Author: admin

Anna Schreiber yra diplomuota psichologė ir psichologijos srities psichoterapeutė, turinti savo kabinetą Karlsrūjės mieste. Ji padeda žmonėms visose gyvenimiškose situacijose, dirba kaip porų terapeutė ir teikia pagalbą moterims, anksčiau užsiėmusioms prostitucija.

Daugiau kaip prieš 35 metus jai teko ir savo kūnu patirti, ką reiškia dirbti prostitucijos srityje. Metusi šį darbą, ji nusprendė studijuoti psichologiją ir šiuo metu atlieka svarbų šviečiamojo pobūdžio darbą prostitucijos tema, rašoma Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro pranešime žiniasklaidai.

– Ponia Schreiber, kas pastūmėjo Jus užsiimti prostitucija?

– Tuomet, kai man buvo šiek tiek daugiau nei dvidešimt, būčiau Jums atsakiusi: „Man reikia pinigų, reikia laiko mano vaikui, noriu studijuoti. Tokiu būdu galėsiu greitai užsidirbti pakankamai pinigų ir dar turėsiu pakankamai laiko savo vaikui ir studijoms.“. O šiandien, praėjus daugiau kaip 35 metams, aš supratau: tuomet man reikėjo pinigų, nes turėjau pati savimi pasirūpinti, man niekas nepadėjo, ir viskas, ką buvau bandžiusi prieš tai, kad galėčiau išlaikyti savo vaiką ir išsilaikyti pati, man nesisekė.

Tačiau daug svarbiau paminėti faktą, kad buvo dar „viena istorija prieš tai“. Vaikystėje ir jaunystėje man teko patirti seksualines traumas. Todėl nesugebėjau nustatyti savų ribų. Aš jų apskritai nejutau. Nesugebėjau išmokti apsisaugoti. Tai padarė mane pažeidžiama. Prie to prisidėjo ir dar vienas dalykas: aš gyvenau tokioje santykių sistemoje, kurioje toks pinigų uždirbimo būdas buvo palaikomas. Šiuos tris aspektus aš jau dešimtis metų stebiu pas moteris, kurios buvo priverstos pasisemti prostitucijos patirties.

Pirma: finansinis aspektas, dažniausiai didelis pinigų stygius. Yra vis didėjanti moterų dalis, kurios priverstos užsiimti prostitucija, kad jų šeimos ir vaikai nemirtų iš bado. Tai yra humanitarinė ir politinė katastrofa!

Antra: visada yra tam tikra „istorija prieš tai“. Jos pagrindą sudaro nebūtinai išprievartavimo patirtis, tai gali būti ir emocinis apleistumas arba prieraišumo sutrikimai. Tokios „priešistorės“ dažnai šios moterys būna neįsisąmoninusios. Dažnai tokia patirtis būna pernelyg traumuojanti, kad moteris galėtų ją prisiminti.

Trečia: santykių sistema. Moterys gyvena tokioje santykių sistemoje, kurioje prostitucijos arba aktyviai reikalaujama, net iki tokio lygio, kad verčiama ja užsiimti prievarta arba ji bent jau yra palaikoma ir jai nėra užkertamas kelias, arba moterys negyvena apskritai jokioje santykių sistemoje, yra visų apleistos.

– Kas Jums tuomet būtų padėję? Kokios paramos būtumėte pageidavusi iš valstybės bei konsultacinių įstaigų, taip pat iš visuomenės?

– Geras klausimas. Aš ir pati ne kartą savęs to klausiau. Visų pirma, man būtų padėjusios pasiūlytos alternatyvos, ilgalaikėms perspektyvoms užtikrinančios mano finansinę padėtį. Be to, man reikėjo žmonių mano aplinkoje, kurie būtų pamatę mano kančias ir pasakę man tiesiogiai: „Ką tu čia darai? Juk tai, kas su tavimi vyksta, yra siaubinga! Mes tau padėsime išlipti! Man būtų padėję žmonės, kurie būtų matę, kas iš tikrųjų slypi mano kaip prostitutės darbo užkulisiuose.

Žmonės, kurie nebūtų leidęsi apakinami menamo „savanoriškumo“ fasado. Ne tie žmonės, kurie vaidina, kad jiems prostitucija „savaime suprantamas dalykas“, ir ne tie, kurie patys užsiima prostitucija, smerkia arba atstumia kitus. Bet žmonės, kurie būtų atpažinę mano kančias ir norėję jas sumažinti.

Norint padėti moterims mesti šį darbą, mes turime pateikti konkrečias alternatyvas, kurias siūlo konsultacinės įstaigos: saugų būstą, finansinę paramą, ilgalaikę paramą ieškant užtikrinto darbo, apsaugą aukoms. Konsultacinėms įstaigoms reikalingi saugumą užtikrinantys dalykai bei finansiniai ištekliai.

– Kaip Jums pavyko išlipti iš prostitucijos liūno?

– Mane išgelbėjo meilė. Visų pirma meilė mano dukrai, kuriai tuomet buvo treji: aš vieną dieną pagalvojau, kaip būtų siaubinga, jei ši mergaitė, kuri yra mylima labiau už viską, ateityje pradėtų užsiimti tuo, kuo užsiimu aš. Tuo metu aš susivokiau, kad, tai, kas vyksta, yra blogai ir kad privalau padėti tašką.

Tada susipažinau su vienu vyru, su kuriuo patyriau, ką reiškia, kai į tave yra žiūrima kaip į žmogų, o ne kaip į marionetę, atliekančią kažkokias funkcijas. Jam buvau svarbi aš, o ne mano kūnas. Su juo aš patyriau, kad mano seksualumas yra ne kažkokių funkcijų vykdymas, o gili tarpusavio meilės išraiška. Nuo to momento aš tvirtai apsisprendžiau: daugiau niekada nebus sekso už pinigus! Kad ir kas nutiktų. Daugiau to būti nebegali ir nebebus!

– Šiuo metu Jūs dirbate terapeute ir pas jus ateina tiek moterys, kurios užsiima prostitucija, tiek prostitučių klientai. Ar jums Jūsų pačios prostitucijos veikloje sukaupta patirtis padeda būti geresne terapeute?

– Mano sukaupta patirtis padeda man suprasti moteris „iš vidaus“. Mano pačios patirtis mane išmokė, kad pasmerkimas, nuvertinimas ir atstūmimas kančias tik pablogina, o ne sušvelnina. Aš žinau, kaip ilgai trunka vidiniai procesai, kiek daug laiko reikia sąmoningumo didinimui, kaip atsargiai ir pamažu pradeda augti savęs priėmimas ir savivertė, kiek reikia kantrybės, kol vėl galės pradėti augti sveikas ir mokantis apsisaugoti gėdos jausmas. Žinau iš savo patirties, kad pasekmės ir padariniai gali išlikti visam gyvenimui.

Mano pačios patirtis man taip pat padeda sugebėti atpažinti vyrų kančias, kurių jie patys dažnai nesuvokia, kurios juos skatina pirkti sekso paslaugas. Jei norime sumažinti kančias, turime suvokti ir kančias tų, kurie jas sukelia. Prostitucijos srityje dažniausiai tai būna vyrai.

– Kaip, Jūsų nuomone, kiekviena ir kiekvienas iš mūsų kasdieniniame gyvenime galėtų prisidėti, kad apie tokią prastą prostitucijos supratimo padėtį Vokietijoje sužinotų daugiau žmonių ir kad kažkas pasikeistų?

– Turi būti pakeistas visuomenės supratimas. Užkirsti kelio prostitucijai galbūt ir nepavyks, tačiau reikia pamatyti kančias, kurios su ja yra susijusios įvairiais aspektais. Mūsų visuomenė neturėtų manyti, kad tai yra „darbas kaip ir bet kuris kitas“. Mes visi galime prisidėti prie šio permainų proceso.

Yra daug pavyzdžių iš kitų sričių, kuriose taip pat buvo reikalingos visuomenės mąstymo permainos, kol galiausiai kančios buvo atpažintos: pavyzdžiui, vergystė arba vaikams taikoma mušimo bausmė kaip auklėjimo priemonė, arba prievartavimas santuokoje. Užtruko ištisus dešimtmečius ir iš dalies šimtmečius, kol mums galiausiai tapo aišku, kad tai yra negeri dalykai.

– Ar svarbu, jog jau paaugliai ir jaunimas būtų supažindinti su tokiomis temomis, kaip prekyba žmonėmis ir prostitucija? Jei taip, kodėl?

– Tai, kaip mūsų visuomenė šiuo metu sprendžia prostitucijos klausimus, būtent vaikų ir jaunimo atžvilgiu, yra tikra katastrofa! Vaikams ir paaugliams, augantiems mūsų visuomenėje, nuo pat mažens diegiama, kad moters kūnas yra objektyvuojamas, moters kūnas yra perkamas, seksualumas yra perkamas.

Kaip jau maži vaikai, pradedant darželinukaais, savaime suprantamą dalyku laiko tai, kad „niekas neturi teisės tavęs paliesti prieš tavo paties valią“, taip savaime suprantamu dalyku turi tapti ir suvokimas, kad meilė, švelnumas, seksualumas ir fizinis prisilietimas nėra kažkas, ką galima nusipirkti.

Todėl man atrodo labai svarbu, kad būtent paaugliai ir jaunimas būtų supažindinami su prekybos žmonėmis ir prostitucijos temomis. Pastebima tendencija, kad šiandien pas prostitutes vis dažniau lankosi jauni vyrai. Tam užkirsti kelią gali tų pačių pažiūrų grupė, kurioje toks elgesys nėra traktuojamas nei kaip „kietas“, nei kaip teisėtas ar tinkamas kokiais nors kitais būdais. Man atrodo labai svarbu, kad būtent jauni žmonės galėtų atpažinti, su jokiomis nepaprastai didelėmis kančiomis yra susijusi prostitucija.

