Author: admin

Buvusiame Kauno centriniame pašte atidaryta neeilinė fotografijų paroda „Paslėptos istorijos“. Įamžinti vyrai, moterys, patyrę prekybos žmonėmis smūgius, išlipę iš tos duobės ir gyvenantys tarp mūsų, tik giliai širdyje besinešiojantys traumuojančią patirtį.

Išnešiota idėja

Parodos atidarymo diena – spalio 18-oji – pasirinkta neatsitiktinai. ES tądien minima Kovos su prekyba žmonėmis diena, kurios tikslas – skleisti žinią apie prekybos žmonėmis pavojus.

Parodoje eksponuojami  skaudžius gyvenimo smūgius patyrusių žmonių portretai. Įdomu tai, kad įamžintų žmonių veiduose – ne smurto, ne mirties, baimės ar skausmo atspindžiai, o gyvenimas. Ir tik žinodamas parodos temą, nujauti, kad tuose portretuose slypi ir jų patirti skausmingi išgyvenimai.

Parodos idėjos autoriai – pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiantys Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro darbuotojai. „Mintis gimė labai nedrąsiai. Buvo daug baimės – kaip mes galime parodyti aukas? Galime apie jas pasakoti, bet parodyti – tai jau tikrai ne…“ – apie idėjos užuomazgas pasakojo KOPŽI centro vadovė Kristina Mišinienė.

Centro darbuotojai pastebėjo pagalbos čia atėjusius žmones vienijančią blogybę – jie tarsi perėmė išnaudotojų jiems įdiegtą savęs nevertinimą, išnaudotojų požiūrį – tu esi šiukšlė, prostitutė, vergas – ir tokiems vietos visuomenėje nėra.

„Mes matome, kad tie žmonės perima visa tai. Jie tai nešiojasi viduje. Ėmėme svarstyti, kaip būtų nuostabu parodyti visuomenei, kad šie žmonės vaikšto tomis pačiomis gatvėmis, perka tose pačiose parduotuvėse, jų vaikai mokosi tose pačiose mokyklose, bet mes nieko apie juos nežinome“, – užsiminė K.Mišinienė.

Kartais net atrodo, kad prekyba žmonėmis vyksta kažkur, bet tik jau ne pas mus. Nuotraukose – įvairių tautybių žmonės iš įvairių šalių, išnaudojimą patyrusių pas mus ir svetur.

Prekyba žmonėmis apibūdinama kaip žmogaus pirkimas ir pardavimas realiems prekeiviams, nusikalstamas žmogaus kūno ir jo darbo išnaudojimas nežmoniškomis ar vergiškomis sąlygomis. Tačiau šie nusikaltimai turi daug veidų. Aukos išnaudojamos seksualiai, priverstiniam darbui ir paslaugoms, nusikalstamoms veikoms vykdyti, elgetavimui, priverstinėms santuokoms, organų donorystei, sukčiavimui ir kt.

„Idėja buvo tokia – aš nenoriu apie juos nieko žinoti, nenoriu išankstinio nusistatymo. Man tai buvo nesvarbu. Norėjau rasti savo požiūrį į tą žmogų. Gal tai ir padėjo“, – pasakojo fotografas.

R.Ščerbauskas nuklydo į savo mėgstamą fotografavimo stilių – žmones gatvėje. Neretai matydamas išmaldos prašančius, galvodavo, kas juos privertė tai daryti, po kieno sparnu jie renka tą išmaldą, kurios dalį kažkam atiduoda ir gal kažkiek pasilieka sau.

„Visada lydėjo mintis – kas už tų žmonių slepiasi, kodėl jie prašo pinigų, kas tam jaunam vyrui atsitiko? Šiame projekte tai nebuvo žmonės, kurie gatvėje prašė išmaldos, jie atėjo į centrą prašyti pagalbos. Prašančius išmaldos mes matome, tik ne visada žinome, ar tos išmaldos jiems tikrai reikia, o šie žmonės prašė ne išmaldos – jie prašė pagalbos“, – pastebėjo fotografas.

Dirbdamas su atėjusiais fotografuotis žmonėmis jis praktiškai nekalbėjo. Susipažino ir žaidė. Nuotraukose nematyti lokacijos – juoduose masyviuose rėmuose – tik veidas.

Idėja, kad tų žmonių portretai judėtų, gimė vėliau. Sumontuoti specialūs mechanizmai leidžia nuotraukai slinkti iš vienos pusės į kitą. „Tada atsirado ir pavadinimas „Paslėptos istorijos“, nes portretai iki galo nematomi. Matai veidą dalimis, analizuoji, tarsi bendrauji, bet tas portretas ne iš karto viską pasako. Tarsi viskas kartu – ir paslėpta, ir  atvira“, – specifinį portretų pateikimą apibūdino nuotraukų autorius.

Veikė tarsi terapija

Vis dėlto didžiausias netikėtumas įvyko per kūrybinį procesą. To niekas nenumatė ir net neturėjo tokio tikslo – fotografavimosi procesas suveikė kaip terapija. Centro darbuotojai pastebėjo, kaip  fotografuojami žmonės gyja.

„Mes matėme, kaip jie keičiasi, atgauna orumą. Čia pasitarnavo fotografo charizma. Jis, nieko daug nekalbėdamas, rodė pagarbą, ir tai gydė tuos žmones, gydė jų žaizdas širdyje. Visi jie – ne jaunuoliai, ir jie gijo. Jie klausė mūsų, kada vėl galės susitikti su fotografu, kada bus nuotraukos. Mes pačios nebūtume patikėjusios, kad juos šitaip paveiks šis projektas“, – džiaugėsi K.Mišinienė.

Iš kelių šimtų KOPŽI centro pagalbą gavusių fotografuotis sutiko 30. Jiems įteikti portretai, tačiau į parodos atidarymą jie nebuvo kviečiami, ir tai buvo apgalvota. K.Mišinienė mano, kad tokiam žingsniui jie dar nėra pasirengę.

