Beveik kiekviename LT mieste yra įstaigų tinklas, pačiu ironiškiausiu, koks tik gali būti, pavadinimu – Džentelmenų klubas.
Čia žadama “nuodėmingi malonumai iki pat aušros”, “būsi išrengtas ir patenkintas”, “pačios karščiausios merginos mieste”, “intymi erdvė” ir t.t.
Gavę iš savivaldybių leidimus kaip vykdantys ūkinę – komercinę veiklą, “higieniškai saugūs”, šie klubai seniai yra tapę pelningomis pogrindžio tvirtovėmis, neprieinamomis ir šiaip nesmalsiai jų atžvilgiu teisėsaugai.
O čia mūsų atsakas šiai “pasilinksminimų” pramonei, ačiū autoriui “Žilvinas Jagėla Illustration”
Dėl nepradėtų ar nutrauktų ikiteisminių tyrimų seksualinės prievartos atvejais.
Savo praktikoje matėme keletą mergaičių ir moterų, kurios akinamos pykčio ar stumiamos baimės melavo apie patirtą prievartą; keliolika moterų ir vyrų, turinčių rimtų psichologinių sutrikimų ir įsivaizdavusių, jog tam tikrose situacijose jais buvo pasinaudota.
Ir – daugybę suaugusių ir vaikų, kurių balsai buvo neišgirsti, kurių skriaudėjai tebevaikšto laisvi, nes “pritrūko įrodymų”, “niekas nepatvirtino aukos žodžių” ir pan.
Kartu su kolegomis teikiame pagalbą atvejyje, kur ankstyvos vaikystės traumos sukūrė neįtikėtinus dėmesio troškimo mechanizmus, faktiškai žmogus gyvena su nuostata – tikėk manimi arba nusižudysiu.
Ir žudosi. Nes periodiškai atsiduria pagalbos tarnybose su fantasmagoriškomis išnaudojimo istorijomis, kurias anksčiau ar vėliau paneigia vietos teisėsauga.
Tai tikrai labai retas atvejis, laikantis mus ir teisėsaugą savotiškais įkaitais, jam suprasti reikia gilių vaikų psichologijos, psichiatrijos žinių.
Net su tomis žiniomis niekada negali būti tikras, ar teisingai supranti – kai tau pasakoja prievartavimo detales, siunčia sumušimų nuotraukas, matai žalojimosi randus “nes manimi niekas netiki, aš nebegaliu daugiau”…
Bet mūsų vargai yra visiškas niekis palyginti su tuo, kaip sunku yra gyventi, rasti pusiausvyrą šiai kažkada šeimos atstumtai mergaitei.
Šiuo metu pasaulyje yra 272 milijonai tarptautinių migrantų, skelbia Tarptautinė migracijos organizacija (TMO). Migracijai tik augant, didėja ir šiuolaikinės vergovės grėsmės. Neseniai Jungtinės Karalystės miške rastas penkerius metus besislapstęs lietuvis priminė skaudžią statistiką ir realybę, su kuria susiduria į prekeivių žmonėmis pinkles patekę emigrantai. Ar įmanoma to išvengti ir kodėl čia vis dažniau minimas Lietuvos vardas?
Specialistai jau ne kartą minėjo, kad Lietuva patenka į vergovės bei prekybos žmonėmis rizikos sąrašą. Kaip LRT.lt sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽIC) vadovė Kristina Mišinienė, čia jau ne vienerius metus veikia iki smulkiausių detalių suplanuota sistema ir visas tinklas.
Kristina Mišinienė / BNS nuotr.
„Gal nuskambės paradoksaliai, bet manau, kad mūsų žmonėms yra pavojingiausia ten, kur yra didžiausios tautiečių bendruomenės. Čia užtikrintai pirmauja Jungtinė Karalystė, Airija, Vokietija, Ispanija.
Dirbu jau devynioliktus metus, bet manęs nepaliauja stebinti, kokią puikią infrastruktūrą mūsų linkę nusikalsti asmenys yra susikūrę Jungtinėje Karalystėje. Sandėliai, transportas, parduotuvės, visur reikiami žmonės, ryšiai… Ši šalis bando užsiverti svetimšaliams nusikaltėliams, bet smarkiai pavėluotai.
