Author: admin

Kai 2019 metais Irake prasidėjo didžiausias nuo 2003 metų protestų judėjimas, Raad Madhi vilkėjo kariškio uniformą. Į protestus jis turėjo eiti nešinas skydu, skirtu apsisaugoti nuo protestuotojų mėtomų akmenų. Tačiau pareigūnams gavus įsakymą demonstracijas malšinti tikromis kulkomis, Raad uniformą padėjo į šalį ir pats prisijungė prie protestų. 

Dėl šio sprendimo 2007–2019 metais tarnavęs Irako kariuomenėje vyras prarado ne tik darbą, bet ir galimybę saugiai gyventi Irake. Dabar jis prašo prieglobsčio Lietuvoje, bet dėl savo pasirinkimo nesigaili: „Priėmiau šį sprendimą ir juo didžiuojuosi, nes mano rankos nesuteptos krauju.“

Daugelį irakiečių dalyvauti protestuose pirmiausia pastūmėjo ekonominės negandos, nedarbas ir skurdas. Raad pasakoja turėjęs stabilų gyvenimą, gerą atlyginimą, namą ir automobilį, tačiau negalėjęs susitaikyti su neteisybe. Prisijungęs prie protestų jis greitai tapo vienu iš jų lyderiu. Kaip paaiškina pats Raad, demonstracijoms niekas nevadovavo, bet protestuotojai iš praktinių sumetimų skirstėsi į mažesnes grupes. Vienai tokių, vadinamajai „Respublikos tilto“ grupei, ir vadovavo buvęs kariškis. Jis buvo aktyvus ne tik demonstracijų aikštėje, bet taip pat ne kartą pasirodė per televiziją, savo poziciją skelbė ir socialiniuose tinkluose.

Raado aktyvizmas neliko nepastebėtas įtakingų asmenų. Dėl savo veiklos jis buvo pagrobtas vienos paramilitaristinių grupuočių narių. Užmovę maišą ant galvos pagrobėjai Raadą nugabeno į nežinomą vietą, kur jį kankino ir tardė, kartodami esą už dalyvavimą protestuose vyrui moka amerikiečiai. Raado dingimą iškart pastebėjo kiti aktyvistai. Jie rengė protestus ir sukūrė grotažymę „Laisvę Raadui Madhi“, pagal kurią jo istoriją iki šiol galima atsekti „Twitter“ ir kituose socialiniuose tinkluose.

Galiausiai Raadą paleido. Dėl nuo pagrobėjų patirtų traumų jam buvo atliktos kelios operacijos, randai nuo įvairių sužeidimų liko iki šiol. Kai po kelių mėnesių jis grįžo į protestų aikštę, pasidarė aišku, kad likti ten ir apskritai Irake Raad nebegali. Jam pastoviai grasino, buvo padegę palapinę, kurioje jis turėjo miegoti. Raad sako turįs daug informacijos apie saugumo tarnybas ir dėl to esąs pavojingas tiems, kas davė įsakymą jį nužudyti ir prisidėjo prie demonstracijų sabotavimo. Kurį laiką jis slapstėsi vis skirtinguose namuose, tačiau galiausiai suprato, kad privalo palikti Iraką. Nepaisant sunkių išgyvenimų, Raad turi ir šviesių prisiminimų apie protestus.

„Protestai buvo gražiausias dalykas mano gyvenime. Įrodėme Irako žmonėms, valdžiai, kad tarp mūsų nėra jokių skirtumų. Kaip žinote, Irake yra daug religijų. Su mumis protestavo visų religijų žmonės, visų spalvų ir tautybių. Tai buvo vienas džiaugsmas, kad nejutome jokių tarpusavio skirtumų: ar tai buvo merginos, ar vyrai, jaunimas ar pagyvenę žmonės, ar vaikai. Mes visi lygūs, visi dirbome kaip vienas“, – sakė jis.

Džiaugsmas dėl demonstrantų lygybės ir vieningumo atspindi gilesnę judėjimo reikšmę, siekį susivienyti po bendra vėliava. Pramintas „Tishreen“ [nuo arabų k. žodžio „spalis“] pagal mėnesį, kai prasidėjo protestai, judėjimas kilo dėl ekonominių negandų, bet peraugo į naujos valstybės vizijos kūrimą. Populiarūs protestų šūkiai skelbė: „Nėra tėvynės“ ir „Mes norime valstybės/ tėvynės“.

Vienu didžiausiu demonstracijų reikalavimu tapo politinės sistemos reforma, kuri iš esmės reikštų perėjimą prie pilietinės valstybės. Irakas yra valdomas pagal vadinamą muhasasa sistemą, įvestą po 2003 metų JAV invazijos. Tai tam tikra nerašyta kvotų sistemą, numatanti valdžios postų pasidalijimą tarp skirtingų religinių konfesijų. Ši sistema turėjo padėti išvengti konfliktų, tačiau ilgainiui tapo ne atstovavimo forma, o įrankiu valdžios pasidalijimui tarp skirtingų konfesijų elito. Be to, ji sustiprina susiskaidymą tarp skirtingų religinių grupių, kadangi kiekvienos grupės lyderiai siekia užtikrinti savo populiarumą akcentuodami religinės bendruomenės svarbą ir kitų bendruomenių priešiškumą.

Atmesdami šį status quo demonstrantai skandavo: „Ne šiitas, ne sunitas, ne krikščionis! Mes visi – vienas Irakas!“ Demonstrantai, nešini valstybės vėliavomis, reikalavo ne tik vieningo, bet ir iš tiesų nepriklausomo Irako. Dar vienas jų reikalavimas – užsienio įtakos Irake panaikinimas, turint omeny pirmiausia Irano ir JAV kišimąsi į valstybės vidaus politiką.

Protestuotojai kėlė ir dar vieną itin opią Irako problemą. Jie reikalavo daugybės Irako sukarintų grupuočių panaikinimo. Irako valstybė ilgą laiką neturi smurto monopolio. Šiuo metu šalyje veikia virš 30 paramilitaristinių grupių. Paskutinį kartą pati vyriausybė paskatino jų kūrimąsi 2014 metais kaip atsvarą kylančiai ISIS grėsmei. Vyriausybei sukarintos grupuotės naudingos kaip priemonė užkirsti kelią politinio perversmo galimybei. Be to, įvairias grupuotes sieja finansiniai ryšiai su skirtingomis politinėmis partijomis, kurios jų dėka įtvirtina savo politinę įtaką. Kai kurios sukarintos grupuotės kartu su valstybės saugumo tarnybomis buvo pasitelkiamos ir 2019 metų protestams malšinti. Tokiu būdu sunkiau susekti, kas davė atitinkamus įsakymus ir užtikrinti atskaitomybę už nusikaltimus prieš demonstrantus.

„Tishreen“ protestai pirmiausia siejami su jauna karta, trokštančia ne tik ekonominių ir politinių reformų, bet ir žmogaus teisių užtikrinimo. Protestuose dalyvavo ir jaunos moterys. Daugeliui jų pati galimybė leisti laiką ir laisvai reikšti savo nuomonę drauge su vyrais buvo nauja patirtis. Daugybė jaunų žmonių per protestus atrado erdvės saviraiškai ir bendruomenių kūrimui. Tamsesnė judėjimo pusė – brutalus valstybės atsakas, su kuriuo teko susidurti judėjimo priešaky buvusiems jauniems irakiečiams. Per pirmus šešis jo mėnesius buvo nužudyta 600 protestuotojų ir virš 20 000 sužeista.

Nepaisant žiauraus valstybės atsako, Raado ir daugelio kitų irakiečių gyvenimą pakeitęs protestų judėjimas nesiliovė apie metus. Per tą laikotarpį aktyvistai nuolatos rengdavo taikias demonstracijas, organizuodavo įvairias veiklas ir gyveno Bagdado centre, Tahriro aikštėje įkurtoje stovykloje. Čia stovėjo ir dvi Raado palapinės. Viena skirta diskusijomis, o kita, kuri po Raado išlaisvinimo buvo padegta nežinomų asmenų, – miegui. Pasibaigus aktyviam judėjimo etapui toliau epizodiškai vyko „Tishreen“ protestai, o kai kurie su judėjimu save siejantys aktyvistai pasuko politiniu keliu. Kita vertus, pasibaigus pagrindinei protestų bangai toliau fiksuojami su juo siejamų aktyvistų persekiojimai, pagrobimai ir nužudymai.

