Author: admin

  • How ‘The Russians’ Took Hold of Ireland’s Heroin Trade

    A violent gang of heroin dealers from Lithuania fuelled Ireland and Northern Ireland’s drug trade by forcing trafficking victims to sell drugs, a joint investigation by VICE World News and the OCCRP reveals.

    DUBLIN — In August 2020 armed police, including officers from Europol, carried out a string of raids on properties across the Republic of Ireland, Northern Ireland, and Lithuania. Their aim was to take down the ringleaders of “the Russians”, an elusive and violent gang that had become major players in Ireland and Northern Ireland’s heroin trade by forcing trafficked people to sell Class A drugs on the streets of numerous cities.

    Among the 18 people arrested was a Lithuanian businessman in his 30s, Kęstutis Klemauskas, the alleged boss of the gang, which, over 15 years, used job offers to trick scores of unemployed Lithuanians into travelling to Ireland for paid work, only to be coerced into becoming full-time heroin and crack-dealing slaves.

    The raids unearthed a treasure trove of guns and jewellery, as well as thousands of pounds and euros in vacuum-packed bundles, hidden underground. As those arrested await extradition for trial in Lithuania on a raft of charges including drug supply and human trafficking, a joint investigation by VICE World News and the Organized Crime and Corruption Reporting Project (OCCRP) has uncovered how the gang managed to take hold of Ireland and Northern Ireland’s heroin markets, building a highly lucrative business on the back of a workforce of scores of modern-day slaves supplied from 2,500 km away in Baltic Europe.

    The racket – believed to have been carried out by more than one Lithuanian gang, although the Russians were the biggest players – contributed to a rise in heroin injecting and heroin deaths in the Republic of Ireland and Northern Ireland from the mid-2000 onwards. It also made life a misery for at least 65 and possibly hundreds of victims of this unique form of modern drug slavery. Meanwhile, those running the gang cleaned their drug profits by investing in property back home in Lithuania.

    Ruslanas Ušinskas, prosecutor of the Organized Crime and Corruption Investigation Division of the Klaipėda Regional Prosecutor’s Office in Lithuania,  said in August 2020 that the gang’s bosses allocated roles to various supervisors, from recruiters to drug dealers and fund-raisers across cities in Ireland, and in parts of Belfast.

    “People who were socially vulnerable were found and promised a good job abroad. Through that scheme, they were deported, forced to distribute drugs on the streets of Ireland and Northern Ireland, and some were abused. The lowest link, the street distributors, were the vulnerable people,” Ušinskas said.

    According to arrest warrants, and interviews conducted by VICE World News and OCCRP, the Russians – whose nickname likely stemmed from some Irish people’s inability to tell people from different Eastern European countries apart – used intimidation and extreme violence to control every aspect of their victims’ lives, right down to when they ate meals.

    So-called “supervisors”, members of the gang who presided over runners’ day-to-day drug sales, ordered their victims not to have breakfast before they had sold enough heroin each day, so that it would be easier to swallow packages if they were stopped by police. One victim in Belfast was seen having their stomach cut open as punishment for eating without permission. Another man was also “gutted” by the gang in the middle of a busy street over a small debt. Crimes such as these were often not investigated because runners were too afraid to go to the police.

    “There were hundreds of people trafficked,” Tadas, a former member of the Russians whose name has been changed for his own safety, told VICE World News and OCCRP. “They [the trafficked people] would get beaten brutally if they did not obey or made mistakes. I saw people dying. I realised that there were horrible things happening. I am not that kind of person.” Tadas says that when he saw the reality of the business he had joined, he fled.

    But those at the bottom of the gang’s pyramid found themselves trapped.

    Robertas, whose name has also been changed out of fears for his safety, left Lithuania after a friend of a friend offered him some “security work” in Ireland. It was an opportunity to leave a life of poverty and problems with addiction behind.

    His mysterious new employers were very accommodating, hiring a private minibus to take him and others, via ferries, from Lithuania to Dublin. Someone else would fill out all the relevant work-related forms, ensuring that everything was legitimate.

    Arriving in Dublin with no English-language skills and very little money to his name, Robertas met another Lithuanian man, who informed him that he’d be stationed in Ireland’s southernmost county, Cork. After a brief rest in a nearby house, Robertas hopped on a commercial bus in possession of contact details for his new manager, who would help him get set up.

    But something had seemed off back at the Dublin address. His new employers avoided telling him what exactly the new job entailed. Then they took his passport.

    Robertas met his new boss at a bus station in Cork. After introducing himself to Robertas, the man turned around and started distributing small plastic wraps to a group of intimidating-looking Irish people who were gathered in the street nearby. Robertas quickly realised it was heroin being sold to drug users.

    “No one explained anything,” says Robertas. “But I understood exactly what was happening.” He was now a prisoner. His new job was to sell heroin on the streets of Cork. The gang threatened to murder him if he didn’t comply with their demands. Later, he met other victims who had been subject to extreme violence, and heard stories of people trafficked by the gang who had simply vanished without a trace.

    Although most victims are too scared to give evidence and many go missing,  authorities have managed to so far identify at least 65 people, the vast majority Lithuanian men, who were forced to sell drugs on this gang’s behalf in Ireland and Northern Ireland between 2015 to 2020. But former gang affiliates who helped victims say that’s likely just the tip of the iceberg and that “hundreds” were likely recruited by the gang, who have been significant players in Ireland’s heroin trade since around 2010, and active since at least 2005.

    Why was Ireland chosen by the gang? It was partly by chance. Like thousands of other Lithuanians, witness testimonies show that in the late 2000s, Klemauskas moved to Ireland to look for work. Once he was there, he started a shoplifting racket and dealt in stolen goods. Afterwards he moved to selling drugs, presumably because profit margins for drug dealing were, and still are, very high in Ireland. Data released in 2019 by the United Nations Office on Drugs and Crime found that the street price of heroin in Ireland is the second highest in Europe. Drugs are very expensive in Northern Ireland, too: An eighth of a gram of heroin sells for approximately £25, a substantially higher price than in most other European countries.

    Besides the money, police weren’t attuned to disrupting the ‌kind of business model used by the Russians, and it was easy for Klemauskas to recruit a slew of extremely poorly paid runners for almost nothing—straight from Lithuania. Victims were forced to sell heroin in almost every major city on the island of Ireland, with substantial operations in Dublin, Cork, Belfast, Waterford, and Tralee, county Kerry. According to eyewitnesses who spoke with VICE and OCCRP, the gang is linked to shootings, stabbings, weapon smuggling, and other violent crimes.

    Using several members stationed in Lithuania who acted as recruiters, the gang primarily preyed on the vulnerable: alcoholics, addicted drug users, and prison leavers. Some victims, like Robertas, report being approached with word-of-mouth offers of employment abroad. Others responded to advertisements placed in Lithuanian broadsheet newspapers, as well as online platforms.

    In Cork, as in other cities, the gang ran phone lines for prospective customers, developing a reputation for arranging drug deals within 10 minutes, a lot quicker than rival dealers. They specialised in heroin, but also sold cocaine, crack, ecstasy and, for a time, the mephedrone-like MEC, which they referred to as “white”.

    Robertas was paid a pittance and stayed in squalid accommodation in Cork City centre. His supervisor, who managed several other trafficked Lithuanian men, gave him strict instructions. He’d carry around 10 wraps  of heroin in his mouth, and replenish them from a hidden stash. Throughout the day, someone would call Robertas with directions for where to meet customers. Once he’d finished selling a consignment, Robertas was to contact his supervisor, who would collect the proceeds and give him more drugs. If confronted by Ireland’s police force, An Garda Síochána, Robertas would swallow whatever drugs he had.

    “Of course we were scared. We were all afraid. Imagine, you don’t have a passport, you don’t know the language. We were afraid to go to the police, because we thought of ourselves as criminals,” says Robertas.

    Street dealers were easily replaced if arrested, deported, or killed. As soon as police took one Lithuanian dealer off the streets, another would replace them. The gang simply relocated runners identified by police, creating a conveyor belt of vulnerable, trafficked people moving around the island of Ireland. This posed considerable difficulties for police. In 2014, Belfast High Court heard how a Police Service of Northern Ireland sting that got 20 people arrested  had zero impact on the gang’s activities.

    The threat of violence was ever present. Supervisors often broke limbs for insubordination or the mishandling of drugs. The drug sellers not only suffered beatings and stabbings from their bosses but also functioned as a buffer between higher-up members of “the Russians”, rival local gangs and drug users who didn’t want to pay for their latest fix. On one occasion, Robertas was stabbed by heroin users as he stood selling drugs in the street.

    “There were maybe four [attackers],” he says. “It all happened so quickly. I didn’t understand why they did it. I looked around and they had all left, so I headed for the hospital.” As he received treatment, Robertas’ supervisor, who spoke fluent English, conversed with the doctors treating his wounds, ensuring that he kept quiet about the gang’s activities. Robertas needed surgery because of an injury he received trying to stop the knife attack, but the supervisor brought him to another city, where he would sell more heroin, alongside other victims.

    VICE World News and OCCRP traced the gang’s activities back to 2005. At that time, according to witnesses, members moved into a house on Belfast’s Donegall Road, a Loyalist community, and began dealing heroin they had sourced from Dublin.

    Soon, they engaged in tit-for-tat drive-by shootings with a group of local paramilitaries who were unhappy about their activities. Eventually, the shootings ceased, and the gang continued to sell heroin in South Belfast, especially around the Holylands area. This suggests, according to two sources with knowledge of Northern Ireland’s drug trade, that the Russians negotiated a financial arrangement with paramilitaries – the armed sectarian groups who controlled the criminal underworld in the region at the time.

    The Russians reportedly encouraged confusion about their origins, telling victims to claim they were Russian if picked up by authorities. It’s possible that portrayals of Russian gangsters in popular culture — a lot of films in the last 20 years contain imagery of hyper-violent, hyper-organised Russian crime groups — worked in their favour.

    “Eastern European gangs can come in with a readymade reputation; it can be incredibly useful for them,” says James Windle, a professor and lecturer in criminology at University College Cork. “When people talk about ‘the Russian mafia’, it tends to include all former Eastern European states, and I think some have almost used that because there’s a global reputation.”

    It’s also important to acknowledge that the Russians could not have operated without the assistance of Irish criminals, most notably in their sourcing of heroin. They became a convenient group for the authorities, paramilitaries and politicians to blame for any crimes deemed to be connected to drugs or violence.

    What’s clear is that once they settled, the Russians transformed the drug trade across the island of Ireland. They were the first crime group to sell heroin on a large scale in Northern Ireland, where organised drug dealing is a relatively recent phenomenon. Heavy policing, border security, and the targeting of users by paramilitary groups during the Troubles – an extremely violent sectarian conflict that took place in Northern Ireland and Ireland over the course of about four decades – largely kept a lid on the trade. Peace, in the form of the 1998 Good Friday Agreement, mostly ended the fighting, but it also freed up the drug trade.

    In particular, the Provisional IRA, a Republican group which, before formally ending its activities in 2005, attempted to establish a United Ireland through armed struggle, saw “addicts” as weak links within communities. They thought that for a bag of drugs, heroin users could be coerced into revealing Republican activity by both British armed forces and Loyalist paramilitaries – both of which sought to secure the continued existence of Northern Ireland by violent means, often colluding with each other. Post-Good Friday, many paramilitary groups, especially Loyalist ones, stepped up their involvement in dealing, both selling drugs themselves and receiving payments from criminal gangs who wanted to operate in various parts of Northern Ireland.

    Republican paramilitaries have largely stopped shooting dealers and users in recent years, particularly after the 2015 murder of Gerard “Jock” Davison, a member of the Provisional IRA’s “Direct Action Against Drugs” group throughout the 1990s. A report from the Irish News, a Belfast newspaper, suggested that a Lithuanian gang was involved in supplying weapons to the criminals who killed the former Republican activist.

    Gintas Vengalis was a supervisor for the gang’s Belfast operation, overseeing several runners, arranging drug shipments, and sending money back to Lithuania. In 2012, the Irish government began extradition proceedings against him, but high court records indicate that the hearing never went ahead. In May 2015, when living in Northern Ireland and going by the nickname “Russian Anton”, he received a 42-month prison sentence after being caught in a PSNI sting under Operation Envimo, which sought to tackle heroin-dealing in Belfast. His imprisonment made little difference: By 2016, the Belfast Telegraph reported how the Russians openly sold heroin outside Royal Victoria and Belfast City hospitals.

    After his release from prison sometime in 2017, Vengalis appears to have spent some of his time travelling around Ireland, moving between cities where the Russians operated. He received a four-month suspended sentence in January 2020 for producing a fake Lithuanian driving licence at Prince’s Quay, Tralee, in October 2019. He was also disqualified from driving for four years for driving without insurance or a licence that same month, ultimately receiving another suspended sentence of three months. Arrested during the 2020 raids, Vengalis now awaits an extradition hearing.

    Lukas also speaking on condition of anonymity and whose name has been changed because of safety concerns, said he was enslaved by Vengalis and others, including a number of Irish people who did business with the Russians. Like Robertas, he was living in poverty in Lithuania and offered work abroad. When he arrived in Dublin, the gang took his documents and shipped him to a different city, where he sold heroin on the streets under duress.

    “They told me that there is a well-paid job in construction, but that it was in Ireland, and if I have the documents, if I want to make money, I can go to Ireland with him the next day,” he said, speaking with VICE World News and OCCRP. “I agreed because I wanted to work… I was told that I had to give my details, and better yet, an ID card, because his friends had to buy me plane tickets for which they would pay, and I would later refund them in instalments.”

    Upon arrival in Belfast, Lukas was brought to a large house with at least three floors. Tired from travelling, he ate and retired to his room, where he went to sleep. Soon he woke up to the sounds of a man screaming in agony in another room, begging for his life, as other men beat him to near death with what sounded like blunt instruments.

    “There were muffled pounding sounds… I was really scared because it all happened suddenly and unexpectedly,” he says. “Then everything fell silent. I can’t remember all the small details now, but I was told that I was indebted for the trip from Lithuania, and until I repaid the debt, I would have to live here and pay off my debt by selling their product. When I said I wouldn’t sell [drugs], and that I was better working in construction, I was told I could only build a tombstone for myself, and if I made trouble, I would end up under the ground.”

    Lukas now understood why the gang’s recruiter had been so interested in whether he had relatives or friends in Lithuania. They wanted to know if anyone would come looking if he went missing.

    He’d heard rumours that there were several gangs who gathered vulnerable Lithuanians and sent them to Spain, England, Ireland, and other countries, where they’d be forced to steal from shops, withdraw money from ATMs, and sell drugs. Anyone who disobeyed was simply killed. Like Robertas, he waited for phone calls telling him where to meet customers. He sold to random people on the street, too.

    “I was locked in a room, and when I said I wanted to go to the toilet, they threw in ​​a bucket. If I talked back, I was beaten. It really got scary for me because I realised that if I disobeyed, they would kill me. That’s how I became a slave in Northern Ireland.”

    Members of the gang forcibly injected Lukas with heroin during the first two weeks of his captivity so that he couldn’t escape. He says he was blindfolded each morning and driven to various locations across Belfast, with instructions to sell heroin from around 10AM until 10PM. When the workday ended, someone picked him up, blindfolded him again, and brought him back to the large house. Higher-up members of the gang then paid him in heroin, locking him in his room until the next day, when it was time to sell drugs again.

    At least 20 key people were involved in managing the Russians’ operation since 2015, according to an arrest warrant seen by VICE World News and OCCRP. Five supervisors assigned to various locations received orders from two lieutenants, who were to arrange the distribution of drugs once the leader of the gang had purchased them from Dublin gangs at a price of around €45,000 (about £38,000) a kilo.

    According to one source, a chemist cut the drugs before they were sent across the country. While moving large amounts of drugs, the gang used trusted carriers, including Mantas Narkus, who in 2019 was described in Tralee Circuit Criminal Court as “not the top man… but well up the chain of command”. Narkus, caught on a bus in Tralee, in the south of Ireland, with 230 wraps of heroin inside a black sock, was sentenced to four years prison for his role of distributing heroin across Ireland for the gang.

    On other occasions, trafficking victims held drugs while riding public, cross-country coaches. When bringing their product to Belfast, the gang often travelled the Dublin-Drogheda-Dundalk-Belfast corridor, a well-known route for smuggling drugs into Northern Ireland from the Republic of Ireland. Cash from selling heroin was shipped back to Lithuania by couriers or concealed in packages. The gang subsequently laundered their proceeds through Lithuanian businesses, or just physically hid cash.

    Scores of cases involving Lithuanian men selling heroin have been before Irish courts since the Russians showed up. Many claimed to have been victims of human trafficking.

