Bauginantys nusikalstamo pasaulio atstovų beldimai į duris, neaiškūs naktiniai telefono skambučiai ar fizinis smurtas ir realus žmonių persekiojimas – su tuo susiduria prekybos žmonėmis aukos. Taip portalui LRT.lt pasakoja sociologas, tyrimo „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ autorius Mažvydas Karalius.
Remiantis oficialiais Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, Lietuvoje vyrauja trys pagrindinės prekybos žmonėmis formos: prekyba žmonėmis nusikalstamoms veikoms daryti, pavyzdžiui, prekybai narkotikais, vagystėms, seksualiniam išnaudojimui ir priverstiniam darbui. Anot M. Karaliaus, nuo seksualinio išnaudojimo dažniau nukenčia moterys ir mergaitės, nuo darbinio – vyrai ir berniukai.
Vis dėlto reikėtų pabrėžti, kad toks skirstymas yra supaprastinantis – visos prekybos žmonėmis formos gali atsigręžti į bet kurį visuomenės narį nepriklausomai nei nuo lyties, nei nuo socialinės padėties, išskiria sociologas. Jo teigimu, rastume ne vieną atvejį, kai vyrai ar berniukai įtraukiami į seksualinį išnaudojimą, o vergiškomis sąlygomis priverstos dirbti moterys.
„Prekybos žmonėmis lauke negalioja taisyklės, čia nuolat ieškoma ne tokių rizikingų išnaudojimo schemų, dar neatrastų spragų įstatymuose“, – tvirtina M. Karalius.
Tyrimo autorius pabrėžia, kad ne visi išnaudojimo atvejai atsiduria teisėsaugos akiratyje, o ir pradėjus tyrimą nebūtinai reiškia, kad jis bus sėkmingai pabaigtas, todėl tikrieji modernioje vergovėje atsidūrusių žmonių mastai tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje yra didesni.
Aukas išnaudoja ir lietuviai
Pasak M. Karaliaus, Lietuva ilgą laiką buvo apibūdinama kaip aukų kilmės bei tranzito šalis, iš kurios aukos vežamos į kitas šalis, dažniausiai – Vakarų arba Šiaurės šalis, pavyzdžiui, Jungtinę Karalystę, Airiją, Vokietiją, Prancūziją, Švediją.
Tautiečiai būdavo ir tebėra verbuojami dirbti mažai apmokamų, socialinių, medicininių garantijų neteikiančių darbų žemės ūkio, statybų, paslaugų sektoriuose, masažo salonuose ar viešnamiuose. Tačiau dabar vis dažniau girdime, kad Lietuva tampa ir tikslo valstybe iš kitų šalių, dažniausiai ne ES, atvykusiems piliečiams, sako pašnekovas.
Pavyzdžiui, žiniasklaidą neseniai pasiekė žinia, kad Kauno stadioną stačiusiems Turkijos piliečiams ne tik buvo neišmokamas žadėtas atlyginimas, tačiau nežmoniškomis sąlygomis tekdavo dirbti po dvylika ar trylika valandų per dieną, o laisvadienį jie gaudavo vos kartą per tris savaites.
Kiek anksčiau buvo paviešintas dar vienas atvejis apie atrakcionų parke Šventojoje, kaip manoma, išnaudotus Čekijos ir Lenkijos piliečius, kuriems už darbą buvo mokami juokingi pinigai, vyrai būdavo mušami, bauginami, naktimis užrakinami, iš jų atimti asmens dokumentai. Pasigirsta ir istorijų apie Ukrainos, Baltarusijos pilietes, Lietuvoje įtrauktas į prostituciją, o visa tai kelia naujų iššūkių kovai su prekyba žmonėmis.
„Apie šio nusikaltimo mastų mažėjimą nedrįsčiau kalbėti, ypač turėdamas omenyje globalios migracijos procesus ir pasaulį krečiančią COVID-19 pandemiją“, – sako M. Karalius.
Verbuoja ir artimiausi – draugai, pažįstami
Nusikaltėliai aukas dažniausiai verbuoja žodžiu arba telefono skambučiu, kiek rečiau – internetu ir per skelbimus spaudoje. Svarbu suprasti, kad verbuotojai neatsiranda iš niekur – tai labai dažnai yra artimiausios aplinkos žmonės: iš to paties miesto ar miestelio kilę draugai ar pažįstami, šeimos nariai.
Esama ir vadinamųjų „loverboys“ – meilę prisiekinėjančių ir brangias dovanas perkančių apgavikų, kurių pagrindinis tikslas – suvilioti, įgauti moterų ir mergaičių pasitikėjimą ir įtraukti į išnaudojimą, dažniausiai, seksualinį, pasakoja M. Karalius.
Žinoma, sako sociologas, paprastai žadamas legalus darbas ir geras atlyginimas, daromas spaudimas važiuoti greitai, jei reikia, skolinami pinigai. Viskas tik tam, kad į spąstus įviliotas žmogus turėtų kuo mažiau laiko apgalvoti situaciją ir suprasti, kas vyksta. Tačiau tikrovė kitokia – nėra nei žadėto darbo, nei atlyginimo, o dažniausiai tik nuvykus pamatoma, kad žmogaus galimybės pabėgti ar kreiptis pagalbos yra smarkiai apribotos.