„Tishreen“ judėjimo rezultatus daugelis vertina pesimistiškai. Nors netrukus po demonstracijų pradžios atsistatydino tuometinis ministras pirmininkas Adil Abdul-Mahdi, o vėliau buvo reformuota rinkiminė sistema, esminiai demonstrantų reikalavimai liko neįgyvendinti. Atsakingi už nužudytus ir sužeistus protestuotojus liko nenubausti. Po 2022 metų rinkimų šalį apėmė politinė krizė, kurios centre – dominuojančių jėgų valdžios dalybos, tolimos nuo aktyvistų siekių. Kai kurie „Tishreen“ judėjimą mato kaip ilgo kelio pradžią, tačiau daugelis aktyvistų, tokių kaip Raad Madhi, nebegali juo žengti nebijodami dėl savo ir savo šeimų gyvybių.

Pirminis Raado prieglobsčio prašymas Lietuvoje patenkintas nebuvo, tačiau jis tikisi, kad sprendimas bus peržiūrėtas, kadangi teismas panaikino Migracijos departamento sprendimą kaip nepagrįstą. Prisimindamas protestus ir kalbėdamas apie demonstrantų puoselėjamą tarpusavio pagarbą, nepriklausomą nuo religijos ir titulų, Raad viliasi, kad panašiomis vertybėmis bus vadovaujamasi ir priimant sprendimą dėl jo prieglobsčio. Jis pabrėžia, kad svarbu pirmenybę teikti bendražmogiško solidarumo, o ne tautinio identiteto principui.

Iš tiesų, žmones, kovojančius dėl laisvės, žmogaus teisių ir kitų pamatinių vertybių, siejantis solidarumas neretai peržengia geografines ribas. Tuo pat metu, kai protestai vyko Irake, į gatves masiškai ėjo ir panašių siekių vedini libaniečiai. Be lokaliai aktualių šūkių gatvėse girdėjosi ir sienas kertantis tarpusavio palaikymas: „Nuo Irako iki Beiruto, viena revoliucija niekada nemirs“ arba „Iš Libano į Iraką, mūsų skausmas yra vienas, mūsų teisė viena, ir pergalė yra arti“.

Irako ir Libano valstybes bei abiejų šalių demonstrantų tikslus sieja daug panašumų, tačiau aktyvistų solidarumas driekiasi ir tarp geografiškai bei kultūriškai skirtingų teritorijų. Internetiniuose forumuose libaniečiai protestų strategijas diskutavo su tuo pat metu su priespauda kovojusiais honkongiečiais, o Beiruto centre tarp demonstrantų palapinių įrengtame ekrane buvo rodomas apie Maidano revoliuciją pasakojantis dokumentinis filmas „Winter on fire“. Jauni demonstrantai įkvėpti protestuojančių ukrainiečių drąsos kalbėjo apie būtinybę pasiruošti kovoti taip pat. Tarptautinio solidarumo išraiška nesvetima ir lietuviams, kurie palaikydami su priespauda kovojančius Baltarusijos žmones dar neseniai susijungė į Baltijos kelio įkvėptą „Laisvės kelią“. Daugelis su pavojumi dėl savo veiklos susidūrusių Baltarusijos aktyvistų prieglobstį rado būtent Lietuvoje.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Per dešimtmetį įvyko nemažai pokyčių vaiko teisių apsaugos sistemoje. Tačiau dar visai neseniai landynėje augančio ir išnaudojamo vaiko kai kurie specialistai buvo linkę nepastebėti.

Kasdienė baimė

Mūsų nerūpestinga, pliušiniais meškučiais, lėlėmis, mašinėlėmis apkamšyta vaikystė ypač pražysta prisiminimuose, kai sulaukiame savo vaikų. Puslapį po puslapio verčiame nuotraukų albumus, kuriuose užfiksuotos mūsų tėvams atrodžiusios itin svarbios akimirkos. Juokiamės, kad rankos pakėlimas aukščiau arba žemiau mūsų tėvams atrodė toks reikšmingas ir tik vėliau suvokiame, kad lygiai tą patį darome su savo vaikais.

Darijai (pavardė redakcijai žinoma) šiandien yra 28-eri. Gal kažkur labai giliai ir ji turi šviesių vaikystės prisiminimų, tačiau juos užgožia kiti – skausmingi, kasdien sugrįžtantys, persekiojantys vaikystės vaizdai: nuolat girtaujantis tėvas, tokie pat girti ir agresyvūs jo bičiuliai, prirūkyti ir dvokiantys namai, tuščias šaldytuvas.

Tačiau tai tik mažoji blogybė. Darijai buvo devyneri, kai tapo tėvo seksualinių įgeidžių tenkintoja. Mažiausiai penkerius metus savo vaiką tėvas išnaudojo dar ir pornografijai. „Na, mieloji baigiasi pinigėliai, pasistenkime“, – maždaug taip dukrai sakydavo iškrypėlis, traukdamas filmavimo kamerą.

Ši Darijos gyvenimo dalis pašiurpino ir visko mačiusius teisėsaugininkus. Darijos tėvas buvo nuteistas už atimtą vaikystę. Kad kažkas baisaus vyksta už šios šeimos namų durų, kalbėjo visas miestelis. Darija pasakoja, girdėdavusi, kaip žmonės kalba apie tai, kad ji miega su tėvu. Tačiau niekas neištraukė vaiko iš šio pragaro.

„Labai visko bijau ir bijojau visada. Net nemoku paaiškinti, kodėl nenorėjau išeiti iš tėvo namų. Atvažiuodavo policija ir klausdavo, ko noriu, bet aš bijodavau, kad mane paims, bijodavau važiuoti į vaikų namus. Tėvas rodė siaubo filmus, kalbėjo apie tai, kaip vagia vaikus, mergaites prievartauja. Esu mačiusi tokių baisių dalykų, kad net nežinau, ar kas nors dar mane nustebintų. Kiekvieną dieną prisimenu tėvą, Giedrių, kuris mane prievartavo. Kiekvieną dieną apie tai pagalvoju. Aš visko bijau, visą laiką bijau dėl savo vaikų“, – su Darija kalbamės per nuotolį, ji išvyko gyventi į Jungtinę Karalystę.

Tapusi pilnamete Darija paliko tėvo namus. Tačiau jos pasirinkimas buvo ne ką geresnis – įkrito į glėbį vyro, kuris mažai kuo skyrėsi nuo tėvo. Pati sutinka, kad toks bendravimas jai atrodė lyg norma. O kaip kitaip? Ji nematė kitokio.

„Dabar gal tėra porą metų, kai jaučiuosi geriau, galiu kontroliuoti savo pyktį, nuotaikas“, – Darija paliko savo dviejų vaikų tėvą, tačiau iki ramybės jos viduje dar šviesmečiai.

Teisybės paieškos

Dabar jau suaugusios moters, mamos akimis žvelgdama į savo praeitį, Darija neranda atsakymo, kodėl ji taip niekam nerūpėjo, kodėl niekas jos, mažo vaiko, negelbėjo. Nuo košmariškų vaikystės išgyvenimų praėjo maždaug penkiolika metų. „Tačiau ar gali tam būti senatis“, – retoriškai klausia Darija.

Nuolatinė savęs analizė, skaudūs prisiminimai atsitiktinai sutapo su socialiniame tinkle perskaityta informacija apie Pravieniškių seniūnijos seniūnę ir specialistę socialiniam darbui. Darija sako supratusi, kad po Pravieniškių bendruomenės kritikos pasikeitė seniūnas, o socialinė darbuotoja liko dirbti.

„Man įdomu, kas mano kaime vyksta. Mačiau, kad socialine darbuotoja tebedirba ta pati Vaida Kubilienė, kuri buvo, kai augau. Skaičiau, kad žmonės nori keisti seniūnę ir ją. Tada pagalvojau, kad ji neteks darbo, kurio ir negali dirbti, bet ji liko. Seniūnę pakeitė, o socialinė darbuotoja liko. Aš jai parašiau, kad prisimenu ją, ir paklausiau, kodėl man nepadėjo, bet ji nieko neatsakė. Mačiau, kad ji perskaitė. Ji galėjo bent atrašyti. Ji žino, kas man buvo. Tada ir nusprendžiau parašyti Kaišiadorių savivaldybei“, – apie atsakymų paieškas pasakoja Darija.

Darija kreipėsi į Kaišiadorių savivaldybę nurodydama, kad laikotarpiu nuo 2005 iki 2011 m. Pravieniškių seniūnijoje dirbanti socialinė darbuotoja V. Kubilienė neatliko savo pareigų.

„Nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu kuo apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose. Nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų.

