Author: admin

Pateikus įtarimus buvusiam Seimo nariui Kristijonui Bartoševičiui dėl galimos seksualinės prievartos prieš vaikus, politikai pagaliau nusprendė pasidomėti, kaip vyksta tyrimai tokio pobūdžio bylose, kaip užtikrinamos nukentėjusių vaikų teisės, ar padedama nukentėjusiems vaikams ir kas juos lydi visame šiame sunkiame procese.

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijai surengus posėdį paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra institucijos, kurios atstovai turėtų visą apibendrintą informaciją ir „lydėtų“ auką teisiniame procese, jau nekalbant apie pagalbą gyti po tokios traumos.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė tiesiai šviesiai komisijos posėdyje pasakė, kad jaučiasi tarsi esanti paraleliniame pasaulyje, nes daugeliui valstybės atstovų situacija atrodė kardinaliai gerėjanti, kai tuo tarpu nevyriausybininkai laikosi visai kitos nuomonės.

„Žiūrėkite, labai konkreti šių dienų situacija: 24 mažametės ir nepilnametės yra nukentėjusios vienoje byloje – Kretingos rajono gyventojas kaltinamas jas tvirkinęs. Jis teisiamas. Teisme nėra nė vieno Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojo, net advokato nė vieno nėra, nes teisėjas nusprendė, kad prokurorė atliks kaip advokatės funkcijas. Stovi kai kurie artimieji koridoriuje, vieni artimieji sako, kad čia visai nieko ir nebuvo, nei nužudė jas, nei nieko, kiti artimieji pasipiktinę tokiais veiksmais. Tvirkintojas nuteisiamas 200 valandų darbui su seneliais. Na, mes tikrai pasipiktinę tokiu sprendimu, nusprendžiame skųsti, nors esame visiškai iš šono, nevyriausybinė organizacija, kuri atsitiktinai sudalyvauja. Apeliacija priimama ir teisėjas toliau aiškinasi, o prie ko čia šita nevyriausybinė, kur Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai, kur kiti darbuotojai? Mums pavyko išsiaiškinti, kad 24 mergaitės priklauso 8 skirtingiems regionams, tai aš pradedu galvoti, kad tarp jų pačių nėra kažkokio koordinavimosi. Jei tai būti iš vieno regiono, gal kažkaip apimtų, tačiau kai 8 regionai, tai jau nesėdi tarnybos kartu – nepasiūlyta jokios psichologinės pagalbos”, – pasipiktino K. Mišinienė.

Smurtą atpažįsta iš piešinių, seksualizuoto elgesio

Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Arūno Meškos pateiktais duomenimis, per 2022 metus registruoti 247 seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus, nukentėjo 236 vaikai. Anot prokuroro, dažniausiai seksualiai vaikus išnaudoja ar prievartauja juos pažįstantys asmenys.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenys apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus šiek kiek kitokie, bet gana panašūs – per 2022 metus fiksuota 300 nusikaltimų, per 2021 metus – 239, o per 2020 metus – 185. Skaičiai šiek tiek skiriasi, nes ne visuomet pranešus apie nusikaltimą pradedamas ikiteisminis tyrimas, nors tai nereiškia, kad tokio nusikaltimo nebuvo. Pasitaiko, kad vaikus artimieji priverčia pakeisti savo parodymus, kartais nepakanka duomenų tyrimo pradėjimui.

Specialistai sako, kad augantys skaičiai nereiškia nusikaltimų masto augimo, o labiau rodo, kad vaikai drąsiau skundžiasi, galimus nusikaltimus geriau atpąžįsta su vaikais bendraujantys asmenys – mokytojai, artimieji ar įvairūs specialistai.

„Tikrai yra ne vienas pranešimas, kuomet mokytojas ar auklėtojas iš piešinių, iš vaiko seksualizuoto elgesio atpažįsta ir praneša mums ar policijai“, – teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.

Daugiausia seksualinio smurto nustatoma prieš mergaites, bet labai gali būti, jog berniukai vengia skųstis ir pasisakyti apie smurtą. Vaikus seksualiai dažniausiai išnaudoja jiems pažįstami asmenys, taip pat giminystės ryšiais susiję žmonės.

„Tai kaimynas, dėdė ar dar koks asmuo. Tai didžiausi skaičiai. Arba giminystės ryšiais susiję – tai gali būti patys artimiausi – tėvas, mama, gali būti senelis, mamos brolis“, – pabrėžė I. Skuodienė.

Problema, kad identifikavus smurtą ir kreipusis į tarnybas vaikams ne visuomet paskiriamas profesionalus advokatas, nors taip turėtų būti pagal įstatymus. O ir šiaip mūsų šalyje nėra advokatų, kurie specializuotųsi padėti aukoms seksualinio smurto prieš vaikus bylose – advokatai Lietuvoje iš esmės universalūs. Galų gale, apmokėjimas advokatams iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sąrašo siekia vos 20 eurų už valandą.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė taip pat pabrėžė, kad teismo psichologijos-psichiatrijos ekspertizių reikia ilgai laukti, bet Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldi Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba šią informaciją paneigė, nes šiuo metu įdarbinta daugiau specialistų. Ši institucija įvertina vaiko psichinės-psichologinės sveikatos sutrikdymo mastą, o medicininę pusę – nubrozdinimus, spermos pėdsakus ir kita – įvertina bei tiria Valstybinė teismo medicinos tarnyba. Painu, bet taip jau Lietuvoje yra.

Prokuroras A. Meška pasakoja, kad vidutinis seksualinio smurto prieš vaikus bylų tyrimo terminas yra 197 dienos.

Dar viena bėda – nors Lietuvoje nustatyta, kad vaiko nuomonės reiktų išklausyti tik vieną kartą ir paskui nebetraumuoti klausimais ir detalių pasitikslinimais, bet realybėje taip dažniausiai nebūna: su vaiku siekia bendrauti daugybė specialistų, kurie verčia dar ir dar kartą prisiminti traumuojančius įvykius.

Ir nors apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjus vaikų atveju visuomet vyksta su psichologais, bet jų pasirengimas kai kuriais atvejais būna labai abejotinas. Jie parenkami iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sąrašo, o patekti į šį sąrašą pakanka minimalių reikalavimų. Šiuo atveju tai Teisingumo ministerijos veiklos baras.

„Mes nuo 2010 metų kalbėjom su Teismų administracija, kaip įtraukti psichologus į tokio pobūdžio bylas ir buvo priimtas sprendimas apygardiniuose teismuose įsteigti po vieną psichologo etatą. Tos diskusijos truko ilgai, bet teisėjai sutiko, apygardiniuose teismuose atsirado psichologai – po vieną, vėliau jų truputį padaugėjo. Ir teisėjai sakė, kad jiems labai patinka dirbti su psichologu vietoje, nes psichologas gauna žinias iš teisėjo, kas dieną mokosi. Tačiau kai buvo keičiamas baudžiamasis procesas, kad visi vaikai būtų apklausiami su psichologu, mes labai stipriai sakėme, kad reikėtų psichologų institucijose, siūlėme teismus, bet šito modelio buvo atsisakyta. Teisingumo ministerijai prie teisinės pagalbos buvo pridėti psichologai, ir čia dabar laisva rinka – tie psichologai, kurie išsilaiko egzaminus, tie ir ateina. Kokia jų kokybė, kiek jie pasirengę, čia diskutuotinas klausimas ir sėkmės klausimas“, – sakė vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos vadovė Živilė Poželienė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad psichologų apmokėjimas už dalyvavimą vaikų apklausose yra gana žemas, esą į tai irgi reikia atkreipti dėmesį.

