Politikai jau ropščiasi į lovą. Taip nemaža dalis žmonių sureagavo į naujus „laisviečių“ pasiūlymus, nukreiptus prieš seksualinį smurtą. Ar iškelta problema yra tikra ir kodėl rimta tema virto pašaipų objektu?

Žygį į didžiąją politiką nuo paplūdimio Lukiškių aikštėje pradėjusios Laisvės partijos atstovai dar kartą įrodė gebantys atkreipti dėmesį į save ir įkaitinti publiką.

Parlamentarių Danielės Morganos ir Ievos Pakarklytės pasiūlytas vadinamasis sekso planas dar neišvydo dienos šviesos, bet jau audringai aptarinėjamas kone dvi savaites.

Tiesa, nežinia, ar įstatymų pataisų dar nespėjusios įregistruoti „laisvietės“ tikėjosi sulaukti būtent tokios reakcijos.

Politikes ypač nustebino tai, kad visuomenę esą šokiravo faktas, jog lytiniams santykiams reikia kito žmogaus sutikimo.

Laisvės partijos atstovių siūlymu savanoriškas sutikimas užsiimti seksu turi būti išreikštas labai aiškiai ir nedviprasmiškai. Priešingu atveju grėstų baudžiamoji atsakomybė.

Tiesa, parlamentarės neigia internete plačiai nusiritusias kalbas, esą priėmus tokias įstatymo pataisas sutikimas užsiimti seksu turės būti išreikštas raštu ar patvirtintas notaro.

Bet pataisų iniciatorės siekia, kad įstatymuose atsirastų nuostata, jog pareigą įrodinėti galimai patirtą prievartą turėtų ne nukentėjęs asmuo, o įtariamasis.

Tam reikėtų labai rimtos intervencijos į Baudžiamąjį kodeksą. Kai kurie ekspertai ją prilygina revoliucijai, o teisininkai jau dabar griebiasi už galvos.

Antai Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros dėstytojas Remigijus Merkevičius paragino susilaikyti nuo bet kokių kodekso pataisų: „Jei galima prie Baudžiamojo kodekso nelįsti, reikėtų ir nelįsti.“

Teisininkas įsitikinęs, kad į kodeksą įrašytos itin abstrakčios sąvokos jį gali padaryti neveiksnų ir sukurti dar daugiau teisinių ginčų, nei jų buvo iki šiol.

Pradėta ne nuo to galo?

Regis, tai supranta ir kai kurie politikai. Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen pripažino, kad kolegių iniciatyva pradėta ne nuo to galo.

Politikė teigė palaikanti „laisviečių“ pasiūlymų paketą, tačiau jo pristatymas esą nebuvo vykęs: „Tema yra rimta ir ji skaudi ne vienai moteriai.

Bet, mano galva, nebuvo pagrindimo, neatskleistas problemos aštrumas. Dėl to pateikti pasiūlymai sukėlė ne tokią reakciją, kokią galėjo sukelti: ir juokelius, ir tam tikrą sarkazmą.“

Iš tiesų, ko jau ko, bet fantazijos vertinant šią iniciatyvą žmonėms nestigo. Po interneto platybes jau ėmė plisti pažymos pavyzdys, kaip esą turėtų atrodyti sutikimas užsiimti seksu.

Kai kurie internautai šaipėsi, kad neužteks vien ranka rašyto sutikimo, esą bus būtinas notaro patvirtinimas ar filmuota vaizdo medžiaga.

„Aš, Valdas, tavo vyras, prašau sutikimo seksui šį vakarą“, – po internetą ėmė sklisti tokie rašteliai.

Juos lydėjo sarkastiški komentarai, esą netrukus gali atsirasti ir kvailesnių iniciatyvų, kai reikės gauti sekso užsigeidusios kaimynės sutuoktinio sutikimą ar bus reikalaujama seniūno patvirtinimo, kad seksas vyko abipuse valia.

Į politikių siūlymus lydėjusią juoko ir ironijos bangą pasinėrė ir visuomenei gerai žinomi asmenys. Jie klausė, ar politikai neužmiršo karo Ukrainoje ir jo sukeltų problemų, lubas pramušusių elektros kainų.

Kai kurie komentatoriai stebėjosi, ar tikrai D.Morganos ir I.Pakarklytės įvardytos problemos kyla dėl įstatymo spragų: o gal vis dėlto nesilaikoma jau galiojančių teisės aktų?

Šauta iš patrankos į varną

Panašių klausimų jau kyla ir Seime. Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas konservatorius Stasys Šedbaras pripažino, kad koalicijos partnerių siūlymus gali būti itin keblu įvilkti į teisinį rūbą.

„Noras geras, bet gali būti, kad tai – šūvis iš patrankos į varną.

Tiesa, kol projekto nėra, labai sunku pasakyti, kuo viešai nuskambėję siūlymai gali pavirsti.

Bet gal tikrai pirma reikėjo viską gerai išanalizuoti, paruošti projektą, o tada viešai triūbyti“, – kalbėjo S.Šedbaras.

Vis dėlto politikas kol kas irgi sunkiai įsivaizduoja, kaip reikėtų įgyvendinti parlamentarių sumanymą: „O kaip tą aiškų sutikimą reikėtų užfiksuoti? Kas vienam gali atrodyti labai aišku, kitam – nebūtinai. Tai įrodinėjimo dalykai, kurie vyksta ir šiuo metu.“

S.Šedbaras prisiminė ankstesnį savo darbą prokuratūroje, kai seksualinio priekabiavimo atvejus lydėdavo ilgi teisminiai ginčai, kurių sėkmingą pabaigą lemdavo tik objektyvūs ir nenuginčijami įrodymai.

Teisininkas taip pat pažymėjo, kad dalis seksualinio pobūdžio nusikaltimų gali būti išgalvoti siekiant nepagrįstai ką nors apkaltinti ir iš to pasipelnyti.

„Reikėtų išnagrinėti, ar mūsų teisminėje praktikoje dėl to kyla kokių nors problemų ir kaip jos sprendžiamos kitur.

Pataisų iniciatoriai jas turėtų labai aiškiai identifikuoti ir atsakyti, ar problemų kyla tokio pobūdžio nusikaltimus įrodinėjant teismuose, ar vis dėlto yra kitos priežastys. Gal paaiškės, kad problema – ne spragos įstatymuose, bet jų taikymas.

Kartais būna, kad tokio pobūdžio nusikaltimus tiriantiems pareigūnams trūksta patyrimo, aktyvumo ar tiesiog skiriasi požiūris.

Reikia pripažinti, kad kartais pareigūnų požiūris į tokias bylas būna pernelyg atsainus, neva moteris pati kalta, kam vilkėjo tokį trumpą sijoną. To neturėtų būti.

Kita vertus, turbūt to neišspręs ir patys tobuliausi įstatymai“, – svarstė S.Šedbaras.

Anot jo, teisėsaugos institucijos įstatymų leidėjams kol kas nesignalizavo apie panašias problemas.

Konservatorius neatmetė, kad „laisvietės“ su milžinišką atgarsį visuomenėje sukėlusia iniciatyva iššovė artėjant savivaldos rinkimams.

Bando paslėpti muštynes

Praėjusią kadenciją Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui vadovavusi Agnė Širinskienė svarstė, kad rezonansine tema gali būti siekiama nukreipti dėmesį nuo valdančiąją koaliciją persekiojančių daug didesnių problemų.

„Girdėti, kad dėl siūlomų mokesčių jau yra nesutarimų tarp valdančiųjų.

Mažieji koalicijos partneriai skundžiasi, kad jie net nematė biudžeto projekto. Kilusios diskusijos dėl sekso valdantiesiems leidžia paslėpti tuos nesutarimus“, – dėstė parlamentarė.

Be to, A.Širinskienė įžvelgė ir galimą koalicijos spaudimą konservatoriams.

„Iš koalicijos partnerių atsiranda vis keistesnių siūlymų ir man kyla klausimų, kaip ilgai konservatoriai norės būti juokdariais. Tos solidumo ribos vis tiek kažkokios turėtų išlikti.“

Pasuko neteisingu keliu

D.Morganos ir I.Pakarklytės pasiūlytas idėjas A.Širinskienė vadino absurdiškomis, jos esą net gali prieštarauti Konstitucijai.

„Kolegių minimi seksualinio pobūdžio nusikaltimai yra latentiniai. Tai būdinga ir kitiems nusikaltimams. Tik vienur tas latentiškumas yra mažesnis, kitur – didesnis.

Pavyzdžiui, spėjama, kad pranešama tik apie dvi iš dešimties įvykdytas smulkias vagystes.

Latentiniai yra ir korupciniai nusikaltimai, nes žmonės bijo prarasti darbą. Turbūt dalis moterų irgi bijo arba vengia pranešti apie patirtą prievartą, nes vėliau joms gali tekti su prievartautoju gyventi toliau.

Bet latentiškumo problema paprastai sprendžiama ne Baudžiamojo kodekso pakeitimais, o suteikiant daugiau saugumo aukai. Taip, pavyzdžiui, atsirado pranešėjo apsaugos įstatymas, kuris veikia gana efektyviai.

Kitose šalyse siekiama pasirūpinti smurto aukomis – joms suteikiamas būstas, įvairi psichologinė pagalba, anonimiškumas“, – kalbėjo A.Širinskienė.

O jos kolegės, anot Seimo narės, eina kitu keliu – bando supaprastinti kodeksą ir sukuria nerealias sąlygas.

Ji neįsivaizduoja, kaip galimam įtariamajam pavyktų įrodyti, kad prieš penkerius ar dešimt metų vykę lytiniai santykiai buvo savanoriški, jeigu nėra rašytinio ar filmuoto to įrodymo.

„Nežinau, kaip tai įrodyti. Nebent filmuoji tą sutikimą arba turi raštišką sutikimą. Žinant, koks baudžiamojo proceso įrodinėjimo lygis, turbūt nėra ko stebėtis, kad tokie pasiūlymai apauga visokiais juokeliais.

Neįsivaizduoju, kaip tuos kolegių pasiūlymus įvilkti į teisinį rūbą.

Aš manau, jog tai neįmanoma, nes mūsų baudžiamoji teisė pagrįsta tuo, kad įrodinėja auka arba jai atstovaujantis kaltintojas.

Negalima žmogui užkrauti įrodinėjimo naštos“, – „Lietuvos rytui“ sakė A.Širinskienė.

Beje, parlamentarė pastebėjo, kad net Seime įstrigusioje daug diskusijų keliančioje Stambulo konvencijoje nėra „tokių nesąmonių“, kokias siūlo Laisvės partijos atstovės.

Einama apgraibomis

Atsiradę pasiūlymai keisti seksualinę prievartą reglamentuojančius įstatymus gali reikšti politikų bandymus apeiti Stambulo konvencijos ratifikavimą Seime.

Apie tai D.Morganos ir I.Pakarklytės užvakar surengtoje diskusijoje užsiminė Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė: „Jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, tai einame tuo keliu, kad Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę perkeliame jos neratifikuodami kaip tokios.“

Anot J.Juškaitės, konvencijos ratifikavimas kelia daug aistrų, bet šio dokumento priėmimas įneštų daugiau aiškumo: „Todėl man norisi paklausti politikų ir Seimo narių, kur yra konvencija, kuri galėtų išspręsti daugelį šiandien aptariamų problemų?“

Be to, J.Juškaitės teigimu, seksualinio smurto problemą bandoma spręsti apgraibomis, nes vis dar nėra išsamių tyrimų apie jų mastą: „Pagal tris kodekso straipsnius, kurie susiję su seksualiniu smurtu, mes užregistruotume per šimtą bylų.

Taigi potencialus atotrūkis labai didelis ir mes tamsoje bandome kažką užgriebti ir suprasti.

Bet tokie bandymai retai kada įtikina visuomenę.“

Mato ir daugiau spragų

D.Morgana pripažino, kad Seime įstrigusi prieštaringai vertinama konvencija yra vienas motyvų, paskatinusių teikti diskusijų sukėlusį siūlymų paketą.

Konvencijos ratifikavimas, anot „laisvietės“, nejuda ir gali dar ilgai nepajudėti: „Gali tekti laukti, kol visuomenė supras, bet mes žinome, kad Lietuva daugeliu atvejų vėluoja trisdešimt metų.“

Seimo narė taip pat tvirtino, kad įvairios visuomeninės organizacijos mato ir daugiau keistinų Baudžiamojo kodekso nuostatų, susijusių su smurto užkardymu, todėl vyksta konsultacijos su teisininkais.

Pasak D.Morganos, tyrimai ir situacijos analizė labai svarbu, bet, jos nuomone, jau ir pats įstatymo keitimo procesas padeda išryškinti problemas ir išvilkti jas iš šešėlio.

Užkulisiai – tamsūs

Kad oficiali statistika apie seksualinį smurtą toli gražu neatspindi realios situacijos, kalbėjo ir diskusijoje Seime dalyvavusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

Ji pasakojo šokiruojančią istoriją apie dešimt metų prievartautą kalinį, kuris Lietuvos teismuose taip ir nerado teisybės – visi tyrimai buvo nutraukti: „Šį procesą lydėjo patyčios, kad, įsivaizduokite, „gaidys“ prabilo. Tai atskleidžia dar vieną labai tamsų mūsų visuomenės kambarį.“

K.Mišinienės teigimu, Lietuvoje sukurta sistema, atgrasanti aukas prabilti apie išnaudojimą.

„Kartais nukentėjusią moterį pareigūnai labai primygtinai spiria pagalvoti, ar jai tai reikia kelti į viešumą. Tų užkulisių visuomenė nemato.

Bet realybė tokia, kad pirminė pareigūnų reakcija būna greita, tačiau lygiai tokiu pat greičiu vėliau viskas užgniaužiama.“

Savo akimis mačiau, kai vienai nukentėjusiajai policijoje buvo pagrūmota gumine lazda, parodant, kas jos laukia, jei meluos. Toks atpurtymas ir lemia, kad seksualinio smurto bylų turime tiek mažai“, – kalbėjo K.Mišinienė.

Rūpestį kelia reakcija

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovė Mintautė Jurkutė įsitikinusi, kad būtina kalbėti diskusijų audrą sukėlusia tema, bet ji mato ir kitą problemą.

„Didelį susirūpinimą kelia tai, kad mes diskutuojame, o nieko apčiuopiamo nėra. Teisės aktų dar net nėra, o visuomenės pasipriešinimas jau yra.

Todėl gal derėtų elgtis atsargiau, kad nebūtų taip, kaip nutiko su Stambulo konvencija, kai visuomenė net neleido prieiti prie realaus jos svarstymo“, – dėl kilusio erzelio nuogąstavo M.Jurkutė.

Diskusiją dėl seksualinio smurto prevencijos su šioje srityje dirbančiais ekspertais D.Morgana ir I.Pakarklytė paskelbė po kilusio ažiotažo dėl jų pasiūlytos sutikimo sąvokos.

