Category: Straipsniai – 2014

Sėdau rašyti komentarą Jūratės Juškaitės straipsniui „Prostitučių išpažintys: Kiekvieną kartą nežinau, ar liksiu gyva” ir pradžioje pagalvojau, kad polemizuoti esminiais klausimais kaip ir nėra reikalo. Taip, moterų ir merginų į(si)traukimo į prostituciją problema opi, o moralizuodami jos neišspręsime. Moterų prostitucijoje dekriminalizavimą (bet tuo pačiu pasirūpinant, kad būtų lengvai prieinamos „išėjimo programos“ to norinčioms) aš irgi matau kaip žingsnį, kurį reikia žengti, kad pradėtume spręsti šį klausimą. 

Bet vis dėlto, kuo labiau gilinuosi į šią temą, tuo labiau pykstu. Pykstu todėl, kad netgi tie žmonės, kurie, kitose srityse yra visa širdimi už žmogaus teises, pradėjus kalbą apie prostituciją, tuoj pat suranda visokių keistų moterų išnaudojimo joje pateisinimų. Tuo pačiu lieka neaišku, teises ar interesus giname, ir kieno interesai taip aiškiai čia kyšo? Todėl ir klausiu, ar mus visus taip stipriai yra užvaldęs rinkos modelis: „Perku-parduodu“, kad pamirštame, jog žmogus – ne prekė, ir rūpinamės organizuotų nusikalstamų struktūrų pelnu? Ir tai daro feministės/ai? Arba kairieji? Arba du viename? 

Saugumas padidinto pavojaus „žaidimų aikštelėje“? 

Visam laikui atskirkime du terminus: „legalizavimą“ ir „dekriminalizavimą“. Kadangi nei dalis policijos pareigūnų, nei Seimo narių to skirtumo neįžvelgia, bijau, kad taip nebūtų atsitikę ir mano oponentei. Legalizavimas liečia visą sistemą (vadinamąją „sekso industriją“), kai valstybė ar savivaldybės teisės aktais reglamentuoja, kur ir kaip galima teikti ir vadinamąsias „sekso paslaugas“, kaip tokie „paslaugų teikėjai“ ar „paslaugų organizatoriai“ tai įformina, kokius mokesčius moka ir pan. Kodėl man tai nepatinka? Todėl, kad tokiu atveju valstybė stoja į nusikaltėlių pusę, padėdama jiems „apsiplauti“ ir išplauti milžiniškus pinigus, besisukančius šioje srityje. Tokioje visuomenėje, kur klesti seksizmas ir smurtas prieš moteris, tikėtis, kad legalizavus industriją, į ją įtrauktoms moterims bus saugiau, yra blogiau, negu naivu. Legaliuose Vokietijos ar Olandijos viešnamiuose dirbusios pasakoja, kad visoms (ir nupirktoms iš Rytų Europos ar Balkanų, ir atėjusiom įsidarbinti pačioms) vadovauja ir veiksmą organizuoja tie patys vadybininkai (o gal nebijokime juos pavadinti tikruoju vardu – nusikaltėliai suteneriai). Sąlygos visoms (legalioms ir nelegalioms) taip pat vienodos. Kliento rinktis negali nei vienos, nei kitos, nes klientas šiame biznyje yra tas, kuris užsako muziką. Na, pagalvokite, kaip tikri verslininkai, ką manytumėte apie tokį pasiūlymą moterų prostitucijoje saugumui užtikrinti, kurį prieš porą metų išgirdau iš vienos aktyvistės, kad tereikia įtaisyti bordelių kambariuose stebėjimo kameras? Klientai tai žinodami, elgsis švelniai, kaip romantiški įsimylėjėliai? Tik pasiūliusioji niekaip nepaaiškino, kuriam galui klientui eiti į tokį „padidinto saugumo (o gal viešumo?) viešnamį“. Arba, kai jaunas politikas naiviai sako: „Taigi legalioje prostitucijoje visada gali atsisakyti suteikti paslaugą ir grąžinti pinigus“ Ponios ir ponai, susirūpinę sekso darbuotojų teisėmis! Tai verslas, kuriame sukasi milžiniški pinigai, prilygstantys pinigams iš prekybos ginklais ar narkotikais. Ir tame versle (kaip beje, ir daugelyje kitų): „klientas visada teisus“. Būtent klientas, likdamas anonimiškas ir šešėlyje sukuria paklausą,  diktuoja sąlygas, nesvarbu, legalu tai ar ne. Ir ne sekso klientas ieško (kaip ir išprievartavimų atvejais), bet galios valdyti kitą žmogų, o tą galią jam suteikia pinigai. Mes ieškome saugumo padidinto pavojaus „žaidimų aikštelėje“, todėl nė vienas modelis: olandiškas, skandinaviškas ar australiškas šimtaprocentinio saugumo garantijos nesuteiks. Neatneš ir galutinio problemos sprendimo.

 Prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl balsuoju už skandinavišką modelį 

Bet, jei reikia rinktis modelį, aš balsuoju už skandinaviškąjį (priminsiu, pagal jį baudžiami klientai ir suteneriai, o moterims siūloma visokeriopa pagalba per išėjimo programas), kur kuriama daugiau galimybių norinčioms pasitraukti, kur suteneriai ir klientai nėra absoliutūs „žaidimų aikštelės“ valdovai. Ypač svarbu, kad situacijoje, kurioje žaidžiama moterų likimais ar net gyvybėmis, „galios mygtukas“ išmušamas iš kliento rankų, ir tai yra stipru. Ir nuolatiniai gandai, kad skandinaviškas modelis žlugo, sukelia garsų juoką, kai bendraujame su pareigūnais ar kolegomis iš Švedijos ir Norvegijos. Kaip ir kiekviename pelningame versle, šioje srityje aktyviai veikia lobistai, kuriems jų veiklos legalizavimas palengvintų galimybes įtraukti į jį paklausos reikalaujamus naujus šviežius bei įvairius kūnus. Būtent šiems lobistams ir naudinga demagogija, kad tik legalizavimas pagelbės prostitucijoje išnaudojamoms moterims. Kiti, tuo tikintys, galbūt, yra naivuoliai, kurie XXI amžiuje, suvokdami visą moterų objektifikavimo mastą, kažkodėl nori romantizuoti prostituciją? Dar blogiau, pavaizduoti ją glamūrizuojant ir pateikti, kaip aukščiausią moters seksualinį išsilaisvinimą. Turiu prisipažint, kad ir pati kažkada buvau naivi, prisiskaičiusi E.M. Remarko romanų ir prisižiūrėjusi „Pretty women“.Taigi, kai savo nevyriausybinės karjeros pradžioje atėjau savanoriauti į Kristinos Mišinienės vadovaujamą Lietuvos Caritas „Pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ programą, irgi tikėjau, kad tereikia legalizuoti/reglamentuoti, ir problema bus išspręsta. Dirbant suišgyvenusiomis prostituciją, o ypač, rašant magistrinį darbą šia tema, mano rožinės iliuzijos greitai išsisklaidė. Mano globotinės, vėliau ir magistrinio tyrimo informantės, o siurprize, į prostituciją įsitraukė savanoriškai, tačiau….  Viena, būdama 14-os gyveno kaime su visiškai prasigėrusiais tėvais, todėl bet kokio dėmesio pasireiškimą iš sutenerių priėmė, kaip didžiausią gėrį ir išsigelbėjimą. Kitą, mirus mamai, tėvas tvirkino nuo 3 m., ji ir paauglystėje patyrė seksualinę prievartą. Trečiai reikėjo narkotikų. Ketvirta buvo vieniša motina su menku išsilavinimu. Dar tęsti? Apibendrinę gautume vidutinį statistinį į prostituciją patekusios (pasirinkusios?) moters portretą. 

„Jos pačios pasirinko“ (arba kaip atsiranda „pakalusios kalės, negalinčios be klientų“)

 Apie kokį savanoriškumą“ ar „pasirinkimą“ galime kalbėti, kai vidutinis į(si)traukimo į prostituciją amžius Europoje ir JAV – 14 m.? Prisiminkite save tokio amžiaus – ar didelę gyvenimo patirtį, žinių bagažą ir išvystytą kritinį mąstymą jau turėjote, kad galėtumėte priimti adekvatų sprendimą? Galų gale, ar socialinė aplinka, visais įmanomais būdais sudaiktindama moteris, toleruodama smurtą prieš jas, neįstumia jų į tokį „pasirinkimą“? K. Mišinienės vadovaujama programa (kurioje per metus suteikiama pagalba daugiau kaip šimtui nukentėjusiųjų) kaip tokio „pasirinkimo“ pavyzdį pateikia faktus, kad jauni vyrai tiesiog  privažiuoja geromis mašinomis prie vaikų globos institucijų, susipažįsta su paauglėmis, jas vežioja, vaišina, nuperka joms dovanėlių. Merginos, visą savo gyvenimą nepatyrusios tiek dėmesio, tiesiog tirpsta nuo jo, ir jaučiasi įsipareigojusios atsidėkoti. O kur dar merginos, išgyvenusios incestą ar seksualinę prievartą, jas įtraukti ypač lengva. Po pusmečio visos jau pristatomos kaip „pakalusios kalės“, „karštos pupytės“, padarysiančios viską, ko norės klientai, nes, pasirodo, joms tai labai patinka. Oponentai dar sako, kad būti prostitute hereronormatyvios monogaminės šeimos užgniaužto seksualumo atskleidimas.

 Kažin kodėl tada moterys prostitucijoje naudoja „nusijautrinimo techniką (disociaciją), kad nieko nejaustų, būdamos su klientu? Kaip sako išgyvenusi prostituciją filme „Not for sale“: „Aš niekada nebuvau taip įsimylėjusi, kad man reikėtų santykiauti 15 kartų per parą“. Aš prostitucijos buvime įžiūriu kaip tik tos hereronormatyvios monogaminės šeimos pastiprinimą. Tas amžinas moters dualizmas patriarchalinėje visuomenėje: kekšė ar šventoji? Kai viename asmenyje tai nelabai įmanoma, ieškoma kūnų (ir jų paklausa vis didėja) įgyvendinti savo dažnai sadistiškoms ar perversinėms fantazijoms, kurių neatskleisi savo padoriai žmonai, jei nori išsaugoti tą šventąją šeimą. Taigi, kai aš Lietuvos Caritas randu daugiau supratimo apie moterų teisių apsaugą, negu kai kurių kolegų aktyvistų tarpe, keliu, mano manymu, pagrįstą klausimą: „ar žinote, kieno teises ginate, kolegos?“. 

Daiva Baranauskienė

Perspektyvus jaunas boksininkas kaltinamas verbavęs bedarbius nusikalstamai veiklai Vokietijoje. Kovos menų sportininkas, 21 metų Ernestas Derliūnas, kaltinimas prekybą žmonėmis. Pareigūnai surinko įrodymus, kad jis verbavo du jaunus marijampoliečius Vokietijoje daryti nusikaltimus. 

Trečiadienį Kauno apygardos teisme vykusio posėdžio metu apklausti nukentėjusieji. Kaltinamojo akto medžiagoje skelbiama, kad kaltinamasis su dviem marijampoliečiais bendravo šių metų kovo ir balandžio mėnesiais. Vienas nukentėjusių pasakojo, kad ieškojo darbo interneto skelbimuose. Su juo susisiekė iš Marijampolės kilęs E. Derliūnas. Jis dvidešimtmečiui jaunuoliui pasiūlė važiuoti savaitei į Vokietiją, tačiau konkrečiai ką reikės dirbti nenurodė. Aptarti išvykos sąlygų vyrai buvo susitikę ne kartą. Vėliau prie jų prisijungė darbo ieškojusio jaunuolio draugas, kuris irgi susidomėjo galimybe užsidirbti.
Jaunuoliams buvo pažadėta, kad nuvykus į Vokietiją, jiems bus sumokėta po 200 eurų, o grįžus į Lietuvą dar po 300 eurų atlygis. Apklausos metu paklausti už kokį darbą jie būtų gavę šiuo pinigus, nukentėjusieji negalėjo tiksliai atsakyti. Apklausoje marijampoliečiai pasakojo, kad sutiko važiuoti, nors jiems nebuvo iki galo aišku, ką nuvažiavę į Vokietiją jie turės daryti. Iki šiol abu nukentėjusieji niekur nedirbo, jautė pinigų stygių, todėl susigundė galimybe uždirbti. Jaunuoliams buvo nupirkti autobuso bilietai į Vokietiją, duota po 50 eurų ir paimti asmens dokumentai. Neaiškumas ir abejones pasiekė savo. Vienas iš jaunuolių pasipasakojo Marijampolės “Carito” darbuotojai, o ši griežtai nurodė niekur nevažiuoti. Asmens dokumentą vyras iš E. Derliūno atgavo pasakęs, kad jam dokumento reikia akių operacijai. Kitas jaunuolis nusprendė rizikuoti, tačiau buvo policijos sustabdytas pasienyje ir parvežtas atgal. Lietuvoje vykusiuose Tailando bokso turnyruose prizines vietas laimėjusio E. Derliūno teismo procesas Kauno apygardos teisme prasidėjo praėjusią savaitę. Sportininkas dažnai lankydavosi Vokietijoje. Šioje šalyje gyvena jo tėvas. Manoma, kad užsienyje jis susipažino su vietos nusikalstamo pasaulio atstovais. Pareigūnai aiškinosi, kad E.Derliūnas Vokietijoje galimai turėjo bendrininką – neva jis pažadėjo mokėti atlygį už kiekvieną užverbuotą auką. E. Derliūnas yra suimtas. Jis savo kaltę neigia. 

Teismui išteisinus septynis Vėliučionių vaikų socializacijos centro pedagogus, Lietuvos „Carito“ pagalbos prostitucijos ir prekybos žmonėmis programos vadovė Kristina Mišinienė sako, kad šios bylos baigtį reikia išgyventi kaip didžiausią gėdą. 

