Author: admin

  • Globėjai baiminasi: iš Ukrainos į Lietuvą atkelti vaikų namai įtariami dėl prekybos vaikais, globotiniai pasakoja apie patiriamą smurtą

    Kovo pradžioje dėl karo iš Ukrainos į Lietuvą atkelti vaikų globos namai įtariami dėl neteisėtos prekybos vaikais. Dėl to balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas. Vėliau „dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo“ pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas. Nors tyrimai nėra pasibaigę, globėjai nerimauja – gauta duomenų, kad vaikai liepos pabaigoje bus išvežti į Ukrainą. Globėjai baiminasi dėl vaikų saugumo ir sako – globotiniai pasakoja ir apie smurtą, ir apie grasinimus.

    Šiuo metu Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ vaikai yra globojami Trakų rajono paramos šeimai ir vaikams centre, tačiau gauta duomenų, kad liepos pabaigoje jie išvyks atgal į Ukrainą.

    Portalas LRT.lt taip pat bandė susisiekti su globos namų vadovu, tačiau to padaryti nepavyko.

    Įtarimai dėl prekybos vaikais

    Balandžio 1 dieną generalinė prokurorė Nida Grunskienė pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl, įtariama, neteisėtos prekybos vaikais, primena Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė.

    Tyrimą organizuoja ir kontroliuoja Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras.

    Pasak jos, tuomet kovo mėnesį su pareiškimu dėl galimai planuojamų neteisėtų įvaikinimo atvejų į policiją kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prašydama išnagrinėti ir įvertinti įtarimus sukėlusias aplinkybes, susijusias su 43 vaikų iš Ukrainos atvežimu į Lietuvą.

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja Alina Žilinaitė, kalbėdama su portalu LRT.lt, taip pat antrina, kad buvo rimtų skundų bei įtarimų, susijusių su galimu smurtu bei prekyba žmonėmis.

    „Dėl šios turimos informacijos kreipėmės į teisėsaugą, tad plačiau komentuoti įvykių negalime“, – pažymi A. Žilinaitė.

    Kaip LRT.lt sako E. Martinonienė, pareiškime, be kitų pirminių bei tikrintinų duomenų, buvo nurodyta, kad keli kartu su šiais vaikais į Lietuvą atvykę suaugę asmenys galimai turi ketinimų dalį šių vaikų išvežti į kitą valstybę, neva laikinam svečiavimuisi šeimose, tačiau kiti pirminiai duomenys leido manyti, kad šiuos vaikus ketinama įvaikinti.

    „Abejones dėl tokių ketinimų teisėtumo bei skaidrumo sukėlė ir tai, kad Ukrainoje šiems vaikams atstovaujantys instituciniai globėjai neturėjo jokių šių vaikų tapatybę leidžiančių identifikuoti asmens dokumentų, o taip pat ir kitų Ukrainos institucijų išduotų oficialių dokumentų, kurie patvirtintų, kad toks šių vaikų išvežimas iš Ukrainos ir jų įvaikinimas kitoje valstybėje yra pilnai suderintas, pagrįstas ir teisėtas“, – LRT.lt komentuoja E. Martinonienė.

    Dar vienas ikiteisminis tyrimas

    Generalinės prokuratūros atstovės teigimu, šiuo metu jau yra apklausti visi į Lietuvą atvežti vaikai bei juos lydėję asmenys, kiti liudytojai, išsiųsti tarptautinės teisinės pagalbos prašymai, pradedama gauti informacija apie ankstesnius šio Ukrainoje registruoto institucinio globėjo organizuotus vaikų vizitus užsienyje, renkami kiti tyrimui reikšmingi duomenys.

    „Šių vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su atsakingomis Lietuvos bei Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą bei visus kitus teisėtus jų interesus“, – tvirtina E. Martinonienė.

    Ji taip pat informuoja, kad dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo vėliau yra pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas. Surinkus daugiau duomenų, bus priimti atitinkami procesiniai sprendimai (dėl tyrimo nutraukimo, jo užbaigimo ar tyrimų apjungimo), tačiau šiuo metu, tikslinant faktines aplinkybes ir renkant duomenis, jokia detalesnė informacija neteiktina, aiškina Generalinės prokuratūros atstovė.

    Pasak jos, vaikams grįžus į Ukrainą, minimi ikiteisminiai tyrimai bus tęsiami ir numatyti procesiniai veiksmai bus atliekami toliau.

    E. Martinonienė priduria, kad taip pat nuolat bendraujama su atsakingais Ukrainos pareigūnais, bendradarbiaujant su Ukrainos generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo departamento vadovu Dmitro Litkevič, yra įvykę keli nuotoliniai pasitarimai su Ukrainos prezidento patarėja vaiko teisių ir vaikų reabilitacijos klausimais Darja Gerasymchuk, Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotoju Igor Musteca, Ukrainos Aukščiausiosios Rados, Generalinės prokuratūros, policijos bei Ukrainos ambasados Lietuvoje atstovais.

    Sugriauti „verslininkų“ planai

    Kovos su prekyba žmonėmis iš išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė pažymi – nors šiame lauke dirba 20 metų, tačiau „neteko susidurti su tokiu įtariamu baisiu vadovų, atsakingų už našlaičius, piktnaudžiavimu – bandymu parduoti savo globotinius“.

    „Pasitikiu mūsų šalies teisėsauga, manau, kad šioje situacijoje bus svarbu ne įtariamųjų tautybė, ne politinis korektiškumas, o atvirkščiai – teisingumas patiems silpniausiems. Tokio pat aukšto profesionalumo, vertybinio sąžiningumo tikėčiausi ir iš vaiko teisių apsaugos tarnybos“, – portalui LRT.lt sako K. Mišinienė.

    Centro vadovė taip pat pabrėžia, kad įtariamieji siekia išvežti vaikus iš Lietuvos, kuri „netikėtai sugriovė „verslininkų“ planus išgabenti vaikus atgal į karą ar kitą valstybę.

    „Poveikis liudijantiems vaikams jau vyksta, pradėtas dar vienas tyrimas dėl smurto prieš juos“, – atkreipia dėmesį K. Mišinienė.

    Pasak ekspertės, leidusios vaikus išgabenti iš Lietuvos, institucijos atsikratytų „galvos skausmo“, tačiau taip vaikai būtų galimai atiduoti „piktavalių ir jų parankinių valiai“.

    Globėja: vaikai pasakoja apie smurtą, grasinimus

    Globos ambasadorė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė bendrauja su „Perlinka“ vaikų namų vaikais. Pasak jos, vaikai atsakingoms Lietuvos institucijoms papasakojo apie nuolat patiriamą spaudimą, planus prieš jų valią išvežti į JAV, patiriamą psichologinį smurtą. Kaip priduria globėja, vaikai pasakoja, kad namai priklauso religinei bendruomenei, kad jiems draudžia bendrauti ir palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais.

    „Tokia informacija buvo gauta bendraujant su vaikų namų auklėtinių paauglių merginų grupe. Už tai, kad merginos papasakojo apie joms žinomas aplinkybes Lietuvos institucijoms, iš Ukrainos globėjų pusės prasidėjo grasinimai, kad „išdavikės“ bus nubaustos, kai vaikai grįš atgal į Ukrainą“, – LRT.lt komentuoja D. Gaičiūnaitė-Dirmė.

    Jos teigimu, mergaitės papasakojo apie savo išgyventą patirtį, kad jų atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, ir dabar bijo, kadangi jaučia didelę grėsmę iš buvusių Ukrainos globėjų.

    „Pastarieji manipuliuoja kitais vaikais, kiršina, skatina konfliktus, viešai žada perauklėti nepaklusniąsias įdarbinant prostitutėmis ir uždarant į psichoneurologinę ligoninę. Tokiu būdu paskatinti kiti auklėtiniai atvirai tyčiojasi iš merginų, naudoja psichologinį ir fizinį smurtą, vadina prostitutėmis ir išdavikėmis, žemina“, – mergaičių išgyvenimais dalijasi globėja.

    „Egzistuoja rimta grėsmė”

    D. Gaičiūnaitė-Dirmė pažymi, kad mergaitės nenori grįžti į savo kilmės šalį dėl baimės, kad su jomis bus žiauriai elgiamasi, bus žeminamas jų orumas.

    „Egzistuoja rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai ir saugumui. Jos nori pasilikti ir būti saugios Lietuvoje“, – priduria D. Gaičiūnaitė-Dirmė.

    Ji baiminasi, kad susidariusi situacija kelia realią grėsmę vaikams, jų interesams ir saugumui: „Jau dabar buvo uždrausta bendrauti ne su jų bendruomenės nariais, o, išvykus į Ukrainą ar į kitą šalį, bus uždrausta palaikyti ryšį su Lietuva, teirautis dėl jų gyvenimo, teikti jiems pagalbą, paramą, jų atžvilgiu bus naudojamas spaudimas ir galimai ne tik psichologinis, bet ir fizinis smurtas“.

    D. Gaičiūnaitė-Dirmė akcentuoja – blogiausia, ką galime pasiūlyti šiems vaikams, „yra gyvenimas vaikų namuose, neužtikrinant jiems saugumo ir gyvenimo be pavojaus, tuo labiau, gražinti vaikus ten, kur jie bus persekiojami ir kur jiems gresia keršto rizika“.

    „Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų blakstienos yra užmerktos. Galbūt jos atsimerkia tik tada, kai gauname jaunų merginų kūnus, įvyniotus į kilimą. Noriu tikėti, kad taip nėra“, – kritikuoja globėja.

    Veiksmus derina su Ukrainos tarnybomis

    Anot Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės A. Žilinaitės, Ukrainos globos namų „Perlinka“ vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su Lietuvos prokuratūra bei atsakingomis Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą bei visus kitus teisėtus jų interesus.

    „Ukrainos pusė, rengdamasi vaikus grąžinti atgal, specialiai išvykimui pasiruošti atsiuntė savo specialistus ir įsipareigojo pateikti visus vaikų grąžinimui reikalingus dokumentus, bet apie tikslias grąžinimo datas Ukraina planuoja informuoti papildomai“, – sako A. Žilinaitė.

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovės teigimu, ši vaikų grupė buvo pirmoji nuo karo pradžios iš Ukrainos atvykusi į Lietuvą, tačiau tai ne pirmoji vaikų grupė, išvykstanti iš Lietuvos atgal į Ukrainą.

    Kalbėdama apie įtarimus dėl galimo smurto ir prekybos žmonėmis, A. Žilinaitė atkreipia dėmesį, kad visi veiksmai derinami su Ukrainos vaiko teisių tarnybomis, Ukrainos konsulu, vietos savivaldybe, globą užtikrinančia įstaiga.

    „Su visais glaudžiai bendradarbiaujame ir kartu ieškome sprendimų“, – LRT.lt sako A. Žilinaitė.

    Kaip informuoja ji, nuo liepos 1 dienos Ukrainos atsakingos institucijos pakeitė vaikų globėją Ukrainoje, Lietuvoje vaikų įstatyminiu atstovu išlieka globos centras.

    „Svarbiausia, kad vaikai šiuo metu yra saugūs ir jų saugumas bus užtikrintas viso buvimo Lietuvoje metu. Siekdami užtikrinti kuo didesnį iš karo zonos atvykusių vaikų saugumą, nuolat su jais bendraujame, aiškinamės poreikius ir stengiamės juos užtikrinti.

    Pas vaikus vyksta mobilios komandos, psichologai. Mūsų tikslas yra užtikrinti geriausius vaiko interesus. Tad Ukrainos vaikais rūpinamės taip, kaip ir Lietuvos vaikais, kad jų teisės nebūtų pažeistos, o vaikai nepatirtų jokios formos smurto“, – pabrėžia Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Mišinienė, Nacytė. Kodėl svarbu kalbėti apie prostitucija užsiimančių moterų psichologines traumas?

    Prieš pradėdami kalbėti apie seksą parduodančių ir patiriančių traumą moterų temą, pasakysime, kad apie psichologinę traumą, apskritai, būtina kalbėti – kaip ji suprantama, kaip reaguojame į traumą ir kokie yra jos fiziniai, psichologiniai ir socialiniai rezultatai. Per pastaruosius 20 metų atlikti tyrimai parodė, kad psichologinės traumos paplitimas yra daug platesnis, nei manyta anksčiau.

    Apie traumas informuota praktika pripažinta daugelio valstybių paslaugų tarnybose. Tai leidžia suprasti individualius, tarpasmeninius ir struktūrinius traumą lemiančius veiksnius, o paslaugų vartotojams ir personalui padeda sukurti emociškai, kultūriškai ir fiziškai saugias erdves. Apie traumas informuotas pagalbos teikimas reikalauja politinės lyderystės ir įsipareigojimo.

    Kalbant apie seksą parduodančias moteris, praktika ir tyrimai atskleidžia didelį traumų, susijusių su jų gyvenimu, paplitimą ir sudėtingumą. Kadangi moterys nėra vienalytė grupė, traumos gali pasireikšti įvairiai, tačiau būtent jos gali paskatinti moteris parduoti seksą, kas turės įtakos tolesniems jų sprendimams – likti prostitucijoje ar iš jos išeiti.

    Pažiūrėkime į traumą kaip į stumiantį faktorių. „Encompass“ – Škotijos septynių organizacijų, teikiančių paslaugas komercinio seksualinio išnaudojimo aukoms, 2021 m. ataskaita parodė, kad 23,5 proc. moterų vaikystėje patyrė seksualinę prievartą, 54 proc. – smurtą aplinkoje, ir 38,5 proc. – prekybą žmonėmis. Kalbėdami apie pastarąsias dvi traumines patirtis – smurtą šeimoje ir prekybą žmonėmis – negalime atskirti, ar tai vyko prieš įsitraukiant į prostituciją, tačiau tai gali būti taikoma kai kurioms moterims.

    Traumos taip pat gali paskatinti moteris likti prostitucijoje. Ką girdime iš NVO ekspertų apie piktnaudžiavimą narkotinėmis medžiagomis ir seksą parduodančias moteris? Tai dažna problema – „Encompass“ ataskaita atskleidė, kad 47 proc. moterų turėjo priklausomybės problemą. Kai kurios pradeda vartoti prieš įsitraukdamos (dažnai dėl traumos), kai kurios – užsiiminėdamos prostitucija – pastarajame kontekste narkotinės medžiagos atlieka emocinio reguliavimo funkciją.