– Labai jums ačiū, ponia Schreiber, už šį interviu

Anna Schreiber savo knygoje „Kūnas ieško sielos: Psichoterapeutė mintimis sugrįžta į tuos laikus, kai dirbo prostitute“, išleistos 2019 metais leidykloje „taotime“ dar plačiau atskleidžia „Raudonųjų žibintų“ pasaulį. „Mano pirmasis klientas – apie keturiasdešimties metų vyras. Mano paskutinis klientas: montuotojas striptizo klubo užkulisiuose. Tame tarpe: dveji ilgi metai, dirbant kekše. Šimtai klientų –- ekstremalios patirtys. Kai kuriais mano gyvenimo etapais būdavo tokių momentų, kai nežinodavau ar išeisiu iš kambario gyva, nes man tai atrodė neįmanoma. Šie prisiminimai neapleidžia manęs visą laiką. Jie užsilikę manyje kaip memorialinis paminklas, nes viskas galėjo baigtis ir kitaip.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Sveikatos apsaugos ministerijai pasiūlius įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę, prekybos žmonėmis srityje dirbantys specialistai atkreipia dėmesį, kad moters gimda būtų vertinama kaip prekė, atsivertų dar viena niša išnaudojimui ir medicininiam turizmui. Vis dėlto kiti laikosi nuomonės, kad surogacija padėtų poroms, negalinčioms išnešioti kūdikių, o grėsmės dėl išnaudojimo nėra.

Portalas LRT.lt primena, kad Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) siūlo įteisinti neatlygintiną surogatinę motinystę, kai nėštumas fiziologiškai negalimas.

Tokia altruistinė gestacinė surogacija būtų galima, jei moteris įsipareigotų, „naudojant kitos poros lytines ląsteles, reprodukcinius audinius ar embrioną, pastoti, išnešioti ir pagimdžiusi perduoti kūdikį šiai porai, jei poros moteris serga liga, dėl kurios nėštumas tokiai moteriai yra kontraindikuotinas ir (ar) fiziologiškai negalimas ir šis procesas yra negrįžtamas“.

Pasmerkė surogaciją

Tačiau praėjusių metų birželį Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje prezidentas, Vyriausybė ir Užsienio reikalų ministerija raginami pasmerkti bet kokios formos surogaciją ir reprodukcinį turizmą.

Dokumente raginama imtis aktyvių veiksmų, kad tarptautiniu lygiu, o ypač Europos Sąjungos šalyse, surogacija, kaip prekybos žmonėmis ir moterų išnaudojimo forma, būtų uždrausta. Rezoliucijoje teigta, kad „bet kokios formos surogacija, tiek vadinamoji „altruistinė“, tiek ir komercinė, yra moderni vergovės ir prekybos žmonėmis forma“.

Tada rezoliuciją Seimui teikė Seimo nariai Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Audronius Ažubalis, Laurynas Kasčiūnas, Egidijus Vareikis ir Rimantas Jonas Dagys.

Šiuo metu nuo platesnių komentarų SAM susilaiko: „Rengiant įstatymo projektą, yra atsižvelgiama į galimas teisines bei socialines pasekmes, projektas yra derinamas su atsakingomis valstybės institucijomis. Kol vyksta derinimo procesas, teikti komentarus ir vertinimus dar anksti“, – komentare LRT.lt perduoda SAM.

Kaip anksčiau LRT TELEVIZIJAI sakė Santaros Vaisingumo centro vadovas Rimantas Gricius, per metus būtų kelios poros, norinčios pasinaudoti surogatine motinyste.

Juodoji rinka, medicininis turizmas ir išnaudojimas

Įteisinta altruistinė surogacija kuria palankią terpę „juodajai rinkai“ ir atveria kelius medicininiam turizmui, portalui LRT.lt teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. Anot jos, surogatinė motinystė yra panašus į išnaudojimą veiksmas.

„Kalbant apie gestacinę surogaciją, kai in vitro [mėgintuvėlyje] apvaisintą embrioną įkėlus į moters gimdą ji išnešioja, pagimdo ir pagal sutartį vaikelį atiduoda jį užsakiusiems asmenims, manau, kad tai yra neleistinas, panašus į išnaudojimą veiksmas“, – LRT.lt komentuoja K. Mišinienė.

Pasak jos, turėtume pavojingą situaciją, kai „milžiniškas paklausos spaudimas pritraukia prekeivius žmonėmis ir jiems padedančias įvairias struktūras“, taip pat atsiveria „dar viena niša lobti tarpininkams, išnaudoti silpnesnius“.

„Ar mes moterų kūnus, jų gimdas įsivaizduojame kaip plastikinius maišus, į kuriuos galime bet ką įdėti ir vėliau išimti, sakydami, kad „tai ne tavo, o mano – žiūrėk, pati pasirašei sutikimą“? O jeigu užsakovui staiga nebepatiks „gaminys“, kaip kad daugybe atvejų matome kaimyninėje Ukrainoje, kai amerikiečių pora nepaėmė jiems pagimdytos mergaitės, nes ši buvo ligota, o tiesiog susirado kitą surogatinę gimdą.

Negali nepastebėti, jog dauguma milijoninius uždarbius turinčių surogacijos agentūrų jau nebeslepia, kur jos ieško surogatinių motinų. Kolumbija, Meksika, Nepalas, Graikija, Ukraina, Sakartvelas… Kažkaip neteko girdėti istorijų, kad kokia garsenybė pagimdė vaikelį savo namų tvarkytojai“, – kalba K. Mišinienė.

Ji svarsto, kad nors minint altruistinę surogaciją daug kalbama apie „džiaugsmą padėti ir nepakartojamą ryšį tarp visų proceso dalyvių“, abejotina, kad šis džiugesys ištrintų surogacijos esmę – „moters gimda yra prekė, valdoma įstatymų, kontraktų, užsakovų“.

„Įteisinta altruistinė surogacija kuria palankią terpę juodajai rinkai, atveria kelius medicininiam turizmui – dar vakar vos vos apgynę vaikus nuo teisės juos mušti, mes šiandien sakysime „taip“ sudėtingiausiems etiniams iššūkiams, jausimės pajėgūs nepasiduoti milijoninius pelnus skaičiuojančios vaikų „gaminimo“ pramonės viliojimams?“ – klausimus kelia KOPŽI centro vadovė.

K. Mišinienės manymu, pritarę bet kokioms surogacijos formoms, susilpninsime savo kovą su prekyba vaikais ir sukelsime daug daugiau žalos bei skausmo nei laimės asmenims, trokštantiems kūdikio.

Grėsmės neįžvelgia

Kitokios nuomonės laikosi Vaisingumo asociacijos vadovė Rūta Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė, ji pabrėžia, kad grėsmė dėl prekybos žmonėmis nekiltų, nes surogatinė motinystė būtų altruistinė – tai yra atlygio už tai kūdikį išnešiosianti moteris negautų.

„Tai arba tendencingas nusistatymas, arba informacijos plyšys. Altruizmas niekaip nenumato finansinės naudos tai pusei, kuri būtų kaip ir pakaitinė motina. Dėl to ir minima, kad tai yra altruistinė surogatinė motinystė“, – portalui LRT.lt komentuoja R. Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė.

Ji priduria, kad asociacija yra išsakiusi pageidavimą, jog altruistinė surogatinė motinystė būtų galima artimoje aplinkoje. Anot asociacijos vadovės, tokia surogacija būtų aktualiausia.

„Pati šeima atjausti gali moterį, porą, kuri dėl negrįžtamų priežasčių [negali išnešioti kūdikio]. Pavyzdžiui, dėl onkologinės ligos pašalinta gimda, prieš tai išsaugojus vaisingumą, dėl neišsivysčiusios gimdos patologijos…

Nesant visiškai jokios medicininės galimybės išnešioti kūdikį, tik tokiu atveju artimoje aplinkoje galėtų būti teisiškai įteisinta pakaitinė motinystė, kai mama, sesuo ar kitas artimos aplinkos žmogus, moteris, galėtų tai moteriai išnešioti kūdikį“, – tvirtina R. Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė.

Nors projekte neįvardijama, kad surogacija būtų galima tik artimoje aplinkoje, pašnekovė abejoja, ar atsirastų svetimų žmonių, kurie tam pasiryžtų. „Mūsuose dideliu altruizmu tikrai netikiu, nebent tai būtų artimas žmogus“, – sako ji.

Vaisingumo asociacijos vadovė pateikia pavyzdį, kad Lietuvoje galima kiaušialąsčių donorystė, tačiau neatsirado nė vienos moters, kuri sutiktų nepažįstamiems žmonėms tapti donore. Surogatinė motinystė – dar jautresnė tema, mano R. Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė.

Pasak jos, tai nėra paprastas sprendimas nei porai, kuri nusprendžia kreiptis pagalbos, nei moteriai, kuri pasiryžta išnešioti kūdikį ir vėliau jį atiduoti šeimai. Dėl šios priežasties, įsitikinusi asociacijos vadovė, artima aplinka labiau suprastų.

„Pirmiausia matytume artimą aplinką. (…) Bent jau [nuo to] pradėti, kad išvengtume visuomenės ir oponentų stiprių patyčių, pasipriešinimo. Bent jau pradėti artimoje aplinkoje – tai būtų ir patogu, suprantama, galbūt priimtina visuomenei“, – teigia R. Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė.

Asociacijos vadovė akcentuoja, kad „apie jokius sandorius negali būti kalbos, nes altruizmas neapima jokių finansinių interesų“, tačiau, siekiant nuraminti visuomenę, norėtųsi, kad pirmiausia būtų kalbama apie surogaciją artimoje aplinkoje, priduria ji.

„Tai šeimai, kuri išeities neturi kitaip susilaukti vaikų, tai nėra lengvas sprendimas, tokiam sprendimui reikia daug laiko, žmonės ieško alternatyvų, įsivaikina ir panašiai. Bet negalime iš jų atimti noro susilaukti savų vaikų, kai jiems tiesiog reikalinga kita moteris, kuri išnešiotų jų kūdikėlį. (…)

Pasakyti, kad tai baubais apaugę, kad kas nors taip sumokės skolas… Tai yra žmonių bėda, jie ieško, kaip iš tos bėdos išlipti pačiu gražiausiu būdu. Jei galime suteikti artimai aplinkai [galimybę tapti surogatine motina] – mamai, sesei, pusseserei – ir jos sutinka tokią dovaną padovanoti šeimai, tai būtų iš tikrųjų labai gražu“, – LRT.lt sako R. Vyšniauskaitė-Marcinkevičienė.

Nevienareikšmis klausimas

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius LRT.lt sako surogatinės motinystės klausimą matantis kaip „labai etiškai sudėtingą ir jautrų“. Anot jo, surogatinė motinystė galėtų padėti vaikų norinčioms susilaukti poroms, tačiau galima įžvelgti ir išnaudojimo pavojų.

