Author: admin

Ilgamečiai policijos pareigūnai, kuriuos jų vadovybė laikė tikru pavyzdžiu būsimiesiems policininkams, neteisėtai atėmė nepilnamečiams jaunuoliams laisvę, juos kankino elektrošoku, surakino rankas, mušė, – sukėlė fizinį skausmą bei nežymiai sutrikdė sveikatą.

Tai nuo pat paskelbimo įsiteisėjusiame nuosprendyje nurodė teismas, konstatavęs, kad savo elgesiu policijos pareigūnai diskreditavo statutinio valstybės tarnautojo – policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos – Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei bei smurtą patyrusiems nukentėjusiesiems trims nepilnamečiams.

Dėl to, kad piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi padarė nusikaltimus, Marijampolės apskrities komisariato Vilkaviškio rajono policijoje dirbę pareigūnai Giedrius Bakšys ir Vytautas Žemantauskas ne tik į valstybės biudžetą turės sumokėti pinigines baudas bei nuo neteisėtų veiksmų nukentėjusiems nepilnamečiams atlyginti padarytą neturtinę žalą, bet ir negalės trejus metus dirbti valstybės tarnyboje.

Anot teismo, G. Bakšys į valstybės biudžetą privalės sumokėti 9 415 Eur, o V. Žemantauskas, kurio žmona dirba teisėja Marijampolės teisme, – 7 532 Eur. Abu pareigūnai dviem nukentėjusiems nepilnamečiams privalės sumokėti po tūkstantį eurų neturtinei žalai atlyginti. Dar vienam paaugliui tūkstančio eurų žalos atlyginimą privalės sumokėti G. Bakšys.

Tačiau pasiekti teisingumą šioje istorijoje, kurią policijos Imuniteto tarnybos pareigūnams padėjo atskleisti prekybos žmonėmis aukas globojančio centro darbuotojai, pavyko tik daugiau kaip po ketverių metų. Dėl smurto prieš nepilnamečius turėjo būti teisiamas ir dar vienas Vilkaviškio policijos komisariato pareigūnas, bet jis teismo proceso nesulaukė – iš gyvenimo pasitraukė savo noru.

„Praėjus ketveriems metams po įvykių Vilkaviškio policijos komisariate, kartu su nukentėjusiais vaikinais ir jų šeimomis išgirdome jau antros instancijos teismo nuosprendį, kuris iš esmės patvirtina pareigūnų smurtavimą prieš nepilnamečius apklausų metu, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. – Džiaugiamės, kad triumfavo teisingumas, kad prabilę paaugliai nebuvo nuvilti. Jie gavo neįkainojamas pamokas apie tai, jog teisingumas yra pasiekiamas, kad jie rūpi valstybei.

Tačiau liūdnoji šios bylos dalis lieka nepasikeitusi – nei vienas nuteistas pareigūnas neprisipažino kaltu, atvirkščiai, jie ir jų advokatai pasitelkė į pagalbą įvairiausius išvedžiojimus apie neobjektyvų tyrimą, teismą, mūsų neva „suinteresuotas“ socialines darbuotojas ir pan. Lieka atviras klausimas dėl nuteistųjų kolegų, davusių melagingus parodymus – ar liudytojo priesaika nieko nebereiškia, kai reikia gelbėti saviškius? To pačio komisariato viršininkas, agresyviai pasisakęs vietinėje spaudoje teisiamų kolegų naudai, – koks požiūris yra skleidžiamas jo veiksmais? Kviestume teisėsaugos vadovus principingai įvertinti smurtinės kultūros apraiškas pavaldžiose įstaigose, jų slėpimą, bendruomenės klaidinimą apie „blogus, galbūt ir vertus tokio smurto“ įtariamuosius.“

Prabilti apie policijos pareigūnų smurtą K. Mišinienės vadovaujamo centro darbuotojai nutarė ne iš karto – tik susidūrę su didžiuliu pasipriešinimu suprato, jog šioje situacijoje vienintelis ginklas yra viešumas.

„Man tikrai nelengva kelti šiuos klausimus viešai – per daugelį programos darbo metų mes kartu su Lietuvos policijos pareigūnais išgelbėjome daugybę moterų, vyrų, vaikų, kurie būtent dėl pasiaukojančių pareigūnų veiksmų gavo „antrą šansą“, pakilo naujam gyvenimui“, – prisipažino K. Mišinienė.

Nereikalingų nepilnamečių klajonės

Tai istorija apie tris nepilnamečius ir jų gyvenimo klystkelius – kai paslydus nesuteikiama jokia galimybė atsitiesti ir iš naujo kabintis į gyvenimą be kriminalinės praeities. Ši istorija ir apie policijos pareigūnus, kurie tyrė nepilnamečių padarytus nusikaltimus, ir apie valstybės tarnautojų požiūrį į nusikaltusius nepilnamečius – kai net neišgirdę, ką pasakys, jie garsiai šaukia, jog jie tėra eiliniai nusikaltėliai, kuo greičiau šiuos nepilnamečius reikia uždarytį į zoną. Ir problema bus išspręsta.

Vos už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio nutolusiuose kaimuose socialinės rizikos šeimose gyvenantys nepilnamečiai socialinių darbuotojų dėmesį patraukė prieš pat Kalėdų šventes – paskambinusi vieno jų motina verkdama šaukėsi pagalbos.

„Ji prašė padėti pargabenti sūnų ir jo draugą iš Vokietijos – paaugliai buvo sulaikyti klaidžiojantys po šalį, kurios kalbos nei vienas nemokėjo, be pinigų, išbadėję ir sutrikę“, – sakė K. Mišinienė.

Į Vokietiją nepilnamečiai, dėl kurių vieno dingimo buvo paskelbta oficiali paieška, paspruko bėgdami nuo jiems gresiančių nemalonumų – apie tai jie net neužsiminė savo motinoms, o tą dieną, kai ketino išvykti iš Lietuvos, namuose net pasipuošė, lyg vyktų į pirmąjį pasimatymą.

O juk slapčia pasiėmė menkas santaupas ir į krepšius susikrovė kompiuterius, kuriuos vėliau pardavė, kad turėtų už ką išvažiuoti iš Lietuvos.

„Mums buvo pažadėtas darbas Diuseldorfo mieste, bet kai atvažiavome, pasakė, kad jau pavėlavome – atsirado kiti darbuotojai“, – apie kelionę į Vokietiją pasakojo tuomet dar buvęs šešiolikmetis, kurio, kaip ir metais vyresnio jo draugo nei vardai, nei pavardės negali būti skelbiami – tai draudžia įstatymas.

Kito darbo Vokietijoje paaugliams nepavyko susirasti – iš pradžių, kol dar turėjo pinigų, jie keletą dienų gyveno viešbutyje, o paskui klaidžiojo gatvėmis, kol galop vieną jų, važiavusį be bilieto, sulaikė traukinio kontrolierius. Parą policijos areštinėje praleidęs šešiolikmetis buvo išvežtas į jaunimo centrą – į čia atvyko ir jo septyniolikmetis draugas. Čia nepilnamečiai praleido maždaug dvi savaites, kol galop buvo sugrąžinti į Lietuvą.