Judantys portretai

Vien nugalėti savo pačių baimės nepakako. Prasidėjo fotografo paieškos, kurios nebuvo itin sklandžios. KOPŽI centro vadovė šypteli: „Vieni buvo užsiėmę savo parodomis prestižinėse vietose, kitus domino honoraras, kurio, deja, nebuvo.“

Daugiau nei dešimtmetį gatvėse žmones fotografuojantis, neretai gatvės fotografu save vadinantis Remis Ščerbauskas sutiko iš karto. „Jei ne KOPŽI centro vadovė, jos noras mus suvesti, pats to niekada nebūčiau padaręs. Aš nežinojau, kur einu“, – pastebėjo R.Ščerbauskas.

Jis fotografavo nežinodamas tų žmonių patirčių, jų išnaudojimo, išgyvenimų.

„Šito gal niekada ir nebus, mes tokio tikslo ir neturėjome. Jie surado ramybę, turi savo gyvenimą, bet mūsų matytas jų gijimo procesas buvo kažkas unikalaus“, – tęsė vadovė.

Dar vienas stiprus „Paslėptų istorijų“ emocinis akcentas – rašytojos Sandros Bernotaitės tekstai. Ji gavo kelis lakoniškus sakinius apie tai, ką kiekvienas iš tų 30 žmonių patyrė.

„Tekstą parašiau iš karto juos perskaičiusi. Tai buvo mano atsakymas į tai. Pajutau pagrindinę schemą, kuri slypi po jų istorijomis: žmogus ieškojo artumo, jautėsi labai vienišas, nejautė savo vertės, jam reikėjo kito žmogaus ir skriaudikas pasiūlė jiems artumą ir, deja, labai baisią kainą už tai“, – pasakojo S.Bernotaitė.

Rašytoja svarstė, kad lyg ir savaime suprantama, jog žmogus, tragiškai jausdamas artumo stoką, sutiko su išnaudotoju, meilės ir artumo troškimas užgožė visa kita, jis tarsi apako ir tik po kurio laiko atėjo suvokimas apie realybę.

„Man tai pasirodė universali tema, o ne konkreti šių žmonių problema. Tai ne jų, tai visų mūsų problema. Pasijutau labai arti jų, todėl mano tekstas ir prasideda žodžiais: „Aš taip arti. Matai mano veidą ir nežinai, kaip jaustis. Jauskis gerai. Mes abu gyvi“, – pastebėjo autorė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Spalio 18 dieną buvo minima Europos Sąjungos kovos su prekyba žmonėmis diena. Šis minėjimas atkreipia dėmesį į vieną skaudžiausių socialinių problemų šiuolaikinėje visuomenėje, kuomet aukomis tampa ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kauno apskrityje policijos pareigūnai, siekdami atkreipti visuomenės dėmesį, vykdė prevencines akcijas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (VPK) pareigūnai kartu su savanoriais įvairiose vietose apskrityje prevencinės akcijos „InfoBANGA“ metu, kurią organizuoja Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis kartu su VšĮ „Ramintoja“, priminė, kad prekyba žmonėmis – tai žmogaus pirkimas ir pardavimas realiems prekeiviams, kai žmogus yra išnaudojamas nežmoniškomis ar vergiškomis sąlygomis.

Prieš nukentėjusius asmenis dažniausiai yra panaudojamos prievartos, grobimo, apgaulės, sukčiavimo formos, piktnaudžiaujant padėtimi ar pažeidžiamumu.

Vienas iš akcijos iniciatorių – Kauno apskrities VPK bendruomenės pareigūnas Darius Joneikis, kartu su savanorių mokinių iš Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro, Mykolo Riomerio universiteto, Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijos pagalba Kauno prekybos centre „Akropolis“ dalinosi informacija, kaip reikėtų apsaugoti save bei kitus.

„Kalbėti ir siekti užkardinti prekybos žmonėmis problemą yra itin svarbu. Džiugu, jog šalyje šių nusikalstamų veikų mažėja. Mažėjančius skaičius lemia suintensyvinta prevencija ir sukurta Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis, kuri suvienijo nevyriausybines ir tarptautines organizacijas, teikiančias pagalbą nukentėjusiems asmenims. Tiesa, praėjusiais metais dėl prekybos žmonėmis buvo pradėti keturi ikiteisminiai tyrimai“, – teigė policijos pareigūnas D.Joneikis.

Vykdytos prevencinės akcijos metu bendrauta su gyventojais, vykdyta informacinė sklaida, kas yra prekyba žmonėmis, kokie veiksmai būdingi šiai nelegaliai veiklai.

Taip pat buvo rodomi vaizdo įrašai, kurie pasakoja nukentėjusių asmenų bei jiems padėjusių darbuotojų istorijas.

Svarbiausia šios akcijos tikslas įgyvendintas – visuomenei suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos nukentėjus.

Dažnai aukos yra verbuojamos per darbo skelbimų portalus arba asmeniškai. Daugumai nukentėjusių asmenų buvo pažadėtas lengvas darbas užsienyje ir dideli pinigai, tačiau gavo priverstinį, vergišką darbą, kai buvo išnaudojami.

Prekyba žmonėmis apima seksualinį išnaudojimą, vergišką darbą, išnaudojimą nusikaltimams daryti, prekybą organais, priverstines santuokas, elgetavimą, vaikų pornografiją, moterų išnaudojimą surogatinei motinystei.

Policijos pareigūnai primena, kad reikia ieškoti informacijos internete apie pasiūlymą, įmonę, darbdavį ir įdarbintoją, situaciją darbo rinkoje, oficialius darbo įkainius. Taip pat reikalauti darbo sutarties, susipažinti su joje nurodytomis darbo sąlygomis, palyginti siūlomo darbo įkainius internete, įsitikinti, ar tai, kas siūloma, yra realu.