DELFI pateikia K. Mišinienės komentarą apie socializacijos centruose augančius vaikus ir juos auklėjančius pedagogus. „O vis tik šioje diskusijoje skaudžiausia – vaikų socializacijos centrų steigėjų tyla. Jei prieš kelis metus dar girdėjosi „negerai, reikia kažką daryti“, skambėjo neapibrėžti siūlymai dėl užimtumo šiose nepilnamečių laisvės apribojimo įstaigose, tai šiandien – tyla. Vaikai prievartauja vienas kitą, žalojasi, bėga iš šių „namų“ nutaikę menkiausią progą, mušasi tarpusavyje ar su auklėtojais – Švietimo ir mokslo ministerija stoiškai viską iškenčia. Auklėtojai žvėrys? Tikriausiai. Vaikai su baisiais nusikaltėlių genais? Žinoma. Tačiau auklėtojų sadistų yra, ko gero, vienetai, o biologinis determinizmas – vis dar, deja, mūsų socialinių darbuotojų ir pedagogų mėgstamiausia teorija – seniai paneigta atgyvena. Tiek iš šono žvelgiant, tiek arčiau susipažinus su vaikų socializacijos centrais, susidaro įspūdis, kad šių centrų kūrėjai, sumanytojai, kažkada taip entuziastingai propagavę šį vidutinės priežiūros kelią, dabar yra tiesiog – pasislėpę. Nepavyko sumanymas? O gal niekada iki galo ir nebuvo pragalvota, kaip bus padedama sudėtingiems, nusikaltusiems, sutrikusiems paaugliams? Lengva ranka šie jaunuoliai buvo patikėti be darbo likusiems vyresnio amžiaus pedagogams – ir kova už būvį prasidėjo. Abiejų pusių.

Vis tik negarbingiausias, mano nuomone, ŠMM bei ją kuruojančių žinybų poelgis yra netiesioginis, bet pastovus visuomenės kurstymas prieš šiuos nelaimingus vaikus. Piktinatės centre tvyrančiu šlapimo tvaiku, neklusniųjų uždarymu karcerin ar fizinėmis bausmėmis? O ar žinote, UŽ KĄ jie čia atsidūrė?! Norėtumėte tokius ar tokias sutikti prie savo namų durų?! Pilietis sutrikęs pradeda trauktis – ai, tegu jie ten tarpusavyje aiškinasi savo reikalus, kas čia supaisys, kur tiesa. Juk jeigu šie paaugliai būtų „normalūs“, „verti pagalbos“ – kaip, pavyzdžiui, mūsiškiai – valstybė tikrai kitaip su jais elgtųsi.. Šiandien Veliučionių vaikų socializacijos centro buvusių darbuotojų ir auklėtinių bylą išgyvenu kaip didžiausią gėdą ir skausmą. Nėra svarbu, kuri pusė meluoja ar sako tiesą. Triumfuojantis išteisintas kolektyvas ( na, tik „vienas išmuštas priekinis dantis“) man simbolizuoja valstybinį fiasko kovoje už mūsų vaikų fizinę ir psichinę sveikatą, už galimybę kiekvienam jų surasti savo vietą visuomenėje.Turėdami savo šalyje gražias socialinės pedagogikos, nepilnamečių justicijos tradicijas, didelį būrį mokslininkų, besidominčių delinkventinio jaunimo problemomis – paprašykime Švietimo ir mokslo ministerijos pasitelkti šiuos ekspertus ir sukurti efektyvias vaikų socializavimo programas šešiuose vaikų socializacijos centruose. Paprašykime Vyriausybės užsiimti šių programų įgyvendinimu.Tik 6 centrai. Net 250 vaikų“.  

Lietuvoje užverbuotų žmonių išnaudojimas priverstiniam darbui užsienyje klesti. Mūsų įstatymai numato baudžiamąją atsakomybę ir už šią prekybos žmonėmis formą. Tačiau Kauno policija įsitikinusi, kad ši problema jos valdose – neaktuali. Arba ją turi spręsti kolegos iš užsienio.

Prireikė laiko

Istorijas apie tai, kaip užsienyje laimės ieškantys mūsų tautiečiai išnaudojami priverstiniam darbui, Lietuvos “Carito” darbuotojai girdi jau seniai.

“Tačiau prireikė laiko, kol mūsų socialinės tarnybos, nevyriausybinės organizacijos bei kol kas tik pavieniai policijos pareigūnai išmoko suprasti, kad tai – taip pat prekyba žmonėmis, – pasakojo Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kauno regione Jolita Juškevičienė. – Anksčiau ir mes, klausydamiesi tokių istorijų, gūžčiodavome pečiais: na, nesumokėjo žmogui už darbą – vadinasi, nepasisekė. Išvažiavo gi į užsienį pats ir ne atostogauti.”

Svarbiausia nutylėjo

Viena naujausių istorijų, įrodančių, kad tikimybė patekti į prekybos žmonėmis pinkles tebėra didelė, – vos prieš mėnesį iš Didžiosios Britanijos, padedant vietinei agentūrai, teikiančiai socialines paslaugas užsieniečiams, grįžusio 30-mečio pasakojimas.

Jis teigė susiradęs skrajučių platintojo darbą netoli Londono interneto svetainėje anglija.lt. Paskambinęs nurodytu telefonu, vyras išgirdo, kad nereikės rūpintis nei kelione, nei pastoge, o per dieną uždirbsiantis nuo 30 iki 50 svarų. Tiesa, būsimas darbas apibūdintas šykščiai – reikės nešioti labdaros skrajutes su specialiais maišeliais.

Sutartu laiku prie jo namų sustojo darbdavio atsiųstas autobusiukas. Deja, tik pasiekus Angliją, paaiškėjo, kad pasakęs telefonu “a”, darbdavys nutylėjo “b” – kad bus mokama ne už išnešiotų skrajučių kiekį, o už tai, į kiek anglų širdžių pavyks jomis prisibelsti: kiek kitą dieną pavyks surinkti iš jų maišų su labdara – drabužiais, avalyne bei smulkia buitine technika.

Alga tirpo akyse

Šie spąstai dar turėjo ir dvigubą dugną – surinkti maišų su labdara darbdavys važiavo pats. Prieš pradedant dirbti vyrui žadėta už vieną maišą mokėti po vieną svarą. Tačiau nusiplukęs nuo lakstymo jis daugiau kaip 10 svarų už dieną negaudavo. “Mažai kas aukoja”, – pasiteisindavo darbdavys.

Vėliau pradėjo nebemokėti, ir tiek. Kol galiausiai ėmė pernelyg dažnai kartoti: “Šiandien – bloga diena: neradome tavo teritorijoje nė vieno maišo.” Nors sunku patikėti, kad surenkant per dieną vos vieną du maišus su labdara, būtų verta užsiimti tokia veikla.

Labdara pardavinėjama?

“Susidaro įspūdis, kad šis “verslas” – gerai organizuota sukčiavimo schema. Ar jūs girdėjote apie tokią labdarą iš Anglijos, kuri turėtų pasiekti Lietuvą nuolat? Mes apie tai nesame girdėję”, – dalijosi savo įtarimais J.Juškevičienė.

Pašnekovės įsitikinimu, visa anglų labdara patenka į mūsų dėvėtų drabužių parduotuves ir turgavietes. Tačiau, kaip žinoma, ten daiktai nedalijami dykai, o pardavinėjami.

“Į mūsų projektą jau kreipėsi mažiausiai trys asmenys, platinę Anglijoje tokias skrajutes. Kitiems dviem šį darbą pasiūlė pažįstami. Todėl galima teigti, kad Anglijoje šis verslas – paplitęs”, – grindė savo įsitikinimus projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorė Kauno regione.

Gyveno drabužių spintoje

Anot kriminologų, latentinių nusikaltimų, kuriems priskiriama ir prekyba žmonėmis, atvejais, vienam nustatytam faktui tenka dešimt nežinomų. Geriausias to įrodymas – J.Juškevičienės papasakota iš pažįstamų girdėta jaunos poros, taip pat platinusios Anglijoje tokias skrajutes, istorija. Į pašnekovės koordinuojamą projektą šie jaunuoliai pagalbos nesikreipė.

Jie buvo vežiojami iš kaimo į kaimą ir verčiami vaikščioti daugybę kilometrų bet kokiu oru. Į darbdavio nuomojamą namą, kuriame turėjo gyventi po aštuonis viename kambaryje, jie buvo parvežami tik vakare. Vis dėlto šiai porai “pasisekė” : ji turėjo privatų kampą – galėjo miegoti drabužių spintoje: tamsiame kambarėlyje, skirtame drabužiams susikabinti. Ir šiems jaunuoliams per savaitę mokėta vos 20 svarų, nes darbdavys atsiskaitydavo ne tik už pastogę, bet ir už vežiojimą į darbą.

Katorga Ispanijoje

Apie panašų vergovę primenantį egzistavimą “Carito” darbuotojams pasakojo ir prieš porą mėnesių iš Ispanijos, padedant Lietuvos ambasadai, grįžusi pora. 

Ir šį kartą “geradarį”, kurio dėka atsidūrė netoli Afrikos krantų, jai rekomendavo pažįstami. Ir šią porą būsimas darbdavys papirko pažadu nuvežti į vietą nemokamai. “Atidirbsite po to”, – sakė ir jis. Nors apgavo jau iš pat pradžių – teigdamas, kad kelionė kiekvienam jų kainuos apie 400 eurų.

Atsidūrus vietoje – gana nuošalioje alyvuogių plantacijoje, teko dirbti apie šešias septynias dienas per savaitę. Po aštuonias dešimt valandų kasdien. Apgyvendinti jie buvo kažkokioje pašiūrėje. Kaip pripažino patys, toli nuo civilizacijos. Be to, teko patirti ir darbdavio smurtą, ir pažeminimų.

Vergiškas egzistavimas

Šioje plantacijoje dirbo apie 30 žmonių. Ne vien lietuviai, bet ir lenkai.

Ir visiems buvo mokama tik 30 eurų per savaitę, nes darbdavys atskaičiuodavo ne tik už vežiojimą į darbą, bet ir autobusiuko nuplovimą bei remontą. O šis gesdavo nuolat.
Teko permokėti darbdaviui ir už cigaretes. Vietoj septynių eurų mokėti aštuoniolika.

Net prireikus pas gydytoją, darbdavys pareikšdavo: “Klok 60 eurų – nuvešim!” Nors medikų pagalbos dažniausiai prireikdavo, kai darbdavio padėjėjai sulaužydavo kam nors koją ar šonkaulį. Taip baigdavosi parodomosios egzekucijos bandantiesiems purkštauti dėl prastų sąlygų ar per mažo atlyginimo.

Kalbos spąstai

“Ispanijos pavojai – ne tik dideli atstumai tarp miestų bei gana pasyvi ir neveikli policija”, – dalijosi sukaupta patirtimi J.Juškevičienė.

Ne mažesnė, anot pašnekovės, problema – kad vietiniai gyventojai kalba tik ispaniškai. Užsienio kalbos Ispanijoje ignoruojamos.

Šis pastebėjimas paaiškina, kodėl plantacijos darbininkai negalėjo papasakoti apie darbdavio savivalę jiems pirmąją pagalbą teikusiems vietiniams medikams.

Užburtas ratas

“Priverstinio išnaudotojiško darbo esmė – nėra aišku, nei kiek tu uždirbi, nei kiek kainuoja būsto nuoma ar kitos paslaugos, kokius turtus tu krauni tave išnaudojančiam darbdaviui”, – apibendrino J.Juškevičienė.

Pašnekovės pastebėjimu, žmonės atsiduria tokiose situacijose, nes šios kategorijos darbdaviai specialiai ieško būsimų aukų, kurios ne tik negali už save pakovoti, bet ir neturi pinigų kelionei, dėl to automatiškai jiems įsiskolina.

Be to, į šiuos spąstus dažniausiai patenka asmenys, nemokantys užsienio kalbų bei neturintys artimųjų, galinčių jų ieškoti.

Ne pyragai ir Norvegijoje

“Jau girdėjome panašių istorijų ir apie išvykusiuosius dirbti į Norvegiją”, – dalijosi savo žiniomis ir apie ten be žadėto atlygio priverstus egzistuoti lietuvius J.Juškevičienė.

Anot pašnekovės, ir Norvegijoje darbo ieškančių lietuvių problemos susijusios su vietinės kalbos barjeru.

Be to, ten įprasta atsiskaityti už darbą tik jį baigus. Todėl, jeigu kažkas nepatiko, anksčiau neišvažiuosi arba negausi jokio atlyginimo.

Išeities nėra?

Klausantis pašnekovės, sunku buvo patikėti, kad mūsų mobiliųjų telefonų amžiuje tikrai nėra išeities iš šių sudėtingų situacijų. Nors ir telefono sąskaitai papildyti reikia pinigų.
Išsprendus ir šią problemą, dar reikia turėti ir kam paskambinti. O ir esant tokiam žmogui, šis gali neturėti pinigų tau padėti.

Tiesa, jis dar galėtų bandyti ieškoti pagalbos Lietuvoje. Tačiau po vieno eksperimento, rengiant šią publikaciją, atrodo, kad ir tai – ne išeitis.

Bergždžias reikalas

Surinkusi vieno Kauno policijos komisariato budėtojų dalies numerį, perpasakojau atsiliepusiam pareigūnui vieną aprašytų istorijų. Tiesa, neprisistačiusi, o apsimetusi Anglijoje į bėdą patekusios merginos motina.