    In 2013, Lithuanian national Rustam Riabov told Judge Eugene O’Kelly at Limerick District Court how a trafficking gang ordered him to sell heroin in Limerick city. In 2014, Zilvinas Antonovas explained that a trafficking gang had tricked him into coming to Ireland after police caught him selling heroin on Dublin’s Exchequer Street. In March 2016, Judge Mary Fahy described a house in Galway, a city on Ireland’s west coast, as “like a type of Lithuanian embassy for known drug dealers.” At one point, the gang had trafficked so many victims to the island of Ireland from its base in Plungė, in Western Lithuania, that it had no choice but to shift recruitment efforts to a different city, Šiauliai.

    Toward the end of 2017, the Russians were referred to Eurojust, the European Union Agency for Criminal Justice Cooperation, which assists police forces from different countries in conducting multi-jurisdictional operations. In 2018, members of the PSNI, AGS, and the Lithuanian police established a cross-border team to dismantle the Russians. The three police forces held six meetings facilitated by Eurojust. They adopted a “common strategy” and planned joint actions.

    The Russians responded with a campaign of intimidation against authorities attempting to rein in their activities. In 2018, it was reported that a member of An Garda Síochána’s Drugs Unit suffered an acid attack at the hands of the gang. The officer is understood to have been travelling home along Dublin’s N2 motorway when a man drove by and sprayed him with acid. Authorities are said to believe the officer was followed as he left Blanchardstown Garda station in West Dublin. Members of the gang also reportedly turned up at his child’s school.

    In August 2020, police were ready to move. Using European Arrest Warrants issued the previous month, the Lithuanian police, the PSNI, AGS, and Europol conducted eight raids that took place in Dublin, Waterford, Kerry, and Cork, as well as five properties in Belfast, and Lithuania. Over €700,000 (about £590,000) of assets were seized, and authorities found separate cash piles of approximately €136,000 (about £115,000), and €12,400 (about £10,500) belonging to the gang buried underground.

    Commenting on the raids at the time, Jari Liukku, the head of Europol’s Serious Organised Crime Centre, said: “These are fantastic results that are the culmination of a major investigation involving teams from across Europe working closely together to target criminals who are causing harm in local communities. I hope people are reassured by this robust and coordinated approach, which sends a loud and clear message to those involved in the supply of Class A drugs: We will pursue you tirelessly and relentlessly.”

    Of the eight suspected ringleaders arrested, one was Klemauskas, the alleged kingpin. He had had a presence in Ireland since at least 2009, with an address in Dublin’s North Strand, and flitted between homes in Ireland and Lithuania multiple times each year.

    He owns at least two companies in his home country, one of which, UAB Skrajeta, exists only on paper. The other is a large car garage called UAB Transfortas, in Plungė, which was established in 2016 and formally registered in 2016. According to the financial documents of Transfortas, the company’s assets are worth some £363,000 (about €436,000), and many of the initial investments came as loans from Klemauskas. Some sources interviewed by VICE and OCCRP claim the value of the business might be much bigger than the official figures.

    Documents seen by VICE World News and OCCRP indicate Klemauskas may have purchased multiple properties using the names of his associates, friends and relatives. This includes his partner Jurgita Rupeikiene, who has multiple properties in her and her family’s name. She declined to comment when contacted by VICE World News and OCCRP. Among the gang’s properties were two apartments in Palanga, a resort town on Lithuania’s Baltic coast, as well as three houses and a plot of land in the north west district of Plungė. Additional apartments and newly built houses purchased by other affiliates of the gang indicate that it had amassed a fortune worth millions of euros before being apprehended.

    Klemauskas was well known to both Irish and Lithuanian authorities prior to the August 2020 raids on the gang. In December 2009, he received a six-month suspended sentence from Cork’s Bandon Court for stealing groceries worth €730 in June of that year. He was charged by Irish authorities in mid-2014 with possession of a controlled substance as well as possession of a controlled substance with intent to supply, at Crosby’s Yard Apartments, in Dublin. The Irish government later, for unknown reasons, dropped the charges, and he walked free. Klemauskas was fined €2,500 by Ireland’s Revenue for possession of untaxed tobacco for sale in March 2020.

    In May 2020, after UAB Transfortas did not win a tender for a car repair service contract, Klemauskas allegedly ordered two men, Egidijus Šliuoža and Vitalijus Novokreščenovas, to set fire to a car belonging to Mindaugas Kaunas, the head of the Plungė District Municipality Administration. Kaunas believes the arson attack was likely sparked by the public tenders the Russians failed to win. If convicted of the offence of destruction of property in a dangerous manner, Klemauskas faces up to five years in prison, in addition to any sentence he may receive related to drug dealing or human trafficking.

    One of Klemauskas’ two alleged lieutenants, Andrius Pagojus, was among those arrested in the August 2020 raids. It’s unclear if the other lieutenant, who cannot be identified for legal reasons, was arrested at that time. Pagojus, 39, stood accused of collecting and storing money gained from the sale of illegal drugs. But it is believed he killed himself in January 2021, in Dublin’s Wheatfield Prison, after reportedly ingesting an unknown substance. Another alleged supervisor, Aurimas Mecius, based in the southern Irish port city of Waterford, who is accused of violently controlling seven street dealers, was reported to have been hospitalised because he ingested the same substance on the same occasion. 

    Donatas Ravickas, who allegedly controlled at least 15 dealers in Cork and Belfast, is on remand as he awaits an extradition hearing. Rokas Venckus, who allegedly supervised five heroin dealers in Tralee, county Kerry, and Belfast, has consented to surrendering himself to Lithuania to face trial, but the Irish government wishes to delay the process so he can serve a sentence related to heroin possession. It is claimed  Venckus took part in a credit card scam in Northern Ireland in 2010. His case is due to appear at Ireland’s High Court again in April 2023. And Sandra Pagojé, Pagojus’ widow, is currently out on bail awaiting an extradition hearing, having purportedly booked flights for men who later became victims of criminal exploitation.

    Another man, who cannot be named for legal reasons, was one of the group’s five supervisors, overseeing several trafficked individuals in an Irish city. Reports indicate that he was previously convicted by a UK court of assault and burglary, serving a stint in prison afterwards.

    Other than Venckus, alleged members of the Russians facing charges in Ireland argue that they should not face extradition because prison conditions in Lithuania are inhumane. Whether they face trial in Lithuania will likely depend on a precedent set by another case before the Irish High Court, involving Irish man Liam Campbell, whom authorities have accused of travelling to Lithuania to smuggle weapons for the Real IRA sometime between 2006 and 2007. Campbell is currently challenging a ruling by the High Court that he faces trial in Lithuania. If convicted, he could be imprisoned for up to 20 years.

    In Northern Ireland, Gintas Vengalis, supervisor for the gang’s Belfast operation, remains on remand in Maghaberry prison since the August 2020 arrests. Lithuanian authorities are seeking him in relation to charges of human trafficking, criminal association, unlawful possession of narcotic or psychotropic substances for the purposes of distribution, and laundering criminal property. He faces a maximum sentence of life imprisonment. In his arrest warrant, Vengalis is referenced as being directly responsible for sourcing vulnerable people for the purposes of trafficking into the UK and Ireland. His extradition hearing is due in May.

    Extradition notwithstanding, prosecuting alleged traffickers is a lengthy and challenging process. In Lithuania, victims are sometimes reluctant to cooperate with authorities because they are offered very few protections. Those who take part in criminal proceedings may be threatened, intimidated, stalked, financially influenced, or even physically punished, says Mažvydas Karalius, a researcher at the Diversity and Development group, in Vilnius, Lithuania. Victims can be found by their traffickers, who are often embedded in the same communities.

    “It can be one of the reasons why pretrial investigations are terminated in Lithuania,” he says. “Undoubtedly, it gives justifications for some to claim trafficking victims as untrustworthy. But before stating so, shouldn’t we ask how many of us would participate in proceedings under such circumstances?” Victims who spoke with VICE World News and OCCRP are now in hiding, having received little or no protection from the authorities.

    People have been asking why this trafficking ring was able to run for well over a decade without being stopped. The truth is that Ireland’s record on human trafficking is dismal. Just two people have been convicted of human trafficking in Ireland despite evidence that the country is being targeted by trafficking gangs from Eastern Europe and Vietnam. Meanwhile, Northern Ireland is also fertile ground for gangs involved in trafficking. In 2019, 39 people died in the back of a lorry in Essex as they were driven along a smuggling route linked to Northern Ireland. Last March, the PSNI dismantled a Georgian gang which had been providing forged documents to traffickers bringing people to Ireland.

    The U.S. State Department’s last two Trafficking in Persons Reports criticised Ireland for its lax approach to tackling human trafficking, and in 2020, the Organisation for Security and Cooperation in Europe (OSCE) highlighted Ireland’s failure to establish a robust National Referral Mechanism (NRM). The country has historically relied on its police force to identify victims. The reports also call on Ireland to increase efforts to protect all victims, especially of labour trafficking and forced criminality, plus a specific legal provision on the non-punishment of victims of trafficking.

    The Irish government says it is working on a new national strategy that will particularly promote public awareness of trafficking, complementing a new, multidisciplinary NRM, a move that the Irish Human Rights and Equality Commission says would “significantly” enhance efforts to identify victims.

    “It won’t just be about encouraging victims to come forward; it will be about what we as a society can do,” said Helen McEntee TD, Ireland’s minister for justice since June 2020, speaking to VICE World News and OCCRP.

    “We’re looking at how people can come forward–that it’s not just the police [victims can turn to], they can go to the NGOs… other government agencies, whether it’s Tusla or the Department of Social Protection, or even the industry that they might work in… It’s about putting a new mechanism in place… that covers as many bases as possible and encourages as many people to come forward.”

    Robertas and Lukas ultimately escaped by engaging with authorities, anti-trafficking groups and the Lithuanian embassy in Ireland. But other vulnerable people are still being preyed upon by trafficking gangs. Advertisements exactly like the ones the gang placed in newspapers are still commonplace in Lithuania.

    “Today if we flipped through certain pages, we would find the same advertisements, and they wouldn’t look suspicious,” said Kristina Mišinienė, a social worker with Lithuania’s Centre Against Human Trafficking and Exploitation. “The job offered, the reward… it doesn’t stand out from hundreds of other similar offers – that is what their deception can and does manifest.”

    She wants people to remember the victims of the gang who left their homes and didn’t return – several sources told VICE World News and OCCRP that “runners” often disappeared, never to be seen again. Many are presumed dead.

    “Think of their fates: They perished in the countries they travelled to in search of happiness,” she said.

    At the time of writing, the alleged ringleaders of the Russians are still awaiting a trial date.

    If you have been affected by the issues raised in this article, there are organisations that can help you. These include, but are not limited to: the Immigrant Council of Ireland, Migrant Rights Centre Ireland, Flourish NI, Migrant Help UK, the International Organization for Migration, and the Centre Against Human Trafficking and Exploitation.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Liudytojai: čekų šeima išnaudojo, įžeidinėjo Šventosios atrakcionuose įdarbintus benamius

    Nakvynė ant porolono, tualetas – į kibirą arba prie medžio, galimybė nusiprausti tik po vandens žarna bei įžeidinėjantys kreipiniai – tokias aplinkybes pirmadienį Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje čekų vergovės byloje nurodė liudytojai.

    Jų teigimu, tris užsieniečius darbuotojus Šventosios atrakcionų parke išnaudojo čekų šeima – vyras, žmona ir jų sūnus.

    Bylos duomenimis, užverbuoti Čekijoje 2019 metų vasarą sunkvežimio priekaboje į Lietuvos pajūrį dirbti buvo atvežti du čekai ir vienas lenkas. Juos į Lietuvą atgabeno kaltinamaisiais byloje tapusi šeima, kuriai Šventojoje priklausė įvairūs atrakcionai.

    44 metų Františekas Kolomazničekas, 41 metų jo žmona Marta ir 20-metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, tai yra vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

    Pirmadienį byloje liudijo sutuoktiniai, Daina ir Gintaras Lisinskai, tą pačią vasarą taip pat darbavęsi su savo atrakcionais Šventojoje. Čekų šeima jiems buvo pažįstama jau anksčiau, atrakcionų verslai žmones buvo suvedęs ir sostinėje.

    Atnešdavo maisto

    Nors nuo įvykių praėjo daugiau kaip pora metų ir kai kurios detalės pasimiršo, D. Lisinskienė teigė, jog tai, kas vyko Šventojoje čekų šeimos valdomuose atrakcionuose su darbuotojais, „buvo baisu“.

    Anot jos, trys užsieniečiai iš pažiūros atrodė kaip benamiai – nesiprausę, purvinais rūbais, nesikirpę. Išgėrusių vyrų sutuoktiniai teigė nematę.

    Anot liudytojos, tik gerokai vėliau vyrai papasakojo, jog Lietuvoje atsidurti neturėjo. Nukentėjusieji tikino buvę atvežti užmigdyti ir tik pasienyje su Lietuva pabudę ir supratę, kur yra.

    Moteris teismui pasakojo vis matydavusi vyrus su mėlynėmis. Jie nuolat vilkėjo tuos pačius rūbus, net ir esant šaltam orui, lietui, drebėdami vaikščiojo vilkėdami marškinėlius trumpomis rankovėmis. Vyrai niekur negalėdavo išeiti, juos retai buvo galima išvysti kažką valgančius.

    „Pradėjau sakyt, perspėt, kad taip negalima elgtis, mušti negalima. Sakė, kad patys susimušė“, – prisiminė D. Lisinskienė.

    Vos prisiartinus prie galimai engiamų vyrų, liudytojos teigimu, kaipmat prisistatydavo čekų šeimos atstovas, vyras arba moteris. Atrodė, kad darbuotojai yra stebimi.

    Abu sutuoktiniai bandė pagelbėti atvykėliams, paslapčia nunešdavo jiems prie durų maisto, davė šiltesnių rūbų. Atvykėliai dažniausiai valgydavo šalia augančios obels, prie kurios praeiviai nevengdavo nusišlapinti, obuolius, maisto ieškodavo konteineriuose, o cigarečių nuorūkas rinkdavo nuo žemės.

    Vyrai buvo apgyvendinti vilkiko priekaboje, miegojo ant porolono, o tualetu buvo tapęs kibiras. Teigiama, jog nakčiai jie būdavo užrakinami. Darbą pradėdavo anksti ryte ir dirbdavo iki išnaktų, kai tuo metu kiti atrakcionų darbuotojai ateidavo tik apie 17 valandą.

    Vienas vyrų nakvynei buvo atskirtas, nes kartą bandė pabėgti.

    Apie nederamą darbdavių elgesį ėmė kalbėti ir kiti pas čekus dirbę lietuviai. D. Lisinskienė teigė kentusi iki paskutinės akimirkos, tačiau keletas paskutiniųjų įvykių ją pribloškė. Vienas jų – kai poros vyriausias sūnus metaliniu veržliarakčiu daužė vienam atvykėlių per šonkaulius.

    „Pasakiau, kad arba atiduotų man tą žmogų, dokumentus, nes labai sumuštas, pati nupirksiu bilietus, išsiųsiu namo, arba imsimės veiksmų. Pasakė – čia mano aikštelė, mano parkas, mano atrakcionai, mano darbuotojai, ką noriu, tą darau. Kreipkis, turiu gerus advokatus, mane ištrauks“, – teisiamųjų suole atsidūrusio čeko žodžius prisiminė liudytoja.

    Netrukus po šio įvykio, sumuštas užsienietis, anot moters, buvo nupraustas po vandens žarna ir kažkur išvežtas. Po to įvykio vyras tiesiog dingo.

    Angaruose, kur buvo laikomi atrakcionai, dingusio vyro ieškojusi liudytoja galiausiai kreipėsi į policiją. Netrukus apie įvykius papasakojo liudytojais tapę atrakcionų darbuotojai.

    D. Lisinskienė teisme pasakojo apmokėjusi už svetimšalių gydymą ligoninėje, vėliau aplankiusi galimai išnaudotus vyrus prieglobsčio vietoje.

    „Ligoninėje, jei būtum degtuką turėjęs, būtų kaip fakelas užsidegęs. Tais pačiais rūbais ir dirba, ir remontuoja“, – teigė liudytoja, mačiusi, jog jų rūbai būdavę užmerkti į dubenis purviname šaltame vandenyje, nes karšto vandens jie tiesiog neturėjo.

    Buvo įbauginti

    Moters sutuoktinis Gintaras Lisinskas teigė, jog į akis ėmė kristi mėlynės ant vyrų veidų.

    „Matau vienas pamuštas, kitas pamuštas, prieit neįmanoma. Kvapas buvo nemalonus nuo jų, nesikirpę, atrodo labai baisiai“, – sakė vyras.

