Ji pasakojo, kad nuo įtampos nenori valgyti, geria tik arbatą. Bet tiki, kad viskas susiklostys gerai. Jau domėjosi, kiek kainuoja nuomotis būstą Vilniuje. Brangoka.

Kodėl turėjo išeiti?

Kovo 5-osios vakare netikėtai sužinojau, kad Gabijai reikia palikti Krizių centrą. „Caritas“ darbuotoja Kristina Mišinienė ėmė ieškoti jai naujo prieglobsčio. Kitą rytą paskambinau į Krizių centrą. Telefonu atsiliepusi socialinė darbuotoja teigė, kad direktorės Nijolės Dirsienės nėra.

Paklausta, kodėl Gabijai reikia palikti Krizių centą, pašnekovė atsakė: „Ji turi socialinį būstą.“

„Ten jai nesaugu grįžti – gali grėsti pavojus“, – paaiškinau.

„Tai gal ir mums gresia pavojus, kad ji čia yra“, – tiesiai rėžė socialinė darbuotoja.

Vilniaus savivaldybėje man buvo paaiškinta, kad Krizių centre moterys laikinai gali gyventi mažiausiai tris paras.

A.Lazauskienė Gabiją ir tris jos atžalas nuvežė į kitą laikino prieglobsčio vietą. Tą patį vakarą motina su trimis vaikais vėl buvo grąžinta į Krizių centrą. Ji pasidžiaugė, kad gali lankytis poilsio kambaryje.

Vėliau šio centro vadovė N.Dirsienė aiškino nežinojusi, kad Gabija yra smurto auka, esą „Caritas“ jai prieglobsčio prašė tik dviem dienoms. Neaišku, ar Gabiją konsultavo psichologas – ji sakė, kad ne, o direktorė tikino, jog taip. Tačiau žurnalistei pasikalbėti su juo Krizių centro vadovė neleido: „Kodėl turite tardyti mano darbuotojus?“

Greita i surado bėglę

Kol gavusi saugią pastogę Gabija kūrė naujo gyvenimo planus, aplankiau netoli Žaliųjų ežerų įsikūrusius čigonus. Senos statyb os bendrabutyje gyvena V.K. sesuo F.M. su savo vyru ir septyniais vaikais. V.K. blizgino naująjį automobilį. Vairuotojo pažymėjimo jis neturi. Tačiau kartu su kitais tautiečiais Vilniuje lanko nemokamus vairavimo kursus – tai čigonų integravimo į visuomenę projektas. Kadangi jie pranešė neturį už ką nuvykti į kursus, visiems buvo nupirkti elektroniniai viešojo transporto bilietai.

Šeimininkė F.M. pakvietė į vidų. Kambaryje švaru ir šilta.

„Naujus langus įsidėjote?“ – paklausiau F.M.

„Savivaldybė įdėjo“, – pasidžiaugė šeimininkė.

Netrukus prigužėjo pilnas kambarys. Vyrai pasakojo, kaip Gabija su vaikais išvyko, svarstė, gal ją susirado ir pasiėmė įtėviai. V.K. sakė nerimaująs, ar jo vaikai nėra globos namuose. Jis norėtų pasidalinti vaikus.

„O kur aš gyvensiu, juk butas Visagine skirtas Gabijai?“ – klausė V.K. Pasukus kalbą apie išmaldos prašymą niekas neneigė, kad taip buvo.

„Kodėl nedirbu? Tegul duoda darbą, dirbsiu“, – sakė Gabijos gyvenimo draugas.

O kai paklausiau apie smurtą, F.M. vyras atsakė klausimu: „O tavęs vyras negi nemuša?“

Kitą dieną, kovo 6-ąją, sulaukiau F.M. skambučio. Čigonė sakė kalbėjusi su Žirmūnų seniūnijos darbuotoja ir ji pasakė, kur gali būti Gabija ir kad neretai moterys apsigalvoja ir grįžta. Paskambinau tai darbuotojai.

„Aš nieko nesakiau F.M.“, – patikino, bet neneigė ją pažįstanti.

Kovo 7-osios vakarą sulaukiau Gabijos skambučio. „Jie žino, kur esu, man skambino. Jie su gėlėmis važiuoja čia. V.K., uždėjęs ranką nėščiai giminaitei ant pilvo, prisiekė, kad pasikeis, leis vaikus į darželį, padarys mus laimingus. Ką man daryti?!“ – apsiverkė Gabija, bet netrukus atsiprašė, kad turi nuraminti sūnų.

