Author: admin

Vaikų pedofilijos skandalai, regis, vykdavo kažkur kitur, bet tik ne mūsų šalyje. Šiemet lyg būtų atsivėrę vartai, viena po kitos pasipylė šokiruojančios žinios ir su žinomų žmonių pavardėmis.

Vėl prisimintas net keletą metų Seimo stalčiuose gulėjęs seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Kas nors pasikeitė, o gal tik žinomos pavardės paskatino drąsiau kalbėti?

Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 m. Lietuvoje buvo užfiksuota 50 nusikaltimų, susijusių su artimoje aplinkoje patirta seksualine prievarta, o 2021 m. – 47. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. veiklos ataskaitos duomenimis, užfiksuoti 239 galimai seksualinį smurtą patyrusių vaikų atvejai. Praėjusiais metais registruoti 247 tokie nusikaltimai, nukentėjo 236 vaikai.

„Kalbant apie pačią nusikaltimų gausą, nemanau, kad 2023-ieji kažkuo skiriasi nuo kitų metų. Gal tik tuo, kad išplaukė į paviršių žinomesnės pavardės. Kažkodėl visuomenę labiau jaudina, jei sužinoma, kad atsakomybėn patrauktas koks nors politikas, prokuroras ar kunigas, tačiau mūsų komanda jau seniai nemato skirtumo tarp šių veikėjų ir kokio vienkiemio gyventojo, bedarbio ar eilinio inžinieriaus sadistiško elgesio su savo ar svetimais vaikais. Na, gal vis dėlto pasitaisysiu, tas skirtumas – ne nusikaltimo pobūdis, bet kas atsitinka, kai paslaptys iškyla į viešumą. Sutikite, tikrai nesame girdėję, kad koks aukštas pareigas užimantis dvasininkas, duodamas interviu būriui šalies žurnalistų, su rūpesčiu atsilieptų apie niekam nežinomo vaikų prievartautojo dvasinę būseną – „jis labai prislėgtas, sutrikęs, bendrauju su juo žinutėmis“. Ne, taip jis sakys tik apie saviškį“, – sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu  centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

“Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras.”

Ji atkreipė dėmesį, kad kai kurie pastarieji skandalai kilo tik dėl žurnalistų atliktų tyrimų, nes būtent su jais susisiekė aukos ar jų artimieji ir papasakojo apie savo patirtis.

„Taip vyksta visame pasaulyje, Lietuva – ne išimtis. Nors, žinoma, be galo liūdna, kad teisėsauga, esu įsitikinusi, valdanti beveik visą informaciją, nemato reikalo apie tai informuoti visuomenės, laiko visuomenės domėjimąsi ir interesą nesvarbiais, trukdančiais tyrimams. Pavyzdžiui, pabandykite sužinoti, kiek per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje buvo pateikta kaltinimų dėl vaikų prievartavimo ar tvirkinimo kad ir tiems patiems dvasininkams ir jų bendradarbiams. Nereikia pavardžių, bylų detalių, užtenka skaičiaus. Esu įsitikinusi – to jūs nesužinosite“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Prievartos atpažinimas

Į Kauno apygardos prokuratūros 1-ąjį baudžiamojo persekiojimo skyrių suplaukia visi vaikų seksualinės prievartos tyrimai Kauno regione. Skyriui vadovaujanti prokurorė Auksė Lipkevičienė pokalbį pradėjo nuo naujausios statistikos.

„12 val. duomenimis, atliekame 65 ikiteisminius tyrimus nuo šių metų pradžios, 25 ikiteisminiai tyrimai nutraukti, šešiolika tyrimų perduota į teismą. Tai gana didelis skaičius“, – pauzę, pasakiusi skaičius, padarė prokurorė ir įvardijo priežastis.

„Manau, kad pradėta labai daug kalbėti apie vaikų seksualinę prievartą, nes balandis buvo mėnuo prieš vaikų seksualinę prievartą, bylos gal ne taip išsamiai nušviečiamos, bet apie jas netylima. Prokuratūros tinklalapyje, neatskleisdami duomenų, skelbiame apie pabaigtus ikiteisminius tyrimus. Tai padėjo – žmonės pradėjo atpažinti seksualinę prievartą“, – nuomone dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė neatmetė prielaidos, kad kartais policija ir prokuratūra yra stigmatizuojama – ai, vis tiek nieko neišsiaiškins. Tačiau matydami, kad tyrimai vyksta, skelbiami apkaltinamieji nuosprendžiai, žmonės drąsiau kreipiasi.

„Kitas momentas – labai paplitę nusikaltimai elektroninėje erdvėje. Tai mūsų skaudžiausia rykštė. Farmacininkai sako, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati situacija dėl interneto. Jis yra gėris renkant duomenis, susipažįstant su reikalingais dalykais, plečiant akiratį, bendraujant, bet mes, teisėsaugos atstovai, matome kitą pusę. Per susirašinėjimo platformas plaukia srautas pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojami vaikai. Tai irgi didina nusikalstamų veikų skaičių“, – šokiruojančią statistiką aiškino prokurorė.

Liūdniausia, kad nusikalstamos veikos elektroninėje erdvėje padaromos iš nežinojimo. Pavyzdžiui, prokuratūra gauna pranešimą iš JAV centro, kuris registruoja ir stebi, kad nebūtų platinama vaikų pornografija. Tarkime, Rugiagėlių kaime yra abonentas, kuris įkėlė į savo paskyrą vaikų pornografijos. Prokurorai pradeda ikiteisminį tyrimą, vyksta pas paskyros naudotoją. Ateina garbaus amžiaus žmogus.

„Mes jam rodome jutube vaizdą su minima pornografija. Klausiame, kas tai? Žmogus sutrikęs sako: „O Dieve, juk čia mūsų Jurgelis šoka nuogas.“ Vadinasi, vaikai, paveikti socialinių tinklų, platformų „TikTok“ ir pan., kartoja, ką mato, filmuoja save nuogi ir nežinodami, kaip tinkamai ir saugiai elgtis internete, platina tą savo nusifilmuotą vaizdelį“, – kasdienybės grimasomis dalijosi prokurorė.

A. Lipkevičienė įsitikinusi, kad būtina vaikus laiku šviesti. Vaikai nuo mažų dienų turi žinoti, kas yra internetas, kur jo gėris ir blogis, ką galima daryti ir ko ne.

Tyrimų atomazgos

Remiantis prokurorės pateikta statistika, nuo šių metų pradžios kas savaitę nutraukta po vieną ikiteisminį tyrimą dėl galimos vaikų seksualinės prievartos. Anot A. Lipkevičienės, nutrauktas ikiteisminis tyrimas nėra blogis.

„Nutrauktas tyrimas reiškia, kad nusikaltimas neįvyko, tai irgi yra gerai. Tai nereiškia, kad mes nesurinkome duomenų, tai reiškia, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo toks faktas. Dar ir dėl to pradėtų ikiteisminių tyrimų skaičius didėja“, – aiškino prokurorė A. Lipkevičienė.

KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė kiek kitaip vertino tyrimų nutraukimą. „Centre mes visada labai jautriai reaguojame į nutrauktus ikiteisminius tyrimus, ypač dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus. Galbūt prokurorams su tyrėjais tai atrodo eilinė situacija, na, nepavyko surinkti įrodymų, kažkas kažko nepatvirtino, tikrai neisime į teismą su tokiais įrodymais. Tačiau aukos atžvilgiu tai yra didelė drama, neretai lydinti vaiką ilgus metus: tu sakei netiesą, viską išsigalvojai. Jeigu skriaudėjas gyvena šalia, įsivaizduojate šio triumfą ir ką reiškia toliau būti kartu?“ – kitą medalio pusę minėjo K. Mišinienė.

Seksualinis vaiko skriaudėjas dažnu atveju – ne iš tarpuvartės iššokęs prievartautojas, dažniausiai seksualinė prievarta vyksta artimoje erdvėje. K. Mišinienė pastebėjo, kad, deja, vis dar nėra gerai veikiančių procedūrų, kai liudijanti auka yra nedelsiant perkeliama iš tos aplinkos, apsaugoma nuo likusių šeimos narių, neretai ir paties smurtautojo poveikio.

„Ar gali būti didesnis sukrėtimas vaikelio gyvenime, nei patirti seksualinį smurtą iš artimo žmogaus? O jeigu dar tai trunka ne vienus metus? Tie atvejai, prie kurių dirbame, lydime aukas viso teisinio proceso metu, organizuojame reikalingas paslaugas, yra sukrečiantys, kartais net verčiantys abejoti mūsų visuomenės ateitimi – kaip galima, pavyzdžiui, niekam nepastebėti trejus metus prievartaujamų vienoje šeimoje vaikų, kai visi gyvena ankštame daugiabutyje? Vaikai lanko darželius ir mokyklas, jie nuolat serga, yra nelaimingi. Deja, tyli ir vaikų motina, ilgus metus pati kentėjusi sutuoktinio smurtą. Teisme ji tvirtino nieko nežinojusi, ką šis išdarinėjęs su juodviejų vaikais, kai ji išeidavusi į darbą“, – pasakojo K. Mišinienė.

Teisė žinoti

Vis dėlto akivaizdu, kad dalies visuomenės požiūris į seksualinius nusikaltimus prieš vaikus keičiasi. Savo nepakantumą visuomenė pademonstravo degalinėje pastebėjusi galimą pedofilą, apsupusi įtarimų sukėlusio asmens namą reikalavo pareigūnų rasti galimą auką.

Prieš kelis dešimtmečius visuomenei padedant buvo išaiškinti garsaus pedofilo Ervydo Čekanavičiaus nusikaltimai. Kaimynai rūsyje rado fotojuostelių, kuriose E. Čekanavičius fiksavo apsvaigintus berniukus ir savo žaidimus su jais.

Šiandienos įstatymai griežti, saugant nukentėjusiųjų tapatybes seksualinės prievartos bylos teismuose nagrinėjamos už uždarų durų, o pranešimuose apsiribojama tik faktu apie priimtą sprendimą. Visuomenės nepasiekia seksualinio vaikų išnaudotojo priemonių arsenalas, sukauptas patirčių lobynas, todėl dažnas sunkiai įsivaizduoja pedofilo vilionių lipnumą.

„Esu už tai, kad visuomenė žinotų viską. Daug nesusikalbėjimo, įvairiausio plauko sąmokslo teorijų kyla dėl to, kad valdantieji nusprendžia, jog visuomenei nereikia žinoti, ji nesupras, žinojimas tik sukels sumaištį ir pan. Neretai susiduriame su kategorišku nenoru dalytis informacija dar ir tada, kai siekiama paslėpti savo klaidas, kad ir tų pačių apklausų metodus, galimą korupciją, nagrinėjimo vilkinimą“, – įsitikinusi KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Prokurorė A. Lipkevičienė kalba apie dvi medalio puses. Kai visuomenė nežino įvykio detalių, regis, nėra kaip apsisaugoti, nežinai, kaip veikia nusikaltėlis.