Seimo narės neslėpė, kad šia diskusija, kurioje, beje, nedalyvavo nė vienas vyras, norėta pasitikrinti, ar jų įvardyta problema iš tiesų realiai egzistuoja, koks jos mastas, ar ji galbūt yra išgalvota ir jokių pokyčių nereikia.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Antradienį Seime vykusioje diskusijoje ekspertai ir valstybės įstaigų atstovai aptarė tikslingiausias priemones siekiant užtikrinti efektyvią seksualinio smurto prevenciją. Ekspertų akiratyje atsidūrė Stambulo konvencija, visuomenės nusistatymų ir nukentėjusįjį nuo pagalbos prašymo atgrasančios sistemos keitimas.

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė diskusijoje teigė, kad iki šiol Lietuvoje nėra sistemos, kaip padėti žmonėms, nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos.

„Praktikoje matome, kad moterys nelinkusios kreiptis pagalbos, nes netiki, kad kas gali padėti, netiki sistema, specialistais, pareigūnais. Kita vertus, mes neturime ir specialistų, kurie būtų parengti iš tikrųjų padėti nukentėjusiems žmonėms“, – sakė ji.

„Mes neturime tokiems žmonėms pagalbos. Neturime specialistų visose srityse – socialinėje, teisinėje, švietimo, žmonės tarsi užsimerkia prieš šitą problemą. Ir tada didžiausias antplūdis būna ant tų (nukentėjusių – LRT.lt) moterų. Mes visi linkę kaltinti ir taip jau nukentėjusias moteris: galbūt jos apsinuogino, galbūt pavartojo alkoholio ir pateko į kažkokias situacijas, išprovokavo. Kodėl tas žvilgsnis atkreiptas į moteris?“ – kelia klausimą D. Puidokienė.

Svarbu atpažinti seksualinį smurtą

Moterų informacijos centro atstovė Rugilė Butkevičiūtė diskusijoje kalbėjo, kad ne visos moterys atpažįsta seksualinį smurtą. Jos žino, kad joms atsitiko trauminis įvykis, bet nemoka atpažinti, kad tai buvo seksualinis smurtas, ypač kai kalbama apie traumą artimoje aplinkoje.

„Kai per mokymus paklausi tiek vyrų, tiek moterų, kas yra turėję lytinių santykių su savo partneriu, kai to nenorėjo, pasigirsta juokas ir atsakymas: o kas nėra? Kai pasakai, kad tai yra seksualinis smurtas, būna tyla“, – pasakoja R. Butkevičiūtė

Pasak Vilniaus moterų namų vadovės Lilijos Henrikos Vasiliauskės, moterys seksualinį smurtą atpažįsta, tačiau jos neturi tinkamo naratyvo: „Moterys neturi pasakojimo, kurį visuomenė suprastų ir išgirstų. Tai yra visuomenės problema. (…) Kada į mūsų centrą skambina moteris, ji savo situaciją bando formuluoti aptakiai, gražiai, švelniai: myli savo vyrą, stengiasi išsaugoti šeimos vertybes. Paskui, kai paklausi, kas iš tiesų atsitiko, išgirsti tokią žiaurią istoriją.“

Įvairovės ir edukacijos namų atstovė Lina Januškevičiūtė teigė, kad mokiniai jau po truputį žino smurto formas ir gali jas įvardyti, tačiau taip pat ne visada geba jas tinkamai atpažinti.

Nuo pat mažens vaikai turi mokytis atpažinti savo kūno ribas ir jau tada turi atsirasti ta sutikimo kultūra, kad išmoktų pasakyti „ne“, kai jiems kas nors negerai.

Dabar, anot jos, jau atsiranda ugdymo programų apie lyčių stereotipus ir smurtą, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į programos įgyvendinimą: „Dažnai nemokome jaunų žmonių, ką konkrečiai daryti, kai susiduri su netinkamu prisilietimu ar seksualiniu priekabiavimu.“

Sukurta sistema atgrasyti moterį kreiptis pagalbos

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė kalbėjo, kad yra sudaryta sistema, kaip atgrasyti moteris duoti parodymus, patyrus seksualinį smurtą.

„Eina kalba apie visiškai tiesioginį atpurtymą, kai aukai sakoma: bet tu pagalvok, ar tikrai tau šito reikia, reikės daug kalbėti. Ir sutrikusi moteris traukiasi“, – pasakojo ji ir teigė, kad, atvedęs auką į komisariatą, išgirsti daugybę auką bandančių atgrasyti kalbų: „Esu mačiusi guminę lazdą, padėtą ant stalo, ir buvo pasakyta: matai, kas būna melagiams. Tas atpurtymas sukuria tuos mažus (statistikoje esančius – LRT.lt) skaičius.“

Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovės Aleksandros Indilės manymu, teisėsauga turi atstovauti žmonėms ir jų teisėms, tačiau, pasak jos, šiandien girdime, kad aukos dažnu atveju neatstovaujamos.

„Aukos nėra girdimos, joms yra pateikiami reikalavimai, kurie dažnai net nėra realistiški. Jos turi įrodyti, kiek stipriai buvo pažeistos jų teisės“, – diskusijoje kalbėjo A. Indilė.

K. Mišinienė pastebi, kad nukentėjusieji nuo seksualinio smurto, kurie buvo apsvaiginti ar yra neįgalūs, susiduria su dar daugiau problemų. „Jie neturi jokių galimybių pasiekti teisingumo, nes nesvarbu, kad turi negalią, šiandien tu turi papasakoti rišliai, su visais įrodymais, kas tau nutiko. Tai yra neįmanoma. Ta atgrasymo sistema – išsikerojusi“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Verta atsigręžti į Stambulo konvenciją

Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė Jūratė Juškaitė sako, kad jei galvojame apie Baudžiamojo kodekso pataisas, verta prisiminti ir Stambulo konvenciją.

„Tam tikra prasme einame ta linija, kad perkeltume Stambulo konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę, neratifikuodami Stambulo konvencijos kaip tokios.

Tai, žinoma, gali būti strategija ir prieigos taškas, bet man norėtųsi paklausti, kur ta Stambulo konvencija ir kas su ja vyksta? (…) Man norėtųsi šį klausimą atnešti ant stalo ir vis dėlto klausti Seimo narių, Vyriausybės, kur esame, ar matome šio klausimo judinimą, nes tai galėtų bent jau iš dalies išspręsti daugelį problemų, kurias šiandien keliame“, – teigė J. Juškaitė.

Tyrimų apie seksualinį smurtą Lietuvoje svarba

Moterų informacijos centro atstovė R. Butkevičiūtė diskusijoje atkreipė dėmesį į tyrimų apie seksualinį smurtą svarbą: „Lietuvoje tyrimų, kurie būtų susiję būtent su seksualiniu smurtu, neturime. Mes turime tik europinius tyrimus.“

Anot pašnekovės, vadovaudamiesi tik europiniais tyrimais nesugebame parodyti Lietuvos visuomenei, kad problema egzistuoja ir yra aktuali ir mūsų šalyje.

Jai antrina ir asociacijos „Lygiai“ vadovė Reda Jureliavičiūtė: „Tyrimai yra labai svarbūs. Jais remiasi kiti elementai: socialinės kampanijos, kalbėjimas, pačios problemos viešinimas.“

Svarbu kalbėti apie atsakomybę

Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Vilana Pilinkaitė Sotirovič pastebi, kad Lietuvoje yra didelė problema atsakomybė už tokius nusikaltimus: „Turime didelius mastus kreipimųsi dėl smurto artimoje aplinkoje, vienokius ar kitokius mastus ikiteisminių tyrimų, bet atsakomybė pasiekia labai nedidelį skaičių žmonių. Tai kur jie dingsta? Nenueinama iki atsakomybės. Sakoma moterims: kodėl nesikreipei, kodėl nerašei skundo? O jei parašai – atsakomybės nėra.“ Ekspertės teigimu, svarbu kelti klausimą, kokios atsakomybės susilauks kaltininkas. „Kol nekelsime šio klausimo, mes reprodukuosime tą pačią problemą. Nepaisant to, kiek turime ikiteisminių tyrimų, visi kaltieji vienaip ar kitaip turi sulaukti atsakomybės, jei ne teisminės atsakomybės, tai viešosios. Nesulaukdami atsakomybės žmonės jaučiasi nebaudžiami – ką noriu, tą darau“, – mintimis dalijasi V. Pilinkaitė Sotirovič.

LRT.lt primena, kad Laisvės frakcijos atstovės Morgana Danielė ir Ieva Pakarklytė prieš dvi savaites parlamente pristatė trijų žingsnių apsaugos nuo seksualinio smurto paketą. Paketo autorės siūlo biudžete numatyti finansavimą specializuotoms paslaugoms, teikiamoms asmenims, kurie susidūrė su seksualiniu smurtu, ir rezoliuciją, kuria smerkiami seksualiniai nusikaltimai, kuriuos Rusijos kariai vykdo per karą Ukrainoje.

Taip pat Laisvės frakcijos narės siūlo Baudžiamojo kodekso pakeitimus, numatančius atsakomybę už lytinį santykiavimą su žmogumi be aiškiai išreikšto savanoriško sutikimo.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Psichikos negalią turinčią moterį vyrai nugirdė, atsivedė į butą ir pririšę prie lovos lytiškai santykiavo, bet tyrėjai nusprendė, kad moteris neišreiškė aiškaus prieštaravimo, todėl atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Kadangi kaltininkai fizinio smurto ir jėgos nenaudojo, tyrėjai padarė išvadą, kad rišimas prie lovos buvo seksualinių žaidimų dalis, o pats faktas, kad moteris buvo girta, nebuvo traktuojamas kaip bejėgiška būklė.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė sako metų metais matanti nelygią seksualinio smurto aukų kovą teismuose ar ikiteisminiuose tyrimuose su galimais prievartautojais ir jų advokatais, kur kreipimaisi į moterį visuomet prasideda klausimais apie nekaltybę, ar patinka grubus seksas, ar sutiko su tuo, kas daroma, nes taip siekiama paneigti prievartą.

K. Mišinienė sako, kad Laisvės partijos Seimo narių Morganos Danielės ir Ievos Pakarklytės neseniai pasiūlyta idėja atsisakyti įrodinėjimo „ar asmuo aiškiai pasakė seksui ne“ ir pereiti prie įsitikinimo „ar seksui buvo duotas aiškus taip“, labai padėtų apsaugoti pažeidžiamus žmones.

„Galiu pasakyti tik viena – pagaliau. Metų metais matome nelygią aukų kovą teismuose ar dar ikiteisminiuose tyrimuose su galimais prievartautojais ir jų advokatais, kur kreipimasis į nukentėjusią moterį prasideda klausimais apie jos nekaltybę, apie tai, ar jai patinka grubus seksas, ir, žinoma, visada – apie sutikimą, paneigiantį įvykusią prievartą. Manau, jog aiški įstatymo nuostata apie sutikimą tiesiog išmuštų prievartautojų gynėjams „auksinį kozirį“ iš rankų. Dar daugiau, smarkiai prisidėtų prie tokių nusikaltimų prevencijos, edukuotų visuomenę tarpusavio santykių srityje“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Neseniai Laisvės partijos narės M. Danielė ir I. Pakarklytė pasiūlė Baudžiamojo kodekso pataisą, kad privertimu lytiškai santykiauti būtų laikomi iš esmės bet kokie veiksmai, jeigu lytiniams santykiams nebuvo duotas aiškus ir laisvos valios sutikimas. Šiuo metu privertimu laikoma, kai grasinama panaudoti smurtą, naudojama kitokią psichinė prievarta arba pasinaudojama asmens priklausomumu. Jeigu seksualinė aistra tenkinama prieš asmens valią panaudojant fizinį smurtą, grasinant smurtu, atimant galimybę priešintis arba pasinaudojant bejėgiška būkle, tuomet tai jau traktuojama kaip išžaginimas arba seksualinis prievartavimas. Bet daugeliu atvejų Lietuvoje stengiamasi žiūrėti, ar tikrai auka aiškiai, garsiai, visiems suprantamai išreiškė nesutikimą tam, kas su ja vyko. O Laisvės partijos parlamentarės mano, kad reikia žiūrėti, ar buvo duotas sutikimas tam, kas vyko.

Neįtikėtina: iš aukos išgavo, kad gailisi savo elgesio K. Mišinienė pasakoja, kad nors negalima visko vertinti apibendrintai, bet neseniai gautas atsisakymas pradėti ikiteisminį tyrimą, kai moteris buvo nugirdyta, perleista per kelias rankas, patyrė aiškią prievartą, labai liūdina. Taip išeina, kad Lietuvoje auka turi įrodinėti, kad nenorėjo prievartos, kad priešinosi. „Šiuo atveju baigusi gydymą specializuotoje gydymo įstaigoje ir ten susipažinusi su naujais draugais, kurių tarpe kažkaip atsirado nuolat šioje įstaigoje trynęsi, neva kažką lankę pusamžiai vyrukai, jauna moteris priėmė jų kvietimą susitikti visiems. Susitikimo metu buvo vartojamas alkoholis, apgirtusią moterį dalyvavę vyrai pradėjo leisti per rankas, įvairiais būdais prievartauti“, – pasakoja pašnekovė. „Paleista iš to buto moteris ilgai negalėjo atsigauti, buvo kilę ir suicidinių minčių. Po ilgų dvejonių ji kreipėsi pagalbos, ją lydėjome į komisariatą rašyti pareiškimą. Apklausoje tyrėja nuolat kėlė klausimą „ar vertė tave, ar buvo naudojama prievarta prieš tave?“ Sutrikusi moteris atsakydavo „ne, nepamenu“. Finale tyrėjai net pavyksta išgauti iš nukentėjusios „tai aš čia kalta dėl visko, labai gailiuosi dėl tokio savo elgesio“. Įsivaizduojate, iki kokio absurdo galima prieiti, jog ne kartą kėlęs prieš save ranką žmogus po tokių įvykių ryžtasi kreiptis į pareigūnus, o po 8 valandų apklausos išeina su dokumentu rankose „XX niekaip negalėjo žinoti, kad aš nesutinku būti rišama prie lovos ir santykiauti su juo, tad, įvertinusi visas aplinkybes, laisvanoriškai apsisprendžiu, kad ikiteisminis tyrimas dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo nebūtų pradėtas. Noriu, kad greičiau viskas baigtųsi”. Dar daugiau – atsisakyme pradėti tyrimą pareigūnė rašo, jog „moteris pati viską pasirinko, o rišimas prie lovos buvo tiesiog seksualinių žaidimų dalis“, – nuostabos ir pasipiktinimo neslepia K. Mišinienė.

Aplinkybės aiškinamos galimo įtariamojo naudai Iš dokumentuose fiksuoto pasakojimo matyti, kad moteris neprisimena dalies įvykių, kurie vyko ją žaginant ir prievartaujant, tačiau pamena, kad buvo pririšta prie lovos ir kad dėl girtumo visiškai neturėjo jėgų priešintis. Moteris save apibūdino kaip tešlą, kaip mėsos gabalą: kur padėsi, kur pasodinsi, ten ji ir bus. Ji pamena, kad praktiškai negalėjo pajudėti. Prievartautojai šiuo atveju nenaudojo fizinio smurto, skausmo nesukėlė ir moteris negalėjo aiškiai prisiminti, ar pasakė, kad nenori lytinių santykių, ar tik norėjo pasakyti, nes buvo pernelyg apsvaigusi. Kažkuriuo metu ji išgėrė ir jai duotų tablečių, bet nėra aišku, kas tai per medikamentai. Atsisakyme pradėti ikiteisminį tyrimą nemažai dėmesio skiriama aplinkybėms, kad moteris kurį laiką bute buvo likusi viena, tačiau nepatikrino, ar butas užrakintas, taip pat turėjo su savimi mobiliojo ryšio telefoną, bet niekam neskambino. Tačiau iš pasakojimo matyti, kad atitokusi moteris suprato, kas su ja vyksta, todėl pasiėmė keletą daiktų ir paspruko.

Atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą teigiama, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas vyko prieš moters valią pasinaudojant bejėgiška būkle dėl apsvaigimo. Toks sprendimas argumentuojamas iš moters išgautu pripažinimu, jog ji neišreiškė prieštaravimo veiksmams, kurie su ja buvo vykdomi, todėl galimi kaltininkai esą neturėjo galimybės suvokti, kad ji nenori būti prievartaujama ir išnaudojama. „Analizuojant surinktus duomenis pažymėtina, jog pareiškėjos teiginiai, kad lytinis santykiavimas ir lytinės aistros tenkinimas vyko prieš jos valią, pasinaudojant jos bejėgiška būkle dėl jos apsvaigimo nuo alkoholio, paremti tik jos pačios parodymais“, – rašoma dokumente. Kadangi visi kiti liudytojai neigė viską, ką sakė nukentėjusi moteris, visos aplinkybės, vadovaujantis nekaltumo prezumpcija, aiškinamos galimo kaltininko naudai. „Neretai patyrę seksualinę prievartą moterys, o taip pat ir vaikai, vyrai, turi skeptiškai, priešiškai nusiteikusių tyrėjų arba prokurorų akivaizdoje rišliai, įtikinamai pateikti visą įvykių seką, atsinešti įtariamųjų konkrečius duomenis. Visuomenė, taip negailestingai vertinanti aukų reputaciją, dažnai net neįsivaizduoja, kokį spaudimą tenka atlaikyti nusprendusioms netylėti aukoms – mūsų centro darbuotojos ne kartą buvo tiesioginės liudininkės tyrėjų labai jau šališkos laikysenos: „Ar tu tikrai nori rašyti pareiškimą? Žinok, turėsi daug kartų visiems pasakoti, kas nutiko, kam tau to reikia?”, „Niekas ten tavęs neprievartavo, nėra duomenų apie tai”, „O ko ten ėjai, vadinasi, pati norėjai, aš tavo vietoje tai ne po komisariatus lakstyčiau ir makaronus visiems kabinčiau, o bandyčiau pirma savo gyvenimą susitvarkyti…“, – pasakoja K. Mišinienė.

Jos teigimu, tai nėra visuotinė nuostata, šalyje yra puikių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų, kurie gerai supranta seksualinių nusikaltimų sukeliamą traumą, moka dirbti su nukentėjusiais. „Bet vis tik daryčiau išvadą, jog specialistams neretai trūksta bazinių žinių šioje srityje, tikrai ne kiekvienas teisėsaugos, teismo darbuotojas ar darbuotoja gali net tame pačiame kambaryje būti su nukentėjusiu asmeniu nuo seksualinės prievartos“, – teigia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė. Černiauskas: problema, kad žmonės visai nebijo meluoti Baudžiamosios teisės atstovai sako, kad padėtis yra sudėtingesnė nei į tai siūlo žvelgti Laisvės partija, pasiūliusi Baudžiamojo kodekso pataisas dėl sutikimo lytiniams santykiams – esą jeigu jo nebuvo, tai jau prievarta. Teisininkų nuomone, visuomet reikia vertinti aplinkybių visumą, o asmens sutikimas lytiniams santykiams ar nesutikimas yra tik viena iš aplinkybių. Juk sutikimą galima net įrašyti telefonu panaudojant narkotines medžiagas, sutikimas seksui gali būti gaunamas, jei auka baiminsis grėsmingos išvaizdos partnerio, taip pat įmanomas nuomonės pakeitimas iš sutikimo į nesutikimą, jeigu partneris ima elgtis ne taip, kaip tikėtasi. Arba netgi gali būti tokių atvejų, kai seksas įvyksta abipusiu sutikimu su meilužiu, bet sužinojus apie tai sutuoktiniui ar draugui pradedama aiškinti apie patirtą prievartą ir kreipiamasi į teisėsaugos institucijas.

Advokatas Gintaras Černiauskas atkreipia dėmesį, kad viena didžiausių problemų, jog Lietuvoje žmonės nesibaimina meluoti nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, todėl teismai beveik visiškai nepasitiki žmonių žodžiais, o dažniausia žiūri į objektyvius įrodymus ir ekspertų išvadas. Tai  lemia, kad nei aukos, nei galimo kaltininko žodžiai teisme beveik neturi reikšmės, jeigu nėra paremiami kitais įrodymais.

„Jeigu vertintume teismo požiūrį į įrodymus, tai aukščiausią poziciją turi eksperto žodis ar išvada, kur jeigu ekspertas kažką pasakė, sunku nuginčyti ir pakeisti teismo nuomonę, nors mums gal ir akivaizdžiai matosi, jog ekspertas gali klysti. Paskui eina rašytiniai įrodymai: dokumentai ir kita. Ir pačioje žemiausioje grandinėje yra žmonių parodymai. Pas mus atėję žmonės į teismą nebijo meluoti, nebijo kaitalioti savo parodymų, jie pakankamai komfortabiliai jaučiasi ir nejaučia jokių grėsmių, jei sakys teismui netiesą ir klaidins teismą bei teisingumą. Tai yra labai didelė problema“, – sako advokatas.

Anot G. Černiausko, padėtį galbūt pakeistų, jeigu liudytojai, kaltinamieji ir specialieji liudytojai, įrodžius melą, sulauktų griežtesnio įvertinimo. „Dabar teismuose yra masinis melavimas“, – teigia advokatas ir sako, kad kai kuriose Europos šalyse, pavyzdžiui, Šveicarijoje, yra atvirkščiai: ten bijoma meluoti, nes galima sulaukti griežtų pasekmių.  „Ten bijoma meluoti, o pas mus bijoma patikėti liudytojo parodymais. Šita praraja sukuria situaciją, kad dažnai teismas atsiduria aklavietėje“, – priduria G. Černiauskas.  Advokatas, be kita ko, pasakoja, kad Lietuvoje teismai praktiškai neatsižvelgia ir į asmenų praeitį, asmens charakteristikas, polinkį į melavimą: „Niekas to nevertina, nėra netgi sukurta taisyklių, kaip tai vertinti“.  Įrodinėjimas taps dar sudėtingesnis? Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas Remigijus Merkevičius suabejojo, ar tikrai reikia keisti Baudžiamąjį kodeksą įteisinant, kad prieš lytinius santykius turi būti išreikštas aiškus ir laisvos valios sutikimas, nes tuomet reiks apibrėžti, kaip tas sutikimas turės atrodyti. Tarkime, ar paėmimas už rankos šokant bus laikomas sutikimu kažkam daugiau ar ne? Arba akies pamerkimas? Flirtas?

Teisininkas sako, kad Laisvės partijos iniciatyva nepadės lengviau nustatyti, ar buvo įvykdytas nusikaltimas, o baudžiamoji teisė esą turėtų susitelkti į kraštutinės pavojingos elgsenos užkardymą.  „Baudžiamoji teisė turėtų įtvirtinti tokius kraštutinio pavojingo elgesio atvejus. Šiai dienai mes tuo kraštutinius atvejus ir turime. Sutarkime dėl paprastos vertybės, kad laisva valia yra neginčijama vertybė. Kitokių santykių būti negali. Tai reiškia, kalbame tik apie tai, ar ta laisva valia buvo pažeista, paneigta, įtakota negatyviai ar ne. Kaip tą galima daryti? Galima naudoti fizinę jėgą arba fizinę prievartą. Tai vienas variantas. Antras variantas, galima psichologiškai žmogų palaužti – grasinti, šantažuoti, dar kažkokius negerus darbus daryti. Ir trečias variantas, kad gali būti žmogus toks, kad nė viena prievarta nėra panaudojama, bet jis yra tokioje būsenoje arba būklėje, kai negali apsispręsti. Pavyzdžiui, yra visiškai neblaivus arba ligotas, turi psichinę ligą ir negali suvokti, kas su juo darosi. Visi šie apsaugos elementai yra baudžiamajame įstatyme šiai dienai“, – sako R. Merkevičius.

Jis pripažįsta, kad tokiose seksualinės prievartos bylose, kai nenaudojama aiški fizinė prievarta, nusikaltimo įrodinėjimas yra ypatingai sudėtingas, dažniausiai pasitelkiamos gretutinės aplinkybės, įrodymų nuotrupos ir panašiai.  „Šiai dienai turime gana griežtą įstatymų reguliavimą ir labai apsunkintą įrodinėjimo procesą. Jeigu mes tas sąvokas padarysime guminėmis, mes įrodinėjimą dar labiau išplukdysime ir niekas nebus įrodoma. Kokį tai sukurs efektą visuomenei? Tragišką. Ką tai reiškia? Pavyzdžiui, nukentėjusios moterys, tikėdamos, kad gaus apsaugą ir kad įstatymas veiks, jas saugos ir gins, pradės kreiptis į policiją. Policija nieko nepadarys, nes pats įstatymas nulems supersudėtingą įrodinėjimą, supersudėtingas interpretacijas. Ir kas atsitiks toms moterims? Jos bus antrą kartą nuskriaudžiamos“, – sako pašnekovas.  R. Merkevičius pabrėžia, kad kai kaltinamajam gresia realus laisvės atėmimas, teismai ypatingai atidžiai vertina aplinkybes, būna atsargūs ir nesišvaisto sankcijomis, kaip papuola. O jeigu kyla abejonių dėl aplinkybių, teismai visuomet priima sprendimą kaltinamojo naudai, nes Vakarų teisėje galioja principas in dubio pro reo, kuris reiškia, kad kaltinamasis negali būti teismo nuteistas, kai išlieka abejonių dėl jo kaltės.

Kalbėdamas apie psichikos negalią turinčius nukentėjusius asmenis, teisininkas pabrėžia, jog tokiais atvejais ir pagal dabartinius teisės aktus turi būti traktuojama, kad asmuo buvo bejėgiškos būklės, negalintis suvokti, kas su juo vyko, negalintis apsiginti. R. Merkevičius neatmeta galimybės, kad galbūt negalią turinčių asmenų teisinę apsaugą Lietuvoje reikia sustiprinti, bet jis siūlo tuomet ir koncentruotis į tai, o ne viso proceso apvertimą aukštyn kojomis.  „Jeigu žmogus turi psichinę negalią, kažkokį sutrikimą, tai preziumuojama, kad jis yra bejėgiškos būklės, negali suvokti arba negali apsiginti. Tai reiškia, kad mes nebekeliame klausimo, ar čia buvo psichinė prievarta, ar fizinė. Mums to net nereikia, mes apie tai nediskutuojame. Mes sakome, žmogus buvo bejėgiškos būsenos. O tai reiškia, kad šiuo atveju įrodinėjimas yra priešingas“, – pasakoja R. Merkevičius, pridurdamas, kad tam yra naudojamos psichologinės ir psichiatrinės ekspertizės, kurios bent šiek tiek įneša objektyvumo į procesą, tuomet galima spręsti apie nukentėjusio žmogaus suvokimą, valios būklę, komunikacinius gebėjimus ir panašius dalykus.  „Bet jeigu iš praktikos matome, kad apsaugos trūksta psichikos negalią turintiems žmonėms, siūlyčiau čia ir sukoncentruoti dėmesį bei saugoti ne kažkokią abstrakčią nukentėjusią asmenybę, o tuos žmones, kurie turi negalią. Va, tada čia ir pagalvokime, kaip juos stipriau apsaugoti“, – reziumuoja teisininkas.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Sociologė, religijotyrininkė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Milda Ališauskienė LRT RADIJUI sako, kad pati „katalikų bažnyčios struktūra yra tokia, jog kunigas nėra vienas ir jisai turi galimybę turėti tam tikrą užnugarį“. Anot jos, dar prieš kelis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) darytas tyrimas atskleidė, kad vaikus seksualiai išnaudoja bent kas šeštas kunigas. „Bažnyčioje yra hierarchinė struktūra, kuri gali, deja, padėti kunigui išvengti tokio jo elgesio paviešinimo“, – liūdnai konstatuoja ji.

Kunigų pedofilijos skandalai neaplenkia ir Lietuvos. Visai neseniai nepilnamečių tvirkinimu apkaltintas Telšių kunigas Jonas Kusas pašalintas iš kunigystės. Jį Telšių vyskupija pripažino kaltu dėl nepilnamečių tvirkinimo ir seksualinio išnaudojimo praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje.

Liepos pabaigoje mirė seksualine prievarta apkaltintas Vilniaus arkivyskupijos kunigas Albertas Bortiakas. Kreipimąsi dėl prieš 17 metų galimai patirto seksualinio išnaudojimo parašė menininkas Denisas Kolomyckis. Kadangi kunigas mirė, bažnytinis baudžiamasis procesas sustabdytas.

Abi šias istorijas jungia dar viena aplinkybė: abiem atvejais teisėsauga veiksmų nesiėmė, kadangi galimam nusikaltimui įsiteisėjo senatis.

Telšių kunigo atvejis vyskupijos buvo paskelbtas šeštadienį, ilgojo Žolinės savaitgalio metu. Paklaustas, ar tokiu būdu bažnyčia siekė kuo mažesnės eskalacijos iš žiniasklaidos ir visuomenės, Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) generalinis sekretorius kunigas Kęstutis Smilgevičius iškart tokį argumentą atmetė, tikindamas, kad „vyskupo pranešimas buvo paskelbtas tada, kuomet buvo priimtas sprendimas“.

„Tiesiog sutapo su ta (ilgojo savaitgalio – LRT.lt) diena. Tikrai nebuvo taikytasi nei į šeštadienį, nei į kokią kitą dieną, – tikina LVK generalinis sekretorius. – […] Kaip žinote, kunigas yra nubaustas pačia aukščiausia bausme – ne permanentiniu, o nuolatiniu pašalinimu iš dvasininkų luomo. Dar didesnės bausmės nėra. Apie tai su didžiuliu apgailestavimu vyskupas informavo visuomenę.“

Telšių vyskupas LRT RADIJUI dar anksčiau patikslino, kad nustatyta, jog du nepilnamečiai buvo seksualiai išnaudojami, o vienas nepilnametis buvo tvirkinamas. Tačiau LRT pasiteiravus apie šį nusikaltimą prokurorų, paaiškėjo, kad šie jokio pranešimo net negavo. O ir tyrimo imtis negalėtų dėl įsiteisėjusios senaties. Socialiniuose tinkluose visuomenė reiškia nepasitenkinimą, kad štai bažnyčia pagauna, atlieka savo tyrimą, nubaudžia, tačiau teisėsauga lieka bejėgė.

Kunigas K. Smilgevičius patikina, kad nepaisant pasaulietinio teismo nebuvimo, Telšių kunigo nusikaltimas nė kiek nesumenksta, mat „abi teisės sistemos yra panašios“. Nusikaltimas, be abejo, įvyko, dar kartą pabrėžia jis.