    Specialistai pabrėžė, kad daugelis piktnaudžiavimo narkotinėmis medžiagomis paslaugų skirtos detoksikacijai, tačiau jei tai per greitai taikoma, moterys lieka priblokštos traumuojančių prisiminimų ir emocijų. Jei tarnybos nekreipia dėmesio į traumas ir susitelkia tik į priklausomybę, tikėtina, kad moterys ir toliau vartos medžiagas, kaip priemonę, nepakeliamoms emocijoms valdyti. Be to, kai kurios iš jų toliau pardavinėja seksą tam, kad finansuotų priklausomybę.

    Psichikos sveikatos pažinimas – labai svarbus, norint suprasti seksą parduodančių moterų tikrovę. Vadovaujantis „Encompass“ ataskaita, 80 proc. moterų, įtrauktų į komercinį seksualinį išnaudojimą, atskleidė psichikos sveikatos problemas, dauguma jų patyrė nerimą ir depresiją, o kai kurioms oficialiai diagnozuotas potrauminio streso sutrikimas, emociškai nestabilaus tipo asmenybės ir ribinis asmenybės sutrikimai.

    Disociacija ypač paplitusi tarp seksą parduodančių moterų ir nusipelno atskiro paminėjimo. Moterys kalba apie sustingimą, suskilusią tapatybę arba neprisimena nieko, kas susiję su prostitucija. Tačiau disociacija dažnai neteisingai suprantama ir todėl nediagnozuojama. Ji nėra laikoma traumos požymiu. Nerimą kelia tai, kad naujausiame tyrime teigiama, jog disociacija gali rodyti didelę sunkaus potrauminio streso, depresijos, nerimo, fizinio skausmo ir socialinio sutrikimo riziką.

    Mums reikia turėti daugiau žinių apie psichologinę traumą, kad galėtume geriau suprasti ir paaiškinti netinkamas adaptacijos reakcijas bei padėti moterims rasti patikimesnes įveikos strategijas.

    Galiausiai, traumos moterims gali kliudyti palikti prostituciją. Apibūdintos neigiamos psichinės pasekmės gali pakenkti moterų tapatybės jausmui. Daugelis kalba apie gėdą ir pasibjaurėjimą. Tai, kartu su socialine stigma ir neprieinamomis paslaugomis, gali sudaryti kliūtis moterims siekti alternatyvų.

    O kas naujesnio mūsų šalyje, bandant suprasti priežastis, traumas, įstūmusias mergaites ir moteris į savęs pardavinėjimą?

    Nuo 2004 metų – nieko naujo. Kokios traumos, kam jos rūpi – pirmiausia tegul susimoka baudas.

    Apie komercinį seksualinį išnaudojimą vis dar galvojame kaip apie nusižengimą viešajai tvarkai.

    Gal todėl moterys ir nekalba apie savo patirtis bei išgyvenimus „slaptuose“ Lietuvos viešnamiuose bei visokio plauko agentūrose, klubuose, nes šalia – tik suteneris, sekso pirkėjas, na, ir policijos pareigūnas.

    Kuris iš jų buvimą prostitucijoje laikys traumuojančia patirtimi, susimąstys dėl žlungančios moterų psichinės sveikatos, pergyvens, jog šalyje vis dar neturime išėjimo iš prostitucijos programų?

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Ukrainiečiai kenčia nuo pabėgėlio sindromo. Bręsta konfliktas

    „Karas – ne šiaip baisu. Jis permala visam laikui. Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, kenčia nuo pabėgėlio sindromo“, – sako pabėgėlė ukrainietė psichologė ir psichiatrė Julija Krasnovidova. Su dviem vaikais Šiauliuose gyvenanti moteris jau susirado darbą, keletą vietinių draugų, padeda pabėgėlių bendruomenėms. Bet specialistė įspėja, kad dėl pabėgėlio sindromo gilėja praraja, bręsta konfliktas tarp atvykėlių ir vietinių.

    – Jau ketvirtas mėnuo nuo karo pradžios. Ukrainiečiai pabėgėliai, regis, jau turėjo adaptuotis, tačiau prasideda trintis, kyla nepasitenkinimas. Kas vyksta?

    – Aš iš anksto žinojau, kad bus konfliktas tarp ukrainiečių pabėgėlių ir vietinių, nesvarbu, kurioje šalyje: Lietuvoje, Lenkijoje, Moldovoje ar Vokietijoje. Tai jau ne pirmas atvejis istorijoje ir tai jau aprašyta moksliniuose tyrimuose. Tiesiog mums ir jums tai pirmas kartas.

    Daugelis ukrainiečių, priverstų bėgti nuo karo žvėriškumų, dabar kenčia nuo pabėgėlio sindromo. Pabėgėlio sindromas – tai psichologijoje populiarus pavadinimas, po kuriuo slypi visa krūva simptomų ir žmogų veikiančių faktorių.

    Karo bėgliai susiduria su gimtų namų netektimi, turto, nuosavybės praradimu, svetimumo, žmogaus be tėvynės jausmu, didžiule baime dėl savęs, savo vaikų ir artimųjų, kurie liko namie. Vienatvę lydi ir kaltės, kad palikai gimtą šalį ir išgyvenai, kai kiti žūva, jausmas. Pojūtis, kad esi nereikalingas ir pamestas. Perspektyvų nebuvimas, neužtikrintumas dėl rytdienos, ligoninių ir gydytojų baimė užsienyje, kur baisu, kad tave svetima kalba ne taip supras, tu ne taip suprasi.

    Visa tai sukelia didžiulę skalę emocijų – nuo euforijos ir įkvėpimo iki jaudulio, liūdesio, nevilties, neigimo ir net panikos. Dėl ilgalaikio streso atsiranda miego, apetito sutrikimai, nerimo priepuoliai, psichologinis stuporas. Žmogus sveikas, bet neįgalus.

    Karas – tai ne šiaip baisu. Jis permala žmogų visam laikui, vertybės pasikeičia visam laikui. Gyvenantys taikiu metu, negirdintys sprogimų, nuolatinių sirenų žmonės nesupras to niekada. Nesupras net tie, kurių artimas žmogus – pabėgėlis.

    – Lietuviai skyrė tiek pagalbos, kiek tik įstengė. Ar to nepakanka? Ko dar trūksta?

    – Kai karas prasidėjo ir atvykome, mes čia gavome labai daug pagalbos, bet ji visa buvo nuasmeninta: surenka daiktų, atneša maisto, duoda kraujo, perveda pinigų. Visa tai puiku ir būtina, tai didžiulis indėlis, už kurį mes labai dėkingi. Bet to nepakanka.

    Asmeninė pagalba – tai visai kas kita. Tai daug sudėtingiau, sunkiau, nemaloniau. Bet ji labai reikalinga. Gal net labiau. Ukrainiečiai susiduria ir su tuo, kad tokiu sunkiu jiems periodu netenka artimųjų paramos, šie nusigręžia. Apie tai pabėgėlis nekalba. Tuo metu jis vienišas ir baisiai nelaimingas.

    Sakyčiau, kad dabar pabėgėliui net svarbesnė juridinė, socialinė, medicininė pagalba. Keitimasis informacija – irgi didžiulė pagalba.

    – Kuo tai gresia? Konfliktu?

    – Pavyzdžiui, tūkstančiai gerų ir empatiškų Lietuvos žmonių atsiliepė ir suteikė pagalbą: įsileido gyventi į savo namus mus, svetimus nepažįstamus žmones, rinko pinigų, daiktų ir pan.

    Po kurio laiko, kai pabėgėlis jau supranta, kad laikas ieškotis darbo, kyla baimė: namie turėjai profesiją, čia – ne, siūlo darbą slenkančiu grafiku – kam palikti vaikus (močiučių čia nėra)? Prasideda stuporas, žmogus sustingsta. Jam sako: „Eik, daryk ką nors“, o jis negali.

    Prasideda konfliktai ir vietinių užuojauta virsta nepasitenkinimu ir net pasmerkimu. Tuomet pabėgėlis dar labiau užsisklendžia ar užsidaro tik savo bendravimo rate. Praraja didėja. Atsiranda susipriešinimas, bręsta konfliktas.

    – Persekioja kaltės ar aukos jausmas?

    – Pabėgėliai jaučia baimę, nuolatinę įtampą, kaltę, kad dar yra gyvi, nepasitikėjimą savimi, agresyvaus elgesio priepuolius, sulėtėjusį mąstymą ir veiksmus. Ypač kenčia vaikai, matome tai pagal jų piešinius, kai ateina į užsiėmimus dienos centre. Jų labai aukštas nerimo slenkstis.

    Net suaugusieji patiria psichologinį infantilumą. Pabėgėliai dažnai elgiasi kaip dideli maži vaikai: įsižeidžia dėl smulkmenų, gailisi savęs kaip vaikas, kuris užsigavo. Tai normali nervų sistemos reakcija į traumos situaciją.

    Vietiniai žmonės priima viską kaip tingėjimą, nenorą prisitaikyti, kaprizus, apsimetinėjimą, nesuprasdami, kad tai nesąmoningas paguodos, palaikymo ir priėmimo prašymas. Jie mato prieš save visiškai suaugusį žmogų ir stebisi: na, kodėl gi tu nenori eiti dirbti, kodėl nenori nors ko daryti?

    Žmonės, kurie buvo priversti bėgti nuo karo į kitą šalį, turėjo profesiją, pilietybę, socialinį ir turtinį statusą. Jie akimirksniu tapo niekuo, yra visiškai sutrikę dėl to, kas jie tokie, kokie jų sugebėjimai čia. Jie niekaip negali adaptuotis prie naujos situacijos. O vietinius tai erzina, jie galvoja, kad pabėgėliai – tinginiai, nenori dirbti, ypač prastesnio darbo. Pabėgėliai nori dirbti, bet tokios būsenos negali – jie psichologiškai paralyžiuoti. Toks paralyžius gali tęstis iki vienų metų!

    Antra, čia jie neturi pilietybės ir įstatymiškai nėra užtikrinama teisė į darbą, nėra galimybės dirbti pagal savo specialybę. Tai sukelia dar didesnį pasyvumą ir apatiją.

    – Kokia to priežastis?

    – Mentalitetų skirtumas. Nesuprantant pabėgėlio psichologijos, ir padėti jam sunku. Reikia suprasti, kad jis išgyvena potrauminį periodą po to, kai akimirksniu prarado keletą svarbių dalykų: tėvynę, namus, nuosavybę, darbą, statusą, gal ką nors iš artimųjų.

    Daugelis pabėgėlių ukrainiečių – tai mamos su mažais vaikais. Didžioji jų dalis niekada nebuvo užsienyje. Kai jos patenka į kitą šalį su kitokiu mentalitetu, taisyklėmis, principais, bijo visko, nes nežino net smulkmenų: kur kreiptis, jei vaikas susirgs, ar ji ten gaus pagalbą, net gatvių pavadinimus mums sunku perskaityti, informacijos internete gal yra, bet mums neįmanoma perskaityti. Kai atvyksta, jos bijo gatvėje ko nors paklausti, nes lietuviškai nemoka, žino, kad rusų kalba lietuviams – okupantų kalba. Kai žmogus sutrikęs, jis neatsako už savo veiksmus.

    Daugelis čia pabėgo iš aktyvių karo veiksmų zonų, kur sproginėja užtaisai, švilpia kulkos, kur žūsta ir yra žudomi žmonės, vaikai. Todėl spręsti apie pabėgėlį ir juolab jį teisti pagal tas pačias taisykles, kaip taikaus gyvenimo žmones, visiškai neįmanoma.

    Žmonės labai sunkioje kritinėje psichologinėje būsenoje nori pabėgti nuo tokios realybės, gali ir užgerti. Dar būna, kad giminingos šeimos nutraukia ryšius, nebendrauja, pykstasi, galimas chuliganizmas, muštynės. Ir kai problemų kamuolys iš gniūžtės pasidaro labai didelis, emocinio piko metu įvyksta sprogimas: isterija, konfliktai. Tai matydami, vietiniai gyventojai pradeda apibendrinti: pavienį atvejį taiko visiems pabėgėliams.

    Nepasitenkinimo kamuolys didėja ir požiūris į pabėgėlius prastėja. Prasideda atstūmimas ir pabėgėliai dar daugiau šliejasi prie savų, bendrauja tik su jais. Nebelieka jokios galimybės adaptuotis ir integruotis.

    Pabėgėliai apsisprendžia grįžti į savo šalį, nepaisant apšaudymų, net ir rizikuodami savo gyvybėmis. O priežastis ta, kad jie tiesiog nesugebėjo prisitaikyti naujoje vietoje, nesusitvarkė su problemų kamuoliu. Dabar labai daug grįžta namo. Pirma, labai didelis namų ilgesys. Antra, jie tiesiog neatlaikė tos įtampos dėl distancijos tarp savęs ir vietinių.

    – Tai ką daryti? Juk niekas nenori to konflikto, kuris jau bręsta?

    – Ko reikia pabėgėliui? Gyvenamo ploto, pagalbos įsidarbinant, medicininių paslaugų. Bet pirmiausia – supratimo. Jei specialistas – socialinis darbuotojas, gydytojas, juristas – bandys padėti pabėgėliui, nežinodamas jo problemų komplekto ir psichologijos, ta pagalba bus mažai efektyvi.

    Netgi tada, kai jis sprogsta arba užsisklendęs tyli, tai yra pagalbos klyksmas. Tuo metu jam reikia pagalbos – tiesiog apkabinti, išklausyti, paguosti. Atrodo, kad tai suaugęs žmogus, kuris turi save valdyti. Ne. Tuo metu tai mažas išsigandęs vaikas.

    Pabėgėliai dabar atskirti nuo šalies, kurioje gyvena, visuomenės, nežino jos papročių, nesupranta elgesio principų. Jiems labai reikalingas bendravimas su vietiniais gyventojais. Paprastas bendravimas: pasikalbėti, išgerti kartu kavos, pasiūlyti savo kontaktus, jei reiktų, perskaityti informaciją, kai ieško gydytojų, darbo, tvarkosi dokumentus. Jums tai – kasdienė smulkmena, o mums – problema, kuri stabdo.

    Dabar vyksta kažkokie užsiėmimai suaugusiesiems, vaikams, bet tai skirta ukrainiečiams, o reikėtų, kad ukrainiečiai tai darytų kartu su lietuviais. Pabėgėlius reikia ištraukti iš to uždaro rato.

    Jei atsiras bendravimas, pasitikėjimas, dings barjeras, konfliktų net nekils.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Seksualinis smurtas šeimoje: jei aplinkiniai mato, bet nepadeda aukai – jie yra nusikaltimo bendrininkai

    Daliai žmonių namai tampa pragaru: sugrįžus čia laukia šeimos narys prievartautojas. Anot specialistų, seksualinė prievarta šeimoje Kaune – opi problema, prie kurios sprendimo gali aktyviai prisidėti visuomenė. Patyrus ar sužinojus apie seksualinį smurtą reikia kreiptis pagalbos visą parą veikiančiu tel. nr.: 8679 61 617 (Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras) arba 112.

