Author: admin

Mušimas grandinėmis ir lazdomis, vidaus organų plyšimai ir kaulų lūžiai. Tai – smurtą išgyvenusios moters patyrimai. Nors šiuo atveju smurtavęs sutuoktinis nubaustas, ekspertės pabrėžia, kad traumos pasekmės išlieka ilgai ir suardo žmogaus būseną.

Apie konkrečią smurto istoriją portalui LRT.lt pasakoja Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė. Pasak jos, moteris sutuoktinio buvo spardoma, mušama grandine ir lazdomis, fiksuoti jos vidaus organų plyšimai ir veido kaulų lūžiai.

„Ši skaudi istorija, bylojanti apie žmogaus gyvenimo sulaužymą, „apšviečia“ ir šalutinius „herojus“, savo neveiklumu ar abejingumu prisidėjusius prie ilgus metus siautusio smurtautojo savotiško triumfo“, – pabrėžia K. Mišinienė.

Ji priduria, kad nors vyras nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, jis bandė slapstytis užsienyje: „Didelei visų nuostabai, apsižiūrėta, jog šio žmogaus ir pėdos ataušusios. Prireikė kelių mėnesių, kol teisėsaugininkai surado nuteistąjį, remontuojantį mašinas Vokietijoje, šiandien jis jau pargabentas į Lietuvą.“

Anot KOPŽI vadovės, smurtautojas ne tik „su piktdžiugiška gaidele teisme dėstė būtas ir nebūtas istorijas apie moters palūžimą, alkoholizmą, organizavo netikrų liudininkų parodymus“, bet ir sugebėjo iš moters atimti sūnų – ir fiziškai, ir morališkai.

„Neįsivaizduojama, tačiau pasakodamas, ką išdarinėjo su žmona, jis nuotoliniame teismo posėdyje laikė šalia savęs paauglį sūnų, kol teisėjas paprašė vaiką išsiųsti į kitą kambarį“, – sako K. Mišinienė.

Ji turi kritikos ir vietinei Vaiko teisių apsaugos tarnybai: „Apie kokį vaiko geriausią interesą galima kalbėti, pritariant vaiko apgyvendinimui kartu su teisiamu sadistu? Visiškas neprofesionalumas, cinizmas. Bet už tai juk niekas nebaudžia, ar ne?“

KOPŽI vadovė taip pat tvirtina, kad bendradarbiavimas tarp pareigūnų ir pagalbą nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje teikiančių organizacijų yra netvirtas. Nesužinosime, svarsto ekspertė, ar specializuotam centrui iš viso būdavo pranešama apie kiekvieno iškvietimo metu rastą kruviną moterį, tačiau „rezultatai yra akivaizdūs“.

„Ilgamečio fizinio, seksualinio, psichologinio smurto pasekmės yra negrįžtamos, tą skaudančia širdimi turime pripažinti – apie orumo, savivertės atgavimą dar negalime kalbėti“, – pastebi K. Mišinienė.

Psichologinės žaizdos neužgyja ilgai

Traumos pasekmės paprastai išlieka ilgą laiką, gali atsirasti potrauminio streso sutrikimas. Kaip LRT.lt sako Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė Dalia Puidokienė, nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučiasi vienišas ir nieko vertas, taip pat jaučiama stigma, kad tarsi esu kitoks, paženklintas.

„Prievartos trauma lemia ir santykių pokytį su kitais žmonėmis. Dažnai žmogus traukiasi, izoliuojasi, galbūt buvo bandymų kreiptis pagalbos ir daug kartų nusivilta, kad kažkas supras ir palaikys“, – svarsto pagalbos centro vadovė.

Ji pabrėžia – jei žmogus patyrė ilgalaikę prievartą ir negavo pagalbos, smurto žaizdos savaime negyja. D. Puidokienė pastebi, kad neretai žmonės naudoja įvairius gynybos mechanizmus ir nuo sunkių, nepakeliamų išgyvenimų ginasi juos išstumdami į šalį.

„Būna, kad moterys ateina pasikalbėti vienu klausimu, o prabyla apie prievartą, kurią patyrė, pavyzdžiui, penkerių metų. Tuomet moteris pati nustemba, kad apie tai prabilo. (…) Labai svarbu, kad būtų specialisto, kuris išmano traumos kontekstą, pagalba“, – atkreipia dėmesį pagalbos centro vadovė.

D. Puidokienė pasakoja pagalbos grupei vadovaujanti dvyliktus metus – kai kurios moterys grupę lanko jau 10 metų, tačiau nors jų savijauta pagerėjo, nėra taip, kad visos jų žaizdos yra užgijusios.

„Kūnas viską įsirašo – kaip programa. Tada tą programą turi perrašyti, ištrinti. Tai užtrunka ir trejus, penkerius metus nuolatinio darbo einant į psichoterapijos seansus. (…) Smurtas labai suardo visą žmogaus būseną“, – tvirtina D. Puidokienė.

Kova dviem frontais ir gėdos jausmas

Kuo ilgiau žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, tuo sunkiau iš jų išeiti, aiškina ir Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė Jurgita Cinskienė, – jei smurtas patirtas ir vaikystėje, o vėliau smurtauja partneris, žmogus neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip.

„Visos pastangos sutelkiamos į bandymą išgyventi tuo metu. (…) Jei nuo pirmų savo gyvenimo dienų žmogus gyvena smurtiniuose santykiuose, jis tiesiog neidentifikuoja, kad tai yra smurtas, tai jam yra įprasta kasdienybė“, – teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė.

Pasak jos, paprastai tokiais atvejais be specialistų pagalbos žmogus negali išeiti iš smurtinių santykių. Kaip toliau LRT.lt pasakoja J. Cinskienė, situaciją apsunkina ir tai, jei asmuo yra bandęs kreiptis pagalbos, bet jos nesulaukė.

