kopzi

Author: admin

  • K. Mišinienė: migrantai tampa darbdavių išnaudojimo aukomis

    Prieš 21 metus po Lietuvos Carito sparnu prasidėjusi iniciatyva savo veiklą kūrė nuo nulio. Šiandien tai – stipri nevyriausybinė organizacija, darbų aplanke turinti svarius pasiekimus teikiant pagalbą visuomenės paribiuose gyvenantiems žmonėms. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad būtent nevyriausybinės organizacijos rėmai leidžia padaryti daugiau.

    „Mūsų galvos skausmu tampa ir legaliai į šalį atvykę migrantai, tapę darbdavių išnaudojimo aukomis. Socialinio draudimo dokumentai nesutvarkyti, dirba visą parą, gydytojo nematę kelerius metus. Pūliuojančios žaizdos, užleistos lėtinės ligos…“ – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.
    – Gerbiama Kristina, trumpai papasakokite, kaip jūs dirbate?
    – Mes patys save sukūrėme, savo strategiją, ieškome finansavimo per rėmėjus, rašome projektus. Per tuos dvidešimt vienerius metus susiformavo veiklos kryptis teikti specializuotą pagalbą prekybos žmonėmis ir išnaudojimo aukoms, kurias tenka ne tik identifikuoti, bet ir joms advokatauti.
    Iš kitų mus išskiria teisinė pagalba. Dirbame neformaliai: siekiame, kad nusikaltėliai būtų nubausti, prireikus kreipiamės į Europos žmogaus teisių teismą. Mes – paprasta socialinių darbuotojų komanda. Kad geriau pasiektume periferiją, turime po keletą žmonių šešiuose padaliniuose Lietuvoje. Savęs neįsivaizduojame be partnerių – teisininkų, psichologų, psichoterapeutų.

    – Su aukomis esate kartu nuo pagalbos šauksmo iki galutinio verdikto teisme. Kodėl tai svarbu?
    – Nėra taip, kad randame auką, padedame jai parašyti pareiškimą policijai ir tada sakome: „Na, ate, sėkmės tau, laikykis!“. Taip padarius, auka grįžtų į ankstesnį gyvenimą, o nusikaltėliai toliau klestėtų. Norint realiai padėti ir ištraukti auką iš ankstesnio gyvenimo, reikia kartu eiti iki galo: spręsti buitinius, psichologinius, sudėtingus biurokratinius reikalus, mindyti instancijų slenksčius. Ką bekalbėti apie teisinius procesus, aukos saugumą – jai grasinama, kerštaujama, siekiama vėl įtraukti į nusikalstamą veiklą, kankintojai daro spaudimą nutraukti bylą.

    – Gan karti jūsų patirtis ir teisinėje Lietuvos sistemoje…
    – Nelengva rasti kvalifikuotus advokatus, kurie sutiktų atstovauti aukoms. Valstybės garantuojama nemokama teisinė pagalba gera tik savo idėja. Realybėje tai – silpnas teisinis veiksmas. Retai tenka sutikti valstybės lėšomis skiriamą advokatą, kuris iš tiesų norėtų įsigilinti į aukos situaciją. Siekdami nesužlugdyti bylos ieškome teisininkų ir jiems mokame. Aišku, tie pinigai dešimt kartų mažesni negu kad nusikaltėlių advokatų, tačiau turime idėjinius žmones. Per tiek metų pastebėjau, kad advokatai gyvena iš nusikaltėlių gynybos. Buvę teisėjai, autoritetingi Mykolo Romerio universiteto dėstytojai, prie kurių pavardžių prirašyti moksliniai titulai, gina nusikaltėlius ir iš to puikiai uždirba. Dėl to dar labiau reikia įvertinti mūsų teisininkų pasiaukojimą dirbti su aukomis. Jie įsipareigoja, kad kol bendradarbiauja su KOPŽI, negins nusikaltėlių, o bylos trunka ir iki penkiolikos metų. Vien ikiteisminis tyrimas gali tęstis ketverius metus. Tačiau dauguma prekeivių ir nusikaltėlių pereina į teisiamųjų suolą.

    – Žmonės, esantys šalia aukų, dažnai jų neatpažįsta.
    – Klausiame, negi bendruomenė nematė šio žmogaus? Išgirstame: „Žinome, bet gi tai prostitutė, vagis…“ Net socialiniai darbuotojai priklausomi nuo stereotipinio aukos vaizdinio: norima, kad ji verktų, skųstųsi, būtų nuolanki. O jei turi prastą reputaciją, yra agresyvi, žalojasi, tyli – tokių žmonių tradiciškai aukoms nepriskiriame.
    Mūsų pagalbos numeris veikia visą parą. Gauname pranešimus iš policijos komisariatų, kreipiasi britų, vokiečių, italų pareigūnai, artimieji. Apie pusė jų pranešimų pasitvirtina, bet ir tai nėra mažas skaičius. Lankomės prieglobsčio prašytojų vietose, vaikų globos įstaigose… Aukos skambina retai. Neįsivaizduojate, koks jausmas sulaukti skambučio vidurį nakties ir girdėti pagalbos šauksmą kur nors iš Londono. Tu sėdi Kaune, o auka klausia, ką jai daryti, kur eiti. Gavę bent kokį signalą, čiumpam ir nepaliekam, kol neišsiaiškiname.

