Author: admin

Noras nusimaudyti po dušu virto grupiniu išprievartavimu. Tokį košmarą teko patirti jaunai merginai viename Lietuvos miestelyje. Vis dėlto vietos prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą dėl šio skaudaus įvykio, motyvuodama tuo, kad nepakako surinktų įrodymų, o nukentėjusios parodymai esą buvo prieštaringi.

Nutikusi istorija Lietuvos provincijoje daug kam gali pasirodyti sunkiai suvokiama. Kaip matoma iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, nukentėjusiąja pasinaudojo ne tik jos brolio draugai, bet ir pats brolis. Vėliau jie visi atsakomybės kratėsi ir kaltais neprisipažino.

Pasiūlė ateiti nusimaudyti

Viskas nutiko vieną 2020 m. dieną, kai pas giminaitę gyvenanti nukentėjusioji buvo viena su mažamečiu broliu. Tą dieną pas ją užėjo tėvo namuose gyvenantys kiti du broliai ir pasiūlė seseriai ir mažamečiui broliui ateiti nusiprausti. Mergina pagalvojo, kad tai geras pasiūlymas, mat giminaitės namuose nebuvo vonios, o kitą dieną reikėjo ir mažametį brolį nuvesti į darželį.

Taigi, pasiėmusi švarius drabužius, su broliais patraukė tėvo namų link. Kai ten atėjo, jie buvo tušti, mergina nuprausė mažąjį broliuką ir nusimaudė pati. Jai dar besimaudant, vyresnis brolis pasikvietė kartu išgerti du draugus. Jiems atėjus, buvo pradėtas vartoti alkoholis ir nukentėjusiajai išėjus iš dušo buvo daromas spaudimas, kad su jaunuoliais santykiautų..

Kai pasibaigė alkoholis, jau duodama parodymus sakė mergina, mažesniuosius brolius vyresnis brolis išsivedė neva pasikalbėti į virtuvę ir joje užrakino. Tada jis su draugu suėmė seserį už rankų ir nutempė į kito kambario lovą ir ant jos paguldė. Taip pradėjo nukentėjusiąją įvairiais būdais prievartauti ir žaginti. Vienas iš jaunuolių netgi išsiėmė telefoną ir ėmė filmuoti.

Mergina sakė, kad viso įvykio metu prašė vaikinų nustoti tai daryti, tačiau jie jos neklausė. Taip pat buvo užrakinę duris ir neleido eiti namo, nors ji kelis kartus bandė tai padaryti. Tik jiems patenkinus lytinę aistrą brolis pasakė viską baigti ir leido seseriai su mažuoju broliu eiti namo. Grįžusi namo neišdrįso kam nors pasisakyti, mat bijojo ja pasinaudojusių vaikinų.

Gyrėsi savo poelgiu

Viskas išaiškėjo ne iš karto, tik šiek tiek vėliau merginos giminaitei iš kitos giminaitės išgirdus, jog nukentėjusiąją kažkas bandė prievartauti, bet ji neprisipažino kas. Tai sužinojusi moteris iš pradžių nukentėjusiosios nieko neklausinėjo. Bet vėliau bendra pažįstama pasakė, jog vienas iš vaikinų su nukentėjusiąja turėjo lytinių santykių. Giminaitė grįžusi namo pasikalbėjo su mergina, kuri pagaliau išdrįso papasakoti, kaip viskas buvo.

Taip pat giminaitė sužinojo, kad jaunuoliai miestelio gatvėse gyrėsi savo poelgiu, o nukentėjusios brolis prisipažino, jog specialiai pakvietė draugus, kai sesuo buvo pas jį.

Tačiau net ir po tokių kalbų ir prisipažinimų giminaitė nedrįso tarnyboms papasakoti, ką sužinojo. Tik po gero mėnesio socialinei darbuotojai pasakė apie prievartą. Socialinė darbuotoja prisiminė, kad nukentėjusioji nedrįso pati kalbėti apie patirtą prievartą, pritardavo giminaitės pasakojimui, kartais įsiterpdavo. Darbuotoja negalėjo daug klausinėti, nes prievartauta mergina galiausiai pradėjo verkti.

Viskam paaiškėjus, ikiteisminio tyrimo metu jaunuoliams buvo pranešta apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas. Jie buvo įtariami tuo, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją, panaudodami fizinį smurtą prieš ją, t. y. jėga nuvertus ant lovos, nurengus ir laikydami už rankų, taip atimdami galimybę priešintis, prieš jos valią santykiavo lytiškai ir tenkino savo lytinę aistrą oraliniu būdu, tai yra įtariami padarę nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 149 straipsnio 2 dalyje, 150 straipsnio 2 dalyje.

Juos apklausus, versijos apie to vakaro įvykius buvo skirtingos. Nukentėjusiosios brolis papasakojo, kad esą vienas iš sugėrovų jį vertė prašyti sesers, kad su jais visais santykiautų. Dar vienas jaunuolis apkaltino kitą brolį, o jie trys esą nieko nedarė. Tačiau remiantis nukentėjusios liudijimu, tas brolis buvo uždarytas virtuvėje. Trečiasis įvykiuose dalyvavęs vaikinas papasakojo, kad tik prižiūrėjo atsivestą mažiausiąjį brolį, kol kiti du jaunuoliai lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja. Vėliau ir filmavo, kad pats niekuo nebūtų apkaltintas.

Tačiau dviejų įtariamųjų parodymuose sutapo tai, kad jie girdėjo, jog nukentėjusioji nenorėjo su jais lytiškai santykiauti, sakė ne, bet jie primygtinai įkalbinėjo. Jų teigimu, mergina sutiko tai daryti tik mažiausiajam broliui nematant.

Pateikė skaudesnę versiją

Vis dėlto virtuvėje uždarytas vienas iš brolių nupasakojo daug skaudesnę įvykių versiją. Jis prisiminė, kad su vyresniuoju broliu pakvietę seserį ateiti pas juos nusimaudyti. Pasak jo, ji sutiko. Į butą paskui prisistatė ir minėti du draugai, kuriuos pakvietė vyresnis brolis. Jie gėrė alkoholį, o pamatę iš dušo išėjusią seserį, neišleido jos namo. Jis teigė, kad trys įtariami jaunuoliai užrakino duris ir paėmė raktus. Taip pat pradėjo nukentėjusiąją įtikinėti su jais turėti lytinių santykių.