Mūsų tiesioginis darbas yra siūlyti pagalbą ištrūkusioms aukoms, padėti joms sugrįžti atgal į visuomenę. Iš savo pusės galiu pasakyti, jog žodis „kova“ čia yra ne be reikalo naudojamas, teisėsauga kaunasi su gerai apsirūpinusiais, pasiruošusiais išnaudotojais, kurie naudojasi brangių advokatų paslaugomis, turi nekilnojamojo turto, pažinčių visoje Europoje“, – sako specialistė.
Paklausta apie aukos etiketę, kuri neretai viešojoje erdvėje yra priskiriama į prekybos žmonėmis pinkles patekusiems asmenims, pašnekovė sakė, jog tai stigmatizuoja.
„Tikriausiai ne be reikalo nukentėjusieji taip kratosi aukos statuso, nenori būti taip vadinami. Kokias matėme pastaraisiais metais šiuolaikinės vergovės aukas mūsų centre? Tai ir jaunutės, bemokslės moterys, vaikinukai iš globos namų, buvę kaliniai, migrantai iš trečiojo pasaulio šalių ar buvusios Sovietų Sąjungos…
Kiekvienas labai skirtingas, tačiau vienijami pažeidžiamumo principo, kuris ir buvo tas kabliukas prekeivių žmonėmis rankose, leidęs žmogų užverbuoti ir išnaudoti“, – kalbėjo ji.
Smurtas / Shutterstock nuotr.
Paprastai į šiuos spąstus pakliūna tie, kurie ne visada gali apsiginti, nežino visų savo teisių, o neretai ir bėdos ištikti žmonės. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotojai susiduria ir su tuo, kad neretai apgauti lieka įvairių sutrikimų, kurie neleidžia įvertinti ar suvokti realių nusikaltėlių užmačių, turintys asmenys.
„Pastaruoju metu matome, kad vietiniams ir tarptautiniams išnaudotojams labai parankūs yra vyrai ir moterys, turintys įvairių priklausomybių, – juos lengva valdyti, įbauginti, jų poreikiai nėra dideli. O svarbiausia – jų parodymais nepasitikės teisėsauga, vis dar ieškanti „švarios reputacijos“, „aukštos moralės“ nukentėjusiųjų”.
Pasak K. Mišinienės, stebint tokią situaciją iš savo socialinio burbulo, viskas gali atrodyti dramatiška tarsi Holivudo filmuose. Tačiau darbo su nukentėjusiais nuo prekeivių žmonėmis realybė visiškai kitokia.
Išnaudotojai žino, kad palaužtas, nevilties apimtas žmogus niekur nebėgs, neprašys pagalbos, net jei išvaduotojai pasirodys ant slenksčio. Todėl daug pastangų dedama siekiant atimti orumą, sugniuždyti auką. „Neretai jau iš patekusių pas mus nukentėjusiųjų girdime nesibaigiančią savigraužą – kodėl būtent man taip atsitiko? Gal tikrai toks mano likimas ir aš daugiau nieko nesu vertas?
Smurtas prieš vaikus / Pixabay.com nuotr.
Apsisprendęs žmogus visada suras galimybę pabėgti, bet sunkiausia ir yra ryžtis, pasitikėti teisėsauga, savimi galų gale“, – teigia ji.
Ir nors bėgant metams tokių istorijų tik daugėja, kaip pasakojo specialistė, prekyba žmonėmis nesikeičia ir nesibaigia. Paklausta, kokios istorijos atmintin įstrigo pačiai K. Mišinienei, ji susimąstė. Daugybės žmonių likimai liko atmintyje. Tik šįkart pašnekovė prisiminė vieno vyro likimą.
„Nuolat prieš akis iškyla suvargęs, iškankintas vyresnio amžiaus vyras, kurį nusikaltėlių grupė pasiėmė tiesiog iš gatvės, pažadėjusi gerą darbą ir greitą grįžimą.
Žmogus turėjo vogti vienoje iš Skandinavijos sostinių maistą, alkoholį jį išsivežusiems tautiečiams, tačiau buvo labai sutrikęs, nevikrus. Tad šie jį tiesiog išmetė nuvežę į artimiausią parką, ten tas tėvukas pragyveno gerą pusmetį, porą kartų bandė žudytis, o galų gale pareigūnų buvo atvežtas į ambasadą ir atsiųstas pas mus“, – pasakojo KOPŽIC vadovė.