Po valandos prie Krizių centro susirinko būrys čigonų. Po trijų valandų įkalbinėjimų ir priesaikų Gabija su vaikais išėjo.

Nepavyko nužudyti vaisiaus

„Gabija – gera, kantri motina. Tačiau ji buvo išsigandusi, nerimavo dėl ateities“, –kalbėjo A.Lazauskienė, visas keturias dienas buvusi šalia jų.

Kai kovo 6-ąją Angelė vežė Gabiją atgal į Vilniaus krizių centrą, bėglė pamatė savo motiną L.M. „Ji važiavo priešinga nei mes kryptimi. Parodžiau vaikams: „Žiūrėkite, tai mano mama“, – tą vakarą telefonu pasakojo Gabija.

Kai ji išėjo su čigonais, susiradau L.M. Moteris sutiko pasikalbėti su sąlyga, kad neviešinsiu jos pavardės. Elegantiškai apsirengusi vilnietė prisistatė: „Supraskite, mes gyvename geriau nei vidutiniškai, turime namą, butą, mano vyras yra verslininkas, mums nieko netrūksta.“

Ji papasakojo, kaip Gabija gimė. Jos tikrieji seneliai – Alytuje žinomi ir pasiturintys žmonės – savo vienturtę dukterį Daivą, norėdami atitolinti nuo nepageidaujamų draugų, išsiuntė mokytis į Varėną.
Čia penkiolikametė susirado naujų bičiulių, tarp jų galėjo būti ir čigonų. Tai sužinoję tėvai dukrą skubiai parsivežė į Alytų. Bet ji jau laukėsi.

Baimindamiesi apkalbų tėvai dukrą girdė įvairiais vaistais ir žolių nuovirais. Tačiau Gabija jau motinos įsčiose buvo stipri, kabinosi į gyvenimą. Tada alytiškiai dukrą ištrėmė į vienkiemį, kur ji gyveno iki pat gimdymo. Iš ligoninės tėvai į namus parsivežė tik Daivą. Pamestinukę pasiėmė globoti medikų šeima iš Kauno. Bet po trijų parų grąžino į Alytaus kūdikių namus.

Jau surašė testamentą

– Manęs laukė puiki karjera. Aš visko dėl jos atsisakiau, – patikino L.M. – Mes neketinome įsivaikinti, norėjome susitvarkyti būstą. Dėl jos turėjome pakeisti gyvenamąją vietą, draugus.

– Tai kodėl paėmėte pamestinukę, juk kai kurios bevaikės poros ilgai to laukia?

– Giminaitė pasiūlė, ji dirbo ligoninėje, kur gimė Gabija. Tada prasidėjo mano kančių kelias. Kai pravėrė burną, trejus metus rėkė, negalėjau išsimiegoti. Nurimdavo tik vežama troleibusu. Įsidėdavau ją į lopšį ir važinėdavau po Vilnių.

Kai susilaukėme savo dviejų sūnų, ji labai jiems pavydėjo mano dėmesio. Mes su vyru net miegodavome kartu su berniukais, kad tik Gabija jiems ko nors nepadarytų.

– Kodėl jai, sulaukusiai dešimties metų, pasakėte, kad nesate tikri tėvai?

– Manėme, kad ji pasikeis. Nuvežėme Gabiją pas tikruosius senelius ir biologinę motiną Daivą. Kai ji atidarė duris, parodžiau Gabiją: „Tai jūsų duktė.“ Daiva paprašė to nesakyti kitiems vaikams.

– Gabija tai girdėjo?

– Taip. Nuo tada viskas dar labiau pablogėjo. Jai užeidavo pykčio priepuoliai, ji bėgdavo iš namų, neatsiklaususi imdavo pinigų. Mes net į tualetą nešdavomės pinigines. Vedžiau pas psichiatrus, jie nustatė elgesio sutrikimų. Visą rūpestį ir meilę skyriau Gabijai, o mano du vaikai buvo nuskriausti. Turėjau pasirinkti – arba ji, arba sūnūs. Apgyvendinome ją specialiuosiuose globos namuose. Su vyru net testamentą surašėme, bijojome, kad nepretenduotų į turtą.

– Ji prašė jūsų atleidimo.

– Taip, turiu išsaugojusi visas jos žinutes. Mes būtinai susitiksime. Bet ji turi mažiausiai penkis vaikus pagimdyti ir nuo jų nukentėti, kad suprastų, ką darė blogai.

– O jūsų sūnūs paauglystėje nemaištavo?