Jei vykstama į užsienį ar kitą vietovę, būtina informuoti artimuosius apie įdarbintoją, darbdavį, apie gyvenamąją vietą ir naujus kontaktus.

Nukentėjus ar tapus prekybos žmonėmis auka, nedelsiant kreiptis pagalbos į policiją tel. nr. 112 arba nevyriausybines organizacijas 8 800 91119, dirbančias prekybos žmonėmis srityje.

Nukentėjus užsienyje, kreiptis į Lietuvos ambasadas, konsulatus.

Kaip 15min pranešė Kristina Mišinienė Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė, ta proga spalio 18 dieną Kauno Laisvės alėjoje, buvusio Centrinio pašto patalpose, buvo atidaryta ir paroda, kurta dvejus metus.

„Noriu pasidalinti gera žinia apie (2 metus į tai ėjome) fotografijų parodos “Paslėptos istorijos„ atidarymą Kaune. Pasirinkome spalio 18 dieną – Europos prieš prekybą žmonėmis dieną. 30 mūsų centro klientų sutiko dalyvauti meniniame projekte, kurio sumanytojas ir autorius yra fotografas Remis Ščerbauskas. Rėmėjai – britų ambasada, privatūs asmenys“, – pristatė K.Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Žmogaus teisių padėtis Arabų pasaulyje yra sudėtinga, o marginalizuotos LGBTQ bendruomenės teisės šiose valstybėse dažnai atrodo apskritai neegzistuojančios. 

Diskusijose socialiniuose tinkluose ir kitur šis aspektas kartais iškeliamas prieštaringoms nuomonėms pagrįsti. Vieniems tai argumentas, kad arabų šalių pabėgėlių priimti negalime dėl jų siaurų pažiūrų. Kitiems tai būdas iškelti save pačius, neva pas mus LGBTQ bendruomenė neturi kuo skųstis: „juk nesame kokie musulmonai“. Kraštutiniu atveju siūloma iš arabų šalių, tariamai atsparių „primestoms vakarietiškoms vertybėms“, pasimokyti. Kokia iš tiesų LGBTQ bendruomenės padėtis arabų pasaulyje?

Daugelyje arabų valstybių už homoseksualius santykius gali grėsti baudžiamoji atsakomybė, nors teisinis pagrindas tam gali skirtis. Tokiose šalyse kaip Egiptas, Jordanija, Libija ir kt. įstatymas draudžia nesantuokinius santykius bendrai. Formuluojamas šis draudimas įvairiai. Pavyzdžiui, Libijoje įstatymas nesantuokinius lytinius santykius apibrėžia kaip seksualinę prievartą prieš kitą asmenį su tuo asmens sutikimu. Kadangi homoseksualūs santykiai šiose šalyse kitokie nei nesantuokiniai būti negali, jie visada yra nelegalūs. Kai kur kaip nelegalūs yra apibrėžti ir santykiai tarp tos pačios lyties asmenų konkrečiai. Pavyzdžiui, Tunise straipsnis, kriminalizuojantis vienos lyties santykius, išliko nuo 1913 metais Prancūzijos įvestos konstitucijos laikų. Kartais išskiriami būtent santykiai tarp vyrų, pavyzdžiui, Kuveite ir Sudane. Kai kurios valstybės palieka daugiau erdvės interpretacijai. Irako baudžiamojo kodekso 401 straipsnis draudžia „nepadorų elgesį“ viešumoje. Būtent remiantis šiuo straipsniu dažniausiai persekiojami ir suimami LGBTQ asmenis. Libanas draudžia „lytinius santykius, prieštaraujančius gamtos dėsniams“. Įdomu, kad per paskutinius dešimt metų aprašytos bent penkios garsios bylos, kur teisėjai kaltinamuosius išteisino, motyvuodami tai tuo, kad homoseksualūs santykiai gamtos dėsniams neprieštarauja. Vis dėlto tai neišaugo į precedentą, kuris pakeistų įstatymą ir apsaugotų LGBTQ bendruomenę nuo teisėsaugos persekiojimų visiems laikams.

Nors teisiniai apibrėžimai skiriasi savo lankstumu ir numatomų bausmių griežtumu, praktiškai visose arabų valstybėse egzistuoja sąlygos LGBTQ asmenų priespaudai. Daugelis jų priversti slėpti savo identitetą arba bėgti į kitas valstybes. Nepaisant sudėtingų sąlygų, arabų pasaulyje egzistuoja tiek LGBTQ bendruomenės, tiek aktyvistai, siekiantys palengvinti jų situaciją. Jie dokumentuoja nusikaltimus prieš LGBTQ asmenis, padeda užtikrinti prieigą prie teisinės ir medicininės pagalbos, pasitelkia meną, socialines medijas ir kitus būdus visuomenei šviesti. Pavyzdžiui, Tunise šiais metais pastatytas pirmasis LGBTQ spektaklis. Sukurtas bendradarbiaujant su LGBTQ teisių organizacija ​​„Mawjoudin“ („Mes egzistuojame“) spektaklis siekia atkreipti dėmesį į nematomą realybės dalį ir pasakoja žmonių, patyrusių smurtą darbe, namie ar viešumoje, istorijas. Aktyvistų balsai pasigirsta ir per platesnio mąsto protestus. LGBTQ bendruomenės nariai buvo aktyvūs ir matomi 2019 metų masinių protestų Alžyre metu, taip pat ir tų pačių metų vietinių revoliucija vadinamuose Libano protestuose. Ten LGBTQ bendruomenės nariai atliko svarbų vaidmenį prisidėdami prie bendros organizacijos, bet kartu iškeldami savo tikslus. Šie tikslai buvo palaikomi ne vien pačios bendruomenės narių. Daugelis jaunų žmonių kalbėjo apie norą turėti viską: „nuo teisės į abortą iki pabėgėlių teisių ir teisės į vienos lyties santuoką“.