Bylų skaičius tikrai augs

Seimo narys, vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys pasakoja, kad nors nukentėjusių vaikų skaičiai atrodo baisiai, bet tai demonstruoja gerėjančią situaciją, nes vis daugiau aukų skundžiasi. Kai Lietuvoje labai seniai buvo daryti išsamūs tyrimai dėl seksualinio smurto prieš vaikus, tai smurtą teigė patyrę apie 30 proc. vaikų, o per trejus metus buvo tik 1 byla.

„Pastaruoju laikotarpiu nebedaromi tyrimai, bet labai seniai Lietuvoje yra daryti du populiaciniai tyrimai. Viename dalyvavau pats, buvau vadas, o kitame nedalyvavau, dar buvau per žalias tokiems dalykams. 1996 metais, praeitame šimtmetyje, buvo darytas tyrimas, kurį atliko Vytautas Blažys ir kiti. Tuo metu buvo nustatyta, kad seksualinę privartą patiria apie 30 proc. vaikų. O bylų – viena per trejus metus. 2003 metai – tarptautinis tyrimas, dalyvauja penkios šalys: Lietuva, Norvegija, Danija, Islandija, man atrodo, Vokietijos kraštas. Lietuvoje šitam tyrimui teko vadovauti man. Ten įtraukiamas ir priekabiavimas. Tiesa, klausimyno neleido paleisti į mokyklas šešiolikmečiams, leido tik aštuoniolikmečiams. (…) Tai buvo apklausta virš 5000 vaikų ir tuo metu paaiškėjo, kad 50 proc. vaikų iki 18 metų patyrė seksualinę prievartą arba priekabiavimą. Čia jau įeina priekabiavimas ir, tarkime, tokie veiksmai, kaip užpakalio glamžymas ir visa kita“, – pasakojo L. Slušnys.

Pasak parlamentaro, tuo metu jis pristatė tyrimą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, kuriais vadovavo Vilija Blinkevičiūtė, tačiau niekas nepatikėjo tyrimo duomenimis. „Man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, čia yra nesąmonė“, – teigė L. Slušnys.

„Ką aš noriu pasakyti – dabartinė situacija yra kitokia: atsiranda gebėjimas rinkti netiesioginius įrodymus“, – pridūrė parlamentaras.

„Kai mes dabar turime 250-300 bylų, aš manau, kad tai jau yra gerai. Ir aš manau, kad čia dar tiktai pradžia, mums bijoti, kad bylų skaičius augs, nereikia“, – sakė L. Slušnys.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Seimą apgaubęs pedofilijos šešėlis ne tik į tamsą panardino konservatorius, kurie sykiu nusitemps ir valdančiosios koalicijos partnerius, bet atkleidė ir kitą tamsiąją šios problemos pusę Lietuvoje. Bendražygių reakcija į parlamentarui Kristijonui Bartoševičiui pareikštus įtarimus dėl galimo nepilnamečių seksualinio prievartavimo esą tik įrodo, kad tokių nusikaltimų aukos nesulaukia deramos pagalbos, nes ir Seime buvo daugiau nori ne pasmerkti, o pasislėpti.

Kalbama apie du galimai nukentėjusius vaikus Generalinė prokurorė Nida Grunskienė pirmadienį kreipėsi į Seimą dėl parlamentaro Kristijono Bartoševičiaus teisinės neliečiamybės panaikinimo, tiriant galimą nepilnamečių seksualinio prievartavimo atvejį. Įdomu tai, kad kelios valandos prieš prokurorės kreipimąsi Seimo narys pats pasiprašė panaikinti jo mandatą, motyvuodamas asmeninėmis problemomis.

Tai yra toks pirmas atvejis Lietuvos Seimo istorijoje, kai parlamentarui reiškiami įtarimai dėl tokio sunkaus nusikaltimo, ir jau dabar teigiama, kad šis atvejis yra labai rimtas smūgis tiek visam Seimui, tiek politinei sistemai. Tai pripažino ir DELFI TV laidoje dalyvavę Seimo nariai bei ekspertai.

Baudžiamosios teisės ekspertas Remigijus Merkevičius tik konstatavo, jog iš prokuratūros išplatintos informacijos galima matyti, kad „turime turbūt mažiausiai dvi galimas nusikalstamas veikas galimas: tai seksualinį prievartavimą ir jaunesnio nei 16 metų asmens tvirkinimą“.

Jis teigė, kad šie nusikaltimai yra sunkūs, o mažamečio asmens seksualinis prievartavimas laikomas ir labai sunkiu nusikaltimu, ir už juos gresia realus laisvės atėmimas.

„Sunku pasakyti, kokia šios bylos perspektyva, nes kol kas turime tik tokią preliminarią informaciją, kuri gali būti teisinga ir tiksli, kaip gali būti neteisinga ir netiksli. Jei kalbėtume apie perspektyvą tik hipotetiškai, jei būtų įrodyta nusikalstama veika, tai būtų liūdna perspektyva visiems.

O jei tai neteisingas žmogaus apkaltinimas žmogaus, tai perspektyvą turėtume kitokią. Kaip bebūtų, tokie procesai emociškai yra labai sekinantys, jie sąlyginai ilgi ir labai komplikuoti. Žiūrint į įrodomąją bazę, tai lemiantys veiksnys yra paties nukentėjusio vaiko perteikiama informacija ir patikimumas. Jis tikrinamas įvairiais aspektais, psichologai psichiatrai taria savo žodį, daugybė kitokių pjūvių, kur parodymai patikrinami įvairiais būdais. Lemiantys veiksnys yra jo parodymai. Nes ir nusikalstamos veikos pobūdis apsprendžia sąlyginai skurdų įrodomąjį materialą“, – aiškino R. Merkevičius.

Jis teigė, kad dabar prokurorų žingsnis, kurio reikia laukti, yra pareiškimo apie įtarimą pateikimas žmogui, jo parodymai dėl padarytos veikos.

Teisės ekspertui apie tai, kad tokios bylos yra labai sudėtingos, antrino Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė.