„Pasakiusi, kad Lietuva labai maža, neatrasiu Amerikos. Jei mes pradėsime viešinti detales, labai didelė tikimybė, kad kažkas kažką identifikuos, atseks vietovę; jei nusikaltimas įvykdytas kaime, kuriame kokie penki namai, nurodysime, kiek šeimoje vaikų, gali identifikuoti vaiką. Ar tai gerai? Manau, kad ne“, – pastebėjo prokurorė.

A. Lipkevičienė prisiminė Kaune įvykusį plėšimą. Buvo patekta į garažą ir pavogtas automobilis, tačiau nusikaltimas įvykdytas identiškai, kaip buvo rodyta seriale „Komisaras Reksas“. Ar, viešindami detales, neįteiksime dovanėlės nusikaltėliui?

„Net nežinau, bet turbūt kaltinimas vaiko seksualine prievarta yra baisesnis nei kito žmogaus gyvybės atėmimu, nes, tarkime, nužudymo atveju gali galvoti apie kažkokią situaciją – gal gynėsi, dar kažką, o čia nusikaltimas padaromas tyčia, t. y. žmogus suvokia, ką jis daro, ir siekia to, – pastebėjo prokurorė. – O jei įtarimai nepasitvirtins? Galime kalbėti apie to žmogaus, dėl kurio įtarimai nepasitvirtino, gyvenimą ir padarinius.“

Anot prokurorės, visur turi būti pusiausvyra, visi turi dirbti savo darbą ir labai atsakingai žiūrėti, kokia žinią skleidžia. Turėtų būti akcentuojama, kad tokie nusikaltimai išaiškinami, todėl nukentėjusieji neturėtų bijoti kreiptis į teisėsaugą.

Apsaugoti nuo išgyvenimų

Labai svarbus vaidmuo minimuose nusikaltimuose tenka teismui. Apkaltinamasis nuosprendis aukas veikia kone kaip terapija. Po teismo priimto verdikto, regis, būtų galima plačiau papasakoti seksualinio nusikaltėlio veikimo planą, tačiau Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Judita Sungailaitė pažvelgė dar iš kitos pusės.

„Nusikaltimų aukų teisių direktyva įpareigoja visas institucijas aukas apsaugoti nuo pakartotinių neigiamų išgyvenimų. Kaip ir šių bylų specifika, taip ir jose esantys nukentėję asmenys ypač jautriai reaguoja į bet kokius įvykius, susijusius su patirtu smurtu. Įsivaizduokime situaciją, kad, pavyzdžiui, teismas pateikia detalesnę informaciją žiniasklaidai, aišku, be nukentėjusiojo asmens identifikacinių duomenų, ir ši situacija vėliau paskleidžiama viešai. Ar turėtų kilti abejonių, kokius jausmus turės išgyventi nukentėjusysis ar jo šeimos nariai, žiūrėdami reportažą per žinių laidą arba skaitydami apie tai populiariame tinklalapyje? Akivaizdu, kad, net ir nenurodant identifikacinių duomenų, nukentėjusiajam, jo šeimos nariams atrodys, kad visi tikrai suprato, jog čia kalbama apie jį. Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas, yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis“, – aiškino J. Sungailaitė.

“Taigi bet koks aplinkybių atskleidimas, viešinimas yra pakartotinis nukentėjusio asmens neigiamų emocijų išgyvenimas, nuo ko esame įsipareigoję saugoti nukentėjusius asmenis.”

Teisėja tvirtino gerbianti visuomenės norą žinoti, tačiau tokiose situacijose prioritetas teikiamas nukentėjusiems asmenims, jų privatumui ir saugumui. Kalbant apie galimus išsamesnės informacijos sklaidos būdus, sunku surasti visų interesus užtikrinantį būdą.

Duomenų patikimumas

Priimant sprendimą labai svarbus duomenų pakankamumas, ypač vertinant tai, kad nukentėjusysis gali būti ir mažametis, nepilnametis, kurių parodymai neretai būna nedrąsūs, nenuoseklūs, nes vaikas pasakoja, kaip dažniausiai pasitaiko, apie jį nuskriaudusį artimą žmogų.

„Labai svarbu užfiksuoti tų asmenų, kuriems pirmiausia tapo žinoma informacija apie nusikaltimą, parodymus. Tiksliai užfiksuoti, kokiais žodžiais ar veiksmais nukentėjęs asmuo apibūdino smurtą. Nepilnamečiai nukentėjusieji, tam tikrais atvejais ir pilnamečiai, proceso metu yra apklausiami padedant psichologams, apklausos vyksta specialiai įrengtuose kambariuose, kur užtikrinama, kad nukentėję asmenys nesusitiktų su kaltininkais, jiems nereikėtų tiesiogiai atsakyti į jų klausimus. Atlikus apklausas, proceso metu paprastai į pagalbą pasitelkiami ekspertai psichologai, psichiatrai, kurie, atlikę tyrimą, gali nustatyti, ar nukentėjusio, parodymai yra išgyventi, ar jis nefantazuoja, ar neturi polinkio meluoti ir pan. Tokios ekspertų išvados ypač padeda teisėjams vertinant įrodymų patikimumą. Taigi, nors įrodymų rinkimas atrodo sudėtingas, tačiau, renkant kiekvieną trupinėlį, vaizdas galiausiai susidaro labai aiškus, nenuginčijamas ir tai padeda priimti teisingus sprendimus“, – sakė Kauno apygardos teismo teisėja.

Didžioji dalis tokio pobūdžio nusikaltimų vyksta šeimoje. Vaikas nukenčia nuo pačių artimiausių, kurie natūraliai turėtų juos saugoti, ginti. Automatiškai vaikas kartais net nesuvokia, kad tai, ką su juo daro jo artimas žmogus, yra blogai. Negi kažką blogo gali padaryti tėtis, mama, dėdė, teta ar senelis?

„Šeimos kaltininkas turi besąlygišką vaiko pasitikėjimą. Jam sunkiau sugundyti svetimą vaiką, turėti vietą, kur galėtų rodyti pornografinio turinio dalykus arba būti vienam su juo. Tai sudėtinga ir tokių atvejų labai reta. Jei jau jie būna, jie paskelbiami ir žinomi visuomenei. Kai esi šeimoje, natūraliai su vaiku gali likti vienas, prisikalbinti aiškindamas, kad tai yra normalu arba tai bus mūsų paslaptis. Vaikams turi būti sakoma, aiškinama, kad yra tam tikrų dalykų, kurių negali daryti niekas. Jau geriau bus melagingas pranešimas ar perdėtai sureaguota, bet geriau reaguoti, nei nereaguoti“, – akcentus dėliojo A. Lipkevičienė.

Bausmės dalis

Prieš keletą metų sukritikuotas seksualinių nusikaltėlių registro projektas prisimintas ir pateiktas Seimui gegužę. Ar žinojimas apie grėsmę būti įtrauktam į tokį registrą atgrasytų nuo noro nuskriausti vaiką ir apsaugotų juos nuo visam gyvenimui luošinančios patirties?

„Asmens, nuteisto dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, įrašymas į registrą būtų bausmės dalis – ją ir jos trukmę numatytų teismas. Dėl linčo? Galbūt daliai visuomenės tektų mokytis kitaip reaguoti, laikytis teisės keliamų mums visiems reikalavimų. Jei atvirai, nemanau, kad susidorojimo ar persekiojimo grėsmės čia didesnės nei dabar, kai tokio registro nėra“, – sakė KOPŽI centro vadovė K. Mišinienė.

Anot jos, registro reikia pirmiausiai dėl to, kad norime apsaugoti naujas aukas nuo asmenų, kurie nevaldo savo seksualinio potraukio vaikams ir nepilnamečiams, nuo jau padariusių sunkius nusikaltimus asmenų, pavojingų ir linkusių savo veiksmus kartoti.

„Nesu sutikusi aukų artimųjų, kurių nedegintų šis kartėlis, skausmas, kartais net neapykanta. Neapsimetinėkime, kad suprantame juos arba kad mes jų vietoje galėtume geriau valdytis. Aukų artimiesiems reikalinga didelė pagalba, palaikymas, reikia, kad atsirastų, kas juos išklauso, eina kartu link susitaikymo su faktais ir jų priėmimo. Dažniausiai, laikui bėgant, pradedama reaguoti nuosaikiau, ne tokie aštrūs tampa skausmas ir kaltė“, – emocinę pusę atskleidė K. Mišinienė.

Abejoja dėl viešumo

Prokurorė A. Lipkevičienė atsargiau vertino tokio registro veikimą. Ji pabrėžė, kad registro kūrimo procese turi būti įvertinta labai daug aspektų: ir žmogaus teisės, ir vaikų teisių užtikrinimas, kad nesukeltume perdėto jautrumo, gal net baimių.

„Negaliu kalbėti už visą mūsų instituciją. Turiu argumentų už ir prieš. Grįžkime prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Ar  nesukelsime neadekvačių poelgių, ieškojimo, tikrinimo, pranešinėjimo, neapykantos kurstymo visuomenėje? Juk puikiai žinome, kad gali būti neadekvačių reakcijų į tokius žmones. Negalima įsteigti ir pasižiūrėti, kaip veiks registras. Tai labai jautru. Galima net suskaldyti visuomenę ir turėti labai skaudžių padarinių“, – svarstė A. Lipkevičienė.

Pasak prokurorės, jei turėtume seksualinių nusikaltėlių registrą, kaip tada būtų dėl nužudymų? Ar atimta gyvybė mažiau vertinga nei seksualinė prievarta vaiko atžvilgiu? Pagal Baudžiamojo kodekso vertinimą, nusikaltimai žmogaus gyvybei yra aukščiau už seksualinius nusikaltimus.

Teisėjos J. Sungailaitės nuomone, toks registras turėtų būti naudingas ir ypač aktualus darbdaviams, kurie priima darbuotojus dirbti su nepilnamečiais. „Visiems mums sunku išgirsti žinią, kad su vaikais dirbantys asmenys, prisidengdami atliekamu darbu, rado lengvesnį priėjimą prie nepilnamečių savo nusikalstamoms veikoms įvykdyti. Ir tokie veiksmai kartojasi. Šios situacijos liūdina ir sukrečia, tad seksualinių nusikaltėlių registro egzistavimas apribotų į šiuos nusikaltimus linkusių asmenų galimybes“, – sakė teisėja.

