Author: admin

  • Atversta smurto prieš nepilnametę byla Jurbarke

    Pagaliau Jurbarke prasidėjo smurto prieš nepilnametę bylos nagrinėjimas – tik apskundus nutrauktą ikiteisminį tyrimą, pavyko toliau žengti teisingumo atstatymo keliu.
    Smurtautojas – patėvis.
    Nuo kurio paauglė yra susilaukusi vaikelio – ši byla jau irgi tuoj pravers teismų duris.
    Galima būtų knygą parašyti apie tai, kaip toje keistoje šeimoje klostėsi smurtiniai santykiai, virtę dar baisesne raizgalyne – lytine prievarta, motinai “nieko nematant”, suaugusių girtavimu, naujos gyvybės atėjimu į pasaulį ir aukos ilga ilga kelione į suvokimą, kas su ja buvo išdarinėjama.
    Tačiau pirmasis teismo posėdis parodė, jog ne viskas yra tiesa, kas rašoma gražiuose teismų lankstinukuose – “čia jus pasitiks draugiška aplinka, mes norime, kad jūs gerai jaustumėtės”.
    Viso posėdžio metu skambėjo teisėjo riksmai, pašaipos, ką beatsakytum, jį viskas erzino.
    Pasibaigus posėdžiui, sekretorė atsiprašinėjo, jog “šiandien teisėjas ne ta koja iš lovos išlipęs”.
    Mes ne visada sutinkame su teismų sprendimais, tačiau niekada neabejojame teisėjo, vadovaujančio teisminiam procesui, profesine laikysena, jo psichologiniu stabilumu.
    Bandėme paaiškinti sutrikusiai, išgąsdintai nukentėjusiajai, kas čia vyko, labai tikimės, kad jos pasiryžimas kalbėti neišblės.
  • Baisi prieglobsčio prašytojų situacija stovyklose

    Šiandien yra 36 taškai, kuriuose jau du mėnesius gyvena apie 4 tūkst. prieglobsčio prašytojų.
    Tai yra šeimos, kuriose yra ir naujagimių, kūdikių, besilaukiančių moterų, vieniši vyrai ir moterys, nelydimi nepilnamečiai.
    Virš 1 tūkst. vaikų.
    Trūksta geriamo vandens, šilto vandens, karšto maisto, šiltos aprangos, patalynės, vaistų, patalpos perpildytos, kai kur naudojami seni, stringančia kanalizacija, nepritaikyti apgyvendinimui pastatai, vis dar suaugę ir vaikai gyvena palapinėse.
    Girdime liudijimus apie prasidėjusį stovyklose smurtą, reketą, kastas, duoklių rinkimą už prieigą prie geresnių sąlygų, vyrų prostituciją.
    Politikai džiaugiasi pavykusia migrantų atgrasymo strategija, ar tai reiškia, jog šie keli tūkstančiai yra pasmerkti lėtam kankinimui?
    Vaikų teisių gynėjai – šie vaikai už spygliuotos vielos gyvena šaltyje, purve, šiukšlėse.
    Religinių bendruomenių nariai – neužtenka pasiųsti savo labdaros organizacijas su panešiotais megztukais ir keliais žaislais, politkorektiška artimo meilė yra tas pats, kas abejingumas.
    Anksčiau ar vėliau prieglobsčio prašytojai išsiskirstys, o mes liksime ir turėsime žiūrėti vieni kitiems į akis.
  • Vės seksualinė prievarta prieš vaiką artimoje aplinkoje

    Kiekvienas susidūrimas su vaikų prievartautojų pasauliu yra smarkiai sukrečiantis, negali prie to priprasti.
    Jau kuris laikas matome prievartautojus tik iš artimos vaikui aplinkos.
    Telšių apylinkės teismo teisėja skyrė mergaitės krikšto tėvui (gal teisingiau būtų rašyti “krikšto tėvui”) ketverius metus nelaisvės dėl vaiko išžaginimo.
    Mergaitei pasiekus tam tikrą amžių, įkopęs į penktą dešimtį giminaitis tiesiog prilipo prie jos.
    Dovanomis, šleikščiu familiarumu, peraugusiu į persekiojimą, jis vis artėjo prie aukos, kol vieną vakarą, užėmęs ranka burną ir nustūmęs ją ant lovos, išžagino.
    Beje, namai, kuriuose vyko vaiko viliojimas, nuolatinis glostymas, siunčiamos ilgesingos žinutės “savo princesei”, buvo visą laiką pilni kitų šeimos narių.
    Net ir pats užpuolimas įvyko močiutei netoliese džiaunant skalbinius.
    Pedofilas, vienkartinis prievartautojas?
    Koks skirtumas – nesant Seksualinių nusikaltėlių registro, grėsmių vis tiek niekas neanalizuos, nuteistas ir tiek.
  • Į prekybos žmonėmis reiškinio pradžią

    Vis grįžtame į vietas, iš kur yra kilę prekybos žmonėmis aukos, ieškome čia atsakymų.
    Neretai jie tokie akivaizdūs…
    Mažeikiai – miestas, kuriame, kaip jau sakėme, gera gyventi nebent politikams.
    Arba tiems, kurie nieko nemato, negirdi, “man baisu jūsų klausytis, netikiu, kad mano mieste tokie dalykai dedasi…”
    Nuotraukoje – būstas, kuriame kažkokiu būdu užaugo 11 vaikų.
    Klausiame atsakingų tarnybų, kodėl nesikišo, kaip čia vaikai galėjo gyventi ir mokytis, įgyti nors kokius įgūdžius. Juk ne karo metas, galų gale.
    “Nežinome” – drebulėmis suošia sprendimų priėmėjai, “negalime atsakyti, nežinome”.
    Gaila, nes tai, kas sulaužyta, ne visada gali suklijuoti.
    Ypač, jei tai yra jaunų žmonių gyvenimai.
  • Ačiū pareigūnei Aušrai

    Kasmet dalyvaujame šalies bendruomenės pareigūnų organizuojamose stovyklose jaunimui.
    Šiais metais vėl turėjome progą` kalbėti apie prekybos žmonėmis pavojus Voveriuose, Šakių raj., kur pareigūnė Aušra Mockevičiūtė su kolegomis sukvietė Šakių ir Jurbarko jaunimą į stovyklą “Viskas mūsų rankose!”
    Viliamės, ateis diena, kai savivaldybės iš tokių fantastiškų renginių organizatorių tikėsis ne tik entuziazmo ir pasiaukojimo, bet ir dosniau juos rems.
    Juk šie vaikai yra ir politikų ateitis.
  • Tikimės teisingo teismo