    – Užsiminėte, kad ir pačios iš pradžių patyrėte kuriozų…
    – Kai įsikūrėme, ant durų pasikabinome skelbimą, kviečiantį kreiptis nukentėjusiuosius. Užsirašėme darbo valandas nuo aštuntos iki septynioliktos ir pusę metų sėdėjome tuščiuose kabinetuose. Nesupratome, kad pačios turime išjudėti. Gatvės socialinis darbuotojas mūsų šalyje yra nesuprastas statusas. Tačiau jei nori iš tiesų rasti žmones, kuriems reikalinga pagalba, turi dirbti visai kitais metodais. Gal sėdėk ne darbo dieną, o į gatvę eik nuo vidurnakčio iki trečios valandos, prisiderink prie ritmo, kuriuo gyvena nusikaltėliai ir aukos.

    – Koks jūsų požiūris į visuomenės sveikatą?

    – Reikia galvoti apie jos stiprinimą, įtraukti saugiklius dėl pažeidžiamiausių grupių. Dabar tai palikta žmonių sąmoningumui. Tačiau vis tiek reikia orientuotis į tuos, kurie neateina iki medikų, neturi socialinio draudimo, buvę kaliniai, bedarbiai, neužsiregistravę užimtumo tarnyboje, migrantai. Turime daug infekcinių ligų, plintančių lytiniu ir nelytiniu keliu. ŽIV, hepatitai… Reikia ką nors daryti. Tame dar daug moralizavimo, o ne galvojimo apie priežastis ir sprendimus. Mes įtikinėjame, kad savivaldybės suteiktų paslaugas ir nedraustiems asmenims, bet jos negali skirti tiek lėšų.

    – Į duris jau beldžia ir darbdavių išnaudojamų migrantų klausimas?
    – Mūsų galvos skausmu tampa ir legaliai į šalį atvykę migrantai, tapę darbdavių išnaudojimo aukomis. Socialinio draudimo dokumentai nesutvarkyti, dirba visą parą, gydytojo nematę kelerius metus. Pūliuojančios žaizdos, užleistos lėtinės ligos… Psichologai, ginekologai, šeimos gydytojai šiems žmonėms neprieinami. Turėjome atvejį, kaip padėjome abiejų inkstų darbo vietoje netekusiam migrantui. Reikia įsisąmoninti: šių žmonių daugės, nes jie įsileidžiami į šalį. Atsivežami iš Nepalo, Indijos, Tailando, Afrikos. Jei mes suteikiame galimybę darbdaviams juos atsivežti, turime prisiimti ir jų problemas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

     

  • Mažėja prekybos žmonėmis aukų?

    Pastaruoju metu vis girdime valdininkų pasvarstymus, kad mažėja prekybos žmonėmis mastai LT, nėra aukų, nėra ikiteisminių tyrimų.
    Gauname signalą iš kolegų Mančesteryje, jog reikia pasitikti parsiunčiamą namo nukentėjusį nuo darbinio išnaudojimo mūsų tautietį.
    Pusamžis vyras, Lietuvos įkalinimo įstaigose praleidęs daugiau negu 20 metų, išėjęs glaudėsi laiptinėse, parkuose.
    Labai norėjęs “gyventi kaip žmogus”, nenusikalsti daugiau.
    Tad sutikto romų tautybės jaunuolio pasiūlymą padirbėti JK “pas jo gerus draugus” priėmė nesvarstydamas.
    Dirbo įvairiuose fabrikuose, “ten vieni lenkai ir rumunai”, nėra matęs savo įdarbinimo dokumentų.
    Atlyginimą gaudavo į banko kortelę, kurią pas save laikė jo “šeimininkas”, irgi romas, šis jam aiškino, kad taip bus saugiau, jis “padėsiąs atvykėliui taupyti”.
    Vieną dieną, dirbdamas taip vadinamame vištų fabrike, pasijuto labai blogai, bealpstąs, tad tiesiog atsistojo ir išėjo.
    Jį, klaidžiojantį po miestą, sustabdė policija, nuvežė į pagalbos organizaciją, ši susisiekė su mumis.
    Angliškų gatvių, fabrikų pavadinimų žmogus nežino, galėtų tik parodyti, jei kas nuvežtų – britai nutraukia tyrimą dėl išnaudojimo.
    Ar yra kokia perspektyva dėl tyrimo Lietuvoje?
    Jokios.
    Kadangi oficiali statistika, VRM statistika, rodo tik asmenis, kuriems teisėsauga suteikia nukentėjusiojo statusą – šis žmogus niekada joje neatsidurs.
    Kaip ir šimtai jo likimo draugų.
    Va taip ir mažėja prekybos žmonėmis mastai mūsų gražioje šalyje.

  • SAM siūlo įteisinti altruistinę surogaciją

    Spalio pradžioje reagavome į SAM siūlymą Seimui įteisinti neatlygintiną surogaciją.
    Gerbiame norą auginti savo vaikelį, bet ar jis gali būti toks viską nušluojantis, pagal teisinius kontraktus naudojant moters gimdą kaip inkubatorių?
    Altruistinėje surogacijoje daug kalbama apie džiaugsmą padėti, nepakartojamą ryšį tarp visų proceso dalyvių, bet tai yra saldus bla bla bla, mūsų kolegos šalyse, kur toks vaiko įgijimas yra įteisintas, praneša apie įnirtingus teismų procesus tarp abiejų pusių.
    Negali nepastebėti, jog dauguma milijoninius uždarbius turinčių surogacijos agentūrų jau nebeslepia, kur jos ieško surogatinių motinų – Kolumbija, Meksika, Nepalas, Graikija, Ukraina, Gruzija…
    Kažkaip neteko girdėti istorijų, jog kokia garsenybė pagimdė vaikelį savo namų tvarkytojai.
    Galime turėti pavojingą situaciją, kai milžiniškas paklausos spaudimas pritrauks prekeivius žmonėmis, jiems padedančias įvairias struktūras, atsivers dar viena niša lobti tarpininkams, išnaudoti silpnesnius.