Tačiau ji abejojo dėl galimybės viešai skelbti asmens vardą, pavardę ir vietovę. „Tikriausiai suprantama, kad tokiais duomenimis remtis visapusiškai negalima, jų patikimumas abejotinas, nes vardas ir pavardė gali būti tiesiog sutapimas, tad ar tikrai tikslinga visuomenę šviesti nepatikimais duomenimis? Tikriausiai nė vienas nenorėtume šiame registre pamatyti savo vardą ir pavardę, net jei tai tik sutapimas, ir jausti nepatiklius kaimynų žvilgsnius. Todėl šio viešo registro nauda galima suabejoti“, – pastebėjo teisėja.

Apie seksualinių nusikaltėlių registro projektą

Seimui pateiktas prieš kelerius metus sukritikuoto seksualinių nusikaltėlių registro projektas. Jame numatoma, kad registrą sudarytų dvi duomenų bazės – dalis duomenų būtų prieinama viešai, dalis būtų ribotos prieigos.

Įstatymo projekte nurodoma, kad įstatymas būtų taikomas seksualinių nusikalstamų veikų atveju, įskaitant nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, taip pat išžaginimo, jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimo atvejais, vaiko išnaudojimo pornografijai, taip pat tuomet, kai pelnomasi iš kito žmogaus prostitucijos, į ją įtraukiama ir disponuojama pornografiniu turiniu.

Ribotos prieigos duomenų bazėje būtų kaupiami duomenys apie už anksčiau paminėtus nusikaltimus teistus asmenis, taip pat apie tuos, kurių atžvilgiu tyrimas buvo nutrauktas ar buvo pritaikytos apsaugos priemonės, apie nepilnamečius, kuriems paskirtos auklėjamojo pobūdžio, pataisos ar gydymo priemonės.

Ribotos prieigos registre būtų pateikiama žmogaus pavardė, vardas, lytis, gimimo data ir vieta, gimimo šalis, tėvų vardai, pilietybė, motinos mergautinė pavardė, gyvenamoji vieta. Taip pat būtų informacija apie nusikalstamos veikos padarymo datą ir vietą, nukentėjusiojo nepilnamečio amžių.

Viešajame registre būtų pateikti duomenys apie nusikaltimą padariusio asmens gimimo šalį, jo vardas, pavardė, vietoj gyvenamosios vietos adreso būtų paskelbtas tik vietovės, kurioje jis gyvena, pavadinimas.

Informacija, esanti ribotos prieigos registre, būtų prieinama ne visiems – teisę ją gauti turėtų teismai, prokurorai ir kiti teisėsaugos organai, policijos pareigūnai, valstybės administracijos ir teritorinės savivaldos organai ir kiti organai, vykdantys viešąsias užduotis.

Informacija apie nusikaltimą būtų pasiekiama darbdaviams ar fiziniams ir juridiniams asmenims, kai darbas susijęs su nepilnamečių auklėjimu, švietimu, poilsiu, gydymu ar jų priežiūra. Tokiais atvejais būtų suteikiama teisė gauti informaciją, ar registre renkami to asmens duomenys.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Per pastarąjį pusmetį nuvilnijus ne vienam pedofilijos skandalui tėvai nerimauja dėl savo vaikų saugumo. Į viešumą iškilus baisioms istorijoms nesaugios šeimos ėmė jaustis palikusios vaikus ir ugdymo įstaigose, ir popamokinėse veiklose. Dėl šventos ramybės kai kurie nutarė neleisti savo atžalų ir į taip lauktas vasaros stovyklas – kaip galėtų būti ramūs, kad ten jų mažiesiems tikrai niekas negresia? Tačiau tai išsiaiškinti galima, tik ne visi apie tokią galimybę yra girdėję.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė ne kartą yra kalbėjusi apie tai, kad daugiausia seksualinių nusikaltimų prieš vaikus įvykdoma vaiko artimoje aplinkoje. Vis tik yra žinoma ir apie skaudžius įvykius, kai vaikai nukentėjo būtent ugdymo įstaigose, būreliuose, stovyklose.

„Taip, esame organizavę pagalbą nukentėjusiems, išnaudotiems šiose erdvėse. Deja, dauguma ikiteisminių tyrimų čia buvo nutraukti, kai kuriuose net nepateikti kaltinimai. Tikriausiai teisėsaugininkai pakomentuotų, kad nepavyko surinkti įrodymų. Gerai, o ten, kur pavyko surinkti įrodymus, kodėl mes matome nedovanotinai vilkinamus teisminius procesus? – klausia ji ir pateikia konkretų pavyzdį: – Greitai visos Lietuvos gėda taps užmirštas, ketverius metus niekaip iš vietos nepajudantis, o taip skambiai kadaise prasidėjęs teismo procesas Klaipėdos rajono teismo rūmuose Gargžduose, kur šiuo metu teisiamas kitas garsus ir apdovanotas jaunimo lyderis iš Klaipėdos savivaldybės, Viktoras Ūsovas, kaltinamas 13 berniukų išnaudojimu. Šis žmogus buvo laukiamas vaikų sporto stovyklose, vesdavo ten renginius ir pan.“

Nors dažniausiai girdimose skaudžiose istorijose minimi vaikai, augę be tėvų arba probleminėse šeimose, K. Mišinienė pažymi, kad pavojus gali grėsti bet kuriam vaikui. „Yra didelė klaida galvoti, kad tik tam tikri vaikai gali tapti juos medžiojančių pedofilų aukomis. Žinoma, tam tikrose situacijose nusikaltėliams yra lengviau pagauti, įklampinti, suvilioti pažeidžiamą, apleistą vaikelį, kai jį „nusivežus prie jūros“ niekas su švyturėliais dar ilgai jo neieškos ir nepasiges“, – kalba ji.

K. Mišinienė tiki, kad pažaboti tokius nusikaltėlius itin padėtų pagaliau įteisintas seksualinių nusikaltėlių registras. Kol kas turime darbinį jo projektą, kelių Seimo narių pateiktą svarstyti kolegoms. K. Mišinienės vertinimu, jame dar palikta nemažai spragų: „Mano asmenine nuomone, siūlymas galėjo būti drąsesnis, nes registras vėl patraukiamas į šešėlį, mat juo naudotis galės tik tam tikrų profesijų asmenys. Taip pat apgailestauju, kad jį siūloma kurti be nuteistųjų atvaizdų. Tačiau plačiąja prasme įteisinti tokią duomenų bazę yra labai svarbu – tą supranta žmonės, kurie darbinėje arba asmeninėje sferoje susidūrė su pedofilinį potraukį turinčiais asmenimis, matė jų aukas.“

Specialistė pabrėžia, kad registras reikalingas ne liguistų asmenų persekiojimui, bet naujų aukų apsaugai. „Nedidelis pavyzdys, gerai iliustruojantis, kokia gali būti rimta situacija, o sutrikimą turintis asmuo demonstruoja neadekvatų jos supratimą: šiuo metu teisiamas R. Jakštys, skambiai vadintas jaunimo mentoriumi ir lyderiu, dar procesui nesibaigus pagautas slepiantis namuose nepilnametį“, – dar visai neseną įvykį primena. K. Mišinienė.

Kol nėra seksualinių nusikaltėlių registro, apie galimą nusikalstamą žmogaus biografiją prieš priimdamos į darbą gali sužinoti įstaigos, dirbančios su vaikais. Deja, šia galimybe pasinaudoja ne visi, kam ji priklauso. „Darbdavys ne tik turi teisę gauti informaciją iš Nuteistų asmenų registro, ar būsimas darbuotojas yra nenuteistas dėl minimų nusikaltimų, bet ir privalo tai padaryti. Tačiau tas „privalo“ šiandien kabo ore – nėra jokios kontrolės, viskas palikta geranoriškumui ir sąmoningumui. Deja, šios dvi geros savybės neretai pavirsta abejingumu“, – dėl darbdavių pasyvumo apgailestauja K. Mišinienė.

Ji pažymi, kad kalba eina apie teistus asmenis dėl seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, kai apkaltinamasis nuosprendis jau yra įsiteisėjęs. Jei ikiteisminis tyrimas dėl minėtų nusikaltimų buvo nutrauktas – nesurinkus pakankamai įrodymų, jei šie neįtikina tyrėjų, aukos žodžių niekas nepatvirtina, arba teisiamas asmuo yra išteisinamas, jokių įrašų apie jį prieinamose duomenų bazėse darbdavys neras.

KOPŽI vadovė pateikia dar porą skaudžių pavyzdžių, kurių būtų buvę galima išvengti, laiku pasidomėjus svarbia informacija: „Vėl tenka tik apgailestauti, kad savo laiku „tyliai“ praleidome teismo nuosprendį, kuriuo 2017 m. dėl šešių berniukų tvirkinimo buvo nuteistas Viešvilės vaikų globos namų direktorius, ėjęs ir visos Lietuvos vaikų globos įstaigų direktorių asociacijos prezidento pareigas. Ar galėjo būti rimtesnis įrodymas, kad globos sistema supuvusi ir vaikai joje yra nesaugūs?

Praėjo keleri metai, ir mes vėl Aukščiausiajame Teisme bylinėjamės su kita „Lietuvos garbės“ porele – žymiais globėjais iš Aukštaitijos, teisiamais dėl auklėtinių seksualinio prievartavimo ir piktnaudžiavimo savo teisėmis. Visi šie asmenys, įsiteisėjus nuosprendžiams, turėtų būti įtraukti į Seksualinių nusikaltėlių registrą ir nė iš tolo neprileisti prie vaikų.“

Draudžiama dirbti su vaikais

Informaciją iš Įtariamųjų kaltinamųjų ir nuteistųjų registro gali gauti visi juridiniai asmenys, kuriuose numatomas darbas su vaikais, taip pat ir fiziniai asmenys – apie save pačius. Pažymą su šia informacija išduoda Informatikos ir ryšių departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (VRM), pateikus prašymą. Tokią tvarką užtikrina Vaiko teisių pagrindų ir LR švietimo įstatymai.

Vaiko teisių pagrindų įstatymas numato darbo su vaikais apribojimus. Apribojamai skirti įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu pripažintiems kaltais už nusikaltimus žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, už vaiko išnaudojimą pornografijai, pelnymąsi iš vaiko prostitucijos, vaiko įtraukimą į prostituciją ar disponavimą pornografinio turinio dalykais, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, vaiko pirkimą arba pardavimą, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose, neatsižvelgiant į tai, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas.

Tokiems asmenims draudžiama dirbti ar užsiimti savanoriška veikla vaiko teisių apsaugos, vaikų socialinėse, švietimo ir sporto, sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Taip pat dirbti darbą kitose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, jose užsiimti savanoriška veikla, jeigu šis darbas ar savanoriška veikla tiesioginiais ir reguliariais kontaktais yra susiję su vaikų auklėjimu, mokymu, priežiūra ar jų saugumo užtikrinimu. Draudžiama verstis ir su tai susijusia individualia veikla.