Nepaisant šių drąsių pastangų, pokyčiai vyksta lėtai, o per pastaruosius metus išryškėja netgi neigiama tendencija. Visame arabų pasaulyje toliau dokumentuojami LGBTQ asmenų teisių pažeidimai ir smurtas prieš juos. Libane, kur LGBTQ bendruomenė viena labiau pažengusių Arabų pasaulyje, pastaruoju metu stebimas padidėjęs saugumo struktūrų dėmesys LGBTQ aktyvistams. Vykdomos jų renginių ir organizacijų patikros, kalbama apie jų keliamą moralinę grėsmę. Kartu su bendru siekiu riboti tam tikras laisves šis elgesys siejamas su noru nukreipti dėmesį nuo ūmios ekonominės krizės.

Panašią tendenciją galima stebėti ir Irake. Politinės krizės apimtoje šalyje kalbama apie LGBTQ teisių ribojimą. 2022 metais buvo svarstoma pateikti pataisą tiesiogiai kriminalizuojančią homoseksualumą, o Kurdistano regione taip pat ir homoseksualumo propagavimą.

2022 metų ataskaitoje tarptautinė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“ aprašo pagrobimus, pasikėsinimus nužudyti, neteismines egzekucijas, seksualinę prievartą, jėgos struktūrų persekiojimą ir kitus prieš LGBTQ asmenis įvykdytus nusikaltimus Irake. Dažnai jie vykdomi vienos iš sukarintų grupuočių atstovų. Nuo priverstinių dingimų, neteisėto sulaikymo, kankinimų ir nužudymų kenčia ne vien LGBTQ asmenys, bet ir kiti irakiečiai, tačiau šiuo atveju pats priskyrimas prie šios grupės tampa prievartos ar priekabiavimo priežastimi.

Pasikalbėjome su vienu iš nedaugelio Lietuvoje prieglobstį gavusių irakiečių, kuriam viena pagrindinių priežasčių palikti šalį tapo būtent seksualinė orientacija. 23 metų Jamal bando įsikurti Vilniuje, mokosi kalbos ir dirba picų kepėju, tačiau kol kas negali susirasti pastovaus būsto.

– Ar galėtum papasakoti, dėl ko nusprendei palikti Iraką?

– Palikau Iraką, nes tai nėra vieta homoseksualiems žmonėms gyventi. Tiksliau pagrindinės dvi priežastys yra politika ir religija. Tu negali jų pakeisti. Tai faktas. Bent jau šiuo metu sunku pakeisti žmonių mentalitetą, įstatymus, kad būtų daugiau pagarbos LGBTQ asmenims ar bendruomenei. Vienintelė galimybė buvo pabėgti iš Irako. Tai viena iš mano priežasčių. Kita priežastis tai, kad nėra laisvės, nėra religinės laisvės, sakykim. Aš palikau islamą 2016 metais. Ir man buvo sunku.

– Kaip tai įvyko?

– Viskas susiję. Kilo konfliktas su mano identitetu, seksualine orientacija, kuri kaip ir draudžiama islamo. Aš bandžiau suprasti, kas yra aukščiau. Be to, man nelabai patiko visa religijos idėja ir ypač islamo konkrečiai. Taigi nustojau dalyvauti tam tikruose ritualuose, maldose ir po laiko tapo akivaizdu, kad aš nereligingas žmogus. Mano šeima tai matė ir tai buvo sunku. Konservatyvioje šeimoje jie gali tai pastebėti, nes jie paprasčiausiai nemato tavęs besimeldžiančio ar einančio į šventas vietas. Jie pradėjo klausinėti ir man buvo sunku. Negalėjau pabaigti mokslų, nes tėvas nustojo už jį mokėti.

– Kaip kiti reagavo? Ar jautei pokyčius ne tik šeimoje?

– Jaučiausi atstumtas. Buvau prislėgtas, visko neapkenčiau.

– Kaip su tuo tvarkeisi?

– Pradėjau sutikti žmonių, kurie priima tave tokį, koks esi. Tokio paties mentaliteto žmones. Bet vis tiek, net kai bandai gyventi toje mažoje bendruomenėje, tai nieko iš tikrųjų nereiškia. Tu toliau gyveni toje pačioje šalyje su tomis pačiomis tradicijomis, papročiais, religija, ideologija. Viskas yra uždrausta, viskas yra blogai. Tu gali būti sužeistas dėl savo pažiūrų, ar seksualinės orientacijos.

– Turi omeny fiziškai sužeistas?

– Iš tikrųjų nebuvau fiziškai užpultas. Bet tai galimybė, ir negali nuspėti, kas gali nutikti ateityje. Turi pabėgti iš to pragaro, tos pragariškos vietos, kad išsaugotum savo gyvybę.

– Gal gali daugiau papasakoti? Juk Lietuvoje irgi daug kas nepriima LGBTQ asmenų.

– Tai ir esmė! Daug draugų, daug lietuvių per socialines medijas ar susitikus klausia, kas atvedė tave į Lietuvą? Ir aš sakau, na, tai nebuvo mano pasirinkimas, nebuvo pagal mano planą, bandžiau nuvykti į Vakarų Europą, bet lyginant Lietuvą su Iraku…Neįmanoma daryti tokio palyginimo. Matai, ten netoliese yra LGBTQ vėliava. Irake negali to padaryti (iškelti LGBTQ vėliavos) visiškai. Tai neįmanoma. Čia yra homofobų, bet vis tiek yra bent minimalios žmogaus teisės. Tu bent jau esi apsaugotas kaip asmuo. Nėra legalu tuoktis ar sudaryti partnerystę, bet vis tiek. Tu gali čia egzistuoti. Gal girdi kažkokius žodžius. Ir aš esu jų išgirdęs. Kaip pydarastas ar pan. Kai ėjau su draugu ir atrodėm queer. Bet tai bent jau tik žodžiai, man jie nerūpi. Tu bent jau gali dirbti ir studijuoti ir niekas negali tavęs išmesti. Taigi yra geriau, čia daug geriau.

– Kas nutiktų Irake, jei kaip sakai, eitum ir atrodytum queer?