“O kuo čia gali padėti Lietuvos policija? – iš karto stojo piestu pasakojimą išklausęs pareigūnas. – Kaip supratau, jūsų duktė gyva, nedingusi…”

“Tai laukti, kol dings ir tada kreiptis į jus? Tik tiek galite man patarti?” – neatlyžau. Ir sulaukiau atsakymo, kad viena išeitis – pervesti dukrai pinigus, kad ši turėtų už ką grįžti. O jeigu aš jų neturiu, tai dar dukra pati gali kreiptis į Lietuvos ambasadą Anglijoje arba vietinę policiją. O jeigu nėra ir tokios galimybės, tikėtis pagalbos iš Kauno policijos vis tiek neverta, nors dukra ir buvo apgauta Lietuvoje bei išvežta į nežinią iš Kauno.

Be to, atlyginimas, kurio dukra negauna, jai turi būti mokamas ne lietuviškais pinigais. Taigi, Kauno policija tikrai nevažiuos į Angliją jos parsivežti. Nesikreips ir į tenykščius kolegas, nes tokių problemų jie bendrai nesprendžia.

Teorija ir praktika

Ko po tokio dialogo verti Lietuvos įsipareigojimai suderinti savo įstatymus, numatančius atsakomybę už prekybą žmonėmis, su tarptautiniais ir ES teisės aktais? Kas ir buvo padaryta, 2012 m. birželį įtraukus į mūsų Baudžiamąjį kodeksą atsakomybę ir už naujas prekybos žmonėmis formas. Tarp jų – ir priverstinį darbą bei vertimą daryti nusikaltimus ir elgetauti.

Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” vadovė Kristina Mišinienė taip pat įsitikino, kad Kauno policija nesugeba identifikuoti naujų prekybos žmonėmis formų.

“Informacija apie naujas prekybos žmonėmis formas bei savo įžvalgomis esame pasidaliję su Kauno apskrities vyriausiuoju policijos komisaru Linu Pernavu, tačiau, jo teigimu, Kauno regione prekybos žmonėmis problemos nėra. Neva, to įrodymas – statistikos eilutės, kuriose šioje pozicijoje – nuliai, – dalijosi skaudžia patirtimi K.Mišinienė. – Nors mes manome, kad Kauno policija tiesiog nesugeba identifikuoti šio reiškinio arba nenori, todėl ir neranda nukentėjusiųjų, nemoka jų prakalbinti.”

Viena jau už grotų

Gerų žinių Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” koordinatorės sulaukia tik iš Didžiosios Britanijos.

Viena tokių – birželio 18 d. vietinės žiniasklaidos paskelbta informacija apie nuosprendį Jūratei Grigelytei.

Ši 53 metų lietuvė nuteista trejų metų laisvės atėmimo bausme už tai, kad išnaudojo priverstiniam darbui vienuolika savo tautiečių – dvi moteris ir devynis vyrus. Jie buvo priversti platinti jau minėtas skrajutes su labdaros maišeliais.

---

Komentaras

Linas Pernavas
Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas

Nuo 2012 m., kai buvo papildytas Baudžiamojo kodekso straipsnis, numatantis atsakomybę už prekybą žmonėmis, Kauno apskrities policija pradėjo vieną ikiteisminį tyrimą. Jis buvo pradėtas šių metų vasarį, gavus nukentėjusiosios pareiškimą apie tai, kad du asmenys, kontroliuodami jos elgesį ir buvimo vietą, siekė įtraukti ją į prostituciją ir taip gauti turtinės naudos. Ši byla birželio 13 d. perduota teismui.

Ikiteisminis tyrimas dėl prekybos žmonėmis pradedamas pagal nukentėjusiųjų pareiškimus arba policijos pareigūnams gavus informacijos, atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus. Tikriname visą informaciją, kuri gali būti susijusi su prekyba žmonėmis.

Policijai vienodai svarbus visų nuskalstamų veikų tyrimas, būtina jas ištirti objektyviai ir nešališkai.

Pagrobta, žeminta ir prievartauta mergina atsitiesė ne tik po nusikaltėlių smurto, bet ir juos išteisinusio Alytaus rajono apylinkės teismo pažeminimo. Aukštesnės instancijos teismai nutarė, kad kolegos iš Dzūkijos dirbo aplaidžiai.Nusikaltėlius išteisino 

Prieš kelerius metus Alytuje keturių vyrų išprievartauta Eglė (tikrasis merginos vardas ir pavardė redakcijai žinomi) teisybės šiame mieste nesurado. Ilgai trukęs, nutrauktas, o po visuomenės spaudimo vėl pradėtas ikiteisminis tyrimas pasiekė teismą, tačiau jame vykęs keistas įrodymų interpretavimas nulėmė, kad po nusikaltimo kaltais prisipažinę, o vėliau persigalvoję, alytiškiai buvo išteisinti. Toks nuosprendis Eglę šokiravo, tačiau nepalaužė. Byla nukeliavo iki Kauno apygardos teismo, kuris konstatavo, kad kolegos iš Alytaus neteisingai vertino įrodymus ir pernelyg pasitikėjo kaltinamųjų žodžiais. Kaune visam ketvertukui skirtos laisvės atėmimo bausmės nuo trejų iki ketverių metų. Tokį verdiktą patvirtino ir šiemet tą pačią bylą varčiusi Lietuvos aukščiausiojo teismo kolegija. Šiuo metu nusikaltėliai sėdi už grotų, Alytuje juos išteisinęs nuosprendis panaikintas, bet jį priėmusi teisėja Ramunė Kuzmienė toliau sprendžia, kaip nulemti žmonių likimus. “Tenka susidurti su tokiomis bylomis, kai logiškai nesuvoki, kaip teismas padarė vieną ar kitą išvadą. Keista, kad įtartinas, kaltinamiesiems akivaizdžiai palankias išvadas padarę teisėjai už tai nesulaukia jokios nuobaudos ir darbuojasi toliau”, – stebėjosi Lietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja Jolita Juškevičienė.

Tiesiog pagrobė

 Lietuvos aukščiausiąjį teismą pasiekusi istorija prasidėjo prieš pusketvirtų metų, kai Kalėdas atšventę keturi alytiškiai – Kęstutis Balynas, Deividas Lukaševičius, Robertas Javarauskas ir Mangirdas Packevičius – nusprendė, kad jie nori striptizo ir seksualinių paslaugų. Jų taikiniu tapo Eglė. Ji atsisakė susitikti, tačiau jauni vyrai neatlyžo – atvyko pas Eglę į namus, per prievartą išsitempė į lauką, įsodino į automobilį ir grasindami susidoroti nuvežė į Alytaus rajone esančią sodybą, kurioje visi keturi auką seksualiai prievartavo ir žagino ne po vieną kartą. Tą patį vakarą R.Javarauskas Eglę parsivežė į savo sodo namelį, kuriame toliau merginą prievartavo ir žagino. Namo mergina parvežta tik kitą dieną. 

Ignoravo įrodymus

 Eglė nutarė netylėti, siekti, kad jos skriaudikai būtų nubausti, tačiau netikėtai susidūrė su teisėsaugos abejingumu. Ikiteisminis tyrimas ėmė strigti, teismą byla pasiekė tik todėl, kad prokuratūra neatlaikė visuomenės spaudimo. Vėliau paaiškėjo, kad ir teismas nelinkęs tikėti Eglės žodžiais. Teisėja į šalį nustūmė ne tik telefoninių pokalbių įrašus, kuriuose užfiksuota, jog mergina nenorėjo susitikti su vyrais, bet ir liudytojų parodymus, bylojančius apie tai, kad auka priešinosi, šaukėsi pagalbos ir buvo jėga ištempta iš namų. Teismas kėlė klausimus, kodėl Eglė negali tiksliai pasakyti, kiek minučių užtruko kiekvieno iš pagrobėjų lytinės aistros patenkinimas, bet kaip nevertingus atmetė per pirmąją kaltinamųjų apklausą suformuluotus prisipažinimus smurtavus. Teismui pasirodė labai svarbūs nuteistųjų draugų pasakojimai apie tai, kad Eglė galėjo būti laisvo elgesio mergina, kuri už seksualines paslaugas ne kartą gavo pinigų. Taip pat jam užkliuvo, kad Eglė neva per mažai priešinosi, nepasinaudojo galimybe pabėgti. “Tai įrodo, kad nukentėjusioji su kaltinamaisiais į sodo namelį vyko laisva valia”, – rašoma R.Kuzmienės surašytame nuosprendyje. “O kiek laiko ji galėjo priešintis? Kai supranti, kad kitaip nebus, ateina bejėgiškumo jausmas. Juolab kad jai nuolat buvo grasinama susidorojimu, jei ji nepaklus ir bandys pabėgti, – kalbėjo J.Juškevičienė. – Alytaus teismas iš jos pasityčiojo. Pasakė: tu esi šliundra ir pati esi kalta. Negi ne to norėjai?” 

Teisėjai – nebaudžiami

 Seksualinę prievartą patyrusios moterys dažnai palūžta, stengiasi kuo greičiau viską užmiršti, nuslėpti, tačiau Eglė nutarė teisybės paieškų nemesti – Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimą apskundė. Bylą peržiūrėjusi Kauno apygardos teismo kolegija konstatavo, kad Alytaus teismas akivaizdžiai klydo vertindamas įrodymus, rėmėsi abejotinos vertės liudijimais, o Eglės žodžiuose nėra jokių neatitikimų, netgi priešingai. “Galima daryti išvadą, kad kaltinamieji koregavo savo parodymus sau naudinga linkme, siekdami išvengti atsakomybės”, – rašoma Kauno apygardos teismo nuosprendyje. K.Balynas už grotų pasiųstas ketveriems metams, visi kiti kaltinamieji – trejiems. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį į miltus sumalė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Tačiau šiurkščių klaidų pridariusi R.Kuzmienė Alytaus rajono teisme tebedirba iki šiol. Jos komentaro dienraščiui gauti nepavyko. “Žinokit, turiu marias darbo, tikrai nekalbėsiu”, – sakė teisėja. Ji rekomendavo kreiptis į teismo atstovę spaudai, tačiau atsakymų nepavyko gauti ir iš jos. Nacionalinės teismų administracijos (NTA) Komunikacijos skyriaus vedėja Živilė Navickaitė-Babkin pripažino, kad šiurkščių klaidų darantys teisėjai gali būti ramūs – sankcijos net ir už akivaizdžiai neteisingus nuosprendžius jiems negresia. “Jei viena iš teismo proceso šalių jaučia, kad teisėjas dirbo netinkamai ar aplaidžiai, jis gali būti apskųstas Teisėjų etikos ir drausmės komisijai, tačiau ji vertina tik tai, ar nebuvo procedūrinių pažeidimų”, – aiškino NTA atstovė. Alytuje klydo ne tik teismas – aplaidus pareigūnų elgesys bylą lydėjo visų stadijų metu. Tačiau už klaidas atsakė tik pačios žemiausios grandies pareigūnai – pranešimą apie grobiamą merginą gavę, tačiau niekaip nesureagavę budėtojai. Nuobaudos skirtos trims policininkams. 

---

Komentaras
Jolita JuškevičienėLietuvos “Carito” projekto “Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms” socialinė darbuotoja

  Įvairių mokslinių tyrimų duomenimis, apie patirtą seksualinę prievartą policijai praneša tik apie 40 proc. nukentėjusių vyrų ir moterų. Egle pavadintos merginos istorija – viena iš priežasčių, kodėl išprievartautos moterys nenori kreiptis į policiją, kodėl tyli ir neieško teisingumo. Dauguma jų bijo, kad nusikaltėliai kerštaus, darys poveikį, nuogąstauja, kas bus, kai tie nuteistieji grįš. Bausmės už nusikaltimus seksualinio apsisprendimo laisvei nėra didelės. Maža to, nuteistieji dažnai į laisvę išeina anksčiau laiko. Aukos taip pat bijo viešumo, visuomenės pasmerkimo, stigmatizacijos, kaltinimų, kad neva pačios išprovokavo prievartą. Teisme nukentėjęs asmuo neretai pasijunta tarsi pats būtų teisiamas. Štai Eglės atveju, pirmos instancijos teismas labai kruopščiai gilinosi į tai, kiek ir kokių intymių ryšių mergina turėjo prieš taiar linksminosi klubuose, klausinėjo, kodėl nesipriešino rizikuodama savo sveikata ir gyvybe. O verdiktas buvo toks: “Tu esi laisvo elgesio mergina, todėl, kai tave prievartauja ir žemina keturi vyrai, tu turi tą nuolankiai priimti ir nesiskųsti”. Tuo metu kaltinamieji buvo teisiami tik už tai, ką padarė tą dieną, niekam į galvą net neatėjo mintis gilintis į jų biografijas, klausinėti, kiek ir su kuo jie turėjo lytinių santykių, kokia jų reputacija, ar jie linkę smurtauti. Didelė problema yra ta, kad nukentėjęs asmuo yra lyg paliekamas teismo proceso nuošalyje, jis nėra centrinė figūra, mažai galvojama apie jo poreikius. Mūsų policijos ir teismų darbe siekiama kuo labiau užtikrinti įtariamojo ir kaltinamojo teises, o apie aukas tiek daug negalvojama, jų interesai ir poreikiai yra ignoruojami. Todėl teisminis procesas joms gali būti lyg antras išprievartavimas. Eglė dalyvavo daugkartinėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu ir visų instancijų teismuose. Jai teko iškęsti ne tik traumuojančias akistatas su nusikaltėliais, bet ir žeminantį pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Labai svarbu, kad valstybė kurtų organizuotą pagalbos sistemą, kurioje nukentėjusiai moteriai, nukentėjusiam vyrui ar vaikui būtų teikiama psichologinė, medicininė, teisinė ir socialinė pagalba, o psichologinę traumą patyrusi, pasimetusi auka nebūtų paliekama kovoti už savo teises viena.

Tadas Širvinskas

Tuštėjančiuose kaimuose, kur klesti girtuoklystė, daug merginų tampa prievartos aukomis ir lengvu grobiu sąvadautojams. „Mane nusivežė į mišką ir visi prievartavo“, – atskleidė moteris. Paauglystėje ji buvo išprievartauta, o vėliau parduota albanams.

