Author: admin

Klaipėdos apygardos teisme atversta byla, kurioje plungiškiai Kęstutis Klemauskas ir jo sugyventinė Jurgita Rupeikienė kaltinami neteisėtai įgiję, laikę ir siuntę į užsienį labai didelį kiekį narkotinių medžiagų siekdami jas realizuoti.

Pradėta nagrinėti baudžiamoji byla – tik vienas iš daugelio epizodų ikiteisminio tyrimo medžiagoje, apimančioje nusikalstamos grupuotės, organizavusios narkotikų platinimo tinklus užsienio šalyse, verbavusios prekeivius, kurie gatvėse pardavinėjo heroiną, kokainą ir kitokius kvaišalus, veiklą.

Tarptautinė nusikaltėlių gauja susekta ir demaskuota bendradarbiaujant trijų Europos Sąjungos valstybių kovos su organizuotu nusikalstamumu tarnyboms. Pirmąkart tokiai operacijai vadovavo Hagoje įkurtas tarptautinis koordinavimo centras.

Tyrimas dar nebaigtas

Kvaišalus užsienio miestų gatvėse pardavinėjo užverbuoti lietuviai ir airiai.

Per kratas aptikta daugiau kaip 136 tūkst. eurų ir 12 tūkst. 400 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų grynaisiais suma veikiausiai yra tik dalis pelno, susižerto iš narkotikų prekybos.

Prieš dvejus metus Airijoje sulaikytiems aštuoniems, o Lietuvoje – dviem šios gaujos nariams skirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Didelės apimties ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas.

Baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai dėl labai didelio narkotikų kiekio platinimo pareikšti K.Klemauskui ir J.Rupeikienei, yra išskirta, joje užfiksuoti ir gaują sekusių Airijos kriminalistų parodymai.

Teismo suole – ir draugė

Galimu tarptautinio nusikalstamo susiviejimo lyderiu įvardijamas 38 metų K.Klemauskas – Plungėje trejus metus veikiančios autoserviso įmonės „Transfortas“ direktorius.

Vyras gyveno Airijoje, bet iki suėmimo daugiau laiko praleisdavo Lietuvoje – rūpinosi savo verslo reikalais.

Didelės grynųjų pinigų sumos atrastos ir K.Klemausko įmonėje. Padoriu verslininku prisistatantį vyriškį prislėgė įtarimai dėl šešėlinės veiklos, nusikalstamai įgytų lėšų legalizavimo.

Įtarimų neišvengė Plungėje gyvenanti motina Danutė Klemauskienė, kiti jo aplinkos žmonės.

Kartu su K.Klemausku teisiama dvejais metais už jį vyresnė gyvenimo draugė J.Rupeikienė. Moteriai pareikšti kaltinimai dėl bendrininkavimo – esą ji žinutėmis bendravo su kvaišalų tiekėjais.

Anksčiau neteistas K.Klemauskas dar teisiamas ir dėl pasikėsinimo sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu – ši byla nagrinėjama Plungės rajono apylinkės teisme.

Teisme apklausti du bendrininkai prisipažino už pažadėtą atlygį padegę Plungės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Mindaugo Kauno automobilį, kurį jis laikė prie savo namų.

Parke stebėjo įtariamąjį

Airijoje gyvenusį K.Klemauską į šią šalį sugrąžino Dublino kriminalinės policijos parigūnas Martinas Mahonas – nusikaltlius sekusius tarptautinės tyrėjų grupės narys.

Šią savaitę pareigūnas iš Dublino nuotoliniu būdu liudijo Klaipėdos apygardos teisme – prisaikdintas dėl atsakomybės už melagingus parodymus airis beveik valandą papasakojo, kaip sekė narkotikų platinimu įtariamą lietuvį.

„Kolegos iš Lietuvos mums pranešė, kada į Votervilio parką bus atnešta ir ten palikta narkotikų siunta. Nurodytą dieną čia pasirodė K.Klemauskas. Mes jo laukėme, akylai stebėjome, kaip elgiasi. Priemiesčio parkas yra didelis, skendintis žalumoje – vyras pradingo tamsoje.

Paskui jis vėl išniro prie parko vartų, sėdo į automobilį ir nuvažiavo savo keliais“, – įvykius prisiminė Dublino policijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu biuro seržantas M.Mahonas.

Kai K.Klemauskas išėjo iš parko, policininkai jį apžiūrėjo, bet narkotikų nerado. Kitą dieną jie vėl atvyko su dviem tarnybiniais šunimis, išnaršė visus užkaborius – jokių įtartinų radinių.

Rado paslėptą kokainą

Tuomet Lietuvos kriminalistai kolegoms Dubline perdavė detalią Votervilio parko schemą su nuorodomis, kur galimai paslėpti narkotikai. Trečias kartas nemelavo – tęsiant paieškas, patvoryje rasti 4 pakeliai su balkšvos spalvos milteliais.

Airijos policijai buvo perduota ne iš piršto laužta informacija – ištyrus 300 gramų parke rastų miltelių, paaiškėjo, jog paketuose buvo 150 gramų gryno kokaino, kurio vertė gatvėje siekia apie 21 tūkst. eurų.

Kokaino siuntą į Votervilio parką, pasak tyrėjų, atnešė ir ten jį paslėpė K.Klemauskas, kuriam galėjo talkinti draugė J.Rupeikienė. Abu sugyventiniai kaltinami įgiję labai didelį kiekį narkotikų ne šiaip sau, o siekdami jį platinti Airijoje.

Policija žinojo, kur K.Klemauskas gyvena. Per kratą Dubline jo nuomojamame bute aptikta 1000 eurų. Plungiškio ten jau nebuvo – matyt, pajutęs, kad yra sekamas, spruko iš Airijos į Lietuvą.

Sulaikė autoserviso įmonėje

Lietuvoje K.Klemausko jau laukė kiti kriminalistai – antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ kovotojai nusikalstama veikla įtariamą vyrą sulaikė autoserviso įmonėje „Transfortas“. Kasinėjant vejas rasti po žeme paslėpti polietileno kibirėliai su didelėmis užsienio valiutos sumomis.

Vykstant ikiteisminiam tyrimui, areštuotas K.Klemausko nekilnojamasis turtas, investicijos, taip pat ir J.Rupeikienei iš dalies priklausantis renovuotas namas Plungėje, jos vardu registruotas žemės sklypas, giminaičių butas ir kotedžas Palangoje.

Kaltinamųjų advokatai teisme griežtai egzaminavo jau 14 metų narkotikų platintojus gaudantį M.Mahoną: teiravosi, ar K.Klemauskui Airijoje ant kulnų mynę airiai pareigūnai jo nesupainiojo su kitu žmogumi, kiek laiko jis praleido Votervilio parke, kaip buvo apsirengęs, ką laikė rankose, ar tikrintas jo automobilis.

„Dublino parkas – judri vieta, pats M.Mahonas minėjo, jog ten kasdien apsilankosi apie tūkstantį žmonių.

Kodėl manoma, kad narkotikus paliko prie tvoros K.Klemauskas, o ne koks nors kitas ten vaikštinėjęs asmuo?“ – Klaipėdos apygardos prokuratūros kaltinimais stebėjosi advokatas Steponas Slapšinskas.

Nori pasimatyti su motina

Žvalgybos informacijos tikslumu ir jos kilme suabejojęs kitas advokatas Mindaugas Šatas pareikalavo iškviesti į Klaipėdos apygardos teismą Airijos policijai duomenis teikusį Lietuvos kriminalistą. Šis prašymas patenkintas.

Teirautasi, ar K.Klemausko Dubline nuomojatame bute rasta narkotikų dalelių, jo biologinių pėdsakų ant pinigų.

Pats K.Klemauskas dar nepasisakė. Tardymo izoliatoriuje laikomas plungiškis teismo prašė leidimo susitikti su 61 metų motina D.Klemauskiene, turbūt nežinodamas, kad pasimatymų apribojimai panaikinti nuo praėjusių metų lapkričio.

„Jums reikėtų kreiptis į pataisos namų administraciją, mes tokių prašymų nebenagrinėjame“, – kaltinamajam patarė bylą nagrinėjanti Klaipėdos apygardos teismo teisėja Kristina Kakurinė.

Tiesa, valstybės vardu kaltinimą reiškiantis Klaipėdos prokuroras Ruslanas Ušinskas abejojo K.Klemausko galimybėmis pasimatyti su motina, nes ji įtariama nusikalstama veika kitoje su pinigais susijusioje byloje.

Savo mylimąją J.Rupeikienę plungiškis dabar irgi mato tiktai teismų salėse, kai vyksta posėdžiai.

Rūsyje aptiko krūvą pinigų

D.Klemauskienė buvo sulaikyta po to, kai „Transforto“ patalpose rastas dokumentas, kuriame užfiksuotas netikėtas radinys – moters gyvenamojo namo rūsyje aptikta 150 tūkst. eurų suma.

Įtarimai pareikšti ir antstolei, surašiusiai faktinių aplinkybių konstatavimo faktą. K.Klemausko motinai šio dokumento pagrindu buvo išduotas paveldėjimo teisės į mįslingai atrastus pinigus liudijimas.

Įklimpo Kretingos advokatas, kaip įtariama, dirbęs K.Klemausko ir jo giminaičių interesų naudai. Bendraudamas su „Transforto“ buhaltere, antstole jis teikė patarimus, kaip legalizuoti veikiausiai su prekyba narkotikais siejamus neaiškios kilmės pinigus.

Tuo tarpu D.Klemauskienė tvirtino nieko nežinojusi apie namo rūsyje atrastus pinigus, kuriuos esą galėjo paslėpti jos miręs sutuoktinis. Beje, „Transforte“ rasta apie 60 tūkst. eurų, paimta tyrimui reikšmingų dokumentų.

Policijos tyrėjai ir prokurorai įtaria, kad K.Klemauskas, kiti narkotikų karteliui priskiriami asmenys „plovė“ juodąjį uždarbį – pinigus investuodavo į legalius verslus, pirkdavo butus, žemes, automobilius, kitokius brangius daiktus.

Iš viso Airijoje ir Lietuvoje sulaikyta 18 organizuotai nusikalstamai grupuotei priklausiusių žmonių.

Ikiteisminio tyrimo procese apribotos jų nuosavybės teisės į turtą, rinkos kainomis vertą apie 700 tūkst. eurų.

Heroino pardavėjai patekdavo į vergovę

Pirmosios žinios apie Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje susitelkusią gaują, kurioje pirmaisiais smuikais griežė lietuviai, išniro į dienos šviesą prieš 7 metus.

Organizuoto nusikalstamo susivienijimo nariai, pasak tyrėjų, buvo pasiskirstę pareigomis ir veiklos sritimis – vieni rūpindavosi narkotikų tiekimu, kiti buvo atsakingi už jų platinimą, prižiūrėdavo užverbuotus gatvių prekeivius.

Gaujos vadeivos ieškodavo socialiai pažeidžiamų, anksčiau teistų, rimto užsiėmimo nenusitveriančių asmenų, bedarbių, įvairiomis dingstimis atviliodavo juos į užsienio šalis.

Tyrėjų žiniomis, Dublino ir kitų didmiesčių gatvėse heroiną pardavinėjo 65 tokiam darbui užverbuoti lietuviai.

Susigundę dirbti gatvėse už menką uždarbį vyrai patekdavo į vergovę – buvo kontroliuojami, baudžiami už pražangas. Susišluotus nešvarius pinigus vadeivos stengėsi legalizuoti, į nusikalstamą veiklą įtraukdavo gimines, pažįstamus.

„Nusikaltėliai atskleisti bendradarbiaujant su užsienio valstybių pareigūnais. Tarptautinė sąveika tiriant tokias bylas itin svarbi. Tai sektinas pavyzdys ir labai aiški žinutė tiems, kurie gal dar abejoja teisėsaugos galiomis ir gebėjimu kovoti su organizuotu nusikalstamumu“, – pabrėžė trijų ES šalių tyrėjų grupės veiklą koordinuojantis prokuroras R.Ušinskas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvoje prieglobsčio prašantys Šri Lankos tamilai kol kas nesulaukė nė vieno teigiamo sprendimo. Nors užsienio teismai ir žmogaus teisių organizacijos nustatė realias jiems kylančias grėsmes, Lietuvoje juntamas nenoras tikėti tamilų pasakojimais.

Pastaraisiais mėnesiais Šri Lanka pritraukė pasaulio dėmesį dėl ekonomikos krizės sugniuždytą šalį krėtusių protestų. Nors protestai buvo masiniai, jų atstovaujami jautėsi ne visi. Apie 15 procentų Šri Lankos populiacijos sudaranti tamilų mažuma į protestus žiūri atsargiai. Nors ekonomikos krizė tamilus paveikė ne mažiau nei etninę daugumą, jie už dalyvavimą protestuose dažnai yra persekiojami arba su jais susidorojama, šias masines akcijas mato kaip daugumos privilegiją.

Be to, tamilai jaučia nuoskaudą dėl dabar jau atsistatydinusio prezidento Gotabaya Rajapaksa išrinkimo 2019 metais. Būtent Rajapaksa vadovavo Šri Lankos karinėms pajėgoms pilietinio karo pabaigoje. Už žiaurumą pramintas Terminatoriumi Rajapaksa laikomas atsakingu ne tik už kruviną susidorojimą su tūkstančiais civilių tamilų karo pabaigoje, bet ir už jo valdymo laikotarpiu suintensyvėjusias represijas jų atžvilgiu.