„Labai gaila, bet gana dažnai Lietuvoje žmonės sulaukia tiesioginio ar netiesioginio institucijų pasmerkimo, kaltinimo. Vietoj klausimo, kuo galima padėti, klausiama, ką tu padarei, kad prieš tave pakėlė ranką ir žemino, kad tiek laiko leidaisi taip žeminamas ar mušamas. Tokiu atveju žmogus iš karto prisiima kaltę, atsitraukia atgal į santykius ir pagalbos nebeieško“, – pastebi ekspertė.

J. Cinskienė taip pat priduria, kad neretai teisėsauga identifikuoja tik fizinio pobūdžio smurtą, o tuomet, kai žmogus patiria psichologinį, ekonominį ar seksualinį smurtą, pagalbos sulaukti sudėtingiau.

Žinoma, akcentuoja Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė, kreiptis pagalbos atgraso ir visuomenės požiūris ir polinkis kaltinti ne smurtautoją, o nukentėjusį žmogų, taip pat šaipymasis iš nukentėjusiojo.

„Šie momentai, ypač kai jie išsakomi viešumoje, tikrai nepadrąsina nukentėjusių žmonių kreiptis pagalbos, todėl jie tyli ir nepajėgia kovoti dviem frontais – ir su smurtaujančiu artimu žmogumi, ir dar su institucijomis, visuomene, kuri smerkia ar abejoja“, – vardija J. Cinskienė ir priduria, kad veikia ir begalinis kaltės bei gėdos jausmas.

Viešumas – didžiausias prievartos priešas

Anot D. Puidokienės, kreiptis pagalbos trukdo įvairios priežastys, tačiau neretai veikia baimė. Ji pabrėžia, kad patiriamas smurtas žmogų įbaugina, sukuria įtampą, nerimą, gėdą, taip pat kaltę. Dėl šių jausmų nuo smurto nukentėjęs žmogus jaučia didžiulę baimę, kad apie patiriamą smurtą sužinos kiti, jie kaltins ne smurtautoją, o apie tai prabilusį žmogų.

„Prievartą patyręs žmogus, ypač jei tai sisteminė prievarta, jaučia didelį nepasitikėjimą savimi, nuolatinę abejonę, jam gali būti sunku identifikuoti jausmus, jis dvejoja, kad gal ne taip suprato situaciją. Tai trukdo išnešti savo patirtį į viešumą, o viešumas yra didžiausias prievartos priešas“, – argumentuoja D. Puidokienė.

Jos vertinimu, žmogų dar labiau smukdo artimiausios aplinkos nepalaikymas ir jaučiami stereotipai, raginimas nusileisti ar keisti savo elgesį, taip pat – jaučiamas bejėgiškumas.

„Smurto situacijoje žmogus patiria daug pokyčių, ypač jei vyko sisteminis smurtas. (…) Kai kurie mokslininkai šiuos pokyčius įvardija kaip kompleksinį potrauminio streso sutrikimą. Vienas iš pokyčių – prasmės sistemų pokyčiai. Žmogus nebetiki, sugriūna jo tikėjimas, kad kažkas gali suprasti, palaikyti, paremti“, – LRT.lt pasakoja pagalbos centro vadovė.

Teisinamas smurtautojas ir kaltės prisiėmimas

Kai kuriais atvejais nukentėjęs žmogus gali iš karto nepripažinti, kad patiria partnerio smurtą, sakyti, kad, pavyzdžiui, sumušė nepažįstami žmonės. Tai – traumos pasekmė, teigia Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacijos vadovė J. Cinskienė.

„Žmogus pradeda ginti jį skriaudžiantį asmenį – tai yra vadinamasis aukos sindromas, kai moteris, nepaisant to, kad yra skriaudžiama vyro, jį gina ir bando pateisinti, dalį kaltės prisiimti sau. Taip yra, nes jaučiama begalinė gėda, baimė, kad niekas nepalaikys, nesuvoks, kokioje ji yra situacijoje“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Su tuo sutinka ir Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro vadovė D. Puidokienė: „Tokiu būdu nukentėjęs žmogus bando išsaugoti ir išlaikyti galią, kuri yra labai svarbi. (…) Smurtas galią sunaikina, todėl tada, kai negaliu pasipriešinti įprastu būdu, priešinuosi gindama smurtautoją.“

Būna ir tokių situacijų, pastebi D. Puidokienė, kai nukentėjusio žmogaus sąmonė tarsi skyla į dvi dalis – viena dalis supranta realybę, tačiau kita, nepakeldama skausmingų išgyvenimų, ją neigia.

J. Cinskienės teigimu, iki tol, kol pradedama smurtauti fiziškai, paprastai nukentėjusysis patiria daug psichologinio smurto, yra atribojamas nuo bet kokių išorinių ryšių – nutrūksta santykiai su artimaisiais, šeima, draugais ar kolegomis, su tais žmonėmis, į kuriuos asmuo galėtų kreiptis pagalbos. Kaip aiškina specialistė, smurtautojas gali tapti vieninteliu žmogumi, kuris ir skriaudžia, ir kažkiek padidina savivertę.

„Tik kraštutiniais atvejais nukentėjęs žmogus nė vieno pozityvaus žodžio nebegirdi. Paprastai sukasi toks ratas – įvyksta smurtinis epizodas, tuomet dovanojamos dovanos, atsiprašinėjama, skiriami pažadai – vadinamasis medaus mėnuo.

Tuomet – vėl auganti įtampa ir vėl naujas smurtinis epizodas. Būna šviesesnių momentų, už kurių moteris paprastai ir kabinasi, bando išvengti bet kokio įsikišimo iš išorės ir tvarkytis pati“, – LRT.lt sako J. Cinskienė.

Kaip pažymi ji, nepasakoti visos tiesos gali raginti ir baimė, kai smurtautojas daro įtaką, grasina, kad niekas nepatikės ir nepadės, o tuo atveju, jei bus kreiptasi pagalbos, „bus dar blogiau“. Šeimoje augantys nepilnamečiai vaikai taip pat gali tapti smurtautojo koziriu, kai gąsdinama, kad atvykusios tarnybos atims vaikus.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Teisėsauga ir nevyriausybinės organizacijos po padidinamuoju stiklu stebi Klaipėdą. Nusikaltėliai uostamiestyje verbavo žmones ir vieną po kito vežė priverstiniam darbui į užsienį. Keliems laimingiesiems pavyko ištrūkti iš išnaudotojų gniaužtų. Grįžę į Lietuvą jie papasakojo sukrečiančių istorijų. Aiškėja, ką Jungtinėje Karalystėje su jais išdarinėjo prekeiviai žmonėmis.