Dviejų sūnų motina iš Aukštaitijos dabar rašo atsiminimus apie savo tragišką vaikystę ir paauglystę – nepriteklius, patyčias, geriančią motiną ir kalėjime užmuštą tėvą. Ji siekia parodyti priežastis, kurios pastūmėjo ją į prostituciją. Galbūt tai padės panašaus likimo merginoms.

„Noriu visiems rėkti apie savo sutryptą gyvenimą. Kai aš buvau parduota į prostitucijos vergovę, šalia manęs nebuvo nė vieno žmogaus, galėjusio ištraukti mane iš liūno“, – kalbėjo 20 metų Vilija (vardas pakeistas).

Su dviem vaikais ir vyru ji dabar gyvena toli nuo tų vietų, kur įvyko tragiška istorija.

„Lietuvos Carito“ globojama jauna moteris nerimauja dėl savo ateities. Panevėžio apygardos teismas yra paskelbęs nuosprendį jos skriaudėjams, pardavusiems lietuvę albanams. Tačiau kaltinamieji jį apskundė. Nepaisydama baimės moteris nutarė viešai atskleisti, ką jai teko išgyventi nuo tada, kai vaikystėje patyrė lytinį smurtą.

Namai skendėjo tamsoje

– Vilija, jums pavyko atsitiesti po baisių išgyvenimų. Dabar turite darbą, šeimą ir vaikų. Kas jums padėjo?

– Mane išgelbėjo dienoraštis. Nebuvo nė vieno žmogaus, kuriuo galėčiau pasikliauti ištikus bėdai. Kai sulaukiau devyniolikos, nutariau užrašyti savo gyvenimo istoriją.

Laimingas gyvenimo tarpsnis, kai augau su abiem tėvais, seserimis ir jauniausiu broliu, buvo trumpas. Tada buvo gera, tėvai nemušdavo, mylėjo mus. Su seserimis pasipykdavome tik dėl lėlių ir kitų žaislų, bet vienas kitą mylėjome ir gindavome, jei skriausdavo kiti vaikai.

– Kas pasikeitė vėliau?

– Nuo septynerių metų aš su seserimis ir pusseserėmis nuo pirmadienio iki penktadienio gyvendavau globos namuose. Tik savaitgaliais grįždavome pas tėvus. Grįžusi dažniausiai tuojau pat išeidavau pas močiutę, nes jos namuose buvo elektra, o mūsų namai skendėjo tamsoje. Tėvai gyveno iš pašalpų. Jie buvo man geri, bet nuolat girtuokliaudavo. Kai man suėjo aštuoneri metai, tėvas sėdo į kalėjimą. Tai buvo taškas, nuo kurio viskas ėmė sparčiai riedėti žemyn.

– Ar sutardavote su bendramoksliais?

– Iki penktos klasės mokiausi internate, ten labai gerai sutardavome. Penktoje klasėje perėjau į pagrindinę mokyklą. Ten bendraklasės mane ir seseris ėmė vadinti kurvomis, nes buvome gražesnės, berniukai rodė daugiau dėmesio. Dėl nuolatinių įžeidinėjimų tekdavo su bendraklasėmis muštis. Kalčiausia likdavau aš. Į mokyklą atvažiuodavo policijos pareigūnai ir mane išsiveždavo. Taip pat ir mamą, kad ji manęs neauklėja. Niekas neklausinėjo, kodėl mušu bendraamžes. Jie nesuprato, jog aš ginuosi nuo neteisingų puldinėjimų. Gindavausi iš visų jėgų – iki kraujo.

– Ar mokytojai nepastebėdavo, kad esate skriaudžiama? 

– Jie buvo įsitikinę, kad vaikai, ateinantys į mokyklą iš globos namų, yra nusikaltėliai. Mes buvome antrarūšiai.

 Viena mokytoja mane mušdavo sakydama, kad esu kekšė. Kartą aš jai griebiau už plaukų – nežinojau kito būdo, kaip apsiginti nuo įžeidinėjimų. Nuo to karto mokytoja išsigando ir apsiramino. Bet mokykla buvo pirmoji vieta, kur mane užgauliodavo net suaugusieji, nors nieko bloga nebuvau padariusi. Vienintelė mano kaltė – buvau kilusi iš šeimos, kurioje nesirūpinama vaikais.

Šeštoje klasėje aš pavargau. Pamaniau: kodėl turėčiau stengtis, jei viskas, ką padarysiu ir ko nepadarysiu, bus iš anksto pasmerkta? Ėmiau praleidinėti pamokas. Mama gerdavo ir net nepastebėdavo, kad esu namuose, o ne mokykloje. Tėvas sėdėjo kalėjime ir niekuo negalėjo man padėti.

Nuvežė į mišką ir prievartavo

– Ką jūs veikdavote namie?

– Sėdėdavau prie lango ir rašydavau dienoraštį.

Vieną dieną, kai dvylikametė buvau likusi namuose, atvažiavo keli bernai pas seserį ir pusseserę, bet jų nebuvo namie. Buvo birželio pradžia, durys atidarytos. Bernai įėjo į vidų, paklausė, kur mano sesuo, aš nežinojau. Tuomet jie susižvalgė, čiupo mane ir nusitempė į automobilį. Verkiau, rėkiau ir maldavau, kad paleistų, tačiau jie neklausė. Nusivežė į mišką ir išprievartavo visi paeiliui. Tai buvo mano pirmieji lytiniai santykiai.

Tada jie davė kažko atsigerti ir aš praradau sąmonę, nieko neatsiminiau, kas nutiko po to. Pusbrolis mane atrado koridoriuje suplėšytais drabužiais. Apie tai, kas įvyko, niekam nepasakojau. Nenorėjau, kad manęs kas gailėtų, o ir nebuvo kam.

– Kaip jūs vadavotės iš patirto siaubo?

– Neturėjau su kuo pasikalbėti ir jaučiausi siaubingai vieniša. Kai užeidavo baimė, pradėjau pjaustytis rankas, nes kaltinau save dėl to, kas man įvyko. Susipjausčius tapdavo geriau, nes tai buvo fizinis skausmas, o ne graužatis ir kaltės jausmas. Naktimis pradėjau sapnuoti košmarus. Kad greičiau viską pamirščiau, gerdavau su draugais, grįždavau paryčiui, nes bijodavau likti viena su savo niūriomis mintimis.

Po išprievartavimo ištiko dar vienas smūgis: kalėjimo kameroje mirė mano tėvas. Jis buvo areštuotas už tai, kad primušė policininko pusbrolį, kuris bandė išprievartauti mano pusseserę.

Policininkai norėjo keršto ir kameroje tėvas buvo sumuštas. Ant jo kūno buvo daugybė mėlynių. Močiutė ieškojo teisybės, tačiau niekas jos nesiklausė. Pajutau siaubingą neapykantą tiems, kurie užmušė tėvą, norėjau keršyti. Vėl pradėjau pjaustytis rankas, nes kito būdo parodyti, kaip man sunku, nesugalvojau.

Jautėsi atstumta ir vieniša

– Kodėl nesikreipėte pagalbos į ką nors iš suaugusiųjų?

– Nebuvo žmonių, kuriais galėčiau pasitikėti. Po tėvo mirties išsižadėjau motinos, nes ji ėmė gerti dar smarkiau. Namie visai nebuvo ko valgyti. Įpykusi nudrožiau pas socialinę darbuotoją ir parašiau pareiškimą, kad negaliu gyventi su geriančia motina.

Mes su broliu buvome išsiųsti į didelio miesto globos namus. Ten buvo gera, tačiau kartais apimdavo namų ilgesys. Užsinorėdavau ir mamą pamatyti, tik man neleisdavo. Nuolat jaučiausi vieniša. Dabar suprantu, kodėl artimųjų neglobojami vaikai susideda su pirmu pasitaikiusiu žmogumi, kuris nors šiek tiek parodo dėmesio atstumtai sielai.

Per pusseserę susipažinau su būsimuoju vyru. Kai pavykdavo, išsprukdavau iš globos namų ir važiuodavau pas jį. Arūnas (vardas pakeistas) mane mylėjo, rūpinosi. Man tai buvo labai svarbu. Buvau graži ir nekvaila. Tačiau tekdavo grįžti atgal, kur niekam nerūpėjau. Vos tik kas nepatikdavo, su pussesere iš globos namų pabėgdavome ir gerdavome. Kad nebūtų nuobodu ir nereikėtų apie nieką galvoti.

– Kodėl jūs tai darėte? Ar nesupratote, kad dar labiau apsunkinate sau gyvenimą?

– Mes supratome. Bet neviltis buvo nuolatinė mūsų būsena, niekada nepaliekanti. Juk net naktį negali pamiršti to, kad niekas tavęs nelaukia, nesirūpina, kad neturi nei saugių namų, nei ateities. Todėl gyveni šia diena ir stengiesi užsimiršti šią akimirką.

Būtent taip ir nutiko vieną vakarą: susipažinome su porele – vaikinu ir mergina. Jie pasiūlė važiuoti išgerti. Mes sutikome. Tada atvažiavo kiti bernai ir visi atsidūrėme vieno iš jų namuose. Ten vienas iš jų pradėjo prie manęs lįsti, kad su juo pasimylėčiau. Atsisakiau: pradėjo mane mušti ir tyčiotis. Man pavyko pabėgti. Kelyje sustabdžiau policijos automobilį ir pasiprašiau, kad parvežtų į globos namus. Po to įvykio buvau išvežta į koloniją.

Vestuvės – dėl nėštumo

– Kodėl iškart į koloniją?

– Todėl, kad niekam nerūpi, kaip valdiškuose namuose iš tikrųjų gyvena paaugliai. Įstaigos, į kurias patekdavau, buvo viena už kitą blogesnės, o personalas mokėjo tik tyčiotis ir mus tramdyti.

Kolonijoje iš karto teko muštis. Ten gyvenusios vyresnės merginos man liepė išskalbti jų drabužius ir sutvarkyti kambarius. Aš atsisakiau ir atrėžiau: „Pasvajokit.“ Jos mane užpuolė visos iškart ir pridaužė. Paskui stebėjo, ar pranešiu kolonijos darbuotojams. Tylėjau. Jų akyse tapau normali, ne skundikė. Nuo to karto prie manęs nebelįsdavo ir net pakviesdavo kartu parūkyti.

Reikėdavo eiti į mokyklą, tačiau man ji atrodė kaip žeminimo vieta. Iššokdavau per antrojo aukšto langą. Stabdydavau pakeleivingus automobilius, kad nuvežtų pas draugą. Jis tuo metu jau dirbo, tad duodavo man pinigų, nupirkdavo būtiniausių daiktų. Už tai, kad pabėgdavau iš kolonijos, man reikėdavo atidirbti: žiemą valyti sniegą arba dirbti kitus darbus.

Būdama penkiolikos metų pastojau. Būsimasis vyras į nėštumą reagavo keistai: jis nebuvo tam pasirengęs. Aš taip pat nebuvau pasirengusi motinystei – neturėjau nei namų, nei pinigų, nei patirties.

– Kaip į jūsų nėštumą reagavo pedagogai?

– Kolonijos darbuotojos parūpino man pasą ir liepė draugui mane vesti. Susituokėme, kai dar laukiausi. Mama toliau gėrė, todėl jai mano nėštumas nerūpėjo. Ji net vestuvėse nedalyvavo. Po vestuvių apsigyvenome pas vyro motiną. Anyta padovanojo namą. Kaip globos namų auklėtinė gavau vienkartinę pašalpą – šešis tūkstančius litų, už juos susitvarkėme namą.

Vyras dirbo, mane išlaikė. 2008 metais gimė pirmasis sūnus. Po metų vėl pastojau ir susilaukiau antrojo sūnaus. Namuose buvo visko – su vyru ir pasimušdavome, pasipykdavome, bet paskui vėl viskas susitvarkydavo ir gyvendavome gerai. Bent man taip atrodė.

2010 metų gruodį labai smarkiai susipykau su vyru, pasiėmiau vaikus ir išvykau pas mamą. Kartais palikdavau jai vaikus, o pati išvažiuodavau pas draugus, ten prapuldavau po kelias dienas. Socialinė darbuotoja pranešė mano vyrui, kad aš dingstu. Jis atvažiavo ir pasiėmė sūnus – patikėjo juos prižiūrėti anytai. Aš prieštaravau, kad vaikus išsivežė, bet niekas nekreipė dėmesio. Anyta man neleisdavo vaikų lankyti, nes gėriau. Buvau labai prislėgta, kad man neleidžiama pasimatyti su vaikais, – iš sielvarto gėriau dar smarkiau.

– Ar nuo gėrimo neatbaidė motinos pavyzdys?

– Tokių merginų kaip aš gyvenime susidaro užburtas ratas. Kai nutinka kas nors, ko negali įveikti savarankiškai, nėra nė vieno žmogaus šalia, kuris galėtų palaikyti ir patarti, kaip elgtis.

Iš socialinių darbuotojų irgi negali tikėtis pagalbos. Kuo jos galėtų padėti? Jos neturi galimybių nei surasti darbo, nei iškeldinti į kitą vietovę, kur nebūtum tarp geriančių draugų. Patenki į liūną ir smengi vis gilyn, o kiti laiko tave nusikaltėle ir smerkia, bet konkrečios pagalbos pasiūlyti negali.

Pakliuvo pas albanus

– Kaip jūs atsidūrėte sąvadautojų pinklėse?

– Kai aš susipykau su vyru, pas vieną pažįstamą moterį susipažinau su Roku. Jis man davė savo telefono numerį, o kitą dieną paskambino ir pasiūlė atvažiuoti į Šiauliuose esantį viešbutį. Kad turiu vyrą ir vaikų, jis nežinojo. Viešbutyje dviese gėrėme. Jis iš pradžių prie manęs nelindo, o kai pasigėrė, pasiūlė pasimylėti. Po to siūlė ir darbą Anglijoje – tvarkyti viešbutį.