Šri Lankos visuomenės susipriešinimo šaknys siekia britų kolonizacijos laikotarpį. Tuomet istoriškai aukštesnį išsilavinimo lygį turėjusi tamilų mažuma užėmė daugelį valstybinių postų, skirstomų pagal etnoreliginį principą. Kai po Šri Lankos nepriklausomybės paskelbimo 1948 m. buvo pereita prie parlamentinės demokratijos, galios santykis apsivertė. Politinę persvarą įgijusi sinhaliečių dauguma siekė mažinti tamilų įtaką. Imta drausti tamilų žiniasklaidą ir literatūrą, riboti jų prieigą prie aukštojo mokslo, tai motyvuojant neproporcingai dideliu išsilavinusių tamilų skaičiumi. Galiausiai sinhaliečių kalba paskelbta vienintele valstybine.

20 a. aštuntajame dešimtmetyje tamilų nepasitenkinimas augo ir ėmė formuotis politinės, sukarintos grupuotės, siekiančios tamilų autonomijos. Įtakingiausia iš jų tapo netgi savo laivyną ir oro pajėgas turėjusi organizacija „Tamil Elamo išlaisvinimo tigrai“ arba tiesiog „Tamilų tigrai“, siekusi ne tik autonomijos, bet nepriklausomos tamilų valstybės. Dėl „Tamilų tigrų“ taikomų metodų grupė daugelio valstybių pripažinta teroristine organizacija, tačiau patys save laikė kovotojais prieš Šri Lankos vyriausybės priespaudą. 1983 m. tarp „Tamilų tigrų“ ir Šri Lankos karo pajėgų įsiplieskė 26 m. trukęs pilietinis karas, kuris baigėsi susidorojimu su tamilų separatistais 2009 m.

Per karą buvo nužudyta apie 100 000 tamilų civilių. Be to, buvo itin paplitę dar iki karo prasidėję Šri Lankos armijos vykdyti tamilių moterų prievartavimai, seksualinio išnaudojimo stovyklos ir vergovė. Po karo buvo įsteigta komisija karo nusikaltimams tirti, tačiau savo funkcijos iki šiol neatliko, o tamilų persekiojimai nenutrūko.

Pirmais pokario metais pirmiausia nukentėdavo su „Tamilų tigrais“ siejami asmenys, vėliau tamilų žmogaus teisių ir atskaitomybės siekiantys aktyvistai. Pastaraisiais metais neretai tai žemesnio socialinio statuso ar prastesnės ekonominės padėties tamilai, negalintys apsisaugoti. Daugelis tamilų yra susidūrę su priverstiniais dingimais, t. y. valstybės tarnybų vykdomais ir nepripažįstamais sulaikymais ar pagrobimais.

Be to, pagal 2021 m. Šri Lankoje dirbančios tarptautinės nevyriausybinės organizacijos ITJP (International Truth and Justice Project) pateiktą ataskaitą tamilai vis dar patiria Šri Lankos saugumiečių seksualinę prievartą ir kankinimus. Taip pat nustatyta, kad itin pažeidžiamos yra vienišos tamilų moterys. Netgi 90 procentų fabrikuose dirbančių tamilių yra nors kartą patyrusios seksualinį smurtą arba priekabiavimą. Situaciją apsunkina ir nebaudžiamumo problema. Šri Lankoje už seksualinę prievartą baudžiamojon atsakomybėn patraukiama tik 10 procentų iš praneštų atvejų, o su konfliktu susijęs seksualinis smurtas Šri Lankos teisinėje sistemoje apskritai neapibrėžtas.

Šios iš pažiūros tolimos realybės atgarsiai kartu su per Baltarusiją čia atvykusiais ir migrantų stovyklose esančiais Šri Lankos tamilais pasiekė ir Lietuvą. Vienos jaunos tamilės istoriją laiške išdėsto jos mama.

Merginos tėvas nuo širdies smūgio mirė 2005 m. Po šio sukrėtimo vyresnysis brolis prisijungė prie „Tamilų tigrų“. Iki pat pilietinio karo pabaigos iš jo nebuvo jokių žinių. 2009 m. netekęs akies vyras sugrįžo į šeimą, tačiau netrukus buvo išvežtas pareigūnų civiliais drabužiais ir niekada negrįžo. Motinai apie jo likimą nieko nežinoma.

2013 m. buvo suimtas ir jaunesnysis sūnus. Po šio įvykio jis taip pat dingo. Iki 2017 m. moterys gyveno su mamos tėvais, tačiau per kelerius metus abu seneliai mirė. Nuo tol motinai išėjus į darbą mergina likdavo namie viena. Kartą į namus atėjo keturi vyrai ir pasisakė turėję ją apklausti. Du laukė lauke, kol kiti du įėjo į vidų, grubiai su ja elgėsi ir netinkamai lietė merginą. Vizitai pasikartojo kelis kartus.

2021 m. neva dėl apklausos vėl pasirodė keturi vyrai. Moterims pabandžius pasišalinti jie ėmė grasinti, nusiaubė namus, bandė išsivežti dukrą. Merginai pavyko pasprukti ir pasislėpti miške. Po šio įvykio ji sirgo depresija, bandė nusižudyti. Moterims padėti nusprendė šeimos draugas. 2021 m. liepos 5 d. motina išsiuntė jauną merginą į užsienį. Po šio incidento ji buvo toliau persekiojama, klausinėjama apie dukrą. Galiausiai ji paliko savo kaimą ir dabar glaudžiasi giminių namuose kitame mieste, o dukra atsidūrė vienoje Lietuvos migrantų stovyklų.

Ši mergina yra ne vienintelė tamilė, bandanti gauti prieglobstį Lietuvoje. Jai atstovaujantis advokatas Rytis Satkauskas pasakoja, kad šiuo metu maždaug apie pusę jo klientų sudaro šri lankiečiai ir visi jie yra tamilai. Dauguma jų pažymi nuo 2012–2013 m. gyvenę gana ramiai, tačiau viskas pasikeitė, išpuoliams ir seksualinei prievartai atsinaujinus 2019 m., kai vėl įsigaliojo savivalės ir nebaudžiamumo už nusikaltimus tamilų atžvilgiu principas.

Besikreipiančios į teisininką moterys dažniausiai neturi brolių, tėvų arba turi pagyvenusius, negalinčius jas apsaugoti tėvus. Ne visos jos bėga nuo jau patirto smurto. Kartais sprendimas – įvairių faktorių visuma, dėl ko moterys negali kurti ateities savo šalyje. Tai gali būti moterų, kurių šeimos nariai priklausė „Tamilų tigrams“, patirtas seksualinis persekiojimas arba apskritai paplitusi tamilių diskriminacijos, priekabiavimo prie jų praktika, dėl to neįmanoma įgyti išsilavinimo, sukurti šeimos, verslo ir tiesiog gauti pajamų.

Tarp prieglobsčio prašančių tamilų vyrų taip pat yra nukentėjusių nuo seksualinio smurto, tokiu būdu siekiama išgauti informaciją kankinant, tardant, žeminant arba keršijant. Nors tokių atvejų nėra daug, advokato teigimu yra tokių vyrų, kurie tai patyrė, bet nenurodo. Todėl labai svarbu, kad pareigūnai, vykdantys apklausas, būtų tinkamai apmokyti tiek psichologinių įgūdžių, tiek žinių apie konkrečias valstybes ir jų istorines ir politines aplinkybes, kad galėtų tinkamai suformuluoti klausimus ir įvertinti atsakymus.

R. Satkauskas paaiškina, kad Šri Lankos tamilams teisinė pagalba yra itin aktuali, kadangi pagal Lietuvos susitarimą su Šri Lanka į šią valstybę yra galimybė žmones grąžinti priverstinai. Advokatas pažymi, kad Europoje tamilų prieglobsčio prašymai yra nagrinėjami itin atidžiai, ypač sprendžiant priverstinio grąžinimo klausimą, kadangi atlikti tyrimai patvirtina realias šiai žmonių grupei kylančias grėsmes.

Iš tiesų, potencialūs pavojai Šri Lankos tamilams aprašyti įvairių tarptautinių šaltinių. 2021 m. ITJP ataskaitoje kalbama apie Šri Lankos sistemoje dėl nebaudžiamumo įsišaknijusias kankinimo ir seksualinio smurto praktikas. Tais pačiais metais Jungtinės Karalystės Aukštesnysis teismas nustatė Šri Lankos jėgos struktūrų persekiojimo ir smurto pavojų vienišų tamilių moterų atžvilgiu.

Kanados migracijos ir pabėgėlių biuro 2020–2022 m. pažyma be tikrų ar tariamų ryšių su „Tamilų tigrais“ bei buvimo vieniša moterimi kaip rizikos veiksnį tamilams įvardiją žemą socioekonominį statusą. Taip pat sutariama dėl didelės persekiojimų tikimybės į kilmės šalį grąžinamiems asmenims, prašant prieglobsčio nurodžiusiems ryšį su „Tamilų tigrais“.

R. Stakauskas pripažįsta, kad ne visi prieglobsčio prašymai yra pagrįsti, bet vis dėlto pastebi labai formalų požiūrį į prieglobsčio prašymų nagrinėjimą Lietuvoje. Anot jo, dvidešimtyje bylų pateikiamas tas pats kilmės šalies aprašymas, neatsižvelgiant į skirtingų galimų grėsmių pobūdį. Pavyzdžiui, neatskiriamas pavojus, kylantis buvusiam tamilų separatistų kovotojui, nuo grėsmių, kylančių su kovotojais susijusioms moterims. Atmetant prieglobsčio prašymą įprasta aprašytas grėsmes vadinti hipotetinėmis, nepaisant to, kad pareiškėjo pateikti įrodymai atitinka tarptautinės praktikos nustatytus rizikos veiksnius.

Teisininkas atkreipia dėmesį į tam tikrą nenorą tikėti prieglobsčio prašytojo pasakojimu, galimybės nesudarymą tokį pasakojimą pateikti. Proceso ydingas ir tuo, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba apima tik tam tikrus veiksmus. Ji neapima prieglobsčio prašytojo konsultavimo apie jo bylą, prieglobsčio prašymo padavimo, advokato dalyvavimo jo pateikimo metu, tad jis neturi galimybės užduoti tikslinamų klausimų. Susidaro situacija, kai advokatas tik formaliai atlieka savo vaidmenį teismo procese ir kvailifikuotai žmogui neatstovauja.

„Prieglobsčio prašytojas nebūtinai turi teisinį išsilavinimą ir nebūtinai yra labai koncentruotas. Jo pasakojimas gali suktis apie kokį nors įvykį, jo kelionę, pavyzdžiui, ar kokį kitą aspektą, bet neakcentuoti tų aspektų, kurie svarbūs prieglobsčio prašymui, deja, jis negauna jokios teisinės pagalbos tuo metu. Įdomu, kad labai dažnai visas prieglobsčio prašymas nagrinėjamas remiantis tik tuo pradiniu pasisakymu“, – paaiškina R. Satkauskas.

Teisininkas taip pat pažymi, kad nagrinėjant bylas ir vertinant istorijų nuoseklumą bei detalumą svarbu atsižvelgti ir į tai, kad tamilų apklausos ir teismo procesai vyksta per du vertėjus: tamilų – anglų ir anglų – lietuvių. Be to, tamilų – anglų vertėjų kvalifikacija nėra tikrinama, o galimybės patikrinti vertimo tikslumo taip pat nėra.

R. Satkauskas pamini, kad tam tikrą prieglobsčio prašymų nagrinėjimo ydingumą apskritai liudija ir itin mažas, šiuo metu tesiekiantis pusę procento, patenkintų prašymų skaičius. Kol kas advokatui nėra žinomas nė vienas atvejis, kad tamilo prieglobsčio prašymas būtų patenkintas Lietuvoje, nors užsienyje tas procentas gan didelis. Didelės dalies tamilų prieglobsčio nagrinėjimai šiuo metu yra atnaujinti, bet galutinių sprendimų dar nėra. Teisininkas pripažįsta, kad žmonės, kurių prašymai yra atnaujinti, neretai nelaukia galutinių sprendimų, nes netiki, kad prašymai Lietuvoje bus nagrinėjami efektyviai:

„Tai yra dar viena svarbi žala, nes iki galo nepasiruošta pabėgėlių antplūdžiui. Nekvalifikuotai skubos tvarka nagrinėjami prašymai atima prieglobsčio prašytojų tikėjimą, kad jie apskritai galėtų būti išnagrinėti tinkamai.“

Įprasta praktika nagrinėjant nuo prievartos nukentėjusių asmenų bylas kaip ekspertą pasitelkti psichologą. Paprašytas komentaro šiuo klausimu R. Satkauskas teigia, kad tai turėtų vykti. Jam žinomas atvejis, kai būtent dėl psichologo pažymos Migracijos departamentas atnaujino prieglobsčio prašymo nagrinėjimą. Visgi keliose bylose advokato turimos psichologo pažymos, patvirtinančios atitinkamo smurto požymius, teismo priimtos nebuvo, kadangi Valstybės sienos apsaugos tarnyba atitinkamus asmenis prie pažeidžiamų nepriskyrė.