„Diskusija šiuo klausimu galėtų ir įvykti, bet, tiesą sakant, manyčiau, kad, atsižvelgiant ir į kitus tokius vertybinius klausimus, kuriais diskutuojama visuomenėje, kaip diskutuojama, kol kas tai diskusijai dar nesame pasiruošę. (…)

Visuomenei būtų labai sunku diskutuoti, nes mes sugebame melagienomis, dezinformacija apipinti net ir paprastesnius klausimus nei šis. Manau, reikėtų tai daryti labai labai atsargiai“, – portalui LRT.lt tvirtina T. V. Raskevičius.

Žmogaus teisių komiteto pirmininko teigimu, jei tokie susitarimai yra tikrai pagrįsti abipuse informacija ir aiškiai nubrėžtomis sąlygomis, jie galėtų padėti susilaukti vaikų toms poroms, kurios negali išnešioti vaikelio kitais būdais. Vis dėlto, pažymi jis, atsiveria erdvė ir galimiems moterų teisių pažeidimams.

„Man labai sunku už pačias moteris kalbėti, nes jų perspektyva galbūt yra kitokia, tik man atrodo, kad vargu, ar biologinė motinystė ir su tuo susiję jausmai gali būti instrumentalizuoti. Visi esame žmonės, tikrai nuo to nereikėtų atsiriboti, reikėtų ir pačių moterų balsą šioje diskusijoje girdėti“, – kalba T. V. Raskevičius.

Parlamentaras teigia, kad Vakarų valstybėse surogacija dažnai vyksta sandorius sudarant su, pavyzdžiui, besivystančiose valstybėse gyvenančiomis moterimis.

„Tuo naudojasi žmonės iš vadinamųjų turtingesnių valstybių. Tikrai galios disbalanso šiuose santykiuose gali būti. (…) Į pasiūlymą žiūrėčiau labai atsargiai – ne todėl, kad jis yra visiškai atmestinas, bet todėl, kad tikrai labai reikalinga brandi diskusija visuomenėje šiuo klausimu“, – sako pašnekovas.

T. V. Raskevičius taip pat atkreipia dėmesį į pasakymus, kad siūlymas įteisinti surogatinę motinystę yra skirtas tos pačios lyties poroms: „Negalės tuo pasinaudoti tos pačios lyties poros, nes Lietuvoje nėra įteisinta lytinių ląstelių donorystė. Dirbtiniam apvaisinimui reikalingos ląstelės turi būti tų pačių sutuoktinių arba partnerių. Tos pačios lyties poros negalėtų pasinaudoti nei surogatine motinyste, nei dirbtiniu apvaisinimu.“

Net ir savanoriška surogacija gali būti žalinga

Kaip LRT.lt perduotame atsakyme teigia lygių galimybių kontrolierė Birutė Sabatauskaitė, nėra vienareikšmio atsakymo, kaip reikėtų vertinti net ir savanorišką surogatinę motinystę.

„Pirmiausia reikėtų išskirti, kad Lietuvoje siūlomas altruistinės ar savanoriškos surogatinės motinystės modelis. Net ir šiuo atveju viskas priklauso nuo to, kaip ši sritis reglamentuojama ir kaip šis reglamentavimas įgyvendinamas, kokie saugikliai yra įvedami.

Komercinė surogatinė motinystė (tokia, kai už kūdikio išnešiojimą mokamas atlygis) kelia itin didelę riziką moterims būti išnaudojamoms (panašiai kaip moterys, pasinaudojant jų socialine padėtimi ir kitokiu pažeidžiamumu, išnaudojamos prostitucijai prekiaujant jų kūnais)“ – LRT.lt komentuoja B. Sabatauskaitė.

Ji sako iš dalies teigiamai vertinanti pradedamą diskusiją apie savanorišką surogatinę motinystę, jei moteris neverčiama, savo noru ir neatlygintinai sutinka pagelbėti savo vaikų susilaukti negalinčiai porai, bet čia, anot jos, turėtų būti įvesta daugybė apsaugos saugiklių. Visgi šį variantą ji taip pat vertinanti su tam tikru atsargumu.

„Net ir savanoriška surogatinė motinystė gali būti žalinga, jei tokia sistema būtų piktnaudžiaujama arba nebūtų aiškios priežiūros. Taip pat yra įvairių etinių ir teisinių klausimų, kuriuos svarbu išspręsti ir išdiskutuoti. Tarp etinių – ar tai nėra iš esmės kad ir savanoriška, bet prekyba moters kūnu ar pačiu vaiku. Taip pat įvertinti ir galimus piktnaudžiavimo atvejus, kai atlygis būtų mokamas nelegaliai ir savanoriškumas būtų fiktyvus“, – pažymi B. Sabatauskaitė.

Kontrolierė akcentuoja, kad, įteisinus savanorišką surogatinę motinystę, atsakingos institucijos turėtų iš anksto pasirūpinti tokio reiškinio kaip prekybos žmonėmis ir išnaudojimo prevencija – paruošti metodiką, kaip vykdyti tokio mechanizmo priežiūrą, stebėseną ir numatyti pasekmes tiems, kurie bandys šį reguliavimą apeiti.

Vienas iš prevencijos pavyzdžių – apriboti galimybes ieškoti, kas sutiktų būti surogatine motina, per įvairius viešus ar kitus skelbimus.

B. Sabatauskaitė taip pat atkreipia dėmesį, kad savanoriška surogatinė motinystė egzistuoja tik keliose Europos Sąjungos (ES) šalyse: „Didžiojoje daugumoje ES valstybių net ir altruistinė surogatinė motinystė nėra įteisinta, tačiau kai kuriais atvejais kelių ES šalių narių piliečiai naudojasi vadinamąja komercine surogatine motinyste ne ES šalyse, ten taip pat kyla daugybė klausimų dėl prekybos žmonėmis, moterų išnaudojimo, kolonializmo ir panašiai.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Pirmadienį minint Lietuvos socialinių darbuotojų dieną kino teatre buvo surengta vieša filmo „Olegas“ peržiūra. Ši peržiūra buvo skirta aptarti ir rugpjūtį prasidėjusį „Olego“ rodymų ciklą Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose, į ją susirinko Kalėjimų departamento darbuotojai, policijos pareigūnai, socialiniai darbuotojai, valdžios atstovai, rašoma organizatorių pranešime žiniasklaidai.

Tai pirmas toks filmo rodymų ciklas kalinimo įstaigose, iš viso jau įvyko per 30 peržiūrų.

Nomeda Marčėnaitė: Iki skausmo išgyvenau Olego kelionę

„Jaučiuosi be odos tokiais atvejais. „Olegą“ mačiau du kartus, bet man jį žiūrėti labai sunku, dėl savo empatijos labai įsijaučiu. Filmas labai tikroviškai nufilmuotas, o Valentino Novopolskio Olegas toks įtikinamas, kad iki skausmo išgyveni jo kelionę. Į savęs, savo valios praradimą, kai pasipriešinti trūksta ne fizinių, o dvasinių jėgų. Fiziškai pagrindinis herojus gal ir būtų pajėgus kautis su jį išnaudojančiu žmogumi, bet nėra jokios dvasinės stiprybės“, – mintimis po filmo pasidalijo diskusijos moderatorė Nomeda Marčėnaitė.

Idėja, kad šį filmą būtų galima rodyti kalinimo įstaigose, kilo Vilniaus pataisos namuose 1-ojo saugumo valdymo skyriaus vadovui Dariui Čekavičiui: „Po premjeros 2020-aisiais manęs neapleido dvi mintys. Pirma – tai kiek tokių Olegų emigravo iš mūsų šalies ir blaškydamiesi po Europą ieško savo vietos po saule! O antra… Kiek tokių Olegų mes išleidžiame į laisvę iš Lietuvos įkalinimo įstaigų… Išėję jie yra niekam nereikalingi. Neturi kur eiti. Neturi reikiamų dokumentų, pragyvenimo šaltinio ir artimų žmonių. Šiuo projektu norėjau atkreipti įstaigose dirbančių darbuotojų dėmesį į mūsų profesijos svarbą. Turime padėti tiems žmonėms sugrįžti į visuomenę.“

Diskusijoje be D. Čekavičiaus taip pat dalyvavo Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas, kriminologas Alfredas Kiškis, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė ir nuteistasis Andrius, šiuo metu gyvenantis Pusiaukelės namuose.

„Olegas“ – anatominis paveikslas, kaip vyksta darbinis išnaudojimas

Mykolo Romerio universiteto docentas, kriminologas Alfredas Kiškis pažymėjo, kad žmonės įsitraukia į nusikalstamas veikas ne dėl fizinių savybių ar genų, bet dėl socialinės aplinkos, tai lemia tėvai, jų auklėjimas, mokytojai, bendraamžiai.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė įžvelgė didelę „Olego“ socialinę prasmę: „Filme „Olegas“ yra unikalus, anatominis paveikslas, kaip prasideda ir vyksta darbinis išnaudojimas. Darbinis išnaudojimas vyksta ne dėl to, kad aukos yra naivios ar kvailos, o dėl to, kad yra grupuotės, žmonės, kurie yra linkę daryti tuos nusikaltimus ir iš to gyventi.

Man šis projektas vertingas ir tuo, kad menininkai ne tik sukūrė filmą, bet ir deda pastangas, kad vyktų socialinės akcijos, kad žmonės žiūrėtų, gilintųsi į socialiai jautrias temas. Tai labai unikalu. Filmą tikrai nelengva žiūrėti, bet verta žiūrėti kelis kartus, nes vis daugiau sluoksnių pamatai. Labai svarbu jį parodyti kuo plačiau visuomenei ir tada kalbėsime apie prevenciją.“

Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas sakė: „Džiaugiuosi, kad nuo sausio 1 d. su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija startavo pasitikimo-palydėjimo modelis, kai išleisdami žmogų į laisvę turime suteikti jam visą reikalingą informaciją ir užčiuopti situaciją, jei jis išeina su rizikingomis mintimis. Nes iki šiol tokio dalyko nebuvo – atlieki bausmę ir viso gero. O kas toliau? Žmogus arba greituoju būdu atsiranda vėl pas mus kaip klientas arba išvyksta į užsienį ir tampa olegu.“

Filmas, pasak rodymų organizatorių, padėjo ir kurti tarpusavio ryšį tarp nuteistųjų ir jais dirbančių specialistų. „Žmonės įsitrauka ir labai smagu, kad atrandama bendrų sąlyčio taškų, kurie labai motyvuoja darbui. Kol kas girdime tik geriausius atsiliepimus“, – teigė D. Čekavičius.