„Galiu užtikrintai nuliūdinti, kad ši problema skendi visiškoje tamsoje, ir ta tamsa sąlygota tokių momentų, kad mes nemokame atpažinti aukų, gal net nelabai norime jas atpažinti, nes ką tada darysime. Mes labai silpnai vedame visus teisinius procesus, pradedant apklausomis, teismuose šios bylos neturi didelio dėmesio ir prioriteto, o aukos, net ir pasibaigus teismo procesams, paliekamos likimo valiai, ir ne kartą matome, kad tos aukos vėl patenka į išnaudotojų tinklus. Labai norėčiau, kad šiandienos įvykiai apšviestų mums tą tamsią zoną ir bent jau bylos, esančios teismuose, tikrai atkreiptų mūsų dėmesį. Ar tai yra normalu, kad mažamečius tesimuose atstovauja bet kokie advokatai, kiek kartų kalbėjome apie tai, kad reikia specializuotų advokatų. Realiai dėl aukų labai mažai daroma“, – akcentavo K. Mišinienė.

„Ir kažkuria prasme šitie nusikaltimai mus labai piktina, tačiau vos turime konkretų prievartautoją, stoja mamoms, bendražygiai, kurie aiškina, kad tai puikus žmogus, jis negalėjo taip padaryti. Ir turime mažametį, kuris turi pasakoti, kas jam atsitiko, jis dar nemoka verbalizuoti. Tokiais nusikaltimais įtariamus žmones gina buvę prokurorai, buvę teisėjai, kurie specializuojasi atstovauti tokius nusikaltėlius. Jėgos teisinėje plotmėje yra labai nelygios. Labai prašau visų, kurie turi politinę valią, mes turime atkreipti dėmesį, turime specializuoti teisinę pagalbą aukoms. Įsivaizduokite, ką reiškia vaikui prabilti, ir atsistoti prieš suaugusiųjų bendruomenę. Tai mes turime atsakomybę, kaip apsaugoti, kaip padaryti tą vaiko prabilimą labiau įmanomu, kaip jį labiau išgirsti“, – išties sudėtingą seksualinių nusikaltimų prieš vaikus pusę įvardijo K. Mišinienė.

Mandato atsisakymą įvertino neigiamai

Išgirdę apie K. Bartoševičiui keliamus įtarimus dėl galimai padaryto sunkaus nusikaltimo, daugelis kartojo, kad tai konservatoriams yra smūgis žemiau juostos. Šis politikas formaliai nėra partijos narys, tačiau yra konservatorių frakcijos Seime narys, į parlamentą išrinktas su šia partija.

„Reikia sutikti, kad tai smūgis žemiau juostos, ir yra keletas dalykų. Pirmas dalykas, yra nekaltumo prezumpcija, kiekvienas bet kokį nusikaltimą galimai padaręs turi į tai teisę. Tai žmoniškai vertinant, Bartoševičius, kol nenuteistas, turi teisę sakyti taip, kaip jis sako, kad nieko nežinau, kad jį patį nustebino. Neskubėkime nuteisti.

Antras dalykas – bet kokiu atveju tai yra blogai. Kaip bepasibaigtų byla, kiek ji besitęstų, tai yra reputacinė žala ir partijai, ir Seimui, ir visai politinei sistemai, ir Lietuvai, ir žmonijai. Tai yra blogis, jei toks dalykas iš tikrųjų yra įvykęs, ir čia tik galima apgailestauti, kad taip yra.

Bet yra ir trečia medalio pusė, ką galime iš to visi pasimokyti ir sistemą galime tobulinti. Girdėjau kritikos ir teisėsaugos darbui, kad nebūtinai įstatymai yra netobuli, bet pasigendama aktyvumo, geranoriškumo tiek advokatų, tiek teisėjų. Ir čia daug kažko negali pasakyti, reikia palinkėti teisėsaugai profesionaliai dirbti savo darbą, ištirti bylą. Kristijonas nesidangsto už mandato, jį padėjo pats, nereikės prokurorams vargti, galės bylą tirti paprastai. Niekas kažko nedangsto, visi norime sužinoti tiesą“, – tvirtino konservatorius Paulius Saudargas.

Tačiau būtent tai, kad K. Bartoševičius pareiškė norą atsisakyti Seimo nario mandato, o po kelių valandų paaiškėjo, kad dėl šio parlamentaro neliečiamybės generalinė prokurorė kreipėsi į Seimo pirmininkė, sukėlė dar daugiau aistrų.

„Galvoju, kad tai yra juodžiausia diena Seimo istorijoje, šioje kadencijoje – tai garantuotai. Vienas dalykas, kad apskritai turime tokį atvejį, apie kurį kalbame. Negana to, kaip liaudyje sakoma, kad korumpuoti, vagys, nieko neveikia, veltėdžiai, tai dar ir pedofilų yra. Tai čia labai blogai.

Kitas dalykas, manipuliacija. Saudargas sako, kad jis nebando dangstytis. Taip jis nebebandė dangstytis tada, kai uodega buvo prispausta, Negali būti tokių atsitiktinumų, kad žmogus iš ryto sugalvojo, parašė atsistatydinimą, ir staiga netikėtai jau po jo šito sugalvojimo išlindo prokuratūra. Aišku, kad šitie veiksmai buvo susiję, kad jis apie tai kažkaip buvo informuotas, kas ir kaip jį informavo, čia labai įdomi detalė, kuri, tikiuosi, bus atskleista.

Trečias dalykas yra tai, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas lapkričio 15 dieną, tai buvo laikas prokuratūrai kreiptis, o pasirinktas toks laikas, kai pasibaigė Seimo sesija, kai suteikta galimybė pačiam žmogui atsitraukti. Mano supratimu, tokiose situacijose turėtų būti maksimalus viešumas. Manau, kad prokuratūra galėjo kreiptis į Seimą dėl neliečiamybės panaikinimo, taip būtų suteikta galimybė užduoti klausimus, visą tą procedūrą praeiti, bet dabar labai ilgai spekuliuosime. Anokia čia garbė, kai realiai prispaustas fakto pasitraukia. Ir kai nebebus Seimo narys, mes daug detalių, ko gero, ir nesužinosime“, – samprotavo Darbo partijos atstovė Seime Ieva Kačinskaitė–Urbonienė.

Liberalų sąjūdžio frakcijos atstovas Seime Eugenijus Gentvilas pritarė, jog visiems ir ypač konservatoriams būtų buvę geriau, jei būtų įvykusi neliečiamybės panaikinimo procedūra.

„Žinote, kada geriausiai partija būtų atrodžiusi, jei Kristijonas būtų likęs Seime, ateitų prokuratūros prašymas, ir konservatoriai vieningai balsuotų už neliečiamybės atėmimą. Tada buvo šansas parodyti, kad jie kategoriškai smerkia. Tikiu nuoširdžiai, kad jie smerkia, bet jie nebegali to parodyti“, – konstatavo E. Gentvilas.

Nukentės ir koalicijos partneriai

Politikos apžvalgininkas, naujienų agentūros „Elta“ vyriausias redaktorius Vytautas Bruveris teigė, jog galiojanti nekaltumo prezumpcija nepaneigia įvykusio fakto, jo poveikio ne tik konservatorių partijai, bet ir visai valdančiajai koalicijai.