    Rugpjūčio 31 d. 9 val. Panevėžio apygardos teisme prasideda ypatingos bylos nagrinėjimas – teisiami globėjai Grigaliūnai, viena garsiausių mūsų šalyje globėjų šeimų.
    Skatinti ir lankyti Prezidentų, premjerų, apdovanoti Gedimino ordinu, Gerumo žvaigžde.
    Vyrui pateikti kaltinimai dėl mažamečio žaginimo, mažamečio seksualinio prievartavimo, jaunesnio nei 16 m. asmens tvirkinimo.
    Moteriai – dėl piktnaudžiavimo globėjo teisėmis, fiziškai ar psichiškai gniuždant vaiką.
    Prabilo šešios aukos.
    Apie tai, kas vyko tuose abrozdėliais nukabinėtuose namuose.
    Palaikome nukentėjusius, stengiamės nebėgti mintimis į priekį – tikimės teisingo ir nešališko proceso.
  • Prekyba žmonėmis – šalia mūsų

    Įvairios socialinės, finansinės, psichologinės problemos šeimoje – jau nebe naujiena. Turime visą galybę specialistų, kurie padeda žmonėms susitvarkyti su kylančiomiais sunkumais. Visgi dažnu atveju sprendžiamos įvairių įvykių pasekmės – destruktyvus elgesys, priklausomybės, nusikaltimai. Prekyba žmonėmis – ne išimtis, tai yra „nematoma“ problema Lietuvoje, kuria susirūpinama, kai nelaimė jau įvyksta.

    Nauja pradžia vilties nedavė

    Simas užaugo kaime, 13 asmenų šeimoje, dėl prastos priežiūros ir nepasiturinčių tėvų, dalis atžalų vaikystę praleido vaikų globos namuose, kita dalis – su tėvais, kurie dėl priklausomybių negebėjo pasirūpinti nei vienu savo vaiku. Palaikymo ir supratimo sulaukė tik iš „netinkamų“ draugų, nuo mažumės pradėjo sekti vieninteliu pavyzdžiu, kurį matė – savo tėvų. Ilgus metus sukdamasis gatvėje, alkoholį keitė narkotikais, pinigų stygių kompensuojant vagystėmis bei kitais nusikaltimais, kurie padėjo išgyventi. Iš vaikystės draugo sulaukęs darbo pasiūlymo Simas nesudvejojo, kadangi tokio gyvenimo be namų, pinigų, šeimos palaikymo nebuvo sunku atsisakyti, tikėjosi, kad galės viską pradėti nuo pradžių, kitaip – teisingai.

    Dar nepilnametis Simas išvyko į Jungtinę Karalystę dirbti statybose. Deja, vos 16 metų sulaukęs vaikinas nesuabejojo vaikystės draugo kvietimu, jam nepasirodė įtartina toks nesavanaudiškas pasiūlymas, juk visgi norisi tikėti, kad geri žmonės egzistuoja. Jungtinėje Karalystėje Simo laukė apgaulė – vaikystės draugas jį pardavė nusikaltėliams, kurie vaikiną išnaudojo narkotikų platinimui. Atvykusiam nepilnamečiui, naiviai pasitikėjusiam draugu, nemokančiam kalbos, neturinčiam kur eiti – nebuvo kitos išeities, tik paklusti. Jam buvo prigrasinta, prieš jį buvo naudojamas ne tik psichologinis spaudimas, bet ir fizinis smurtas, kumščiu į pilvą gaudavo profilaktiškai beveik kasdien, kad nekiltų minčių apie pabėgimą.

    Lietuvoje Simo nepasigedo nei tėvai, nei šeimą lankantys socialiniai darbuotojai, ar mokyklos, kurią lankė, mokytojai, šie vaikino dingimai jiems pasirodė įprasti.

    Tokių vaikų, kaip Simas, Lietuvoje netrūksta, neprižiūrėtų, nemylėtų, kuriems dingus – neskubama pranešti teisėsaugai, arba pranešama tik dėl to, kad reikia, tačiau nesistebima, kai jie vis dingsta, vis bėga iš namų. Dėl nepatenkinamo elgesio, kai su tokiais vaikais nėra galimybės „susitvarkyti“, randama išeitis – jie išsiunčiami į socializacijos centrą. Visgi, net ir pasitaisius vaiko elgesiui, jis grįžta į tą pačią aplinką iš kurios buvo atvežtas – ar tokiomis auklėjimo priemonėmis, kai nesigilinama į priežastis, galima pasiekti realų rezultatą?

    Toks pats kaip tėvai

    Ramūnas užaugęs kaime vakarų Lietuvoje, 11 asmenų šeimoje, abu tėvai gyvenantys iš socialinių pašalpų, sukūrę po antrą šeimą. Jis, kaip vyriausias vaikas šeimoje, jautė atsakomybę visus ginti ir apsaugoti. Vaikai keliavo po vaikų globos namus, globėjų šeimas, giminaičius, tėvų blaivių beveik nematė. Broliai ir seserys anksti pakėlė sparnus sukurti savo šeimas, išvykti į užsienį, Ramūnas – ne išimtis.

    Kaimynas pasiūlė vykti kartu, tad jaunas vaikinas iš karto sutiko. Kad užsienio šalyje reikės vykdyti vagystes jis sužinojęs tik atvykęs. Pasirinkimo neturėjo, sulaukė grasinimų, pats Ramūnas nukentėti nebijojo, bet siekė apsaugoti jaunesnius brolius bei seseris, o ir žadėtas atlygis viliojo. Niekas tuo metu jam nepasakė, kad jį pardavė prekeiviams žmonėmis ir jis ne tik turintis atidirbti sumokėtą sumą, bet skola už jo atvykimą nei kiek nemažėjusi staiga pradės augti. Kaip galima buvo ir tikėtis, jokių žadėtų pinigų vaikinas negavo, nelegalaus darbo ir išvykų į skirtingas Europos valstybes tik daugėjo. Vietos laisvam pasirinkimui ir atsisakymui čia neliko.

    Nei šeima, nei lankančios tarnybos vaikino išvykomis nesidomėjo. Jaunas vaikinas tapo tarsi niekam nereikalingas. Grįžus į Lietuvą, Ramūnas bandydavo sakyti, kad nenori vykti į užsienio šalis, nenori daryti nusikaltimų, tačiau sulaukdavo grasininų ne tik jis, bet ir jo šeimos nariai. Netrukus, šie pradėjo žerti kaltinimus, kad vaikinas amžinai prisidirba, gali nors ir numirti, niekam jo bėdos neįdomios. Įvairūs specialistai su kuriais susidurdavo Ramūnas, visi kaip vienas sakydavo – to ir buvo galima tikėtis – esi toks pats kaip tavo tėvai. Nei vienas nesidomėjo tikrosiomis priežastimis…

    Nerado savo vietos

    Urtė – mergina iš miestelio vakarų Lietuvoje, užaugusi šeimoje su vyresniu broliu. Mergaitė nuo mažens buvo labai aktyvi, prastos sveikatos tėvai negalėjo tinkamai ja pasirūpinti, tad močiutė, kuri siekdama geriausio mergaitei, išsiuntė ją mokytis į internatinę mokyklą, o savaitgaliais laukdavo iškepusi naminių spurgų.