    „Paklausiau pas Frantą, kodėl nesiprausia. Sakė, vandens šlangų pilna mėtosi, norės galės nusipraust“, – teigė liudytojas, išgirsdavęs vyrų prašymų atnešti maisto ir cigarečių.

    „Pradėjo žmonės prašyt pagalbos. Išgirdau iš darbuotojų lietuvių, sakė, čia kasdienybė. Frantui pasakiau, raminkis, nes bus problemų, kreipsimės į policiją. Keletą dienų ramu, praeina kiek laiko, vėl sumušti žmonės“, – pasakojo liudytojas.

    Vyras teigė matęs vieną užsieniečių kruviną, vėliau – mušamą šeimininkų sūnaus veržliarakčiu.

    „Paskui klausiau, kodėl muši? Sako – tėvas liepė“, – teigė liudytojas.

    „Klausė, ar mes taip nedarom, ar nemušam darbuotojų“, – prisiminė G. Lisinskas.

    Jis teigė nematęs vyrų einančių pietauti, o naktį vyrai būdavo užrakinami.

    „Nemačiau nė karto, kad būtų išgėrę. Buvo taip sugniuždyti, nieko nenorėjo, baigėsi darbas į lovas ir viskas. Nualinti iki negaliu. Nusilpę“, – teigė liudytojas.

    Anksčiau parodymus davę vyrai byloje nedalyvauja, apie jų dabartinę padėtį informacijos neturima. Nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas siekia iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. eurų.

    Kaltinamųjų advokatai savo klausimus liudytojams formuoja taip, jog asocialų gyvenimą vedę vyrai savo šalyse buvo benamiai ir apskritai neturėjo stogo virš galvos ir darbo.

    Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

    Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas trečiadienį.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Autobusai tik jaunoms ukrainietėms: bėgančiųjų nuo sprogimų tyko prekybos žmonėmis pavojai

    Nepažįstamų „geradarių“ pasiūlytas nemokamas transportas ir apgyvendinimas tik jaunoms moterims gali baigtis kelionėje atimtais dokumentais ir vergyste Europos viešnamiuose. Nuo karo Ukrainoje bėgančių pavargusių ir sutrikusių žmonių tyko nauji prekybos žmonėmis, sukčiavimo pavojai. Lenkijos pasienyje ir pabėgėlių centruose kai kur jau įdiegta privaloma pabėgėlius vežančių asmenų registracija. Lietuva taip pat stiprina kontrolę – žadama pasirinktinai tikrinti iš Lenkijos atvykstančius autobusus.

    Daugiau nei trys milijonai ukrainiečių dėl Rusijos karinės agresijos buvo priversti palikti tėvynę, iš jų daugiau nei du milijonai atvyko į Lenkiją. Šios šalies pareigūnai bei įvairios nevyriausybinės organizacijos sako sulaukiantys vis daugiau signalų, kad prekeiviai žmonėmis yra nusitaikę į ukrainiečius. Didžiuliai nuo karo bėgančių pabėgėlių, daugiausia moterų ir vaikų, srautai sukuria palankias galimybes ieškoti aukų nusikalstamoms grupuotėms.

    „Suteneriams šis laikas yra labai palankus“, – 15min įspėja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

    Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė trečiadienį pranešė apie numatomą prevencinę autobusų bei mikroautobusų, atvykstančių iš Lenkijos, kontrolę: „Tam, kad užtikrintume prevenciją, susijusią su prekyba žmonėmis, bei reguliuotume srautus į registracijos centrus“.

    Autobusas – tik jaunoms merginoms

    Lenkijos pasienio punktuose, pabėgėlių centruose dar prieš kelias savaites būta nemažo chaoso. Tarp tūkstančių įvairiais būdais atvykstančiųjų ukrainiečių pabėgėlių sukosi ir gausūs lenkų savanorių būriai, įvairių tarnybų pareigūnai, taip pat – šimtai žmonių, siūliusių nemokamo pavėžėjimo į įvairias šalis paslaugas. Centruose be jokios kontrolės galėjo judėti kas ir kiek nori.

    Šiuo metu 15min žurnalistai stebėjo gerokai pasikeitusią situaciją – pabėgėlių centruose griežtai draudžiama filmuoti, fotografuoti ar net kalbinti žmones, kai kur ribojamas ir įėjimas į juos – užeiti į centrus leidžiama tik specialias apyrankes dėvintiems juose registruotiems pabėgėliams.

    Kai kur gerokai sugriežtinta tvarka ir siūlantiems transporto ar apgyvendinimo paslaugas – tokią pagalbą siūlantieji kai kur privalo registruotis, pateikti dokumentus.

    Šiuos pokyčius lėmė Lenkijos pareigūnų gaunami vis dažnesni signalai apie įtartinus asmenis, kurie vos tik sulaukę klausimų apie jų siūlomą nemokamą pavėžėjimą, tuoj pat pasišalina, ypač vengia bet kokio kontakto su policijos pareigūnais.

    „Štai ten stovėjo autobusiukas su plakatais „nemokama kelionė į Varšuvą tik jaunoms moterims“. Vyrai prisistatė bažnyčios bendruomenės atstovais, tačiau kai paklausiau, kodėl tik moterims ir pasakiau, kad tai kelia įtarimą, todėl perduosiu informaciją policijai, nespėjau net nueiti, kaip greitai vyrai išvažiavo“, – Medykos pasienio punkte 15min praėjusią savaitę pasakojo Benis iš Meksikos. Jis į pasienį atvykęs vos kelias dienas, o jau pats teigia stebėjęs kelis įtartinus atvejus.

    Šis savanoris vadovauja vienai Meksikos nevyriausybinių organizacijų, kovojančiai su prekyba žmonėmis. Anot jo, organizacija turi sukaupusi nemažai darbo patirties Centrinėje Amerikoje, Meksikoje, Tailande ir kitose šalyse. Į Lenkijos pasienį Benis atvyko sulaukęs draugų prašymo – čia atlieka stebėseną, apmoko kitas vietos organizacijas atpažinti prekybos žmonėmis atvejus.

    Ieško konkretaus amžiaus vaikų

    Aleksas iš Jungtinių Valstijų savanoriauja kitame pasienio su Ukraina punkte – Krakoviece. Vyras padeda iškrauti ir įkrauti čia gabenamą humanitarinę pagalbą. Amerikietis kovo 16 dieną tapo liudytoju įvykių, kurie kelioms jaunoms ukrainietėms galėjo baigtis labai blogai.

    Atokiau nuo centrinio įėjimo į pabėgėlių centrą sustojo baltas mikroautobusas. Keletas vyrų siūlė pagalbą jaunoms moterims – nemokamai nuvežti į Vokietiją, apgyvendinti. Kelios ukrainietės pasinaudojo galimybe ir įsėdo į mašiną. Tuo metu humanitarinę pagalbą į sunkvežimį krovęs Aleksas pastebėjo įtartinus vyrus ir iškvietė policiją. Vyrai pabėgo, moterys liko saugios.

    Plačiau apie įvykį savanoris su žurnalistais atsisakė kalbėti. Jo nuomone, tai sukeltų baimę pabėgėlių centre esantiems ukrainiečiams.

    Savanorė Daria iš Danijos 15min žurnalistams teigė, kad situacija dabar kur kas geresnė nei prieš keletą savaičių. Šiuo metu visi Krakovieco punktą kirtę pabėgėliai su autobusais atvežami į pabėgėlių centrą. Anksčiau prie sienos kirtimo punkto ukrainiečius pasitikdavo artimieji, tarp jų mergina matydavo ir įtartinų asmenų, kurie kalbindavo tik jaunas moteris be vaikų, siūlydavo nemokamą transportą, apgyvendinimą, darbą arba ieškodavo moterų su vaikais nurodydami konkrečiai, koks turėtų būti vaikų amžius.

    Stengiasi vairuotojus registruoti

    Nemokamas transporto paslaugas į įvairius Lenkijos, taip pat kitų Europos šalių miestus siūlantys asmenys anksčiau galėjo sodintis į mašinas pabėgėlius be jokios kontrolės. Svarbiausios sąlygos tik kelios – atvykusiesiems tinka maršrutas, automobilyje ar autobuse pakanka vietos.

    Šiuo metu kai kuriuose Lenkijos pabėgėlių centruose imtasi griežtesnės priežiūros. Ją užtikrina ne tik pareigūnai, bet ir savanoriai. Vienas tokių savanorių Krakovieco centre pasakojo, kad dabar visi vairuotojai yra registruojami – nufotografuojami jų asmens dokumentai, užregistruojama šalis, į kurią veža pabėgėlius, bei užduodami keli klausimai.

    Be to, centruose fiksuojami ir pabėgėliai, kurie įsėda į konkretų transportą. Savanoriai palaiko ryšį su ukrainiečiais, kol šie saugiai pasiekia savo kelionės tikslą.

    Aplink pabėgėlių centrus iškabinti plakatai bei dalinami lankstinukai ukrainiečių, rusų, lenkų kalbomis. Juose išvardintos atsargumo priemonės, kurių reikia imtis prieš priimant transporto pasiūlymą su privačiu vairuotoju. Pavyzdžiui, nusifotografuoti automobilį bei vairuotojo asmens dokumentą.

    Įvairių nevyriausybinių organizacijų atstovai 15min žurnalistams teigė, kad nors šiuo metu situacija geresnė, tikrai ne visi vairuotojai ir transporto priemonės yra užregistruojamos. Geležinkelio stotyse, pabėgėlių centruose vis dar daug savanoriškai atvažiuojančių žmonių, siūlančių nemokamai pavežti, tačiau niekur nesiregistravusių.

    Gausios policijos pajėgos

    Lenkijos policija teigia, jog sieną kertančiomis išsekusiomis, sutrikusiomis moterimis su vaikais gali pasinaudoti įvairios nusikalstamos grupuotės. Todėl pareigūnai skiria daugiau dėmesio būtent moterims ir vaikams.

    Sienos kirtimo punktuose, pabėgėlių centruose budi sustiprintos policijos pajėgos. Pareigūnai su ukrainiečiais taip pat rengia susitikimus pabėgėlių centruose. Juose įspėja apie pavojingas situacijas, susijusias su prekyba žmonėmis ar sukčiavimu.

    „Pasitaiko ir tokių atvejų, kai nemokamą pavežimą siūlantys asmenys nuveža žmones 10 kilometrų į miško gilumą ir ten pasiūlo jau susimokėti 1000 eurų arba liepia lipti iš automobilio“, – 15min neoficialiai pasakojo vienas lenkų pareigūnas.

    Saugumo priemonių imasi ne tik Lenkija, bet ir kitos šalys. Pavyzdžiui, Vokietijos policija perspėjo ukrainiečius, kad vienoje centrinėje stotyje buvo žmonių, kurie apsimetė apgyvendinimą siūlančiais tarnautojais. Taip pat pasitaikė net tokių, kurie bandė vilioti pabėgėlius už nakvynę siūlydami jiems sumokėti pinigų.

    Signalai – ir Lietuvoje

    Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis teigė, kad pareigūnai buvo gavę pranešimų apie įtartinus asmenis, galbūt susijusius su prekyba žmonėmis, tačiau konkrečių atvejų iki šiol neužfiksuota.

    Raudonojo kryžiaus komunikacijos vadovė Luka Lesauskaitė teigė, jog organizacija pastebi prekybos žmonėmis rizikas, tačiau konkrečių atvejų kol kas nefiksavo.

    „Turėtų būti užtikrintas saugumas registracijos centruose, kad kuo mažiau pašalinių būtų, tai jau yra pradėta daryti. Pasienyje yra daugiau rizikų.

    Pavyzdžiui, „Stiprūs kartu“ organizacija, sunku pasakyti, ar ten yra užtikrinti saugikliai. Žmogus užregistruoja būstą, tačiau neturime informacijos, kas tas žmogus“, – pasakojo Raudonojo kryžiaus atstovė. „Stiprūs kartu“ savanoriai per elektroninę sistemą registruoja tiek siūlančius pabėgėliams apgyvendinimo pagalbą lietuvius, tiek ir šios pagalbos ieškančius ukrainiečius.

    Vienas iš „Stiprūs kartu“ iniciatorių Edmundas Jakilaitis aiškino, kad informacija apie prekybos žmonėmis grėsmes ir rizikas pabėgėlius pasiekia dar Lenkijoje.

    ,,Daugelis žmonių atvažiuoja jau turėdami atmintinę, taip pat jų naudojamuose komunikacijos tinkluose yra daug tokio pobūdžio informacijos, todėl jie žino apie grėsmes. Be to, kai savanoris suranda būstą, jeigu kils bet kokių nesklandumų ar įtarimų, paprašo susisiekti“,– pasakojo E.Jakilaitis.

    „Mes patys matome, kad žmonės lipdami į mūsų autobusiukus Lenkijos ir Ukrainos pasienyje dažnai nusifotografuoja su vairuotoju, dažnai nusifotografuoja automobilio numerius“, – pridūrė jis.

    „Suteneriams palankus laikas“

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė teigia, kad organizacija iš kolegų Rumunijoje, Moldovoje, Lenkijoje sulaukia nemažai žinių apie piktavalius, besinaudojančius karo situacija.

    „Suteneriams šis laikas yra labai palankus, nereikia daug pastangų, kad užverbuotų moteris į viešnamius, kai jos yra tokioje pažeidžiamoje būklėje“, – pasakojo centro vadovė. Specialistės teigimu, tokioje pažeidžiamoje būklėje esantys žmonės neįvertina galimų grėsmių, lengviau gali patikėti melu ir apgavystėmis.

    Moteris teigia, jog Rumunijoje bei Moldovoje situacija sudėtinga, šios šalys mažiau pasirengusios užkardyti prekybą žmonėmis. Organizacijos iš šių šalių yra užfiksavusios atvejų, kai moterys nuo sienos kirtimo punktų būna tiesiog išvežamos nežinomomis kryptimis.

    Taip pat, anot K.Mišinienės, kovos su prekyba žmonėmis organizacijos iš Lenkijos, Rumunijos, Moldovos praneša apie pasienyje dingusius vaikus.

    „Išvažiuojam dabar“

    Ar įmanoma atpažinti piktavalius, užsiimančius prekyba žmonėmis?

    K.Mišinienė teigia, jog tokie asmenys vengia atvirumo, viešumo. Be to, derėtų atkreipti dėmesį į asmenis, siūlančius darbą neįprastai geromis sąlygomis, pabrėžiančius, kad į jį būtina išvykti nedelsiant.

    Į registracijos centrus ateina asmenys, siūlantys pagalbą moterims, kurios atitinka tam tikras charakteristikas. Pavyzdžiui, neturinčios vaikų, iki 30 metų amžiaus.

    Anot specialistės, nereiktų paranojiškai į viską žiūrėti, tačiau įtarimų tokie reikalavimai turėtų sukelti.

    ,,Išvažiuojam dabar“, sakė vyrai. Esą daug užsidirbsi, gerai gyvensi Vokietijoje, tik reikia greitai išvažiuot“, – toks spaudimas priimti greitą sprendimą apriboja žmogaus galimybes gerai apgalvoti savo pasirinkimą.

    Prostitucijai jaunas moteris medžiojantys suteneriai dažniausiai vilioja viešbučių padavėjų, kambarių tvarkytojų pasiūlymais. O kartais pasiūlo prostitutės darbą ir visai atvirai – patikina, kad ukrainietės galės rinktis klientus, gaus daug pinigų, galės padėti artimiesiems.

    Vienu didžiausių iššūkių K.Mišinienė įvardina pabėgėlių srautų mastą. ,,Sunku žinoti, kur kuri moteris gyvena, užtikrini jos saugumą, užkirsti kelią išnaudojimui. Pabėgėlių srautai užklupo netikėtai, neturime sistemų, kurios padėtų užtikrinti saugumą“, – teigė specialistė.

    Centro vadovė sako esanti nustebusi, jog ir iki šiol, tai yra dar prieš karą Ukrainoje, ukrainiečių merginų, pakliuvusių į prekybos žmonėmis tinklus, problemomis mažai kas rūpinosi. Nors šios šalies moterys, K.Mišinienės duomenimis, sudaro apie 90 proc. Lietuvos viešnamių rinkoje.

    Įspėja ir apie išnaudojimą darbe

    K.Mišinienė teigia, kad šiuo metu ukrainiečiai Lietuvoje dažnai gauna darbo pasiūlymų už 300-350 eurų per mėnesį atlygį. Specialistė atkreipia dėmesį, kad žmonėms, pirmą kartą keliaujantiems už Ukrainos ribų ir nesusidūrusiems su algų sistemomis, darbo teisėmis, kyla didelis pavojus būti išnaudotiems darbe.