    Prievartauja metų metus

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė varto paskutinę organizacijos laimėtą bylą: patėvis nuo vaikystės iki paauglystės – net 7 metus prievartavo podukrą.

    Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė Naura Daukšienė remdamasi darbine praktika pažymi, kad seksualinė prievarta šeimoje tęsiasi metų metus – žmona prievartaujama, nes „tai“ esą „žmonos pareiga“. Ši klaidinga nuostata tąsoma viešojoje erdvėje, diskusijose, socialiniuose tinkluose.

    „Reiškia, jei žmogus turi pareigas ir jų nevykdo, kokia laukia pasekmė? Bausmė. Galbūt tai bus psichologinis smurtas, kai moteris bus terorizuojama, gal fizinis, o gal seksualinis smurtas, nes jis turi „pasiimti“ tai, kas yra „jos pareiga“. Po menkos frazės „moters/žmonos pareiga“ – slypi tai, ko visuomenė turbūt nelabai suvokia“, – rimtai susimąstyti ragino Kauno apskr. moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė.

    Artimieji mato, bet tyli

    „Vaikas žino, kad aplinkiniai supranta kas čia vyko, kad tai negerai, bet niekas nepadėjo, neištiesė pagalbos rankos, nepranešė pareigūnams, kitoms tarnyboms. Tada vaikas ima klaidingai svarstyti: gal tai buvo normalu, gal taip reikėjo, gal taip vyksta šeimose?“, – skaudžias tvirkinamų mažamečių patirtis perpasakojo KOPŽI vadovė K. Mišinienė.

    Ji pridūrė, kad nukentėję mažamečiai į institucijas patys retai kreipiasi pagalbos, kartais praneša jų artimieji: mama, močiutė, teta, pusseserė. Kodėl tik kartais?

    „Kaip tvarkinga, pavyzdinga šeima visuomenės, bendruomenės akyse pasakys, kad aukštas pareigas užimantis tėvelis tvirkina dukrą? Tai baisi gėda, negarbė. Deja, artimieji pasirenka tylėti“, – sunkiai suvokiamą tiesą atskleidė K. Mišinienė.

    Ji pridūrė, kad būna, jog mergaitės pastoja nuo giminaičių prievartautojų, pagimdo vaikus.

    „Prievartautojai kaip vampyrai nepalieka savo aukų. Išsunkia iš jų gyvastį“, – pažymėjo K. Mišinienė.

    Pasak jos, žiauriausia, kad visuomenė prievartautoją bando savotiškai toleruoti: „Na, vyrai yra tokie, jie turi keistų fantazijų, ką padarysi, bet žiūrėkit, tai žmogus, kuris daug pasiekė gyvenime“, – visuomenės balsą atkartojo pašnekovė.

    Aplinkiniai – nusikaltimo bendrininkai

    Anot KOPŽI vadovės, žmonės, kurie žino apie šalia tvirkinamą artimąjį, bet tyli, yra nusikaltimo bendrininkai.

    „Vienareikšmiškai. Jūs, tie, kurie tylit, įstumiate prievartautoją į vaiko kambarį ir dar užrakinate duris: daryk su juo ką nori. Aš tik šitaip suprantu motinos tylėjimą, močiutės tylėjimą, tetos tylėjimą, auklėtojos nesikišimą „aj, čia ne mano reikalas“. Deja, šių žmonių mes niekada nematome teisiamųjų suole, tai būna tik liudytojai, kurie pasakoja: taip, mačiau, žinojau, bet ką aš galiu padaryti?“, – kalbėjo KOPŽI vadovė ir tęsė: „Kaip gali 7 metus trukti seksualinė prievarta šeimoje ir mes teisiamųjų suole matome tik vieną mekenantį prievartautoją? Ką tuo metu veikė artimieji, kodėl auka nebuvo gelbėjama?“, – klausė K. Mišinienė.

    Ji teigė, kad per mažai atsakomybės prisiima ir bendruomenės, apie vaiko situaciją nesiteiraujama mokyklose, nekalbinami socialiniai darbuotojai, auklėtojai, kiti šeimos nariai.

    „Ne kartą teko girdėti riksmus teismų salėse, kai auka šaukia teisiamam prievartautojui: „Tu sužlugdei mano gyvenimą, aš tavęs prašiau pasigailėti, kodėl nepasigailėjai?!“, – perpasakojo K. Mišinienė.

    Vaikai bėga iš namų po 30 ar 100 kartų

    Kaip atpažinti, kad prieš vaiką yra smurtaujama? Anot K. Mišinienės, vaikas pastebimai keičiasi, kinta jo psichologinė būsena. Prievartaujami vaikai dažnai ima maištingai elgtis, save žaloti, kiti apsileidžia, gali priaugti svorio, nesirūpina savo išore, tampa apatiški, paaugliai, jauni žmonės gali mestis į rizikingą seksualinį elgesį ir dažnai keisti partnerius – tai savotiškas savęs naikinimas.

    Skriaudžiami vaikai dažnai bėga iš namų.

    „Pilni laikraščiai skelbimų, kad pabėgo vaikas. Galbūt nėra noro pažiūrėti giliau, o kas už to bėgimo slypi, kodėl iš tų pačių namų per metus vaikas pabėga 30 kartų? Arba iš globos įstaigos, kodėl šimtais skaičiuojami pabėgimai? Yra etatiniai bėgliai, ką tai reiškia?“, – retoriškai klausė KOPŽI vadovė.

    Ji ragino būti budresnėms ir aktyvesnėms vietos bendruomenėms.

    „5-7 metai prievartos čia pat, šalia mūsų – bendruomenė turi blogai jaustis. Turime jaustis labai kalti, kad kasdieną matėm šitą vaiką, matėm mėlynes po akim, matėm nelaimingą mergaitę, gal ir kažką girdėjom, bet mes nesikišom“, – sakė K. Mišinienė.

    Nusikaltimas ir bausmė

    LR generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyr. specialistės Tautvilės Merkevičiūtės duomenimis, Kauno apygardoje 2020 m. buvo gautos 102 bylos dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, o 2021 metais – 105.

    2020 m. Kauno apygardos prokuratūra į teismą perdavė 38 bylas susijusias su seksualiniais nusikaltimais, 2021 m. – 54 bylas.

    Pagal Baudžiamąjį kodeksą mažiausia bausmė už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui yra areštas arba laisvės atėmimas iki 3 metų (BK 151 str. 1 d.), didžiausia bausmė – laisvės atėmimas iki 10 metų (BK 149 str. 2 d.). Kai nukentėjusysis yra mažametis skiriamas laisvės atėmimas nuo 5 iki 15 metų (BK 149 str. 4 d.).

    Su mažamečiais susijusiose seksualinių nusikaltimų bylose, jeigu apie tai žinojo ir nieko nedarė vaiko tėvai arba globėjai – juos galima laikyti nusikaltimo bendrininkais ir už tai taikoma baudžiamoji atsakomybė.

    Nėra seksualinių nusikaltėlių registro

    Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro, toks jau gyvuoja Lenkijoje, kitose šalyse. Lenkijoje šis registras yra pusiau atviras visuomenei, tad gyvenantieji šalia teisto pedofilo, prievartautojo gali suklusti ir būti budresni šalia augindami savo vaikus, pasisaugoti gali ir patys suaugusieji.

    „Lenkijoje visi gali pažiūrėti į šį registrą, jame – tūkstančiai vyrų ir moterų, kunigų, profesorių, muzikantų, mokytojų, gydytojų, bedarbių, tvirkinusių vaikus. Matot, kaip tai aktualu?“, – teigė K. Mišinienė.

    Ji svarsto, kad jei žmogus 6-7 m. prievartavo vaiką, paauglę, ką įkalinimo įstaiga gali jame pakeisti?

    „Gali izoliuoti tam tikram laikui, bet jo mąstymo nepakeisi. Pedofilija yra sutrikimas. Seksualinių nusikaltėlių registras leistų bendruomenei žinoti, kad jų teritorijoje gyvena žmogus, teistas už seksualinius nusikaltimus, būtų galima stebėti ar asmuo vėl neieško aukų, būtų galima to rajono vaikus bei suaugusius įspėti prevencinėmis priemonėmis, stengtis apsaugoti“, – sakė K. Mišinienė.

    Ji siūlo, kad teismas įpareigotų atlikus įkalinimo bausmę kažkiek metų registruotis prievartautoją seksualinių nusikaltėlių registre ir pranešti savo gyvenamąją vietą.

    Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius turi kitą nuomonę. Jis teigė, kad teisėsaugos institucijų pareigūnai turi sistemas, kuriose yra informacija apie asmenų teistumus, todėl seksualinių nusikaltimų registras galimai būtų informacijos dubliavimas.

    „Manome, kad prioritetą turime skirti nukentėjusiųjų apsaugai, o viešai prieinama tokio pobūdžio informacija nukentėjusiesiems neabejotinai padarytų neigiamą įtaką. Viešoje erdvėje aptarinėjami įvykiai anksčiau ar vėliau leistų identifikuoti asmenį, taip pat turime įvertinti ir visuomenės pasmerkimo riziką – dėl nusikaltimo kaltinant pačią auką. Būtent dėl siekio apsaugoti nukentėjusiuosius teismo posėdžiai taip pat rengiami nevieši. Todėl manome, kad dabartiniais teisės aktais numatyta tvarka neturėtų keistis“, – teigė D. Valkavičius.

    Pasak jo, prevencija ir atitinkamai griežtos bausmės turėtų būti pagrindinės priemonės užkirsti kelią tokiems nusikaltimams.

    Keisti smurtinį elgesį

    Kauno apskrities moterų krizių centro vadovė N. Daukšienė darbinėje praktikoje pastebi, kad kai ištrauki auką iš smurtinės aplinkos, smurtautojas negyvena vienas, netrukus jis ieško naujos aukos.

    „Krizių centrų praktika rodo, kad smurtautojas būna tas pats, keičiasi tik partnerės. Vieną ištrauki iš tos aplinkos, po kiek laiko atsiranda kita. Bet smurtautojas savo elgsenos nekeičia, jo elgsenos niekas nekoreguoja. Tiesa, yra smurtinio elgesio keitimo programos, tačiau kiek vyrų jas lanko ir kiek jos efektyvios – kitas klausimas“, – pastebėjo N. Daukšienė.

    Pasaulinė statistika rodo, kad iš tų, kuriems siūloma smurtinio elgesio keitimo programa tik 30 proc. norėtų ją lankyti. Norvegai skaičiuoja, kad tik 5-7 proc. iš programos dalyvių pakeitė savo smurtinį elgesį.

    „Įsivaizduojate, koks tai mažas skaičius? Lašas jūroje. Labai sunkus psichologo darbas pakeisti, kas yra žmogaus galvoje. Bet įmanoma“, – vilties nepraranda N. Daukšienė.

    Ragina steigti Išprievartavimo krizių centrą

    Islandijos sostinės Reikjaviko ligoninėje jau 33 metus veikia Išprievartavimo krizių centras. Į visą parą dirbantį centrą patekusi seksualinę prievartą patyrusi moteris vienoje vietoje gauna visų specialistų paslaugas. Žmogus apžiūrimas, esant asmens valiai kviečiami pareigūnai, teisininkas, psichologas.

    Lietuvoje tokio centro nėra.

    „Nėra vieningos sistemos kaip elgtis su nukentėjusiu asmeniu, kokias sąlygas jam sudaryti, nėra specializuotos pagalbos centrų, kur žmogus gautų ir psichologo pagalbą, ir apžiūrą, kad viskas būtų diskretiška ir nežeminant, nepažeidžiant žmogaus, kuris ir taip yra sutryptas psichologiškai, jau nekalbant apie fizinę būseną“, – sakė N. Daukšienė.

    Tiesa, vaikams Lietuvoje panašias paslaugas teikia Vilniuje esantis centras „Užuovėja“.

    „Išprievartavimo krizių centrai labai reikalingi. Šiandien matome pasekmes to, kad neturime tokių centrų. Aukai reikia važinėti pas ginekologą, ten priėmė, nepriėmė, paskui pas pareigūnus, socialinius darbuotojus ir pan. Specialiame centre būtų galima viską atlikti vienoje vietoje“, – aiškino K. Mišinienė.

    Visuomenei – nesmerkti aukų

    Visgi, Kauno apskrities moterų krizių centro pirmininkė N. Daukšienė pastebi, kad Išprievartavimo krizių centrai yra kova jau su pasekmėmis. Anot jos, būtina ugdyti vertybių sistemą mokyklose, jaunimo bendruomenėse, aiškinti, kaip turi būti elgiamasi su partneriais, kas yra žmogaus asmenybė ir kur yra ribos, kurių jokiais būdais negalima peržengti.

    N. Daukšienė kelia klausimą policijos struktūrai: kodėl taip nenoriai seksualinis smurtas yra fiksuojamas ir kodėl tokie maži skaičiai?

    „Tai parodo pačios sistemos nejautrą, kai kreipiasi išprievartauta moteris. Nes jeigu viskas būtų gerai – moteris išdrįstų kalbėti. Bet pirmiausiai ji patiria institucinį smurtą dėl požiūrio į ją, pradedant kas ji tokia ir ko ten „prisidirbo“, kad su ja taip pasielgė, tyrėjų replikų ir baigiant visuomenės smerkimu. Juk dar vienas paplitęs posakis: „gerų žmonų nemuša“, kaip ir „gerų moterų neprievartauja“, – kalbėjo N. Daukšienė.

    Atlaikyti šį spaudimą daugeliui moterų pernelyg sunku ir jos prievartavimo faktą neretai nuslepia, į policiją kreipiasi mažai nukentėjusiųjų. Be to, nemažai seksualinio pobūdžio nusikalstamų veikų ikiteisminių tyrimų yra nutraukiama (pernai Kaune – 25 proc.).

    D. Valkavičiaus teigimu, aukas kreiptis į teisėsaugos institucijas atgraso visuomenės pasmerkimas, nukentėję asmenys dažnai net bijo apie tai papasakoti savo artimiesiems. Tai klaidinga nuostata, kurią būtina keisti.

