Po daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose trukusių patyčių ir prievartavimų prabilęs buvęs nuteistasis Jonas, kurio pragariška gyvenimo istorija pasakojama dokumentiniame filme „Pravieniškių mafija“, sulaukė dar vieno smūgio – Kaišiadorių prokuratūra paskelbė, kad po pusantrų metų trukusio tyrimo nutraukia ikiteisminį tyrimą Joną galimai nuskriaudusiems kaliniams.
Šį tyrimą atliko Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai – tie, kurie ir turėjo užtikrinti, kad nė vienas bausmę įkalinimo įstaigoje atliekantis nuteistasis nepatirtų jokios prievartos.
Neįtikėtina, bet ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai net nevertino, ar kalinių prižiūrėtojai tinkamai atliko savo pareigas, tačiau nutarime nutraukti tyrimą pažymėjo, jog apie patirtą seksualinę prievartą prabilęs buvęs nuteistasis Jonas esą yra kone pats kaltas, kad ilgą laiką tylėjo ir užkirto galimybę išaiškinti prieš jį įvykdytus nusikaltimus. O apie tai, kad jis dar atlikdamas bausmę daugybę kartų skundėsi įkalinimo įstaigos darbuotojams, prokuratūros nutarime net neužsimenama. Juk neatsitiktinai ikiteisminį tyrimą atlikę Pravieniškių pareigūnai net nesiaiškino, ar dėl to, kas daugybę metų vyko pataisos namuose, atsakomybės neturėtų prisiimti čia dirbę ir tebedirbantys darbuotojai.
Maža to, prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, jog jo metu esą net nebuvo nustatyta, kad nukentėjusiuoju pripažintam Jonui būtų padaryti kokie nors sužalojimai, nors toje pačioje baudžiamosios bylos medžiagoje teigiama priešingai – ligos istorijoje yra juodu ant balto parašyta, kad Jonas ne kartą skundėsi patyręs seksualinę prievartą, o gydytojas net ir paliudijo, jog tokių kalinių kaip Jonas Pravieniškėse – tiek daug, kad net sunku visus juos prisiminti.
Tačiau tai – ne įrodymas, nes galimi prievartautojai kaltės nepripažino.
Jau daugiau kaip metus Joną globojančio ir teisinę pagalbą teikiančkio Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė neslėpė, kad prokuratūros sprendimas yra „absoliuti teisinės sistemos gėda ir nesėkmė“.
„Mūsų manymu, tyrimo, kuriame smulkiai užfiksuotas devynerius metus trukęs nuteistojo prievartavimas, nesurinkus pakankamai įrodymų, nutraukimas – yra absoliuti teisinės sistemos gėda ir nesėkmė, – sakė K. Mišinienė. – Teisininkai, pasirašydami tokį dokumentą, išstato mūsų šalį į gėdos alėją – argi ne farsas yra pasiremti galimų prievartautojų „nieko ten nebuvo“, o gydytojo fiksuotus sužalojimus, blogėjančią psichinę būklę, diagnozuotą potrauminio sutrikimo sindromą atmesti kaip nereikšmingus? Beje, tam pačiam medikui tvirtinant, jog jis visko ir nepamena, nes kalinių su panašiomis problemomis buvę labai daug.“
Lojalumas saviems yra aukščiausias įstatymas
KOPŽI vadovė įsitikinusi, kad ikiteisminio tyrimo baigties buvo galima tikėtis kitokios, jeigu jį būtų atlikę su kalėjimų sistema nesusijusi teisėsaugos institucija – juk ir garsioji „Pravieniškių mafija“ paaiškėjo, kai į pataisos namus atvyko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai ir sulaikė ne tik čia karaliavusius Kauno nusikalstamų grupuočių šulus, bet ir ilgametį Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūną, galimai veikusį kartu su nusikaltėliais. Šį pareigūną puikiai prisimena ir Jonas, taip ir nesulaukęs pagalbos.
„Kyla klausimas – ar įmanoma tokį baisų nusikaltimą ir jo dangstymą tirti tos pačios įstaigos pareigūnams? – klausė K. Mišinienė. – Įstaigoje, kurioje lojalumas saviems yra aukščiausias įstatymas? Kaip patyčia skamba prokurorės pasvarstymas, jog nukentėjusysis, būdamas „žemiausio luomo atstovas“, kažkodėl nesiskundė, o kreipėsi su pareiškimu tik išėjęs į laisvę. „Mane prievartaudavo visur – sandėliuke, po laiptais, dušuose, tualete“, – teigė buvęs kalinys, šiuo metu gyvenantis su labai sunkiomis patirtos prievartos pasekmėmis. „Bet mes nemokame to ištirti“, – turėtų prisipažinti prokurorės iš Kaišiadorių.“
Prokurorės Inos Zabielienės priimtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą KOPŽI ketina apskųsti aukštesniajam prokurorui, o paskui – jeigu reikės, ir teismui.