„Įsivaizduokime, kad ne tik Šeimų maršas, bet ir visa opozicija išnaudos šitą dalyką, kalbėdami ne tik apie konservatorius, bet ir liberalus, ypač apie Laisvės partiją dėl visiems žinomo konteksto, kokie čia jie visi yra veidmainiai, ištvirkėliai, kokia yra veidmainių, pedofilų ir visokių kitokių valdžia. Dar labai svarbu, ką matėme, – reakcijos.

Apie Bartoševičiaus reakciją net sunku kalbėti, kaip gali žmogus sakyti, kad aš nieko nežinau, tai sutapimas, kokį šešėlį jis meta.

Ir antras – partijos, kuriai jis formaliai nepriklauso, bet kurios frakcijai Seime priklausė, reakcija ir elgesys. Visą dieną, kol vyko situacijos aiškinimasis, lyderiai bėgo į šoną. Tokioje situacijoje arba žmonėms yra visiškas šokas, arba jie nesupranta, kokį smūgį jie gavo ir kaip reikia kuo greičiau bandyti visuomenei parodyti, kad jie reaguoja.

Proaktyvi, aiškiai artikuliuota partijos pozicija, kuria partijos stengtųsi padėti sau pačiai ir koalicijos partneriams, kurie tampa situacijos įkaitais. Partijos pozicijos nebuvimas ar situacijos nekomentavimas irgi yra veikimas ir čia įžiūriu pasibjaurėtiną cinizmą.

Daugelis partijos politikų ar atstovų vengė tą situaciją komentuoti ne dėl to, kad buvo sutrikę ar nebūtų spėję padaryti bendros pozicijos, bet tiesiog nenorėjo būti siejami su šita nemalonia tema, jie galvojo, kad viešųjų ryšių požiūriu jiems bus naudingiau, jei jie kuo labiau atsiribos, pabrėždami kiekviename komentare, kad Bartoševičius nėra partijos narys. Todėl sakau, kad tai yra ciniška ir pasibjaurėtina“, – konstatavo V. Bruveris.

Jis teigė, kad konservatorių partija dabar atsidūrė tokioje situacijoje, kad visi jos veiksmai tik blogina situaciją. „Tas žingsnis, kad atsisakė mandato, kad tai gerina padėtį, tai nėra taip. Tas žingsnis tik tam tikra prasme blogina padėtį, tvirtina įtarimus, kad jis tai darė sąmoningai, kad nebūtų proceso Seime, kad neplauktų informacija į viešumą. Ir tai duoda pagrindo opozicijai sakyti, kad jis tai darė susitaręs su savo partija.

Tai, kad Bartoševičius atsisako mandato, daugeliui buvo naujiena, daugelis spėliojo, kad jis tiesiog eina į kokį geresnį darbą, kokiai kultūros įstaigai vadovauti. Tokie svarstymai buvo prieš prokuratūros prašymą. Tai neatmestina, kad ir partijos atstovai nežinojo. Bet kalba čia apie tai, kad būtų buvę geriau, jei tas procesas būtų praeitas, nes tas jo išėjimas atėmė iš partijos galimybę parodyti savo poziciją. Dabar palikta maksimali erdvė įvairiems įtarimams, politinėms manipuliacijoms ir spekuliacijoms, kurias visi oponentai maksimaliai išnaudos“, – buvo įsitikinęs V. Bruveris.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Gražinos ir Vidanto Grigaliūnų šeimynoje užaugo apie 50 vaikų. Kai pradėjo tyrimą dėl seksualinės prievartos, čia jų buvo vienuolika. Apie šokiruojančią patirtį prabilo buvusios globotinės.

Ryžosi ne iš karto

Vasarį Lietuvos apeliacinis teismas nagrinės ne vieną apdovanojimą ir pagyrimą pelniusių globėjų Grigaliūnų skundą dėl Panevėžio apygardos teismo sprendimo, kuriuo šeimos tėvas pripažintas kaltu dėl mažamečių ir nepilnamečių globotinių žaginimo ir prievartavimo.

„Niekada neišdrįsiu papasakoti, kokiame košmare gyvenau vaikystėje būdama pas globėjus ir vaikų namuose“, – įstringa vienos iš nukentėjusiųjų žodžiai.

Negyjanti skausmo žaizda, gyvenimo nepilnavertiškumas, kasdien grįžtantys vaikystės patirčių košmarai ėmė veržtis su kaupu tik palikus garsių globėjų namus. Drąsa prabilti apie patirtą kančią atėjo toli gražu ne iš karto. Psichologinės pagalbos paieška ir praregėjimas paskatino netylėti.

Neturėtų stebinti tai, kad dėl patirtos prievartos į teisėsaugą kreiptasi ne iš karto. Dažnu atveju vaikai linkę save kaltinti dėl to, kas jiems nutinka. Supratimas apie nusikaltimą ateina ne iš karto.

Šešios mergaitės laikotarpiu nuo 2009 iki 2016 m. sistemingai buvo žaginamos ir prievartaujamos. Kaip rašoma teismo sprendime, „tiksliai nenustatytą kartą skaičių, bet ne mažiau kaip kartą per mėnesį, lytiškai santykiavo, t. y. išžagino. Šeimos tėvas V. Grigaliūnas teisme neigė jam pareikštus kaltinimus ir tvirtino, kad mergaitės siekia pasipelnyti.“

Tačiau tokie argumentai teismo neįtikino dar ir dėl to, kad, pirmą kartą apklausiamas, V. Grigaliūnas prisipažino smagindavęsis, tik aiškino esą tai daręs su globotinių sutikimu. Nepilnamečių ir mažamečių globotinių sutikimo pakako septintą dešimtį perkopusiam globėjui.

G. Grigaliūnienė teismui aiškino, kad globotinės esą susimokė kalbėti netiesą. Tokių situacijų, kai globotinės aiškino, kad „tavo senis man kelnes movė“, o G. Grigaliūnienė už tai „senį išvadino durniumi ir užvažiavo per kuprą“, moteris teisme nė neprisiminė. Ką jau kalbėti, kad globotinių skundus apie vyro žaidimus G. Grigaliūnienė priimdavo išvadindama psichine ligone.

Panevėžio teismas už globotinių išžaginimą ir prievartavimą V. Grigaliūnui skyrė šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. G.Grigaliūnienei teismas skyrė laisvės apribojimą devyniems mėnesiams, taip pat per keturis mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo atsiprašyti nukentėjusiųjų.

Kasdienė baimė

„Kauno diena“ paanalizavo nukentėjusiųjų parodymus, atskleidžiančius, kas dėjosi vos ne pavyzdinėje laikytoje šeimynoje.

Buvo naktis, kai V. Grigaliūnas, įslinko į vienos iš nukentėjusiųjų kambarį. Mergaitė miegojo, bet pajuto, kai V.Grigaliūnas atsigulė į jos lovą, ėmė liesti, graibyti. Jautė, kad jis maunasi kelnes. Ji stūmė globėją nuo savęs, tačiau jis tęsė savo veiksmus, o viską baigęs apsimovė kelnes ir išėjo. Apimta baimės ir gėdos mergaitė nesišaukė pagalbos.