    Mokykloje gyvenimas virte virė – vakarais po pamokų kartu su draugėmis Urtė vykdavo susitikti su vaikinais, vienos tokios išvykos metu buvo išprievartauta dviejų gerokai vyresnių vaikinų. Mokyklos socialinė pedagogė padėjo kreipiantis į policiją, nusikaltėliai gavo laisvės atėmimo bausmes. Mergina kelis metus lankėsi pas mokyklos psichologę. Tačiau taip norėtos šilumos ir palaikymo iš tėvų nesulaukė. Vienintelė turėta paguoda – močiutė, neužilgo mirė. Tad mergina daugiau laiko pradėjo leisti su draugais, nors pamokų neapleido, baigė 12 klasių. Tiesa, paskutinius mokslo metus pabaigė tardymo izoliatoriuje.

    Kaip ji pati pasakoja, tada dar norėjo mokytis, kažko pasiekti gyvenime, įrodyti visiems, kad gali tai padaryti. Bet patekusi į netinkamų draugų kompaniją pasuko kitu keliu – ėmė vogti iš pasiturinčių žmonių namų. Nepatyrusių paauglių grupelę pareigūnams buvo nesunku pagauti ir suimti. Netrukus po to gaisre žuvo Urtės tėvai. Liko viena su priklausomu nuo narkotikų broliu, taipogi pasukusiu vagysčių keliu. Mergina, neturėdama jokio pagrindo po kojomis, gyveno gatvėje, vis prisiglausdama kurio tai draugo namuose.

    Mažai mačiusi, Urtė net nebuvusi išvykusi toliau miesto ribų, netikėtai sulaukė pasiūlymo apsilankyti vienoje iš Skandinavijos šalių, pakeliauti, pamatyti pasaulį. Mergina neabejodama sutiko. Tiesa, šalies nepamatė, turėjo tvarkyti namus užmiestyje, gaminti valgyti, skalbti, prižiūrėti aplinką. Atlygio už tai mergina negavo, dirbo kaip pati sako, už maistą. Nors sąlygos ir ne pačios geriausios, Urtė nesiskundė – namie jos niekas nelaukė.

    ——————-

    Sudėtinga vaikystė, patirtos traumos, šeimos atstūmimas, nesulauktas palaikymas pakeičia mūsų suvokimą apie šeimos vaizdinį. Tampa sudėtinga atskirti gerą nuo blogo, patikimą draugą nuo nusikaltėlio, kuris kaip vergą lengvai parduoda kiekvieną patiklųjį.

    Prekybos žmonėmis statistika Lietuvoje neramina, fiksuojami tik bendradarbiaujantys su teisėsauga atvejai. Kiek dar tokių grįžusių niekur nesikreipė, nes bijojo pasmerkimo, sulaukė grąsinimų ar iki šiol nėra išsivadavę iš nusikaltėlių gniaužtų. Visgi darbas tik su nusikaltimų pasekmėmis negali užkirsti kelio naujų aukų verbavimui . Vienintelė išeitis – kuo anksčiau pastebėti šeimose kylančius sunkumus, neatideliotinai padėti juos spręsti.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) yra nevyriausybinė organizacija, kuri teikia psichologinę, socialinę, teisinę reikalingą pagalbą Lietuvos piliečiams bei imigrantams Lietuvoje, nukentėjusiems nuo prekybos žmonėmis, prostitucijos, seksualinės prievartos, darbinio išnaudojimo ir kt. Kasmet šis centras Lietuvoje padeda daugiau nei 300 įvairų išnaudojimą patyrusių asmenų.

    Dėmesio! Visą parą veikia mūsų programos SOS numeris +370 679 61617. Šiuo numeriu skambinti mums kviečiame ir šeimų narius, bet kokių tarnybų atstovus.

    klaipeda@anti-trafficking.lt

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Visai kitaip įsivaizdavo savo ateitį: galvojau, kad mane užmuš, jei nepaklusiu

    „Suprantu, kad susigadinau savo gyvenimą, nes visai kitaip įsivaizdavau savo ateitį, bet visą laiką žinojau, jeigu nepaklusiu, vėl mane sumuš ar net užmuš“, – šiandien sako neseniai pilnametystės sulaukęs mažeikiškis, kurį prokurorai pripažino nukentėjusiuoju prekybos žmonėmis byloje. Tai – išskirtinis atvejis, nes šis vaikinas ilgą laiką savo gimtajame mieste platino narkotines ir psichotropines medžiagas.

    Bet tai darė ne savo noru, o už parduotus kvaišalus negaudavo jokio atlygio: „Stengiausi kuo greičiau juos parduoti ir atiduoti pinigus, kad tik mane paliktų ramybėje.“

    Tačiau Vidmanto (vardas pakeistas – Delfi.lt) ramybėje nepaliko – tuo metu dar nepilnametis vėl ir vėl buvo verčiamas parduoti vis didesnius kvaišalų kiekius.

    „Aš labai bijojau, nes Mažeikiuose visi Mantui paklusdavo, be to, jis ne kartą mane buvo sumušęs, mačiau, kaip skriausdavo benamius, kuriuos greičiausiai ketino išvežti į vergovę užsienyje“, – taip apie anksčiau šešis kartus teistą savo skriaudiką Mantą Gaudiešių (g. 1997 m.) kalbėjo daugiavaikėje šeimoje gyvenęs Vidmantas.

    Į užsienį ketino išvykti ir pats Vidmantas, tačiau nesuspėjo – buvo sulaikytas policijos pareigūnų. Ir tik po ilgo tyrimo nusikalstamas veikas tyrę prokurorai nutarė narkotikus platinusiam vaikinui nutraukti baudžiamąją bylą, o jo statusą iš įtariamojo pakeisti į nukentėjusiojo. Nes taip ir buvo – psichologinio ir fizinio smurto sulaukęs jaunuolis buvo prievarta išnaudojamas kvaišalų platinimui.

    Bet apie tai niekas nežinojo – net Vidmanto tėvai, o pats jaunuolis taip ir nedrįso kreiptis pagalbos į policijos pareigūnus.

    „Galvojau, kad daugiau nebeištversiu, todėl ketinau parduoti narkotikus, pasiimti pinigus ir pabėgti į užsienį – jis manęs daugiau nebūtų pamatęs“, – apie savo planus kalbėjo į prekeivio žmonėmis pinkles patekęs jaunuolis.