    ,,Iki karo pradžios mes turėjome Ukrainos žmonių išnaudojimą statybų, transporto sektoriuose, todėl užtikrini jų darbo teises bus sudėtinga. Trūksta sistemingos informacijos pabėgėliams apie jų darbo teises, galimą išnaudojimą“, – teigė specialistė.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Metų pradžia – be atlyginimų ir su tuščia sąskaita: nevyriausybininkams skolas tenka apmokėti iš savų lėšų

    Metų pradžia – be finansų ir be atlyginimų, bet su tuščia sąskaita. Su tokia situacija nevyriausybinės organizacijos susiduria bene kiekvienais metais – jų vadovės pasakoja ne kartą pačios ėmusios paskolas iš banko ar organizacijos skolas apmokėjusios iš savų lėšų. Veikti nepadeda ir tai, kad valstybė dažnai nenori bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, nes šių keliamos temos nepatogios.

    Paprastai tose srityse, kuriose valstybė ar savivaldybė nemato poreikio veikti arba yra silpna ir neatlieka savo funkcijų, atsiranda puiki erdvė veikti nevyriausybinei organizacijai (NVO) ir į problemą pažiūrėti universaliau, teigia Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas Gediminas Almantas.

    Tačiau, portalui LRT.lt sako jis, nevyriausybinis sektorius Lietuvoje silpnas – neišgali mokėti konkurencingų atlyginimų, trukdo ir kartais neigiamas valstybės institucijų požiūris.

    Padėti NVO yra įsipareigojusi Vyriausybė, kurios programoje rašoma: „Savivaldybėms sukursime papildomas paskatas socialines paslaugas teikti per nevyriausybines organizacijas, o šioms užtikrinsime adekvatų finansavimą.“

    Valstybei nevyriausybininkai nepatogūs

    Anot G. Almanto, ilgą laiką vyravo nuostata, kad nevyriausybiniame sektoriuje dirba žmonės, nesugebantys susirasti gerai apmokamo darbo komerciniame sektoriuje ir yra įkvėpti vien tikslo.

    „Tai mitas. Iš esmės kaip darbdavys nevyriausybinė organizacija niekuo neturi skirtis nuo komercinių ar kitų organizacijų, nes reikalingi geri, stiprūs ir motyvuoti darbuotojai, kuriems turi būti atlyginta už jų darbą, tad šalia įkvėpimo turi būti ir finansinis atlygis.

    Didžioji dalis nevyriausybinių organizacijų susiduria su tuo, kad arba negali mokėti konkurencingo atlyginimo, arba iš viso negali jo mokėti, tad labai daug veiklos organizuoja per savanorius, žmones, kurie prisideda labai epizodiškai“, – pastebi Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

    G. Almantas akcentuoja, kad nevyriausybinės organizacijos yra svarbi pilietinės visuomenės dalis, kadangi iškelia problemas, kurių valstybė ar savivaldybės galbūt nenori matyti ir jas dengia arba ignoruoja. Tokiomis situacijomis nevyriausybinių organizacijų vaidmuo itin svarbus.

    „Valstybė dažnai nenori ir vengia bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, nes valstybei ar savivaldybei keliamos temos nepatogios. <…> Iš vienos pusės, nevyriausybinis sektorius labai sveikas demokratijos rodiklis, kurį valstybė turėtų palaikyti ir auginti, bet kažkuria prasme valstybė ir privengia nevyriausybininkų“, – tvirtina G. Almantas.

    Tai, pasak Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininko, buvo gerai matoma ir per migracijos krizę, kai nevyriausybinės organizacijos nebuvo prileidžiamos prie migrantų, nebuvo dalijamasi informacija: „Tik po kurio laiko, beldžiantis ir spaudžiant tarptautiniams donorams bei institucijoms, pavyko tai padaryti, bet vis tiek labai ribotai.“

    Sako susiduriantys su valstybės pasipriešinimu

    Su tuo, kad nėra patogios valstybei, sutinka ir su migrantais dirbančios organizacijos: „Valstybės politika buvo labai aiškiai parodyti, kad pasienyje viskas gerai ir stabilu, todėl mūsų veikimas iš esmės prieštaravo tokiai siunčiamai politikai“, – pasakojimu su LRT.lt dalijasi Sienos grupę globojančio Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumo pirmininkė Rita Škriadaitė-Vrubliauskė.

    Pirmiausia, prisimena ji, savanoriai susidūrė su žodine kritika žiniasklaidoje – valstybės institucijos apie savanorius atsiliepė neigiamai, juos vadino nelegaliais savanoriais, o vėliau, pasak jos, savanoriai gavo administracines baudas, kad buvo per arti pasienio, sulaukė žinios dėl neva pradėto ikiteisminio tyrimo.

    „Jaučiame, kad veikti tikrai nepatogioje temoje, kuri valstybei nepatogi, labai sunku. Susilaukiame pasipriešinimo“, – sako Krikščioniškų socialinių iniciatyvų forumo pirmininkė.

    R. Škriadaitės-Vrubliauskės teigimu, su institucijomis nevyksta ir bendradarbiavimas – iš pradžių savanoriai manė, kad atvykus pažeidžiamoms migrantų grupėms jie apie tai būtų informuojami ir galėtų suteikti humanitarinę pagalbą, tačiau, apgailestauja ji, tai niekada neveikė, nes migrantai būdavo atstumiami dar neatvykus savanoriams.

    Kaip teigia forumo pirmininkė, vykstant į pasienį, vykdomi ilgi savanorių sulaikymai, pavyzdžiui, pusvalandį tikrinami dokumentai, o vėliau, savanorius jau įleidus į pasienio zoną, vykdomas dar vienas patikrinimas.

    Tačiau yra buvę ir gerų bendradarbiavimo pavyzdžių, kai budintys pareigūnai sutiko migrantams perduoti daiktus ar padėkojo už pagalbą. Anot R. Škriadaitės-Vrubliauskės, toks teigiamas bendradarbiavimas labiau veikia žemesnėse grandyse.

    Metų pradžia – be finansų ir be atlyginimų

    Nevyriausybinės organizacijos garsiau kalba ir apie finansavimo klausimus. Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, Kretingos moterų informacijos ir mokymo centro direktorė Jurgita Cinskienė portalui LRT.lt pasakoja, kad specializuotos kompleksinės pagalbos nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje centrai Lietuvoje veikia 10 metų ir visą šį laiką jie finansuojami konkurso tvarka.

    „Kiekvienais ar kas antrais metais, priklauso nuo ministerijos sprendimo, skelbiamas projektų konkursas, teikiama paraiška, vyksta atitinkamos vertinimo procedūros, visa tai išsitęsia laike ir faktiškai kiekvienais metais sausį sutinkame be finansų“, – dalijasi J. Cinskienė.

    Anot jos, sausį darbuotojai lieka be atlyginimų, o kai kartais – ir vasarį. Tokia situacija centrams trukdo išlaikyti gerus ir kompetentingus specialistus.

    „Pas mus dirba ir psichologai, ir teisininkai, jiems stengiamės kaip įmanoma užtikrinti tinkamą krūvį ir tinkamą atlyginį, nes kokybė kainuoja. Jei norime, kad mūsų klientams būtų teikiamas prioritetas <…>, ir atlyginimas turi būti konkurencingas“, – akcentuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

    Tuščios sąskaitos ir asmeninės paskolos banke

    Su tokia problema susiduria ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė: „Nuolat sukamės karštligiškame finansavimo paieškų, laimėtų ar nelaimėtų projektų atrankų, donorų, valstybės maldavimų paremti sūkuryje.“

    „Kiekvienais metais gruodžio 31 dieną su siaubu stebeilijiesi į organizacijos sąskaitą – ji tuščia, nes visi finansuotojai reikalavo išleisti lėšas iki metų galo, pateikti jiems tai įrodančias ataskaitas.

    Valstybė jau seniai perprato NVO mąstymą – ar tu jiems duosi penkis centus, ar penkis eurus, jie vis tiek stengsis darbą padaryti gerai ir iki galo, versis per galvą, skolinsis, skriaus savo darbuotojus, bet užduotis įvykdys“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

    Centro vadovė pabrėžia, kad teikiamos paslaugos yra būtinosios, todėl finansavimą tenka „iškasti nors iš po žemių“.

    „Jei pažadėjome nukentėjusiems asmenims nuo prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos, kad jiems padėsime stotis ant kojų, nepaliksime vienų ilgamečiuose teismų procesuose, tai tiesiog negalime sausio 1 dieną pasakyti, atleiskit, nepavyko, negavome rėmimo, nelaimėjome konkurso, skirstykitės“, – argumentuoja K. Mišinienė.

    Ji priduria – tenka įtikinėti ir užsienio fondus, privačius rėmėjus, aiškinti, kad valstybė nepajėgi visiškai remti: „Yra tekę ir man imti asmenines paskolas iš banko, kad galėtume išmokėti atlyginimus, kad neliktume skolingi „Sodrai“ ar Mokesčių inspekcijai“, – pažymi K. Mišinienė.

    Praranda kompetentingus darbuotojus

    Kaip tvirtina Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė J. Cinskienė, savanoriai taip pat gali atlikti ne visus darbus – pagalbos centrai savanorių pagalbą gali pasitelkti veiklai viešinti ar prevencijai, bet ne nuolatinei pagalbai teikti.

    Nors dalis darbuotojų suvokia nevyriausybinio darbo specifiką, kiti neturi tokio pasirinkimo ir organizaciją palieka, apgailestauja pašnekovė. Susidūrus su finansiniais sunkumais, kai kurių darbų puola atlikti ir koordinatoriai ar vadovai, tačiau jų kompetencija kiek kitokia, todėl ne kiekvienas geba konsultuoti visais klausimais.

    O finansų reikia ne tik darbuotojams, bet ir patalpų nuomai ar jų išlaikymui, ryšio paslaugoms: „Jei laiku nesumokame ir turime skolų, <…> tai jos negali būti dengiamos iš projekto lėšų. Tai vėlgi šios skolos yra mūsų nuosavas galvos skausmas ir rūpestis, kaip padengti tas išlaidas. <…> Metų pradžia kiekvienais metais mums labai rimtas išbandymas.“

    Pasak Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovės, vėliau delspinigiai dengiami iš asmeninių lėšų: „Taip ir gyvename metų pradžioje.“ Tokie sunkumai pagalbos centrus lydi ne vienus metus – J. Cinskienės teigimu, ta pati situacija kiekvienais metais.

    Pasiūlo kelis šimtus eurų, o savo indėlį liaupsina

    KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė pasakoja, kad centras siekia dirbti regionuose, ten, kur silpniau išvystyta socialinių paslaugų infrastruktūra, tačiau, norint apsaugoti pažeidžiamus žmones nuo prekeivių žmonėmis, būtina steigti dar bent kelis papildomus skyrius. Tik lėšų tam nėra.

    „Nacionalinė, regioninė socialinė politika yra negailestinga pamotė: „Čia jums to reikia, mums – ne.“ Kitas pavyzdys galėtų būti iš Panevėžio regiono, kur su partneriais teisėsaugoje esame išgelbėję ir padėję šimtams moterų ir mergaičių, kur kiekvienais metais savivaldybė nerausdama pasiūlo (pavykus laimėti konkursą) kelis šimtus eurų.

    Kaip jums ne gėda? Pykstame – tikriausiai tušinukams ir drožtukams daugiau išleidžiate? Jiems anaiptol negėda, atvirkščiai, funkcionieriai didžiuojasi rimtai prisidėję, ataskaitose liaupsina savo „esminį“ indėlį“, – piktinasi K. Mišinienė.

    Pasak jos, didesnė dalis nukentėjusių asmenų aukomis tapo ne vien dėl to, kad pasipainiojo nusikaltėlių kelyje – jie laiku negavo jokios pagalbos iš konkrečių tarnybų, akcentuoja centro vadovė. K. Mišinienė teigia, kad, norint realiai naikinti prekybos žmonėmis ir seksualinio išnaudojimo priežastis, reikia įvardyti ir neretai sistemines socialinės politikos problemas.

    „Korupcija, aplaidumas, partiniai ir šeimų klanai kaip rūdys ėda valstybinę tarnybą, tačiau, viešai prabilus apie tai, labai greitai pajunti nebylų tokio regiono solidarumą: mes čia palaikome vieni kitus, nenešame savo skalbinių į viešumą.

    Tai jeigu teta vadovauja Socialinės paramos skyriui, sūnėnas dirba savivaldybės administracijoje, o pusbrolis – ten pat komisaras, tai kokie šansai, pakritikavus vieno jų gal net labai aplaidų darbą, sulaukti paramos toje savivaldybėje?“ – klausimus kelia K. Mišinienė.

    Nepavyksta suplanuoti konkursų eigos

    Problemos lydi ir smurto prevencijos programų konkursus, pabrėžia J. Cinskienė: „Prevencija turi būti vykdoma sistemingai ir nuolat, ne 16 dienų per metus, ne ketvirtį ar mėnesį. Praėjusių metų pabaigoje turime paskelbtą konkursą, bet iki šiandien nėra nei rezultatų, nei oficialiai paskelbto komisijos posėdžio, po kurio būtų galima tikėtis rezultatų, būtų galima planuoti, nuo kada galima tikėtis lėšų.“

    Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė svarsto, kad tokia situacija susidaro dėl to, kad ministerijai nepavyksta tinkamai suplanuoti konkursų datų ir eigos.

    „Galiausiai turime situaciją, kai riboti žmonių ištekliai tuo pačiu metu turi vertinti ir paraiškas, ir priiminėti metines ataskaitas, ir dirbti krūvą darbų. Žmonių yra tiek, kiek yra, o darbų krūvis gerokai padidėjęs“, – sako specialistė.

    Tačiau ji pabrėžia, kad skiriamos lėšos po truputį didinamos, kiek tai leidžia valstybės turimi ištekliai. Taip pat su ministerija organizuojami įvairūs pasitarimai, vyksta pokalbiai ir diskusijos, tik terminus ne visada pavyksta sudėlioti taip, kad metų pradžioje centrai gautų finansavimą.

    Kalta ir nepilietiška visuomenė

    G. Almanto teigimu, ilgiau veikiančios organizacijos yra stipresnės, jos pajėgios ir sugeba pritraukti talentų bei mokėti normalius atlyginimus ir pritraukti finansavimo. Kiek lengviau ir toms organizacijoms, kurių veiklos sritis sukelia sentimentų, pavyzdžiui, gyvūnų globos organizacijos pritraukia daug dėmesio ir lėšų, todėl gali visai sėkmingai veikti, priduria specialistas.

    Kadangi valstybinis finansavimas galima tik per įvairias programas, nevyriausybinės organizacijos gali egzistuoti, tik jei sugeba pritraukti lėšų iš visuomenės ar pilietiškai aktyvaus verslo bei tarptautinių nepriklausomų donorų. Vis dėlto ir čia kyla sunkumų, apgailestauja G. Almantas.

    „Didžiuliai tarptautiniai nepriklausomi donorai į mūsų šalį nebežiūri kaip į kokį atsilikusį ar turintį esminių problemų, tad faktiškai finansavimas yra maksimaliai užsuktas“, – komentuoja Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

    Trukdo ir visuomenės nepilietiškumas, mano G. Almantas. Jis svarsto, kad to priežasčių būtų galima ieškoti dar sovietmetyje, kai visuomenė buvo priversta dalyvauti įvairiose veiklose arba jos buvo susijusios su politiniais manifestais ir komunistų partijos darbotvarkėmis.

    „Žmonės to vengdavo arba tai darydavo apsimestinai. Vėliau, atgavus nepriklausomybę, tas sektorius po truputį formavosi, <…> bet pati pilietinė visuomenė Lietuvoje nėra aktyvi ir kūrybinga, organizuota“, – pabrėžia pašnekovas.

    Pasigenda verslo atsakomybės

    G. Almantas svarsto, kad valstybė neturi pareigos finansuoti nevyriausybinį sektorių, o pačios organizacijos galėtų pritraukti daugiau finansavimo iš verslo arba privačių asmenų.

    „Jei organizacija yra stipri, įdomi, aktuali visuomenei, visuomenė mato tame prasmę, tai ji skiria pinigus, pati aukoja. Labai daug organizacijų užsienyje ir veikia tokiu būdu, netgi didžiąją dalį savo egzistencinių lėšų susirenka iš visuomenės arba verslo“, – pasakoja Atviros Lietuvos fondo tarybos pirmininkas.

    Anot jo, finansine prasme organizacijos labai pažeidžiamos, todėl neturi pajėgumų ir nėra stiprios – tam, kad veiklos poveikis būtų sistemingas ir struktūruotas, reikia daug lėšų, kurios leistų išlaikyti personalą, samdytis patarėjus, teisininkus, vardija G. Almantas.