Kita istorija jos atmintyje iškyla, kai nuovargis ir laikinos nesėkmės sumažina tikėjimą ir viltį. Prieš daugybę metų centro specialistai turėjo galimybę padėti nepilnametei, kuri iš neprižiūrinčios jos šeimos suaugusiųjų buvo išviliota į užsienį ir ten pateko į prostitucijos tinklą.
„Kadangi buvo nenuolanki, maištaujanti, nuolat buvo perparduodama į vis kitus viešnamius, suteneriai smaginosi siųsdami ją apsvaigusiems klientams.
Ištrūkusi ir grįžusi į Lietuvą jaunuolė atlaikė sudėtingiausius teismų procesus, varydama į neviltį būrį prekeivių žmonėmis ir jų advokatų“, – prisiminė K. Milašienė.
Prekyba žmonėmis / Shutterstock nuotr.
Tačiau vien išgelbėjus į tokį prekybos žmonėmis tinklą patekusį žmogų specialistų darbas nesibaigia. Centre nukentėjusieji gauna socialinę, psichologinę, materialinę pagalbą, tikslas yra padėti žmogui įgyti profesiją, susirasti darbą, gyvenamąją vietą, susikurti sveikų, palaikančių santykių tinklą. Čia itin svarbi ir teisinė pagalba ikiteisminių tyrimų ir visų teisminių procesų metu, nes nukentėjusieji padeda atskleisti ir nusikaltėlių shemas.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre visą parą veikia SOS numeris +370 679 61679
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Dar vienas apkaltinamasis nuosprendis Kauno apygardos teisme – nuteista prekeivių žmonėmis grupė, ieškojusi aukų ir gabenusi jas nusikaltimų atlikimui Vokietijoje.
Aukos buvo renkamos verbuojant sunkiai besiverčiančius, bedarbius vyrus, žadant jiems “gerą darbą” ar net atostogas užsienio šalyje.
Nusižiūrėtiems pradėjus abejoti, pasipildavo grąsinimai susidoroti ne tik su jais, bet ir su jų šeimomis.
Kaip galėjo į tai reaguoti paprastas kaimo vaikinukas, turintis nėščią žmoną, kelias paskolas ir jokių galimybių pasislėpti nuo atkaklių persekiotojų?
Taip autobusas Ryga – Štutgartas ir išvežiodavo mūsų žmones į vergovę.
Būriui prekeivių žmonėmis bausmės paskirtos 4-6 metai.
Gal kiek glumina tai, jog nusikaltimai vykdyti 2013 metais, o 2020 turime tik pirmos teismo instancijos sprendimą…
Apie šią prekybos žmonėmis formą dažnai sulaukiame pastebėjimų – kodėl aukos pakluso, tylėjo, nesiskundė?
Štai vieno iš grupuotės nusikaltėlių teisinė charakteristika: teistas už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimus, veikimą nusikalstamoje grupuotėje, neteisėtą laisvės atėmimą, sunkų sveikatos sutrikdymą, nužudymą, prekybą žmonėmis.
Laikas pradėti kalbėti ir apie vergovės organizatorius, jų pelnus.
Sunkiai, nepasitikėdamos, tiesiog nerasdamos žodžių apsakyti tam, kas jas ištiko.
Vyras vadina save “senu, savo jau atgyvenusiu”, nors jam 55.
Iš matymo pažįstamų “geradarių” pakalbintas trumpai padirbėti Anglijoje, paslaugiai ten nugabentas ir uždarytas kanapių fermoje.
Miegojo ir dirbo toje pačioje patalpoje, laistydamas, prižiūrėdamas “derlių” kartu su kitais surankiotais Lietuvoje vergais.
Legalūs kanapių ūkiai JK sukūrė bilijonų vertą industriją, kurios pogrindyje karaliauja nusikalstamos grupuotės su nakčiai rakinamais grandinėmis migrantais iš Vietnamo, Kambodžos, Rumunijos, o dabar girdime ir apie mūsų tautiečių išnaudojimą.
