Author: admin

Sekmadienį – spalio 18-ąją – minima Europos kovos su prekyba žmonėmis diena. Pasak vidaus reikalų ministrės Ritos Tamašunienės, kova su prekyba žmonėmis yra prioritetas tarptautiniu mastu, todėl ši sritis itin svarbi ir Lietuvos institucijoms, kurios stengiasi užtikrinti gyventojų saugumą.

„Šiandien apie prekybą žmonėmis kalbama visoje Europoje, Lietuva – ne išimtis. Prekyba žmonėmis yra kompleksinė problema, todėl spręsdami šią problemą turime veikti kartu, ypač svarbus glaudus atsakingų institucijų bendradarbiavimas. Būtina ir toliau aktyviai informuoti gyventojus apie šį nusikalstamą socialinį reiškinį ir priminti, kad negalime prarasti budrumo“, – sako ministrė R. Tamašunienė.

Rita Tamašunienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

2019 m. Kovos su prekyba žmonėmis situacijos Lietuvoje apžvalgoje nurodyta, kad nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis pripažinti 39 asmenys: 18 vyrų, 17 moterų, 4 vaikai. 33 asmenys buvo Lietuvos Respublikos, 4 Ukrainos Respublikos ir 2 Čekijos Respublikos piliečiai.

Daugiausiai nukentėjusių asmenų priklausė 18-30 amžiaus grupei ir dažniausiai išnaudojimo formos buvo prekyba žmonėmis seksualiniam išnaudojimui, nusikalstamoms veikoms ir priverstiniam darbui, pažymima Vidau reikalų ministerijos pranešime. Taip pat išskirtos ir priežastys, kodėl nukentėję asmenys priėmė prekeivių žmonėmis pasiūlymus: tai buvo pažeidžiamumas, apgaulė, rečiau – grasinimai ir fizinis smurtas.

pyktis / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovės Kristinos Mišinienės teigimu, per pandemiją suaktyvėjo iš trečiųjų šalių atvykusių migrantų išnaudojimas.

„Net iš tokių egzotiškų šalių kaip Indija, Tailandas, Kambodža. Jie taip pat yra mūsų šalyje ir patiria išnaudojimus. Tai pakankamai naujas iššūkis mums, nes ir atsaką duoti pakankamai sudėtinga, nes neturime vertėjų, tas apsisprendimo laikotarpis, kuris yra nurodytas Europos Sąjungos, kaip elgtis su nukentėjusiaisiais iš trečiojo pasaulio šalių šiandien pas mus dar yra mažai įgyvendinamas, neturime ką pasiūlyti šioms aukoms“, – LRT RADIJUI nurodė K. Mišinienė.

Minint Kovos su prekyba žmonėmis dieną, Vidaus reikalų ministerija siekia atkreipti visuomenės dėmesį į šį nusikalstamą socialinį reiškinį.

Prekyba žmonėmis – tai procesas, kurio metu įtraukti asmenys yra išnaudojami siekiant gauti ekonominės naudos. Tai yra sunkus nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas.

karantinas mieste / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Prekybos žmonėmis nusikaltimas pasižymi išnaudojimo formų gausa. Vaikai ir suaugę asmenys gali būti išnaudojami vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstinei, fiktyviai santuokai, organų išėmimui, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

Vidaus reikalų ministro įsakymu yra sudaryta tarpinstitucinė komisija, kuriai pavesta koordinuoti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų priemones bei veiksmus kovos su prekyba žmonėmis srityje. Komisijos veikla yra tęstinė ir nuo 2016 m. aktyviai koordinuojama Vyriausybės kanceliarijos bendradarbiaujant su Vidaus reikalų ministerija.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: ELTA, LRT RADIJAS

14 ir beveik dveji metai kalėti. Tokiomis bausmėmis jau buvo nubausti Marijampolės pataisos namuose kalintys Martynas Zastarskis bei Simonas Žigas, kai iš anksto suplanavo, organizavo ir su dar bent penkiais asmenimis įvykdė virtinę labai sunkių, prekybos žmonėmis nusikaltimų.

Kaliniams belangė nesutrukdė nei naudotis mobiliaisiais telefonais, kurie pataisos namuose esą yra griežtai draudžiami, nei susirasti bendrininkų laisvėje, verbavusių ir gabenusių pažeidžiamus lietuvius į Vokietiją, kur jų laukė vienintelis kelias – daryti nusikaltimus. Organizuotos kriminalinės grupės taikiniu svečioje šalyje tapo gerai rusiškai kalbantys senoliai, kurie nusikaltėliams atidavė dešimtis tūkstančių eurų.

Kad Vokietijoje veikusi nusikaltėlių grupė bent iš dalies buvo sudaryta iš Lietuvos piliečių, Lietuvos teisėsaugai patvirtino ir Štutgarto generalinė prokuratūra. Nors pažeidžiamų žmonių įtraukimas į nusikaltimus Lietuvoje yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų, su tokių nusikaltimų aukomis dirbanti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė stebisi, kad mūsų šalyje tokiems nusikaltimams vis dar skiriama labai mažai dėmesio.

Be to, jos teigimu, pakliuvusieji į prekybos žmonėmis tinklus dažnai vis dar yra pasmerkiami – trūksta suvokimo, kad pajamų neturintys, menkai išsilavinę žmonės tai daro ne savo noru, o vedami baimės arba yra išnaudojami dėl desperatiško noro išlipti iš skurdo.

Šiuo konkrečiu atveju, klausimų kelia ir pačios bylos nagrinėjimo trukmė – nusikaltimas buvo padarytas 2012-2013 m., o pirmos instancijos teismas sprendimą priėmė tik 2020 m. rugpjūtį. Kad procesas buvo „neadekvačiai ilgas“, pripažino ir pats Kauno apygardos teismas, tad, rašoma byloje, ir nuteistiesiems skirtos mažesnės bausmės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus.

Kaimynas pasiūlė atostogas

Kaip matyti iš bylos duomenų, organizuota prekybos žmonėmis grupė buvo sudaryta bent iš septynių asmenų. Tiesa, Kauno apygardos teismas pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyti ne visi kriminalinės grupuotės nariai.

Teismas konstatavo, kad Aleksandras Novikovas, Ignas Vaitoška, Andrius Belašovas, Marijampolės pataisos namuose tuo metu kalėję Martynas Zastarskis ir Simonas Žigas bei dar du asmenys – Rokas Svetika ir Arnoldas Laurinavičius, kurių atžvilgiu nuosprendžio paskelbimo metu jau buvo priimtas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, „iš anksto susitarė daryti labai sunkius nusikaltimus – verbuoti, gabenti asmenis į Vokietijos Federacinę Respubliką (VFR) siekiant juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – sukčiavimams daryti“.

Teisiamojo posėdžio metu vienas nukentėjusiųjų Vytas (vardas pakeistas – „Delfi“) pasakojo, kad viskas prasidėjo nuo kaimyno Arnoldo Laurinavičiaus skambučio, kuris jam pasiūlė atostogas Vokietijoje ir nupirko autobuso bilietus į svečią šalį.

Į autobusų stotį Vytą nuvežė ir į autobusą kartu su dar vienu vyru įsodino A. Belašovas. Jį nukentėjusysis atpažino iš pareigūnų parodytų nuotraukų. Kaip pasakojo Vytas, A. Belašovas jo bendrakeleiviui padavė 500 eurų, taip pat jiems abiems įdavė po mobiliojo ryšio telefoną ir kelias išankstinio mokėjimo korteles.

„Telefonus, kuriuos jiems davė, įjungė tik tada, kai kirto sieną, taip jiems buvo paaiškinta. Pasakė, kad kai baigsis sąskaita, kortelę reikia išmesti ir įdėti naują“, – iš anksto gautus tikslius nusikaltėlių nurodymas prisiminė nukentėjusysis.