    Pareigūnas: vaikas buvo išsigandęs

    Vidmanto istorija kaip reikiant sujaudino net ir visko mačiusius policijos pareigūnus – vienas Telšių policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus kriminalistų, su vaikiškos išvaizdos jaunuoliu ne kartą bendravęs po šio sulaikymo, prisipažino, kad, nors ir ne iš karto, bet jis sutiko papasakoti, kokį pragarą buvo patyręs.

    „Kai su juo bendravau, jis buvo ką tik sulaukęs pilnametystės, iš tikrųjų vaikinukas buvo labai išsigandęs, – sakė policijos pareigūnas. – Nors akivaizdžiai matėsi, kad jis bijojo kalbėti apie M. Gaudiešių, bet vis tiek pasakė tiesą.“

    Sėkmingą narkotikų platintojų operaciją Telšių policijos pareigūnai Mažeikiuose surengė gavę informacijos iš savo kolegų, kai buvo prašoma pagalbos nustatant asmenį, pravarde Pūcha, kuris buvo įtariamas narkotikų platinimu. Tyrimą mažeikiškiai buvo pradėję sulaukę pagalbos šauksmo iš Bendruomenės pagalbos vaikams centro – dvi penkiolikmetės prisipažino, kad jau kurį laiką vartojo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, o jas per pažįstamą vaikiną joms būtent ir parūpino vaikinas, pravarde Pūcha.

    Pradėję aiškintis narkotikų platintojų kelius pareigūnai netrukus sužinojo, kad už kvaišalų platinimą Mažeikiuose yra atsakingas anksčiau dėl jų laikymo, taip pat dėl smurto ir viešosios tvarkos sutrikdymo teistas mažeikiškis M. Gaudiešius. Tačiau pats vyras narkotikų nepardavinėjo – turėjo keletą platintojų, kurie paklusniai vykdė jo nurodymus. Vienas jų ir buvo Vidmantas, kurį pareigūnai sulaikė iš karto po to, kai jis kvaišalus pardavė vienam savo „klientų“.

    Į policijos komisariatą atvežtas Vidmantas iš karto prisipažino, kad kvaišalus platinti buvo priverstas, tai darė keletą mėnesių. Jaunuolis neslėpė, kad iki to laiko tik iš matymo pažinojo savo kaimyną M. Gaudiešių, kuris vieną dieną pasikvietė pasikalbėti – pokalbio metu be jokių užuolankų tiesiai šviesiai pasakė, kad šis galės užsidirbti pinigų, nes privalės platinti narkotikus.

    Nieko bendro su kriminaliniu pasauliu neturėjusiam nepilnamečiui toks nurodymas buvo lyg perkūnas iš giedro dangaus: „Nežinau, kodėl jis mane pasirinko, gal todėl, kad pažinojau kitą kaimyną, kuris, kiek žinau, vertėsi narkotikų platinimu.“

    „Aš atsisakiau prekiauti, bet M. Gaudiešius ėmė man grasinti, – pareigūnams pasakojo Vidmantas. – Kitą dieną, kai jis vėl mane sutiko, dar kartą pakartojo, kad turėsiu pardavinėti narkotikus, ėmė man grasinti, o paskui – spyrė man į pilvą. Tada dar kartą atsisakiau, bet gavau dar vieną smūgį į pilvą. Ir taip keletą kartų. Labai išsigandau, todėl sutikau platinti narkotikus – nenorėjau daugiau patirti smurto.“

    „Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink“

    Vaikinas sakė, kad netrukus M. Gaudiešius jam padavė 50 paketų, kuriuose buvo po gramą „žolės“ bei 50 vienetų rudos ir rausvos spalvos tablečių.

    „Jis pasakė, kad turiu savaitę, po kurios privalėsiu atiduoti pinigus“, – mažeikiškio teigimu, M. Gaudišius nurodė, jog už vieną gramą „žolės“ jis privalės atiduoti 9 eurus, o už tabletę – 6 Eur.

    Kur parduoti kvaišalus, Vidmantas nežinojo, bet čia pat sulaukė M. Gaudiešiaus patarimo: „Turi draugų, pažįstamų, tai jiems ir platink.“

    Apie tai, kad turi kvaišalų, tuo metu dar 17-metis užsimindavo savo draugams, o šie – kitiems, taip ir išsiplėtė „klientų“ ratas. Su jais, kaip ir su M. Gaudiešiumi, Vidmantas dažniausiai bendraudavo naudodamasis telefono programėle „Wickr Me“.

    „M. Gaudiešius man buvo liepęs atsisiųsti šią programėlę, sakė, kad per ją sunkiau atsekti, nes atmintyje nelieka žinučių, kai tik uždarai programėlę“, – pasakojimą tęsė Vidmantas.

    Kad jis prekiauja narkotikais, žinia tarp jo bendraamžių pasklido akimirksniu, todėl Vidmantas net greičiau nei reikalavo M. Gaudiešius parduodavo narkotines ir psichotropines medžiagas. Tačiau, kaip pats sakė, iš to beveik nieko neužsidirbo – jeigu pasilikdavo, tai tik keletą eurų.

    „Parduodavau juos pigiau nei kiti, nes norėjau greičiau parduoti ir M. Gaudiešiui atiduoti pinigus“, – sakė Vidmantas.

    „Niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau“

    Per kelis mėnesius jis M. Gaudiešiui buvo perdavęs apie 10 tūkst. Eur, o narkotikų iš jo gavo apie 15 kartų.

    „Buvau įbaugintas, todėl ir platinau narkotikus, o visus gautus pinigus jam ir atiduodavau, – kalbėjo jaunuolis. – Mačiau, kaip jis guminėmis lazdomis mušdavo benamius, o paskui juos nuprausdavo – greičiausiai norėjo juos išvežti į užsienį, o gal juos taip pat ketino įtraukti į šią neteisėtą veiklą. Kartą M. Gaudiešius, kai mano akyse sumušė benamius, sakė, kad ir man taip bus, jeigu jam nepaklusiu.“

    Bet nors ir vykdė vyresnio vyro nurodymus, Vidmantas suprato, kad daro nusikaltimą ir ne kartą M. Gaudiešiui užsimindavo, jog daugiau kvaišalais neprekiaus.

