Author: admin

Gaila, kad šeimų, vos atlaikančių nelaimių ir problemų spaudimą, klausimas yra tarsi futbolo kamuolys, spardomas vieni kitų neapkenčiančių politikų.

Jeigu taip būtų paprasta žinoti “atimti ar neatimti vaikus…”

Iš paskutiniųjų bando laimėti savo gyvenimo mūšį dar jauna moteris, viena auginanti penkis vaikelius. Šiaip ne taip atsikračiusi girtuoklio vyro, kuris mušdavo ją vaikų akivaizdoje, ji šiandien sunkiai susikalba su savo dar į paauglystę neįžengusiais sūnumis ir dukromis. Šie nesuvaldomi, labai uždari, savarankiški.

Vieną vėlų vakarą, prieš tai dingusi ir nerasta, į namus grįžo devynmetė dukrelė, prie slenksčio pradėjo vemti, prarado sąmonę.

Paaiškėjo, jog netoli namų ją buvo patykojęs suaugęs kaimynas, nugirdė ir krūmuose išprievartavo.

Tiksliai veikiantis mechanizmas – ten, kur mažiau prižiūrimi vaikai, visada sukiojasi jų geidžiantys nusikaltėliai.

Negana to, kiek vyresnis broliukas matė šio suaugusio vyro veiksmus, tačiau buvo taip išgąsdintas, jog nedrįso nieko namuose papasakoti.

Šiuo metu vyksta teismo procesas, pasisekė, jog mergaitę atstovauja stiprus advokatas, tikimės apkaltinamojo nuosprendžio.

Bet reikia ne tik jo – teismo salėje prievartautojas nesigina, visą laiką šypsosi, jam smagu girdėti smulkiai nagrinėjamas įvykio detales.

Tikriausiai elgesio keitimo programa čia būtų paveikiau negu kad nelaisvė.

Tai “atimti ar neatimti vaikus”?

Dalyvaujame labai keistame susitikime.

Viename iš šalies didmiesčių įsikūrusiuose šeimų namuose, pasivadinusiuose apsaugotu prieglobsčiu, seksualinės prievartos auka susitinka su savo advokatu, paskirtu nemokamos teisinės pagalbos tarnybos, kad aptarti civilinį ieškinį, pasiruošti teismo procesui.

Advokatas įkopęs į 8-tą dešimtį, dirbti su kompiuteriu jam sunku, jį viskas erzina ir vargina.

Į pokalbį įsijungia įstaigos direktorė ir susitikimas pasisuka nelauktu kampu.

Viršininkė pradeda atakuoti merginą: “tai pasisakyk, kokia esi nuodėminga, pasileidusi, ir vaikelis tavo gimė neplanuotas, tavo draugas narkomanas, ar daug turėjai lytinių santykių prieš išprievartavimą? aš tai dieną naktį meldžiuosi už tokias kaip tu, man bažnyčia yra viskas, reikia mylėti savo artimą, va, čia pas mus koplytėlė yra, ar meldiesi joje? visiems reikia atleisti, aš tai taip gyvenu.”

Netikėtai atsigauna advokatas, prisimena, kokius apreiškimus pats yra patyręs, antrina, kad mergina dabar gyvenanti nuodėmėje: “kol žiedelio nėra ant pirštelio…”

Ir ką daryti? Nepadės čia nei skundai, nei konfliktai – viską reikia keisti iš esmės, bet tam nei lėšų, nei valios kol kas nėra.

Grupei nusikaltėlių iš Kauno reketavus, terorizavus šiame mieste į prostituciją įsitraukusias moteris, kai kurie jų buvo sulaikyti ir nuteisti.

Kauno apygardos trijų teisėjų kolegija nagrinėjo vieno jų ir bylos prokurorės skundą – ar teisingai suskaičiuotos visos subendrintos bausmės.

Kiek turėtų būti – 9 mėnesiai ar metai ir 2 mėnesiai?

Aukštesnės instancijos teismas dėliojo penkis Baudžiamojo kodekso straipsnius, vis tik metai ir 2 mėnesiai.

Truputį toks liūdesys.

Žinoma, visi turi teisę bylinėtis, nesinori už spygliuotos tvoros buvusiems “ereliams”, spardžiusiems, apiplėšinėjusiems atrastas moteris prostitucijoje.

Bet kada valstybė ryšis peržiūrėti savo nuostatas dėl situacijos prostitucijoje, ką čia reiškia teisinis parsiduodančių persekiojimas?

Tik tą, jog pučiasi sutenerių-reketininkų sluoksnis, o aukos tyli.

Nes, kaip išsireiškė pareigūnas, priimdamas pareiškimą dėl užpuolimo – “aš tave pirma nubausiu, o paskiau žiūrėsime, kas čia atsitiko”.