Aš nutariau pamąstyti.

Grįžau namo ir apie pasiūlymą papasakojau mamai. Ji atėmė iš manęs pasą, pradėjo gąsdinti, kad būsiu parduota. Bet aš ja netikėjau ir paskambinau Rokui. Sutikau dirbti Anglijoje. Vyras prieštaravo, bet aš jo neklausiau, nes norėjau užsidirbti pinigų. Rokas pakvietė į Šiaulius. Nuėjome pas jo pažįstamą, ten man davė neblogų drabužių, liepė nusiprausti ir persirengti.

Pamaniau, kad jiems gėda, jog atrodau tokia skarmalė, tad ir skolina drabužių. Mane nufotografavo paaiškinę, kad nuotrauką nori turėti atminimui. Tada nesupratau, kad nuotrauka bus parodyta pirkėjui. Nufotografavę nuvežė paimti paso ir naktį išvažiavau mikroautobusu į Angliją. Su vyru taip ir neatsisveikinau, vaikų irgi nebepamačiau, nes Rokas liepė niekam nieko nepasakoti, kad nekiltų problemų. Aš taip ir padariau.

Nuvykau į Angliją, mane pasitiko Arvydas, nusivežė pas albanus. Tada supratau, kad esu parduota. Su albanais gyvenau kelias dienas. Man liepdavo aptarnauti vyrus, bet aš to nedariau, todėl albanai mane nuvežė atgal ir atidavė Arvydui.

Sąvadautojams padėjo lietuvė

– Ką jums darė, kai nepaklusote?

– Po kelių dienų atvyko kiti keturi albanai, apžiūrėjo mane, sumokėjo Arvydui ir išsivežė. Gyvenau bute su jų vadu. Ten mane mušdavo, liepdavo gerti alkoholį, prievartaudavo. Veždavo pas klientus, kad aptarnaučiau juos namuose. Pinigų neduodavo. Mamai leisdavo paskambinti, bet šalia manęs būdavo lietuvė ir išversdavo jiems viską, ką aš kalbėdavau. Nesakydavau mamai, kur papuoliau, nes žinojau, kad man baigsis blogai.

Mane mušdavo ir tada, kai klientai pasiskųsdavo, jog nesutinku su jais mylėtis. Tada albanai liepdavo vartoti narkotikus. Kai nuveždavo pas klientus, būdavau nejautri ir bejausmė: atsiguldavau ir jie su manimi darydavo viską, ką norėjo. Dažniausiai norėdavo oralinio, analinio sekso. Aptarnaudavau 10 vyrų per dieną. Man skaudėdavo, bet jie nekreipdavo į tai dėmesio.

– Ar jūs bandėte ieškoti pagalbos?

– Vienas anglas, pamatęs mano supjaustytas rankas, susiėmė už galvos ir paklausė, ar man reikia pagalbos. Tas anglas vėliau paskambino ir perdavė ragelį savo draugui lietuviui, kad galėčiau su juo pasikalbėti. Susitarėme, kada man išeiti iš buto. Jie atvažiavo prie buto durų, laukė manęs, bet albanai pamatė. Jie mane vėl primušė ir neleido niekur eiti, atėmė telefoną.

Kartą albanai telefoną užmiršo namuose. Tada paskambinau seseriai ir papasakojau atsidūrusi vergijoje. Ji patarė man apsimesti, kad jiems paklūstu. Turėjau įgyti pasitikėjimą. Taip ir padariau. Vienas albanas pasiėmė mane ir nusivežė pas draugus. Kai jie prisigėrė ir užmigo, aš pabėgau. Gatvėje vieno vyriškio paprašiau pagalbos. Jis iškvietė policiją. Pareigūnams papasakojau apie sąvadautojus.

Sugrįžau į Lietuvą pas mamą, nes su vyru buvau susipykusi. Man pradėjo skambinti Rokas ir grasinti, liepė atiduoti pinigus. Reikalavo 4500 svarų sterlingų (19 400 litų) arba vietoj savęs nuvežti į Angliją kitą merginą. Manęs buvo ieškoma ir vyro namuose.Kreipiausi į policiją ir parašiau pareiškimą.

Mane ėmė globoti „Lietuvos Carito“ darbuotojos. Kai vyrui papasakojau, kokį siaubą teko išgyventi, susitaikėme. Dabar planuojame vykti dirbti į Norvegiją, nes norime viską pamiršti ir normaliai užauginti savo vaikus.

– Bijote, kad jus gali surasti ir keršyti?

– Nors bijau, jaučiuosi ramiau, nes man buvo parūpintas advokatas ir psichologas. Man patarė užrašyti savo išgyvenimus. Tie užrašai gali padėti ne tik man, bet ir kitoms merginoms, patyrusioms panašų siaubą.

Prekybos žmonėmis aukas slegia kaltės jausmas

Asta Ladauskienė, psichologė:

„Nesvarbu, kokios priežastys atveda į prostituciją, pasekmės būna panašios. Prostitutės dažnai kaltinamos, kad tuo užsiėmė savo noru. Tačiau lytinių nusikaltimų aukos patiria traumas nepriklausomai nuo aplinkybių, kuriomis atsidūrė prekybos žmonėmis organizatorių tinkluose.

Patirtas lytinis smurtas stipriai paveikia psichiką. Daugelis aukų ima kaltinti save. Kaltė jas graužia, iškreipia savivertę ir lydi visą gyvenimą. Dažnai kaltės jausmą sustiprina ir netinkama artimųjų reakcija. Vienintelis nukentėjusiųjų noras – užmiršti patirtą siaubą. Bet stebuklingos tabletės, kuri padėtų ištrinti iš atminties kraupius įvykius, nėra. Tam reikia ilgalaikės specialisto pagalbos.

Aukos į teisėsaugos organus patenka sugniuždytos. Nors jos yra nukentėjusios ir prašo pagalbos, neretai apklausiamos kaip galimos bendrininkės ir nusikaltimo dalyvės, patiria kaltinimų laviną. Tyrėjai nepakankamai atsižvelgia į tai, kad jos ateina prigąsdintos ir prigrasintos nepasitikėti pareigūnais, bijo nusikaltėlių keršto, neturi galimybių pakeisti gyvenamosios vietos ar pasisamdyti advokato. Panevėžio apskrityje nėra teismo psichologo, kuris dirbtų su nukentėjusiomis nepilnametėmis ir dalyvautų apklausose.

Nesu sutikusi nė vienos, kuriai būtų tas pat, ką aplinkiniai apie ją mano. Tokių merginų ir moterų fizinė sveikata bei psichikos būklė paprastai būna nestabili. Nukentėjusiosios turi elgesio ir emocinių sutrikimų, nuvertina save, trinka jų miegas. 

Dažnai jos nepajėgia valdyti pykčio, kurį jaučia skriaudėjui, tačiau nukreipia jį į save – ima žalotis kūną. Nuo prekybos žmonėmis nukentėjusių ir į vergiją parduotų merginų yra nemažai, todėl būtina joms suteikti kompleksinę pagalbą.“

Kelią nusikaltimams reikėtų užkirsti iš anksto

Kristina Mišinienė, „Lietuvos Carito“ atstovė:

„Šioje byloje Panevėžio apygardos teismas pripažino kaltu vieną iš nusikaltimo dalyvių ir skyrė jam trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teismo procesas ir nuosprendis turėtų sukelti reakciją merginos gyvenamojoje vietovėje. Tokie įvykiai turėtų būti aptarti mokykloje, seniūnijoje, socialinės rūpybos skyriuje. To reikia, kad nusikalstamai veiklai būtų iš anksto užkirstas kelias.

Tačiau nieko panašaus nevyksta: teismų sprendimai nesukelia reakcijos – tarsi aukos gyventų tuštumoje, kurioje nebūtų nei pedagogų, nei socialinių tarnybų, nei kaimynų.“

Pelnas – milžiniškas, elgesys – žiaurus

Priverstinis darbas pasaulyje kasmet išnaudotojams sukrauna apie 150 mlrd. JAV dolerių (375 mlrd. litų) pelno. Kaip teigiama Tarptautinės darbo organizacijos ataskaitoje, du trečdaliai šios sumos – apie 99 mlrd. dolerių – tenka prostitucijai.

Į nusikalstamų grupuočių pinkles dažniausiai pakliūva tie, kurie ieškodami geriau mokamo darbo palieka savo tėvynę. Daugiau nei pusė visų vergovės aukų yra moterys ir mergaitės. Jos dažniausiai yra priverstos užsiimti prostitucija. Pažadais apie didesnį uždarbį patikėjusias lietuves prekeiviai žmonėmis nuvilioja ir į tolimus kraštus.

Jungtinių Amerikos Valstijų federaliniame teisme Majamyje šį mėnesį turėtų liudyti lietuvė, kuri žiauriais būdais buvo verčiama dirbti prostitute. Sąvadautojas jamaikietis už nepaklusnumą ją ne tik mušdavo, bet ir buvo pakabinęs žemyn galva virš avarinio išėjimo iš pastato, vertė stovėti duše po karšto vandens srove. 37 metų sąvadautojas prekybą žmonėmis vykdė Floridos valstijos pietuose, Australijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

Aurelija Urbonaitė

Kuo reikėtų tikėti nagrinėjant prekybos žmonėmis bylą – ar sekso verge tapusia protiškai atsilikusia septyniolikmete, kuria nuo pat vaikystės nesirūpino tėvai, o ši lyg mažas kačiukas glaudėsi tik prie tų, kurie jai parodydavo bent kiek dėmesio, ar merginos lengvabūdiškumu pasinaudoti galėjusiais vyrais? 

Teisėjas Egidijus Gladutis nutarė, kad negali tikėti nepilnamete – jos pardavimu apkaltintus vyrus teismas išteisino. Nesvarbu, kad vienas jų kitoje byloje jau įsiteisėjusiu nuosprendžiu yra nuteistas už poveikį nukentėjusiajai merginai – nustatyta, kad ją buvo grasinama „pakasti 2 metrus po žeme“, jeigu ši iš policijos neatsiims pareiškimo ir tyrimo metu atpažins bent vieną vaikinų, susijusių su prekyba žmonėmis. Teisėjas E. Gladutis sutinka, kad mergina buvo išvežta į Ispaniją, čia patyrė seksualinę prievartą, tačiau tvirtina, jog vien dėl to kaltinamųjų nuteisti negalėjo – neįrodyta, jog nukentėjusioji priverstinai dirbo prostitute. „Žmogaus už sunkų nusikaltimą pagal prielaidą nuteisti negalima, – DELFI prisipažino bylą nagrinėjęs teisėjas E. Gladutis. – Tai – neleistina. Čia mano nuomonė, galbūt kitų teisėjų, kolegijų nuomonė gali būti kitokia, nes įrodymų vertinimas visada priklauso nuo žmogaus ir kaip jis juos vertina, kaip vertina pačią situaciją. Dėl to dažnai būna ir priešingų sprendimų“. 

Pamiršk tuos pomidorus – būsi prostitutė 

Visa ši istorija prasidėjo dar 2010-ųjų gruodį, kai asocialioje šeimoje gyvenanti Laima (vardas pakeistas) per išgertuves vieno draugo namuose sulaukė pasiūlymo vykti uždarbiauti į Ispaniją. Protiškai atsilikusi mergina iš karto sutiko su tokiu pasiūlymu – dėl ligos Lietuvoje ji ne tik negalėdavo gauti darbo, bet ir manė, jog pagaliau galės ištrūkti iš to skurdo, kuris ją supa namuose. Be to, merginai dėl nesunkių nusikaltimų buvo iškelta baudžiamoji byla ir ji manė, kad išvengs atsakomybės išvykdama į užsienį. Tokio jauniems vyrams merginos sutikimo ir tereikėjo – netrukus jie merginą nufotografavo, o paskui nuvažiavo pas jos tėvus ir sutarė, kad šie ją išleistų dirbti į Ispaniją, kur jų dukra skins pomidorus arba apelsinus. Dar tą pačią dieną vyrai, Laima ir jos motina nuvyko į pasų poskyrį – nepilnametei buvo užsakytas asmens dokumentas. Už juos nei Laimai, nei jos motinai nereikėjo mokėti. Kai dokumentai buvo sutvarkyti, Laima buvo įsodinta į mikroautobusą, vežantį keleivius į Ispaniją. Tokia kaltinamiesiems paslauga kainavo 500 litų, bet jie dėl to nė kiek neišgyveno – greičiausiai nujautė, kiek ateityje galės uždirbti. Laima sakė, kad į šią kelionę turėjo vykti ir jos draugas, tačiau jis pareiškė, jog taip skubiai negali išvykti ir žadėjo, kad atvažiuos vėliau – kai tik galės. Po kelias dienas trukusios kelionės Laima buvo paleista degalinėje prie Mursijos miesto – čia jos jau laukė du lietuviškai kalbantys vaikinai. „Jie mane nusivežė į butą, į kurį netrukus atsikraustė ir dar viena moteris, – Laimos parodymai cituojami teismo nuosprendyje. – Tada man vienas vyrų paaiškino, kad neskinsiu jokių pomidorų, o turėsiu dirbti prostitute. Pasakiau, jog nė už ką nesutinku, todėl buvau sumušta ir išprievartauta. Šiame bute buvau gal savaitę, o po to mane nuvežė į Cartagenoje esantį naktinį klubą „Escorpion“ – čia taip pat apie savaitę dirbau prostitute“. Nepilnametė teigė, kad jai du kartus per dieną buvo leidžiami narkotikai. „Klientus tekdavo aptarnauti ir bute, bet pinigų negaudavau – juos pasiimdavo tie vaikinai, man duodami tik mažąją dalį, – sakė Laima. – Kartą vienas klientas buvo lietuvis – paprašiau jo nuvežti mane į degalinę. Čia vairuotojai man iškvietė policiją“.