Žinojo, bet nieko nedarė
Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinio prievartavimo policijoje buvo pradėtas dar 2019 m. vasarį, kai KOPŽI darbuotojų paragintas buvęs nuteistasis Jonas nutarė nebetylėti. Kadangi nusikaltimai buvo padaryti įkalinimo įstaigoje, policija medžiagą persiuntė į Kaišiadorių prokuratūrą – tą pačią, kurios prokurorai daugybę metų net nepastebėdavo, kokį pragarą pataisos namuose patiria su nusikalstamomis grupuotėmis nesusiję ir pirmą kartą už grotų patekę kaliniai. Tiems patiems Kaišiadorių prokurorams, kurie net neprieštaraudavo, jog nusikaltimus zonoje darančius, tačiau dokumentuose labai pavyzdingus „Pravieniškių mafijos“ šulus teisėjai anksčiau laiko išleistų į laisvę.
Šio ikiteisminio tyrimo metu buvęs nuteistasis Jonas pasakojo tai, ką Pravieniškių pareigūnai žinojo daugybę metų – vos patekęs į pataisos namus jis taip pat sulaukė reikalavimo susimokėti už gyvenimą, nes kitaip buvo grasinama pažeminti iki žemiausios nuteistųjų kastos.
Kadangi Jonas pinigų neturėjo, kaliniai prieš jį naudojo ne tik fizinį smurtą, bet ir seksualinę prievartą. Ir tai tęsėsi daugiau kaip 9 metus – visą tą laiką, kai nuteistasis atliko jam teismo skirtą bausmę.
Per apklausą Jonas nurodė tris asmenis, kurie jį prievartaudavo ir grasindavo, jog jį suluošins ir padarys neįgaliuoju, jeigu šis tik kam nors pasiskųs. Taip pat nurodė ir pareigūnus, kurie tai žinojo ir kurių pagalbos ne kartą prašė, o kai šie nesureagavo, net į Kalėjimų departamentą laišką parašė, maldaudamas perkelti kalėti į kitą įkalinimo vietą – net sutiko kalėti pačiomis griežčiausiomis kalėjimo sąlygomis. Tačiau departamento vadovybė nurodė, kad toks prašymas gali būti tenkinamas tik „išimtiniais atvejais“, o šis atvejis tikrai ne toks, ir Jonui vėl pasiūlė kreiptis į tuos pačius jo saugumo užtikrinti negalinčius ir nieko nematančius Pravieniškių pareigūnus.
Nematė, bet žino, kad neskriaudė
Ikiteisminio tyrimo metu Pravieniškių tyrėjai apklausė nuteistuosius, kurie tuo metu kalėjo su Jonu, taip pat pareigūnus, kurie buvo atsakingi už kalinių priežiūrą, tačiau nė vienas nepatvirtino, jog būtų žinojęs, kad nukentėjusiuoju pripažintas Jonas būtų buvęs seksualiai išnaudojamas. O kai kurie jų net savo apklausos protokoluose primygtinai pabrėždavo, kad Jono niekas neskriaudė, nors taip pat nurodydavo, jog nieko apie tai, KAD šis patyrė prievartą, nežinojo.
Kad seksualiai prievartavo ir tyčiojosi iš nuteistojo, neprisipažino ir įtariamaisiais patraukti trys vyrai. Tiesa, vienas jų prisiminė, kad kartą Jonas jam buvo pasiskundęs, jog yra prievartaujamas kito nuteistojo (vieno iš trijų įtariamųjų).
„Manau, kad jis tai man pasakojo tikėdamasis, jog jam padėsiu ir kartu nueisiu pas pareigūnus, bet aš juo nepatikėjau – juk tas kalinys kalėjo „bachūrų“ būryje ir ten tokie dalykai kaip vyro santykiavimas su vyru yra neįmanomi“, – sakė tuo metu įtariamuoju patrauktas vyras.
Šis įtariamasis kategoriškai neigė, jog kalinį ne tik prievartavo, bet ir jam į išeinamąją angą sugrūdo medvaržčius – esą tai šis padarė pats, nes norėjo, jog iš Pravieniškių būtų pervežtas į Lukiškes.