„Dažniausia priežastis, kodėl prekybos žmonėmis aukos priėmė nusikaltėlių pasiūlymus, – apgaulė ir pasinaudojimas aukų pažeidžiamumu“, – tvirtina M. Karalius.
Aukos bauginamos, prieš jas smurtaujama
Pasak tyrimo autoriaus, išnaudotojai būna suinteresuoti, kad jų „verslo“ schemos veiktų, o išnaudojami asmenys dirbtų, krautų pelną ir nereikštų jokių pretenzijų. Bet koks priešinimasis nusikaltėliams yra lydimas žiauraus fizinio smurto, bauginimo ir gąsdinimo. Aukoms nuolat kartojama, kad nusikaltėliai turi pažinčių teisėsaugoje, todėl net neverta kreiptis pagalbos, dažnai apeliuojama į neva į laisvą apsisprendimą – pats norėjai, pats važiavai, niekas nevertė, mes tau tik padėjome.
„Pavyzdžiui, kai kalbame apie prekybą žmonėmis nusikaltimams daryti, tokia schema veiksminga – žmogus žino, kad buvo verčiamas daryti nusikalstamas veikas, pavyzdžiui, apiplėšinėti parduotuves, todėl mano, kad yra ne išnaudojamasis, o nusikaltimo bendras.
Tiriant tokio pobūdžio bylas labai svarbu įrodyti nukentėjusiojo pažeidžiamumą – kaip asmuo buvo socioekonomiškai pažeidžiamas: galbūt skurdžiai gyveno, neturėjo darbo, prieš ją ar jį buvo smurtaujama šeimoje, žmogus turėjo psichikos sveikatos iššūkių. Priešingu atveju labai lengva asmenį apkaltinti“, – sako pašnekovas.
Vienas rimtesnių iššūkių kovoje su prekyba žmonėmis – nukentėjusiųjų ir liudytojų apsauga ikiteisminio tyrimo metu. Prekybos žmonėmis aukų interesus ginančių organizacijų teigimu, nepakankama nukentėjusiųjų apsauga viso ilgo baudžiamojo tyrimo metu yra viena priežasčių, kodėl vengiama kreiptis pagalbos ir ieškoti teisingumo. Pakankamai ilga ikiteisminio tyrimo trukmė taip pat yra iššūkis atsitiesti ir į vietos bendruomenę grįžti siekiančiam asmeniui, priduria M. Karalius.
Neaiškūs naktiniai skambučiai ir beldimas į duris
Sociologas ragina įsivaizduoti tokią situaciją: Didžiojoje Britanijoje į pašto dėžutes lankstinukų mėtyti išvežtas vyras grįžta namo, išdrįsta kreiptis pagalbos, o teisėsauga pradeda tyrimą. Po kiek laiko į vyro namų duris pasibeldžia jo išnaudotojai ir sako: „Turi reikalų su policija? Tai pagalvok, ką kalbi.“
„Tiek kartų iš nusikaltėlių girdėjęs, kokie silpni yra teisėsaugininkai ir kokie galingi prekybos žmonėmis organizatoriai, nukentėjęs žmogus šio apsilankymo paprastai neužmirš. Didelė tikimybė, kad kitą kartą į apklausą atvykęs nukentėjusysis pagalvos, kiek ir kaip pasakoti apie buvusį išnaudojimą, kiek kaltės atseikėti nusikaltėliams ir kiek prisiimti sau. Iš baimės apie namuose apsilankiusį nusikaltėlį gali ir apskritai nutylėti. (…)
Nukentėjusieji tokio spaudimo bijo, jaučiasi nesaugūs, o tai trukdo kokybiškai jų integracijai į visuomenę. Daliai žmonių grįžta arba atsiranda priklausomybių“, – kalba M. Karalius.
Tokio pobūdžio istorijų yra nemažai, sako sociologas. Vieni bauginami į duris besibeldžiančių nusikalstamo pasaulio atstovų, kiti – neaiškių naktinių telefoninių skambučių ar žinučių socialiniuose tinkluose. Pasak M. Karaliaus, pasitaiko ir fizinio smurto atvejų, realaus žmonių persekiojimo, o kartais nukentėjusiuosius už jų tylą bandoma papirkti.
Vis dėlto šalyje nėra efektyvios strategijos, kuri apsaugotų aukas nuo nusikalstamo poveikio ir būtų įgyvendinama visos valstybės mastu, apgailestauja tyrėjas. Jo teigimu, susiklosto sudėtinga situacija – teisėsaugos institucijos norėtų išaiškinti prekeivių tinklus ir nubausti nusikaltėlius, tačiau į nukentėjusiojo klausimą, ar saugu duoti parodymus, tvirtai atsakyti niekas negali.