Iki pat kelionės pradžios, teisme liudijo jis, manė, jog važiuoja atostogauti, o pats savo pinigų neturėjo, nes jam buvo pasakyta, jog viskuo bus pasirūpinta. Ką iš tiesų turės daryti Vytas teigė sužinojęs tik būdamas Lenkijoje, kai jam papasakojo kartu su juo važiavęs vyras. „Sakė, kad jis turės nueiti pas kažkokius žmones ir paimti pinigus, o paėmus pinigus, kažkam juos atiduoti“, – nukentėjusiojo parodymai cituojami byloje.

Prekeivių žmonėmis planas buvo į Vokietiją išgabentus vyrus kontroliuoti telefonu, ši užduotis buvo pavesta Marijampolės pataisos namuose kalinčiam Simonui Žigui. Anot Vyto, užsienio šalyje jiems patiems teko ieškoti ir kur nakvoti, ir ką pavalgyti.

„Juos vaikė iš vieno miesto į kitą, bet jokio konkretaus darbo jiems nedavė. Ketvirtą ar penktą dieną jiems baigėsi pinigai, pinigų jiems daugiau neatsiuntė, todėl jie nuėjo į policiją ir pasakė, kas tokie yra, kokiu tikslu atvyko, tai, kad jie jokio nusikaltimo nepadarė ir norėtų, kad jiems padėtų grįžti į Lietuvą“, – teisme liudijo Vytas.

Vyras tikino, kad taip ir nesulaukę pagalbos jie namo parvažiavo pakeleivingomis mašinomis. Daugiau su nuteistaisiais sakė nesusitikęs ir pripažino, kad iki kelionės gyveno vargingai, neturėjo darbo.

Nusitaikė į visą šeimą

Tarp nukentėjusiųjų atsidūrė ir du taip pat skurdžiai gyvenę broliai Jonas ir Stasys (vardai pakeisti – „Delfi“). Dar daugiau – grupuotė savo įrankiu nusikaltimams vykdyti bandė paversti ir vieno jų nepilnametį sūnų.

Kad nusikaltėliai savo nešvariems darbeliams verbavo sunkiai besiverčiančius ir socialinių įgūdžių stokojančius asmenis, patvirtino ir teisme duoti socialinių darbuotojų liudijimai.

Su Jono šeima dirbanti socialinė darbuotoja teisme pasakojo, jog jos apsilankymų metu namuose dažniausiai būdavo tik jo sutuoktinė Agnė (vardas pakeistas – „Delfi“). Pasak specialistės, šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, ji pati apsilankymų metu nėra jų sutikusi apsvaigusių.

„Šiuo metu jų šeimoje yra 3 mažamečiai nepilnamečiai ir 4 suaugę vaikai. Jie oficialių darbų neturi, gyvena iš pašalpų“, – apie šeimą kalbėjo socialinė darbuotoja. Specialistė pripažino, kad tai socialiai pažeidžiama šeima, jiems reikalinga pagalba dėl socialinių įgūdžių stokos.

Kita socialinė darbuotoja piešė ir panašų Jono brolio Stasio šeimos vaizdą. Specialistė teigė, kad ši šeima alkoholiu nepiktnaudžiavo, o į rizikos grupę taip pat buvo įtraukta dėl socialinių įgūdžių stokos.

Apie savo vargingą gyvenimą teisme liudijo ir patys nukentėjusieji. Jonas teigė, kad pragyvendavo iš atsitiktinių darbų, o per dieną jo uždarbis siekdavo 20 litų.

Teismas konstatavo, kad nusikalstama grupuotė pasinaudojo ir sunkia Stasio padėtimi, nes jis neturėjo nei pastovaus darbo, nei nuolatinio pragyvenimo šaltinio, be to, jo žmona tuo metu laukėsi.

Liepė dirbti pagal „alio mama“

Kaip teisme liudijo Jonas pasiūlymo „lengvai užsidirbti pinigų“ jis sulaukė iš draugo. Važiuodamas į užsienį vyras sakė žinojęs, kad jam reikės paimti pinigus pagal „alio mama“. Už tai jam buvo pažadėta 400 eurų už vieną kartą.

Jonas liudijo, kad prekeiviai žmonėmis jam įdavė telefoną, taip duodavo nurodymus, į kokį miestelį važiuoti, į kokį namą bei butą Vokietijoje turi nueiti, ką turi pasakyti rusiškai. Vyras pasakojo, kad į Vokietiją jį vežė vairuotojas, jaunas 19-20 metų vyras, kurio vardas buvo Laurynas.

„Liepė negerti kavos, jei siūlys, ir nieko nekalbėti, išėjus su pinigais sėsti pas vairuotoją ir dingti iš to miestelio“, – liudijo nukentėjusysis. Vyras pasakojo, kad užsienyje nuėjo tik į vieną butą, nes kitur būdavo užrakintos laiptinės.

„Penktą dieną Vokietijoje jie sulaukė pranešimo, į kokį miestelį važiuoti. (…) Užėjo į butą, kur pamatė jį pasitikusio vyriškio žmoną, kuri kalbėjo telefonu. Ji jam padavė telefoną. Tada jis rusų kalba kalbėjo su nepažįstamu vyru (…). Jam buto gyventojai sakė, kad neturi pinigų, turi tik 4000 eurų“, – Jono parodymai cituojami byloje.

Būtent tada vyras teigė supratęs, kad daro kažkokį nusikaltimą, bet nebeturėjo kur trauktis. Pasak Jono, išėjęs iš buto jis vėl sulaukė Algio skambučio (taip prisistatydavo A. Novikovas), kuris liepė staigiai eiti į automobilį, nes jei dings su pinigais, „jį sulaužys“. Jau grįžus į Lietuvą prekeiviai žmonėmis jam sumokėjo 100 litų ir siūlė važiuoti dar kartą, tačiau tai daryti Jonas atsisakė.

Negana to, organizuota grupė bandė į nešvarius darbus įtraukti ir jo nepilnametį sūnų, tačiau tam kelią užkirto Jono žmona. „Pasakiau, kad sūnaus už pinigus neparduosiu“, – byloje cituojami moters parodymai. Po tokio žingsnio ji teigė sulaukusi A. Novikovo grasinimų, kad šis padegs namą, išdaužys langus.

„Šoko skambučiais“ išviliojo tūkstančius

Jonui ir jo šeimai atsisakius toliau tęsti neaiškią veiklą, kriminalinė grupė rado kitą taikinį – Jono brolį Stasį. Nukentėjusysis pripažino, kad į Vokietiją buvo vežamas 5 ar 6 kartus, ten prabūdavo maždaug savaitę.

Vyras pasakojo, kad paskutinį kartą iš nurodytos vietos jis paėmė 20 tūkst. eurų, o po to prekeivių žmonėmis dar buvo ir sumuštas. „Sakė, kad profilaktiškai“, – teisme liudijo Stasys. Būtent tada apie tai, ką vyras iš tikrųjų veikia Vokietijoje, sakė sužinojusi ir jo žmona. Ji teisme teigė, kad vyrui pasiūlė kreiptis į policiją, tačiau „šis sakė, kad jei skųsis, nukentės jis pats ir šeima“.

Štutgarto generalinė prokuratūra nurodė, kad 2013 m. Vokietijoje buvo užfiksuoti 6 sukčiavimo atvejai. Visų jų schema panaši, taikinys – gerai rusiškai kalbantys Vokietijos gyventojai. Nukentėjusiems asmenims buvo nuo 81 m. iki 91 m. Iš kai kurių išviliota dešimtys tūkstančių.

„Nusikaltimo aukomis tapo vyresni Vokietijos piliečiai, užaugę tuometinėje Sovietų Sąjungoje ir vėliau persikėlę gyventi į Vokietijos Federacinę respubliką, kuriuos apgavo iš lietuviškų mobilaus ryšio telefonų skambinę sukčiai ir kalbėję rusiškai.

