Institucijoms stebint išaugusį seksualinių nusikaltimų prieš vaikus mastą, vėl prabylama apie seksualinių nusikaltėlių registro poreikį. Ekspertės sako, kad „didžiausi grobuonys“ slepiasi šeimose, o dabar veikiančios priemonės vaikų neapsaugo, todėl registras galėtų tapti dar viena priemone, siekiant apsaugoti visuomenę. Tokios iniciatyvos girdimos ir Seime, tiesa, išsiskiria nuomonės, kaip registras turėtų atrodyti.
Institucijos stebi seksualinių nusikaltimų prieš vaikus augimo tendencijas – pasak vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, praėjusiais metais buvo užregistruotos 498 nusikalstamos veikos dėl seksualinių nusikaltimų prieš nepilnamečius, o per pirmuosius tris šių metų mėnesius jau fiksuota 212 tokių veikų.
Dėl tokios situacijos vidaus reikalų ministrė anksčiau susitiko su švietimo, mokslo ir sporto, teisingumo ministrėmis bei socialinės apsaugos ir darbo viceministre, policijos atstovais.
Po susitikimo surengtoje spaudos konferencijoje A. Bilotaitė sakė, kad išaugusį pranešimų skaičių galima sieti ir su tuo, kad apie problemą imta daugiau kalbėti, todėl vis dažniau kreipiamasi į teisėsaugos institucijas ir problema identifikuojama.
Vis dėlto su seksualinės prievartos aukomis dirbantys ekspertai sako, kad esamų pagalbos ir prevencijos priemonių neužtenka, vis užsimenama apie seksualinių nusikaltėlių registro poreikį. Panašus registras veikia kaimyninėje Lenkijoje, kur dalis duomenų apie seksualinius nusikaltėlius prieinama visuomenei.
Tiesa, vidaus reikalų ministrė atkreipė dėmesį, kad su vaikais dirbančioms institucijoms numatyta pareiga prieš įdarbinant asmenis paprašyti informacijos apie jų kriminalinę praeitį. Institucijos turi kreiptis į Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registrą, kuriame registruota apie 2600 asmenų, tačiau, anot A. Bilotaitės, dažnai institucijos neįvykdo šios pareigos.
Didžiausi „grobuonys“ – artimoje aplinkoje
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu (KOPŽI) centro vadovė Kristina Mišinienė jau ne vienerius metus kalba apie seksualinių nusikaltėlių registro poreikį. Pasak jos, seksualinių nusikaltimų prieš vaikus nemažėja, o didelė dalis tokių nusikaltimų įvykdoma ten, „kur neveikia jokie nurodymai“.
Pavyzdžiui, išskyrė K. Mišinienė, artimoje aplinkoje seksualinį smurtą patiriantys vaikai nėra apsaugomi – čia nepristatomos jokios pažymos apie teistumą.
„Nuoširdžiai nesuprantu, kodėl politikai užmerkia akis prieš faktą, kad didžiausi grobuonys slepiasi vaikui turinčioje būti saugioje erdvėje – namuose, globėjų įstaigoje, už kaimynų durų, pas senelius kaime.
Čia niekas nesusaistytas jokiais darbiniais santykiais, tad beprasmiška taip akcentuoti būtinybę atnešti pažymą. O ir į tą pačią pažymą gana atlaidžiai žiūrima, tai nėra gyvybės ar mirties klausimas“, – portalui LRT.lt komentavo K. Mišinienė.
Idealiu atveju – atviras registras
K. Mišinienės teigimu, idealiu atveju toks registras galėtų būti atviras. Tačiau, pridūrė ekspertė, Lietuvoje nėra tradicijos atvirai skelbti nusikaltusių asmenų duomenis: „Neretai mažiau susijaudinama, jeigu į viešumą nuteka kokie nors aukų duomenys nei nusikaltėlių.“
Todėl, argumentavo centro vadovė, registras galėtų būti pusiau atvira sistema, kurioje būtų viešai prieinami tik labai sunkiomis aplinkybėmis ar pakartotinai padariusių seksualinius nusikaltimus prieš vaikus asmenų duomenys – nusikaltusiojo vardas, pavardė, nuotrauka, paskutinė gyvenamoji vieta, nusikaltimo pobūdis.
K. Mišinienė pažymėjo, kad tokio registro tikslas – ne amžinai persekioti nusikaltusį žmogų ir „neleisti jam atsitiesti“, tačiau kurį laiką kontroliuoti šio žmogaus judėjimą jam išėjus iš įkalinimo įstaigos, užtikrinant, kad jis nesiartina prie naujų aukų, kad deda pastangas rasti darbą, lankyti elgesio keitimo programą.