Siūlydami darbą užsienyje, asmenys būna išskirtinai malonūs, žada turtus, o kai tik lietuvis išvyksta į kitą šalį, nusikaltėlių bendravimas staiga atšąla. „Iš požiūrio tu mano draugas pasikeičia į tu mano vergas“, – pasakojo su aukomis dirbanti socialinė darbuotoja. Tuo tarpu prekybos žmonėmis bylas nagrinėjantis prokuroras atskleidė, kad išnaudotojai susikrauna nemažus turtus: „Tai yra visa industrija.“

Nusikaltėlių taikiklyje – benamiai, bedarbiai ir vieniši

Šiuo metu Klaipėdos apskrityje Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) darbuotojai teikia pagalbą nukentėjusiems nuo prekyba žmonėmis, kurių absoliuti dauguma (65 proc.) yra vyrai.

Nusikaltėliai žvalgosi pažeidžiamų asmenų – benamių, bedarbių, teistų, gyvenimo palaužtų žmonių, kurie nepalaiko ryšių su artimaisiais. Šie asmenys tampa aukomis – nusikaltėliai pradeda juos verbuoti, siūlydami „gerai apmokamą“ darbą užsienyje.

„Benamiai arba artimųjų neturintys asmenys Klaipėdoje yra itin dažnai verbuojami“, – tv3.lt sako KOPŽI socialinė darbuotoja Emilija Rusteikaitė.

Jai pritaria ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Ruslanas Ušinskas. Jo teigimu, ši asmenų kategorija patenka į prekeivių žmonėmis taikiklį.

„Ieško pažeidžiamų asmenų, turinčių įvairių priklausomybių nuo alkoholio, narkotinių medžiagų. Ieško tokių, kurie neturi pragyvenimo šaltinio, nuolatinės gyvenamosios vietos, glaudžiasi prieglaudoje arba tiesiog yra benamiai. <…> Su jais daug paprasčiau bendrauti, įtikinti, apgauti ir išgabenti į užsienį. Atsižvelgiant į jų psichologinę būklę, gyvenimišką patirtį arba jos neturėjimą, jais paprasta manipuliuoti“, – apibūdino prokuroras.

Lietuvis „arė“ gamyklose, o pinigus matė kaip savo ausis

KOPŽI centras dalijasi žmonių, pakliuvusių į išnaudotojų spąstus, jautriomis istorijomis. Kviečiame susipažinti su keletu prekybos žmonėmis aukų iš arčiau.

49-erių metų vyras – ne kartą teistas, iš viso įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų. Vyro gyvenimas toli gražu nelepino. Vaikystėje jo mama mirė, tėvas nuolat vartojo alkoholį, su juo ir gyveno. Paauglystėje pradėjo daryti nusikaltimus – vogti. Bet vis nesisekė – pagaudavo, uždarydavo. Už vagystes ir žmogžudystę vienos iš jų metu įkalinimo įstaigose praleido daugiau nei 20 metų.

Išėjęs iš įkalinimo įstaigos, neturėjo, kur eiti. Dienas leido gatvėje, kol vieną kartą Klaipėdoje, prie Senojo turgaus, romų tautybės vaikinas užkalbino vyrą. Siūlė jam pakeisti gyvenimą, vykti į Jungtinę Karalystę (JK), padėti neva jo draugui. Žadėtas patrauklus atlygis – pusę jo turės atiduoti už pragyvenimą ir išlaikymą, o likusią pusę atlygio neva galės taupyti.

Vyras į kalėjimą nenorėjo grįžti, norėjo pakeisti savo gyvenimą, Lietuvoje niekur nebuvo pageidaujamas, įsidarbinti išėjus iš įkalinimo įstaigos ypač sunku, tad sutiko su pasiūlymu. Vaikinas padėjo jam išvykti, elgėsi ir bendravo maloniai, pirko maistą, alkoholį.

Vyras pasiekė JK, pradėjo dirbti skirtingose gamyklose, tačiau sutarto atlygio nė žadėtos pusės negavo. Maisto nebuvo pakankamai, su juo ėmė elgtis šiurkščiai. Taip pat atidaryta banko sąskaita jo vardu, tačiau nei pinigų, nei banko kortelės rankose taip ir nepalaikė.

Lietuvis kamantinėjo būsto šeimininką, kurgi jo uždirbti pinigai, tačiau gaudavo tik tuščius pažadus: „Neduodu, nes pamesi, kai grįši į Lietuvą, atiduosiu.“

Nebeištvėręs alinančio darbo, mažai valgęs ir pavargęs, vyras pabėgo. Jis ėjo greitkeliu nežinoma kryptimi, kol jį sustabdė policija, vėliau su nevyriausybinės organizacijos ir ambasados pagalba grįžo į Lietuvą. Vėl grįžo į gatvę, o šaltu metų laiku buvo priimtas į nakvynės namus. Apie patirtą išnaudojimą vyras nusprendė papasakoti policijos pareigūnams.

Vertė auginti „žolę“, mušė ir rakino prie radiatoriaus

Dar vienas į nusikaltėlių nagus pakliuvęs klaipėdietis – 56-erių metų vyras, atlikęs 9 metų laisvės atėmimo bausmę. KOPŽI darbuotojams jis sakė jokiu būdu nenorėjęs grįžti į įkalinimo įstaigą, ketinęs gyventi dorai, tačiau pakliuvęs ant išnaudotojų kabliuko.