Su psichologinės pagalbos problema galima sieti ir bandymo nusižudyti atvejus. Teisininko praktikoje buvo atvejis, kai moteris, siunčiama į kilmės valstybę, priešindamasi bandė nusižudyti oro uoste. Po to ją uždarė į kalėjimą ir atėmė telefoną, o po kelių savaičių ji vis tiek buvo išsiųsta. Taigi ji buvo išsiųsta, neatsižvelgiant į savijautą, kas ir tvirtino apie jai kylančią grėsmę. Ne viena iš advokato klienčių yra bandžiusi žudytis, tačiau tai nepriverčia iš naujo nagrinėti arba skirti daugiau dėmesio tokių asmenų byloms. Priešingai, tokie prieglobsčio prašytojai yra baudžiami, iš jų atimami telefonai, pagalbos ryšiai ir ryšiai su giminėmis yra ribojami.

Reaguodama į tamilų situaciją šią problemą kelia ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė:

„Minėtoje tamilės istorijoje matyčiau kelis svarbius momentus suprasti ir prisiimti atsakomybę mums, kaip demokratinei visuomenei. Mūsų šalies Migracijos tarnybos darbuotoja, išklausiusi šri lankietės istoriją, nusprendžia, jog įsiveržę į jos namus pareigūnai, elgėsi … pagarbiai. Kodėl tokia išvada buvo padaryta, tikriausiai niekada nesužinosime. Kita situacija – neištvėrusi nežinios, vienatvės, negaunanti psichologinės pagalbos moteris pakėlė prieš save ranką viename iš Lietuvos migrantų sulaikymo centrų. Kuo tai baigėsi? Dar griežtesnio režimo įkalinimu. Šie sprendimai yra daromi mūsų visų vardu, bet mes kategoriškai su jais nesutinkame.“

Atsakomybės už tinkamą elgesį su prieglobsčio prašytojais klausimas keltinas ir tarptautiniu mastu. R. Satkauskas pažymi, kad Lietuva yra įsipareigojusi suteikti tinkamą prieglobsčio prašymų nagrinėjimą tiek ES, tiek platesnei tarptautinei bendrijai ir priduria:

„Tai, kad užsienio valstybių teismai nustato, kad Lietuvoje nebuvo užtikrintos galimybės tinkamai pateikti prieglobsčio prašymo nėra Lietuvos pergalė, kaip dažnai yra minima spaudoje, tai yra Lietuvos pralaimėjimas.“

Reagavimas į šią situaciją kaip į pergalę, anot teisininko, yra susijęs su noru izoliuotis nuo mums nepažįstamo ir nesuprantamo pasaulio. Tai galima vertinti kaip neišnaudotą progą praplėsti akiratį, praturtinti visuomenę, įgyti ne vienos studijos aprašytas užsieniečių integracijos nešamas naudas tiek verslo perspektyvoms, tiek turizmui, tiek mąstysenai. Tai taip pat proga pasimokyti iš kitų pasaulio kraštų realybės:

„Ši situacija turėtų mums atverti akis. Naujienos apie seksualinį smurtą Ukrainoje jau parodė, kad toks smurtas karinio konflikto metu yra realybė, tai nėra praeito tūkstantmečio pradžios istorijos. Tai vyksta čia. Tai taip pat vyksta kitose pasaulio valstybėse ir tos kančios kitose valstybėse neturėtų mums būti svetimesnės už ukrainiečių kančias vien dėl to, kad mes nešnekame tų žmonių kalba.

Šri Lankos atvejis parodo, jog konflikto metu patiriamo seksualinio smurto pasekmės tamiles moteris stigmatizuoja ir toliau toks smurtas yra tarsi legitimizuojamas. Būtent šių prieglobsčio prašytojų atvejai yra tokie, apie kuriuos reikėtų viešai kalbėti, diskutuoti ir pamatyti, kokią žalą toks aukų stigmatizavimas, prievartos nebaudžiamumas daro visuomenei. Mes renkamės ignoruoti tai. Tai yra turbūt baisiausias šios ekstremaliosios situacijos padarinys. Mes turime galimybę atsiverti pasauliui, kuris ateina pas mus, o mes stengiamės jį ignoruoti, kažkur jį uždaryti, izoliuoti ir patys nuo jo izoliuotis, vietoj to, kad bandytume suvokti šį pasaulį – mes jame gyvename, negalime nuo jo pabėgti, kaip mes besistengtumėm.

Visuomenė turėtų žinoti apie šiuos atvejus, realybę tolimesnėse valstybėse, tokiose, su kuriomis bendraujant mums reikalingi du vertėjai ir į kurias važiuojame atostogų leisti“, – pažymi R. Satkauskas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Rape is a war crime“ – tokia žinute startuojančios tarptautinė kampanijos metu bus didinamas informuotumas apie smurtą dėl lyties karo zonose ir teikiama pagalba seksualinę prievartą patyrusiems asmenims, rašoma kampanijos organizatorių pranešime žiniasklaidai.

Informacinės kampanijos iniciatoriai – Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ (KOPŽI), Ukrainos moterų teisininkių asociacija „JurFem“ ir Vilniaus Universiteto Teisės fakultetas – sieks seksualinį smurtą dėl karo Ukrainoje išgyvenusius vyrus, moteris ar žinančius apie tokius atvejus žmones, paskatinti anonimiškai pranešti apie karo nusikaltimus.

Kampanijai skirtoje internetinėje svetainėje www.rapeisawarcrime.org pateikiama svarbiausia informacija apie išgyvenusiems prieinamą medicininę, teisinę bei psichologinę pagalbą.

Informuos apie pagalbą

Rusijos pradėtam karui prieš Ukrainą besitęsiant jau šeštą mėnesį, šalia civilių gyventojų žudymų, sužeidimų ar kitokių išpuolių, daugėja pranešimų apie seksualinę prievartą.

„Jau daugiau nei trečdalis ukrainiečių dėl karo paliko namus, didelė dalis jų – moterys ir mergaitės. Pranešimų apie seksualinius žiaurumus daugėja dienomis. Visgi, smurtą lyties pagrindu patyrę asmenys dažnai pasilieka vieni savo skausmo apsuptyje.

Išgyvenusiems tokius žiaurumus žmonėms reikia visokeriopos paramos, įskaitant profesionalią teisinę, medicininę, psichologinę pagalbą ir jų atstovavimą. Būtent dėl to, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, iniciavome kampaniją „Rape is a war crime“ (liet. „Seksualinis smurtas – karo nusikaltimas“)“, – sako KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Anot jos, seksualinio smurto bylos yra vienos sudėtingiausių dėl to, jog aukos retai kreipiasi pagalbos. Daugelis nuo prievartos nukentėjusių žmonių bijo kreiptis pagalbos ir dėl to, jog Ukrainoje ši tema stigmatizuojama. Todėl informavimas ir viešas seksualinio smurto pasmerkimas yra būtinas kovojant su šiomis stigmomis šalyje.

„Karo sąlygomis tokie tyrimai yra ypatingai komplikuoti dėl personalo ir infrastruktūros trūkumo bei elementaraus nesaugumo. Šios kliūtys nėra neįveikiamos ir, priešingai, turėtų būti akstinas mobilizuojant resursus bei pritaikant procesus bei institucines praktikas prie asmenų išgyvenusių smurtą lyties pagrindu poreikių“, – sako viena iš kampanijos iniciatorių, Vilniaus Universiteto Teisės fakulteto lektorė ir advokatė Dr. Inga Martinkutė.

Seksualinė prievarta kaip karo ginklas

Prie iniciatyvos noriai prisidėjo tarptautinių ekspertų komanda.

„Prieš kampanijos startą, organizavome mokymus, siekdami suteikti reikalingus įrankius ir įgūdžius tam, kad teisininkai galėtų efektyviai tirti tokio smurto atvejus ir dirbti su karo nusikaltimų bylomis.

Sukūrėme internetinę svetainę, informuojančią seksualinį smurtą išgyvenusius asmenis apie teikiamą pagalbą. Šioje svetainėje taip pat talpinama mokymų medžiaga bei nuorodos į išsamesnius teisinius dokumentus. Tikimės, jog užtikrindami karo žiaurumus išgyvenusių asmenų teises, padėsime nubausti karo nusikaltėlius.

Išgyvenusieji kenčia ir psichologiškai, mat seksualinė prievarta yra dar vienas ginklas kare. Norime užtikrinti, jog startuojanti informacinė kampanija išgyvenusiems smurtą lyties pagrindu padės rasti reikiamą informaciją ir pagalbą“, – sako dr. I. Martinkutė.

Jeigu Jūs ar Jūsų pažįstamas asmuo patyrė seksualinį smurtą ginkluoto konflikto Ukrainoje metu ir Jums reikalinga psichologinė, medicininė ar teisinė pagalba – susisiekite šiais kontaktais: +370 662 42920 arba info@rapeisawarcrime.org.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Klaipėdos apygardos teismui nagrinėjant galimą trijų užsienio piliečių išnaudojimą Šventosios atrakcionuose, liudytojai teigia, kad purvini, nesikirpę ir tarsi benamiai atrodę darbuotojai buvo įbauginti, neturėjo dokumentų, gyveno užrakinti vagonėlyje bei prašė pagalbos pabėgti.

Bylos duomenimis, tris užsieniečius darbuotojus Šventosios atrakcionų parke galėjo išnaudoti čekų šeima – vyras, žmona ir jų sūnus.

44 metų Františekas Kolomazničekas, 41 metų jo žmona Marta ir 20-metis jų sūnus, tėvo bendravardis, kaltinami prekyba žmonėmis, tai yra vergiškomis sąlygomis vertę dirbti du savo tautiečius ir vieną lenką Šventojoje veikusiuose atrakcionuose.

Nukentėjusieji 2019 metų vasarą Čekijoje buvo pasamdyti dirbti atrakcionuose ir į Lietuvos pajūrį atvežti sunkvežimio priekaboje.

Šią savaitę teisme apklausti keturi liudytojai, jie pasakojo, kad užsieniečiai, atrodę tarsi benamiai, dirbo kone vergiškomis sąlygomis. Jie buvo nesiprausę, neapsikirpę, purvinais drabužiais, kontroliuojami savininkų, neretai alkani, pasirodydavo ir sumušti – patinusiais paakiais ar rankomis.

Vyrai prašydavo darbuotojų maisto, kreipėsi ir pagalbos, prašydami padėti pabėgti.

Bylos duomenimis, vyrai gyveno vilkiko priekaboje, kur nebuvo dušo, tualetu buvo tapęs kibiras, miegodavo ant porolono lakštų, be to, būdavo rakinami, ribojama jų laisvė.

Šeimininkai į vyrus, anot liudytojų, kreipdavosi įžeidžiančiais kreipiniais ir keiksmažodžiais.

Atrodė tarsi sumušti

Teisme liudijusi Roma K. teigė, kad minėti asmenys 2019 metų vasarą „dirbdavo, kai atvažiuodavau, ir dirbdavo, kai išvažiuodavau“.

„Man tie darbininkai atrodė išnaudojami. Sprendžiu iš jų elgesio, reagavimo į nurodymus. Nežinau, kodėl jie turėdavo būti mušami, skriaudžiami dėl neatlikto darbo, nes darbo metu jie viską darė nuoširdžiai“, – tvirtino liudytoja.

Kolegoms į akis krito darbuotojų išvaizda. Jų teigimu, vyrai atrodė tarsi benamiai – nesiprausę, nesikirpę, drabužiai suplyšę ir purvini, o besiprausiantys jie buvo pastebėti po vandens žarna.

Pasak liudytojos, kai kurie iš šių darbininkų atrodė sužaloti, nors smurto prieš juos teigė nemačiusi.

„Pats vyriausias darbininkas buvo sužalotas, ranka sužalota ir akis, dažniausiai nešiodavo akinius. Kiek prisimenu, du buvo sužaloti“, – sakė Roma K.

„Atrodė kaip bomžai (benamiai – BNS). Pasirodė man iškart. Veidas sudaužytas, su krauju, dirbo nuo ankstaus ryto iki vėlumos. Prašydavo cigarečių ir pavalgyti. Bijodavo, slėpdavosi. Man nereikėjo slėptis ir dirbti nuo ankstyvo ryto“, – teigė liudytojas Paulius B.

Drebėdavo nuo šalčio

Anot liudytojų, vyrai tarpusavyje nebuvo susimušę, nebuvo pastebėti neblaivūs, nes iš atrakcionų aikštelės niekur neišeidavo, nesilankydavo parduotuvėje ar pajūryje.

„Vienas buvo su akiniais, kad mėlynės nesimatytų. Rankos būdavo ne kaip žmogaus – dvigubos. Kiek žinau, girdėjau, elektra buvo nupurtytas, pagaliais luptas, iš metalo gavęs per nugarą. Tiksliai atsimenu vieną kartą, kai gavo, tada jis dingo“, – pasakojo liudytojas Šarūnas J.

Jo teigimu, vyrai galėjo būti mušami, kai „kažkas blogai padaryta“.

„Esame padėję surinkti prieš Jūros šventę atrakcioną. 2–3 val. nakties girdėjau kaip klykdavo, o atėjus į darbą pamatai, kad rankos nebe tokios kaip vakar buvo“, – sakė Šarūnas J.

Lyjant lietui, anot liudytojų, vyrai stovėdavo prie karuselių, eidavo jų tvarkyti, drebėdavo nuo šalčio, nes neturėjo šiltų drabužių.