„Registras leistų bendruomenei tapti informuotai ir įtrauktai į savo vaikų saugumo kūrimą. Dabar nieko neįtariantiems tėvams ir mokytojams mums įprastu būdu pateikiamos kelios eilutės kriminalinių įvykių suvestinėse apie užpultus, išprievartautus vaikus ir nepagaunamus skriaudikus“, – LRT.lt sakė K. Mišinienė.
Atviram registrui nepritartų
Asociacijos „Lygiai“ direktorė, iniciatyvos „Ribologija“ viena iš įkūrėjų Reda Jureliavičiūtė pritartų tokiam registrui, jei jame būtų registruojama seksualinių nusikaltėlių buvimo vieta, o nusikaltėliai neturėtų prieigos prie švietimo įstaigų ar kitų įstaigų, kuriose dirbtų su vaikais ar pažeidžiamomis grupėmis.
Vis dėlto, portalui LRT.lt sakė R. Jureliavičiūtė, atviras ir visiems prieinamas registras, kai sukuriamas puslapis su nuotraukomis, gali sukelti daugiau problemų.
„Tai tarsi tampa vieša egzekucija, kai skatinama baimė, atsiranda didesnė neapykantos nusikaltimų internetinėje erdvėje tikimybė“, – kalbėjo pagalbos seksualinių nusikaltimų aukoms srityje dirbanti ekspertė.
Ji abejojo, ar tokio pobūdžio vieša informacija kurtų saugesnę visuomenę: „Įsivaizduokite, pamatote, kad jūsų kaimynas yra toks nusikaltėlis. Ar tai kažkaip padėtų? Iš vienos pusės, gali saugotis, saugoti savo vaikus, iš kitos pusės, tai skatina susiskaldymą ir tam tikrą neapykantą. Nežinau, kiek tai gali padėti visuomenei tapti saugesnei.“
R. Jureliavičiūtė pastebėjo, kad net ir kasdienis lankymasis tokiame puslapyje vargiai padėtų apsisaugoti nuo seksualinių nusikaltėlių.
„Net jei pamatyčiau tuos veidus ir žinočiau jų nusikaltimus, kaip tai galėtų man padėti nuo jų apsisaugoti? Iš esmės nesutiksiu jų gyvenime. (…)
Labai svarbu kalbėti apie prevenciją ir žinoti, kaip reaguoti, apskritai kurti saugesnę visuomenę, o ne žiūrėti į tuos veidus, kurie jau kažką padarė, nes greičiausiai su jais net nesusidursiu. Tai kelia tam tikrą baimę ir nepadeda realiai apsisaugoti. Koks tada būtų tikslas?“ – svarstė R. Jureliavičiūtė.
Padėtų sumažinti nusikaltimų skaičių
Tačiau, R. Jureliavičiūtės teigimu, seksualinių nusikaltėlių registras, kai informacija apie nusikaltėlius prieinama pareigūnams arba potencialiems darbdaviams, būtų logiškas variantas: „Registras nėra bloga mintis – tai dar vienas įrankis gerinant ir kuriant saugesnę erdvę, greičiau ieškant nusikaltėlių.“
Anot jos, toks registras galėtų būti viena iš priemonių, padedančių sumažinti seksualinių nusikaltimų skaičių. Kaip išskyrė asociacijos „Lygiai“ vadovė, seksualiniai nusikaltėliai yra linkę kartoti nusikaltimus, tad informacija apie tokio žmogaus praeitį galėtų užkirsti jam kelią dirbti su pažeidžiamomis grupėmis.
„Iš kitos pusės, žinome, kad seksualinio pobūdžio nusikaltimai dažniausiai daromi artimoje aplinkoje arba smurtauja gerai pažįstami žmonėmis, pavyzdžiui, kaimynas, dėdė, teta ar šalia gyvenantis asmuo. Kai nori, tie žmonės atranda išteklių“, – sakė R. Jureliavičiūtė.
Pasak KOPŽI centro vadovės K. Mišinienės, seksualinių nusikaltėlių registras galėtų būti „viena iš šio baisaus nusikaltimo masto ir pobūdžio mažinimo priemonių“.
„Dėl reikalavimo tam tikrą laiką jau nusikaltusiam asmeniui būti įrašytam į tokį registrą sprendžia teismas, tai yra bausmės dalis, o ne piktų kaimynų ar socialinių darbuotojų kerštingas sumanymas.