    „Aukoms neturi būti gėda kreiptis dėl seksualinio smurto arba dėl smurto artimoje aplinkoje. Tačiau šiandien galime matyti atvejų, kai aukos visuomenėje yra smerkiamos, neigiamai komentuojamos ir susiduria su patyčiomis. (…) Turėtume daugiau kalbėti apie būdus kaip šviesti visuomenę, kad ji galėtų identifikuoti galimai kenčiančius ar nukentėjusius asmenis ir sugebėtų jiems padėti. Taip pat būtina skirti prioritetą nukentėjusių asmenų apsaugai ir imtis tokių priemonių, kurios jiems neturėtų rizikos“, – teigė D. Valkavičius.

    Teikia nemokamą pagalbą

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centre (KOPŽI) seksualinę prievartą patyrusiems vaikams, moterims ir vyrams teikiama nemokama teisinė, psichologinė, socialinė, saugaus būsto pagalba. Pagalba – konfidenciali.  Darbuotojai būna šalia aukos nuo pat pareiškimo parašymo iki teismo procesų pabaigos, padeda skųsti nepatikusius teismo nuosprendžius, ieško patyrusių advokatų. Skambinti visą parą veikiančiu SOS numeriu: 8679 61617.

    „Iš darbinės patirties galiu pasakyti, kad Kauno mieste teisėsauga į pranešimus apie seksualinius nusikaltimus reaguoja žaibiškai. Užtenka pakelti ragelį, pasakyti, kad noriu pranešti apie išžaginimą ir tuoj pat prisistato pareigūnai, vyksta apklausos“, – kreiptis drąsino K. Mišinienė.

    Kauno apskrities moterų krizių centre teikiama nemokama psichologo, teisininko ir kt. pagalba. Skambinti: 8679 31930 (darbo dienomis).

    Apie nusikaltimą galima tiesiogiai pranešti bendruoju pagalbos telefonu 112.

    Jei straipsnį skaito skriaudžiami vaikai, kurie nedrįsta kreiptis į instancijas, patariama papasakoti apie smurtą suaugusiajam, kuriuo pasitiki: gal tai auklėtoja, kaimynė, mokytoja, treneris ar kt.

    „Bet privalai kreiptis! Tikrai yra suaugęs žmogus šalia, kuris tau padės. Tau tik atrodo, kad esi vienas. Kreipkis į suaugusį žmogų ir papasakok, kas tau atsitiko, o jis perduos atsakingoms institucijoms”, – į vaikus kreipėsi KOPŽI vadovė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Nelikime abejingi

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Metus stovykloje praleidusi irakietė turi žinią lietuviams: jūs to nenorite girdėti

    Prieš metus prasidėjusi migrantų krizė šiandien jau yra aprimusi, tačiau tūkstančiai įleistų užsieniečių tebėra čia. Jau nuspręsta, kad dauguma jų galės išeiti į laisvę, bet ką su jais daryti po to – tebediskutuojama. Dabar Seime svarstomas įstatymas, kad neteisėtai šalyje esantys migrantai galėtų įsidarbinti, tačiau ne iš karto, o tik tada, kai Lietuvoje prabus 18 mėnesių, o iki tol turės išgyventi gaudami 12 eurų mėnesinę pašalpą.

    Lietuva jau nusprendė, kad metus stovyklose priverstinai apgyvendintų migrantų daugiau nebelaikys įkalintų. Tačiau dabar Seime svarstoma, ką daryti su tais, kurie negavo prieglobsčio ir šalyje yra neteisėtai, tačiau grąžinti jų namo nėra kaip. Tokių žmonių šiuo metu yra maždaug 2,5 tūkst.

    Parlamentarai diskutuoja, ar leisti tokiems žmonėms dirbti, ar paleisti juos į laisvę be tokios galimybės. Kol kas kelią skinasi kompromisinėmis vadinamos įstatymo pataisos, kurios neteisėtiems migrantams suteiktų galimybę legaliai įsidarbinti Lietuvoje prabuvus pusantrų. Tokiai idėjai pritaria didžioji dalis Seimo, jį palaikyti siūlė ir vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.

    „Kai prasidėjo visas neteisėtos migracijos klausimas, ėmėmės visų veiksmų, siekdami neatverti naujo migracijos kelio. Šiandien, manau, reikia priimti kompromisinį variantą, kuris leistų tiems žmonėms po tam tikro laiko užsidirbti, bet turime galvoti ir apie tai, kad žmonės, kurie neteisėtais būdais patenka į Lietuvą, nesijaustų taip, kad išbuvę tam tikrą laiko tarpą gali gauti iš to naudos. Labai intensyviai dirbame prie tų asmenų grąžinimo į jų kilmės šalis. Nepaisant to, kad jie laisvai galės išeiti iš apgyvendinimo vietų, ir toliau bus tęsiamas procesas siekiant asmenis išsiųsti į namus“, – kalbėjo A. Bilotaitė.

    Tiesa, nelabai aišku, kaip migrantams teks išgyventi paleistiems į laisvę, nes jiems priklausanti pašalpa – 12 eurų per mėnesį. Vytautas Bakas nuogąstavo, kad sprendimas neleisti neteisėtai Lietuvoje esantiems migrantams dirbti iš karto gali turėti neigiamų pasekmių mūsų šalies saugumui.

    „Moterys greičiausiai bus įtrauktos į prekybos žmonėmis tinklą, vyrai gali būti įtraukti į kriminalinius nusikaltimus arba tapti jų aukomis. Mes einame prieš visas geriausias praktikas. Galime sukurti problemų mūsų pačių saugumui. Siūlau leisti žmonėms, kurie turi kvalifikaciją, kai darbdaviams bus reikalinga jų pagalba, leisti dirbti“, – svarstant šį įstatymą kalbėjo Vytautas Bakas.

    Migrantai: galime būti naudingi

    Apie užsieniečių ateitį šią savaitę kalbėta Seime surengtoje diskusijoje, kur pirmą kartą istorijoje prie vieno stalo susėdo politikai, valdininkai, pareigūnai, nevyriausybininkai ir patys migrantai.

    Prieš šią diskusiją buvo atidaryta migrantų piešinių paroda, kuriuos jie sukūrė būdami įkalinti stovyklose. Panašią parodą jau ne pirmą kartą organizuoja „Sienos“ grupės savanoriai.

    Lygiai metus Lietuvoje jau esanti irakietė Rojina šiuo metu yra laikoma Medininkų stovykloje.

    „Visą laiką matau ir girdžiu tokias pastabas, kad migrantai yra nereikalingi, neišsilavinę, negali duoti jokios naudos Lietuvai, jos visuomenei, jos žmonėms“, – kalbėjo ji.

    Tokį požiūrį mergina kategoriškai neigė, ji pasakojo, kad daug užsieniečių stovyklose buvo nepamainomi pagalbininkai pareigūnams, dirbo vertėjais ir kitaip padėdavo. Daug žmonių yra išsilavinę ir turi diplomus, yra nemažai pasiekę, bet apie tai niekas nenori girdėti.

    „Yra naudingų, išsilavinusių žmonių, – sakė ji. – Bet mes tarsi slepiami, vadinami neteisėtais migrantais, kurie neteisėtai perėjome sieną, pažeidėme įstatymus. Bet tarp mūsų yra daug žmonių, kurie gali prisidėti prie šalies gerovės, galime padėti visuomenei ir Lietuvai.“

    Ji pasidžiaugė, kad čia bent gali laisvai reikšti nuomonę, ko niekada negalėjo padaryti Irake, iš kurio buvo priversta bėgti.

    Nustebino politikų sprendimai

    Kalbėdamas diskusijoje apie migrantų ateitį Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovas Aleksandras Kislovas prisiminė, kad Lietuva su panašią krize buvo susidūrusi prieš 25-erius metus, tada į Vakarus per mūsų šalį bandė patekti šimtai pakistaniečių, afganistaniečių ir indų. O 2015 m. pasieniečiai turėjo tvarkytis su vietnamiečiu banga. Tačiau tada viskas buvo paprasčiau.

    „Prieš tai viskas buvo labai paprasta. Prieglobsčio prašytojai likdavo Lietuvoje, tai maždaug 15-20 proc. žmonių, o nelegalūs migrantai važiuodavo namo, – kalbėjo Pabradės URC vadovas. – Dabar nelegalių migrantų atžvilgiu yra šioks toks vakuumas, nes pas mus niekada nebuvo sprendžiama dėl tolerancijos ir ką darysime su nelegaliais migrantais, jei jų negalėsime išsiųsti.“

    Jis pastebėjo, kad žmonės tebebando per Baltarusiją patekti į Lietuvą, todėl reiktų pradėti kurti aiškesnę sistemą, kaip elgtis su migrantais.

    „Sistema turėtų tapti lankstesnė ir būti labiau pasiruošusi didesniam skaičiui. Turėtume kalbėti ne tik apie apgyvendinimą ir problemas, bet apie patį mechanizmą“, – sakė jis.

    Pareigūnas, ilgus metus vadovaujantis centrui, kuris laikomas pavyzdiniu, paminėjo, kad jį kiek nustebino tai, jog daugiausiai dėmesio buvo skiriama užsieniečių apgyvendinimui ir sulaikymui, tačiau nebuvo dėliojamas planas ateičiai.

    „Per 20 metų, dirbant šioje sistemoje, mane nustebino Užsieniečių teisinės padėties įstatymo teisės normų kaita ir nenuoseklumas“, – sakė A. Kislovas.

    Paprašytas patikslinti, kas konkrečiai jį nustebino, A. Kislovas paminėjo, kad keistas jam pasirodė ir traktavimas, jog atvykusiems migrantams teisės buvo suteikiamos ne tada, kai jie faktiškai sulaikomi, o tik tada, kai jie buvo užregistruojami.

    „Taip pat nustebino tam tikrų teisės normų interpretavimas tų pačių teismų. Buvau nustebęs, kad teismai sugebėjo taip greit persiorientuoti, aišku, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dinamika yra, bet kad toks pagreitis tos dinamikos, mane nustebino“, – kalbėjo jis.

    Pareigūnui pritarė ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Prieglobsčio ir migracijos programos vadovė Eglė Samuchovaitė, sakiusi, kad dėl nuolatinio UTPĮ kaitaliojimo jį suprasti sunku net teisininkams.

    „Palinkėčiau ne įstatymus kurti konkrečioms situacijoms, bet turėti į ilgalaikę perspektyvą orientuotą planą, kokias teises kokioms grupėms kada suteikiame. Taip pat žiūrėti į integracinį elementą, nes ne visi žmonės iš čia išvyks“, – sakė ji.

    E. Samuchovaitė minėjo, kad dar prieš metus galiojo tvarka, kai atvykę migrantai galėjo gyventi be judėjimo laisvės ribojimų, laukdami, kol jų prieglobsčio prašymai bus išnagrinėti. Tačiau susidūrus su didesniu atvykėlių srautu Europos sąjungos (ES) direktyvas atitinkančios tvarkos buvo pakeistos.

    „Valdant migracijos srautus, ir neteisėtos, ir teisėtos, turime užtikrinti žmogaus teises ir užtikrinti jas neselektyviai“, – pažymėjo ji.

    Migrantai demonizuoti

    Dar viena Migracijos departamento ir VRM siūloma idėja – galimybė lietuviams laiduoti už migrantus ir priimti juos pas save.

    Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos vadovė Birutė Sabatauskaitė tokį pasiūlymą pavadino cinišku.

    „Per metus Lietuvoje visuomenės nuostatos ypatingai smarkiai pablogėjo migrantų ir pabėgėlių atžvilgiu. Klaidų buvo padaryta ir iš valstybės, gąsdinant žmones atvykstančiai žmonėmis. Jeigu mūsų valstybės planas žmonių integracijai ar buvimui čia, kad piliečiai gali už juos laiduoti, tai ciniškas požiūris, nereaguojantis į tai, kad turime ksenofobiškas nuostatas“, – sakė ji.

    Tam pritarė ir E. Samuchovaitė, pažymėjusi, kad 80 proc. apklaustų lietuvių neigiamai atsiliepia apie migrantus.

    „Ta pradinė retorika buvo, kad tai grėsmė, kad tai Lukašenkos ginklas, kad tai – netikri pabėgėliai, nors net nebuvo išnagrinėti jų prašymai.

    Apklausus lietuvius 80 proc. respondentų pasakė, kad pabėgėliai atneša socialinius neramumus, didesnį nusikalstamumą. Tik 16 proc. įvertino tai, kad pabėgėlis į šalį gali atnešti įvairovę. Ir tai visų atsakomybė, tiek institucijų, tiek žiniasklaidos“, – kalbėjo ji.

    O Vytautas Bakas įžvelgė grėsmę, kad mūsų pasirinkta politika yra klaidinga ir gali atsisukti prieš mus pačius.

    „Pastatyti sienas, atstumti, uždaryti į kalėjimus nėra sprendimas. Tai blogas sprendimas. 47 mln. Eur metams buvo skirta migrantų krizei suvaldyti ES. Mes turėjome 4500 migrantų. Vienam žmogui metams skiriama virš 10 tūkst. eurų. Kur šitos lėšos? Ką su jomis padarėme? Kaip pasirengėme naujiems iššūkiams? Putinas grasina, kad sukels maisto krizę. Mes galėjome išleisti juos ne smurtui stovykloje. 11 tarptautinių organizacijų pateikė išvadas apie grubius žmogaus teisių pažeidimus. Mes finansuojame žmogaus teisių pažeidimus“, – pažymėjo jis.

    Politikas pridūrė, kad 2020 m. Manheimo universiteto mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, kad blogos sąlygos migrantų stovyklose ir prastos integracijos priemonės gali prisidėti prie užsieniečių radikalizavimo – jie net gali būti įtraukti į teroristinių organizacijų veiklą.

    „Pasirinktas planas dėl migrantų, gąsdinimo visuomenes, veda į labai sudėtingas saugumo, reputacijos pasekmes mums patiems“, – sakė jis.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Išsilaisvinusi iš ISIS vergovės jazidė vėl įkalinta Lietuvoje: ekspertai ragina persvarstyti sprendimą

    Prieglobsčio prašytojo apibrėžimą galėtume apibūdinti kaip „baisi nežinomybė“. Išvykę visi laukia: ar bus įleisti į šalį, ar bus suteiktas prieglobstis, ar bus išsiųsti ten, iš kur bėgo. Būtent paskutinį verdiktą iš Lietuvos migracijos departamento išgirdo iš Irako į Lietuvą pabėgusi jazidė. Po išsilaisvinimo iš „Islamo valstybės“ (ISIS) nelaisvės, mergina ir vėl įkalinta. Ji sako negalinti grįžti namo – jai kiltų grėsmė gyvybei. 

    „Aš vėl toje pačioje situacijoje. Esu sugauta, įkalinta. Vėl viskas iš naujo. Ar aš kada būsiu saugi? Kada tai pasibaigs?“ — klausia Irako pilietė (tapatybė KOPŽI – žinoma, bet dėl pašnekovės prašymo neatskleidžiama).