Kitas įtariamasis irgi kategoriškai kratėsi įtarimų, tuo metu jo sesuo, sužinojusi apie broliui mestus kaltinimus, ėmė Jonui rašyti žinutes ir prašė atleisti, net finansinę paramą pasiūlė, bet už tai prašė pasirašyti susitaikymo protokolą. Bet jo taip ir nepasirašė – brolis įtikino, jog jis yra nekaltas.
Trečias įtariamasis Pravieniškių pataisos namuose buvo įkalintas dėl prieš mažametį panaudotos seksualinės prievartos. Vienai politinei partijai priklausęs vyras aiškino, kad išvis nieko negali pasakyti, nes su nukentėjusiuoju pataisos namuose beveik nebendravo.
Gydytojas: tokių atvejų buvo labai daug
Bet kad Jono teiginiai apie patirtą prievartą yra ne iš piršto laužti, vis dėlto kai kurie nuteistieji patvirtino – esą pataisos namuose sklido kalbos, kad kalinys yra prievartaujamas.
Tuo metu buvusio kalinio ligos istoriją apžiūrėję pareigūnai surado įrašų, kurie patvirtina, kad įvykių Pravieniškėse išties būta. „Skriaudžiamas kitų kalinių, buvo prievartaujamas sekmadienį, nenori daug pasakoti, nes bijo pasekmių“, – viename ligos įraše nurodė tuo metu Pravieniškėse dirbęs gydytojas Benjaminas Saveras.
Kitame šio gydytojo įraše taip pat užsimenama apie baisius įvykius: „Kasdien vis naujų kankinimų prisigalvoja būrio nariai – prišlapina į patalynę, muša, mėgina išprievartauti. Bijo būti būryje, nes 1-2 val. nakties varo į tualetą, kur prievartauja. Pastoviai iš jo tyčiojasi, neleidžia net pavalgyti.“
Gydytojas taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo būklė yra bloga – kalbėdamas jis dreba, yra apimtas gilios depresijos ir net bijo paaiškinti, kas nutiko.
Per apklausą B. Saveras atskleidė dar baisesnę realybę – nors ir prisipažino, kad pamena Joną, tačiau jo nusiskundimus pasiūlė perskaityti ligos istorijoje. O ši, kaip paaiškėjo, net nėra sunumeruota – jeigu nori, gali išimti bet kurį puslapį ir niekas nepastebės.
„Man sunku papasakoti, nes praėjo daug laiko, įvairių atvejų yra daug, nuteistųjų su panašiomis problemomis taip pat yra labai daug“, – sakė B. Saveras.
Jis taip pat pridūrė, kad informacijos, kurią jam pasako nuteistasis, be raštiško nuteistojo sutikimo negali atskleisti, nebent gauna oficialų teisėsaugos institucijų raštą.
Kuo tapome, kad pateisiname prievartautojus?
2016 m. lapkritį į laisvę išėjęs Jonas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų, kurie konstatavo, kad gyvenimas pataisos namuose jį labai paveikė, o „dėl subjektyviai suvokiamos grėsmės savo sveikatai bei gyvybei jis pasirinko poziciją šiems veiksmams nesipriešinti“.
„Naudotas seksualinis smurtas paveikė nukentėjusio sveikatą“, – nurodė ekspertai.
Dėl patirto potrauminio streso Jonui iki šiol reikalinga medikų pagalba.
Ikiteisminį tyrimą nutraukusi Kaišiadorių prokurorė savo nutarime pabrėžė, kad esą nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog nukentėjusysis įkalinimo įstaigoje būtų prievartautas, apie tai esą nieko nežinojo ir pataisos namų administracija, o pats nukentėjusysis į teisėsaugą kreipėsi pavėluotai, taip užkirsdamas kelią bet kokių įrodymų gavimui.
Be to, prokurorės teigimu, nukentėjusiojo, liudytojų ir įrodymų parodymai nesutampa, o visos kilusios abejonės turi būti traktuojamos įtariamųjų naudai.
„Baudžiamajame kodekse numatytos sankcijos ir atsakomybė kaltiems asmenims gali būti taikoma tik tuomet, kai surenkami duomenys, kuriais gali būti įrodoma, jog nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta ir kad tą veiką padarė baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo“, – pabrėžiama prokuratūros nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl seksualinio prievartavimo.
Prokurorė I. Zabielienė taip pat pabrėžė, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo išnaudotos visos procesinės galimybės įrodymams surinkti.