Vyras neturi jokių artimųjų – iš jo šeimos nieko neliko, tik sesuo, gyventi užsienyje, o šios jis sakė nenorintis trukdyti. Išėjęs iš įkalinimo įstaigos neturėjo nieko – nei pinigų, nei artimųjų ar draugų, nei nuosavo turto, tad kurį laiką gyveno nakvynės namuose.

Vieną dieną šalia nakvynės namų vyrą užkalbino du nepažįstami vyriškiai, kurie jau žinojo vyro vardą, buvo malonūs, teigė suprantantys, kaip jam sunku atsistoti ant kojų. Tikino, kad nori padėti. Nusivedė vyrą į kavinę, pamaitino, pasiūlė darbą JK. Pristatė, kad darbas esą bus gamykloje, kad nėra sunkus. Iškart nurodė ir atlygį – 340 svarų per savaitę, papildomai esą reikėtų susimokėti už kambarį.

Laiko pagalvoti apsispręsti buvo nedaug – kitą dieną vyras turėjo duoti atsakymą. Jis teigė klausinėjęs kitų nakvynės namų gyventojų, ar realu tiek užsidirbti, o bičiuliai esą pastūmėjo jį vykti ir išbandyti sėkmę.

Prieš išvykstant į Jungtinę Karalystę „darbdaviai“ elgėsi itin maloniai. Tačiau pakeliui į JK  iš vyro paimti asmens dokumentai – buvo nurodyta, kad taip reikia. Atvykus paaiškėjo, kad jo darbas bus auginti kanapes, o kai nuims derlių, neva gaus 2000 svarų.

Vyras išsigando, suprato, kad darys nusikaltimą, o jokių pinigų negaus. Jis atsisakė pasiūlymo, tačiau „darbdaviai“ nebuvo tokie geranoriški – sumušė vyrą guminėmis lazdomis, sulaužė nosį, uždarė rūsyje, kad „pagalvotų apie darbo pasiūlymą“. Vyrui nepakeitus savo sprendimo, prirakindavo jį prie radiatoriaus, mušdavo lazdomis, grasindavo, kad užmuš ir neva jo niekas nepasiges, kad bus suvyniotas į kilimą ir pakastas, kad niekas neras.

Nuolatinis fizinis ir psichologinis smurtas palaužė vyrą – jis galiausiai sutiko su nusikaltėlių sąlygomis. Buvo nuvežtas į kitą vietą, kur jį mokė, kaip prižiūrėti, persodinti augalus. Kad nepabėgtų, prie kojos jam pririšo lyną, o naktimis vyrą rakino antrankiais prie radiatoriaus.

Vyras stengėsi gerai atlikti darbą, kad pelnytų nusikaltėlių pasitikėjimą. Nuolat juos tikino, kad nepabėgs, nes yra tam nepajėgus – nežino kur yra, nemoka kalbos, neturi artimųjų, neturi, kam skųstis. Galų gale jam pavyko ir skriaudikai leisdavo lietuviui judėti laisviau.

Ištaikęs momentą jis pabėgo, gatvėse ieškojo pagalbos. Atvykusių pareigūnų prašė kviesti Lietuvos ambasadą. Institucija aprūpino vyrą maistu, nakvyne, suorganizavo kelionę į Lietuvą.

Klaipėdoje kreipėsi į pareigūnus, tačiau per 2 metus policijai nepavyko rasti vyrą išnaudojusių asmenų, ikiteisminis tyrimas buvo sustabdytas.

Nukentėjusiojo likimas nelepino – KOPŽI duomenimis, vyras, grįžęs iš vergovės, išvyko pas seserį į kaimyninę šalį, tačiau po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir dingo. Sesuo bandė skelbti tarptautinę paiešką, tikrinti visi tokio pat amžiaus vyrų kūnai, rasti aplink Klaipėdą, tačiau žmogus dingo kaip į vandenį.

Pagalbos kreipiasi vienetai

Abi istorijos turi keletą panašumų. Minėtiems asmenims pavyko ištrūkti iš nusikaltėlių akiračio ir šauktis pagalbos.

Socialinė darbuotoja tokį nukentėjusiųjų pabėgimą vadina „sėkme“. Anot jos, daugelis net ir ištrūkę iš priverstinio darbo sąlygų nesikreipia pagalbos.

„Čia papasakojome sėkmės istorijas apie tuos, kurie pabėgo. Daugybė žmonių net ir pabėgę niekur nesikreipia. Arba tose šalyse pasilieka, elgetauja, o jei pavyksta grįžti į Lietuvą, niekam nepasakoja“, – apibūdino E. Rusteikaitė.

Nukentėjusiojo pasakojimai – svarbūs įkalčiai, norint nubausti prekeivius žmonėmis. Deja, į teisėsaugą pagalbos kreipiasi vienetai.

„Jiems gėda, ypač vyrai nenori prisipažinti, kad buvo išnaudojami, apgauti“, – sakė Klaipėdos prokuroras R. Ušinskas.

Tačiau ikiteisminiai tyrimai Lietuvoje paprastai būna sėkmingi ir nusikaltėlius pavyksta sučiupti. Didžioji dalis ikiteisminių tyrimų pasiekia teismus, o kaltinamieji išgirsta jiems nepalankius nuosprendžius, teigė R. Ušinskas.

„Žiūrint pilną paveikslą tiriamų nusikaltimų, dauguma bylų nukeliauja į teismą ir priimami apkaltinamieji nuosprendžiai prekeivių žmonėmis atžvilgiu. Be abejo, yra ir išteisinimų“, – minėjo teisėsaugos atstovas.

Nusikaltėlių tinklus sudaro dešimtys asmenų

Ekspertai apibūdino nusikaltėlių veikimo schemą. Prokuroro teigimu, prekybą žmonėmis vykdo ištisos asmenų grupės.

„Grupių dydis priklauso nuo nusikaltimo masto. Organizuotas grupes gali sudaryti 2–3 asmenys, o į nusikalstamų susivienijimų sudėtį gali įeiti 10, 20, 30 asmenų“, – minėjo R. Ušinskas.