Vieną vienintelį man žinomą atvejį Vaida lankėsi mūsų namuose. Tik vieną kartą per visą šį ilgą laikotarpį. Tam, kad būtų galima įsitikinti, jog augu netinkamomis sąlygomis, net nereikėjo būti profesionalu. Bet kuris žmogus, buvęs mūsų namuose, patvirtins, kad gyvenau landynėje. Dėkojau socialinei darbuotojai už atneštą naują, švarią patalynę. Nesvarbu, kad, grįžusi kitą dieną iš mokyklos, rasiu joje girtą tėvą arba jo girtą draugą. Užtat V. Kubilienė klausėsi mano tėvo, kuris tikino, kad esu sunkus vaikas, neklausau, rūkau ir geriu“, – taip rašte savivaldybei nurodė Darija.

Atsakymas pribloškė

Kaišiadorių savivaldybei Darija išklojo ir apie patirtą seksualinę prievartą, apie ją lydėjusi norą ir net mėginimą nusižudyti, apie nuolatinius užgauliojimus namuose, fizinį smurtą, apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų nuostabą, kad vaikas tokioje situacijoje buvo paliktas vienas be pagalbos.

„Buvau mušama, tąsoma ir vadinama baisiausiais keiksmažodžiais. Turėdavau mėlynių ant kūno. Keturiolikos metų buvau sumušta ir išprievartauta vieno iš tėvo draugų. Kai man buvo septyniolika, tėvas vos neužmušė manęs, praskeldamas man galvą su šuke“, – Kaišiadorių savivaldybės valdininkams rašė Darija.

Po mėnesio Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija atsiuntė atsakymą. Jame nurodytas Darbo kodekso straipsnis ir išvardyta, už kokius darbo drausmės pažeidimus darbdavys gali atleisti darbuotoją ir kad turi būti nustatytas pažeidimo padarymo faktas.

„Atsižvelgiant į tai, kad nuo prašyme nurodytų galimai darbuotojo neatliktų pareigų ar netinkamo jų vykdymo praėjo daugiau kaip dešimt metų, administracija neturi objektyvių galimybių patikrinti, ar nurodytos aplinkybės pagrįstos ir teisingos“, – atrašė valdininkai.

Nurodytos aplinkybės: „šaltakraujiškai neatliko savo pareigų“, „nė vieno karto nepaklausė manęs, ar aš pavalgiusi, ar turiu ką apsirengti, ar turiu kur miegoti, ar aš saugi namuose“, „nė vieno karto ši moteris nepasiteiravo manęs, kodėl aš bėgu iš namų“ dar neįrodo, kad darbuotojas iš esmės neatliko savo pareigų ar netinkamai jas vykdė.

Kaišiadorių rajono savivaldybės atsakymas vėl bloškė Dariją į nepasitikėjimo aplinka liūną. „Kvailai pasijutau, nes tikriausiai parašiau per daug emocionaliai. Labai užstresavau, ką aš darau, kur aš pati lendu. Vėl suėmė baimės jausmas“, – atvirai išgyvenimus klojo Darija.

Dar viena jos gyvenimo detalė leidžia suprasti, koks šaltas ir nejautrus nuolatinį stresą išgyvenančiam žmogui yra aplinkinis pasaulis. Ikiteisminis tyrimas dėl Darijos tėvo seksualinės prievartos jos atžvilgiu buvo pradėtas ne tada, kai pati mergina, būdama maždaug aštuoniolikos, nuėjo į Kaišiadorių policiją. Ten ją sugėdino, kad visi sužinos, todėl neverta. Tyrimas buvo pradėtas gerokai vėliau, kai išsiliejo socialiniame tinkle, o jos viešą išpažintį draugė persiuntė Kauno policijai.

„Tada tyrimo metu, kai ji (specialistė socialiniam darbui – red. past.) buvo apklausiama, galvojau, kad užteks ir savivaldybė pamatys, ko ji nepadarė, atleis iš darbo. Man atrodė, kad tai savaime suprantama“, – sprendimą tik dabar, o ne anksčiau informuoti Kaišiadorių savivaldybę paaiškino Darija.

Biurokratinė siena

„Kauno diena“ taip pat kreipėsi į Kaišiadorių rajono savivaldybės administraciją prašydama pakomentuoti Darijos situaciją. Administracijos direktorė Vaida Babeckienė patikino paprašiusi Pravieniškių seniūnijos darbuotojos pateikti paaiškinimą apie skunde nurodytas aplinkybes.

„Buvo įvertinti tuo metu galioję teisės aktai ir funkcijų pasiskirstymas tarp institucijų, dirbant su šeimomis, patekusiomis į socialinės rizikos šeimų apskaitą. Pažymėtina, kad minimu laikotarpiu pagal tuo metu galiojančius teisės aktus socialinių įgūdžių ugdymo ir palaikymo paslaugas, t. y. darbas su šeima, specialistų lankymasis šeimos namuose, informacijos vaiko teisių apsaugos specialistams teikimas ir pan., teikė VšĮ Rumšiškių vaikų dienos centras. Šios funkcijos nebuvo įtrauktos į seniūnijos specialisto socialiniam darbui pareigybės aprašymą, ir V. Kubilienė jų nevykdė“, – „Kauno dienai“ atsakė administracijos direktorė.

Savivaldybės administracijos vadovė mini ir tai, kad pareigybei nustatytos funkcijos nuo Darijos minimų 2005 m. iki šiol iš esmės nesikeitė. Seniūnijos specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, vykdo daugybę kitų šiai pareigybei nustatytų funkcijų.

Taigi, specialistas socialiniam darbui dalyvauja rengiant ir įgyvendinant vaiko teisių apsaugos ir vaiko teisių pažeidimų prevencijos gerinimo priemones, bet tai nereiškia, kad į specialisto pareigybines funkcijas įeina pastebėti skriaudžiamą vaiką, pamatyti jo nebylų pagalbos šauksmą, pagalvoti, kodėl jis bėga iš namų, pamokų, ar landynė tikrai tinkama tam vaikui.

Administracijos direktorė apgailestavo dėl Darijos prašyme aprašytų aplinkybių ir vaikystės prisiminimų. „Tokių atvejų iš vis neturėtų būti, todėl tiek institucijos, tiek atskiri darbuotojai ir visuomenė neturi likti abejingi ir privalo dėti visas pastangas, kad tokios ir panašios situacijos nepasikartotų“, – „Kauno dienai“ sako V. Babeckienė.

Kaltino save

„Tai kas tada turėjo mane ištraukti?“ – taškus susidėlioti mėgino Darija. Rašte Kaišiadorių rajono savivaldybei ji parašė toli gražu ne visas savo patirtis. Jos išgyvenimai galėtų būti lyg gėdos stulpas visų aplinkinių abejingumui.

„Kviesdavau policiją tėvui, nes girtas jis mane mušdavo, tąsydavo, eidavo pas mane į kambarį ir visaip vadindavo. Jie atvažiuodavo, tėvas akimirksniu pasikeisdavo ir su jais gražiai kalbėdavo, dingdavo visas agresyvumas. Prašydavau, kad jį išvežtų į blaivyklą, nes noriu miegoti. Tačiau jie sakė, kad negali jo išvežti, nes aš esu nepilnametė ir manęs negali vienos palikti namie. Palikdavo namie su juo arba kartais išeidavau nakvoti pas draugę“, – pasakoja Darija.

Tačiau pabrėžia ir tai, kad, būdama vienuolikos metų, nelabai jau ir turėjo pas ką eiti. Vaikščiodavo naktimis. Žiemą sušaldavo. Šiandien ji sergu artritu, nes nuolat nušaldavo rankos tiek, kad nebegalėdavo judinti. Sušilti eidavo į bendrabučio laiptinę, geležinkelio stotį.

„Tik prisimenu, kad visą laiką buvau kaltinama. Žmonės kalbėjo apie tai, su kuriais vyrais aš miegu, nors aš su jais nemiegojau. Šaipydavosi garsiai, manau, suaugę žmonės tai girdėjo. Tėvas kaltino, kad esu sunkus vaikas, bėgu iš pamokų, iš namų, kad rūkau, geriu, nors aš kartu su juo rūkiau ir gėriau. Tiesiog dėl visko jaučiausi kalta“, – pasakoja Darija.

Dabar taip negalėtų nutikti?