– Be visokių blogų žodžių, gali kilti pragaras. Tavo šeima tavęs atsisakys, niekas tavęs negerbs. Kaip sakiau, pats niekada nebuvau fiziškai sužeistas. Bet yra žmonių, kurie bando būti savimi, nesirūpina, ką kiti galvoja. Yra žmonių, kurie buvo nužudyti. Tai laikoma gėda, jie buvo nužudyti…Gėdos nusikaltimas, žinai. Net heteroseksualiems žmonėms sunku mylėti, turėti normalų romantinį gyvenimą, nekalbant apie LGBTQ žmones.

– Kaip dėl tavo šeimos, tu dėl savo orientacijos išsikraustei?

– Aš nepasakiau šeimai apie save, bet buvo vienas įvykis ir jie kaip ir sužinojo. Kaip sakiau, tėvas, kai apleidau islamą, nukirto viską. Studijavau architektūrą ir negalėjau užbaigti. Apie dvejus metus gyvenau skirtingų draugų namuose. Taip pat dalyvavau protestuose, kurie trūko apie vienerius metus. Ten buvo palapinės, žmonės ten gyveno. Tai buvo ir būdas pabėgti, bet kartu aš norėjau ten būti. Bet iš tiesų, tai nieko nepakeitė. Vis dar lieka tas pats režimas. Bet bent jau mes pabandėm. Ir po visko aš tiesiog judėjau iš vienų namų į kitus. Eidavau namo, kai tėvo ten nebūdavo. Mano mama, žinai, mamos, jos negali…Gal ji pyko, bet vis dėlto jos motinos. Bet esmė tokia, kad jie neturi teisingo suvokimo apie homoseksualumą. Todėl tu negali jiems atsiskleisti. Tu nežinai, kaip teisingai jiems suformuluoti, nes jie jau turi įsivaizdavimą, kad tai blogas dalykas. Uždraustas dalykas. Tavo sūnus keliaus į pragarą. Ir jie stovės priešais Dievą ir Dievas juos teis. Kodėl tavo sūnus gėjus? Tu blogai jį išauklėjai. Taigi jai sunku. Aš bandau jai paaiškinti. Dabar, kai aš saugus ir jie nieko negali padaryti. Ką jie padarys? Bet aš nežinau, kaip jai paaiškinti tai…Aš nenoriu jos skaudinti, bet taip pat čia nėra nieko blogo. Ir daug žmonių ten vis dar kenčia. Bando būti savimi ir negali.

– Gal galėtum dar truputį papasakoti apie 2019 metų protestus?

– Na, man buvo, kaip ir depresija. Išgirdau, tiksliau tai buvo visur socialinėse medijose, kad spalio 1 bus protestas. Iš tikrųjų tai buvo antras kartas, kai dalyvavau protestuose, bet tai buvai kitaip. Tą dieną žmonės buvo nužudyti. Yra buvę ir anksčiau, kad žmonės žuvo per demonstracijas, bet šįkart žmonėms įgriso vyriausybė, jie daugiau nebegalėjo. Protestai vyko kitą dieną ir dar kitą dieną, iki kitų metų, 2020 metų spalio.

Iš pradžių nuėjau, pamačiau policiją, riaušių policiją. Jie mėtė ašarinių dujų balionėlius tiesiai į žmones. Tai nebuvo įprastos ašarinės dujos, tie balionėliai buvo tokie sunkūs, kaip didelės kulkos. Ir žmonės buvo nužudyti tų daiktų. Buvo snaiperių. Prieš jaunus beginklius žmones, protestuojančius dėl šiokios tokios laisvės. Tai nebuvo vien apie politiką, tai buvo taip pat protestas prieš tradicijas. Buvo žmonių, kurie laikėsi už rankų, dainavo, garsiai grojo muzika, nesirūpino ką kiti pagalvos.

– Ar dalyvavo moterų?

– Taip, būtent. Mes bandėme jiems parodyti, kad mes kita karta. Tai buvo ne vien protestas prieš vyriausybę. Tai buvo tam tikras protestas prieš tą bendruomenę. Mes jauni, mes kitokie, mums nereikia gyventi jūsų gyvenimo su segregacija, su haram, draudimais ir pan. Aš daug mačiau, buvau aktyvus, susiradau daug draugų. Mano ideologijos, na, ne tik mano, ten buvo ir musulmonų, heteroseksualių žmonių, jaučiausi namie.

– Kokie buvo demonstracijų tikslai ar reikalavimai?

– Pirmiausia žmonės norėjo pakeisti visą režimą kitu demokratiniu režimu. Tiesą sakant, kitiems Irakas yra demokratinė šalis, kuri turi parlamentą. Bet ji tokia nėra, ji yra kontroliuojama sukarintų grupuočių ir politinių grupių, remiamų kitų šalių. Vienas mūsų reikalavimų, kad mes nenorime, kad nei Iranas, nei JAV kištųsi į Irako politiką. Vogtų mūsų resursus, pavyzdžiui, naftą.

Iš esmės buvome prieš režimą. Bet iš tiesų, sakiau, tai ne tik politika. Žmonėms, ypač jauniems žmonėms, atsibodo visa tai. Kas gali būti blogo, jei du žmonės liečia vienas kito rankas arba bučiuojasi gatvėje? Tai paprasti dalykai, bet vis tiek.

– Ar tuo metu tikėjai, kad kažkas gali pasikeisti?

– Taip, tuo metu buvau kvailas ir tikėjau.

– Kas pasikeitė, kad nebenori kovoti?

– Aš tau sakiau, tai tiesiog keli neginkluoti žmonės, jauni žmonės, prieš visą giliai įsišaknijusią sistemą, kuri augo apie 18 metų iki 2019. Tiek daug laiko. Ką mes galime padaryti? Ką gali padaryti, kad pasipriešintum tiems banginiams, mafijai, sukarintoms grupuotėms, kurios naudoja tikras kulkas, grobia, seka. Taip, tos demonstracijos atvėrė mano protą. Bet sakiau, aš buvau kvailas tikėdamas, kad tai kažką pakeis.