Taip vadinamųjų „šoko skambučių“ metu jiems buvo pranešama, kad artimasis įvykusios autoavarijos metu sužalojo žmogų ir tam, kad būtų išvengta teisminio proceso, reikalavo grynųjų pinigų“, – nurodo Štutgarto generalinė prokuratūra.

Dar labiau šokiruoja tai, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, duomenis apie Vokietijoje gyvenančius senelius rinko Marijampolės pataisos namuose kalintys Simonas Žigas ir Martynas Zastarskis. Kriminalinės žvalgybos protokoluose užfiksuota, kad kaliniai be vargo telefonu susisiekdavo su bendrininkais laisvėje.

Sugebėjo ne tik apgaudinėti, organizuoti nusikaltimus, bet dar ir susirasti žmoną

Apie kalinių nadojimąsi telefonais liudijo ir Marijampolės pataisos namų vyr. specialistas. Jis teisme aiškino, kad Simonas Žigas bausmę atliko 22 būryje ir jau buvo baustas už telefonų laikymą. Tuo tarpu M. Zastarskis kalėjo 13 būryje.

„Būtent 13 ir 22 būriai išleidžia daugiausiai pinigų maisto prekėms“, – sakė pataisos namų darbuotojas. Jo teigimu, nors šie būriai yra atskirose vietose, kaliniaims galimybė bendrauti tarpusavyje išlieka bendrų veiklų metu.

„22 būrys vedami į pirtį, o tai prie 13 būrio tvoros, kur jie gali bendrauti. Taip pat yra nuteistųjų stadionas, kur 13 būrio nuteistieji gali per tvorą bendrauti su 22 būrio nuteistaisiais“, – sakė pataisos namų darbuotojas.

Anot pareigūno, pataisos namuose jau ne kartą buvo rasti užrašai su užsienyje gyvenančių piliečių adresais, Vokietijos žemėlapiai.

„Jeigu žmonės yra iš skirtingų būrių, tai logiška, kad jie negalėtų naudotis vienu telefonu. Tačiau stadione, bendrų priemonių metu, parduotuvėje kaltinamieji galėjo laisvai naudotis vienu telefonu. Įmanoma, kad tas pats telefonas pabuvo viename būryje ir paskui buvo perduotas į kitą. Labai lengva tai padaryti“, – pripažino pataisos namų darbuotojas.

Kalėjime, kur mobilieji telefonui turėtų būti griežtai draudžiami, M. Zastarskis sugebėjo ne tik užsiimti prekybos žmonėmis organizavimu, bet dar ir susirasti žmoną.

Kaip teisme liudijo Marija (vardas pakeistas), jos telefono numerį M. Zastarskis gavo iš pažįstamos. Moteris pasakojo, kad su nuteistuoju trumposiomis žinutėmis susirašinėti pradėjo 2013 m., kartais susiskambindavo.

Po kelių mėnesių bendravimo, teisme pasakojo moteris, Martynas jai pasipiršo ir ji sutiko būti jo žmona.

„Jis paklausė, ar aš galėčiau pas save laikyti jo pinigus, nes vis tiek netrukus tapsiu jo žmona“, – teisme prisiminė Marija. Anot jos, pinigus grynaisiais jai atveždavo „asmenys“, kartais tai būdavo 1000, kartais 5000 eurų. Kai M. Zastarskis paprašydavo, ji pervesdavo pinigus į Marijampolės pataisos namus.

Su kaliniu romantiškus santykius užmezgusi moteris taip pat M. Zastarskio prašymu buvo nupirkusi ir mobiliųjų telefonų, tačiau po to, kai nusikaltimą tiriantys pareigūnai atliko kratą jos namuose, Marija teigė ryšius su nuteistuoju nutraukusi.

Skirtos mažesnės bausmės nei įprasta

Ir nors visi kaltinamieji savo kaltę neigė, teismas juos pripažino kaltais. M. Zastarskiui skirti 5 m. nelaisvės, S. Žigui – 4 m. ir 6 mėn., A. Novikovui bausmė subendrinta iki 6 m., I. Vaitoškai laisvės atėmimas 5 m., A. Belašovui – 4 m.

Tiesa, kaip „Delfi“ nurodė Panevėžio apygardos prokuratūra, buvo siekiama griežtesnių bausmių, tačiau to padaryti nepavyko dėl ilgo bylos nagrinėjimo proceso.

„Valstybinį kaltinimą palaikęs Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas teisiamiesiems prašė skirti laisvės atėmimo bausmes nuo 6 iki 9 metų. Prokuroras sutinka su teismo pozicija, kad dėl ilgo bylos nagrinėjimo skirtos mažesnės bausmės, nei numatyta Baudžiamajame kodekse ir apkaltinamojo nuosprendžio skųsti neketina“, – nurodoma raštu pateiktame prokuratūros komentare.

Kad už tokius sunkius nusikaltimus paprastai skiriamos griežtesnės bausmės, pripažino ir pats sprendimą priėmęs Kauno apygardos teismas.

„Byla net tris kartus buvo pradėta nagrinėti iš naujo, todėl šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikas teisme (ilgiau nei 5 metai) yra laikytinas neadekvačiai ilgu, todėl kaltinamiesiems skirtos bausmės mažesnės nei paprastai skiriama už tokius nusikaltimus“, – akcentuojama byloje.

Vieną kartą byla iš naujo nagrinėti pradėta ją grąžinus apeliaciniam teismui. Dar du kartus – dėl teisėjų kaitos. Kaip „Delfi“ paaiškino Kauno apygardos teismo pirmininko padėjėja Milda Bučnytė, viena šios bylos teisėja pasiprašė atleidžiama iš pareigų savo noru, kita – perėjo dirbti į kitą teismą.

„Užribio“ žmones išnaudoti patogiausia

Kaip matyti iš Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengtos 2019 m. kovos su prekyba žmonėmis situacijos apžvalgos, išnaudojimas nusikaltimamas daryti yra viena dažniausių prekybos žmonėmis formų mūsų šalyje.

Iš viso dėl prekybos žmonėmis 2019 m. buvo pradėta 16 ikiteisminių tyrimų, iš jų – net 7 (arba 44 proc.) nusikalstamoms veikoms daryti.

„10 asmenų (8 vyrai ir 2 nepilnamečiai berniukai) buvo pripažinti nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis nusikalstamoms veikoms (vagystėms, narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimui, ar auginimui, alkoholio ir tabako gaminių kontrabandai, vogto automobilio parvairavimui į Lietuvos Respubliką).

Tikslo valstybės – Nyderlandų Karalystė, Didžioji Britanija, Švedijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Lietuvos Respublika. Verbavimo būdas – žodžiu“, – rašoma VRM 2019 m. apžvalgoje.

Kalbėdama apie šią išnaudojimo formą K. Mišinienė teigė, kad toks nusikalstamas „verslas“ nusikaltėliams labai patogus, nes į jį vis dar kreipiama mažai dėmesio. Prie to esą prisideda ir visuomenės nuostatos.

„Paradoksalu, kad ši visoje Rytų Europoje tikrai dažnai pasitaikanti prekybos žmonėmis forma, yra taip mažai ištirta, ją lydi visa eilė požiūrio stereotipų. Prekeiviai žmonėmis visada ieško nišų, kur kaštai bus maži, o pelnas didelis. Visuomenėje esant daug pažeidžiamų, „užribio“ žmonių, beveik nieko nekainuoja juos užverbuoti, įtikinti, priversti.

Kol „bosai“ saugiai vartosi ant kalėjimo gultų, linksminasi naktiniuose klubuose ar pristatinėja save kaip „šiuolaikinius verslininkus“, jų vergai plėšia, vagia, gamina ir platina narkotikus. Šioje prekybos žmonėmis formoje ne paskutinį vaidmenį suvaidina ir mūsų teisėsaugos užsispyrimas reikalauti iš aukų „aukštos moralės“, tuo kartais patvirtinant gaujų schemas, gąsdinant verbuojamus nusikaltimų vykdytojus – „tavimi niekas netikės, skųstis beprasmiška“, – teigė K. Mišinienė.