„Kokiomis taisyklėmis, kokia „subkultūra“, galima pateisinti žmogaus seksualinį prievartavimą? – nesutikdama su prokuratūros nutarimu klausė K. Mišinienė. – Panašu, kad tvaikas iš mūsų apgailėtinų įkalinimo įstaigų veržiasi ir už storų sienų, apipainioja ir mūsų protus, jei galime ramiai reaguoti į tokius kaip Jono atvejus, samprotauti, jog „ten jų reikalai, jų taisyklės“. Vienareikšmiškai manome, jog asmenys, ilgus metus kankinę šį vyrą, turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, o įkalinimo įstaigų vadovai netoleruoti tokių kraštutinių žmogaus žeminimo formų. Ar atimti laisvę reiškia atimti orumą? Kas nusprendė, jog nuteistieji gali būti kankinami? Laisvės atėmimo organizatoriai turi mandatą iš valstybės, iš visuomenės proporcingai bausti nusikaltusius asmenis, o ne puoselėti prievartos, priklausomybių, nužmoginimo tradicijas.“
Pasak K. Mišinienės, nusikaltimo aukoms labai sunku prabilti apie patirtą prievartą, nes jie sulaukia ne tik priešiškumo, bet ir fizinių bausmių – taip buvo ir su Jonu, kai šis tik viešai prabilo apie pragarą Pravieniškėse, o pareigūnai net nenorėjo šio atvejo tirti ir liepė jam pačiam susirasti skriaudikus. Bet net tada, kai skriaudikus surado ir apkaltino dėl smurto, po pusės metų paaiškėjo, jog šie – nekalti, nes iš tikrųjų smurtavo kiti asmenys. O kas jie tokie, taip ir nesugebėjo nustatyti.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Dainius Sinkevičius
Penkerius metus Anglijoje dingusiu laikyto ir policijos miškuose rasto lietuvio istorija patraukė tiek užsienio, tiek Lietuvos žiniasklaidos dėmesį. Manoma, kad vyras slapstėsi dėl patirto išnaudojimo. Specialistai sako, kad panašioje padėtyje atsidūrusių tautiečių yra ne vienas, paprasčiausiai apie juos nesužinome.
Į šią žinią reagavo ir rašytojas Marius Ivaškevičius. „Pirma reakcija perskaičius, aišku, noras kažką ironizuoti apie lietuvių partizanavimo geną ir panašiai. Bet įsigilinus, įjungus empatiją – į kokią psichologinę duobę buvo įstumtas žmogus, jei pasirinko tokį gyvenimą?
Ką jis ten valgė, kuo rengėsi, kaip ištverdavo žiemą? Ir kodėl nesikreipė į Lietuvos ambasadą, į Lietuvą?“ – savo paskyroje feisbuke klausimus kėlė rašytojas.
Jis svarstė, kad į nelaimę patekęs žmogus veikiausiai nesitikėjo sulaukti pagalbos iš savo šalies. „Gal ir būtų gavęs, bet tiesiog sąmonėje nėra to pagalbos telefono: SOS, Tėvyne, aš čia papuoliau į bėdą. Nebuvo jo ir nė pas vieną mano Londone kalbintų žmonių, vėliau tapusių „Išvarymo“ herojais.
Ne, mes visi įpratę kovoti vieni iki paskutinio atokvėpio, nes už mūsų niekas nestovi – jokia Tėvynė su savo pagalbos mechanizmais. Išvarei – ir pats kaltas. Gal jau laikas stabdyti tą išvarymą?
Spektaklis Lietuvoje nuolat surenka pilną „Siemens“ areną, bet realybė nuo to nesikeičia. Vos tik kas naujas išvaro, mes tuoj pat jį pamirštam“, – rašė M. Ivaškevičius.
Kalbinti specialistai atkreipia dėmesį, kad daug šios istorijos aplinkybių dar nėra žinomos, tačiau primena opią modernios vergovės problemą ir skatina susimąstyti apie jos mastą.
„Iš žmogiškosios pusės, atrodo, sunku patikėti, kad tai vyksta 21 amžiuje, kita vertus, kai dirbi šitoje srityje, tai nėra tokia didžiulė naujiena. Aš manau, kad tai tikrai nėra pavienis atvejis, tiesiog mes apie juos nežinome“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos socialinių tyrimo centro ir VšĮ „Divesity Development Group“ tyrėja Giedrė Blažytė.
Jos teigimu, ši istorija rodo, kad žmogus veikiausiai neturėjo pasirinkimo ir nežinojo, kaip kitaip galėtų išspręsti situaciją, kurioje atsidūrė.