Nusikalstamo susivienijimo gretose atsiduria asmenys, kurių pragyvenimo šaltinis – prekyba žmonėmis ir išnaudojimas.

„Kiekvienas iš jų turi vaidmenį grupuotėje. Vieni gali verbuoti, kiti – pirkti bilietus, treti gali gabenti, ketvirti – užsienyje išnaudoti, penkti organizuoti aprūpinimą, realizuoti narkotines medžiagas. Tai yra visa industrija, iš to uždirbamos nemažos lėšos“, – veikimo principus komentavo prokuroras.

O KOPŽI darbuotoja E. Rusteikaitė atsakė, kaip atrodo verbavimo procesas ir kada metas suklusti.

Kai asmuo gauna pasiūlymą užsienyje „gerai užsidirbti“, dažniausiai nusikaltėliai reikalauja greitai pateikti atsakymą.

„Retai duodama laiko pagalvoti ir pasitarti su kažkuo. Labai staigiai reikia atsakyti, ar sutinki važiuoti. Būna prašymų – „tik niekam nepasakok“. Taip pat siūlomos didelės sumos, žadama viską apmokėti. Paprastai vykdamas dirbti į užsienį asmuo turi pats susimokėti už išvykimą, o čia viskas yra nuperkama. <…> Nėra jokių darbo sutarčių, apie darbą konkrečiai nieko nepasakojama. Dažniausiai sako, kad darbui atlikti nereikės jokių specifinių įgūdžių“, – apie verbuotojų elgesį pasakojo E. Rusteikaitė.

Ji minėjo, kada žmogus, ieškantis darbo užsienyje, turi pastebėti „raudoną vėliavą“. „

Būna labai daug pažadų, tik tau nieko nereikės daryti. Čia tikrai yra signalas, kad galbūt čia ne viskas gerai ir gali liūdnokai baigtis“, – akcentavo E. Rusteikaitė.

Taip pat šiukštu negalima nusikaltėliams atiduoti savo asmens dokumentų, banko kortelių ir sąskaitos duomenų, mobiliojo ryšio priemonių.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Per kelis pastaruosius metus stebimas didėjantis Baltarusijos piliečių, atvykstančių į Lietuvą, skaičius. Į Lietuvą iš Baltarusijos keliasi ne vien privatūs asmenys, bet kartu ir įvairios NVO ir pilietinės visuomenės organizacijos, kurių egzistavimas Baltarusijos viduje darosi vis sunkiau įmanomas dėl represijų, suintensyvėjusių po 2020 metų protestų. Nepaisant to, kad daugelis Baltarusijos aktyvistų visai šalia mūsų, mažai žinome apie juos ir jų veiklą. 

Viena Vilniuje atsidūrusių Baltarusijos organizacijų yra Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jie renka duomenis apie Baltarusijoje vykdomus kankinimus ir tikisi, pasikeitus valdžiai, patraukti kaltininkus atsakomybėn.

Apie komiteto veiklą ir kylančius iššūkius pasikalbėjome su komiteto atstove Viktorija Fiodorova.

– Ar galite šiek tiek prisistatyti tiems, kas visai nėra susipažinęs su jūsų veikla?

– Esame žmogaus teisių gynėjai iš Baltarusijos. Šia veikla užsiimame labai seniai, nesame nauja organizacija. Neatsiradome 2020 metais, bet 2020 metų masinių protestų metu, į kuriuos policija atsakė labai rimtu smurtu, atradome naują veiklos kryptį – kankinimų dokumentaciją. Šią veiklą pradėjome tų metų rugpjūčio 14 dieną. Iš pradžių ligoninėse, nes ten patekdavo sunkiausiai sužeisti, ir prie išėjimų iš izoliatorių, kur žmonės būdavo sulaikomi. Tokiu būdu 2020 metų rugpjūtį atsirado Tarptautinis kankinimų Baltarusijoje tyrimų komitetas. Jis vienija baltarusiškas organizacijas, taip pat prisijungė ukrainiečių organizacijos ir Pasaulinė organizacija prieš kankinimą. Tokia koalicija dirbame iki šiol.

Ilgą laiką dokumentavome nukentėjusiuosius Baltarusijoje. Šiuo metu turime virš 1600 kankinimų aukų liudijimus. Taip pat Baltarusijoje teikdavome žmonėms juridinę pagalbą, bet, deja, ši iniciatyva nebuvo sėkminga. Nei viena baudžiamoji byla dėl kankinimų Baltarusijoje pradėta nebuvo.

2021 metų kovą mūsų komanda pati susidūrė su represijomis. Buvo suimtas mūsų kolega ir supratome, kad tuoj bus mūsų eilė. Dalis mūsų komandos iškart išvažiavo į Vilnių, o mes išvykome į Ukrainą ir metus dirbome ten. Nuo karo Ukrainoje pradžios praktiškai visi tęsiame savo darbą čia, Vilniuje.

– Kodėl pasirinkote būtent Lietuvą?

– Pirmiausia, esu organizacijos „Teisinė iniciatyva“ (​​„Pravovaja iniciativa“) vadovė. Tai organizacija, kuri įkūrė komitetą, o taip pat ir Baltarusijos žmogaus teisių namus. Jie buvo įkurti 2006 metais ir yra Vilniuje, tai lyg tokie namai išeivijoje. Taigi Vilnius Baltarusijos žmogaus teisių gynėjams visada būdavo tarsi antri namai.

Todėl, savaime suprantama, kai prasidėjo karas ir reikėjo spręsti, kur bėgti, tai buvo pagrindinis variantas. Be to, po 2020 metų Lietuva dėl Baltarusijos demokratinės bendruomenės daro daugiau nei bet kokia kita pasaulio valstybė. Lietuva priglaudė Cichanouskają su komanda ir suteikė jiems tam tikrą diplomatinį statusą, palengvino leidimo gyventi humanitariniu pagrindu gavimą nuo represijų nukentėjusiems asmenims. Taigi mes čia jaučiamės saugūs.

– Ar nuo 2020 metų iki dabar požiūris į jus nepakito, palaikymas išliko toks pats?