  • Kiek kainuoja lietuvė? Buvo ir po 12 000 svarų

    Ar kada nors pagalvojote, kokia pinigų suma gali būti įvertintas žmogus? Subrendusioje visuomenėje toks klausimas net nebūtų svarstomas, tačiau į šiuolaikinę vergovę ir prekybą žmonėmis įsitraukę nusikaltėliai tai daro nuolat.

    Vergiškas darbas ar prostitucija – tai tik dvi prekybos žmonėmis ar šiuolaikinės vergovės formos, jų yra žymiai daugiau. O Jungtinėje Karalystėje organizuojamos fiktyvios vedybos, (angl. – sham marriage) rengiamos vardan teisės gyventi šioje šalyje, irgi patenka į šią kategoriją.

    „Ši forma buvo tarsi išnykusi, tačiau ir vėl kelia galvą“, – praėjusią savaitę LRT televizijos eteryje sakė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

    Dar visai neseniai garsiai nuskambėjo istorijos apie lietuvius, kurie JK buvo įsipainioję į šių nusikaltimų organizavimą arba dalyvavo juos vykdant.

    Kelias istorijas šiandien priminsime.

    Kam tai reikalinga?

    Įprastai žmonės tuokiasi kurdami šeimą ir įprasmindami meilę vienas kitam, o kodėl vestuves reikia vaidinti?

    Nelegaliai į Jungtinę Karalystę patekę trečiųjų šalių piliečiai bando įvairiomis priemonėmis įteisinti savo buvimą, o santuoka su teisėtu šalies gyventoju – vienas iš tokių būdų.

    Iki „Brexit“ užtekdavo santuokos su Europos Sąjungos piliečiu dokumentų, todėl anksčiau nelegaliose schemose gana dažnai šmėžuodavo ir Lietuvos vardas.

    JK Imigracijos ir prieglobsčio įstatymo 24 ir 24A dalys įpareigoja valstybės tarnautojus pranešti apie galimas fiktyvias santuokas, šie pranešimai tampa pagrindu tyrimui pradėti. Pavyzdžiui, 2012 metais vidaus reikalų ministerija gavo 1783 tokius pranešimus, kas aštuntas iš jų buvo susijęs su Lietuvos piliečiais (142).

    Lietuvius fiktyviose santuokose lenkė tik Vengrijos piliečiai (143).

    Dažnu atveju – pilietės: lietuvaitės už tam tikrą mokestį sutikdavo tapti nelegalų teisėtomis sutuoktinėmis. „Jaunieji“ dažniausiai būdavo iš Pakistano (627), Nigerijos (366), Indijos (180), Bangladešo (108), Alžyro (42), Kamerūno (33), Šri Lankos (30), Maroko ir Filipinų (po 27) ir Egipto (22).

    Pora prieš tuoktuves nesusikalbėjo

    Vyriausybės viešai skelbiamoje ataskaitoje kaip viena iš problemos iliustracijų panaudota būtent Lietuvos ir Pakistano piliečių fiktyvi santuoka. Nurodoma, kad atvykę įteikti pareiškimus santuokai jie net nekalbėjo bendra kalba ir vienas kito nesuprato, o tai sukėlė įtarimų registracijos pareigūnui.

    Taip pat paaiškėjo, jog suklastotas jų liudijimas apie bendrą gyvenamąją vietą – savivaldybės skirtą vieno kambario butą, kuriame jau gyveno žmogus.

    Poros dokumentai nepriimti, liepta juos patikslinti per 2 savaites, tačiau jie to nepadarė.

    Jeigu registracijos pareigūnas priima pareiškimą tuoktis, įtarimai apie fiktyvią santuoką pranešami ne tik vidaus reikalų ministerijai, bet ir socialinę paramą teikiančiai savivaldybei. Įtarimams pasitvirtinus pašalpos ir kita parama gali būti nutraukta.

    Organizatorės – lietuvės, aukos – lietuvės

    Valdžios turimus duomenis patvirtina ir viena byla, kurioje už sukčiavimą nuteistos kelios Lietuvos pilietės – jos organizavo fiktyvias santuokas.

    Londone, Croydono Karūnos teisme išnagrinėtos bylos duomenys nurodo, kad taip „ištekintos“ 26 Lietuvos pilietės, o nusikalstamos veiklos organizatoriai tokiu būdu užsidirbo apie 315 000 svarų sterlingų.

    Viena lietuvė – apie 12 000 svarų.

    Jaunikiai dažniausiai buvo iš pietryčių Azijos ir Vakarų Afrikos, kurie tokiu būdu siekė vizų likti JK.

    Lietuvių organizuota veikla nutraukta 2013-ųjų spalį, o paskutinę ceremoniją nutraukė Imigracijos kontrolės pareigūnai.

    Paaiškėjo, jog pagrindiniai organizatoriai buvo Lina Kezelytė ir Mohemmedas Jemaldeenas, kurie, tarsi meilės dievai, suporuodavo žmones, jiems talkino Valentina Kezelienė, Rūta Sperskaitė, Renata Semaško ir Beata Jarmolovič.

    Moterys nuteistos 2017 metų kovą, o jų bendrininkas spruko.

    Meilę prisiekė su „Google Translate“

    Viena paskutiniųjų tokių bylų, kurioje minimas Lietuvos vardas, užbaigta prieš beveik 3 metus – 2019-ųjų sausį kalta dėl imigracijos taisyklių laužymą pripažinta Londone gyvenusi Erika Vorobjova, dėl akių tapusi Pakistano piliečio žmona.

    Byloje nurodoma, kad pora santuokos registracijos metu bendravo vertimo programėle „Google Translate“, mat angliškai ar kita kalba bendrauti negalėjo.