Tai buvo pirmas, bet ne paskutinis kartas. Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi mergaičių galvose, kad jos ryžosi tapti prievartos akto liudytojomis. Būtent – savo noru, pasislėpus, stebėti V. Grigaliūno prievartą kitos atžvilgiu.

Jis sakydavo globotinėms, kad jūs esate durnelės, niekam nereikalingos ir jumis niekas nepatikės. Panašiai kalbėjo ir G. Grigaliūnienė. Greičiausiai taip ėmė galvoti ir pačios nukentėjusiosios: kas patikės durnelėmis – galima nujausti, kad tokie epitetai nuolat skambėjo, tad nenuostabu, kad pačios ir patikėjo tokios esančios ir apie patiriamą prievartą kartkartėmis atvykstantiems Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) specialistams neprasitarė.

Nukentėjusiųjų pasakojimu, draudžiamiems žaidimams su vaikais V. Grigaliūnas rinkosi jam patogias vietas – traktorių, garažą, poilsio kambarį, tvartą su šienu. Baimė buvo nuolatinis nukentėjusiųjų palydovas, kol jos gyveno Grigaliūnų šeimoje. Į bylą pateko mergaičių pasakojimai apie tai, kaip jos bijodavusios užmigti, kad senis neišprievartautų.

Teismui nukentėjusiosios pasakojo, kad apie V. Grigaliūno priekabiavimus globėjai sakė ne mažiau kaip dešimt kartų, tačiau būdavo išvadinamos psichinėmis ligonėmis, o tai pakirpdavo ir taip surištus sparnus.

G. Grigaliūnienė žinojo apie sutuoktinio naudojamą seksualinę prievartą ir nieko nedarė. Teismo vertinimu, tuo ji šiurkščiai pažeidė vaiko poreikį būti pastebėtam ir mylimam, nereagavo į vaiką traumuojančią situaciją, nesiėmė jokių priemonių nutraukti sistemingus, nusikalstamus sutuoktinio veiksmus. Demonstravo priešiškumą seksualinę prievartą patiriančioms mergaitėms, kaltino jas dėl patiriamos seksualinės prievartos, įžeidinėjo, vadino menkinančiais vardais „padla“, „kūtvela“, „psichine ligone“.

Naktimis vogdavo maistą

Ši tragiška byla atskleidė ir kitų neigiamų niuansų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu ir Gerumo žvaigžde apdovanotos šeimynos motinos G. Grigaliūnienės namuose.

Nieko stebėtino ar gėdingo, kad sunkiai finansiškai gyvenančios šeimos yra remiamos labdaros ar kitų organizacijų. Šeimos aprūpinamos būtiniausiais maisto produktais, drabužiais, avalyne, buičiai reikalingais daiktais.

Nieko stebėtino, kad Grigaliūnų globojami vaikai taip pat sulaukdavo paramos. Tačiau čia gyvenantys vaikai žinojo tik tiek, kad drabužiai imami iš rūsio – ten globėja laikė šeimai skirtą paramą. Daugelis ir užaugo nežinodami, kad jiems gali būti nupirkta naujų drabužių parduotuvėje. Paaiškėjo, kad vaikai neturi supratimo apie socialinius, ekonominius, finansinius dalykus.

Pasirodo, nebūtinai visiems vaikams buvo leidžiama miegoti lovose. Nors lovos buvo, tačiau motinos nurodymu tekdavo gultis ant grindų. Nukentėjusios pasitiesdavo turimus drabužius – vis minkščiau šonams bus. Tačiau koks tas miegas, kai gurgia alkanas pilvas.

Nukentėjusios naktimis nemiegodavo ne tik iš baimės būti išprievartautoms V. Grigaliūno. Naktis buvo ir neblogas metas užkąsti. Taip, nukentėjusiosios atviravo – naktimis eidavo vogti maisto, nes šaldytuvas nebuvo rakinamas.

Dienos meniu vertas atskiro dėmesio – sumuštiniai ir sausi pusryčiai. Taip pakaitomis, pasakojo nukentėjusiosios, valgydamos vieną arba kitą patiekalą, pratempdavo dieną, o sulaukusios nakties tyliai kažką pasivogdavo iš šaldytuvo. Nors kiti Grigaliūnų šeimynoje augę vaikai teisme liudijo apie pasakišką gyvenimą šioje šeimynoje, tikrovė tapo ne tokia spalvinga, kai, pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl galimų seksualinių nusikaltimų, vaikai iš Grigaliūnų namų buvo pervežti į vaikų globos namus.

Neturėjo šepetėlių

Šioje pedofilijos istorijoje iš pirmo žvilgsnio dviprasmiškai nuteikia kitų Grigaliūnų šeimynoje augusių mergaičių ir berniukų liudijimai, kurie panašesni į tuos užkabintus ordinus ir žvaigždes. Pastarųjų pasakojimuose Grigaliūnai vadinami mama ir tėčiu, pasakojami kasdieniai buities epizodai mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo biologinėje šeimoje, išskyrus, žinoma, tai, kad Grigaliūnų namuose visada augo daug vaikų. Kai kurie pasakoja, kad, sulaukę pilnametystės ir išėję gyventi savarankiškai, vis dar aplanko juos užauginusius globėjus.

Vaikų prisiminimuose – mamos G. Grigaliūnienės gamintas maistas, namų ruošos epizodai, kuriuose kiekvienas žinojo savo darbus ir pareigas. Išskirtinis momentas, kad visi apklaustieji apie nukentėjusiosiomis pripažintas mergaites atsiliepė arba ne itin palankiai, arba išvis neturėjo ką pasakyti.

Kai prasidėjo ikiteisminis tyrimas dėl galimai seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, visi tuo metu vienuolika pas Grigaliūnus gyvenusių vaikų buvo perkelti į vaikų globos namus. Vaikai atvažiavo neturėdami elementarių higienos priemonių, net dantų šepetėlių, drabužių. Vaikų namų direktorė pastebėjo, kad tik atvykę į globos namus vaikai daugiau kalbėjo, vėliau ėmė jaustis Grigaliūnų palaikymo komandos įtaka ir vaikai užsidarė.

Vis dėlto į akis krito jau minėti mitybos įpročiai. Susidarė įspūdis, kad mėgstamiausias vaikų maistas yra batonas, sviestas, arbata, sumuštinis, šaldyti koldūnai. Tradicinių patiekalų pavadinimų vaikai net nežinojo. Vaikų globos namų darbuotojai girdėdavo paslapčia vaikus vienas kitą kviečiant valgyti čia pagaminto maisto, nes jis skanus.

Vaikų finansinis raštingumas buvo itin menkas, nors kai kuriems jau buvo septyniolika metų. Visi jie įsivaizdavo, kad gyvena iš mamos pensijos. Jie turėjo banko korteles, tačiau jos buvo pas G. Grigaliūnienę. Moteris jų taip ir neatidavė, o darbuotojams ėmus rūpintis vaikams padaryti naujas korteles vaikai buvo Grigaliūnų giminių nuteikti nepasirašyti jokių dokumentų.