Bausmių vykdymo sistema atvira dialogui ir pokyčiams

Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas teigė, kad šis bendradarbiavimas su kino kūrėjais parodo, kad jie atviri dialogui ir pokyčiams. Pasak jo, sistema apleista finansiškai. Klientai gyvena sąlygomis, kurios toli gražu neprilygsta oriam gyvenimui. Būnant tokioje aplinkoje žmogaus vidiniai pokyčiai sunkiai įmanomi. „Reikia tinkamo finansavimo, teisingo nusiteikimo ir naikinti nusistovėjusią stigmą, kad nuteistasis yra nurašytas žmogus. Tai mūsų pilietis, kuris dėl tam tikrų priežasčių yra pas mus, rytoj mes jį sutiksime parduotuvėje. Apie tai reikia kalbėti.“

Nomedai pasiteiravus diskusijoje dalyvavusio Andriaus, ar jam nėra baugu grįžti į visuomenę, jis atsakė, kad Pusiaukelės namai, kuriuose jis šiuo metu gyvena yra didelis žingsnis link laisvės: „Sakoma, kad Pusiaukelės namai – tai vienas žingsnis iki namų. Pirmiausiai mes turime patys sau padėti, žengti tam tikrus apgalvotus žingsnius, kurių kartais mes neapgalvojame. Nemanau, kad visuomenė mus smerkia. Mes esame lygiai tokie patys žmonės kaip ir Jūs, kažkur suklydę. Arba sąmoningai tą padarę, arba taip išėjo.“

„Noriu labai padėkoti Andriui už drąsą ir kad pasiryžo ir atėjo čia. Tai labai svarbu, tai rodo, kad ne tik mums rūpi, bet ir tiems, kurie kažkada nusikalto rūpi, kad visuomenė juos priimtų. Labai džiaugiuosi, kad salėje yra valdžios atstovai iš Vyriausybės, Seimo, Teisingumo ministerijos, ačiū kad išgirdote kvietimą ir domitės šia problema. Dėmesio reikalauja ne tik tie žmonės, kurie yra mūsų įstaigose, bet ir tie žmonės, kurie dirba su jais. Žmogaus nukreipimas tinkama linkme yra didelis darbas. Daugelį metų mūsų bausmių vykdymo sistema buvo uždara, apie ją niekas nekalbėjo. Šiandien mes esam čia, kalbam apie tai ir esam atviri“, – kalbėjo D. Čekavičius.

Reikia meno kūrinio, kad pradėtume kalbėti apie problemą

Savo nuomone sutiko pasidalyti ir filmą žiūrėjęs Seimo narys Julius Sabatauskas: „Filmas priverčia tyliai pamąstyti. Beklausydamas diskusijos pagalvojau, kad nėra gerai su mūsų sistema, kai po bausmės atlikimo, kai pilnai atlieka bausmę, realiai žmogus išeina į niekur. Rūpinamasi tik lygtinai paleistais arba tais, kuriems bausmės atidėtos.

Turi būti investicijos įkalinimo įstaigoms, kad tie žmonės nebūtų žeminami, gyventų normaliai. Juk kaip subkultūra ir kastos atsiranda dėl to, kad jie gyvena po dvidešimt, trisdešimt vienam kambary diena dienon. O išėję irgi neturi ko griebtis. Esu ne kartą prie parduotuvės sutikęs žmogų, prašantį: „sušelpkit, nes aš nenoriu daugiau daryti nusikaltimų.“ Menas padeda iškelti problemas, o spręsti reikia mums, tačiau mes galime pasiremti tuo menu, rodyti jame atskleidžiamus pavyzdžius.“

„Šio filmo vertė išliks labai ilgai, mano manymu, nes tai kaip balsas visų tų, kurie nesugrįžo. Arba sugrįžo sulaužytom kojom, išdegintais kūnais, sužaloti ir fiziškai, ir dvasiškai. Bet jie dažnai tyli. Arba bando kalbėt, o mes jų negirdim, nes jie nemoka taip papasakoti. Šitas kūrinys yra galingas pasakojimas ir už Olegą, ir už tą negrįžusią merginą, ir už Andžejų tam tikra prasme. Tai labai vertinga“, – sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

„Aš labai viliuosi, kad šio filmo režisierius Juris Kursietis pastatys dar vieną filmą, nes pasirodo, kad mums jog pradėtume kalbėt apie problemą – reikia meno kūrinio. Todėl visada naudojuosi proga priminti, kad menas yra nepaprastai galingas instrumentas. Sveikinu dar sykį filmo autorius ir žmones, kurie pamato meno kūrinio galią ir pabando ją išnaudoti“, – atsisveikinant kalbėjo N. Marčėnaitė.

Filmą „Olegas“ galima pažiūrėti šiose internetinėse platformose „Telia“, „Žmonės Cinema“ „Kino Fondas“.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Hierarchinė ir kastomis paremta sistema, liudijimai apie seksualinį smurtą ir išnaudojimą, LGBT bendruomenės narių baimė, per apklausą patiriamą spaudimą ir kolektyvines bausmes, – tokius dalykus Lietuvos Raudonojo kryžiaus stebėtojas fiksavo rugpjūtį apsilankęs Rūdninkų stovykloje.

Ši stovykla yra išskirtinė tuo, kad ji skirta vienišiems vyrams iš įvairių šalių. Raudonojo kryžiaus stebėtojas joje pirmą kartą apsilankė rugpjūčio 4 dieną. Nustačius esminių neatitikimų humanitariniams standartams ir aukštą riziką dėl saugumo daliai stovykloje esančių žmonių, įvyko ir pakartotinis vizitas.

Raudonasis kryžius: aplinkybės nuolat kinta

Lietuvos Raudonojo kryžiaus Pabėgėlių ir migrantų programos vadovė Eglė Samuchovaitė teigė, kad jų organizacijos atstovai paskutinį kartą Rūdninkuose buvo rugpjūčio 24 dieną.

„Per šitą mėnesį mes lankėmės kituose taškuose, nes taškų yra 36. Atsižvelgiant ir į tai, kad žmonės, atrodo, šią savaitę, mano žiniomis (ir iš žiniasklaidos, kiek matau), turėtų būti keliami į Kybartus, tai iš esmės nelabai yra, ką komentuoti, nes šitas mėnuo yra toks tų žmonių perkėlimo mėnuo. Ir iš palapinių, ir pažeidžiamus žmones, ir iš Rūdninkų žmones kelia, tai kol kas paskutinė mūsų ataskaita yra rugpjūčio 24 dienos.

Daugiau kažko nesame nustatę, ir, atsižvelgiant į tai, kad žmonės bus perkelti į Kybartus, kai jie atsiras ten, tada mes darysime stebėsenos vizitus Kybartuose ir stebėsime situaciją, kaip yra ten“, – sakė E. Samuchovaitė.

Pasak Raudonojo kryžiaus atstovės, ta informacija, kurią jie yra fiksavę, jau nebėra aktuali šiuo metu, nes ji kasdien keičiasi.

„Pavyzdžiui, Švendubrės stovyklos iš viso neliko. Jeigu mes Švendubrėje ir kažką fiksavome, dabar jau Švendubrėje žmonių iš viso nėra. Dėl to šitas mėnuo yra besikeičiantis, ir mes tik užbaiginėjame dalykus, ką buvome suplanavę, o jau kitą mėnesį, atsiradus mažiau nuolatinių didesnių stovyklų, vėl susidėliosime, kaip mes į pasikeitusią situaciją reaguojame, ir kur ir kada darome stebėsenos vizitus“, – teigė E. Samuchovaitė.

Ataskaita parengta po dviejų vizitų

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai ataskaitą parengė po dviejų vizitų į Rūdninkų poligoną – rugpjūčio 4 ir 24 dienomis.

Rugpjūčio 4 dieną atliktos stebėsenos metu nustatyta „esminių neatitikimų humanitariniams standartams, taip pat užfiksuota aukšta rizika dėl saugumo daliai stovykloje esančių žmonių“.

Dėl šios priežasties buvo organizuotas pakartotinis vizitas, siekiant įvertinti situaciją – priėmimo ir saugumo sąlygas, bendrauta su migrantais ir pareigūnais. Pakartotinio vizito metu LRK atstovai stovykloje lankėsi su vertėju iš kurdų kalbos.

Gyvenimo sąlygos

Ataskaitoje teigiama, kad rugpjūčio 4 dieną Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovams lankantis stovykloje, joje gyveno 721 asmuo, o rugpjūčio 24 dieną – 740.

Ataskaitoje aptariamos gyvenimo sąlygos ir jų būklė per šiuos du vizitus į stovyklą.

Štai apie sanitarinį mazgą rugpjūčio 4 dieną atsiliepiama taip: „fiksuotas pernelyg mažas tualetų ir dušų skaičius esančiam žmonių skaičių“. Kartu pažymima, kad rekomenduota jų skaičių didinti bent du kartus.

Antro vizito metu dušų ir tualetų skaičius liko nepakitęs, o dalis infrastruktūros dar ir nebeveikia, yra sulaužyta ir panašiai.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai taip pat įvertino ir palapinių būklę. Rugpjūčio pradžioje teigta, jog dalis palapinių yra nesandarios, praleidžia vandenį. Trūksta jose ir elektros tiekimo, vėdinimo ir šildymo sistemų. Per kelias savaitės situacija liko nepakitusi.

Ataskaitoje teigiama, jog pradėtos naudoti naujos palapinės, be dalyje jų kaupiasi drėgmė ir telkšo balos. Trūksta ir rozečių įkrauti telefonus.

Tiek sanitarinio mazgo, tiek ir palapinių būklę pareigūnai ataskaitos rengėjams įvertino taip pat – plėtra ar pakeitimai nėra numatyta, kol nebus įrengtas ilgalaikiam apgyvendinimui skirtas modulinių namelių miestelis.