 Ispanai net neabejoja: mergina tapo auka 

Ispanų kalbos nemokanti mergina buvo apgyvendinta globos namuose, po kelių mėnesių pareigūnai ją pargabeno į Lietuvą. Tuo metu jau Ispanijos teisėsaugininkai aiškinosi, ar iš tikrųjų Laima galėjo būti prievarta atvežta iš Lietuvos ir įdarbinta prostitute šalia Mursijos. Šio tyrimo metu nukentėjusioji iš nuotraukų atpažino vieną vaikinų, su kuriuo prieš išvyką kartu gyveno ir šis jai pasiūlė vykti į kelionę. „Namuose kentėjau nuo blogo tėvo elgesio, todėl draugas man pasiūlė vykti į Ispaniją, kur dirbdama prostitute galėsiu užsidirbti daug pinigų, – merginos parodymus Lietuvos pareigūnams atsiųstoje pažymoje citavo Ispanijos Teisingumo ministerijos darbuotojai. – Kadangi atsisakiau draugo pasiūlymo, jis mane užpuolė ir kelis kartus išprievartavo. Kai buvau atvežta į Ispaniją, mane patalpino į pasimatymų klubą „Escorpion“ Cartagenoje, kur buvau mušama, nes netenkinau klientų norų“. Ispanai savo pažymoje nurodė, kad po trijų mėnesių patikrino naktinį klubą, čia buvo aptikta šešiolika merginų iš užsienio, tačiau nebuvo jokių vaikinų iš Lietuvos. Ispanai taip pat prašė atsižvelgti į jų nurodytos duomenis, kad į Ispaniją pakliuvusi Laima „neabejotinai patyrė seksualinę prievartą, nežiūrint į tai, ar jos pasakojama istorija yra tikra, ar ne“. „Laima rodo aiškius simptomus, kad yra seksualinio išnaudojimo auka ir kad yra patyrusi fizinę prievartą“, – pažymėjo ispanai.

 Kelionę į Ispaniją parūpino mylimasis 

Dėl šio įvykio tyrimą Laimai jau grįžus į Lietuvą pradėjo ir Panevėžio policijos pareigūnai. Iš praktikos žinodami, kad prekybos žmonėmis aukos yra bauginamos, joms grasinama, teisėsaugininkai pasirūpino, jog tuo metu dar nepilnametė kuo skubiau būtų apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Išsamiai apie pragarišką gyvenimą Ispanijoje papasakojusi mergina vylėsi, kad pagaliau viskas baigėsi ir ji galės ramiai gyventi, tačiau… grįžo pas vaikiną, kuris vėliau buvo apkaltintas jos išvežimu į Ispaniją. Nukentėjusiosios istorija susidomėjo prekybos žmonėmis aukomis besirūpinančios organizacijos „Caritas“ moterys – jos atvyko pasikalbėti su Laima. „Ji sakė, kad ją išvežė į Ispaniją tas vaikinas, kurį ji mylėjo“, – vėliau prisiminė prostitucijos aukas globojančios organizacijos atstovė. Dėl Laimos pardavimo pareigūnai apkaltino du panevėžiečius – Dainių Č. ir Donatą N. Pastarasis teigė, kad nukentėjusiosios net nepažinojo, tačiau pripažino, jog tuo metu, kai Dainius Č. buvo uždarytas į areštinę, su juo kalbėjosi telefonu ir žadėjo paveikti Laimą. „Tačiau realiai nieko nedariau – norėjau tik paguosti į bėdą pakliuvusį draugą“, – sakė anksčiau Ispanijoje gyvenęs Donatas N.

Prieš kelionę nufotografavo: ji atrodė labai juokingai

 Tuo metu Dainius Č. neslėpė, kad su Laima maždaug pusmetį kartu gyveno, o kadangi neturėjo darbo, sumąstė vykti uždarbiauti į Ispaniją. Apie tai vyras sakė užsiminęs ir savo draugei, kuri esą iš karto užsidegė dideliu noru kuo skubiau išvykti. „Tačiau aš tada dar negalėjau važiuoti – dalyvau metadono programoje ir reabilitacijoje, todėl išvažiuoti tik po mėnesio“, – Dainius Č. sakė, kad surado, kur Laima galės Ispanijoje apsistoti, tap pat sumokėjo už šios kelionės mikroautobusu. „Kai Laima išvyko, su ja daugiau nekontaktavau – buvau pametęs telefoną, bet vėliau ji mane susirado, sakė, kad yra kažkokioje prieglaudoje, o dar vėliau nurodė, jog dirba kirpykloje“, – Jis taip pat pažymėjo, kad į Lietuvą parvežta Laima nieko nepasakojo, ką veikė Ispanijoje. „Ji tik sakė, jog dirbo kirpykloje“, – kaltės dėl merginos pardavimo kratėsi vyras. Jis turėjo ir atsakymą, kodėl prieš išvyką nufotografavo Laimą: „Tada ji buvo labai juokingai apsirengusi, todėl ir nufotografavau“. 

Psichologė: mergina ieško šilumos

 Kad iš Ispanijos į Lietuvą grąžintai Laimai buvo reikalinga pagalba, teisme neslėpė psichologė – nukentėjusiosios būklę ji įvertino „kaip sudėtingą dėl nukentėjusiosios turėtų bauginančių patirčių“. „Mergina neturi socialinių įgūdžių, kaip asmenybė ji nelinkusi paklusti socialinėms normoms ir yra ties adaptacijos riba, ji labai linkusi prisirišti, ieško globos, elgiasi gynybiškai, visą laiką ieško nebrandžių būdų nerimui malšinti“, – sakė psichologė. Jos teigimu, mergina savo pasakojimuose gali pridėti detalių, kad tik ja būtų patikėta. Tai iš dalies patvirtino ir viena jos draugė, kurios Laima prašė policijoje paliudyti, kad ir ji kartu buvo išvežta į Ispaniją, nors iš tikrųjų ji niekur nebuvo išvažiavusi. „Ji man pasakojo, kad Ispanijoje turėjo dirbti prostitute“, – sakė Laimos draugė.

Guodėsi, kad persekioja lietuvių mafija: būsi nužudyta 

Baudžiamąją bylą išnagrinėjęs ir visus įrodymus įvertinęs teisėjas nutarė, kad negali vadovautis nukentėjusiosios pasakojimais, nes ji net keletą kartą apie išvykimą į Ispaniją pasakojo skirtingas aplinkybes. Be to, teismas pažymėjo, kad mergina savo draugę privertė policijai meluoti, jog ši irgi kartu važiavo į Ispaniją.Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad mergina nurodė skirtingas aplinkybes, kaip pabėgo iš vergovės – tyrimo metu sakė, jog ją išgelbėjo lietuvis klientas, o teismo posėdyje aiškino, kad iš buto, kuriame buvo verčiama užsiimti prostitucija, pabėgo išlipdama pro langą ir pati nuėjo į globos namus. Vis dėlto, teisėjas pripažino, jog nukentėjusioji pripažino, jog visų aplinkybių negali prisiminti, tačiau esą jai „atminties sutrikimų nenustatyta“. Teismas neabejoja, kad į Ispaniją Laima buvo atvežta gruodžio 15-ąją, o jau 16-ąją buvo patalpinta į nepilnamečių apsaugos centrą. Tokie duomenys buvo pateikti iš Ispanijos pareigūnų, todėl jais nėra pagrindo abejoti. „Paklausus, prieš kiek laiko ji atvyko į Ispaniją, vieną kartą sako, kad prieš mėnesį, kitą kartą, jog prieš trejus metus – lygiai taip pat ji nuo pat pradžių tvirtina, kad neturėjo šeimos, arba, kad negalėjo išeiti į gatvę, nes lietuvių mafija persekiojusi ir grasinusi nužudyti“, – nuosprendyje rašė teisėjas. „Laimos parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi“, – pabrėžė teisėjas E. Gladutis, konstatavęs, kad neabejotinai įrodyta, jog mergina buvo išvežta iš Lietuvos, tačiau neįrodyta, jog buvęs jos mylimasis siekė, kad ši būtų „išnaudojama vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitiems išnaudojimo tikslams“. Nors teismas ir konstatavo, kad Laima Ispanijoje patyrė seksualinę prievartą, kaip nurodė ispanų medikai ir pareigūnai, tačiau esą neaišku, kokiomis aplinkybėmis tai įvyko. „Turėdama menką gyvenimišką patirtį, atsidūrusi užsienyje – Ispanijoje, ji seksualinės prievartos ar išnaudojimo auka galėjo tapti pačiomis įvairiausiomis aplinkybėmis“, – pažymima išteisinamajame nuosprendyje. Teismas taip pat nurodė, kad visos galimybės išsiaiškinti, kaip Laima buvo išnaudojama seksualiai, išnaudotos, dėl to prieštaravimų pašalinti negalima. 

Teisėjas: už prielaidas keliolikai metų negaliu pasodinti

 Teisėjo E. Glaudučio nuosprendis dar neįsiteisėjo – apeliacinį skundą pateikę prokurorai siekia, kad šioje byloje būtų konstatuota, jog Laima vis dėlto tapo prekybos žmonėmis auka. DELFI susisiekė su bylą nagrinėjusiu teisėju E. Glaudučiu ir paklausė, kodėl byloje buvo priimtas išteisinamasis, o ne apkaltinamasis nuosprendis?

 – Motyvai yra surašyti nuosprendyje, juos paskaičius galima suprasti, kodėl toks sprendimas. T

– Teismas nesirėmė nei kaltinamųjų parodymais, nei kuo – ten buvo pasisakyta dėl labiau įrodymų vertinimo. Įrodymų vertinimas yra toks – esant visiškai prieštaringiems parodymams, remiamasi tik tais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos duomenys. Jeigu yra patvirtinančių kitų duomenų, jais remiamasi, o jeigu nėra – na, tai tada jie lieka abejotinais, o kadangi jie lieka abejotinais, lieka tik prielaida.

 – Bet juk septyniolikmetė mergina buvo išvežta į Ispaniją, jai buvo žadamas darbas, ji atsidūrė viešnamyje – argi neakivaizdu, jog tai prekybos žmonėmis auka?

 – Šioje byloje nėra jokių duomenų, kur ji atsidūrė, kokiame viešnamyje ir kur – Ispanijoje buvo atliktas tyrimas pagal šiuos faktus. Tas ikiteisminis tyrimas pasibaigė teisėjo sprendimu – nenustatytos tokios aplinkybės.

 – Tai reikia suprasti, kad nepilnametė visus apsuko aplink pirštą ir iš neturėjimo ką veikti susikūrė istoriją?

 – Jeigu jūs perskaitėte nukentėjusiosios parodymus, matėte, ką ji papasakojo… Ji vieną kartą kalbėjo vienaip, kitą kartą… Ji kalbėjo keliolika kartų kitaip. Tos aplinkybės yra tokios, kad Ispanijoje ji galėjo būti gruodžio 15 d., o 16 d. ji buvo atsidūrusi globos namuose. Kur ji tą vieną dieną buvo, byloje nėra absoliučiai jokių duomenų. Ir, sakykime, ten jos patekimas – ji pati paaiškino bent kelias skirtingas versijas, kaip atsidūrė globos namuose. Tokia yra situacija byloje.

 – Tačiau ta mergina yra protiškai atsilikusi, gal ji dėl tų išgyvenimų jau ir ne viską pamena, gal jau bijo kalbėti?

 – Matote, aš negaliu aiškinti aplinkybių, nes byloje buvo uždaras posėdis, tačiau galiu pasakyti, kad bylos nagrinėjimo metu padariau kelias pertraukas ir paprašiau, jog ji susikoncentruotų, pagalvotų, kada sakė teisybę – ar ikiteisminio tyrimo metu, ar kada nors kitą kartą. Buvo pasakyta, kad niekas jos už tai nebaus, tegul pasako viską nuosekliai ir aiškiai, kaip ten viskas buvo. Tačiau ji tada nebeatvyko į posėdžius, užgėrė. Sakė, kad serga, atneš lapelius, bet pamiršo, o paskui paaiškino, kad ne, aš užgėriau, o kas buvo, dabar nieko nepasakosiu. Tuo ir pasibaigė. Ta situacija yra tokia, kad ten viskas yra įvertinta, bet esmė yra tokia, kad nuosprendyje matosi, jog prielaidomis negalima kaltės grįsti, o kiek ir kas yra patikima, man atrodo, matosi. 

– Na, iš nuosprendžio matosi, kad mergina patyrė prievartą Ispanijoje, bet niekas už tai nenubaustas… 

– Iš nuosprendžio nesimato, kas buvo, o matosi, kad vieną dieną kažkas tai buvo, bet kas – nenustatė ir Ispanijoje vykdytas ikiteisminis tyrimas. Ir byloje nėra nė vieno dokumento. Nei vieno. Ji aiškino, kad ir savaitėmis, ir mėnesiais, ir net tris metus buvo Ispanijoje… Priklausomai su kuo bendrauja – ji buvo apklausinėjama daug kartų, bet atsakinėjo kiekvieną kartą skirtingai.

 – Tačiau, teisėjau, sutikite, keistai atrodo – kitoje byloje yra nuteisti vyrai, kurie šiai nukentėjusiajai darė poveikį dėl šios bylos, o paaiškėja, jog tie asmenys, dėl kurių taip buvo stengiamasi auką paveikti, net nenusikalto… 

– Galiu pasakyti tokį dalyką, kad pas mus apklausinėjant teisme nukentėjusioji paaiškino, jog jai poveikį darė dėl Donato Č. ir kito vaikino, o dėl Donato N. buvo atskira ilga šneka – iš pradžių ji jo neatpažino, apie jį pradėjo pasakoti tik praėjus devyniems mėnesiams. Ir ta apklausa, nežinau, kelinta ar keliolikta buvo. 