    „Visuomenės branda ir sąmoningumas yra kertinis faktorius, nes tai paskatina organizacijas kurti ir jose dirbti, dalyvauti, taip pat jas remti – finansiškai ar savanorystės pagrindu. <…> Kertinis dalykas yra finansavimas – ar nepriklausomi, prie programų pririšti pinigai, ateinantys iš valstybės, ar verslo brandumas ir skiriami pinigai nevyriausybinių organizacijų veiklai“, – kalba G. Almantas.

    Bet J. Cinskienė abejoja, ar prie finansavimo centrams, kurie teikia pagalbą smurto aukoms, galėtų stipriai prisidėti verslas.

    „Paprastai verslai linkę remti tokias iniciatyvas, kurios susijusios, pavyzdžiui, su vaikais, viešomis erdvėmis, jų tvarkymu, galbūt su vienkartinėmis gerumo akcijomis, su gyvūnais susijusiomis iniciatyvomis – tai, kas labai jautriai žmones veikia emociškai, kas matoma“, – pastebi Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

    Sulaukti verslo paramos sunkiau ir mažesniuose miesteliuose įsikūrusioms organizacijoms. Vis dėlto, sutinka J. Cinskienė, yra sričių, kur verslo pagalba pasiteisina ir veikia.

    VRM: savivalei nepritariame, o NVO buvo didelė pagalba

    Reaguodamas į kritiką, Vidaus reikalų ministerijos (VRM) atstovas Mindaugas Bajarūnas LRT.lt tvirtina, kad nevyriausybinio sektoriaus indėlį valstybės institucijoms neteisėtos migracijos krizės akivaizdoje ministerija vertina kaip labai reikšmingą ir didelį.

    „Nevyriausybinės organizacijos – svarbūs partneriai. Akivaizdu, kad nevyriausybinės organizacijos gali padėti ten, kur valstybei trūksta organizacinių pajėgumų ir žmogiškųjų išteklių“, – komentuoja VRM atstovas.

    Anot M. Bajarūno, prasidėjus migracijos krizei, bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis išplėstas į tarpinstitucinį lygį: „Nevyriausybinės organizacijos per krizę dirbo kaip niekad susitelkusios, neretai viršydamos organizacijų pajėgumus bei galimybes. Valstybinės institucijos gaudavo reikiamą pagalbą pagal poreikius iš savo ilgamečių partnerių NVO tiek pasienyje, tiek migrantų apgyvendinimo vietose.“

    VRM atstovo teigimu, su nevyriausybinėmis organizacijomis bendradarbiaujama nuolat – valstybės institucijos ir tarnybos turi bendradarbiavimo sutartis.

    „Per tokias krizes labai svarbus bendras koordinuotas darbas – Lietuvos Raudonasis Kryžius su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis gerokai palengvino pareigūnų darbą ir papildomai jiems tekusį krūvį, siekiant patenkinti migrantų poreikius migracijos krizės pradžioje“, – pastebi VRM atstovas.

    Pasak jo, Lietuvoje veikia per 2 tūkst. nevyriausybinių organizacijų, tačiau prie valstybės sienos ir migrantų apgyvendinimo vietose gali talkinti tik turinčios bendradarbiavimo sutartis, platų ir specialiai parengtų savanorių tinklą bei ilgametę socialinių paslaugų teikimo patirtį.

    „Saviveiklai ir savivalei prie Lietuvos Respublikos sienos ir migrantų apgyvendinimo vietose nepritariame“, – pabrėžia M. Bajarūnas.

    VRM teigia, kad vienas gerosios praktikos pavyzdžių – vadinamieji humanitariniai paketai, kuriuos gauna į Lietuvą neįleidžiami migrantai, – buvo suformuoti būtent visuomeninių ir valstybės institucijų bendromis pastangomis.

    „Savanorių trūksta ir šiandien. Savanorių veiklą koordinuoja pačios nevyriausybinės organizacijos, o valstybės institucijų bendradarbiavimas grindžiamas oficialiais susitarimais su NVO, ne su pavieniais savanoriais.

    Nuoširdžiai kviečiame savanorius prisijungti prie organizacijų, teikiančių humanitarinę pagalbą. Pavieniai savanoriai, neatskaitingi jokiai organizacijai, nesivadovaudami jokiomis taisyklėmis, tvarkomis ar įstatymais, imasi tokių iniciatyvų, kurios, tikėtina, padarys valstybei daugiau žalos nei naudos“, – akcentuoja VRM atstovas.

    Prezidentūra: pilietinė galia – būtina sąlyga kuriant brandžią gerovės valstybę

    Prezidentas yra ne kartą pabrėžęs, kad NVO sektoriaus plėtra ir jo stiprinimas yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant auginti pilietinę galią, o pilietinė galia – būtina sąlyga kuriant brandžią gerovės valstybę, LRT.lt tvirtina prezidento Gitano Nausėdos patarėjas Ridas Jasiulionis.

    Anot jo, nevyriausybinis sektorius Lietuvoje stiprėja ir yra matomas bei girdimas partneris tiek formuojant politiką, tiek ją įgyvendinant įvairiuose sektoriuose.

    „Galbūt ne visose politikos srityse NVO įtraukimas į sprendimų priėmimo procesus yra vienodai sklandus ir pakankamas, tačiau jis tikrai intensyvėja. Lankydamasis regionuose, prezidentas pastebi vis didėjantį savivaldos pasitikėjimą NVO sektoriumi, tą patvirtina ir didėjanti perkamų paslaugų iš NVO sektoriaus dalis, ypač socialinėje srityje.

    NVO gali pasiūlyti inovatyvesnius, greitesnius sprendimus tam tikrose situacijose, kur valstybės ar savivaldybės institucijos dėl procedūrinių dalykų tokių galimybių neturi.

    Matomos ir stiprios NVO pritraukia ir daugiau savanorių bei visuomenės dėmesio. Būtina skatinti piliečius kuo aktyviau dalyvauti visuomeninėje veikloje, savanoriauti, bet tuo pačiu metu ir stiprinti pačias visuomenines organizacijas“, – pažymi prezidento patarėjas.

    Prezidentūros teigimu, finansavimo klausimas NVO sektoriui visada gana opus, ypač mažoms nevyriausybinėms organizacijoms, todėl svarbu stiprinti tam tikrus administracinius gebėjimus, siekti, kad organizacijos būtų tvarios ir vykdydamos veiklą galėtų užtikrinti jose dirbančių žmonių pajamas.

    „Valstybei čia svarbu išspręsti dilemą – kaip suderinti valstybės paramą, užtikrinant nevyriausybinio sektoriaus paslaugų tęstinumą ir kokybę, ir tuo pačiu nesumažinti konkurencijos – tam, kad atsirastų ir stiprėtų naujos organizacijos.

    Kaip gerą, teisingą žingsnį vertiname NVO fondo įkūrimą bei jo finansavimo didinimą“, – LRT.lt sako R. Jasiulionis, kuris priduria, kad svarbu, jog skelbiami konkursai būtų savalaikiai ir skelbiami ne metų pabaigoje, „kai belieka spręsti, kaip panaudoti, o ne kaip investuoti paramos lėšas“.

    Vyriausybė: lėšos skiriamos pagal galimybes

    Kaip LRT.lt tvirtina Vyriausybės atstovai, nevyriausybinėms organizacijoms skiriamos lėšos pagal šalies finansines galimybes, taip pat ieškoma įvairiausių kitų būdų ir formų, kaip sudaryti kuo palankesnes sąlygas organizacijoms veikti įvairiose visuomenės srityse.

    Anot Vyriausybės, lyginant su 2021 metais, šiemet nevyriausybiniam sektoriui skirta 7 mln. eurų daugiau, o bendras visų ministerijų ir pavaldžių įstaigų numatytas finansavimas nevyriausybinėms organizacijoms siekia daugiau nei 35 mln. eurų.

    „Vyriausybės iniciatyva priimti Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo pakeitimai, kuriais sudarytos sąlygos Nevyriausybinių organizacijų fondo veiklai, paskirstant lėšas NVO institucinių gebėjimų stiprinimui, jų plėtros politikos formavimui ir įgyvendinimui.

    Vyriausybė taip pat yra pateikusi išvadą ir pritarusi Labdaros ir paramos įstatymo projektui, kuriuo siūloma, kad nuo 2024 m. 1,2 proc. GPM gyventojai galėtų paskirti būtent tik NVO. Projektas šiuo metu yra Seime“, – LRT.lt komentuoja Vyriausybės atstovai.

    Pasak jų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) jau naudoja tvaresnį vaikų dienos centrų finansavimo metodą, kai organizacijos yra akredituojamos ir ministerija kartu su savivalda organizacijoms skiria lėšų nuo pat metų pradžios. Panašų modelį siekiama išbandyti teikiant ir kitas paslaugas, kurių įgyvendinimo principai panašūs ir akreditacijos galėtų būti tinkamas sprendimas.

    Vyriausybės teigimu, Vidaus reikalų ministerija planuoja įgyvendinti priemones, nukreiptas į viešųjų paslaugų perdavimo nevyriausybiniam ar privačiam sektoriui, užtikrinimą. Bus atlikta teisės aktų peržiūra, išaiškintos kliūtys, trukdančios institucijoms priimti sprendimus dėl paslaugų perdavimo nevyriausybiniam sektoriui ar privatiems verslo subjektams.

    Taip pat bus nustatyti kriterijai nevyriausybiniam ar privačiam sektoriui perduotinoms paslaugoms identifikuoti ir įvertinti pajėgumai teikti paslaugą.

    „SADM, siekdama užtikrinti skaidrų ir patikimą finansavimo skyrimą, numato ankstesnį konkursų skelbimą, ilgesnius finansavimo laikotarpius, t. y. skirti finansavimą kelių metų periodui bei pagal galimybes, priemones, kurios savo veikimu ir reglamentavimu gali būti pritaikytos finansuoti per akreditacijos, licencijos metodus“, – teigia Vyriausybė.

    „Ministerija gerina finansavimo skyrimo mechanizmus ir siekia iškelto tikslo iki einamųjų metų sausio įgyvendinti visas procedūras būtinas dėl finansavimo skyrimo. Apgailestaujame, tačiau tai pavyksta ne visais atvejais dėl įvairių priežasčių“, – priduria SADM.

    SADM 2022 metais NVO sektoriui yra numačiusi skirti daugiau nei 18,7 mln. eurų bei 7,49 mln. eurų vaikų dienos centrams, sako ministerija.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Klaipėdos nakvynės namuose mergina nesitikėjo patirti tokio pažeminimo: geradariu prisistatęs buvęs kalinys privertė kęsti siaubą

    Klaipėdos nakvynės namuose įvykdytas siaubingas nusikaltimas sukrėtė net visko mačiusius specialistus. Tik išėjęs iš įkalinimo įstaigos Marius (vardas pakeistas, tikrieji vardas ir pavardė „Delfi“ žinomi) sugalvojo atšvęsti šią progą su naujai sutiktais žmonėmis ir tą patį vakarą vėl spėjo nusikalsti. Nors ir vyras neigia, kad ką nors blogo padarė, tačiau nukentėjusios merginos ir liudytojų parodymai nupiešė kitokį lemtingo vakaro vaizdą.

    Šešis kartus teistas Marius praeitų metų balandžio pabaigoje buvo paleistas į laisvę iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos ir vėliau pareigūnams pasakojo, kad iš karto neturėjo kur apsistoti. Jo teigimu, brolis buvo išvykęs į užsienį ir išsivežęs buto raktus, todėl nusprendė praleisti naktį Klaipėdos nakvynės namuose.

    Anot vyro, ten turėjo nakvoti tik vieną naktį, mat brolis buvo pervedęs pinigų, taip pat turėjo eiti dirbti. Vis dėlto tik išleistas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos pirmiausia užsimanė parduotuvėje nusipirkti kelis butelius degtinės. Galiausiai susisiekė su nakvynės namų darbuotojais, kurie jam leido čia praleisti naktį.

    Kai atvyko į nakvynės namus, gavo miegojimo vietą tam tikru numeriu pažymėtame moduliniame namelyje. Kambaryje susipažino ir su dviem benamiais kambario draugais, kuriems pasiūlė kartu atšvęsti ir išgerti. Vienas iš kambariokų negalėjo gerti dėl sveikatos priežasčių, tačiau kitas taurelės neatsisakė.

    „Su tuo vienu išgėrė „plečkutę“, vėliau išėjo parūkyti. Po to išgėrė dar vieną, paklausė, ar įmanoma dar būtų gauti. Atsirado dar viena moteris Indrė (vardas pakeistas, tikrieji vardas ir pavardė „Delfi“ žinomi), pavaišino ją kava. Parėjus į kambarį siūlė jai ir kambariokams pavalgyti, bet niekas nieko nenorėjo“, – teigiama Mariaus parodymuose teisėsaugai.

    Jis tikino, kad negalėjo prisiminti, kaip susipažino su jauna mergina Egle (vardas pakeistas, tikrieji vardas ir pavardė „Delfi“ žinomi), bet ir ją pakvietė į savo namelį išgerti kavos. Taip pat jiems sugrįžus atkeliavo ir daugiau alkoholio.

    „Eglės klausė, ar geria alkoholį, bet ji atsakė, kad nevartoja. Alkoholį gėrė keturiese, jis, Indrė, kambariokas ir dar vienas vyras iš kito kambario. Jis Eglės klausė, ką jam daryti, nes pavogta jo „Facebook“ paskyra. Mergina jam atsakė, kad reikia kurtis naują el. paštą, todėl to paprašė Eglės, nes ji turėjo geresnį telefoną.

    Išgėrė vieną „bonkę“, antrą, išeidavo parūkyti į kiemą, o parėjus Eglė sėdėjo ant jo lovos su telefonu“, – vėliau prisiminė Marius.

    Vyras pridūrė, kad ant jo lovos dar sėdėjo Indrė su sugėrovu iš kito kambario, o jis pats – prie stalo ant taburetės, kol galiausiai užmigo ir buvo prikeltas tik po vidurnakčio nakvynės namų darbuotojo. Prisiminė, kad buvo iškviesti apsaugos darbuotojai ir policija. Tačiau Marius nutylėjo svarbiausia – apie savo siaubingą poelgį su nieko tą vakarą negėrusia Egle.

    Nesuprato tikrųjų kėslų

    Nukentėjusioji Eglė pareigūnams papasakojo, kas nutiko tą vakarą. Pasak jos, jau kurį laiką su vaiku gyveno Vaiko gerovės centre, bet dėl tam tikrų sveikatos sutrikimų ją su greitąja išvežė iš centro į psichiatrinę ligoninę. Ten merginą apžiūrėję darbuotojai nustatė, kad nėra reikalo jos guldyti ir išleido.

    Deja, gyvenamosios vietos neturinti mergina vėlyvu metu nebegalėjo grįžti į Vaiko gerovės centrą, taip pat ir su artimaisiais santykiai buvo per daug įtempti. Jai teko glaustis tą vakarą nakvynės namuose.

    „21:30 skambino draugui paklausti, kaip vaikas, bet naujoji Eglės kambariokė pradėjo ant jos šaukti, kad nekalbėtų telefonu. Pradėjo bijoti būti tame kambaryje, todėl išėjo į kiemą. Ten sutiko Marių, jis paklausė, ar turi taksi numerį, vėliau ji pradėjo drebėti. Marius paklausė, kas yra, pasakė nebijoti ir pasiūlė kavos“, – liudijo nukentėjusioji.

    Iš draugiškumo nuėjusi į Mariaus kambarį, mergina prisiminė, kad jame gėrė dar du vyrai ir viena moteris Indrė, kurios nepažinojo. Eglė negeria ir nerūko, todėl matė, kad kompanija išgėrė du litrus degtinės, visą vakarą eidavo parūkyti, o ji tuo metu laukdavo kambaryje.

    „Tada neišėjo iš kambario, nes Marius liepė laukti, kol sugrįš. Kol jis buvo blaivus, tol gražiai kalbėjo. Tačiau po pavartoto alkoholio darėsi agresyvesnis. Jis pradėjo prie Eglės kabinėtis, glostyti ranką. Pradėjo prašyti, kad jį pabučiuotų, bet ji atsisakė“, – savo parodymuose teigė mergina.

    Galiausiai Indrė su sugėrovu iš kito kambario kažkur išėjo, o Eglė tikėjosi, kad ta moteris sugrįš ir galės su ja pareiti į jų kambarį miegoti. Buvo išjungta šviesa. Taip pat ir Mariaus du kambariokai nuėjo miegoti – vienas buvo labai girtas, o kitas – ne.