Vienas iš jaunuolių esą netgi siūlė pinigų. Sesuo nesutiko, bet jos ir toliau neišleido, o vienas iš draugų pradėjo nurenginėti. Jis taip pat sakė, kad jaunuoliai laikė sesei rankas, jam pačiam neleido išeiti iš virtuvės. Taip pat patvirtino, kad du įtariamieji buvo išėję kažkur pusvalandžiui, mat juos matė pro virtuvės langą. Tuo metu girdėjo, kaip sesė verkė likusi su kitu vaikinu.

Tačiau prokuratūrai visus apklausus įrodymų nepakako. Ji rėmėsi Valstybinės Teismo medicinos tarnybos (VTMT) vietos skyriaus specialisto išvada, kad ant nukentėjusios kūno išorinių sužalojimo žymių nenustatyta. Specialistas paaiškino, kad apžiūros metu nustatyta mergystės plėvės anatominė struktūra leidžia atlikti lytinius santykius nepažeidžiant plėvės vientisumo.

Prokuratūra tikino, kad apklaustos liudytojos apie išprievartavimą sužinojo tik praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo galimo įvykio. Taip pat esą byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji po patirtos prievartos būtų kam nors pasisakiusi. Daiktų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus vieno iš pateiktame mobilaus ryšio telefone esantį vaizdo įrašą, matyti, kad jis nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, jog ji visą laiką gulėjo ant nugaros ir kad jos rankas laikė įtariamieji.

Advokatė: byla nutraukta nepagrįstai

Kaltinimai įtariamiesiems buvo panaikinti, tačiau nukentėjusios advokatė ginčija tokį prokuratūros sprendimą. Jos teigimu, prievartinį santykiavimą nenuginčijamai įrodo virtuvėje uždaryto brolio parodymai, kuris nurodė, kad įtariamieji sesers neišleido namo ir buvo užrakintos durys, paimti raktai. Taip pat, kad nukentėjusioji nesutiko ir sakė, „kad tada eina namo, bet jos neišleido“.

Trečia, kad kai nukentėjusioji norėjo eiti namo ir jos neišleido, vienas iš jaunuolių pradėjo ją nurenginėti. Taip pat jaunesnis brolis prisiminė, kad jai laikė rankas ir kad vyresnis brolis vėliau gyrėsi sesers išprievartavimu, o įvykio metu girdėjo ją verkiant. Advokatė akcentavo ir tai, kad aplinkybė, jog nukentėjusiosios mergystės plėvės anatominė struktūra, leidžianti atlikti lytinius santykius jos nepažeidžiant, nepaneigia fakto, jog prievartiniai lytiniai santykiai buvo atlikti.

Jos teigimu, neatsižvelgta, kad įtariamųjų parodymai turi būti irgi vertinti itin kritiškai. Be to, iš jų pačių, nors ir prieštaringų, gynybine prasme teikiamų parodymų, matyti, kad prievartiniai santykiai su nukentėjusiąja buvo atlikti.

„Vienas iš prievartos dalyvių, nukentėjusios brolis, pats papasakojo, jog jo sugėrovas „įkalbinėjo“ seserį, kad su juo mylėtųsi, o ji iš pradžių nesutiko, po to, neva, savo nuomonę pakeitė. Taigi brolis patvirtina kito įtariamojo kryptingą siekį ir norą tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja. Šiuos parodymus patvirtina ir papildo jau minėti mažesniojo brolio parodymai, kurie, be kita ko, įrodo ir prievartinių santykių atlikimo faktą, – teigė advokatė. – Įtariamo brolio žodžiais, visi atlikti veiksmai nukentėjusios atžvilgiu buvo neva atlikti jai sutikus, tačiau nebuvo vertinta tai, kad toks „sutikimas“ buvo priverstinis dėl užrakintų durų, neleidimo išeiti, baimės, jog kambaryje liko su trimis girtais vaikinais ir dar kartą akcentavo, kad virtuvėje užrakinti mažesni nukentėjusiosios broliai girdėjo ją verkiant.“

Be to, tęsė advokatė, nebuvo įvertinta, kad nusikaltimas buvo filmuojamas, kas patvirtina, jog vienas iš jaunuolių puikiai suvokė situaciją ir „pasirūpino“ savo „saugumu“. Taip pat iš gan trumpo vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusioji tai darė ne iš savo valios, o paminėta, kad „bandė tarti ar vemti“, „jos stūmimo metu“, „suduodamas spaudžia merginos dešinį petį“.

Pasak advokatės, kaltinant nukentėjusiąja parodymų prieštaringumu, neatsižvelgta, jog seksualinių nusikaltimo aukos išgyvena labai didelį susijaudinimą, stresą ir dėl patiriamo šoko, socialinės brandos šių nusikaltimų auka gali ne iš karto prisiminti ar tiksliai sudėlioti visas įvykio detales ir vėliau gali atsirasti nedidelių prieštaravimų tarp jos pirminių ir vėlesnių parodymų, bet tokie didelio streso sąlygoti netikslumai nėra pagrindas netikėti nuo seksualinio smurto nukentėjusiojo asmens parodymais.

„Aukščiau nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi visų būtinų veiksmų tyrimui atlikti ir nusikalstamoms veikoms atskleisti“, – nurodė ji.

Jos teigimu, dėl šių priežasčių prokurorės priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą yra nepagrįstas ir pažeidžiantis Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) normas.

Nesupranta teisėsaugos veiksmų

Su šios bylos eiga gerai susipažinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė taip komentavo nutikusius įvykius.

„Mus, teikiančias pagalbą šiai grupinio išprievartavimo aukai, turinčiai specialiųjų poreikių, ypatingai piktina prokuratūros sprendimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, konstatuojant, jog auka neišreiškė jokio skundo, kad sutiko tenkinti girtų jaunuolių geismus.

Daugybė lėšų, pastangų skirta teisėsaugos mokymams apie pažeidžiamus nukentėjusius, traumos pasekmes, kai po patirtos seksualinės prievartos jaunutės aukos neprabyla Baudžiamojo kodekso formuluotėmis ir neatneša įrodymų ant lėkštutės – viskas tarsi veltui, dingę be pėdsakų, prokurorė „šaltu veidu“ konstatuoja, jog auka po prievartavimo scenų „tylėjo“.

Pasak jos, šis atvejis atskleidžia ir konkrečios šeimos tragediją, kai brolis organizuoja ir pats dalyvauja sesers grupiniame prievartavime, yra įtarimų, jog ne pirmą kartą.

„Daugiavaikė šeima nedidelio miestelio akyse iš lėto degradavo ne vienerius metus, tikriausiai tai prasidėjo, kai į iki tol stabiliai, draugiškai gyvenusią mažą bendruomenę atėjo motinos sugyventinis.