Nors procesas užtruko, korteles vis dėlto pavyko pagaminti. Tada laukė kitas netikėtumas – per tris mėnesius, kai vaikai jau gyveno globos namuose, kortelėse tebuvo likę 10–11 eurų, tik poros vaikų kortelėse buvo 60 eurų. Vaikų globos namų vadovė neabejojo, kad vaikų sąskaitose susikaupę pinigai buvo paimti.

Patvirtino nuteikinėjimą

Prieštaringus nukentėjusiųjų ir kitų Grigaliūnų globotinių pasakojimus iš dalies paaiškino vaikų globos namų direktorės pastebėjimai dėl galimo vaikų nuteikinėjimo. Tai patvirtino ir policijos pareigūnės pastebėjimai per kratą Grigaliūnų namuose.

„Kratos metu buvo baugi aplinka, G. Grigaliūnienė pasirodė valdinga. Kaip pareigūnė, visą laiką jautė pažeminimą. Buvo provokuojanti situacija, G. Grigaliūnienė vaikams sakė, kad jai uždės antrankius, kad išveš jų mamą. Buvo daroma įtaka neįgaliems vaikams, reikalauta dabar pat apklausti vaikus, minėjo parodymus jau apklaustų G. Grigaliūnienės auklėtinių“, – teigiama į bylą įsegtuose pareigūnės parodymuose.

Kratos metu pareigūnė suprato, kad šeimynoje buvo viešinami liudytojų parodymai ir vaikams buvo liepiama kartoti tai, ką sako globėjai. Dėl patirto spaudimo pareigūnei teko rašyti tarnybinį pranešimą. Be to, vaikų akivaizdoje buvo žeminamos tarnybos – vaiko teisės ir policija.

Beje, Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovų pastebėjimai apie Grigaliūnų šeimyną ir globojamus vaikus taip pat įdėti į bylą. Specialistų aktai, surašyti po apsilankymų Grigaliūnų šeimynoje paprastai kartą ar du kartus per metus ir tik tais atvejais, kai būdavo laikinai apgyvendinamas vaikas, dažniau, piešė kone idealų paveikslą – vaikai saugūs, santykiai su globėjais geri, problemų dėl rūpybos nėra, specialistų pagalba nereikalinga.

Tačiau nukentėjusiosios atskleidė, kad prieš iš anksto sutartus vaiko teisių apsaugos specialistų vizitus visi globotiniai tris dienas iki atvykimo šveisdavo ir tvarkydavo namus.

Anot nukentėjusiųjų, žurnalistai šeimynoje lankydavosi dažniau nei VTAT pareigūnai. Šie pareigūnai „atveždavo vaiką, apsisukdavo ir išvažiuodavo, nepasidomėję, kaip sekasi gyventi.“

Nukentėjusiosios neslėpė, kad apie seksualinį išnaudojimą VTAT pareigūnams bijodavo prasitarti, kad nepalaikytų beprotėmis. Tad vaikų gynėjai teisme ramiai nurodė, kad vaikai dėl seksualinio išnaudojimo nesiskundė.

Komentarai

Kristina Mišinienė, Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė

Per savo daugiau negu 20 metų darbo praktiką nesu mačiusi tokio prabilusių aukų persekiojimo, jų menkinimo, tokios lavinos šmeižto ir patyčių jų atžvilgiu. Kas tada turėjo dėtis tuose „šiltuose“ namuose, kai tempiamos dieną ar naktį į rūsį mergaitės neturėjo jokio užtarimo ar palaikymo, visi „popierinių“ tikrintojų vizitai apsiribodavo kavutės gėrimu salone su globėja.

Kam vaikai galėjo pasisakyti? Tos pačios vietinės VTAT darbuotojos tiek ataskaitose, tiek teisme nerausdamos tvirtino, kad „mergaitės buvo mylimos, saugios, augo doros, dėkingos globėjams“. Miesto vaikų psichiatrė, ir šiandien besiverčianti paklausia praktika, buvusi pagrindinė tablečių „tiekėja“ maištaujantiems, norintiems netylėti prievartaujamiems vaikams, ramiai liudijo, kad „seksualinę prievartą patiriantys vaikai ne visada atsiskleidžia, dalis jų taip ir lieka su šiuo išgyvenimu savyje“.

Taip, kalbame apie patį juodžiausią scenarijų, beje, visomis prasmėmis. Šio konkretaus atpažinto nusikaltimo metu prievartautojas buvo įkopęs į septintą dešimtį. Tikrai nemanau, kad tokio amžiaus veikėjas prabudo vieną rytą ir nusprendė, kad jį seksualiai jaudina mažametės. Ir štai vyrukas, kuris neabejotinai jaučia liguistą potraukį vaikams, tampa globėju! Dar daugiau, jo žmona užmerkia akis prieš šį vyro „pomėgį“, matome, kaip aršiai ji reaguodavo, jeigu aukos bandydavo pasiskųsti jai, kokią patyčių, net smūgių krušą jos tuoj pat užsitraukdavo. Ar tokia situacija nėra kiekvieno pedofilo svajonė?

Kita šios svajonės sudedamoji dalis buvo ir tebėra neįtikėtinas aplinkos palaikymas. Teneįsižeidžia vietinės organizacijos –  vaikų gynimo, moterų pagalbos  –  bet tie svarstymai apie „melages aukas“, pasakymai „tas senukas yra angelas, aš jį pažįstu“ verčia abejoti tokių pareiškėjų profesionalumu, sąžiningumu, gebėjimu atpažinti smurtą prieš vaikus.

Mes, nevyriausybinės organizacijos, be jokių papildomų lėšų, žmogiškųjų resursų, samdėme šioje byloje stiprų advokatą, aukoms teikėme socialinę, psichologinę pagalbą, tebedirbame su jomis ir iki šiol. Valstybė atmeta mūsų pasiūlymus dėl Seksualinių nusikaltėlių registro, aiškina tai būsiant pertekline priemone. Gerai, jei yra kitų būdų, kaip tokius prisiekusius pedofilus, kaip šios bylos veikėjas, sukontroliuoti, atgrasyti nuo jų geismų realizavimo, – laukiame jų.

Vaikas globos sistemoje yra labai pažeidžiamas. Jis neturi, kur trauktis, net jei su juo yra blogai elgiamasi, jis jau puikiai žino suaugusiųjų išdavystės kainą, supranta, kad šių veiksmai ir žodžiai ne visada sutampa, tačiau, ištikus bėdai, suaugusieji gali labai greitai susivienyti prieš jį, vaiką.

Tokios liūdnos pamokos, kurias iš šios baisios bylos išsinešė nukentėjusios mergaitės. Prireiks ilgų metų, gal net viso gyvenimo, kad grįžtų pasitikėjimas aplinkiniais, valstybe.