– Taip, iš Vyriausybės pusės – viskas taip pat. Vienintelis dalykas, žinoma, galbūt po karo pradžios kai kurie žmonės asmeniškai susiduria su priešiškumu, nes jie kalba rusiškai ir niekas nesiaiškina, ar tu rusas už Putiną, ar tu pabėgai nuo Lukašenkos. Tai savaime aišku, taip yra ne tik Lietuvoje, o bet kurioje šalyje, kuri nepalaiko agresijos. Bet mes su tuo nesusidūrėme, iš esmės jaučiamės komfortiškai.

– Pakalbėkime apie žmones, kurie į jus kreipiasi. Ar tai daugiausia istorijos, kurios tęsiasi nuo 2020 metų, ar yra ir naujų nukentėjusiųjų?

– Tai vienareikšmiškai besitęsianti situacija. Tai žmonės, kurie nukentėjo 2020 metais ir tik dabar yra pasiruošę apie tai papasakoti, bet taip pat ir šiandien kenčiantys žmonės. Jeigu pasižiūrėsime baltarusiškas naujienas, kasdien pamatysime naujus sulaikymus, naujas baudžiamąsias bylas. Niekas nesustojo. Viskas visiškai tame pačiame lygmenyje. Kartais atrodo, kad situacija netgi blogėja. Todėl nesiliaujame dokumentuoti naujų atvejų.

– Kaip tai veikia? Ar žmonės kreipiasi būdami Baltarusijoje, ar tai bandantys bėgti į Lietuvą?

– Yra du variantai. Tai arba žmonės, esantys Baltarusijoje, su kuriais susisiekėme mes arba kurie mus randa internetu. Arba, žinoma, tie, kas jau fiziškai paliko šalį, nebūtinai esantys Lietuvoje. Labai daug nukentėjusių asmenų yra Lenkijoje, labai daug gyveno Ukrainoje. Dabar jie irgi skirtingose ES valstybėse. Tuomet dažnai susitinkame gyvai ir imame interviu.

Na, ir užbėgant už akių, tai ne šiaip interviu, kurie atsiduria duomenų bazėje. Taip pat užsiimame universalia jurisdikcija. Kaip tik Lietuva buvo pirma valstybė, kuri pradėjo baudžiamąją bylą, ėmėsi ikiteisminio tyrimo dėl kankinimų Baltarusijoje dar 2020 metų gruodį, toks tyrimas čia vyksta.

(Universali jurisdikcija numano baudžiamąją atsakomybę, taikomą nepaisant nukentėjusiųjų bei įtariamųjų turimos pilietybės, nusikaltimo padarymo vietos bei to, ar valstybėje, kurioje buvo padarytas nusikaltimas, už tai baudžiama pagal įstatymą. Prie tokių nusikaltimų Lietuvoje priskiriamas ir asmens kankinimas – vienas iš nusikaltimų žmoniškumui. – aut. past.)

– Gal galite pasidalinti istorijų, su kuriomis dirbate, pavydžiais? Ar pagrinde kalbame apie policijos, jėgos struktūrų vykdomus kankinimus?

– Taip, galiu duoti konkretų pavyzdį, ką veikėm paskutiniu metu. Kai dokumentuojame žmones, jie mums papasakoja visą praeitą kelią. Kaip jie susidūrė su jėgos struktūromis, kaip jie buvo sulaikyti, kaip buvo uždaryti į policijos nuovadą. Po to, kai jiems skiriamas administracinis sulaikymas 15 ar daugiau parų, jie perkeliami į kitą įstaigą. Visų tokių ilgų istorijų pas mus virš 1600. Neseniai nusprendėme atlikti tyrimą apie vieną konkretų policijos departamentą. Tai buvo Frunzensko policijos departamentas, būtent pagal datas nuo rugpjūčio 9 iki 13 dienos. Mes atrinkome visus interviu ir išanalizavome juos konkrečiai pagal atitinkamą laiko atkarpą ir tuos žmones, kurie buvo kankinimų kaltininkai. Remdamiesi šiais interviu galėjome sukurti tokį bendrą vaizdą, įvykių laiko juostą. Mūsų puslapyje galite rasti žmonių citatas.

Pirmiausia žmonės buvo labai žiauriai sulaikyti, sumušti transporto priemonėse, kuriomis buvo gabenami, tuomet jie buvo pristatyti į Frunzensko policijos departamentą. Kadangi žmonių buvo labai daug, juos laikė sporto salėje. Ten juos tiesiog mušė. Žmones, kurie kalbėjo baltarusiškai, žmones, kurie buvo neįprastos išvaizdos, pavyzdžiui, su dredais ar tatuiruotėmis, žymėdavo dažais ir dar žiauriau mušdavo. Visą naktį iš jų tyčiojosi ir po to, jau po vienos paros, jie buvo perkelti į laikino sulaikymo izoliatorių. Taigi tas mūsų paskutinis tyrimas leidžia iš visų liudijimų surinkti va tokį paveikslą ir kartu parodyti, kas buvo kaltas dėl kankinimų. Sulaikytieji atpažino labai daug jėgos struktūrų darbuotojų, vykdžiusių kankinimus.

– Ir tai tiesiog toks bauginimo būdas, tai nėra kažkokios apklausos?

– Taip, kalbant apie rugpjūčio 9–13, štai šią laiko atkarpą, pagrindinis tikslas buvo žmones išgąsdinti, kad jie nebeišeitų į masinius protestus. Iš jų tyčiojosi, vadino juos „cichanouskiais“, „ką jūs čia permainų užsinorėjot“. Tai buvo daroma protesto judėjimui nuslopinti.