O čia, vos spėję atšvęsti Naujųjų metų sutikimą, buvo sulaikyti policijos pareigūnų – anksčiau neteistas šešiolikmetis už grotų praleido mėnesį ir vasario pradžioje išleistas į laisvę, o jo septyniolikmetis draugas iš Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus paleistas dar vėliau. Na ir kas, kad pusnuogis, na ir kas, jog apie jo paleidimą net nebuvo pranešta motinai, o autobuso bilietas buvo nupirktas tik iki Marijampolės – juk dar jaunas, turi daug jėgų ir į už keliasdešimt kilometrų nuo Suvalkijos sostinės esančius namus gali ir pėsčiomis pareiti.

Pažintis su nepažįstamaisiais – viskas dėl pinigų

Į svajonių Vokietiją paaugliai spruko norėdami apsaugoti savo šeimas – jiems buvo grasinama, kad nukentės ne tik jie patys ar artimieji, bet ir bus sudeginti jų namai. O visos bėdos prasidėjo dėl vaikiško naivumo – nepažįstami vyrai pasiūlė užsidirbti pinigų.

Uždarbis jiems pasirodė toks didelis, kad šie net nesvarstydami sutiko – vien už tai, kad nueis pas Šakių rajone gyvenančią senolę ir iš jos paims 3 tūkst. eurų, gaus dalį šių pinigų. Jokio vargo – ir 400 Eur tavo kišenėje!

„Su draugu nuvažiavome į Vilkaviškį nusipirkti elektroninių prekių, o kai ėjome parduotuvės link, mus susistabdė trys vaikinai, vienas jų nusivedė šiek tiek tolėliau ir pasiūlė parūkyti, – apie pažintį su nepažįstamaisiais pasakojo šešiolikmetis. – Jis sakė, kad atrodau kaip normalus bachūras ir paklausė, ar nenorėčiau užsidirbti. Pasakiau, kad norėčiau, klausiau, koks tai darbas. Jis atsakė, kad nieko baisaus, man tiesiog reikės nueiti nurodytu adresu ir paimti iš anksto paruoštus pinigus. Jis man davė savo telefono numerį, sakė, kad greitai susisieks.“

Kaip sakė, taip ir padarė – po kelių dienų į šešiolikmečio telefoną atskriejo SMS žinutė, kurioje buvo nurodyta nuvykti į Šakių rajoną. O kai su draugu nuvyko, pateko į pareigūnų surengtą pasalą – buvo sulaikyti kaip telefoninių sukčių bendrininkai.

„Po kelių dienų išėjęs į lauką prie namų pamačiau tuos asmenis, kurie mane siuntė paimti pinigų – jie liepė lipti į jų automobilį ir ėmė priekaištauti, kad paėmėme 3 tūkst. Eur, bet jų neatiduodame, – sakė šešiolikmetis. – Aiškinau, kad mus sulaikė policija ir apkaltino sukčiavimu, bet jie nepatikėjo ir ėmė grasinti susidorojimu. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio, bet po kurio laiko tą patį automobilį su tais pačiais asmenimis mačiau dar keletą kartų, o po savaitės tie vyrai pareiškė, kad sudegins namus, jeigu negrąžinsiu pinigų.“

Grasinimų sulaukė ir septyniolikmetis – prie jo namų taip pat buvo atvykę iki šiol pareigūnų nenustatyti asmenys, taip pat grasino, jog užkas po žeme, tačiau kai šis išsigandęs paskambino policijai, šie iš karto pasišalino.

Nepilnamečiai tikino, kad ne juokais išsigando, todėl nutarė apiplėšti prie pat jų namų esančios parduotuvės savininką ir pinigus atiduoti tiems vyrams. „Galvojome, kad taip išsisuksime iš padėties“, – sakė šešiolikmetis.

Bet neišsisuko, o tik dar labiau įklimpo – kai parduotuvės savininkas lapkričio 8 d. baigė darbą ir su uždirbtais pinigais įsėdo į automobilį, vienas vaikinų pribėgo prie mašinos ir atidaręs dureles juos pagrobė. Verslininkas jaunuolius iš karto pažino, apie tai pranešė policijai.

Nors iš parduotuvės savininko buvo pagrobta 2 560 Eur, nepilnamečiai tikino, kad pinigų buvo kur kas mažiau – 1 500 Eur, tačiau vis tiek prisiėmė kaltę, nes dalį pinigų galėjo pamesti sprukdami po vagystės. Šiuos pinigus septyniolikmetis jau kitą dieną perdavė nepažįstamiesiems, kurie „už vargą“ davė 70 Eur. Bet tuo pačiu nurodė, kad tai – tik dalis skolos, teks atiduoti ir kitą dalį.

Iš paauglių lūpų – skausmą veriantys prisiminimai

Apie tai, kad apvogė parduotuvę, nepilnamečiai prisipažino ilgai nesispyriodami – lapkričio 9 d., kai skirtingu laiku pas juos į namus atvyko nusikaltimą tiriantys Vilkaviškio policijos pareigūnai. Nepilnamečiai buvo išvežti į apklausas komisariate. Vieni, nedalyvaujant jų įstatyminėms atstovėms motinoms – esą juk tai įprasta procedūra. O paskui, dar tą pačią dieną, jau kaip įtariamieji buvo išleisti į namus.

„Negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau iš jų lūpų“, – vėliau prisipažino su paaugliais bendravusi socialinė darbuotoja. Ji buvo nuvykusi į areštinę aplankyti uždarytų nepilnamečių.

„Iš pradžių kalbėjau su septyniolikmečiu – tiesiog norėjau išgirsti, kaip jis atsidūrė tokioje situacijoje, gal jam reikalinga pagalba, – pasakojo socialinė darbuotoja. – Labai sunku buvo užmegzti kontaktą, bet stengiausi, mums kalbantis supratau, kad kažkas yra ne taip – jaučiau, jog jis kažką nutyli. Tuo metu man net nebuvo kilusi mintis apie smurtą, bet vaikas ėmė ir kažkaip atsivėrė. Sunkiai, bet papasakojo – sakė, kad jį mušė pareigūnai, jog prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės.“

Socialinė darbuotoja mano, kad nepilnametis net neketino pasakoti apie patirtą smurtą, bet greičiausiai dėl jauno amžiaus dar nesugebėjo sutramdyti savo bejėgiškų emocijų. Maža to, nors po įvykio jau buvo praėję pakankamai laiko, tačiau ant jo kūno dar matėsi po sužalojimų išlikę randai.

„Iš tiesų, vaikinui dar tik septyniolika metų – tai tokio amžiaus paauglys, kai jam sunku garsiai pasakyti, jog mane mušė, – kalbėjo moteris. – Juk taip elgdamasis jis pripažįsta, kad buvo pažemintas, o jis yra vaikinas, kaip čia taip gali būti.“

Tą pačią dieną socialinė darbuotoja susitiko ir su šešiolikmečiu – kitoje kameroje uždarytas nepilnametis taip pat papasakojo apie apklausos metu galimai patirtą smurtą. Su tokiomis situacijomis anksčiau nesusidūrusi socialinė darbuotoja paprašė nepilnamečių parašyti pareiškimus Lietuvos policijos generaliniam komisarui. Jie sutiko.