    „Jis vėl man grasindavo, kad mane sumuš, be to, tris kartus ir buvo sumušęs, kai pasakiau, jog daugiau nepardavinėsiu; smurtą patirdavau ir tuomet, kai jam iš karto neatsakydavau į žinutes telefonu, – prisipažino jaunuolis. – Be to, jis sakydavo, kad Mažeikiai yra mažas miestas, o jis gerai žino, kur gyvena mano artimieji, todėl ramybės neturėsiu. Visą laiką jaučiausi labai blogai – niekaip sau negalėjau atsakyti, kodėl aš tai darau, kodėl man to reikia, supratau, kad griaunu savo jauną gyvenimą.“

    Vidmantas suvokė, kad tai toliau tęstis nebegali – nors buvo minčių kreiptis į policijos pareigūnus, tačiau vaikinas bijojo, jog jo pasakojimu niekas nepatikės, o įrodymų, kad yra verčiamas prekiauti, neturėjo: „Negalėjau padaryti žinučių, kurias man rašė M. Gaudiešius, kopijų – jeigu programėlėje „Wickr Me“ būčiau padaręs ekrano kopiją, jis iš karto būtų tai pamatęs.“

    Vaikinas neslėpė, kad prekybą kvaišalais ketino nutraukti vos tik sulaukęs 18 metų.

    „Šeimai buvau pasakęs, kad išvažiuosiu į užsienį, bet tėvams nesakiau, kuo užsiimu – juk aš platinau narkotikus, – sakė Vidmantas. – Planavau išvykti balandžio gale, bet mane sulaikė policija. Galvojau, kad parduosiu narkotikus, o gautus pinigus skirsiu savo kelionei. Bet, aišku, apie tai M. Gaudiešiui nieko nesakiau, o jis ir neįtarė.“

    „Jeigu ne M. Gaudiešius, tikrai nebūčiau platinęs narkotinių medžiagų – apie tai net nebūčiau pagalvojęs, ne taip įsivaizdavau savo ateitį“, – sakė jis.

    Surado drąsos pažvelgti į akis

    O kai ikiteisminį tyrimą pradėję pareigūnai Vidmantą paleido į laisvę, o M. Gaudiešių suėmė ir uždarė į tardymo izoliatorių, vaikinas netrukus sulaukė grasinimų – M. Gaudiešiaus draugai be jokių užuominų tiesiai šviesiai rėžė į akis, kad šis turės didelių problemų, jeigu policijoje nepakeis savo parodymų. Bet tuomet jau 18 metų sulaukęs Vidmantas nepalūžo ir tvirtai laikėsi savo parodymų, duotų tiek policijos tyrėjams, tiek ikiteisminio tyrimo teisėjui. Pažvelgti į akis savo skriaudikui jis jau nebijojo ir teisme, kai buvo nagrinėjama baudžiamoji byla.

    „Dabar jo jau nebijau“, – sakė tvirto užnugario policijoje sulaukęs vaikinas. Jį visą laiką taip pat palaikė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) socialiniai darbuotojai – jie vaikinui teikė ne tik psichologinę pagalbą, bet ir parūpino advokatą, kuris baudžiamojoje byloje gynė jo teises.

    Tuo metu baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis ir neteisėto narkotikų laikymo ir platinimo patrauktas M. Gaudiešius nei policijoje, nei teisme nebandė neigti kaltės – o ką neigsi, kai patyrę kriminalistai surinko daugybę neginčijamų įrodymų, taip pat surado ir įkalčių bei pinigų, kurie buvo gauti už prekybą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.

    Jis negalėjo paaiškinti, kodėl Vidmantą pasirinko narkotikų platintoju – gal todėl, kad jis gyveno kaimynystėje, buvo jaunas ir paklusnus jaunuolis.

    „Pripažįstu, kad versdamas jį platinti narkotikus grasinau ir naudojau fizinį smurtą, bet juk jis galėjo man pasipriešinti ir kreiptis į policiją ar kažką daryti, nes nebuvo laikomas prirakintas ir turėjo visas galimybes“, – aiškino M. Gaudiešius.

    Vis dėlto, vyras gailėjosi tokio savo poelgio – sakė, kad kartais baimindavosi, kad Vidmantas gali jį išduoti policijai: „Suprantu, kad blogai pasielgiau, bet tada apie tai negalvojau.“

    Per daug lengvi pinigai

    Vyras taip pat pripažino, kad narkotikus Mažeikiuose platino ne tik Vidmantas, bet ir kitas šio kaimynas – keturis kartus teistas Artūras Paulauskas (g. 1998 m.). Tądien, kai policijos pareigūnai vyrus sulaikė, M. Gaudiešius šiam buvo perdavęs krepšį, kuriame buvo beveik 50 psichotropinių tablečių ir 100 folijos paketėlių su „žole“.

    Per apklausą A. Paulauskas prisipažino, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiavo maždaug dvi savaites, per šį laikotarpį jam buvo perdavęs apie 600 Eur, o tądien, kai buvo sulaikytas, esą M. Gaudiešiui nurodė, jog daugiau kvaišalais nebeprekiaus, bet šis paprašė iki vakaro pasaugoti krepšį, kurį tą pačią dieną kratos metu ir surado policijos pareigūnai.

    „Tada nemaniau, kad tai yra nusikalstama veika, bet buvau nusprendęs prekybą nutraukti, nes tai buvo per daug lengvi pinigai ir man tai neatrodė naudinga“, – atsakomybę dėl kvaišalų platinimo pripažino A. Paulauskas, kuris ir buvo tas vyras, pravarde Pūcha, kurio ieškojo Mažeikių pareigūnai, tyrę bylą dėl kvaišalų prekybos dviem nepilnametėms.

    Tyrimo metu pareigūnai išsiaiškino, kad A. Paulauskas narkotines medžiagas pardavė ne nepilnametėms, o šių gerokai vyresniam draugui, todėl baudžiamojon atsakomybėn buvo patrauktas ir anksčiau neteistas mažeikiškis Aurelijus Venskus (g. 1999 m.). Jis neslėpė, kad kartą su nepilnametėmis norėjo įsigyti kvaišalų, bet neturėjo pinigų, todėl viena mergaičių lombarde užstatė savo mobiliojo ryšio telefoną, o už gautus pinigus iš A. Paulausko nusipirko ne tik „žolės“, bet ir ekstazio tablečių, kurias vadindavo saldainiais ir „šponkėmis“.

    Pasak pareigūnų, būtent A. Paulauskas tyrimo metu nurodė, kad iš M. Gaudiešiaus gautais narkotikais prekiauja ne tik jis pats, bet ir nepilnametis Vidmantas. Taip pat jis nurodė ir daugiau asmenų, bet dėl jų kaltės nepavyko surinkti įrodymų.

    „A. Paulauskas iš tikrųjų padėjo tyrimui“, – sakė sudėtingą tyrimą atlikę pareigūnai.

    Už tai, kad platino narkotines ir psichotropines medžiagas bei jų platinimui išnaudojo nepilnametį, M. Gaudiešius teismo sprendimu buvo nuteistas 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Be to, jis nukentėjusiuoju pripažintam Vidmantui įpareigotas sumokėti 6 tūkst. Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismas iš nuteistojo taip pat konfiskavo daugiau kaip 1,2 tūkst. Eur, kurie buvo rasti kratos metu – šie pinigai buvo gauti iš prekybos kvaišalais.