Ši informacija skirta darbdaviui, siekiant apsaugoti vaikus nuo nusikalstamų veikų ir smurto. „Darbdavys, ketindamas įdarbinti asmenį vykdyti profesinę veiklą ar priimti asmenis savanoriškai veiklai, susijusiai su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais, gali priimti asmenį į darbą ar vykdyti tokią savanorišką veiklą tik gavęs iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro informaciją, kad asmuo nėra teistas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus, taip pat už kitus tyčinius sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ar už analogiškas veikas, numatytas kitų valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose“, – pažymi ministerijos atstovai.

Deja, paklausti jie patvirtina, kad galimybe gauti tokią informaciją pasinaudoja ne visi galintys. Apibendrinus Informatikos ir ryšių departamento prie VRM turimus 2022 m. duomenis, matyti, kad dėl šios informacijos kreipiasi tikrai ne visų savivaldybių įstaigos, t. y. neįgyvendina įstatymo reikalavimų dėl duomenų apie asmenį tikrinimo. Pavyzdžiui, 2022 m. iš viso gauta 3919 prašymų, iš jų fizinių asmenų prašymų – 2574, įstaigų prašymų – 1345, kai Statistikos departamento duomenimis, 2021–2022 mokslo metų pradžioje šalyje veikė vien 957 bendrojo ugdymo mokyklos, nekalbant apie kitas įstaigas, dirbančias su vaikais.

Vieni darbuotojus tikrina reguliariai, kiti apie tokią galimybę negirdėję

VRM atstovai pažymi, kad tėvai turi galimybę klausti įstaigos, ar ji, kaip juridinis asmuo, prieš priimdama į darbą asmenis, teikia prašymus dėl Įtariamųjų kaltinamųjų ir nuteistųjų registro pažymų išdavimo, tačiau užklausa įstaigai dėl konkretaus asmens patikrinimo per minėtą registrą ir jos rezultatus būtų susijusi su asmens duomenų atskleidimu ir tokia informacija neturėtų būti atskleidžiama.

Didžiausios Lietuvoje skautiškos organizacijos Lietuvos skautija Komunikacijos skyriaus koordinatorė Greta Svirupskytė sako, kad prašydami tokios informacijos į organizaciją kreipiasi nedaug tėvų. Tačiau ji patikina, kad vadovaudamasi LR įstatymais Lietuvos skautija šalia kitų kriterijų, kaip kad turizmo, higienos ir pirmosios pagalbos kursų išklausymas, iš savo vadovų reikalauja pateikti ir neteistumo pažymas.

„Lietuvos skautijoje nepastebėtas didesnis susirūpinimas, vadovai turi glaudų ryšį su tėvais. Taip pat ir organizacija ne tik prevenciškai tikrina narius, bet ir organizuoja mokymus, sesijas, kuriose svarbi tema yra saugi aplinka. Skatiname broliškumo jausmą ir akcentuojame, kad susidūrus su neteisėtu elgesiu negalima tylėti“, – komentuoja G. Svirupskytė.

Pašnekovė pasakoja, kad skautija, kaip su jaunimu dirbanti NVO, periodiškai tikrina pilnamečius organizacijos narius – išsiunčia formą, kurioje patys nariai užpildo informaciją, tuomet teikia prašymą Informatikos ir ryšių departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir gauna neteistumo pažymas. „Pažymų užsakymą vykdome kiekvienais kalendoriniais metais. Šią vasarą vyks didelio masto jubiliejinė stovykla, kuriai ruošiantis itin didelį dėmesį skiriame narių galimo teistumo tikrinimui“, – kalba ji.

Daugybę popamokinių veiklų po savo stogu talpinančio Sostinės vaikų ir jaunimo centro (SVJC) direktorė Vilma Smaliukienė taip pat patikina, kad centras atsakingai vykdo tokį patikrinimą.

„Ne tik gerai žinome [apie galimybę patikrinti būsimus darbuotojus], bet ir atsakingai taikome šiuos reikalavimus. Tai daryti mus įpareigoja įstatymas. Be išimčių, tikriname visus savo būsimus darbuotojus, pretenduojančius į bet kurią pareigybę Sostinės vaikų ir jaunimo centre, – teigia V. Smaliukienė. – Kadangi minėtą pažymą būsimas darbuotojas pateikia dar iki priimant į darbą, apsidraudžiame nuo tokių [galimų nusikaltimų prieš vaikus] atvejų.“

Vis tik apsidraudžia ne visi. Štai privačius darželius vienijančios Nevalstybinių ikimokyklinio ugdymo įstaigų asociacijos pirmininkė Ieva Jagminienė prisipažįsta apie galimybę patikrinti darbuotojus išgirdusi pirmą kartą – tik paklausta žurnalistės.

„Apie tokią galimybę informacijos nebuvo. Pastaruoju metu žiniasklaidai pratrūkus skandalais apie asmenis, kaltinamus sunkiais nusikaltimais prieš vaikus, tačiau iki tol dirbusius su vaikais, kyla nemažai klausimų dėl galimybės įsitikinti potencialių darbuotojų praeitimi ir polinkiais. Džiugu, kad tokia galimybė yra“, – atsakydama laiške rašė I. Jagminienė.

Ji patikino, kad tėvai paprastai domisi darbuotojų išsilavinimu, patirtimi ir asmeninėmis būdo savybėmis, o ne galima nusikalstama biografija. „Tėvams net iš tolo į galvą neateina mintis klausti tokios informacijos. Privatūs darželiai yra oficialios ugdymo įstaigos, kuriose visi dirba kolektyve, po 2–3 darbuotojas grupėje ir nuolat bendradarbiauja su įstaigos administracija. Bet kokie „keistumai“ ar nerimą keliantis elgesys būtų iškart pastebėti“, – komentavo asociacijos pirmininkė.

Atsakydama ji pridėjo, kad vaikų ugdymo įstaigoms praverstų ir kito pobūdžio sudaryti registrai: „Žinau, kad yra tekę atleisti darbuotoją, išaiškėjus jį turint psichinių sutrikimų, apie kuriuos duomenys dėl duomenų apsaugos darbdaviui yra neprieinami. Manau, psichinių sutrikimų ir priklausomybių registras taip pat privalo būti prieinamas su nepilnamečiais dirbančioms įstaigoms.“

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Homoseksualių asmenų patiriama seksualinė prievarta yra vis dar „užribio“ tema, portalui LRT.lt sako ekspertai. Jaučiamas toks ne tik visuomenės, bet ir prievartą patyrusių jaunuolių šeimų požiūris – pašnekovė dalijasi mintimis, kad vienos merginos šeima labiau nerimavo dėl jos seksualinės orientacijos, o ne patirtos traumos.

Svarbiau dukros orientacija, o ne patirta prievarta

Atvejų, kai LGBT jaunuoliai patiria seksualinę prievartą, yra, tačiau užfiksuotų kreipimųsi nėra daug, pradėtų ikiteisminių tyrimų – dar mažiau, o laimėtų bylų – „mikroskopiniai skaičiai“, portalui LRT.lt sako Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė.

„Homoseksualių asmenų patiriama seksualinė prievarta yra vis dar „užribio“ tema, ji nėra tinkamai traktuojama“, – apgailestauja ekspertė.

Pasak K. Mišinienės, toks požiūris vyrauja ir teisėsaugoje, ir visuomenėje. Remdamasi konkrečiais atvejais, su kuriais teko susidurti, KOPŽI centro vadovė argumentuoja, kad neretai užtenka išgirsti faktą, jog patyrusi prievartą auka yra homoseksuali, – tuomet greitai atsiranda aukos kaltinimo mechanizmas ir samprotavimai „tokiems kaip tu juk patinka, kai jus.., kas ten supaisys, kaip buvo iš tikrųjų – susitiko du vienodi“.

„Neįtikėtina, kiek homoseksualios aukos turi išklausyti nuomonių, juokelių, matyti kreivų šypsenėlių būtent dėl savo orientacijos – įtariu, kad heteroseksuali visuomenės dalis to net neįsivaizduoja, nesupranta, o gal net tylomis palaiko“, – kalba K. Mišinienė.

“Neįtikėtina, kiek homoseksualios aukos turi išklausyti nuomonių, juokelių, matyti kreivų šypsenėlių būtent dėl savo orientacijos. – K. Mišinienė”

KOPŽI centro vadovė dalijasi viena ją sukrėtusia situacija, kai visi suaugę šeimos nariai slėpė vienos iš dukterų ilgametį seksualinį išnaudojimą, aiškindami, „kad ji juk lesbietė“.

„Atėję pas mus į konsultaciją jie labiau rūpinosi, ką daryti su jaunos merginos seksualine orientacija, negu patirta prievartavimo trauma“, – prisimena ekspertė.

„Netikros aukos“

Pasak K. Mišinienės, tokios situacijos užčiaupia aukas, jos jaučiasi nesvarbios, izoliuotos, vengia prašyti pagalbos, o neretai ir pačios pradeda save kaltinti.

„Manau, kad turime tikrai rimtą situaciją – kol kas neheteroseksualios aukos yra tarsi netikros aukos. Tai rodo milžiniškas švietimo spragas tiek teisėsaugininkų, tiek socialinių, pagalbą teikiančių darbuotojų gretose.

„Aš net nežinočiau, kaip su jais kalbėtis“, – taip mums aiškino vieno didmiesčio socialinė darbuotoja, paklausta, ar žino apie LGBT bendruomenės narių pažeidžiamumą“, – vardija KOPŽI centro vadovė.

Žinoma, kad seksualiniai prievartautojai naudojasi tokia situacija, o mitas apie „visada sekso norinčius gėjus“ jiems yra parankus, pastebi K. Mišinienė. Jos teigimu, neretai susiradę jiems prieinamą auką, išnaudotojai „jos lengvai nepaleidžia, dalijasi to nesugebančio apsiginti, palaužto žmogaus kontaktais tarpusavyje, filmuoja žeminančius veiksmus su juo“.

„Kad visa tai virstų byla teisme, turime atlikti dar daug namų darbų – kol kas trūksta draugiškų homoseksualiems asmenims pagalbos tarnybų, nuolatinių mokymų visai teisinei sistemai, bendro visuomenės švietimo“, – pabrėžia K. Mišinienė.