Šiaulių rajono savivaldybės kovos su prekyba žmonėmis koordinavimo komisija surengė išvažiuojamąjį posėdį Gruzdžių berniukų socializacijos centre.

Nuoširdžiai dvejopi įspūdžiai.

Tikrai gerai, kad valdininkai pajuda iš savo darbo vietų, pasirinkdami socialiai jautrias vietas. Kad jie iš viso nori kalbėti, diskutuoti, sužinoti kažką apie prekybą žmonėmis, išnaudojimą.

Bet gal tuo gerumas ir baigiasi.

Ne tik dėl to, kad “nereikia mums pagalbos koordinatoriaus, nereikia paslaugų iš NVO, viską patys turime”, bet labiausiai – dėl taip ir nesuvokto prekybos žmonėmis nusikaltimo pavojingumo, jo uždelstos sprogstamosios galios, naikinančios žmonių gyvenimus.

Klausomės komisijoje dalyvaujančio specializuoto kovai su prekyba žmonėmis prokuroro replikų ir netikime savo ausimis: “neaktualu čia regionui”, “o tai ko aukos bijo, nesuprantu? gal čia jūs joms įteigiate tą baimę?”, “fiktyvios santuokos Lietuvoje? iš kur?” ir pan.

Nesiseka Šiaulių kraštui su tais specializuotais prokurorais – vienas tapo brangiai apmokamu prekeivių žmonėmis advokatu, kitas beveik nieko negali pasakyti apie patį nusikaltimą.

O kartelė Lietuvoje aukšta – Klaipėdos, Kauno, Panevėžio prokurorai kaip ugnies stulpai retina išnaudotojų gretas, veda puikius mokymus.

Tad toks liūdnas ačiū susitikimo Gruzdžiuose organizatoriams

Kiekvieną kartą teikiant centro pagalbą asmenims, turintiems psichikos negalią, įvairius suvokimo sutrikimus, begalinai suspaudžia širdį.

Išnaudoti visur – globos institucijose, mokyklose, neretas kentėjo ir šeimoje, draugų rate.

Prieš trejus metus pradėjome dirbti su nepilnamete iš didelės specialiosios mokyklos Žemaitijoje, kur (!) ji tapo grupinio išprievartavimo auka.

Nežiūrint pedagogų teiktų neigiamų charakteristikų – “kokia ji auka, daug tokių parodytume”, “kad ji pati hiperseksuali”, “nu mes tai ja netikime” – atkakliai prokurorei pavyko surinkti neginčijamus įrodymus, prievartautojai nuteisti, civilinis ieškinys patenkintas.

Dalį priteistos žalos antstoliai jau pervedė nukentėjusiąjai, tą sužinome, tiesiai su jais pasikalbėjusios.

Pati mergina apie tai girdi pirmą kartą, nes jos banko kortelė yra pas motiną, ši ja naudojasi kartu su patėviu.

Tai galėtų būti privatūs šeimos reikalai, tačiau šeimoje mergaitei niekada nebuvo vietos, ji nuolat vejama iš ten, suaugusiųjų žodžiais “būtų gerai ją kur visam laikui uždaryti”.

Baisu pagalvoti, kas dar laukia šios ką tik pradėjusios savo gyvenimą jaunuolės.

Nejaugi esame tokie nuskurdę, jog negalime suteikti oresnių, saugesnių sąlygų kitokiems mūsų žmonėms?

Kol mes visi diskutuojam, skaudu aukoms matyti reklamose savo prievartautojus ar ne, gyvenimas rieda toliau.

Sprendžiame su kelių šeimų dukromis ir jų mamomis – ką daryti su ką tik paaiškėjusiais mergaičių seksualinio persekiojimo ir tvirkinimo faktais.

Istorijos, prasidėjusios prieš 20 metų, centre – tėvas ir vyras, anuomet nuteistas dėl savo brolio dukrelių prievartavimo.

Grįžo anksčiau laiko į šeimos glėbį, klaupėsi prieš žmoną, kad “bus kitoks”.

Ir pradėjo persekioti vieną iš savo dukrų.

Šiai gyvenimas namuose virto tikru pragaru, tačiau nieko nepastebinti, pati nuolat patirianti smurtą motina ją sugebėjo nuvesti tik pas psichiatrą, iš kur grįžo su šūsniu receptų vaistams, kad pataisyti “dėl neaiškių priežasčių blogėjančią sveikatą”.

Merginai antrina jos pusseserė, kuri augdama taip pat turėjo atremti šio giminaičio priekabiavimą.

Mamoms, močiutėms nieko nesuprantant ir neįtariant – bent taip jos tvirtina.