Taikiniu tampa pažeidžiamiausi
Anot tyrimo autoriaus, paprastai verbuotojų taikiniu tampa žmonės, patyrę skurdą, nedarbą arba dirbę prastai apmokamą darbą, tie, kurie patyrę fizinę, psichologinę ar seksualinę prievartą šeimoje.
Aukos neretai taip pat stokoja kokybiškų, nesmurtinių socialinių ryšių, turi gyvenimo globos įstaigose patirties, o dalis nusikaltimo aukų turi psichikos sveikatos iššūkių ar intelekto sutrikimų, yra kilę iš kaimiškų vietovių. Kitaip sakant, tai žmonės, kuriais nusikaltėliai gali gana nesunkiai pasinaudoti, pasakoja M. Karalius.
„Išnaudojamos aukos gąsdinamos nesikreipti pagalbos, be to, jos nemoka užsienio kalbos, nežino, kas ir kaip galėtų padėti. Žmonės jaučiasi patys kalti (arba yra įtikinami) dėl to, kas nutiko, todėl susitaiko su situacija ir kenčia, nes žino, kad kitu atveju apskritai liks be nieko. Neretai išnaudojimą kęsti tenka ir dėl namuose likusių vaikų ar šeimos, kuriai reikia pagalbos“, – aiškina pašnekovas.
Sekso pirkėjas lieka vos matoma figūra
Nors kalbėti apie prekybą žmonėmis seksualiniam išnaudojimui sudėtinga, Lietuvoje galiojantis prostitucijos reguliavimas ir deklaratyvi kova su prekyba žmonėmis sunkiai dera, tvirtina M. Karalius. Lietuvoje administracinė atsakomybė numatyta tiek už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis, tiek už vertimąsi prostitucija. Tačiau 2015–2019 metais už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis buvo nubausti 104, o už vertimąsi prostitucija – 799 žmonės.
„Akivaizdu, kad prostitucijoje atsidūrusios moterys gauna neproporcingai daugiau baudų, o didelis pakartotinio baudžiamumo rodiklis parodo, kad administracinės baudos neatgraso nuo vertimosi prostitucija. Priešingai – baudas reikia susimokėti, todėl į sekso industriją klimpstama dar giliau“, – teigia tyrimo autorius.
Situaciją koreguoti nuspręsta dar 2014 metais, priėmus rezoliuciją, kurioje įsipareigota keisti Administracinių nusižengimų kodeksą ir panaikinti administracinę atsakomybę už vertimąsi prostitucija, paliekant baudžiamąją atsakomybę už prostitucijos paslaugų pirkimą.
Šių metų vasarį vėl kilo tokios diskusijos, tačiau Teisingumo ministerija ir Vyriausybė nepritarė keturių Seimo narių projektui, nes „būtų paneigta visuomenėje nusistovėjusių vertybių sistema, pagal kurią prostitucija iki šiol buvo traktuojama kaip veikla, kuri pažeidžia visuotinai priimtinas dorovės normas“, sako M. Karalius.
„Dabartinis reguliavimas baudžiant auką tik padidina jos šansus ateityje tapti prekeivių žmonėmis auka, nes vietoj socialinių programų, skirtų padėti išeiti iš prostitucijos, šiandien valstybė pasiūlo administracinę nuobaudą ir dar giliau įstumia į prostituciją.
Tiek ši įstatymų kalba, tiek prieš tai minėti skaičiai parodo, kad kaltinama auka, o sekso pirkėjas ir toliau lieka vos matoma figūra. (…) Dabartinis prostitucijos reguliavimas Lietuvoje yra labai neteisingas. Žvelgiant iš kovos su prekyba žmonėmis politikos taško, situaciją būtina keisti“, – pabrėžia M. Karalius.
Su tyrimu „Ar saugu siekti teisingumo? Poveikis nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis“ galima susipažinti čia.
Jei nukentėjote, norite informacijos arba pasitarti:
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS pagalbos numeris +370-679-61617 veikia visą parą. Arba el. paštu centras@anti-trafficking.lt
Dingusių žmonių šeimų paramos centras. Dėl nukentėjusių ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos; dėl informacijos apie dingusius asmenis: 8 652 98187; 8 5 248 3373; 8 800 261 61. Dėl dingusių vaikų ir informacijos apie juos: Tarptautinė karštoji linija 116000. Arba el. paštu centras1@missing.lt
Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“. Dėl nukentėjusiųjų ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis: 8 5 2611014; 8 699 90866 arba el. paštu pagalba@vilnius.caritas.lt
Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Dėl nukentėjusiųjų ar galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos: +370 46 350099; +370 607 81688 arba el. paštu: kmn@moteriai.lt ir pagalba@moteriai.lt. Dėl emocinės pagalbos telefonu Pagalbos moterims linija 8 800 66366.
Vyrų krizių centras. Dėl nukentėjusių ir galėjusių nukentėti nuo prekybos žmonėmis vyrų 8 662 26770; 8 616 08913 arba el. paštu info@vyrukrizes.lt.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Domantė Platukytė