Pavykus pabėgti, vyras klaidžiojo po Anglijos miestus, nakvodamas pakelėse, parkuose, draugiški praeiviai, padavėjai kavinėse pamaitindavo, parūpindavo šiltesnį apklotą. “Ryte prabudau tame parke, visur prisnigę, mano rūbai suledėję, prišalę prie žemės”.
Išsigelbėjimas atėjo, kai nuolat pro parką ėjusi ir sumuštiniais vaišinusi studentė vieną kart nusprendė išsiaiškinti, kokia yra šio benamio istorija.
Pasikvietusi draugus, ji šiaip ne taip sužinojo vyro tautybę, susisiekė su pagalbos organizacija, ši vėliau – su mumis, taip ir baigėsi du metus trukusi “trumpa išvyka į didelių galimybių šalį Angliją”.
Gerą pusmetį gyvenome įtampoje dėl atsitiktinės klaidos, Teisingumo ministerijos darbuotojo įveltos, priimant sprendimą dėl žalos atlyginimo iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo.
Jau pati konkretaus tyrimo eiga dėl nepilnamečių ir mažamečių tvirkinimo nežadėjo nieko gero – viskas vyko paskubomis, nenukreipiant vaikų pagalbai, niekas nepasirūpino ir aukų advokatais, taigi teismo metu nebuvo kreiptasi dėl žalos kompensavimo.
Mums vėliau teko aplankyti išsimėčiusias po visą šalį šeimas, įtikinėti jas iš naujo kreiptis į teismą, kovoti dėl jų vaikų patirtos žalos atlyginimo.
Dauguma šeimų tą ir padarė, visoms joms pavyko prisiteisti kad ir nedideles, bet vaikams priklausančias sumas.
Tačiau pamatyti tą tūkstantį ar du nuosprendyje – dar ne viskas, reikia juos gauti.
Kaip žinia, daugumoje tokių atvejų nusikaltėliai neturi jokio turto, įkalinti taip pat nieko neuždirba.
Valstybė yra įsipareigojusi nepalikti nukentėjusiųjų tokioje situacijoje vienų, per 2005 m. įsteigtą Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, pagal tam tikrą smurtinių nusikaltimų sąrašą yra išmokami priteisti pinigai.
Mūsų atveju bėda buvo ta, jog BK 153 str. (Jaunesnio negu 16 m. asmens tvirkinimas) tame sąraše nebuvo, tačiau valdininkas suklydo ir … išmokėjo kompensaciją šeimai, o praėjus kuriam laikui, atsiuntė laišką su reikalavimu grąžinti tuos pinigėlius…
Tūkstantis eurų šeimai, išvargintai nepriteklių, ilgo bylinėjimosi, nesuprantančiai, kodėl viena formuluotė patenka į fondo sąrašą, kita – ne, yra milžiniška suma.
Tikrai susirūpinusios diskutavome su ministerija apie neetišką “davimą-atsiėmimą”, tačiau šiandien galime pasidžiaugti, jog Teisingumo ministerija surado garbingą išeitį – pripažinti padarius klaidą ir nereikalauti kompensacijos grąžinimo.
Visos šiuo metu grįžtančios iš užsienio prekybos žmonėmis aukos turi paklusti saviizoliacijos reikalavimui.
O kurgi joms izoliuotis, jei tai žmonės be pastovios gyvenamos vietos, jaunuoliai iš vaikų globos namų?
Vienintelė išeitis – prašyti pagalbos savivaldybėse, kurių dauguma online gražiai skelbiasi apie pavėžėjimo, apgyvendinimo paslaugas tokiais atvejais.
Ko tiktai čia mums neteko išgirsti:
Klaipėdos rajono savivaldybė – sakykit, kuo galime padėti, matome, kad žmogui blogai, gal pašalpa reikalinga? palikit tuos rūpesčius mums, čia gi mūsų gyventojas.
Šiaulių miesto savivaldybė – ar mes jums panašūs į Kalėdų senelį? na ir kas, kad internete parašyta apie pagalbą, čia pas mus tokios blogos salygos, kad niekas neištveria. Jau gal persigalvojote į mus kreiptis?
Grįžtantieji, ypač jei užsienio šalyje policijos buvo nukreipti į pagalbos organizaciją ir ten ilgiau pagyveno, jau spėjo ir užmiršti, kad jie yra niekas, beteisiai amžini prašytojai, kuriems savivaldybės kiemsargis gali priminti, jog “normalūs žmonės į tokias situacijas nepakliūna”.