Nuolatiniai išgėrinėjimai, barniai sunaikino ryšius tarp vaikų ir suaugusiųjų, kai kurie vaikai tiesiog nustojo lankyti mokyklą, metėsi į gatvės gyvenimą. Miestelyje besiformuojanti jaunuolių gauja pradėjo diktuoti sąlygas, norėdamas jai įtikti, tikėtina, aukos brolis ir „pasiūlė“ savo seserį.“

Jos teigimu, todėl šiuo atveju ikiteisminio tyrimo nutraukimas turės didelę įtaką tolimesniam tokios prievartautojų grupės „augimui“, mat jau jie dabar viešai giriasi „patvarkę“ auką, filmavę jos prievartavimą.

„O ką socialinės tarnybos, kurios nuolatos lankė minimą šeimą, kūrė pagalbos planus, rašė ataskaitas? Ar čia nėra dar viena mūsų drama, kai darbuotojai dirba išsijuosę, tačiau rezultatų nėra jokių, įtakos šeimos degradavimui – jokios, o jaunieji prievartautojai viešai užkabinėja ir apstumdo pačią socialinę darbuotoją? Nenorime kritikuoti sunkiai dirbančių kolegų, tačiau kokia prasmė lankytis šeimose ir neturėti galios daryti ten pokytį?“, – retoriškai klausė K. Mišininienė.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/sesuo-neitare-koki-plana-jos-atzvilgiu-surezge-brolis-kvietimas-ateiti-nusiprausti-virto-grupine-prievarta.d?id=87769103#

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Prekyba žmonėmis, žmonių išnaudojimas – pasaulio problema, kuri nemažėja. Prieš keliolika metų nuo prekeivių žmonėmis nukentėjo ir Dovilė (vardas pakeistas). Jos atvira istorija nuskambėjo LRT RADIJO laidoje „10–12“. Sužavėta sąlygų Dovilė išvyko į Ispaniją dirbti padavėja. Prieš kertant Lietuvos sieną sulauktas mamos skambutis, nors neįtikino, buvo įspėjantis: „Ji pradėjo rėkti: tave veža parduoti.“

Savo istoriją moteris papasakojo Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto analitinės žurnalistikos studentei Redai Petrikaitei, dalyvaujančiai tarptautiniame konkurse prekybos žmonėmis tema THALIA.

Tai – stipri, jautri, atvira istorija apie sudėtingus, kartais – žiaurius dalykus, tačiau ji gali padėti geriau atpažinti ženklus, kada žmogui gresia būti parduotam ir kodėl patekus į šį nelegalų pelningą verslą sudėtinga ir psichologiškai, ir kitomis prasmėmis iš jo ištrūkti.

Dovilės istorija nutiko prieš keliolika metų, galbūt dėl to ji šiandien ir gali taip drąsiai apie tai kalbėti, pasakojimą pradeda analitinės žurnalistikos studentė R. Petrikaitė. Moteris pateko į prekybos žmonėmis pinkles ir sutiko papasakoti apie skaudžią savo patirtį tam, kad padėtų kitiems atpažinti pavojaus signalus ir suprasti, kokius sudėtingus dalykus tenka išgyventi atsidūrus tokioje situacijoje, kaip tie išgyvenimai gali pakreipti žmogaus likimą.

Dažnai panašias istorijas lydi kritiški komentarai: „pati norėjo“, „galėjo pabėgti“. Visgi tokių problemų priežastys slypi kur kas giliau. Dovilės pasakojimas sukrečia, bet kartu patvirtina, kad prekybos žmonėmis aukomis dažniausiai tampa socialiai labiausiai pažeidžiami, dažnai – vieniši arba gyvenime aklavietę priėję žmonės. Patekus į prekybos žmonėmis tinklus vilties suteikia tik jausmas, kad nesi vienas. Dovilės patirtis rodo, kaip svarbu parduotam žmogui išdrįsti ieškoti pagalbos.

„Buvau gal 18 metų, gyvenau su mama, labai su ja nesutarėme. Mamai buvo depresija, ji neturėjo darbo. Aš profesinėje mokykloje gaudavau vadinamąją stipendiją – kelis eurus. Mama sėdi namie, nedirba, nieko nedaro, guli. Vieną kartą užkniso – negrįžau į namus ir draugai neleido, nes tuo metu buvau su draugais. Bijojau, kad man blogai baigsis, tai išvažiavau pagyventi pas buvusią klasiokę. Tuo metu buvo gyvas senelis, padėdavo finansiškai, duodavo pinigėlių už išlaikymą.

Išgyvenau gal metus, paskui jie turėjo kraustytis, daryti remontą – išsikrausčiau pas kitą klasiokę. Ten pagyvenau kažkiek laiko ir galiausiai… Negali taip lakstyti. Susiradau darbą, jau buvau baigusi profesinę, turėjau siuvėjos specialybę. Teko ieškotis, kur gyventi, nuomotis tą vieną kambarį. Atlyginimas mažas, dar buvo momentas, kad papuoliau kontrolei. „Žalia“ mergaitė, tiek tegauni, o dar reikia už nuomą mokėti. Nervinausi, dejavau draugams, kad negaliu išgyventi“, – sunkų laikotarpį pamena ji.

Tada draugai Dovilei pasiūlė padirbėti padavėja Ispanijoje. Į darbo pokalbį ėjo ir dar viena mergina. Pasiūlymas pasirodė geras, nei viena nieko neįtarė. Sako, pasakojo taip, tarsi viskas bus labai šaunu: nuveš į vietą, o tai net nieko nekainuos. Pašnekovę kalbinusi R. Petrikaitė teigia klaususi, ar darbą pasiūliusi draugė žinojo, kur jie siunčia. Dovilė sako: „Mes įtariame, kad žinojo.“

Į Ispaniją merginos vyko automobiliu. Nei Dovilė, nei kita mergina dar nesuprato, kad yra parduotos ir vyksta dirbti visai ne padavėjomis. Tiesa, Dovilė pamena, kad kirtus Lietuvos sieną ją apėmė nerimas. Prieš dingstant telefono ryšiui ji dar sulaukė mamos skambučio.

„Ji pradėjo ant manęs rėkti: ką tu dirbi, tave veža parduoti. Aš netikėjau. Netikėjau, kol nenuvažiavome į Ispaniją, Alikantės Alkojaus miestą. Buvome sutrikusios, nesusigaudėme, kas čia vyksta. Namas, vaikšto merginos, jų nemažai. Namo šeimininkė buvo lietuvė. Ji buvo pagyvenusi, mus vežė jos draugas. Po kurio laiko mūsų paprašė dokumentų. Neatsimenu, ar telefonus paėmė, ar ne. Ta draugė paslėpė telefoną, vis tiek SIM kortelė neveikė“, – sako ji.