„Neaišku, kokie metodai prieš jį buvo naudojami, kokios aplinkybės buvo prieš išėjimą į mišką. Gali būti, kad prieš jį naudojo ir psichologinį, ir fizinį smurtą. Manau, taip pasielgti žmogų paskatino didžiulė baimė, nesuvokimas ir negebėjimas išeiti iš tos situacijos.
Ko gero, jis buvo visiškai vienas, neturėjo jokio pažįstamų rato, galbūt nebuvo ir pagalbos šaltinių, o jeigu ir kalbos nemokėjo, tai iš tiesų tuo metu išėjimas į miškus ir gyvenimas atsiskyrus galėjo atrodyti kaip vienintelis kelias“, – komentuoja prekybos žmonėmis problematiką bei migracijos procesus analizuojanti G. Blažytė.
Tyrėja pabrėžia, kad prekiautojai žmonėmis, siekdami išlaikyti auką, pasitelkia įvairius metodus – pradedant dokumentų, mobiliojo telefono, pinigų paėmimu, baigiant grasinimais susidoroti su juo pačiu ar šeimos nariais.
Ji išskiria ir pažeidžiamiausią grupę – žemesnio išsilavinimo, neturinčius asmeninių ryšių žmones. Anot pašnekovės, dažnai į išnaudotojų pinkles pakliūva ir vaikai iš globos namų, mat jie neturi artimo socialinio rato, galinčio padėti.
„Tokiais žmonėmis lengviausia manipuliuoti, pritraukti pažadant darbo galimybes, didelius pinigus ar svajonių gyvenimą svetur. Kalbant apie dažniausias lietuvių išnaudojimo formas, tai išnaudojimas darbo tikslais, nusikalstamai veikai, nepilnamečiai – elgetavimui.
Prekybos žmonėmis problema yra opi ir be galo latentinė, mes daug ko nematome ir sužinome tik paaiškėjus tokiems kaip mūsų aptariamas atvejis“, – sako pašnekovė.
Kristina Mišinienė / BNS nuotr.
G. Blažytei antrina Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Ji pabrėžia, kad Anglijoje po 5 metų rasto lietuvio istorija primena apie ne vienus metus egzistuojančią opią problemą, ir atkreipia dėmesį, kas dažniausiai tampa išnaudotojų taikiniais.
„Ši situacija ir stebina, ir, deja, tarsi patvirtina, ką mes dešimtmečiais bandome pasakyti plačiajai visuomenei ir atsakingoms institucijoms.
Prekeiviai žmonėmis, ieškantys galimybių užverbuoti pigią darbo jėgą, tokią paklausią Vakarų Europoje, neieško aukų tarp asmenų, mokančių apsiginti, išmanančių savo teises. Kam nusikaltėliams toks vargas?
Moterys ir vyrai, nemokantys užsienio kalbos, skolingi visam svietui ir vis dar klimpstantys į skolas, turintys sveikatos problemų, kalėję ar bėgantys nuo teisėsaugos, patyrę ilgalaikį smurtą, išnaudojimą gimtojoje šalyje, – štai žmonės, kurie jaučiasi bejėgiai duoti atkirtį šiuolaikiniams vergvaldžiams, pjudantiems juos šunimis, rakinantiems nakčiai prie radiatorių, atėmusiems asmens dokumentus“, – kalba K. Mišinienė.
J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Jos teigimu, tokie žmonės neatitinka „nepriekaištingos reputacijos aukos“ paveikslo, todėl ir jų parodymais teisėsauga neretai nepatiki. „Tą puikiai žino išnaudojimą organizuojantys įvairaus plauko veikėjai“, – pabrėžia KOPŽI vadovė.
Dažnai lietuviai išnaudoja lietuvius
Anot G. Blažytės, didžiausia rizika pakliūti į prekybos žmonėmis pinkles yra tose šalyse, kur gausios emigrantų bendruomenės. Ji akcentuoja, kad žvelgiant į oficialią statistiką tendencijos išlieka panašios – tarp prekybos žmonėmis atvejų iš užsienio valstybių minimos Didžioji Britanija, Airija, Vokietija, Nyderlandai, Švedija, Prancūzija, JAV bei Ispanija.
„Ten (kur gausi emigrantų bendruomenė – LRT) yra socialinių ryšių, paprasčiau įdarbinti žmogų. Dažnesni atvejai – kalbu apie oficialią statistiką, – kai lietuviai išnaudoja lietuvius.