Kalbant apie kitą su tokiu smurtu susiduriančią žmonių kategoriją, tai žmonės, sulaikomi dėl tam tikrų baudžiamųjų bylų. Čia irgi galėtume išskirti dvi grupes. Dalį žmonių kankina tam, kad jie pripažintų kaltę, kad apkaltintų save, pavyzdžiui, valstybinio perversmo planavimu arba policijos nuovadų padegimo planavimu. Juos labai žiauriai kankina. Vienas toks pavyzdys yra Nikolajaus Dedoko byla, jis dabar nuteistas laisvės atėmimu 5 metams. Jį suėmė GUBOPiKo (​​Pagrindinis kovos su organizuotu nusikalstamumu ir korupcija direktoratas – aut.past.) pareigūnai, tai toks specialus kardomasis skyrius. Ji kankino pipiriniu balionėliu, labai žiauriai, mušė faktiškai visą naktį ir reikalavo, kad išduotų savo kompiuterio ir telefono slaptažodžius, kad kažkuo ji apkaltintų. Paslėpė pas jį Molotovo kokteilius, kad būtų pagrindas baudžiamajai bylai.

(Nikolajus Dedokas jau buvo penkerius metus kalėjęs už „chuliganiškus veiksmus oficialių pastatų atžvilgiu“ ir šalia kitų politinių kalinių buvo išlaisvintas prieš 2015 metų rinkimus. 2021 metais 34 metų vyras penkeriems metams nuteistas už viešosios tvarkos pažeidimą, kurstymą perimti valdžią ir neteisėtą elgesį su degiosiomis medžiagomis. – aut. past.)

Be to, dabar, būtent dabar, nekalbame apie tai, kas vyko prieš dvejus metus, būtent dabar toliau gaudo 2020 metų protestuose dalyvavusius žmones. Kokiu būdu? 2020 metais žmonės patekdavo į stebėjimo kamerų akiratį, dabar vyksta atpažinimas pagal veidus ir policija juos sulaiko. Juos jau sodina pagal baudžiamąsias bylas. Vėlgi tas skyrius, GUBOPiK, po sulaikymo vienus žmones sumuša fiziškai, kitus žemina psichologiškai ir verčia prieš kamerą prisipažinti dėl dalyvavimo protestuose. Jei žmogus, pavyzdžiui, priklauso LGBT, jis turi pasisakyti, kad yra gėjus. Jeigu pas jį namie randa kažką baltai raudono, ant jo tai kabina, klijuoja lipdukus ant kaktos. Tokiu būdu žmones žemina ir šiuos video talpina į „Telegram“ kanalus. Ir tai daro oficialūs valstybės organai, ne kokie nors chuliganai, oficialūs valstybės organai, skatinami Lukašenkos.

– Ar daug žmonių į jus kreipiasi?

– Kalbant apie dabar, žinoma, daug mažiau nei buvo 2020 ir 2021 metais. Dėl ko? Pirmiausia, nes viskas dabar ne tokio masinio pobūdžio. Kadangi anksčiau per vieną sekmadienį sulaikydavo nuo tūkstančio iki pusantro tūkstančio žmonių, tai, žinoma, atitinkamai būdavo didelė užklausų banga. Dabar, pavyzdžiui, jeigu prisimintume protestus prieš karą vasario 27–28 dienomis, buvo sulaikyta maždaug 1100 žmonių ir į mus kreipėsi 68 žmonės, t.y., mažiau nei 10 procentų. Labai daug žmonių dabar bijo. Kadangi šita kardomoji mašina dabar taip įsivažiavo, kad…Pateiksiu tokį pavyzdį. Neseniai vieno rajono centre vyras atnešė dvi žvakes prie paminklo, geltonos ir mėlynos spalvos, kaip Ukrainos vėliava, ir ten paliko. Tai policija nuėmė nuo žvakidžių pirštų antspaudus ir jį už tai sulaikė. Taigi dabar už kiekvieną žodį tave gali areštuoti, duoti tau parų ar net baudžiamąją bylą pradėti. Todėl žmonės dabar bijo net anonimiškai, neviešai pasakoti savo istorijas. Bet nepaisant to, kažkoks žmonių srautas yra. Daug žmonių išvažiuoja, jiems pavyksta palikti šalį ir tada jie kreipiasi.

– O atlikus kankinimų dokumentaciją, koks jūsų tolimesnis tikslas?

– Iš pradžių, 2020 metais, mums atrodė, kad negali viskas likti nenubausta ir kad pasieksime pergalę nacionaliniu lygmeniu. Po to, kažkur rudens pabaigoje visos tos mūsų viltys šiek tiek, sakykime, išblėso. Vėl prasidėjo žiaurios represijos. Kitas vilties etapas buvo tarptautinė bendruomenė. Galvojome, kad galbūt bus kažkokie tarptautiniai teismai dėl Baltarusijos arba kitos šalys pradės tyrimus ir bus išduodami arešto orderiai jėgos struktūros darbuotojams. Dabar jau ir šis etapas praėjo ir turbūt vis dėlto realistiškesnis variantas, kad po kurio laiko – klausimas ar tai bus po metų ar po dešimties metų – vyriausybė Baltarusijoje pasikeis ir tik tada kaltieji galės būti teisiami, jau naujos valdžios. Ir mes tam turime surinkti kuo daugiau įrodymų, kad nebūtų taip, kad į Baltarusiją atėjus demokratiškai valdžiai, niekas nežinotų, kas kaltas ir ką teisti.

– Ar kažkiek sekate į jus besikreipiančių žmonių, atvykusių į Lietuvą, integraciją?

– Dabar kaip tik pradėjome tokį darbą, nusprendėme, kad tai būtina. Ir pradedame pakartotinai užmegzti ryšius su visais, kas buvo mūsų apklausti. Pirmiausia sužinome, kur jie yra. Nepasakysiu, kad fokusuojamės tik į Lietuvą, bet pas mus bus tokia informacija, kur žmogus yra šiuo momentu, kokių poreikių jis turi tam tikroje šalyje. Kadangi daug žmonių turi problemų su legaliu statusu, nes tai klausimas ne tik apie vizą ir leidimą gyventi, bet ir klausimai apie mokesčius, įsidarbinimą. Mes turėsime tokią informaciją ir galbūt iš to galėsime padaryti kažką daugiau, kad padėtume tiems žmonėms.