    Už grotų teismas pasiuntė ir A. Paulauską – įkalinimo įstaigoje jis turės praleisti dvejus metus. Narkotikų nepilnametėms parūpinusiam A. Venskui skirta dvejų metų laisvės apribojimo bausmė – vyras įpareigotas naktimis būti namuose ir išdirbti 100 val. įstaigoje, kuri rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis.

    Šioje byloje teismas taip pat nuteikė ir narkotikų iš Vidmanto savo reikmėms pirkusį penkis kartus teistą mažeikiškį Tomą Velikonskį (g. 1982 m.) – jam teks areštinėje praleisti 60 parų. Tiesa, šis nuosprendis dar nėra įsiteisėjęs.

    Auka buvo nusižiūrėta neatsitiktinai

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimo centro, kuris rūpinasi į narkotikų platinimą įtrauktu septyniolikmečiu Vidmanu, vadovė Kristina Mišinienė stebėjosi, kad Mažeikių pareigūnai ilgą laiką nepastebėjo prekybos kvaišalais, o tik viešai džiaugdavosi mieste mažėjančiu nusikalstamumu.

    „Pagaliau narkoprekeivių veiksmai Mažeikių mieste įvardinti tuo, kuo jie seniai jau tapo – prekyba žmonėmis, – sakė K. Mišinienė. – Jaunutė auka iš daugiavaikės, apleidusios savo vaikus šeimos, nusižiūrėta buvo neatsitiktinai – paauglys buvo verčiamas pakuoti, platinti, slėpti psichotropines medžiagas, buvo nuolat mušamas ir terorizuojamas, jo akyse gaujos vadeiva susidorodavo ir su kitais.

    Akivaizdu, jog socialiniai, kriminaliai pūliniai Mažeikių mieste pradeda trūkinėti – auka, išnaudotojai, narkotikų pirkėjai – visi sukasi šiame „ramiame“ miestelyje, kuriame, pasak vietinio policijos komisaro, nusikaltimų išaiškinamumas vis gerėja ir gerėja.

    Šiaulių apygardos teisme buvo atskleistas epizodas ir apie vienus iš pirkėjų – vaikai iš miesto bendruomenės pagalbos centro.

    Jeigu mieste auga grupė vaikų, jau priklausomų nuo narkotikų, jų auklėtojams tik bejėgiškai skėsčiojant rankomis – ar nereiktų paieškoti Mažeikiuose tokių švietimo sistemos, sveikatos apsaugos vadovų, kurie gebėtų gelbėti sergančius vaikus?

    Ar kova su narkotikais šiame beveik 33 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra pralaimėta?

    Nuteistos gaujos auka tvirtino, jog svajojo sulaukti pilnametystės ir „būčiau dingęs iš Lietuvos, kitaip ištrūkti iš jų negalėjau“.

    Peršasi mintis, jog Mažeikiuose gera gyventi tik rajono politikams.“

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Lietuvos skaudulys: nuo seksualinės prievartos nukenčia net kūdikiai, apžiūros traumuoja

    Ginekologinės ekspertizės atlikimas seksualinės prievartos atvejais vis dar kelia iššūkių – aukos susiduria su kaltinimais bei grubumu, akcentuoja LRT.lt kalbintos pašnekovės. Anot jų, specialistai nėra apmokomi, nežino, kaip elgtis, o paslaugų teikimas vis dar nereglamentuotas. Vis dėlto Sveikatos apsaugos ministerija teigia, kad jau paruoštas projektas, nustatantis tokių paslaugų teikimo tvarką.

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė portalui LRT.lt sako, kad neretai apžiūros procedūra seksualinę prievartą patyrusiems žmonėms pavirsta dar viena gniuždančia patirtimi. Ji dalijasi ir keliomis nukentėjusiųjų istorijomis.

    „Mane apžiūrėjo vyras gydytojas, vėliau atėjo ir kažkokia moteris baltu chalatu. Jie abu tylėjo visą laiką, buvo labai nejauku, norėjau, kad greičiau viskas baigtųsi. Nekenčiu savo globėjos – kodėl ji viską papasakojo policijai? Tiedu gydytojai krapštėsi, lindo į mane, abu tokiais akmeniniais veidais“, – K. Mišinienė dalijasi penkiolikametės Dianos istorija.

    „Gydytojas vis ragino: „Atsipalaiduok, neįsitempk, leisk man…“ Dieve mano, bet tas užpuolikas kalbėjo lygiai taip pat, aš tame kabinete, maniau, nebeištversiu, visą laiką inkščiau, mačiau save išsiskėtusią toje kėdėje tarsi iš šono. Niekada gyvenime neužmiršiu apsilankymo čia. Negi nėra, kas juos pamokytų, paaiškintų apie išprievartautų moterų jausmus“, – taip apie apžiūrą atsiliepė nukentėjusioji Vilma.

    Taip pat seksualinę prievartą patyrusi Roberta pasakojo, kad gydytoja buvo labai grubi, kalbėjo, kad „su vyrais duoduosi, o kažkokio instrumento išsigandau“.

    „Pasakiau, kad viskas, nebenoriu, kad ji man ką darytų, tai ji subarė, kad nevaidinčiau princesės, anksčiau reikėjo galvoti, ką ir su kuo darau. Nenorėjau prie jos verkti, labai blogai jaučiausi, gailiuosi, kad kreipiausi pagalbos į policiją“, – K. Mišinienė cituoja Robertos patyrimus.

    Apžiūros metu – ir kaltinimai, ir anekdotai

    Pasak KOPŽI centro vadovės K. Mišinienės, seksualinės prievartos atvejai labai įvairūs, tačiau viena tendencija yra gana aiški – suaugusias moteris prievartauja ir joms nepažįstami asmenys, ir iš artimos aplinkos, tačiau vaikus – beveik išimtinai tie, kas su jais turi artimą ryšį, juos augina, organizuoja jų laisvalaikį.

    „Viena didžiausių tragedijų, kurių pasekmes bandome sumažinti mūsų centre, yra ilgai trunkanti seksualinė prievarta iš pačių artimiausių žmonių. Nuolat susiduriame su jau suaugusiais vyrais, moterimis, kurie prašo pagalbos, nes nebegali susidoroti su tais „skeletais spintose“ – prievartavo brolis, tėvas, dėdė, senelis.

    Eina metai, žaizdos turėtų užgyti, tačiau ilgainiui jos dar labiau pūliuoja – prievartos aukos nuolat serga somatinėmis ir psichinėmis ligomis, sunkiau bendrauja ir kuria ilgalaikius santykius, neretai panyra į priklausomybes“, – portalui LRT.lt pažymi K. Mišinienė.