Gabrielės B. teigimu, vakarai buvo vėsūs, „aš dirbau su žiemine striuke, o jie trumpomis rankovėmis, matydavosi, kaip dreba“. Pasak jos, vienas iš vyrų turėjo šiltą striukę, tačiau ši buvo atimta.

Ketvirtadienį teisėja liudytojo Šarūno J. teiravosi, ar su nukentėjusiais elgtasi kaip su vergais.

„Tikrai taip“, – sakė jaunuolis.

Prašė pagalbos

Minimi darbuotojai, anot liudytojų, atrakcionų parke taisė karuseles, šveisdavo, valydavo, pjaudavo žolę, aptarnaudavo klientus, dirbdavo ir kitus darbus.

„Šveisdavo laiptus esant didžiausiam karščiui, nors atrodė nebūtų būtina“, – sakė liudytoja.

Anksčiau atrakcionuose dirbę asmenys teigė girdėję, esą vyrai naktį priekaboje užrakinami, o pas čekų šeimą buvo darbininkų asmens dokumentai.

Liudytojas Šarūnas J. pasakojo sulaukęs prašymo padėti pabėgti, kai vienam darbininkų buvo metaliniu veržliarakčiu suduota per nugarą.

Nukentėjusysis žadėjo vėliau atsilyginti, nors pinigų turėjo ribotai. Liudytojo teigimu, vyrai per mėnesį galėjo uždirbti iki 100 eurų, susirinkdavo monetas, iškritusias iš besisupančių atrakciono lankytojų.

„Prašė nuvežti į oro uostą, kad parskristų namo, bet neturėjo ID kortelės, sakė, kad atėmė, tai nežinau, kur būčiau jį nuvežęs. Prašė pagelbėti ir išvežti lauk“, – sakė Šarūnas J.

Gabrielė B. tvirtino sulaukusi vieno vyrų prašymo padėti nupirkti bilietus, kad šie galėtų išvykti į Vilnių.

Įžeidinėjo ir keikėsi

Tą pačią 2019-ųjų vasarą atrakcionuose dirbęs Šarūnas J. teisme pasakojo, kad susikalbėti su užsieniečiais darbuotojais būdavo nelengva, padėdavo vertimų programėlės, gestai, šį tą vyrai suprasdavo rusų kalba.

„Bandėme šnekėti, klausti vardų, bet nežinojome“, – sakė liudytojas.

Jo teigimu, į darbuotojus buvo kreipiamasi žodžiais, kurie skambėjo kaip keiksmažodžiai. Teismo vertėja sakė, jog vienas minimų žodžių – lytinių organų pavadinimas, kitas reiškia „gaidys“. Liudytojai teigė girdėję ir kreipinius „debilas“.

„Tai netiesa“, – sakė kaltinamoji M. Kolomazniček.

Šarūno J. teigimu, vyrai pasakojo, jog naktį yra užrakinami.

Prašė maisto

Liudytojų teigimu, kad nori valgyti vyrai parodydavo gestais, taip pat prašydavo ir cigarečių. Maistą kolegos pasakojo palikdavę kokioje nors vietoje, nes bendrauti užsieniečiams su kolegomis lietuviais atrodė tarsi būtų uždrausta. Vos prašnekus esą prisistatydavo vienas čekų šeimos narių.

Liudytojai teigė matydavę, jog M. Kolomazniček atneša vyrams šiokio tokio maisto.

„Darbuotojai valgydavo „batoną, geriausiu atveju dar kokių dešrelių jiems nupirkdavo“, – sakė vienas liudytojų.

Pagelbėti stengėsi kolegos, vyrams atnešdavę maisto, tačiau stengdavosi tai padaryti slapčia, nes pastebėjo, jog už kontaktą su kolegomis vyrai buvo mušami.

„Paklausiau, ar normalu mušti žmones jaunojo vyro, jis sakė: „O ką, negalima?“. Man tai didelę nuostabą padarė“, – sakė Paulius B.

Pranešė policijai

Vienas liudytojų teigė apie čekų smurtą prieš darbuotojus pranešęs šalia veikusių atrakcionų šeimininkams. Pastarieji ne kartą įspėjo, kad su darbuotojais taip elgtis nevalia, ir patikino, jog kreipsis į policiją.

„Kai dingo vienas žmogus, kur dirbo, tada kreipėsi į policiją“, – pasakojo Paulius B., pas greta veikiančių atrakcionų savininkus dirbantis jau 12 metų.

M. Kolomazniček liudytojo teiravosi, kiek atrakcionų Šventojoje šie savininkai turėjo anksčiau ir dabar. Esą dėl konkurencijos jų šeima galėjo būti apšmeižta.

Anksčiau teisme liudijusi ir apie nederamą elgesį su darbuotojais policijai pranešusi moteris teigė, kad jos kantrybė trūko, kai vyriausias čekų sūnus metaliniu veržliarakčiu daužė vienam atvykėlių per šonkaulius.

Tuomet moteris pareikalavo vyro dokumentų ir ketino jį išsiųsti namo, tačiau sulaukė čekų atsako, jog savo aikštelėje su darbuotojais jie daro, ką nori.

Netrukus po šio įvykio, sumuštas užsienietis, anot moters, buvo nupraustas po vandens žarna ir kažkur išvežtas. Po to įvykio vyras tiesiog dingo.

Apie situaciją jai pranešus pareigūnams, galimu darbuotojų išnaudojimu ėmė domėtis policija.

Anksčiau parodymus davę nukentėjusiaisiais byloje laikomi vyrai teismo procese nedalyvauja. Apie jų dabartinę padėtį informacijos neturima. Nukentėjusiesiems atstovaujantis advokatas siekia iš kaltinamųjų priteisti 30 tūkst. eurų.

Už prekybą žmonėmis organizuotoje grupėje Baudžiamasis kodeksas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 12 metų.

Bylos nagrinėjimas bus tęsiamas spalio pradžioje.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Socialiniuose tinkluose – merginų istorijos apie patirtą prievartą ir seksualinį priekabiavimą. Tokie kaltinimai metami tam pačiam vyrui, dalijamasi pasakojimais dar iš 2013 metų. Policijos teigimu, trūksta konkretesnės informacijos, o srities ekspertė pabrėžia – signalai iš merginų, patyrusių priekabiavimą, persekiojimą ir seksualinę prievartą, yra labai neraminantys.

Socialiniuose tinkluose paviešinti vyro asmens duomenys, publikuojamos jo nuotraukos. Savo istorijomis taip pat pasidalijo su portalu LRT.lt susisiekusios merginos. Pašnekovių prašymu, vardai pakeisti.

„Vieną dieną ėjau namo iš draugės namų, jis pradėjo mane sekti, pamojavo. Aš, aišku, pamojavau atgal, nes atrodė draugiškas. (…) Labai keistai nužiūrinėjo mane, paklausė mano „Instagramo“, bandė kartu eiti su manimi į laiptinę, bet pasakiau, kad turiu reikalų. Siūlėsi arbatos, kavos.

Kitą dieną pradėjo rašyti, kviesti į klubus. Vieną kartą ir sutikau. Jis mane paėmė su savo mašina, nuvežė iki Kauno centro, nuėjome į klubą. Jis pradėjo mane liesti, graibyti, prispaudė prie sienos, vos neįgrūdo į tualetą, bet, ačiū Dievui, buvo barmenas šalia, tai išprašė jį iš klubo“, – apie savo patirtį LRT.lt pasakojo Agnė.

„Pažinojau jį gana gerai. Sutikau vieną kartą kavinėje (…). Jis mane užkalbino ir tiesiog paklausė, kaip sekasi. Sustojau pakalbėti ir staigiai iš niekur nieko jis griebė atseginėti man kelnių užtrauktuką“, – dalijosi Laura.

Pasakoja apie persekiojimą, primygtinius kvietimus į namus

Su LRT.lt susisiekusi Emilija sakė, kad su minėtu vyru dar 2016 metais ėjo į pasimatymą, kurio metu, kaip pasakojo mergina, jis reikalavo, kad mergina eitų į jo namus.

„Jis buvo apsikabinęs ir šiaip visą laiką buvo labai nemalonus jausmas būti šalia jo, tiesiog jaučiasi, kad su juo kažkas blogai. Kelis kartus po to susirašinėjau su juo per „Tinder“ (…), daviau jam „antrą šansą“, bet tąkart, man atsisakius vėl su juo susitikti pas jį, jis pasakė, kad vaidinu nepasiekiamą ir per daug sureikšminu seksą“, – prisiminė Emilija.

Kita mergina Luka pasakojo su juo susipažinusi pažinčių programėlėje: „Dabar sunku suvokti, kaip man pasisekė. (…) Pasirodė jis man labai keistas, tačiau ganėtinai įdomus (…). Po pasivažinėjimo po Kauną nusprendėme atsigerti pas jį arbatos. Baisiausia yra tai, kad grįžusi iš susitikimo draugei juokais sakiau: „Tikiuosi, nieko į arbatą neįpylė, nes jaučiuosi keistai”. Jis lindo, kaip gi kitaip, tačiau kažkaip pavyko saugiai išlipti, bent jau taip pati iki šiol galvoju“.

Vytautė pasakojo, kad aptariamas vyras ją užkalbino bibliotekoje, išėjus iš tualeto: „Jis pradėjo klausinėti, koks mano vardas, kad jis jau kelias valandas mane stebi ir aš esu pati gražiausia jo matyta panelė. Nedaviau numerio, nors prašė, pasakiau tik vardą, kad greičiau atstotų. (…)

Nuo tos dienos prasidėjo nuolatinis stebėjimas, atsisėdimai šalia, jis ten taip dažnai eiti pradėjo. (…) Po keliu dienų man nebejauku buvo, pasiskundžiau jaunesnei sesei ir nusprendžiau į biblioteką viena nebeiti, tik su didesne kompanija“.

„Manau, net tokios visai neįtartinos vietos turėtų saugotis iškrypėlių. (…) Vėliau jis mane dar susirado feisbuke, žinodamas tik vardą, ir rašė tik vieną kartą. (…) Studijavau Vilniuje 6 metus, tai jis etatinis vežiotojas iš taško A į tašką B“, – pridūrė Vytautė.

„Merginas jis apsvaigina narkotikais ir prievartauja“

Aistė taip pat dalijosi nemaloniais nutikimais – anot jos, pirmųjų žinučių su siūlymais susitikti sulaukė dar 2013 metais.

„Kažkada atsitiktinai buvau Kaune ir susitikom, iš pradžių viskas buvo normaliai, tuomet jis užmetė ranką per nugarą, lyg apsikabinant, per miglą prisimenu temos pakrypimus į nepatogias temas. Viskas ėmė darytis nejauku, bet buvau susitarusi vėliau susitikti su drauge, kuri buvo beateinanti ir išgelbėjo iš situacijos, nors jis norėjo eiti kartu. Realiai išvengta situacija.

Bet rašyti nesiliovė, prašė dar susitikti, paklausė, kur gyvenu tuo metu, klausė, ar galėtų pernakvoti, vėliau klausė, kada jį aplankysiu. (…) Po metų vėl pasirodė su žinute iškart, ar neatvykstu į Kauną. (…) Klausinėjo, su kuo gyvenu, klausė, ar galės atvykti pagyventi. Ignoravau. (…) 2021 metais vėl parašė klausdamas, kiek man metų ir kur gyvenu, sakė, reikės vėl susitikti“, – pasakojo Aistė.

„Kas žinoma bendrai, tai kad jis visiems sakė kitokį savo amžių, (…) merginas jis apsvaigina narkotikais ir prievartauja, susivilioja įsitempdamas į mašinas, kalbindamas kavinėse, klubuose, taip pat jis nešioja lytiškai plintančias ligas“, – teigia Aistė.

Dar viena istorija – Laurynos: „Šį birželį Klaipėdoje jis mane susistabdė, išgyrė visaip, pasiūlė susitikti po valandos. Sutikau, nes atrodė toks, kuris nenuskriaustų. (…) Nuvažiavome prie jūros, atsigėrėme arbatos, viskas buvo gerai, tik jis buvo tylus, kol nepasiūlė pasivaikščioti. Išėjom pasivaikščioti, tuomet jis lindo apsikabinėti, liesti, bučiuoti, staiga jį pastūmiau ir atsakiau, kad, jeigu palies dar sykį, kviesiu policiją. Palikau jį stovėti ir išėjau, tikrai pagalvojus galėjo baigtis daug baisiau…“

Konkrečių duomenų neteikia

Lietuvos policijos atstovė Revita Janavičiūtė nepateikė konkrečių duomenų, ar dėl šio asmens veiksmų yra kreiptasi į policiją. Kaip LRT.lt informavo policijos atstovė, remiantis bendra šalies statistika, pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį dėl seksualinio priekabiavimo šiais metais ir per praeitų metų atitinkamą laikotarpį policija pradėjo po 2 ikiteisminius tyrimus.

Baudžiamojo kodekso 152 straipsnis nurodo, kad tas, kas siekdamas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo vulgariais ar panašiais veiksmais, pasiūlymais ar užuominomis priekabiavo prie pagal tarnybą ar kitaip priklausomo asmens, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu.

Nurodoma, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas.