Kalėjimų sistemą vadina kiaura

KOPŽI vadovė K. Mišinienė atkreipė dėmesį ir į tai, kad ne retai nusikaltimai Lietuvoje kuruojami iš įkalinimo įstaigų, tarp jų – ir prekyba žmonėmis.

„Tikrai stulbina tų veikėjų tarsi neribotos galimybės susisiekti, vadovauti verbavimui, organizuoti „draugelius“ užsienio šalyse, naudotis lėšomis. Pripratome, kad įkalinimo įstaigos yra „kiauros“, kad ten patekusi bendradarbiaujanti su teisėsauga prekybos žmonėmis auka gali būti užpulta ir sužalota – todėl nusikalstamų grupuočių išnaudoti asmenys tyli, retas ryžtasi mesti jiems iššūkį“, – apgailestavo pašnekovė.

Vis dėlto Marijampolės pataisos namų direktoriaus pavaduotojas Zenonas Kunca tikina, kad situacija įkalinimo įstaigoje šiuo metu esą jau yra pasikeitusi.

„Jūs minite situaciją, kuri buvo pataisos namuose beveik prieš dešimtmetį. Seniai įdiegtos radijo ryšio blokavimo sistemos buvo technologiškai pasenusios, veikė prastai“, – raštu pateiktuose atsakymuose teigia jis.

Anot pašnekovo, pataisos namuose dar prieš penkerius metus buvo įdiegta nauja įranga, kuri blokuoja ryšį kalinių gyvenamajame korpuse. Čia, jo teigimu, apgyvendinami mobiliaisiais telefonais naudotis linkę nuteistieji.

Tiesa, Z. Kunca pripažino, kad visiškai užblokuoti ryšio įkalinimo įstaigoje galimybių nėra, nes tai trukdytų vietiniams gyventojams.

„Įstaigos yra miestų centruose, šalia gyvenamųjų pastatų, todėl itin sudėtinga sureguliuoti įrangą taip, kad ryšio blokavimas vyktų tik įstaigų viduje ir nedarytų poveikio išorėje.

Mobiliojo ryšio operatoriai, siekdami užtikrinti ryšio efektyvumą, nuolat keičia bazinių stočių darbo parametrus (signalų stiprumą, dažnius, kitus skaitmeninius kodus ar algoritmus), stato bazines stotis šalia laisvės atėmimo vietų įstaigų, tokiu būdu iš esmės pakeisdami mobiliojo ryšio parametrus įstaigose, dėl to blokavimo įrangos darbas sutrinka arba nutrūksta. Mobiliojo ryšio technologijos nuolat tobulėja, todėl atsiradus naujiems mobiliojo ryšio dažniams, skaitmeninių signalų transliavimo protokolams (standartams) ir t. t., blokavimo įranga nebegali užtikinti ryšio blokavimo, reikalinga nuolatinė sistemų priežiūra, atnaujinimas bei derinimas“, – aiškina pašnekovas.

Z. Kunca sutiko, kad ne visada įmanoma užkirsti kelią mobiliųjų įrenginių pateikimui į pataisos namus, mat tiek kalinius lankantys, tiek ir patys nuteistieji šiuos prietaisus „slepia įvairiose kūno ertmėse“. Be to, pasak pašnekovo, nuteistieji specialiai pasirenka tokius telefonus, kuriuos pareigūnams būtų kuo sunkiau aptikti.

„Juose praktiškai nėra metalo, todėl turima įranga juos aptikti gan sudėtinga, tai irgi apsunkina draudžiamų daiktų paiešką ir aptikimą“, – sakė Z. Kunca.

Iki 8-10 m. procesas išsitęsia retai

Kaip „Delfi“ teigė Nacionalinės teismų administracijos Teisės ir administravimo departamento Teismų veiklos skyriaus vedėja Aurelija Pauliukaitė, daugiau nei pusė 2018 ir 2019 m. prekybos žmonėmis bylų buvo nagrinėjamos ilgiau nei metus.

„Teismų veiklos ataskaitoje už 2019 metus yra pateikiamos dažniausios priežastys, lėmusios bylų nagrinėjimo užsitęsimą (pvz., proceso šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą – 33,20 % bylų (2018 m. – 33,77 %); papildomų įrodymų rinkimas – 30,16 % (2018 m. – 31,76 %); proceso šalių ar jų atstovų (ieškovų, atsakovų, kaltinamųjų, gynėjų, administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų, advokatų) neatvykimas į teismo posėdį – 25,56 % (2018 m. – 25,61%) ir kt.)“, – priežastis vardijo A. Pauliukaitė.

Kad tokio pobūdžio bylų nagrinėjimas Lietuvoje greitėja, sutiko ir K. Mišinienė. Vis dėlto, jos teigimu, dėl to labiausiai nukenčia nusikaltimo aukos.

„Pastaraisiais metais šis nagrinėjimas vis trumpėja, labai retai procesai išsitęsia 8-10 metų. Tačiau reikia nepamiršti, jog prekybos žmonėmis bylos neretai pereina visas tris teisminio nagrinėjimo instancijas ir tai tikrai užtrunka. Kai kurios bylos aukštesnės instancijos yra grąžinamos nagrinėjimui nuo pradžių, advokatų ir teisėjų korupcijos skandalas leido nuteistiesiems ir jų advokatams suabejoti jau priimtais nuosprendžiais, pasitraukė keli teisėjai, jų bylas perėmę kiti iš naujo gilinasi į jau išnagrinėtas aplinkybes. Tačiau niekada neteko girdėti, kad kas nors būtų dėl to atsiprašęs nukentėjusiųjų, pažiūrėjęs į situaciją iš jų perspektyvos“, – sakė KOPŽI vadovė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Gintarė Bakūnaitė

Panevėžyje prieš teismą stos kunigas, kaltinamas disponavimu vaikų pornografija. Dvasininko kompiuteryje rasta nuotraukų ir vaizdo įrašų, kuriuose vaizduojami nepilnamečiai. Tarp  kunigo kompiuteryje buvusių įrašų rasta 31 nuotrauka, kuri yra įtraukta į Interpolo Vaikų seksualinio išnaudojimo duomenų bazę. Rokiškio bažnyčioje tarnaujantis kunigas teisėsaugai įkliuvo tiriant kitą, Šiaulių vyskupijos kunigo bylą.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Šaltinis: „Lietuvos ryto“ televizija

Po daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose trukusių patyčių ir prievartavimų prabilęs buvęs nuteistasis Jonas, kurio pragariška gyvenimo istorija pasakojama dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“, vėl bus kviečiamas į apklausas – Kauno prokurorai persigalvojo ir nutarė atnaujinti prieš du mėnesius nutrauktą ikiteisminį tyrimą dėl jam padarytos skriaudos.

Nutarimą atnaujinti tyrimą ir pavesti išsiaiškinti svarbias, bet per pusantrų metų neištirtas aplinkybes nusprendė Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė Raimonda Jačiauskienė, išnagrinėjusi buvusiam nuteistajam atstovaujančio advokato Daliaus Poviliaus skundą.

Ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti kitam prokurorui – tai jau trečiasis prokuroras šioje rezonansinėje byloje. Apie tai taip pat pranešta anksčiau įtariamaisiais buvusiems trims asmenims – jie neigė, kad nuteistąjį seksualiai prievartavo.

Buvusiu kaliniu dabar rūpinasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Jo vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad su nerimu laukė Kauno prokuratūros sprendimo.

„Šio nusikaltimo tyrimas mums – tas lakmuso popierėlis, kuris parodys, kur šiandien yra mūsų šalis, įgyvendinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją“, – sakė ji.