Apie dabar galiojančią tvarką – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų komentaras:

Vaiko teisių gynėjai į šeimą vyksta tada, kai sulaukiame pranešimo iš policijos pareigūnų, sveikatos priežiūros įstaigų, mokyklų, visuomenės ar kitų įstaigų, taip pat ir iš socialinių darbuotojų. Gavę pranešimą vykstame į šeimą, bendraujame su vaiku, tėvais ir, atsižvelgdami į šeimos poreikius, pasiūlome ir inicijuojame pagalbą, kurią teikia tų sričių specialistai. Jeigu vaikui yra nesaugu jo šeimoje, vaiko teisių gynėjai užtikrina jam saugią aplinką.

Tad tais atvejais, kai yra nustatomas nesmurtinis vaiko teisių pažeidimas, inicijuojama pagalba šeimai. Jeigu pažeidimas yra smurtinis, ar vaikui gresia pavojus, tuomet pirmiausia skubama užtikrinti vaikui saugią aplinką, jam suteikiama pagalba.

Tais atvejais, kai nustatomas pagalbos šeimai poreikis, už paslaugų vaikui ir šeimai teikimą atsakinga savivalda – visose savivaldybėse įkurti socialinių paslaugų centrai, dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, kiti specialistai. Pagalba seksualinį smurtą ar išnaudojimą patyrusiam vaikui teikiama Globos namuose „Užuovėja“ veikiančiame specializuotame centre. Profesionali pagalba būna reikalinga ir vėlesniuose etapuose. Čia vėl įsitraukia socialinių paslaugų centras ir jame dirbantys socialiniai darbuotojai, psichologas ir kt. Neretai profesionalią pagalbą pasiūlo ir nevyriausybinės organizacijos.

Pastebėjus bet kokį netinkamą elgesį su vaiku, reikėtų nedelsiant pranešti policijai arba kreiptis į artimiausią vaiko teisių apsaugos skyrių. Tad labai svarbu būti atidiems, mokytis atpažinti ženklus, rodančius, kad vaikas patiria smurtą. Svarbu, kad vaikui atidūs būtų jo aplinkoje esantys žmonės – šeimos nariai, mokytojai, medikai ir socialiniai darbuotojai ir kt.

Tikime, kad visi su vaikais ir šeima dirbantys specialistai yra profesionalūs ir pasirengę atpažinti seksualinio smurto požymius.

Mes, vaiko teisių gynėjai, suprantame, kiek svarbu būti tinkamai pasirengus atpažinti net menkiausius seksualinio smurto ženklus, gebėti padėti vaikui atsiverti, pasitikėti mumis. Todėl nuolat giliname žinias apie bendravimą su smurtą patyrusiu vaiku, pagalbą vaikui, skiriame ypatingą dėmesį specialiems šios smurto rūšies atpažinimo mokymams.

Požymiai, išduodantys, kad vaikas patiria seksualinį smurtą, dažnai nesiskiria nuo kitų trauminių patirčių: vaikas gali tapti liūdnas, apatiškas, nusivylęs, baimingas ar nerimastingas. Dažnai išgyvena kaltę ir gėdą dėl to, ką patyrė ir užsisklendžia.

Vidiniam skausmui malšinti vaikas gali pasirinkti psichotropines medžiagas, pasinerti į virtualųjį pasaulį ar net fiziškai žalotis. Gali bėgti iš namų, vengti į juos sugrįžti.

Neretai įgudę specialistai galimą seksualinį smurtą prieš vaikus atpažįsta iš specifinių ženklų: vaikas imituoja tam tikrus judesius (toks elgesys kartojasi, dažnėja), piešiniuose dominuoja nuogybės, ne pagal amžių domisi seksualinio pobūdžio klausimais, dažnai apie tai kalba. Seksualinį smurtą patyrę vaikai paauglystėje gali būti linkę neigti savo lytiškumą, nepriima kūno pokyčių ir tai atsispindi elgesyje, aprangoje, pasirinkimuose.

Seksualinis smurtas išlieka viena sunkiausiai atpažįstamų ir identifikuojamų smurto formų.

Ši istorija – abejingumo pavyzdys

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) darbuotojos buvo Darijos atrama ikiteisminio tyrimo dėl seksualinės prievartos ir teisminio nagrinėjimo metu. Centro vadovė Kristina Mišinienė gerai prisimena jaunos moters išgyvenimus.

– Kaip manote, kodėl baisios Darijos vaikystės patirtys neduoda jai ramybės dabar, kai pati augina du vaikus, kai atrodo turėtų džiaugtis, kad ištrūko iš to liūno, yra laisva nuo jai vaikystę sutrypusių žmonių?

– Man regis, tai visai suprantama. Neigiamos vaikystės patirtys yra giliai traumavusios jauną moterį, iškrypėliškas tėvo elgesys tęsėsi labai ilgai, tuo metu kaip tik formavosi mergaitės pasaulio suvokimas, jos santykis su išoriniu pasauliu. Šiuo konkrečiu atveju išgyvenimai persekioja auką dar ir dėl to, kad jai teko sutikti ypač abejingus aplinkinius, kurie nesikišo į toksišką tėvo elgesį su dukra – vieni galbūt patys smaginosi, žiūrėdami vaikų pornografiją, kiti jautėsi esą ne prie ko, treti tiesiog kietaširdžiai buvo. Žinau, ką merginai teko išgirsti komisariate, jai ryžusis prašyti pagalbos, manau. Ne vienas mūsų palūžtų tokioje situacijoje, nuleistų rankas.

– Jūs gana gerai žinote Darijos istoriją, ne kartą teko bendrauti su ja pačia. Kaip manote, ar be pagalbos iš šono (kad ir tos pačios socialinės darbuotojos, mokytojų, vaikų dienos centro specialistų ir kitų) Darija galėjo kažkaip kitaip rasti, kas jai padėtų?

– Sunku dabar atsakyti. Man šis atvejis visada liks kaip giliausio aplinkinių abejingumo kenčiančiam vaikui pavyzdys, socialinių, vaiko teisių apsaugos tarnybų fiasko liudijimas. Nesvarbu, kaip šios tarnybos dabar gina savo skylėtą profesionalumą – gėda joms, kad buvo šalia ir nematė, nereagavo. Esu įsitikinusi, kad socialinė darbuotoja, kuri taip ilgai lankė šeimą, po teismo nuosprendžio pedofilui įsiteisėjimo turėjo palikti tarnybą arba gauti nuobaudą. Jei vadovai užstoja tokį profesionalą – suabejočiau ir jų tinkamumu organizuoti tokios svarbios tarnybos darbą. Juk kalba eina apie vaikų gyvenimus.

– Kaip jūs manote, ar tokia situacija, kokioje Darija buvo prieš penkiolika metų, įmanoma šiandien, kai, regis, labai daug kas pasikeitė vaiko teisių apsaugos reikaluose, socialiniai darbuotojai turi daugiau įgūdžių atpažinti, kas vyksta už uždarų šeimos namų durų?

– Šiandien vaikų seksualinio išnaudojimo temai tikrai yra skiriama nepalyginamai daugiau dėmesio, specialistai mažiau krūpčioja įvardydami problematiką. Į jūsų minimas tarnybas dirbti ateina vis daugiau išsilavinusių, principingai ginančių skriaudžiamuosius darbuotojų, mūsų centras vis dažniau sulaukia skambučių iš tarnybų, kurios praneša, dalijasi, klausia. Tačiau ši baisi tragedija – seksualinis vaikų išnaudojimas artimoje aplinkoje – nesibaigė, ji tebevyksta. Pirmiausia dėl to, kad tarp mūsų yra žmonių, kurie jaučia liguistą seksualinį potraukį vaikams. Užsienio literatūroje minima, kad Vakarų visuomenėse tokių asmenų yra iki 3 proc. Lietuva atkakliai neigia Seksualinių nusikaltėlių registro būtinumą. Vadinasi, mes, nors ir žinodami, kad pedofilinis potraukis yra neišgydomas, atsisakome domėtis, ką veikia atlikę bausmę vaikų prievartautojai, kur jie kuriasi.

– Ar socialiniams darbuotojams pakanka kvalifikacijos atpažinti seksualinį vaiko išnaudojimą? Ką pastebite šiandien?