Signalai kelia nerimą

Tuo metu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė teigė, kad pasiekę signalai iš merginų, patyrusių priekabiavimą, persekiojimą, net seksualinę prievartą, yra labai neraminantys.

„Atkreipčiau dėmesį į tai, jog žinutėse pasakojama ir apie kelerių metų senumo, ir dabar atsitikusius įvykius, vadinasi, toks liguistas, nusikalstamas elgesys negavo jokio atkirčio? Primygtinai rekomenduočiau susidūrus su tokiu elgesiu pranešti policijai, nebijoti įvardinti aplinkybių“, – kalbėdama su LRT.lt ragino K. Mišinienė.

Pasak centro vadovės, prabilti socialiniuose tinkluose ir bendravimo grupėse – labai gerai, kadangi neretai toks būdas leidžia papasakoti apie labiausiai trikdančias patirtis, tačiau, norint „užkirsti kelią tokio žmogaus nebaudžiamam merginų užpuldinėjimui ir pasiekti teisingumą, reikia kreiptis į pareigūnus“.

„Ir ne tik kreiptis, bet dalyvauti jų tolimesniuose veiksmuose, domėtis tyrimo eiga“, – pridūrė K. Mišinienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad asmenys, nekontroliuojantys savo impulsyvaus seksualinio elgesio, aukų ieško tarp negalinčių ar nedrįstančių pasipriešinti merginų ir vaikinų.

„Lipant į nepažįstamojo automobilį, viešoje vietoje vartojant alkoholį ir panašiose situacijose reikia prisiminti, jog tam tikru momentu tapsite pažeidžiama, kuo piktavaliai asmenys gali pasinaudoti. Pasitikėkite savo intuicija, drąsiai šaukitės pagalbos, reaguokite, jei matote, kad nederamai yra elgiamasi su kitomis merginomis – tik taip galima tokius užpuolikus sustabdyti, jiems nespėjus dar nuskriausti nusižiūrėtos aukos“, – akcentavo K. Mišinienė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Iš Lietuvos į Ukrainą antradienio vakarą išvežti 39 privačių Ukrainos vaikų namų „Perlinka“ globotiniai. Vilniaus prokuratūra dėl šių namų yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą įtarus, kad juose gali vykti prekyba vaikais.

Grąžinti šių vaikų namų globotinius paprašė Ukraina, LRT sakė Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė. Ukraina taip pat yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl šių globos namų.

Keturios mergaitės, kurios išvykti atsisakė, liko Lietuvoje. Šios mergaitės pateikė parodymus dėl neteisėtos prekybos vaikais, smurto globos namuose, grasinimų. Viena mergaitė yra pilnametė. Visoms teikiama psichologinė pagalba.

„Mes teigiame, kad jos kol kas nėra pasiruošusios grįžti į Ukrainą. Ir nuotaika, ir jų savijauta tikrai neleidžia to padaryti. Kada jos bus pasiruošusios šiai dienai turbūt sunku pasakyti. Buvo išsakyta jų nuomonė ir mes tą girdėjome, kalbėjome su Ukrainos institucijomis, kad šiuo metu šios merginos tikrai nėra pasiruošusios grįžti“, – aiškina I. Skuodienė.

I. Skuodienė teigia, kad privačių vaikų namų direktorius yra laikinai nušalintas, o 43 „Perlinka“ vaikų globą Ukrainoje perima valstybinė įstaiga.

Nuo liepos pirmosios dienos už „Perlinkos“ vaikus atsakingas Ukrainos socialinės ir psichologinės reabilitacijos centras.

LRT.lt primena, kad kovo pradžioje dėl karo iš Ukrainos į Lietuvą atkelti vaikų globos namai įtariami dėl neteisėtos prekybos vaikais. Dėl to balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Vėliau „dėl vieno galimai įvykdyto nesunkios nusikalstamos veikos epizodo“ pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Generalinės prokurorės Nidos Grunskienės iniciatyva balandį pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įtarimų neteisėta prekyba vaikais. Teisėsaugai parodymus davę vaikai sulaukia nevaikiškų grasinimų.

Nusigręžė savi

Ukrainos vaikų globos namų „Perlinka“ našlaičiai apgyvendinti Lentvario globos centre. Apie nepaprastą keturių paauglių mergaičių situaciją pranešė visuomenės veikėja, globos ambasadorė Diana Gaičiūnaitė-Dirmė.

„Joms gresia persekiojimo pavojus, nes jos papasakojo Lietuvos teisėsaugos institucijoms apie tai, kas vyko globos namuose Ukrainoje. Joms kiekvieną dieną socialinis darbuotojas sako, kad jos turi grįžti atgal. Globėjai mergaites pavadino išdavikėmis ir pasakė, kad grįžusioms į Ukrainą joms jokios teisės nepadės. Suprantate, ką tai reiškia?“ – žiniomis apie į bėdą papuolusias paaugles dalijosi visuomenės veikėja.

D.Gaičiūnaitė-Dirmė prieš metus savanoriavo Ukrainos globos namuose. Tada susipažino su mergaitėmis ir nuo to laiko palaiko artimus ryšius. Mergaitės pasakoja kasdien išgyvenančios psichologinį smurtą, patyčias, nes kiti vaikai yra nuteikti prieš jas. Anot D.Gaičiūnaitės-Dirmės, paauglės jaučia didelę grėsmę iš buvusių Ukrainos globėjų. Jie manipuliuoja kitais vaikais, skatina konfliktus. Globėjai viešai žada perauklėti nepaklusniąsias įdarbinant prostitutėmis ir uždarant į psichoneurologijos ligoninę.

„Taip paskatinti kiti auklėtiniai atvirai tyčiojasi iš merginų, vadina prostitutėmis ir išdavikėmis, žemina, stumdo, apipila vandeniu, prasivardžiuoja, veržiasi į asmeninę erdvę. Jos pastarosiomis savaitėmis, būdamos Trakų rajono Lentvario vaikų globos namuose, neišeidavo iš kambario, jautė nuolatinę įtampą ir baimę“, – tęsė ukrainiečių našlaičių draugė.

Moteris tvirtino, kad šiuo metu ukrainiečiais našlaičiais rūpinasi ne tik lietuviai specialistai. Yra atvykusių suaugusiųjų iš Ukrainos, kurie esą mergaitėms nuolat aiškina apie integraciją ir grįžimą atgal į savo šalį.

„Kai tik jos išvažiuos, mes prarasime galimybę joms padėti. Situacija kritinė. Jos neturi nei motinos, nei tėvo, kurie kaip siena apsaugotų nuo priešiško ir grobuoniško pasaulio. Nėra kam jų ginti. Jos negali pasirūpinti savimi, nes kiekviename žingsnyje reikia globėjo sutikimo. Nuolat žeminamos, nepaisoma jų teisių. Štai kodėl joms reikia mūsų pagalbos“, – supratimo viliasi D.Gaičiūnaitė-Dirmė.

Nori prieglobsčio Lietuvoje

Su ukrainietėmis našlaitėmis bendraujanti moteris šiek tiek papasakojo ir apie globos namus „Perlinka“. Anot D.Gaičiūnaitės-Dirmės, tai ne valstybiniai, o privatūs vaikų globos namai.

„Susiklostė tokia situacija, kad, bendraujant su vaikų namų „Perlinka“ vaikais, jie pasitikėjo atsakingomis Lietuvos institucijomis ir papasakojo, kad vaikų namai priklauso religinei bendruomenei, apie juose nuolat patiriamą spaudimą, kad vaikus periodiškai išveža į JAV, taip pat, kad prieš juos naudoja psichologinį smurtą, draudžia bendrauti, palaikyti ryšį su ne jų religinės bendruomenės nariais“, – ukrainiečių paauglių pasakojimus persakė moteris.

Ji taip pat girdėjo, kad su į JAV išvežtais vaikais ryšys palaipsniui nutrūksta, nors likusieji esą mėgina susisiekti su buvusiais likimo broliais, – neaišku, nei kaip jiems sekasi, nei kaip susiklostė jų likimas. Ši nežinomybė, natūralu, kelia baimę išgirdus apie galimą išvežimą.

„Mano mergaitė pasakojo, kad ir ją norėjo išvežti, bet ji įstojo į medicinos kolegiją ir jie negalėjo to padaryti, nes būtų turėję kažkaip paaiškinti jos dingimą“, – tęsė D.Gaičiūnaitė-Dirmė.

Kita problema – keturios paauglės iš globos namų nori likti Lietuvoje, tačiau išsipildyti jų norui kliudo tai, kad jos neturi dokumentų. D.Gaičiūnaitė-Dirmė pasakoja, kad sužinojusios apie rengiamą globos namų vaikų grįžimą į Ukrainą, mergaitės taip išsigando, kad buvo nusprendusios nusižudyti, viena jų netgi parašė atsisveikinimo laišką.

„Mergaitės nori ir siekia prašyti Lietuvoje prieglobsčio suprasdamos, kad joms gresia pavojus. Aš žinau tuos žmones, – apie Ukrainos vaikų globos namų „Perlinka“ globėjus sakė D.Gaičiūnaitė-Dirmė. – Matyti, kad jie nenorėjo prarasti vaikų kontrolės ir labai daug pastangų dėl to dėjo. Tie žmonės yra buvę narkomanai. Man pasakojo, kad tas globėjas sėdėjęs kalėjime, jis gydėsi priklausomybių centre, jis bet kur suras merginas ir atkeršys. Tie vaikų globos namai yra privatūs, gal todėl daug metų niekas nežinojo, kas ten darėsi, bet atvyko pas mus ir atsiskleidė negražių dalykų.“

D.Gaičiūnaitė-Dirmė žino, kad dalis ukrainiečių našlaičių nori grįžti į savo šalį. Tačiau moteris kelia klausimą: „Grįžti kur? Į karo lauką?“ Labiausiai moteriai širdį skaudą dėl mergaičių. Net tėvų skyrybų atveju vaiko paklausiama, su kuriuo iš jų vaikas norėtų gyventi. Ar bus išgirsti šių mergaičių norai? Ukrainietės našlaitės tik Lietuvoje sužinojo, kad ant vaikų negalima rėkti, vaikų negalima mušti, kad vaikai turi savo teises.

Apie tyrimą

Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vedėja Elena Martinonienė priminė, kad šių metų kovo mėnesį su pareiškimu dėl galimai planuojamų neteisėtų įvaikinimo atvejų į policiją kreipėsi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, prašydama išnagrinėti ir įvertinti įtarimus sukėlusias aplinkybes, susijusias su 43 vaikų iš Ukrainos atvežimu į Lietuvą.

Pareiškime, be kitų pirminių ir tikrintinų duomenų, buvo nurodyta, kad keli kartu su šiais vaikais kovo 2 d. į Lietuvą atvykę suaugę asmenys galimai turi ketinimų dalį šių vaikų išvežti į kitą valstybę, neva laikinai pasisvečiuoti šeimose, tačiau kiti pirminiai duomenys leido manyti, kad šiuos vaikus ketinama įvaikinti.

Abejonių dėl tokių ketinimų teisėtumo ir skaidrumo sukėlė tai, kad Ukrainoje šiems vaikams atstovaujantys instituciniai globėjai neturėjo jokių šių vaikų tapatybę leidžiančių identifikuoti asmens dokumentų, taip pat ir kitų Ukrainos institucijų išduotų oficialių dokumentų, kurie patvirtintų, kad toks šių vaikų išvežimas iš Ukrainos ir jų įvaikinimas kitoje valstybėje yra visiškai suderintas, pagrįstas ir teisėtas.

Šiuo metu jau yra apklausti visi į Lietuvą atvežti vaikai ir juos lydėję asmenys, kiti liudytojai. Išsiųsti tarptautinės teisinės pagalbos prašymai, pradedama gauti informacija apie ankstesnius šio Ukrainoje registruoto institucinio globėjo organizuotus vaikų vizitus užsienyje, renkami kiti tyrimui reikšmingi duomenys.

Nuolat bendraujama su atsakingais Ukrainos pareigūnais. Generalinės prokurorės N.Grunskienės iniciatyva, bendradarbiaujant su Ukrainos generalinės prokuratūros Tarptautinio teisinio bendradarbiavimo departamento vadovu Dmitro Litkevič, yra įvykę keli nuotoliniai pasitarimai su Ukrainos prezidento patarėja vaiko teisių ir vaikų reabilitacijos klausimais Darja Gerasymchuk, Ukrainos generalinio prokuroro pavaduotoju Igoriu Musteca, Ukrainos Aukščiausiosios Rados, Generalinės prokuratūros, policijos ir Ukrainos ambasados Lietuvoje atstovais.

„Šių vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su atsakingomis Lietuvos ir Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrini šių vaikų saugumą ir visus kitus teisėtus jų interesus. Grįžus vaikams į Ukrainą, ikiteisminis tyrimas bus tęsiamas ir numatyti procesiniai veiksmai bus atliekami toliau“, – pabrėžė E.Martinonienė.

Generalinės prokuratūros atstovė taip pat atkreipė dėmesį, kad perdavus vaikus Ukrainos atsakingų institucijų globai, šios institucijos prisiims visą atsakomybę už šių vaikų saugumą ir kitus teisėtus jų interesus.