– Mačiau, kad po Sadro ir jo priešininkų konflikto žmonės ir vėl išėjo protestuoti?

– Žmonės protestuos ir spalio pirmą šiais metais. Manau, kad kas prasidėjo tais metais (2019), negali būti sunaikinta. Žmonės kovos toliau, nes jie tiki tikslu, kuris yra teisingumas, lygybė, žmogaus teisės, demokratija. Jie protestuos tol, kol kažko pasieks. Kartais jaučiuosi kaltas, kad išvykau. Jaučiau, kad tai savanaudiška, bet kartu aš noriu gyventi be baimės. Pamačiau šansą ir juo pasinaudojau, tame nėra nieko blogo. Gal kai kurie politikai matys, kad štai įvykdei nusikaltimą kirsdamas sieną, bet…Dauguma Vakarų šalių taip pat buvo destrukcijos, vykusios Irake, dalimi ir jos nieko nedarė, kad tai sustabdytų. Jos toliau stebi tai, kas ten vyksta, ir lieka užsimerkusios, jos aklos. Ir teisia mus, įkalina mus, nes mes čia atvykome ieškodami saugumo.

Jamalio minimos demonstracijos prasidėjo 2019 metų spalį. Didžiausi nuo 2003 m. masiniai protestai, išprovokuoti ekonominės krizės, išaugo į platesnį judėjimą, siekiantį režimo pakeitimo. Vienas šūkių skelbė: „Mes norime tėvynės“, taip išreiškiant norą turėti tikrą funkcionuojančią piliečiams atskaitingą valstybę. Per pirmus protestų mėnesius buvo nužudyta 600 žmonių, tūkstančiai sužeista. Protestų mastui sumažėjus buvo dokumentuojami aktyvistų pagrobimai, persekiojimai ir nužudymai. Praėjus trejiems metams nuo demonstracijų Irakas apimtas politinės krizės, o per jų metines tūkstančiai žmonių vėl išėjo į gatves. Tiesa, aktyvistai dabar pasidalinę. Dalis pilietinės visuomenės propaguoja reformas ir pokyčių siekį per politinius įrankius. Kiti netiki derybomis su senuoju elitu ir kaip sprendimą mato vien revoliuciją.

Kol kas kelias į pokyčius Irake išlieka miglotas, sunkiai prognozuojamas ir pavojingas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Laisvės apribojimu ir 200 valandų neatlygintinos pagalbos – tokią bausmę teismas skyrė pedofilui, beveik penkerius metus tvirkinusiam ne mažiau kaip 24 mažametes ir nepilnametes.

Prisistatinėjo bendraamžiu

Erlandui Jonučiui buvo 46-erių, kai išklausė teismo nuosprendį byloje, kurioje kaltintas mergaičių tvirkinimu ir pornografinio turinio dalykų disponavimu. Nukentėjusiųjų pusėje buvo 24 mergaitės iš skirtingų Lietuvos miestų ir miestelių. Jos į E.Jonučio pinkles pakliuvo jaunesnės nei šešiolikos. Vienai tebuvo dešimt metų, kiek pamena, mokėsi trečioje klasėje. Liudydama teisme mergaitė neslėpė, kad jai nemalonu prisiminti epizodų su E.Jonučiu, ją apima blogi jausmai.

Mergaites tvirkintojas medžiojo socialiniame tinkle „Facebook“. Vietoj savo nuotraukos profilį papuošė jūros vaizdu ir pasirašė esantis šešiolikos. Prisipažino ieškojęs tik nepilnamečių mergaičių, berniukai jo nedomino. Nusižiūrėtą auką pakalbindavo per programėlę „Messenger“, o jūros vaizdu pridengtą profilio paslaptį atskleisdavo, nusiųsdamas internete rastą vaikino nuotrauką.

Susirašinėti su mažametėmis ir nepilnametėmis E.Jonutis pradėjo 2015 m. Tačiau susirašinėjimas vyko ne apie mokslus, hobius ar mėgstamiausius vaikiškus filmus. Suaugęs vyras versdavo mergaites bendrauti intymiomis temomis. Kai kurios aukos neslėpė, kad nė nesupratusios, ką turėtų atrašyti į gašlius po jūros nuotrauka pasislėpusio iškrypėlio pasiūlymus.

Dažniausiai tai vykdavo vakare arba naktį. Bendraudamas su mergaitėmis, E.Jonutis prašydavo, kad jos atsiųstų savo nuotraukų, kuriose matytųsi jų apnuoginti lytiniai organai, užpakalis. E.Jonutis buvo dosnus – nuotraukas su savo lyties organu siųsdavo joms atgal, o kartais tai padarydavo ir pirmas.

Vyras teisme pripažino: iš profilio nuotraukų tiksliai žinojo, kad mergaitės, kurias nusižiūrėjo, yra mažametės arba nepilnametės. E.Jonutis aiškino esą nepuldavęs išsyk rašyti sekso temomis ir prašyti nuotraukų. Iš pradžių rašė apie muziką, meną, nors nė viena nukentėjusioji šito nepaminėjo liudydama teisme. Tikėtina, ne tai labiausiai įstrigo vaikų atmintyje. Įsibėgėjus susirašinėjimui, pradėdavo bendrauti apie lytinius dalykus.

Savo tikslus E.Jonutis aiškino labai kukliai. Esą tiesiog norėjo sukelti joms lytinį susijaudinimą, susidomėjimą lytiniu gyvenimu ir žiūrėdavo, kaip reaguos. Būdavo visaip, toli gražu ne visos pasidavė E.Jonučio vilionėms ir blokuodavo susirašinėjimo autorių, kitos įsivėlė į vaizdelių dalijimosi procedūrą: aš – tau, tu – man. „Šviečiamąsias lytiškumo pamokas“ E.Jonutis vizualizuodavo mergaitėms persiųsdamas ir pornografinių vaizdelių iš interneto puslapių.