    Ji pastebi, kad neretai apžiūra tampa gniuždančia patirtimi: kai kurie gydytojai praradę jautrų požiūrį, reaguoja ciniškai, o nukentėjusieji skundžiasi jų juokais, užuominomis, per apžiūrą pasakojamais anekdotais. Centro vadovė pabrėžia – to jau seniai neturėtų būti.

    „Kviesdami moteris kreiptis pagalbos, net savotiškai spausdami jas – „o kur anksčiau buvai, ko tylėjai?“, mes privalome joms sukurti netraumuojančią, saugią aplinką. Išgyvenanti seksualinės prievartos traumą moteris, o taip pat ir vyras, vaikas, yra labai pažeidžiami, juos nesunku dar labiau sužlugdyti, atgrasyti nuo tolimesnio bendradarbiavimo“, – akcentuoja K. Mišinienė.

    Išvarė iš kabineto, užsirakino duris

    KOPŽI centro vadovė pastebi, kad po apžiūros matomi antrinės viktimizacijos požymiai. Ji svarsto, kad specialistai neturi būtinų psichologinių žinių apie traumą arba nelaiko jų svarbiomis.

    „Nenorėčiau suabsoliutinti, dėkoju mūsų ir nukentėjusiųjų vardu tiems specialistams, kurie empatiškai dirba šiose tikrai sunkiose situacijose, bet neslėpsiu – esame matę tokių kuriozų, kai ginekologė, sužinojusi, kad atvežėme kenčiančią nuo sužalojimų prievartavimo metu moterį, išvarė ją iš kabineto ir net duris užsirakino“, – prisimena pašnekovė.

    Pasak jos, svarbu dar studijų metais kalbėti apie ginekologo laikyseną bei požiūrį ir mokyti tam tikrų psichologinio konsultavimo būdų. Ne visi geri specialistai gali dirbti su seksualinio smurto aukomis, ilgainiui tas „visko aš čia prisižiūrėjau, niekas manęs nestebina“ virsta panieka, apgailestauja K. Mišinienė.

    „Taip, panieka, nes ką kita jaučia moteriai ją apžiūrinti ginekologė, subardama „nereikėjo vyrų vilioti, nebūtų dabar tų bėdų“, – priduria centro vadovė.

    Pagalbos poreikis

    Jau kurį laiką ekspertai kalba apie būtinybę steigti kompleksinę pagalbą teikiančius centrus, tačiau tokių centrų dar neturime: „Seniai tokio centro reikia, gėda, kad tiek metų tik kalbame apie jį“, – teigia K. Mišinienė.

    Ji taip pat akcentuoja kompleksinės pagalbos poreikį, neapsiribojant ginekologinėmis paslaugomis. Labai svarbu į pagalbos procesą įtraukti ir paruoštus psichoterapeutus, socialinius darbuotojus, kurie užtikrintų pagalbą ir aukos gyvenamojoje vietoje, vardija centro vadovė.

    „Savo organizacijoje mes daug pastangų dedame ruošdami prievartos aukas bendradarbiauti su teisėsauga, lydime jas šiame ilgame ir sunkiame kelyje. Jei aukos tylės, prievartautojai nebus nubausti – dar daugiau, jie rinksis kitas aukas. Tad kviesčiau specialistus nepamiršti ir šio lygmens“, – argumentuoja K. Mišinienė.

    Nukenčia net kūdikiai

    Kaip gerasis pagalbos teikimo pavyzdys įvardijami globos namai „Užuovėja“. Čia pagalbos centre teikiamos kompleksinės paslaugos vaikams, galimai nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, bei jų šeimos nariams. Į globos namus dėl pagalbos teikimo kreipiasi įstatyminiai vaiko atstovai arba vaiko teisių apsaugos specialistai, teisėsaugos pareigūnai.

    „Svarbu paminėti, kad seksualinės prievartos auka gali tapti bet kuris vaikas, nepriklausomai nuo aplinkos, kurioje gyvena, lyties ar amžiaus, nukenčia net kūdikiai“, – portalui LRT.lt sako globos namų direktorė Gytė Bėkštienė.

    Pasak jos, ikiteisminio tyrimo procedūros, taip pat ir teismo medicinos eksperto apžiūra, vaikui yra labai sudėtingos ir keliančios antrinio traumavimo grėsmę, todėl itin svarbus specialistų profesionalumas bei jautrumas vaiko poreikiams.

    „Mes bendradarbiaujame su Valstybine teismo medicinos tarnyba ir galime pasidžiaugti gerosios darbo praktikos pavyzdžiais, kuomet vaikus apžiūrintys teismo medicinos ekspertai šiltai ir dėmesingai bendrauja su vaikais.

    Prieš apžiūrą kartu su mūsų psichologais aptariama vaiko būsena ir kiti svarbūs aspektai, siekiant, kad per apžiūrą būtų geriausiai užtikrintas vaiko interesas. Taip pat norisi atkreipti dėmesį, kad organizuojant planines teismo medicinos eksperto apžiūras atsižvelgiama į vaiko pageidavimą dėl eksperto lyties“, – pažymi G. Bėkštienė.

    Paslaugos po vienu stogu

    Globos namų vadovė teigia, kad teismo medicinos eksperto apžiūra yra labai svarbi ikiteisminio tyrimo proceso dalis. Per ją renkami objektyvūs galimai atlikto nusikaltimo įrodymai, tačiau, dar kartą pabrėžia pašnekovė, vaikui ši procedūra itin sudėtinga.

    „Apžiūros metu ekspertui tenka iššūkis ne tik užmegzti gerą kontaktą su vaiku, kad šis leistųsi apžiūrimas, tačiau ir pajausti ribą, kiek galima su vaiku kalbėti apie įvykį, kad apžiūra netaptų vaiko apklausa“, – pasakoja G. Bėkštienė.

    Ji akcentuoja, kad į „Užuovėją“ atvykęs vaikas visas reikiamas paslaugas gauna po vienu stogu – jam nebereikia vykti į Teismo medicinos tarnybą, Teismo rūmus ar kitas įstaigas. Taip sumažinama antrinio traumavimo rizika.

    „Vaikas, dalyvaujant psichologui, yra apžiūrimas eksperto, apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir gauna kitas reikiamas paslaugas vienoje vietoje, taip išvengdamas papildomo streso“, – sako globos namų direktorė.

    Specialistai neapmokyti

    Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytoja ginekologė, Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narė profesorė Žana Bumbulienė LRT.lt tvirtina, kad procesai dėl pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinio smurto centrų steigimo vyksta – projektas jau antrą kartą pateiktas vertinti.