„Neslėpsiu, mane ištiko šokas – mes visada žmones skatiname pareigūnais pasitikėti, sakome, tik nebijokite, viską pasakokite, jie tikrai padės, bet kai susidūriau su šia situacija, kai tokiais metodais bandoma išgauti tiesą, labai suglumau – juk dabar nebus lengva kitus įtikinėti, kad jie pasitikėtų pareigūnais, – neslėpė ji. – Bet sakysiu, nes neabejoju, kad policijoje dirba tikrai daug dorų pareigūnų.“

Paauglių pareiškimai buvo perduoti Lietuvos policijos vadovybei. Į juos iš karto buvo reaguota – nurodyta pradėti tyrimą.

Grasino, kad „sukiš į sieną“

Septyniolikmečio pareiškime policijos generaliniam komisarui nurodyta, kad vienas pareigūnų esą jį prirakino prie kėdės, o kitas daugybę kartų panaudojo elektrošoką – tazerį.

„Daug kartų, net nepamenu, kiek – į kojas, kartą į petį, dar norėjo į kaklą ir klyną, bet nenuspaudė“, – rašė nepilnametis.

„Kai mane policininkai nusivežė į komisariatą, uždėjo antrankius ir ėmė manęs klausinėti, kur buvau nusikaltimo vakarą, bet aš jiems nieko nesakiau, – aiškino kitas nepilnametis. – Tada jie mane paliko trims valandoms ir išvažiavo, o kai grįžo, vėl tęsė, bet ir tada nieko nesakiau, dėl ko tyrėjas man kumščiu trenkė į veidą. Ir vėl paklausė, bet vis tiek nesakiau tiesos, jis man dar kartą trenkė… Tada kitas tyrėjas ėmė grasinti, kad mane „sukiš į sieną“, o paskui vėl tas kitas tyrėjas man trenkė dar kartą ir aš tada jau viską papasakojau.“

Šešiolikmetis taip pat nurodė, kad po apklausos policijoje važiuojant į namus pasikalbėjo su draugu apie tai, kas įvyko policijoje – šis pasakė, jog irgi buvo mušamas.

„Matyt, pareigūnams nervai trūko, tai man davė kelis kartus per galvą, o draugui daugiau kliuvo – pas jį iki šiol žymės matosi, pats mačiau ir ant peties, ir ant kojų“, – sakė paauglys, kuris teigia mažiau nukentėjęs.

Vieno šių nepilnamečių motina vėliau prisipažino, kad policijos pareigūnai smurtavo ir prieš jos keturiolikmetį sūnų – šis išplėšė kaimo kapinėse įrengtą elektros skydinę, dėl to dalis kaimo liko be šviesos. Šį nusikaltimą pareigūnai greitai išaiškino, tačiau, kaip teigė moteris, jos sūnus taip pat patyrė smurtą. Ir esą tą pačią dieną, kai policininkai komisariate apklausinėjo šešiolikmetį sūnų.

„Jie tada sūnų paliko policijoje ir atvažiavo į namus, bet nė žodžiu neužsiminė, kad sūnus yra sulaikytas, – pasakojo moteris. – Iš pradžių pareigūnai su jaunėliu pasikalbėjo namuose, prašė parodyti, kur jis daiktus iš elektros skydinės paėmė, o kai nuėjo prie kaimo kapinių, jam iš karto ant vienos rankos uždėjo antrankius, nors vaikui dar tik keturiolika metų. Kai sūnus viską parodė, pareigūnai sūnų įsisodino į automobilį – net supykau, kaip jį vieną išsiveš, o jie man atkirto, kad važiuoja tik į seniūniją, jog šis atsiprašytų seniūnės. Sakė, nieko baisaus, seniūnija šalia, pėščias pareis… Bet, žinote, tą dieną kaip tik buvo labai šalta diena, snigo. Ir ką – laukiu valandą, dvi, o sūnaus nėra. Paskambinau socialinei darbuotojai, o ši sako, kad jo net nebuvo. Ir vakare grįžo vaikas pėsčias, tik su džemperiu, ėjo net apie dvylika kilometrų iš Vilkaviškio. Tada taip supykau, kad paskambinau į policiją ir išrėkiau – kaip taip gali būti, vaiką nuogą paleidote! O paskui jis pasakojo, kaip jį nusivežė į mišką ir ar pririšo prie medžio, ar su antrankiais prisegė. Sakė, daužė ir į lytinius organus, ir su tazeriu davė.“

Moteris neabejoja, kad sūnus nemeluoja, nes tai esą jam buvęs ne pirmas kartas.

„Buvau nuėjusi pas socialinę darbuotoją, verkdama papasakojau, kas atsitiko, o ji – niekuo negaliu padėti, gal čia tokie policijos metodai, – kalbėjo ji. – Buvau ir pas tyrėją nuvažiavusi, o ji man pareiškė – ką tu laimėsi, kur įrodymai, iš tavęs teisme visi juoktis pradės. Aišku, aš neturiu jokių įrodymų, man net vaikų apklausose neleisdavo dalyvauti, tik dabar, kai tokie dalykai paaiškėjo, liepia visada šalia sėdėti. Aš net per televiziją girdėjau, kaip žvaigždūnai skundėsi, kad su policija nepasiginčysi, o kaip man teisybę įrodyti?“

„Tebūnie, vaikai prisidirba, bet juk ir reikia su jais kitaip elgtis, nejaugi nėra kitų priemonių, kaip tik juos daužyti? Kai tėvai vaikui per pakaušį suduoda, juos iš karto baudžia, o policijoje gali daryti ką nori – jie turi savo sistemą, žino, kad nieko nepapasakosi, galvoja, esi kvaila kaimo boba, nieko tu mums nepadarysi“, – kalbėjo ji.

Negalėjo patikėti: jie nelaiko mūsų žmonėmis

Tai nebuvo tik „kvailos kaimo bobos“ žodžiai – baudžiamojon atsakomybėn dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi patrauktų pareigūnų baudžiamąją bylą nagrinėjęs Šakių teismas, o po to – ir Kauno apygardos teismas patvirtino, kad policininkai išties smurtavo prieš nepilnamečius, taip pat padarė daugybę kitų nusižengimų aiškindamiesi nepilnamečių padarytus nusikaltimus.