– Vienas sūnus buvo labai pasikeitęs, buvau labai išsigandusi. Bet praėjo paauglystė ir jis vėl tapo mano sūneliu.

Įmotės širdis – neuždaryta

L.M. pasidžiaugė, kad jos įdukra sutinka gerų žmonių, kurie jai padeda. Atsisveikindama paprašė: „Pasakykite Gabijai, kad mano širdis jai neuždaryta.“

Kitą dieną, kovo 11-ąją, gavau jos žinutę. Moteris prašė Gabijos telefono numerio. Netrukus sulaukiau ir pačios Gabijos žinutės: „Pagaliau mano gyvenimas tapo normalus.“

Globėjai ir įtėviai turi būti pasiruošę

Edita Žiobienė

Vaiko teisių apsaugos kontrolierė

„Vaiko globėjai ir įtėviai turi būti visapusiškai pasiruošę besąlygiškai priimti į savo šeimą vaiką. Taip pat jie turi būti pasirengę susidurti ir susidoroti su visomis problemomis. Panašiai nutinka ir tikriems vaiko tėvams: tenka spręsti įvairias nenumatytas elgesio, sveikatos ir kitas problemas. Tačiau dėl to tėvai juk neatsisako savo vaikų, todėl ir globėjams ar įtėviams tokia teisė nėra numatyta.

Nesugebant susidoroti su problemomis reikia kreiptis pagalbos į specialistus, ieškoti sprendimų, bet nenuleisti rankų. Reikėtų suprasti, kad savo tėvų netekęs vaikas yra labai pažeidžiamas. Todėl netinkamu elgesiu jis dažnai siekia atkreipti į save dėmesį, taip prašosi pagalbos ir supratimo. Pakartotinai netekęs „savos šeimos“ vaikas patiria nepataisomą žalą, kuri atsiliepia ir suaugusio žmogaus gyvenime, bendraujant su partneriu ir savais vaikais.“

Rasa Karmazaitė

Apie prekiautojus žmonėmis esame ne kartą rašę. Analizavome ne tik merginų pardavimo į prostitucijos tinklus situacijas, aiškinome, kaip į suktų tarpininkų rankas pakliūva ir vaikai, ir net vyrai. Šiuo metu Lietuvos „Caritas“, kuris nuolat globoja ir rūpinasi nukentėjusiaisiais nuo prekybos žmonėmis, nerimauja dėl plintančios dar vienos prekybos žmonėmis formos – fiktyvių santuokų.

Parduodami visi 

Ko gero, nė vienos apskrities pareigūnai nėra yra išsiaiškinę ir į teismą perdavę tiek prekybos žmonėmis bylų, kiek Panevėžio apskrities kriminalistai bei apygardos prokurorai. Jų pastangomis už grotų susodinta ne viena dešimtis sąvadautojų ir sutenerių. Tad ir nukentėjusiųjų Panevėžio apskrityje „Carito“ darbuotojos priskaičiuoja daugiau nei 160. 

Kaip teigia Lietuvos „Carito“ Panevėžio skyriaus projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinė darbuotoja Jolita Zaborskienė, dauguma nukentėjusiųjų – moterys, tačiau nemažai į prekiautojų žmonėmis tinklus pakliūva ir vaikų, ir vyrų. „Stengiamės padėti prekybos žmonėmis aukoms išsikapstyti iš to liūno, į kurį jos pakliuvo, – pasakoja J. Zaborskienė. – Ne tik užgydyti padarytas psichikos ar fizines žaizdas, bet ir apsaugoti nuo galimų pavojų – mat dažnas prekeivis, atsidūręs teisiamųjų suole, stengiasi visomis išgalėmis savo kaltę neigti ir menkinti ir stengiasi vėl bauginti savo aukas, kad šios pakeistų parodymus jų naudai“. 
 Pasak socialinės darbuotojos, žmonės parduodami ne tik į seksualinę vergystę. Jie parduodami į darbo vergovę, kai vergiškos ir darbo, ir gyvenimo sąlygos ir nemokamas atlyginimas, vaikai – vagiliavimui užsienio šalyse, nelegaliam įvaikinimui bei pornografijai. Net neįgalieji apgaule išvežami, kad svečiose šalyse elgetautų ir taip neštų prekeiviams pelną. Viliojantys pažadai „Šiuo metu ypač ryškėja tendencija, kai tarpininkai Lietuvoje moteris verbuoja fiktyvioms santuokoms, – plintančią nusikalstamą veiką įvardija J. Zaborskienė. – Tačiau tai nėra tik nelegalus sandoris, kuomet kažkas dosniai atlygina už suteiktą galimybę vesti moterį iš Europos Sąjungos, kad įgytų legalų statusą šiose šalyse gyventi. Tokių sandorių negalima įvardinti, tarkim, tik sukčiavimu – tai irgi prekyba žmonėmis“. 