Bendravimą su mergaitėmis E.Jonutis nutraukė tik po policijos pareigūnų vizito, kai buvo paimtas jo telefonas, kompiuteris ir jis buvo apklaustas. Teismui vyras dievagojosi labai apgailestaujantis dėl savo veiksmų. Pripažino, kad toks jo elgesys galėjo kelti jaunų mergaičių per ankstyvą domėjimąsi lytinėmis funkcijomis, lytiniais santykiais, kad toks elgesys gali neigiamai veikti jauno amžiaus žmones.

Bijojo „draugo“

Į teisėsaugos akiratį E.Jonutis pakliuvo tik tada, kai vienos iš mergaičių mama sužinojo apie dukros vakarines „pramogas“. Kitos mergaitės nevaikiškas vaikystės patirtis slėpė, ne viena prisipažino tai dariusi iš baimės.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė tokią vaikų patirtį pavadino tiksinčia bomba, kuri nežinia kokiu metu ir kokia forma gali sprogti.

Ne mažiau centro vadovę šokiravo ir švelni teismo skirta bausmė – per metus ir keturis mėnesius E.Jonutis atidirbs 200 valandų globodamas senolius – ir vėl taps nepriekaištingu savo miestelio gyventoju, kaip jį  apibūdino vietos bendruomenė.

„Į teismą veikėjas atsinešė išimtinai teigiamą charakteristiką iš gyvenamosios vietos. Ar seniūnija galėjo nesuprasti, kam ir kokiu tikslu suraitė džiaugsmo odę apie aktyvų renginių organizatorių ir parapijietį? 200 valandų neatlygintino savanoriavimo su neįgaliaisiais, senais ar kitais, kuriems reikia pagalbos. Griežta bausmė, nėra ką sakyti, – stebėjosi K.Mišinienė. – Žmogui, kuris nuolat, metų metais medžiojo savo seksualinių fantazijų objektus – vaikus, juos tvirkino ir kūrė su jais pornografinę medžiagą. Bent priverstinę programą dėl elgesio keitimo būtų skyrę, jei taip jau širdį skaudėjo jį baudžiant.“

Teismo nuosprendis surašytas į beveik 50 puslapių. „Suaugęs vyras gyveno dvigubą gyvenimą, viešumoje – aktyvus pilietis, tačiau savo kambarėlyje prie kompiuterio tapdavo mergaičių medžiotoju. Jis užmegzdavo su jomis pokalbius, kurie ilgainiui įgaudavo vulgarų seksualinį pobūdį, vėliau vaikai išvysdavo iškrypėlio lytinį organą, prasidėdavo spaudimas filmuoti ir fotografuoti savo genitalijas“,  – trumpai situaciją apibūdino pašnekovė.

Iš ilgametės darbo patirties K.Mišinienė gerai žino, kad mergaičių vaikystės prisiminimuose visam gyvenimui liks įrašas – bendravau su pedofilu. Pasak KOPŽI vadovės, JAV psichologų asociacijos aiškinimu, už kiekvieno pedofilo, kuris patenka į teisėsaugos akiratį, stovi 100 arba 150 nuskriaustų vaikų. Čia, žinoma, JAV mastai ir skaičiai. Tie skaičiai rodo, kiek pedofilas nuskriaudžia vaikų, kol patenka į teisėsaugos rankas. Ar E.Jonutis, pabuvęs geras senoliams, ir toliau gyvens ilgai ir laimingai?

„Žinoma, teismas ne psichoterapeuto kabinetas. Terminui „trauma“ ten nėra vietos – nors ne viena mergaitė aiškino bijojusi to nenormalaus feisbuko draugo, kad jis gali susirasti, išprievartauti, nužudyti, tačiau teisėjo dėmesio tai nepatraukė. Atvirkščiai, skelbdamas nuosprendį, teismas akcentavo nepriekaištingą teisiamojo elgesį po nusikaltimo padarymo“, – stebėjosi K.Mišinienė.

Nori greičiau pamiršti

Klaipėdos apygardos teismo sprendime pažymima, kad E.Jonutis prisipažino kaltas ir parodė, kad visiškai pripažįsta kaltinamajame akte jam inkriminuotas faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes.

Nuosprendyje aprašytuose mergaičių parodymuose neprasprūsta jų išgyvenimai, kad kalbėti apie tai, kas vyko tarp jų ir E.Jonučio, joms nepatogu, kad tai sukelia itin nemalonius prisiminimus ir jausmus, dabar jos supranta, kad tai buvo nenormalus bendravimas. Visų mergaičių parodymuose tas pats akcentas: jis nuolat troško susirašinėti intymiomis temomis. Jis ir inicijuodavo tokį susirašinėjimą.

Susidaro įspūdis, kad bendrauti su vaikais E.Jonutis mokėjo. Pagal mergaičių apibūdinimą, jis buvo malonus. Nors joms užkliuvo, kad pokalbiai vyko tik apie seksą, lovos reikalus, bet neatsispyrė „malonaus“ bendravimo pagundai. Neatsispyrė ir primygtiniams jo prašymams atsiųsti nešvankių nuotraukų – nusifotografuoti nuogai, apnuoginti krūtinę, lytinius organus ir siųsti jam.

Bendravimo ypatumai vertė mergaites jaustis nepatogiai. Susirašinėjimas gal ir neatrodė visiškai normalus, bet manė, kad tik šitaip nusipelnys vaikino dėmesio. Juolab kad prisistatęs kaip vos keliais metais vyresnis vaikinas, 40 metų perkopęs E.Jonutis kalbėdavo mergaitėms apie tai, kad norėtų šalia jų atsigulti, nurengti ir paskęsti intymiuose reikaluose.