„Kaltinamieji net neieškojo priemonių atlikti teisėtus veiksmus, o su nepilnamečiais asmenimis elgėsi lyg su asmenimis, kurių teisių nėra pagrindo užtikrinti, – nuosprendyje yra nurodęs teismas. – Viso proceso metu kaltinamieji pabrėžė nukentėjusiųjų neigiamas asmenines savybes, padarytus pažeidimus ar nusikaltimus, jų asocialią aplinką, lyg šios aplinkybes paneigtų nukentėjusiųjų asmenų teisę į teisėtą elgesį su jais. Tikėtina, kad kaltinamieji nebūtų sau galėję leisti tokį elgesį su kitais nepilnamečiais, kurie turi atsakingus atstovus, užtikrinančius jų interesus. Tuo tarpu su pažeidžiamais paaugliais, kurie neturi asmenų, galinčių juos apginti, palaikyti ir apsaugoti, pareigūnai elgėsi kaip su asmenimis, kurie neturi jokių teisių.

Šioje byloje net neginčijamos aplinkybės, jog nepilnamečiai buvo pristatomi į komisariatą apie tai neinformuojant arba net slepiant nuo įstatyminių atstovų, juos laikant ilgą laiką komisariate, 14 metų vaiko išleidimas į namus, nesidomint jo galimybėmis grįžti į namus, kurie yra už 12 km, parodo visišką pareigūnų abejingumą ir nesiskaitymą su socialiai pažeidžiamais paaugliais, kas, kaip parodo ši byla, formuoja tokių paauglių nuomonę, jog policija jų nelaiko žmonėmis.“

Pasak Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro vadovės K. Mišinienės, ši baudžiamoji byla puikiai atskleidė liūdną situacijoje teisėsaugos institucijose: „Pareigūnų smurtui nėra jokių pateisinimų, įtariamų paauglių kankinimas ir bandymai jį paslėpti yra tikrai ne tai, ko mes visi laukiame iš teisėsaugos – ar neturėtų dirbantys Vilkaviškio komisariate pasitikrinti pasirinktos profesijos jiems tinkamumo?“

Baudžiamojon atsakomybėn patraukti pareigūnai neigė, kad smurtavo tiek prieš keturiolikmetį, tiek prieš kitus jaunuolius, kurie vėliau buvo nuteisti dėl vagystės. Kad keturiolikmetis miške buvo prirakintas prie medžio, teigė nemačiusi ir kartu su jais buvusi policijos tyrėja Ema Andriukaitytė. Tačiau Kauno apygardos teismas konstatavo, kad keturiolikmetį miške kankino pareigūnas G. Bakšys. Dėl šio nusikaltimo anksčiau buvo nuteistas ir V. Žemantauskas, bet apeliacinės instancijos teismo teisėjai konstatavo, kad jis neatliko jokių veiksmų, tik su E. Andriukaityte buvo tame pačiame policijos automobilyje.

Teismas konstatavo, kad ne vienerius metus trukusį baudžiamąjį procesą būtų pakankamai sudėtinga išgyventi net ir suaugusiam asmeniui, todėl nepilnamečiams pasisekė, kad juos palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras: : „Tik su šios įstaigos palaikymu nukentėjusieji turėjo galimybę apginti savo teises“.

„Pagal galiojančią teisinę tvarką mūsų teisinėje sistemoje nėra toleruojamas fizinis smurtas, ir bet kokia jos forma yra laikoma nusikalstama veika – nekyla abejonių, jog šioje byloje nustatytos formos naudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius laikytinas neteisėtu ir atitinkančiu Baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų požymius, kas neabejotinai parodo, jog tokie policijos pareigūnų veiksmai laikytini neteisėtais“, – apkaltinamajame nuosprendyje konstatavo Šakių teismas.

Negalėjo pasitikėti policija

Abu nuteisti pareigūnai nuosprendį skundė apeliacine tvarka, tačiau Kauno apygardos teismui net nekilo abejonių dėl tarnyba piktnaudžiavusių policininkų kaltės.

„Įvykio metu nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, neturėjo artimųjų palaikymo ir susiformavusių teisingų nuostatų, kaip reaguojama į neteisėtą elgesį, ypač kai jis patiriamas iš teisėsaugos institucijos atstovų, – pažymėjo Kauno teisėjai. – Jiems nebuvo žinoma, kur būtų galima kreiptis dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kokiu būdu turi būti apie tai pranešama. Akivaizdu, kad neturėdami socialinių įgūdžių ir būdami nepilnamečiai, galima manyti, net galėjo nesuvokti, jog tokie pareigūnų veiksmai yra neteisėti.“

Pasak teismo, nukentėjusieji nesiskundė dėl patirto smurto jų apklausą atlikusiai tyrėjai, taip pat paskirtai gynėjai, vagystės bylą nagrinėjusiam teismui.

„Smurtą jie patyrė iš policijos pareigūnų, tad natūralu, kad pasitikėjimas ir kitais teisėsaugos institucijų atstovais, ypač atsižvelgiant į nukentėjusiųjų nebrandumą, teisinį neišprusimą, buvo menkas – vienas nukentėjusiųjų teisme aiškino, kad vagystės bylą nagrinėjusiam teismui nieko nesakė apie smurtą, nes galvojo, kad nepatikės, kadangi jie padarė nusikaltimą, ir manys, jog taip siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės“, – nurodė teismas.

Be to, teisėjai pabrėžė, kad šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminis tyrimas buvo atliktas objektyviai, taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, kurie visapusiškai atitinka tos dienos įvykių seką, yra išsamūs, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.

„Neabejojama, kad trys nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, turintys psichikos ir intelekto sutrikimų, galėtų smulkmeniškai suderinti savo parodymus su tos dienos įvykiais, – pabrėžė teisėjų kolegija. – Akivaizdu, kad nukentėjusieji net nežinojo, kokius duomenis yra galimybės surinkti ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtintų jų parodymus.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė Dainius Sinkevičius

Laisvė pasirinkti savo elgesio ir gyvenimo būdą, buvimo vietą, galiausiai – lytinio gyvenimo partnerį, atrodytų, tokia natūrali ir neatimama šių dienų demokratinėse šalyse. Vis dėlto tarptautinių organizacijų statistika rodo, kad kiekvienais metais tūkstančiai žmonių įvairiose valstybėse tampa prekybos žmonėmis – šiuolaikinės vergovės – aukomis.

Jungtinių Tautų ataskaitose teigiama, kad kasmet prekeiviai žmonėmis visame pasaulyje uždirba daugiau nei 150 bilijonų Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Žala, kurią patiria tokių nusikaltimų aukos, yra neišmatuojama. Tokio pobūdžio nusikalstamos veikos kokybiškai kinta, tačiau jų tyrimo centre vis tiek turi būti ne kas kitas, o būtent nukentėjęs žmogus. Apie tai savo įžvalgomis pasidalijo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas prof. dr. Aurelijus Gutauskas, Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė dr. Eglė Matuizienė ir sociologas, tyrėjas Mažvydas Karalius.

„Prekyba žmonėmis – viena prioritetinių Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų kovos su šia nusikalstamumo rūšimi sričių“.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas:

Lietuvos teisėsaugos institucijų pareigūnai jau gana gerai atpažįsta prekybos žmonėmis atvejus, o mūsų šalies teismai nuteisia prekeivius žmonėmis. Labai dažnai prekybos žmonėmis bylose nusikaltėliai bando gintis nuo atsakomybės teigdami, jog patys nukentėjusieji sutiko vykti į užsienį ar prašėsi jiems rasti darbą ir pan. Įtraukimo į prostitucijos tinklą bylose prekeiviai dažnai visą kaltę verčia pačioms aukoms: „Kokia ji auka? Ji pati – visuomenės atskirtis…“ Arba teisinasi tuo, kad „jos pačios to norėjo, o mes tik joms padėjom pasiekti savo tikslą“.