„Tą nustatė ir tyrimas. Galutinis įvertinimas priimtas Romoje. Tačiau civilinės teisės požiūriu yra sukakusi senatis. Mes nukentėjusiesiems visada nurodome galimybę kreiptis į teisėsaugos organus. Taip pat su jais yra glaudžiai bendradarbiaujama. Tai šiuo atveju, jei jie norėtų, galėtų kreiptis“, – sako K. Smilgevičius.

Kunigą dėl seksualinės prievartos vaikystėje apkaltinęs menininkas Denisas Kolomyckis sako, kad po tokio vyskupo sprendimo atimti sutaną iš Telšių kunigo ir paleisti jį į pasaulietinį gyvenimą, pastebintis, jog Bažnyčia imasi tam tikro vidinio valymosi.

„Tai buvo pozityvus ženklas suprasti, kad viduje Bažnyčios vyko tam tikras valymasis, ir, turbūt, su tokiu tikslu aš pats atėjau į bažnyčią ir į jos bendruomenę, bandydamas papasakoti istoriją, kuri man įvyko vaikų stovykloje, – pasakoja už indėlį vienijant pasaulio lietuvius prezidentės Dalios Grybauskaitės apdovanotas aktorius. – Tačiau kitaip negu šita situacija Telšiuose, Vilnius reaguoja kur kas kitaip ir aplinkybės, kurios mano situacijoje atsirado, jos yra kur kas drastiškesnės.“

LRT.lt primena, kad prieš metus menininkas D. Kolomyckis apkaltino kunigą seksualiniu išnaudojimu, kuris įvyko jam besilankant vasaros stovykloje, skirtoje remiamų šeimų vaikams, paauglystėje. Tuomet Bažnyčia sureagavo, pradėjo tyrimą, tačiau jį neseniai teko nutraukti dėl įtariamo kunigo mirties. Pats nukentėjusysis sako pasigendantis elementarios komunikacijos iš Bažnyčios pusės.

„Tai yra nulis komunikacijos. Tai yra absoliutus nesiskaitymas, vienintelis dalykas, kuriame dalyvavau, tai yra bažnytiniame tribunole. Kelis kartus buvau susitikęs su kunigais ir paskutinį kartą sulaukiau skambučio apie tai, kad buvo noras inicijuoti susitikimą su arkivyskupu Gintaru Grušu. Tačiau per visus tuos metus esu siuntęs laiškus į bažnyčią ir klausiau tiek komunikacijos, tiek teisėjų, tiek už patį įvykio tyrimą atsakingų asmenų kažkokios informacijos. Tačiau nieko, jokios informacijos man nebuvo suteikta.

Vienintelis dalykas, iš kur sužinodavo tam tikrą informaciją, tai būdavo žiniasklaida. Kai Vilniaus arkivyskupijos komunikacijos specialistai komunikuodavo su žurnalistais, tai buvo vienintelis informacijos šaltinis man pačiam. Įdomiausia yra tai, kad gatvėje mane retsykiais sustabdydavo žmonės ir papasakodavo kur kas daugiau tam tikrų faktų, jei aš sužinodavau iš pačios Bažnyčios. Jau dabar žinau ir apie skirtingas situacijas, kurios vyko tyrimo procese, kol tuo tarpu Bažnyčia lig šiol tyli ir prašant papildyti ir informuoti, kaip vyksta procesas, vis dar negaunu jokios informacijos“, – Bažnyčios nenoru bendradarbiauti, siekiant išsiaiškinti tyrimo aplinkybes, stebisi D. Kolomyckis.

Vyskupų konferencijos teisininkas, VDU Teisės ir Katalikų teologijos fakultetų dėstytojas Vygantas Malinauskas sako, kad tyrimas, mirus kaltinamajam, būtų nutrauktas ir pasaulietiniame teisme. Anot jo, sunku kažką daugiau komentuoti, kuomet kita pusė nėra išklausyta.

„[…] Negalėčiau pasakyti, kad mirus kaltinamajam kunigui, Bažnyčiai šitas atvejis visai nerūpi ir ji neturi nieko daryti, – sako V. Malinauskas. – Tiesiog, turbūt, reikia laukti tolimesnės įvykių eigos, bet čia tik tiek galiu ir pasakyti, kad neturime daugiau duomenų.“

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako šioje situacijoje pasigendanti elementarios Bažnyčios atstovų atjautos ir geranoriškumo kartu spręsti susidariusias problemas. Anot jos, ilgai tabu laikyta tema vis labiau kalasi į viešą erdvę ir skatina visuomenę drąsiau diskutuoti.

„Tai tikrai labai sunki tema. Manau, kad pradžia diskusijų tiktai dabar prasideda, kuomet mes galime susėsti visi kartu ir kalbėtis. Telšių vyskupijos sprendimas yra sveikintinas ir aš tik galiu įsivaizduoti, kiek daug pastangų buvo padėta, kad tai išeitų į paviršių, nes žinome, kaip tai yra sudėtinga prasibrauti iki visuomenės. Tačiau man nepatinka, kad nuolat girdime apie senaties terminus. Girdime apie nusenusius, atsiprašau, tikrai labai nusenusius dvasiškius, girdime apie pasitraukusius iš gyvenimo dvasiškius. Tačiau kur tuo metu buvo Bažnyčios akys ir ausys? Kažkiek suprantant katalikų bažnyčios sąrangą, aš tikrai žinau, kad už kiekvieno kunigo stovi vyskupas. Telšių vyskupijos atveju norėtųsi girdėti būtent vyskupo poziciją, o ne to vyskupo, kuris šitą klausimą iškėlė.

Mane neramina ir tai, kad praėjo net trys dešimtmečiai, o tai reiškia, kad mes negirdime tuo metu būtent apie tai, kas šviežiai vyksta. […] Aš girdžiu biurokratinę valdininkų bažnyčios kalbą. Man labai trūksta, na, visų pirma tikrai atsiprašau, kad tą turiu sakyti viešai, bet man trūksta apgailestavimo, atsiprašymo, nuoširdžios emocijos. Štai ko man trūksta, ir, manau, drįsčiau daryti išvadą, kad ir Denisui, galbūt, to trūksta. Tada kitaip mes kalbėtumėm apie šitą momentą, bet kai kalbama, kad viskas padaryta, o ką mes daugiau dar galime padaryti, tai čia tikrai ne laikysena“, – kritikos strėles bažnyčios daržan leidžia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

K. Mišinienė taip pat atkreipia dėmesį, kad nuo kunigų nukentėjusiesiems prabilti apie seksualinį išnaudojimą yra ypatingai sunku jau vien dėl to, kad tai nutinka tarsi saugioje, tikinčiųjų aplinkoje.

„Neužmirškime, kad bažnyčios erdvė, jinai yra labai ypatinga erdvė, ir tikrai man neteko matyti nei Lietuvoje, nei už Lietuvos ribų, nė vieno atvejo, kai seksualiniai užpuolikai sutanomis griebdavo gatvėse vaikus ar ten kažkur tai autobusų stotelėse. Ne, visada aukos tapdavo iš tikinčiųjų tarpo, – pabrėžia pašnekovė. – Tai turime suprasti, kad tikinčiajam prabilti apie tai, kas vyksta bažnyčios užkulisiuose, yra neapsakomai sunku. Žinome, kad palaikymo visiškai jokio nėra. Tai apie tai irgi reikėtų kalbėti. Manau, kad čia yra pagrindinė priežastis, kodėl aukos tyli.

O kitas momentas, na, nežinau, čia kažkaip reiktų taip švelniau, mandagiau pasakyti, bet gal taip tiesiai šviesiai – tai tas savotiškas žaidimas teisingumo, kad štai Bažnyčia turi savo teisingumą. Čia labai svarbu dabar ten tuos dokumentus į Vatikaną nusiųsti… Tai savotiškas kamufliažas. Vis tiktai mes visi norime to realaus teisingumo, o ne neteisingumo, kuris pasibaigtų nuimant sutaną, didesniu atgailavimo pasiuntimu, ten susimąstymo, refleksijos ir t. t. Kiekvienas nusikaltėlis turi atgailauti ir mąstyti. Čia nieko visiškai naujo apie tai nėra. Tačiau mes norime tokio teisingumo, kurį mes visi suprantame. Manau, kad tai taip pat kelia (visuomenės – LRT.lt) nepasitenkinimą.“

Sociologė, religijotyrininkė, VDU profesorė Milda Ališauskienė sako, kad pati „katalikų bažnyčios struktūra yra tokia, jog kunigas nėra vienas ir jisai turi galimybę turėti tam tikrą užnugarį“. Anot jos, dar prieš kelis dešimtmečius Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) darytas tyrimas atskleidė, kad vaikus seksualiai išnaudoja bent kas šeštas kunigas.

„Bažnyčioje yra hierarchinė struktūra, kuri gali, deja, padėti kunigui išvengti tokio jo elgesio paviešinimo. […] Bažnyčioje, viena vertus, yra komunikacijos problema, o antra vertus, nėra aišku, kokių procesų yra imamasi, kad būtų užkertamas (kelias – LRT.lt) tokiems atvejams ateityje, kokie yra diegiami mechanizmai tokių atvejų prevencijai. Dėl to bažnyčia dažnai ir sulaukia kritikos strėlių. Klausantis tiek vyskupų konferencijos atstovo, tiek vyskupų konferencijos teisininko, nėra aišku, kokių vis dėlto priemonių imasi Bažnyčia, kad tokie atvejai nepasikartotų“, – netiesiogiai bažnyčios atstovų klausia VDU profesorė M. Ališauskienė.

Kunigas K. Smilgevičius, atsakydamas profesorei, sako, kad tam tikros prevencijos gairės Vatikano yra surašytos dar 2014 metais. „Tai yra prevencijos gairės dėl katalikų bažnyčioje dirbančių dvasininkų, vienuolių, savanorių, – sako kunigas. – Ten surašyta, kokių žingsnių yra imamasi ir kas yra daroma, kad tokie dalykai tikrai nepasikartotų. […]“

VDU Teisės ir Katalikų teologijos fakultetų dėstytojas V. Malinauskas tikina apie tokias jautrias temas kalbantis jau su studentais. Pasak jo, Bažnyčia yra viena tų institucijų, kuri labiausiai kovoja su šia problema, tačiau, kartu, ir labiausiai susilaukia žiniasklaidos dėmesio.

„[…] Tiesą sakant, nežinau kitos institucijos, kuri pastaruosius dešimt metų šitai problemai būtų skyrusi tiek dėmesio. Taip, aišku, bažnyčios susilaukia daugiausiai žiniasklaidos dėmesio. Tai yra suprantama, nes kiekvienas toks atvejis, net ir vienintelis atvejis, yra per daug – jisai sužeidžia, galbūt, net visam gyvenimui auką, bet jis taip pat sužeidžia ir pačią bendruomenę. Kiekvienam tikinčiajam skaudu yra dėl tokių dalykų. Siekiant to išvengti ir apsisaugoti, Bažnyčia pastaruoju metu nuolat daug investavo į aiškinamą ir prevencinį darbą“, – sako VDU Teisės ir Katalikų teologijos fakultetų dėstytojas V. Malinauskas.

LRT RADIJO klausytojas vyskupų konferencijos atstovo teiravosi, kiek šiuo metu Lietuvos bažnyčioje vyksta tyrimų dėl galimai padarytų dvasininkų nusikaltimų seksualinėje srityje. Pasak K. Smilgevičiaus, tokius tyrimus daro atskiros vyskupijos ir konkretus jų kiekis nėra žinomas, tačiau sutiko atskleisti, kiek yra pripažintų nusikaltimų nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo būtent pedofilijos srityje.

„Septyni, – trumpai ir kiek patylėjęs atsako Lietuvos vyskupų konferencijos generalinis sekretorius kunigas K. Smilgevičius. – Dar yra vienas (pripažintas dvasininko atliktas nusikaltimas – LRT.lt), kur tikrai žinau, kad ten buvo… Įtariu, kad jis (tyrimas – LRT.lt) yra nebaigtas. […]“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Net specialistai, padedantys nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, prekybos žmonėmis ir kitokio išnaudojimo, per savo darbo praktiką susidūrę su baisiomis istorijomis, sunkiai tvardėsi Panevėžio apygardos teismo posėdžiuose klausydami, ką už seksualinį prievartavimą teisiamas tėvas metų metus išdarinėjo su savo nepilnamete dukra.

Aukštaitijoje vienoje šeimoje nutikusi kraupi ir sveiku protu nesuvokiama istorija galbūt taip ir būtų likusi mergaitę visam gyvenimui prislėgusia paslaptimi, o nusikaltėlis tėvas niekada nesulaukęs bausmės, jei ne lemtingas atsitiktinumas. Kartą nukentėjusiosios sesuo, likusi viena atskirai gyvenančio tėvo namuose, naršydama jo planšetiniame kompiuteryje aptiko du vaizdo įrašus. Juos peržiūrėjus, mergaitei žemė išslydo iš po kojų – juose pamatė, kaip sesutę prievartauja tėtis. Šiuos įrašus mergaitė parsisiuntė į savo telefoną, manydama, kad mama gali nepatikėti žodžiais. Nukentėjusioji, sužinojusi, kad kraupi paslaptis žinoma jau ne tik jai ir prievartautojui tėvui, maldavo nieko nepasakoti mamai, visgi sesuo šios istorijos nenutylėjo. Motina, vaizdo įraše išvydusi, kaip buvęs jos sutuoktinis čiupinėja ir glosto dukrą, liko šokiruota. Kai apimta pykčio paskambino savo iškrypusią aistrą tenkinusiam vyrui, šis paprašė nieko nedaryti, mainais už tylą pažadėdamas dingti iš jos gyvenimo ir niekada daugiau nepasirodyti. Apie nusikaltimą motina pranešė policijai.

Iškrypimo nepastebėjo

Vėliau teisme moteris pasakojo tik iš tyrimo medžiagos sužinojusi, kad ši dukters tragedija tęsėsi ne metus ir ne dvejus. Ji pati teigė nei dar kartu gyvendama su sutuoktiniu, nei po skyrybų nepastebėjusi jo kažkokio kitokio dėmesio dukroms. Tačiau moteris prisiminė, kad gyvenant santuokoje vyras buvo linkęs filmuoti ir jųdviejų seksualinius santykius, tik pačiai tai nepatikdavę. Moteris aiškino net nepagalvojusi, kad toks polinkis ir pornografinių filmų žiūrėjimas gali būti iškrypimas. Teisme ji pasakojo, kad santuokinis gyvenimas nebuvo nei ramus, nei saugus. Sutuoktinis ją mušdavo, yra baustas už fizinį smurtą prieš žmoną, o psichologinis smurtas buvo tapęs šios šeimos kasdienybe. Kai tokio gyvenimo nebeapsikentusi moteris ryžosi skyryboms, įsižeidęs sutuoktinis ėmėsi nuolat grasinti padegti, susprogdinti, išdaužyti namus. Ir išties kartą įrodė, kad jo žodžiai nėra tušti gąsdinimai – išdaužė buto langus. Tačiau ir po skyrybų vyras užsukdavo į buvusios šeimos namus. Pasak moters, kita jųdviejų dukra buvo prisirišusi prie tėvo. Vėliau moteris buvusiam sutuoktiniui netgi patikėjo suremontuoti vonią, dukters kambario baldus. Kai vykdavo remontai, pati ne visada būdavo namuose. O už namų sienų vykdavo baisūs dalykai. Ir jie prasidėjo dar gerokai iki tėvų skyrybų.