    Meilei kalba – ne barjeras: taip būtų galima pristatyti šią istoriją, jeigu ne įrodymai, kad viskas buvo daroma iš anksto suplanavus.

    Ši santuoka buvo viena iš daugelio, kurias organizavo Lietuvos pilietė Jurgita Pavlovskytė ir pakistanietis Ayazas Khanas – jos sutuoktinis.

    Santuoka vietoj darbo

    Anksčiau aprašytais atvejais lietuvės tekėdavo už svetimšalių savo noru, siekiant užsidirbti kelis tūkstančius svarų sterlingų.

    Tačiau JK būta ir tokių istorijų, kai Lietuvos pilietės buvo priverstos ne tik tekėti, bet ir gyventi su nepageidaujamais jaunikiais.

    Būtent tokia schema išaiškėjo praėjusį dešimtmetį, kai Britanijos policijai pasiskundė dvi jaunos lietuvaitės – joms tautiečiai pasiūlė darbą Londone, o kai jos čia atvyko, buvo per jėgą apgyvendintos su azijiečiais ir verčiamos už jų tekėti.

    Išsiaiškinta, jog merginas apgavo Vita Ramonaitė ir jos vaikinas Robertas Čiužas. Vos atvykusios į Londoną aukos turėjo gyventi su svetimšaliais.

    Tyrimo metu nustatyta, jog dar viena mergina buvo priversta dirbti prostitute – ją pora Afganistano piliečiui pardavė vos už 700 svarų sterlingų.

    Prekeiviai žmonėmis 2015-ųjų vasarą nubausti laisvės atėmimo bausmėmis – Vitai Ramonaitei skirta 10 metų kalėjimo, Robertui Čiužui – 6 metai už grotų. Šis tuo metu jau buvo įkalintas už tai, kad mušė merginą, kuri tuo metu laukėsi.

    Merginą „įsigijęs“ Afganistano pilietis Hussainas Ali Rezaie’us nuteistas kalėti 5 metus.

    Be pasigailėjimo

    Ankstesnes fiktyvių santuokų schemas po „Brexit“, pasibaigus laisvajam judėjimui tarp Britanijos ir Europos Sąjungos, taikyti tapo kur kas sudėtingiau, tačiau galimybė išlieka.

    Pavyzdžiui, nelegalui suorganizuoti santuoką su JK paso savininku arba specialų statusą turinčiu ES piliečiu.

    Pastariesiems už tai numatyta ne tik baudžiamoji atsakomybė pagal Britanijos įstatymus, bet ir deportacija: tai patvirtinta JK vidaus reikalų ministerijos leidinyje „Vedybų tyrimai“ (išleista 2021 m. birželio 8 d.).

    Britų spauda taip pat pabrėžia, kad pareigūnai naudojasi, tačiau visuomenei atskleisti atsisako specialų algoritmą, kuris padeda atpažinti fiktyvias santuokas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Norime padėti Aišai

    Labiausiai tokios istorijos džiugina žmonių kontrabandininkus, kuriems dabar – aukso amžius mūsų šalyje.
    Savo tėvynėje persekiota vieno gaujos vaduko, jo nuolat grobta ir prievartauta, jauna čečėnė pasirinko kelią bėgti bet kur, kad tik išsigelbėtų.
    Sulaikyta LT, apgyvendinta su kitais prieglobsčio prašytojais.
    Moters būklė buvo tokia bloga, kad ryžomės ieškoti jai specializuoto stacionaro, kur patyrę psichologai, ginekologai būtų galėję palengvinti jos kančias.
    Nespėjome – matydama nuolat grąžinamus į kilmės šalis likimo draugus, moteris neatlaikė nerimo ir vieną dieną dingo iš sulaikymo centro.
    Nežinome, kur A. yra šiuo metu, pergyvename dėl jos ateities – matėme, kokia tragiška moters psichologinė ir fizinė sveikata.
    Jei sutiktumėte Aišą iš Čečėnijos ir jai reiktų pagalbos – praneškite mums, norime jai padėti.

  • Nuo prekybos žmonėmis nukenčia ir lietuviai: aukų tyko socialiniuose tinkluose, o išnaudoti gali ir artimi žmonės

    Seksualinis mergaičių išnaudojimas globos namuose, kai jomis prekiauja vyresnės namų gyventojos, nenormuotos valandos vištų gaudymo fermose Jungtinėje Karalystėje ir pornografija internete. Tokiomis prekybos žmonėmis istorijomis dalijosi Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas.

    Nacionalinis transplantacijos biuras ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras antradienį surengė konferenciją apie prekybą žmonėmis ir vieną jos formų – prekybą organais.

    R. Ušinskas pažymėjo, kad prekybos žmonėmis bylos yra pakankamai sudėtingos: „Išnaudojimo formų yra labai daug, jos yra įvairios. Viena išnaudojimo formų yra prekyba organais, audiniais ir ląstelėmis. Lietuvoje iki šiol tokių bylų neturėjome“, – teigė prokuroras.

    Jis atkreipė dėmesį, kad bėgant laikui pasikeitė prekybos žmonėmis formos: „Nuo senų senovės žinome, kas yra vergai, kaip jie atsirado. (…) Be jokios abejonės, tokių formų šiuo metu nebeturime, tai yra praeitis. Šiuo metu prekyba žmonėmis yra vadinama šiuolaikine vergija. (…)

    Anksčiau prekyba žmonėmis buvo asocijuojama tik kaip smurtu palenkiant žmogų padaryti jo valiai prieštaraujantį veiksmą. Šiuo metu apibrėžimas yra pasikeitęs, (…) daugeliu atveju išnaudojimas vyksta be smurto“, – sakė R. Ušinskas.