Tokius teiginius jie išsako įrodinėdami, kad jokio fizinio smurto ar grasinimo nukentėjusiųjų atžvilgiu nenaudojo, nepalaužė jų valios teikti seksualines paslaugas. Be to, pačios nukentėjusiosios būna prastos reputacijos. Policijos pareigūnai savo parodymuose dažnai patvirtina, jog nukentėjusiajai už vertimąsi prostitucija buvo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolai, kurie rodo, kad ji prostitucija vertėsi laisva valia, sistemingai. Visos šios aplinkybės lyg ir patvirtina prekeivių žmonėmis išsakytus teiginius. Kita vertus, įvertinus baudžiamosiose bylose esančią medžiagą, matyti visiškai kitokia realybė.

Štai byloje nustatyta, kad nukentėjusiosios atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas tiek psichologinis, tiek fizinis smurtas. Ją visi trys nuteistieji nuolat mušė dėl įvairių priežasčių, t. y. kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo teikti seksualinių paslaugų, vartoti psichotropinių ar narkotinių medžiagų, pabėgdavo, neklausė nuteistųjų; nukentėjusiajai grasino elektrošoku ir jį panaudojo jau pirmą jos darbo dieną; vienas iš nuteistųjų mušė nukentėjusiąją net tada, kai ši laukėsi; po nukentėjusiosios bandymų pabėgti nuteistieji, parsivežę ją atgal į butą, dar stipriau sumušdavo; vertė vartoti narkotines medžiagas, kad ji kuo ilgiau nemiegotų ir dirbtų, t. y. teiktų seksualines paslaugas. Tokiose bylose moterys ne tik laikomos nelaisvėje, bet ir nuolat kontroliuojamos.

Dėl nuolatinio fizinio smurto ir grasinimų jį panaudoti nukentėjusioji bijojo kam nors pasiskųsti dėl patiriamos prievartos, bijojo kreiptis pagalbos. Be to, ji buvo nuolat kontroliuojama, su ja visą laiką būdavo prižiūrintis asmuo, moteris negalėdavo viena išeiti iš buto, su ja visur eidavo pastarasis asmuo arba išsiveždavo klientai. Nukentėjusiąją prižiūrintis asmuo paimdavo pinigus, gautus iš jos klientų, ir perduodavo kitiems nusikaltėliams, taip pat informuodavo juos, kai nukentėjusioji miegodavo ir nenorėdavo dirbti. Tuomet šie atvažiuodavo ir priversdavo ją dirbti.

Būtinas prekybos žmonėmis kaip nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, kuris siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.) ir leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir išnaudoti jį. Paprastai šis piktavališkas pasiūlymas žmogui siejamas su tuo, jog asmuo dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Kitaip tariant, tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo, o tik priimti tokį pasiūlymą. Pagal šį požymį prekybą žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo į išnaudojimą faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo. Sėkmingas prekybos žmonėmis nusikaltimo inkriminavimas įmanomas tuomet, kai kaltinimas grindžiamas faktais, susijusiais ne tik su smurtinio, bet ir nesmurtinio pobūdžio įtaka aukų atžvilgiu. Tyrėjai ir prokurorai turėtų skirti ypatingą dėmesį įrodymams apie nukentėjusio asmens pažeidžiamumą surinkti. Tai vienas svarbiausių, o neretai ir paskutinis argumentas, jog buvo piktnaudžiauta prieš nukentėjusį asmenį. Daugybėje prekybos žmonėmis bylų tik piktnaudžiavimo pažeidžiamumu požymis leidžia patraukti prekeivius žmonėmis atsakomybėn, nes nė vienos kitos poveikio rūšies neįmanoma įrodyti.

Štai ir aukščiau minėtoje byloje buvo konstatuoti nukentėjusiosios sveikatos ypatumai ir nukentėjusioji kaip itin pažeidžiama ir socialiai nebrandi asmenybė. Bylos dokumentuose pažymima, kad nukentėjusioji neturėjo kur gyventi, buvo suklaidinta pažadant jai gyvenamąją vietą; tikrosios kvietimo į butą priežasties nusikaltėliai nepasakė, o nukentėjusioji, dėl savo sveikatos ypatumų būdama socialiai ir psichologiškai nebrandi, itin pažeidžiama, jos negalėjo suprasti ir nesuprato. Taigi, pasinaudodami nukentėjusiosios pažeidžiamumu ir naudodami jos atžvilgiu fizinį bei psichologinį smurtą, nusikaltėliai išnaudojo ją prostitucijai.

Kitais atvejais prekeiviai žmonėmis pateikia argumentų, kaltę versdami patiems nukentėjusiesiems: „Jie patys darė įvairius teisės pažeidimus, todėl jiems reikėjo pinigų susimokėti baudas. Kokios jie aukos…“ Štai baudžiamojoje byloje organizuota prekeivių žmonėmis grupė, pasinaudodama dešimties nukentėjusiųjų pažeidžiamumu dėl sunkios jų materialinės padėties, verbavo siūlydami bei žadėdami materialinį atlygį, gabeno nukentėjusiuosius į užsienį, ten išnaudojo nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių – daryti. Paprastai išnaudojimas įtraukiant į nusikalstamą veiką suprantamas kaip asmens išnaudojimas, verčiant jį užsiimti kišenvagystėmis, vagiliavimu parduotuvėse, prekyba narkotikais ir kita panašia veika, už kurią taikomos sankcijos ir kuri susijusi su finansiniu pasipelnymu. Šiuo atveju nukentėjusiųjų sunki materialinė padėtis ir buvo pagrindine priežastimi, paskatinusia juos priimti pasiūlymą ir vykti į užsienį daryti nusikaltimų. Visi nukentėjusieji patyrė ekonominį nepriteklių, neturėjo socialinio saugumo ir stabilumo, dauguma jų nebuvo įgiję kvalifikuoto išsilavinimo, jų šeiminės aplinkybės buvo komplikuotos ir sudėtingos.

Taigi visos šios aplinkybės patvirtina jų pažeidžiamumą, kuriuo pasinaudoję prekeiviai žmonėmis juos palenkė priimti sprendimą vykti į užsienį daryti nusikalstamų veikų. Viena vertus, aplinkybės, kad nukentėjusieji sąmoningai neieškojo darbo, patys norėjo užsiimti tokia veikla, lyg ir rodo, jog jie nejautė materialinio nepritekliaus ir norėjo būtent tokiu būdu užsidirbti pinigų, todėl neieškojo legalaus darbo. Kita vertus, tokios aplinkybės nepaneigia prekybos žmonėmis nusikaltimo nusikaltėlių veiksmuose, nes būtent nesugebėdami savo jėgomis rasti kitų legalių pragyvenimo šaltinių nukentėjusieji vis dėlto sutiko išvykti į užsienio valstybę ir imtis tokios nusikalstamos veiklos.