Prievartavo ir filmavo

Tėvo prievartą patyrusi mergaitė teisme pasakojo pirmą kartą tėvo auka tapusi dar prieš 12-ąjį gimtadienį. Pradžioje dukrą vyras liesdavo ir bučiuodavo, vėliau jo veiksmai darėsi vis įžūlesni, drabužių ant dukters kūno neliko, o galų gale šlykščius savo veiksmus su mergaite ėmėsi dar ir filmuoti. Vaizdo įrašai iškrypėliui tapo šantažo įrankiu. Mergaitei maldaujant liautis, palikti ją ramybėje, tėvas pagrasindavo įrašus paviešinti socialiniame tinkle. Kankinama mergaitė siaubingai bijojo, kad tėvas tą išties padarys ir jos nuogos, prievartaujamos vaizdai pasklis internete. Nukentėjusioji teismui pasakojo, kad tėtis „tuos veiksmus“ pradžioje atlikdavo kas mėnesį ar du, vėliau jie dažnėjo. Tėvo kankinimų sulaukdavo jau kas dvi savaites ar net kas savaitę, kai mamos nebūdavo namuose, o sesuo dar miegodavo arba jos nebūdavo. Tėvo seksualinę prievartą mergaitė kentė viena, įtikėjusi, kad tai, ką daro jai gyvybę davęs vyras, yra normalu. Mat šis kartodavo, kad šitaip elgiasi visi tėvai. Tik praėjus porai metų dukra pradėjo suprasti, kad tai nėra normalu. Visgi pasisakyti mamai gėdijosi, o tėvo nesveikai aistrai pasiduodavo iš didelės baimės, kad skandalingus įrašus paviešins internete, ją pačią sumuš. Mat jau ne kartą buvo mačiusi, kaip tėvas trankė mamą.

Buvo pasiryžusi tylėti

Tik tuomet, kai tėvai išsiskyrė ir jos kankintojas nebegyveno su šeima, mergaitei atėjo atokvėpis. Tačiau jis truko vos porą metų, kol tėvas vėl ėmėsi lankytis jų namuose, esą remontuoti vonios. Seksualiai išnaudoti dukters jis nesiliaudavo net kai ši, jau tapusi paaugle, bandydavo aktyviai priešintis. Tėvo prievartauta mergaitė teisme prisipažino, jog jei sesuo nebūtų atsitiktinai radusi vaizdo įrašų, pati, ko gero, niekada niekam apie tai nebūtų prasitarusi – slėgė didelė gėda ir baimė, kad niekas neapkaltintų dėl to, kas gyvenime įvyko. Ji tik laukė, kad baigtų mokyklą ir greičiau išvažiuotų kuo toliau nuo namų.

Tėvo argumentai sukrečia

Teismas konstatavo, kad patirta tėvo seksualinė prievarta neabejotinai buvo vienas skaudžiausių jos gyvenimo įvykių, po kurio sekė baimė, gėda, kaltė, bejėgiškumas, nepasitikėjimas savimi, nerimas ir nemiga, nepasitikėjimas kitos lyties asmenimis. Visi šie išgyvenimai padarė žalą ir mergaitės psichinei sveikatai, jai teko gydytis. Tėvo argumentus, kad dukra sutikdavusi būti filmuojama, kad jos neprievartavęs, kad „tėviškai“ tikrinęs, ar jo vaikas tebeturi mergystės plėvę, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Ne vienerius metus dukrą prievartavusiam ir visa tai filmavusiam tėvui teismas skyrė kalėti septynerius metus ir dešimt mėnesių. Baisią patirtį išgyvenusiai mergaitei jis turės atlyginti daugiau nei 10 tūkst. eurų įvertintą moralinę žalą. Į kalėjimą pasiųstam tėvui tai nebe pirmas teistumas. Prieš tai jis jau buvo teistas du kartus už kitus nusikaltimus, teismo įpareigotas gydytis nuo alkoholizmo.

Paaiškinimo nėra

Tėvo išnaudotai mergaitei gelbėjusio Kovos su prekybos žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro direktorė Kristina Mišinienė prisipažįsta apie šią istoriją iki šiol negalinti ramiai kalbėti. Anot jos, labai retai nukentėję nuo seksualinio išnaudojimo asmenys, tuo labiau vaikai, pagalbos kreipiasi patys. Kaip ir šiuo atveju, dažniausiai apie juos KOPŽI praneša pareigūnai. „Tada organizuojame teisinę, psichologinę pagalbą, stengiamės viso tyrimo, teismų metu palaikyti liudijantį suaugusįjį ar vaiką“, – pasakojo K. Mišinienė. Nors per savo darbo praktiką ji susidūrusi su daugybe baisių prekybos žmonėmis ar jų išnaudojimo atvejų, šis, pasak K. Mišinienės, išskirtinis. „Visada seksualinė prievarta šeimos viduje yra kažkas sunkiai suvokiamo, iškreipto, kai visos žmogiškos ribos yra peržengtos. Ši byla vertė mus vėl susimąstyti, kas gi yra šeima, jeigu joje metų metais tėvas gali prievartauti savo dukrelę, sukti apie tai pornografinius filmukus, net teismo salėje bandyti aiškinti savo aukai, kad viskas vyko bendru sutarimu? Jokios medicininės diagnozės, socialiniai verdiktai negali paaiškinti tokio elgesio“, – sako KOPŽI vadovė. Anot jos, šį atvejį tarsi išskiriantis iš panašių yra faktas, kad nors mergaitė metų metus buvo prievartaujama, slėpė nuo namiškių, kas su ja daroma – nusikaltimas paaiškėjo visiškai atsitiktinai. „Bet net ir tuo atveju iškrypėlio auka labiausiai jaudinosi, ką pasakys mama, kaip ji nusimins… Taip pat aiškiai suprantame, jog regione bėda su lytiniu švietimu, tiksliau, jo visiškai nėra – jei vaikas tiki, kad jo prievartavimas yra „norma“, kad visose šeimose taip vyksta“, – konstatuoja K. Mišinienė. Jos teigimu, galima pasidžiaugti nukentėjusios mergaitės stiprybe, jos sutikimu bendradarbiauti su teisėsauga – dalyvavimas tokiuose tyrimuose, teismuose yra didelis išbandymas net ir subrendusiam žmogui.

Paplitę mitai – iššūkis teisėsaugai

Panevėžio apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Vaidos Baranauskienės, besispecializuojančios seksualinės prievartos prieš vaikus bylose, teigimu, tiriant tokio pobūdžio nusikaltimus susiduriama su iššūkiais, kurie susiję su visuomenėje paplitusiais mitais. Tarp tokių – kad seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus yra labai reti, kad juos vykdo nepažįstami asmenys, kad seksualinius nusikaltimus daro tik vyrai, o aukos būna tik mergaitės, kad seksualiniai nusikaltėliai yra pedofilai, kurie kėsinasi į visus vaikus artimoje aplinkoje, kad aukos visada pasisako apie patirtą seksualinį smurtą, o ant nukentėjusiųjų kūnų visada yra likę fizinių nusikaltimo požymių, kad dauguma kaltinimų dėl seksualinių nusikaltimų, kurie pareiškiami per skyrybų procesus, yra netikri. Dar vienas iš tokių mitų – kad seksualiniai nusikaltimai vykdomi neišsilavinusiose, vargingai gyvenančiose šeimose. Pasak prokurorės, iš tiesų yra visiškai priešingai.

Nesupranta prievartos

V. Baranauskienės teigimu, vaikai dažniausiai nukenčia ne nuo atsitiktinių seksualinių nusikaltėlių, bet nuo artimoje aplinkoje gyvenančių žmonių – tėvų, patėvių, brolių, senelių ir pan. Tokiais atvejais prievartautojai turi daugiau galimybių auką išnaudoti, jiems nereikia naudotis ryšio priemonėmis užmegzti kontaktui ar tartis dėl susitikimų, o netgi kitų asmenų užklupti dviprasmiškose situacijose sugalvoja įvairių pasiteisinimų. „Nukentėję vaikai dažnai niekam nedrįsta papasakoti apie nederamą suaugusiųjų elgesį. Kai kurie, ypač patyrę seksualinį išnaudojimą nuo mažametystės, net nesupranta, kad prieš juos daromas nusikaltimas. Pavyzdžiui, mažametė nuolat buvo prievartaujama pusbrolio, tačiau tai, kad prieš ją daromas nusikaltimas, suprato tik tuomet, kai mokykloje jai prasidėjo lytinio švietimo pamokos“, – pasakojo V. Baranauskienė. Prokurorės nuomone, reikia nepamiršti ir to, kad suaugę šeimos nariai mažamečiams paprastai būna autoritetas, todėl jei seksualiai smurtaujantis tėvas ar patėvis sako, kad „visi tėvai taip daro su savo vaikais“, neretai auka tuo patiki, susitaiko ir niekam nepraneša apie netinkamą elgesį.

„Niekas tavim nepatikės“

Dėl mažametystės aukomis lengva manipuliuoti: seksualiniai nusikaltėliai įvairiais būdais įtikina vaikus tylėti – prigrasina, papirkinėja pinigais ar dovanėlėmis, įtikina, koks mažylis svarbus, nes abu turi paslaptį, kurios niekam nevalia atskleisti. Deja, bet seksualinių išnaudotojų neretai aukai išsakomas argumentas – niekas tavimi nepatikės – ne iš piršto laužtas. Pasak prokurorės, neretai apie prievartą prabilęs vaikas kitų artimųjų būna išvadinamas melagiu, patiria spaudimą „nepasakoti pasakų“. Netgi kai kurios motinos, sužinojusios apie nederamą savo vyrų ar sugyventinių elgesį, nepatiki vaikais ir lieka toliau gyventi su prievartautoju. Apie seksualinius nusikaltimus gana dažnai aukos prabyla ar į teisėsaugą kreipiasi tik po kelerių metų ar sulaukusios pilnametystės, jos neretai neturi įrodymų savo žodžiams pagrįsti. Tai irgi apsunkina galimybę įrodyti, kad toks nusikaltimas buvo įvykdytas, o kaltininkas sulauktų teisinio atpildo.

Pavyzdys – Skandinavijos šalys

Tiriant tokius nusikaltimus intensyviai dirba tyrimą atliekantys policijos tyrėjai, jiems vadovaujantys prokurorai, labai svarbios specialistų atliktų psichiatrinių-psichologinių ekspertizių išvados. Pasak V. Baranauskienės, vaikus reikėtų kuo anksčiau supažindinti, koks elgesys su jais yra nederamas – ir ne tik dėl seksualinio smurto. „Jau darželinukai turėtų būti mokomi, kad nėra normalu kaip auklėjimo priemonę taikyti fizines bausmes, taip pat išmokti atpažinti nederamą seksualinį elgesį ir kaip tokiu atveju elgtis“, – sakė prokurorė, kaip pavyzdį minėdama Skandinavijos šalis, kuriose tokia švietėjiška veikla vykdoma jau vaikų darželiuose.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Socialinio darbuotojo kasdienybė mūsų centre labai panaši jau trečią dešimtmetį.

Tai – pagalbos teikimas nukentėjusiems nuo seksualinio, darbinio išnaudojimo, visų egzistuojančių prekybos žmonėmis formų. Moteris, vyrus, pasitaiko, kad ir vaikus apgyvendiname, gydome sielos ir kūno žaizdas, maitiname, padedame jiems žengti į sudėtingą parodymų davimo pasaulį, esame šalia teisinių procesų metu – labai kažko naujo čia nesugalvosi, faktiškai visoje Europoje nevyriausybinės organizacijos su šių specifinių nusikaltimų aukomis dirba panašiai.

Didžiausi paskutinių metų pokyčiai yra susiję su tuo, kas tampa organizuotų ar pavienių nusikaltėlių aukomis, taigi, ir mūsų klientais. Ilgus dešimtmečius pagalbą teikėme savo tautiečiams, neapsakomai margai publikai – tarp jų buvo ir visiškų beraščių ar kelias klases baigusių jaunuolių, buvo žmonių su universitetų diplomais, magistro laipsniais. Tačiau etniniu, tautiniu atžvilgiu tai buvo gana vienalytis būrys, su vienu kitu „egzotiniu“ intarpu.

Nuo maždaug 2017 m. situacija pradėjo keistis – į mūsų duris pradėjo belstis moterys ir vyrai iš Ukrainos, Baltarusijos, centrinės Azijos respublikų, Kaukazo valstybių. To meto vienas didžiausių kultūrinių iššūkių buvo susidūrimas su nemažu būriu Vilniaus rajone išnaudotų Nepalo gyventojų, kaip ir su kita šiuolaikinės vergovės auka – nekalbančiu jokia Europos kalba virtuvės šefu iš Kinijos.

Sunku pasakyti, ar mūsų komanda buvo pasiruošusi tai nukentėjusiųjų bangai, kurios sulaukėme praėjusių metų vasarą per „nelegalios migracijos krizę“. Ne, tikriausiai ne.

Kaip ir daugybė greta buvusių įvykių liudininkų, vargiai pamiršime, kokius vaizdus matėme pirmose sulaikymo stovyklose, prakaito, baimės, šlapimo dvokas dar dabar iškyla atmintyje, išgirdus šūksnį „Nelegalas!“.

Tačiau reikėjo greitai mobilizuotis pagalbai – pasieniečių, vietose dirbusių teisininkų bei mūsų identifikuotos prekybos žmonėmis, seksualinės prievartos aukos kad ir negavo geresnių, labiau tausojančių apgyvendinimo, judėjimo sąlygų, tačiau bent lankydamos, bendraudamos, organizuodamos tas primityvias konsultacijas stengdavomės transliuoti viltį, pasitikėjimą Europos teise, žmogiškomis vertybėmis, galų gale.

Saujelei šalies politikų išmaniai kurstant šiems uždarytiems konteineriuose vyrams, moterims ir vaikams neapykantą ar graudinantis, jog „mūsų seneliai yra alkani ir basi, o jūs čia…“, mes matėme žmones, ištrūkusius iš gyvuliško gyvenimo, moteris, prievartautas ir reguliarių kariuomenių kareivių, ir sukilėlių, ne viena buvo pastojusi po to, pagimdžiusi, kažkur palikusi ar pametusi suirutėje vaikelį, vyrus, kankintus per apklausas savo šalyse, jaunuolius, verstus kariauti, žudyti taikius gyventojus, vyrus ir moteris, kuriems grėsė būti sudegintiems gyviems vien dėl jų seksualinės orientacijos.

Šiandien esame kitose šio keisto proceso – ką valstybei daryti su šiais žmonėmis – stadijose.