– Tikrai neužtenka, nuolat girdime iš pačių specialistų nusiskundimų, kad trūksta žinių, universitete ar kolegijoje to nemokė. Jeigu didesniuose miestuose yra geresnių galimybių kvalifikacijai kelti, atokesnėse vietovėse yra sudėtinga šiomis temomis sulaukti kokybiškų mokymų ar paskaitų. Vis dėlto pastebėčiau, kad galimos seksualinės prievartos prieš vaikus identifikavimas nėra pavienio specialisto reikalas – ir pati tarnyba turėtų būti pasirengusi tikslias procedūras, kaip kiekvienu tokiu atveju komanda reaguoja. Ir tikrai ne tada, kai jau įrodymai bado akis ir nėra kaip jų nematyti, reikia pradėti krapštyti galvą, kam čia paskambinus, gal kas žinote pareigūno kokį kontaktą – jau iki tol reikia atlikti namų darbus, nuolat analizuojant situacijas, bylas, trūkstamas kompetencijas.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

„Pamirškime narvus, surištas rankas, kojas, į galvą įremtą pistoletą. Tokį vaizdą nesunku suprasti kaip prievartą. Tačiau labai sunku suvokti, kaip psichologiškai žmogus priverčiamas kažką daryti prieš savo valią“, – sako Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) apygardos teismo Ilinojaus šiaurinės apygardos teisėja Virginia Mary Kendall.

Ne tik manipuliatoriai

Pasaulyje skaičiuojama 22–44 mln. prekybos žmonėmis aukų. JAV po Palermo protokolo pasirašymo pradėjo tvarkyti statistiką, ji yra gana preliminari, tačiau skaičiuojama, kad prekybos žmonėmis aukų gali būti apie 30 mln. ir tik 90 tūkst. yra pavykę identifikuoti. Taip pat skaičiuojama, kad apie 100 tūkst. vaikų nukentėjo išnaudoti seksualiai.

V. M. Kendall Lietuvoje jau antrą kartą vedė mokymus prekybos žmonėmis tema. Iki tapdama teisėja, ji dirbo Čikagos prokuratūroje ir palaikė kaltinimus baltųjų apykaklių nusikaltimų, policijos korupcijos, vaikų tvirkinimo ir reketo bylose. V. M. Kendall padėjo sukurti Generalinio prokuroro patariamąjį komitetą, kuris peržiūrėjo visas vaikų išnaudojimo bylas.

Ji parašė daugybę straipsnių įvairiomis temomis, įskaitant tarptautinių žmogaus teisių ir prekybos žmonėmis. „Jūs esate pirmojo lygmens šalis ir gerai susitvarkote. Paprastai vykstu į tas šalis, kurios nesusitvarko“, – sakė į Lietuvą atvykusi teisėja.

Kalbant apie prekybos žmonėmis reiškinį, reikia pabrėžti, kad Lietuva yra aukų kilmės šalis. Lietuviai, kurie įvairiais verbavimo būdais yra įtraukiami į prekybos žmonėmis tinklą, dažniausiai yra išvežami į įvairias užsienio šalis, tačiau prekyba žmonėmis prasideda jau čia, Lietuvoje. Neretai vėliau aukos patenka į tarptautinius prekybos žmonėmis tinklus, iš kurių ištrūkti labai sudėtinga. Prekyba žmonėmis Lietuvoje dažnai tapatinama su prostitucija ir moterų išnaudojimu.

V. M. Kendall išskyrė – beveik visose šalyse, kuriose klesti prekyba žmonėmis, yra ir korupcija. Tai susiję, nes arba padedama, arba nematoma, kaip vykdomi nusikaltimai.

Kalbėdama susirinkusių teisėjų, prokurorų, advokatų ir policininkų auditorijai JAV teisėja atkreipė dėmesį į tai, kad svarbiausias elementas, dirbant su prekybos žmonėmis bylomis, yra psichologinis.

Prekiautojai žmonėmis yra chameleonai ir manipuliatoriai. Aukos iš jų nuolat jaučia, girdi ir galiausiai jais patikėti, kad nebegali niekur pabėgti. Grasinimai, šantažas – patogūs įrankiai įbauginti auką taip, kad net sulaukusi pagalbos auka stoja ginti savo kankintojo. Toks psichologinės manipuliacijos elementas yra labai stiprus ir ne visada atpažįstamas.

Palermo protokolas

Kaip rodo prekybos žmonėmis atvejų analizė Lietuvoje, aukos į nusikaltėlių tinklus įviliojamos įvairiais būdais. Dažniausiai vieni metodai naudojami, kol dar žmonės yra Lietuvoje, o visai kitaip elgiamasi jau išvykus iš šalies. Lietuvoje populiariausi būdai – pažadai, apgaulė, įklampinimas į skolas – realias ar menamas, o išvykus iš šalies, švelnus elgesys pasikeičia į tiesioginius gąsdinimus ar net fizinį smurtą.

Teisėja V. M. Kendall neabejojo, kad revoliuciją dėl prekybos žmonėmis nusikaltimų prevencijos ir tyrimų padarė Palermo protokolas. „Iki 2000 m. nebuvo tokio būrio valstybių, kurios susirinko Palerme ir psichologinę prievartą prilygino fizinei. Palermo protokolas privertė susitelkti į aukas. Per 100 valstybių pripažino, kad tai yra žmogaus teisių pažeidimas”, – teigė V. M. Kendall.

Lietuvos Seimas šį protokolą ratifikavo 2003 m. Šiame protokole keliami tokie pagrindiniai tikslai: užkirsti kelią prekybai žmonėmis ir kovoti su ja, su reikiama pagarba ginti asmenų, nukentėjusių nuo šio nusikaltimo, teises, skatinti valstybių tarpusavio bendradarbiavimą kovoje su prekyba žmonėmis.

Anot V. M. Kendall, JAV iki 2001 m. taip pat neturėjo įstatymo, kaip veikti prekybos žmonėmis atvejais. Teisėja prisiminė, dar 1995 m., dirbdama prokurore, sulaukusi FTB agentės skambučio. Kalba buvo apie tai, kad į FTB kreipėsi mama, nes sūnus išėjo iš namų, bet prieš tai su kažkuo kalbėjosi. FTB agentė aiškino, kad tai ne jų tyrimų objektas ir gal V. M. Kendall gali paskambinti ir pasikalbėti su ta mama.

Prokurorė sutiko, tačiau dėl palaikymo iš savo vadovų teko pakovoti. V. M. Kendall pareiškė, kad kaltinimas galėtų būti pagrobimas. Visiems tai atrodė neįtikėtina. Paauglys pabėgo iš namų ir tiek čia to nusikaltimo, bet V. M. Kendall laikėsi savo.

Galiausiai jaunos prokurorės įtarimai pasitvirtino – per kratą įtariamojo namuose buvo rasta dar penkiolika paauglių, kurie buvo išnaudojami pornografijai. Tačiau kaltinimas ir liko pagrobimas, nes prekyba žmonėmis dar nebuvo apibrėžta įstatymais.

„Palermo protokolas – visų pirma aukų apsauga. Be to, mes visame pasaulyje pripažįstame, kad visi asmenys iki 18 metų yra pažeidžiami ir to net nereikia įrodinėti“, – skirtumą iki ir po Palermo protokolo minėjo teisėja.

Apgaulė ir pasirinkimas

Dar šiek tiek statistikos apie prekybą žmonės. Teisėjos V. M. Kendall pateiktais duomenimis, 2021 m. pasaulyje nagrinėtos 10 572 bylos dėl prekybos žmonėmis. Iš 20 mln. aukų – tik 10 tūkst. bylų, paskelbti 5 tūkst. nuosprendžių ir tik 90 tūkst. aukų identifikuota.

„Aukas sunku identifikuoti, nes jos neprisipažįsta. Tie žmonės jaučia didžiulę gėdą ir dažniausiai galvoja, kad yra patys kalti. Todėl labai svarbu susitelkti ne į patį nusikaltimo veiksmą, o sugebėti pažvelgti į situaciją aukos akimis – ar tikrai ji buvo laisva pasirinkti tai, ką darė“, – psichologinės prievartos aspektą pabrėžė pašnekovė.

Anot V. M. Kendall, svarbu suprasti, kad pats žmogus nepasirenka, jis įvairiais būdais priverčiamas: jei yra apgaulė, tai jau ne laisvas žmogaus pasirinkimas.

„Tas sutikimas įvyko naudojant apgaulę, todėl tai nėra sutikimas. Jei jums prieš vedybas žada gyvenimą saloje, prabangioje viloje, o po vedybų atveža prie lūšnos, tai juk ne tokiomis sąlygomis sutikote tekėti. Arba siūlo pirkti „Mercedes-Benz“ markės automobilį, o sumokėję gaunate VW – juk ne tokios susitarimo sąlygos buvo“, – tai, kad prekybos žmonėmis aukos yra apgaunamos, pabrėžė V. M. Kendall.