    Aukų ieško ir socialiniuose tinkluose

    Jis atkreipė dėmesį, kad išnaudotojai aukų ieško ir jas verbuoja, populiariausias paieškos būdas – kai su auka bendraujama tiesiogiai. Paprastai išnaudotojas žino žmogaus socialinę padėtį – taip lengviau užmezgamas kontaktas, daug lengviau verbuoti.

    Verbavimui pasitelkiamos socialinės medijos, pasitaiko ir skelbimų laikraščiuose ar skelbimų portaluose, pasakojo R. Ušinskas. Anot jo, rašoma, kad ieškomas asmuo darbui užsienyje, kur bus suteiktos puikios gyvenimo sąlygos, geras darbo atlyginimas.

    „O pasirodo, kad nuvažiavus atimamas dokumentas ir žmogus išnaudojamas vergiškomis sąlygomis mokant žemą atlyginimą arba visai nemokant, dirba už maistą, patirdamas fizinį smurtą“, – aiškino prokuroras.

    Labai dažnai prekeiviai žmonėmis pažeidžiamų asmenų ieško socialiniuose tinkluose – „Facebook“, „Snapchat“, „Instagram“.

    „Merginos talpina įvairias savo nuotraukas, kartais ne visiškai padoriai atrodančios, [išnaudotojas] skaito tai, ką jos mąsto, rašo, ką publikuoja, vertina jų lengvabūdiškumą ir, atradę auką, per atitinkamas programėles (…) pradeda siųsti žinutes, užklausimus, kad gal norėtum pabendrauti, susitikti. Mergina įsitraukia į bendravimą, išeina taip, kad ji užverbuojama ir atlieka tam tikrą darbą“, – kalbėjo prokuroras.

    Fiktyvios santuokos, surogacija ir prostitucija

    R. Ušinskas teigė, kad aukomis tampa tiek vyrai, tiek moterys, tiek vaikai. Moterys dažniausiai išnaudojamos priverstinei prostitucijai, surogacijai ar fiktyvioms santuokoms, vyrai – nusikalstamų veikų vykdymui, darbui. Vaikai dažniausiai verbuojami seksualiniam išnaudojimui, nelegaliam įvaikinimui, elgetavimui.

    Prokuroras pateikė pavyzdį, kai didelė dalis lietuvaičių buvo užverbuoti ir išvyko dirbti į Jungtinę Karalystę, kur dirbo vištų gaudymo fermose. Darbas buvo labai sunkus, darbo valandos – nenormuotos, žmones veždavo po kelis šimtus kilometrų, jie valgydavo tik tai, ką patys turėdavo, ar vištų kiaušinius.

    Pasak R. Ušinsko, gamtinius reikalus žmonės atlikdavo neišlipę iš autobusiuko butelyje, o tada butelį išmesdavo pro langą. Už išsigalvotus prasižengimus išnaudotojai sumažindavo atlyginimą, gyvenimo sąlygos buvo baisios, viename kambaryje gyveno po 10–15 žmonių, jie miegojo ant žemės.

    Moterys ir vaikai išnaudojami prostitucijai bei pornografijai – paprastai ieškoma pažeidžiamų asmenų, juos įtraukiant į išnaudojimą, grasinant, neretai atimami ir dokumentai, žmonės patalpinami į patalpas, iš kurių negali išeiti, pasakojo prokuroras.

    Prieš penkerius ar šešerius metus Lietuvoje buvo „didžiausia lavina bylų“ dėl fiktyvių santuokų, tačiau, kalbėjo R. Ušinskas, šiuo metu tokių bylų iš esmės nėra. Anot jo, būdavo ieškomos merginos, joms būdavo pažadama 4–8 tūkst. svarų ir jos būdavo išgabenamos į Jungtinę Karalystę, kur sudarydavo santuokas su trečiųjų šalių piliečiais. Taip trečiųjų šalių piliečiai gaudavo galimybę apsigyventi ES.

    Didžioji dalis aukų būna iš socialinės rizikos šeimų, dažnai turi elgesio ir sveikatos sutrikimų, stokoja socialinių įgūdžių, pridūrė prokuroras.

    Jis atkreipė dėmesį, kad paprastai auka, patyrusi tiek psichologinį, tiek fizinį smurtą iš prekeivio žmonėmis, pirmo kontakto metu niekada nepapasakos teisybės. Todėl praeina keli mėnesiai ar pusė metų, kol auka teisėsaugai atsiveria ir pradeda pasitikėti bei pasakoti, kas nutiko.

    Prokuroro teigimu, tokiu aukų pažeidžiamumu teismuose naudojasi kaltinamųjų advokatai, tačiau, pridūrė R. Ušinskas, šiuo metu teismai jau visiškai kitaip vertina ir žiūri į šios kategorijos aukas ir jų priklausomybes, patikimumą, parodymus, o tai palengvina tyrimą.

    Užmokestis – keli cigarečių pakeliai

    R. Ušinskas taip pat paneigia mitus – nėra taip, kad išnaudoja nepažįstami žmonės – dažnai verbuoja pažįstami, draugai ir net giminaičiai, kurie iš to pelnosi. Mitas ir tai, kad išnaudojimas visuomet vyksta užsienyje – 58 proc. išnaudojamų asmenų išnaudojami vietoje, Lietuvoje.

    Prokuroras pasidalijo kita istorija, kai buvo išnaudojamos globos įstaigoje gyvenančios nepilnametės. Šiuo atveju jas suaugusiems vyrams pardavinėjo vyresnės globos namų gyventojos. Išnaudojamoms mergaitėms buvo maždaug 14 metų.