Turiu pripažinti, kad net ilgametė mūsų pagalbos teikimo patirtis mums nepadeda suprasti, ką vis tik politikai yra čia sumąstę. Prieglobstis dirbtinai nesuteiktas šimtams jo vertų migrantų, prigaminta spalvotų leidimų „su teise judėti, be teisės judėti, su teise dirbti, be teisės dirbti“, galiausiai jie visi apie tą patį: „Gyvenimas čia tau bus nepakeliamas.“

Pasinaudoti teise dirbti ši migrantų grupė realiai neturi jokių galimybių. Jau vien dėl to, kad mūsų šalyje tiesiog nėra tokių dabdavių, kurie galėtų išpildyti tiek jiems suraitytų reikalavimų bei kas 6 mėnesius dalyvauti beprotiškoje dokumentų pildymo karuselėje Migracijos skyriuose.

O ką galima pasakyti apie leidimą dirbti ir galimybės būti apdraustam atėmimą? Žmogui, kuris čia yra be savo namų, bendruomenės, jį palaikančių ryšių?

Mūsų centro klientai visada buvo ir yra socialinio gyvenimo užribiuose, tokia yra paties išnaudojimo logika, kad pasirenkami silpniausi, tokie jie ir lieka ilgą savo gyvenimo dalį. Bent dalinis išsivadavimas iš šių užkaborių yra labai didelė pergalė, apie tai svajoja, dėl to sunkiai dirba ir kiekvienas mūsų komandos narys.

Kad ir kokių drumstų, abejotinų sprendimų politikai, valdininkai būtų priėmę mūsų lauke, mes niekada iš esmės nebuvome suabejoję valstybės geranoriškumu, galutinio – humanistinio – tikslo matymu ir siekimu.

Apsidairius ir už mūsų lauko ribų, labai aiškiai matyti – net pačios atgrasiausios socialinės grupės, bjauriausius nusikaltimus darantys žmonės niekada nebuvo tapę valstybės tiesioginės, nepaliekančios jokios jiems galimybės pasikeisti, pasitaisyti, neapykantos objektu.

Ar tikrai 2021 m. vasarą nelaimingai pasirinkę mūsų šalį tie keli tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų buvo, yra verti tokio negailestingo elgesio su jais – vienam valstybinės strategijos ideologų atvirai medijose teigiant, kad „mes visi fantazijose daug ką norėtume padaryti šitiems įsibrovėliams, deja, įstatymai neleidžia“.

O ką daryti mums, pagalbos teikėjams, nenorintiems ir negalintiems išsižadėti savo profesijos įpareigojimo padėti stokojantiems ir atstumtiesiems? Imituoti tą pagalbą? Kolegų garbei reikia pripažinti, kad jie vis akivaizdžiau nesirenka arba palieka šį netiesos kelią – buvę „kišeniniais“ ministerijų partneriais, jėgos struktūrų „ruporais“, jie nebe šokiais ar kamuolio spardymu džiaugiasi migrantų sulaikymo vietose, bet kelia esminius, gyvybiškai svarbius klausimus.

Pabaigai norėčiau pasidalyti situacija vienoje iš poliklinikų Šiaulių mieste. Čia atlydime jauną moterį iš Nigerijos, ji buvusi pagrobta ir laikyta nelaisvėje karinės grupuotės, tebeveikiančios šios šalies šiaurėje. Moteriai yra skubiai reikalinga ginekologinė pagalba. Darbuotoja registratūroje piktinasi: „Bet kodėl pas mus, eikit kur nors kitur.“

Pavyksta patekti pas gydytoją. Apsidžiaugiame per anksti – specialistė vos mus pamačiusi pradeda garsiai samprotauti: „Ko šitie čia atsibeldė į Lietuvą? Jie visi tinginiai ir melagiai, aš iš karto matau.Tai mes sunkiai dirbame, o jie tik „ant gatavo“… Kas jai yra? Suskaudo pilvą ir tuoj pas gydytoją? Kitą kartą nepriimsiu.“

Desmondas Tutu, pirmasis juodaodis arkivyskupas Pietų Afrikoje, kovojęs su apartheidu, paliko mums visiems svarbų įrašą.

„Mano žmogiškumas yra surištas su jūsų, nes tik kartu mes galime būti žmonėmis.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Bernardinų“ kalbintas LVK atstovas sako, kad gairės iš kitų išsiskiria tarptautinėje erdvėje, ir jose atsižvelgiama į realų gyvenimą, o ne teoriją. Tuo metu Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovės manymu, naujasis dokumentas bus veiksmingas tik tada, jei Bažnyčia įgyvendins vieną esminę sąlygą.

Atvejai, kai vyskupai dangsto savo kunigus (ar kunigai vieni kitus) – viena iš priežasčių, kodėl JAV, Australijoje, Airijoje, Vokietijoje, Lenkijoje ir kitose valstybėse tūkstančiai nepilnamečių tapo seksualinių nusikaltimų Bažnyčioje aukomis. Todėl LVK gairėse pabrėžiama, kad jokio dangstymo negali būti.

„Tai yra prioritetas – pirmiausia dėmesį teikiame tam žmogui, kuris į mus kreipsis. Jis bus išklausomas, jo informacija priimama, ištiriama. Visa tai yra Bažnyčios rūpestis“, – sako kunigas Kęstutis Smilgevičius, LVK generalinis sekretorius. Jis vadovavo komisijai, sudarytai iš bažnytinės bei pasaulietinės teisės ekspertų, kurie, tardamiesi su vyskupais, per nepilnus metus parengė Šventojo Sosto rekomendacijas atitinkančias naujas gaires. Iki šiol galiojo 2014 m. LVK priimtos gairės, tačiau per tiek metų Vatikane išleista nemažai naujų rekomendacijų – tad reikėjo atnaujinti turinį ir Lietuvoje.

Pašnekovas sako, kad neilgai trukus LVK įsteigs Nepilnamečių ir pažeidžiamų suaugusiųjų apsaugos tarybą, kuri tikrins, ar / kaip veikia gairės. Kol kas neaišku, kas bus šios komisijos nariai ir kiek jų bus. Dvasininkas taip pat sako nežinantis, ar į komisiją bus kviečiami vien Bažnyčios nariai, ar ir specialistai „iš išorės“.

Svarbios naujovės

Pasak K. Smilgevičiaus, nors dokumentas atitinka Šventojo Sosto rekomendacijas, tačiau kartu jis yra ir „lietuviškas“, originalus. Jo tekstas suskirstytas į 13 skyrių, kuriuose pabrėžiamas Katalikų Bažnyčios pasiryžimas apsaugoti pažeidžiamus asmenis, aptariama kandidatų į tarnystę Bažnyčioje atranka;  aprašomi veiksmai, kuriuos įvykdžius (ir tai įrodžius teisme), Bažnyčios atstovas turėtų būtų vienaip ar kitaip nubaudžiamas. Taip pat išdėstoma, kur ir kaip kreiptis pastebėjus nederamą elgesį ir kokia paprastai būna bažnytinio tyrimo eiga.

Su gairėmis būtina susipažinti visiems, kurie nori atlikti bet kokią atlyginamą ar neatlyginamą tarnystę Bažnyčioje, o kunigų seminarijų auklėtiniai turės išlaikyti žinių apie šį dokumentą įskaitą.

Yra viena naujovė, kurios, anot pašnekovo, iki šiol nebuvo Lietuvoje – ir kurią turi įsivedę dar nedaugelis vyskupų konferencijų. Tai „pažeidžiamų suaugusiųjų“ kategorijos įvedimas. Kas tai yra?

„Bažnyčioje buvo pastebėta, kad nukenčia ne tik nepilnamečiai, bet taip pat ir asmenys, kuriuos galima suskirstyti į tris kategorijas: turintys fizinę negalią; turintys psichinę negalią; negalintys pasipriešinti išnaudotojui dėl to, kad yra autoriteto įtakoje, kai „viršininkas verčia“. Kanoniškai tai yra formuluojama: „Tie, iš kurių atimta galimybė priešintis.“ T. y. tie, kurie yra fiziškai ir psichiškai sveiki, bet kurie iš baimės priešintis autoritetui – užsienyje matome tokių situacijų ir istorijų nemažai – priskiriami prie pažeidžiamų asmenų“, – sako kun. K. Smilgevičius. Tokios vietos gali būti vienuolynai, seminarijos, vyskupijos ar bet kurios kitos organizacijos, kuriose vadovas seksualiai išnaudoja pavaldinius, o jie iš baimės ar pagarbos nedrįsta jam pasipriešinti.

„Ši kategorija atsirado iš gyvenimo, dėl to, kad tokių istorijų pasaulyje įvyko. Gerai, kad galėjome tai įtraukti į gaires, atsižvelgiančias į gyvenimo tikrovę, o ne vien teorinius pamąstymus, – džiaugiasi dvasininkas. – Galime didžiuotis Lietuva, nes nemažai šalių dar neturi tokių gairių, jose dar galioja senosios. Esam tarp tų, kurios į situaciją atsižvelgia greičiausiai. Norisi tikėtis, kad tie žmonės, apie kuriuos kalba gairės, ne tik jausis, bet ir bus maksimaliai saugūs mūsų Bažnyčioje.“

Svarbiausia – teisingumas

„Tikrai džiaugiuosi, kad toks dokumentas atsirado. Žinoma, su tuo džiaugsmu kyla klausimas: kodėl tik dabar?“ – LVK gaires komentuoja Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė. Ji daugiau nei 20 metų dirba su seksualinio išnaudojimo aukomis ir iškart atkreipė dėmesį į dokumente išreikštą teiginį, kad prievartą patyrusio žmogaus gerovė turi būti aukščiau už Bažnyčios gero vardo išsaugojimą.

„Turiu prisipažinti, kad, kai perskaičiau šitą sakinį, net šoktelėjau nuo kėdės: nieko sau! Kaip nuostabu, kad tai yra atvirai pripažįstama.“ Ir čia pat pašnekovės balso tonas surimtėja: „Tas dangstymas yra pedofilijos reiškinio antroji vėžio stadija. Dangstymas ir padeda plisti tam nusikaltimui, o nusikaltėliams – likti nenubaustiems. Svarbu suvokti, kad vaikų tvirkinimas, prievartavimas Bažnyčios erdvėje galimas vien tik todėl, kad yra žmonių, kurie sako: čia nesvarbu, nieko baisaus neįvyko. Arba galbūt dangsto tie, kurie patys vykdo tokius nusikaltimus. Esu pastebėjusi, kad taip daro žmonės, kurie dažnai patys turi tokių geismų ir potraukių“, – sako K. Mišinienė.

Nevyriausybinės organizacijos vadovė atkreipia dėmesį, kad seksualiniai nusikaltimai dažnai vykdomi tikintiesiems tartum užmerkus akis – nors iš tikrųjų viskas nutinka čia pat. Pašnekovę itin sukrėtė už pedofiliją teisiamo JAV liuteronų kunigo Douglaso D. Thore’o, atvejis: „Teisme jis atvirai pasakojo, kaip ieškojo vaikų, kokias strategijas naudodavo. Štai jo žodžiai: ‚Man užtenka įžengti į pilną vaikų kambarį, ir prireikia tik keliolikos sekundžių įvertinti, kuris iš vaikelių bus mano auka. Per daugybę metų nė karto nebuvau apsirikęs.‘ Mes turime tai išgirsti! Ir suvokti, kokio masto ir gylio yra šis nusikaltimas.

O juos Thore’as atlikdavo gretimame nuo suaugusiųjų kambaryje. Vėlgi tai yra didelis raudonas šauktukas, jog vaikai yra verbuojami, tvirkinami, prievartaujami matant kitiems. Nusikaltėliai signalizuoja jau daug metų: jūs viską matote, viskas vyksta jūsų akivaizdoje. Bet jūs to neatpažįstate. Arba nenorite, arba nesugebate atpažinti.“

Galima būtų rankų pirštais suskaičiuoti atvejus, kada per nepriklausomos Lietuvos istoriją Bažnyčia nustatė, jog jos dvasininkai įvykdė seksualinę prievartą prieš nepilnamečius ar pažeidžiamus suaugusiuosius. Vis dėlto Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė kelia klausimą, ar šis skaičius nėra kur kas didesnis: „Sisteminis seksualinis prievartautojas įprastai palieka labai daug aukų. JAV psichologų asociacija nustatė (čia kalbama nebūtinai apie dvasininkus, bet apie visus seksualinius nusikaltėlius), kad, kai nusikaltėlis yra atpažįstamas, identifikuojamas, jis jau būna nuskriaudęs apie šimtą vaikų. Aišku, tai yra Amerika, ten skaičiai milžiniški, Lietuvoje mes turėtume dalinti iš dešimties. Bet vis tiek tai yra labai daug.“

Pasak K. Mišinienės, nors seksualinių nusikaltimų įvyksta visur, ne vien Bažnyčioje, bažnytinė erdvė čia turi ypatingą reikšmę. Tikintiesiems, nuskriaustų vaikų tėvams, dažnai būna sunku pripažinti tokius nusikaltimus, patikėti vaikų liudijimais, o patikėjus – apie juos prabilti viešai. Tokie žmonės, iki tol pasitikėję Bažnyčios ir jos narių autoritetu, susiduria su psichologiniais, moraliniais iššūkiais.

Specialistė viltingai priima naująsias LVK gaires, tačiau mano, kad jos bus veiksmingos tik tada, jei padės įvykdyti teisingumą. Anot K. Mišinienės, būtent teisingumas yra esminė sąlyga, kurią privaloma įgyvendinti, kad baisūs išnaudojimo atvejai Lietuvoje nepasikartotų. Kad nusikaltėliai būtų nubausti, o galvojantieji apie seksualinį smurtą tokios minties atsisakytų.

„Matau aukų kančias. Suaugę žmonės ateina pas mus ir raudodami pasakoja, kas vyko, kai jie buvo nepilnamečiai. Matau jų sugriautus gyvenimus. Išoriškai jie gyvena normaliai, yra sukūrę šeimas, bet tie randai lieka. Ir tada supranti, kokia tai baisi trauma – ne tik dėl paties nusikaltimo, bet ir dėl to, kad nebuvo pasiektas teisingumas.

Bažnyčia akcentuoja atgailą, susitaikymą – tai yra labai svarbūs dvasinio gyvenimo momentai. Bet patikėkit, aukoms reikia elementaraus teisinio teisingumo. Ne tam, kad piktdžiugiškai būtų įvykdytas kerštas. Teisingumas turi daug gilesnę prasmę – aukų gijimas iš esmės prasideda nuo to. Jeigu kalbame apie atgailą, atgailaukime baudžiamųjų suole.“

Elgesio taisyklės

Naujųjų LVK gairių autoriai tikisi, kad teisingumą vykdyti ar užkirsti kelią nusikaltimams padės išplėtotos normos, ko negalima daryti, tarnaujant bažnytinėje institucijoje. Šios normos nuo griežčiausios suskirstytos į tris elgesio kategorijas: nusikalstamą (baudžiamą tiek pagal bažnytinę, tiek pagal pasaulietinę teisę), neleistiną ir vengtiną.