Žinoma, tai nėra stebuklinga panacėja, registras turi gana siaurą paskirtį, jam būti veiksmingam reikia ir kitų sąlygų, pavyzdžiui, šalyje turėtų gerai funkcionuoti ir pagalbos sistema seksualinius nusikaltimus padariusiems asmenims, o, žinia, tokios sistemos pas mus nėra net užuomazgų“, – teigė K. Mišinienė.
Registro projektą teiks Seimui
Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narė Rimantė Šalaševičiūtė apie registro poreikį kalba kelerius metus. Anksčiau Seimui ji teikė įstatymo projektus, tačiau tada didelio palaikymo tokie siūlymai nesulaukė.
Dabar R. Šalaševičiūtė portalui LRT.lt sakė vėl ketinanti teikti seksualinių nusikaltėlių registro projektą Seimui – viliamasi, kad tai pavyks padaryti dar Seimo pavasario sesijoje. Pasak politikės, šį kartą palaikymas Seime turėtų būti didesnis: „Yra nusiteikimas, kad turime kažko papildomai imtis.“
Seimo narė teigė, kad prieš kelerius metus registro kūrimas buvo pristabdytas – tada buvo atlikti kitų įstatymų pakeitimai ir tikėtasi, kad tai padės sumažinti seksualinių nusikaltimų skaičių. Vis dėlto, pažymėjo R. Šalaševičiūtė, įpareigojimas tikrinti su vaikais dirbančių asmenų praeitį ar reikalavimas tokius nusikaltimus atlikusiems asmenims registruotis Probacijos tarnyboje situacijos nepagerino.
Todėl R. Šalaševičiūtė Seimui planuoja teikti registro projektą. Politikės manymu, Lietuvoje turėtų veikti du registrai – viešasis ir ribotos prieigos. Ribotos prieigos registru galėtų naudotis tik tam tikri asmenys – teisėjai, prokurorai, ikiteisminio tyrimo tyrėjai ar valstybės tarnyboje dirbantys žmonės, tačiau būtų ir tam tikrų išlygų.
„Konkrečiai įvardinta, kokiais atvejais ir dėl kokių nusikaltimų galima patikrinti, ar žmonės įtraukti į registrą. (…) Prokurorai, teisėjai ir pareigūnai galėtų išsamiai naudotis ribotos prieigos registru, o kitiems būtų tam tikrų suvaržymų“, – portalui LRT.lt komentavo R. Šalaševičiūtė.
Pasak jos, viešajame registre atsirastų tik už sunkius nusikaltimus teisti asmenys. Parlamentarė taip pat nemano, kad turėtume sekti Lenkijos pavyzdžiu, kai viešajame registre galima rasti išsamius sunkius nusikaltimus padariusių žmonių asmens duomenis.
„Siūlome viešajame registre nurodyti tik vardą, pavardę ir vietovę, nenurodant jokių kitų duomenų – nei adresų, nei viso aprašymo, už ką ir kaip. Ir registre atsirastų tik tais atvejais, kai yra baudžiami už ypač sunkius nusikaltimus – išžaginimą, priverstinius seksualinius santykius ir pagal atskirus Baudžiamojo kodekso straipsnius, kai padaryti dideli nusikaltimai“, – aiškino Seimo narė.
Ji pridūrė, kad kai kurie baudžiamosios teisės specialistai mano, jog reikėtų dar labiau riboti viešojo registro duomenis ir į jį įtraukti tik tuos asmenis, kurie už seksualinius nusikaltimus teisti pakartotinai. Šalia registro galėtų atsirasti ir seksualinių nusikaltimų žemėlapis, sakė R. Šalaševičiūtė.
Šalia registro – prevencijos svarba
Asociacijos „Lygiai“ vadovė R. Jureliavičiūtė pabrėžė, kad registras galėtų būti viena iš priemonių, tačiau daug svarbiau kalbėti apie seksualinių nusikaltimų prevenciją, kad žmonės, o ypač vaikai, žinotų, kaip reaguoti į tam tikras situacijas ir jas atpažintų.
„Visada reikia žiūrėti į kompleksines priemones, reikia labai stiprios prevencijos, kad žmonės mokėtų atpažinti ribas, žinotų, kas vyksta, turėtų adekvatų lytiškumo ugdymą, kad žinotų lytinių organų pavadinimus. Tai sumažina riziką tapti seksualinio nusikaltimo auka“, – atkreipė dėmesį R. Jureliavičiūtė.