Teisėja pateikė savo 92 metų mamos pavyzdį: ji sakytų, kad auka galėjo pabėgti, paskambinti policijai. Tačiau taip nėra. Todėl labai svarbu kaltinime pateikti aukos istoriją, kurioje išryškėja, kad buvo atimti dokumentai, auka neturėjo galimybės skambinti, nes už tai grėsė bausmė arba šantažas, kad nesutikus nukentės jos artimieji.

Pasitelkia šunis

Koks turėtų būti prekybos žmonėmis tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procesas? Teisėja V. M. Kendall pabrėžė, kad itin svarbu suprasti traumą patyrusio žmogaus elgesį, per apklausą siekti sumažinti pakartotinės traumos riziką, o teismo salė turi būti orientuota į traumą patyrusį žmogų.

„Aukos užspaudžia savo emocinę reakciją, todėl jų pozicija gali atrodyti keistai, jos neretai ima kalbėti, kad nežino, joms nerūpi, bet akivaizdu, kad kažką slepia. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti vos ne nusikaltimo bendrininkai, bet taip yra dėl užspaustų emocijų. Taip aukos saugo save, nes nenori vėl ir vėl patirti tų emocijų“, – aiškino teisėja.

Kalbėdama ji peršoko prie karo Ukrainoje – ukrainiečiai kariai kasdien mato žūstančius savo tautiečius, tačiau, nepaisydami šio baisaus suvokimo, emocinio sukrėtimo, kasdien ima ginklą ir eina kovoti. Jie užspaudžia šias baisias emocijas. Tačiau jos prasiverš vėliau, jau po karo. Būtent po karo vyrai išgyvena tą potrauminį šoką.

Panašiai, anot V. M. Kendall, yra ir prekybos žmonėmis aukoms, todėl labai svarbu joms suteikti saugią aplinką, specialistų pagalbą, kad jos, patikėjusios esančios saugios, prabiltų apie tai, ką išgyveno. „Reikia suprasti, kaip patirta trauma paveikia žmogų“, – tęsė teisėja.

Tam V. M. Kendall rekomenduoja pasitelkti ekspertus, nevyriausybines organizacija, kurios dirba su aukomis ir geriausiai žino jų išgyvenimus. Amerikoje būtent nevyriausybinių organizacijų rūpesčiu kuriami namai prekybos žmonėmis aukoms, teismo salė orientuota į auką – auka liudija nuotoliniu būdu ir niekas nežino, kur ji yra, ir auką kankinęs prekybininkas nekvėpuoja jai į nugarą, nėra jokios aukos ir nusikaltėlio akistatos, nes aukos psichologinė trauma gali pakenkti siekiui nuteisti nusikaltėlį.

Vien tik buvimas tame pačiame pastate su skriaudėju yra didelė rizika, kad auka gali išsigąsti ir pabėgti. „Negali būti taip, kad auka išėjo iš teismo salės ir žurnalistai ją pamatė ir aprašė“, – pabrėžė teisėja.

Tačiau patikino, kad prekybos žmonėmis bylos net esant seksualiniam aspektui Amerikoje yra atviros žiniasklaidai, kitaip būtų didžiulis skandalas. Slepiama ir saugoma yra tik auka.

Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis rūpesčiu ir Amerikos ambasados finansavimu organizuotuose mokymuose teisėja V. M. Kendall dalijosi asmeniniais pavyzdžiais. Nagrinėjant prekybos žmonėmis bylas, į teismą ji atsiveda du didelius, bet labai gerus savo šunis.

„Auka gali juos glostyti, jie padedą galvą ant kelių. Jie labai geri. Taip žmogus atsipalaiduoja ir pasijunta saugus. Dar ir dabar kolegos prašo: „Gal gali atvesti savo šunis? Bus nagrinėjama prekybos žmonėmis byla“, – pasakojo teisėja.

Pabaigoje apie nuosprendį. Tai yra būdas šviesti kolegas ir visuomenę. Nuosprendžiu būtina išaiškinti, kad prekybos žmonėmis aukos orumas buvo taip pažemintas, kad ji negalėjo laisvai, sveikai gyventi.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Lietuva neužtikrino lygių prieglobsčio prašytojų ir migrantų, patekusių pas mus per Baltarusiją, galimybių bei pažeidė jų teises, savo ataskaitoje nurodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. To, pasak tarnybos, buvo galima išvengti taikant alternatyvias sulaikymui priemones.

Mūsų šalies pareigūnai, tarnybos teigimu, dalies prieglobsčio prašytojų, pavyzdžiui, nėščiųjų, žmonių su ilgalaikiais sutrikimais, apskritai neturėjo teisės sulaikyti ir uždaryti centruose, tačiau vis tiek tai padarė.

Tvirtinama, kad jie neturėjo tinkamų sąlygų gyventi, pavyzdžiui, nėščiosios, norėdamos nusiprausti, nueiti į virtuvę, turėdavo prastu oru, naktį eiti per lauką, o sveikatos negalavimai būdavo sprendžiami pasiūlius išgerti paracetamolio.

Ataskaitoje pažymima, kad prieglobsčio prašytojai ir migrantai Lietuvoje išgyveno nežinomybę ir baimę dėl ateities, susidūrė su diskriminacija, nužmoginimu, žeminančiu elgesiu, smurtu.

Dėl savo komunikacijos ir sprendimų kritikuojami ir šalies politikai bei pareigūnai.

Precedento neturinti situacija

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos specialistai minėtą apžvalgą parengė po vizitų prieglobsčio prašytojų sulaikymo vietose (Pabradės užsieniečių registracijos centre, VSAT Kybartų užsieniečių registracijos centre, Medininkų užsieniečių registracijos centre, Naujininkų pabėgėlių priėmimo centre, Ruklos pabėgėlių priėmimo centre ir vienoje iš laikinųjų prieglobsčio prašytojų ir migrantų sulaikymo vietų buvusioje Linkmenų mokykloje), kur lankėsi 2021–2022 metais.

„Didžiausias migracijos pikas 2021 m. liepos mėn. destabilizavo Lietuvos prieglobsčio prašytojų priėmimo sistemą ir sukūrė precedento neturinčią situaciją nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo pradžios“, – vertino Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) duomenims, nuo 2021-ųjų sausio iki rugsėjo pabaigos užregistruoti 4 505 Lietuvos sieną kirtę asmenys iš trečiųjų šalių.

Dauguma jų Lietuvoje paprašė prieglobsčio, visi neteisėtai sieną kirtusieji prieglobsčio prašytojai arba migrantai buvo sulaikomi.

Kai kurie jų, pagal nacionalinę teisę, laikytini pažeidžiamais.

Visgi, tarnybos vertinimu, ne visais atvejais sulaikymo vietose buvo atliekami asmenų pažeidžiamumo vertinimai ir asmenys, galimai turintys potrauminio streso sutrikimą, turintys ilgalaikių ligų, sveikatos sutrikimų, kurie galėtų būti prilyginti negaliai, negavo jiems reikalingos pagalbos ar tinkamo apgyvendinimo.

Stokota specialistų

Aiškinta, kad tam trūko žmogiškųjų resursų, psichologų, socialinių darbuotojų, gydytojų, slaugytojų, o savalaikė pagalba iš išorės nebūdavo organizuojama.

„Pažeidžiamumo neidentifikavimas darė įtaką asmenų priėmimo sąlygoms, vėlesniam pasitikėjimui pareigūnais (-ėmis) ir apskritai priėmimo ir prieglobsčio sistema Lietuvos Respublikoje“, – apžvalgoje pažymėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Be to, pasak jos, „dėl ilgą laiką užsitęsusio asmenų sulaikymo, taikomo in corpore, informacijos apie ateities sprendimus trūkumo ar jos nenuoseklumo, kilo papildomos rizikos atsirasti asmenų pažeidžiamumui: didėjantys iššūkiai prieglobsčio prašytojų psichikos sveikatai, savižudybės rizika, kai kuriais atvejais paminėtinas ir prieglobsčio prašytojų priklausomumas nuo skirtingų darbuotojų, baimės ar rizikos patirti tam tikras sankcijas arba diskriminacinį, smurtinį ar prievartinį elgesį“.

Teigiama, kad prie asmenų situacijos neaiškumo didele dalimi prisidėjo ir komunikacijos iš sprendimų priėmėjų nenuoseklumas, rizikų neįvertinimas, taip pat draudimas asmenims ilgą laiką laisvai judėti už teritorijos ribų.