    „Seksualinio smurto ir pavergimo auka tapusią jazidę priversti grįžti į Iraką iš tikrųjų yra mirties nuosprendis. Lietuvos valdžia turi parodyti užuojautą ir persvarstyti savo sprendimą“, – teigia Artimųjų Rytų instituto (MEI) mokslininkė, „Middle East Voices“ vykdomoji direktorė Dalal Yassine.

    Vos 16-olikos pagrobta ir kankinta ISIS

    Atvykus į stovyklą Medininkuose dieną pasitinka VSAT pareigūnas, kuris nurodo palaukti šalimais esančiame nedideliame moduliniame namelyje, kur supažindinama su taisyklių reikalavimais. Vietos čia nedaug – kėdė, suolas, ant kurio prisėdau, ir stalas. Po kurio laiko pareigūnas atlydi pašnekovę — Irako pilietę — ir užrakinęs namelį palieka mus pasikalbėti lygiai valandai.

    Prisistatau anglų kalba, bet tuoj pat traukiu telefoną ir verčiuosi pasisveikinimo žodžius į arabų kalbą. Po kelių minučių pokalbis vyksta su vertėjo pagalba telefonu.

    „Tik liūdesys, jokių laimingų atsiminimų“, – taip savo vaikystę prisimena jazidė. Kai Chatar kaimą, kuriame ji gyveno su šeima, užpuolė ISIS, ji buvo priversta palikti gyvenvietę ir persikelti į Babir kaimą. Kai buvo užpultas ir šis – persikėlė į Mosulo apskritį, Ninevijos provinciją.

    Jazidei buvo vos 16 metų, kai keliaujant su sesers vyru atgal į Chatar kaimą atsiimti reikalingų dokumentų iš jos mokyklos, ją paėmė į nelaisvę ir pavergė teroristinė grupuotė ISIS. 6 mėnesius – tiek laiko pagrobėjai ją kankino.

    „Mane mušė, prievartavo, kandžiojo, darė, ką norėjo“, – jai pradėjus verkti, paprašau sustoti ir detalių nepasakoti.

    Mergina kartu su kitais vaikais nelaisvėje buvo priversta mokytis pagal ISIS mokymo programą. Iš čia vieną dieną jai pavyko pabėgti, saugumo pajėgoms surengus gelbėjimo operaciją. Pas šeimą jazidė galėjo grįžti tik po mėnesio.

    Vis tik grįžus namo merginos kančios nesibaigė. Kaip pati pasakoja, ji tiesiog nebeišėjo iš namų, nes bijojo aplinkinių požiūrio, elgesio, jautėsi išsekusi, galiausiai susirgo depresija ir ėmė vartoti antidepresantus.

    Irake toliau nuolat vykdomi išpuoliai prieš jazidus, todėl baimindamiesi dėl dukros, tėvai patarė jai išvykti į Europą. Mergina sako niekada nepamiršianti, kaip tėvai pardavė savo vestuvinius žiedus, kad galėtų nupirkti jai bilietą į Europą, tiksliau – į Baltarusiją.

    „Niekada nepamiršiu to, kai jie įdėjo lėktuvo bilietus į kišenę“, – sako ji.

    2021 m. mergina išvyko iš Irako – iš Bagdado skrido į Minską ir vėliau pėsčiomis kirtusi Lietuvos sieną pateikė prašymą suteikti prieglobstį. Pati jazidė sako nė nežinojusi, kad tokia šalis kaip Baltarusija egzistuoja, žinojo tik Rusijos pavadinimą. Kelionę atlaikė kartu su grupele iš Irako, o Baltarusijoje ją pasitiko du vyrai – vienas kalbėjo turkiškai, kitas – arabiškai.

    Grįžus į Iraką jai grėstų didelis pavojus, todėl kartoja, kad norėtų likti čia, Lietuvoje. Mergina pradėjo mokytis lietuvių kalbos, svajoja tęsti mokslus, dirbti ir galiausiai įsigyti namą. Ji neslepia – turi giminių Vokietijoje, tačiau jie sako negalintys padėti įsikurti ten – nėra vietos, šeimos turi vaikų. Tačiau giminaičiai, pasakoja, atsiunčiantys drabužių, reikalingų daiktų.

    „Noriu padėti sau, noriu būti nepriklausoma. Galiausiai mokytis ir vėliau padėti tokiems, kaip aš“, – planais dalijasi mergina.

    „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) mano, jog nėra prasmės laikyti šią, daug iškentėjusią jauną moterį izoliuotoje aplinkoje, atvirkščiai – mūsų šalis turėtų ištiesti pagalbos ranką seksualinės prievartos aukoms. Norėtume padėti straipsnio herojei integruotis į bendruomenę, pasiimti ją pas save“, – reaguodama į esamą situacija sako KOPŽI vadovė Kristina Mišinienė, kuri reguliariai palaiko ryšį su mergina.

    Vakarų šalys ieško pretekstų

    Nepaisant patirtų išgyvenimų, Migracijos departamento sprendimas merginai – aiškus: ji turi palikti Lietuvą ir grįžti į Iraką, o realios persekiojimo rizikos grįžus į gimtąją šalį – nerasta.

    Artimųjų Rytų instituto mokslininkė D. Yassine sako, kad beveik dvejus metus Vakarų šalys, priimančios pabėgėlius iš Irako, prisidengia Irako saugumo padėties gerėjimu kaip pretekstu priversti migrantus grįžti namo.

    „Tačiau ISIS tebėra grėsmė, organizacija vis dar veikia Irake. Ir tai net ne vienintelė kliūtis saugumui ir apsaugai, su kuria susiduria jazidų mažumos nariai“, – tvirtina D. Yassine.

    Jos teigimu, jazidų mažuma taip pat yra pavojuje dėl besitęsiančių susirėmimų tarp Irako armijos ir „Sinjaro apsaugos vienetų“ (angl. Sinjar Protection Units), kurie siejami su Kurdistano darbininkų partija (PKK), o pastaroji įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą Turkijoje, Europoje ir JAV. Šie susidūrimai prisidėjo prie maždaug 4000 jazidų išvykimo į Kurdistano regioną.

    Jazidai yra kurdų etnoreliginė grupė, kurios didžioji dalis įsikūrusi šiaurės Irake. D. Yassine pasakoja, kad Ninevijos gubernijos Sinjaro regionas Irako šiaurėje yra istoriniai jazidų mažumos namai, kurie šimtmečius kentėjo nuo persekiojimų. Kadangi dėl savo doktrinos „Islamo valstybės“ fundamentalistų akyse jazidai yra dar didesni „kenkėjai“ nei krikščionys, jiems buvo pateikti du pasirinkimai: atsiversti į islamą – pagal jų supratimą, būti nužudytiems arba, jei kalbama apie moteris ir merginas, pavergtoms.

    2014 metais ISIS užpuolė jazidų miestą Sinjarą ir nužudė tūkstančius jazidų vyrų. Jauni berniukai ar paaugliai paimti „perauklėjimui“. Jungtinių Tautų duomenimis, ISIS pagrobė tūkstančius moterų ir vaikų. Daugiau nei 2719 moterų likimas vis dar nežinomas.

    „2020 m. Jungtinės Tautos prižiūrėjo susitarimą tarp Irako ir kurdų vyriausybių atkurti Sinjarą ir užtikrinti saugų jazidų grįžimą į savo kaimus ir miestelius. Tačiau po dvejų metų tūkstančiai jazidų šeimų lieka stovyklose Dobuko gubernijoje ir gyvena atšiauriomis sąlygomis. Dėl PKK ir Irako armijos susirėmimų, taip pat ISIS tęsiamų operacijų rajone, valdžia negali garantuoti saugaus jazidų grįžimo į savo namus“, – aiškina mokslininkė.

    Jazidės moterys nesulaukia teisingumo

    2021 m. kovo 1 d. Irako parlamentas priėmė išgyvenusių jazidų asmenų įstatymą (angl. The Yazidi Survivoes Law (YSL), kuriame numatyta kompensacijų sistema daugeliui ISIS nusikaltimus išgyvenusių asmenų, įskaitant moteris ir mergaites, patyrusias seksualinį smurtą, taip pat išgyvenusius vaikus, kurie buvo pagrobti iki 18 metų, skelbia „Amnesty International“. Įstatymas numato mėnesinį atlyginimą, žemės sklypą ar būstą, paramą grįžimui į mokyklą, galimybę gauti psichologines ir kitas sveikatos priežiūros paslaugas bei kitą būtinąją pagalbą.

    Praėjusiais metais paskelbtoje ataskaitoje „Amnesty International“ dokumentavo, kaip beveik 2000 jazidų vaikų, kurie grįžo į savo šeimas po to, kai buvo laikomi IS nelaisvėje, susiduria su fizine ir psichikos sveikatos krize. Ataskaitoje „Teroro palikimas: ISIS išgyvenusių jazidų vaikų sunkumas“ taip pat buvo aptartas neatidėliotinas poreikis nutraukti priverstinį jazidžių moterų ir jų vaikų, gimusių iš seksualinės ISIS prievartos, atskyrimą.

    Tiesa, nors įstatymas buvo priimtas, anot D. Yassine, įgyvendinant jį apčiuopiamos pažangos nepadaryta: „Koalicija už teisingą žalos atlyginimą (angl. Coalition For Just Reparations, C4JR) neseniai paskelbė, kad uždelstas įstatymo įgyvendinimas „ilgina išgyvenusiųjų agoniją ir traumas“. Koalicija pridūrė, kad išgyvenusieji, jų šeimos ir nukentėjusios bendruomenės „jaučiasi palikti Irako vyriausybės.“.

    „Human Rights Watch“ 2022 m. metinėje ataskaitoje dokumentuojama, kad Irako teismai nesugebėjo patraukti baudžiamojon atsakomybėn ISIS narių už nusikaltimus prieš jazides moteris ir mergaites, už kuriuos gresia iki 15 metų nelaisvės, net ir tais atvejais, kai kaltinamieji prisipažino grobę jazides seksualinei vergovei. Be to, šie nusikaltimai apima sistemingą prievartavimą, seksualinę vergiją ir priverstines santuokas. Vietoj to, nariai buvo teisiami už ryšį su organizacija.

    Beveik aštuonerius metus nuo Sinjaro regiono užpuolimo jazidės moterys nesulaukė teisingumo, sako D. Yassine. Maža to, išgyvenusieji, grįžę į Sinjarą, vis dar sunkiai atsigauna ir dėl Bagdado ir Erbilio politinių nesutarimų.

    „Imigracijos departamentui Lietuvoje būtina visapusiškiau žiūrėti į jazidžių moterų padėtį Irake, ypač prieglobsčio prašymo atveju. Jazidų mažuma susiduria su nuolatine ir ilgalaike diskriminacija ir atskirtimi. Tai dar labiau apsunkina teisingumo stoka dėl seksualinį smurtą patyrusių jazidžių moterų. Situacijos neišspręs ribotas saugumo situacijos pagerėjimas, kai bendra politinė aplinka išlieka labai nestabili“, – konstatuoja D. Yassine.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Kol seksualinio smurto aukos – uždarytos, įtariamasis vaikšto laisvėje

    Taškas seksualinio prievartavimo, galimai vykusio Užsieniečių registracijos centre Medininkuose, istorijoje dar nepadėtas – iki šiol vyksta ikiteisminis tyrimas. Įtariamasis kol kas vaikšto laisvėje. Tuo metu prabyla vis daugiau galimo nusikaltimo aukų, pasakojančių apie košmarišką savo patirtį, kai jos liko uždarytos už aklinų migrantų stovyklos sienų ir net negalėjo pabėgti iš nesaugios aplinkos, nes valstybė jas laiko nelegaliais žmonėmis. Iš viešai pateikiamos informacijos galima suprasti, kad buvęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) darbuotojas įtariamas seksualiai prievartavęs LGBTQ+ asmenų sektoriuje įkalintus jaunus vaikinus. 

    Sulaikymui dingsčių atranda
    Birželio 2-ąją Vidaus reikalų ministerija (VRM) paskelbė, kad šią vasarą daugumai „neteisėtai į Lietuvą per Baltarusiją patekusių migrantų sueina 12 mėn. nuo registracijos Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje“. Skaičiuojama, kad priverstiniam migrantų sulaikymui ir apgyvendinimui Užsieniečių registracijos centruose per metus jau išleista 35 mln. eurų, didžiąją dalį šių lėšų skyrė Europos Komisija.
    Portalas lrt.lt skelbia, kad pirmieji Lietuvos sieną kirtę migrantai buvo sulaikyti praėjusių metų birželį. Seimas kartą jau pratęsė migrantų sulaikymo terminą, tačiau jis artėja prie pabaigos. VRM sako, kad teismui leidus migrantus galima sulaikyti ir iki 18 mėnesių, tai yra – dar pusmečiui.
    Ir nežinia, ar pasibaigus šiam laikotarpiui įstatymų leidėjai vėl nesiims žygių, kuriais darkart sieks pratęsti migrantų sulaikymą.
    Tuo metu kalbėdama apie galimą išnaudojimo atvejį Medininkuose, psichologė Miglė Motiejūnė sako, kad tiek patirtas seksualinis smurtas, tiek priverstinė nelaisvė nukentėjusiesiems turės padarinių visam likusiam gyvenimui.
    O štai Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teigia – nors išnaudojimą patyrę asmenys jau perkelti į kitą vietą, tačiau vis dar negali ištrūkti iš aplinkos, kurioje „visi viską žino“, taigi, susiduria su emociniais sunkumais. O štai teisėsauga sunkiu nusikaltimu įtariamam vilniečiui pagrindo skirti kardomosios priemonės – suėmimo – reikalo nemato.
    Anot K. Mišinienės, ne visuomet atsakingai elgiasi ir žurnalistai – kartais pastarieji labiau tenkina visuomenės smalsumą, o ne profesionaliai atskleidžia nukentėjusiųjų istoriją.
     