    „Jaunesnės merginos, norėdamos pritapti, įtikti ir pasikelti hierarchijoje, sutiko būti išnaudojamos“, – sakė prokuroras.

    Prie globos įstaigos atvažiuodavo suaugę vyrai, į automobilį įsisodindavo merginas, jas išsiveždavo iki artimiausio miškelio ir ten jas seksualiai išnaudodavo, apie nusikaltimą pasakojo R. Ušinskas. Užmokestis – keli cigarečių pakeliai, alkoholis, maistas ar telefono sąskaitos papildymai.

    Išnaudojimo mastai buvo pakankamai dideli, mergaičių išnaudojimas tęsėsi kelerius metus, o įstaigos darbuotojai matė, kas vyksta, bet nekreipdavo dėmesio.

    Kai keturiolikametė socialinei darbuotojai pasakė, kad jos laukia atvažiavęs vyras, darbuotojos atsakymas buvo, kad „jei nenori, tai ir nevažiuok“.

    Apgaulingos darbo sutartys

    Prokuroras pasidalijo ir kita istorija. Tuo atveju merginos buvo išnaudojamos internete – skelbimuose buvo rašoma, kad siūlomas interneto modelio darbas, susijęs su bendravimu su žmonėmis iš skirtingų valstybių. Siūlomas atlyginimas buvo labai didelis, nuo 2 iki 5 tūkst. litų per mėnesį, sakė R. Ušinskas.

    Kaip pasakojo jis, tarp nurodytų reikalavimų buvo tik gera merginų išvaizda, komunikabilumas ir anglų kalbos pagrindai. Norėjusių užsidirbti merginų atsirado nemažai, joms buvo duotos sutartys anglų kalba.

    Prokuroro teigimu, daugelis merginų anglų kalbos nemokėjo. Sutarties apačioje mažu šriftu buvo parašyta, kad merginos įsipareigoja atlikti pornografinio pobūdžio veiksmus, o ta medžiaga bus kompanijos nuosavybė.

    „Ši sutartis įpareigojo jas atlikti šiuos pornografinius veiksmus prieš kamerą“, – sakė R. Ušinskas.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Absurdo drama akistatoje. Kam ji naudinga?

    Jeigu šios apklausos būtų filmuojamos ir vėliau peržiūrimos, gėda pirmiausia turėtų apimti teisės universitetų profesūrą, įteikiančią tokiems pareigūnams ir advokatams diplomus.
    Dar nesibaigus prekybos žmonėmis bylos nagrinėjimui, auka kreipiasi su pareiškimu dėl nuolat patiriamo persekiojimo, poveikio keisti parodymus.
    Prokuroras reaguoja be užuolankų – tegu abu susitinka akistatoje, žiūrėsime, kaip ten jie aiškinsis tarpusavyje.
    Esame kategoriškai prieš, bet teisėsaugos atstovai nenusileidžia.
    Atlydime nukentėjusįjį į akistatą.
    Mažame kambarėlyje už kompiuterio ekrano glaudžiasi tyrėja, faktiškai visą susitikimo laiką ten ji ir pratūno, jos svarbiausias darbas – spaudyti klavišus.
    Įžengia poveikiu aukai įtariamas veikėjas, savo rajone jis – erelis, kurio bijo ne vienas jo “vergas”.
    Jam prireikia sekundės dalies, kad suvoktų, kas čia yra kas, prasideda šou.
    Įsitaisęs prieš nukentėjusįjį, pareiškia jį stebėsiąs, niekinančiai komentuoja šio atsakymus, merkia akį ir kalbina mūsų darbuotoją – “ar aš tau patinku?”
    Valstybės aukai paskirta advokatė “nieko nemato”, ji pati regimai nejaukiai jaučiasi ankštoje erdvėje su agresyviu įtariamuoju.
    O šis toliau smaginasi, versdamas tyrėją vis kartoti jam užduodamus klausimus, jis jų niekaip nesuprantąs.
    Išeidamas pergalingai demonstruoja visiems vidurinį pirštą.
    “Nieko čia nebus, vieno žodžiai prieš kito žodžius, nėra įrodymų” – po akistatos atgyja advokatė, tikriausiai primiršusi, jog šiame procese ji atstovauja tai auką.
    “Tai ko tylėjote, jeigu turėjote ką pasakyti?” – priekaištauja mums ir tyrėja, tikriausiai primiršusi, jog prieš tai buvo liepusi nesikišti ir nekomentuoti.
    O iš ekranų sklinda VRM atstovų samprotavimai, kad aukos tokios … ne visai … protingos, jos nesuvokia, kad nukentėjo, nebendradarbiauja su teisėsauga…

  • E.Sedleckaitės byla: premjerė I.Šimonytė Dubajuje aptarė JAE kalinčių lietuvių problemas

    Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) su oficialiu vizitu praėjusią savaitę viešėjusi Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė, be kitų klausimų, kalbėjosi ir apie šioje šalyje įkalintų Lietuvos piliečių likimą. Didžiausią rezonansą kelia šioje šalyje iki gyvos galvos už disponavimą narkotikais, ketinant juos platinti, nuteistos jaunos lietuvės Emilijos Sedleckaitės likimas.

    15min jau skelbė, kad praėjus daugiau nei metams po portalo publikacijos apie iki gyvos galvos už narkotikų turėjimą, ketinant juos platinti, į kalėjimą uždarytą jauną lietuvę E.Sedleckaitę, visos Lietuvos pastangos sugrąžinti merginą kol kas bevaisės. JAE atstovai malonės prašymų netenkina, dvišalės sutarties dėl nuteistųjų perkėlimo taip pat dar nepasirašė.