Pavyzdžiui, 2019 m. ikiteisminiuose tyrimuose dėl prekybos žmonėmis ir išnaudojimo priverstiniam darbui ar paslaugoms bei naudojimosi asmens priverstiniu darbu ar paslaugomis įtarimai pareikšti 30 Lietuvos Respublikos ir 4 užsienio valstybių piliečiams. Panašios tendencijos buvo ir ankstesniais metais“, – dėsto pašnekovė.
Prekyba žmonėmis / Shutterstock nuotr.
Ji nurodo, kad tik nedidelė dalis aukų sutinka bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis – oficiali pradėtų ikiteisminių tyrimų statistika daug mažesnė nei nevyriausybinių organizacijų (NVO) pateikiami duomenys, kiek, kaip manoma, nukentėjusių žmonių sulaukė pagalbos.
„Pavyzdžiui, 2019 m. oficialiai identifikuoti 39 asmenys, nukentėję nuo prekybos žmonėmis, o NVO pagalba buvo teikiama 224 asmenims“, – aiškina G. Blažytė.
Nežino, kur kreiptis pagalbos
Pašnekovės nuomone, neretai prekybos žmonėmis aukos nežino, kur tiksliai kreiptis pagalbos. Tyrėja pataria dar iki išvykstant nuodugniai pasidomėti tam tikrais aspektais, susijusiais su darbu užsienyje.
„Yra ambasados, yra tiek užsienio, tiek Lietuvos nevyriausybinės organizacijos, kurios stengiasi padėti užsienyje į bėdą pakliuvusiems lietuviams.
Manau, svarbiausia – labai aiškiai skaityti darbo sutartį, kurioje turėtų būti surašyta, ką žmogus turės dirbti, kokiomis sąlygomis, kokį atlygį gaus.
Kitas dalykas – neatiduoti asmeninių dokumentų. Kai esi užsienio šalyje, dokumentą reikia turėti visada šalia. Taip pat svarbu informuoti bent jau artimiausių žmonių ratą, kur tu vyksti. Svarbu turėti tos šalies konsulų, ambasadų kontaktinius duomenis tuo atveju, jei kas nors atsitiktų“, – vardija G. Blažytė.
J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Ar pakankamai daroma, siekiant stabdyti moderniąją vergovę? KOPŽI vadovės nuomone, į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo nėra.
„Mums atrodo, kad darome daug, mes, teikiantys pagalbą nevyriausybininkai, dirbame be išeiginių, nuolat nerimaudami, kad jau ryt galime nelaimėti kokio konkurso, nerasti finansavimo. Tačiau išnaudojamų žmonių neviltis rodo, kad jie nesijaučia saugūs, jie sunkiai mumis pasitiki, neretas net nežino, kur galėtų kreiptis“, – komentuoja K. Mišinienė.
LRT.lt primena, kad pirmadienį pasklido žinia, kad Anglijos policija surado penkerius metus nužudytu laikytą lietuvį. Policijos teigimu, po tiek metų ūkio darbininkas buvo rastas miškingoje vietovėje, kur, kaip manoma, slėpėsi nuo išnaudojimo. Skelbiama, kad lietuvis šiuo metu yra saugus, bendradarbiauja su policija. Dėl galimo vyriškio išnaudojimo pradėtas tyrimas.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Ugnė Jonaitytė, Karolina Marcinkevičiūtė
Publikuota: 2020m. liepos 26d., https://www.lrt.lt/lituanica/aktualijos/751/1204019/5-metus-anglijos-miske-gyvenusio-lietuvio-istorija-primine-apie-modernia-vergove-kaip-emigrantai-pakliuva-i-isnaudotoju-pinkles
Iš nedidelio Tadžikistano kaimo kilęs dviejų vaikų tėvas Mullomaqsudas Homidovas kelis metus įmonėje „Hegelmann Transporte“ dirbo vilkiko vairuotoju. Vyras pasakojo, kad prieš pat karantino paskelbimą buvo atleistas, o dėl to prarado net tik leidimą gyventi Lietuvoje, bet ir gyvenamąją vietą.
„Jau keturis mėnesius gyvenu automobilyje“, – „Delfi“ sakė jis. Palyginus tai, kaip M. Homidovas atrodo dabar, su tuo, kaip jis atrodė darant paso nuotrauką, susidaro įspūdis, jog vyras neteko apie 20 kilogramų svorio.
Buvusio „Hegelmann Transporte“ darbuotojo situacija kebli ir dėl to, kad artimiausia Tadžikistano ambasada yra Minske, Baltarusijoje.
„Realiai jis dabar yra nelegalas“, – sakė M. Homidovui padėti bandantis Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas Audrius Cuzanauskas.