Rugpjūčio mėnesio pradžioje neteisėtiems migrantams buvo teikiamas sauso maisto davinys kartą per dieną, sudaryta galimybė papildomai apsipirkti. Po kelių savaičių, po vizito stovykloje rugpjūčio 24 dieną, karštas maistas vis dar nebuvo teikiamas. Liko galimybė papildomai apsipirkti, tačiau baigiasi turimi pinigai.

Buvo teigiama, jog planuojama pasitelkti kariškių infrastruktūrą šilto maisto gamybai bent keletą kartų per savaitę.

Pakomentuotas ataskaitoje ir vandens kokybei. Rugpjūčio 4 dieną fiksuota, kad vandens kokybė yra prasta. Geriamąjį vandenį tada pristatė savanoriai, bet jo nepakanka. Po kelių savaičių situacija jau buvo geresnė – kokybė pagerėjo, o taip pat ir padarytas vietinio geriamojo vandens gręžinys.

Dokumente teigiama, jog per kelias savaites nuo pirmo vizito stovykloje susisiekimo su artimaisiais klausimas pagerėjo. Neteisėti migrantai atgauna telefonus, yra galimybė nusipirkti lietuviškas SIM korteles.

Ataskaitoje įvertinta ir prieiga prie medicinos paslaugų ir vaistų. Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo teigiama, jog stovykloje yra sergančių ir įvairiomis lėtinėmis ligomis, taip pat priklausomybes turinčių asmenų. Pagal poreikį tada greitoji medicinos pagalba buvo kviečiama, tačiau Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai pažymi, jog nepakankamai. Tačiau situacija per kelias savaites keitėsi – 3–4 kartus per savaitę atvyksta gydytojai, pagal receptus išrašomi vaistai. Kartu pažymima, jog to nepakanka dideliam gyventojų skaičiui, strigo vaistų pristatymas, nepatenkinami visi poreikiai.

Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo jaučiamas šiltų rūbų ir antklodžių trūkumas. Situacija per kelias savaites sprendėsi, mobili parduotuvė atveždavo striukių pardavimui, bet Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai pažymi, jog procesas, atsižvelgiant į šaltas naktis yra nepakankamai greitas.

Panaši situacija buvo ir su higienos priemonėmis. Rugpjūčio mėnesio pradžioje fiksuotas elementarių higienos priemonių trūkumas, per kelias savaites situacija pagerėjo, tačiau „poreikis ir papildymas išlieka aktualus“.

Saugumas

Po vizito neteisėtų migrantų stovykloje rugpjūčio 4 dieną teigta, kad teritorijoje yra nesaugu – nėra apšvietimo, taip pat yra pažeidžiamų asmenų. Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus, situacija išliko sudėtinga ir antrojo vizito metu – stovykloje formuojasi hierarchinė ir kastų sistema, daliai žmonių yra nesaugu. Galimas ir pažeidžiamų žmonių išnaudojimas. Dokumente teigiama, jog kalbinti stovyklos gyventojai pasakojo, jog stovyklos administracija nesikiša į vidinius santykius, kol nėra fiksuojama „akivaizdi į smurtą perauganti priešprieša“.

Atskirai aptartas ir nepilnamečių klausimas. Rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo fiksuota, jog stovykloje yra mažiausiai vienas nepilnametis berniukas. Po kelių savaičių pareigūnai papildė informaciją, jog stovykloje yra iki 10 nepilnamečių asmenų, dalis jų – nelydimi.

Rašoma, jog nepilnamečių asmenų sąrašą pareigūnai buvo išsiuntę institucijoms. Stovykloje taip pat lankėsi Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai, tačiau nepilnamečiai asmenys nebuvo išgabenti.

Dokumente taip pat įvertintas ir neteisėtų migrantų informavimas ir teisinės konsultacijos. Nes rugpjūčio mėnesio pradžioje buvo fiksuotas tokių dalykų poreikis. Situacija nelabai keitėsi ir per kelias savaites – „trūksta informacijos apie teisinį statusą ir tolesnius migracijos žingsnius“.

„Migracijos apklausų metu suteikiama vienpusė informacija“, – rašoma dokumente. Jame taip pat pažymima, jog po derybų su VSAT ir VRM gauta prieiga Lietuvos Raudonojo Kryžiaus teisininkams atvykti į visas stovyklas.

Kastų sistema

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ataskaitoje teigiama, jog antrojo vizito į Rūdninkuose esančios neteisėtų migrantų stovyklą metu buvo fiksuoti šie nauji pastebėjimai.

Teigiama, jog stovykloje formuojasi hierarchinė ir tam tikromis kastomis paremta sistema. Gyventojų teigimu, nusistovėjo ne tik aiškiai išreikšti lyderiai etninių grupių pagrindu, bet ir tarpininkai tarp gyventojų ir administracijos.

Anot Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovų kalbintų neteisėtų migrantų, formuojasi ir vidinis susiskirstymas (ne)lygiateisiškumo pagrindu.

„Pavyzdžiui, ne visi gyventojai gali naudotis bendrais tualetais ir dušais. Ant durų užrašyti diskriminuojantys užrašai, kas gali lankytis sanitariniame mazge“, – rašoma ataskaitoje.

Teigiama, taip ir nuotraukose užfiksuota, kad į vienus sanitarinius mazgus patekti galėdavo tik indai, pakistaniečiai ir afganistaniečiai, į kitus – afrikiečiai, šrilankiečiai, indai, arba tik iraniečiai.

Dėl to daliai žmonių tekdavo šlapintis tiesiog lauke.

„Tai, pasak žmonių, dar labiau blogina bendrą stovyklos situaciją“, – rašoma dokumente.

Itin diskriminuojama mažuma – šrilankiečiai tamilai, jų stovykloje tuo metu buvo 23.

„Šie vyrai stovykloje jaučiasi nesaugiai. Pasak jų, daugiausiai konfliktų kyla su irakiečiais.

Šrilankiečiai teigė, kad jiems kiti gyventojai grasino, kad jei nepaklus vidinėms taisyklėms, naktį padegs palapinę“, – rašoma dokumente. Šrilankiečiai teigė, jog po stovykla juda tik grupelėmis, nesaugiai jaučiasi naktį.

Nusiskundimų turėjo ir afrikiečiai, jie teigė, jog ribojama ir jų prieiga prie infrastruktūros, yra žeminami.

Taip pat pasakota,kad stovykloje vyksta „spekuliacijos įsigytomis arba už dyką gautomis prekėmis, kurios perpardavinėjamos“.

Pasak žmonių, stovyklos administracija šią tvarką toleruoja.

Seksualinis išnaudojimas

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovams stovyklos gyventojai liudijo ir apie seksualinio smurto ir išnaudojimo apraiškas. Pirmojo vizito metu buvo identifikuotas mažiausiai vienas homoseksualus žmogus.

„Antrojo apsilankymo metu užfiksuoti dar keli LGBT bendruomenės nariai, kuriems stovykloje nesaugu, iš jų tyčiojamasi“, – rašoma dokumente.

Atskirai kalbinti stovykloje gyvenantys afrikiečiai, kurdai ir arabai teigė, jog išnaudojami fiziškai silpnesni ir apsiginti negalintys asmenys, taip pat turintys mažiau pinigų ir negalintys susimokėti.

Pasak gyventojų, aiškios dominuojančios etninės grupės stovykloje nėra. Ir nors didžiąją dalį gyventojų sudaro irakiečiai, vieno kalbinto vyro teigimu, „blogų ir agresyvių žmonių yra visose etninėse grupėse“, kurie „kėsinasi į kitus gyventojus, provokuoja konfliktus“.

Po antrojo vizito ataskaitoje teigiama, kad stovyklos teritorijoje „pastarosiomis dienomis buvo rasta panaudotų prezervatyvų“.

Migracijos apklausų metu patiriamas spaudimas

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus ataskaitoje teigiama, jog neteisėti migrantai praneša apie patiriamą spaudimą migracijos apklausų metu.

„Beveik visi kalbinti žmonės teigė, kad jiems buvo siūloma savanoriško grįžimo galimybė, suteikiama ir dalomoji medžiaga. Keli iš jų tvirtino, kad apklausų metu buvo grasinama, jog atsisakius savanoriško grįžimo „jūsų laukia ilga šalta žiema palapinėse“. Nė vienas kalbintas migrantas nepatvirtino, kad buvo supažindintas apie galimybę teikti apeliaciją, jei sulauktų neigiamo sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo“, – rašoma dokumente.

Jame taip pat teigiama, jog visi gyventojai patvirtino turėję teisę į vertėją, bet ne visi buvo patenkinti vertimo kokybe.

Kolektyvinės bausmės

Po antrojo vizito Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovai praneša iš neteisėtų migrantų išgirdę apie stovykloje taikomas kolektyvinės bausmės priemones.

„Pasak jų, pavyzdžiui, po dalies žmonių savavališko pasišalinimo, pareigūnai (gyventojai negalėjo patikslinti, apie kokios institucijos darbuotojus kalbama) įsiveržė į stovyklą, ėjo į palapines, mušė lazdomis ir naudojo elektrošoko priemones“, – teigiama ataskaitoje.

Stovyklos gyventojai teigė, jog nukentėjo „niekuo dėti žmonės, kurie neketino bėgti“.

Taip pat iš stovyklos pasišalinus kitam asmeniui, pasak kalbintųjų, atšauktas planuotas mobilios parduotuvės atvykimas.

Išvados ir rekomendacijos

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus stebėtojas, kuris ir parengė šią ataskaitą, išvardijo išvadas ir rekomendacijas.

Teigiama, jog antro vizito metu, nuotaika buvo ramesnė. Žmonės „gyvena laukimu“, tačiau „saugumą užtikrinantys pareigūnai baiminasi nevaldomos reakcijos, jei žmonės masiškai sulauktų neigiamų sprendimų“.

„Todėl ramybė stovykloje yra sąlyginė, stiprinama perimetro apsauga“, – rugpjūčio pabaigoje rašė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovas.

Skubiausiai raginama atsižvelgti į nepilnamečių asmenų iškėlimą į kitas stovyklas. Taip pat akcentuojamas ir kitų pažeidžiamų grupių iškėlimas ar hospitalizavimas, jei yra reikalas.

„Taip pat žmonių, kuriems gresia pavojus etniniu, rasiniu, religiniu ar lytinės orientacijos atžvilgiu, atsižvelgiant į LGBT bendruomenės narius, apsaugos užtikrinimas“, – pateikta rekomendacija.

Raginama užkardyti hierarchines struktūras ir kastas.