    Prieš vizitą I.Šimonytė teigė, kad aptars ir iki gyvos galvos JAE nuteistos Lietuvos pilietės E.Sedleckaitės bylą. „Tai yra konkretaus asmens, nuteisto šioje šalyje, atvejis, o ne bendras žmogaus teisių klausimo atvejis. Taip, aš šį klausimą aptarsiu“, – teigė ji.

    Premjerės patarėja ryšių su visuomene klausimais Rasa Jakilaitienė prieš vizitą sakė, kad susitikimuose bus aptartas iki šiol stringantis dvišalis susitarimas, kuris leistų E.Sedleckaitei grįžti į Lietuvą.

    „Susitikimų metu bus keliamas klausimas dėl Sutarties dėl nuteistųjų asmenų perdavimo greitesnio nuostatų suderinimo. Pagal JAE nacionalinę teisę nuteistojo perdavimas galimas tik esant teisiniam pagrindui – tarptautinei sutarčiai. Paskutiniai derybų raundai dėl sutarties vyko šių metų birželio ir rugpjūčio mėnesiais“, – 15min teigė patarėja. Pirmadienį

    R.Jakilaitienė patvirtino 15min, kad premjerė iškėlė klausimą dėl nuteistų asmenų perdavimo sutarties, tačiau platesnių komentarų negalėjo pateikti.

    „Susitikimo metu premjerė iškėlė klausimą, kad sutartis dėl nuteistų asmenų perdavimo būtų greičiau suderinta ir pasirašyta. O joje ir yra numatytos sąlygos, kokiais atvejais piliečiai, kurie yra nuteisti ir kali JAE, galėtų būti perduoti Lietuvai“, – 15min sakė premjerės patarėja R.Jakilaitienė.

    Vyriausybės spaudos pranešime skelbiama, kad spalio 22 d. ministrė pirmininkė susitiko su JAE užsienio reikalų ir tarptautinio bendradarbiavimo ministru šeichu Abdullah Bin Zayedu Al Nahyanu, valstybės ministre Reem Ebrahim Al Hashimy ir ekonomikos ministru Abdulla Bin Touqu al Marriu.

    Be kitų aptartų klausimų, I.Šimonytė pabrėžė ir dvišalių sutarčių svarbą tolesnei santykių plėtrai. Vyriausybės pranešime primenama, kad šiuo metu vyksta derybos dėl investicijų skatinimo ir apsaugos, dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, ekstradicijos ir nuteistųjų asmenų perdavimo.

    Derybose Lietuvai atstovauja Teisingumo ministerija. Viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė anksčiau 15min teigė, kad iš viso deramasi dėl trijų tarptautinių sutarčių. Dėl dviejų iš jų beveik susitarta, tačiau dėl pačios svarbiausios – dar ne.

    „Viena sutartis dėl savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose, kita dėl ekstradicijos, o trečioji, kuri būtų aktualiausia, tai sutartis dėl nuteistųjų asmenų perdavimo. Dėl pirmų dviejų mes derybas kaip ir esame užbaigę <…>, bet mūsų visą laiką principinė žinia buvo, kad Lietuvos Respublika nori pasirašyti visas tris sutartis“, – teigė ji.

    Anot G.Grigaitės-Daugirdės, be kitų aspektų, susitarimo pasiekti nepavyksta ir dėl JAE atstovų laikysenos dėl bausmės peržiūrėjimo.

    „Yra jautrūs klausimai dėl bausmės peržiūrėjimo galimybės ir mūsų principinė pozicija yra, kad Lietuvos Respublikai tam tikrais atvejais galimybė bausmę peržiūrėti išliktų“, – pridėjo viceministrė.

    Be derybų, Teisingumo ministerija praėjusių metų rudenį buvo išsiuntusi prašymą suteikti E.Sedleckaitei malonę. Visgi neseniai ministerija gavo atsakymą, kad prašymas tenkinamas nebus, motyvų esą nenurodant.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Lietuva nesiryžta kurti Seksualinių nusikaltėlių registro

    Negalėtume nusakyti pedofilijos Lietuvoje mastų, jų nežinome, galime tik palyginti situaciją JK, turinčioje apie 64 mln gyventojų.
    Oficialiai ten registruota virš 40 tūkstančių šį sutrikimą turinčių asmenų, specialistai ir teisėsauga siūlo pridėti dar tiek pat.
    Tenka tik apgailestauti, jog mūsų šalyje neskiriama daug dėmesio asmenų, turinčių seksualinį potraukį vaikams, identifikavimui, kol šie nepadaro nusikaltimo ir jį pavyksta išaiškinti.
    Nors pagalbos teikimas nepilnametėms seksualinių nusikaltimų aukoms nėra mūsų pagrindinis darbo laukas, tačiau taip susiklostė, jog jau daug metų kviečiame ir šiuos nukentėjusiuosius priimti mūsų specializuotą pagalbą.
    Didžioji dauguma vaikų nukenčia nuo jiems pažįstamų asmenų, taip, patys baisiausi nusikaltimai vis tik įvyksta šeimose, globos institucijose, ten, kur, regis, turėtų būti saugiausia.
    Taip pat praktikoje susiduriame su nuolatinėmis pedofilų pastangomis, nežiūrint to, kad jie jau teisti už panašius nusikaltimus, „apsirūpinti“ mėgstamo amžiaus, lyties, psichologinio tipažo vaikais – vėlgi, ieškant jų per šeimos santykių imitaciją, stengiantis tapti globėjais, ieškant priėjimo per kitus vaikus.
    Galima pedofilinį sutrikimą turinčius asmenis vadinti žvėrimis, iškrypėliais, raginti įkalinimo įstaigose juos kankinti, bet tai jų polinkių nepakeis.
    Turi būti prieinamos elgesio keitimo, psichologinės pagalbos programos tiems, kas jų ieško – o tokių žmonių tikrai yra.
    Dalis pedofilų neliečia vaikų, sugeba valdyti savo impulsus.
    Jau nusikaltusius mes siūlome reguliuoti per Seksualinių nusikaltėlių registrą, žinant jų buvimo vietą, tokiu būdu ribojant bendruomenėje jų priėjimą prie vaikų.
    Tačiau mūsų šalis nepasiryžo šiai priemonei dėl galimai taip būsiant pažeistoms šių asmenų teisėms, dėl kokių tai jau neva įgyvendintų patikimų saugiklių.