Dovilė tuo metu ėmė jaudintis. Ji taip pat prisiminė, kad važiuojant į Ispaniją automobiliu su šeimininkės draugu šis kalbėjo apie merginų prekybą ir užsiminė, kad „kitur – dar baisiau“.

„Atvažiavusios dvi lietuvytės pakėlėme triukšmą: kas čia yra, mes čia neliksime, nedirbsime, mes ne prostitutės, važiavome visai kitur. Mums paaiškino: arba liekate čia, arba galime liepti jam parvežti jus atgal į Lietuvą, bet pinigų už mus jis negaus.

Mes su drauge susižvalgėme, davė laiko pagalvoti. Abi vaikščiodamos lauke šnekėjomės, galvojome, ką darome: ar liekame, ar važiuojame atgal. Bet ir mintyse sukosi, ir šnekėjome: neduok Dieve, nuveš, kur baisiau. Jam neapsimoka tiek kelio vežti pirmyn ir atgal. Buvo labai didelė abejonė, ar grįšime į tą Lietuvą sveikos ir gyvos“, – pažymi ji.

Merginoms buvo paaiškinta, kad jos dirbs ne padavėjomis, o turės seksualiai tenkinti vyrus ir taip padengti vadinamąją savo skolą, t. y. tuos pinigus, kuriais už jas buvo sumokėta. Išgąsdintos, likusios be dokumentų, neturėdamos pinigų, nemokėdamos kalbos jos vis dėlto nusprendė pasilikti. Dovilė prisimena, kad buvo parduota už 2000 eurų, kartu važiavusi mergina – už mažesnę sumą.

Draugės tikėjosi, kad atidirbusios už jas sumokėtas sumas bus paleistos ir, svarbiausia, galės sveikos ir gyvos grįžti namo.

„Nelabai geranoriškai žiūriu į merginas, kurios tai atlieka savo noru. Man tai keldavo šleikštulį. Mintyse buvo: į kokį „š“, atsiprašant, papuoliau, nenoriu čia būti, noriu važiuoti namo, kur čia mus atvežė…“ – pamena pašnekovė.

Merginos gyveno name, kurio adresas buvo kruopščiai slepiamas. Namas buvo toliau nuo tos vietos, kur jos dirbdavo.

„Buvo intymūs santykiai. Klientas susimoka pagal tai, kokio nori kambario, pigesnio ar brangesnio. Galėdavai sėdėti prie baro, iš kliento prašyti gėrimo. Jeigu susitari su padavėju, kad tau nepiltų alkoholio, jis paslapčia nepildavo, o klientas mokėdavo visą kainą kaip už kokteilio su alkoholiu. [Alkoholio nepildavo], kad ir pats greitai neapsineštum, o tam tikra suma padengdavo skolą“, – ano gyvenimo peripetijas atskleidžia Dovilė.

Pakėlus vajų ėmė grasinti

Ji pasakoja, kad name gyveno įvairių tautybių moterys. Kai kurios turėdavo daugiau teisių ir laisvių nei kitos. Tas, kurios dirbo seniai, buvo patikimos, kad neišduos sąvadautojų, nuveždavo į miestą apsipirkti, o dar neįgijusias pasitikėjimo laikydavo visiškai uždarytas.

Greitai ir intymus gyvenimas nebebuvo vien jos pačios reikalas. Dovilės lytiniai santykiai buvo aptarinėjami kitų moterų, tapo pagrindiniu kontrolės ir manipuliacijos įrankiu sąvadautojams. Dovilė sako, kad buvo griežtai kontroliuojama, kartą sulaukė ir rimtų grasinimų.

Sykį ją vieną pačią išsivežė šeimininkas, Dovilė jau buvo pramokusi ispanų kalbą, tad suprato, ką aiškino Pedras: jei kels vajų, į tėvynę gali ir visai nebegrįžti, jos apskritai niekas neras, mat jo draugai buvo ir policininkai, jie irgi atvažiuodavo į merginų darbo vietą.

Atsidūrus tokioje padėtyje ilgainiui susiformuoja iškreiptas požiūris, kad kažkas kitas gali daryti įtaką sprendimams, susijusiems su moters lytiniu gyvenimu. Dovilei būdavo leidžiama kartą per savaitę paskambinti namiškiams, tačiau prasitarti, kur pateko, bijojo, įtarė, kad jos pokalbių gali būti klausomasi. „Niekam nesakiau, kur papuoliau, atseit man viskas gerai, dirbu ta padavėja, ko ir išvažiavau“, – kalba Dovilė.

Ji ramiai dirbo ir tikėjosi, kad kuo greičiau atidirbs, kas už ją sumokėta, ir bus paleista. Tačiau klube, kuriame dirbo, moteris susipažino su vienu vyru, Pakistano piliečiu, – jos būsimo vaiko tėvu. Sužinojęs apie Dovilės situaciją būtent jis padėjo jai iš ten išvažiuoti. Pardavinėti savo kūną Dovilė buvo priversta apie pusmetį, o pinigų už tai beveik negavo.

„Pedras bandė mane atkalbėti, kad pakistanietis mane parduos kitiems, kad turėsiu tenkinti visus pakistaniečius… Bet ar man jau neberūpėjo, ar atsibodo to namo visokiausios problemos, nusispjoviau ir su juo išvažiavau. Išvažiuojant Pedras man atidavė likusią sumą. Iš ten išvažiavau su 200 eurų. Pinigai eidavo šeimininkui“, – pasakoja Dovilė.

Ištrūkusi iš sąvadautojų rankų ji vis dėlto liko Ispanijoje, tame pačiame mieste su vyru, kuris jai padėjo užbaigti šį gyvenimo etapą. Ji sako neturėjusi pinigų kelionei į Lietuvą, neapleido ir baimė. Dovilė manė radusi prieglobstį – su vyru Ispanijoje praleido 3 metus, tačiau problemos nesibaigė. Jai dar teko patirti skaudžių išgyvenimų.

„Buvo labai pavydus, bet kai pastojau pirmą kartą, nelabai norėjo. Aš irgi buvau šoke: su musulmonu turėti vaiką… Bet labiausiai nenorėjo jis. Nuėjome pas ginekologą, dar buvo galima panaikinti tą nėštumą, bet kol priėjome eilę, nėštumas jau buvo 3 mėnesių. Tad buvo visas abortas. Jis bandė mane paguosti, o skausmai – didžiausi, nieko nenorėjau.