Pavyzdžiui, nusikalstamu elgesiu laikomi tokie veiksmai kaip nepilnamečio ar pažeidžiamo suaugusiojo nuogo kūno fotografavimas, intymus kūno lietimas, tvirkinimas ir kt.; neleistinas elgesys – dalijimasis erotiniu ar pornografiniu turiniu, buvimas vienoje lovoje, kvaišalų vartojimas sielovadoje; o vengtinu elgesiu laikomas nereikalingas fizinis kontaktas, veiksmai, skatinantys nepilnamečių ar pažeidžiamų suaugusiųjų emocinį prieraišumą ir t. t.

Vertėtų atkreipti dėmesį į vieną neleistiną elgesį, kuris turėtų būti itin aktualus, kai vyksta katalikiškos stovyklos, rekolekcijos ar kai kitokiais būdais Bažnyčia užsiima jaunų žmonių sielovada. Štai ką rašo gairių punktas 7.6.10: „Neleidžiama vienam (-ai) ir niekam nežinant būti su nepilnamečiu gyvenamosiose, uždarose patalpose ir automobiliuose (išskyrus būtinos pagalbos atvejus), nebent šios patalpos yra tiesiogiai skirtos atlikti sielovados tarnystę ir tiktai šios tarnystės metu, pvz., išpažinčių kambarys dvasinio pokalbio arba išpažinties metu.“ Ar ne per griežtai? Gal čia jau nebe atsargumas, o tiesiog nepasitikėjimas visais kunigais?

„Turbūt ne visi bus patenkinti, – svarsto LVK generalinis sekretorius kun. K. Smilgevičus. – Be abejo, sveikas protas turi būti visur. Tačiau ipso facto toks buvimas neleidžiamas, išskyrus gairėse paminėtus atvejus. Stengiamės, kad nusikaltimų niekada neatsitiktų. Kad Bažnyčios tarnautojų darbas būtų laisvas, savanoriškas, bet kartu užtikrinantis žmonėms saugumą.“

Svarbus klausimas, į kurį būtina ieškoti atsakymų

Galimai aukai (ar liudininkui) pranešus apie nusikaltimą, vietos vyskupija pirmiausia pradeda išankstinį kanoninį tyrimą. Po faktų patikrinimo ir žmonių apklausimo, vyskupas, padedamas savo sudarytos komisijos (į kurios sudėtį, pagal gaires, įeina bent po vieną patyrusį psichologijos, teisės, vaikų apsaugos specialistą pasaulietį) arba pasikviestų ekspertų, nusprendžia, ką daryti toliau – ar pradėti teisminį baudžiamąjį procesą, ar, neradus svarių įrodymų, tyrimą nutraukti. Gairėse taip pat pabrėžiama, kad vyskupas išankstinio kanoninio tyrimo metu privalo apie įtariamą nusikaltimą pranešti pasaulietinei teisėsaugai, kai tai numato Lietuvos Respublikos įstatymai.

LVK generalinis sekretorius išankstinį kanoninį tyrimą lygina su valstybėje vykstančiais ikiteisminiais tyrimais, kuriuose reikia viską kruopščiai nustatyti: „Atkreipiu dėmesį, kad išankstinio tyrimo metu teisiškai dar nėra jokios aukos. Yra asmuo, kuris pateikia žinią, nusikaltėlio dar taip pat nėra. Tyrimą atlieka vyskupas per savo komisiją ar pasikviestus ekspertus, išaiškina, ar ta žinia, kurią gavo vyskupija, yra pagrįsta. Ji nenustato, ar tikrai, konkrečiai kas nors įvyko, bet nustato, ar buvo galimas nusižengimas, apie kurį gauta žinia.“ Vietos vyskupas surašo savo votum – sprendimą ir, jeigu kalba eina apie dvasininką, surinktą informaciją siunčia į Tikėjimo mokymo dikasteriją Vatikane, kuri veikia kaip bažnytinis teismas. Ši institucija ištiria atvejį ir atsiunčia savo rekomendacijas, o galiausiai galutinį sprendimą priima vietos vyskupas.

„Stengiamasi surasti liudytojus, apklausti juos, surinkti visą dokumentinę informaciją. Kad medžiaga, kuri  iškeliaus į Romą, būtų kaip įmanoma gerai surinkta“, – sako kun. K. Smilgevičius.

Abiejų kalbintų pašnekovų manymu, tiek Bažnyčia, tiek visuomenė turėtų labiau gilintis ir bandyti suprasti, kas yra pedofilija, iš kur ji kyla, kaip atpažinti šį polinkį. LVK gairės, kurios išsamiai nurodo, ko negalima daryti (ar į ką verta atkreipti dėmesį tai matant), vis dėlto neatsako į prieš tai minėtus klausimus.

Pasak K. Mišinienės, yra labai daug nuomonių, kodėl žmonės seksualiai geidžia vaikų ir tokius santykius užmezga. Anot pašnekovės, vertėtų apie tai daug kalbėti, aiškinti ir nepulti į du kraštutinumus: visiškai pasmerkti žmogų ir jam gyvenime nebesuteikti antro šanso – arba atvirkščiai, menkinti pedofilų nusikaltimus, kartais net pateisinant, kad nieko tokio čia neįvyko.

„Manau, kad turėtume tiesiai pasakyti, jog mes suprantame apie šį sutrikimą, ir tokiems žmonėms reikia rimtos pagalbos. Suprantu, kad dvasininkų pasaulis kalba apie atgailą, susitaikymą, tačiau pirmiausia siūlyčiau labai rimtai pagalvoti apie terapinę pagalbą. Nėra išrasta vaistų nuo pedofilijos, bet yra daugybė metodikų, kurios moko, kaip valdyti šitą sutrikimą, valdyti jo pasireiškimus, kaip sumažinti žalą aukoms“, – įsitikinusi Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

LVK generalinis sekretorius pritaria, kad tai yra labai sunkus klausimas tiek psichologams, tiek kitų sričių ekspertams. Kas šiuo metu bandoma daryti – tai į pagalbą pasitelkti psichologus. „Dabar stojant į seminariją psichologai įvertina kiekvieną kandidatą, surašo savo sprendimus. Ir vėliau yra kalbamasi su šiais žmonėmis. Atsakyti į klausimą, iš kur tai [pedofilija] ateina, negali niekas. Neaišku, ar kada nors atsakymas bus rastas, bet tai, kad asmenys su panašiais potraukiais nebūtų priimami į Bažnyčios struktūras, dėmesys yra rodomas jau mažiausiai 10 metų. Jis buvo visada, bet ypatinga analizė, darbas su psichologais prasidėjo pastarąjį dešimtmetį, gal šiek tiek ilgiau.“

Dvasininkas atkreipia dėmesį, kad paskutiniai Bažnyčioje Lietuvoje fiksuoti seksualinio išnaudojimo atvejai nutiko prieš 20–25 metus: „Manyčiau, kad iš dalies tai yra pasekmės to, kad negalėjome daryti psichologinės atrankos – kas yra priimamas į darbą, seminariją, parapiją. Dabar situacija yra visiškai kitokia.“

Gairės neturi būti padėtos į stalčių

Lietuvos vyskupų konferencija primena: jeigu Bažnyčioje tapote seksualinio smurto auka ar esate tokio įvykio liudininkas, drąsiai kreipkitės į pagal gyvenamąją teritoriją artimiausią vyskupiją. Kaip teigiama, tyrimo procesas pradedamas gavus detaliai surašytą ir nukentėjusio asmens ar jo atstovo pasirašytą skundą, kuris įteikiamas vietos vyskupui ar jo paskirtam delegatui.

Pateikiame kontaktus delegatų, kurie atsakingi už tokio pobūdžio bylas. Galite rašyti jiems (arba bet apsilankyti norimos vyskupijos interneto svetainėje ir surasti skiltį „Nepilnamečių apsauga“, kur pateiktos LVK gairės ir reikiami kontaktai).

Vilniaus arkivyskupija. Kun. Francišek Jusiel (tyrimas@vilnensis.lt);

Kauno arkivyskupija. Mons. Augustinas Paulauskas (tyrimas@kaunoarkivyskupija.lt);

Telšių vyskupija. Kan. Viktoras Ačas (telsiai.komisija@gmail.com);

Šiaulių vyskupija. Kun. Rimantas Žaromskis (gralisenator@gmail.com);

Panevėžio vyskupija. Kun. Simas Maksvytis (maksvytis.s@gmail.com);

Vilkaviškio vyskupija. Kun. Linas Baltrušaitis (vkkurija@gmail.com);

Kaišiadorių vyskupija iki 2022 m. rugsėjo 12 d. internetinėje svetainėje savojo delegato nenurodė. Apsilankykite šioje svetainėje ir susiraskite bendruosius telefonų numerius.

Ar gali žmogus kreiptis į kitos vyskupijos ganytoją, jei savuoju nepasitiki (pavyzdžiui, įtaria, kad vyskupas dangsto savo dvasininkus)? „Tikriausiai yra įmanoma, kad kopiją galėtų nusiųsti kitam ordinarui. Siūlome pasitikėti vietos vyskupu, vis tiek visą medžiagą jis siųs į Romą. Ten surinktą informaciją rekomenduojama siųsti, net kai išankstinis tyrimas nėra pradedamas, bet dalykai vis tiek dokumentuojami. Žinome dangstymo atvejų kitose šalyse, bet Šventasis Sostas itin griežtai reagavo į tokius bandymus, ir šiais laikais visi tai suvokia. Vyskupai netgi pasirašo įsipareigojimą, kad nuoširdžiai siekia įgyvendinti gaires. Šventasis Sostas tai seka“, – tikina kun. K. Smilgevičius.

Tačiau kas gali garantuoti, kad vyskupas, rašydamas apie tyrimą, kažko nenutylės? LVK atstovas atsako, jog vyskupas tiria gautą žinią per savo pasitelktus ekspertus (ne tik dvasininkus, bet ir pasauliečius – psichologus, teisininkus ir t. t.) Vyskupas tik susipažįsta su gauta informacija, mato komisijos išvadas ir parašo savo votum, kad medžiaga keliautų į Vatikaną.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė K. Mišinienė Bažnyčią ir visuomenę kviečia apie LVK gaires kalbėti daug ir garsiai. Diskusijos turbūt ne visada bus malonios – bet, jeigu gairės taps tik stalčiaus dokumentu, niekas nepasikeis:

„Esu įsitikinusi, kada daugumai dorų žmonių dokumentas gali sukelti jei ne atvirą, tai bent jau vidinį, slaptą pasipriešinimą: Kodėl mes turime apie tai kalbėti? Kodėl Bažnyčia nuolat puolama? Aš tai visada girdžiu. Kai tik įsitraukiu į kokią diskusiją ar pasakoju aukų istoriją, tenka klausytis: Atstokit nuo Bažnyčios! Kodėl jūs Bažnyčią akcentuojate, kalbėdami apie šitam nelemtą sutrikime? Tad manau, kad būtent viešinimas, kalbėjimas, diskutavimas turės neapsakomą vertę. Dokumentas turi būti pradėtas įgyvendinti.“

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Norvegijoje žuvų perdirbimo įmonėje uždarbiaujantys lietuviai LRT RADIJUI sako, kad darbdaviai juos išnaudoja, nes nesumoka už viršvalandžius. Tautiečius įdarbinusi agentūra Lietuvoje ginasi, kad patys darbuotojai neįsigilino į Norvegijos įstatymus. Tačiau Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovė įtaria, kad tai gali būti dar vienas darbuotojų išnaudojimo atvejis.

Norvegijos žuvų perdirbimo fabrikuose dirbantys lietuviai vėl skundžiasi, kad darbdaviai juos išnaudoja ir nesumoka viso žadėto atlyginimo. Uždarbiauti išvykę Lietuvos piliečiai piktinasi, kad jiems nesumokama už viršvalandžius. Darbdaviai atšauna, kad patys lietuviai nežino, kaip veikia įstatymai Norvegijoje, todėl nepasidomi, kaip skaičiuojami viršvalandžiai.

Aistė Širvinskienė į Norvegiją išvyko susigundžiusi pasiūlymu užsidirbti iki keturių tūkstančių eurų, įskaitant ir viršvalandžius. Taip jai pažadėjo įdarbinusios įmonės atstovai. Svarbiausia – per mėnesį išdirbti 170 valandų.

„Buvo žadami 2–3 tūkstančiai, net iki 4–5 tūkst. Normaliai dirbant žadėjo 2–3 tūkst. ir dar viršvalandžius. Aš dar specialiai apie juos paklausiau, susiradau sutartyje. Sutartis man nepasirodė kažkokia nepaprasta – viskas ten gerai. Pasiteiravau apie viršvalandžius, man pasakė, kad mokės 40 proc. daugiau. Mane patikino, kad už viršvalandžius tikrai sumokės.

Tiesa, Norvegijoje viršvalandžiai apskaičiuojami dviem būdais. Gali mokėti už tam tikrą dieną arba kai per mėnesį surenki tam tikrą valandų skaičių. Pastarąjį modelį taiko ir mus įdarbinusi įmonė. Bazinis valandų skaičius yra 170, o viskas, kas jį viršija, yra viršvalandžiai“, – tikina į Norvegiją išvykusi dirbti lietuvė.

Ji sako vidutiniškai dirbusi po 12 valandų, o kartais – ir beveik parą. Vilnietė Norvegijos fabrike dirbo nuo vasario 15-osios iki gegužės 1-os dienos.

„Vidutiniškai 12 valandų dirbau, bet buvo ir 19, 20. Tai jie liepė mums tas valandas į kitą dieną perrašyti, pavyzdžiui, į sekmadienį, kuris mums buvo duotas laisvas, – sako A. Širvinskienė. – Turiu surinkusi kitų mergaičių parodymus, kurios dar prieš mane dirbo. Jos pasakojo, kad dirbo net pusantros paros, o sumokėjo tik tūkstantį. Jos iki šiol rašinėja (darbdaviams – LRT.lt), tačiau niekas nieko…“

A. Širvinskienė teigia radusi kelias dešimtis lietuvių, kurie jai skundėsi, kad darbdavys nesumoka viso atlygio. Didelė dalis jų, pasak pašnekovės, net nebandė ieškoti teisybės – metė darbus ir išėjo kitur. „Vien per mano darbo laikotarpį darbus metė apie 20 žmonių. Vėliau aš susipažinau su dar 5–6. Buvo ir tokia jaunuolių kompanija, kurie tikrai labai pikti buvo, nes jiems nesumokėjo“, – tvirtina emigrantė.

Patikrinti, kiek valandų dirbama – nesunku, sako Aistė. Gamykloje veikia darbo laiko skaičiavimo sistema, darbo apskaitos programa. Tam, kad įrodytų, kiek valandų dirba, Aistė telefonu fotografuodavo laiką, kai įeidavo ir išeidavo. Įranga gamykloje nuskaitydavo biometrinius duomenis, tad, pasak pašnekovės, viskas yra lengvai patikrinama.

„Piršto nuskenavimu pasižymėdavome, kada ateiname į darbą ir kada iš jo išeidavome, – pasakoja ji. – Taip pat buvo laiko apskaitos lapai, kuriuose reikėdavo pasirašyti.“

Tiesa, darbuotojams tekdavo sumokėti už būstą po 500 eurų, jei gyveni vienas. Dar kainuodavo transportas, administracinės paslaugos. „Už transportą kažkur 250 eurų mokėdavome, nes reikėjo iki darbo važiuoti. Iš viso mokesčiams per mėnesį man išeidavo apie 900 eurų. Kai kurie ir daugiau kaip tūkstantį mokėdavo“, – sako pašnekovė.