    Anot profesorės Ž. Bumbulienės, sveikatos apsaugos ministrui pasirašius projektą, jis įsigaliotų nuo ateinančių metų sausio pirmosios.

    Dokumente nurodomi svarbiausi kriterijai dėl pagalbos nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos. Pavyzdžiui, išskiriama, kad pagalbą teiktų penki centrai – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikos, Klaipėdos universitetinė ligoninė, Respublikinė Šiaulių ir Respublikinė Panevėžio ligoninės.

    Taip pat nurodyti reikalavimai dėl patalpų ir medicininių priemonių, specialistų kompetencijos. Ž. Bumbulienės teigimu, šiuo metu visi šie aspektai nėra reglamentuoti, o specialistai nėra apmokyti, tad nukentėjusios nuo seksualinio smurto moterys ne visada apžiūrimos taip, kaip tai turėtų būti padaryta. Pasak Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narės, specialistai turi įvertinti ir tai, kad nepilnametės yra itin pažeidžiamos.

    „Suaugusiai moteriai ginekologinis tyrimas yra nemalonus, bet suaugusi moteris gali suprasti, kad apžiūrą reikia atlikti dar kartą. Geriau, kad vaikui ginekologinė apžiūra būtų atliekama vieną kartą, kad viskas iš karto būtų išsamiai, pagal tyrimo protokolą aprašyta.

    Specialistas turi žinoti, ką privalo įvertinti, kad, neduok Dieve, ko nors neužmirštų. Jis turi būti apmokytas – išklausęs pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusiems asmenims kursą. Gydytojo pagrindinė užduotis – užtikrinti įrodymų išsaugojimą, tyrimų paėmimą, teisingą sužalojimų ir jų lokalizacijos aprašymą.

    Tokie momentai yra labai svarbūs, įvertinimas turi būti labai tikslus, struktūrizuotas ir atsakantis į visus klausimus“, – atkreipia dėmesį Ž. Bumbulienė.

    Žingsnis į priekį

    Gydytoja pastebi, kad šiuo metu, kai nėra tinkamo reglamentavimo, už įvairius tyrimus ir vaistus prievartą patyrusi moteris turi susimokėti pati. Tikimasi, kad, reglamentavus pagalbos teikimo klausimus, tyrimai ir gydymas būtų nemokami.

    Lietuvos akušerių ir ginekologų draugijos valdybos narė taip pat priduria, kad toks paslaugų reglamentavimas būtų didelis žingsnis į priekį: „Prie to dirbame labai seniai. Ateina prievartą patyrusių moterų, paauglių ir mergaičių, reikia gydytojus apmokyti, kaip elgtis, kad nereikėtų pakartotinių apžiūrų. (…)

    Įsivaizduokite, studentų nemoko, kaip atpažinti lytinę prievartą, o vos pradėjusiam dirbti rezidentui per budėjimą gali tekti susidurti su moterimis ar mergaitėmis, patyrusiomis prievartą. Nuo ko pradėti, kaip apžiūrėti? Reikalingi mokymai, turi būti sustyguota struktūra.“

    Ž. Bumbulienė pabrėžia – gydytojams nėra jokių mokymų, kaip elgtis ir kaip padėti. Tokiais atvejais apžiūra nėra maloni ir specialistui, ypač jei jis nesijaučia užtikrintas dėl savo veiksmų, nerimauja, ar viską teisingai daro.

    „Jei nėra įstatyminės bazės, teisiškai reglamentuojančios medicininę ir kitokią pagalbą lytinės prievartos aukoms, patiriamas labai didžiulis stresas iš abiejų pusių“, – akcentuoja profesorė Ž. Bumbulienė.

    Ką numato parengtas projektas?

    Kaip LRT.lt informuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Asmens sveikatos departamento Specializuotos sveikatos priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė Inga Laniauskienė, toks projektas jau parengtas.

    Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo galimai seksualinį smurtą patyrusiems moteriškosios lyties asmenims aprašo projektas nustato reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, asmens sveikatos priežiūros specialistams, patalpoms ir medicinos priemonėms.

    „Siekiant užtikrinti kokybišką asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimą seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms, parengtame projekte yra nustatyta, kad kompleksinė pagalba joms bus teikiama nenutrūkstamai (ištisą parą, 7 dienas per savaitę)“, – pažymi I. Laniauskienė.

    SAM atstovės teigimu, specialistui įtarus arba diagnozavus seksualinį smurtą, pacientė būtų pervežama į artimiausią pagal teritoriją paslaugas teikiančią asmens sveikatos priežiūros įstaigą. Prireikus galės būti pasitelkta specializuotos pagalbos centro pagalba, specialistas turės suteikti informaciją apie specializuotos pagalbos centrus ir nurodyti jų kontaktus.

    Taip pat nurodyti reikalavimai, kaip atlikti įvairius tyrimus ir ėminius, apžiūrą ir ištyrimą, lytiniu keliu plintančios infekcijos diagnostiką ir profilaktiką po patirto seksualinio smurto, pateikta rekomendacijų dėl skubiosios kontracepcijos, stabligės profilaktikos.

    Seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms paslaugas teikiantys specialistai nuo 2022 m. gegužės 1 d. turės būti išklausę pagalbos teikimo seksualinį smurtą patyrusioms pacientėms kursą.    

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Nekurkite koncentracijos stovyklų mūsų visų vardu

    Po netrumpų derinimų gauname leidimą aplankyti Pasieniečių mokyklos teritorijoje Medininkuose įsikūrusius migrantus.
    Mūsų tikslas yra identifikuoti prekybos žmonėmis aukas, organizuoti joms pagalbą.
    Migrantų istorijos yra sukrečiančios – tai ir Irake susprogdintos mokyklos, elementarios sveikatos pagalbos vaikams nebuvimas, gaujų reketas…
    Sutinkame čia mokytojus, inžinierius, moteris, puikiai kalbančias angliškai, bet nenorinčias “išsišokti”, todėl nuolankiai sėdinčias kambarėliuose…
    Mums talkina 16-metis iš Nasirijos, niekada nelankęs mokyklos, pats visko pramokęs. Perduodame linkėjimus jo šeimai, užauginusiai tokį šaunų sūnų. Paauglys susigraudina, dairosi žvilgančiomis akimis: “pagaliau aš pamatysiu, kaip atrodo tikras gyvenimas”…
    Didžiulė padėka čia plušantiems savanoriams iš tarptautinių organizacijų, būreliui darbuotojų – jų psichologiniai ir fiziniai krūviai yra milžiniški, manome, kad jie sunkiai pakeliami.
    Ministre, nereikia “penkių žvaigždučių viešbučių”, tik nekurkite koncentracijos stovyklų. Mūsų visų vardu.