    „Tuomet ji irgi norėjo eiti į savo kambarį miegoti, tačiau Marius pasakė, kad niekur neišleis, turės šiąnakt miegoti su juo. Jam atsakė, kad turi savo kambarį ir miegos ten. Po šių žodžių prie jos priėjęs Marius paėmė ją ant rankų ir pasakęs, kad einame miegoti, nunešė ją ir paguldė ant kambaryje buvusios juodos odinės lovos ir užgulė kūnu“, – sakė Eglė.

    Pasak jos, prašė Mariaus paleisti, tačiau jis jos nepaleido ir atsegęs džinsinių kelnių sagą, jas numovė iki kelių. Tuomet numovė ir kelnaites iki kelių ir pradėjo merginą žaginti. Ji visais būdais bandė jį nuo savęs patraukti, tačiau neužtekus jėgų pradėjo šaukti, kad paleistų. Vienas iš kambariokų buvo atsibudęs ir liepė Mariui liautis, nes ateis įstaigos darbuotojai, bet tas tik numojo ranka ir paprašė nesikišti.

    Smurto aktą sustabdė atėjęs patikrinti įstaigos darbuotojas, kuris dar spėjo paklausti „kas čia per orgijos“ ir liepė staigiai atšokusiam Mariui, taip pat ir Eglei palikti nakvynės namų patalpas. Tačiau merginai pasiskundus dėl prievartos, darbuotojas iškvietė ne tik apsaugos darbuotojus, bet ir pareigūnus.

    Susidomėjo, kur dingo mergina

    Po patirtos prievartos Eglė buvo sugniuždyta, o jos artimieji vėliau liudijo, kad dėl turimų specialiųjų poreikių jai sunku atskirti, koks žmogus yra geras, o koks – blogas. Mergina dėl to yra labai pažeidžiama, nes yra per daug patikli, turinti suvokimo problemų, labai naivi.

    Socialinio darbuotojo padėjėjas teismo posėdžio metu liudijo, kad kaip visada, suleido žmones ir paskirstė kambarius. Vėlai vakare, kažkur po vidurnakčio, atėjo viena klientė ir pasiskundė, kad per daug išgėrusi Indrė neleidžia miegoti. Nuėjęs į kambarį pastebėjo, kad jame nėra Eglės ir paklausė moterų, kur ji. Viena iš jų parodė į kambarį šalia.

    „Iš karto nuėjo, uždegė šviesą ir pamatė lytinį aktą. Pamatė Marių nusimovusį kelnes, atlikinėjantį aktą ant Eglės. Pasakė, kad abu bus pašalinti už taisyklių pažeidimą. Pastebėjo, kad Marius buvo išgėręs. Iškvietė apsaugą, po to policiją ir greitąją.

    Eglė buvo šoko būsenoje, jie ją ramino. Prieš einant į kambarį garsų negirdėjo, ėjo ten ieškoti tik kitai moteriai pasakius, kur yra mergina. Pagal taisykles klientai negali miegoti ne savo kambariuose“, – teismui paaiškino jis.

    Panašiai liudijo ir kita tą vakarą dirbusi socialinės darbuotojos padėjėja. Ji taip pat akcentavo, kad per jos darbo patirtį toks nusikaltimas nakvynės namuose buvo įvykdytas pirmą kartą. Prisiminė, kad po išžaginimo mergina drebėjo ir verkė. Kadangi Eglė buvo neseniai pagimdžiusi, skundėsi, jog ją „išdraskė, todėl kraujuoja“, nors socialinės darbuotojos padėjėja to nematė. Jos teigimu, Marius elgėsi agresyviai ir priešinosi pareigūnams.

    Merginos artimoji vėliau liudijo, kad mergina turi tam tikrą sutrikimą, dėl kurio galėjo iš karto ir nesuvokti su ja atliekamų veiksmų, mat yra per daug pasitikinti žmonėmis, todėl ja lengva pasinaudoti.

    Kambaryje vienintelis blaivas miegojęs vyras patvirtino, kad išėjus sugėrovams ir užgesinus šviesas, Marius nusinešė merginą į lovą ir pradėjo prievartauti. Girdėjo, kad ji prašė liautis ir paleisti, bet Marius tylėjo ir tęsė prievartą.

    „Galvojo, kad kažką reikia daryti, bet buvo baisu. Marius buvo ką tik grįžęs iš kalėjimo, negali žinoti, ką galėjo padaryti. <…>. Lytinio akto nematė, tik iš garsų sprendė. Viskas truko apie 30 minučių“, – prisiminė įvykio metu kambaryje buvęs vyras.

    Išklausęs visus parodymus ir įvertinęs įkalčius teismas Marių pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje ir nuteisė laisvės atėmimu trejiems metams. Nukentėjusiajai priteisė 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, mat buvo patvirtinta, kad merginos psichinė sveikata buvo sutrikdyta.

    Vis dėlto nuteistasis dar bandys savo laimę ir šį sprendimą apskundė.

    K. Mišinienė: atsakinga ir Klaipėdos miesto savivaldybė

    Su šia byla ir nukentėjusiąja dirbusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė teigė, kad seksualinės prievartos istorijos yra tokios baisios, kad net prievartautojų nuteisimas to siaubo neišsklaido.

    „Mes kalbame apie turinčią protinę negalią, ką tik pagimdžiusią vaikelį ir su juo atsidūrusią Krizių centre jaunutę merginą, kuri vėliau persikėlė į uostamiesčio Nakvynės namus – jau pirmą vakarą juose ji buvo girto recidyvisto, kitų vyrų akivaizdoje, išprievartauta. Girdėjome daug kaltinimo strėlių skriejant į auką, tarsi kokie jos trūkumai galėtų pateisinti prievartautojo veiksmus.

    Taip, ji buvo labai sutrikusi, susipykusi su nuolat ją skriaudusiu draugu, nesuprasdama socialinių darbuotojų keliamų reikalavimų, jauna mama blaškėsi ir bandė susirasti saugią vietą, kur galėtų pernakvoti, apgalvoti savo ir vaikelio ateitį. Žinoma, Nakvynės namai yra mažiausiai tam tinkama vieta“, – komentavo ji.

    Pasak K. Mišinienės, reikia vis tik atsižvelgti, kad kalbame apie žmones labai jautriose situacijose.

    „Apgyvendindami nuolat girtaujančius, iš įkalinimo įstaigų sugrįžusius asmenis su bėgančiomis nuo smurto moterimis ar nestumiame šių į dar didesnį pavojų? „Kas čia per orgijos?“ – sureagavo įstaigos darbuotojas, įėjęs į kambarį ir nutraukęs kraujuojančios, šoko būsenoje moters kankinimą.

    Tai, jog teisiamas prievartautojas savo kaltę kategoriškai neigė, mano manymu, yra labai svarbi detalė, rodanti ir šio žmogaus pavojingumą, ir neegzistuojantį rizikų vertinimą savivaldybei priklausančioje įstaigoje. Esu įsitikinusi, jog Klaipėdos miesto savivaldybė taip pat yra atsakinga dėl šio tragiško smurto atvejo ir turėtų kompensuoti jaunai moteriai, iki šiol jaučiančiai prievartos pasekmes, patirtą žalą.“

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Po sukrečiančios migrantės iš Kongo istorijos – specialistės verdiktas: mūsų valstybė laimėjo, bet ar laimėtojas neturi būti humaniškas?

    Prieš mane, kitoje tvoros pusėje, stovi jauna afrikietė vardu Divine. Laukiame, kol Medininkų migrantų stovyklos pareigūnai mus palydės į pasimatymų kambarį. Prieš interviu moteris ilgai dvejojo – tai sutikdavo pasikalbėti, tai vėl persigalvodavo.

    Divine kilusi iš Kongo Kasai provincijos. Kadaise vieno ramiausių ir labiausiai klestinčių šalies regionų. Vietos, kuri tapo žinoma dėl 2016–2019 m. čia vykusio Kamwina Nsapu sukilimo, nukreipto pirma prieš šalies policijos pajėgas. Sukilimas, kupinas keršto, neapykantos etniniu pagrindu, Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimu nusinešė apie penkis tūkstančius gyvybių. Abi konflikto pusės kaltinamos nusikaltimais žmoniškumui. Kankinimai, masiniai moterų prievartavimai privertė daugiau nei milijoną žmonių palikti savo gyvenamąsias vietas.

    Divine istorija viena tokių. Pasikalbėti apie tai prisėdame kelių kvadratinių metrų moduliniame namuke. Kartu su ja į pokalbį atėjo ir kambario draugė, padėsianti vertėjauti.

    Pagal naują laikino prieglobsčio stovyklose tvarką, žurnalisto pokalbį su migrantu prižiūri VSAT pareigūnas ir, esant reikalui, jį gali įrašyti. Ankštoje patalpoje pareigūnas atsistoja kampe prie durų.

    Divine tėtis buvo vietos policininkas. Mama – namų šeimininkė. Šeima gyveno gana vargingai. Ji, vienintelis šeimos vaikas, ėjo į mokyklą. Kai Divine buvo keturiolika, į jų namus įsiveržė sukilėliai: „Jie iškart nužudė tėtį. Mane laikė, kad negalėčiau nieko padaryti. Mama garsiai šaukė. Ją taip pat nužudė. Tada ji laukėsi.“ Divine kariai prievartavo. Ji atsibudo ligoninėje.

    Skaudžią istoriją Divine pasakoja nenoriai, į klausimus apie patirtą prievartą ir išnaudojimą atsakyti vengia. „Ji nenori pasakoti šių dalykų, nes…“ – pokalbį verčianti Divine draugė reikšmingai žvilgteli į greta stovintį pareigūną.

    Išėjusi iš ligoninės mergina atsidūrė gatvėje. Prašant pinigų, ją užkalbino nepažįstama moteris. Išgirdusi merginos istoriją pakvietė ją pas save į namus. Divine prisimena, kad ten buvo tarsi prieglauda. Mainais už pastogę tekdavo dirbti įvarius darbus, tarp jų aptarnauti ir atėjusius vyrus. Po kurio laiko moteris, kurią Divine vadina teta, ją pardavė pagyvenusiam afrikiečiui.

    Šioje vietoje mergina susijaudina, kalba lėtai ir atsargiai: „ Ten man teko daryti viską, ko jis nori. Jis naudojo prievartą.“

    Divine nutraukia pokalbį ir paprašo kelių minučių pertraukos pabūti viena. Ji padeda galvą ant stalo ir suspaudžia ją rankomis. Nespėjus mums išeiti, ji praranda sąmonę ir krinta ant grindų. Pareigūnas radijo ryšiu iškviečia pagalbą.

    Medikas taip ir nepasirodo. Po kelių minučių atsigavusi Divine susiima už galvos, apsipila ašaromis. Ji, prilaikoma VSAT pareigūno ir „Medikai be sienų“ savanorės palydima į medicinos punktą.

    Mišinienė: norėtume, kad jos neatsidurtų gatvėse, lauke ar pradėtų klaidžioti po mūsų miestus, elgetautų

    Pašnekovei žinant apie jos atvejį kalbame su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadove Kristina Mišiniene. Pastaruosius mėnesius ši organizacija dirba migrantų stovyklose būtent su seksualinę prievartą patyrusiomis moterimis.

    „Daugiausia dirbame su seksualinės prievartos aukomis. Dalis jų gali būti ir prekybos žmonėmis aukos. Tačiau šiandien nėra taip svarbu suteikti žmogui kažkokią etiketę. Mums svarbu prieiti, įvertinti situaciją bei poreikius.

    Mes jau 21-us metus dirbame šiame lauke, galime įvertinti, identifikuoti ir pasiūlyti valstybei savo vertinimą. Kol kas tas vertinimas valstybei nereikalingas, nes migracija pati turi savo specialistus ir jau yra atliktas pirminis poreikio įvertinimas – teismai atsisako priimti mūsų dokumentus, nes mes nesame proceso šalis. Siūlome ir kitą momentą – Lietuvai nusprendus pasilikti šias seksualines prievartos ar prekybos žmonėmis aukas, negalint jų išsiųsti į savas šalis, galėtume jas perimti, suteikti laikiną prieglobstį, pasiūlyti reabilitacines paslaugas. Tikrai norėtume, kad jos neatsidurtų gatvėse, lauke ar pradėtų klaidžioti po mūsų miestus, elgetautų. Mes norime pasiūlyti pagalbą. Situacija labai bloga. Daugelis šalių nepriims atgal savo piliečių. Ir kas tada toliau vyks?“ – įžvalgomis dalijasi K. Mišinienė.

    – Seksualinės prievarta – tai priežastis, dėl ko jūsų globojami žmonės bėgo?

    Taip, tai bėgimo priežastis. Ir matome, kad tai ne vienkartiniai prievartos aktai. Labai dažnai ta prievarta susijusi su politiniais neramumais, suirutėmis. Vienos jėgos kovoja prieš kitas. Dažnai tokia prievarta reiškiasi kaip bausmė šeimai, bausmė politinei grupei. Arba tiesiog žiaurumo pasireiškimas – nužudoma šeima (dažniausia tai būna tos šalies pareigūnai), kurie reiškėsi prieš tam tikras sukilėlių jėgas. Suaugę žmonės nužudomi, o mergaitės, vaikai išprievartaujami.

    Kalbant apie jų išsiuntimą atgal, kur tokiam žmogui grįžti? Pasikartosiu, mes norime šiuos žmones paimti pas save.

    – Kone visi istoriniai konfliktai yra lydimi tokių brutalių nusikaltimų. Tai jautrios temos, dažnai paliekamos istorijos paraštėse. Kaip jūs randate šiuos žmones, užmezgate pokalbį?

    Stovyklose lankomės nuolat. Tai, ko ieškome, atvirai sakome tarnyboms, stovyklų administratoriams. Kalbiname ir migrantus, bandome atrasti tas istorijas. Aišku, kad žmonės nekalba. Atėjus į stovyklas, pirmiausia tave apspinta grupelė migrantų, kuriems gal ne tiek ir reikia tos pagalbos. O tikrosios aukos sėdi kažkur kambarėliuose ir visiškai nenori apie save kalbėti. Būtent tokių žmonių ir ieškome.

    KOPŽI organizacijos konsultantės yra apmokytos, turi nemažą patirtį dirbant šiais metodais, išmano specifiką. Jos yra padėjusios daugybei seksualinės prievartos aukų Lietuvoje. Šį darbą išmanome. O užmezgus ryšį su žmogumi, nėra taip sudėtinga judėti toliau.

    Žinoma, visada kyla tas girdimos istorijos patikimumo klausimas. Kai kalbame apie seksualinės prievartos patyrimų istorijas, sulaukiame dešimčių nepasitikėjimo balsų: „O gal meluoja?“ Žinoma, ta tikimybė visada yra. Tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad apie seksualinę prievartą neįprasta meluoti. Greičiau žmogus kalbėtų apie politinius motyvus ir pan. Matome ir kūno kalbą tų žmonių – dažnai regimai matomi jų fiziniai sutrikimai, jie būna apatiški, skundžiasi tam tikromis psichosomatinėmis problemomis, valgymo sutrikimais. Yra daugybė indikacijų, kurias vertiname.

    Tokia psichologinė trauma nematoma randų pavidalu. Tai išsiaiškini bendravimo, konsultavimo metu. Nėra paprasta.

    – Šiame lauke jūs ir jūsų organizacija turi didelę patirtį. Ar galite palyginti lietuvių ir migrantų seksualinės prievartos atvejus?

    Šios traumos yra gana panašios. Nėra didelio skirtumo rasiniu, kultūriniu požiūriu. Matome panašų elgesį – apatiją, neigimą, agresiją prieš save ar kitus, pasireiškiančius somatinius sutrikimus. Žmogus, pasakodamas šiuos įvykius, visuomet labai jaudinasi. Tikrai, reikėtų būti Holivudo žvaigžde, kad galėtum save nuolat įvesti į tą būseną ir nuosekliai meluoti.

    Juolab kad seksualinis smurtas, dabartinėje situacijoje, absoliučiai nereiškia, kad tu gausi prieglobstį.

    Užima laiko išgirsti ir suprasti. Kalbėdamas su žmogumi matai, kad kažkas yra nutikę, jauti kažkokios traumos pasekmes. Neretai tai būna artimųjų praradimas. Būtent šiose grupėse seksualinė prievarta yra tik vienas platesnės prievartos komponentų. Tai gali būti ir tėvų ar vaikų nužudymas tavo akyse, namų sunaikinimas ir pan. Aš tai pavadinčiau užsitęsusiu gedėjimu. Jis turi to pasekmes – somatinius sutrikimus.

    Viso to aplinkybės labai slegiančios, tarsi po kokiu cemento luitu. Lydi nuolatinė nežinomybė – o kas bus toliau? To mes nežinome ir jiems pasakyti negalime.