    Gresia laisvės atėmimas
    Pavarčius teismų bylas, galima daryti išvadą, kad teisėjai vis dar vengia seksualiniams nusikaltėliams skirti griežtas bausmes. Dažniausiai apsiribojama laisvės apribojimu (uždraudimu tam tikru laiku išvykti iš gyvenamosios vietos) arba areštu. Tiesa, įstatymų leidėjai už seksualinį prievartavimą Baudžiamajame kodekse yra numatę laisvės atėmimą iki septynerių metų.
    Paaiškėjo, kas yra įtariamasis
    Teistumas gresia Medininkų užsieniečių registracijos centre dirbusiam psichologui, 34-erių vilniečiui Tomui Kelpšai, kuris įtariamas mažiausiai vieno migranto seksualiniu prievartavimu. Tiesa, portalas delfi.lt paskelbė, kad nuo nusikaltimo galimai nukentėjo net ne vienas LGBTQ+ sektoriaus gyventojas, pareigūnai vertina jų parodymus.
    „Patvirtiname, kad toks ikiteisminis tyrimas vyksta, siekiant nepakenkti tyrimui, detalesnė informacija neteikiama“, – balandžio mėnesį BNS komentavo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė spaudai Julija Samorovskaja.
    Apie galimą nusikaltimą pirmieji pranešė ne įstaigos mundurą saugoję VSAT atstovai, o nevyriausybininkai – KOPŽI.
    Po paskelbtos žinios Lietuvos psichologų sąjunga pranešė stabdanti savo nario, įtariamo seksualine prievarta prieš sulaikytą migrantą, narystę.
    Pats T. Kelpša su žurnalistais bendrauti nepanoro – nei į delfi.lt, nei į jarmo.net užklausas vyriškis atsakyti nebuvo linkęs. Primename, kad asmuo laikomas nekaltu tol, kol teismas neįrodė kitaip.
    – Informacija apie tai, kad buvęs VSAT darbuotojas galimai vertė lytiškai santykiauti su juo Užsieniečių registracijos centro gyventoją, pasirodė po Jūsų išplatinto pranešimo spaudai. Ar galite papasakoti, kaip Jūs sužinojote apie šį atvejį? – pasiteiravau K. Mišinienės.
    – Sužinojome iš kolegų, kurie tiesiogiai kontaktavo su nukentėjusiais. Manau, jog tie darbuotojai suprato, kad susidūrė su neeiliniu atveju, tad pasidalino informacija su mumis.
    – Kaip manote, kodėl pati VSAT nesiėmė iniciatyvos pirmoji informuoti visuomenės apie pradėtą ikiteisminį tyrimą buvusio darbuotojo atžvilgiu? Ar iki tol VSAT atstovai tikėjosi, kad šis įvykis viešai nepaaiškės?
    – Negaliu kalbėti už VSAT, tačiau sunkiai įsivaizduoju šią tarnybą atviraujančią su visuomene. Tokią išvadą darau iš tų pranešimų spaudai, kuriuose sieną kirtę ar bandantys ją pereiti migrantai nušviečiami kaip nusikaltėliai, melagiai, nesąžiningi žmonės. Ir staiga turi garsiai pasakyti, jog tavo darbuotojas galėjo taip baisiai juos nuskriausti…
    – Jūsų žiniomis, kiek migrantų gali būti nukentėję nuo įtariamojo?
    – Mes žinome apie 4, bet pradedu galvoti, kad jų gali būti kur kas daugiau.
    – Ar centras bendrauja su aukomis? Gal turite žinių, kokia pagalba jiems yra teikiama?
    – Taip, bendraujame. Labai džiaugiamės, kad atsakingi asmenys parodė geranoriškumą ir nukentėjusieji perkelti į kitą centrą, jie galėjo galų gale pasitraukti iš nusikaltimo vietos. Šalia jų yra valstybės socialiniai darbuotojai, nemažas būrys nevyriausybinių organizacijų savanorių su jais bendrauja per elektronines priemones.
    – Ar su centru mėgino susisiekti įtariamasis? Koks iš esmės yra jo elgesys po to, kai paaiškėjo galimas nusikaltimas?
     
    – Ne, tikrai nemėgino. Kokia to galėtų būti prasmė? Iš žurnalistų atsiliepimų girdime, jog šis asmuo kategoriškai neigia jam pateiktus kaltinimus, jaučiasi pasitikintis savimi.
    – Ar jūsų vertinimu šiuo metu aukoms yra sudarytos saugios sąlygos, jos nepatiria spaudimo iš įtariamojo buvusių kolegų ar kitų asmenų?
    – Kol kas apie tiesioginį spaudimą negirdėjome. Tačiau jie tebegyvena uždaroje erdvėje, kurioje „visi žino viską“.
    Tai, manau, papildomai traumuoja juos, kaip ir nuolatiniai buvusių įvykių prisiminimai. Tebėra pakankamai dviprasmiška situacija su Raudonojo Kryžiaus (RK) organizacija – juk įtariamasis nusižiūrėjo aukas (galimai, priminsiu, vyksta ikiteisminis tyrimas) būdamas RK psichologu, būtent ši organizacija atvėrė jam vartus į migrantų centrus. Tačiau RK tebėra vienintele organizacija, kuri turi valstybės mandatą teikti daugybę paslaugų migrantams, centruose dirba jų psichologai, teisininkai, tad ir nukentėjusieji yra šių paslaugų gavėjai.
    – „Delfi“ paskelbė, kad vienas iš prievartą patyrusių jaunuolių – LGBTQ+ bendruomenės narys. Ar tiesa, kad įtariamasis išnaudojo konkrečiai LGBTQ+ sektoriaus gyventojus?
    – Neturiu leidimo iš nukentėjusiųjų kalbėti apie konkrečiai jų seksualinę orientaciją, tačiau matau LGBTQ+ žmonių – tiek vyrų, tiek moterų – didelį nesaugumą uždaruose centruose.
    Ne visi jų yra atsiskleidę savo aplinkoje, tad dilema – eiti gyventi į homoseksualiems asmenims skirtą sektorių, ar „ištirpti minioje“, yra jiems labai aštri.
    – Kaip vertinate VSAT reakciją į šią situaciją? Ar VSAT pareigūnų vieši pasisakymai apie tai, kad tarp LGBTQ+ asmenų santykiai yra kitokie, šio galimo nusikaltimo nesumenkina? Ar tai nedemonstruoja išankstinio VSAT pareigūnų nusistatymo dėl šio atvejo?
    – Pradžia buvo tikrai labai sunki. Ją reiktų skaičiuoti ne nuo to momento, kai išgirdome viešus pareigūnų samprotavimus apie „reikalus tarp vyrų“, tačiau gal būt nuo pat nusikaltimo sumanymo ir jo vykdymo.
    Prabilti apie patirtą prievartą yra labai sunku ir laisvėje gyvenantiems, o uždarame centre praktiškai tai gali būti tabu, tyla – kaip nerašyta taisyklė. Tad niekaip negalėčiau pateisinti atsainaus, menkinančio požiūrio, kurio, kaip vėliau girdėjome, buvo atsisakyta pasakius, kad visi ne taip supratome.
    – Kaip vertinate tai, kad žiniasklaidoje pasirodo vis daugiau detalių apie tai, kaip galimai vyko seksualinis prievartavimas, aprašoma ir tai, kokiu būdu buvo santykiaujama, kiek kartų tai galėjo vykti ir panašiai? Ar visuomenė turi žinoti šias aplinkybes?
    – Man asmeniškai tai yra visiškai nepriimtina, tokį pateikimo stilių suprantu kaip nesveiko smalsumo tenkinimą, iš vienos pusės tarsi bandoma įtikinti skaitytoją, kad „vis tik galėjo ten būti prievarta”, iš kitos  – „va kas pas juos ten vyksta, dabar žinosime visi“.
    Yra daugybė būdų, kaip profesionalūs, empatiški žurnalistai gali papasakoti apie seksualinę prievartą visada prisimenant, jog svarbiausia yra apsaugoti auką, netraumuoti jos pakartotinai. Neatsargaus žodžio pasekmės gali būti baisios.
    – Viešojoje erdvėje tenka matyti komentarus, kad LGBTQ+ bendruomenė yra visokia kokia nedora, tad gal esą ir nieko keisto, kad auka irgi iš LGBTQ+ bendruomenės ir šiaip gal jaunuolis visai ir ne auka. Koks yra jūsų požiūris į tokius pasisakymus? Ką pasakytumėte taip mąstantiems asmenims?
    – Turiu prisipažinti, jog ir daugybę metų dirbant negaliu priprasti prie vis dar sutinkamo niekinamo požiūrio į seksualinės prievartos auką, jei ji yra homoseksuali. Labai gėda, pikta girdėti, kad „taigi jis gėjus, jis visada nori lytinių santykių, jam patiko“. Šiuo atžvilgiu matyčiau LGBTQ+ žmonių pažeidžiamumą, ypač pasireiškiantį uždarose institucijose. Čia norėčiau priminti ir Lietuvos teisinės sistemos nuostatą, kas gali būti išprievartavimo aukos – tik heteroseksualūs asmenys.
    – Ne vienerius metus dirbate kovodama prieš išnaudojimą, prekybą žmonėmis, seksualinę prievartą. Tikriausiai teko matyti ne vieną nuteistą nusikaltėlį ir girdėti ne vieną istoriją apie tai, kaip jis pasirenka auką. Šiuo atveju įtariamasis galimai nusitaikė į LGBTQ+ bendruomenę . Kaip manote, kaip jis pasirinko, ką, kaip įtariama, išnaudoti? Ar jis galėjo galvoti, kad jie – silpniausia grupė, niekam nepasiskųs ir panašiai?
    – Įtariamasis galėjo pasirinkti savo aukas puikiai žinodamas, jog net tarp kitų pažeidžiamų asmenų grupių, LGBTQ+ yra dar sudėtingesnėje situacijoje. Ne vienas savo šalyje buvo patyręs persekiojimą, žeminimą, panieką ir grasinimus net iš savo šeimos. Kalbame apie žmones, kurie net labai jauno amžiaus jau yra patyrę daugybę neigiamų išgyvenimų, išdavysčių, atstūmimą.
    Savo orientaciją jie slėpė ir nuo artimiausių žmonių, neretai – dėl tiesioginės grėsmės gyvybei. Tad ir manipuliuoti šiais žmonėmis, šantažuoti juos, grasinti jiems nėra labai sudėtinga. Manoma, o kas jais patikės, ir iš viso, ar jie išdrįs pasiskųsti.
    Mūsų aptariamame atvejyje šiuo metu sprendimus daro teisėsauga, po jų būtinai turime garsiai kalbėti apie rimtus saugiklius analogiškose situacijose, kad prievartautojai būtų identifikuoti kuo anksčiau ir jog tarnyboms ne munduro garbė rūpėtų, o negalinčiųjų apsiginti ir pasipriešinti apsauga, – tikino K. Mišinienė.
    Psichologė: seksualinė prievarta randus palieka visam gyvenimui
    Psichologė M. Motiejūnė, neretai teikianti emocinę pagalbą būtent LGBTQ+ žmonėms, teigia, kad seksualinę prievartą veikia įvairūs veiksniai.
    „Pavyzdžiui, anksčiau vaikystėje patirta seksualinė prievarta. Šis išgyvenimas iškreipia supratimą apie intymius santykius bei paskatina ateityje naudoti prievartą prieš kitus ir taip atstatyti prarastą kontrolę. Įtakos gali turėti ir žmogaus žema impulsų kontrolė: negebėjimas sustabdyti savęs prieš pasielgiant agresyviai. Nereikėtų nuvertinti ir socialinių normų įtakos: ar žmonių grupėje priimtina, jog vienas asmuo turi didesnę galią nei kitas ir gali naudoti šią galią prievartai prieš kitą“, – tikino pašnekovė.
    Psichologė pabrėžė, kad po patirto smurto, seksualinės prievartos, aukoms gali pasireikšti apsauginė reakcija – disociacija: nesąmoningas atsiskyrimas nuo savo kūno. Pasak M. Motiejūnės, tai gali atsitikti tuomet, kai kūnas patiria ilgai besitęsiantį stiprų, netikėta skausmą ar nepatogumą.
    „Tam, kad šie pjūčiai netaptų nepakeliami, sąmonė tarytum atjungiama nuo kūno patyrimų. Tačiau skausmas niekur neapsitraukia ir sugrįžta kaip traumuojantys vaizdinai naktį, neramios mintys ar staigus širdies plakimas, gilus kvėpavimas, drebėjimas ir panašiai“, – apie emocinio sukrėtimo padarinius kalbėjo pašnekovė.
    Pasak jos, smurtą patyrę žmonės tampa jautresni dirgikliams, kurie primena buvusią patirtį.
    „Negano to, prisiminus traumuojantį patyrimą sunku kontroliuoti emocijas, tad staiga gali kilti agresija ar kita stipri ir sunkiai pačiam suprantama emocija. Pavyzdžiui, intymus santykis gali vėl priminti seksualinę prievartą, todėl vietoje šiltų jausmų kitam gali kilti nevaldoma baimė. Taigi seksualinė prievarta palieka randus visam gyvenimui.
    Dažnai po traumuojančio įvykio žmogus nėra linkęs pasakoti savo išgyvenimus, nes tai reikštų, jog juos reikės patirti atmintyje dar kartą. Kitą vertus ne visuomet asmuo yra įsąmoninęs patyrimus, kuriuos jam teko išgyventi, tad gali atrodyti, kad net neturi žodžių papasakoti to, ką patyrė“, – tikino M. Motiejūnė.
    – Kaip tokiu atveju elgtis sutikus žmogų, kuris patyrė prievartą? Ar kalbėti su juo, ar laukti, kol jis pats pradės kalbėti, o gal geriau neliesti šios temos išvis? Ir kaip kalbėti su žmogumi, kad jis nesijaustų nurašytas, lyg kokia sugadinta prekė, o demonstruoti solidarumą su tuo žmogumi? – jarmo.net pasiteiravo psichologės.
    – Net labai norėdami palengvėti skausmą kitam, negalime kito priversti atsiverti. Tai darytų didesnę žalą, nei naudą. Tiesa, galima duoti žinoti, kad esame pasiruošę išklausyti ir suprasti.  Padėti galime ne tik pokalbiu, bet ir skirdami dėmesį, skambindami, kviesdami praleisti kartu laiką. Rūpestis žmogaus kasdieniniais išgyvenimais ir buvimas šalia yra pakankama pagalba.
    – Kaip visuomenė reaguoja į seksualinio smurto aukas? Tenka girdėti ir tokių pasisakymų, kad neva pačios ar patys prisiprašė ir išprovokavo, kita vertus, vis dažniau kalbama ir jautriau šiuo klausimu, mėginama atkreipti dėmesį, kad ne aukos, o smurtautojai yra atsakingi. O kokias tendencijas stebite jūs?
    – Manau, kad žinomų žmonių pasisakymai bei visuomenės švietimas daro teigiamą įtaką. Norisi tikėti, kad žmonių, kurie pateisina agresorių, mažėja. Tačiau sunku tai vertinti, ypač kai diskusijos šia tema labiausiai matyti socialiniuose tinkluose, kuriuose daugiau dėmesio sulaukia tie, kurie turi kraštutinę nuomonę.
    – Įtariama, kad Užsieniečiu registracijos centre vyko VSAT darbuotojo prievarta prieš migrantą ar jų grupę. Žmonės šiuose centruose yra sulaikyti, gyvena uždaroje aplinkoje. Taigi, prievarta vyko tokioje aplinkoje, iš kurios neina pabėgti. Neretai, beje, girdime ir apie prievartą įkalinimo įstaigose. Tikriausiai smurtautojams tai suteikia dar didesnę galios poziciją, kai auka negali pabėgti, tiesa? Kaip turi į galimą prievartavimo atvejį reaguoti tos įstaigos, kurioje yra uždaryta auka, darbuotojai? Ką galima padaryti, kad po to, kai paaiškėja galimas prievartos faktas, aukai būtų suteikta kaip įmanoma daugiau saugumo? 
    – Vienareikšmiškai darbuotojai turi vadovautis darbo etika ir žmogaus teisėmis, tad turi užkirsti kelią smurtui.
    Tiesa, tiek psichologijos mokslas, tiek žmonijos istorija rodo, kad tai padaryti gali būti ypač sunku, jeigu įstaigoje susiformavusi nuostata, kad naudoti smurtą yra normalu. Tai iliustruoja P. Zimbardo, psichologo, Stanfordo universiteto profesoriaus, žymus kalėjimo eksperimentas, kuris leido padaryti prielaidą, jog net ir geri žmonės gali elgtis blogai, kai grupėje galioja taisyklės, jog „visi taip daro“ ir „niekas nebus nubaustas“.
    Norisi tikėti, kad minėta įstaiga rūpinasi darbuotojų švietimu, užtikrina pažeidžiamų grupių teise ir minėtas atvejis verčiau išimtis.
    – Kalbant apie Užsieniečių registracijos centrus, žmonės gyvena uždaroje aplinkoje, mane kartais pasiekia migrantų pasakojimai, kad viename kambaryje jų yra daug. Kaip žmogų emociškai, psichologiškai veikia toks gyvenimas, kai esi priverstas būti tarp daug žmonių, esi uždarytas ir negali niekur išeiti iš numatytos vietos? Kokie padariniai jau išėjus į laisvę gali likti po ilgo gyvenimo būnant uždarytu?
    – Net labai sunkiose sąlygose žmogus gali išbūti, kai žino, kada ši situacija baigsis arba turi galimybių ją pakeisti.
    Priešingu atveju, kai žmogus negali gauti informacijos arba jos nesupranta, kai savo veiksmais neturi galimybių keisti situacijose eigos, atsiranda stiprus neapibrėžtumo jausmas, nerimas bei gali kilti pyktis ir priešiškumas.
    Iš tiesų nekontroliuojamos situacijos, kurios apriboja žmogaus pasirinkimo galimybes, daro stiprią traumuojančią įtaką. Tad ateityje žmogus gali susidurti su panašiais išgyvenimais, kuriuos patiria ir seksualinio smurto aukos, nes abi šios situacijos atima iš žmogaus kontrolės jausmą, – tikino M. Motiejūnė.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Atpildas už suluošintą vaikystę – gyvenimo saulėlydis už grotų ir finansinės skolos kupra