Lietuvoje nuotakų ieškančių tarpininkų užduotis surasti merginą ar moterį, kuri už tam tikrą pinigų sumą sutiktų ištekėti už trečiųjų šalių piliečių. Tarpininkai puikiai išmano, kur tokių aukų ieškoti. Tai skurdžiai gyvenančios šeimos, vienišos motinos, vaikų namų auklėtinės, kurioms žadėtoji pinigų suma, tarkim, 3000 (ar daugiau) litų, atrodo didžiulė. Paprastai joms žeriami gana viliojantys pažadai: „Gausi didelę pinigų sumą, o tau nieko nereikės daryti, tik susituokti su – dažniausiai – pakistaniečiu ar indu. Būsi viskuo aprūpinta, galėsi įsigyti gražių drabužių, pasiųsti vaikams ir namiškiams skanėstų. O vėliau išsiskirsi ir gausi krūvą pinigų – nebereiks vargti“. Tačiau, anot, „Carito“ darbuotojų, gražiais pažadais suviliotos moterys, nuvažiavusios į užsienį, pakliūva į prievartos ir smurto pasaulį. „Dažniausiai iki santuokos įregistravimo merginos dar palepinamos, kad nesuvoktų, jog yra apgautos: joms perkami rūbai, telefonai, jomis daug ir demonstratyviai rūpinamasi. „Jaunikiai“ elgiasi taip, kad nesukeltų jokio įtarimo, – aiškina verbavimo fiktyviai santuokai modelį J. Zaborskienė. – Tačiau įregistravus santuoką, viskas baigiasi. Tiesa, paprastai dar palaukiama keletą savaičių, nes ar santuoka legali, ar sutuoktiniai gyvena kartu ir pan., gali patikrinti migracijos tarnyba. Tačiau, kai toji grėsmė dingsta, moteris metama „už borto“.
Smurtas ir patyčios

Pasak socialinės darbuotojos, vienais atvejais sutuoktinis dingsta, paėmęs kreditus, kitais atvejais –prieš moterį imama smurtauti: ji prievartaujama ne tik „sutuoktinio“, bet ir viso būrio jo giminaičių, ją parduoda suteneriams, kurie „įdarbina“ viešnamyje, prieš tai pažadėję „pakasti“, jei šioji atsisakys vykdyti jų paliepimus, mergina uždaroma tarp keturių sienų ir pan. „Štai viena mergina buvo atsiviliota į D.Britaniją ir, kol atsiras sutuoktinis, jai buvo pasiūlytas kitas darbas – fabrike, – prisimena vieną iš fiktyvios santuokos atvejų J. Zaborskienė. – Tačiau tai tebuvo tik akių dūmimas. Mergina buvo uždaryta, kelių vyrų išžaginta, iš jos išsityčiota. Tačiau ji sugebėjo pabėgti ir grįžo į Lietuvą. Nukentėjusiajai reikėjo labai daug pastangų ir laiko, kol išdrįso papasakoti, kas ten įvyko. O patirtų patyčų, paniekinimo užmiršti neįmanoma“… 

Pasitaiko ir ne tokių drastiškų atvejų. Būna, „žmona“ įkalbinama aplankyti giminaičius Lietuvoje ir, kai ji grįžta į gimtinę, staiga pradingsta visi ryšiai su „sutuoktiniu“: „vyro“ telefonas išjungtas, elektroninis adresas ištrintas – jos nebegali susisiekti su juo. „Ir nebežino, ar jos susituokusios ar ne, – aiškina situaciją J. Zaborskienė. – Moterys lieka be nieko, o dar neretai sužino, jog „vyras“ paėmęs kreditus. Taigi, skyrybų atveju, jos dar privalo padengti ir pusę „vyro“ skolos, nes juridiškai jos – bendraskolininkės. Žodžiu, vyras iš trečiosios šalies gauna, ko nori – leidimą gyventi ES, o moteriai lieka daugybė problemų. Ir – jokių pinigų“.Tokie nusikaltimai, kaip ir visi, susiję su prekyba žmonėmis, sunkiai ir ilgai tiriami. Nukentėjusiajai, kad ji galėtų pradėti skyrybų procesą reikia turėti ir lėšų, ir mokėti kalbą. „Deja, kaip jau minėjau, tarpininkai ir renkasi tokias, kurios vargingai gyvena ir nemoka užsienio kalbos, – sako J. Zaborskienė. – O antra bėda ta, kad mūsų šalies baudžiamajame kodekse fiktyvi santuoka nėra įvardinta kaip prekyba žmonėmis. Nors tai akivaizdu“.