Viena pavojingiausių ir labiausiai nerimą teisėsaugos institucijoms keliančių prekybos žmonėmis sričių – prekyba vaikais. Tai dar pavojingesnė prekybos žmonėmis reiškinio dalis, tarptautiniu teisiniu lygmeniu pripažintas nusikaltimas, šiurkščiai pažeidžiantis vaiko teises. Vaikai yra pažeidžiamesni nei daugiau gyvenimiškos patirties turintys suaugę asmenys, o seksualinis vaiko išnaudojimas yra sunkus jo pagrindinių teisių, pirmiausia – vaiko teisių į apsaugą ir globą, pažeidimas. Išskirtinis prekybos vaikais kaip nusikaltimo bruožas yra tai, jog neturi reikšmės, ar prieš nukentėjusiuosius buvo panaudotas kuris nors iš jų valią palenkiančių būdų, ar pasinaudota jų priklausomumu, pažeidžiamumu ir pan. Vaikas jau savaime dėl savo amžiaus yra pažeidžiamas. Taip pat baudžiamosios atsakomybės už vaiko pirkimą ar pardavimą nešalina paties vaiko sutikimas būti išnaudojamam.

Tiek ikiteisminį tyrimą atliekantiems pareigūnams, tiek bylas nagrinėjantiems teismams būtina suvokti, kad nukentėjusysis nuo prekybos žmonėmis yra centrinė šios nusikalstamos veikos figūra. Todėl svarbu apsaugoti nukentėjusiųjų nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo teises ir teisėtus interesus. Stengtis teikti fizinę, emocinę paramą ir užtikrinti nukentėjusiųjų saugumą. Tai reiškia tinkamą atstovavimą, pagarbą ir jų saugumą viso baudžiamojo proceso metu. Nukentėjusiojo nuo prekybos žmonėmis nusikaltimo reviktimizaciją dažnai lemia teisėsaugos institucijų elgesys, neprofesionalios aukų apklausos, daugkartinis parodymų davimas dalyvaujant kaltinamiesiems ir pan.

Atskiro įvertinimo nusipelno prekeivių žmonėmis ar jų bendrininkų daromas poveikis nukentėjusiesiems prekybos žmonėmis bylose, kuriuo siekiama priversti juos sušvelninti savo parodymus ar atsisakyti jų ir šitaip sumažinti kaltininkams gresiančią baudžiamąją atsakomybę. Šis poveikis gali pasireikšti visose baudžiamojo proceso stadijose, jis gali būti nukreiptas tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir į jų artimųjų atžvilgiu ir gali tęstis net ir tada, kai nuteistieji jau atlieka jiems paskirtą bausmę.

aromas poveikis nukentėjusiesiems gali pasireikšti įvairiomis formomis: psichologine, fizine ar ekonomine. Dėl to šis poveikis neigiamai veikia aukos savivertę, kelia baimę ir įtampą dėl savęs ir savo artimųjų, grėsmę saugumui. Deja, sisteminio lygmens apsaugos nuo poveikio trūksta dėl to, kad pačios nusikaltimų aukos Lietuvoje vis dar nėra pakankamai vertinamos.

„Procedūrinis teisingumas ne mažiau svarbus nei kaltininko nubaudimas“

Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Eglė Matuizienė:

Su prekyba žmonėmis susijusios šios nusikalstamos veikos: prekyba žmonėmis (Baudžiamojo kodekso 147 straipsnis), išnaudojimas priverstiniam darbui ar paslaugoms (1471 straipsnis), naudojimasis asmens priverstiniu darbu ir paslaugomis (1472 straipsnis) ir vaiko pirkimas ar pardavimas (157 straipsnis). Šioms nusikalstamoms veikoms bendra yra tikslas: išnaudoti žmogų kaip daiktą, suvaržant jo valią ir pasirinkimo laisvę.

Pastaruoju metu keičiasi prekeivių žmonėmis tikslai: mažėja lengviau išaiškinamo išnaudojimo prostitucijai atvejų, bet daugėja ikiteisminių tyrimų dėl išnaudojimo priverstiniam darbui ir nusikalstamoms veikoms. Praktikoje sudėtinga atskirti prekybos žmonėmis siekiant išnaudoti priverstiniam darbui ir išnaudojimo priverstiniam darbui atvejus, šiuo klausimu dar nėra gausi ir teismų praktika. Be to, keičiasi ir modus operandi (veikimo būdas): rečiau taikomi smurtiniai valios palenkimo būdai, o naudojamasi aukos pažeidžiamumu ir pačių prekeivių žmonėmis sukurtu finansiniu priklausomumu nuo jų.

Nors su prekyba žmonėmis susijusių nusikalstamų veikų sudėtys yra formalios ir nereikalauja įrodyti pasekmių, tačiau prekybos žmonėmis variklis yra materialinė nauda. Kad nusikaltimai neapsimokėtų, didelis dėmesys šios kategorijos bylose skiriamas turto tyrimams, siekiant užtikrinti nusikalstamu būdu įgyto turto ir lėšų konfiskavimą. Deja, šioje srityje prokuratūra susiduria su itin dideliais sunkumais tiek dėl esamo teisinio reguliavimo (pavyzdžiui, prievolės deklaruoti turtą ir pajamas tik tam tikroms asmenų kategorijoms), tiek dėl nepasiekiamai aukštų įrodinėjimo standartų.

Nors įstatymo nuostatos apibrėžia žemesnį įrodinėjimo standartą – pagrindą manyti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu, teismų praktikoje išplėstiniam turto konfiskavimui taikomi tie patys įrodinėjimo standartai, kaip ir įrodinėjant nusikalstamą veiką. Dėl šios priežasties, esant dideliam turto objektų, jų perleidimo sandorių skaičiui, turto tyrimai dėl savo apimties, trukmės ir įrodinėtinų aplinkybių gausos tampa sudėtingesni nei nusikalstamos veikos tyrimas ir neproporcingi siekiamam rezultatui.