    Kauno apygardos teismas paskelbė savo verdiktą sukrečiančios istorijos byloje, kurią, paaiškėjus, kad galbūt padarytas dar sunkesnis nusikaltimas nei manyta iš pradžių, turėjo perimti iš Kauno apylinkės teismo, šiam jau bebaigiant ją nagrinėti.

     

    Dėjosi psichikos ligoniais

    Toks sprendimas buvo priimtas po nukentėjusiosios, kuri, būdama penkiolikos, pagimdė nuo šeštą dešimtį jau beveik įpusėjusio kaltinamojo jos išžaginimu vaiką, parodymų Kauno apylinkės teisme. Jų metu paaiškėjus naujoms detalėms, prokuroras Virginijus Mizaras perkvalifikavo garliaviškui Arūnui Krivinskui pareikštą kaltinimą dėl nepilnametės išžaginimo į dar sunkesnį – mažametės išžaginimą, už ką jau gresia laisvės atėmimas nuo penkerių iki penkiolikos metų. Ir tokius nusikaltimus jau nagrinėja ne apylinkių, o apygardų teismai.

    Nukentėjusioji tada teisme prabilo apie tai, kad A.Krivinskas naudojosi ja seksualiai jau nuo trylikos metų. Ir tai būdavo ir ne po kartą per mėnesį.

    Kartu su A.Krivinsku šios bylos teisiamųjų suole atsidūrė ir jo aštuntą dešimtį įpusėjusi motina Elena Krivinskienė. Ši kaltinta dariusi poveikį nukentėjusiajai, kad ji pakeistų parodymus. Toks pats kaltinimas buvo pareikštas ir jos sūnui.

    Ši byla buvo įstrigusi Kauno apylinkės teisme nuo 2019-ųjų rugsėjo. Ne tik dėl pandemijos, bet ir dėl teisiamųjų bandymų tapti ligoniais. Pavyzdžiui, kaltinamajam išžaginimu kartu su savo advokatu, skirtu jam valstybės, buvo pavykę pasiekti, kad jam būtų skirta psichiatrinė ekspertizė. Tačiau psichiatrų verdiktas nuo tolesnio teismo proceso jo neišgelbėjo.

    Bandė tapti nepakaltinama ir A.Krivinsko motina. Tačiau šiai, iškvietus psichiatrą ekspertą į teismo posėdį – kad susipažintų su jos pateiktais medicinos dokumentais, tokia ekspertizė net nebuvo skirta.

    Sunkios įtariamojo paieškos

    Sunkiai sekėsi Kauno teisėsaugininkams tirti ir nusikaltimus, kuriais kaltinti šie garliaviškiai.

    Viskas prasidėjo dar 2018-aisiais, kai į juos pagalbos kreipėsi penkiolikmetės mama. Ji įtarė, kad dukra gali būti nėščia. Tačiau, nuvedus paauglę pas ginekologą, ši kategoriškai atsisakė būti apžiūrima.

    Šiaip taip pavyko prikalbinti ją tik apžiūrai echoskopu. Tada ir konstatuota, kad penkiolikmetė – jau keli mėnesiai nėščia. Nepaisant to, ji ir toliau neigė turėjusi lytinių santykių. Esą sugedęs echoskopas.

    Ikiteisminį tyrimą pradėjusiems pareigūnams teko gerokai pavargti, kol pavyko nustatyti ir galimus įtariamuosius.

    Iš pradžių didžiausi įtarimai krito ant mįslingo šios paauglės draugo, su kuriuo ji susipažino socialiniame tinkle „Facebook“. Tačiau, anot mamos, jos namisėda dukra tik porą kartų buvo nakvojusi pas draugę.

    Šios istorijos finalo penkiolikmetės mama nesulaukė. Kaip ir anūko, kurio dokumentuose nėra tėvo duomenų, gimimo. Tada ir buvo atliktas DNR tyrimas, po kurio nustatyta, kad mažylio tėvas – buvęs velionės sugyventinis A. Krivinskas. Tačiau šiam pareiškus įtarimą, jis dievagojosi, kad to negali būti. Bet vėliau prisipažino turėjęs su penkiolikmete lytinių santykių. Tačiau, esą abipusiu susitarimu, pačiai paauglei parodžius iniciatyvą.

    Vienas kartas nemelavo

    Iš pradžių A. Krivinskui buvo pareikštas įtarimas dėl lytinės aistros tenkinimo pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir neliečiamumą. Tačiau vėliau teisėsaugininkams galų gale pavyko prakalbinti ir pačią paauglę. Ši atskleidė ne tik, kad buvo išžaginta, bet ir tai, jog kentė mamos sugyventinio kabinėjimąsi jau nuo devynerių metų. O kai jai suėjo penkiolika, priekabiautojas nutaikė momentą, kai mama išėjo pas gydytoją, ir, panaudojęs fizinę prievartą, ją išžagino.

    Nukentėjusiosios teigimu, pasipriešinti neblaiviam prievartautojui jai neužteko jėgų. O papasakoti apie šio poelgį grįžusiai mamai ji taip pat negalėjo, nes tuo metu jos buvo priklausomos nuo žagintojo.

    Tai įvyko kitame pakaunės miestelyje – ne Garliavoje, kuriame A.Krivinskas tuo metu gyveno.

    Minėti nukentėjusiosios parodymai buvo patvirtinti pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Tačiau vėliau paauglė teigė patyrusi ne tik žagintojo spaudimą juos pakeisti, bet ir sulaukusi šio motinos skambučių telefonu. Dėl to E. Krivinskienė ir buvo teisiama kartu su sūnumi, kuris be poveikio nukentėjusiajai bei šios išžaginimo dar kaltintas ir jos tvirkinimu nei nesunkiu mažametės sveikatos sutrikdymu.

    Jau pilnametystės sulaukusi nukentėjusioji, kuriai auginti vaiką padeda valstybė, pareiškė šio tėvui bei jo motinai ieškinius. Ji prašė priteisti iš žagintojo 50 tūkst. eurų moralinį atlygį, o iš jo motinos – 5 tūkst. eurų. Be to, ji yra padavusi A.Krivinską, kurio tėvystė nustatyta jau minėtu DNR tyrimu, į teismą dėl to, kad šis nemoka savo vaikui alimentų.

    Kaltės nepripažino

    Savo kaltės nepripažįstantys A. ir E. Krivinskai teismo sprendimo laukė laisvėje, nes nė vienas iš jų iki šios šokiruojančios istorijos į teisėsaugininkų akiratį patekęs nebuvo.

    Tokios pačios pozicijos jie laikėsi ir stoję prieš teismą. Labiau nei jo motina žiniasklaidos fotoobjektyvų vengęs A.Krivinskas ir toliau tikino, kad turėti lytiniai santykiai su nukentėjusiąja nebuvo prievartiniai. O jo motina, kuriai už poveikį nukentėjusiajai grėsė laisvės atėmimas iki dvejų metų, teigė, kad neprisimena pokalbio su šia telefonu, kurį užfiksavo tuo metu jų klausęsi teisėsaugininkai. Ir tikino, kad nieko jos neprašė, kaip ir neketino jos paveikti.

    Per baigiamąsias šios už uždarų durų nagrinėtos bylos, kuri buvo įstrigusi teismuose daugiau kaip pustrečių metų, kalbas prokuroras pasiūlė A.Krivinskui devynerių metų įkalinimą. O E.Krivinskienei – laisvės apribojimą vieneriems metams, uždraudžiant tiek laiko bendrauti su nukentėjusiąja bei įpareigojant dalyvauti elgesį keičiančiose programose.

    A.Krivinskas, suteikus jam teisę į paskutinį žodį, tikino, kad labai gailisi dėl savo elgesio ir prašė teismo jo „smarkiai“ nebausti. E.Krivinskienė per paskutinį žodį pakartojo, kad nepadarė nusikaltimo, kuriuo yra kaltinama, o jeigu teismas nuspręstų kitaip, prašė švelnesnės bausmės.

    Labiausiai jai nepatiko prokuroro siūlymas dėl įpareigojimo dalyvauti elgesį keičiančiose programose. Esą, ką tokiame amžiuje, kaip jos, dar galima pakeisti.

    Bylą nagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėja Jurga Vasiliauskienė šiandien paskelbė, kad E.Krivinskienę išteisina, neįrodžius, kad ši padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką. O jos sūnų pripažino kaltu dėl visų nusikaltimų, kuriais šis kaltintas. A.Krivinskui skirtas aštuonerių metų įkalinimas, iki šio nuosprendžio, kurį dar gali apskųsti ne tik nuteistasis, bet ir prokuroras, įsiteisėjimo paliekant laisvėje. Tačiau nukentėjusiosios iš A.Krivinsko prašytas moralinis atlygis sumažintas penkis kartus, priteisiant jai 10 tūkst. eurų neturtinę žalą. O prašymas priteisti ją ir iš E.Krivinskienės atmestas, šią išteisinus.

     

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

  • Lietuva paleis tūkstančius migrantų, bet dirbti jie negali 5 metus: šią klaidą jau suvokė ir Bilotaitės ministerija

    Kai Baltarusija pasiuntė į Lietuvos pusę tūkstančius migrantų, šie ilgam įstrigo mūsų šalyje. Lietuva apsisprendė mažiausiai 12 mėnesių apriboti daugumos neteisėtai sieną kirtusių migrantų judėjimo laisvę, bet net ir paskui 5 metus neleisti dirbti, tikriausiai tikėdamasi, kad jie išsilakstys.

    Labiausiai tai liečia prieglobsčio ar laikinos apsaugos negavusius atvykėlius iš Irako, kurie patys išvykti į savo šalį jokiu būdu nesutinka, o išsiųsti Lietuva jų negali, nes Irakas nėra pasirašęs readmisijos sutarties su Europos Sąjunga.

    Ekspertai teigia, kad tokia valstybės politika yra absoliučiai nesuprantama. Atgavę laisvę tokie žmonės negalės savęs išlaikyti, todėl arba toliau bus išlaikomi Lietuvos lėšomis ir priversti vegetuoti, arba dirbs nelegaliai, galbūt įsitrauks į nusikalstamą veiklą, paklius į prekybos žmonėmis pinkles, arba išvyks į Vakarų Europą, bet ir ten neturės legalaus statuso, todėl pagauti galės būti grąžinami į Lietuvą.

    Vidaus reikalų ministerija, regis, jau suprato klaidą, todėl teigia siūlanti įstatymo pataisą, kuria leistų šiems migrantams dirbti. Pasirodo, tokią nuostatą į įstatymą anksčiau įtraukė Seimo Užsienio reikalų komitetas, kuris neva norėjo nesukurti traukos į Lietuvą faktoriaus. Bet nepagalvojo apie tai, ką šie žmonės veiks išėję iš registracijos centrų. Tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas tam priešinasi ir siekia, kad 5 metų draudimas dirbti išliktų.

    Neleidžia dirbti 5 metus

    Mykolo Romerio universiteto docentas Laurynas Biekša pasakoja, kad draudimas 5 metus suteikti leidimą laikinai gyventi ir dirbti migrantams, kurie atvyko nelegaliai masinio antplūdžio metu, bet niekaip negali būti išsiųsti į savo valstybę, įsigaliojo nuo šių metų pradžios.