  • Kristina Mišinienė. Apie mažiau žmones

    Nepraėjo ir pusmetis, o mes beveik patikėjome, kad yra žmonės ir yra mažiau žmonės. Čia apie tuos, kurie ateina miškais ir be dokumentų.

    Per tuos kelis mėnesius ir kai kurie mes, iš nevyriausybinio sektoriaus, savo didelei nuostabai, tapome „diktatorių draugais, nelojaliu elementu, padedančiu nelegaliai migracijai“.

    Dar viešai neišgirdome tų kruvinojo tėtušio „parankinių“ vardų, bet dauguma mūsų užgniaužę kvapą stebėjo Seimo kontrolieriaus įstaigos Žmogaus teisių biuro vedėjo mobingą socialiniuose tinkluose, patyčias iš Seimo kontrolieriaus ataskaitos dėl Užsieniečių, kirtusių valstybės sieną, žmogaus teisių užtikrinimo.

    Viename iš sulaikymo centrų sutikome jauną moterį A. iš Čečėnijos. Savo šalyje atkakliai persekiota vieno gaujos vaduko, vėliau jo nuolat prievartauta, grobiant tiesiai iš namų ar darbo vietos, jai nesėkmingai padarytas abortas, jo padarinius – stiprius fizinius skausmus – kenčianti iki šiol.

    Moteris virtusi šnabždančiu šešėliu, jos psichikos būklė taip pat kelia daug nerimo.

    „Jeigu ne centro psichologė, manęs gyvos nebebūtų, aš gyvenu tik pokalbiais su ja“, – pasakoja A.

    Jai reikia rimtos medikamentinės pagalbos, nedelsiant. O ir psichologė turi dar apie kelis šimtus kitų interesantų…

    Sulaikymo centruose visus kamuoja nežinia dėl ateities, stipresniems tas nerimas labiau pakeliamas.

    Tačiau ši moteris jo neatlaiko, paskutiniu lašu tampa jos kambario draugės, pagyvenusios ligotos moters išsiuntimas atgal į kilmės šalį, kur jos niekas nelaukia, nėra jokių pajamų pragyvenimui.

    A., išėjusi iš centro apsipirkti, nebegrįžta. Kur ji šiuo metu, būdama tokios blogos fizinės ir psichinės būklės, niekas nežinome.

    Tebegirdime jos desperatišką riksmą – „Aš negaliu grįžti namo, negaliu! Nejaugi jūs tokie beširdžiai, kad nesuprantate manęs?! Aš turiu profesiją, galiu išlaikyti save, tik neišsiųskite manęs atgal į tą pragarą…“

    Kitoje stovykloje užkalbiname būrelį atokiau besilaikančių moterų iš Afrikos. Neįpareigojantys mandagumo ženklai „Kaip laikaisi?“, „Ką veiki?“ šiame kontekste sunkiai ištariami, nes aplinka labai netvarkinga, tvyro šlapimo kvapas, aidi gyventojų riksmai, šalia mūsų stoviniuoja stovyklos administratorius, vis bandantis pasakyti „ai, šitos tai…“

    Koks jis svarbus asmuo, suprantame greitai ir mes iš nedviprasmiškų komentarų „svarbiausia neužsileisti jų ant galvos, aš tai, pasižiūrėjęs į žmogų, iškart galiu pasakyti, kuris meluoja, o kuris sako tiesą, žinokit, visi jie čia vaidina nuskriaustus…“

    Galop pavyksta prakalbinti minėtą grupelę moterų. „Kodėl Papa (administratorius) taip mūsų nekenčia? Gal kad mes juodaodės? Jei nori jo ko paprašyti, iš tolo reikia pradėti žemintis, kad esi niekas, kad trukdai jį, girti jį, kad viską moka, viską gali, jis toks geras visiems.“

    Sunkiausia joms prašyti higienos priemonių, aiškinti šiam Papa, kam jų reikia, kodėl taip greitai sunaudojo ankstesnes ir pan.

    Dėl antisanitarinių sąlygų bendrose išvietėse moterys susirgo vaginoze, teko apie tai kalbėtis su administratoriumi. „Jis pasakė: neišsigalvokite, nesu girdėjęs apie tokią ligą, kaip jūs čia sugebėjote visos vienu metu ja susirgti?“

    Vaistus moterys gavo iš žurnalisto, išdrįsusios jam pasipasakoti.

    Ši stovykla su Papa priešakyje išformuota, jos nebėra, bet patirtys niekur nedingo.

    Kodėl apie tai kalbame?

    Neapykantos kitataučiams mastai šalyje pasiekė neregėtas aukštumas, empatija, užuojauta prieglobsčio prašytojams tampa priimtina tik padėvėtų drabužių pavidalu, elgiamės taip, lyg niekada nereikės atrakinti tų 700 vyrų buvusiuose Kybartų pataisos namuose.

    Stojus neramiems laikams, žmogaus teisės pirmiausia keliauja į šiukšlyną.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.