Po pasimatymo – persekiojimas ir grasinimai

Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas Artūras Rudomanskis sako, kad asociacijos veikloje dalyvaujantys LGBT jaunuoliai neretai pasakoja, jog smurtą mato ir savo šeimose, ir patys jį patiria. Pasak A. Rudomanskio, dažniausiai jaunimas kalba apie iš tėvų patiriamą psichologinį smurtą, kuris būna susijęs su jų tapatybe.

„Pavyzdžiui, prie vieno jaunuolio tėvas priekabiaudavo ir sakydavo: „Sulauksi 18 metų, tuoj mes tau mergą nupirksime gimtadienio proga, pasižiūrėsi, kiek tu gėjus.“ Tai su seksualumu susijęs ir pažeidžiamumą formuojantis aspektas“, – LRT.lt teigia Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Tačiau jaunuoliai susiduria ir su seksualiniu priekabiavimu ar smurtu. A. Rudomanskis pateikia atvejį, kai vaikinas pažinčių svetainėje susipažino su kitu žmogumi, kuris po susitikimo jį persekiojo, grasino papasakosiąs apie jo seksualinę orientaciją.

„Tas asmuo susirinko tiek informacijos, kad galėtų vaikiną šantažuoti. Jis darė spaudimą, kad su juo permiegotų“, – dalijasi A. Rudomanskis.

Grasinimai ir stigmos

Pasak nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos vadovės Eglės Kuktoraitės, organizacija savo praktikoje nėra susidūrusi su seksualinės prievartos atvejais – į LGL emocinės paramos platformą LGBT jaunuoliai dažniausiai kreipiasi dėl patiriamų patyčių, tėvų nepriėmimo, tarpasmeninių santykių šeimoje.

Vis dėlto, LRT.lt komentuoja E. Kuktoraitė, seksualinę prievartą ir priekabiavimą patyrę vaikai ir jaunuoliai neretai nepraneša apie patirtą prievartą suaugusiesiems, nes ji susijusi su gėdos ir kaltės jausmais.

„LGBT jaunuolių atveju pranešimų apie patirtą prievartą gali būti net mažiau, nes prie gėdos ir kaltės prisideda ir baimė atskleisti savo seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę“, – atkreipia dėmesį LGL atstovė.

Psichologė Grytė Ruzgė pažymi, kad LGBT jaunuolių patiriamos seksualinės prievartos mastas yra toks pats arba didesnis nei heteroseksualių žmonių. Visgi, priduria psichologė, didelė dalis prievartos atvejų yra nepastebima, nes žmonės niekada nesikreipia pagalbos.

Pasak G. Ruzgės, apskritai prievartą patyrusiems žmonėms sunku apie tai kalbėti, o, kai nukentėjęs jaunuolis yra neheteroseksualus, atsiranda dar daugiau gėdos jausmo ir dėl seksualinės orientacijos, baiminasi policijos pareigūnų ar specialistų reakcijos.

“Kadangi labai baisu tą paslaptį atskleisti, žmogus bus dar mažiau linkęs kreiptis pagalbos, o tai gali lemti ir ilgalaikį išnaudojimą. – G. Ruzgė”

„Baiminamasi, kad tuomet, kai kreipsis pagalbos, seksualinę prievartą patyręs žmogus gali patirti dar kitą prievartą. Yra didelio nepasitikėjimo, kuris, manau, nėra visiškai nepagrįstas, nes visuomenėje yra daug homofobijos. Tikiu, kad būna tokių atvejų, kai policijos pareigūnai sureaguoja tinkamai, palaiko ir padeda, bet, manau, gali būti visaip“, – portalui LRT.lt sako G. Ruzgė.

Psichologės teigimu, tokiu pažeidžiamumu, kai, pavyzdžiui, aplinkiniai nežino apie žmogaus seksualinę orientaciją, gali manipuliuoti išnaudotojas.

„Būna situacijų, kai jaunas žmogus atsiskleidžia kitam žmogui, kuriuo galbūt pasitiki. Tas žmogus pasinaudoja ir grasina, kad, jei auka kažkam apie tai papasakos, jis atskleis seksualinę orientaciją. Kadangi labai baisu tą paslaptį atskleisti, žmogus bus dar mažiau linkęs kreiptis pagalbos, o tai gali lemti ir ilgalaikį išnaudojimą“, – pastebi G. Ruzgė.

Pasak jos, dėl visuomenėje jaučiamos stigmos LGBT jaunuoliai gali atsidurti situacijose, kai kyla didesnė rizika patirti prievartą, pavyzdžiui, kai nesijaučia saugūs galėdami pasakyti apie planuojamą pasimatymą.

Baiminasi pranešti apie patirtą smurtą

Anot A. Rudomanskio, Tolerantiško jaunimo asociacija ieško sprendimų, kaip galėtų padėti jaunuoliams, tačiau, priduria jis, nėra sisteminės stebėsenos ar pakankamai informacijos, kad LGBT žmonės nebijotų patys kreiptis pagalbos.

„Jaunesni žmonės, kurie neturi reikiamų įgūdžių, neturi užsiauginę storesnės odos, labai išsigąsta, o tai kartais paskatina pasiduoti – jie mano, „gerai, dabar su kažkuo permiegosiu, gal tada nuo manęs atstos“, – pastebi Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Jis pažymi, kad LGBT jaunuoliai yra pažeidžiamesni, dvejoja pranešti apie seksualinio smurto atvejus, nes jaučia stigmą. A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad ir, pavyzdžiui, moterys nelinkusios pasisakyti apie artimoje aplinkoje patiriamą seksualinį smurtą, o LGBT žmonės dar susiduria su visuomenėje esančia LGBT stigma.

„Jie bijo viešumo, kad paaiškės situacija, todėl labai dažnai nuslepia patiriamą smurtą. Taip labai daug atvejų lieka šešėlyje, mes jų nematome. (…) Kai žmonės neatviri, kai jie bijo dėl savo tapatybės, kad gali būti išviešinti ir išjuokti, tas pažeidžiamumas stipriai padidėja“, – pabrėžia A. Rudomanskis.

Jausdami visuomenėje esančią stigmą, LGBT jaunuoliai gali manyti, kad jie daugiau praras pranešę apie smurtą ir jį užkardžius nei kentėdami.

„Labai svarbu priimti savo tapatybę, kitaip žmogus tampa dar pažeidžiamesnis, kai patiria seksualinę prievartą“, – teigia Tolerantiško jaunimo asociacijos pirmininkas.

Trūksta specializuotų pagalbos centrų

A. Rudomanskis atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje nėra organizacijų, padedančių būtent LGBT žmonėms, patyrusiems prievartą, o tai taip pat gali būti priežastis, kodėl žmonės nesikreipia pagalbos ir bijo būti nesuprasti. Vis dėlto, priduria A. Rudomanskis, asociacija jaunuolius nukreipia į esančius pagalbos centrus, o ten suteikiama reikalinga kompleksinė pagalba.

LGL atstovė E. Kuktoraitė pabrėžia, kad su vaikais dirbantys specialistai turėtų stiprinti savo kompetenciją seksualinės prievartos atpažinimo srityje, dalyvauti mokymuose LGBT jautrumo klausimais.

„Dėl visuomenėje vyraujančio heteronormatyvumo specialistams gali būti sunku atpažinti seksualinės prievartos ir priekabiavimo atvejus LGBT vaikų ir jaunuolių atžvilgiu, juos užkardyti bei suteikti veiksmingą pagalbą“, – tvirtina LGL atstovė.

Psichologė G. Ruzgė taip pat sutinka, kad aktyviau kreiptis pagalbos prievartą patyrusius jaunuolius galėtų paskatinti LGBT žmonėms skirti pagalbos centrai. Kol tokių centrų nėra, svarbu, kad kitos pagalbą teikiančios organizacijos ar centrai siųstų žinutę, kad laukiami ir LGBT žmonės.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Moksleivių mentorius Remigijus Jakštys siunčiamas į kalėjimą už vaikų tvirkinimą. Jam skirta 3 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Penktadienį Kaune išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje R. Jakštys buvo kaltinamas aplaidžiu finansinės apskaitos tvarkymu, jaunesnio negu 16 metų asmens tvirkinimu (2 nusikalstamos veikos), lytinės aistros tenkinimu, pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę (3 nusikalstamos veikos), nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Byloje nukentėjusiaisiais pripažinti trys asmenys. Dviem nukentėjusiesiems – 15 metų, kitam – 17 metų.

Jis pripažintas kaltu dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų. R. Jakščiui skirtas 3 metų laisvės atėmimas, tiek ir prašė prokuroras Andrius Kiuršinas.

„Reali laisvės atėmimo bausmė iš mano pusės buvo prašoma atsižvelgiant į kaltinamojo elgesį proceso metu. Buvo toliau daromi analogiški nusikaltimai, toliau nukentėdavo nepilnamečiai. Ta bausmė, kuri buvo paskirta už ankstesnius nusikaltimus, laisvės apribojimas, nepasiekė bausmės tikslų“, – po nuosprendžio paskelbimo kalbėjo prokuroras.

Tyrimo metu nustatyta, kad paauglius R. Jakštys tvirkino siūlydamas atlygį.

„Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta tiksli pinigų suma, bet buvo nustatyta, kad veiksmai atliekami už atlygį, pinigus, keliones ir kitus dalykus“, – sakė prokuroras.

Kaip atskleidė teisėja Vita Padriezaitė, sumos nedidelės: „Buvo sumokama už maistą, už keliones ir panašiai. Sumokama tuo tikslu, kad iš vaiko gautų paslaugų, kurių asmuo tikėjosi.“

Tiesa, nei prokuroras, nei teisėja neatskleidė, kaip pats R. Jakštys aiškino savo elgesį ir kodėl jis tvirkino vaikus net tada, kai įkliuvo.

„Kadangi tai nevieša byla ir tai duomenys, susiję su asmens sveikatos duomenimis, jie teismo pripažinti neviešais, todėl negaliu jų komentuoti“, – atsakė teisėja.

Realiai už grotų R. Jakštys atsidurs tik tada, kai įsiteisės nuosprendis. Šiuo metu jam uždėta apykojė, tačiau kitoje byloje jam skirtas 90 parų areštas, šį sprendimą nuteistasis apskundė.

Šokiruojančius paauglių liudijimus apie R. Jakščio elgesį galite perskaityti šioje „Delfi“ žurnalisto Dainiaus Sinkevičiaus publikacijoje.

R. Jakštys jau kartą buvo teistas – šiek tiek daugiau kaip prieš metus tyliai išnagrinėtoje byloje viešosios įstaigos „Mokinio karjera“ direktorius pripažino, kad Lenkijos ir Vokietijos viešbučiuose seksualiai išnaudojo keturis nepilnamečius.

Tačiau net po to nesustojo, esant šiai bylai vaikus jis vedėsi į savo namus.