– O kodėl nukentėjusiąją reikėjo apklausinėti teisme, jai dar kartą priminti tuos išgyvenimus, juk ji išsamius parodymus buvo davusi ikiteisminio tyrimo teisėjui – akivaizdu, jog tuomet ji viską geriau atsiminė. 

– Kadangi buvo jos visiškai prieštaringi parodymai, kažkuriais teismui reikia remtis ir vadovautis, o kuriais? Už tai ji buvo apklausinėjama, o tuo labiau, kad ji jau yra pilnametė. Ją apklausinėjant ir buvo prašymas, kad dabar reikia pagalvoti, apsispręsti ir paaiškinti, kurie parodymai yra teisingi. Netgi tame pačiame posėdyje parodymai visiškai kardinaliai pasikeisdavo buvo tokia aplinkybė, paskui kažkokius duomenis iš bylos paskaičiusi ji jau sako „ne“, iš tikrųjų buvo tokia aplinkybė. Taip ir vyko apklausos, čia sudėtinga situacija, tokioje byloje, jeigu yra parodymai nenuoseklūs, reikia surinkti kitus duomenis ir reikia pateikti teismui. Bet šiuo atveju yra tik nukentėjusiosios parodymai. Jeigu yra prielaida ir žmogaus parodymai tokie, pabandykime kuris nors iš mūsų būdamas kaltinamuou įsivaizduoti, kad pagal tokius parodymus, jeigu kažkas apkaltintų, nuteistų ir pasodintų keliolikai metų…

 – Bet ir kaltinamieji nebuvo nuoseklūs…

 – Jie praktiškai jokios versijos ir nesukūrė, ką jie teisme aiškino, jie panašiai ir ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo. Dainius Č. ikiteisminio tyrimo metu labai kažko skirtingo neparodė, jis parodė tam tikras aplinkybes, bet jos iš esmės neinformatyvios – nurodė kažkokį asmenį, bet jis neįvardytas, pabandyk atspėti, kas jis toks. Konkrečių duomenų jokių.

 – Sakykite, o Jūs kaip žmogus, ne teisėjas, manote, ar ši mergina buvo sekso vergė? 

– Nuosprenyje yra aiškiai parašyta, kad neabejotina, jog ta mergina patyrė kažkokius stresus, pergyvenimus ir kažkas jai ten įvyko, bet kas įvyko, negalima nustatyti ir praktiškai tai galėjo atsitikti labai įvairiomis aplinkybėmis. Ir apie tas aplinkybes byloje duomenų nėra. Kitose prekybos žmonėmis bylose paprastai būna nustatyti arba asmenys, kurie auką perima, kur tas žmogus vyko, kur jis buvo, bet šitoje byloje šių aplinkybių nėra. Iš tos pusės žiūrint, kas vyko Ispanijoje, nieko nėra. Jeigu kas ir yra, tai tik jos parodymai, kurie kiekvienu atveju yra kitokie. Ir sakykime pats jos patekimas į globos namus kiekvienu paklausimu yra skirtingas – vieną kartą sako, kad pagelbėjo klientas, kitą – kad pabėgo… Kiekvienu atveju paaiškinimai pagal aplinkybes, kiekvienu atveju perskaičiusi dokumentą pagal tą dokumentą nurodo aplinkybes… Tokioje byloje nusikaltimai sunkūs, vis tik ir duomenys turėtų atitinkami būti. 

– Galima suprasti, kad metate į ikiteisminio tyrimo pareigūnų daržą akmenuką? 

– Ne, kodėl, elementariai byla ateina į teismą su kaltinimu, teismas tai įvertina. Nebūtinai sprendimas būna apkaltinamasis, sprendimas yra toks, kokie yra duomenys. Yra reikalavimas, kad prielaida apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima, vadinasi, prielaidos negali būti duomenys, o turi būti garantuotai, neginčijamai ir neabejotinai nustatytos aplinkybės. Jeigu sukeliamos abejonės, kurių negalima paaiškinti bylos duomenimis, negalima atmesti ir pašalinti tų abejonių, tokiu pagrindu negalima priimti apkaltinamojo nuosprendžio. O šioje vietoje byla yra sudėtinga – ir tyrėjams buvo nelengva, matosi, kad jie dirbo,visaip aiškinosi, bet jeigu pasižiūrėti į iš Ispanijos atėjusią medžiagą… Jokių duomenų, išskyrus jos kelis skirtingus paaiškinimus, byloje nėra. Ji net Donatą N., savo draugę nukėlė į Ispaniją, nors nustatyta, kad jų ten nebuvo. 

– Suprantu, kad ši byla jus labai paveikė, nes taip gerai visas detales atsimenate… 

– Matote, negali nagrinėti bylos, jeigu neatsimeni detalių, visas bylas reikia kažkokiu būdu sukimšti į galvą, paskui „virškinti“… Iš tikrųjų tokios bylos yra sudėtingos, labai daug priklauso, ką gauna tyrėjai iš kitos pusės. Mūsų teisme buvo bylų iš Anglijos, buvo surinktos puikiausios medžiagos, buvo galima atsekti, kur vyko, kaip, o čia – gi nieko. Ir netgi teismo sprendimas yra – teismas Ispanijoje tyrė. Tai tokie ir rezultatai. Ši byla yra tokia – mano požiūriu, tai yra prielaida, o žmogų už sunkų nusikaltimą pagal prielaidą nuteisti negalima. Neleistina. Čia mano nuomonė, galbūt kitų teisėjų, kolegijų, jos gali būti kitokios, nes įrodymų vertinimas visada priklauso nuo žmogaus ir kaip jis juos vertina, kaip vertina situaciją. Dažnai būna ir priešingų sprendimų.

Dainius Sinkevičius 

Nusikaltėlių auka tapusiam likimo skriaudžiamam nepilnamečiui teko gintis ne tik nuo prekeivių žmonėmis, bet ir teisingumą turinčio vykdyti teismo bei policininkų. Apie vykdomą nusikaltimą pranešęs ir pagalbos paprašęs paauglys sulaukė teisėsaugininkų kaltinimų ir teismo bausmės. Teismų karuselė

Prireikė beveik metų ir ilgos kelionės per visų instancijų teismus, kol nusikaltėlių taikiniu tapęs ir apie jų veiksmus teisėsaugininkams pranešęs nepilnametis įrodė, kad yra nekaltas dėl administracinio teisės pažeidimo.

Ši istorija prasidėjo, kai praėjusių metų liepos 29 d. Šilutės rajono policininkai vienų vaikų globos namų auklėtiniui K.L. (inicialai pakeisti) surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis balandžio pradžioje Dituvoje (Klaipėdos r.) vartojo psichotropines medžiagas – rūkė marihuaną („žolę“).

Iš pamario į kitą šalies vietą gyventi perkeltą šešiolikmetį išteisino Trakų rajono apylinkės teismas, spalio 4 d. nutraukęs jam iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą. Paskui estafetę iš Šilutės rajono policininkų perėmė jų kolegos iš Trakų rajono policijos komisariato. Vilniaus apygardos teismas patenkino policininkų apeliacinį skundą ir pripažinęs K.L. kaltu skyrė jam 250 litų baudą. Tačiau galutinį tašką padėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pirmiausiai jis atnaujino bylą, o vėliau ją išnagrinėjęs neskundžiama nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo verdiktą, palikęs galioti K.L. palankų Trakų rajono apylinkės teismo nutarimą.

Konstatuota, kad Vilniaus apygardos teismo išvados yra deklaratyvios, nepagrįstos jokiais argumentais ir net prieštarauja administracinėje byloje esantiems dokumentams.

Pranešė apie nusikaltimą – nusikalto

Šešiolikmečiui administracinio teisės pažeidimo protokolą surašę policininkai bei jį nubaudęs teismas visiškai ignoravo faktą, kad K.L. marihuaną vartojo ne savo noru. Grasindami fiziniu susidorojimu ir siekdami padaryti kuo labiau priklausomą ir valdyti, tai paauglį daryti privertė jį pagrobę ir į užsienį vagiliauti vežę asmenys.

Teisėsaugininkai „užmiršo“ ir tai, kad apie šį nusikaltimą jiems pranešė pats K.L., atėjęs į policiją ir paprašęs jos pagalbos bei talkinęs atliekant operatyvinius veiksmus. Narkotikų ir žmonių prekeivių auka K.L. tapo 2012 metų pabaigoje.

Prieš tai vaikų globos namuose gyvenęs nepilnametis net penkis mėnesius persekiotas, terorizuotas ir ne kartą sumuštas, verstas prekiauti narkotikais. Todėl buvo priverstas net ilgai slapstytis bei nelankyti mokyklos. Nesulaukęs pagalbos iš vaikų globos namų vadovybės, šešiolikmetis kreipėsi į policiją. Remiantis jo pranešimu pradėtas tyrimas, kuris baigėsi sėkmingu nusikaltėlių, pas kuriuos rasta narkotikų ir ginklas, sulaikymu.

Klaipėdos apygardos teisme jau nagrinėjama baudžiamoji byla, iškelta dėl vaiko pardavimo, narkotinių medžiagų platinimo ir laikymo bei neteisėto ginklo laikymo. Šiais nusikaltimais kaltinami keturi 18-25 metų Šilutės rajono gyventojai. Paskelbta dar dviejų užsienyje esančių įtariamųjų paieška. Jų atžvilgiu išduoti Europos arešto orderiai. Ši organizuota nusikaltėlių grupė ir gabeno pastarojoje byloje nukentėjusiuoju pripažintą K.L. į Škotiją vogti iš parduotuvių, namų bei automobilių.

Vilniaus apygardos teismas nesivadovavo įstatymo galią turinčia Europos Bendrijos direktyva ir nubaudė paauglį, padariusį administracinės teisės pažeidimą, tuo metu, kai jis buvo prekybos žmonėmis auka ir neturėjo galimybės pasipriešinti savo pagrobėjams. Ignoruota ir tai, kad apie vertimą vartoti narkotikus K.L. žinutėmis pranešė jo pagrobėjus tuo metu sekusiems policininkams. Tačiau visi šie K.L. argumentai teisėsaugininkų buvo įvertinti tik kaip bandymas išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Akis užmerkė ne visi

Galima drąsiai teigti, kad neaišku, kaip būtų susiklostęs tolesnis K.L. likimas, jei į jo pusę nebūtų stojusi Lietuvos „Carito“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė.

„Nors aš jau trylika metų dirbu šį darbą, man didžiulė paslaptis, kodėl teisėsaugininkai taip pasielgė. Jos atskleisti nepadėjo nei kalbos su Policijos departamento vadovybe, nei su paprastais pareigūnais. Viskas ir toliau taip pat eina, tik ta bobulytė iš „Carito“ vis zyzia“, – kalbėdama su „Respublika“ teigė K.Mišinienė.

Pasak programos vadovės, greičiausiai policininkai su prekybos žmonėmis auka taip pasielgė ne tyčia, o dėl neprofesionalumo ir nekompetencijos jiems naujoje srityje.

„Jie pasielgė kaip robotai, nes patys man prisipažino, kad automatiškai privalo bausti kiekvieną, vartojusį narkotikus. Tokie įstatymai. Tačiau sunku suvokti, kodėl viena ranka žmogus yra gelbėjamas, o kita – baudžiamas. Mūsų teisėsaugos valdžia Europai pasigyrė, kad Lietuvoje šioje srityje viskas sutvarkyta, o pati nieko nepadarė, net jokių mokymų policininkams nesurengė“, – stebėjosi K.Mišinienė.

Didžiausiu smūgiu prekybos žmonėmis aukų gynėjams tapo Trakų rajono policijos komisariato pareigūnų elgesys. Sulaukus nepilnamečiui palankaus Trakų rajono apylinkės teismo nutarimo, ši istorija galėjo baigtis gerokai anksčiau, neįgavusi tokio neigiamo pagreičio. Tačiau policininkai parašė apeliacinį skundą, remiantis kuriuo K.L. pripažintas kaltu.

„Tai sužinojus, mane net apėmė paranojiškos mintys, kad mūsų policininkai gali būti susiję su narkotikų mafijos tinklu. Tačiau jie mane ramino, kad tiesiog automatiškai privalo teismui skųsti visus jiems nepalankius sprendimus“, – sakė K.Mišinienė.

Delsti negalima

K.Mišinienės teigimu, visa ši istorija padarė labai didžiulę žalą, nes nusikaltėlių auka tapęs paauglys tikėjosi policijos pagalbos, tačiau sulaukė ne tik jos, bet ir priešingos reakcijos. Baiminamasi, kad analogiškoje situacijoje atsidūrę asmenys nesikreips į teisėsaugininkus, bijodami būti nubausti.

„Dabar privalome eiti va banque – pasistengti, kad žinia apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą pasklistų kuo plačiau. Aš jau kreipiausi į Policijos departamentą ir paprašiau, jog apie tai būtų pranešta visų šalies policijos komisariatams ir jų pareigūnams“, – sakė K.Mišinienė.

Per anksti nurašomi

K.Mišinienė neabejoja, kad Lietuvoje gyvenantys likimo skriaudžiami nepilnamečiai ir ne tik jie panašiose situacijose neatsidurtų, jei sulauktų tinkamo dėmesio.

„Dabar užtenka tik konstatuoti, kad vaikas blogas, ir jis jau nurašomas. Paaugliui tik penkiolika metų, o ant jo jau padėtas kryžius“, – piktinosi K.Mišinienė.

Nenorėdama per daug komentuoti, ji tik užsiminė, kad vaikų globos namuose, kuriuose gyvendamas K.L. ir tapo nusikaltėlių auka, yra daug ir labai rimtų problemų.