Žaneta Ginaitė, Panevėžio apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja

Šiuo metu Lietuvoje yra daugiau kaip keturi tūkstančiai globėjų, kurie šilumą, rūpestį ir meilę dovanoja be tėvų globos likusiems vaikams. Tai didžiulio ryžto ir pašaukimo turinti misija, į kurią sudedami šilčiausi žmogaus jausmai ir begalinė kantrybė.

Siekiant užtikrinti, kad globėjais taptų tik geriausių ketinimų turintys žmonės, jiems organizuojami specialūs mokymai, vertinamas žmonių pasirengimas ir motyvacija tapti globėjais. Šalyje veikiančių globos centrų atestuoti darbuotojai taip pat tikrina, ar būsimi globėjai nėra teisti už tam tikrus nusikaltimus. Globėjų atranką ir vertinimą organizuojantys specialistai atsakingai vertina kiekvieną būsimą globėją, jo asmenines savybes ir siekia užtikrinti, kad vaikai būtų patikėti tik galintiems tinkamai jais pasirūpinti žmonėms.

Bent kartą per metus globojamus vaikus aplanko vaiko teisių gynėjai, jie bendrauja su vaiku, globėjais, vertina vaiko gyvenimo sąlygas. Svarbu suprasti, kad vaiko teisių gynėjai neatlieka apklausos, o bendrauja su vaiku, globėjais, juos išklauso. Jeigu tokio susitikimo metu paaiškėja, kad globėjams reikia pagalbos, vaiko teisių gynėjai apie tai informuoja pagalbą globėjų šeimai teikiantį globos centrą.

Siekiant, kad vaiko teisių pažeidimų, ypač nusikaltimų prieš vaikus, būtų kuo mažiau, labai svarbus ir pokytis visuomenėje. Tad kiekvienam iš mūsų vertėtų būti atidesniam aplinkiniams, mokytis atpažinti ženklus, išduodančius, kad vaikas galimai patiria smurtą.

Seksualinis smurtas yra vienas iš labiausiai vaiką žalojančių suaugusiojo veiksmų ir smurto formų, kuri sunkiausiai atpažįstama. Dėl masto, pasekmių ir dėl to, kad dažniausiai smurtautojas yra artimas vaikui žmogus, seksualinis smurtas prieš vaikus kelia didelį nerimą.

Jei vaikas tapo uždaras, jam sunku sėdėti, staiga ima ypač domėtis seksualinėmis temomis, šia tema žino daugiau, nei reikia jo amžiui, akivaizdžiai seksualizuotai elgiasi su kitais vaikais ar suaugusiaisiais – tai ženklai, kad vaikas galimai patiria seksualinį smurtą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba, kartais svarbu pastebėti, ko vaikas nekalba. Įvairius patirto seksualinio smurto ženklus galima pamatyti per piešinius, rašinėlius, kartais vaikas gali sakyti, kad taip buvo jo draugui, nors iš tiesų taip nutiko jam. Jeigu vaikas, jo elgesys pasikeitė, labai svarbu aiškintis, kodėl taip nutiko, ir stebėti, ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinį smurtą.

Svarbu, kad vaikui atidūs būtų jo aplinkoje esantys žmonės – šeimos nariai, mokytojai, medikai, socialiniai darbuotojai ir kt. Kilus klausimų, kviečiame pasikonsultuoti su vaiko teisių gynėjais nemokamu tel. 8 800 10 800, taip pat galima rašyti žinutę interneto svetainėje Vaikoteises.lrv.lt esančiame pokalbių lauke. Pranešti apie vaiko teisių pažeidimą galima artimiausiame vaiko teisių apsaugos skyriuje, užpildant formą skyriaus interneto svetainėje arba skambinant bendruoju pagalbos numeriu 112.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Rusijai užpuolus Ukrainą, pasaulį pasiekė ukrainiečių moterų liudijimai apie žiaurius rusų karių seksualinius nusikaltimus. Seksualinė prievarta – karo ginklas, pasitelkiamas siekiant pažeminti, traumuoti ir žlugdyti tiek asmenį, tiek visą valstybę. Neretai kariai prievartauja viešai, matant šeimos nariams, o patyrus prievartą trauma išlieka visam gyvenimui.

Apie tai ekspertės kalbėjo labdaros ir paramos fondo FRIDA kartu su Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centru (KOPŽI) organizuotoje diskusijoje „Seksualinė prievarta kaip karo ginklas“.

Siekiama dominuoti, pažeminti ir traumuoti

Iniciatyvos „Rape is a war crime“ įkūrėja, teisės mokslų daktarė Inga Martinkutė pažymėjo, kad net taikos metu seksualinės prievartos bylos yra sudėtingos, tačiau visa situacija dar labiau komplikuojasi, kai prievarta vyksta ten, kur matome aktyvius karo veiksmus.

O karo metu seksualinė prievarta yra labai paplitusi, pridūrė I. Martinkutė: „Gal tai susiję su tuo, kad tiesiog nėra normaliai veikiančios policijos, neužtikrinama minimali tvarka gatvėse, o tie asmenys, kurie stengiasi užkariauti tam tikrą teritoriją ir visuomenės dalį, savo dominavimą išreiškia ir seksualine agresija prieš vietinius gyventojus arba tuos, kurie negali pasipriešinti“.

Pasak iniciatyvos įkūrėjos, paprastai tokiose situacijose negali pasipriešinti moterys, vyresni žmonės ar jaunuoliai – seksualinė prievarta nėra nukreipta tik į moteris, nors dažniausiai nukenčia būtent jos.

„Yra labai skaudžių seksualinės prievartos pavyzdžių prieš vyrus. Seksualinė prievarta asocijuojama su pažeminimu, noru dominuoti ir pažeminti, traumuoti, juolab kad kai kurios seksualinės prievartos aukos išgyvena, joms su trauma tenka gyventi visą likusį gyvenimą, taip pat su pažeminimu, nesaugumo jausmu, potrauminiu streso sindromu, psichologinėmis, sveikatos problemomis“, – pabrėžė I. Martinkutė.

Jos teigimu, tokia trauma paprastai tęsiasi ilgą laiką. Kaip kalbėjo I. Martinkutė, tuometinės Jugoslavijos karo metu buvo fiksuojami seksualinės prievartos atvejai, vykdomi su Vyriausybės ir kariuomenės vadovybės palaiminimu, per aplaidumą arba leidžiant seksualinei prievartai vykti.

Anot teisės mokslų daktarės, buvo siekiama rasti priemonių, kaip pažaboti tokią seksualinę prievartą, formavosi tarptautinės teisės praktika, o seksualinė prievarta buvo įtraukta kaip vienas karo nusikaltimų.

Prievarta žlugdo individą ir žaloja visą valstybę

Asociacijos „Lygiai“ vadovė, iniciatyvos „Ribologija“ bendraįkūrėja Reda Jureliavičiūtė atkreipė dėmesį, kad seksualinė prievarta karo metu nėra naujas dalykas. Visgi, kalbėjo ji, Lietuvoje seksualinės prievartos temą žmonės priima supratingai ir bene visiems suprantama, kad tai yra nusikaltimas, Ukrainoje ši tema priimama kiek kitaip.