Kad ir kaip sunku, baisu, aukos apsisprendžia, mums palydint, kreiptis į vietos policiją, prisiminti ir pasakoti.

Davus parodymus, ateina pareigūnų sprendimas – deja, senaties terminas, tyrimo nebus.

Čia tik nedidelis epizodas iš milžiniško prievartos kilimo, uždengusio mūsų miestus ir kaimus, uždusinusio, suluošinusio tiek daug puikių jaunų žmonių.

Prašome pagalbos – reikia padėti surasti darbą 40 m. moteriai iš R. Ukrainos.

Moteris atvyko į Lietuvą per mokamą įdarbinimo agentūrą, kuri visą būrį ukrainiečių saviizoliacijai patalpino Marijampolės kolegijos bendrabutyje, vėliau atvežė darbams į Panevėžį.

Čia apgyvendino buvusios “Ekrano” gamyklos teritorijoje, apleistame pastate, be vandens, 6 žmonės, vyrai ir moterys, viename apipelijusiame kambarėlyje.

Moteriai pradėjus reikalauti žmoniškesnių gyvenimo sąlygų, mūsų tautiečiai atsakė, kad skundžiasi tik ji viena, kodėl kitiems viskas gerai?

Tad galinti “eiti į visas keturias puses”.

Paprašytas padėti, Ukrainos konsulas atsakė, jog čia ne jo reikalas, reikia klausyti darbdavių, nepažeidinėti įstatymų (nesupratome tik, kokių).

Radome šią moterį besiblaškančią Panevėžyje didelėje neviltyje.

Ji viena augina tris vaikelius, pati yra stomatologė, tačiau gali dirbti visus darbus.

Jei žinote, kas galėtų pasiūlyti kokį laikiną darbą, rašykite ar skambinkite mums į SOS pagalbos numerį 8 679 61617.

Būsime nuoširdžiai dėkingos!

Ši diskusija yra ne tik apie du vyrus, bandančius mus įtikinti, kad “nieko nebuvo” ar apie jų gynėjus, agresyviai puolančius prabilusius atlikėjus Didžiulius.

Dar truputį ir pradės atrodyti, kad tikrosios aukos čia yra jau bene “tūkstančiui moterų” padėję “Lietuvos vardo garsintojai”, kurie nuoširdžiai nesupranta, kodėl turėtų atsisakyti viešo gyvenimo, smagių reklamų.

Žurnalistės Domantės straipsnyje pasisako ir žinomas teisininkas, teigdamas, jog “nesame atsparūs stigmoms”.

Labai gerai pamename būtent šio advokato teiginius, ginant teisiamus vaikų pirkėjus, girdžiusius ir prievartavusius mergaites iš Švėkšnos vaikų specialiosios mokyklos – “teismas pernelyg sureikšmino vaikų parodymus”, “jos pačios rodė iniciatyvą, buvo labai susidomėjusios lytiniais santykiais”, “vaikai slėpė savo amžių, taigi suvokė, kad elgiasi nepadoriai”.

Norėtųsi, kad netrukdytumėme su savo “stigmomis”?

Kaune dalyvavome mokymuose „Kada internetas tampa pavojingu? Atpažinkime nepilnamečių verbavimą ir išnaudojimą”, kuriuos šį kartą surengė Kauno m. savivaldybė jos teritorijoje dirbantiems su nepilnamečiais pareigūnams, socialiniams darbuotojams.

Mokymus vedė ekspertas iš Lietuvos Kriminalinės policijos biuro, komisaras S.Chaniutko, kuris dalinasi savo žiniomis nesirinkdamas patogios klausytojų auditorijos, vyksta tiek į tolimiausias šalies mokyklas, tiek į didžiąsias savivaldybes.

Deja, epidemija susodino vaikus prie kompiuterių ilgoms valandoms, tai tikras “rojaus” laikotarpis nepilnamečių medžiotojams.

Jie aukų ieško pornografijai, seksualiniam išnaudojimui, nusikaltimams atlikti.

Įvairios programėlės, internetinių pokalbių kambariai, uždaros vartotojų grupės leidžia išnaudotojams burtis draugėn, saugiai dalintis gautomis nuotraukomis, filmukais, kurti “prieinamų” vaikų duomenų bazes.

Ir dar kartą deja – nuolat sutinkame mokytojus, psichologus, socialinius darbuotojus, kurie sakosi pirmą kartą girdintys tokius dalykus, jiems baisu, nejaugi tai vyksta šalia mūsų?

Tad ačiū Kauno sav. tarpžinybinei kovos su prekyba žmonėmis darbo grupei, tai bene vienintelė realiai dirbanti grupė šalyje, ne tik blizginanti ataskaitas – kas sekantis perims specialistų švietimo estafetę?