Savo ruožtu „Hegelmann Transporte“ generalinis direktorius Tomas Jurgelevičius sakė, kad darbo santykiai su M. Homidovu nutrūko darbuotojo iniciatyva.
„Savaime suprantama, kad nutrūkus darbo santykiams, minimas asmuo prarado leidimą gyventi Lietuvoje. Tokia tvarka yra nustatyta įstatyme“, – „Delfi“ sakė jis.
Nesuprato, kad yra atleidžiamas
M. Homidovas su A. Cuzanausku susitiko liepos 22 dieną. Lietuvos profesinių sąjungų aljanso vadovas „Delfi“ po to sakė, kad dėl tadžiko dokumentų jau kreipėsi į Migracijos departamentą, o dėl apgyvendinimo ir maitinimo – į Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą.
Kaip pasakojo pats M. Homidovas, jį iš darbo „Hegelmann Transporte“ atleido kovo 6 dieną.
Apie gerai apmokamą darbą tadžikas sužinojo iš Uzbekistano sostinėje Taškente veikiančios darbuotojus samdančios įmonės. 2018 metais M. Homidovas atvyko į Lietuvą ir pradėjo kitose Europos šalyse vežti krovinius.
„Man žadėjo, kad pirmą mėnesį gausiu 900 eurų, antrą – 1,6 tūkst. eurų, o trečią – 2,2 tūkst. eurų“, – pasakojo jis.
Tačiau kaip matosi iš „Sodros“ pažymos apie asmens valstybinį socialinį draudimą, M. Homidovo draudžiamosios pajamos svyruodavo. Apie pusę jo „į rankas“ gaunamų pajamų sudarydavo dienpinigiai.
„Kovą nesumokėjo atlyginimo, tik avansą numetė. Sakė, kad išsiaiškinsim, kai grįši į Lietuvą, o tada pasakė, kad aš skolingas. Už ką – neaišku“, – sakė jis.
M. Homidovas taip pat tvirtino, kad nežino, kodėl buvo atleistas. „Kodėl atleido – nepaaiškino. Davė popierių ir viskas“, – sakė jis.
Buvusio „Hegelmann Transporte“ darbuotojo „Sodros“ pažymoje nurodoma, kad jo darbo santykiai nutrūko balandžio 6 dieną pagal Darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, t. y. „Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių“.
„Neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui, gali būti nutraukta darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų“, – rašoma kodekse.
Nuo kovo 1 iki kovo 31 dienos M. Homidovas gavo 240,24 euro pajamų „popieriuje“, o nuo balandžio 1 iki balandžio 6 dienos – dar 42,31 euro, rodo „Sodros“ duomenys.
M. Homidovas tvirtino, kad nesuprato, jog jo darbo santykiai nutraukiami tokiu būdu. Tadžikas nemoka lietuviškai.
„Keista, kad nėra įpareigojimo versti finansinių dokumentų į jiems suprantamą kalbą. Tai jau yra nusikaltimas, nors Darbo kodekse nėra imperatyvios normos tai daryti“, – pastebėjo A. Cuzanauskas.
Savo ruožtu „Hegelmann Transporte“ vadovas T. Jurgelevičius „Delfi“ sakė, kad dokumentai įmonėje darbuotojams yra pateikiami jiems suprantama kalba.
„Jūsų minimas asmuo įmonėje dirbo apie metus – visą laiką su šiuo darbuotoju buvo komunikuojama rusų kalba“, – sakė jis.
T. Jurgelevičius dar pridūrė, jog darbo užmokestis „Hegelmann Transporte“ apskaičiuojamas ir išmokamas taip pat įstatymų nustatyta tvarka.
Neturi, kur gyventi
Iki kovo 6 dienos M. Homidovas gyveno įmonės viešbutyje, kartu su kitais vairuotojais, kambaryje po 8 žmones.
„Mane atleido. Grįžau į viešbutį, o ten moteris pasakė, kad nebegaliu ten gyventi. Susirink daiktus ir važiuok kur nori“, – sakė jis.
Tadžikas dar papasakojo, kad paskutinėje kelionėje turėjo incidentą.
„Turėjau mokinį, 54 metų amžiaus. Jis jau negalės vairuoti. Jis vairuoti nemoka, aš visą laiką įtampoje.
Važiavau Italijoje, ten slidi danga. Leidausi, o priekyje buvo automobilis, jis stabdė, aš irgi norėjau stabdyti, bet mašina pravažiavo šonu ir šiek tiek susibraižė.