Patvirtino išvežimo planus

Valstybinės vaiko teisių apsaugos tarnybos Viešųjų ryšių ir komunikacijos skyriaus vedėja Alina Žilinaitė patvirtino, kad dėl ukrainiečių vaikų buvo rimtų skundų ir įtarimų, susijusių su galimu smurtu ir prekyba žmonėmis. Tačiau išsamiau komentuoti įvykių tarnyba negali dėl vykstančio ikiteisminio tyrimo.

„Siekiant atliepti geriausius Ukrainos vaikų interesus, sukurti jiems maksimaliai saugią aplinką, visus veiksmus deriname su Ukrainos vaiko teisių apsaugos tarnybomis, Ukrainos konsulu, vietos savivaldybe, globą užtikrinančia įstaiga – su visais glaudžiai bendradarbiaujame ir kartu ieškome sprendimų“, – nurodė A.Žilinaitė.

Nuo liepos 1 d. Ukrainos atsakingos institucijos pakeitė vaikų globėją Ukrainoje, o Lietuvoje vaikų atstovu pagal įstatymą išlieka globos centras.

Anot Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovės, vaikai šiuo metu yra saugūs ir jų saugumas bus užtikrintas viso buvimo Lietuvoje metu. Įgalioti asmenys su jais bendrauja, aiškinasi poreikius ir stengiasi juos užtikrinti. „Mūsų tikslas yra užtikrinti geriausius vaiko interesus, tad Ukrainos vaikais rūpinamės taip, kaip ir Lietuvos vaikais, kad jų teisės nebūtų pažeistos, o vaikai nepatirtų jokios formos smurto“, – tęsė A.Žilinaitė.

Ji patvirtino, kad vaikų grįžimo į Ukrainą klausimas šiuo metu sprendžiamas kartu su Lietuvos prokuratūra ir atsakingomis Ukrainos institucijomis, siekiant užtikrinti šių vaikų saugumą ir visus kitus teisėtus jų interesus. Ukrainos pusė, rengdamasi vaikus grąžinti atgal, specialiai išvykimui pasiruošti, atsiuntė savo specialistus ir įsipareigojo pateikti visus vaikų grąžinimui reikalingus dokumentus, bet apie tikslias grąžinimo datas Ukraina planuoja informuoti papildomai.

Tarnybos atstovė užtikrino, kad kiekvieno globos namų „Perlinka“ vaiko situacija yra vertinama individualiai. Su vaikais dirba ne tik Lietuvos specialistai – psichologai, socialiniai darbuotojai, vaiko teisų gynėjai, bet ir iš Ukrainos atvykę specialistai. Jie šiuo metu bendrauja su vaikais, vertina jų psichologinę būklę, ruošia juos grįžimui į savo šalį.

„Mūsų šalies ir Ukrainos atsakingos institucijos nagrinėja individualius vaikų atvejus ir priims atitinkamus sprendimus, geriausiai užtikrinsiančius vaikų gerovę ir interesus“, – nurodė A.Žilinaitė.

---

Svarbu teisingumas patiems silpniausiems

Kristina Mišinienė

Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė

Ilgametė mūsų šalies patirtis vykdant prekybos vaikais tyrimus, suprantant, kaip veikia nusikaltėliai, norintys užčiaupti prabilusias aukas, leidžia geriau įvertinti ir šią painią situaciją su mūsų šalyje atsidūrusiais ukrainiečiais vaikais. Dirbu šioje srityje jau 20 metų, tačiau neteko susidurti su tokiu įtariamu baisiu vadovų, atsakingų už našlaičius, piktnaudžiavimu – bandymu parduoti savo globotinius. Pasitikiu mūsų šalies teisėsauga, manau, kad šioje situacijoje bus svarbu ne įtariamųjų tautybė, ne politinis korektiškumas, o atvirkščiai – teisingumas patiems silpniausiems. Tokio pat aukšto profesionalumo, vertybinio sąžiningumo tikėčiausi ir iš vaiko teisių apsaugos tarnybos. Puikiai visi suprantame, kad įtariamųjų siekis yra išvežti vaikus iš Lietuvos – taip netikėtai sugriovusios „verslininkų“ planus – išvežti bet kur, atgal į karą, į kitą šalį. Poveikis liudijantiems vaikams jau vyksta, pradėtas dar vienas tyrimas dėl smurto prieš juos. Dilema – jei leisime vaikus išgabenti iš mūsų šalies, atsikratysime didelio „galvos skausmo“, tačiau galimai atiduosime juos piktavalių ir jų parankinių valiai – šiandien sprendžiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kabinetuose. Nenuvilkite mūsų, savo rankose laikote ir visų šalies organizacijų, atkakliai kovojančių su vaikų išnaudojimu, garbę!

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Kasdien registruojama šimtai nusikaltimų, tačiau egzistuoja požeminis, plika akimi nematomas kriminalinis pasaulis. Jame verda prekyba žmonėmis, klesti moderni vergija ir išnaudojimas. Tikrų nusikalstamumo mastų niekas nežino, bet Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė pripažįsta: šios bėdos Lietuvą kankina jau seniai.

Ekspertė pastebi, kad prekeiviai žmonėmis arba išnaudotojai neretai išsisuka nuo įstatymo, o nekalti gyventojai lengvai pakliūva į nusikaltėlių pinkles.

Su K. Mišiniene kalbamės apie tai, kokį pėdsaką Lietuvoje palieka juodoji prekybos žmonėmis ir išnaudojimo rinka. Ji apgailestauja, kad teisėsauga nutraukia ne vieną ikiteisminį tyrimą arba panaikina kaltinimus žmogaus teisių pažeidėjams.

Kokia padėtis Lietuvoje – ar daugėja išnaudojimo, prekybos žmonėmis atvejų, kokias tendencijas pastebite šiuo metu?

Žinant, jog prekyba žmonėmis yra latentinis nusikaltimas, jo galime ilgai nepastebėti, yra sunku pasakyti, kokia yra šiuo metu tiksliai situacija. Oficiali statistika irgi svyruoja, kasmet deklaruoja apie pusšimtį žmonių tapus oficialiomis prekybos žmonėmis aukomis, tačiau realiai manyčiau, jog šį skaičių reikia dauginti bent iš 3. Paskutiniais metais padaugėjo pradėtų ir nutrauktų ikiteisminių tyrimų prekybos žmonėmis lauke, šiais metais prokurorai jau panaikino kaltinimus gražiam būreliui įtariamųjų. Šalyje matome beveik visas prekybos žmonėmis formas: aukos išnaudojamos prostitucijoje, pornografijoje, fiktyviose santuokose, vergiškame darbe, priverstiniame nusikaltimų atlikime.

Kokie žmonės kreipiasi į jūsų centrą pagalbos? Koks jų paveikslas? Įtariu, kad asmenys būna įvairių tautybių.

Labai įvairūs. Nenorėčiau stigmatizuoti besikreipiančių pagalbos – sutinkame ir beraščių, gatvėje gyvenančių benamių, įvairaus amžiaus bedarbių vyrų ir moterų, vienišų tėvų, asmenų su fizine ir psichine negalia, moksleivių, studentų, tarnautojų su aukštaisiais išsilavinimais… Taip, paskutinius porą metų kartais atrodo, kad mūsų nedidelėje organizacijoje susitinka pusė pasaulio – pagalbą teikiame lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams, Centrinės Azijos buvusių sovietinių respublikų gyventojams, Indijos, Kambodžos, Tailando, Irako, daugybės Afrikos šalių žmonėms.

Koks buvo paskutinis atvejis, kai į jus kreipėsi žmogus, prašydamas pagalbos? Kokia jo istorija?

Iš labiausiai įstrigusių paskutinių metų atvejų paminėčiau tokią neįprastą mūsų lauke situaciją. Į mus pareigūnai nukreipė visą būrį pagyvenusių, labai senyvo amžiaus vyrų ir moterų. Kai kurie jų – buvę tremtiniai, kai kurie benamiai, invalidai. Visi jie buvo patekę apsukriam „verslininkui“ į rankas, jis juos laikė uždarytus, naudojosi jų pensijomis, girdė vaistais, laikė pusbadžiu. Tai, ko gero, unikalus atvejus per visą mano 20 metų darbo praktiką. Tenka tik apgailestauti, kad  tyrimui vadovaujanti prokurorė galiausiai panaikino kaltinimus dėl prekybos žmonėmis. Aukų advokatai tokį jos sprendimą šiuo metu yra apskundę.

Ką tai reiškia, ar šiuo metu kaltinamasis yra laisvėje? Kaip jaučiasi nukentėję žmonės?

Tikriausiai, kad taip. Jis nebuvo suimtas. Ikiteisminio tyrimo metu įtariamieji būna labai trumpą laiką suimti, jis jau seniai laisvėje.

Nukentėjusieji jaučiasi labai baisiai, labai blogai. Jie itin bijo. Jų pažeidžiamumas ryškus. Būdami senyvi, jaučiasi bejėgiai. Net jeigu ir nebūtų išnaudoti, jie yra socialinio gyvenimo paribyje. O dar tas išnaudojimas juos išvis tarsi išsviedė už visuomenės ribų. Sužinoję, kad panaikinti kaltinimai įtariamajam, jie labai nusiminė. Sako: Mes taip ir žinojome, kad taip bus. Tai labai galingas žmogus, tikriausiai ir teisėsauga jo negali pagauti. Tai patvirtino jų pačius baisiausius įtarimus, kad teisingumo nėra.

Moderni vergovė – kas tai, kaip ji atrodo ir ar šiandien egzistuoja Lietuvoje?

Taip, ji niekur nedingusi. Tai yra prekyba žmonėmis, kuri reiškiasi įvairiomis formomis. Manau, šios formos yra būdingos visai Rytų Europai: moterų išnaudojimas prostitucijai, pornografijos kūrimui, fiktyvioms santuokoms, vyrų ir moterų darbinis išnaudojimas, įvairaus amžiaus vyrų vertimas daryti nusikaltimus – jie verčiami vogti, plėšti, sukčiauti, gaminti ir platinti narkotikus.

Pakalbėkime apie moteris, tapusias prekybos žmonėmis aukomis. Kokio masto problema Lietuvoje yra prostitucija?

Deja, negaliu tiksliai pasakyti apie mastus, norėčiau ir aš juos žinoti. Bet ką tikrai matome, tai prostitucijos klestėjimą didmiesčiuose, daug jos formų persikėlė į internetą. Mes esame paradoksalioje situacijoje – prostitucija (vadinama „seksualinių paslaugų teikimu“) yra nelegali, tačiau matome atvirus skelbimus, ją reklamuoja viešbučiai turistams, įvairūs klubai savo lankytojams. Taip, prekeiviai žmonėmis, suteneriai yra traukiami atsakomybėn, tačiau dažnas, žiūrėdamas į komercinio seksualinio išnaudojimo auką, linkęs jai moralizuoti, ją gėdinti. Populiarūs spaudoje straipsniai, kur policijos reidų metu žurnalistai „atskleidžia visą tiesą“ apie prostitučių gyvenimą, talpinamos jų nuotraukos, asmeninio gyvenimo detalės. Bet ar skaitėte bent vieną straipsnį, kur būtų dalinamasi panašia informacija apie sekso pirkėjus?

Tokiu atveju, kaip reikėtų pažaboti sutenerius ir sekso pirkėjus?

Vienareikšmiškai reikia keisti įstatymus, nėra kito kelio. Administracinių nusižengimo kodekso 487 straipsnis seniai yra tapęs stabdžiu apsaugoti moteris (beje, ir vyrus) nuo išnaudojimo prostitucijoje. Baudos yra betikslės – reikia pagalbos programų, švietimo.

O sekso pirkėjui, manyčiau, mūsų šalyje yra saugu. Jis nedomina teisėsaugos, nors pagal tą patį ANK 487 straipsnį taip pat turėtų būti baudžiamas. Šis veikėjas yra sekso industrijos šerdis, dėl jo ir sukasi visa ta „pasilinksminimo“ karuselė. Jis savo pinigais išlaiko visą sutenerių ir jų parankinių kastą, tačiau jis yra tarsi nematomas, tarsi koks fantomas, nuolat išsisukantis, visada ištroškęs naujų potyrių, naujų kūnų. Tad palaikytume idėją kriminalizuoti sekso pirkimą, grąžinant sekso pirkėjui atsakomybę už savo veiksmus, tai yra prostitucijos skatinimą.

Dėl kokių priežasčių žmonės pakliūva į nusikaltėlių pinkles? Kiek gyventojai yra sąmoningi, kaip dažnai pastebi nedorus ketinimus jų atžvilgiu?

Prekyba žmonėmis jau seniai kankina Lietuvą, daugybę metų kalbama, kaip apsisaugoti. Mes rašome skrajutes, filmukus kuriame ir vis sakome: neatiduok savo paso, sudaryk darbo sutartį, nepasitikėk pasiūlymais viliojančiais. Didelis uždarbis ir malonios kelionės gali slėpti didelius pavojus. Tačiau kiekvienais metais matome pakliūvančius žmones į pinkles.

Manome, kad patarimai, kuriuos daliname į kairę, į dešinę, pasiekia sąmoningesnius žmones. O tas kontingentas, kuris galbūt turi negalių, išgyvena skurdą, atskirtį, – jų nepasiekia šie patarimai arba grėsmė neatrodo tokia reali. Arba jų situacija yra tokia bloga, gali būti skolos, patiriamas smurtas ar kita, kad jiems atrodo, kad blogiau nebus ir jie turi bėgti iš dabartinės situacijos. Ir jie tada nežiūri jokių patarimų. Turėtume pagalvoti, kaip pažeidžiamas grupes labiau apginti. Ne visi žmonės sugeba paprašyti pagalbos, internete surasti ambasadų adresus ir kreiptis.