Bet po mėnesio – vėl nėščia. Tada jau viskam nusileidau: bus musulmonė, lankys musulmonų mokyklą… Įkalbinėjo ir mane keisti religiją. Nežinau, koks dzingt šovė į galvą, bet prieš pat gimdymą paskambinau mamai: aš noriu namo, nenoriu čia vaiko gimdyti“, – pamena moteris.

Tokioje vėlyvoje nėštumo stadijoje keliauti buvo nesaugu, be to, vyras apskritai nesutiko su tuo, kad ji grįžtų namo. Bet tada Dovilė jau slapčia bendravo su artimaisiais Lietuvoje. Ji pasakė vyrui, kad tikrai nedraus bendrauti su vaiku, tačiau šis pasakė: keliauti galėsi, kai mergaitė paaugs. O vėliau, kai Dovilė dar sykį išreiškė norą grįžti į gimtinę, vyras pagrasino: jei pagrobs jo dukrą, susiras ją, jos artimuosius ir nužudys.

Dovilė toliau kontaktavo su mama, tikino, kad nori grįžti, o mama sakė dukrai: kad kreiptųsi į ambasadą, turi žinoti visą tiesą, ar ji nebuvo parduota. Gėdydamasi galiausiai Dovilė papasakojo mamai visą tiesą.

Mama kreipėsi į ambasadą, prašė pagalbos, kad padėtų Dovilei grįžti į Lietuvą su vaiku. Po truputį viskas buvo sutarta, dokumentai sutvarkyti, ji jau žinojo, iki kada turi išvykti, kad spėtų kirsti Ispanijos sieną.

Kodėl buvo svarbu kirsti Ispanijos sieną iki susizgrimbant vaiko tėvui? Prieš tai sykį vyras buvo kreipęsis į policiją, kai Dovilė, nebenorėdama gyventi su dukros tėvu, išvyko į moterų centrą. Tada vyras policijai pareiškė, kad Dovilė pagrobė jo dukrą, dėl to buvo tikimybė, kad jam jos pasigedus ir pranešus policijai ši jos ims ieškoti. Dėl šios minties atsisakyta ir skristi lėktuvu. Dovilė, ilgai slapčia planavusi pabėgimą, palengvėjimą pajuto tik kirtusi Lietuvos sieną.

Po šių įvykių praėjus keliolikai metų Dovilė svarsto, kad bėgti į klube sutikto vyro glėbį ją pastūmėjo baimė, patirtas psichologinis smurtas, emocinis ir finansinis pažeidžiamumas, gėda prisipažinti artimiesiems. Ji matė jį kaip gelbėjimosi ratą, kuris padės ištrūkti iš klubo.

Su prislėgusiomis emocijomis moteriai galiausiai padėjo susitvarkyti tik psichologai, tačiau vėliau ji persikvalifikavo, susirado darbą, grįžo į normalų gyvenimą. Vienintelis jos pasiūlymas visiems – įsiklausyti į tai, ką sako artimieji. „Gal vis dėlto pamokys, gal apsimoka [paklausyti], o ne sakyti: mama, tu nusišneki“, – pažymi gerai pasibaigusios istorijos herojė.

Daug moterų nesugrįžo

Dovilės pasakojimas sukrečia, bet, anot specialistų, tai nėra unikalus atvejis. Deja, panašių istorijų Lietuvoje – daugybė. Vidaus reikalų ministerijos Viešojo saugumo politikos grupės vyresnioji patarėja Sonata Mickutė pažymi, kad tokias istorijas labai svarbu išgirsti, nes tai padeda kovoje su prekyba žmonėmis, žinoti, kaip organizuoti prevenciją.

„Tai taip pat padeda tiems, kurie yra nukentėję, tie, kas išgirsta tokias istorijas, kartais atpažįsta save. Su nukentėjusiais nuo prekybos žmonėmis situacija yra tokia, kad nedažnai žmonės atpažįsta, kad jie yra nukentėję. Dėl to net nevyksta ikiteisminiai tyrimai, neatskleidžiami šie nusikaltimai“, – kalba pašnekovė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė daugybę metų dirba su nukentėjusiaisiais.

„Prisiminiau tuos laikus, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Atėjo labai daug gero, bet ir daug blogų dalykų. Prekeiviai žmonėmis tikrai vežė dideliais būriais mūsų moteris į visos Europos viešnamius, statė gatvėse… Ne paslaptis, Ispanija buvo labai patraukli vieta pardavinėti mūsų moteris. Ši istorija grąžina į tuos laikus. Gal atrodo keistai, bet man buvo savotiškai džiugu jos klausyti, nes ji turėjo tarsi gerą pabaigą. Labai daug istorijų baigėsi blogai, daug moterų iš ten negrįžo“, – tvirtina specialistė.

Pasak K. Mišinienės, nors verbuotojai, sąvadautojai, prekeiviai žmonėmis keičiasi, esmė lieka ta pati – siekis įvilioti aukas į išnaudotojiškus tinklus, išspausti iš žmogaus viską, ką galima. Galiausiai žmogus lieka užribyje, ar sugrįžta į tėvynę, ar ne.

„Norėčiau pasakyti kitą nuomonę: tikrai nemanau, kad aukos nesupranta, jog yra nukentėjusios, ir dėl to mažai pradėta ikiteisminių tyrimų. Kaip tik praktikoje matau – žmonės nėra kvaili, [nėra taip, kad] su jais išdarinėja tokius baisius dalykus, o jie galvoja, kad nenukentėjo. Yra kitų svertų: nepasitikėjimas, baimė, nusivylimas. Neretai šitie žmonės jau anksčiau buvo negavę mūsų pagalbos.

Tikrai didelis uždavinys – prakalbinti aukas, kartu atsakingas tarnybas mokyti atpažinti. Nukentėjusysis tikrai negali prisiimti visos atsakomybės, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas. Mes, šalia jo esantys žmonės, turime tai atpažinti“, – mintimis dalijasi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Praėjusiais metasi buvo atliekami 27 ikiteisminiai tyrimai dėl vidaus ir tarptautinės prekybos žmonėmis. Tai – mažėjantis skaičius, palyginti su ankstesniais metais, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad mažėja nusikaltimų.

„Situacija su prekyba žmonėmis yra sudėtinga ir kompleksinė. Mūsų ikiteisminių tyrimų institucijos, atlikusios nacionalinio sunkaus ir organizuoto nusikalstamumo grėsmių vertinimą, išskyrė galimas priežastis, kodėl mažėja pradėtų ikiteisminių tyrimų. Viena iš svarbių priežasčių – vyrauja nukentėjusiojo artimųjų ar nevyriausybinių organizacijų pranešimai apie nukentėjusius asmenis, patys nukentėjusieji nesikreipia.