Nors nusikaltimų, kurie daugybę metų buvo daromi Pravieniškių pataisos namuose, tyrimą kontroliuos ir jam vadovaus kitas prokuroras, tačiau tyrimą ir toliau atliks pataisos namų kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai – tie, kurie ir turėjo užtikrinti, kad niekas įkalinimo įstaigoje nebūtų skriaudžiamas, žalojamas, reketuojamas ar seksualiai prievartaujamas. Tie, kurie daugybę metų kriminalinių grupuočių lyderiams leido neoficialiai vadovauti pataisos namams, – juk ir „Pravieniškių mafijos“ istorija buvo atskleista, kai tyrimą iš Pravieniškių žvalgybininkų ir Kauno prokurorų perėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai.

„Gerai suprantame, jog neužtenka kankinto nuteistojo dejonių, mūsų piktinimosi palankiomis sąlygomis įkalinimo įstaigoje prievartauti ir žeminti, – reikia įrodymų, – sakė K. Mišinienė. – O šiuos reikia surinkti. Pasakysiu nuoširdžiai: toks elgesys su galinčiais patvirtinti nukentėjusiojo pasakojimą įrodymais – dingę ar ne visi įrašai medicininėje knygelėje, gydytojo „nesakysiu jums“ ir pan. – man kelia siaubą. Arba – įkalinimo įstaigos pareigūnų tvirtinimas, jog jie nieko negirdėję apie galimą seksualinę prievartą prieš nuteistąjį, kai tos pačios įstaigos medicinos personalas užfiksuoja tokią prievartą. Kas tai, jeigu ne beprecedentė savivalė, absoliuti galia trypti silpnesnį?“

KOPŽI vadovė neslepia, kad per daugybę savo darbo metų matė šimtus nuskriaustų žmonių, tačiau tai, ką išvydo su Jonu apsilankiusi Pravieniškių pataisos namuose, iki šiol negali pamiršti.

„Vienas sunkiausių išbandymų mūsų darbinėje praktikoje buvo lydėti šį visiškai sužalotą žmogų, kad atpažintų jo prievartavimo vietas Pravieniškių pataisos namuose, – prisipažino K. Mišinienė. – „Štai čia, dušuose, tualetuose, po laiptais, sandėliuke, – vieni laikydavo užrėmę duris, kiti suspaudę mano galvą…“ – sunkiai kalbėjo vyras, o mums, lydėjusioms jį su būriu pareigūnų, švilpiant įsiaudrinusiems žiūrovams, atrodė, jog šis kančios kelias niekad nesibaigs.“

Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio prievartavimo policijoje buvo pradėtas dar 2019 m. vasarį, kai KOPŽI darbuotojų paragintas buvęs nuteistasis Jonas nutarė nebetylėti. Kadangi nusikaltimai padaryti įkalinimo įstaigoje, policija medžiagą persiuntė į Kaišiadorių prokuratūrą – tą pačią, kurios prokurorai daugybę metų net nepastebėdavo, kokį pragarą pataisos namuose patiria su nusikalstamomis grupuotėmis nesusiję ir pirmą kartą už grotų patekę kaliniai. Tiems patiems Kaišiadorių prokurorams, kurie net neprieštaraudavo, jog nusikaltimus „zonoje“ darančius, tačiau dokumentuose labai pavyzdingus „Pravieniškių mafijos“ šulus teisėjai anksčiau laiko išleistų į laisvę.

Šio ikiteisminio tyrimo metu buvęs nuteistasis Jonas pasakojo tai, ką Pravieniškių pareigūnai žinojo daugybę metų, – vos patekęs į pataisos namus jis taip pat sulaukė reikalavimo sumokėti už gyvenimą, nes kitaip buvo grasinama pažeminti iki žemiausios nuteistųjų kastos.

Kadangi Jonas pinigų neturėjo, kaliniai prieš jį naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir seksualinę prievartą. Ir tai tęsėsi daugiau kaip 9 metus – visą tą laiką, kai nuteistasis atliko jam teismo skirtą bausmę. Per apklausą Jonas nurodė tris asmenis, kurie jį prievartaudavo ir grasindavo, jog jį suluošins ir padarys neįgalų, jeigu tik šis kam nors pasiskųs.

Taip pat nurodė ir pareigūnus, kurie tai žinojo ir kurių pagalbos ne kartą prašė, o kai šie nesureagavo, net į Kalėjimų departamentą laišką parašė maldaudamas perkelti kalėti į kitą įkalinimo vietą – net sutiko kalėti pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Tačiau departamento vadovybė nurodė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik „išimtiniais atvejais“, o šis atvejis tikrai ne toks, ir Jonui vėl pasiūlė kreiptis į tuos pačius jo saugumo užtikrinti negalinčius ir nieko nematančius Pravieniškių pareigūnus.

Ikiteisminio tyrimo metu Pravieniškių tyrėjai apklausė nuteistuosius, kurie tuo metu kalėjo su Jonu, taip pat pareigūnus, kurie buvo atsakingi už kalinių priežiūrą, tačiau nė vienas nepatvirtino, jog būtų žinojęs, kad nukentėjusiuoju pripažintas Jonas būtų buvęs seksualiai išnaudojamas. O kai kurie jų net savo apklausos protokoluose primygtinai pabrėždavo, kad Jono niekas neskriaudė, nors taip pat nurodydavo, jog nieko apie tai, kad šis patyrė prievartą, nežinojo.

Kad seksualiai prievartavo ir tyčiojosi iš nuteistojo, neprisipažino ir įtariamaisiais patraukti trys vyrai. Tiesa, vienas jų prisiminė, kad kartą Jonas jam buvo pasiskundęs, jog yra prievartaujamas kito nuteistojo (vieno iš trijų įtariamųjų).

„Manau, kad jis tai man pasakojo tikėdamasis, jog jam padėsiu ir kartu nueisiu pas pareigūnus, bet aš juo nepatikėjau – juk tas kalinys kalėjo bachūrų būryje ir ten tokie dalykai kaip vyro santykiavimas su vyru yra neįmanomi“, – sakė tuo metu įtariamuoju patrauktas vyras.

Šis įtariamasis kategoriškai neigė, jog kalinį ne tik prievartavo, bet ir jam į išeinamąją angą sugrūdo medvaržčių – esą tai šis padarė pats, nes norėjo, jog iš Pravieniškių būtų pervežtas į Lukiškes.

Kitas įtariamasis irgi kategoriškai kratėsi įtarimų, o jo sesuo, sužinojusi apie broliui mestus kaltinimus, ėmė Jonui rašyti žinutes ir prašė atleisti, net finansinę paramą pasiūlė, bet už tai prašė pasirašyti susitaikymo protokolą. Jo taip ir nepasirašė – brolis įtikino, jog yra nekaltas.

Trečias įtariamasis Pravieniškių pataisos namuose buvo įkalintas dėl prieš mažametį panaudotos seksualinės prievartos. Vienai politinei partijai priklausęs vyras aiškino, kad išvis nieko negali pasakyti, nes su nukentėjusiuoju pataisos namuose beveik nebendravo.

Bet kad Jono teiginiai apie patirtą prievartą yra ne iš piršto laužti, vis dėlto kai kurie nuteistieji patvirtino – esą pataisos namuose sklido kalbos, kad kalinys yra prievartaujamas.

Tuo metu buvusio kalinio ligos istoriją apžiūrėję pareigūnai surado įrašų, kurie patvirtina, kad įvykių Pravieniškėse išties būta.

„Skriaudžiamas kitų kalinių, buvo prievartaujamas sekmadienį, nenori daug pasakoti, nes bijo pasekmių“, – viename ligos įraše nurodė tuo metu Pravieniškėse dirbęs gydytojas Benjaminas Saveras.