    Daug kam labai palengvėtų, jei žinotų kas jų laukia. Išsispręstų psichologiniai simptomai. Juos lydi nuolatinė nežinia. Ir pati valstybė yra nežinioje. Matome, kad tas prievartinis žmonių uždarymas, laikant juos nusikaltėliais, tikrai neigiamas momentas.

    – Ilgai kalbatės su šiais migrantais. O ar iš valstybės institucijų yra organizuojami, vykdomi tokie pokalbiai?

    Tai yra ir sudėtingas, ir kartu labai paprastas klausimas. Jei atsakyti impulsyviai, remiantis tuo, ką girdime iš šių žmonių, su jais nesikalbama, jie jaučiasi apleisti ir palikti nežinioje.

    Iš kitos pusės, kai psichologas viename ar kitame centre turi tris ar keturis šimtus klientų, kyla klausimas, ką jis gali išgirsti? Daug jų rodo traumos požymius. Yra tokių, kurie laukia atvykstančio psichologo. Kiek per dieną psichologas gali priimti žmonių?

    Manau, ateis laikas, kai mūsų dienotvarkėje bus pokalbiai ir pagalba psichologams, šiuo metu dirbantiems su migrantais. Milžiniška trauma. Dažnai galvoju, ką jie ar jos išgirsta ir kaip turi konsultuoti, ką atsakyti? Kokio tikslo dabartinėmis sąlygomis siekiama? Susitaikymo? „Priimk situaciją, kokia ji dabar yra?“

    Kiek žinau, Pabradės Užsieniečių registracijos centro psichologai aptarnauja ir Medininkų stovyklą. Tai didžiuliai skaičiai – ne du, ne trys šimtai. Nenormalūs skaičiai, krūviai.

    Tai fantastiškos moterys. Jos pasakoja, kad atėjus į darbą jų jau laukia išsirikiavusi žmonių eilė. Kartu tai reiškia, kad per tą gyvą eilę psichologas neprieis iki tų, kurie patyrę baisias traumas sėdi savo kambarėliuose.

    – Kalbant apie patyrusius seksualinę prievartą, ar yra vyraujančios šalys iš kur daugiausia taip nukentėjusių žmonių?

    Mes dirbame su žmonėmis iš Šri Lankos, Kongo, Čečėnijos. Žinome, kad yra ne tik moterų, bet ir vyrų. Kol kas iki to dar nepriėjome, nes iki galo nesusitvarkome su turima grupe. Darbo čia yra kelioms ar net keliolikai organizacijų.

    Labai norime padėti valstybės institucijoms. Tačiau nemanau, kad būtume palankūs pagalbininkai –norime kalbėti apie tai, ką matome. Tikiu, kad migrantai, su kuriais dirbame, turi turėti galimybę gauti prieglobstį. Tai žmonės, patyrę baisius išbandymus, – kalba eina ne tik apie vienkartinę prievartą, o apie daugkartines grupines, apie vaikų grupinius išprievartavimus. Viena mergina buvo išprievartauta karių. Apie tai kalbėdami netapsime dideli pagalbininkai Lietuvos migracijos politikai. Jie iš anksto turi kitą nusiteikimą.

    – Jaučiate tai?

    Jaučiame. Pradžioje nejautėme, tačiau dabar matome, kad, tarkime, migrantai nežino net savo advokatų. Nors juos už valstybės pinigus pasamdė Migracijos departamentas. Daugelis ilgai nežinojo ir savo teismo sprendimų. Tie sprendimai seniai jau priimti jų bylose, netgi apskųsti, bet jie to nežino. Ar tai nėra išankstinis nusistatymas? Man panašu į tai.

    Kalbant apie Divine atvejį. Vakar susisiekėme su jos advokatu. Po pokalbio su juo nebijau garsiai to sakyti, jis yra labai neprofesionalus: be moters žinios nusprendė apskųsti tą neigiamą migracijos departamento sprendimą. Mūsų globojama migrantė absoliučiai nieko nežinojo apie tai, kad jai jau kažkas atstovauja, kad vyko teismo procesas dėl jos. Su ja advokatas nėra aptaręs, ką daryti toliau.

    Tai tik mano prielaida, tačiau advokatai galbūt automatiškai apskundžia nutarimus, norėdami parodyti, kad dirba. O gal dėl to, kad įsigaliotų nebeskundžiami nuosprendžiai. Mes iš daugelio žmonių girdėjome, kad jie nežino, kad jų nuosprendžiai yra apskundžiami – be jokios galimybės prisidėti patiems prie aplinkybių paaiškinimo, išplėtimo. O teismas sako, kad tai yra uždaras posėdis, neviešas ir mes neturime teisės žinoti, kas vyksta.

    Tačiau mes matome visiškai kitokį Raudonojo kryžiaus advokatų darbą – jų advokatai nuolat bendrauja su žmonėmis, žino jų atvejus, informuoja.

    Negaliu absoliutinti to visų migrantų atvejų, tačiau grupė, su kuria dirbame, yra masinis reiškinys. Žmonės klausia, kas jų laukia, kada bus teismas, o paaiškėja, kad jiems atstovauja advokatas. „O kas yra mano advokatas?“ – klausia jie.

    – Ar galėtumėte pora žodžių nupasakoti vieną kitą atvejį, su kuriuo susidūrėte?

    Iki tol, įsivaizduojame, laimingai gyvenusi šeima, jų keturiolikmetė dukra. Tačiau tėvas dirbo policijos pareigūnu. Pas šeimą naktį įsiveržia būrys kareivių, tėvą nužudo iškart. Pasakodama motinos istoriją Divine akimirkai nutyla. Matyt, ten dar kažkas nutinka. Tačiau mamą taip pat nužudo.

    Keturiolikmetę Divine grupė kareivių išprievartauja. Jaučiu, kad tada įvyksta proto aptemimas. Ji kažkiek laiko blaškosi ir gyvena tos gyvenvietės gatvėse, manau, ten ji sutinka prekeivių, kurie jai numeta kapeiką ar maisto gabalėlį. Po kurio laiko ją gatvėje susiranda moteris. Tą moterį šiandien mergina vadina teta. Ji laiko ją pas save, namuose. Tačiau už tai ji turėjo prižiūrėti ir tvarkyti tuos namus. Taip pat į tuos namus ėjo vyrai, su kuriais ji turėjo santykiauti. Galiausiai teta ją parduoda pagyvenusiam vyrui. Šioje vietoje, pasakodama istoriją, mergina apsipila ašaromis. Ypatingai graudinasi.

    Kaip suprantu, ji buvo mušama, su ja santykiaujama. Šioje vietoje istorija nutrūksta.

    – Kiek laiko bendraujate su Divine?

    Ilgai. Susirašome kas antrą dieną, gyvai esame susitikę keturis kartus. Mes turime didelę grupę žmonių stovykloje, su kuria susitinkame. Tačiau Divine atvejis reikalauja atskiro žmogaus ir viso pusdienio bendravimo vien su ja. Tam yra atskiras mūsų darbuotojas.

    – Kaip atrodo jos kasdienybė stovykloje?

    Užeini į tą kambarį, matai drabužiais apkabintus gultus, atvirus maišus su maistu, įvairius daiktus aplink. Spintų nėra. Paties gulto net nesimato, nes viskas apkrauta drabužiais.

    Pamačius tą vaizdą, jų kasdienybė pasidaro gana aiški. Kas dieną tas pats – telefonas rankoje, sėdėjimas kambaryje. Taip ir eina dienos. Gali taip mėnesį pagyventi, bet, man atrodo, pradėtų stogas važiuoti. O kaip yra, jei tu gyveni ir nežinai, kada iš ten išeisi, kas tavęs laukia?

    Šiai merginai pagalbos prašyti yra sudėtinga. Ji kalba laužyta prancūzų kalba. Mūsų manymu, dėl patirtų traumų turi protinių sutrikimų.

    Gauname naktį iš jos žinutę – „Man labai skauda pilvą. Padėkite.“

    Susijaudiname, galvojame, ką galime padaryti. Arba rašo – „Vemiu krauju“. Informuojame tarnybas, jos geranoriškai, tikrai ne piktai, atsako, kad su ja viskas gerai.

    Tai yra didžiulė kančia ir mums. Nesuprantame, iš kur tas nesusikalbėjimas. Galbūt tai yra psichologinės traumos pasekmės, galbūt ji jaučia somatinius skausmus. Tačiau nemanau, kad kraują ji jaučia – veikiausiai realiai jį mato.

    Praėjus savaitei po šio interviu Divine buvo nuvežta į Vilniaus Psichiatrijos centrą, kur jai diagnozuota sunkios formos depresija.

    Jai reikia specializuotos psichiatrinės pagalbos bei specializuotos ginekologinės pagalbos. Mano nuomone. Pakeisti aplinką. Gali žmogų kiek nori konsultuoti ir sakyti – laikykis, nenusimink. Tačiau tai neveikia.

    – Stovyklos pareigūnai teigia, kad Divine yra melavusi dėl savo amžiaus.

    Mes, kurie dirbame su psichologinėmis traumomis, nevartojame tokių terminų kaip melas. Matome, kad žmonės neadekvačiai gali vertinti tam tikrus momentus. Tai yra traumų pasekmė – tu vienus dalykus prisimeni, kitų – ne. Ir čia nereikia nei Kongo Kinšasos, pakanka ir Pasvalio rajono kaimo. Jei ten įvyko psichologinė trauma, išprievartavimas, žmogus prisimena vienus momentus, kitų visiškai ne. Neigiami prisiminimai uždengiami teigiamais, lengvesniais. Daug tos dinamikos čia yra, dėl to apie melą mes atsargiai galvojame.

    Kita problema, mano nuomone, kai yra atliekami medicininiai amžiaus nustatymo tyrimai, imamas europiečio etalonas. Ar tikrai tiek išgyvenusią afrikietę galima lyginti su saugiai gyvenančiu ir besivystančiu bendraamžiu europiečiu?

    Lankydamiesi stovykloje užvakar, pastebėjome didelę neviltį. Aš visiškai įsivaizduoju, kad žmonės tokiose sąlygose ir nežinioje būdami, gali bet ką pradėti sakyti, kad atkreiptų į save dėmesį. Gali pradėti dramatizuoti, perdėti. Pirmiausia tam, kad atkreiptų į save dėmesį.

    Ten dirbantiems žmonėms, tai taip pat yra didelė trauma. Ir savanoriai, kurie tik epizodiškai ten lankosi, išgyvena tą pojūtį, kad per didelis žmonių būrys ir per gilios jų problemos, kad dabar galėtum kažką bent kiek apmalšinti. Negali į visas puses su šimtu žmonių vienu metu kalbėti.

    Ir viską lydi nežinia – negali nieko žadėti. Net deramai paaiškinti.

    Taip, manau, kad mūsų valstybė laimėjo. Šį mūšį laimėjo – suvaldė migrantų srautą. Džiaugiamės, sveikiname. Bet ar laimėtojas neturėtų būti humaniškas? Ar mūsų laimėjimas leidžia dabar sutrypti silpnesnį?

    Suprantu, kad sprendžiamas mažos grupelės žmonių prieglobsčio prašymas ir mūsų balsas čia nebus išgirstas. Iš kitos pusės, mes vis tiek visi kartu gyvename.

    – Anksčiau savo komentare LRT.lt rašėte apie panašaus likimo čečėnę. Kaip viskas susiklostė jai?

    Ji dingo. Taip, tai panašus į Divine atvejis. Čia įdomi ir kita tema – kontrabandininkai. Čečėnai turi daugiau lėšų, tad jiems keliauti lengviau. Aš apie tai daug nežinau. Tik matau, kad daug pasitraukė ir daug pereina tą Vokietijos sieną. O tai paskatina ir kitus. O tie žmonės, kurie neturi nieko, negali išsimokėti, yra traumuoti…

    Papasakosiu apie minėtos čečėnės atvejį. Ji ilgą laiką buvo seksualiai išnaudojama. Jos tėvas priklausė politinėms jėgoms, kurios režimo buvo persekiojamos. Ją nusižiūrėjo vienas iš sukarintų grupuočių vadelių. Kaip ji pati vadina – „bosas“. Jis ją nuolat prievartavo, grobdavo gatvėje, iš darbo. Paleisdavo, vėl pasiimdavo – kada tik norėdavo. Nutaikiusi momentą ji pabėgo iš šalies ir atsidūrė viename iš migrantų centrų Lietuvoje.

    Kai mes ją radome, buvo akivaizdus didžiulis šokas – valgymo sutrikimai, savęs žalojimas. Absoliučiai tragiškos baisios psichologinės būsenos moteris. Mes tikrai išsigandome. Ji kentė siaubingus fizinius skausmus, nes dar Čečėnijoje jai buvo nesėkmingai padarytas abortas – labai skaudėjo nugarą. Ji jau tada buvo „ant ribos“.

    Operatyviai pradėjome organizuoti jai pagalbą. Tačiau buvo per vėlu. Psichiatrinės pagalbos jai reikėjo anksčiau. Ypatingai ją paveikė, kad jos kambariokė, vyresnio amžiaus čečėnė, turinti pažengusią onkologinę ligą, buvo deportuota. Ji buvo išsiųsta „į niekur“. Likusi čečėnė labai išsigando, pradėjo galvoti, kad ir ją pačią išsiųs. Kai matėme ją paskutinį kartą, eidama ji laikydavosi už sienų. Ta desperacija suveikė – ji išėjo, paliko mus.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Gąsdinanti statistika – seksualinį smurtą gali patirti vienas iš penkių vaikų, pernai nukentėjo 236 vaikai

    Seksualinį smurtą galimai patiria vienas iš penkių vaikų, o praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai. Pažymima, kad seksualiai prieš vaikus smurtauja juos pažįstantys žmonės, neretai susieti giminystės ryšiais.

    Trečiadienį Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijoje vyko posėdis dėl vaikų patiriamos seksualinės prievartos.

    Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Arūnas Meška teigė, kad praėjusiais metais registruoti 247 nusikaltimai dėl seksualinio vaikų išnaudojimo.

    „Vaikų aukų skaičius yra 236. Tai yra pakankamai didelis skaičius“, – tvirtino A. Meška.

    Anot departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, didžioji dauguma prieš vaikus seksualiai smurtavusių asmenų – juos pažįstantys žmonės.

    Pranešimų skaičius auga

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė pažymėjo, kad pranešimų skaičius apie galimai vaikų patiriamą smurtą nuolat auga. Tačiau, I. Skuodienės teigimu, tai nereiškia, kad auga ir smurto mastas.

    „Žmonės pasitiki, praneša (…). Mūsų visuomenė jautrėja, nepakantumas smurtui didėja“, – akcentavo tarnybos direktorė.

    Pasak I. Skuodienės, viena dažniausiai naudojamų smurto prieš vaikus rūšių – fizinis smurtas ir fizinės bausmės. Vėliau rikiuojasi nepriežiūra, seksualinis smurtas.

    Kalbėdama apie galimo seksualinio smurto prieš vaikus atvejus, I. Skuodienė sakė, kad 2020 metais tokių atvejų buvo 185, 2021 metais – 239, 2022 metais – 300. Direktorės manymu, su vaikais dirbantys specialistai ir mokytojai geriau atpažįsta vaikų patiriamą seksualinį smurtą ir reaguoja.

    Pavyzdžiui, tarnyba yra gavusi ne vieną pranešimą, kai galimai patiriamą seksualinį smurtą mokytojas atpažįsta iš vaiko piešinių ar seksualizuoto elgesio, pasakojo I. Skuodienė.,

    „Daugiausiai seksualinio smurto nustatoma prieš mergaites, bet, ką sako specialistai, psichologai, nebūtinai tie skaičiai taip ženkliai skiriasi, nes berniukai pasisakyti, įvardinti tam tikrą seksualizuotą elgesį prieš save nėra linkę (…). Mergaitės ir kalba apie šį elgesį, jį atskleidžia lengviau“, – kalbėjo I. Skuodienė.

    Kaip atkreipė dėmesį tarnybos vadovė, dažniausiai vaikas pažįsta prieš jį seksualiai smurtaujantį žmogų, neretai juos gali sieti giminystės ar artimi ryšiai. Anot I. Skuodienės, pažeidžiamiausias amžius seksualiniam išnaudojimui yra nuo 10 metų.

    Kalbėdama apie iššūkius šioje srityje, I. Skuodienė atkreipė dėmesį, kad vaikui ne visais atvejais priskiriamas įgaliotas atstovas – profesionalus teisininkas/advokatas, nors tokią galimybę numato teisės aktai.

    Šiuo metu nėra besispecializuojančių advokatų, dirbančių būtent nuo seksualinio smurto nukentėjusių vaikų atžvilgiu – nusikaltimai būna latentiniai, vaikai gali būti labai mažo amžiaus ir patys negalėti identifikuoti patiriamo išnaudojimo, aiškino I. Skuodienė.

    „Nusikaltimai yra specifiniai, todėl reikia turėti ypatingų žinių tiek nustatant, tiek atstovaujant vaikui“, – akcentavo tarnybos direktorė.

    Seksualinę prievartą patiria vienas iš penkių vaikų

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė atkreipė dėmesį, kad neretai socialiniai darbuotojai, baigę universitetus ir kolegijas, apie vaikų patiriamą seksualinį smurtą klausosi „išplėstomis akimis“ ir sako, kad apie tai paskaitose niekas nekalbėjo ir tokią informaciją jie girdi pirmą kartą.

    „Turime kalbėti apie specialistų rengimo programas, kad galų gale prieitume prie vaikelio“, – ragino K. Mišinienė.

    Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė pridūrė, kad, Europos Tarybos teigimu, maždaug vienas iš penkių vaikų patiria seksualinę prievartą. Remiantis šiais duomenimis, situacija Lietuvoje turėtų būti panaši.

    E. Žiobienės teigimu, šiais klausimais visuomenė turėtų būti šviečiama.

    „Kita tema – ką daryti žmogui, kuris jaučia tokį polinkį, potraukį, nėra už tai teistas? Turi būti įvairių intervencinių prevencinių programų“, – pažymėjo E. Žiobienė.

    Anot K. Mišinienės, centras nuolat mato pralaimėtas bylas, nusiminusius nukentėjusius ir neviltyje esančius jų šeimos narius.

    „Šiandien matyčiau du degančius momentus, neužkamšomas skyles. Viena jų – advokatų atstovavimas. Manau, tikrai situacija tragiška, nebijau šio žodžio, nes mūsų komanda nuolat dirba su tomis bylomis, matome, kaip advokatai patenka, kaip jie nusiteikę“, – kalbėjo KOPŽI centro vadovė.

    K. Mišinienė pridūrė, kad advokatai neretai nepasirodo apklausoje, būna užimti, atvirai sako neturėję laiko susipažinti su bylos duomenimis ar pripažįsta, kad paprastai atstovauja prievartautojams.

    „Galite įsivaizduoti, kokia yra kokybė“, – apgailestavo K Mišinienė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Čekų šeima kaltinama vergove Šventojoje: liudininkų pasakojimai sukrečia

    Nesiprausę, nevalgę, mušami, apgyvendinti skurdžiomis sąlygomis ir rakinami – tokias aplinkybes Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje čekų vergovės byloje nurodė liudytojai.

    Jų teigimu, tris svetimšalius darbuotojus Šventosios atrakcionų parke išnaudojo čekų šeima – vyras, žmona ir jų sūnus.

    Bylos duomenimis, užverbuoti Čekijoje 2019 metų vasarą sunkvežimio priekaboje į Lietuvos pajūrį dirbti buvo atvežti du čekai ir vienas lenkas. Juos į Lietuvą atgabeno kaltinamaisiais byloje tapusi šeima, kuriai Šventojoje priklausė įvairūs atrakcionai.

    44 metų Františekas Kolomazničekas, 41 metų jo žmona Marta ir 20-metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, t. y. vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

    Šią savaitę Klaipėdos apygardos teisme liudijo buvusi darbuotoja, buvusi kovos su prekyba žmonėmis centro socialinė bei liudininku tapęs jaunuolis. Visi jie užsiminė apie nežmoniškas sąlygas, kuriomis dirbo ir gyveno atvykėliai. Nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas siekia iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. eurų.

    Būdavo nevalgę ir sumušti

    Atrakcionuose tą pačią vasarą kasininke-operatore dirbusi Svetlana Jonaitienė teisme pasakojo, kad du čekai ir vienas lenkas gyveno vagonėlyje, kuriame nebuvo orių gyvenimo sąlygų atitinkančių patogumų.

    „Visi kiti darbuotojai, kurie dirbo, turėjo tikrai geras sąlygas, o jie neturėjo dušo, tualeto. Negalėjo sau leisti gyventi normalaus žmogaus gyvenimo. Vyrai prausdavosi lauke po žarna“, – pasakojo liudytoja.

    Moters vyras su atvykėliais susikalbėdavo lenkiškai. Vyrai jam guodėsi, kad nėra išleidžiami į parduotuvę, jiems nemokamas atlygis, stinga maisto, o dirba nuo ryto iki išnaktų, be to, pastebėta, kad vyrai vagonėlyje, kuriame gyvena, buvo užrakinami spyna. Esą jiems prieš atvykstant žadėtos visai kitokios sąlygos, o Šventojoje paaiškėjo, kad sumokėta bus neva po sezono.

    Į akis tiek kolegoms, tiek lankytojams krito nešvarūs svetimšalių drabužiai.

    Bylos duomenimis, du čekai ir lenkas buvo asocialūs asmenys, neturėję gyvenamosios vietos savo gimtinėje, socialiai jautrūs ir pažeidžiami, tad galėjo būti išnaudojami.

    S. Jonaitienė pasakojo mačiusi ir smurto. Šeimininkas vienam vyrų trenkė per veidą.

    „Ne vienas matė, kad vaikščiojo sumušti. Aš jų tarpusavio muštynių nemačiau, negirdėjau skandalų, nematydavau, kad būtų išgėrę. Į sezono pabaigą jiems nelabai ir leisdavo bendrauti su kitais darbuotojais, iškart kažkuris prisistatydavo. Apie rugpjūčio mėnesį vyresnis vyras buvo nubaustas už kažką, patalpintas į atskirą gyvenamą vietą, mano vaikai jam nešė vandens atsigerti ir sumuštinių“, – pasakojo liudininkė.

    Atvykėliai vasaros antroje pusėje bandė pabėgti, tačiau buvo sulaikyti ir sumušti. Vienam buvo lūžę šonkauliai.

    Anot liudininku tapusio Povilo Matulaičio, kuris vieną savaitgalį praleido kurorte pas vieną atrakcionų darbuotojų, į akis krito prastos trijų vyrų gyvenimo sąlygos, jų čiužiniai buvo padėti ant žemės, viduje nebuvo nei kėdžių, nei staliuko. Darbuotojai pasakojo patys matę ant vagonėlio durų užkabintą spyną.

    „Labai prastai atrodydavo, basi vaikščiodavo, man atrodo. Vyrai šveisdavo metalus, atrodė, kad dirba kažkokius bereikšmius darbus, svarbu dirbti. Prausėsi su žarna“, – pasakojo jaunuolis. Jis neslėpė, kad atvykėliai buvo panašus į benamius, asocialius asmenis.

    Bijojo keršto

    Byloje liudijusi buvusi kovos su prekyba žmonėmis centro socialinė darbuotoja Žaneta Morkūnaitė pasakojo 2019 rugpjūtį sulaukusi Palangos policijos pareigūnų skambučio padėti nukentėjusiesiems.

    „Vyrai buvo purvinais, suplyšusiais rūbais, nesiprausę, sklido nešvaros kvapas, buvo nesikirpę, alkani, išsigandę, pasimetę, sutrikę, labai bijojo dėl ateities. Centras juos apgyvendino, rėmė maistu, lydėjo į apklausas, pasamdė jiems advokatą“, – pasakojo Ž. Morkūnaitė.

    Nukentėjusieji centro darbuotojams teigė į Lietuvą buvę atgabenti apgaulės būdu, negavo žadėto uždarbio, jiems stigo maisto, patyrė psichologinį ir fizinį smurtą. Vyrai teigė bijoję šeimos, kuri juos atsivežė, keršto.

    Trims nukentėjusiesiems byloje atstovauja advokatas. Anksčiau parodymus davę vyrai byloje nedalyvauja, apie jų dabartinę padėtį informacijos neturima.

    Kaltinamųjų advokatai savo klausimus liudytojams formavo dėliodami gaires, jog asocialų gyvenimą vedę vyrai savo šalyse buvo benamiai ir apskritai neturėjo stogo virš galvos ir darbo.

    Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas vasarį.

    Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Publikuota: 2022-01-29,

  • Teisme – išskirtinė byla: vietoje žadėtos saugios pastogės laukė išnaudojimas, paimti dokumentai ir užkrautos paskolos

    Kovos su prekyba žmonėmis specialistai pastebi, kad Lietuvoje socialiai pažeidžiami žmonės dažnai patenka į grupuočių rankas, jų vardu imamos paskolos, atimamos pašalpos. Dar šį penktadienį turėtų įvykti teismas, prieš kurį stos galimai per prievartą žmones vienoje sodyboje Radviliškio rajone laikę asmenys.

    Sodyba Beinoriškio kaime dar neseniai buvo iššukuota policijos, tyrėjų ir kovotojų su prekyba žmonėmis. Kaip aiškėja, čia prieš jų pačių valią buvo laikomi socialiai pažeidžiami, sunkiai besiverčiantys asmenys. Jie čia būdavo suvežami iš įvairių Lietuvos miestų, gyveno pusbadžiu, užrakinti, iš jų buvo atimti pasai, o jų vardais imtos paskolos.

    „Asmenys buvo išnaudoti prisidengiant įtariamojo įsteigta asociacija „Angelų mergelė“, pagyvenusiems asmenims joje neva turėjo būti suteikta saugi pastogė, maistas, medicinos paslaugos ir kita priežiūra. Tačiau buvo priešingai – pasirinkti išnaudojimo metodai, asmenys buvo laikomi užrakinti, buvo atimti jų asmens dokumentai, gyveno pusbadžiu, antisanitarinėmis sąlygomis. Dauguma asmenų nuo badavimo nusilpo“, – LRT RADIJUI pasakoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro socialinė darbuotoja Deimantė Kazlauskaitė.

    Tyrėjai jau apklausė nukentėjusiuosius, liudininkus, vietos gyventojus. Ten laikyti asmenys pasakojo pareigūnams, kad jie buvo priversti vartoti psichotropinius vaistus. Be to, anot D. Kazlauskaitės, prieš šiuos asmenis buvo smurtaujama, naudojantis jų asmens dokumentais buvo imamos paskolos, o įtariamasis savo poreikiams naudojo aukų pensijas ir pašalpas.

    Sodybos adresu registruota asociacija „Angelų mergelė“ įkurta 2020 m. rugpjūtį. Tarp asociacijos tikslų įvardijamas kultūrinis švietimas, fizinės gerovės užtikrinimo veikla. Tačiau, kaip sako vieno iš nukentėjusiųjų advokatas Egidijus Milašius, tai tebuvo priedanga.

    „Čia buvo schema kitokia padaryta – siekta gauti jų asmens duomenis ir paimti paskolas. Tokia primityvi vergovė. Jiems asmens dokumentai buvo neišduodami arba, jei duodami, tai tik su leidimu ką nors daryti. Iki 20, 30, 40 tūkst. [eurų] tokios aferos“, – teigia E. Milašius.

    Radviliškio rajono Grinkiškio seniūnė Giedrė Bložienė LRT RADIJUI sako prisimenanti, jog vietos gyventojams įtarimų kilo iškart, nes judėjimas į sodybą vykdavo tik naktimis.

    „Iš tikrųjų patys gyventojai iš karto pastebėjo, kad atsirado naujų žmonių, ir buvo pranešta seniūnijai, kadangi judėjimas daugiausia vyko naktimis. Mes informavome policiją ir mūsų socialinį skyrių, kad kažkas ten yra ir reikia atkreipti dėmesį. Pradžioje nebuvo jokių nusiskundimų iš tų žmonių. Juos atveždavo deklaruoti ir mes atkreipėme dėmesį, kad čia buvo tetos, dėdės, tai mes, aišku, nepatikėjome“, – teigia G. Bložienė.

    Visgi atvykusi policija išsiaiškindavo, kad šie žmonės čia jau yra deklaruoti. „Policija daugiausia jų paklausdavo, kaip jiems sekasi, o mes iš pradžių buvome tik nuvažiavę susipažinti, kadangi nauji gyventojai“, – tvirtina Grinkiškio seniūnė.

    Pasak G. Bložienės, pasitaikydavo ir tokių atvejų, kai į sodybą atvežti žmonės nesiorientuodavo, kur jie yra, kaip jie čia pateko. Tačiau dokumentai iš jų būdavo atimami, kaip vėliau paaiškėjo, greitosioms paskoloms paimti. Kaimynai teigė manantys, kad iš tų žmonių būdavo atimami ir butai, pažadant jiems geresnį gyvenimą.

    Nors Radviliškio rajone esančioje sodyboje įvykiai klostėsi dar 2020 metais, tačiau teismas įvyks tik šią savaitę. Kaip sako advokatas E. Milašius, tokios bylos yra specifinės, o ir nukentėjusiuosius ne visada įmanoma rasti ir apklausti. „Priklausomybės, neturtas, neturėjimas kur gyventi, žmogus – gyvenimo paraštėje, už borto“, – teigia jis.

    Galimus nusikaltimus narpliojanti tyrėja Ernesta Černiauskienė pastebi, kad prekybos žmonėmis tyrimai visada yra sudėtingesni, nes nukentėjusieji kartais net nesupranta, kad jie buvo išnaudoti.

    „Apskritai prekybos žmonėmis nusikaltimai yra sudėtingesni tuo, kad nukentėjusiesiems galbūt trūksta socialinių įgūdžių, tie žmonės yra labiau pažeidžiami visuomenės.

    Prieš atliekant elementarią apklausą visada reikia įsivertinti ir suprasti, kad tas žmogus galbūt net nesuvokia, kad prieš jį yra padaryta ta galimai nusikalstama veika. (…) Tarkime, pasako jam: „Paimk man pinigų iš mano banko kortelės.“ Jis ir paims, nesupras, kad čia yra kažkas ne taip, pasitikės“, – akcentuoja E. Černiauskienė.

    Nors sodyba Radviliškio rajone jau seniai ištuštėjo, yra žinių, kad asociacija „Angelų mergelė“ ir toliau verčiasi panašia veikla. Pavyzdžiui, panašus tyrimas pradėtas Palangoje.

    „Girdime kalbas apie kitus nukentėjusiuosius Lietuvos miestuose. Gaila, bet ta veikla vis dar kažkokiu būdu yra vykdoma ir tie asmenys yra verbuojami, įtraukiami į analogiškas situacijas. Tačiau yra pradėti ikiteisminiai tyrimai“, – LRT RADIJUI teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro darbuotoja D. Kazlauskaitė.

    Vieno iš nukentėjusiųjų advokatas E. Milašius sako, jog teisėjas jau turėjo progą užduoti vienam iš kaltinamųjų vieną kitą klausimą.

    „Teisėjas pradėjo bylą nagrinėti, klausia to kaltinamojo: „Kam tu tokia veikla vertiesi? Iš tikrųjų keista – ieškoti priklausomų žmonių, tartis, žadėti, meluoti jiems kažką, kažkur vežti.“ Tai jis sako: „Turiu savo versiją.“ Tai bus matyti, kokia jo ta versija, pasižiūrėsime“, – tvirtina advokatas.

    LRT RADIJAS bandė susisiekti su asociacijos „Angelų mergelė“ vadovu Jogirdu Ramanausku, tačiau visi telefonai išjungti, o jo buvimo vieta nežinoma.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

    Publikuota: 2023-01-20, https://www.lrt.lt/naujienos/verslas/4/1871530/teisme-isskirtine-byla-vietoje-zadetos-saugios-pastoges-lauke-isnaudojimas-paimti-dokumentai-ir-uzkrautos-paskolos

  • Teisiami atrakcionų savininkai dėl grupės darbininkų Palangoje išnaudojimo

    Antradienį Klaipėdos apygardos teisme pradėta nagrinėti prekybos žmonėmis byla. Joje kaltinimai pateikti 3 Čekijos piliečiams, atrakcionų savininkams, išnaudojusiems 2019 m. Palangoje grupę Lenkijos ir Čekijos darbininkų. Prokurorai kaltina čekų šeimą naudojus prieš pažeidžiamus, nuo jų priklausomus žmones fizinį ir psichologinį smurtą, vertus dirbti ir gyventi nežmoniškomis, į vergiją panašiomis sąlygomis, atėmus asmens dokumentus.

    Teisiami atrakcionų savininkai kaltės nepripažįsta, juos gina 3 advokatai.

    Šiame skaudžiame, visuomenę papiktinusiame atvejyje reikia pažymėti, jog teisėsaugos dėmesys buvo atkreiptas dėka neabejingų, pilietiškų liudininkų, kurie pranešė policijai apie atrakcionų savininkų žiaurų elgesį su pasamdytais darbininkais.

    Palangos komisariato pareigūnai sureagavo žaibiškai, nedvejodami, ačiū jiems!

    Nukentėjusieji teisinę, psichologinę pagalbą gavo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre, kur juos nukreipė tyrimą pradėję pareigūnai.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.