Paprašiau savo vadybininko koordinačių, kur turiu išsikrauti. O jis pradėjo rėkti, kad aš pats turiu viską žinoti. Suprantu… Jis 21 val. dirbęs, aš irgi tiek pat, o dar susinervinęs. Aš gi žmogus, ne gyvūnas, nereikia rėkti.
Paskambinau generaliniam direktoriui, papasakojau, kaip jis elgiasi. Kai grįžau į Lietuvą, manę išvarė pro duris“, – pasakojo M. Homidovas.
Buvęs „Hegelmann Transporte“ darbuotojas paaiškino, kad 21 val. per parą dirbo, nes važiavo dvigubu ekipažu. „Bet kitas vairuotojas nevairavo“, – sakė jis.
M. Homidovas dar paliudijo apie esą padirbinėjamus dokumentus.
„Teigiama, kad vairuotojai gyvena viešbučiuose, nors realiai to nėra. Policijai turi parodyti, kad šeštadienį ir sekmadienį gyvenai viešbutyje, nors realiai buvai automobilyje“, – sakė jis.
Tuo metu M. Jurgelevičius atsakė, kad „Hegelmann Transporte“ turi ne vieną poilsio bazę ilgajam vairuotojo poilsiui atlikti.
Gyvena nelegaliai
Gyvenamosios vietos netekęs M. Homidovas jau keturis mėnesius gyvena automobilyje „Opel Astra“.
„Draugai padeda, yra lietuvių, tadžikų, kurie padeda“, – sakė jis.
Tadžikas aiškino, kad grįžti atgal į Tadžikistaną negali, nes neturi kaip. „Lėktuvo, traukinio, autobuso nėra. Dabar karantinas“, – aiškino jis.
M. Homidovas dar sakė, kad Kaune buvo susiradęs kitą darbą, tačiau negalėjo jo pradėti, nes Lietuvoje yra nelegaliai.
Pašnekovas svarstė vykti iki Minske esančios ambasados, tačiau ir to dėl karantino apribojimų atsisakė.
„Mums nėra žinoma, kodėl asmuo liko Lietuvoje tokį ilgą laiką, pažeisdamas buvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje tvarką. Jei redakcijai yra žinoma jo buvimo vieta, ją reiktų nurodyti atsakingoms institucijoms, kadangi asmuo Lietuvoje yra nelegaliai“, – sakė M. Jurgelevičius.
„Hegelmann Transporte“ akcininkai yra Antonas ir Siegfriedas Hegelmannai.
Užsienio reikalų ministerijos pasiteiravus patarimo M. Homidovui, „Delfi“ sulaukė tokio atsakymo:
„Užsieniečių galimybė išvykti iš Lietuvos dėl koronaviruso pandemijos nėra varžoma, todėl dėl kelionės į Minską užsienietis turėtų kreiptis į Baltarusijos institucijas, reglamentuojančias atvykimo į šią šalį klausimus. Tačiau išvykdamas iš Lietuvos užsienietis turėtų atsižvelgti į Lietuvos taikomus užsieniečių atvykimo apribojimus bei įvertinti savo galimybes grįžti“.
Savo ruožtu Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė sakė, kad užsieniečiai turi galimybę, neišvykdami iš Lietuvos, pereiti dirbti pas kitą darbdavį, jeigu jie būna teisėtai Lietuvoje.
„Šiuo atveju matosi, kad Tadžikistano pilietis Lietuvoje yra neteisėtai, ir jau pakankamai ilgą laiką, ir jis iš anksto nesiėmė veiksmų prasitęsti savo teisėtą gyvenimą Lietuvoje. Jam būtina išvykti iš Lietuvos, kad nutrauktų savo neteisėtą buvimą Lietuvoje“, – sakė ji.
E. Gudzinskaitė dar teigė, jog Tadžikistano pilietis turėtų kreiptis į Migracijos departamentą, kuris priims sprendimą jį grąžinti į užsienio valstybę.
„Įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiaus grąžinimo klausimu, sprendime bus nustatytas nuo 7 iki 30 dienų terminas, per kurį užsienietis bus įpareigotas iš Lietuvos išvykti savo noru. Išvykęs savo noru iš Lietuvos, užsienietis, jeigu ras darbdavį Lietuvoje, galės vėl netrukdomas atvykti į Lietuvą dirbti“, – sakė ji.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Edgaras Savickas
Publikuota: 2020m. rugpjūčio 4d., https://www.delfi.lt/verslas/verslas/hegelmann-transporte-vairuotojo-istorija-netekes-darbo-tapo-benamiu-nelegalu.d?id=84894633