Lietuvė darbą Norvegijoje rado per Vilniuje veikiančią bendrovę „Altantic seafood“. Tai – Norvegijos žuvų fabriko atstovai Lietuvoje. LRT RADIJAS susisiekė su šia kompanija. Jos atstovė sutiko paaiškinti situaciją, tačiau nepanoro, kad jos vardas ir pavardė būtų viešinama.

Bendrovės „Altantic seafood“ atstovė aiškino, kad lietuviai nesupranta, kaip skaičiuojami viršvalandžiai.

„Jie tiesiog nežino, kuri įstatymo dalis bus pritaikoma dėl viršvalandžių mokėjimo. Viršvalandžiai Norvegijoje skaičiuojami truputėlį kitaip nei Lietuvoje, nesvarbu, kad dirbama 12 valandų per dieną, tačiau gal kitą dieną – tik keturias valandas. Tuomet tos valandos išsilygina, nes yra žiūrimas bendras valandų skaičius per mėnesį. Už viršvalandžius yra mokama tik tada, kai viršijamas tas valandų skaičius per mėnesį“, – aiškina Norvegijos žuvų fabriko atstovė Lietuvoje.

Ji sako, kad negali būti, jog tautiečiai negavo apmokėjimo. „Nėra nei vieno darbuotojo, kuriam nebūtų išmokėtas atlyginimas. Visiems yra viskas sumokėta. Visi gauna tai, kas jiems priklauso pagal įstatymus ir pagal tai, kiek jie dirba, – tikina prisistatyti nepanorusi bendrovės „Altantic seafood“ atstovė. – Kaip žinote, Norvegijos įstatymai darbuotoją labai gina.“

Tačiau A. Širvinskienė sako kitaip. Pasak jos, ji ir kiti lietuviai gauna vienodus atsakymus – pasirašėte tokią sutartį. Pasipiktinę tautiečiai susibūrė į grupę socialiniame tinkle ir bando ieškoti teisybės Norvegijos ir Lietuvos institucijose.

„Jie nenori mokėti, nes už viršvalandžius reikia mokėti 40 proc. daugiau. Nemokėdami jie tikrai sutaupo. Jie mums paaiškino, kad mums ir nepriklauso mokėti už viršvalandžius, kad mes pasirašėme tokią sutartį. Tuomet aš paprašiau atsiųsti man tą sutartį, nes ji man nebuvo duota, tačiau jokio atsakymo nesulaukiau“, – skundžiasi žuvų fabrike Norvegijoje dirbusi lietuvė.

A. Širvinskienė sako pasirašiusi sutartį – per mėnesį atidirbti bent 170 valandų ir, jei norės, viršvalandžius, bet ne daugiau kaip 50 valandų. Tačiau bendrovės „Altantic seafood“ atstovė aiškina, kad jeigu darbuotojas žuvų fabrike dirbo tiek valandų, jis tikrai turėjo gauti už tai atlygį.

Su tautiečių Norvegijoje situacija susipažino ir bando jiems padėti Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI). Pasak centro socialinės darbuotojos Emilijos Rusteikaitės, tai yra galimas išnaudojimas. O skundų dėl šios įmonės gauta ne vienas.

„Matome, kad tai gali būti išnaudojimas, nes tokių atvejų ne vienas – ne vienas žmogus jau skundžiasi šia įmone. Dažnai lietuviai vyksta dirbi į užsienį pagal tokias agentūras, o kai grįžta, tai nei pinigėlių užsidirbę būna, nei normaliai gyvenę ir dirbę, – pastebi E. Rusteikaitė. – Išvažiuoja tikrai sunkiomis sąlygomis, negauna darbo sutarčių kopijų. Kai grįžta, nelabai žino, kur kreiptis.“

Pasak jos, darbdaviai užsienyje naudojasi tuo, kad Lietuvos piliečiai nežino, kur kreiptis, nesupranta vietos įstatymų, pavyzdžiui, kaip apskaičiuojamas užmokestis už viršvalandžius. „[…] Lietuviams trūksta informacijos, kokioje šalyje ko galima tikėtis, kokiomis darbo sąlygomis galima ar negalima dirbti. Dauguma (įdarbinimo – LRT.lt) agentūrų tuo ir žaidžia: ten yra vienos taisyklės, o čia – kitos. Ir tada aiškinama, kad štai tu dirbai pagal Norvegijos taisykles“, – jau gerai pažįstamą situaciją komentuoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro atstovė.

Norvegijoje gyvenantis LRT bendradarbis Mantas Tomkūnas irgi sako, kad į šalį atvykstantys lietuviai kartais atsiduria skausmingose situacijoje, kai nežino vietos įstatymų.

„Šio konkretaus atvejo aš nežinau, bet žinau, kad dažnai lietuviai susiduria su panašiomis problemomis, – pastebi jis. – Paprasčiausiai jie neišmano vietos įstatymų, o jų neišmano todėl, kad nemoka kalbos. Kai nemoki kalbos, nežinai kur kreiptis pagalbos. Dažniausiai tokius atvejus sprendžia Norvegijos profesinės sąjungos, kurios yra darbovietėse.

Būna ir taip, pasakoja Norvegijos lietuvis, kad tautiečiai pasirašo sutartis, net neįpareigojančias darbdavio sumokėti už viršvalandžius. „[…] Jei nesupranti, ką pasirašai, tai tikrai gali būti toks atvejis“, – patikina M. Tomkūnas.

Norvegijoje dirbę lietuviai jau kreipėsi į policiją, Norvegijos ir Lietuvos darbuotojų teises ginančias institucijas. Dabar laukiama išvadų.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Buvau visiškai sutrypta, jaučiausi kaip skuduras“, – sako Elena, patyrusi jaunuolio, kurį anksčiau vaišindavo arbata, prievartą. Užpulta ir išprievartauta senjorė Elena nesulaukė jokios pagalbos – kaip pasakoja socialinė darbuotoja, visas kaimas įvykį aptarinėjo, tačiau išgirdę, kad reikia padėti, nustebo. Socialinė darbuotoja taip pat priduria – teko susidurti su medicinos personalo ir kitų specialistų požiūriu, kad vyresnio amžiaus žmogui, patyrusiam prievartą, pagalbos nereikia.

Aplankyti Elenos (vardas pakeistas, redakcijai žinomas – LRT.lt) atvykstame į globos namus, kuriuose ji gyvena šiuo metu. Nors nešilta, pasikalbėti įsikuriame šalia esančioje pavėsinėje – čia ramiau.

Pasakodama savo istoriją Elena susijaudina, sunkiai tvardo ašaras, tačiau vis nusišypso – galiausiai sulaukusi pagalbos, išlaikė optimizmą.

Užpuoliką pažinojo nuo vaikystės

Elena gyveno vienkiemyje, toliau nuo kitų kaimynų. Kaip LRT.lt pasakoja ji, gyvenvietė buvo rami, tad nesitikėjo, kad gali būti užpulta.

„Buvau taip sužlugdyta, kad kaip beprotė verkiau ir verkiau… Nors ir dabar mano nervai pakrikę. Tada buvau visiškai sutrypta, jaučiausi kaip skuduras. (…) Ir dabar esu be galo jautri, tuoj verkiu“, – išgyvenimus prisimena Elena.

Pirmą kartą išprievartauti moterį kaimynas bandė dar anksčiau, būdamas paauglys. Po kelerių metų savo kėslus įvykdė – išėmęs lango stiklą, įkišęs ranką bei atkabinęs kabliuką, vyras įėjo į Elenos namus ir ją išprievartavo.

Ją užpuolusį vyrą Elena pažinojo nuo vaikystės – duodavo valgyti, padarydavo arbatos, paprašydavo pagalbos.

„Padėdavo stogą nuvalyti, sumokėdavau pinigų – valgyti jie neturėjo, tai arbatos, tai dar ko duodavau. Kas tikėjosi, kad vaikas gali taip galvoti. (…)

Elgiausi kaip su vaiku, sakydavau: „Vaikeli, valgyk.“ Pinigų duodavau. Kas būtų pagalvojęs? Pas mus tokių nebuvo, kad gali žmogus taip daryti“, – sako Elena.

Iš pradžių – jokios pagalbos

Moteris priduria, kad didžiausia pagalba buvo KOPŽI centro darbuotojos – atvežė „didžiausius krepšius maisto“, padėjo teisiškai, suteikė ir psichologinę pagalbą.

„Kaip jūroje švyturys, kuris rodo paklydusiems laivams kelią. O aš tas laivas audroje. Pagalbos jokios nėra. Aišku, sunku buvo“, – sako Elena.

Ji prisimena, kad tuomet dvejojo, ar siekti teisingumo, tačiau ir čia padėjo socialinė darbuotoja: „Kiek Indrei [socialinei darbuotojai] vargo – atvažiuoja, vėl važiuoja, juk ne du kilometrus važiuoti.

O aš irgi užsispyrusi, bet įtikino, kaip mažą vaiką tol kalbina, kol sutinka. (…) Vis tiek toli važinėjo, kol įkalbėjo. Daug vargo, daug triūso įdėjo, bet įkalbėjo. O dabar aš jai dėkinga iki šiol.“

Įvykį aptarinėjo, bet išgirdę apie pagalbos poreikį nustebo

Kovos su prekyba žmonėmis iš išnaudojimu centro (KOPŽI) Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Indrė Žiūrienė portalui LRT.lt pasakoja, kad tarnybos Elenai nesuteikė jokios pagalbos.

„Apie seksualinę prievartą patyrusią garbaus amžiaus moterį sužinojome iš pareigūnų, mūsų buvo paprašyta suteikti jai pagalbą.

Nelengva buvo rasti atokų močiutės namelį, nuvykusi ten išsigandau – nors po užpuolimo jau buvo praėję laiko, tačiau ji iš vietinių tarnybų nebuvo sulaukusi jokios pagalbos. Neįtikėtina“, – prisimena I. Žiūrienė.

Anot jos, Elenai reikėjo skubios ginekologinės apžiūros ir gydymo, psichologinio palaikymo.

„Visas kaimas žinojo apie įvykį, jį aptarinėjo, seniūnija be jokių trukdžių su mumis ir apie nusikaltėlį, ir apie auką pasikalbėjo, tačiau labai nustebo išgirdę, jog aukai reikia dabar padėti“, – tvirtina KOPŽI centro socialinė darbuotoja.

I. Žiūrienės teigimu, teko kreiptis į rajono socialinės pagalbos organizatorius – tuomet „palengva vietiniai pradėjo suprasti, kad ne apkalbų, o realių veiksmų reikia imtis dėl senolės gerovės ir ateities“.

„Atkreipčiau dėmesį į visą šios šaunios, narsios moters gijimo kelią lydėjusią medicinos personalo, kitų specialistų nuostabą: „Tai negi tokio amžiaus žmogui reikia terapijų? Kam? Nematome prasmės.“

Pasirodo, reabilitacijos po tokių įvykių yra skirtos tik jaunesnio amžiaus moterims?“ – piktinasi I. Žiūrienė.

Vyresnio amžiaus prievartos aukoms – empatijos

Elena užtikrina – šiuo metu jaučiasi daug tvirčiau, yra patenkinta gyvenimu globos namuose ir besišypsodama priduria: „Tik laikas kaip kariuomenėje – turi atsikelti, susitvarkyti.“

„Juo labiau džiaugiuosi, kad ji atsilaikė, nepasidavė niūrioms mintims, savigraužai, kad vėl mato gyvenimo džiaugsmą, liudydama, jog vyresnio amžiaus seksualinės prievartos aukos šaukiasi mūsų visų dėmesio, žinių ir empatijos“, – priduria KOPŽI centro socialinė darbuotoja.

Pokalbio metu Elena taip pat vis pabrėžia, kaip svarbu buvo sulaukti pagalbos: „Indrė – nuostabus žmogus. Kiek ji man padėjo! Visą gyvenimą neužmiršiu jos gerumo, tokių žmonių reta. Tiek kelio važiuoti, žiūrėti, įtikinėti. Aš nenorėjau, bet esu laiminga ir dėkinga, kad paklausiau.“

Ir dabar Elena džiaugiasi globos namuose suradusi draugų, sutarianti su kitais gyventojais: „Gerai, valgyti duoda, švaru – tikrai negali skųstis gyvenimu. Nuostabūs visi draugai, nuostabi moteris, su kuria kartu gulime. Aš juokiuosi, atsigaunu su ja. Labai sutariame. (…) Ji juokauja, pokštus krečia.“

„Labai gamta graži, medžiai, ežeras. Toks grynas, sveikas oras, jokių dulkių, jokių mašinų. Tik savo krašto ilgiuosi. (…) Apačioje ir gėlynai, visur labai gražu, labai sutvarkyta. Viskas gerai, svarbu, kad sveikata būtų gera“, – šypsosi Elena.

Kokia pagalba teikiama?

Komentaro portalas LRT.lt kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM) bei Sveikatos apsaugos ministeriją (SAM). Informacijos, kokios paslaugos prieinamos nukentėjusiems nuo seksualinės prievartos, SAM nepateikė.

Savo ruožtu Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, įstatyme nustatyta pagalbos nukentėjusiems asmenims sistema. Vienas jos subjektų – pirmojo kontakto institucija.

Tai yra institucija, į kurią nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo ar jo atstovas kreipiasi pirmiausia: ikiteisminio tyrimo įstaiga, prokuratūra ar teismas, Bendrasis pagalbos centras, savivaldybės administracija, socialinių paslaugų įstaiga, bet kuri švietimo ar sveikatos priežiūros įstaiga, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.

„Pirmo kontakto institucija nedelsdama suteikia informaciją apie pagalbą, kuri nukentėjusiam asmeniui gali būti suteikta, apie pagalbos tarnybas, procedūras, susijusias su skundo dėl nusikalstamos veikos pateikimu, apie galimybes gauti specialias apsaugos priemones, teisinę pagalbą ir konsultacijas, apie nusikalstamos veikos padarytos žalos kompensavimo sąlygas ir kitą reikalingą informaciją“, – rašoma SADM komentare LRT.lt.

Anot ministerijos, tuomet įsitraukia pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims tarnyba – juridinis asmuo, kuris, atsižvelgdamas į nukentėjusio asmens individualius poreikius bei poreikius, atsiradusius dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, organizuoja ir teikia akredituotą pagalbą.

Pagalbos nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiems asmenims tarnyba savo ruožtu įvertina nukentėjusio asmens poreikius, atsiradusius dėl padarytos nusikalstamos veikos, kartu su nukentėjusiu asmeniu sudaro pagalbos priemonių planą ir organizuoja emocinės ir psichologinės pagalbos teikimą.

Be to, nukentėjusiems asmenims, jei to reikia, sudaromos laikinos ir saugios apgyvendinimo paslaugos, nukentėjęs asmuo, kuris tiesiogiai kreipiasi į pagalbos tarnybą, informuojamas apie galimybę baudžiamojo proceso metu pateikti kompetentingai institucijai skundą dėl nusikalstamos veikos.

 

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.