Vis minite taisyklę „neatiduok paso“. Kokių dar yra būdų apsisaugoti ir nepatekti į prekybos žmonėmis, išnaudojimo tinklą?

Prekiautojai žmonėmis vilioja įvairiai. Pavyzdžiui, siūlomas darbas, didelis atlyginimas, bet nekeliami jokie kvalifikaciniai reikalavimai. Darbas užsienyje, bet skelbimas vilioja tuo, kad nereikia užsienio kalbos mokėti. Sakoma, kad darbdavys ne tik pasiryžęs priimti žmogų, kuris nemoka užsienio kalbos, bet ir kelionę apmokėti, suteikti gyvenamą vietą. Tai turėtų būti raudonos vėliavėlės. Logiškai galvojant, jeigu asmuo nieko nemoka, neturi gebėjimų, ir jam bus mokamas didelis atlyginimas, kas už tuo slepiasi?

Dažnai viliojimai į prostituciją gali būti atviri arba paslėpti. Atvirai viliodami, nusikaltėliai sako, kad čia laikinas darbas, kad tu būsi šeimininkė savo laiko, savo kūno, tu galėsi rinktis. Tačiau realybėje to visiškai nebūna. Paslėpti viliojimai į prostituciją daugiau pasižymi tokiais aspektais: skelbiama, kad darbas merginoms, nereikia jokios kvalifikacijos, bet aprašo kūno išmatavimus, amžių konkretų nurodo. Tai irgi turėtų sukelti nepasitikėjimą. Žmogus turėtų tikrinti tokius pasiūlymus.

Įspėjame, kad žmonės nesirinktų darbų, kur akivaizdžiai siūloma daugiau, kažkas maloniau, lengviau negu kad realybėje egzistuoja. Visada kviečiame pasitikrinti internete atsiliepimus apie darbdavį. Vis daugiau ir daugiau svetainių, galimybių darbuotojams parašyti savo nuomonę apie tą darbą. Šiukštu nevažiuoti neišsiaiškinus, kur gyvensi, konkrečiai kokį darbą dirbsi, kaip bus atsilyginama už viršvalandžius. Darbo sutartis turi būti tau suprantama kalba. Atrodo logiški dalykai, bet kiekvienais metais matome žmonių, kurie įsivaizduoja, kad be darbo sutarties uždirbs daugiau. Atsitikus problemai, negalima įrodyti, kad žmogus toje vietoje dirbo.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuvoje gyvenantys migrantai, uždaryti užsieniečių registracijos centruose, tapo puikia aukso gysla asmenims, norintiems uždirbti iš Lietuvos teisės nežinančių, lietuviškai nesuprantančių ir pažinčių neturinčių užsieniečių.

Migrantai skundėsi, kad Liberalų sąjūdžiui priklausantis teisininkas Simonas Rėksnys paima pinigus už pažadą išrūpinti „žalią kortelę“, leidžiančią išeiti iš registracijos centro, bet nesuteikia žadėtų paslaugų, neatsako į užklausas. Dėl jo jau skųstasi policijai, iš Vidaus reikalų ministerijos gautą informaciją apie jį šiuo metu tikrina Valstybės sienos apsaugos tarnyba.

„Kiekvienas užsienietis turi identifikacinę kortelę, kur yra jo vardas, pavardė, nuotrauka, gimimo data, taip pat pažymėta žalia, raudona arba juoda juosta. Tai žalia juosta reiškia, kad užsienietis turi galimybę išeiti už centro teritorijos ribų“, – apie „žaliąją kortelę“ paaiškina Valstybės sienos apsaugos tarnybos Pabradės užsieniečių registracijos centro direktorius Aleksandras Kislovas.

„Jeigu asmuo apgyvendintas centre be judėjimo ribojimų Migracijos departamento sprendimu, tai jis gali išeiti iki 72 valandų, o jeigu jam pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, tai jis gali iš centro išeiti iki 24 valandų“, – paaiškino pašnekovas.

Sprendimus dėl užsieniečių apgyvendinimo registracijos centre be judėjimo apribojimų gali priimti arba Migracijos departamentas, arba teismas.

Rukla jau skundėsi policijai Iš viso

Lietuvoje yra penki užsieniečių registracijos centrai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pavaldūs centrai Rukloje ir Naujininkuose bei Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldūs centrai Pabradėje, Medininkuose ir Kybartuose.

Pirminę informaciją, kad teisininku prisistatantis S. Rėksnys už pinigus žada migrantams kelią į laisvę, bet paslaugų galimai nesuteikia, migrantai pateikė kai kurioms jais besirūpinančioms nevyriausybinėms organizacijoms.

Remiantis migrantų pasakojimais, „žaliąją kortelę“ teisininkas žadėdavo parūpinti už 200 eurų, vienas migrantas portalui tv3.lt pasakojo, kad S. Rėksnys jam laisvę žadėjo už 800 eurų, bet šių jis nemokėjo, nes nepasitikėjo: jau buvo turėjęs patirties su advokatu Pauliumi Vinkleriu, kuriam teigia sumokėjęs 1787 JAV dolerius, nors migrantams pirmines ir antrines teisines paslaugas šis advokatas gali teikti nemokamai pagal sutartį, pasirašytą su Migracijos departamentu.

Migrantams S. Rėksnys atsiųsdavo savo teisininko diplomą bei individualios veiklos pažymą, pagal kurią jis gali teikti vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, užsiimti konsultacine verslo ir kito valdymo veikla, teikti bendruosius patarimus rengiant teisinius dokumentus, užsiimti kita niekur nepriskirta profesine, moksline ir technine veikla.

S. Rėksnys nėra advokatas ar advokato padėjėjas, todėl negali atstovauti klientams teismuose, bet jis gali padėti rengti dokumentus, juos perduoti, tai nėra draudžiama. Pats S. Rėksnys pasakoja dirbantis su dviem vyresnio amžiaus advokatais.

Ruklos pabėgėlių priėmimo centras dėl S. Rėksnio veiklos kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policiją.

Kaip teigia Ruklos pabėgėlių priėmimo centro komunikacijos specialistė Kristina Baradinskienė, centre gyvenantys migrantai pareiškė norą susitikti su teisininkais, todėl toks susitikimas buvo suorganizuotas. Bet vėliau migrantai pradėjo skųstis, kad pinigus S. Rėksniui sumokėjo, bet į tolesnes užklausas jis nebeatsakė, žadėtų paslaugų nesuteikė.

„Migrantai informavo, jog jie nesulaukė jokio atsakymo iš šio asmens, nebuvo suteiktos žadėtos paslaugos, todėl kreiptasi į Jonavos rajono policijos komisariatą“, – portalą tv3.lt informavo K. Baradinskienė.

Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad skundas išties buvo gautas, bet pradėti ikiteisminį tyrimą dėl sukčiavimo atsisakyta.

Užsimena apie kontroversiškus teisininko veiksmus

Valstybės sienos apsaugos tarnybos Komunikacijos skyriaus atstovas Rokas Pukinskas patvirtino, kad S. Rėksnys tikrai lankėsi visuose tarnybos kuruojamuose užsieniečių registracijos centruose, tai yra Medininkuose, Kybartuose ir Pabradėje. Jis pridūrė, kad visais atvejais tai buvo daroma turint užsieniečių ir šio asmens prašymus leisti susitikti.

Bet kad valstybės institucijoms kyla klausimų, išduoda tai, jog pasiteiravus, ar nebuvo gauta skundų dėl S. Rėksnio, R. Pukinskas nurodė: „Informaciją apie jūsų minimo asmens veiklą Valstybės sienos apsaugos tarnyba yra gavusi iš Vidaus reikalų ministerijos, ją patikrins pagal savo kompetenciją bendradarbiaudama su kitomis teisėsaugos institucijomis“.

Pabradės užsieniečių registracijos centro vadovas A. Kislovas portalui tv3.lt pasakojo, kad S. Rėksnys buvo atvykęs į Pabradę, bet esą jam buvo išaiškinta, kas bus, jeigu bandys atlikti „tam tikrus kontroversiškus veiksmus“.

„Šis žmogus nėra joks advokato padėjėjas, jis yra, kaip čia pasakius, teisininkas. Iš esmės ir aš esu toks pats teisininkas, kadangi turiu aukštąjį teisinį išsilavinimą. Ką jis siūlė? Jis buvo pateikęs sutarčių išrašus. Fiziškai toks žmogus gali atvykti į centrą ir teikti ne teisines paslaugas, o kažkokias organizacines paslaugas, pavyzdžiui, paimti kažkokį dokumentą iš užsieniečio arba perduoti dokumentą. Man teko pačiam su juo bendrauti, tai pirmame susitikime jam buvo išaiškinta, kad jis neturi teisės sudaryti sutarčių. Mes gerbiam susitikimų privatumą, bet netoleruosime tam tikros informacijos apie jo tam tikrus kontroversiškus veiksmus. Jeigu bus problemų, mes rašysime apie tai advokatų kontorai, kurioje jis priglaustas arba dirba, ir bus neleidžiami jam pasimatymai“, – pasakojo A. Kislovas.

Rėksnys: tai nesąmonė, esam išleidę daug migrantų

Pats S. Rėksnys abejones dėl jo darbo kokybės vadina nesąmone. Pašnekovas sako dirbantis su dviem advokatais: 92-ejų metų Kaziu Rakausku ir 82-ejų Kazimieru Baranausku. Su klientais esą sudaroma trišalė sutartis: tai yra, ją pasirašo vienas advokatų, pats S. Rėksnys ir migrantas. Paklaustas, kam šioje situacijoje reikalingas trečias asmuo, jeigu yra klientams atstovauti galintys advokatai, S. Rėksnys paaiškino, jog abu advokatai yra vyresni, jiems sunku atvykti į centrus, be to, jie prastai kalba užsienio kalbomis.

„Nesąmonė. Esam daug išleidę migrantų“, – sureagavo S. Rėksnys.

„Labai kvaila, kad jūs užsiimate tokiais nerimtais dalykais. Aš 22 metus praktikos turiu po penkerių metų stacionarinio mokymo universitete. Moku eilę užsienio kalbų, apie dešimt užsienio kalbų. Ir jeigu jūs kažką bandysite rašyti, kad kenkti mano reputacijai, tai, žinokite, užsidirbsite tokį ieškinį, kokio anksčiau neturėjot“, – pažymėjo pašnekovas.

S. Rėksnys pripažįsta, kad dažniausiai padeda migrantams gauti „žalią kortelę“ ir teigia, jog nemažai migrantų išleido į laisvę. Save vyras vadina „teisinių paslaugų menedžeriu“. Jis aiškina rengiantis skundus, verčiantis juos į užsienio kalbas ir kartu su advokatu atstovaujantis klientams teismo posėdžiuose.

„Jūs galite pasakyti (migrantams), kad jeigu jie yra nepatenkinti paslaugomis, tai aš esu apsidraudęs 29 tūkst. eurų sumai. Tai tiek aš iš jų tikrai nesu gavęs, nė dešimtadalio. Jie galėtų pasikreipti į draudimą ir jiems atlygintų, jeigu jie mano, kad taip yra. Nes mano, kaip ir advokato, paslaugų kokybė yra garantuota draudimo mechanizmu. O kad čia rašinės kažką, tai nebus didelio efekto“, – svarstė pašnekovas.

Advokatas Baranauskas: migrantų bylomis neužsiimu

Advokatas K. Baranauskas portalui tv3.lt patvirtino, kad S. Rėksnys jam kartais dirba, kai reikia išversti teisinius dokumentus, tačiau paneigė kaip nors dalyvaujantis su migrantais susijusiose bylose.

„Oi, ne, aš šito ne. Jis siūlė, ten kiti advokatai užsiima, bet aš su migrantais jokių ryšių, ne. Aš civilinėmis bylomis perkrautas, su mašina nevažinėju, o man ten važiuoti… Aš atsisakiau“, – teigia K. Baranauskas.

Advokatas net keletą kartų pakartojo neužsiimantis jokiomis su migrantais susijusiomis bylomis ir neatstovaujantis migrantų interesams. „Man nepriimtina. Tenai, matote, pagelbėti, jeigu atvirai… Jie tikisi čia visko, o situacija tokia kebloka“, – pažymėjo K. Baranauskas.

„Jis dirba su manimi tik tiek, kiek man reikia jo paslaugų. Anglų kalbos reikia, dokumentus gauna, išverčia, tai toje srityje teisingai, dirbame. O su migrantais nedirbame“, – pakartojo advokatas.

Advokatas Rakauskas: apie jokį sukčiavimą nežinau

Skirtingai nei K. Baranauskas, advokatas Kazimieras Rakauskas patvirtino, kad kartu su S. Rėksniu dalyvauja migrantų bylose. Tai yra S. Rėksnys užsieniečių registracijos centruose susitaria su migrantais dėl atstovavimo, o advokatas K. Rakauskas tampa jų advokatu, nors su pačiais migrantais nebendrauja. Viskas vyksta per S. Rėksnį.