Visuomenės nuostatos

Klausantis nukentėjusiųjų ir socialinių darbuotojų pasakojimų, peršasi išvada, jog moters įtraukimas į sandėrį dėl fiktyvios santuokos turėtų būti traktuojamas kaip verbavimas į prostituciją ir toks tarpininkas turėtų būti baudžiamas kaip ir prekiautojas žmonėmis, ir kaip už pelnymąsi iš prostitucijos, nes būtent jis ir pasinaudojo moterimi, gavo iš jos pelną. „Šios pažeidžiamos merginos nėra nusikaltėlės, – akcentuoja J. Zaborskienė. – Tačiau visuomenė dažniausiai kaltina būtent merginas ir moteris, joms jau uždėta stigma: pati kalta! Daug paprasčiau apkaltinti nei pasigilinti į priežąstis, kaip nutiko, kad moteris pateko į vergovę. Lengviau badyti pirštais ir piktintis, kaltinti, jog pati (ar pats) norėjo, tačiau negavusi pinigų, skundžiasi“… Beje, pareigūnai, tiriantis prekybos žmonėmis bylas, irgi pastebi išankstinę neigiamą visuomenės nuomonę ir abejingumą matant vykdomą prekeivių žmonėmis nusikaltimą. Anot kai kurių kriminalistų, jei kalba eina apie prostituciją, tai stebimasi: kokios tos moterys, jei parsidavinėja; ko jos ten eina; matyt, patinka toks užsiėmimas ir pan. „Net, jei išprievartaujamos, išžaginamos, vis viena lieka kaltos, kad buvo toje, o ne kitoje vietoje, – pritaria J. Zaborskienė. – O apie sutenerius ar tuos, kurie naudojasi merginų kūnu, niekas nė neužsimena. Niekas nesidomi, kokie vyrai perka moteris. Ar jie turi šeimas? Ar jie turi vaikų? Koks jų moralinis veidas? Kažkodėl niekas jų nekaltina, kad griauna kitų žmonių gyvenimus, ar sąvadavimo atveju – pelnosi iš kitų išnaudojimo. Visuomenė mąsto: ach, toks geras vaikinas, padėti norėjo – pirko rūbus, maistą ir panašiai, o ji dar skundžiasi“.
Tikisi dėmesio

Šiuo metu kol kas dar nėra pradėtų ikiteisminų tyrimų dėl išnaudojimo fiktyvioms vedyboms, bet sunerimusios socialinės darbuotojos labai tikisi, kad pagaliau įstatymdaviai praregės. Pareigūnai nors ir patyrę, kaip sunku įrodyti tokias nusikalstamas veikas, jau įrodė esantys pajėgūs panašius nusikaltimus išgvildenti. Kad Europos Sąjungoje (ES) daugėja fiktyvių santuokų su užsieniečiais ir šis reiškinys tampa problema, pareiškė ir pernai gruodį Lietuvoje viešėjusi Europos Komisijos pirmininko pavaduotoja Viviane Reding, atsakinga už emigrantus, pagrindines teises ir pilietybę. „Jeigu valstybėje administracija mato, kad kažkas yra ne taip, tai reikia šitą klausimą spręsti“, – per spaudos konferenciją sakė V. Reding. Tačiau EK pirmininko pavaduotoja fiktyvių santuokų neįvardijo kaip nusikaltimo žmogaus laisvei, tik priminė, kad Bendrijoje yra parengtas specialus vadovas, kaip atpažinti tokias fiktyvias santuokas.

Tik faktai

LR BK 147 straipsnis „Prekyba žmonėmis“ skamba taip: „1. Tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais, baudžiamas laisvės atėmimu nuo dvejų iki dešimties metų. 2. Tas, kas šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei, arba dalyvaudamas organizuotoje grupėje, arba žinodamas ar siekdamas, kad būtų paimtas nukentėjusio asmens organas, audinys ar ląstelės, arba būdamas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo ir vykdydamas įgaliojimus, baudžiamas laisvės atėmimu nuo ketverių iki dvylikos metų. 3. Nukentėjęs nuo šiame straipsnyje numatytos veikos asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, kurią jis buvo priverstas tiesiogiai padaryti dėl jam padarytos šiame straipsnyje numatytos veikos. 4. Už šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.