Šakalienė: kai kurios institucijos į tai žiūri pro pirštus

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narė, socialdemokratė Dovilė Šakalienė teigė, kad žino apie problemas migrantų apgyvendinimo vietose, tačiau, jos teigimu, kai kurios institucijos į tai žiūri pro pirštus.

„NSGK posėdyje buvau inicijavusi klausimą dėl žmogaus teisių užtikrinimo, užtikrinant nacionalinio saugumo situacijos aspektus. Mano akimis žiūrint, tai turi būti būtinai padaryta, nes yra galimai vykdomos nusikalstamos veikos tiek dėl pasityčiojimo ar tam tikrų žmonių grupės neapykantos kurstymo, tiek dėl Lygių galimybių įstatymo pažeidimo“, – Delfi komentavo parlamentarė.

Tai, pasak jos, skatina ir neramumus migrantų apgyvendinimo vietose, didina riaušių riziką, kelia pavojų aplink esančioms bendruomenėms.

„Humaniškumas ir žmogiškumas, mano nuomone, taip pat yra svarbu“, – akcentavo D. Šakalienė.

Šie klausimai, kaip atkreipė dėmesį Seimo narė, nebuvo tinkamai sprendžiami.

„Kodėl nebuvo užkirstas tam kelias? Socialdemokratai, pateikę savo 31 pasiūlymą efektyvesniam krizės valdymui, dar prieš kelis mėnesius labai primygtinai siūlė ir po to tai kartojau taip pat komiteto keliuose posėdžiuose, – migrantų profiliavimas iškart pagal lytį, amžių, priklausomybę religinėms, etinėms grupėms, kur yra konfliktų tikimybė“, – sakė Seimo narė.

Tai, anot jos, nėra pasieniečių darbo sritis, tad būtina į krizės valdymą įtraukti daugiau specialistų.

„Jei yra ekstremali situacija valstybės mastu, mano akimis, daugiau institucijų ir ministerijų į tai turėjo įsitraukti nuo pat pradžių. Tai nėra vienos ponios Bilotaitės reikalas ir šalia kritikos bei klaidų, kur tokiose situacijose gal kai kurių ir nebuvo įmanoma išvengti, ji ir VSAT neturėjo būti vieni“, – kalbėjo D. Šakalienė.

Perkėlimas – dalinis problemos sprendimas

Paklausta, ar migrantų perkėlimas iš Rūdninkų į Kybartus pagerins situaciją, D. Šakalienė atsakė, kad tai yra dalinis problemos sprendimas.

„Asmens perkėlimas, aišku, yra būtinas dalykas. Svarbu, kur tas asmuo perkeliamas ir kokia apsauga suteikiama“, – teigė parlamentarė.

Ji pasakojo iš nevyriausybinių organizacijų atstovų viename NSGK posėdyje išgirdusi, kad jie bijojo pateikti informaciją apie galimai nukentėjusius asmenis, nes nebuvo suformuotas aukos apsaugos algoritmas.

„Ką pabrėžia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, kad tai yra labai sunkios bylos, aukoms užtrunka laiko pasitikėti bei atsiverti ir negalima padaryti tos klaidos – jei auka iškart nepuolė kalbėti, pasakyti, kad nusikalstamos veikos nebuvo“, – pabrėžė D. Šakalienė.

Krizę valdantys žmonės, pasak jos, turėtų pagalvoti tiek apie migrantų, tiek apie bendruomenių, kurios baiminasi būti galimai nusikalstamų veikų kaimynystėje, saugumą.

„Šioje vietoje, jei jums negaila aukų, tai galvokite apie savo rinkėjus, apie bendruomenes. Bet kuriuo atveju, bet koks motyvas man atrodo tinkamas, kad mes užkardytume tas veiklas dabar“, – teigė D. Šakalienė.

Ji neslėpė, kad iš kai kurių institucijų pasigenda aktyvumo.

„Mane labai nuvylė, kad buvo (į NSGK posėdį – aut.p.) pakviesti du aukšti teisėsaugos pareigūnai iš prokuratūros bei policijos, ir iš prokuratūros buvo pasakyta: jeigu mes gausime duomenų, mes tada imsimės ikiteisminio tyrimo. Man atrodo, kad, kalbant apie nusikalstamų veikų tyrimą, tai ne ant lėkštutės turi būti duomenys atnešami, o atliekami įvairūs veiksmai. Yra pakankamai platus tų veiksmų spektras, teisinis reguliavimas taip pat leidžia įvairias priemones taikyti“, – akcentavo Seimo narė.

Kasčiūnui kelia klausimą galimybės šiuos žmones integruoti

Seimo NSGK pirmininkui iš Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos frakcijos Laurynui Kasčiūnui daugiausiai klausimų kyla dėl galimybės šiuos žmones, kurie minimi ataskaitoje, integruoti į mūsų visuomenę.

„Dabar Lietuvoje diskutuojant apie imigrantų ateitį jau dažnai gali išgirsti siūlymus juos integruoti. Tai daugiau ateina iš politinės kairės, liberalių nevyriausybininkų. Dažnai sakoma, kad tolerancijos lygis yra žemas, ir čia yra mūsų vidinė problema, kad mes kitokių žmonių nepriimame.

Aš siūlyčiau užduoti klausimą kitaip: ar šitie žmonės yra pasirengę integruotis į vakarietišką gyvenimo būdą ir į mūsų visuomenę? Būtent hierarchijos, atakos prieš LGBT asmenis, nepagarba mažumoms, – tolerancija šitiems dalykams, į kuriuos yra nusitaikoma, yra mūsų vakarietiškos kultūros ir demokratijos ramstis. Čia mums kyla klausimas, kaip galima sėkmingai integruoti žmones, kurie vadovaujasi tokiomis vertybinėmis nuostatomis?“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Parlamentarui nerimą kelia migrantų požiūris į moteris, seksualinis mažumas, šariato teisės taikymą vakarietiškam gyvenimo būdui.

„Kaip toleruoti netolerantiškus, – esminis filosofinis, bet ir konceptualus klausimas visiems tiems, kurie kalba apie integraciją“, – sakė L. Kasčiūnas.

Tiki, kad pavyks išsiųsti nelegalius migrantus

Parlamentaro įsitikinimu, kad reikia toliau dirbti ir siekti nelegalius migrantus išsiųsti iš šalies.

„Reikia dirbti ties tuo. Nėra tas skaičius toks didelis, kad negalėtume suvaldyti. (…) Dabar mes krizę sukontroliavome, grąžinimas veikia, tai yra labai gerai, dabar yra darbas su šitais žmonėmis. Darbas vyksta ir su Iraku. Tai yra ta šalis, kuri nori artėti prie Europos Sąjungos, turėti supaprastintą režimą, nenori, kad būtų priskirta prie valstybių, kurios nesusitvarko. Svertų yra“, – teigė L. Kasčiūnas.

Jis taip pat išsakė palaikymą savo kolegės NSGK iš socialdemokratų frakcijos Dovilės Šakalienės idėjai svarstyti galimybę nelegalius migrantus apgyvendinti trečiosiose šalyse. Tai yra eiti keliu, kurį pasirinko Danija.

„Aš tikrai pritariu Dovilės puikiai minčiai, kuri iš esmės yra atsiradusi unikaliai Lietuvos politinėje kairėje. Bet čia reikia labai aiškaus veiksmų plano, kaip tą padaryti. Danai turi išimtį ES teisėje dėl migracijos politikos. Tą jie susiderėjo stodami į ES, ir jie turi galimybę turėti tokius sprendimus. Mums tą pasiekti sunkiau, bet aš labai remiu tą idėją. Jeigu susitarsime su danais, būsiu pirmas, kuris palaimintų ir pasirašytų ant tokio susitarimo“, – sakė L. Kasčiūnas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Žmogaus teisių gynėjos galvoja, kad tradicines šeimos vertybes išpažįstančio alytiškio Gintaro Šurkaus netradicinė meilės istorija turėtų būti įvertinta teisėsaugos atstovų. Aktyvistės įsitikinusios, kad G. Šurkaus elgesys primena prekybą žmonėmis.

Dar gegužės mėnesį oreivis G. Šurkus su oro balionu, ant kurio pavaizduotas Vytis bei ERGO bendrovės logotipas*, dalyvavo Didžiajame šeimos gynimo marše Vingio parke. Po renginio oreivis tikino, kad renginyje sutiko dalyvauti, nes jam priimtinos tradicinės šeimos vertybės.

„Delfi TV“ laidoje „Kasdienybės herojai“ G. Šurkus papasakojo, kad prieš ketverius metus nusprendė iš Senegalo atsivežti vietinę moterį, kurią pats įsimylėjo visai atsitiktinai. Moteris jam turėjo už pinigus pagimdyti vaiką, tačiau pats G. Šurkus neslepia vėliau turėjęs viltį, kad jei susilauks vaiko, galbūt ir jo motina jį mylės. Įsimylėjęs vyras laidoje papasakojo, kad teko padaryti labai daug, jog galėtų Irene atsivežti į Lietuvą, vėliau jie susituokė Alytuje.

Nevyriausybinės moterų ir su jaunimu dirbančios organizacijos „Frida“ direktorė Daiva Baranauskė supranta, kodėl ši G. Šurkaus ir žmonos Irene istorija patraukė žiniasklaidos ir skaitytojų dėmesį, tačiau „turėtų patraukti ir teisėsaugos“.

„Šią situaciją turėtų vertinti prokuratūra, nes prekyba žmonėmis Lietuvoje yra ir Baudžiamajame kodekse. Tai yra nelegalu, aišku, gal jis ir nemokėjo jai po to, bet tyrimas turėtų parodyti. Vis dėlto teisinis tyrimas turėtų būti ir turėtų būti išsiaiškinta, kaip ten kas vyko“, – aiškino D. Baranauskė.