„Nežinau, kaip čia viskas prasidėjo. Ai, per kalbų mokėjimą. Jis susikontaktavo su tais migrantais, migrantams, matyt, patiko žmogus, kuris kalba visomis kalbomis, yra teisininkas ir jis, turbūt, sudarinėja su jais sutartėles. Nežinau, kaip tenais“, – pasakojo K. Rakauskas, paaiškinęs, kad S. Rėklys kalba vos ne visomis Europos kalbomis bei yra poliglotas.

„Kadangi jisai nėra advokatas, tai negali dalyvauti teismo posėdžiuose. Tai jis pasikvietė mane, kad aš dalyvaučiau bylose, teismo posėdžiuose. Aš esu advokatas su milžinišku stažu, Lietuvoje, turbūt, antro tokio nėra, esu vienas iš paskutinių mohikanų. Na, ir jis užeina pas mane, susitinkam, jis man duoda duomenis, aš maždaug užmetu prašymo (priklauso, kokioje teisinėje padėtyje yra tas migrantas) matmenis, jam liepiu perrašyti viską, sutvarkyti, jis atneša, pasirašo ieškinį klientas arba aš pagal orderį, nes administracinėse bylose nebūtinai reikalingas įgaliojimas atstovaujamojo, užtenka advokatūros orderio“, – sako advokatas.

Pasak K. Rakausko, su pačiais migrantais dėl visko susitaria S. Rėksnys, o jam už suteiktas paslaugas sumoka panašiai po 50 eurų už vieną asmenį. Advokato nuomone, tai normali suma palyginus su tuo, kiek darbo jis įdeda. Kai kuriais atvejais, jeigu reikia rinkti daugiau informacijos, K. Rakauskas iš S. Rėksnio paprašo daugiau pinigų. „Aš labai pasyviai bedirbantis esu, man jau daug metų yra, aš esu seniausias advokatūroje žmogus, tai aš nesu rodiklis. Aš esu, kaip čia pasakyti, pigus advokatas“, – sakė pašnekovas.

Paklaustas dėl migrantų skundų dėl galbūt neatliktų S. Rėksnio paslaugų, K. Rakauskas svarstė, kad tokiomis situacijomis supratimas gali skirtis: esą, kai teisininkas paima pinigus, bet bylą numeta, tuomet tai sukčiavimas, o kai teisininkas paima pinigus, dirba vardan kliento, bet klientas rezultatu nepatenkintas, tuomet tai tiesiog nesėkminga bylos baigtis.

„Aš apie tokius atvejus nežinau“, – dėl skundų sukčiavimu sakė K. Rakauskas.

Lietuvos advokatūra: advokatai turi užtikrinti nepriklausomumo principą

Lietuvos advokatūros Drausmės komiteto pirmininkė, advokatė Lina Sakalauskienė pažymi, kad teisininkas, teikiantis teisines paslaugas advokatui arba advokatų profesinei bendrijai, gali sudaryti teisinių paslaugų sutartį su klientu. Tačiau tokiu atveju sutartyje reikia aiškiai apibrėžti, kokias teisines paslaugas teikia advokatas ir kokias paslaugas teikia teisininkas. Teisinių paslaugų sutartyje, be kita ko, turi būti nurodytos sutarties dalyvių atsakomybės ribos.

„Svarbu, kad teisinių paslaugų sutarties nuostatomis nebūtų klaidinamas klientas“, – sako L. Sakalauskienė.

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad jeigu advokatas bendradarbiauja su teisininku, neteikiančiu advokatui arba advokatų profesinei bendrijai teisinių paslaugų, tuomet gali kilti kitas rimtas klausimas dėl advokato nepriklausomumo principo.

Pasak jos, Lietuvos advokatų etikos kodekse yra aptariama advokatų veiklos laisvė ir nepriklausomumas. Atlikdami savo profesines pareigas advokatai turi būti nepriklausomi, vengti bet kokios neteisėtos pašalinės įtakos, kuri gali paveikti profesinių funkcijų atlikimą, netoleruoti neteisėto kišimosi į profesinę veiklą, imtis priemonių tokiems veiksmams nutraukti ir pašalinti.

Anot L. Sakalauskienės, praktikoje yra pasitaikę tokių atvejų, tiesa, nedažnai, kai advokatas, bendradarbiaudamas su teisininku, suteikia klientui tik dalį teisinių paslaugų, o likusias suteikia teisininkas, nors pagal savo kvalifikaciją to daryti negalėtų.

Tokiais atvejais Lietuvos advokatūra, gavusi skundą, advokato atžvilgiu atlieka tyrimą ir, jeigu Advokatų taryba įžvelgia galimus profesinės veiklos ar etikos pažeidimus, iškelia advokatui drausmės bylą. Drausmės bylą nagrinėja Advokatų garbės teismas, kuris pagal kompetenciją ir konstatuoja, ar yra advokato veiksmuose profesinės veiklos ir profesinės etikos pažeidimų, ar ne.

Pavyzdžiui, 2020 m. Lietuvos advokatūros veiklos ataskaitoje nurodoma, jog Advokatų garbės teismas išnagrinėjo drausmės bylą, kurioje klientas sudarė teisinių paslaugų sutartį su teisininku, o atstovavimo teisme sutartį – su advokatu. Šiuo atveju, klientas buvo nepatenkintas advokato teikiamomis teisinėmis paslaugomis, kadangi neturėjo galimybės tinkamai bendradarbiauti su advokatu ir aptarti strategijos, nes visas bendravimas vyko per teisininką. Advokatų garbės teismas pripažino pažeidimą, konstatuodamas, kad santykyje su klientu advokatas neišvengė pašalinės įtakos, nebuvo nepriklausomas ir tinkamai nesudarė teisinių paslaugų sutarties su klientu.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dvejus metus kęstas vyro smurtas, septyneri metai nelaisvės tėvų namuose ir šeimos priimtas sprendimas ją nužudyti. Paskui – kelias į Lietuvą ir čia migrantų stovykloje netikėtai surasta meilė. Tokia istorija su portalu LRT.lt dalijasi irakietė Noora Neamahkareem. Migrantų stovykloje ji susipažino su Soumaru Alali, susituokė, laukiasi vaikelio ir džiaugiasi gyvenimu Lietuvoje.

Į Lietuvą Noora atvyko prieš kiek daugiau nei metus. „Pabėgau nuo savo šeimos Irake. Jei būčiau pasilikusi Irake, jie būtų mane nužudę. Šį kelią per Baltarusiją pastebėjau internete – mačiau, kaip per Baltarusiją žmonės atvyksta į Europą. Pasirinkau šį kelią, nes neturėjau jokių kitų galimybių pabėgti. Radau šį būdą išsigelbėti, išgyventi, tad atvykau čia“, – sako ji.

Dveji metai su smurtaujančiu vyru, vėliau – įkalinimas namuose

Noora pasakoja, kad istorija, privertusi bėgti iš šalies, prasidėjo tuomet, kai jai buvo 17 metų ir šeima ją prievarta ištekino už vyresnio vyro. Dvejus santuokos metus irakietė patyrė smurtą ir vyro agresiją.

„Kol buvome susituokę, vyras mane mušė, kandžiodavo, su manimi jis buvo labai agresyvus, smurtavo“, – prisimena moteris.

Kai per dvejus metus Noora su vyru nesusilaukė vaikų, vyras ją paliko ir išsiskyrė.

„Tai, kad mergaitė ar moteris yra išsiskyrusi, mūsų visuomenėje ir kultūroje suprantama kaip gėda. Tai vertinama kaip gėda šeimos nariams, kaip bloga reputacija šeimai“, – aiškina Noora.

Palikta vyro, moteris sugrįžo į tėvų namus, juose praleido septynerius metus ir buvo stipriai kontroliuojama: „Kadangi buvau išsiskyrusi moteris, man nebuvo leidžiama išeiti į lauką, mane bandė slėpti. Taip praleidau septynerius metus, man nebuvo leista naudotis savo laisve.“

Šeima kontroliavo visus Nooros gyvenimo aspektus – kaip ji elgiasi, kokiais drabužiais rengiasi: „Viskas, kas vyko mano gyvenime, buvo kontroliuojama šeimos.“

Šeimos sprendimas – nužudyti

Visą laiką praleisdama namuose, balkone Noora susipažino su kaimynu. Ji pasakoja, kad kalbėdavosi su kaimynu, nes daugiau ir nebuvo su kuo bendrauti. Kartą, kol šeimos nebuvo namuose, kaimynas užėjo pasisvečiuoti, tačiau neilgai trukus sugrįžo vyriausiasis Nooros brolis.

„Mano brolis pradėjo mane mušti, jis buvo agresyvus, pakvietė kitus šeimos narius. Visi susirinko ir pasakė, kad esu išsiskyrusi moteris, keliu problemų ir šeimai užtraukiu blogą reputaciją, tad turime surasti išeitį.

Mūsų kultūroje sprendimas yra nužudyti moterį. Mūsų kultūroje yra normalu nužudyti moterį, kad būtų apsaugota reputacija. Tai yra tam tikra rutina – jei moteris padaro ką nors blogo, ji turi būti nužudyta“, – sako Noora.

Pasak irakietės, tėtis su broliais ir kitais giminaičiais ją uždarė dviem dienoms, o per jas priėmė sprendimą – nužudyti.

„Apie tai sužinojo mano mama – mamai nebuvo svarbu, kas nutiko, ji bet kokiu atveju myli savo vaikus, taigi ji atnešė pasą, davė pinigų ir padėjo pabėgti“, – dalijasi Noora.

Kelias dienas ji praleido Bagdado viešbutyje, tačiau ir ten baimė ir nesaugumas neapleido. Kaip sako Noora, jos šeimos nariai bendruomenėje yra svarbūs, tad pareigūnai būtų vykdę jų nurodymus ir, suradę moterį, grąžinę ją šeimai.

Tada Noora internete rado informacijos apie kelią iš Baltarusijos į Europą, į Lietuvą.

„Neturėjau galimybių pabėgti kitur, tad pabandžiau šį kelią – į Baltarusiją, o iš Baltarusijos – į Lietuvą“, – tvirtina pašnekovė.

Migrantų stovykloje – netikėtai gimusi meilė

Kaip teigia Noora, nusileidus Baltarusijoje, pareigūnai oro uoste dar ilgai ją klausinėjo, tikrino informaciją. Nuvykusi į viešbutį, ji susipažino su keliais vaikinais, kartu su jais paliko Baltarusiją ir atvyko į Lietuvą.

Čia Noora du mėnesius praleido migrantų stovykloje palapinėje: „Nuo pat pradžių lietuvių pasieniečiai buvo malonūs ir su manimi elgėsi gerai, (…) neturiu jokių nusiskundimų dėl Lietuvos valdžios ar pareigūnų. (…) Jie davė maisto, daiktų, niekas manęs nelietė, nesmurtavo, visi elgėsi gerai.“

Šioje stovykloje Noora susipažino su būsimuoju vyru Soumaru. Soumaras – siras, į Lietuvą atvykęs bėgdamas nuo karo.

„Sirijos istorija yra žinoma – Sirijoje vyksta karas. Mano vyras buvo pašauktas į kariuomenę, jis nepriėmė šaukimo, kadangi priklausė grupei žmonių, vykdžiusių prieš valdžią nukreiptas demonstracijas, socialiniuose tinkluose skelbusių prieš valdžią nukreiptus pranešimus. Jį norėjo suimti, bet jis pabėgo iš šalies“, – Soumaro istoriją pasakoja Noora.

Į ateitį žvelgia drąsiai – pora susituokė, laukiasi naujagimio

Deja, netrukus mylimieji buvo išskirti – Noorą perkėlus į Medininkus, porai nebuvo leista gyventi kartu: „Jaučiausi negerai, kadangi buvau atskirai nuo savo mylimo žmogaus.“

Naujojoje stovykloje buvo sunkiau ne tik dėl laikino išsiskyrimo su mylimuoju Soumaru. Pasak Nooros, Medininkuose kai kurios migrantės pykdavosi, kovodavo dėl maisto, vonios, virtuvės…

„Kiekvieną dieną, rytą, vakarą vyko konfliktai“, – sako Noora.

Situacija pasisuko į gerąją pusę, kai Soumaras gavo leidimą palikti migrantų stovyklą ir jam buvo suteiktas prieglobstis. Po keturių mėnesių tokį leidimą gavo ir Noora – tuomet pora susituokė.

Nors Noorai nesuteiktas prieglobstis, ji džiaugiasi, kad prieglobstį Lietuvoje gavo vyras, jis įsidarbino restorane.

„Aš neturiu prieglobsčio, o tai apsunkina situaciją. Tikiuosi, kad vieną dieną, kaip ir vyras, gausiu prieglobstį Lietuvoje, turėsiu sveikatos draudimą. Lietuvoje su mumis elgiasi gerai, nesu susidūrusi su rasizmu ar kitomis problemomis. Vienintelė problema – neturiu prieglobsčio“, – atvirauja Noora.

Šiuo metu sutuoktiniai laukiasi naujagimio ir džiaugiasi galėdami kurti gyvenimą Lietuvoje. „Tikimės, kad viskas pasikeis į gera. Esame dėkingi savo advokatams, organizacijoms, kurios palaiko moteris, Lietuvos valdžiai, kadangi visi mums padėjo. Taip pat advokatams, kurie padėjo gauti leidimą išeiti iš stovyklos ir susituokti“, – sako irakietė.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.