– Galbūt žinote, su kokiomis problemomis žmonės susiduria, sakykim, Lietuvoje?

– Pagal save galiu pasakyti. Kai esi šalyje, kurios kalbos nemoki, tai jau papildomas sunkumas. Netgi paprasčiausiai užsirašyti į banką, kad atsidarytum sąskaitą labai sunku nežinant kalbos. Išvažiavusi iš Baltarusijos metus gyvenau Ukrainoje. Ten kalba labai panaši, todėl man nebuvo taip sunku, bet dabar aš su tuo susiduriu. Tris mėnesius mokiausi lietuvių kalbos, tad dabar jau pradedu kažką suprasti. Manau, kad labai daug baltarusių susiduria su šia problema. Niekas jų neprivers to daryti, bet būtinai reikia, kad jie mokytųsi kalbos. Mes čia svečiai, reikia gerbti kitų žmonių kultūrą, o ne izoliuotis.

Na, ir atitinkamai matau, kad dabar yra baltarusių diasporos grupių, kurios organizuoja mokymus su teisininkais, kurie pasakoja kaip įgyti legalų statusą, apie mokesčių inspekciją, SODRĄ ir visa kita. Tai labai svarbu, nes žmonės paprasčiausiai nežino, kur eiti. Tu negali rasti to „Google“, nes viskas yra lietuviškai, tu nieko nesupranti.

– O kokiu būdu dabar žmonės išvažiuoja iš Baltarusijos? Ar pats išvykimo procesas sudėtingas?

– Žinoma, sudėtingas. Kodėl sudėtingas? Todėl, kad dabar gauti vizą Baltarusijoje praktiškai neįmanoma. Tik jeigu esi persekiojamas, turi įrodymų ir žinai, kur kreiptis pagalbos. Taip, žmonėms tai yra sunkumas, bet iš kitos pusės suprantu, kodėl taip yra. Todėl, kad neabejotinai reikalinga bandančių išvykti verifikacija. Kam čia reikalingi KGB agentai? Aš manau, kad jų ir taip yra ir jie visus seka. Na, o kitas variantas, tai žmonės ir toliau nelegaliai kerta sieną, kaip ir anksčiau. Per upes, per miškus. Tai išlieka vienu iš būdų, kai tu, pavyzdžiui, neturi vizos arba prieš tave pradėta baudžiamoji byla ir tave gali sulaikyti prie Baltarusijos sienos.

– O kaip nuotaikos pačioje Baltarusijoje? Ar nuo 2020 metų tikėjimas, kad žmonės gali kažką pakeisti, išblėso?

– Žmonių nuotaikos Lukašenkos palaikymo atžvilgiu nepasikeitė. Atvirkščiai, požiūris į jį dar pablogėjo, niekas jo nepamilo. Žmogus 2020 metais pralaimėjo rinkimus, tai visiškai akivaizdu. Nepriklausomų rinkimų stebėtojų duomenimis jis ne šiaip pralaimėjo, jis pralaimėjo pirmame ture. Taigi Svetlana Cichanouskaja laimėjo šiuos rinkimus. Ir atitinkamai, tai, kas vyko po rinkimų, tas siaubingas smurtas, kuris vyksta iki šios dienos, neabejotinai prie palaikymo neprisidėjo.

Dabar Lukašenka yra agresijos prieš Ukrainą dalis, jis suteikia Baltarusijos teritoriją raketų paleidimui, Rusijos technikos, karių gabenimui. Tai irgi jam taškų neprideda. Jeigu kalbėtume apie Baltarusijos ir Rusijos gyventojų skirtumus, baltarusiai niekada nepalaikė karo. Baltarusija yra daugiausiai iš visų pasaulio valstybių per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusi šalis. Žuvo kas trečias šalies gyventojas. Šis karas palietė kiekvieną šeimą, praktiškai visi miestai buvo sugriauti iki pamatų.

Kai 2014 metais prasidėjo karas Ukrainoje, kai vyko Krymo aneksija, kai buvo pradėti kariniai veiksmai Ukrainos rytuose, niekas to nepalaikė. Mums svetimos kažkokios imperinės ambicijos, visi tie „atsiimkim Krymą“, „Krymas mūsų“ – mums baltarusiams tai nebūdinga. Todėl dabar, pagal nepriklausomas apklausas, netgi tie, kas palaiko Lukašenką, nepalaiko to, kas vyksta.

Klausimas kitas, kodėl mes to nematome protestų pavidalu? Atsakymas elementarus. Pirmiausia, visa apimanti baimės atmosfera. Šalį paliko virš pusės milijono žmonių, vieniems iškeltos baudžiamosios bylos, kiti bijo, kad tokios bylos bus pradėtos. 1400 žmonių yra politiniai kaliniai, laisvės atėmimo terminai būna net iki 25 metų. Štai dėl to ir nematome jokių masinių protestų. Manau, kad žmonės suprato, kad tiesiog išeiti į gatves, kaip buvo tada rugpjūtį, rugsėjį, gražiai prasieiti su vėliava nieko nepakeis, išskyrus, kad gausi sėdėti kalėjime nuo dvejų metų ir daugiau.

– Minėjote, kad jaučiatės atskirti nuo Lietuvos visuomenės. Gal turite idėjų, kokio ryšio jums norėtųsi su visuomene ar organizacijomis?

– Pirmiausia norėtųsi sužinoti vieniems apie kitus. Manau, kad būtų labai įdomu, jeigu Baltarusijos NVO, kurių čia labai daug, ne vien žmogaus teisių gynėjai, bet ir kitos pilietinės organizacijos, susitiktų su lietuviškomis NVO ir papasakotų apie savo veiklą. Galbūt tai taptų postūmiu kažkokiam bendradarbiavimui. Visada juokiuosi, kad kai išvažiavom iš Baltarusijos 2021 metais, galvojome, kad tik mėnesiui, kad gimtadienius švęsime Baltarusijoje. O pasirodo, kad kai kurie mūsų kolegos jau du gimtadienius atšventė Vilniuje.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.