Kitame šio gydytojo įraše taip pat užsimenama apie baisius įvykius: „Kasdien vis naujų kankinimų prisigalvoja būrio nariai – prišlapina į patalynę, muša, mėgina išprievartauti. Bijo būti būryje, nes 1–2 val. nakties varo į tualetą, kur prievartauja. Nuolat iš jo tyčiojasi, neleidžia net pavalgyti.“

Gydytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo būklė yra bloga, – kalbėdamas jis dreba, yra apimtas gilios depresijos ir net bijo paaiškinti, kas nutiko.

Per apklausą B. Saveras atskleidė dar baisesnę realybę – nors ir prisipažino, kad pamena Joną, tačiau jo nusiskundimus pasiūlė perskaityti ligos istorijoje. O ši, kaip paaiškėjo, net nėra sunumeruota – jeigu nori, gali išimti bet kurį puslapį, ir niekas nepastebės.

„Man sunku papasakoti, nes praėjo daug laiko, įvairių atvejų yra daug, nuteistųjų su panašiomis problemomis taip pat yra labai daug“, – sakė B. Saveras.

2016 m. lapkritį į laisvę išėjęs Jonas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie konstatavo, kad gyvenimas pataisos namuose jį labai paveikė, o „dėl subjektyviai suvokiamos grėsmės savo sveikatai bei gyvybei jis pasirinko poziciją šiems veiksmams nesipriešinti“.

„Naudotas seksualinis smurtas paveikė nukentėjusio sveikatą“, – nurodė ekspertai.

Dėl patirto potrauminio streso Jonui iki šiol reikalinga medikų pagalba. Ikiteisminį tyrimą nutraukusi Kaišiadorių prokurorė savo nutarime pabrėžė, kad esą nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog nukentėjusysis įkalinimo įstaigoje būtų prievartautas, apie tai esą nieko nežinojo ir pataisos namų administracija, o pats nukentėjusysis į teisėsaugą kreipėsi pavėluotai ir taip užkirto kelią gauti bet kokius įrodymus.

Be to, prokurorės teigimu, nukentėjusiojo, liudytojų ir įrodymų parodymai nesutampa, o visos kilusios abejonės turi būti traktuojamos įtariamųjų naudai.

Nutraukdama ikiteisminį tyrimą prokurorė pabrėžė, kad buvo išnaudotos visos procesinės galimybės įrodymams surinkti. Bet su tokia išvada nesutiko KOPŽI Jonui atstovauti pasamdyto advokato D. Poviliaus skundą išnagrinėjusi Kauno apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus vyriausioji prokurorė R. Jačiauskienė.

„Sprendimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo įtariamųjų atžvilgiu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę padarius nusikalstamą veiką, gali būti priimtas tik išsiaiškinus ir iki galo išnaudojus visas galimybes surinkti tyrimui reikšmingus duomenis, – nurodė vyriausioji prokurorė. – Susipažinus su ikiteisminio tyrimo medžiaga nustatyta, kad tyrimo metu išsiaiškintos ir įvertintos ne visos tyrimui reikšmingos aplinkybės.“

Atnaujinto tyrimo metu pareigūnams nurodyta ne tik papildomai apklausti gydytojus, kurie turėjo žinoti apie tuomečio kalinio patiriamą smurtą, bet ir pareigūnus, kurie buvo atsakingi už nusikalstamų veikų užkardymą. Jų apklausos yra neinformatyvios, net nebuvo aiškintasi svarbių įvykio aplinkybių.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Autorius: Dainius Sinkevičius

Dr. Dovilė Murauskienė

Laisvė pasirinkti savo elgesio ir gyvenimo būdą, buvimo vietą, galiausiai – lytinio gyvenimo partnerį, atrodytų, tokia natūrali ir neatimama šių dienų demokratinėse šalyse. Vis dėlto tarptautinių organizacijų statistika rodo, kad kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įvairiose valstybėse tampa prekybos žmonėmis – šiuolaikinės vergovės – aukomis. Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekiautojai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kokybiškai kinta, tačiau jų tyrimo centre vis tiek turi būti ne kas kitas, o būtent nukentėjęs žmogus. Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė dr. Eglė Matuizienė ir sociologas, tyrėjas Mažvydas Karalius.

Prekyba žmonėmis – viena prioritetinių Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų kovos su šia nusikalstamumo rūšimi sričių

Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis. Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati – visuomenės atskirtis…“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.

Tokius teiginius jie išsako įrodinėdami, kad jokio fizinio smurto ar grasinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nepalaužė jų valios teikti seksualines paslaugas. Be to, pačios nukentėjusiosios būna prastos reputacijos. Policijos pareigūnai savo parodymuose dažnai patvirtina, jog nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kurie rodo, kad ji prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai. Visos šios aplinkybės lyg ir patvirtina prekeivių žmonėmis išsakytus teiginius. Kita vertus, įvertinus baudžiamosiose bylose esančią medžiagą, matyti visiškai kitokia realybė. Štai byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Ją visi trys nuteistieji nuolat mušė dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė nuteistųjų; nukentėjusiajai grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą jos darbo dieną; vienas iš nuteistųjų mušė nukentėjusiąją net tada, kai ši laukėsi; po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo; vertė vartoti narkotines medžiagas, kad ji kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas. Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos. Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai. Nukentėjusiąją prižiūrintis asmuo paimdavo pinigus, gautus iš jos klientų, ir perduodavo kitiems nusikaltėliams, taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti. Tuomet šie atvažiuodavo ir priversdavo ją dirbti.

Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį. Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekybą žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo į išnaudojimą faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį. Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.

Štai ir aukščiau minėtoje byloje buvo konstatuoti nukentėjusiosios sveikatos ypatumai ir nukentėjusioji kaip itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Bylos dokumentuose pažymima, kad nukentėjusioji neturėjo kur gyventi, buvo suklaidinta pažadant jai gyvenamąją vietą; tikrosios kvietimo į butą priežasties nusikaltėliai nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, jos negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudodami jos atžvilgiu f izinį bei psichologinį smurtą, nusikaltėliai išnaudojo ją prostitucijai.

Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos…“ Štai baudžiamojoje byloje organizuota prekeivių žmonėmis grupė, pasinaudodama dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį, gabeno nukentėjusiuosius į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti. Paprastai išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką suprantamas kaip asmens išnaudojimas, verčiant jį užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis ir buvo pagrindine priežastimi, paskatinusia juos priimti pasiūlymą ir vykti į užsienį daryti nusikaltimų. Visi nukentėjusieji patyrė ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų nebuvo įgiję kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos. Taigi visos šios aplinkybės patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję prekeiviai žmonėmis juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Viena vertus, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, lyg ir rodo, jog jie nejautė materialinio nepritekliaus ir norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, todėl neieškojo legalaus darbo. Kita vertus, tokios aplinkybės nepaneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo nusikaltėlių veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis rasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios nusikalstamos veiklos.

“Nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra.”

Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais. Tai dar pavojingesnė prekybos žmonėmis reiškinio dalis, tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Vaikai yra pažeidžiamesni nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys, o seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus jo pagrindinių teisių, pirmiausia – vaiko teisių į apsaugą ir globą, pažeidimas. Išskirtinis prekybos vaikais kaip nusikaltimo bruožas yra tai, jog neturi reikšmės, ar prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina paties vaiko sutikimas būti išnaudojamam.

Tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek bylas nagrinėjantiems teismams būtina suvokti, kad nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra. Todėl svarbu apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo teises ir teisėtus interesus. Stengtis teikti fizinę, emocinę paramą ir užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą. Tai reiškia tinkamą atstovavimą, pagarbą ir jų saugumą viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusiojo nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo reviktimizaciją dažnai lemia teisėsaugos institucijų elgesys, neprofesionalios aukų apklausos, daugkartinis parodymų davimas dalyvaujant kaltinamiesiems ir pan. Atskiro įvertinimo nusipelno prekeivių žmonėmis ar jų bendrininkų daromas poveikis nukentėjusiesiems prekybos žmonėmis bylose, kuriuo siekiama priversti juos sušvelninti savo parodymus ar atsisakyti jų ir šitaip sumažinti kaltininkams gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Šis poveikis gali pasireikšti visose baudžiamojo proceso stadijose, jis gali būti nukreiptas tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir į jų artimųjų atžvilgiu ir gali tęstis net ir tada, kai nuteistieji jau atlieka jiems paskirtą bausmę. Daromas poveikis nukentėjusiesiems gali pasireikšti įvairiomis formomis: psichologine, fizine ar ekonomine. Dėl to šis poveikis neigiamai veikia aukos savivertę, kelia baimę ir įtampą

Procedūrinis teisingumas ne mažiau svarbus nei kaltininko nubaudimas

Su prekyba žmonėmis susijusios šios nusikalstamos veikos: prekyba žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (1471 straipsnis), naudojimasis asmens priverstiniu darbu ir paslaugomis (1472 straipsnis) ir vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis). Šioms nusikalstamoms veikoms bendra yra tikslas: išnaudoti žmogų kaip daiktą, suvaržant jo valią ir pasirinkimo laisvę.

“Prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda.”

Pastaruoju metu keičiasi prekeivių žmonėmis tikslai: mažėja lengviau išaiškinamo išnaudojimo prostitucijai atvejų, bet daugėja ikiteisminių tyrimų dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms. Praktikoje sudėtinga atskirti prekybos žmonėmis siekiant išnaudoti priverstiniam darbui ir išnaudojimo priverstiniam darbui atvejus, šiuo klausimu dar nėra gausi ir teismų praktika. Be to, keičiasi ir modus operandi (veikimo būdas): rečiau taikomi smurtiniai valios palenkimo būdai, o naudojamasi aukos pažeidžiamumu ir pačių prekeivių žmonėmis sukurtu f inansiniu priklausomumu nuo jų.

Nors su prekyba žmonėmis susijusių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios ir nereikalauja įrodyti pasekmių, tačiau prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda. Kad nusikaltimai neapsimokėtų, didelis dėmesys šios kategorijos bylose skiriamas turto tyrimams, siekiant užtikrinti nusikalstamu būdu įgyto turto ir lėšų konfiskavimą. Deja, šioje srityje prokuratūra susiduria su itin dideliais sunkumais tiek dėl esamo teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, prievolės deklaruoti turtą ir pajamas tik tam tikroms asmenų kategorijoms), tiek dėl nepasiekiamai aukštų įrodinėjimo standartų.

“Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija.”

Nors įstatymo nuostatos apibrėžia žemesnį įrodinėjimo standartą – pagrindą manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismų praktikoje išplėstiniam turto konfiskavimui taikomi tie patys įrodinėjimo standartai, kaip ir įrodinėjant nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties, esant dideliam turto objektų, jų perleidimo sandorių skaičiui, turto tyrimai dėl savo apimties, trukmės ir įrodinėtinų aplinkybių gausos tampa sudėtingesni nei nusikalstamos veikos tyrimas ir neproporcingi siekiamam rezultatui.

Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija: 2017 m. buvo pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai, 2018 m. – 14, 2019 m. – 13 ikiteisminių tyrimų, o 2020 m. padėti tik 3 ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Šios tendencijos priežastis galima tik numanyti, neatlikta patikimų tyrimų, įvertinančių prekybos žmonėmis dinamiką lemiančius veiksnius. Neabejoju, kad prekybos žmonėmis mažėjimas yra ir prevencinių priemonių, ilgalaikio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo rezultatas, tai vertinčiau kaip gerąją praktiką, kai teisėsaugos institucijos siekia bendrų tikslų. Didelį prevencinį darbą atliko policija, Vidaus reikalų ministerija ir nevyriausybinės organizacijos, prevencinėmis programomis didindamos visuomenės sąmoningumą, gebėjimą atpažinti situacijas, kuriose galima tapti prekeivių žmonėmis aukomis. Turbūt žinomiausia kampanija – dažną pasiekęs įspėjimas „tave parduos kaip lėlę“. Taip pat vertintina, kad prevencinę reikšmę turėjo ir teisminiai procesai, jų viešinimas žiniasklaidoje. Dėl kokybiško ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltinimo palaikymo prekybos žmonėmis bylose aukštesnės instancijos teismuose pavyko pasiekti, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nereikia užmiršti ir bendro konteksto, t. y. mažesnį prekybos žmonėmis atvejų skaičių lemia ir bendros nusikalstamumo mažėjimo tendencijos, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie daro įtaką šios rūšies nusikalstamumo dinamikai.

Be to, prekyba žmonėmis dažnai yra latentinis reiškinys. Šios veikos aukos nesupranta, kad yra išnaudojamos, dėl to ir nesikreipia į policiją. Taigi labai svarbūs tampa proaktyvūs tyrimai, kai nusikalstamos veikos išaiškinimas ir prekybos žmonėmis aukų nustatymas yra teisėsaugos institucijų, pirmiausia policijos, aktyvių veiksmų rezultatas. Vis dėlto praktikoje nusikalstamų veikų išaiškinimas dažniausiai siejamas su aukos kreipimusi į teisėsaugą, o tai neįmanoma be pačios aukos, taip pat ir visos visuomenės pasitikėjimo policija bei prokuratūra. Todėl pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas prokurorų ir kitų institucijų – policijos, darbo inspekcijos ir kt. – pareigūnų kvalifikacijai tobulinti. Rengiami mokymai, kuriuose gilinamos ne tik teisės, bet ir psichologijos žinios. Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta, pasitikėtų vykstančiu procesu ir geranorišku siekiu suteikti jai pagalbą bei užtikrinti žalos atlyginimą.

Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiesiems nuo prekybos žmonėmis

Prekyba žmonėmis šiuolaikinėse visuomenėse yra žinoma kaip modernios vergovės išraiška. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimas, kurio apraiškos turi sąsajų su bendresne visuomenės socialine sankloda ir tokiomis struktūrinėmis problemomis, kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis. Sociologinių ir kriminologinių tyrimų rezultatai rodo bei pagalbą aukoms teikiančios organizacijos konstatuoja – nuo įvairių prekybos žmonėmis formų dažniausiai nukenčia socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Tai žmonės, gyvenantys nepritekliuje, turintys nedarbo arba prastai apmokamo darbo patirtį, augusieji globos įstaigose ir stokoję socialinių ryšių, patyrę artimųjų smurtą ir prievartą, taip pat žmonės, turintys psichikos sveikatos iššūkių ir (ar) intelekto sutrikimų.

Kasmet dėl prekybos žmonėmis inicijuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. 2019 m. jų buvo pradėta 16 (2018 m. – 14), nukentėjusiojo statusas suteiktas 39 asmenims (2018 m. – 44), nuteista 14 asmenų (2018 m. – 48 asmenys). Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą asmenims, nukentėjusiems arba galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, pateikia kitokius skaičius. 2019 m. specializuota kompleksinė (tęstinė) pagalba buvo teikta 224 (2018 m. – 239) asmenims, 116 vyrų ir 108 moterims. Žinoma, į skaičius derėtų žvelgti kritiškai. Prekyba žmonėmis dažnai yra tarptautinė organizuota nusikalstama veika, pasižyminti ypač dideliu latentiškumu. Verbavimo formos interneto amžiuje tobulėja, organizatoriai kaldina naujas išnaudojimo schemas, o nukentėjusieji bauginami nesikreipti pagalbos arba stokoja informacijos apie prieinamas pagalbos formas. Nacionalinių valstybių sienas peržengiantis prekybos žmonėmis pobūdis trukdo inicijuoti efektyvų įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Kitaip sakant, apie tikrąjį reiškinio mastą dar ir šiandien žinome nepakankamai.