„Aukų kaltinimas niekur nedingo. Tai, kas buvo prieš karą, liko, sistema nesikeitė, moterys ir vaikai nenoriai kreipiasi pagalbos, nes stigma yra didelė. (…) Ta problema niekur nedingo“, – sakė R. Jureliavičiūtė.

Pasak asociacijos „Lygiai“ vadovės, partneriai Ukrainoje pasakoja, kad nors registruotų seksualinių nusikaltimų nėra daug, realybė yra kitokia – organizacijos sulaukia kur kas daugiau skambučių ir psichologinės pagalbos prašymų.

„Nukentėjusiuosius reikėtų skaičiuoti tūkstančiais, ne dešimtimis. (…) Kaip karo ginklas, seksualinis smurtas ir seksualinė prievarta žlugdo individą, skaldo bendruomenes ir žaloja visą valstybę“, – apgailestavo R. Jureliavičiūtė.

Asociacija taip pat teikia pagalbą Ukrainoje esančioms moterims, siunčia joms paramos, tačiau siekiama ne tik dalinti higienos priemones, bet ir suteikti saugią erdvę, kurioje moterys galėtų pasikalbėti, gauti reikalingą pagalbą. Ukrainai iniciatyva taip pat padovanojo dvi mobiliąsias ginekologijos klinikas.

„Supratome, kad svarbu priartinti paslaugas prie moterų, todėl mums buvo labai didelis prioritetas nupirkti ir padovanoti dvi mobilias ginekologijos klinikas, kad Ukrainos viduje migruojančios moterys gautų pagalbą – atsikrausčius į naują vietą, joms tikrai nėra prioritetas ieškoti pagalbos. Mums buvo labai svarbu tą pagalbą joms priartinti“, – komentavo R. Jureliavičiūtė.

Šiuo metu vienoje savivaldybėje tokia klinika jau aptarnavo daugiau nei 600 moterų, o tai – didžiulė sėkmė, priduria asociacijos vadovė.

Smurtaujama viešai, matant ir šeimos nariams

Kalbėdama apie tai, kodėl seksualinį smurtą patyrę žmonės dažnai nenori apie tai kalbėti, teisės mokslų daktarė, kriminologė, Vilniaus universiteto docentė Ilona Michailovič tvirtino, kad veikia gėda, baimė ir stereotipai.

I. Michailovič taip pat citavo vieno JAV sociologo mintį, kad „Visa pasaulio istorija yra smurto prieš moteris istorija“.

„Seksualinis smurtas ne šiaip pažeidžia žmogaus orumą. Jei kalbame apie seksualinį smurtą prieš moteris, visų pirma, tai pažeidžia moters garbę. (…) Seksualinis smurtas vyksta viešai, matant visiems, dažnai šeimos nariams“, – teigė kriminologė.

Anot jos, po Antrojo pasaulinio karo tarptautinėje bendruomenėje atsirado suvokimas, kad seksualinė prievarta karo metu yra karo ginklas.

„Šiandien žinome, kad buvusioje Jugoslavijoje karo metu daugiau nei 60 tūkst. moterų buvo išprievartautos, bet mes tikslių skaičių niekada nesužinosime. Matyt, ir šiandien vykstančio karo Ukrainoje metu būtų sudėtinga kalbėti apie tikslius skaičius“, – sakė I. Michailovič.

Kaip pabrėžė ji, daugelyje šalių, gal net visose, jaučiamas tabu kalbėti apie seksualinę prievartą, o tyrimai rodo, kad pagalbos nesulaukia dauguma moterų, todėl reikalingi įvairių sričių specialistų mokymai.

Tikslingas manipuliacijos įrankis

Humanitarinių mokslų daktarė, docentė, Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyresnioji mokslo darbuotoja Loreta Mačianskaitė diskusijos metu pastebėjo: nors paprastai kalbėdami apie seksualinius nusikaltimus kalbame gamtos ir gyvūnijos metaforomis – žvėriški nusikaltimai, gyvuliški instinktai, – taip įžeidžiame gamtą.

„Gyvūnai taip nesielgia. Gyvūnai gali kovoti dėl patelės, bet jie nenorės sužaloti patelės taip, kad suplyštų jos lytiniai organai, nenorės patelės privesti iki mirties. Taip elgiasi tik žmonės. Tai yra mūsų kultūra. (…) Ginklas jau nėra gamtos dalykas, tai tam tikra strategija, taktika, karyba“, – kritikavo L. Mačianskaitė.

Pasak jos, jei kariaujant į karybos strategiją įtraukiama seksualinė prievarta, kaip tam tikras būdas įbauginti, palaužti ir psichologiškai manipuliuoti visuomene, tai yra tos kultūros ir kariaujančios kultūros išraiška.

L. Mačianskaitė pridūrė, kad tai aiškiai matosi Rusijos kare Ukrainoje, taip pat matėsi tuometinės Jugoslavijos kare, iš dalies – Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai „Sovietai pradėjo siautėti rytinėje Vokietijoje, ypač Berlyne“.

„Tam juos ruošė propaganda. (…) Būdavo mėtomi atsišaukimai, kuriuose rašoma: „Užmušk vokietį jo paties irštvoje, germanų moteris yra tavo moteris, palaužk germanų moters išdidumą“. (…) Jie ne šiaip tenkino savo gyvuliškus instinktus, jie tokiu būdu kariavo, jie keršijo, jie vykdė tą programą, politinę programą, kurios norėjo jų valstybė“, – teigė L. Mačianskaitė.

Jos vertinimu, seksualinė prievarta kare yra manipuliacijos būdas, o rusų kariai Ukrainoje tai daro labai tikslingai, norėdami palaužti tautą, manipuliuoti, gąsdinti.

„Humanitarinė kultūra, kaip prevencijos būdas, yra bejėgė. Turi veikti teisė (…), valstybė turi būti demontuota. Jos kultūrinis kodas turi būti atšauktas“, – pabrėžė L. Mačianskaitė.

Humanitarinių mokslų daktarė priminė atvejus, kuomet rusės savo vyrus ragino prievartauti Ukrainos moteris: „Tai reiškia, kad tai yra visiškai toje kultūroje normalus dalykas, vadinkime ją prievartos ar smurto kultūra“.

Pasak L. Mačianskaitės, seksualinė prievarta Antrojo pasaulinio karo metu taip pat nebuvo reflektuota, dėl to „Istorinė atmintis yra kreiva“.

„Rusijoje labai puikiai plėtojasi pergalės naratyvas, šauniosios nenugalimosios kariuomenės, nes jie niekada nebuvo pastatyti akistaton. Literatūra, apie tai kalbėdama, tą istorinę atmintį plečia ir keičia, kartu iš lėto keičia ir mentalitetą, kultūrinį kodą, bet labai pamažu“, – įvardijo L. Mačianskaitė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.