Vis dar galime išskirti, kad yra silpnas visuomenės informavimas, kur kreiptis, kaip atpažinti išnaudojimą. Tarp rimtesnių priežasčių yra ir tai, kad keičiasi prekybos žmonėmis formos: auga elektroninė prekyba, verbavimo veiksmai būtent elektroninėje erdvėje, ką sudėtinga susekti, sunkiau nustatyti. Auga ir prekeivių savisaugos sugebėjimai. Paskutinė priežastis – didėja nusikalstamumo latentiškumas, nusikaltimus sunkiau identifikuoti“, – pasakoja S. Mickutė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Panevėžio respublikinės ligoninės Krizių intervencijos centro bei Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro Panevėžio skyriaus psichologė psichoterapeutė Gražina Devainienė yra pastačiusi ant kojų ne vieną į prostitucijos tinklą įtrauktą moterį. Su specialiste kalbamės apie tai, kokios moterys patenka į prekeivių žmonėmis akiratį ir kokias žaizdas joms palieka šios trauminės patirtys.

– Ar galėtumėte apibūdinti moters portretą, kuris patraukia prekeivių žmonėmis dėmesį?

– Paprastai tai moteris, turinti menką socioekonominį statusą – nedirbanti, gyvenanti iš pašalpų, be šeimos, vidurinio išsilavinimo, turinti ribotus interesus. Tai moteris, kuri savo tėvų šeimoje neturėjo pilnavertės emocinės atramos, palaikymo, todėl jos jausminis pasaulis tam tikru raidos etapu nesusiformavo pilnavertiškai ir ji tarsi užstrigo tame etape, lyg neatlikus namų darbų.

Pavyzdžiui, nebuvo patenkintas vienas svarbiausių vaiko bazinių poreikių – prisirišimo poreikis. Įtakos galėjo turėti ir labai kontroliuojantys arba globojantys tėvai, kurie savo elgesiu ištransliuoja, kad dukra nesugeba savimi pasirūpinti pati, kad jai reikalinga jų pagalba, tokiu būdu ją „nudrąsindami“ kurti pasitikėjimo savimi krepšelį. Taip yra įrašoma dukrai į sąmonę, kad ji pati mažai ką sugebės, viena pasaulyje tiesiog pražus.

Suaugusi tokia moteris jaučiasi nepasitikinti savimi, nesaugi, todėl ieško vadinamojo „stogo“, po kuriuo galėtų pasislėpti nuo gyvenimo negandų. Jai sukeltos viltys ir lūkesčiai apie „princą ant balto žirgo“ ir mergina gyvena pasakos iliuzijoje, neįvertindama tikrosios santykių realybės.

Tuo tarpu žmonės, verbuojantys tokias moteris, išoriškai yra labai spalvingos, ekspresyvios, patrauklios asmenybės, spinduliuojančios pasitikėjimą savimi, galią, vyro, kuriam sekasi, įvaizdį, kurio taip ieško ši nesaugi ir trapi moteris. Ta neįsisąmoninta dalis apie save verčia moterį iš aplinkos išskirti būtent tokius vyrus viliantis, kad jie garantuos jai saugumą ir lengvą gyvenimą: aš už jo būsiu pasislėpusi, jis mane saugos.

Taigi susideda tokia dėlionė – jeigu moteriai būdingas nesaugus prisirišimas dėl tėvų, aplinkinių ir apskritai dėl gyvenimo situacijų įtakos, ji bus labiau linkusi išfiltruoti iš aplinkos tam tikrą vyrų tipą. Kitokių vyrų net nemato, jie gali būti jos suinterpretuoti kaip nepajėgūs, nepatrauklūs, perdėm pasyvūs, nuobodūs, neįdomūs. Ir kaip tik dėl tokio siauro bei naivoko požiūrio tokio tipo moterimi labai lengva manipuliuoti ir pakreipti savo naudai.

Kalbant metaforiškai, žmogaus psichologiją galima palyginti su namu. Pamatas yra biologija – ką mes atsinešame iš tėvų, tai tam tikros įgimtos mūsų savybės. Namo plytos – tai įvairios patirtys, įgūdžiai, gebėjimai, kuriuos įgyjame augdami, būdami tam tikroje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje. Architekto ir statybininko vaidmenį atlieka tėvai – kokias medžiagas turėjo, kiek išmanė statybų meną, taip ir pastatė namą.

O patirtys būna labai įvairios ir netikėtos. Jeigu, tarkime, tėtis seksualiai priekabiavo prie dukros, pririšdamas ją prie savęs emociškai, mergaitė suprato, kad kūniškasis aspektas vyrams yra svarbiausias. Todėl ir suaugusi ji rizikuos vadovautis vidine nuostata, kad svarbiausia moters dalis yra jos kūnas ir seksualumas. Ji gali būti klaidingai įsitikinusi, kad vyro dėmesį patraukia ir apskritai tarpasmeninių santykių klijai yra kūnas ir seksualizuotas elgesys. Toks paviršutiniškas požiūris į moters ir vyro santykius gali būti užakcentuotas ir įvairių kitokių patirčių.

– Ar toks elgesys susiję su meilės paieškomis?

– Tikrai taip. Kone visi žmonės gyvenimo vertybe laiko meilės paieškas ir siekį mylėti kitą. Bet meilės jausmas per visą gyvenimą labai keičiasi savo intensyvumu, forma, gyliu, harmonija, išraiškų įvairove. Tai labai daugialypis, dinamiškas, daugiau ar mažiau brandus jausmas.

Kai kalbame apie jį šiame probleminiame kontekste, didelį vaidmenį suvaidina evoliuciškai primityvesnės žmogaus dalys – fiziologija, populiariai vadinama „chemija“, arba dar tiksliau – žmogaus impulsai: vyrą renkuosi daugiau iš emocinio mąstymo, nei iš racionalaus, tai yra iš ankstyvojoje vaikystėje išgyventų savo patirčių ir suformuotų toje terpėje įsitikinimų, kurie į šias patirtis nuveda automatiškai, jei mes prieš šį pasirinkimą nepadarome išminties pauzės. Tai nesąmoningi pasirinkimai.