Šiuo metu baudžiamasis tyrimas vargiai įsivaizduojamas be lygia greta žengiančios būtinybės užtikrinti žmogaus teises nuo pat pirmojo kontakto su kompetentinga institucija. Nors Europos Sąjungos (ES) dokumentai įpareigoja į nacionalinę teisę perkelti daug nukentėjusiųjų (ir įtariamųjų) teisių apsaugos mechanizmų, tyrimai rodo, jog praktikoje šie vis dar gali būti taikomi selektyviai. Kintant pačiai teisingumo vykdymo paradigmai, t. y. judant nuo siekio greitai išaiškinti nusikaltėlį ir paskirti bausmę link nukentėjusiųjų pripažinimo visateisiais proceso dalyviais, pastariesiems turėtų būti sudaromos galimybės praktikuoti tokias savo teises, kaip teisę suprasti ir būti suprastam, teisę gauti informaciją apie savo bylą, gauti vertimo raštu ir žodžiu paslaugas, nemokamą teisinę pagalbą ir kt.

Pagal tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus standartus, apsauga turi apimti tiek nusikaltimo aukas, tiek liudytojus ir šių grupių šeimos narius bei kitus asmenis, bendradarbiaujančius su tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą atliekančiomis institucijomis. Kitaip sakant, pripažįstama, jog prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti. Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančių organizacijų atstovai teigia, jog poveikis nukentėjusiesiems neretai yra daugelio baudžiamųjų tyrimų lydimasis komponentas. Kyla klausimas – kiek saugu siekti teisingumo?

Siekiant suprasti poveikį visapusiškai – tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš pagalbą jiems teikiančių tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų perspektyvos, atliktas sociologinis tyrimas. Interviu su nukentėjusiais asmenimis bei teisėsaugos ir pagalbą teikiančių organizacijų ekspertais metu buvo kalbėtasi apie tai, kas yra poveikis, kada jis pasireiškia ir kokios apsaugos priemonės prieinamos nukentėjusiesiems.

Kaip parodė tyrimas, nusikalstamas poveikis daromas turint gana konkretų tikslą – maksimizuoti nukentėjusiųjų baimės ir priklausomybės nuo prekeivių žmonėmis jausmus, šiems siekiant išvengti galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dažniausiai poveikis pasireiškia fizinio ir (ar) psichologinio smurto bei ekonominio pobūdžio priemonėmis. Akivaizdu, jog f izinio pobūdžio poveikį fiksuoti yra (sąlyginai) nesudėtinga – „mėlynė yra mėlynė“. Psichologinio poveikio apraiškos yra daug sunkiau pastebimos plika akimi. Jos apima pasikartojančius skambučius, SMS ar socialinių tinklų žinutes, gąsdinimus, bauginimus, grasinimus ar net persekiojimą. Ekonominis poveikis apima piniginių išmokų siūlymą, taip pat – pažadus padengti nukentėjusiems asmenims skirtas baudas dėl melagingų parodymų. Kai kuriais atvejais pasitvirtino ir tam tikra poveikio dinamika. Iš pradžių nusikaltėliai su nukentėjusiaisiais mėgina susitarti „gražiuoju“, vėliau pereinama prie bauginimo, grasinimų ir (ar) net fizinio smurto.

Galima klausti – kas yra suinteresuoti daryti poveikį? Vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai – tie patys nusikaltimo organizatoriai, būtų netikslu. Poveikį daro ir įtariamųjų draugai, bendrininkai, artimieji, taip pat samdyti asmenys.

Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad poveikio apraiškas nukentėjusiesiems tenka stebėti dažnai. Net jei asmuo pats ir nedrįsta pasisakyti, apie buvusį kontaktą su nusikalstamu pasauliu išduoda kūno kalba, atsiradusios (atsinaujinusios) priklausomybės, pablogėjusi fizinė ir (ar) psichikos sveikata, baimės ir neužtikrintumo jausmai. Būdingas ir įvykių detalių keitimas mėginant prisiimti atsakomybę dėl išnaudojimo arba atsiribojimas teigiant, jog tarnybų pagalba – nebereikalinga. Svarbu pabrėžti, kad viena iš galimų poveikio pasekmių – nebe toks užtikrintas bendradarbiavimas su pagalbos ir teisėsaugos institucijomis.

Žinoma, kad dėl poveikio galima inicijuoti atskirą baudžiamąjį tyrimą. Vis dėlto tyrimas atskleidė, jog teisinio poveikio apibrėžimas neapima nemažos dalies poveikio priemonių, apie kurias šneka nukentėjusieji, pagalbos organizacijų atstovai ir dalis teisėsaugos pareigūnų. „Žmogus supranta, kad tai yra poveikis, bet bylai kaip įrodymui to gali neužtekti. Na, sakykim, pavyzdys, žmogus sako: man paskambino pažįstamas ar nepažįstamas ir pokalbio metu sakė, žinai, kas čia toks skambina? – Ne. – Turi tokių reikalų teisme, ane? <…> Kaip ten, turi reikalų? Tai, va, tai pagalvok dėl tų savo parodymų. Mhm, tai aš tau tada rytoj paskambinsiu… Ir, vat, tiesiog tokio pokalbio turinys. Žmogus, nukentėjusysis, suprato, kad tai tikrai yra dėl to. Jis tai suprato kaip grasinimą. Grasinimas joks neišsakytas, tiesiog – tu pagalvok <…>“. Cituojamo prokuroro žodžiuose atsiskleidžia pagrindinė poveikio užkardymo problematika – jo paties neapibrėžtumas. Skambučio tikslas gali būti aiškiai suprantamas tik jį inicijavusiai ir priėmusiai pusėms, tačiau sunkiai perskaitomas stebinčiajam iš šalies ar pakankamas baudžiamajam tyrimui inicijuoti.

“Teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo.”

Atliktas tyrimas leidžia kalbėti ir apie nusikaltimo aukų apsaugos nuo poveikio strategijos šalyje trūkumą. Ne paslaptis, kad šalyje galioja Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kurio pagrindinis tikslas – saugoti proceso dalyvius, kuriems kyla didelė rizika patirti poveikį. Kalbintų teisėsaugos ekspertų nuomone, vadinamoji liudytojų apsaugos programa prekybos žmonėmis atvejais yra neveiksni, nes numato ypač griežtas apsaugos priemones (tokias kaip asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos, jo anketos bei biografijos duomenų pakeitimą ir kt.), kurios pritaikomos išimtiniais ir ypač specifiniais atvejais. Todėl kol kas apsaugos priemonės daugelio nuo poveikio prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų atvejais išlieka fragmentiškos, grįstos motyvuotų teisėsaugos pareigūnų asmenine iniciatyva ir darbu.

“Tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“, galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.”

Šiandien teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo. Ne išimtis ir darbas su prekybą žmonėmis patyrusiais asmenimis. Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems. Kad pranešus teisėsaugai apie padarytą nusikaltimą policijos pareigūnai elgiasi blogiau su neturtingais nukentėjusiais žmonėmis, tebegalvoja 1 iš 2 mūsų šalies gyventojų (50,3 proc.). Kad elgiamasi vienodai ir su turtingais, ir su neturtingais, mano truputį daugiau nei ketvirtadalis asmenų (28,2 proc.). Galiausiai, labai noriai / noriai duoti parodymus teisme prieš kaltinamąjį sutiktų beveik pusė (47,2 proc.), o visiškai nenoriai / nelabai noriai – panaši dalis (42,6 proc.) respondentų.1 Ši statistika, turint omenyje socialinės atskirties ir modernios vergovės sąsajas, yra iškalbinga. Tikriausiai galima sakyti, kad tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“ (tuo nusikaltėliai vis dar baugina prekybos žmonėmis aukas), galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.

Visa tyrimo ataskaita „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ prieinama Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro interneto svetainėje (http://anti-trafficking.lt/ wp-content/uploads/2020/04/KOPZI-intern. pdf).

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.