Aurelija Žutautienė

Kovo 4 d. Plungės trumpalaikės globos centre susirinkę socialiniai darbuotojai diskutavo labai opia tema – analizuotos prekybos žmonėmis problemos, aptarti teisiniai aspektai ir pagalbos nukentėjusiesiems galimybės. 

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) atstovė Jurgita Bidvienė pasidžiaugė, kad per pastaruosius dvejus metus tokių bylų Plungėje nebuvę.
Seminare dalyvavę socialiniai darbuotojai susidomėję klausėsi Lietuvos „Caritas“ projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ socialinių darbuotojų Renatos Karaliūnaitės, Linos Vėlavičiūtės, Erikos Panovos bei psichologės Alantos Bendikienės pranešimų.
Plungės trumpalaikės globos centro vadovas Gintaras Armalis tikino, kad ši tema jam labai aktuali, mat jis dirba su žmonėmis, kurie susiduria su smurtu, socialine atskirtimi, nepritekliumi ir netgi seksualine prievarta. Jo praktikoje buvę atvejų, kai psichine liga sergančią merginą išnaudojo draugai, kai teko gelbėti be priežiūros likusius vaikus, kurių tėvai nuolat lankėsi landynėse, kai būdavo išnaudojamos jaunos mergaitės, nepilnametės mamos ar valios sutrikimų turinčios paauglės, kurios lengvai priviliojamos, sugundomos pinigais.
Psichologė L. Vėlavičiūtė pateikė galimas prekybos žmonėmis formas. Anot pranešėjos, suteneriai ir verbuotojai nuolat atranda vis naujų būdų – į prostituciją įtraukiamos ne tik mergaitės, bet ir vyrai. Į spąstus žmonės patenka Lietuvoje ir užsienyje. Vieni apgaunami pažadais surasti geresnį darbą, kiti tampa mylimųjų apgaulės aukomis. Aukos patiria smurtą, iš jų reikalaujama atidirbti už skolas. Pasak pranešėjų, tokių paslaugų vartotojų fantazijos yra neribotos – aukos išnaudojamos visokiais būdais. Dažniausiai visos jos pratinamos prie narkotikų ir alkoholio.
Konsumacija – taip pat viena iš prekybos žmonėmis rūšių. Mergaitės susigundo lengvu darbu – įkalbinėti ponus pirkti daugiau brangių gėrimų, tačiau ir ši veikla baigiasi įjunkymu į alkoholį, narkotikus ar seksualiniu išnaudojimu.
Atsiranda nauja prostitucija – vadinamieji „webmodels“. Geru užmokesčiu susigundžiusios mergaitės tampa šio verslo aukomis. Iš pradžių prašoma tik bendrauti su klientu, vėliau reikalaujama nusimesti marškinėlius ir panašiai. Visa tai yra filmuojama, o vėliau tampa priemone šantažui. Aukos įtraukiamos į pornografijos industriją. Vis labiau plinta įvairūs masažai „su laiminga pabaiga“. Būna atvejų, kai prekybos žmonėmis aukomis tampa nelegalūs darbuotojai. Nuvykę į svetimą šalį, žmonės išnaudojami ūkio darbams, dirba už nakvynę ir maistą. Tokie darbininkai neretai į namus grįžta pakeleivingomis mašinomis ar pėstute. Pasitaiko, kad į užsienį išvežti žmonės verčiami elgetauti gatvėse ar tampa organų prekeivių aukomis. Kai kurios aukos tampa gyvaisiais narkotikų gabenimo per sieną konteineriais.
Teisėsaugininkams ir socialiniams darbuotojams sunkiausia identifikuoti nukentėjusįjį, mat įbauginti žmonės neretai bijo kalbėti, duoti parodymus, atsiverti trukdo gėdos jausmas ar baimė, jog su jais ar šeimos nariais bus susidorota. Su tokiais žmonėmis dirbantiems specialistams būtinas geras psichologinis pasirengimas.
Po diskusijų susirinkusieji buvo pakviesti žiūrėti filmą „Price of sex“. Socialiniai darbuotojai džiaugėsi, kad prekyba žmonėmis nėra masinis reiškinys Plungės rajone, nors pavienių atvejų būta, tačiau aukų nėra daug. 

Dana Lukauskienė