O jeigu kalbėtume apie meilę apskritai, yra graži trimatė meilės teorija, kuri sako, kad brandžiai meilei reikia trijų komponentų: aistros, intymumo ir prisirišimo. Aistra susijusi su žmogaus fiziologija, intymumas – kai mes atviraujame ir dalijamės slaptomis gyvenimo detalėmis, prisirišimas – tai kaip įsipareigojimas, reikalingas tam, kad santykis būtų ilgalaikis. Jei nėra nė vieno iš komponentų, nėra ir meilės. Jei yra vien tik prisirišimas tai yra tuščia meilė, jei tik aistra – akla meilė, tik intymumas – komponentas būseną apriboja tik iki patikimo.

Ir jei toliau matematiškai įsigilintume į komponentų šokį, skambėtų taip: jei yra aistra ir intymumas, tai romantinė meilė, jei yra intymumas ir prisirišimas – meilė draugui be aistros, jei yra aistra ir prisirišimas – beprasmiška meilė. Taigi, mūsų sėkmė tarpasmeniniuose santykiuose daug priklauso nuo mūsų pačių įsisąmonintų jausmų pynės.

– Kaip moterys įviliojamos į šį tinklą? Kaltas vien naivumas ar reikia kažko daugiau?

– Lengviausia, žinoma, įvilioti tas merginas, kurios turi emocinių ir psichikos sutrikimų, neturi asmenybinių resursų adekvačiai įvertinti realybės. Viskas padaroma taip, kad jos pačios sutinka užsiimti prostitucija. Todėl, jeigu vėliau įsisuka teisiniai procesai, būna sunku įrodyti, kad jomis buvo pasinaudota, nes „jos gi pačios norėjo“. O iš tiesų dėl savo pažeidžiamumo jos tiesiog ieškojo tokio problemos sprendimo būdo, koks buvo pasiekiamas pagal jos turimus resursus.

Kita dalis moterų itin pažeidžiamos dėl silpnų kognityvinių resursų. Iš merginų pasakojimo galima susidaryti vaizdą, kad tie asmenys, kurie ryžtasi „medžioti“ merginas virtualioje erdvėje, yra gana protingi, apsukrūs, šiek tiek išmanantys žmogaus psichologiją, bendraudami žino, kur reikia paspausti, sukelti tam tikrus jausmus. Kitaip tariant, išorinis, taip pat ir vidinis merginos naivumas, kaip vizitinė jos kortelė, kažkam yra gerai pastebimas ir tampantis lengvu grobiu. Naivumas, ko gera, ta savybė, kuri pasireiškia vengimu matyti abi gyvenimo puses ir tikėjimu, kad sėkmė ateina be didesnių žmogiškųjų pastangų.

Yra ir tokių atvejų, kai moteris išvažiuoja žinodama, kur važiuoja. Toks apsisprendimas jau susijęs su jos vertybėmis. Šiuolaikiniame pasaulyje mes nuėjome sudaiktėjimo keliu, savo vertę neretai matuojame išoriniais matais (turimu turtu, darbais, statusu) ir pamirštame, kad, be praktinės pusės, ne mažiau svarbūs dvasiniai poreikiai. Kai merginai tampa labai svarbu uždirbti pinigų, ją lengva suvilioti komerciniu pasiūlymu, žadančiu lengvą uždarbį. Tačiau realybė dažniausiai pasirodo ne tokia draugiška, kaip moteris tikėjosi. Labai abejoju, ar šitame verslo pasiūlyme yra kokios nors lygiavos ar duoto žodžio tesėjimo – vienu ar kitu atveju moteris patenka į išnaudojimo pinkles.

Yra ir visiškai tiesioginės apgaulės atvejų, kai kalbama apie vienokį darbą užsienyje, o moteris uždaroma į viešnamį. Problema ta, kad šiandien jauni žmonės apskritai linkę paieškoti nuotykių po pasaulį – jie smalsūs, nori pažinti pasaulį, nori greitai susikurti materialinę gerovę, o noras gauti rezultatą čia ir dabar visada lydimas tam tikros rizikos ir turi savo kainą. Juolab kad viešojoje erdvėje girdime labai daug sėkmingų istorijų, kai jaunos merginos išvyksta į užsienį ir savo darbu, užsispyrimu, atkaklumu įsitvirtina ten bei džiaugiasi savo pasiekimais. Visa tai skamba labai patraukliai, todėl dažnai šia informacija manipuliuoja pažeidžiamų merginų ieškantys vyrai, eliminuodami iš jos svarbiausią aspektą – viso to galima pasiekti tik įdėjus daug pastangų.

– Kas įvyksta, kai moterys suvokia, kad princas ant balto žirgo – visai ne princas?

– Pirmiausiai jos jaučiasi labai išsigandusios, patiria didžiulę gėdą ir bejėgiškumą. Jos klausia savęs: kaip tai nutiko man? Tai didelis sukrėtimas. Paprastai trauma apibūdinama kaip patirtis, kai išorinis stimulas viršija mūsų galimybes susitaikyti su situacija. Apskritai, patys įvykiai gyvenime yra kažkuria prasme neutralūs, tačiau mūsų interpretacija juos gerokai nuspalvina ir sureikšmina. Taigi traumos patyrimas priklauso nuo požiūrio, nuo to, kaip mes interpretuojame savo patirtį.

Man teko turėti keletą moterų, patyrusių seksualinę prievartą, kurios sakė: aš suprantu, kas įvyko, ir manęs tai nežeidžia. Jos tiesiog turėjo asmenybinių resursų adaptuotis, įprasmino savo patirtį, jų sveika asmenybės dalis pasakė – neprisiimk savo kaltės, nesinešiok tos patirties su savimi, esi verta mėgautis, o ne kentėti gyvenime.

Tačiau yra daugybė labai pažeistų moterų, kurios ir anksčiau jautėsi menkavertės, o ši patirtis joms buvo dar vienas stiprus smūgis. Trauminė patirtis labai pažeidžia racionaliąją smegenų dalį, atsakingą už kalbą, todėl kalbėti apie ją tampa ypač sunku. Konsultacijose tokia moteris vengia šios temos, neranda tinkamų žodžių, stringa, nes emocijos jo viduje kunkuliuoja ir, deja, tai veikia kūną – jis tampa susikaustęs, nerangus arba, atvirkščiai, ima drebėti, elgtis nerimastingai, lydimas didelio jautrumo, verksmingumo.