Šios bylos tyrimo metu R. Jakštys nepripažino kaltės ir atsisakė duoti parodymus, tačiau teismui atvertus baudžiamąją bylą po kilusio skandalo, kai jo nuomojamame bute policijos pareigūnai aptiko paslėptą nepilnametį, jis pakeitė savo poziciją – kaltę pripažino visiškai ir tikino, jog esą gailisi. Dėl šios priežasties teismas nutarė bylą nagrinėti sutrumpinto proceso tvarka, būtent todėl, kad jeigu R. Jakštys bus nuteistas, jam skirta bausmė turėtų būti sumažinta trečdaliu.

Prokuroras jam siūlė skirti 3 metų laisvės atėmimo bausmę.

Šių metų balandį Kauno apylinkės teismas patenkino Probacijos tarnybos Kauno skyriaus prašymą sugriežtinti R. Jakščiui anksčiau už vaikų tvirkinimą skirtą bausmę, numatant laisvės apribojimą pakeisti 90 parų areštu.

Tarnyba į teismą kreipėsi po balandžio viduryje Delfi pasirodžiusio straipsnio apie galimai į R. Jakščio nuomojamus namus Kaune įviliotą nepilnametį asmenį. Tąkart pranešta, kad Kauno gyventojai, informavę pareigūnus apie tokį galimą įvykį, jų neišleido iš namų kiemo. Pareigūnai, apieškoję R. Jakščio nuomojamą būstą, galiausiai rado nepilnametį, pasislėpusį name esančioje nišoje.

Po šių įvykių teisėsauga pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl jaunesnio negu 16 amžiaus asmens galimo tvirkinimo, R. Jakšiui taikoma intensyvi priežiūra tam tikromis sąlygomis: nebendrauti, neieškoti ryšių su nepilnamečiais asmenimis ir nesilankyti vietose, kuriose lankosi nepilnamečiai, būti savo gyvenamosios vietos adresu visą laiką, išskyrus vieną valandą per parą, kai jam leidžiama išvykti iš namų Kauno miesto ribose.

R. Jakštys taip pat turi nešioti apykoję. Pastarąjį sprendimą jis taip pat yra apskundęs teismui.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

1981 metų liepos 27 dieną iš Holivudo mieste (Florida, JAV) esančio prekybos centro dingo 6 metų berniukas Adamas Walshas. Po dviejų savaičių berniuko galva buvo rasta šalia greitkelio esančiame drenažo kanale. Ši žiauri mažamečio žmogžudystė sukėlė tokią visuomenės reakciją, jog gana greitai JAV buvo priimtas įstatymas, sukūręs nacionalinę asmenų, teistų už vaikų tvirkinimą, duomenų bazę. JAV taip pat egzistuoja ir bendras seksualinių nusikaltėlių registras.

Pastaruoju metu Lietuvą vienas po kito drebina galimos pedofilijos skandalai. Vienoje iš žiniasklaidoje aptariamų bylų veikėjų yra Remigijus Jakštys. Vyras kaltinamas nepilnamečių tvirkinimu. „Delfi“ paviešino, kad R. Jakštys seksualiai išnaudojo nepilnamečius ir tada, kai jam teismas uždraudė net iš toli artinitis prie jų.

Po tokių atvejų natūralūs klausimai: kodėl Lietuvoje nėra seksualinių nusikaltimų registro.

JAV registrų atsiradimas paskatino žiaurūs nusikaltimai

Iškart reikėtų paminėti, kad į tokį registrą patenka ir asmenys, kurie teismo buvo pripažinti padarę seksualinio pobūdžio nusikaltimą.

Bene geriausiai žinomą seksualinių nusikaltėlių registra turi JAV. Šis registras išskirtinis, mat jis vienintelis viešai prieinamas visuomenei. Kitos šalys, kurios turi panašius registrus, prieigą suteikia tik pareigūnams. JAV egzistuoja ne vienas registras – tiek federalinių, tiek valstijų lymeniu. Remiantis 2023 metų vasario duomenimis, bendrai JAV seksualinių nusikaltėlių registre yra 786,838 asmenys. Čia svarbu atminti, kad JAV gyvena apie 331.9mln. žmonių, tad, procentiškai žiūrint, šis skaičius nėra toks šokiruojantis.

Pirmasis seksualinių nusikaltėlių registras JAV atsirado Kalifornijoje dar 1947 metais. Byla, kuri paskatino įstatymo leidėjus įkurti registrą, tikrai žiauri. 1947 metų sausio 15 dieną Los Andžele moteris su dukra pamatė ant žemės gulintį numestą manekeną. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai nuogas žmogaus kūnas. Jaunos moters kūnas buvo preciziškai supjaustytas. Žinia apie kraupų radinį žaibiškai atsidūrė visos šalies laikraščiuose. Buvo nustatyta, kad nužudytoji – 22 m. Elizabeth Short, ją spauda praminė „Juoduoju Jurginu“ – šį vardą įkvėpė prieš pat žmogžudystę pasirodęs filmas „Mėlynasis Jurginas“. Tyrimo metu paaiškėjo, kad žmogžudystė buvo seksualinio pobūdžio.

Kaip minėta, būtent šis nežmoniškas nusikaltimas paskatino įkurti seksualinių nusikaltėlių registrą.

1994 metais, po dar vieno žiauraus nusikaltimo prieš mažametį, Kongresas priėmė įstatymą, įpareigojantį visas valstijas sudaryti nusikaltėlių, nuteistų už seksualinio pobūdžio nusikaltimus ir nuteistų už tam tikrus nusikaltimus prieš vaikus, registrą. Įstatymas numato, kad tokius nusikaltimus padarę asmenys, išėję į laisvę,  10 metų (kai kuriais atvejais ir 25 metus) turi kasmet nurodyti policijai savo gyvenamąją vietą.

Įvairūs filmai yra sukūrę mitą, kad JAV seksualiniai nusikaltėliai turi informuoti savo kaimynus, jog buvo teisti už seksualinius nusikaltimus. Iš tiesų to daryti neprivalo, tačiau kaimynus informuoti turi atsakingos institucijos.

Be JAV, seksualinių nusikaltėlių registrus turi šios šalys:

• Austrija (registras asmenų, kurie nuteisti už seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš nepilnamečius);
• Kanada (nuo 2004 metų);
• Indija (nuo 2018 metų);
• Airija (nuo 2001 metų);
• Naujoji Zelandija (nuo 2016 metų);
• Pietų Afrikos Respublika (nuo 2017 metų);
• Trinidadas ir Tobagas (nuo 2019 metų);
• Jungtinė Karalystė (nuo 2003 metų);
• Prancūzija (nuo 2005 metų);
• Pietų Korėja (nuo 2000 metų);
• Argentina (2013 metų);

Tai tikrai nėra galutinis sąrašas: kai kurios valstybės turi limituotą registrų ar pavienius registrus, kuriuos inicijavo tam tikri šalies regionai, bet registrai nėra federalinio lygmens.

Situacija Lietuvoje

Prieš aptariant situaciją Lietuvoje verta pasižiūrėti ir į kultūriškai bei istoriškai artimų šalių sitaciją. Latviško „Delfi“ žurnalistas Karlis Arajs pasakoja, kad Latvijoje nėra seksualinių nusikaltėlių registro. „Nuolat būna tokio pobūdžio bylų. Pavyzdžiui, turėjome atvejų, kai pastoriai apkaltinti nederamu elgesiu, atvejų, kuomet tėvas ar patėvis ne kartą prievartavo savo dukrą ir įdukrą. Visais šiais atvejais feisbuko komentatoriai nori, kad būtų sugrąžinta mirties bausmė ar įteisinta cheminė kastracija“, – teigia žurnalistas.

Jis priduria, kad Latvijoje nevyriausybinės organizacijos sieka, jog būtų ratifikuota Stambulo konvencija, bet niekas nesikiečia. „Šiuo metu svarstomos griežtesnės bausmės, kai kalbama apie smurtą prieš moteris. Prieš kelis mėnesius vyras nužudė savo buvusią jos vaikų akivaizdoje. Ši byla sulaukė labai daug dėmesio, mat moteris apsaugos prašė ilgą laiką, bet policija nedirbo savo darbo“, – situaciją Latvijoje komentuoja K. Arajs.

VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristinos Mišinienės nuomone, seksualinių nusikaltėlių registras turėtų atsirasti ir Lietuvoje. „Tikrai nelaikau jo kažkokia stebuklinga priemone, tačiau šiuo metu dabartinėje situacijoje, kai apkaltinamųjų nuosprendžių vaikų prievartautojams ir tvirkintojams paskelbiama gana mažai, kai negavę adekvačios bausmės nusikaltėliai ieško naujų aukų – o mes žinome, jog lytinis potraukis vaikams, nepilnamečiams yra praktiškai neišgydomas, – reikia ieškoti priemonių, kurios bent iš dalies padėtų apsaugoti vaikus“, – sako K. Mišinienė.

Pasiteiravus, kodėl Lietuva tokio registro dar neturi, pašnekovė mano, kad yra ne viena priežastis. „Tai ir žinių neturėjimas apie tokią priemonę, nesupratimas, jog įrašas į tokį registrą yra bausmės, kurią skiria teismas, dalis, kiek ilgai asmuo bus tame registre, taip pat nustato teismas.

Vieni, kalbėdami apie registrą, žvilgčioja į JAV galiojančias tvarkas, – ten tikrai yra taisytinų vietų, kaip, pavyzdžiui, nepilnamečių ilgiems metams įtraukimas į registrą ar asmenų, kurie atsitiktinai apsinuogino viešoje vietoje.

Kiti remiasi Europos šalių uždarais registrais, kurių veikimo logikos taip pat nesupranta“, – sako specialistė.

Ji teigia, kad mums niekas netrukdo ieškoti savo varianto. „Aš pati būčiau už atvirą registrą, tačiau suprantu, kad mūsų šalyje nėra tradicijos skelbti nusikaltėlių tapatybių, tad lieku prie pusiau atviro, kai viešai prieinamoje dalyje galėtume matyti sunkius seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padariusių vyrų ir moterų nuotraukas, paskutinės gyvenamosios vietos adresą, trumpai įvardintus nusikalstamus veiksmus“, – teigė K. Mišinienė.

KOPŽI vadovė neslepia, kad ją nuoširdžiai stebina kelerius metus girdima įvairių politikų, kriminologų, net žmogaus teisių gynėjų argumentai, jog „nereikia papildomai persekioti bausmę jau atlikusių asmenų“, jog toks registras pažeis buvusių nuteistųjų laisvę judėti, integruotis ir panašiai. „Žinoma, kad nereikia persekioti! Žinoma, kad pati bausmė prievartautojui sukelia didelių nemalonumų, suvaržymų, apribojimų, – jis norėtų grįžti prie vaikų, o čia staiga stop, negalima.