Pastaraisiais metais stebima ikiteisminių tyrimų dėl prekybos žmonėmis mažėjimo tendencija: 2017 m. buvo pradėti 35 ikiteisminiai tyrimai, 2018 m. – 14, 2019 m. – 13 ikiteisminių tyrimų, o 2020 m. padėti tik 3 ikiteisminiai tyrimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis. Šios tendencijos priežastis galima tik numanyti, neatlikta patikimų tyrimų, įvertinančių prekybos žmonėmis dinamiką lemiančius veiksnius. Neabejoju, kad prekybos žmonėmis mažėjimas yra ir prevencinių priemonių, ilgalaikio tarpinstitucinio bendradarbiavimo, veiksmų koordinavimo rezultatas, tai vertinčiau kaip gerąją praktiką, kai teisėsaugos institucijos siekia bendrų tikslų. Didelį prevencinį darbą atliko policija, Vidaus reikalų ministerija ir nevyriausybinės organizacijos, prevencinėmis programomis didindamos visuomenės sąmoningumą, gebėjimą atpažinti situacijas, kuriose galima tapti prekeivių žmonėmis aukomis. Turbūt žinomiausia kampanija – dažną pasiekęs įspėjimas „tave parduos kaip lėlę“. Taip pat vertintina, kad prevencinę reikšmę turėjo ir teisminiai procesai, jų viešinimas žiniasklaidoje. Dėl kokybiško ikiteisminio tyrimo atlikimo ir kaltinimo palaikymo prekybos žmonėmis bylose aukštesnės instancijos teismuose pavyko pasiekti, kad asmenys būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Nereikia užmiršti ir bendro konteksto, t. y. mažesnį prekybos žmonėmis atvejų skaičių lemia ir bendros nusikalstamumo mažėjimo tendencijos, taip pat socialiniai ir ekonominiai veiksniai, kurie daro įtaką šios rūšies nusikalstamumo dinamikai.

Be to, prekyba žmonėmis dažnai yra latentinis reiškinys. Šios veikos aukos nesupranta, kad yra išnaudojamos, dėl to ir nesikreipia į policiją. Taigi labai svarbūs tampa proaktyvūs tyrimai, kai nusikalstamos veikos išaiškinimas ir prekybos žmonėmis aukų nustatymas yra teisėsaugos institucijų, pirmiausia policijos, aktyvių veiksmų rezultatas. Vis dėlto praktikoje nusikalstamų veikų išaiškinimas dažniausiai siejamas su aukos kreipimusi į teisėsaugą, o tai neįmanoma be pačios aukos, taip pat ir visos visuomenės pasitikėjimo policija bei prokuratūra. Todėl pastaruoju metu didelis dėmesys skiriamas prokurorų ir kitų institucijų – policijos, darbo inspekcijos ir kt. – pareigūnų kvalifikacijai tobulinti. Rengiami mokymai, kuriuose gilinamos ne tik teisės, bet ir psichologijos žinios. Prekybos žmonėmis bylos yra jautrios, nukentėjusieji yra pažeidžiami dėl priklausomumo nuo kaltininko, todėl, mano įsitikinimu, svarbu ne tik siekti nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir įgyvendinti procedūrinį teisingumą, kad prekybos žmonėmis auka jaustųsi saugi, išklausyta, pasitikėtų vykstančiu procesu ir geranorišku siekiu suteikti jai pagalbą bei užtikrinti žalos atlyginimą.

„Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“

Mažvydas Karalius, sociologas, tyrėjas:

Prekyba žmonėmis šiuolaikinėse visuomenėse yra žinoma kaip modernios vergovės išraiška. Tai sunkaus pobūdžio nusikaltimas, kurio apraiškos turi sąsajų su bendresne visuomenės socialine sankloda ir tokiomis struktūrinėmis problemomis, kaip skurdas, nedarbas ir socialinė atskirtis. Sociologinių ir kriminologinių tyrimų rezultatai rodo bei pagalbą aukoms teikiančios organizacijos konstatuoja – nuo įvairių prekybos žmonėmis formų dažniausiai nukenčia socialiai pažeidžiami visuomenės nariai. Tai žmonės, gyvenantys nepritekliuje, turintys nedarbo arba prastai apmokamo darbo patirtį, augusieji globos įstaigose ir stokoję socialinių ryšių, patyrę artimųjų smurtą ir prievartą, taip pat žmonės, turintys psichikos sveikatos iššūkių ir (ar) intelekto sutrikimų.

Kasmet dėl prekybos žmonėmis inicijuojama nuo keliolikos iki keliasdešimties ikiteisminių tyrimų. 2019 m. jų buvo pradėta 16 (2018 m. – 14), nukentėjusiojo statusas suteiktas 39 asmenims (2018 m. – 44), nuteista 14 asmenų (2018 m. – 48 asmenys). Nevyriausybinės organizacijos, teikiančios pagalbą asmenims, nukentėjusiems arba galimai nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, pateikia kitokius skaičius. 2019 m. specializuota kompleksinė (tęstinė) pagalba buvo teikta 224 (2018 m. – 239) asmenims, 116 vyrų ir 108 moterims. Žinoma, į skaičius derėtų žvelgti kritiškai. Prekyba žmonėmis dažnai yra tarptautinė organizuota nusikalstama veika, pasižyminti ypač dideliu latentiškumu. Verbavimo formos interneto amžiuje tobulėja, organizatoriai kaldina naujas išnaudojimo schemas, o nukentėjusieji bauginami nesikreipti pagalbos arba stokoja informacijos apie prieinamas pagalbos formas. Nacionalinių valstybių sienas peržengiantis prekybos žmonėmis pobūdis trukdo inicijuoti efektyvų įtariamųjų baudžiamąjį persekiojimą. Kitaip sakant, apie tikrąjį reiškinio mastą dar ir šiandien žinome nepakankamai.

Šiuo metu baudžiamasis tyrimas vargiai įsivaizduojamas be lygia greta žengiančios būtinybės užtikrinti žmogaus teises nuo pat pirmojo kontakto su kompetentinga institucija. Nors Europos Sąjungos (ES) dokumentai įpareigoja į nacionalinę teisę perkelti daug nukentėjusiųjų (ir įtariamųjų) teisių apsaugos mechanizmų, tyrimai rodo, jog praktikoje šie vis dar gali būti taikomi selektyviai. Kintant pačiai teisingumo vykdymo paradigmai, t. y. judant nuo siekio greitai išaiškinti nusikaltėlį ir paskirti bausmę link nukentėjusiųjų pripažinimo visateisiais proceso dalyviais, pastariesiems turėtų būti sudaromos galimybės praktikuoti tokias savo teises, kaip teisę suprasti ir būti suprastam, teisę gauti informaciją apie savo bylą, gauti vertimo raštu ir žodžiu paslaugas, nemokamą teisinę pagalbą ir kt.

Pagal tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintus standartus, apsauga turi apimti tiek nusikaltimo aukas, tiek liudytojus ir šių grupių šeimos narius bei kitus asmenis, bendradarbiaujančius su tyrimą ar baudžiamąjį persekiojimą atliekančiomis institucijomis. Kitaip sakant, pripažįstama, jog prekybą žmonėmis patyrusiems asmenims gresia vadinamasis nusikalstamas poveikis, nuo kurio nukentėjusieji turėtų būti apsaugoti. Prekybos žmonėmis aukoms pagalbą teikiančių organizacijų atstovai teigia, jog poveikis nukentėjusiesiems neretai yra daugelio baudžiamųjų tyrimų lydimasis komponentas. Kyla klausimas – kiek saugu siekti teisingumo?