Savo pačių nelaimei mergaitės E.Jonučiui nurodė esančios šiek tiek vyresnės, nei buvo iš tikrųjų. Tačiau net ir jų pameluotas amžius nesiekė pilnametystės ribos, o klausimai, ar priimtų šalia į lovą, ar leistų jam liesti, ar mylėtųsi su juo be apsaugos priemonių, apie drėgnumą, erogeninių zonų bučiavimą, gal ir šokiravo, bet smalsumas buvo stipresnis.

Greičiau pamiršti ir nebejausti gėdos – toks šiandien nukentėjusiųjų noras. Anuomet tai buvo paslaptis, kurios niekam nepasakojo, niekam nerodė susirašinėjimo ir siunčiamų E.Jonučio nuogybių.

Siųsdamas savo vyriško pasididžiavimo nuotraukas mergaitėms E.Jonutis vengė fotografuoti veidą – prisidengęs jauno vaikino veido nuotrauka, tikėtina, vylėsi didesnio artumo. Kai kurias E.Jonutis kvietė pasimatyti. Kas žino, kuo viskas būtų baigęsi, jei ne toks jaunas mergaičių amžius ir pedofilą nuo jų skiriantis atstumas.

Pagreitintas procesas

Tačiau švelnus nuosprendis pedofilui buvo ne vienintelė staigmena nukentėjusioms mergaitėms ir jų šeimoms. „Teismas parengė ir dar vieną – buvo nuspręsta neįsileisti advokatų į teismo salę. „Prokurorė atstovaus nukentėjusiosioms”, – buvo pasakyta atvykusiai ir patrypčiojusiai prie teismo durų vienai teisininkei. Nesuprantame, kodėl toks sprendimas nesukėlė jokio pasipiktinimo Valstybės garantuojamoje teisinės pagalbos tarnyboje, gal tikrai nebereikia advokatų, jei teisėjai įpareigoja prokurorus dirbti jų darbą?” – stebėjosi KOPŽI centro vadovė.

Su į teismo salę neįleista advokate „Kauno dienai“ nepavyko susisiekti, o valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė Jūratė Pocienė nurodė, kad jai nežinoma, jog į minėtą teisminį procesą nebuvo įleista valstybės paskirta advokatė.

„Atsakymas čia paprastas ir visai praktiškas. Šioje byloje buvo nuspręsta taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, o tai automatiškai leidžia mažinti bausmę trečdaliu. Įstatyme numatyta, kad su tuo turi sutikti prokuroras ir aukų advokatas. Nesinori kurti sąmokslo teorijų, bet negi taip svarbu buvo išsukti iškrypėlį nuo realios bausmės? Juk akivaizdu, kad darbas su seneliais ar neįgaliaisiais neišgydys jo nuo sunkaus sutrikimo, jis tebelieka pavojingas vaikams“, – teigė K.Mišinienė.

Atrodo, valstybinį kaltinimą palaikiusi prokurorė tokios grėsmės neįžvelgia. „Tokią įrodymų tyrimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Šiuo atveju asmuo nebuvo kaltinamas labai sunkių nusikaltimų padarymu, dėl jam pareikštų kaltinimų prisipažino, sutiko teisme tuoj pat duoti parodymus, taip pat nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės nekėlė abejonių nei teismui, nei prokurorui, todėl sutinkant prokurorui ir gynėjui (E.Jonučio gynėjui – red.past.), byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka. Bylą nagrinėjant tokia tvarka kaltinamajam yra taikomos BK 64-1 str. nuostatos, tai yra teismo paskirta galutinė bausmė yra mažinama vienu trečdaliu“, – „Kauno dienai“ atsiųstame atsakyme nurodė prokurorė J.Pocienė.

Ji teigė, kad dar neapsisprendusi, ar skųs aukštesnės instancijos teismui tokį nuosprendį. Tačiau, K.Mišinienės žiniomis, vienos iš nukentėjusių mergaičių šeima ryžosi tolesnėms teisybės paieškoms.

Ragintų skųsti sprendimą

Pakomentuoti Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtą byla „Kauno diena“ kreipėsi ir į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę.

„Pagal Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalies nuostatas visur ir visada pirmiausia reikia atsižvelgti į vaiko teisėtus interesus. Šie interesai turi būti tinkamai ginami viso baudžiamojo proceso metu“, – atsakyme nurodė Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus vyresnysis patarėjas Egidijus Meilus.

Patarėjo teigimu, šiuo atveju vertinti baudžiamąjį procesą, priimtą sprendimą gali tik teismas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. „Turint omenyje minėtas aplinkybes, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga pagal kompetenciją teikia bendro pobūdžio komentarą dėl nepilnamečių nukentėjusiųjų atstovavimo baudžiamajame procese“, – tęsė E.Meilus.

Taip pat nurodoma, kad teisminiame procese turėjo dalyvauti mažamečiams ir nepilnamečiams galintys atstovauti asmenys pagal įstatymą ir įgalioti asmenys, t.y. teisininkai, nors numatyti išimtiniai atvejai, kada atstovams pagal įstatymą draudžiama dalyvauti procese.

Įstatymuose numatyta, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas turi dalyvauti visose apklausose ir ikiteisminio tyrimo, ir teisminio nagrinėjimo metu, kai apklausiami mažamečiai nukentėjusieji ir liudytojai, taip pat – nepilnamečiai nukentėjusieji ir liudytojai nusikaltimų gyvybei, sveikatai, seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui ir kai kurių kitų nusikaltimų bylose.

„Turint omenyje nurodytas aplinkybes ir neturint kitų duomenų, susijusių su atstovavimu, negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad nurodytu atveju buvo privalomas valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas teismo posėdyje“, – patikslino E.Meilus.

Vaiko teisių apsaugos kontrolierės institucija taip pat nurodė, kad patikrinti teismo priimtų sprendimų teisėtumą galima tik Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka teikiant skundą. Teisę skųsti teismo sprendimą turi visi proceso dalyviai – nepilnametė nukentėjusioji ir jos atstovai.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.