„Fridos“ organizacijos direktorės požiūriu, ši istorija yra visiškai nepanaši į meilę: „Pats G. Šurkaus pasakojimas, kaip jis atsiliepia apie savo mylimos moters kilmės šalį, pati pozicija yra negraži. Jis žeminančiai ir niekinančiai kalba, nežinau, ar labai jis tą meilę rodo. Kaip ten bebūtų, jis vis tiek yra galios pozicijoje, čia ne meilė, čia galia ir išnaudojimas.“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė taip pat galvoja, jog ši istorija neprimena tikros meilės. Jos neįtikina ir G. Šurkaus nuotraukos su mylimąja Irene: „Nuotraukoje matoma, kaip moteris stovi šalia, šypsosi, bet, dirbant ir praktiškai žinant prekybos žmonėmis aukų istorijas, mums tai nieko nereiškia, ir tai tikrai labai neramina.“

„Į šią moters istoriją dėmesį turėtų atkreipti teisėsauga, kad su ja būtų pokalbis, saugioje aplinkoje apklausti, kaip ji mato savo situaciją, kas čia įvyko. Veiksmai, slypintys už tokių formuluočių: „Nuvažiavau, nusipirkau ir dabar laimingas gyvenu.“ To tikrai neturėtų būti, ir atskirtis turėtų būti labai aiški, kad žmonių pirkimo visuomenė netoleruoja ir tai yra vadinama prekyba žmonėmis“, – priūrė K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Viename Lietuvos kaime – sunki vienos moters dalia. Ilgus metus kentusi sutuoktinio psichologinį ir fizinį smurtą, galiausiai ji žlugo ir įniko į alkoholį. Negana to, panorėjus palikti smurtaujantį vyrą, iš jos buvo atimtas vaikas, o apie patirtas skriaudas išdrįso prabilti tik tada, kai po sunkaus sužalojimo 2019 m. atsidūrė ligoninėje. Nei anyta, nei prieš mamą nuteiktas bendras sūnus to nenorėjo paliudyti, todėl nukentėjusiajai teko kovoti vienai ir visų apleistai.

Ši liūdna istorija kulminaciją pasiekė 2019 m. ankstyvą pavasarį. Tuo metu su vyru besiskirianti moteris bijojo jo ūmaus būdo ir norėdama numalšinti nervus sunkiai galėjo atsispirti alkoholiui. Paaiškėjo, kad ta baimė buvo ne iš piršto laužta.

Kaip rašoma bylos medžiagoje, vieną pavasario savaitgalį nukentėjusioji nusprendė praleisti kitame miestelyje pas savo seserį. Tuo metu su vyru dar oficialiai buvo užregistruoti vienu adresu, tačiau iš tikrųjų jis gyveno pas mamą kitame miestelyje. Vyro apsilankymai moterį gąsdindavo, todėl to savaitgalio sekmadienį ji nusprendė grįžti vėliau, kad jo nesutiktų, mat dėl kito teistumo niekur nedirbantis sutuoktinis turėdavo jau po 23 val. būti mamos namuose.

Pas seserį moteris nuvyko taksi ir vėliau davė parodymus, kad su ja išgėrė du butelius šampano. Teigė, kad namo grįžo sekmadienio vakarą, taksi vairuotojo paprašė sustoti šiek tiek toliau nuo namų, mat bijojo, kad į juos gali būti užsukęs vyras. Šiuos žodžius taksi vairuotojas ikiteisminio tyrimo metu vėliau patvirtino.

Vis dėlto tuometinio sutuoktinio namuose tą vakarą nebuvo, ji išgėrė dar kelis alkoholinius kokteilius ir užmigo. Tačiau kitą dieną užvirė tikras košmaras.

Stipriai sumušė, o anyta liepė meluoti

Nukentėjusios teigimu, kitos dienos rytą parėjęs vyras buvo labai piktas, rėkė, priekaištavo, kodėl ji buvo išvykusi pas seserį, įtarinėjo, kad buvo su kitais vyrais. Tuo metu, prisiminė moteris, įvyko tik žodinis konfliktas ir jokie smūgiai nebuvo suduoti, vyras kažkur išvyko.

Tačiau viskas pasikeitė, kai buvęs sutuoktinis parvažiavo namo jau su savo motina ir jų bendru sūnumi. Žodis po žodžio ir vėl įsiplieskė konfliktas, vėl pasipylė priekaištai moters adresu. Vyras buvo taip įpykęs, kad priėjęs prie nukentėjusiosios pirmiausia sudavė smūgių rankomis į veidą.

„Norėdama išvengti smūgių į veidą, instinktyviai dengėsi ranka, bet vyras pataikė į lūpą ir į skruostą. Paskui koja spyrė į pilvą. Po šio smūgio suklupo, jai pradėjo skaudėti, tačiau jis dar kartą sudavė stiprų smūgį ranka. O po pastarojo smūgio ją pervėrė labai stiprus skausmas, bandė atsikelti, tačiau to padaryti nepavyko.

Nepamena, ar paskui dar buvo suduota smūgių. Prisimena, kad vyras ją tampė, mosikavo rankomis. Moteris matė, kai buvo suduoti smūgiai. Nežino, kur tuo metu buvo jos sūnus, gal lauke. Per vykusį konfliktą buvęs sutuoktinis priekaištavo jai, kad visus pinigus išleido, bet jai nebuvo leista net paaiškinti dėl išleistų pinigų“, – rašoma moters duotuose parodymuose.

Ji taip pat buvo apipilta pomidorų padažu, o anyta smurto proveržį stebėjo šalia prisėdusi. Kadangi poros butas sudarytas iš vieno kambario ir virtuvės, moteris duodama parodymus prisiminė, kad konfliktas prasidėjo kambaryje, o, jai nuėjus į virtuvę, ten vyras ir pradėjo mušti.

„Kaltinamasis spardė ją koja ir daužė kumščiu, nukentėjusioji parklupo, nes labai skaudėjo, ji negalėjo atsistoti. Greitosios pagalbos iškviesti neprašė. Paskui ją išsivežė pas kaltinamojo mamą. Ten jai kaltinamasis davė vaistų nuo skausmo, dar leido skausmą malšinančių. Situacijai negerėjant, nukentėjusioji prašė iškviesti greitąją pagalbą.

Vyro motina liepė nekviesti greitosios, nes kaltinamasis yra teistas, o pati nukentėjusiąją mokė meluoti ir sakyti, kad ją kažkas kitas sumušė. Paskui kaltinamasis visgi greitąją pagalbą iškvietė. Nukentėjusiosios medikai paklausė, kas atsitiko, tačiau jai tuo metu buvo gėda ir sunku, todėl teisybės iš pradžių nesakė. Apie viską papasakojo tik praėjus keletui dienų po atliktos operacijos. Vėliau ji grįžo į savo tėviškę ir ten gyvena iki šiol“, – rašoma bylos medžiagoje.

Vyras jokios pagalbos nenorėjo priimti

Pagaliau apie patirtą smurtą sužinojo ir socialinių tarnybų darbuotojos. Viena iš jų davė parodymus, kad jau kurį laiką teikė šeimai socialinių įgūdžių paslaugas. Pasak socialinės darbuotojos, santykiai buvo tik darbiniai, buvo teikiamos paslaugos ir dėl girtavimo, ir dėl vaiko nepriežiūros.

„Girtavimas buvo labiau aktualus nukentėjusiajai. Kaltinamojo savo darbo metu ji nėra mačiusi išgėrusio. Pats vyras neneigė, kad vartoja alkoholį, tačiau kaip problemos to nepripažino, pagalbos atsisakė. Kaltinamojo ir nukentėjusiosios tarpusavio santykiai buvo įtempti ir konfliktiški. Konsultacijų metu nukentėjusioji išsakydavo nepasitenkinimą dėl jų tarpusavio konfliktiškų santykių, dažnai įvardindavo kaip priežastį vyro nenorą įsidarbinti ir tai, kad visi buitiniai darbai tenka jai vienai. Apie smurtinius atvejus iki įvykio liudytojai neteko girdėti.

Apie tai ji sužinojo tik tada, kai nukentėjusioji jau gulėjo ligoninėje. Prieš tai ji buvo nuvykusi pas nukentėjusiąją į namus, tačiau nieko nerado, telefonu ji irgi neatsiliepė. Paskui vyras pasakė, kad žmona yra ligoninėje, jai atlikta operacija. Nuvykus į ligoninę nukentėjusioji pasakė, kad prieš ją smurtavo sutuoktinis. Konkrečių priežasčių nukentėjusioji neįvardijo, tačiau liudytoja suprato, kad buvo sprendžiama alkoholio vartojimo problema“, – teigiama bylos medžiagoje.

Taip pat socialinė darbuotoja papasakojo, kad nukentėjusioji prieš tai gydėsi Priklausomybių ligų centre, įvyko atkrytis, moteris pripažino, kad vartojo alkoholį. Nukentėjusioji socialinei darbuotojai sakė, kad ją operavo dėl smurto metu patirtų sužalojimų, ji patyrė stiprių smūgių į pilvo sritį.

Kalbėdama apie pačią šeimą, ji išskyrė, kad kai vyras dirbo užsienyje, problemų turinti moteris priimdavo pagalbą, stengdavosi pasitaisyti, tačiau jam sugrįžus vėl atsiribodavo.

„Iš jo pusės būdavo tarsi blokavimas ir ignoravimas, visą laiką buvo juntamas priešiškumas. Kiek teko atvykti į namus, niekada nematė vyro dirbančio, jis tik vaikščiodavo po kiemą, kartais matydavo prie automobilio, o kartais rasdavo miegantį. Jeigu bendraudavo su juo, o žmona nepasirodydavo, tai jos ir nematydavo. Negali pasakyti, ar ji būdavo sumušta, ar ne.

O jeigu išsakydavo norą apžiūrėti jų būstą, tai vyras dažniausiai to padaryti neleisdavo. Kartais būdavo dienų, kad leisdavo geranoriškai pasižiūrėti. Tvirtino, kad su juo bendrauti buvo nejauku, jis niekada nenorėjo priimti jokios jam siūlomos pagalbos“, – taip apie šeimą pasakojo socialinė darbuotoja.

Taip pat akcentavo, kad pora gaudavo socialines išmokas, už kurias atidirbdavo tik viena nukentėjusioji. Sumuštos moters sesuo pareigūnams papasakojo, kad žinojo apie smurtą šeimoje, bet nieko dėl to nedarė.

Manipuliacijos įrankis – sūnus

Po pavasarį moters patirto sunkaus sužalojimo smurto išpuoliai jos atžvilgiu nesiliovė. Dėl pradėto ikiteisminio tyrimo nukentėjusioji patyrė spaudimą iš vyro pusės, jis tuo metu dar buvo laisvėje ir toliau gyveno pas mamą su jųdviejų bendru sūnumi. Papasakojo, kad jis manipuliavo ir bendru vaiku.