Siekiant suprasti poveikį visapusiškai – tiek iš nukentėjusiųjų, tiek iš pagalbą jiems teikiančių tarnybų ir teisėsaugos institucijų atstovų perspektyvos, atliktas sociologinis tyrimas. Interviu su nukentėjusiais asmenimis bei teisėsaugos ir pagalbą teikiančių organizacijų ekspertais metu buvo kalbėtasi apie tai, kas yra poveikis, kada jis pasireiškia ir kokios apsaugos priemonės prieinamos nukentėjusiesiems. Kaip parodė tyrimas, nusikalstamas poveikis daromas turint gana konkretų tikslą – maksimizuoti nukentėjusiųjų baimės ir priklausomybės nuo prekeivių žmonėmis jausmus, šiems siekiant išvengti galimai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Dažniausiai poveikis pasireiškia fizinio ir (ar) psichologinio smurto bei ekonominio pobūdžio priemonėmis. Akivaizdu, jog fizinio pobūdžio poveikį fiksuoti yra (sąlyginai) nesudėtinga – „mėlynė yra mėlynė“. Psichologinio poveikio apraiškos yra daug sunkiau pastebimos plika akimi. Jos apima pasikartojančius skambučius, SMS ar socialinių tinklų žinutes, gąsdinimus, bauginimus, grasinimus ar net persekiojimą. Ekonominis poveikis apima piniginių išmokų siūlymą, taip pat – pažadus padengti nukentėjusiems asmenims skirtas baudas dėl melagingų parodymų. Kai kuriais atvejais pasitvirtino ir tam tikra poveikio dinamika. Iš pradžių nusikaltėliai su nukentėjusiaisiais mėgina susitarti „gražiuoju“, vėliau pereinama prie bauginimo, grasinimų ir (ar) net fizinio smurto.

Galima klausti – kas yra suinteresuoti daryti poveikį? Vienareikšmiškai tvirtinti, jog tai – tie patys nusikaltimo organizatoriai, būtų netikslu. Poveikį daro ir įtariamųjų draugai, bendrininkai, artimieji, taip pat samdyti asmenys.

Lietuvoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų atstovai pabrėžia, kad poveikio apraiškas nukentėjusiesiems tenka stebėti dažnai. Net jei asmuo pats ir nedrįsta pasisakyti, apie buvusį kontaktą su nusikalstamu pasauliu išduoda kūno kalba, atsiradusios (atsinaujinusios) priklausomybės, pablogėjusi fizinė ir (ar) psichikos sveikata, baimės ir neužtikrintumo jausmai. Būdingas ir įvykių detalių keitimas mėginant prisiimti atsakomybę dėl išnaudojimo arba atsiribojimas teigiant, jog tarnybų pagalba – nebereikalinga. Svarbu pabrėžti, kad viena iš galimų poveikio pasekmių – nebe toks užtikrintas bendradarbiavimas su pagalbos ir teisėsaugos institucijomis.

Žinoma, kad dėl poveikio galima inicijuoti atskirą baudžiamąjį tyrimą. Vis dėlto tyrimas atskleidė, jog teisinio poveikio apibrėžimas neapima nemažos dalies poveikio priemonių, apie kurias šneka nukentėjusieji, pagalbos organizacijų atstovai ir dalis teisėsaugos pareigūnų. „Žmogus supranta, kad tai yra poveikis, bet bylai kaip įrodymui to gali neužtekti. Na, sakykim, pavyzdys, žmogus sako: man paskambino pažįstamas ar nepažįstamas ir pokalbio metu sakė, žinai, kas čia toks skambina? – Ne. – Turi tokių reikalų teisme, ane? <…> Kaip ten, turi reikalų? Tai, va, tai pagalvok dėl tų savo parodymų. Mhm, tai aš tau tada rytoj paskambinsiu… Ir, vat, tiesiog tokio pokalbio turinys. Žmogus, nukentėjusysis, suprato, kad tai tikrai yra dėl to. Jis tai suprato kaip grasinimą. Grasinimas joks neišsakytas, tiesiog – tu pagalvok <…>“. Cituojamo prokuroro žodžiuose atsiskleidžia pagrindinė poveikio užkardymo problematika – jo paties neapibrėžtumas. Skambučio tikslas gali būti aiškiai suprantamas tik jį inicijavusiai ir priėmusiai pusėms, tačiau sunkiai perskaitomas stebinčiajam iš šalies ar pakankamas baudžiamajam tyrimui inicijuoti.

Atliktas tyrimas leidžia kalbėti ir apie nusikaltimo aukų apsaugos nuo poveikio strategijos šalyje trūkumą. Ne paslaptis, kad šalyje galioja Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas, kurio pagrindinis tikslas – saugoti proceso dalyvius, kuriems kyla didelė rizika patirti poveikį. Kalbintų teisėsaugos ekspertų nuomone, vadinamoji liudytojų apsaugos programa prekybos žmonėmis atvejais yra neveiksni, nes numato ypač griežtas apsaugos priemones (tokias kaip asmens gyvenamosios, darbo ar mokymosi vietos, jo anketos bei biografijos duomenų pakeitimą ir kt.), kurios pritaikomos išimtiniais ir ypač specifiniais atvejais. Todėl kol kas apsaugos priemonės daugelio nuo poveikio prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų atvejais išlieka fragmentiškos, grįstos motyvuotų teisėsaugos pareigūnų asmenine iniciatyva ir darbu.

Šiandien teisėsaugos darbe su socialiai pažeidžiamomis bendruomenėmis vis dar pasigendama empatiško racionalumo ir profesinio jautrumo. Ne išimtis ir darbas su prekybą žmonėmis patyrusiais asmenimis. Greitai kintantis nusikaltimo aukų (ne) noras bendradarbiauti ar painiojimasis įvykių detalėse įvertinamas kaip „prasta aukų reputacija“, o ne trauminės gyvenimo patirties išdava. Jai įveikti neabejotinai prireiks daug laiko, tačiau verta būti kantriems. Kad pranešus teisėsaugai apie padarytą nusikaltimą policijos pareigūnai elgiasi blogiau su neturtingais nukentėjusiais žmonėmis, tebegalvoja 1 iš 2 mūsų šalies gyventojų (50,3 proc.). Kad elgiamasi vienodai ir su turtingais, ir su neturtingais, mano truputį daugiau nei ketvirtadalis asmenų (28,2 proc.). Galiausiai, labai noriai / noriai duoti parodymus teisme prieš kaltinamąjį sutiktų beveik pusė (47,2 proc.), o visiškai nenoriai / nelabai noriai – panaši dalis (42,6 proc.) respondentų. Ši statistika, turint omenyje socialinės atskirties ir modernios vergovės sąsajas, yra iškalbinga. Tikriausiai galima sakyti, kad tik tada, kai visuomenėje atsiras pasitikėjimas teisėsaugos institucijomis, o jų darbas nebus asocijuojamas su „baudimu“ (tuo nusikaltėliai vis dar baugina prekybos žmonėmis aukas), galėsime tikėtis atskirties tarp nusikaltimų aukų ir teisėsaugos sumažėjimo.

Visa tyrimo ataskaita „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ prieinama Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro interneto svetainėje (http://anti-trafficking.lt/wp-content/uploads/2020/04/KOPZI-intern.pdf).

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Straipsnio autorė dr. Dovilė Murauskienė yra Mykolo Romerio universiteto lektorė, advokatė