Šias moteris ilgainiui kamuoja įkyrūs pasikartojantys prisiminimai, kurie dažnai išnyra iš atminties ne laiku ir ne vietoje bei pasireiškia stipriomis fiziologinėmis kūno reakcijomis. Galima sakyti, kad bet kokia su traumine situacija susijusi smulkmena – kvapas, garsas, spalva, daiktas, forma moters kūne įjungia panikos mygtuką ir verčia jį automatiškai gintis. Moteris jaučiasi tarsi iš naujo išgyvenanti prievartos aktą. Tokiais atvejais be medikamentų nelabai galima atstatyti pusiausvyros ir psichoterapinis gydymas būna gana sunkus bei ilgas.

– Kiek laiko prireikia atsitiesti po tokių patirčių?

– Viskas priklauso nuo konkretaus atvejo. Krizių centre mes turime 10 dienų kursą – šio laikotarpio dažniausiai užtenka „užgesinti gaisrui“ ir suformuoti savęs tyrinėjimo pradmenis, parodant kryptį, kuo vadovautis gyvenime. Svarbu, kad moteris atkreiptų dėmesį į save – ką galvoja, taip ir jaučiasi, tokie kūno pojūčiai ir iš to galiausiai seka tam tikras elgesys.

Mes tai vadiname dėmesingu savęs įsisąmoninimu, pilnavertišku gyvenimu su šia esaties minute. Labai svarbu nukreipti moters mąstymą ta linkme, kad jos jausmai, o ne kitų lūkesčiai ar vertinimai, yra jos barometras ir kompasas. Moteris pradeda mokytis įsiklausyti į save. Tačiau tai tik darbo su jomis pradžia. Seksualinė prievarta yra aktas, susijęs su tarpasmeniniu santykiu, ir susigrąžinti tapatumo jausmą įmanoma tuo pačiu būdu – pasitikint santykyje su kitais.

– Kas būna joms skaudžiausia?

– Skaudžiausia joms turbūt tai, kad buvo apgautos. Daugumos merginų pasakojime girdėjosi dideli lūkesčiai, jos pasitikėjo tais žmonėmis, buvo įsitikinusios, kad jeigu vyras gražiai kalba, taip pat gražiai ir elgiasi. Netikėtumas, kai paaiškėja, kad žodžiai ir liko žodžiais, joms išmuša žemę iš po kojų. Ypač skaudu, jeigu tas žmogus buvo pažįstamas, mergina juo pasitikėjo, pažinojo daug metų. Todėl visoms joms kyla klausimas: kaip aš nesugebėjau suvokti, kad man meluojama? Skaudu, atsigręžus atgal, pamatyti, kokia esu nenuovoki, neturinti išminties ir pan. Kitaip tariant, atsiranda labai skausmingas, nuvertinantis požiūris į save, kurio atsikratyti lengvai ir greitai nepavyksta.

– Šios patirtys palieka žymę visam gyvenimui ar galima jas išgydyti?

– Neturėjau moterų, kurios būtų prievartaujamos labai ilgą laiką, prievartos ir apgaulės atvejai būdavo pavieniai, bet, kalbant teoriškai, visiškai išgydyti tokios žaizdos neįmanoma. Gydymas orientuotas į tai, kad mes auginame sveiką naują dalį arba stipriname jau turėtą, tikslingai ieškome praeityje moters sukurtų gerųjų patirčių, tačiau nebėgame ir nuo skausmingos patirties. Smegenų neuroplastiškumo ir žmogaus motyvacijos dėka galima pasiekti visai gerų rezultatų, kai psichoterapijoje suformuota naujoji dalis ilgainiui trauminę patirtį užgožia kaip kokią piktžolę.

Vis dėlto ji niekur neišnyksta ir gali vėl sudygti, paveikta tam tikrų gyvenimo įvykių, bet gera žinia, kad į harmoniją tuomet sugrįžtama daug greičiau ir be didesnių pastangų. Tiksliau pasakius, gijimo procesas susijęs su žmogaus gebėjimu priimti tai, kas su juo įvyko, ir pasakyti sau, kad tai jau praeitis ir dabarties momentu realios grėsmės nėra. Žinoma, kad tai įvyktų, turi praeiti nemažai laiko. Kita vertus, takas be kliūčių niekur neveda. Gyvenimas pilnas iššūkių ir išbandymų, ir, deja, nuo mūsų pačių, jau suaugusių, priklauso, ką mes po patirtos krizės pasirinksime – augti ar sustoti. Bet kuriuo atveju rinksimės mes.

– Specialistai sako, kad nuo prekybos žmonėmis nukentėjusios moterys pačios vengia kreiptis pagalbos ir kenčia tyliai. Kodėl?

– Lietuvoje iš tiesų susiformavusi tradicija nekalbėti, neatsiverti. Manau, tai susiję su sovietmečio palikimu, nes tuo metu tylėjimas ir prisitaikymas buvo svarbus išlikimui. Mes esame daugiau linkę slopinti emocijas, jas uždaryti, užgožti, todėl, sakyčiau, bendrai paėmus, visuomenės emocinis išprusimas dar gana menkas, o kai patys nežinome, kaip viduje jaučiamės, neturime, kuo vadovautis, negalime apie tai ir kalbėti, nežinome, kokiu būdu pranešti apie mūsų vidinį pasaulį ir paprašyti pagalbos.

Be to, dar labai gaji yra nuostata, kad kalbėti viešai apie problemą yra silpnumo požymis. Sociumas reikalauja stiprių žmonių, o stiprūs yra racionalūs, neverksniai, nereiškiantys emocijų. Taigi emocinis pagalbos prašymas dažnai atsimuša į kultūrinius barjerus.

Kita vertus, šiandien matau jau labai gražių tendencijų – pavyzdžiui, vis daugiau žmonių kalba apie patirtą seksualinę prievartą, o tai reikalauja daug drąsos. Nors po ilgo laiko tas patirtis įvertinti teisiškai gana sunku, džiaugiuosi, kad mes jau pradedame dalintis savo patirtimi ir labiau priimame vieni kitus su savo ypatumais.

Todėl visiems norisi palinkėti pabūti tyloje nuo triukšmingo pasaulio kakofonijos, apgaubto sąmoningumo skraiste, po kuria galima smalsiai ir saugiai save tyrinėti, suvokti, ką jaučiu ir galvoju, ir visiems jausmams, kokie jie bebūtų, leisti būti, nes jie yra neginčytini ir mano. Priimkime save su atjauta ir meile, nekritikuokime, nebarkime ir drąsiai kalbėkime apie tai, kaip jaučiamės. Per jausmus atsiskleidžia mūsų autentiška dalis, tai mūsų savitumas ir grožis, o jausmų išraišką telydi tiek apgalvotas, tiek spontaniškas elgesys. Visi mūsų jausmai turi teisę būti, kad ir kaip tai vertintų aplinka.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.