Moters teigimu, po konflikto pavasarį daugiausia bendravo su vyru dėl sūnaus. Deja, teko su smurtaujančiu sutuoktiniu susitikti, kai jis buvo įsibrovęs į jos namus naktį, – tuomet nukentėjusioji pabėgo ir iškvietė policiją.

„Buvo atsiklaupęs ant kelių ir prašė atleidimo, bet ji nesutiko ir liepė jam išeiti. Būdavo, kad jis atvažiuoja su vaiku, taip pat siuntinėdavo žinutes ir kalbėdavo. Kai vyras atvažiuodavo su vaiku, tai moteris su sūnum kalbėdavo, o vyras būdavo šalia, neleisdavo vienai su vaiku būti. Buvo gavusi iš vyro grasinančių ir šlykščių žinučių. Nors tai buvo rašyta iš sūnaus telefono, tačiau tai darė ne jis.

Mano, kad sūnus yra nuteiktas prieš ją, nes jis minėjo, jei tėtį pasodins, su ja nebendraus. Sūnus sakė, kad ji atsiimtų pareiškimą, nes priešingu atveju niekuomet negrįš pas ją. Pats vyras teigė, jeigu ji grįžtų, tai jam būtų kaip dovana, viską pamirštų ir vėl būtų šeima“, – apie įvykius iki naujų smurto išpuolių vėliau pasakojo nukentėjusioji.

Tų pačių metų vasarą nukentėjusiajai sutuoktinis pradėjo žadėti, kad leis pasimatyti su sūnumi, ir kvietė atvažiuoti pas jį. Nukentėjusiosios teigimu, ji labai norėjo pamatyti savo vaiką, todėl nuvažiavo.

„Ten nuvykus, jis ėmė prašyti, kad ji atsiimtų savo kaltinimus dėl įvykio pavasarį ir susitartų su advokatu. Nukentėjusioji su tokiais pasiūlymais kategoriškai nesutiko, todėl jis jai įkando į žandą. Rytojaus dieną ji ruošėsi važiuoti namo, tačiau kaltinamasis moters neišleido ir trenkė ranka į nosį, jai pradėjo bėgti kraujas.

Nukentėjusioji iškvietė policiją ir parašė dėl to pareiškimą. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusioji davė nuoseklius parodymus ir jais netikėti teismas neturi pagrindo“, – rašoma bylos medžiagoje.

Taip pat policija užfiksavo, kaip tą pačią dieną vyras skambino žmonai, o, jai neatsiliepus, pasakė mažamečiam sūnui: „Paėmęs atbula ranka pistelėjau per nosį, kraujas prasimušė, nubėgus už tvarto mentams…“

Tiesa, vėliau jis bandė išsiginti šių žodžių, tikino, kad jie buvo sakyti ne apie buvusią sutuoktinę, esą apie kitą žmogų, ir yra ištraukti iš konteksto. Tačiau nesugebėjo detaliau paaiškinti, ką neva iš tikrųjų turėjo omenyje.

„Šie įrodymai patvirtina nukentėjusiosios aiškinimus, kad jai kaltinamasis trenkė ranka į nosį, ji ėmė kraujuoti, dėl to kreipėsi į policiją. Užfiksuotas kaltinamojo ir jo mažamečio sūnaus pokalbis neginčijamai patvirtina, kad būtent kaltinamasis trenkė ranka nukentėjusiajai į nosį.

Kaltinamasis neneigia, kad yra užfiksuotas jo pokalbis su sūnumi, tačiau jis aiškina, kad kalbama ne apie nukentėjusiąją, ir šie žodžiai ištraukti iš konteksto. Nei apie ką kalbama, nei iš kokio konteksto tie žodžiai yra ištraukti, kaltinamasis teismui taip ir nepaaiškino. Todėl tokie jo aiškinimai vertintini kritiškai“, – rašoma bylos medžiagoje.

Verta paminėti, kad byloje dėl žmonos sunkaus sužalojimo pavasarį vyras tarėsi su ne kartą teistu sūnumi iš kitos santuokos, kaip įrodyti, kad esą moteris buvo susižalojusi anksčiau. Jie buvo susisiekę ir su taksi vairuotoju, kuris jau teismo metu bandė keisti parodymus ir sakyti, esą moteris buvo susiėmusi už pilvo jo mašinoje. Be to, tėvas su sūnumi buvo suradę dar vieną teistą draugą, kuris melavo, jog matė lauke gulinėjančią sumuštą moterį. Tačiau teismas nepatikėjo nei taksisto bandymu pridėti naujų detalių, nei naujai atsiradusio liudytojo parodymais.

Galiausiai teismas po visų surinktų įrodymų nusprendė vyrą pripažinti kaltu ir skyrė galutinę subendrintą bausmę – ketverius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo. Šį sprendimą kaltinamasis dar gali apskųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.

Prokuroras paaiškino, kas tokiose bylose sudėtingiausia

Prokuroras V. Mizaras, komentuodamas šią bylą, akcentavo, kad daug padėjo ir atliktas didžiulis policijos darbas, taip pat Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centras.

„Dažniausiai tokiose situacijose būna tik vieno nukentėjusio žmogaus parodymai, todėl paskui surinkti tuos duomenis labai sunku. Ši moteris neatsisakė duoti parodymų, bet ji tiesiog labai įbauginta ir jai pasidaro baisu, kai visi užtampo“, – sakė jis.

Prokuroras atkreipė dėmesį, kad yra žmonių, kurie daro blogus darbus, bet kažkaip sugeba praslysti. Taip pat jie turi tokią grupę žmonių, kurie labai padeda. Vis dėlto jis atkreipė dėmesį, kad policijai slaptai besiklausant daug pokalbių ne iškart galima buvo suprasti, koks yra kontekstas.

„Pavyzdžiui, jau teisme taksistas pradėjo pasakoti, kad kai vežė namo nukentėjusiąją, ji esą buvo susiėmusi už pilvo, nors to ikiteisminio tyrimo metu neminėjo. Man paklausus, kodėl dabar tai pasakoja, atsakė, kad neva anksčiau jo niekas neklausė. Tada įsikišo ir teisėjas – pastebėjo, kad ir dabar niekas neklausia.

Dar kartą perklausius pareigūnų surinktą medžiagą, paaiškėjo, kad kaltinamojo sūnus iš pirmosios santuokos kalbėdamasis su tėvu pasiūlė surasti tą taksistą ir su juo pašnekėti. Tada tėvas atsakė, kad su juo kalbėjo, bet „ne viskas taip paprasta, reikia viską apversti“. Taigi, tapo aišku, kodėl tas taksi vairuotojas teisme norėjo šiek tiek pakeisti parodymus“, – komentavo V. Mizaras.

Jis taip pat nurodė, kad nukentėjusioji savo kaltinimų nenorėjo keisti, bet iš pradžių eilinį kartą norėjo nutylėti.

„Galbūt dėl atvažiavusios sesers įsidrąsino ir pasakė policijai, kad vyras sumušė. <…>. Tiek sesuo, tiek ji pati labai išgyveno dėl vartojamo alkoholio, tačiau, nors ir ši moteris išgeria, bet jos visas gyvenimas taip susidėjo, kad, matyt, daugiau nieko nebeliko“, – pasakojo prokuroras.

V. Mizaras pridūrė, kad iš liudytojų parodymų buvo galima susidaryti įspūdį, jog girta nukentėjusioji buvo mažiau pavojinga negu blaivus kaltinamasis.

„Ta moteris buvo charakterizuojama kaip sutrikusi, mat kai vyro nebūdavo, su ja kalba vykdavo, bet kai tik jis būdavo, iškart užsisklęsdavo“, – sakė prokuroras.

Vis dėlto jam liūdniausia, kad prieš mamą sūnus buvo taip nuteiktas, kad net ir galimai girdėjęs, jog vyko muštynės, vėliau vis tiek tvirtino, kad tėtis nieko nedarė.

„Kaltinamasis tikrai sudavė tuos smūgius matant motinai, o ar sūnus matė, nėra aišku, bet triukšmą tikrai turėjo girdėti ir matyti motinos savijautą. Tačiau jis tvirtino, kad nieko nebuvo, niekas nieko nemušė, bet apklausiamas truputėlį vienoje vietoje išsidavė. Pasakė, kad kai jie visi atvažiavo, mama buvo linksma, o paskui jau nelabai“, – pastebėjo V. Mizaras.

Taip pat pažymėjo, kad nukentėjusiajai bandyta daryti poveikį ir kuriam laikui išvežant vaiką į užsienį, grasinant, kad nebegalės su juo susitikti.

„Aiškinomės tą situaciją, bet paaiškėjo, kad kai kuriais atvejais išvežant vaiką nereikia abiejų tėvų sutikimo. Palaikė tą vaiką šiek tiek užsienyje ir parvežė“, – apie tai, kokį spaudimą reikėjo patirti smurtą patyrusiai moteriai, pasakojo jis.

„Ši skaudi istorija atskleidžia smurto šeimoje baisumą“

KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė apgailestavo, kad ši skaudi istorija dar kartą atskleidžia visą smurto šeimoje baisumą, kai moteris metų metais mušama ir žalojama taip, kad jai plyšta vidaus organai, ir visa tai vyksta bendruomenės akivaizdoje.

„Vieni tvirtina apie tai nieko nežinoję, kiti tyliai įsivaizduoja, kad „gal vis dėlto buvo už ką taip lupti?“ Nesuveikė ir jokie siuntimai pagalbos, jeigu tokių iš viso buvo. Tikrai apgailėtina – tiek daug šalyje skambių pareiškimų apie nepakantumą smurtui, o kankinama moteris neatkreipė niekieno dėmesio“, – baisėjosi ji.

Pasak centro direktorės, jos yra dėkingos bylos prokurorui, kuris padarė tai, ko iš jo nereikalauja jokie teisės aktai, o tik užuojauta jau šešėliu pavirtusiai nukentėjusiajai.

„Motyvavo ją priimti mūsų palaikymą teisminių procesų metu, vėliau tai išsivystė į platesnio spektro pagalbą. Ar pavyks moteriai išsigydyti prievartos paliktas žaizdas, dabar sunku pasakyti, apkaltinamąjį nuosprendį smurtautojas apskundė, laukia nelengvi procesai teismuose“, – apibendrino K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.