    Iki tol galiojo įprasta praktika, kad nesuteikus prieglobsčio ar papildomos apsaugos, migrantą bandoma išsiųsti į jo šalį, bet jeigu per metus tai nepavyksta ar dėl kilmės valstybės nebendradarbiavimo, ar dėl žmogaus sveikatos būklės, tuomet jis gali prašytis laikino leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje. Dabar tokia galimybė irgi galioja, bet tik ne migrantams, kurie atvyko per Baltarusiją masinio antplūdžio metu.

    Labiausiai naujoji tvarka liečia atvykėlius iš Irako. Taip yra dėl to, kad irakiečių ir Irako kurdų į Lietuvą atvyko daugiausia, bet Lietuva jiems retai suteikia prieglobstį ar laikiną apsaugą, nes laikosi požiūrio, jog Irakas yra santykinai saugi šalis.

    Iš Sirijos ar Afganistano atvykę asmenys yra šiek tiek kitokioje padėtyje, nes jiems arba suteikiamas prieglobstis, arba laikina apsauga, arba konstatuojama, kad tokių žmonių išsiųsti neįmanoma, todėl jie gali prašytis laikino leidimo gyventi, vadinasi, ir dirbti.

    Aliaksandro Lukašenkos kovos įrankiais tapę migrantai Lietuvoje šiuo metu yra apgyvendinti užsieniečių registracijos centruose be teisės judėti, išskyrus retus atvejus, jeigu laisvė išsikovojama teismuose. Pagal Lietuvos teisės aktus, daugumai į Lietuvą per Baltarusiją atvykusių žmonių judėjimo apribojimai taikomi iki 12 mėnesių, bet ilgiausias įmanomas judėjimo apribojimo ar sulaikymo terminas – 18 mėnesių.

    „Iš pradžių buvo klausimas, ar nebandys migrantų sulaikyti visiems penkeriems metams, nors tai nesivadina sulaikymu, o vadinasi apgyvendinimu be teisės išeiti iš centro, tačiau teismai pasakė, kad vis tiek ir tokiam apgyvendinimui jie taikys įstatyme numatytą maksimumą 18 mėnesių“, – pasakoja L. Biekša.

    Išlaukę visą terminą šie žmonės atgaus tik judėjimo laisvę, bet net 5 metus nuo sprendimo išsiųsti priėmimo negalės prašyti leidimo laikinai gyventi ir legaliai dirbti. Nesvarbu, kad savo noru sugrįžti jie neketina, o prievarta išsiųsti neišeis.

    „Žmonės išeis arba po 12 mėnesių, arba po 18 mėnesių, bet kaip jie gyvens tuos penkerius metus? Nes įstatyme parašyta, kad tiktai kai sueis penkeri metai jie gali tikėtis leidimo gyventi su teise dirbti. Ar juos paliksime centruose gyventi ir išlaikysime tuo metus?“ – stebėjosi teisininkas L. Biekša.

    Laisvę tikriausiai atgaus šią vasarą

    Jeigu bus taip, kaip sako vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė – kad judėjimo ribojimai nebus tęsiami ilgiau nei 12 mėnesių – tai dauguma migrantų į laisvę jau turėtų išeiti šią vasarą, priklausomai nuo to, kada atvyko į Lietuvą.

    Ministrė viešai svarstė, kad atgavę laisvę dauguma žmonių išvyks iš Lietuvos, bet net jei ir taip, išvykę jie negalės legaliai dirbti kitose Europos Sąjungos šalyse, šiuos žmones kitos valstybės galės grąžinti Lietuvai. Jau nekalbant, kad dalis žmonių gali nutarti neišvykti, todėl bus išlaikomi mokesčių mokėtojų lėšomis, gali pablogėti kriminogeninė padėtis, migrantai gali tapti prekybos žmonėmis aukomis.

    „Jie arba išsilakstys, arba gyvens centruose ir tuomet turėsime penkerius metus juos išlaikyti, nes nusprendėme nesuteikti teisės dirbti. Iš tiesų labai sunku suprasti, kam apskritai valstybė keitė šią tvarką. Anksčiau buvo kaip ir suprantama, kad arba tu tą žmogų išsiunti, o, jeigu neišsiunti, po metų tu jam duodi galimybę dirbti, tegul pats galvoja, ką daryti. O dabar padaryta taip, kad jie išsilakstys, bet jeigu lenkai juos sugaudys ir sugrąžins, tai tada gali būti, kad iš naujo prasidės tas sulaikymo ratas, nes asmuo bandė bėgti“, – pasakojo L. Biekša.

    „Klausimas, kodėl reikėjo įvesti šį penkerių metų laikotarpį, koks tikslas valstybei šiuos žmones užsikrauti sau ant galvos? Nes nėra varianto, kad jie patys galėtų išeiti į laisvę, pradėti dirbti ir tuomet nereikėtų jų išlaikyti“, – pridūrė teisininkas.

    Ilgas neteisėtai atvykusių asmenų judėjimo laisvės apribojimas pirmiausia buvo pasitelktas kaip priemonė atgrasinti Vidurio Rytų gyventojus nuo kelionės į Europos Sąjungą per Baltarusijos ir Lietuvos sieną, nes Lietuva dar nėra visos sienos užtvėrusi fiziniu barjeru ir koncertina.

    „Mes neleidome padaryti Lietuvos dar vienu nelegalios migracijos keliu. Mes užkirtome kelią antrinei migracijai į Vakarų Europą. Mes sumažinome traukos faktorių. Tai labai svarbu“, – gegužės 24 dieną Seime vykusioje diskusijoje didžiuodamasis teigė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

    Migrantų uždarymas užsieniečių registracijos centruose taip pat pasitarnavo kaip būdas paskatinti jau atvykusius migrantus pamąstyti apie išvykimą savo noru: jiems netgi buvo pasiūlytos 1000 eurų išmokos. Tai yra vadinamasis „lazdos ir botago“ principas – ilgas judėjimo apribojimas, palyginti prastos apgyvendinimo sąlygos ir piniginė išmoka, jeigu migrantai norėtų greičiau pabaigti savo kančias Lietuvoje. Bet kai kurie jų visa tai tikriausiai ištvers ir jiems registracijos centrų durys atsivers.

    Skiriasi politika afganistaniečių ir irakiečių atžvilgiu

    Paklaustas, kam reikalingas 5 metų trukmės draudimas prašyti leidimo gyventi ir dirbti Lietuvoje, kai asmens neišeina išsiųsti, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas L. Kasčiūnas paaiškino, jog šiuo sprendimu mažinamos paskatos atvykti į Lietuvą nelegaliai – juk nedaug kas pageidautų po 12-18 mėnesių praleistų registracijos centruose dar 5 metus neturėti jokio normalaus statuso.

    „Šiuo metu galiojantis draudimas užsieniečiams penkerius metus gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje grįstas tuo, jog į šalį neteisėtai atvykusiems užsieniečiams nebūtų suteikta galimybė legalizuotis Lietuvoje per trumpą laikotarpį. Priešingu atveju būtų sukurtas traukos faktorius ir Lietuva galimai taptų tranzitine valstybe“, – teigia Vidaus reikalų ministerija.

    Tačiau L. Biekša atkreipia dėmesį, kad Lietuvos politika labai skiriasi afganistaniečių ir irakiečių atžvilgiu: tarkime, dauguma afganistaniečių negavo prieglobsčio ar apsaugos, bet gavo leidimą gyventi Lietuvoje, nes jų neįmanoma išsiųsti, o irakiečiai negauna nei prieglobsčio, nei apsaugos, nei leidimo gyventi, nors jų irgi neįmanoma išsiųsti – tik ne dėl Talibano įsigalėjimo, kaip yra Afganistano atveju, o dėl readmisijos susitarimo tarp šalių nebuvimo.

    „Su leidimu gyventi asmuo gali visiškai legaliai nuvažiuoti į Vokietiją, jis nieko nepažeidžia, iki 3 mėnesių jis gali važiuoti į bet kokią Europos Sąjungos šalį ir ten jis kur nors pritaps ir pats save išlaikys. Išduodamas leidimą gyventi tu iškart išsprendi problemą. Nes dabar jeigu paleisime šiuos žmones po 12 ar po 18 mėnesių ir jie išsivaikščios, bet kiek jų sugaus Vokietija ar Lenkija, tiek jų siųs atgal. Ir siųs atgal, nes jie vaikščios be jokio statuso, jie vaikščios su kažkokiu Lietuvos išsiuntimo sprendimu. Kai vietoje to, mes galėtume, kaip afganams, surašyti, kad mes jų negalime išsiųsti, duoti tuos leidimus, kurie yra be jokių teisių, tik kad leidžia dirbti ir plius, kur tu benuvažiuoji, niekas negali atgal parsiųsti“, – teigia L. Biekša.

    Paskatinsime dirbti nelegaliai ir daryti nusikaltimus?

    Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė nesupranta, kaip politikai galėjo priimti teisės akto nuostatą, kuri tokį ilgą laiką draudžia prieglobsčio negavusiems migrantams dirbti, nes šiaip ar taip darbas yra esminis integracijos aspektas, o be darbo žmonės būna pikti, nusivylę, daro nusikaltimus vardan išgyvenimo.

    „Pasakysiu atvirai, mūsų komandai, daugybę metų siekiančiai integruoti – o darbas yra esminis integracijos aspektas – pažeidžiamų grupių asmenis, yra labai sunku suvokti, kad mūsų valstybėje yra, bus žmonių, kuriems sąmoningai, apeliuojant į kokius tai „aukštesnius“ tikslus, bus uždrausta dirbti. Nesinorėtų net rimtai vertinti tokių svaičiojimų, kurie ves ne į ką kita, kaip į benamių, piktų, nusivylusių išlaikytinių, galbūt net darančių tam tikrus nusikaltimus vardan išgyvenimo, organizavimą valstybės vardu. Tokius sprendimus gali priimti tik politikai, kurie nori nesibaigiančios suirutės, kuriems migrantų integravimas, pozityvus problemos dėl tos saujelės užsieniečių išsprendimas kelia siaubą“, – teigia K. Mišinienė.

    Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kriminologas Gintautas Sakalauskas teigia manantis, kad 5 metų trukmės draudimas gauti leidimą gyventi galėjo būti įteisintas ir dėl siekio apsaugoti darbo rinką, tačiau įžvelgia, kad Lietuva gali sulaukti blogų pasekmių: pirma, migrantai bus paliekami be legalaus pragyvenimo šaltinio, beprasmiškai vegetuos, nors darbdaviai Lietuvoje kaip tik skundžiasi darbuotojų trūkumu, antra, gali pablogėti kriminogeninė padėtis, nes nedirbantys asmenys vis tiek ieškos, kaip galėtų verstis.

    „Kas turės kokį šansą, turbūt, eis dirbti nelegaliai ir klausimas, kam nuo to tada geriau? Yra pavojų ir dėl prekybos žmonėmis. Ši grupė yra jautri integracine prasme, nes nemoka kalbos, nesupranta taisyklių, nežino tvarkos, neturi vietinių draugų, tada labai galima jais manipuliuoti“, – teigė G. Sakalauskas.

    Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ Seimo narys Vytautas Bakas sako niekur pasaulyje negirdėjęs apie tokį migracijos valdymo būdą, kaip kad palikti asmenis be darbo ir be integracijos į visuomenę.

    „Nėra pasaulyje tokių absurdų, kad kur nors kas nors žmones laikytų be darbo penkerius metus. Jeigu norima išvengti migrantų radikalizacijos, kriminogeninės situacijos pablogėjimo, iššūkių, tai yra dvi priemonės: būtina užtikrinti prieigą prie darbo, antra, tai integracijos priemonės – kalbos mokymas, vaikų mokymas ir taip toliau. Jeigu to nėra, tai tuomet galime pažvelgti į graudžią prancūzų patirtį prieš kelis dešimtmečius, kai susiformavo migrantų getai, išaugo kelios kartos, kurios nekenčia valstybės, atsiranda radikalizacijos rizika, auga terorizmo rizika. Nes žmonės gyveno getuose. Tai praėjusio amžiaus priemonė, kuri visiškai nepasiteisino“, – pažymi V. Bakas.

    Jau suprato klaidą ir bandys taisyti

    Regis, Vidaus reikalų ministerija jau suvokia, kokį absurdą įteisino Seimas, todėl teigia pasiūliusi naujas pataisas, kuriomis būtų atsisakoma draudimo dirbti prieglobsčio ar apsaugos negavusiems migrantams, kurie negali būti išsiųsti iš mūsų šalies. Pataisą pateikė Seimo narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė.

    „Seimui yra pateiktas Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ pataisų projektas, kurį siūloma tikslinti ir suteikti teisę dirbti prieglobsčio prašytojams ir užsieniečiams, kurie nėra prieglobsčio prašytojai. Šiuo metu projektas ir siūlymas dėl teisės dirbti svarstomas Seimo komitetuose. Vidaus reikalų ministerija tikisi, kad šiam siūlymui bus pritarta, ir neteisėtai į Lietuvą patekę migrantai turės galimybę dirbti“, – per daugiau kaip parą atsakė ministerija.

    A. Bilotaitės vadovaujama ministerija teigia žinanti visas rizikas, kurios gali kilti, kai migrantai atgaus laisvę, tačiau nepaaiškino, dėl kokių priežasčių siūlo atšaukti nuo metų pradžios įsigaliojusią nuostatą dėl 5 metų draudimo dirbti – ar baiminasi nusikalstamumo išaugimo, ar bijo, kad migrantai radikalizuosis, patirs skurdą, manipuliacijas šešėlinėje darbo rinkoje.

    Seimo narys M. Lingė pasiūlė, kad prieglobsčio prašantys migrantai galėtų dirbti po 9 mėnesių nuo jų registracijos Lietuvoje, o kiti migrantai, kurie nė neprašo prieglobsčio arba jis nesuteiktas, bet neišeina jų išsiųsti – po 12 mėnesių.

    „Kadangi Europos Sąjungos fondai finansavimo neteisėtai migracijai per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos valstybės sieną nebeskiria papildomų lėšų, šiam siūlymui pritarus, sumažėtų našta valstybės biudžetui, nes migrantų išlaikymas centruose (apgyvendinimas, aprūpinimas ir maitinimas) kainuoja labai brangiai (40 mln. per metus). Be to, dirbančių migrantų mokami mokesčiai, kaip tik prisidėtų prie valstybės biudžeto papildymo“, – argumentuoja parlamentaras.

    Tačiau Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas priešinasi tokiam Vyriausybės ir parlamentaro M. Lingės sumanymui ir trečiadienį balsavo nepritarti, kad prieglobsčio negavę, bet neišsiųsti migrantai galėtų dirbti anksčiau nei po 5 metų.

     

    Dėmesio!

    Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

    Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.