„Visose sulaikymo vietose, kuriose lankėsi stebėsenos komanda, buvo fiksuojama labai prasta prieglobsčio prašytojų psichikos sveikatos būklė“, – nurodė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Prieglobsčio prašytojai, pasak jos, išgyveno nerimą, depresiją, potrauminio streso sutrikimą, buvo užfiksuotas ne vienas suicidinis ar savižudybių rizikos atvejis. O nuoseklios, tikslinės psichologinės pagalbos jie esą neturėjo.

Kastų sistema, „vienutės“, galimai ir pareigūnų smurtas Itin daug trūkumų pastebėta

„Migracijos departamentui teikiant informaciją prieglobsčio prašytojams suprantama kalba apie asmenų prieglobsčio prašymų nagrinėjimo eigą, priimtus sprendimus, jų motyvus“, prieglobsčio prašytojai stokojo efektyvios teisinės pagalbos.

Tarp prieglobsčio prašytojų, tarnybos žiniomis, buvo asmenų, patyrusių smurtą, seksualinę prievartą, išnaudojimą tiek savo kilmės šalyse, tiek sulaikymo vietose, tačiau pastaruoju atveju perkėlimas į kitas vietas, kur būtų galima užtikrinti asmenų saugumą, nedelsiant nebuvo organizuotas.

Teigiama, kad kai kuriose sulaikymo vietose egzistavo kastų sistema, prieglobsčio prašytojai dėl neaiškių priežasčių 24 valandoms būdavo uždaromi į vadinamąsias „vienutes“ – esą taip siekta juos priversti savanoriškai grįžti namo.

Pažymima, kad kai kuriais atvejais prieglobsčio prašytojai grupėmis būdavo uždaromi atskirose patalpose su grotomis savaitei, konfiskuojant telefonus, galimai buvo ir smurto („mušimo“) atvejų, o sulaikymo metu prieglobsčio prašytojai pareigūnų būdavo išrengiami nuogai ir apieškomi, surakinami antrankiais, įžeidinėjami žodžiu.

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba konstatavo, kad prieglobsčio prašytojams nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pranešti apie smurtą, diskriminaciją, priekabiavimą, o sulaikymo vietų darbuotojai neturėjo aiškios tvarkos, kaip, tam pasireiškus, reaguoti.

Teigiama, kad kai kurie prieglobsčio prašytojai galėjo baimintis pranešti apie nepageidaujamą elgesį dėl to, nes „kai kreipėsi dėl kitų klausimų, paprastai su jais buvo šnekama gana grubiai, o dauguma pareigūnų nusiteikę itin neigiamai jų atžvilgiu“.

Itin prasta psichinė sveikata

Neigiamą pareigūnų nusistatymą prieglobsčio prašytojų atžvilgiu teigė pastebėję ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovai.

„Kai kurie (-os) prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo vietų darbuotojai (-os) <…> reiškė nepalankų ir stereotipinį požiūrį į sulaikytus asmenis, jų atžvilgiu vartojo nužmoginančią kalbą, taip sustiprindami prielaidą apie mokymų darbuotojams (-oms) žmogaus teisių ir lygių galimybių temomis reikalingumą“, – rašoma apžvalgoje.

Tarnybos atstovai vizitų metu teigė pastebėję keletą asmenų, kurių psichikos sveikata buvo itin kelianti susirūpinimą, pavyzdžiui, asmenys nelipdavo iš lovos, pasak kitų, nuolat miegodavo, labai retai valgydavo.

Taip pat buvo identifikuoti keli asmenys, kurie pasakojo patyrę prievartą, smurtą arba kankinimus – daugiausia – kilmės šalyje, kai kurie minėjo patyrę smurtą atvykę į Lietuvą.

Organizacija „Gydytojai be sienų“ ir Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras (KOPŽI) prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo vietose identifikavimo keliasdešimt asmenų, kurie – daugiausia kilmės šalyse – išgyveno seksualinį ar su asmens lytimi susijusį, fizinį smurtą, buvo identifikuoti kaip prekybos žmonėmis aukos.

Išnaudoti, kankinti, pardavinėti migrantai

„Centro duomenimis, tarp identifikuotų asmenų nemažai buvo moterų, patyrusių moterų genitalijų žalojimą (angl. female genital mutilation), taip pat seksualinį smurtą ar išnaudojimą patyrusių prieglobsčio prašytojų, prekybos žmonėmis aukų <…>.

Tarp užfiksuotų atvejų paminėjo vieną moterį (Medininkų URC), kurią Kongo Demokratinėje Respublikoje išprievartavo, kai ji buvo mažametė, nužudė jos tėvus. Jai patekus į gatvę, ji buvo pardavinėjama sekso paslaugoms. Moteris buvo nuvežta pas psichiatrą Lietuvoje, ten jai nustatė potrauminio streso sutrikimą, sunkią depresiją.

Paminėti ir LGBTI+ sektoriuje Pabradėje apgyvendinti asmenys, kurie nukentėjo ar buvo išnaudojami dėl to, kad yra LGBTI+; taip pat vyras (Pabradės URC), kuris buvo uždarytas „bordelyje“ Baltarusijoje ir pardavinėjamas; keli asmenys, kurie buvo priverstinai verbuoti į sukarintas gaujas, sukilėlių ar kitas grupuotes“, – dėstoma apžvalgoje. Joje taip pat aptariamos ir prieglobsčio prašytojų gyvenimo sąlygos.

Teigiama, kad bent jau iš pradžių Kybartų URC, kuriame buvo apgyvendinti tik vieniši vyrai, „sąlygos buvo galimai pačios nepalankiausios, ribojančios apgyvendintų asmenų galimybes maitintis atsižvelgiant į jų įsitikinimus ir religinius poreikius, iššūkius psichikos sveikatai (užimtumo stoka, perpildyti kambariai, įtampos tarp skirtingos etninės kilmės asmenų, neprieinamos laisvalaikio erdvės ir maldai skirta patalpa ir pan.).

Jautė alkį, neturėjo karšto vandens

Dėl nesudarytos galimybės gamintis maistą patiems, vegetarai ir pirmo aukšto gyventojai, kurių maitinimas prasideda ir baigiasi anksčiausiu paros metu, jautėsi alkani bei negaunantys visaverčio maisto“.

Apie tai, kad jaučiasi alkani, kad, teikiant maistą, neatsižvelgiama į religinius ir kultūrinius aspektus, pasakojo ir kitų sulaikymo vietų gyventojai. Teigiama, kad, pavyzdžiui, vegetarai gaudavo tą patį maistą kaip ir kiti gyventojai, tik be mėsiškosios dalies (tik garnyrą).

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos žiniomis, Kybartų URC bendrabutyje nebuvo karšto vandens, gyventojams vandenį teko šildytis virduliuose, karštais dušais buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę, į juos einant per lauką, prausykla keliuose bendrabučio pastato aukštuose buvo patvinusi vandeniu.

Vėliau sąlygos bendrabutyje kiek gerėjo, bet galimybės naudotis karštu vandeniu vis tiek nebuvo.

Kybartų URC gyvenantys prieglobsčio prašytojai ypatingai skundėsi sąlygomis Rūdninkų poligone, kur buvo apgyvendinti prieš perkėlimą. Jie pasakojo, kad Rūdninkų poligone susidūrė su itin žeminančiu elgesiu dėl kilmės ir (arba) odos spalvos: tyčiojimusi, žeminimu, prieigos prie tualetų ir dušų ribojimu, reketavimu, fiziniu smurtu.

Mėnesinių metu neturėjo galimybių nusiprausti

Tarnyba atkreipė dėmesį ir į tai, kaip Lietuvoje buvo elgiamasi su nėščiomis ir krūtimi maitinančiomis moterimis, taip pat su asmenimis, kurie turi ilgalaikių fizinių, proto, intelektinių ir (ar) sensorinių sutrikimų: pagal Jungtinių Tautų taisykles, jie apskritai neturėtų būti sulaikomi, siūloma tam taikyti alternatyvias priemones, tačiau Lietuvoje tai nebuvo daroma.

Pasak tarnybos, tikėtina, kad mažiau akivaizdžiai matomos negalios nebuvo fiksuojamos, taigi, nebuvo atliepiami atitinkami prieglobsčio prašytojų poreikiai. Tarp prieglobsčio prašytojų buvo tokie, kurie turėjo fizinę negalią, sirgo ŽIV, psichinėmis ligomis, pavyzdžiui, šizofrenija, onkologinėmis ligomis, sunkiomis lėtinėmis ligomis. Besilaukiančios prieglobsčio prašytojos turėjo skirtingas sąlygas priklausomai nuo apgyvendinimo vietos: esą kai kur, norint nusiprausti, patekti į virtuvę, tekdavo eiti per šaltį ir blogomis oro sąlygomis, naktį, nebuvo galimybių mankštintis, pasivaikščioti. Teigiama, kad mažiau palankias sąlygas nėščiosios turėjo Ruklos Pabėgėlių priėmimo centro modulinių namelių stovykloje.