„Šių namų atstovai tikina, kad neva paauglys yra nevaldomas ir agresyvus. Tačiau juk negali žmogus būti tik blogas. Šiuo metu jis gyvena visai kitur, lanko mokyklą, yra aktyvus ir visuomeniškas, domisi muzika. Daug ką pasako faktas, kad nepilnametis yra išrinktas mokinių tarybos pirmininku. Manęs tai nestebina, nes jis gyvena saugioje aplinkoje, kurioje į jį kreipiamas dėmesys“, – džiaugėsi K.Mišinienė.

Perlenkta lazda

Minėtų vaikų globos namų vadovas Eugenijus Judeikis „Respublikai“ sakė, kad jam skaudu klausytis viešai žeriamų kaltinimų, jog nusikaltėliai pasinaudojo akivaizdžiu nepilnamečio K.L. pažeidžiamumu, nes šis auklėtinis negaudavo visavertės priežiūros, neturėjo į ką kreiptis pagalbos, o jo globą vykdę asmenys netinkamai vykdė savo pareigas.

„Taip tikrai nėra. Nepilnametis daug kartų bendravo ir su psichologu, ir su psichiatru. Matyt, kam nors naudinga skleisti tokią informaciją. Vaikinas ir gyvendamas pas mus buvo veiklus ir energingas. Tiesiog jis yra ne pagal savo metus subrendęs, daug gyvenime matęs ir labai uždaras bei savarankiškas. O dėl jo patirto smurto, tai lazda perlenkta ir gerokai. Mūsų darbuotojai pastebėtų net mažiausią mėlynę. Ir apskritai manau, kad šiuo metu geriausiai būtų šį vaiką palikti ramybėje ir leisti jam gyventi“, – tikino E.Judeikis.

Jo teigimu, kad nepilnametis vartoja psichotropines medžiagas, pastebėta dar likus metams iki visų įvykių.

„Mes du kartus kreipėmės į atitinkamas institucijas, kad šios išsiaiškintų, iš kur vaikai gauna kvaišalų. Tačiau vietoj pagalbos du kartus patys buvome nubausti“, – traukė pečiais vaikų globos namų vadovas.

Policininkai aiškinsis

Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato viršininkas Sigitas Mikutavičius patikino, kad jau pavedė Kriminalinės policijos skyriui išsiaiškinti, kodėl nusikaltėlių auka tapusiam nepilnamečiui skirta bauda.

„Truputį laiko ir kantrybės. O Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimą pakomentuoti galėsiu tik su juo susipažinęs“, – sakė S.Mikutavičius. 

Darius Čiužauskas

Po žadėtų aukso kalnų jos su įremtu į smilkinį ginklu privalo uostyti kokainą ir leistis prievartaujamos.Vietoj žadėto darbo kazino – grasinimai parduoti albanams

 „Vienu metu mano galvoje sukdavosi begalė minčių. Buvau labai išsigandusi. Svajodavau pabėgti ir sugrįžti į tuos laikus, kai dar nebuvo nieko įvykę. Aš kaltinau save“, – Londono pareigūnams atviravo 19-metė lietuvė, kurią čia atviliojo prekybos žmonėmis atstovas iš Lietuvos. Anglijoje jis buvo nuteistas 16 metų kalėjimo. Lietuvis merginai pažadėjo darbą kazino ir suorganizavo kelionę. Kai ji atvyko nurodytu adresu, ją sutikęs vyras pateikė ultimatumą: turėsi dirbti, ką pasakysiu. Jei nepaklusi, parduosiu tave albanams. Mergina ne vieną kartą buvo išprievartauta grupelių vyrų, o per dieną turėdavo patenkinti iki 20 klientų. Laimė, šį tinklą pavyko demaskuoti. Kitai 19-metei lietuvei buvo žadamas darbas masažo salone. Šeimininkai jai pareiškė, kad ji skolinga už atvykimą milžinišką sumą, todėl prireiks dviejų mėnesių, kol išsimokės skolą. Jai buvo tiesiogiai į smilkinį įremtas ginklas ir liepta vartoti narkotikus. Tai ne išskirtinis atvejis. Narkotikai neretai įvedami į šių merginų gyvenimą. Iš pradžių, aišku, priverstinai, kad padarytų ją priklausomą ir nuolankią. Tuomet suteneriui gyvenimas labai supaprastėja. Iš pradžių jos priešinasi, bet nelengva priešintis, kai į tave nukreiptas peilis ar pistoletas. Vėliau tai tampa priklausomybe. Laimė, šiai merginai pavyko susisiekti su žmonėmis Lietuvoje, kurie kreipėsi į vietos policiją, o pastaroji kreipėsi į Interpolą. Merginą pavyko rasti, o jos skriaudėjai buvo nuteisti. Lietuvoje viešėjęs buvęs Londono policijos kovos su prekyba žmonėmis padalinio vadovas Kevinas Hylandas su panašiomis istorijomis savo darbe susidurdavo nuolat. Jam antrinanti Anglijos ir Velso Vyskupų konferencijos vyresnioji patarėja Cecilia Taylor-Camara prisiminė čekės atvejį, kuris galėjo nutikti bet kurios tautybės merginai. „Ji buvo parduota į Belgiją, vėliau nugabenta į Londoną, tačiau absoliučiai nesiorientavo, kur yra. Visa tai truko net keletą metų. Ją tiek prievartaudavo, tiek versdavo santykiauti. Mergina ieškojo išsigelbėjimo ir vieną dieną pastebėjo, kad netyčia paliktos atrakintos durys. Ji strimgalviais puolė į gatvę, įlėkė į netoliese esančią parduotuvę ir maldavo pagalbos. Buvo iškviesta policija, kuri ją nugabeno į saugų prieglobstį pas vienuoles. Ten jai ne tik buvo suteikta psichologinė pagalba, pasirūpinta materialiai, bet ir išmokė siuvimo įgūdžių. Galiausiai ji tapo siuvėja ir nusprendė pasilikti Londone“, – pasakojo viešnia.Plačiau apie lietuvių, per prievartą atsidūrusių prostitucijos versle, mastus, apie jų kasdienybę ir socialinį paveikslą kalbamės su pareigūnu K. Hylandu.

Kokia prostitucijos versle atsidūrusių lietuvių statistika? 

Pernai Londone turėjome 2600 nukentėjusių. 3 proc. jų buvo iš Lietuvos. Tai 78 merginos. Tačiau turime ir tokių atvejų bei bylų, kai nukentėjusios lietuvės nepatenka pas mus ir neįeina į šį skaičių. Yra labai daug moterų, kurios tiesiog nesikreipia pagalbos. Mums reikia patiems susirasti aukas ir drąsinti jas bendradarbiauti. Taigi šie skaičiai neatspindi realybės. 

Kokio jos amžiaus? 

Paprastai tai jaunos merginos – iki 20 metų ar šiek tiek vyresnės. Jauniausiai buvo vos 16 metų. Kai kurios merginos buvo verčiamos užsiimti prostitucija įrėmus joms į galvą pistoletą. Atgabentos moterys patalpinamos namuose, butuose, po 6-7 mažoje patalpoje, labai prastomis sąlygomis, o atvyksta patikėjusios pažadais, kad galės dirbti paslaugų sferoje – viešbučiuose, kavinėse, parduotuvėse ir pan. Iš jų paprastai atimami dokumentai ir pareiškiama, kad kitos išeities neturi: jos privalo užsiimti seksu su visais vyrais, kurie ateis ir kurie jų norės. Matėme labai išgąsdintų moterų. Taip pat matėme ne vieną lietuvių šeimą, kuri buvo išnaudojama darbo rinkoje. Šiuo atveju amžius – maždaug iki 30 metų. Buvo atvejis, kai vyras ir žmona buvo verčiami dirbti po 16 val. per parą. Jie praktiškai nebegalėdavo susitikti, nes pamainos buvo skirtingos. Gyveno mažame miegamajame po 5-6 žmones, o visame name buvo 12-15 žmonių, vienas tualetas, nebuvo net dušo. Tai nepriimtinas gyvenimo standartas, o gaudavo jie tik centus. Tyrėme atvejus, kai vyrai, kurie atvyko patikėję skelbimais, buvo verčiami dirbti žemės ūkyje: visai dienai būdavo atvežami dirbti į laukus, o vakare parvežami atgal į bendrą namą. Už 50 valandų darbo žmonės gaudavo keturis svarus per savaitę. 

Kaip merginos atsiduria šiame versle? 

Visoms buvo siūlomas koks nors darbas. Tiesa, kai kurioms tiesiai pasakoma, koks bus darbas, bet nepaaiškinama, kaip teks „dirbti“. Buvo atvejis, kai lietuvės, kartu su kitų tautybių moterimis, buvo išnaudojamos 12 valandų per parą, turėjo aptarnauti 10-15 vyrų per dieną. Pinigų į rankas gavo tik centus, nes visi uždirbti pinigai – 200-300 svarų – būdavo atimami sakant, kad reikia susimokėti už apgyvendinimą, skolas ir pan. Bandant nepaklusti joms buvo grasinama tikrąja to žodžio prasme – reido metu iš sutenerių atėmėme ginklą. Dažniausiai moterys gyvena vienoje vietoje, dažniausiai gyvena priemiesčiuose, o pas klientus vežamos kitur. Pavyzdžiui, Londone centre yra viešnamių, kuriuose moterys dirba net pamainomis. Paslaugos teikiamos visą parą. 

Ar merginos mušamos ir kodėl jos nepabėga? 

Jei kuri nors moteris atsisako vykdyti nurodymus, praktikuojami vadinamieji parodomieji mušimai. Tai žinutė kitoms: žinokite, kas jums bus, jei nesielgsite kaip liepiamos. Su šia sritimi nesusidūrę žmonės dažnai stebisi, kodėl jos nepabėga. Moterys tiesiog įbaugintos. Kasdien jos jaučia, kad gali mirti. Sukaustytos minties, kad jų šeimos gali būti surastos ir su jomis susidorota. Ir negalėčiau teigti, kad įkliūva tik tos moterys, kurios neturi socialinių įgūdžių. Mes matėme ir tikrai išsilavinusių moterų. Mat nusikaltėliai naudoja įvairiausius verbavimo metodus. Žinoma, labiau pažeidžiamos moterys iš provincijos regionų, jos dažniau čia atsiduria. Nusikaltėliai taikosi į lengvą grobį, į tas, kurios lengvai užkimba ant jų kabliuko. Labai dažnai naudojamas tiesioginio viliojimo būdas – žmogus moterį kalbina tiesiogiai. Taip pat Rytų Europoje plačiai naudojama taktika, kai grįžtama į savo šalį ir pasakojama, kaip nuostabu Londone, kokios pinigų upės ten teka. Atvirai siūlant prostitutės darbą moterys viliojamos kalbomis, kad per tris mėnesius uždirbs šimtus tūkstančių svarų, grįžusios namo nusipirks namą, visai kitokį gyvenimą sukurs savo šeimai. Tačiau to niekada neatsitinka. Nesu matęs nė vieno tokio atvejo. 

Kas yra šių merginų klientai?

 Jų klientai – patys įvairiausi vyrai, kurie dirba bankuose ar bet kurioje kitoje industrijoje. Profesijų ir tautybių spektras labai platus, amžius taip pat – nuo 18 iki 65. Ir jie nesupranta, kokią žalą daro moterims, kad jie išlaiko nusikaltėlių pasaulį, kurio pelnas siekia šimtus tūkstančių svarų. Tiesioginį klientų smurtą jos patiria retai, tačiau užtenka klientui pasiskųsti suteneriui, kad jam nebuvo gerai, kad nepatiko, ir pats suteneris imasi veiksmų prieš moterį. Taip pat turėjome atvejų, kai po to, kai mergina pareiškė norinti pasitraukti, suteneris pasiuntė du vyrus, kurie ją prievartavo. Užtenka vieną moterį šitaip iškankinti ir baimė pasklinda per visą tinklą. Kitoms užtenka žinoti, kas gali būti joms padaryta.

 Ar merginoms niekada nepavyksta pasitraukti savo valia? 

Įsivaizduokite situaciją, kai moteris apipainiota daugybe dalykų. Ji neturi savo asmens dokumentų, pinigų, įklimpusi į puikiai veikiančią skolų sistemą, pagal kurią už ką nors visada skolinga, ir įsivaizduoja, kad mirtinai turi atiduoti šią skolą. Bijo dėl šeimos, kad suteneriai šiai nepraneštų apie ją, kad nešantažuotų ar negrasintų. Ji sugniuždyta, išprievartauta, sumušta ir dažnai kaltina save dėl to, kas atsitiko, ir nežino, kur galėtų išeiti. Galiausiai jei ir parsigautų namo, kaip paaiškintų, kas jai atsitiko? Paradoksalu, bet kartais moteris geriau pasirenka likti toje situacijoje, kurioje atsidūrė, negu grįžti namo ir aiškintis. Mes norime išplatinti žinią, kad pagalba yra. Pirmiausiai ji gali eiti į bet kurį policijos komisariatą, taip pat daugybė nevyriausybinių organizacijų, bažnyčios. Šiuo metu Londone baigiamas rengti didžiulis centras, į kurį moterys galės kreiptis. 

 Inga Saukienė 

Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos lankėsi Jungtinės Karalystės, Lietuvos CARITAS bei labdaros ir paramos fondo “Dvasinės pagalbos jaunimui centras” atstovai.  

Vizito metu buvo diskutuojama apie prekybos žmonėmis, į kurią įtraukiami Lietuvos piliečiai, tyrimo ir prevencijos problemas, tariamasi kaip užtikrinti efektyvią pagalbą į tokius nusikaltimus patekusioms aukoms, kaip stiprinti teisėsaugos ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą. Pasitarimo metu buvo dalinamasi gerąja policijos pareigūnų ir nevyriausybinių organizacijų patirtimi, Jungtinės Karalystės atstovai papasakojo apie paramą prekybos žmonėmis aukoms.  

Susitikime dalyvavo Policijos departamento struktūrinių padalinių ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbuotojai.