Author: admin

Prekyba žmonėmis – viena jautriausių nusikalstamų veikų, į kurias įtraukiami asmenys dažnai patiria ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą. Prekybai žmonėmis galime priskirti: seksualinio išnaudojimo, vergiško darbo, priverstinio elgetavimo ir kitus su žmonių išnaudojimu susijusius atvejus.

Bene ryškiausias šiuolaikinės vergovės pavyzdys – prekyba žmonėmis.

Prekyba žmonėmis pagal savo pelningumą yra antras pasaulyje nusikaltimas po prekybos narkotikais. Europos Sąjungos duomenimis – prekybos žmonėmis mastai nuolat auga – tai vadinamoji modernioji vergovė.

Remiantis Informatikos ir ryšių departamento statistika, 2020 metais prekybos žmonėmis aukomis tapo 19 Lietuvos piliečių. Nukentėjusieji dažnai patiria baimę, nesaugumą, gėdą – ir tai tik keletas išgyvenimų, kurie palieka ilgalaikes pasekmes.

Paverčia paklusniais įrankiais

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako, kad net skaičiuojant nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius vis dar kalbama apie prekyba moterimis.

„Teisėsauga tiria tokių nusikaltimų schemas, o mūsų centras nepaliaujamai teikiame pagalbą nukentėjusioms. Šiandieniniai prekeiviai moterimis išsiskiria psichologinėmis manipuliacijomis, kurios pažeidžiamas moteris paverčia tiesiog paklusniais įrankiais jų rankose. Be to, turinčias psichologinių, finansinių problemų moteris nesunku „prisijaukinti“, suvaidinti, jog jos tau brangios, svarbios, o tada jau pastūmėti prostitucijos, fiktyvių santuokų link“, – aiškino KOPŽI vadovė K. Mišinienė.

Susivokti reikia laiko

Pasak KOPŽI vadovės, nors didžiuojasi Panevėžio apygardos kriminalistų, specializuoto prokuroro atkakliu darbu ištiriant tokius nusikaltimus, tačiau pripažino – nėra lengvo atsakymo, ką daryti, jog pažeidžiamos moterys, mergaitės būtų saugesnės, netaptų piktavalių veikėjų grobiu.

„Deja, nėra lengvo atsakymo. Neretai aukų artimieji taip pat neatpažįsta artėjančios grėsmės ženklų, gal tų neabejingų žmonių iš viso šalia nėra, socialinės tarnybos irgi sureaguoja, kai kažkas jau įvyksta“, – svarstė K. Mišinienė ir tęsė:

„Pačioms nukentėjusioms neretai prireikia nemažai laiko, kol jos supranta tapusios aukomis, jos nedrįsta prašyti pagalbos. „Aš norėjau, kad visa tai baigtųsi, kad mane išgelbėtų, nebegalėjau daugiau gyventi tokiame košmare“, – vėliau mums pasakojo jauna moteris, santykiavusi su nepažįstamais vyrais, net teismo salėje bijojusi susitikti su ją išnaudojusiu prekeiviu moterimis.

Aišku yra viena – ten, kur vienatvė, apleisti, palikti patys spręsti savo nesibaigiančias problemas pažeidžiami žmonės – anksčiau ar vėliau prisistato apsukrūs išnaudotojai, įkalbinėjimais, apgaule ar net smurtu įvykdantys savo užmačias.“

Pasiekė gerų rezultatų

Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Aurelijus Navickas, kuris specializuotose bylose, susijusiomis su prekyba žmonėmis, yra pasiekęs apkaltinamųjų nuosprendžių poroje unikalių bylų.

„Vienoje byloje kaltinimai buvo pateikti prekyba moterimis seksualiniam iškrypėliui, kuris internete užverbavo neįgalią merginą susitikinėti savo namuose su sekso pirkėjais. Buvo filmuojami lytiniai aktai, kurių transliacijas šis liguistas žmogus tiesiog stebėdavo. Manipuliuodamas pažeidžiamos jaunuolės jausmai ir visiškai ją užvaldė, merginos šeimai nieko nė neįtariant“, – pradėjo pokalbį prokuroras ir iškart pristatė kitą atvejį:

„Kitoje byloje auka buvo pasirinkta sudaryti fiktyviai išnaudojančiai santuokai. Jo organizatoriai – vienos Centrinės Azijos šalies gyventojai – tikėjosi paversti dideliame nepritekliuje gyvenančią vienišą motiną patikimu bilietu į Europos Sąjungą. Teismas nuteisė fiktyvų jaunikį ir jam padėjusį giminaitį kaip prekeivius žmonėmis. Šiuo metu nagrinėjama apeliacija.“

Informacija iš įvairių šaltinių

Pasak prokuroro, informacija apie šias nukentėjusias merginas gauta iš nevyriausybinės organizacijos KOPŽI.

„Be to, buvo gauta informacija ir iš socialinių darbuotojų. Buvo nustatyti nusikalstamos veikos požymiai – prekyba žmonėmis. Pradėti ikiteisminiai tyrimai, o juo atlikus – bylos pasiekė teismus. Esminis požymis šių nusikaltimų, kad į teisėsaugos institucijas kreipėsi ne pačios merginos, bet vienu atveju pranešė merginos artimieji ir KOPŽI, o kitu – socialinė darbuotoja“, –aiškino A. Navickas ir aiškino, jog ikiteisminį tyrimą kontroliuoja prokuratūra, kad nebūtų pažeisti įstatymą.

Profesionalai išsiaiškina

Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroras A. Navickas pasakojo, kad vienas šių minėtų atvejų – susijęs su Panevėžio kraštu.

„Kitas atvejis – Utenos krašto. Bylos jau pasiekusios teismą ir pirmos instancijos teismuose priimti kaltinamieji nuosprendžiai. Atvejis, kuris liečia fiktyvią santuoką, vyksta apeliacinis nagrinėjimas. Šie nusikaltimai turi savotišką specifiką ir reikia turėti tam tikrų žinių. Daugelių atvejų sėkmė priklauso ir nuo tyrėjų kvalifikacijos ir reikia pagirti, kad tyrėjai, kurie specializuojasi šio pobūdžio nusikaltimuose – kvalifikuoti ir žino, kokių duomenų reikia. Profesionalumo dėka nusikaltimai yra išaiškinami. Sėkme priklauso ir nuo pačios aukos, kokius duomenis pateiks, kokios psichologinės būsena aukos. Šiuo atveju labai pagelbėja KOPŽI darbuotojai, kurie suteikia psichologinę pagalbą“, – aiškino pareigūnas ir teigė, kad geras rezultatas pasiekiamas bendraujant institucijoms: policijos ir prokuratūros pareigūnams bei KOPŽI.

Bylos specifinės

Pasak Panevėžio apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro, nagrinėjant bylas teismuose, stengiasi, kad nuketėjusios kuo mažiau dalyvautų nagrinėjant bylas.

„Stengiamės aukas apklausti ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, dalyvaujant įtariamajam. Taip auka patyria mažesnę psichologinę traumą, nes dešimt kartų pasakoti tą patį ir prisiminti patirtus išgyvenimus – sudėtinga. Ne kartą teko matyti verkiančias merginas. Šios bylos specifinės. Labai smagu, po visų teismo procesų, sužinoti, kad merginos, po patirtų išgyvenimų, atsitiesė ir pradėjo gyventi normalų gyvenimą. Teko net gi bendrauti su kai kuriomis ir sužinoti jų tolimesnį gyvenimą. Kartais merginos pakeičia gyvenamąją vietą, kad jaustųsi saugiau ir ramiau“, – pasakojo prokuroras A. Navickas ir sakė, kad tokias bylas kontroliuoja bene nuo 2013 metų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Klaipėdos apygardos teisme trečiadienį buvo numatytas posėdis baudžiamojoje byloje, kuri dėl vertimo gali užtrukti, mat jame bus teisiami trys Čekijos piliečiai – vienos šeimos nariai. Visgi paaiškėjo, jog sausio 12 d. posėdis neįvyks, kita jo data numatyta sausio pabaigoje.

44 metų František Kolomazniček, 41 metų jo žmona Marta ir 20 -metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, t.y. vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

Nustatyta, kad aukomis tapę vyrai į Lietuvą buvo atvežti sunkvežimio priekaboje 2019 metų birželį ir tris mėnesius laikomi nelaisvėje bei išnaudojami.

Pasak tyrimui vadovavusio ir teisme kaltinimą palaikysiančio Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Ruslano Ušinsko, apie jų nežmonišką padėtį pareigūnams pranešė ne jie patys, o lietuviai, vietos gyventojai.

„Nukentėjusieji – iki 30 metų amžiaus, benamiai, turintys tam tikrų  priklausomybių, stokojantys socialinių įgūdžių, tad jais buvo lengva manipuliuoti. Pradėjus tyrimą, jie buvo perduoti nevyriausybinei organizacijai, kurios nariai vyrus pamaitino, suteikė medicinos ir kitokią pagalbą, pasirūpino jų grįžimu namo”, – pasakojo prokuroras.

Jo teigimu, nukentėjusiesiems čekų šeima nemokėjo atlyginimo, juos maitino maisto atliekomis, vyrai buvo priversti dirbti be laisvadienių. Naktį jie būdavo užrakinami, dokumentai iš jų buvo atimti. Negana to, atrakciono savininkai prieš juos dar ir fiziškai smurtavo.

Visas šias aplinkybes nukentėjusieji patvirtino apklausiami teisme, tad į teismą Klaipėdoje jiems atvykti nebereikės.

Ar teismo posėdis dėl kaltinamųjų gyvenamosios vietos kitoje šalyje vyks nuotoliniu būdu, prokuroras praėjusią vasarą pasakyti negalėjo.

Jo teigimu, kaltinamieji privalo dalyvauti teisme, o jiems neatvykus į posėdį, jie būtų atvesdinti policijos pareigūnų, kaip ir visais kitais atvejais.

Klaipėdos apygardos teismo atstovė Dovilė Saulėnienė informavo, jog trečiadienį posėdis neįvyks.

Kitas posėdis šioje byloje numatytas sausio 25 d., kuriame bus tęsiamas įrodymų tyrimas. Jame taip pat planuojama apklausti liudytojus. Kol kas nėra žinoma, kada ir kokiu būdu planuojama apklausti kaltinamuosius.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prostitucija užsiimančios moterys tą girdi nuolatos. Vieni pas jas ateina, nes „visas paketas“ valandai ne taip ir brangiai kainuoja, o įsipareigojimų – jokių, kiti po tokių pačių derybų, „ką aš gausiu už tą kainą“, išsitraukia pažymėjimus ir Administracinių nusižengimų kodeksą, kuriame rimtai kalbama apie viešosios tvarkos pažeidimą – prostituciją.

Užsimojęs bausti – sustoti jau nebegali.

Iš pranešimo spaudai: „Šių metų pabaigoje Europoje buvo vykdoma tarptautinė jungtinė operacija – nusikalstamų atvejų, susijusių su prekyba žmonėmis dėl seksualinio išnaudojimo, išnaudojimo nusikaltimų darymui, priverstinio elgetavimo išnaudojimo tikslais nustatymas, prevencija ir kontrolė.

Dalyvaudama šioje tarptautinėje operacijoje, Lietuva vykdė patikrinimus ir prevencines priemones, kuriose dalyvavo 329 policijos pareigūnai, 41 savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų darbuotojas, policijos rėmėjai, mokymo įstaigų darbuotojai.

Prevencinės priemonės metu nusikalstamų veikų, susijusių su prekyba žmonėmis, nustatyta nebuvo, tačiau užfiksuoti 26 administraciniai nusižengimai pagal Administracinių nusižengimų kodekso 487 str.

Priemonę vykdę pareigūnai tikrino ir Klaipėdos r. veikiančius ūkius – ar juose nėra žmonių, dirbančių panašiomis į vergiją sąlygomis. Pažeidimų neužfiksuota, tačiau rasta XX m. gimusi moteris Gargžduose esančiame bute teikė seksualines paslaugas. Už vertimąsi prostitucija jai surašytas administracinio nusižengimo protokolas.“

Tai prekyba žmonėmis ar viešosios tvarkos pažeidimas?

Na, bent dėl „kvapo“ galėjo pričiupti kokį sutenerį ar nekilnojamojo turto agentą, lobstantį iš butų nuomos šalies miestuose neva sau dirbančioms moterims iš Ukrainos, taksi vairuotoją, paslaugiai atvežantį sekso pirkėjus į viešnamius, motelio administratorių, žinantį, kur svečiams rasti „mergaičių“…

Ir ką Europolas į tai, kad jo tarptautinė operacija Lietuvoje pavirto eiliniu prostitučių gaudymo vajumi?

Tačiau pareigūnai įstatymų nekuria, jie juos vykdo.

Seime antrus metus klajoja projektas, kuriuo siūloma nebebausti parsiduodančių asmenų – tai neturi jokios įtakos prostitucijos reiškinio mažinimui, moterys yra įstrigusios tarp sutenerių ir teisėsaugos, jos bijo kreiptis pagalbos, kurios, beje, tikslinės, skirtos padėti išeiti iš prostitucijos, kaip ir nėra, o vietoje to kriminalizuoti paklausą.

Ne, projektas nedingęs – jis kažkur giliai Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko stalčiuose. Patyręs politikas atsargiai dėlioja šio „labai jautraus“ (suprask, nepritrauksiančio didelio rinkėjų palankumo) klausimo pasjansą – „o kur čia labai nuskubėsime? Reikia plačiai diskutuoti, atsiklausti visuomenės… Ne, šioje sesijose neteiksiu svarstyti…“

Sudėtinga rasti argumentus, pateisinančius bausmę parsiduodančiai moteriai. Bloga, pasileidusi, viliojanti dorus visuomenės narius, gal net užkrečianti juos visokiomis ligomis, griaunanti šeimas? O gavusi baudą susimąsto, kad negerai elgiasi, nori tuoj pat pasitaisyti, nebeieškoti lengvų pinigų ir nebetingėti?

Tačiau realybė seniai tokį požiūrį sudraskiusi į skutelius – prostitucija yra išgyvenimo strategija tiems, kurių nenorime matyti ar apie jų problemas žinoti. Nekalbant jau apie tai, jog dalis parsiduodančiųjų yra prekybos žmonėmis aukos, buvo atviliotos, nuolat prievartautos ir įkalintos šiame „pasilinksminimo“ lauke.

Bauskime aukas už tai, kad jos yra aukos? Gerai gerai, trina rankomis suteneris iš Gedimino prospekto, taip joms ir reikia, visada sakiau, kad su kekšėmis reikia griežtai, jos turi žinoti savo vietą.

Kad nesiskųstų.

Kad mes visi tylėtume, nes tai „jautrus klausimas“.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Vilniaus policija po kelių valandų paieškos rado du sekmadienį be žinios dingusius vaikus – 10-metė mergaitė ir jos 6-erių brolis po vidurnakčio rasti netoli prekybos centro. Neseniai kelias paras ieškota ir 15-mečio, išėjusio į matematikos pamoką, jis galiausiai rastas taip pat prekybos centre. Tai tik keli atvejai iš kelių tūkstančių, fiksuojamų per metus.

Užpernai dingusių asmenų paieškos registre buvo fiksuota 3 615 vaikų dingimo atvejų, pernai – 2 278.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad iš artimos aplinkos bėgančių vaikų problema yra didelė, tačiau iš esmės nesprendžiama, jos skaičiai Lietuvoje „neįtikėtinai dideli“. Pasak K. Mišinienės, statistinis paveikslas netgi neišsamus – trūksta duomenų, kiek pabėgančių vaikų galiausiai į namus grįžta.

„Yra skaičiuojami vadinamieji vaikai bėgliai, tačiau mes nežinome, kiek jų atsirado, o kiek ne, – LRT RADIJO laidai „Lietuvos diena“ sakė K. Mišienienė. – Tai klausimas, kurį nuolat užduodame teisėsaugai. Klausimas labai paprastas – kiek nuo nepriklausomybės laikų yra neatsiradusių vaikų? Mes negauname atsakymo.

Labai dažnai akcentuojama, kad jie visi sugrįžta, nereikia nervintis, viskas gerai. Mes džiaugiamės, kad sugrįžta, bet nepamirškime, kad dažnai bėga ne pas ką nors, o nuo ko nors. Ir bėgimo priežastis arba lieka už uždarų durų, arba išvis nesiaiškinama.“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės aiškinimu, pabėgimo priežastys yra skirtingos ir nelengva jas apibendrinti, tačiau savo praktikoje centras pastebi, kad dažnai tokiu būdu vaikai sprendžia įvairaus pobūdžio smurto, nepriežiūros problemą, kartais nenori matyti konfliktuojančių, nedėmesingų tėvų.

„Manau, visi atsakymai yra tėvų arba globėjų, kitaip tariant, suaugusiųjų pasaulyje. Jeigu turime tokius didelius bėgančių vaikų skaičius, kokias išvadas padaro Vaiko teisių apsaugos tarnyba? Dabar atrodo, kad viskas palikta savieigai“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Nuo 1997-ųjų veikianti „Vaikų linija“ teikia vaikams ir paaugliams emocinę paramą telefonu bei internetu. Linijoje, kurioje dirba per 350 savanorių konsultantų, ji yra nemokama ir anonimiška.

Viena jų, Jurgita Smiltė-Jasiulionė, sako, kad dominuoja santykių su tėvais ir bendraamžiais temos. Skambinama dėl patiriamų patyčių, elgesio, kuris jaučiamas kaip neteisingas, kartais ir smurtinis.

„Kartais vaikai skambina į „Vaikų liniją“, nes tikisi jautraus išklausymo, tikisi pasikalbėti su žmogumi, kuris neturi jokių išankstinių nuostatų, lūkesčių ir reikalavimų.

„Rūpestinga šeima“ yra sunkiai apibrėžiamas terminas. Išoriškai žiūrint, tai yra ir vaikai, kurie tikriausiai gyvena įprastoje šeimoje, turi vidutinišką santykį su tėvais, bet kažkurioje vietoje jie arba nedrįsta tėvams paaiškinti tam tikrų dalykų, nes žino, kad tai gali sukelti stiprią emocinę reakciją, arba jaučia, kad tėvai šiuo metu neprieinami – neišgirs, neišklausys, nesuteiks reikiamo palaikymo, arba iš tiesų tėvai yra neprieinami ir mums išoriškai atrodanti rūpestinga šeima slepia tam tikrą nebendravimą, nesiklausymą, negebėjimą atliepti vaiko poreikių“, – „Lietuvos dienai“ sakė J. Smiltė-Jasiulionė.

Daug vaikų, kurių materialiniai poreikiai yra patenkinami, tačiau to paties negalima pasakyti apie emocinius.

K. Mišinienės teigimu, nors dažnai tuo ieškoma išsigelbėjimo, kiekvienas pabėgimas yra grėsmė.

„Manau, tai labai pavojinga situacija, nes iš bylų, iš ikiteisminių tyrimų matome, kad yra suaugusių žmonių, kurie laukia vaikų, bėgančių iš artimos aplinkos, yra butų, kuriuose tokie vaikeliai surenkami, jie ten žiūri pornografiją, yra vartojami narkotikai, kartais gali būti ir prievartavimas šių vaikų. Yra didžiulė grėsmė tapti prekybos vaikais aukomis.

Bėgimą iš šeimos suprantu kaip pagalbos prašymą, tačiau gali būti, kad bėgdamas iš vienos situacijos vaikas atsiduria dar blogesnėje. Vaikai galbūt nepapasakoja, nemoka pasakyti ar bijo, yra sukrėsti, galbūt suaugusieji nepagauna jų siunčiamų pagalbos žinučių, ir ratas užsidaro. Kartais iš socialinių tarnybų tenka girdėti, kad yra etatinių bėglių: vienas vaikas gali bėgti vos ne šimtą ar pusantro šimto kartų ir vis tiek sugrįš. Manau, mes kitaip turėtume žiūrėti į šias situacijas“, – sakė pašnekovė.

K. Mišinienė pridūrė, kad probleminiai atvejai turi būti sprendžiami ne „dėl varnelės uždėjimo“, o ieškant tikrųjų priežasčių.

„Vaikų linija“ kai kuriais atvejais gali būti tik tarpinė grandis link pagalbos, sako J. Smiltė-Jasiulionė. Jos tikinimu, kiekvienu atveju stengiamasi įvertinti, koks yra tikrasis pagalbos poreikis ir ar pokalbio pakanka.

„Vienose situacijose jaučiame, kad vaikui reikia pokalbio, išklausymo, nėra labai konkretaus klausimo, kurį jis užduoda ar kuriame ieško sprendimo, bet kitose situacijose jaučiame, kad sunkumas yra įsisenėjęs ir reikalauja suaugusiųjų įsikišimo.

Būna, vaikai skambina ir sako, kad nebegera namuose, kad galvoja pabėgti iš namų. „Vaikų linijos“ savanoriai visų pirma bando suprasti, kas nutiko, kad vaikas turi tokį planą ar norą, tada ieškomi paramos šaltiniai artimiausioje aplinkoje, siekiant apsaugoti vaiką nuo tam tikrų pavojingų veiksmų. Ieškome galimybių, kaip spręsti arba kaip pats vaikas gali sau padėti, tam tikrose kritinėse situacijose galime vaiką sujungti su Valstybine vaiko teisių ir įvaikinimo tarnyba ir ten dirbantys specialistai gali pratęsti, jeigu reikalinga tęstinė pagalba ir ją reikėtų organizuoti vaiko aplinkoje“, – sakė „Vaikų linijos“ savanorė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Seksualinė vaiko prievarta – tai visada skamba baisiai. Tokie tyrimai ir bylos yra neviešos, tad gali susidaryti įspūdis, kad šito siaubo pas mus nėra, kaip ir nėra vaikų prievartautojų registro.

Ankstyvos pamokos

Jai buvo devyneri, kai tapo savo tėvo seksualinių fantazijų ir kūniškų malonumų tenkintoja. Toks jos amžius nurodytas byloje dėl mažamečio vaiko išnaudojimo įvairiais būdais. Ją išnagrinėjęs teismas paskelbė apkaltinamąjį nuosprendį mergaitės tėvui.

Ar galėjo tėvas savo dukra naudotis dar anksčiau? Beveik neabejojama, kad taip. Tačiau į bylos puslapius sugulė ryškiausi suluošintos vaikystės, paauglystės prisiminimai, kurie truko beveik dešimt metų.

Tėvas nuolat kartojo dukrai, kad tai, ką jis daro, yra normalu, esą taip elgiamasi visose šeimose. Kai ji užaugs, žadėjo vesti. Kratų metu namuose pas jį kompiuteryje buvo rasta apie 42 tūkst. vaizdo įrašų ir nuotraukų. Juos ekspertai įvertino kaip vaikų pornografiją. Tai buvo mergaitės prisiminimus patvirtinanti medžiaga.

„Baigiasi pinigėliai. Na, pasistengiame, mieloji“, – panašiai taip drąsino ją, prieš filmuodamas, kaip dukra jį malonina. Ji turėjo šypsotis, atrodyti laiminga, palengva apsinuoginti, rodyti savo intymias vietas. Tėvas nesibodėjo filmuoti ir savęs, kaip ragina dukrą jį liesti, tenkinti rankomis ir ne tik – iki jam laimingos pabaigos. Kaip dėl savo patiriamo malonumo prispaudžia vaiko galvą, o galiausiai mėgaujasi vaizdu, kaip dukra valosi veidą.

Tyrėjams ji negalėjo nurodyti, kiek kartų teko tai daryti. Prisimena, kad tai trukdavo ilgai, kad pavargdavo. Bet nenorėjo tėvo įžeisti, todėl ir darydavo visa tai. Jis mokė miegoti ją nuogą, esą taip sveikiau, netgi tikrindavo, ar ji nuoga. Tikrindavo tais atvejais, kai miegojo ne šalia.

„Manau, jį galima vadinti pedofilu. Nes prievartautojas nuo pedofilo skiriasi. Pedofilas turi išreikštą potraukį vaikams iki brendimo. Seksualinis prievartautojas gali būti situacinis – dėl tam tikrų priežasčių susiklostė aplinkybės ir jis nuskriaudė vaiką“, – kategoriško epiteto tėvo atžvilgiu negaili Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė.

Visų palikta

Mergaitė nesijautė šeimoje mylima. Iš pradžių kartu gyveno ji, tėvas, mama ir sesutės. Tėvas buvo tas, kuris ją auklėdavo ir lupdavo. Lupdavo diržu – paguldydavo, numaudavo kelnes ir mušdavo. Kartais mergaitė nesuprasdavo už ką yra mušama.

Tėvai pykdavosi. Jų barniai tiesiogiai lietė ir ją. Po konfliktų tėvas miegodavo su ja, o mama kitame kambaryje su sesėmis. Ji nekentė savo sesių, nes joms nieko neliepdavo daryti, o visus namų ruošos darbus turėdavo atlikti ji.

Viskas prasidėjo, kai mama su sesėmis dar gyveno kartu. Tėvas jai parodė pornografinį filmą ir paaiškino, kas rodoma ekrane. Vėliau visu gražumu parodė ir save, pasiūlė paliesti. Tai buvo košmaru virtusios vaikystės pradžia.

Jai buvo vienuolika, kai, neapsikentusi nuolatinio vyro smurto, mama susikrovė daiktus ir su jaunesnėmis sesėmis paliko namus. Ji liko prievartautojo tėvo namuose. Mama nesugebėjo prikalbinti jos važiuoti kartu.

Po skyrybų tėvas ėmė dar stipriau gerti. Gėrė kasdien. Namai virto visiška landyne. Kartais susiimdavo ir kokį mėnesį negerdavo, o paskui – ir vėl. Bet tai, ką darė su dukra, nepriklausė, ar jis girtas, ar blaivus. Tėvo sekso pamokos, pornografinių filmų žiūrėjimas, filmavimas to, ką jis daro su dukra, reikalavimai šokti jam striptizą tapo kasdienybe.

Tėvas sakydavo, kad tai meilė, sakydavo, kad myli. Ji bandydavo išvengti tokių veiksmų, nes jai nepatiko, bet tiesiai jam šito nesakė. Jai buvo bandoma įteigti, kad taip esą yra visose šeimose, tad būdama mažametė neįstengė pasipriešinti, pasiskųsti.

Miestelyje greitai pasklido apkalbos, nes tėvas prasitarė draugui. Visi sakydavo, kad su ja tėvas santykiauja. Ji visada viską neigdavo, nes jai buvo gėda. Jai buvo gėda, nes visi ją pravardžiuodavo. Būdavo taip, kad tėvas kokį mėnesį negeria, bet kai užgeria, ji negalėdavo miegoti namie, mokytis. Miegodavo stotyje. Išsimiegodavo? Niekada. Sveikai maitinosi? Niekada. Praleisdavo pamokas, gerdavo, rūkydavo. Jautė, kad ir mokytoja jos nemėgsta.

Prisimena apmaudą, kad nė vienas suaugusysis jos deramai nepaklausė apie išgyvenimus. Jai atrodė, kad niekam tai nerūpėjo. Nepasisakė ir mamai, nors retkarčiais matydavosi.

Pratrūko skausmu

Vos sulaukusi pilnametystės ji paliko tėvo prievartautojo namus. Išvyko į Angliją, sutiko mylimą žmogų, sukūrė šeimą. Ir, regis, turėtume atsidusti – kokia laimė, kad pagaliau ištrūko iš pragaro ir viskas gerai baigėsi. Tačiau taip neįvyko. Vaikystės košmarai jos nepaleido.

Ją nuolat kankino depresija, panikos priepuoliai, persekiojo suicidinės mintys, netgi mėgino jas realizuoti. Iš dalies meilė, santuoka, tuo metu patiriami patys gražiausi jausmai kažkiek nustūmė tėvo atimtos vaikystės patirtis, bet, gimus antram vaikeliui, praeitis ją ėmė tiesiog persekioti.

Britų psichologams, psichoterapeutams ji atvėrė negyjančią, nuolat kraujuojančią skausmu žaizdą. Tai buvo jos sveikimo pradžia, ne mažiau skausminga nei vaikystės prisiminimai.

„Ji neištvėrė ir išsiliejo socialiniame tinkle. Jai nepavyko elektroniniu būdu policijai pateikti pareiškimo, todėl socialiniame tinkle ji parašė apie tai, ką su ja darė tėvas, kad tai buvo nusikaltimas. Ir perspėjo, kad kiti saugotųsi šio žmogaus. Jos įrašas labai plačiai pasklido. Policija atkreipė dėmesį ir ši istorija pateko į labai kvalifikuotų pareigūnų akiratį“, – kaip buvo pradėtas tyrimas pasakojo KOPŽI centro vadovė K.Mišinienė.

Tyrėja iš karto labai tiksliai identifikavo nusikaltimą. Pareigūnė, kaip geriausia psichologė, nurodė mergaitės patirtą traumą, nusiuntė ją pas KOPŽI specialistus, kuriems netgi išaiškino, kaip su ja reikia bendrauti.

„Vaikas ėjo per gyvenimą ir gydėsi. Šiandien yra smarkiai apgijusi nuo to nesveiko santykio. Šis atvejis yra vienas skaudžiausių, parodantis aukos vienatvę, kad auka priversta kentėti iki galo, kol pati pratrūksta“, – savo emocijų neslėpė K.Mišinienė.

Tokių išgyvenimų patyrusios nukentėjusiosios dažnai nepriima pagalbos sakydamos, kad niekas jų nesupras. Anot K.Mišinienės, tokiai jų pozicijai įtakos turi ir prasta bendravimo su socialinėmis tarnybomis, pareigūnais patirtis.

„Mums labai pasisekė. Tyrėja buvo aukščiausio lygio profesionalė. Tai buvo neįtikėtina, nes ir valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras buvo labai empatiškas nukentėjusiajai. Tokios bylos yra labai subtilios ir dar nežinia, kaip būtų viskas pakrypę, jei prokuroro elgesys su nukentėjusiąja būtų buvęs kitoks“, – akcentavo K.Mišinienė.

Nusikalstamas abejingumas

Vis dėlto protu nesuvokiama, kaip dešimt metų tvirkinto vaiko niekas nesiėmė gelbėti. Netoli vieno Lietuvos didmiesčių esantis miestelis ūžė nuo kalbų, kad tėvas su dukra gyvena kaip pora. Jau vėliau, liudydami teisme, nė vienas kaimynas nenustebo išgirdęs kraupią daugiabučio bute vykusią istoriją. Visi patvirtino: “Taip, girdėjome.“

Ir kaip galėjo negirdėti, kai pas nukentėjusiąją į svečius užsukusios draugės nejučia tapdavo tėvo ekshibicionistinio pomėgio aukomis. Jautė ir matė, kad yra filmuojamos. Filmuojami neva nekalti vaikų žaidimai kortomis iš nusirenginėjimo kurstė tėvo aistras. Tai buvo ne tik iškrypėlio pomėgis, o ir pragyvenimo šaltinis.

Vaikų pasakojimų ir apkalbų vedami tėvai uždraudė savo vaikams lankytis tame bute. Bet jame nuolat tėvo kankinama mergaitė niekam nerūpėjo. Juk kai prasidėjo tėvo žaidimai, ji buvo pradinukė. Kasdien ta pati mokytoja matė mergaitę, kuri pasakojo, kad dėl tėvo garsiai leidžiamos muzikos dažnai neišsimiega, nuo tėvo maloninimų buvo pavargusi, ne visada pavalgiusi.

„Šeimą lankiusi socialinė darbuotoja tikino nieko baisaus nepastebėjusi. Ji iki šiol dirba. Svarbu, geria tėvas ar negeria, bet pavojaus signalas neužsidega, nors visas miestelis jau kalba, kad tėvas su dukra kažką daro, kad jis ją filmuoja. Tokia socialinė darbuotoja turėtų dėti diplomą ant stalo ir išeiti iš darbo. Ar mes gultume ant operacinio stalo, jei chirurgas pasakytų, kad jis nemoka operuoti? Mes patikime vaikus socialinėms darbuotojoms, kurios nesugeba atpažinti tragedijos. Atsimušinėjimas, kad mergaitė nesakė, nesiskundė – ne argumentas. Koks vaikas ar paauglys prabils Baudžiamojo kodekso straipsniais ir pasakys, kad esu išnaudojama savo tėvo ir kokia man bendruomenės pagalba priklauso“, – kritikos tarnyboms pažėrė K.Mišinienė.

Pelnytos kritikos. Nukentėjusiajai buvo beveik aštuoniolika, kai ji pirmą kartą pravėrė policijos komisariato duris. Čia gavo dar vieną antausį. „Policija paaiškino, kad teks apklausti visą kaimą. Ar tu tikrai to nori? Viskas išeis į paviršių. Ji sutriko ir atsitraukė“, – tokius pirmuosius oficialius, bet nesėkmingus bandymus ji pasipasakojo K.Mišinienei.

Anglija tapo tramplinu ne tik sveikti, bet ir teisingumui. „Pastebėjome gydantį terapinį laimėto proceso poveikį. Tai didžiulis dalykas. Jis išlaisvina. Tai aiškus visuomenės pasakymas, kad taip, mes pripažįstame – tu nukentėjai, tu turi atgauti teisingumą. Yra dalykų, kurių niekas nesugrąžins. Nesugrąžins vaikystės, paauglystės, tačiau mes, kaip visuomenė, suprantame, kas buvo padaryta, ir tas, kuris tai padarė, nusipelnė bausmės. Įvyko teisingumo aktas. Tai išlaisvinimas. Tos moterys atgimsta iš naujo“, – į proceso pabaigą K.Mišinienė ir nukentėjusiąją jau matė sustiprėjusią, gyvybingą.

Nuosprendžiai gydo

Apkaltinamasis nuosprendis paskelbtas. Nukentėjusioji išgyveno sunkų procesą, trukusį apie trejus metus, ir jį laimėjo. Tačiau viena, kas sugula bylos medžiagoje, kita, kaip gyja žaizdos, kokiais randais jos vagoja į gyvenimą besikabinančios aukos širdį.

„Tas ryšys, kuris susiformavo su skriaudėju, labai sudėtingas. Jauną moterį kamavo ir gailesčio priepuoliai. Kaip jis ten? Juk jis invalidas. Ar jis gauna pagalbą? Ji net prašydavo perduoti jam linkėjimus. Bet tada mes suremdavome pečius sakydamos, kad jis padarė nusikaltimą. Sugrąžindavome ją į realybę. Gailesčio banga praeidavo“, – K.Mišinienė įsitikinusi, kad itin svarbus nuolatinis palaikymas ir dėmesys.

Tėvo advokatas iki pat galo laikėsi pozicijos, kad čia nebuvo jokios prievartos, jokios pornografijos. Viskas vyko su jos sutikimu. „Taigi vaikas, koks čia sutikimas gali būti? Aš nuolat girdžiu pedofilų, ypač kai jie artimoje aplinkoje, aukas pasakojant, kad joms būdavo aiškinama, jog tai, ką su jomis daro, yra normalu, kad taip elgiamasi visose šeimose“, – pabrėžė K.Mišinienė.

KOPŽI centro vadovė prisiminė atvejį, kai mergaitė mokytojai bandė pasakyti, bet pedagogė nesuprato. „Mane tėvelis kitaip myli“, – šį vaiko pasiųstą pavojaus signalą mokytoja priėmė priešingai ir dar paantrino, kad visi tėveliai myli ypatingai ir kiekvienas skirtingai. Mergaitė išgirdo patvirtinimą, kad viskas yra gerai.

Dar kitas atvejis, kai socialinė darbuotoja lankydavo vienišą sūnų auginantį tėvą. Bute matydavo vieną vienintelę lovą, vaiką pamušta akimi, nuolat šniurkščiojantį, nelaimingą. Gerokai vėliau paaiškėjo, kad penkerių sūnų tėvas nuolat prievartavo, o socialinė darbuotoja atrėžė, kad ne jos čia reikalas rūpintis kiekvieno vaiko surauktu veideliu.

„Viešpatie, tu girdėjai ir nieko nedarei. Kodėl visa bendruomenė apkalbinėja, tačiau nesigūžia nuo to. Jie gal nusprendžia, kad tam vaikui patinka, kad jis kitoks. Nors savo vaikų neleidžia pas juos į svečius. Visuomenės nuostata – baisi. Ir tai vyksta mūsų krikščioniškame krašte, kur aplink bažnyčią keliais einame“, – vis dar pastebimu abejingu bendruomenės požiūriu baisėjosi K.Mišinienė.

Ir dar kartą akcentavo, koks svarbus nukentėjusiųjų bendravimas su teisėsauga, laimėti procesai, kaip sveikimo, gijimo dalis.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Baimė ir nežinomybė, sveikatai ar net gyvybei pavojingos seksualinės praktikos – tai žmogaus, įkliuvusio į prostitucijos liūną, realybė. Nepaisant tragiškų sekso darbuotojų išgyvenimų, pirkėjų noras patenkinti lytines aistras neslopsta, tad paklausa vis auga. Lietuvoje prostitucija sėkmingai plinta internete, o lytinį aktą dažniausiai galima nusipirkti didžiuosiuose miestuose.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė atskleidė liūdną tiesą, kad prostitucija Lietuvoje gerokai išplitusi. „Nėra tikslių paskaičiavimų, kaip plačiai prostitucija yra pasklidusi mūsų šalyje, tačiau iš to, ką matome virtualioje erdvėje, didmiesčiuose, regionuose, darytume išvadą, jog sekso industrija klesti. Gali nusipirkti moterį, vyrą be kliūčių – turėk tik pinigėlių“, – teigė ji.

Populiarioje skelbimų svetainėje – nuorodos į prostituciją

Susirūpinusi skaitytoja kreipėsi į portalą tv3.lt ir pasidalijo internete rastais seksualinių paslaugų skelbimais. Skaitytojos nuomone, policija įdeda nepakankamai pastangų, kad užkardytų prostitucijos apraiškas Lietuvoje. „Ar Lietuvoje prostitucija yra legali? Pranešus policijai apie trans prostitutes (dvi iš jų nurodė tą patį adresą) policija nereagavo. Skelbiu.lt pilna Ukrainos moterų skelbimų apie sex paslaugas. Moterų, kurios, neaišku, ar legaliai pateko į mūsų šalį? Ar laikėsi karantino? Policija visiškai to nekontroliuoja. Kai kurios merginos juokiasi, kad policijai galima sumokėti ir dirbti toliau. Taip, prisidedama prie koronos plitimo mūsų šalyje“, – savo nuogąstavimais dalijosi ji. Portalas tv3.lt teiravosi Lietuvos policijos, kokių priemonių imasi pareigūnai, kad mažintų prostitucijos mastą šalyje. Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis pažymėjo, kaip policija akylai seka visą viešąją erdvę.

„Pareigūnai pagal galimybes stebi ir elektroninę erdvę, ir, turėdami tam tikros informacijos, organizuoja tikslinius reidus“, – teigė jis.

Siūlymą tenkinti aistras „maskuoja“ po kitokiais pavadinimais

Policija pastebi, kad pastaraisiais metais didesnė sekso paslaugų pasiūla matoma elektroninėje erdvėje. Pasiūlymų patenkinti aistras galima rasti interneto skelbimų svetainėse. R. Matonis pastebi, kad kainos už šias paslaugas svyruoja, skiriasi ir skelbimų turinys, pavadinimai.

„Kaina priklauso nuo siūlomų nelegalių konkrečių paslaugų, vietų, tuo užsiimančių asmenų amžiaus, išvaizdos ir kitų panašių dalykų. Paslaugos paprastai „slepiasi“ po tokiais skelbimais kaip erotinis masažas, svajonių išsipildymas, įvairūs vakarėliai, gundantys šokiai ir panašiai“, – įvardijo R. Matonis.

KOPŽI vadovė K. Mišinienė pritarė, kad skelbimai apie prostitucijos paslaugas dažniausiai plinta internete. „Interneto platformose šiandien vyksta didžioji dalis sekso pirkimo sandėrių – tą labai gerai žino ir suteneriai, neretai moterų vardu dedantys skelbimus apie „greitą visų norų išpildymą“, – minėjo ji.

Iš tv3.lt skaitytojos atsiųstos medžiagos matyti, kad už laiką su transseksualiu asmeniu prašoma nemaža suma: už 30 minučių – 100 eurų, o už 1 valandą – 150 eurų.

Piniginės baudos gresia tiek pirkėjams, tiek pardavėjams

Lietuvoje verstis prostitucija – nelegalu, už tai numatyta administracinė atsakomybė. Piniginės baudos gresia tiek prostitucijos paslaugų teikėjui, tiek pirkėjui ir vartotojui.

Už seksualinių paslaugų aktą gali tekti susimokėti baudą nuo 90 iki 140 eurų. Nusižengus pakartotinai, baudų sumos atitinkamai auga: gali tekti paploninti piniginę nuo 140 iki 300 eurų.

R. Matonis nurodė, kad dėl įsitraukimo į veiklą, susijusią su prostitucija, šiemet iš viso nubausti 186 asmenys, iš jų: 134 – už vertimąsi, 43 – pakartotinį vertimąsi, 9 – už naudojimąsi šiomis paslaugomis. Vadinasi, administraciniai protokolai buvo surašyti daugiausiai prostitucija užsiimantiems asmenims, o ne sekso pirkėjams. Galima palyginti, kad 2020 m. už prostitucijos paslaugas apskritai nubausti 96 asmenys, o 2019 m. – 344.

Už vertimąsi prostitucija arba šių paslaugų vartojimą gali būti taikomos ir kitokios poveikio priemonės. Pavyzdžiui, toks asmuo įpareigojamas dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos, ankstyvosios intervencijos, sveikatos priežiūros, resocializacijos, bendravimo su vaikais tobulinimo, smurtinio elgesio keitimo ar kitose programose (kursuose).

Teisės aktai numato, kad administracinėn atsakomybėn netraukiamas prostitucija vertęsis asmuo, kuris:

• į prostituciją buvo įtrauktas būdamas materialiai, dėl tarnybos ar kitaip priklausomas;
• įtrauktas į prostituciją panaudojant fizinę ar psichinę prievartą ar apgaulę;
• bet kokiu būdu įtrauktas į prostituciją būdamas nepilnametis;
• nukentėjo nuo prekybos žmonėmis ir yra pripažintas nukentėjusiuoju baudžiamajame procese.

Suteneriai darbuojasi didmiesčiuose, nes čia patogiau „pasislėpti ir išnykti“

KOPŽI vadovė minėjo, kad šis centras teikia pagalbą asmenims, išnaudojamiems prostitucijai, tad šį reiškinį reikėtų traktuoti ne kaip seksualines paslaugas, bet kaip pažeidžiamų moterų ir vyrų išnaudojimą.

Paklausta, kuriose vietose dažniausiai verčiamasi prostitucija, K. Mišinienė atsakė: „Lietuvoje gatvės prostitucija nėra labai paplitusi, daugiausiai ji vyksta uždarose patalpose – tam išnuomotuose butuose, moteliuose, viešbučiuose, striptizo klubuose ir panašiai.“

Jos teigimu, prostitucijos apraiškos daugiausiai plinta didžiuosiuose miestuose, o ne regionuose.

„Žinoma, kad didmiesčiuose yra pelningiau organizuoti viešnamius – čia lengviau pasislėpti, išnykti tarp kitų „paslaugų“ teikėjų. Čia gyvena didesnis skaičius potencialių sekso pirkėjų, kurie juk nevyks šimtų kilometrų tam, kad nusipirkti pusvalandžiui lytinį aktą“, – situaciją apibūdino ji.

Pastūmėti link prostitucijos gali daugybė veiksnių

Paklausta, dėl kokių priežasčių asmuo gali prisijungti prie prostitucijos tinklo, K. Mišinienė atsakė, kad lazda turi du galus. Pirma, daug lemia vyraujanti socialinė atskirtis, dėl kurios pažeidžiamos grupės priverstos griebtis šiaudo. Antra, seksui, kaip „prekei“, yra milžiniška, sunkiai numalšinama paklausa.

„Iš vienos pusės, labai aiškiai matome, kad finansinės problemos, skurdas, priklausomybės, įvairios ligos, patirtas smurtas, laiku negauta pagalba, socialinė izoliacija įstumia moteris ir mergaites į sutenerių kuriamą subkultūrą.

Iš kitos pusės, pasaulyje, neišskiriant nė Lietuvos, egzistuoja niekaip nepasotinama paklausa perkamam seksui, kuri liudija apie tokių pirkėjų nemažas psichologines, emocines problemas, niekinantį požiūrį į moterį. Prostitucijos organizatoriai labai gerai jaučia šį paklausos alkį, jie verčiasi per galvą, stengdamiesi jį patenkinti – taip atsiranda ir prekyba moterimis, vaikais“, – paaiškino pašnekovė.

Pasak K. Mišinienės, šią situacija iliustruoja konkretūs pavyzdžiai: 2020 m. prekybos vaikais bylos Lietuvoje buvo dėl mergaičių išnaudojimo prostitucijoje.

„Suaugę vyrai, nekreipdami dėmesio į vaikų amžių, sąmoningai pirko juos lytiniams santykiams. Manyčiau, jog pats laikas visuomenei pradėti domėtis ne tik „kaip atrodo prostitutės“, bet ir kodėl mūsų vyrai, broliai, sūnūs nesibodi remti sutenerius“, – pabrėžė KOPŽI vadovė.

Parsidavinėjimo auka susiduria su aibe pavojų

K. Mišinienė pasakojo, kokios grėsmės tyko žmonių, įkliuvusių į prostitucijos tinklą.

„Šis laukas yra pilnas pavojų. Tenka konsultuoti moteris, kurios yra tapusios užpuolimų aukomis, patyrusios iš sekso pirkėjų, sutenerių seksualinę prievartą. Neretai galvojama, kad šios moterys, kaip ir vyrai prostitucijoje, yra tiesiog daiktai, kurį įsigijęs gali daryti tai, ko nedrįstum su tau brangiu asmeniu“, – dalijosi pašnekovė.

Savo kūną už pinigus parduodančių asmenų kasdienybė – itin niūri. Prostitucijos metu atliekamos seksualinės praktikos – pavojingos sveikatai ir gyvybei.

„Lytiniu keliu plintančios infekcinės ligos, neblaivūs, apsvaigę sekso pirkėjai, baimė susidurti su pareigūnais, nesumokėtos baudos pagal Administracinių nusižengimų kodekso 487 straipsnį,  kiekviename žingsnyje lydinti visuomenės panieka – tai yra moterų prostitucijoje kasdienybė“, – įvardijo K. Mišinienė.

Pinigines bausmes vadina beprasmiškomis, valstybei reikia kito kelio

K. Mišinienė atsakė, ką mano apie Lietuvos teisės aktuose numatytas bausmes už prostituciją. Ji laikėsi kategoriškos nuomonės – ši priemonė kelio prostitucijai neužkirs, valstybei reikia kitokių prevencijos programų.

„Šį parsiduodančių moterų persekiojimą laikyčiau viena beprasmiškiausių mūsų valstybės teisinių praktikų. Ką tuo norime pasiekti? Kad „begėdės, pasileidusios“ moterys susigės ir taps „doros“? Nesant jokių valstybinių iniciatyvų, programų dėl pagalbos išeinant iš prostitucijos, rimtos prevencijos, kad nepatektų pažeidžiami asmenys į prostituciją  – tokia moralizuojanti pozicija labai žiauriai atrodo“, – teigė KOPŽI direktorė.

Specialistė kėlė nemažai klausimų dėl Lietuvoje galiojančios prostitucijos kontrolės sistemos. Jos nuomone, bausmės prostitucija besiverčiantiems asmenims šią problemą tik gilina, o ne sprendžia.

„Kokiu būdu moterys gali susimokėti tas baudas? Tikriausiai – dar daugiau „aptarnaudamos klientų“. Beje, pastarieji teoriškai taip pat turėtų būti baudžiami, bet reidus organizuojantys pareigūnai neretai atkerta, jog jie… Nemato sekso pirkėjų, neturi galimybių jų nubausti, o ir šiaip, „kam gadinti gyvenimą studentui ar verslininkui, gal netyčia susiviliojusiam prostitute ir užsukusiam pas ją?“, – akcentavo K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė atsakė, ką reikėtų keisti Lietuvoje, norint malšinti prostituciją: „Prevencinės priemonės, išėjimo iš prostitucijos programos, sekso pirkėjų ir prostitucijos organizatorių atsakomybės didinimas – tai pirmieji žingsniai, kurie leistų mums ištiesti pagalbos ranką giliame pogrindyje esančioms moterims – ir jų vaikams! – leistų mažinti sekso, pornografijos industrijos apimtis ir pelną.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Publikuota: 2021-12-10

Dingęs vaikas – tokie policijos pranešimai abejingų nepalieka. Tai reali problema ne tik Lietuvoje. Nerimą kelią ne tik iš namų pabėgę, o vėliau atsiradę vaikai. O kiek jų nerandama?

Abejonė dėl statistikos

Skelbiama, kad ES kas dvi minutes gaunamas pranešimas apie dingusį vaiką. Per metus Europoje be žinios dingsta apie 250 tūkst. vaikų.

Ne mažiau šokiruojanti statistika apie dingusius vaikus – ir Lietuvoje. Pernai mūsų šalyje dingo 2 278 vaikai. Užregistruotų paieškų registre per tris šių metų ketvirčius yra 1 109 vaikų dingimo atvejai.

“Tai labai jautri tema ir būtina greitai reaguoti į šią problemą, nes padariniai gali būti labai liūdni, jei tėvai ar globėjai lauks, kol vaikas pats atsiras”, – pabrėžė Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja Arūnė Bernatonytė.

Iš namų pabėgę vaikai yra itin pažeidžiami dėl smurto ir lengviau patenka į prekybos žmonėmis pinkles. Po nekaltai atrodančiais ryšiais – draugyste, pagalba sunkioje situacijoje, galimybe paaugliui užsidirbti ar net po romantiška meilės istorija – slypi tikrosios prekybos žmonėmis pinklės. Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja patikino, kad, pagal jų turimą informaciją, dingę vaikai anksčiau ar vėliau buvo rasti ar atsirado patys. Tuos butus žino suaugę žmonės, ten gali būti žiūrima pornografija, vartojami narkotikai. Buvo atvejų, kai suaugę dėdės ten santykiaudavo su vaikais.

Iš pirmo žvilgsnio gali trodyti, kad problema ne tokia jau ir tragiška – vaikai atsiranda. Tačiau nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis pagalbą teikiančios organizacijos jau ne vienus metus skambina pavojaus varpais, kad šie vaikų dingimo skaičiai tėra iškreiptų veidrodžių karalystė.

“Dingusių ir nerastų vaikų yra. Aš nežinau, kodėl taip sunku rasti duomenų apie juos, bet ir mes neprieiname prie šitos statistikos. Vieną kartą girdžiu, kad neranda penkių vaikų, kitą kartą – aštuonių. Dar girdžiu ir kitus skaičius: dešimt, keturiolika. Aš įtariai žiūriu į faktą, kad mes negalime pasakyti, kiek Lietuvoje yra neatsiradusių vaikų. Priešingai, manau, kad turėtume matyti tų neatsiradusių vaikų nuotraukas, turėtume žinoti, nes tai yra labai svarbu. Gal tai valstybės nenoras atskleisti, kad yra problemų, kurių nepajėgiame išspręsti. Mes esame specializuotas centras ir negalime rasti informacijos, kiek Lietuvoje yra dingusių ir neatsiradusių vaikų”, – nusivylimo neslėpė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Priežastis – suaugusieji

Kauno apskrities policijos komisariato duomenimis, 2019 m. buvo atliekama 103 ikiteisminiai tyrimai dėl dingusių nepilnamečių. Visi jie atsirado. 2020 m. atlikta 142 tyrimai, visuose ieškoti nepilnamečiai taip pat atsirado. Šiais metais iki lapkričio 24 d. pradėti 69 tyrimai dėl dingusių nepilnamečių. Penki tyrimai tebevyksta, visuose kituose ieškoti asmenys taip pat rasti.

“Didžioji dalis minimų tyrimų – dėl nepilnamečių, išeinančių iš socializacijos centrų ir laiku negrįžtančių į įstaigą. Tokiais atvejais informuojami pareigūnai, pradedama paieškos byla ir asmens paieška, o šį suradus arba jam grįžus pačiam – tyrimas nutraukiamas. Tokias paieškas vykdo kiekvienas policijos komisariatas pagal teritoriją”, – trumpai paieškos eiga pasidalijo Kauno policijos atstovė Odeta Vaitkevičienė.

Statistikos departamento eilutė skelbia – dingę vaikai, tačiau juos labiau įprasta vadinti bėgliais, kartais net ir etatiniais. Ir tai turėtų kelti dar didesnį susirūpinimą.

“Apsiprasti su situacija, kad yra bėglių, pavojingas dalykas. Susidūrėme ne su viena situacija, kad vaikai bėga į tam tikras vietas. Jie sako, kad bėga pas draugus, bet yra butų, kuriuose tų vaikelių laukiama išskėstomis rankomis – tiek berniukų, tiek mergaičių. Apie tuos butus žino suaugę žmonės, ten gali būti žiūrima pornografija, vartojami narkotikai. Buvo atvejų, kai suaugę dėdės ten santykiaudavo su vaikais. Todėl man ir kelia nerimą tas apsipratimas, kai numojama ranka galvojant, kad sugrįš, suras”, – žinomomis istorijomis rėmėsi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K.Mišinienė.

Ji neabejoja, kad bėgančių, o vėliau skelbiamų dingusiais vaikų situacija sudėtinga. Nepilnamečiai neranda ramybės ir šilumos ten, iš kur jie bėga. Sulaikyti ar priversti sugrįžti, tie vaikai sako: aš vis tiek pabėgsiu, aš čia nebūsiu.

“Esmė ir yra ne tik surasti ir grąžinti, o aiškintis priežastis – kodėl vaikui netinka ta aplinka. Mes deklaruojame, kad vaikai mums svarbiausi, bet negirdime jų balso. Aš kategoriškai prašyčiau atsakingų institucijų daugiau kreipti dėmesį į vaikų nepasitenkinimą, nes tikrai yra priežasčių, kodėl jiems netinka viena ar kita aplinka, o ne užkabinus tokiam vaikui bėglio etiketę sakyti, kad vis tiek sugrįš”, – ragino K.Mišinienė.

Vaikai bėga ne tik iš šeimynų, kurios atsirado keičiant tėvų netekusių vaikų globą iš vaikų namų, kartais vadintų vaikų fabriku, į jaukesnes, mažesnes šeimynas su auklėtojais. Kartais būna išoriškai stabilių biologinių šeimų, bet jei vaikas bėga iš jų, tam irgi yra priežasčių.

“Kad ir kaip mes norėtume vaikus pavaizduoti nedėkingus, iš tų atvejų, kuriuos aš žinau, nesvarbu, ar tai būtų šeimyna, ar biologinė šeima, matome ankstyvą alkoholio, narkotikų vartojimą, – visa tai turi priežastis ir jos visada – suaugusiųjų pasaulyje, jų veiksmuose”, – taškus dėjo K.Mišinienė.

Mylėti vaikus

Lietuva lyg ir žengė žingsnį panaikindama didžiuosius vaikų namus. Dėl įvairių priežasčių be tėvų likę nepilnamečiai gyvena butuose – šeimynose, bet didžiąją dingusių vaikų statistikos dalį ir sudaro vaikai iš šeimynų ar socializacijos centrų.

“Taip, mes žengėme į priekį, netgi uždraudėme mušti vaikus. Koks didžiulis žingsnis į priekį – tai neįtikėtinas mūsų tautiečių mentaliteto virsmas. Prisiminkite, kaip sunku buvo uždrausti mušti vaikus ir koks didžiulis buvo pasipriešinimas. Bet tai tėra pirmas žingsnis”, – pastebėjo K.Mišinienė. 123fr.com nuotr.

Ji pabrėžia, kad esminės problemos liko neišspręstos. Šeimynų auklėtojos pavargusios, sako esančios vaikams ir mama, ir tėtis. Jaučiasi paliktos vienos su kylančiomis problemomis. Visai nesvarbu, kad tai auklėtojai dabar tenka ne 25, o penki vaikai, bet jei jie vyresnio amžiaus, kyla nemažai rūpesčių.

“Vaikai labai gerai supranta, kad jie gyvena ne šeimoje. Dėl to ir dūžta jų širdys. Vaikų globos institucijų pertvarka savivaldybėse vyko su tokia pasididžiavimo gaidele, todėl į bet kokią kritiką reaguojama labai jautriai. Daug pasigyrimo, kad štai mes pirmieji padarėme, tačiau to visai nereikia. Gal geriau pasakyti, kad mes pirmieji pamilome vaikus. Jeigu jau žaidžiame šeimą, turime tai daryti pagal visas taisykles”, – pastebėjo K.Mišinienė.

Vaikų dingimo, bėgimo atvejai iš esmės tik atskleidžia mūsų nepadarytus namų darbus, kai, taip atsitikus, karštligiškai puolame ieškoti, kas už ką atsakingas, kodėl nėra prevencijos ir pan. K.Mišinienė įsitikinusi, kad švietimo, socialinės globos sistema turi būti aktyvesnė, lankstesnė, siekiant užkirsti kelią vaikams dingti. Gal net ne užkirsti kelią, o sukurti aplinką, iš kurios vaikai nenorėtų bėgti.

Nutrūkęs ryšys

Lietuvos dingusių žmonių paramos centras teikia pagalbą ne tik tais atvejais, kai vaikas ar suaugęs žmogus dingo ir artimiesiems reikia kažko griebtis, kai neapleidžia kaltės jausmas, kad gal ne viską padarėme, ką galėjome padaryti. Skelbiamas pagalbos linijos telefono numeris 116 000, kuriuo galima susisiekti ne tik pasigedusiems savo artimo, bet ir tiems, kuriems kilo mintis ištrūkti iš netenkinančios aplinkos.

“Dažnai vaikai bėga nuo kažko, o ne pas kažką. Tokio jų poelgio priežastis gali būti problemos šeimoje, smurtas artimoje aplinkoje, vaikas jaučiasi nelaimingas, trūksta dėmesio, meilės, šilumos. Įtakos turi ir patyčios mokykloje. Yra labai daug faktorių, darančių įtaką vaikų sprendimui bėgti iš namų”, – sakė Lietuvos dingusių žmonių paramos centro socialinė darbuotoja A.Bernatonytė.

Tokio elgesio šifruotė gali būti ir labai paprasta – vaikas tiesiog norėtų kitokio požiūrio į jį. Specialistai neslėpė, kad labai sunku tiksliai įvardyti priežastis, esą nė vienas iki galo neatsiveria ir visko neišsako.

“Iš darbo praktikos žinome, kad vaikai įtraukiami į nusikalstamas veikas. Todėl ir raginame skubiai kreiptis pagalbos dėl dingusio vaiko, nes jam gresia pavojus būti įtrauktam į prekybos žmonėmis tinklus. Nepilnamečiai nusikalstamai veikai išnaudojami vien todėl, kad jie nebaudžiami pagal Baudžiamąjį kodeksą. Vaikai nusikalstamoms veikoms yra puiki priemonė. Dėl amžiaus jie yra ganėtinai dideliame pavojuje”, – tvirtina A.Bernatonytė.

Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Andželika Vežbavičiūtė patikino, kad tarnyba įsikiša kiekvienu atveju, kai vaikai bėga iš namų. “Esmė – ieškoti pagalbos. Mūsų tarnybos tikslas – inicijuoti pagalbą, išsiaiškinti, kodėl vaikas taip elgiasi”, – aiškino A.Vežbavičiūtė.

Vedėja tikino, kad per pastaruosius keletą metų nebuvo tokio atvejo, kad vaikas būtų dingęs ir neatsiradęs. Įstrigo istorija mergaitės, kuri ilgam pabėga iš globos įstaigos, tačiau ir ją ilgainiui randa policija. Tiesa, nerimas ir rizika, kad mergaitė nepakliūtų į išnaudotojų pinkles, yra didelė.

“Buvo vienas atvejis, kai turėjome įtarimų dėl galimo vaiko išnaudojimo, prekybos nepilnamete. Perdavėme informaciją policijai, tačiau tyrimas nepatvirtino įtarimų”, – minėjo A.Vežbavičiūtė.

Pagal bendruomeninių vaikų globos namų arba šeimynų tvarką, jei vaikas į namus negrįžta iki 22 val. – kreipiamasis į policiją. Tai laikoma labiau susitarimų nesilaikymo problema, kuri savaime perauga į paiešką. Anot Kauno miesto vaiko teisių apsaugos tarnybos vedėjos, ilgam dingstančių vaikų iš globos įstaigų elgesį dažniau lemia iš šeimų atsineštos patirtys ir jų nenoras būti kontroliuojamiems.

“Jei vaikai bėga iš biologinės šeimos, nebūtinai yra smurto apraiškų. Tai gali būti tiesiog ryšio su tėvais, dėmesio vaikui nebuvimas. Tačiau tokie atvejai Kaune reti”, – sakė vedėja.

Nesirodo pamokose

Dar vienas vaikų kontrolės mechanizmas yra mokykla. Šiame kontekste vaikas netraktuojamas kaip dingęs, o įvardijamas kaip nesimokantis. “Taip vaikas traktuojamas tada, kai jo nematyti mokinių registre, bet jo gyvenamoji vieta yra Kauno mieste”, – sąvokos apibrėžimą praplėtė Kauno savivaldybės švietimo skyriaus vedėja Ona Gucevičienė. Dingusių ir nerastų vaikų yra. Aš nežinau, kodėl taip sunku rasti duomenų apie juos, bet ir mes neprieiname prie šitos statistikos.

Pagal Švietimo įstatymą, vaikams iki šešiolikos metų privalomas ugdymas pagal pradinio ir pagrindinio ugdymo programas. Yra speciali sistema, kurioje aiškiai matyti, ar Kaune gyvenamąją vietą deklaravęs vaikas atėjo į mokyklą. Duomenys renkami ir filtruojami iki kiekvienų mokslo metų gruodžio 1 d.

1 447 vaikai jau yra sąraše, kurių nebuvimo mokyklose priežastis šiais mokslo metais turės išsiaiškinti Švietimo skyrius. Kreipiamasi į Socialinių paslaugų centrą, seniūnijas, į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tačiau apibendrinti rezultatai paaiškės tik vasarį, kai duomenys su atsakymais suplauks iš visų būtinų institucijų.

Šį darbą mokyklos ir Švietimo skyrius atlieka kasmet. Dažniausiai pasitaikanti priežastis, dėl kurios vaikas neatvyko mokytis į mokyklą, yra tėvų išvykimas gyventi į užsienį arba į kitą miestą. Policijai būna privalu patikrinti išvykimo deklaravimą ir pateikti Švietimo skyriui. Objektyvios priežastys, lemiančios mokyklos nelankymą, būna ir didelis neįgalumas.

Tiesa, pasitaiko, kad vaikas į mokyklą neateina dėl to, kad tėvai nežinojo apie Lietuvoje privalomą ugdymą. “Neretai romų tautybės tėvai nustemba, kad septynmetis turėtų lankyti mokyklą”, – pastebėjo vedėja.

Mokyklos privalo pateikti duomenis ir apie tuos vaikus, kurie praleidžia daugiau nei 50 pamokų. “Ypač aktyviai teko dirbti karantino laikotarpiu, perėjus į nuotolinį mokymą. Aprūpintas kompiuteriu, nupirktas interneto ryšys, o vaikas nesijungia prie pamokų. Tokiais atvejais Švietimo skyriaus darbuotojai jau kreipdavosi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, kad išsiaiškintų kas tokio dedasi vaiko namuose, kad jis neprisijungia prie pamokų”, – kontrolės mechanizmus minėjo O.Gucevičienė.

Kaune pabėgimo iš šeimų atvejai, kai tenka įsikišti mokyklai, anot vedėjos, itin reti. O tokių atvejų, kad vaikas dingtų kaip į vandenį, iki šiol nebuvo.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kai tik 2020 m. pradžioje Lietuvoje buvo paskelbtas visuotinis karantinas, buvo uždarytos ir mokyklos. Vaikai buvo priversti mokytis iš namų nuotoliniu būdu. Tačiau tėvams ir jų atžaloms praleidžiant daugiau laiko po vienu stogu, kai kur vaikams teko patirti siaubingą smurtą. Jo ilgą laiką negalėjo pastebėti nei artimiausi giminaičiai, nei suinteresuotos tarnybos. Vis dėlto, galimai išaiškintos mamos „monstrės“ byla Jurbarko teisme iki šiol yra vilkinama, nors ikiteisiminis tyrimas baigtas jau prieš metus.

Kraupiais nusikaltimais kaltinama motina vis dar nėra nuteista, mat jai vis iškyla kliūčių dalyvauti teismo procese. Įtariama, kad nusikalstama veika ji galėjo užsiimti net kelerius metus, tačiau įvestas karantinas tik dar labiau pablogino šeimos padėtį.

Jai pateikti kaltinimai dėl labai žiaurių išpuolių prieš savo vaikus: kad kankino ir sistemingai mušė ir kitaip smurtavo t. y. naudojo fizinį smurtą prieš savo mažamečius vaikus.

Įtariama, kad moteris ypač labai žiauriai kankino vieną savo vaiką – tyčia jį mušė ir žalojo buityje naudojamais įrankiais. Parklupdžiusi atžalą ant kelių, badė metaline virtuvine šakute į galvą, kojas, padus, sėdmenis, dūrė į vidinę žando pusę, kitomis priemonėmis žalojo vaikui išangę, sėdmenis, kandžiojo nagus, sudavė smūgius ir į nugaros sritį.

Taip pat įtariama, kad panašiai žalojo ir kitus vaikus: mušė juos į įvairias vietas, spaudė jiems kaklą, lenkė pirštus atgal, taip sukeldama skausmą.

Šiuo metu vaikai nuo motinos yra atskirti, tačiau dėl teismo proceso vilkinimo teisingumo taip ir nesulaukė.

Bylą nagrinėja Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai, tačiau vis atsiranda kokių nors kliūčių nevykdyti teisminio proceso. Su šia situacija gerai susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė. Jai kelia didžiulį nerimą, kaip šis teismas aplaidžiai žiūri į taip užvilkintą procesą.

„Ar tikrai bylos dėl nusikaltimų prieš vaikus yra skubiai nagrinėjamos, joms skiriamas ypatingas dėmesys? O gal viskas paliekama atsitiktinumų, nenumatytų įvykių, niekur neskubančio provincijos teisėjo malonei? Jau prieš metus baigtas ikiteisminis tyrimas dėl vaikų kankinimo, lygiai metus laiko proceso dalyviai renkasi į teismo salę – kad išgirstų, jog nagrinėjimas vėl atidedamas“, – sakė ji.

Pasak K. Mišinienės, teisiama savo vaikų kankintoja neva nežinojo, jog gali turėti gynėją, jo ilgai ieškojo, vėliau ir pati pradingo kaip į vandenį.

„Gerai suprantu, kad teisėjai nėra visagaliai, jie nėra atsakingi už absoliučiai visas bylos nagrinėjimo aplinkybes, tačiau šiandien Jurbarko teisme yra ypatinga byla, jai reikia didelio dėmesio, susikaupimo – juk kalbame apie labai rimtus kaltinimus šeimai, sadistiškai žalojusiai savo pačių vaikus, liečiamės ne tik prie jų kūnelių randų, bet ir prie vargu ar praeisiančių sielos žaizdų!“, – tikino ji.

Siaubingu elgesiu savo vaikų atžvilgiu kaltinama moteris savo kaltės nepripažįsta, todėl teisme atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą nėra galimybės.

Jai pareikšti kaltinimai dėl fizinio skausmo sukėlimo ir ar nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 str. 3 d.) ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo (BK 138 str. 2 d. 1 p., 3 p., 5 p. 6 p.).

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.