Ir iš viso, jei mes norime kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, šiuo atveju tai neįmanoma. Visose šalyse, kur buvo nuspręsta įvesti tokio registravimosi reikalavimus, tai vyko, nes, pirmiausia, norėta apsaugoti aukas, tokie sprendimai buvo priimti po baisių rezonansinių nusikaltimų, kai vaikai buvo pagrobti, prievartauti, sužaloti, nužudyti.

Šiandien Lietuvoje registro priešininkai neretai pradeda diskusijas nuo pedofilų teisių, ne nuo rūpesčio apsaugoti vaikus. Tada ir atrodo, jog piktos, degančios kerštu socialinės darbuotojos nori neleisti pasitaisiusiems, supratusiems savo kaltę (nes praleido įkalinimo įstaigoje metus kitus) kurti savo gyvenimus iš naujo, kviečia vos ne linčiuoti juos“, – teigia K. Mišinienė.

Anot jos, net tos pevienės bylos, kurias matome pastaruoju metu išplaukiant į paviršių, rodo, kad turintys sutrikusį seksualinį potraukį, geidžiantys vaikų individai kartoja savo nusikaltimus, mėgaujasi aplinkos palaikymu, buriasi į grupes. „Čia net kalbos nėra apie kaltės pripažinimą (nesvarbu, kad teisme teigė priešingai), kitokį gyvenimo būdą. Sutinku, kad mums visiems reikia daugiau žinių apie šį sunkų sutrikimą, jo pasireiškimo būdus, reikia pagalbos galimybių tiems, kas jos nori.

Taip pat nepaliauja stebinti nuolatinės kalbos apie tai, jog mūsų šalyje jau yra pakankamai įrankių, kaip patikrinti norinčius įsidarbinti asmenis, teistus už seksualinius nusikaltimus. Žmonės, kiek galima manipuliuoti tomis skystomis, biurokratų biurokratamas sukurtomis duomenų bazėmis, kurios neturi jokios reikšmės apsaugant vaikus. Nes asmuo nusikaltimus vgykdo neretai jau įsidarbinęs, o ne prieš tai, tai negalioja su darbiniais santykiais nesusijusiems atvejams, kai prievarta vykdoma, pavyzdžiui, artimoje aplinkoje“, – teigia pašnekovė.

Ji akcentuoja, kad Lietuvai reikia veikiančio prieinamo įrankio, kuris leistų bendruomenei tam tikrą teismo nustatytą laiką žinoti, kur kuriasi seksualinius nusikaltimus prieš vaikus padarę asmenys. „Žinoma, galime gyventi ir be tokio registro, yra siūlymų apsieiti ir tik su tokių nusikaltimų prevencija – mokyti vaikus, kaip duoti atkirtį suaugusiam prievartautojui, nesugebės – labai gaila“, – teigė K. Mišinienė.

Kas padaryta ir kas planuojama

Ketvirtadienį savo feisbuko paskyroje Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė pasidalino žinute apie planuojamus darbus seksualinių nusikaltimų užkardymo srityje.

„957 Lietuvos vaikai per pastaruosius 3 metus pripažinti nukentėjusiais nuo seksualinių nusikaltimų.

42 proc. Seksualinį smurtą patyrusių vaikų nukentėjo nuo artimo žmogaus – tėvo, mokytojo, motinos sugyventinio, brolio ar globėjo. Dėja, bet pranešta tikrai ne visi. Tad tikrąjį šių šiurpių nusikaltimų mastą galime tik nuspėti“, – rašo A. Bilotaitė.

„Teisėsauga, politikai, NVO vienija pastangas vaikystei apginti. Simboliškai, kad sprendimų, kaip apsaugoti vaikus nuo seksualinio išnaudojimo, imamės Vaikų gynimo dieną. Tai įpareigoja nuo diskusijų pereiti prie realių darbų.

KĄ DAROME, KAD SEKSUALINIS SMURTAS MAŽĖTŲ?

• 2021 m. įsigaliojo VRM parengti Baudžamojo kodekso pakeitimai, kuriais įtvirtintas įpareigojimas pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą asmenims, kurie praeityje yra padarę šio pobūdžio nusikalstamas veikas.
• Už seksualinio pobūdžio nusikaltimus bausti asmenys įtraukiami į rizikos grupės asmenų sąrašą ir yra kontroliuojami policijos.
• Įstaigoms, kurios dirba su vaikais, numatyta prievolė priimant naują darbuotoją į darbą pasitikrinti, ar jis nėra įtraukiamas ar baustas už seksualinio pobūdžio nusikaltimus.
• Ieškant sprendimų europiniu lygiu, pernai gegužę Europos Komisija pateikė teisėkūros pasiūlymą dėl reglamento kovai prieš vaikų seksualinį išnaudojimą.
• Siūloma steigti naują nepriklausomą ES kovos su seksualine prievarta prieš vaikus centrą, kuris teiks patikimą informaciją, priims pranešimus, juos analizuos ir persiųs teisėsaugos institucijoms, teiks paramą aukoms.

KĄ DAR TURIME PADARYTI NEDELSDAMI?

• Stiprinti prevenciją, tobulinti teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų veiksmingą šių nusikaltimų nustatymą, ištyrimą ir atsakomybės taikymą.
• Kuo greičiau įtraukti policijos benduomėnių pareigūnus į “Gyvenimo įgūdžių programos” įgyvendinimą mokyklose, kuri vyks nuo rugsėjo 1-osios.
• Mokyti vaikus atpažinti seksualinės prievartos ženklus ir formuoti atitinkamus savisaugos įgūdžius.

VRM yra parengudi koncepciją, pagal kurią, pritarus Vyriausybei, bus rengiamas naujas Nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų prevencijos įstatymas. Jame pirmą kartą bus aiškiai nustatytos visų institucijų funkcijos ir atsakomybės. Bus įkurta centrinė koordinuojanti institucija – kompetencijų centras”, – feisbuke skelbia ministrė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.

Praėjusią savaitę Delfi specialusis korespondentas Dainius Sinkevičius paskelbė du tyrimus, sudrebinusius bažnyčią, prokuratūrą ir, žinoma, visuomenę. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako – nepaisant skambios institucijų retorikos, mums vis dar nerūpi vaikų saugumas, o dėmesys vis dar labiau krypsta ne į auką, o į smurtautoją.

Pirmajame tyrime, remdamasis liudytoju, D. Sinkevičius paskelbė, kad kunigas Kęstutis Palikša buvo nuteistas už pornografijos įgijimą, laikymą bei, jaunuolio liudijimu, turėjo su juo lytinių santykių ir dėl to buvo apvogtas vaikino. Šiuo metu jaunuolis už vagystę atlieka įkalinimo bausmę. Ikiteisminis tyrimas dėl seksualinės prievartos buvo nutrauktas, tačiau po publikacijos Kunigas nušalintas nuo visų pareigų, bažnyčia atsiprašė. Tekstą galite skaityti čia.

Kitas tyrimas buvo apie prokurorą, kuris, kuravęs tiriamą kunigo finansinį nusikaltimą, vežėsi jaunuolį į sodybą Švenčionių rajone ir ten jam siūlė lytinių santykių. Visą pokalbį su prokuroru sodyboje jaunuolis įrašė, o Delfi paskelbė straipsnį, po kurio prokuroras pasiprašė atleidžiamas iš pareigų, skandalą komentavo ir generalinė prokurorė. Šį D. Sinkevičiaus tekstą galite skaityti čia.

Trečiadienį laidoje „Delfi interviu“ kalbėjusi K. Mišinienė sakė, kad, nors ir praktikoje jai yra tekę matyti įvairių situacijų, – ši istorija sukrėtė.

„Tikrai negali priprasti prie nepilnamečių, prie vaikų išnaudojimų, negali priprasti prie suaugusiųjų cinizmo. Tačiau taip pat, neslėpsiu, jog, kai nuolat girdi apie sužalotus vaikus, tvirkintus, prievartautus, įtemptus į kažkokius prievartinius, neva, jiems patinkančius santykius, perkamus nepilnamečius, tai kažkokia dalis tavo apmiršta“, – sakė ji.

Istorijoje minimas jaunuolis užaugo globos namuose. Interviu vedėja Rasa Lukaitytė-Vnarauskienė klausė pašnekovės, ką ši situacija sako apie mūsų sistemą?

„Reikėtų pradėti dar ir nuo ankstesnių įvykių, kiek mes galime juos žinoti. Vis tik jis nepateko nuo gimimo į globos sistemą. Mes žinome, kad jis gyveno šeimoje, nepilnoje šeimoje, kurioje taip pat patyrė smurtą, buvo verčiamas vogti. Aš manau, kad tada ir formavosi tas toks manipuliacinis santykis su suaugusiųjų pasauliu. Suaugusiųjų pasaulis žiaurus su juo ir jis neišmoko kažkaip kitaip atsakyti“, – paaiškino K. Mišinienė.

Ji atkreipė dėmesį į jaunuolio pasakojimus, esą globos namuose jo niekas nelaikė žmogumi ir jis niekam nerūpėjo.

„Manau, kad tame, ko gero, yra daug tiesos, nes, visų pirma, mes negirdime niekur globos įstaigos paneigiančių pareiškimų, kad ne, čia buvo mūsų mylimas vaikelis, jis gavo viską iš mūsų. Tikrai – jie tyli ir, manau, kad naudojasi ta proga, jog jų niekas nekalbina“, – kalbėjo pašnekovė.

Anot jos, nors skambiuose pranešimuose teigiama, kad valstybė skiria didelį dėmesį ir rūpinasi vaikais, kurie patenka į globos sistemą, vis dėlto, kaip aiškino K. Mišinienė, jiems nėra skiriama tai, ko labiausiai reikia.

„Pasirodo, kad, ko gero, jiems ne pilnų šaldytuvų reikia, ne kažkokių ten naujų drabužių, ne kokių ten ypatingų renginių – jiems reikia meilės, dėmesio. Ir tai, kad jie paaugę kažkiek pradeda suvokti, kaip jiems atrodo, tam tikrus suaugusių pasaulio tuos dėsnius, kad štai, jeigu aš pateiksiu save, duosiu savo kūną, aš gausiu už tai meilę, rodo, kad tai tikrai desperatiškas dėmesio ieškojimas. Čia yra labai puiki terpė visiems iškrypėliams“, – sakė centro vadovė.

K. Mišinienės teigimu, tai – ne pirmasis atvejis, kai vaikai be jokių kliūčių naudojasi suaugusiųjų pažinčių programėlėmis.