Naujininkų PPC moterims kildavo iššūkių norint nusiprausti mėnesinių metu – ne kasdien būdavo galimybių naudotis dušu, todėl vandenį tekdavo šildytis atskirai.

Reikalavo įrodyti, kad esi neheteroseksualus

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba konstatavo, kad daugelyje apgyvendinimo vietų nebuvo numatytos erdvės maldai arba susikaupimui, o apgyvendinant prieglobsčio prašytojus ir migrantus, nebuvo atsižvelgiama į jautrius jų tapatybės bruožus, tarp jų – į jų seksualinę orientaciją bei lytinę tapatybę, dėl ko neheteroseksualūs asmenys susidurdavo su nepageidaujamu elgesiu – priekabiavimu, smurtu, išnaudojimu.

Teigiama, kad neheteroseksualūs vyrai nemalonaus elgesio sulaukdavo ir iš vietose dirbančių pareigūnų, esą jautė, kad pareigūnai taip elgiasi dėl turimų homofobinių nuostatų.

Neheteroseksualiems vyrams išreiškus norą būti perkeltiems, pavyzdžiui, į kitą apgyvendinimo vietos aukštą, iš jų buvo reikalaujama įrodymų – reikėjo pasakoti apie buvusius santykius, parodyti nuotraukas.

„Reikalavimas „įrodyti“ seksualinę orientaciją ir (ar) lytinę tapatybę yra žeminantis, o prašymas atskleisti asmeninę informaciją apie buvusius santykius su tos pačios lyties asmenimis perteklinis, ypač atsižvelgiant į tai, kad asmenys atvykę iš šalių, kuriose neheteroseksualumas yra teisiškai ir (ar) socialiai baudžiamas, gali jaustis itin nepatogiai dalinantis tokio pobūdžio asmenine informacija, gali būti neturėję neheteroseksualių santykių ar neturėti juos įrodančių nuotraukų ir (arba) dokumentų“, – apžvalgoje pažymėjo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Tarnyba: vengiama gilintis į individualias migracijos priežastis

Tarnyba savo apžvalgoje apie migrantų krizę Lietuvoje kritikavo Vidaus reikalų ministerijos, VSAT pareigūnų ir atstovų, Seimo narių komunikaciją bei laikyseną prieglobsčio prašytojų atžvilgiu. Tarnyba pažymėjo, kad pareigūnai ir politikai vartojo apibūdinimus „neteisėtas migrantas“ ar „nelegalus migrantas“, kai šias sąvokas rekomenduojama keisti į „migrantas be dokumentų“ arba „nereguliarus migrantas“, prieglobsčio prašytojai prilyginti grėsmei.

„Deja, nemažai laiko patys žmonės, ieškantys prieglobsčio, pradėti laikyti grėsme. Todėl ilgainiui oficiali valstybės pozicija, kuria migracija į Lietuvą įvardijama kaip hibridinės agresijos įrankis, prieglobsčio prašytojus ima sieti su pavojumi, nuasmenina bei vengia gilintis į individualias migracijos priežastis.

Be to, toks hibridinio karo naratyvas leidžia lengviau pateisinti baudžiamąsias bei atgrasymo priemones prieglobsčio prašytojų atžvilgiu“, – vertino Lygių galimybių kontrolės tarnyba.

Tokia strategija, pasak jos, dar labiau išryškėjo, kai Lietuva, vidaus reikalų ministrei Agnei Bilotaitei nusprendus, pradėjo taikyti migrantų apgręžimo politiką.

„Masinės atstūmimo politikos taikymas neatitinka tarptautinės teisės principų, nepriklausomai nuo to, ar prieglobsčio prašytojas (-a) yra pažeidžiamas asmuo. Tačiau taikant atstūmimo politiką, tikėtina, kad buvo ignoruojami pažeidžiamų asmenų poreikiai“, – pažymėjo tarnyba.

Per didelis krūvis darbuotojams

Jos apžvalgoje dėmesio skiriama ir prieglobsčio prašytojų apgyvendinimo vietų darbuotojų problemoms – jų trūko, darbuotojams tekdavo dirbti itin dideliu krūviu, todėl jie būdavo pervargę, jiems tekdavo atlikti pagal užimamas pareigas nepriskirtas funkcijas, pavyzdžiui, Migracijos departamento darbuotojų, kam neturėjo kvalifikacijos ir reikiamos informacijos, ir kita.

„Įstaigų darbuotojų nuomone, priekaištai dėl žmogaus teisių neužtikrinimo sulaikymo vietose dažnai būdavo nepagrįstai reiškiami šiose įstaigose dirbantiems (-čioms) darbuotojams (-oms), o ne už šiuos pažeidimus atsakingoms institucijoms arba asmenims“, – akcentavo tarnyba.

Jos vertinimu, daugumos lygių galimybių ar žmogaus teisių pažeidimų prieglobsčio prašytojų ir migrantų atžvilgiu būtų buvę galima išvengti taikant alternatyvias sulaikymui priemones.

„Sulaikymas turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Jis gali turėti didesnių neigiamų pasekmių pažeidžiamiems asmenims“, – pabrėžiama apžvalgoje.

Savo ruožtu Lietuvoje, išaugus per Baltarusijos sieną atvykstančių prieglobsčio prašytojų skaičiui, didžiosios dalies atvykusių asmenų laisvė buvo apribota automatiškai, nepriimant kiekvieno asmens atžvilgiu individualaus sprendimo.

Tarnyba: vis dar yra rizika, kad žmonės būtų uždaromi

„Atvykę asmenys buvo de facto sulaikomi be galimybės išvykti iš sulaikymo vietų.

Tarptautinės migracijos srityje dirbančios organizacijos pabrėžia, jog sulaikymo sąlygos kelia ypač daug iššūkių užtikrinant sulaikytų prieglobsčio prašytojų saugumą, lygiavertį traktavimą, paslaugų prieinamumą bei turi itin rimtų ilgalaikių neigiamų pasekmių sulaikytų asmenų psichikos sveikatai“, – komentavo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba.

Ir nors Europos Sąjungos Teisingumo Teismas konstatavo, kad Lietuvos teisės aktai prieštarauja Europos Sąjungos teisės normos, pagal kurias draudžiama prieglobsčio prašytoją sulaikyti vien todėl, kad jis valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai, Lietuvoje nebuvo inicijuoti įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties pakeitimai.

„Todėl ateityje vis dar iškyla rizika, kad asmenys būtų uždaromi. Todėl, susidarius panašiai migracijos situacijai, rekomenduotina sprendimus dėl sulaikymo nagrinėti individualiai ir kaip įmanoma plačiau taikyti alternatyvias sulaikymui priemones“, – pasiūlė tarnyba.

Paklausimai, ar esame pasiruošę atgal priimti migrantus

Migrantų krizė Lietuvą užklupo 2021 metų vasarą, kai pasienyje su Baltarusija į mūsų šalį ėmė plūsti migrantai iš Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos šalių. Lietuvos institucijų atstovai skelbė, kad tai – Baltarusijos režimo vykdomas hibridinės karas ar ataka.

Ilgainiui – 2022 metų gegužę–birželį – centruose apgyvendintų prieglobsčio prašytojų ir migrantų skaičiai pradėjo mažėti: daliai suteikus laikinus leidimus gyventi humanitariniais pagrindais, daliai gavus pabėgėlio statusą, vis didėjant asmenų, kuriems buvo leidžiama išvykti iš centrų, skaičiui, tai yra, teismams suteikus teisę judėti laisvai Lietuvos teritorijoje.

Didžioji dalis asmenų, kuriems buvo suteikta teisė laisvai judėti, paliko centrus ir, tikėtina, išvyko iš Lietuvos.

Tačiau, pagal Dublino reglamentą, migrantai yra tos šalies atsakomybė, kur pasiprašė prieglobsčio.

Skelbiama, kad Lietuva jau sulaukė daugybės paklausimų iš Vakarų Europos, daugiausia iš Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos, su klausimais, ar esame pasiruošę atgal priimti tūkstančius iš čia pabėgusių migrantų.

Ankščiau šią savaitę praneša, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinės Kubos, Sirijos, Irako piliečių skundus dėl neįleidimo į Lietuvą, judėjimo laisvės suvaržymo.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.