Jos manymu, taip pat turėtume kalbėti apie specialias programas seksualinius nusikaltimus padariusiems žmonėms – svarbu, kad žmogus ne tik būtų nubaustas, bet ir nebekartotų nusikaltimo, o tam reikia pagalbos, tvirtino ekspertė.
„Ar norime tik nubausti, įvykdyti teisingumą, ar norime gyventi saugesnėje visuomenėje? Tikrai žinome, kad iš kalėjimo grįžę asmenys kartoja nusikaltimus“, – klausimus kėlė R. Jureliavičiūtė.
Veikia bailumas ir neryžtingumas
Seksualinių nusikaltėlių registro kritikai neretai sako, kad toks registras pažeistų asmens duomenų apsaugos reikalavimus ir žmogaus teises. Tačiau K. Mišinienė tokio požiūrio šalininkams atkerta – turime nuspręsti, kas seksualinės prievartos prieš vaikus situacijose mums yra svarbu.
„Kai piliečiai, tarnybos ir valstybė atsakys į šį klausimą, galėsime judėti toliau, kurti vienokį ar kitokį registrą ar nekurti nieko ir tikėtis, kad mūsų ar mūsų pažįstamų vaikų niekas nepalies, o tie užpultieji bus kokie „kitokie, ne kaip mūsų“ vaikai, o sergantys šiuo baisiu sutrikimu asmenys taip ir liks visuomenės paraštėse, nesiartins prie mūsų gyvenamųjų būstų“, – kritikavo KOPŽI centro vadovė.
Pasak ekspertės, nė vienoje šalyje seksualinių nusikaltėlių registras neatsirado „šiaip sau, tiesiog norint pavaikyti tam tikrą grupę žmonių“.
„Absoliučiai visur registras kūrėsi dėl visuomenės spaudimo, įvykus didelėms tragedijoms, kai buvo pagrobti, išprievartauti, nužudyti vaikai. Visuomenės Europoje, JAV, Australijoje apsisprendė, kad nori apsaugoti savo vaikus, kad tai dalinė priemonė, kuri leistų apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie dėl įvairiausių priežasčių nevaldo savo sutrikusio lytinio potraukio.
O mes jiems niekuo, bent kol kas, negalime padėti – nėra vaistų, psichoterapija brangi, ilgalaikė, priverstinai neveikianti“, – tvirtino KOPŽI centro vadovė.
Jos vertinimu, kai jau reikia apsispręsti dėl registro, suveikia bailumas, neryžtingumas ir valdininkų nenoras prisiimti daugiau rūpesčių, bet ne rūpestis dėl „galimų nuteistųjų laisvių apribojimų“.
Ministerija: būtina išnaudoti jau sukurtus įrankius
Vidaus reikalų ministerijos (VRM) Strateginės komunikacijos skyrius pažymėjo, kad šiuo metu veikia Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registras, kuriame kaupiami duomenys apie įvairius nusikaltimus, taip pat – ir seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus.
„Sieksime, kad švietimo įstaigų darbuotojai, įdarbindami asmenį, aktyviau kreiptųsi dėl duomenų į šį registrą ir gautų pažymas. Mokyklos šia priemone naudojasi nepakankamai. Būtina iki galo išnaudoti jau sukurtus prevencijos įrankius, taip pat stiprinti institucijų bendradarbiavimą“, – komentare LRT.lt sakė VRM.
Ministerija taip pat pridūrė, kad nuo 2021 metų seksualinius nusikaltimus padarę asmenys įpareigoti pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą ar išvykimą iš jos policijos įstaigai. Pasak VRM, šia priemone iš esmės siekiama tų pačių tikslų, kaip ir teikiamuose siūlymuose dėl seksualinių nusikaltėlių registro – suteikti įrankius teisėsaugos institucijoms vykdyti efektyvesnę kontrolę, nuolat atnaujinant ir aktualizuojant duomenis.
Ministerijos teigimu, taip pat yra identifikuotas poreikis sukurti efektyvų Probacijos tarnybos, policijos, vaiko teisių apsaugos tarnybos bendradarbiavimo algoritmą.
Atkreipiamas dėmesys, kad yra parengti Baudžiamojo kodekso pakeitimai, kuriais numatoma sugriežtinti atsakomybę už sisteminius tvirkinimo veiksmus daugiau nei vieno nepilnamečio atžvilgiu, taip pat priskirti šį straipsnį prie sunkių nusikaltimų.
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