„Turėjome atvejį, kai iš kitų globos namų vaikinukas, kuris, tarp kitko, labai panašaus likimo, ten pasisakė ieškantis draugo. Tuoj pat atsirado daugybė suaugusių žmonių, siunčiančių jam ten širdeles ir siūlymus susitikti. Jis pirmo pasimatymo metu buvo išprievartautas.

Tas momentas, kad vaikai, aš vis tiek vadinu juos vaikais (15-16 metų), tose džiunglėse ieško kažkokių lygiaverčių santykių ir mokinasi taip pateikti save, kad jie taptų patrauklūs tam tikrų pojūčių ieškantiems suaugusiems, aš manau, yra didelė mūsų drama“, – kalbėjo Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė.

Drama, kaip akcentavo ekspertė, yra ir tai, kad seksualiniai nusikaltėliai nėra vieši – visuomenė nežino, kas padarė seksualinį nusikaltimą prieš vaiką ar suaugusįjį.

„Toj pažinčių programėlėj, kur mūsų aptariamas nepilnametis ieškojo draugo, ieškojo kažkokio ten pasimatymo, jis sutiko kunigą. Tada užsimezgė jų santykiai. Vis tik tas seksualinį potraukį jaučiančių nepilnamečiams ar vaikams asmenų neviešinimas yra kaip dar viena tragedija. Mes jos nejaučiam. Mes jos nejaučiam, nes šiandieną, aš vis tik su liūdesiu turiu pasakyti, nežiūrint tikrai didelio Lietuvos pajudėjimo per nepriklausomybę į priekį, vis tik jie nėra mums svarbūs. Vis tik vaikai, vaikų poreikiai nėra tokie patys kaip suaugusių“, – konstatavo K. Mišinienė.

Ji svarstė, kodėl idėjai dėl seksualinių nusikaltėlių registro yra toks pasipriešinimas.

„Mes išviešinsime tuos asmenis, mes juos parodysime visuomenei – galbūt mūsų šalyje nėra kultūros nusikaltėlių tapatybės atskleisti? Aš tą taip pat suprantu“, – sakė pašnekovė.

Prieštaraujantieji tokio registro kūrimui sako, kad siekia apsaugoti nuo nusikaltėlių nukentėjusius žmones, ypač – nepilnamečius. K. Mišinienės buvo klausiama, kaip reikėtų spręsti šį niuansą.

„Man labai nesmagu, bet aš turiu pasakyti, kad aš nesuprantu šito disputo, šito ginčo. Aš tikrai būdama socialine darbuotoja, nevyriausybinės organizacijos vadove, organizacijos, kuri 22 metus padeda aukoms duoti parodymus prieš juos išnaudojusius asmenis, nesuprantu šito ginčo“, – sakė K. Mišinienė.

Anot jos, mes neturime slėpti nusikaltėlių, tačiau aukos neturi būti viešinamos.

„Kiek aš klausau ir prokurorų, ir kitų tarnybų atstovų, vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovų, man regis, jie nori pasakyti kažką kitą. Jie nori mažiau nemalonumų, mažiau dėmesio, mažiau tos apšviestos zonos, kurioje galbūt ir jų darbas nėra blizgantis. Aš tik taip galiu suprasti, nes aš nematau, kur čia kas ką gali išviešinti“, – teigė K. Mišinienė.

Laidoje buvo pastebėta, kad susidaro įspūdis, jog žiniasklaida yra tapusi paskutine instancija – tai matoma ir šioje situacijoje. Vaikinas jau yra nuteistas už pinigų vagystę, kuriuos jis pavogė iš kunigo, kuris, jo teigimu, jį seksualiai išnaudojo.

„Aš matau, kad yra daugybė bylų, kur yra vieno žodis prieš kito žodį, kur labai daug lemia pačio prokuroro vidinis įsitikinimas ir tam vidiniam įsitikinimui, ko gero, niekas negali nei daryti įtakos, nei pajudinti, tačiau aš vis tiek norėčiau pradėti nuo to, kad aukščiau galvas, žiniasklaida. Tik jūsų dėka visuomenė sužino apie tokius dalykus. Tik jūsų dėka šiandieną mūsų šalyje ši baisi, skaudi, nemaloni diskusija prasidėjo“, – pastebėjo K. Mišinienė.

Anot jos, šios diskusijos klausosi ne tik žmonės, kurie nėra patyrę panašių situacijų, bet ir jie, kuriuos tokios istorijos paliečia dėl to, kad jie patys yra buvę tokių įvykių aukomis, tačiau nedrįsta kam nors apie tai pasakyti.

K. Mišinienė teigia, kad jau po pirmųjų D. Sinkevičiaus straipsnių prabilti išdrįso ir tie jaunuoliai, kurie iki šiol sakė, kad jiems pagalbos nereikia.

„Aš manau, kad jūs vaidinate neapsakomai svarbų vaidmenį ir to, kad jūs jaučiatės galbūt kaltinami, neturėtų būti“, – kalbėjo ji.

Visuomenė yra sukrėsta, kad tokie dalykai vyksta. Kokio dydžio yra tokių nusikaltimų mastas mūsų šalyje?

„Jeigu taip asmeniškai galėčiau atsakyti, remdamasi tuo, ką matau, ką skaitau, iš pokalbių su nukentėjusiais, kurie duoda parodymus, iš pokalbių su nukentėjusiais, kurie nusprendžia nesikreipti į teisėsaugą, tai manau, kad turime labai didelį mastą“, – pripažino K. Mišinienė.

Tuomet, pasak ekspertės, kyla klausimas: kodėl šis nusikaltimų mastas pavirsta pakankamai maža, smulkia statistika? Jos vertinimu, tam įtakos turi tai, kad pagrindinės institucijos nepakankamai bendradarbiauja.

„Aš nuolat dalyvauju diskusijose, kur susitinka Vaikų teisių apsaugos tarnyba su teisėsaugos ar socialinėmis tarnybomis regionuose. Ten prasideda vieni kitų kaltinimai: „kodėl jūs mums nieko nepasakėt?“, „jūs nieko nepranešėt“. Ir tu matai, kad mes esam dar tokioj pradinėj situacijoj, stadijoj, kur, jeigu nėra gerų santykių tarpusavy, situacija nebus dalinamasi“, – pasakojo ji.

Visa tai, ką mini K. Mišinienė, – sisteminiai trūkumai. Kokių reikėtų žingsnių, kad situacija pagerėtų ir kad aukos drąsiau ryžtųsi kreiptis pagalbos?

„Jeigu mes norime žinoti, kaip pajudinti šitą sistemą, pradėkime nuo aukų. Ne nuo to, kaip jaučiasi nusikaltę asmenys, – ar jiems saugu, ar nesaugu, kaip jie po to gyvens, Linčo teismai, – ne nuo to pradėkim. Pradėkim nuo aukų“, – pabrėžė pašnekovė.

„Pradėkime nuo pradžios. Štai, nukentėjo žmogus, vaikas. Jis norėtų duoti parodymus. Jeigu jis nukentėjo nuo artimo šeimos nario, – ką mes darome? Ar mes jį išimame nuo šeimos, ar mes suteikiame kažkokią jį palaikančią aplinką? Ar jis gauna kvalifikuotą teisininką, advokatą? Ar psichologas šalia jo yra? Kai tu pradedi atsakinėti į tuos klausimus, matai, kad tu turi kurti procedūras. Tu turi kurti vos ne tarnybas iš naujo“, – paaiškino K. Mišinienė.

Ji pakartojo, kad, nors dažnai girdime, kad vaikas yra įvairių tarnybų pagrindinis interesas, taip, pasak pašnekovės, nėra, o seksualinių nusikaltėlių registras Lietuvoje, pabrėžė centro vadovė, yra būtinas.

„Aš matau, kad pasipriešinimas eina į tai, kad mes ne aukas statome į centrą, o nusikaltimą padariusį asmenį, – kokių nepatogumų jam padarysime su tuo registru“, – nusivylimo neslepė ji.

Kur dažniausiai įvyksta seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus?

Anot K. Mišinienės, jos vadovaujama organizacija mato, kad piktybinis vaikų išnaudojimas vyksta ne tik sudėtingose šeimose, bet ir šeimose, kurios nepriklauso jokiai rizikos grupei.

„Daugybė tokių sukrečiančių momentų vyksta už uždarų grupių, šeimų, kurios yra gerbiamos bendruomenėje, kurios užima tam tikrą padėtį. Būtent tokiose šeimose vaikams labai sunku prabilti, nes visuomenė, bendruomenė aplinkui sako: to negali būti“, – aiškino specialistė.

Ji pastebėjo, kad pagalba lengviau ateina tiems vaikams, kurie gyvena nepriteklių jaučiančiose ar kitokias problemas patiriančiose šeimose.

„Aš manau, kad mes nesame sukūrę pakankamai priemonių prabilti vaikams. Štai ko mums šiandien trūksta. Ir ne tų lankstinukų, kurių čia visur prikabinta, primėtyta, kad paskambink, pranešk ir taip toliau“, – kalbėjo K. Mišinienė.

Anot pašnekovės, situacijos, kuomet vaikas išdrįsta surinkti pagalbos numerį ir ten kreiptis pagalbos, itin retos. Daug dažniau vaikai pagalbos ieško pažįstamoje aplinkoje, todėl tokiems vaikams reikia išreikšti palaikymą ir parodyti, kad jam yra saugu kalbėti apie kylančias problemas.

Centro vadovė išreiškė lūkestį, kad ateityje atsirastų vaikų advokatai, kurie padėtų vaikams spręsti problemas be jokių tarpininkų. Anot jos, vaikams reikia tiesioginės prieigos prie pagalbos.

K. Mišinienė taip pat patarė, ką daryti, susidūrus su tokiomis problemomis.

„Manau, kad reikia ieškotis pagalbos ir kreiptis. Kreiptis į tas pačias nevyriausybines organizacijas, kurios yra šalia jų. Reikia kreiptis į suaugusius, visų pirma, kuriais gali pasitikėti, prašyti jų, kad jie skambintų mums, kad kreiptųsi bet kur“, – įvairias institucijas vardijo ji.

„Kai tu matai penkiolikos metų mergaitę, kurią nuo dešimties metų prievartauja patėvis ir tu supranti, kad tie penki metai jai praėjo patiriant baisiausius dalykus todėl, kad buvo nepatogu kalbėti, todėl, kad nenorėjo mamytės liūdinti, todėl, kad mokytojai neatpažino tam tikrų signalų, kad vaikų teisių tarnyba kažkur toli plevena, tu pagalvoji, kad mes dar labai jauni savo visuomenėje esame ir nesuprantame, kad pažeidžiamuosius turime ginti“, – pridūrė K. Mišinienė.

Dėmesio!

Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.

Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.