Bet mus taip nustebino savivaldybė Gargžduose, kad ligi šiolei negalime atsigauti.
Mus vis pasiveja tvirkinamų vaikų atvejai, tuo pačiu ir aiškiai atsiskleidžia situacija vietose, kai nusikaltėliai turi nė kuo neapsunkintą priėjimą prie aukų.
Atokiame kaimelyje šiuo metu klostosi įvykiai, kai, atlikęs bausmę už savo sesers dukrų prievartavimą ir sugrįžęs į šeimą, kurioje auga būrys mergaičių, pusamžis vyriškis terorizuoja artimuosius, demonstruoja savo liguistą potraukį vaikams.
Šeimoje suaugusieji pervargę, išgąsdinti, jiems ir šiaip trūksta socialinių įgūdžių, vaikai iš viso sutrikę – iki mūsų, esančių toli miestuose, žinia apie šią situaciją atėjo visiškai atsitiktinai, teikiant pagalbą kitame atvejyje.
Kalbintos vietinės tarnybos pripažįsta, jog žino, dėl kokio nusikaltimo yra kalėjęs šis vyras, tačiau … “nepagalvojome, kad jis vėl gali kažką panašaus bandyti”…
Tikrai ne mes ar ne vien mes turėtume įtikinėti sprendimus priimančiuosius dėl Seksualinių nusikaltėlių registro ar kokios panašios priemonės būtinumo.
Tyli vaikų teises ginančios struktūros – vieni nepritaria mums dėl “nekorektiško tono”, kiti staiga pasijunta galintys sumindyti nusikaltusiųjų teises.
O dar treti aiškina, kad viskas gerai, prevencijos ir apsaugos sistemos veikia.
Sustabdę savo tiesioginius darbus ir padėję vienam vaikui, bėgame prie kito – bet kiek tai gali tęstis?!
Karantino metu mūsų visi klausinėjo – tai kas atsitiko su prekyba žmonėmis tokiomis sąlygomis, gal kažką naujo pastebėjote?
Iš tikrųjų, tai tik dabar pradeda lįsti pasekmės tvarkos, kai Europoje praktiškai buvo sustojusios pagrindinės tarnybos, o paskambinus kur nors pagalbos, išgirsdavai autoatsakiklyje patarimą dažnai plautis rankas ir vengti viešų vietų.
Šiuo metu vėl atsinaujino mūsų žmonių, nukentėjusių užsienio šalyse, grįžimai namo.
Pasitikome grįžusius savo noru ar parsiųstus iš Graikijos, Austrijos, D.Britanijos, o štai ilgi pokalbiai mūsų SOS telefonu su nukentėjusiais Vokietijoje ir Norvegijoje baigėsi niekuo, žmonės persigalvojo pasinaudoti mūsų pagalba.
Beveik visi atvejai susiję su darbiniu išnaudojimu ir priverstiniu nusikaltimų darymu, kas dažniausiai yra priverstinis narkotikų gaminimas ir platinimas.
Pastebime, kad daugėja nutikimų, kai mūsų piliečiai apgaunami net esant legalioms darbo sutartims, kai išvykstama ir per įdarbinimo agentūras.
Kviečiame mums skambinti SOS pagalbos telefonu +370 679 61617, jis veikia visą parą!
Vienas baisiausių išbandymų mūsų darbinėje praktikoje buvo lydėti šį visiškai sužalotą žmogų jo prievartavimo vietų atpažinimui Pravieniškių pataisos namuose.
“Štai čia, dušuose, tuoletuose, po laiptais, sandėliukyje, vieni laikydavo užrėmę duris, kiti suspaudę mano galvą…” – sunkiai kalbėjo vyras, o mums, lydėjusioms jį su būriu pareigūnų, švilpiant įsiaudrinusiems žiūrovams, atrodė, jog šis kančios kelias niekad nesibaigs.
Todėl Kaišiadorių apylinkės prokurorei, nutraukusiai tų pačių kolonijos pareigūnų vykdytą ikiteisminį tyrimą, sakome – gėda!
Teisininko sąžinė, garbė neturėtų leisti šitaip dirbti, palaikant prievartautojus bei juos dengiančius darbuotojus.
